Į mažytį Belizą telpa tiek daug! Čia radome ir vienas didingiausių Amerikos piramidžių, ir vienus puikiausių kurortų, ir begalinę kultūrų, rasių, religijų įvairovę.
Bet veidų Belizas turi daug… Čia – ir skurdūs miestai, nusikaltimai, ištisoms valandoms dingstanti elektra. Rojus, skaistykla, pragaras čia visada šalia…
Keliavom po Belizą ir autobusais, ir nuomotu visureigiu, ir laivais. Į šį straipsnį sudėjau visus atsakymus apie šią šalį.
Karakolio majų mieste
Caye Caulker – rojaus salelė(s) žydroj koralinėj jūroj
Džeržgiantis mažas laivelis iš Meksikos į Belizą net skausmingai šokinėjo per bangas. Menkos trobelės krantuose nežadėjo nieko gero. „Išsikeiskite pinigus San Pedro muitinėje, kur pakeliui stabtels laivas“ – patarė vietiniai – „Nes saloje į kurią plaukiate, Caye Caulker, niekas pinigų nekečia“.
Namas Caye Caulker saloje
Tačiau išlipant Caye Caulker ištiko malonus šokas! Ten – toks tropinis rojus, kokio ir Meksikoj neradom! Iš visų pusių paplūdimiai, žydras vanduo. Salelė tokia siaura, kad stovėdamas vienam krante kartais gali matyti kitą. Bet joje nieko netrūksta: kavinės, viešbučiai – ir vietiniai „ant polių“, ir ir šiuolaikiški. Gyva afrikietiškai-karibiška muzika vakarais. Jokių automobilių: leidžiama važinėti nebent golfo vežimėliais, bet šiaip trumpesnis ar ilgesnis žygis ir visur pateksi pėsčias. Sala mažytė: net kapinaitės – beveik vieno viešbučio kieme. Visur aplinkui vietinė dvasia – bet švaru, tvarkinga.
Caye Caulker
O vandenyne – antras pagal dydį pasaulyje barjerinis rifas (po Australijos)! O ir kiekviena salelės gamtos grožio „smulkmena“ išnaudota su kaupu. Štai „jūros arkliukų rezervatas“ kur nuo kranto matai kaip tie keisti gyvūnėliai šmirinėja tarp jūros augalų. Štai „rajų paplūdimys“ (ir tikrai atplaukė raja!), štai vieta kur šėrėme tarpūnus: šios žuvys griebdavo žuveles tiesiog ore iš mūsų rankų, jei laikydavome jas taip, kaip patardavo visą dieną toje pakrantėje tarpūnus stebintis belizietis. Užverti galvą ir ore – milžiniški paukščiai, o vandenyno spalvos tarsi iš paveikslo. Masinį turizmą “atmetęs” Belizas nebereikalo giriasi esąs ekoturizmo čempionas!
Vietinė demonstruoja, kaip šerti tarpūnus
Kitam Caye Caulker krante gali gerti ar valgyti staleliuose, kurie stovi tiesiog vandenyne, dar kiti siūlo „island tubing“ – per saulėlydį atsisėsi ant gelbėjimo rato ir tave temps laiveliu, kol gersi kokteilį. Nespėjom išbandyti: nykštukinė sala gigantiškai užverčia galimybėmis, ypač jei persismelki lėtu vietiniu gyvenimo tempu. Tiesa, o kaip ten su tais “niekur nekeičiama valiuta”? Jų tikrai neradome, bet tik todėl, kad Belize visur priima ir JAV dolerius, ir dar oficialiu kursu!
Caye Caulker širdis – The Split. Siauras, bet gilus kanalas, kurį „prakirto“ 1961 m. uraganas. Dabar ten vieni maudosi, šokinėja į vandenį, kiti tiesiog gerdami šaltus gėrimus ant gulto žiūri į nuostabius vandenis ir kitą salos pusę. Ir pats praleidau ten gal valandą, ir kaitri Belizo saulė nepaskatino eiti į pavėsį (juk be vaizdo)…
Stebiu gyvenimą iš The Split (priekyje – šiaurinė sala)
Caye Caulker salą „The Split“ dalina į dvi dalis, o į šiaurinę dalį reikia plaukti lėtu keltu. Ten – daug tuščios erdvės, beveik jokių restoranų ar parduotuvių, bet tai šen, tai ten, vyksta statybos. Štai vienas pasistatė ananaso formos namą, kitas namą su bokštu, bet daug ir daugiabučių, kurių butus išperka rojaus ištroškę amerikiečiai ir kiti. Ir patys sutikome kanadiečius, kurie butą įsigijo vos po antro apsilankymo Belize. Po dešimtmečio-kito iš smėlėtų statybų aikštelės aplink negrįstą vieškelį ir šiaurinė Caye Caulker sala gal bus virtusi rojumi.
