Dar neseniai Salvadoras buvo pavojingiausia pasaulyje šalis – bet staiga tapo saugiausiu visoje Lotynų Amerikoje!
Salvadoro pasikeitimas jau apipintas legendomis – ir pagaliau šią taip bauginusią šalį atranda turistai. Nukeliavome ir mes.
Sostinės San Salvadoro panorama
Salvadoro krantai – vėl jaukūs!
Visa Centrinė Amerika kaip medus bites traukia keliautojus savo karštaisiais vandenynų krantais. Net per daug traukia! Meksikoje, iš kurios atskridome į Salvadorą, ir kainos išpūstos, ir minios sprogina kurortus…
Bet Salvadoro pakrantės dar tik bunda. „La Libertad miestas pilnas organizuoto ir neorganizuoto nusikalstamumo, nevaikščiokite sutemus“ – rašė visi skaityti kelionių vadovai apie miestą, kuriame apsistojome bute su langais į Ramųjį Vandenyną. „Ar ten tikrai nesaugu?“ – paklausiau autonuomos darbuotojo. „Aišku ne, dabar visas Salvadoras saugus!“.
Salvadoro paplūdimyje
Tą atsakymą galėjau nuspėti, jį iš salvadoriečių girdėjau daugybę kartų anksčiau – kai tik susitikdavau juos bet kur kitur Amerikoje. Situacija šalyje buvo tiesiog baisi – per metus būdavo išžudoma 0,1% visų žmonių… Tris kartus nesaugiau už ir taip liūdnai pagarsėjusias Meksiką ar Braziliją, pavojingiau net už daugelį karo zonų… Ir čia tik ledkalnio viršūnė – kur dar visas reketas, vagystės, pagrobimai. Daugybė žmonių ne tik emigravo iš Salvadoro dėl to, bet ir bijodavo net grįžti aplankyti giminių.
Skanios sultys jau sutemus. Dar neseniai buvo neįsivaizduojama.
Viskas pasikeitė 2022 m.! Po ilgų naivių (ar korupcijos nulemtų) bandymų „derėtis su gaujomis“, prezidentas Najibas Bukelė sudavė joms staigų ir galutinį smūgį – per masinius reidus suėmė visus Salvadorą terorizavusius „Mala Salvatruča“ ir „Barrio 18“ gaujų narius (~60 000!), uždarė į naują didelį kalėjimą – „Pirma visus izoliuokime, o tada tirkime, kas ką padarė“. Tokia pozicija gąsdino visokius „žmogaus teisių aktyvistus“ iš Vakarų, bet baisėdavosi tik nebuvusieji Salvadore „liūdniausiais laikais“. Vietiniai pasakojo: „Anksčiau niekas nedrįsdavo kreiptis į policiją ar liudyti, nes tai reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį, juk net jei vieną banditą suimdavo, keršydavo jo gaujos sėbrai. Tik kai visi gaujų nariai atsidūrė kalėjimuose, pagaliau aukos prabilo“. Nusikalstamumas iškart krito 98% ir tai jaučiasi! Tarsi kokioje Europoje žmonės vaikšto vakarais, gatvėse kalba ir susirašinėja telefonais, kuprines nešioja ant nugaros. Anais laikais užrakinti ir sargyba įtvirtinti „viduriniosios ir aukštesnės klasės rajonai“ dabar atidaryti visiems – nebėra ko bijoti (galėjom net „kampą kirsti“ jais)! Aišku ne viskas pasikeitė staiga: dar daug spygliuotų vielų, ne visi sargai atleisti, gyvenama labiau „su saule“ nei kitur (įstaigos atsidaro ir užsidaro anksčiau), o ginkluoti pareigūnai stebi gatves, kad gaujos vėl nepakeltų galvos – bet kol kas, atrodo, įvyko stebuklas. Dėkingi salvadoriečiai su prezidento veidu gamina puodelius, marškinėlius, pardavinėja greta mėlynų batikos suknelių ir salvadorietiškos kavos.
Suvenyrai su prezidentu Bukele
Pirmą kartą pasaulyje tai mačiau: ten, kur diktatūra, būna atvirkščiai – prezidentų veidai „žvelgia“ nuo oficialių plakatų, nuotraukų, „iš viršaus į apačią“ – o Salvadore Bukelės legendą platina eiliniai pardavėjai, kurių nebeterorizuoja reketininkai. Ir ją perka eiliniai žmogeliai, metą šalin baimes, kad jau gal šiais metais teks laidoti nužudytus vaikus. „Iš apačios į viršų“.
