Lankau pasaulį

Apie skurdžias šalis yra daugybė stereotipų. Vieni bijo ten keliauti – nes “bus nepatogu”, “bus pavojinga”, “visi apgaudinės”, “tai neetiška”.

Kiti kaip tik tas šalis idealizuoja: “ten labai geros kainos”, “ten nesugadinti žmonės”.

Aplankęs daug dešimčių skurdžių šalių be emocijų surašysiu viską kas ir kaip – galėsite nuspręsti, ar ten keliauti ir kaip keliauti tinkamai.

Kurios šalys skurždios?

Šiame žemėlapyje matosi, kurios šalys skurdžiausios:

Kuo šalis skurdesnė, tuo labiau joje pasireiškia dalykai, aprašyti šiame straipsnyje. Jei šalis tik nedaug skurdesnė už Lietuvą – tai tų dalykų pasireikš daug mažiau.

Labai svarbu nesuplakti skurdžių šalių į vieną vietą – net jei kažkada nukeliavęs į vieną skurdžią šalį suprasite, kad tai “ne jums”, kelionė į kažkiek turtingesnę, bet visgi skurdžią, šalį gali būti maloni.

Ar keliauti po skurdžias šalis patogu? (su kuo teks susitaikyti)

Kuo skurdesnė šalis, tuo daugiau dalykų, kurie mums savaime suprantami, yra prieinami nebent tik turtingiems vietiniams – tad ten jų arba nėra išvis, arba yra tik didmiesčiuose ir kurortuose (į kuriuos atvežami užsieniečiai), arba yra labai brangūs. Nors kai kurie „įsigudrina“ keliauti po skurdžias šalis ir turėti vakarietiška kokybę, tai smarkiai riboja kelionę (bus labai nedaug „tinkamų“ viešbučių, restoranų, kelionių organizatorių, o savarankiškai taip keliauti bus išvis beveik neįmanoma).

Dalykai, su kuriais dažnai tenka susitaikyti skurdesnėse šalyse, ypač anapus sostinės ar kurortų (ir kaip prie to prisitaikyti):

1.Užsienio virtuvių (ir ypač restoranų tinklų) nebuvimas. Reikia rasti ką skanaus vietinėje virtuvėje, dažniausiai tikrai įmanoma.

2.Higienos trūkumas, daug šiukšlių, negalima gerti krano vandens.

3.Žemesnis remonto, tvarkos standartas (atplyšusios plytelės, apsilupusios sienos ir pan. – normalu).

4.Mažiau patogus ir lėtesnis transportas. Viešajame transporte žmonės labiau sugrūsti, keliai prastesni, greitųjų geležinkelių nėra ir pan.

5.Žemesnis transporto saugumas. Gali būti prasta nuomoto automobilio ar autobuso techninė būklė, jokių ten kėdučių vaikams, duobės gatvėse į kurias lengva įsmukti ir pan. Kaip ten bebūtų, tikimybė, kad kas atsitiks, vis tiek labai maža, o „perdėtas saugojimasis” būdingas tik patiems turtingiausiems, kurie jau nieko kito gyvenime nestokoja tai gali sau leisti nervintis, kad tikimybė susižeisti yra 0,001%, o ne 0,0001%. Žemesnis saugumas dažnai turistams, kurie leidžia sau eiti su saugumu į kompromisus, išeina ir į pliusą – nes galima išvengti įvairių „trukdymų“, pvz. daug skurdžių šalių gali vairuoti motociklą be teisių jam, nesisegti saugos diržų ir pan.

6.Žemesnis prisitaikymas prie klimato. Karštose skurdžiose šalyse gali trūkti kondicionierių, o šaltose – būti mažiau šildoma nei tikėtumeis. Jei itin nekomfortabilu, kai karšta ar šalta, tai geriausia išeitis į tokias šalis keliauti tokiu metų laiku, kai lauko temperatūra optimaliausia.

7.Kai kurie mums „savaime suprantami“ dalykai ten gali būti „šiokia tokia prabanga“, kuri bus ne visur ir reikia domėtis, jei tai aktualu. Pvz. ne kiekvienam viešbuty ar bute gali būti šiltas vanduo.

8.Žemesnis medicinos standartas, kuris atsispindi ir mažesnėje gyvenimo trukmėje. Patekus į rimtą bėdą, gali reikti „medicininės evakuacijos“, keliauti gydytis į kitą šalį.

9.Mažiau informacijos internete, ypač apie mažiau turistines vietas, ypač tarptautine kalba. Reikia ją rinktis klausinėjant vietinių, mažai patogiai.

Ar yra galimybė turistui „pailsėti nuo skurdo“?

Skyrelio pavadinimas skamba nelabai gražiai – nes, šiaip ar taip, daugelis net taupiausių keliautojų vis tiek visada gyvens daug turtingiau, nei daugelis vietinių skurdžiose šalyse, valgys geriau, nakvos patogiau ir t.t. Pats nematau nuo ko „pailsėti“, stengiuosi įsigyventi į tas šalis, pažinti, kaip gyvena vietiniai.

Bet nusprendžiau parašyti šį skyrelį, nes manęs to gana dažnai klausia – ypač jei kelionės į skurdžias šalis ilgos, su vaikais ir pan., arba klausiantieji dar taip nekeliavę.

Atsakymas – ir taip, ir ne.

Paprastai yra taip – šalių užkampiuose neįmanoma, bet sostinėje, didžiausiame mieste, ir (ypač) prie lankytinų vietų ar užsieniečiams skirtuose kurortuose būna „vakarietiškų vietų“, jos gali net vyrauti (pvz. Egipto kurortuose mažai ir pajauti, kad tai – skurdi šalis). Tiesa, kainos ten gali būti ir kaip Vakaruose, tos vietos gali būti retos – reikia žiūrėti internete komentarus, klausti vietinių, išvaizda dar ne viskas.

Jei, kad jaustumėtės komfortabiliai, būtina „pailsėti“, nueiti į vakarietišką restoraną ar pagyventi tvarkingame švariame viešbutyje – tai tą poilsį reikia suplanuoti „pagrindinėse vietose“ (miestuose, kurortuose), nes kitur galimybių gali ir nebūti.

Taip pat pačiose skurdžiausiose pasaulio šalyse tokių vietų gali nebūti išvis – bet tai tik labai nedaug šalių. Kuo šalis turtingesnė, tuo daugiau ten yra miestų, kurortų, ištisų regionų, kur prekių ir paslaugų lygis aukštesnis (o kainos aukštesnės nebūtinai tiek pat).

Ar keliauti po skurdžias šalis pigu?

Daugeliui keliautojų tai didžiausias kelionių į skurdžias šalis privalumas – daugybė šių šalių labai pigios. Išties, daugelyje skurdžių šalių pigiau kainuos viešbučiai, maistas, viešasis transportas. Už, tarkime, mėnesį atostogų prie jūros kokioje skurdesnėje Pietryčių Azijos šalyje gali sumokėti tiek, kiek už kelias dienas turtingos Vakarų Europos kurorte.

Visgi pigumui yra išimčių. Yra dalykų, kurie skurdžiose šalyse net brangesni, nei turtingose. Daugiausiai tai – „egzotiniai“ daiktai ir paslaugos, kurie vietiniams yra absoliuti prabanga ir vietiniai jais nesinaudoja, o naudojasi beveik vien turistai:

Autonuoma. Skurdžiose šalyse jos sąlygos dažnai žymiai blogesnės nei turtingose. Gali būti ir brangiau, ir prastesni automobiliai, ir didesni ribojimai (nėr draudimo ar pan.). Po itin skurdžias šalis nuomotu automobiliu beveik nekeliauju, nes visiškai neapsimoka.

“Vakarietiškos kokybės“ viešbučiai. Tokie viešbučiai dažnai priklauso užsienio korporacijoms ir ima atitinkamas kainas. Juk palaikyti „vakarietišką tvarką“ (švarą, remonto lygį) skurdžiose šalyse, kur vietiniai patys tokios tvarkos nesilaiko ar neišgali laikytis, itin brangu ir sunku. Jeigu eisite į „nedidelius kompromisus“ ir rinksitės kažkiek labiau vietinę kokybę, sutaupysite daug kartų. Taip pat verta ir ieškoti viešbučių ne tik „turtingų šalių metodais“ – pvz. Booking.com skurdžiose šalyse gali būti tikrai ne visi pigūs viešbučiai.