Caye Caulker baras, kur valgoma ir geriama vandenyje
Gal – nes lazda turi du galus, ir tą supratau kitoje mūsų stotelėje – Ambergris Caye saloje, į kurią iš uostelio nuplukdė maršrutinis laivas.
Turistai eina iš The Split
San Pedro (Ambergris Caye) sala – poezija virsta proza?
Kelionių vadovų knygose Ambergris Caye ir jo širdis San Pedro kurortas irgi pristatomi kaip tropikų rojus, Madonos “La Isla Bonita”. Atrodo, skaitai apie tą patį Caye Caulker…
Bet nusileidus nuo maršrutinio laivo viršutinio denio jausmas laukė visai kitoks. Irgi važinėjama golfo vagonėliais – bet jų tiek daug, kad gatvę sunku pereiti, ant nesamų šaligatviu baisu kad nenutrenktų, o „priparkuotais“ užkištos visos pakelės! Kurortas skendi birbesy ir lengvam smoge: juk tie vagonėliai benzininiai, o jų varikliai turbūt dar taršesni, nei šiuolaikinių automobilių.
Golfo vežimėliais užkišta San Pedro gatvė
Ir Ambergris Caye pagrindiniam kurorte San Pedre yra smagių „vaikiškai gamtinių“ pramogų, kaip iguanų rezervatas kur gali šerti bananais tuos po visą Belizą išplitusius “milžiniškus driežus” ar krabų lenkynės Nauti Crab bare, kur turistai stato pinigus už krabelius, sugalvoja jiems vardus, iš pinigų lažinasi kuris pirmas išlips iš netikros duobės. Yra dar daugiau suvenyrų, parduotuvių, restoranų nei Caye Caulker. Bet eiti nuo vietos prie vietos nebėra smagu, tarsi eitum per triukšmingą, vietom šiukšliną ar aplūžusį miestą… Ar gal tiesiog atplaukusiam iš Caye Caulker rojaus įtikti jau sunku!
Krabukų lenktynės
Matyt ir San Pedro kadais buvo toks rojus. Bet progresas jį „apkandžiojo“. Ten jau mačiau ir didesnius viešbučius su baseinais, tarsi perkeltus iš kokios Meksikos. Masteliai dar ne tie, bet atmosfera iškart kitokia. Prekeiviai “bruka” narkotikus socialinių reklamų “Narkotikai Belize nelegalūs!” papėdėje, karts nuo karto užpučia “žolės” kvapą.
Tačiau yra kam reikia to. San Pedro – brangesnis už Caye Caulker. Apskritai Belizas nėra pigus, bent jau Centrinės Amerikos
San Pedro vaizdas
Nesame nardytojai, bet didžiausią Belizo gamtos stebuklą – Žydrąją duobę (Blue Hole) pamatėme. Iš dangaus: iš apžvalginio skrydžio matai ir spalvingus koralinius vandenis, staiga virstančius tamsiai mėlyna duobe, ir išmestus ant rifų sudužusius laivus. Mūsų skrydis buvo iš San Pedro – bet kiekviena sala ir net miestelis žemyne turi savo oro uostą ir daugybę skrydžių! Sunku suprasti kodėl: na, laivu iš Caye Caulker ir San Pedro gali nuplaukti per 30 min., lėktuvu per 5 min., bet juk oro uoste registruotis reikia iš anksto, o kainos daug didesnės… Bet turtingi amerikiečiai turistai dažnai renkasi lėktuvus.