Valdžia neužmiega „ant laurų“ – vos kur galvą pakelia kokia gauja, miestas uždaromas, įvedami tūkstančiai karių, banditai sulaikomi. Kad visi suprastų, jog nusikaltimai yra nebe kelias į turtus ar šlovę, o tik į ilgus kalėjimo metus. Jau ištrinti gaujų teritorijas žymėdavę grafičiai, Bukelė net griauna mafijos bosų antkapius – mat šie tapdavo „altoriais“ visokiems banditų turtų, žiaurumo ir nebaudžiamumo apžavėtiems rajonų jaunikaičiams. Bukelė tai lygina su denacifikacija pokario Europoje – ir tik negirdėjęs apie tai, kas vyko Salvadore „dar neseniai“, galėtų iš to juoktis.
La Libertad pakrantė
Balzamo krantas – jaunieji Salvadoro kurortai
Populiariausias Salvadoro kurortų ruožas vadinamas Balzamo krantu. Bet nuo *tikrai* populiarių kurortų kur nors Meksikoje jis dar skiriasi kaip diena ir naktis. Keliautojai – arba salvadoriečiai, arba drąsesnis Europos jaunimas. Daugelis „serfina“ ant galingų Salvadoro bangų, taškančių juodo vulkaninio smėlio paplūdimius. Maži viešbutėliai – labiau Balio dvasia, o ne „all inclusive“ kurortai.
Tiesa, kaita jaučiasi. Vienas gretimų viešbučių gali laikyti „senas salvadorietiškas kainas“, o kaimyninis jau būti jas smarkiai iškėlęs. „Gentrifikacija“ plinta nuo Tunko (El Tunco) su švytinčiai pakrantės barais priešais „Kiaule“ vadinamą uolą jūroje.
El Tunco- garsiausias Salvadoro kurortas
Kiti pakrantės miestai dar „paprastesni“, pigesni – La Libertad labiau primena „vietinį“ miestelį, nei kurortą, El Zonte jauki banguota įlanka, o Sunzal – išvis toks „trečio pasaulio“ restoranėlių ruožas palei negrįstą gatvę. Aišku, kai skaitote šitą, turistų bus dar daugiau, „vakarietiškos tvarkos“ dar daugiau – bet Salvadoro krantai ilgi ir prireiks ne vieno dešimtmečio, kol net geriausiom sąlygom turizmas išplis ir visuomet galėsi rasti „neatrastą plotą“.
Sunzalis (paplūdimys iškart anapus pastatų dešinėje)
Salvadoro vakarai: nuo vulkanų iki majų piramidžių
Nuo Salvadoro pakrantės keliavome „garsiausiu Salvadoro keliu“ Ruta de la Flores – „Gėlių kelias“. Šalikelių žiedai – nuostabūs, bet išgirtieji jo kaimai pasirodė kiek „eiliniai“ Centrinės Amerikos mastu.
Labiau patiko apleistieji Majų miestai. Taip, ši civilizacija neapsiribojo Meksika, o jos pietinės sienos kaip tik driekėsi Salvadore. Čia stūkso įspūdinga Tasumalio piramidė.
Tasumalio piramidė
Bet istorijos mėgėjus labiau sužavi „majų Pompėja“ Choja de Seren [Joya de Ceren] Šį kaimelį dar ~536 m. po Kr. staiga užliejo ugnikalnio lava – ir nors žmonės išsigelbėjo, paliko viską kaip buvo tą akimirką. Šventei paruošti krabais tapyti indai, šamano namas, tradicinė pirtis temaskalis, gyvenamieji nameliai… Viską atkasė archeologai. Kitur Centrinėje Amerikoje išliko tik šventyklos-piramidės, tik didikų rūmai, o čia gali akies krašteliu pamatyti kaip gyveno eiliniai žmonės.