“Vakarietiškos kokybės“ restoranai. Kadangi vietiniams visokia „aukštoji virtuvė“ visai nesuvokiamas reikalas, tokie restoranai veikia užsieniečiams ir dažnai yra brangūs. Net užsieniniai greito maisto restoranai, kaip „McDonald‘s“ ir atitikmenys, skurdžiose šalyse gali kainuoti panašiai, kaip kainuoja Lietuvoje (jei apskritai jie ten bus net sostinėje), kai tuo tarpu „vietinio standarto“ restoranai – daug kartų pigesni, nei eiliniai restoranai Lietuvoje.

“Vakarietiško standarto“ ekskursijos. Ekskursijos anglų kalba, pardavinėjamos internetu ir pan. – tokios ekskursijos gali kainuoti net brangiau, nei analogiškos turtingose šalyse. Verta paieškoti gidų vietoje, kai kurioms ekskursijoms gal net nebūtina kalba (žygiams po kalnus ir pan.), nes už anglų kalbą daug kur priemoka.

Importinės prekės (ypač prabangūs prekių ženklai, specifinės maisto prekės). Jų skurdžiose šalyse parduodama palyginus mažai, brangiai kainuoja jų atvežimas – tad jos dažnai kainuoja net brangiau, nei turtingose šalyse. Raskite vietines alternatyvas, pasidomėkite vietos virtuve.

Lankytinos vietos turistams. Kai kurios skurdžios šalys laiko vienokias lankytinų vietų kainas „saviškiams“ ir kitokias (kartais ar net dešimtim kartų didesnes) – užsieniečiams. Tokiu būdu šios šalys iš užsieniečių „paima“ tiek, kiek šie susimokėtų už lankytinas vietas brangiose šalyse, tačiau vietiniams leidžia jas aplankyti už jiems priimtinas kainas (antraip juk vietiniai neišgalėtų nueiti į savo šalies muziejų ar nacionalinį parką…). Galima tuo piktintis, o galima žiūrėti, kad tai kaip parama skurdžiai šaliai. Kaip ten bebūtų, legaliai apeiti tokias didesnes kainas dažnai neįmanoma.

Svarbu, kad tai, kokios prekės yra „egzotinė prabanga“ vietiniams, priklauso ir nuo šalies skurdumo. Ką aprašiau aukščiau būdinga vidutiniškai skurdžioms šalims.

O pigiausia skurdžiose šalyse – tai, kas reikalauja daug vietinio darbo, nes ten mažesnės algos. Tie žmonės iš Europos ar Amerikos, kurie gyvena skurdesnėse šalyse, dažnai net turi savo tarnus, nors tėvynėse apie tai nepasvajotų. Daug pigiau gali atsieiti ir, tarkime, vairuotojas (ar viešasis transportas), ne į užsieniečius orientuotas gidas ir pan. (bet tik jei tokios paslaugos ten įprastos ir nėra „egzotiškai prabangios“).

Tačiau pačiose skurdžiausiose šalyse, tarkime, „Afrikos gilumoje“, tokie dalykai kaip restoranas, viešbutis, transportas savaime yra „egzotinė prabanga“, nes vietiniai ten užsiaugina sau maistą ir niekur nevažiuoja iš savo kaimo. Keliauti po tokias šalis bus brangu visuomet – tiesiog, apskritai kas ta kelionė ten supranta tik keletas, dažnai tie patys yra nevietiniai imigrantai, ir jie laiko aukštas kainas.

Ar keliauti po skurdžias šalis saugu?

Priešingai stereotipams, šalies skurdumas su nusikalstamumu neturi daug bendro. Yra saugių turtingų šalių ir yra saugių skurdžių šalių – ir atvirkščiai.

Taigi, tarp šalių, skurdesnių už Lietuvą, tendencijos tokios:
1.Daugelis musulmoniškų arabų ir Azijos šalių – saugesnės, nei Lietuva.
2.Nusikalstamumo situacija Pietų ir Pietryčių Azijoje, taip pat Rytų Europoje yra panaši, kaip Lietuvoje, ar nedaug blogesnė.
3.Juodoji Afrika ir Lotynų Amerika – gerokai nesaugesnės, nei Lietuva.

Aišku, kiekviename regione yra išimčių – žiūrėkite statistiką būtent toje šalyje, kur keliausite.

Jei visgi keliausite po nesaugias skurdžias šalis, gali būti vienas skirtumas, nuo nesaugių turtingų šalių – būtent, nesaugiose skurdžiose šalyse gali būti didesnė tikimybė, kad vogs ir tokius daiktus, kurių Lietuvoje niekas nevogtų. Pvz. gali išdaužti mašinos langą dėl kokio palikto drabužio ar nedidelės pinigų sumos, kai brangesnėje šalyje būtų rizikinga palikti tik visą kuprinę ar telefoną. Taip pat skurdžiose šalyse net toks daiktas, kuris turtingoje šalyje visiškai įprastas, gali tave išskirti iš minios kaip „turtingesnį už vietinius“ ir todėl banditų taikinį (tam tikri „Europoje vidutiniški“ prekių ženklai, geresnis automobilis ir pan.).

Plačiau skaitykite straipsnyje Nusikaltimai kelionėse – ką daryti ir kaip saugotis

Ar keliauti po skurdžias šalis etiška?

Vienareikšmiškai taip – keliaudami po skurdžias šalis joms padedate, nes atvežate ten ir išleidžiate savo svetur uždirbtus pinigus, kurie, net jeigu keliausite gana taupiai, vietiniams bus didelė suma. Duosite uždirbti restoranų šeimininkams, viešbučių savininkams. Jei turizmas išauga, šie turistų aptarnavimui turi samdyti daugiau darbuotojų ir mokėti jiems algas, uždirbtus pinigus darbuotojai irgi leis daugiausiai savoje šalyje, taip duodami uždirbti ir kitiems. Todėl, jei norite, kad jūsų kelionės neštų naudą, keliaukite į skurdesnes šalis, o ne į turtingas, kurios pinigų ir šiaip turi daug! Tiesą pasakius, daugybė skurdžių šalių „išlipo iš skurdo“ daugiausiai dėl to, kad tapo turistinėmis ir turistai ten atvežė daug pinigų.

Aišku, yra visokių niuansų, kurie gali padaryti jūsų kelionę mažiau naudinga šaliai į kurią keliaujate:

1.Jei pirksite prekes ir paslaugas iš kitų užsieniečių (pvz. užsienio kelionių organizatorių, užsieninių viešbučių tinklų) tai, nors šaliai į kur keliausite vis tiek kažkiek pinigų paliksite, paliksite daug mažiau nei pirkdami daugiau iš vietinių.

2.Kai kurie turistai „pasimauna“ ant visokių prašinėtojų ir elgetų – tikisi, kad davę jiems pinigų, padės kovoti su skurdu. Bet taip tikrai nėra ir daugelis protingų ir darbščių vietinių pyksta už tokį turistų elgesį. Mat tie prašinėtojai, kurie sugeba iškaulyti pinigų visokiom išgalvotom istorijom apie skurdą, tikrai nėra skurždiausi – jei iškaulija pinigų iš vieno turisto, iškaulija iš daugybės. Daugelis jų yra tiesiog apgavikai, kurie gyvena tos šalies mastais turtingai. Be to, kaip pasakojo ne vienas sutiktas žmogus skurdžiose šalyse, duodami pinigų ar dovanų, tarkime, „kaulytojams vaikams“ skatinate juos ir toliau taip elgtis, užuot mokiusis. Taigi, dalinti pinigus ir dovanėles „už nieką“ ar „už tai, kad prašo“ – tikrai neetiška, nors dažnam atrodo priešingai. Jums gali atrodyti tai „niekutis“, bet pagal vietos algas tai bus brangus daiktas, rimta „alga už įkyrumą / melus“.