Žydroji duobė iš lėktuvo
Oro uostai „atsipūtę“ kaip ir visa šalis. Nereikėjo praeiti jokios saugumo kontrolės, metalo detektoriaus. Darbuotojai dalina tuos pačius daugkartinius įlaipinimo talonus: „Į dabar kilsiantį lėktuvą kviečiami visi su žaliais įlaipinimo talonais“, „Dabar visi su geltonais talonais“…
Leido nusifotografuoti prie lėktuvo…
Tiems, kas nebuvo Caye Caulker, ir San Pedro – tingus rojus… Kaip tokia ypatinga šalis gali būti taip mažai žinoma Europoje? Kone visi turistai iš Amerikos… Ar tai tiesiog mada, ar kaltas mažas Belizo dydis (vos 400 000 gyventojų trečdalio Lietuvos dydžio teritorijoje)? Yra ir daugiau priežasčių: visas jų „šaltas dušas“ laukė Belizo žemyne po pusantros valandos plaukimo maršrutiniu laivu…
San Pedro pakrantė
Nuo baugaus Belizo miesto iki pamirštų džiunglių piramidžių
Belizo miestas (Belize City), kuriame išlipome, didžiausias šalyje. Tas „didžiausias“ tėra ~70 000 gyventojų, bet po visų salelių atrodo it didmiestis. Liūdnas didmiestis. Zonoje prie uosto, kur sezono metu priimami ir kruiziniai laivai, dar yra įprastesnių kavinių ar parduotuvių, bet vos kirtome Haulover upelį miesto „simboliu“ Pasukamu tiltu (Swing Bridge) ir pasukome į šoną, atmosfera spėriai nusirito dar žemiau: bolavo išklypę tušti mediniai namai, purvinas kanalas sruvo tiesiog gatvės vidury. Ten – liūdnai pagarsėjusęs “pietinis rajonas”, nesaugesnis net už Meksiką, kur „miniatiūrinės“ (Amerikos mastais) gaujos šaudosi ir net kandžiojasi (yra tokia gauja, pravardžiuojama „šunim“) dėl to, kas valdys kurį skersgatvį… Nejauku, kažkas „užkabinėja“, voliojasi šiukšlės, žiurkių lavonai… Mūsų tikslas buvo kažin kodėl tokiam „gete“ įsikūrusi autonuoma. Gavę automobilį (ne tokį ir ne už tiek, kaip buvome sutarę, mat tas esą sugedo), movėme iš Belizo miesto – kaip daugelis.
Belizo mieste
Pagrindinis tikslas – senieji majų „piramidžių miestai“. Labiausiai saviškius išreklamavusi Meksika, kažkiek Gvatemala, bet vienos aukščiausių Amerikos piramidžių laukia Belize! Tiesą pasakius, aukščiausias Belizo pastatas iki šiol yra prieš ~1200 metų pastatyta majų piramidė (43 m). Majų laikais Belizo žemėse gyveno net daugiau žmonių, nei dabar. Tiesa, kraštas atgimsta: vienu metu Belizas buvo virtęs tokiu užkampiu, kad vos keli tūkstančiai žmonių gyveno visoje šalyje, o jo salos tik slėpdavo britų piratus nuo ispanų įtūžio.