Virš Joya de Ceren griuvėsių
Ugnikalniai – ir Salvadoro rykštė, ir grožis. Žemės drebėjimai palieka šalies miestus be gražių senų namų, bet aukštos vulkanų viršūnės savaime žavios. Tūkstančiai turistų kopia pažiūrėti ežerėlio Santa Anos vulkano krateryje. Deja, mums lankant Vulkanų nacionalinį parką, tvyrojo debesys, tad pasitenkinome žemesniu taku.
Užtat didžiausio Salvadoro kraterio nepamatyti tiesiog neįmanoma – tik neiškart apskritai supranti, kad čia vulkanas. Nes jis virtęs Koatepeko ežeru – didžiuliu. Smagu buvo pernakvoti su kitais keliautojais viename daugybės paežerės viešbučių, kurių restoranai-barai ištįsę ant polių tiesiai virš to ežero.
Koatepeko ežeras
Salvadoro koziris – ne miestai, o kultūra ir atmosfera
Apskritai Salvadore jausmas apniko dvejopas. Viena vertus, ką ten bemačiau, neprilygo kitoms Lotynų Amerikos šalims. Salvadoro majų piramidės – ne Meksikos, ne Gvatemalos ir ne Belizo. Taip pat ir Salvadoro kalnai, Salvadoro kurortai, o ypač – Salvadoro miestai.
Sučitoto miestelis
Sučitoto miestelis pavadinamas „Salvadoro Antigva“ (pagal senąją kaimyninės Gvatemalos sostinę), bet, priešingai nei vienuolynų griuvėsių ir stogų kavinių pilnoje, dūmais besispjaudančių vulkanų apsuptoje Gvatemalos Antigvoje, Sučitoto nelabai buvo ką veikti ilgiau nei valandą-dvi. La Palma žymi „garsiausio Salvadoro menininko“ Fernando Ljorto grafičiais, bet tie grafičiai pasirodė artimesni kokio Rytų Europos restorano dekorui nei kokios ten Brazilijos „sienų šedevrams“. O antrasis pagal dydį šalies miestas Santa Ana didžiuojasi savo centrinės aikštės grožiu (bažnyčia, teatru) – bet kad tik ta centrinė aikštė ten ir yra graži…
La Palmos freska
Kita vertus, Salvadoro koziris – jo kultūra ir atmosfera. Žmonės čia gal maloniausi Centrinėje Amerikoje – šypsosi, padeda, nuoširdžiai teiraujasi, ar viskas gerai, ar nereikia daugiau… Jie neišlepinti turizmo, jie džiaugiasi, kad kažkas lanko jų šalį ir ja domisi (to nebūdavo!), neapgaudinėja, nekaulija.
Salvadoriečiai
Salvadoras turi savą dvasią. Gera kava (vienu metu kavos eksportas sudarė daugiau nei pusę Salvadoro pajamų, o 14 didžiųjų kavos augintojų dinastijų faktiškai valdė šalį). Pupusos – skanus nacionalinis patiekalas, kurį salvadoriečiai valgo, atrodo, kasdien (daugiau vakarais), ir tikrai nepamirš pasiteirauti ar jau ragavai ir ar tau patiko. Tai – įvairaus įdaro „blynai“ iš kukurūzų arba ryžių miltų duonos, patiekiami su curtido – skaniom marinuotom salotom (encurtidos) – ir padažu.
Pupusa
Na ir, aišku, saugumas. Keliaudamas po Lotynų Ameriką nuo jo atpranti. Salvadore staiga vėl supratau, koks malonumas nuolat negalvoti, ar visi daiktai suslėpti (kišenėse, automobilyje, viešbutyje ir t.t.), ar neužkimbam ant eilinio apgaviko kabliuko, kai policija dirba žmonėms, o ne tik kaulija kyšių ir t.t. Keliaudamas iš Lietuvos to gal taip nevertintum, bet kai Lotynų Amerikoje praleidau kone metus gyvenimo – taip puikiai suprantu suvenyrus su prezidento atvaizdu perkančiuosius!