Duoti tam, kam reikia, ne taip ir lengva – ypač sunku išsiaiškinti būnant užsieniečiu. Tie, kas labiausiai gražbyliaus ir įtikinamiausiai papasakos apie „galimybes padėti“, bus tiesiog „verslininkai“, išmokę „daryti pinigą“ iš patiklių užsieniečių naudodamiesi savo šalies skurdu kaip prekės ženklu. O tie, kam reikia, nesugebės to pasakyti įtikinamai ir suprantama kalba. Dalis turistų tokiose šalyse savanoriauja, tačiau čia irgi problemiška, nes yra savanorių organizacijų, kurios realiai nieko naudingo nedaro, tik renka pinigus iš savanorių, ir yra kaip verslas, kuris net priklauso ne vietiniams. Taigi, norint padėti labiau (labdara, savanorystė ir pan.) reikia atlikti labai, labai daug namų darbų – tačiau, laimė, net ir paprastas turizmas perkant iš vietinių prekes, paslaugas, smarkiai padeda.

Plačiau apie etiškas keliones skaitykite čia: Etiškos kelionės: kaip keliauti, kad padėtumėte.

P.S. Visiškai klaidingas stereotipas, esą keliaudami į skurdžią šalį, kur daug ko trūksta, turistai atima prekes iš vietinių, todėl “keliauti neetiška”. Taip tikrai nėra. Šiais laikais prekių beveik visur įmanoma nuvežti pakankamai – tik vietiniai dažnai neturi pinigų, kad jas įpirktų. Keliaudami padedate jiems uždirbti tuos pinigus, kuriuos jie gali išleisti kam nori ir kam reikia. Jei nekeliautumėte ten vietiniai galimybių turėtų tik mažiau, o ne atvirkščiai.

Vienintelė išimtis, kur *iš tiesų* gali būti prekių trūkumai – visokie regionai, ką tik nukentėję nuo žemės drebėjimų, karų. Ten tikrai gali nebūti net būtiniausių dalykų nes, pvz. sugriauti ar užblokuoti keliai ir jų tiesiog neįmanoma atvežti. Po tokias vietas tikrai geriau nekeliauti – bet tikriausiai nei norėtumėte, nei pavyktų ten nuvažiuoti.

P.P.S. Klaidingas ir kitas stereotipas, kad skurdžių šalių žmonės “tikresni”, jiems esą nereikia materialių dalykų. Daugelis vietinių tų dalykų norėtų, deja, neįperka. Aišku, yra vietų, kurios itin gerai išlaikiusios savo tradicinę kultūrą, religijas. Bet tokių vietų yra ir tarp turtingesnių, ir tarp skurdesnių šalių – ir tuo pačiu tarp skurdžių šalių yra vietų, kurios visiškai tą kultūrą praradusios, persisėmusios kokių buvusių kolonistų kultūra. Tai jau ne visai susiję su turtu. Kartais net toje pat šalyje yra ir tokių, ir tokių variantų – pvz. Indonezijoje baliečiai kur kas geriau išlaikę vietiniai kultūrą, nei kai kurios kitos tautos, nors baliečiai nėra skurdžiausi.

Komentarai

Kelionė žiemą ar į šaltus kraštus tikrai gali būti patogi!

Esu keliavęs į daug itin šaltų vietų – nuo Antarktidos iki žiemiškų Kazachijos stepių.

Niekur nesušalau ir čia pasidalinsiu, kaip rengtis ir ką turėti omeny, kad kelionė būtų maloni.

Kodėl apskritai keliauti kur šalta?

Vieni gražiausių ir unikaliausių gamta pasaulio kraštų visada yra šalti ar vėsūs. Antarktida, Grenlandija, Aliaska, Islandija, šiaurės Norvegija, Kanada…

Kitose vietose būna ir šilta vasara, bet keliauti ne sezono metu yra gerokai pigiau (viešbučiai, skrydžiai), mažiau turistų (vasarą užgrūstas vietas žiemą turi pats sau), o ir gamta savita (pvz. tik atšiaurių šalių žiemom matomos šiaurės pašvaistės).

Ką rengtis šaltuose kraštuose?

Nėra blogo oro – tik bloga apranga. Deja, keliaudami daug turistų pernelyg dažnai paima tokius rūbus, „kokie tinka namie“ ir paskui kenčia peršlapę, sušalę, o kai kuriose šalyse reikia visai kitokių. Atkreipkite dėmesį į visus šiuos punktus – ir jei kažkur kažko jums trūksta, prieš kelionę įsigykite. Ir prisiminkite – batai nelygu batams (net panašiai atrodantys), striukė striukei, šalikas šalikui – rinkitės ne vien pagal išvaizdą, kaip gal rinktumėtės Lietuvoje kur „kai šalta lauke būnate tik neilgai“, bet ir pagal šalčio standartą. Geros vietos įsigyti rūbus, kur jų atsparumas šalčiui aiškiai aprašytas – “Decathlon” parduotuvės. Ten prie kiekvienos prekės aiškiai parašyta, kokiam šalčiui skirta, kiek neperšlampama ir pan. (žr. medžioklės, žvejybos, alpinizmo, žygiavimo skyriuose).

Štai mano patarimai, parašyti pagal oficialiais rekomendacijas kelionei į Antarktidą, kurios labai pasiteisino:

1.Bent keturių sluoksnių drabužiai viršuje, nuo arčiausiai kūno iki toliausiai:
-Šilti prie kūno prigludę apatiniai marškiniai ilgom rankovėm (ne paprasti apatinukai).
-Flisinis džemperis.
-Kuo storesnė striukė.
-Pilnai neperšlampamas (100%) ir neperpučiamas vėjo rūbas su kapišonu. Yra aprangos, kuri visiškai neperšlampama. Tikrai taip – kiek belytų, ji niekada neperšlaps, išbandyta. Keliaujant į lietingas vėsias šalis verta tokią turėti – daug patogiau, nei skėtis. Ta pati medžiaga padeda ir nuo vėjo. Ėjau Šv. Jokūbo keliu ne sezonu, kai temperatūra gali būti tik kažkiek virš nulio ir dažnai labai stipriai lyja. Niekada nesustojau dėl lietaus, ėjau per didžiausias liūtis, bet mano rūbas niekada neperšlapo ir apatiniai rūbai nesušlapo.

Pagal aplinkybes, dalį šių rūbų bus galima nusirengti (pvz., nesant vėjo ir kritulių nesirengti neperšlampamo/neperpučiamo viršaus, o pasidarius šilčiau iš aprangos “pašalinti” striukę). Tiesa, turėkite omenyje, kad oras gali greitai keistis, todėl jei einate ilgam be galimybės grįžti (pvz. į žygį), verta pasiimti daugiau. Prie fizinio aktyvumo (pvz. lipant į kalną) sušylama greičiau – tokiu atveju greičiausiai teks nusirengti rūbų ir juos neštis. Kad būtų patogu neštis nusirengtus rūbus, tokiom aplinkybėm verta turėti kuprinę.

2.Trijų sluoksnių kelnės:
-Kalisonai, prigludę prie kūno.
-Įprastos kelnės.
-Neperšlampamos ir neperpučiamos kelnės ant viršaus.

3.Šilti batai. Tie, kurie pakankamai šilti nueiti Lietuvoje žiemą iki darbo, nebūtinai tiks ilgesniam vaikščiojimui lauke kelionėje. Jei gali tekti braidžioti per sniegą, reikia pilnai neperšlampamų batų su ilgu aulu.

4.Šiltos kojinės ar dvejos kojinės.

5.Pirštinės. Kumštinės pirštinės šildo geriau, nei pirštuotos, o šios – geriau, nei prakarpytais pirštų galais. Nors pastarosios – patogiausios, nes patogiau naudotis telefonu, technika, bet dažnai mažiau sušąli kai keliauji su šiltesnėm pirštinėm ir jas nusiimi trumpam prieš naudodamas techniką. Aišku, pirštinės nėra absoliuti būtinybė – alternatyva gali būti geros kišenės striukėje, kur rankas laikyti šilta.