Karakolio majų miestas Belize (lipu į aukščiausios piramidės viršų)
Ta aukščiausia Belizo piramidė (ir aštuntoji Amerikoje) stūkso Karakolyje, džiunglių vidury, kur nė vandens nebuvo pirkti, kur nuo artimiausio miesto San Ignacijaus keliavome porą valandų, o viešbučio šeimininkas siūlė nevažiuoti išvis nes “taip toli”. Užtat ten viskas – tavo! Būdavo, kad nuo „trigubos“ piramidės viršūnės nė vieno kito žmogaus nematydavau – tik džiungles, prieš 1000 metų mistiškai apleistų majų pastatų liekanas, akmeninius jų dievų veidus. Klausiausi beždžionių-staugūnų siaubingų balsų. Ir taip, laipioti piramidėmis galėjau teisėtai, priešingai nei panašiose Meksikos vietose, juk turistų nėra…
Karakolyje
Šunantuničas (Xunantunich) (irgi prie San Ignacijaus) pasirodė dar įspūdingesnis. Jo pagrindinė piramidė kiek žemesnė, bet masyvesnė. Kaip dirbtinis kalnas, kurio viršūnėje esančios patalpos, manoma, valdovo rūmai. Visą regioną nuo viršaus matydavo, net Gvatemala matosi! Ir ten paprasčiau patekti. Sąlyginai: reikėjo keltis lyniniu keltu, kurį keltininkai per upę pertraukė rankomis…
Šunantuničo piramidė su rūmais viršūnėje
Apskritai, Belizo žemynas – pasaulio užkampis. Geriausiai tai supratau Belmopane. Tai – šalies sostinė (perkelta iš Belizo miesto, kai šį 1961 m. sugriovė uraganas Heti, kad valdžia būtų toliau nuo uraganais „besispjaudančios” Karibų jūros). Tačiau Belmopanas tikrai neatrodo sostinė, veikiau toks miesteliukas! Parlamentas – nykūs keli namai, „paminklas Belizui“ išblukęs, neperdažytas, “Pripažinimo ir įkvepimo” takas – tuščias, jokių žmonių. Užėjome į libaniečio laikomą restoraną – „Skubiai užsakykit maistą“ – sako anas – „po dešimt minučių dings elektra“. Puikiai žino, nes sausuoju metų laiku taip būna kasdien: keturioms valandoms sostinėje išjungia elektrą. Ir tikrai: maistą atnešti spėjo, bet valgėme tamsiai, Belmopane užgeso ir miesto žibintai, šviesoforai. Ir taip – daugely Belizo miestų, tik kiekvienas turi savą “tamsos grafiką” – San Ignacijuje, kur nuvykome nakvoti, tamsybės užklupo nuo 9 iki 11 vakaro (sunkoka miegoti be kondicionieriaus tokiam karšty!), o Orandž Volk Taune (Orange Walk Town) paklausę jau tokio įprasto į kelionės pabaigą klausimo „Kada pas jus išjungs elektrą šiandien?“ sulaukėme džiuginančio atsakymo – „Šiandien jau buvo išjungę“.
Belizo paralamentas Belmopane
Priežastis? Elektros šalyje pritrūksta: sausuoju laiku nusenka hidroelektrinių marios, o dėl karščių žmonės susijungia kondicionierius. Gal net ne tiek Belize (ne visi turi), bet Meksikoje, iš kur Belizas perka elektrą… Taigi, kiekvienu metu dalį miestų „atjungia“ nuo tinklo, bent jau likusiems tada pakanka šviesos. Iki išaušta jų tamsos valandos…
Maloniai nustebino, kad Belize neblogas internetas (kol yra elektra), taip pat geri keliai – bent pagrindiniai. Tačiau jų aplinka liūdnoka – palaikės trobelės, šiukšlės, ištisi surūdijusių automobilių sąvartynai pakelėse. Taip priešinga Caye Caulker iščiustytam „rojui“!
Metalo laužu virtę automobiliai Belizo pakelėse
Bet džiunglės yra džiunglės. Gamta greit užgožia bet kokius žmonių darbus ir siekimus. Iki prisilietė archeologų ranka, visos piramidės atrodė kaip eiliniai medžiais apaugę kalnai…
Virš atokių kelių skraido drugelių eskadrilės, o gilyn į pakeles gali aptikti grožybių kaip kita Žydroji duobė. Žemyninė.
Prie žemyninės Žydrosios duobės
Belizas – didžiausias pasauly rasių katilas
Belizo koraliniai kurortai ir slaptingi džiunglių piramidžių miestai – tik du iš gausybės Belizo pasaulių! Likę – gyvi ir šiuolaikiniai. „Rasių katilas“ – taip Belizą vadina oficialūs reklaminiai plakatai. Kas tas „belizietis“? Net pasakyti neįmanoma, nes į čia per šimtus metų suplaukė kone viskas, kas tik įsitvirtinę kuriam nors pasaulio kampe!
Kaip jums tokia statistika:
*0,4% Belizo piliečių – juodaodžiai, Europos imperijų iš Afrikos atvežtų vergų palikuonys.
*21,8% Belizo piliečių – kreolai. Maišyti baltaodžiai su juodaodžiais, kurie turi net savo kalbą (sumišusi anglų kalba su Afrikos kalbom). Kadaise jie Belize sudarė daugumą, bet ilgainiui daug emigravo į JAV.