Santa Anos teatras, statytas iš kavos pajamų
Salvadoro sostinė San Salvadoras ir liūdnas atsisveikinimas su šalim
Paskutinė stotelė šalyje – sostinė San Salvadoras – puikus šalies portretas. Aplinkui – gražūs kalnai ir vaizdai žemyn, bet pats miestas – nykokas. Keli gražesni pastatai, kaip Salvadoro katedra ar Nacionaliniai rūmai, apsupti visokių apšepusių – bet labai pigių – turgų-turgelių. San Salvadoro rytuose – rajonai, kur anksčiau visi prigąsdindavo turistus nosies nekišti (dabar jie tik skurdūs). San Salvadoro vakaruose – turtingesniųjų zona kaip Santa Tekla: švaresnė, tačiau nieko, kas užkabintų akį ir kviestų sustoti ilgiau pavalgymo…
San Salvadoro centre
Ir visgi, širdį Salvadoras užkabino. Kai atėjo laikas skristi atgal į Meksiką, žmona ragino ieškoti galimybių atidėti skrydį. „Dirbti nuotoliu geriau iš čia“, nepaisant to, kad internetas vis dar silpnokas.
Tiesiog atmosfera daug geresnė. Žmonės malonesni, tu jiems esi svečias, o ne tiesiog „pinigų maišas“. Jie džiaugiasi savo šalimi, kai kurie net grįžta iš emigracijos – ir didžiuojasi pagaliau galėdami ją parodyti užsieniečiams be jokios gėdos. Išvaduoti nuo banditų priespaudos jie stengiasi, daug dirba – kad jie patys, jų šeimos, šalis pakiltų ir iš skurdo.
Turgus San Salvadore
Daugelio idealas – JAV, kur emigravo per milijoną tautiečių. Per mokyklinę ekskursiją Vulkanų parke mokytojas šaukė klasės vaikus kone vien angliškais vardais – Jennifer, Sharon, Sandy… Turgūs lūžta nuo „dėvėtų drabužių iš JAV“ parduotuvių.
Bet tikiu, kad jei viskas eis šituo pačiu keliu, Salvadoro ateitis – didelė. Saugumas garantuos turizmą, užsienio investicijas, darbo vietas – ar dabar be galėtų būti geresnė vieta kokiai tarptautinės korporacijos atstovybei regione?
Užsakinėju pupusas
O su įvaizdžiu Salvadoras irgi moka dirbti. Bukelė – beje, tapęs ir interneto žvaigžde – jau atkreipė viso pasaulio dėmesį paskelbdamas bitkoiną Salvadoro antrąja oficialia valiuta (pagrindinė valiuta, beje – JAV doleris). Bitkoinais dabar gali atsiskaityti net pas paplūdimio pardavėjus. Tiesa, tik mažuma salvadoriečių juos naudoja – daugiausiai tie, kas taip gauna pavedimus iš į JAV emigravusių giminių. Bet „supermodernumo“ įvaizdis kartais net svarbesnis už faktą!
Bitkoinų simboliai vietom atrodo tarsi antras šalies herbas…
Beje, realybėje Salvadoras – labai krikščioniška, konservatyvi šalis: net kokioje degalinės kasoje dažnai pamatydavau atverstą Bibliją, kad klientai laukdami eilėje paskaitytų… Tik katalikai čia vis dažniau atsiverčia į įvairias naujas krikščionybės pakraipas, o daug moterų vaikšto dėvėdamos konservatyvias baltas skareles.
Salvadorietės baltom skarelėm
Stipresnė ekonomika perkeis ir pačia šalį. Daugės pasaulinio lygio viešbučių, barų, restoranų – o kartu mažės tų „pigių ir niekam nežinomų atradimų“ bei „smulkių stebuklų“. Galbūt nebeliks „salvadorietiško“ viešojo transporto – stovimų sunkvežimių, Amerikoje nurašytų mokyklinių autobusų, miniatiūrinių taksi automobilių.
Ir užsieniečiai gal kai kuriems vietiniams nusibos.
Stovimas pikapas
Bet kol kas Salvadoras yra be reikalo nuvertinta šalis, vienas didesnių atradimų. Mėgstu keliauti ten, kur stiprūs žmonės dar tik pradeda statyti stiprią šalį. Kur, nors būta daug problemų, jos sugadino šalies įvaizdį, bet štai jų jau nebėra, tik ne visas pasaulis dar apie tai žino… Salvadoras, bent jau mano kelionės metu 2024 m. – puikus tokios šalies pavyzdys.
O kokį Salvadorą rasite jūs, jei keliausite vėliau – rašykite komentaruose!
Komentarai
Naujausi komentarai