6.Kepurė. Galite rinktis ne tik įprastą megztą kepurę, bet ir dengiančią kaklą ar balaklavą. Ant kepurės viršaus galima užsidėti neperšlampamo/neperpučiamo rūbo kapišoną.

7.Akiniai nuo saulės. Paradoksalu, bet jie praverčia ir kur šalta – nes saulė, atspindėta sniego, gali būti irgi žalinga. Tiesą pasakius, gerai, kai akiniai dengia akis iš visų pusių (ir šono). Beje, jei nešiojate akinius dėl regėjimo, fotochrominiai stiklai (aptemstantys nuo saulės) šaltose šalyse yra netinkami: prie šalčio jie užtemsta gerokai per smarkiai, dėl ko su jais keliauti nepatogu. Geriau akiniai be fotochrominių stiklų ir juodi akiniai uždedami ant viršaus.

8.Jeigu keliaujate į kalnus, aktualu ir kremas nuo saulės, nes nors gali būti šalta, bet dėl aukščio saulė degins daug labiau.

Kartą nukeliavę žiemą, įsidėmėkite ar užsirašykite, kurie drabužiai tinkamai saugojo nuo kokio šalčio, kad geriau žinotumėte, ką rengtis kitą kartą, nes skirtingi žmonės sušąla skirtingai greitai.

Yra papildomų daiktų, kurie gali praversti – pvz. cheminės šildyklės. Jas “įjungus”, jos kurį laiką pasidaro šiltos, gali šildyti rankas, kojas.

Aišku, kai kurie dalykai yra aktualesni žygiams po gamtą ar kalnus – bet net jei vaikščiosite tik po miestus, gali būti komfortabilu juos turėti ar išbandyti. Jei rūbai bus tinkami, niekada nesakysite „man šalta, greičiau einam į vidų“, o juk tai svarbu kiekvienoje kelionėje, nes daug įdomių dalykų, gražių vaizdų yra lauke.

Beje, aukščiau parašytos drabužių rekomendacijos Antarktidai skirtos pavasariui, kai ten buvo nedaug žemiau nulio. Bet tokių drabužių kaip tik užteko. Nereikia nuvertinti vėjo, kritulių poveikio – atrodo šalčiau nei rodo termometras. Be to, daugelis klimatą vertina pagal “namų standartus” – jei namie -20, tai į lauką eini labai trumpam (iki mašinos ir nuo mašinos), o juk kad būtų įdomi kelionė turėtum laisvai ten galėti maloniai vaikščioti kaip ir vasarą. Tuo tarpu pabuvus su lengvesniais rūbais net ir prie kokių -5 ir vėjo lauke kelias valandas, sušąlama daug labiau.

Čia surašiau daiktus, būtinus nenakvojat lauke – jei ketinate nakvoti palapinėje ar bivuake, reikia ir atitinkamo miegmaišio ir kt. Tai irgi įmanoma – pavyzdžiui, Antarktidoje ant sniego išsimiegojau tikrai gerai, buvo šilta. Šaltis visada reliatyvus, nes su šiuolaikinėm technologijom (rūbų, miegmaišių, šildymo ir t.t.) galima bet kokiam klimate būti ir keliauti komfortabiliai. Aišku, ne viskas yra visiems – ir visiškai suprantama, jei, tarkime, kažko daryti nenorėsite – tai to ir nedarykite.

Taip pat, žygiams gamtoje gali reikėti ant batų uždedamų sniegbačių (kad koja neprasmegtų giliame sniege), “kačių” (kad neslystų ant ledo) ar pan. – bet kelionei labiau miestuose ar kai temperatūra sukasi apie nulį ir sniegas pratirpinėja to nereikia.

Kaip elgtis šaltose šalyse?

Svarbiausia, aišku, ne tik pasiimti tinkamus rūbus, bet ir juos tinkamai apsirengti kiekvieną kartą – susikišti marškinius į kelnes (kad neliktų tarpų) ir pan., negalvoti, kad „Ai, čia tik trumpam einu“, nes ir per trumpą laiką, jei labai šalta, jei pučia vėjas, gali sušalti tikrai smarkiai, be to, kartais tenka neplanuotai užtrukti ilgiau.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į šildymą. Ne visur jis bus ar bus pakankamas, kai kuriuose viešbučiuose gali trūkti šiltos patalynės ar pan. Jei ieškote viešbučio vietoje, prašykite parodyti kambarį – ar ten šilta? Jei jums tai aktualu ir užsakinėjate viešbutį ar butą internete, žiūrėkite, ar nėra prirašyta komentarų, kad „ten šalta“, „buvo per vėsu“.

Kai kurie viešbučiai žiemai (ne sezono metu) išjungia šildymą, o įjungia tik kambariuose, į kuriuos atvyksta turistai, kelios valandos prieš šiems atvykstant. Tokiems reikia pranešti apie atvykimo laiką iš anksto ir/ar paprašyti pašildyti kambarį.

Visa kita – panašiai kaip elgtumėtės žiemą Lietuvoje. Kadangi Lietuva turi gilias žiemas, aiškinti nereikia… Tik reikia suprasti, kad šaltesnėse šalyse kai kurie “lietuviškos žiemos niuansai” gali būti dar aštriau išreikšti, pvz.:
-Mažiau valomi ir slidesni keliai.
-Didesni varvekliai ar nuo stogų krentančio sniego “lavinos”.
-Didesnės balos pavasarį, kai ištirpsta visas žiemos “įšalas” (nes šaltose šalyse, kaip Kazachstanas, visas sniegas ištirpsta tuo pat metu, nebūna, kaip Lietuvoje, atitirpimų žiemą).
-Didesni (ir labiau šaldantys) vėjai, dėl ko ta pati temperatūra atrodo dar šaltesnė.

Tai pastebėjus, reikia elgtis dar atsargiau.

Kur verta ir neverta keliauti žiemą?

Keliauti žiemą (ar bent ankstyvą pavasarį / vėlyvą rudenį) labiausiai verta į pačius turistiškiausius kraštus. Vasaromis (sezono metu) jie būna perpildyti turistų ir gerokai brangesni, o žiemą turi daug ką sau. Ypač gerai, jei lankytinos vietos yra kultūrinės – gražūs pastatai, muziejai – kadangi tokiom vietom vienodai gali džiaugtis bet kuriuo metų laiku. Džiaugiuosi žiemą aplankęs tokias vietas, kaip Venecija, Graikija ir t.t. – ten, šiaip ar taip, ir nebūna labai šalta.

Taip pat keliauti žiemą vertą ir į kai kurias gamtines vietas – ar net verta jas pamatyti ir vasarą, ir žiemą. Pavyzdžiui, šiaurės Europoje žiemom nuostabios šiaurės pašvaistės, žiemiška gamta irgi savaip graži, nors daugeliu atveju neprilygsta vasarinei.

Aišku, keliauti žiemą verta ten, kur stiprus žiemos sportas, kurį praktikuojate (slidinėjimo trasos ir pan.) ir neverta keliauti ten, kur viskas sukasi tik apie vasaros veiklas (paplūdimiai ir pan.).

Keliauti ne sezonu (žiemą) neverta ir į tokius kraštus, kur vietos gyventojų mažai, viskas yra tik dėl turistų, ir žiemos itin atšiaurios, tad žiemom viskas užsidaro. Tai būdinga mažesnėms saloms ir miesteliams.

Kita vertus, dalis tokių kraštų yra taip atokiai, kad net ir vasarom ten klimatas pakankamai atšiaurus, kad būtų verta vadovautis šiuo straipsniu – pvz. tiek Aliaskoje, tiek Islandijoje keliavau rugpjūtį, bet abiejose vietose ir snigo.