Socialinė reklama kreolų kalba skatina nešiukšlinti (nelabai veikia!)
*9,9% – indėnai majai, tiesioginiai piramidžių statytojų palikuonys. Iš tikrųjų jų tautos – net trys, kiekviena turi savo kalbą, vyraujančią kokiuose nors džiunglių kaimuose.
*1,2% – anglakalbiai baltaodžiai. Belizas 1783-1981 m. buvo Britanijos kolonija ir kai kurie jų – kolonistų palikuonys, bet kiti – naujieji „rojaus ieškotojai“ iš JAV ar Kanados, kuriuos čia masina ir tai, kad Belize oficiali kalba yra anglų, o ne ispanų, kaip aplinkinėse šalyse. O dar ir atstumai tebematuojami myliom, kuras – galonais…
*4,6% – garifunos. Maišyti indėnai su juodaodžiais, susilieję į unikalią tautą, klestinčią tik tokiose Karibų pakrantėse kaip pietryčių Belizas. Jie irgi turi savo kalbą (sumišusi indėnų aravakų kalba su įvairiais kitų žemynų skoliniais).
*49,7% – metisai. Maišyti indėnai su baltaodžiais – daugiausiai ispanais. Daugumai jų gimtoji kalba – ispanų, tad net kelio ženklai daug kur dvikalbiai: “STOP / ALTO”. Ši grupė sparčiai auga, nes į Belizą dirbti važiuoja žmonės iš aplinkinių šalių.
Beliziečiai laukia laivo į kitą salą. Salynuose vyrauja kreolai.
*3,6% – menonitai. Unikali vokiečių religinė mažuma, pabėgusi dėl persekiojimų iš Vokietijos dar XVII a. Tada traukėsi į Rusiją, iš ten cariniai persekiojimai išvijo XIX a. į Kanadą, jau XX a. nuo įvesto valstybinio švietimo masiškai spruko į Meksiką, galiausiai atsidūrė Belize… Juos atpažinsi per sekundę: dėvi ypatingus rūbus, didelė dalis vietoj automobilių naudojasi arkliais, atsisako technologijų ir gyvena kaip prieš šimtmečius dirbdami žemę. Tikras stebuklas buvo važiuoti per jų žemes į Lamanajaus majų miestą, Šipjardo koloniją: štai vienodai vilkintys vaikai žaidžia kažkokius mūsų prosenelių kartos žaidimėlius lauke prie mokyklos, štai kiti jau vadelioti moka… Vaikų jie turi daug ir iki šiol bendrauja „sena žemąja vokiečių kalba“, bet nuo dabartinės bendrinės vokiečių kalbos ji jau taip skiriasi, kad menonitai vokiečių nebesupranta. „Olandus kiek lengviau suprasti“ – pasakojo vienas – „bent skaitvardžiai sutampa“.
Važiuojant per menonitų kraštą
*2,3% – indai. Juos kaip darbininkus į Belizą atvežė Britanijos Imperija (tuo metu ji valdė ir Belizą, ir Indiją). Dabar nemažai indų restoranų, spindi reklamos kaip „hinduistų kremavimo vieta“ ar „Achmadijos musulmonų mečetė“.
*0,9% – kinai. Tai – dabartiniai imigrantai, kurie, būdami darbštūs bei verslūs, valdo daugelį parduotuvių bei kitų vidurinių verslų.
*0,5% – kiti. Pavyzdžiui, arabai pabėgėliai iš kokio Libano, kaip tas, įkūręs Belmopane restoraną.
Lyniniame kelte
Net pripratus prie šiuolaikinių Vakarų šalių “diversity“, Belizas stebina. Nes ta įvairovė čia sena, nes daugumos išvis nėra ir niekada nebuvo, nes daugybė žmonių turi „kelias kilmes“. Ir visgi visos tautos, tautybės, rasės, kultūros Belize “nesukepė” į vieną – nors jų ribos ir aptirpo. Gal Belizas – viso pasaulio ateitis. Gal panašiai atrodys daugelis šalių po to, kai visos tautinės daugumos bus sunykusios, bet daugelis įvairiataučių piliečių, jų tėvai, net jų seneliai ar proseneliai jau bus gimę “vietoje” ar, greičiau, dar kokioje nors trečioje, nesusijusioje šalyje.