Taip pat verta turėti omenyje, kad jei kraštas toli šiaurėje ar pietuose, tai žiemą dienos bus trumpos. Kadangi daug vietų smagu lankyti šviesiu paros metu, tai yra rimtas argumentas prieš keliones į tokias vietas žiemą. Jei visgi keliausite, išnaudokite šviesų paros metą iki maksimumo – pvz. išvažiuokite prie lankytinų vietų dar prieš aušrą (kuri bus vėlai), kad visą šviesų paros metą galėtumėte jas lankyti. Tačiau ne visos šaltos vietos yra toli šiaurėje ar pietuose – tiesą pasakius, daug šaltų regionų yra net piečiau, nei Lietuva, ir dienos žiemą ten tik ilgesnės (pietų Kanada, šiaurės JAV išskyrus Aliaską, Vidurinė Azija ir t.t.).

Komentarai

Didžioji Meksikos dalis – šiaurės Meksika – beveik nelankoma keliautojų. Kiekvienas kelias, kiekvienas pakelės miestelis alsuoja baisiomis istorijomis apie kartelių žiaurumus. ir tik nelegalai link išsvajotų JAV čia žygiuoja voromis.

Tačiau gamtos grožybės čia prilygsta JAV gamtos stebuklams. Yra net kanjonas, didesnis už Didįjį kanjoną…

Automobiliu apsukome šiaurės Meksiką, nuo sostinės Meksiko beveik iki JAV sienos ir atgal – ir to sauso, dykumėto krašto dvasią sudėjau į šį straipsnį.

Nuo turistų minių – į mirusiųjų šalį

Išvažiavus iš sostinės Meksiko į šiaurę, peizažas ir atmosfera greitai persimainė. Iš pradžių dar laukė garsusis Teotihuakanas, tūkstantmečių paslaptingų piramidžių miestas – paskutinė vieta, kur „skendome žmonių jūrose“, nors ir tai tik dieną, užplūdus iš sostinės vienadieniams turistiniams autobusams.

Dar už 110 km Tuloje garsiųjų grėsmingų toltekų civilizacijos skulptūrų papėdėse jau kartais pasilikdavom visai vieni.

Dar už 200 km – San Migelis de Aljendė ir Gvanachuatas, paskutiniai turizmo „avanpostai“ prieš Meksikos laukinius vakarus. Jaukus An Migelio senamiestis jau dešimtmečius pavergia JAV senjorų širdis: čia jie apsigyvena su visam arba bent žiemoja. „Pirmąją pensininkų kartą“ atviliojo galimybė gaunant amerikietiškas pensijas gyventi „kaip karaliui“. Tos žemos kainos seniai pranyko, bet ne San Migelio trauka: dabar jis vilioja įvaizdžiu, iščiustytais kolonijiniais namais, rūmais ir bažnyčiom, stogų restoranų prabanga, amerikietiška hipsterine švara ir tvarka. Tik spalvos ir oras – meksikietiški. Tokia idealizuota Meksika – šitokia priešinga tam, kas laukė toliau į šiaurę…

Gvanachuatas jau parodė tamsesnį ir tikresnį Meksikos veidą. Požeminiai keliai, nusausintomis upėmis vingiuojantys po puošniaisiais senamiesčio mūrais, alsuoja tamsa. O Mumijų muziejų reikia pamatyti, kad patikėtum. Mumijos ten ne kokių senovės faraonų, o tiesiog iš vietos kapinių! Mat Meksikoje už kapą giminės turi mokėti nuomą, jei nemoka – kaulai ištraukiami ir suverčiami į bendrą „kaulidę“. Bet štai Gvanachuate kriptose rado ne kaulus, o sudžiūvusias pajuodusias mumijas. Sustatė jas atrėmę į sienas, fotografai dėliojo į meniškas kompozicijas savo nuotraukoms, o režisierius F. Kurielis pastatė filmą, kur jos – atgijusios – kovojo su garsiuoju superherojum-lučadoru „El Santo“. Pažiūrėję tą kultinį filmą meksikiečiai ėmė dalinti kyšius kapinių prižiūrėtojams, kad leistų išvysti mumijas, ir galiausiai savivaldybė nutarė uždirbti atidarydama muziejų. „Ši moteris buvo palaidota gyva, bandė išsivaduoti, todėl rankos sudėtos šitaip“ – pasakoja prižiūrėtojas – „Šitas nudurtas, todėl krūtinėj skylė ir oda ten pajuodijusi labiau nuo kraujo“, „Čia mažiausia pasaulio mumija, ką tik gimęs vaikelis – ir jis mirė, ir motina, jį gimdydama – ta motina guli štai čia“. Pajuodijusios mumijos – galingas „memento mori“ – o kam neužtenka šalia dar siaubo kambarys, dar mirusių vaikų nuotraukos. Jas linksmai žiūri tėvelių atsivesti penkiamečiai, septynmečiai „pypliai“ – šis muziejus Meksikoje laikomas „šeimynine pramoga“. Prie išėjimo, aišku, „mirtiškų“ suvenyrų parduotuvė.

„Neskoninga“? Ne Meksikoje! Mirtis čia užima ypatingą, kitokią vietą. Aguaskalientese šiauriau Gvanachuato laukė Nacionalinis mirties muziejus, kuriame – visas „mirtinas“ Meksikos menas. Kaukolės, velniai besimylintys su giltinėm, mirties medžiai, lavonų paveikslai. Tokių kūrinių istorija gili – panašius kūrė indėnai ir atėjusi ispaniška katalikybė ne tik to nepakeitė, bet ir pati tuo persisėmė. Katalikiška Visų šventųjų diena virto spalvingu „Dia de los Muertes“… Viena šios šventės tradicijų – „tekstinės kaukolės“ (calavera literaria) – tokius eilėraščius rašai ir draugams, ir įžymybėms, ten it nekrologe papasakoji kaip tas žmogus mirė. Kas nors daug rūko? Sueiliuok, kaip jis besikankindamas mirė nuo plaučių vėžio, ir nusiųsk jam savąjį šedevrą Dia de los Muertes proga. Laikraščiai tokias “dedikuoja” politikams…

Nejauku? Bet šiaurės Meksikoje – kaip visur pasauly – bijoti reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų.

Kaip važiavome per nematomas mafijos valstybes

„Kur Meksikoje nesaugu?“ – paklausę to vietinių, išgirdavome vis ką kita. Nes situacija nuolat keičiasi, nematomi narkomafijos gaujų frontai nuolat juda. Kas vakar buvo dar „pakenčiamas miestas“ šiandien gali būti „užkeikta zona“ iš siaubo trilerių, aprašyta kaip „turistams uždrausta“ užsienio reikalų ministerijų perspėjimuose ir naujausiuose „Lonely Planet“ tipo knygų leidimuose.

Mūsų kelionės metu viena vietų, apie kurią gąsdino labiausiai, buvo Sakateko valstija. „Į šiaurę galit važiuoti, bet apvažiuokit Sakateką, visą valstiją“ – sakė Meksike, o paieška ispaniškajame internete parodė kodėl. Per Sakateką ėjo kelias į JAV, esminis narkotikų eksporte, ir dėl jo vyko rimtas gaujų susirėmimas. Vienas liūdniausių miestų pakeliui – Fresniljas, kuriame dingdavo vidutiniškai vienas žmogus per dieną. Mamoms belikdavo spėlioti ar jų sūnūs nužudyti, ar prievarta paimti gaujų „kareiviais“, o kartą kartelio smogikai puolė atiminėti pravažiuojančių vairuotojų mašinas ir čia pat padeginėti, kad degėsiai užkirstų kelius konkurentų karteliams. Aišku, dingimas ar autoplėšimai – tik „ledkalnio viršūnė“ – Meksikos „raudonojoje spaudoje“ ir atitinkamuose tinklapiuose kasdien skaitydavau naujienas, kaip ant tiltų „perspėjimui“ mafija kur pakabino lavonus ar paliko prie kokios savivaldybės dešimčių nukirstų kojų, rankų bei galvų “komplektą”. Dažnai tokias žinias skaitydavau iš tų miestų, kuriuos ką tik pravažiavome ar netrukus kirsime.

Deja, kelių į šiaurę Meksikoje nedaug – ko reikia narkoprekeiviams, reikia ir šiauryn važiuojantiems „keistuoliams turistams“. Beliko vadovautis patarimu važiuoti tik dienom, tik mokamais keliais. O jų kainos primena „duokles“: už pavažiavimą kokius 150 km susimoki 25 EUR, už 300 km ir 50 EUR. Vien už kelią! O sutaupai kartais tik kokį pusvalandį, nes kai kurie mokami keliai net nėra magistralės. Bet moki už saugumą…

Nieko tikrai siaubingo pakeliui nematėme – nors per šiaurės Meksiką nuvairavome iš viso virš 6000 km. Net ir ten didžiausia tikimybė, kad viskas bus gerai. Tik tornadus primenantys “smėlio viesulai” neįpratusią akį gal kiek gąsdins…

Aišku, situaciją suvoki iš smulkmenų. Pilna visokiausių policijų, kariuomenės. Džipų vilkstinės su kulkosvaidžiais ir kulkosvaidininkais, šarvuočiai. Jei būčiau skaičiavęs, karinių automobilių šiaurės Meksikoje mačiau kelis šimtus, visi tarsi paruošti frontui, bet iš tikro vidaus karui… Tik ar jis vyksta ar viskas sutarta?.. Žemėlapiai pilni ne tik altorių Šventajai Mirčiai, bet ir “narkomafijos globėjui” Jėzui Malverdei. Degalinių tualetuose už grotų paslėptos muilo dėžutės.

Turėtum jaustis saugiau? Anaiptol. Meksikoje užsieniečiui net didesnė tikimybė nukentėti ne nuo mafijos, o nuo policijos. Karteliai, sako, turistų privengia (nereiškia, kad nepuls smulkesni vagys, plėšikai ar kiti banditai). O daugelis ilgiau čia gyvenančių užsieniečių turi galybę pasakojimų apie tai, kaip juos reketavo ar net apvogė Meksikos pareigūnai, o su tokiu reketu susidūrėme ir mes: dar sostinėje Meksike pareigūnai, liepę užsukti į kažkokį skersgatvį, reikalavo iš mūsų 200 eurų kyšio už išgalvotą pažeidimą, gąsdindami visokiom nemaloniom pasekmėm (kai suprato, kad suprantame “kas ir kaip”, po keliolikos minučių patys atstojo ir nuvažiavo gaudyti mažiau Meksiką perpratusių aukų).

Nesaugumą liudijo ir gausybė dingusių asmenų nuotraukų, bergždžių teisingumo reikalavimų, išklijuotų ant pakelės miestų elektros stulpų ar kelio mokėjimo punktų. Toks vaizdas vis kartojosi ir kartojosi it koks dežavu: augalotas vyras iš savo pikapo stebi kelią, gatvę ar įvažiavimą į prastesnį miesto rajoną. Sako, tai narkokartelių „žvalgai“, bet įrodymų neturiu.

Kuo šiauryn važiavome, tuo labiau pakelės panašėjo į… Švento Jokūbo kelią. Tik nešini kuprinėlėmis į šiaurę pavieniui ir būriais žygiavo ne piligrimai, o nelegalūs migrantai: pavieniai vyrai ir ištisos giminės. Daugelis iš tų šimtų tūkstančių eina skersai visą Meksiką iš Centrinės Amerikos ir dar toliau. Ir visų jų tikslas išsvajotosios JAV. Pakeliui jiems tenka sumokėti daug kyšių, duoklių, o moterys neretai Meksikoje ir išprievartaujamos. Juk nepasiskųs.

Važiuojant automobiliu pavojai kiti. “Netikėtos” duobės. Visos šiaurės Meksikos pakelės – tikras padangų kapinynas. „Vidury niekur“ ratus keičiantys vairuotojai. O juk tai vienas pavojingiausių dalykų ten sustoti… „Kad tik mums netektų…“.

Deja! Mūsų padanga sprogo ištuštėjusiam nemokamam kely kur neveikė joks mobilusis ryšys. Paaiškėjo, kad autonuoma įdėjo netinkamą domkratą, o jokie reti pravažiuojantys vairuotojai nedrįso stoti padėti nemokamame kelyje (visi šiaurės Meksikoje žino, kad vaidindamos automobilio gedimą aukas dažnai susistabdo pagrobėjų gaujos). Laimė, padėjo gretimo kaimo gyventojai. Ir pinigų atsisakė. Ratų taisymo sistema ten gerai „įsukta“ – autonuomos duotą mažesnį atsarginį ratą artimiausiame miestelyje servise greitai pakeitė atgal į didesnį, ir tinkamą padangą pardavė. Iš pradžių galvojome, kad „dienos nebėra“, bet per visą situaciją praradom tik kokias 40 min, per visą dieną sėkmingai sukorėme 740 km (tokie šiaurės Meksikoje atstumai!).

Ir šiaurės Meksikoje yra gausybė gerų, paslaugių, darbščių žmonių. Nuo to tik dar liūdniau, kad jiems tenka gyventi viso to reketo, kartelių ir (taip) policijos priespaudoje.

Šiaurės Meksikos dykumų miestai ir JAV įtaka

Šiaurės Meksika – tokia laukinių vakarų dykuma. Aukščiai toliau vandenyno nemaži (~2000 m), tad dienos karštos, bet naktys vėsios. Kiekvieno miesto centre – įspūdinga rusva katedra puošniu „čurigeresko“ stiliaus fasadu bei „Plaza de Armas“ – ginklų aikštė, į kurią kadaise, užpuolus priešams, miestelėnai būdavo šaukiami susirinkti ginklų. Nuo tos aikštės atsišakoja visa eilė gatvių. Jei miestas lygumoje – gatvės tiesios, jei tarp kalnų – viską diktuoja reljefas.

Vieni senamiesčiai, kaip Sakateko miesto, gražūs – nes apsupti kalnų, nes pilni iš brangiųjų metalų kasybos kolonijiniais laikais pelnų pastatytų didingų pastatų. Kiti – kaip Čihuahua ar koks Toreonas – nykesni, „pravalyti“ žemės drebėjimų ar griovimui nusiteikusių architektų, katedras ten supa visokios „architektūrinės dėžutės“.

Kuo arčiau valstybių siena, tuo viskas panašiau į JAV. Daugiau amerikinių prekės ženklų, „prekybos parkų“, vis sunkiau įsivaizduoti gyvenimą be automobilio. Jei parodytum trečio pagal dydį Meksikos miesto Monterėjus nuotrauką, gal spėčiau, kad fotografuota JAV: dangoraižiai, keliaaukščiai keliai… Tik kalnai aplink aukšti, nuostabūs. Ir kainos, važiuojant tolyn sostinės Meksiko iš pradžių vis besileidusios, arčiau JAV vėl pasuka stačiai aukštyn. Palei pačią sieną – liūdniausiai pagarsėję nusikalstamumu miestai, kaip Tichuana ar Siudad Chuaresas, iš kur „diriguojami“ narkotikų ir nelegalų srautai.

Bet JAV-Meksikos sienos nesiekėme. Mūsų – ir daugelio turistų, kurie dar užklystą į tą regioną – tikslas buvo į vakarus nuo Čihuahua – Vario kanjonas.

Vario kanjono grožis ir siaubas

„Vario kanjonas didesnis ir gilesnis už JAV Didįjį kanjoną“ – skelbia bukletai. Ir iš tiesų jis be galo įspūdingas. Tiesa, jei Didysis kanjonas – vienas, tai Vario kanjonas iš tikro – šešių kanjonų „tinklas“. Didžiausiųjų net dugną sunku pamatyti nuo pakelės aikštelių. Viena geriausių vietų tam pasirodė Divisadero esantis Barrancas del Cobre nuotykių parkas, bet net ir ten dugno nuo šlaito nematai – teko keltis ant arčiau kanjono vidurio iškilusios uolos specialiu lynų keltuvu.