Belizo vaikai eina iš mokyklos
Paprastai esame įpratę matyt, kad turtingas pasaulis – „įvairus“, o neturtingas – vienodas, nes ten niekas nenori ten pasilikti, tik emigruoja… Bet Belizas kažin kaip visuomet gebėjo ir geba traukti atvykėlius, visokiausio plauko. Nuo majų miestų statytojų iki ispanų kolonistų, nuo britų piratų iki indų darbininkų, nuo Artimųjų Rytų pabėgėlių iki kinų verslininkų ir amerikiečių pensininkų. Net viena garsiojo Lietuvos geografo Kazio Pakšto idėjų kurti „Atsarginę Lietuvą“ tam reikalui numatė Belizą… Belize tarp gausybės socialinių reklamų buvo ir siūlymas nemokamai parvežti nelegalius imigrantus – nepaisant skurdo, Belizas turi ir šią problemą.
Bet šiaip Belizas taip puikiai išnaudoja skirtingų savo „pasaulių“ gerąsias puses! Muzikalių kreolų dainos kurortų kavinėse. Juodaodis būgnų mokytojas salos muzikos mokykloje. Verslių kinų tvarkingos parduotuvės, nekilnojamojo turto agentūros ir viešbučiai. Ekologiškas maistas iš darbščiųjų menonitų fermų. Aštrus Belizo simbolis kreolinis „Marie Sharp“ padažas, patiekamas kiekvienos tautos kavinėje…
Piramidės viršuje Šunantuniče
Autobusu per Belizo miestelius į Meksiką
Grąžinę automobilį Belizo mieste, atgal link Meksikos sienos keliavome autobusu. Grafikų autobusų stotyje nėra, kasos uždarytos, tik vienas vaikis visiems šūkauja, kada koks atvyksta autobusas. „Į Četumalį Meksikoje nebus“ – sakė – „Bet atvažiavo į Korozalį – netoli sienos“. Autobusas, kaip įprasta Centrinėje Amerikoje – nurašytas mokyklinis iš JAV. Ir vietos kojoms – kaip amerikiečiui vaikui.
Belizo autobusai
Ilga kelionė, už lango slenkantys skurdūs miestai. Keisti bendrakeleiviai: “nekreipkit dėmesio į mane, aš pavartojęs narkotikų” – sakė vienas. Nekeista: ir man ne kartą siūlė pirkti tiesiog gatvėse!
Vis stojantis ir stojantis autobusas, kartais kas keliasdešimt metrų, kad kiekvieną keleivį ir jo sunkų krovinį iškrauti kuo arčiau namų.
Autobuse į Korozalį
Kelionės gale, Korozalyje, laukė važiavimas iki sienos taksi, paskui – ilga kelionė pėsčiom temstant ir sutemus per Belizo laisvąją ekonominę zoną tarp dviejų šalių. Virš 4 km nuėjome! Gerai, kad lagaminus Meksikoje buvome palikę.
Štai taip Belizą, tikriausiai, įsivaizduoja tie, kas pažiūri tik trumpus faktus apie jo (ne)saugumą, skurdą. Netvarkingas transportas, Belizo miesto getai ir lūšnynai ant polių…
Vaizdai pro autobuso langą
Bet Belizas per daug įvairus, kad sutalpintum į statistines eilutes… Ir Caye Caulker rojus, ir didingi piamidžių miestai, ir XIX a. Europos peizažai menonitų kaimuose – tarsi iš kostiuminių dramų – irgi Belizas. Ir savą Belizą pasirenki pats. Ar atplauksi laivu iš Meksikos? Ar brangiai atskrisi? Ar keliausi po šalį senais mokykliniais autobusais, ar nuomotu automobiliu, ar apsiribosi maršrutiniais laivais ir pakrantėmis?
Man niekada nepakanka pamatyti tik vieną šalies veidą, tad labai džiaugiuosi, kad pamačiau visus. Bet jei jums reikia tik vieno Belizo – galite rasti tą, kuris jus domina!
Ant koralinio rifo išmestas laivas
Naujausi komentarai