Vario kanjono miesteliai, ypač Krilis (Creel), primena kurortus: restoranai, šviesos naktį, su garsia muzika važinėjantys meksikiečių pikapai. „Čia saugu“ – tikino viešbučio šeimininkas. Bet turistus sutikome beveik vien meksikiečius. Užsieniečiai čia dažniausiai drįsta atvykti vienu metodu – El Chepe traukiniu, kurio vaizdingas geležinkelis kerta kanjoną. „Nepriklausomi keliautojai“ kaip mes tokie reti, kad viešbučio šeimininkas nesvarstydamas tokios galimybės vakare siūlėsi „paimti iš traukinių stoties“, o net pamatęs, kad atvažiavome automobiliu, užsimiršęs ryte klausė, „ar rytoj išvažiuosime traukiniu?“…

„Nepriklausomi žygiai“ čia, sako, pavojingi. Ne dėl to, kad nuo uolos nukrisi. Vario kanjone auginami narkotikai ir gilyn ėję turistai pasakoja sutikę ginkluotų kartelių atstovų. Esą tarpeklio apačioje jie net aplink automobilių kelią, Batopilas kaimą, automatais mosuoja. Mes ten nevažiavome – trūko laiko. Ir viršuj įdomybių pakako: indėnai raramuriai, kurie, užuot vaikščioję, bėgioja, žavūs miškai ir nuostabūs vaizdai žemyn.

Čihuahua valstija keturis kartus didesnė už Lietuvą ir kas „arti“ ten suvokiama kitaip. Vario kanjono kaimų restoranuose pilna karšto tąsaus menonitų sūrio – nes to paties turistinio regiono dalimi laikomos ir menonitų kolonijos prie Kautemoko (Cuauhtemoc) miesto ~150 km šiauriau. Tai – unikali vokiečių religinė bendruomenė, kuri prieš daug šimtmečių pasitraukė iš Vokietijos, bet išlaikė ir savo kalbą ir tikėjimą. Menonitų muziejaus ekskursijoje vaizdžia išgirdome, kaip jie klajojo po pasaulį: iš pradžių traukėsi į Prūsiją, vėliau XVIII a. Rusiją, šios carams įvedus privalomą karinę tarnybą XIX a. pabaigoje bėgo į Kanadą, o šiai įvedus privalomą valstybinį švietimą – tarpukariu – į Meksiką. Dabar, sako, dėl nusikalstamumo pamažu traukiasi į Boliviją, kur menonitų skaičius auga. Apie 75 000 jų vis dar gyvena Meksikoje, ypač Čihuahua, ten ištisi kaimai vokiški-krikščioniški. Tradicinių rūbų nebedėvi ir muziejuje matytų dukroms beveidžių lėlių (“kad nesusikurtų grožio idealo”) nebedovanoja, bet kalbą ir tikėjimą išlaikė neįtikėtinai puikiai.

Šiaurės Meksikoje nėra jokių šalį išgarsinusių piramidžių. Didžiosios indėnų civilizacijos „užsibaigdavo“ Meksiko apylinkėmis. Didžiausias „paslaptingas praeities stebuklas“ šiaurėje – Pakimės [Paquime] iš molio drėbtas miestas, kur atšiauriame dykumų klimate indėnai gyvendavo pusiau po žeme. Ties Meksikos šiaure didžiosios actekų, toltekų, Teotihuakano civilizacijos užleisdavo vietą technologiškai labiau atsilikusioms šiuolaikinių JAV indėnų tautoms, Pakimėje dar gyvenusioms sėsliai, bet dar toliau į šiaurę klajojusioms be nuolatinių tėvynių.

Apleisti laukiniai vakarai pakeliui atgal

Sausos Šiaurės Meksikos dykumos, įspūdingi kalnai toliuose atviliojo net garsiausius Holicudo režisierius, kurie čia filmavo savo vesternus. Paseo de Viejo Oeste prie Durango miesto kinas niekada nesibaigia. Buvusi filmavimo aikštelė virto zona „vesterniškoms“ asmenukėms prie visokių saliūnų, to meto kostiumais vilkinčių aktorių ar karietose. Gali išsidažyti veidą indėniškai, lankyti „žiaurų“ indėnų kaimą su nukankintų žmonių maketais, pasmeigtom kaukolėm, klyksmais. O savaitgaliais parkas „atgyja“, į centrinę gatvę suguža dešimtys „laukinių vakarų“ žmonių.

„Tokie vaidinimai – tik Meksikoje“ – pakomentavo žmona, išvydusi siužetą. Jis paprastas – indėnai ir atėjūnai, šerifas ir kekšės, visi mušasi, šaudosi, žudosi. Vienas žmogus kankinasi pakariamas, kitam perduriamas pilvas, trečiam perpjaunama gerklė – daug, daug dirbtinio kraujo ir atrodo taip tikroviškai, kad vaikai verkė. Finale banditus iššaudžiusį šerifą nušovė kažkoks „svarbus žmogus“ su pinigais, tiesiog atjojęs į miestą.

Kaip meksikietiška! Anapus „Paseo del Viejo Oeste“ ir šiandien laukiniai vakarai. Mafijos gaujos į internetą talpina vaizdus, kaip sikarijai „paleidžia aukai žarnas“, nupjauna veidą ir užsideda jį tarsi kaukę, išpjauna ir suvalgo širdį ir t.t. Kitur pasauly savo nusikaltimus banditai slepia, o šiaurės Meksikoje – priešingai! Policija jų kišenėje, nenubaus – užtat kitos gaujos gali stoti “skersai kelio”, o nuo to apsaugos tik baimė. Atrodo, realybė šiaurės Meksikoje dar žiauresnė už vesternus! Ir čia kalbu tik apie tai, kas nufilmuota, nufotografuota, ką publikavo patys banditai… Visokiuose forumuose „grįžtantys šeimų lankyti“ JAV meksikiečiai dalijasi daugiau nemalonių pasakojimų – štai vieni teigė, kad vos kirtę Meksikos sieną, važiuoja pas banditus sumokėti „už apsaugą kelyje“, neva gauja duoda kažkokį raštą ir tada jų neplėšia, o kitus grįžtančius emigrantus su dovanom dažnai plėšia… Bet kas tiesa, kas legendos? O gal tuos pačius „už apsaugą mokančius“ kažkas tiesiog apgauna, išrašydamas beprasmį popieriuką?..

Bet kiek tą pajusi – priklausys nuo pasirinkto kelio.

Nuo Durango pasukome atgal. Pro trečiąjį pagal dydį Meksikos miestą Monterėjų su plačiom amerikietiškom gatvėm, prekių ženklais, supamą didingų kalnų. Tai viena „salų“, kur laukiniai vakarai trumpam prasisklaido. Hipsteriškas spalvingas senamiestis, pramonės muziejumi ir parku paverstas pirmasis Meksikoje plieno fabrikas, naktį dangų nutvieskiantis galingu žaliu lazeriu nutvieskiantis “Komercijos švyturys”… Bet senesnėje literatūroje rasi, kad “Monterėjus – nesaugiausias miestas”. Smurtas šiaurės Meksikos valstijas šluoja bangomis, gerai pataikyti per atoslūgį…

Paskui, ratu apsukant Sakateką – Real de Catorce, 2728 m aukštyje stūkstantis vienas aukščiausių Meksikos miestelių, į kurį patenki per ilgą siaurą seną tunelį. Jį „pagimdė“ ~1800 m. sidabro kasyklos, tada čia gyveno 15000 žmonių, o XX a. beliko 1000. Atrodė miestelis išnyks visai – bet štai romantiškai apleisti didingi jo namai pritraukė turistus, jis virto tokiu menišku kurortu vidury niekur. Mašinos paliekamos nesaugomose aikštelėse, tarp trankios muzikos kavinių žmonės vaikšto ir vakarais. Meksikiečiai pasakoja, kad ir tokios vietos turi „tamsiąją pusę“, verslininkai ar politikai turbūt moka duoklę gaujoms, kad „atstotų“. Bet turistas tai jaučia nebent per didesnes kainom.

Paskutinė stotelė – San Luis Potosio senamiestis, su Leonoros Karington, garsiausios moters siurrealistės, muziejumi. Gal žinotume ją kaip kokį Salvadorą Dali, jei būtų gyvenusi kur JAV ar Europoje, o ne „užkampinėje“ šiaurės Meksikoje, bet nuo to tik įdomiau ją atrasti!

Nepatyręs šiaurės Meksikos negali sakyti matęs visą Meksiką… Juk Meksika tikrai ne tik paplūdimiai, piramidės ar Jukatano džiunglės – didžioji jos dalis visiškai priešinga, tai – aukštai virš jūros lygio plytinčios dieną deginančios, o naktį vėsios dykumos, smėlėtų vėjų sūkurių nugairinti miestai… Tačiau nusikalstamumas, bloga reputacija lemia, kad tai pamato tik nedaugelis turistų.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentuoti

Jukatane – geriausi Meksikos kurortai ir nuostabiausios piramidės! Naktinio gyvenimo sostinė Kankunas, „pasaulio stebuklas“ Čičen Ica, džiunglės ir karščiai, unikali majų kultūra.

“Kelionė į Meksiką” daugeliui iš tikrųjų – tik kelionė į Jukataną… Per kelias keliones apvažiavęs jį visą, Jukataną sudėjau į šį kelionių vadovą.

Kankunas ir geriausi Meksikos kurortai

Vos pamatęs Kankuną pro lėktuvo langą bemat suvokiau, kodėl tai vienas garsiausių pasaulio kurortų. Jo vieta tiesiog nepakartojama! Visi didieji viešbučiai stūkso 20 km ilgio „nerijoje“ tarp Atlanto vandenyno ir Ničuptės lagūnos. Paplūdimys – visada šalia, saulėtekiai – iš vandenyno, saulėlydžiai – į lagūną…

Tačiau „nusileidę ant Meksikos žemės“, gal praleidę Kankuno nerijoje vienas-kitas atostogas, daugelis susiranda sau mėgstamesnių kurortų. Kankunas lieka „rojus“ tik tiems, kas myli didelius „all inclusive“ viešbučius. Nes kai daugelio turistų gyvenimas, pramogos ir vakarienės verda „už viešbučių kompleksų vartų“, Kankune mažai „atvirų visiems“ restoranų ar lankytinų vietų, atstumai tarp jų milžiniški. Visi Kankuno paplūdimiai – teoriškai visiems, bet tik retai kur į juos gali patekti ne per viešbutį. O Ničuptės lagūnoje negalima maudytis – ji pilna krokodilų.

Padėtį kiek gelbsti puikus viešasis transportas – kai nerijoje tik vienas kelias, nereikia mąstyti, ar maršrutas tinkamas, autobusai važinėja kas kelias minutes ir net naktim…

Kur pasuka kiti keliautojai, nusileidę Kankuno oro uoste? Variantų galybė ir kasmet jų vis daugiau! Nes Kintana Ro valstija, kurioje stovi Kankunas – savotiškas „džiunglių Dubajus“. Kaip Dubajuje be paliovos užstatomos dykumos, čia – viešbučiais ir daugiabučiais virsta iškirstos džiunglės. Tiesą pasakius, dar iki 1970 m. Kankuno nebuvo išvis – visas miestas pastatytas „nuo nulio“ kai Meksikos valdžia rado „tobulą vietą kurortui“!

Kankuno nerijos viešbučiams aptarnauti jau „žemyne“ dar tada pastatytas „darbininkų miestas“. Jis – 3-4 km nuo paplūdimių, bet kai turistinis Kankunas beprotiškai išbrango, viešbučiai “pasisėjo” ir ten. Juose atostogauja taupūs bei tie, kam kasdienės maudynės nebūtinos (ar pakanka baseino), kam Kankunas tėra „pradinė bazė“ kelionei po Jukataną. Bet šiaip to „Kankuno centro“ nelabai kam rekomenduočiau: be garsaus pavadinimo tai „eilinis Meksikos miestas“ su viena-kita vieta pramogoms ir galimybe per pusvalanduką pasiekti Kankuno neriją. Dar 1990 m. Kankune gyveno 167000 žmonių (mažiau nei Klaipėdoje), o 2020 m. jau 888000 (daugiau nei Vilniuje).

Daug geresnį įspūdį paliko šiuo metu sparčiausiai „dygstantis“ kurortas Plaja del Karmenas 60 km į pietus nuo Kankuno – dar 1995 m. čia gyveno 17 000 žmonių, 2020 m. – jau 300 000! Jo pramoginė Quinta Avenida gatvė, rodosi, niekad nesibaigia: visur skoningi restoranai ir barai, gyva muzika, parduotuvės, ir smagu eiti pėsčiam, nes automobiliai ten draudžiami. Iki viešų, atvirų paplūdimių – vos kvartalas; tikras nepriklausomų keliautojų rojus!

Bet daug kam ir Plaja del Karmenas gerokai per triukšmingas, jo viešbučiai per dideli. Tuos traukia Isla Mucheres [Mujeres] ar dar labiau „laukinė“ Isla Holboš [Holbox] salos. Aišku, tas „laukinumas“ visada laikinas: Jukatane tai, kas prieš 10 metų buvo „neatrastas rojus“, dabar jau gali būti kone „naujojo Kankuno pradžia“. Ir nors koks šūkis „Saloje daugelis važinėja ne automobiliais, o golfo vežimėliais“ skamba gražiai, kai tų benzininių vežimėlių šimtai ar tūkstančiai, birbesys, trukdymas vaikščiojimui ir net smogas gali erzinti nemažiau, nei nuo meksikiečių numylėtų didelių pikapų.

Bet Meksikos pakrantės – ilgos, ir kuo toliau vadinamąja „Majų Rivjera“ į pietus, tuo mažiau turistų. Magistralę pakeičia paprastas kelias, išnyksta didieji reklaminiai stendai. „Neatrastas vietas“ juk turi ir atrasti pats! Ne viskas, kas išreklamuota, pateisino lūkesčius. Štai mokamas Akumalio paplūdimys pasirodė nė iš tolo to nevertas, tik kojas į uolas nusidaužai. O Kozumelyje yra vienas didžiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų; kai čia atplaukiau vienu tų laivų, pasijutau papuolęs į “spąstus kruizinių laivų kelieiviams”: „rimtų“ lankytinų vietų nėra, vietiniai kainas kruizų keleiviams „užkėlę“ iki lubų, bet laiko keliauti „į Jukataną“ irgi nėra, nes laivas juk vienam uoste stovi trumpai.

Paskutinis „supermasinis“ kurortas į pietus – Tulumas. Irgi „dar neseniai“ buvo tiesiog kaimelis, bet jo likimą nulėmė čia stūksančios majų piramidės. Jos toli gražu nėra didžiausios Jukatane – bet vienintelės romantiškai kyla virš vandenyno kranto! Tad visas gretimas Tulumo paplūdimys bemat virto „Zona Hotelera“, ilgiu besivejančia Kankuną.

Į visas puses nuo Tulumo virsta džiunglių medžiai, auga daugiabučiai, kuriuose ilgam apsistoja visokie dirbantys nuotoliu amerikiečiai. Veletos rajone, kur nakvojome, dar nė daugelis kelių nenutiesta, lengvuoju automobiliu vos viešbutį privažiavome. Iki paplūdimio nuo ten – kilometrai, bet štai atsidarinėja modernūs apartamentų viešbučiai, prabangūs restoranai, o pro purvynus ir statybines atliekas vaikštinėja suknelėmis pasipuošusios turistės. Tarsi visi slapta susitarė vaidinti, kad kurortas – jau pastatytas! Na, bet bus pastatytas! Ir greičiau, nei galėtum tikėtis. Tačiau anapus jo tuoj pat vėl bus kertamos džiunglės, vėl stiebsis nauji rajonai… Jukatano atvykėliams vis negana!

Dabar „Naujojo Tulumo“ dalia pranašaujama Bakalarui toli į pietus, mat jis stūkso greta nuostabiai žydro-žydro ežero. Tiesa, priešingai vandenyno paplūdimiams, ežero pakrantės – privačios. Man tai smarkiai sugadino Bakalaro dvasią, nes čia laisvai palei ežerą nepasivaikščiosi, gali nebent leistis į standartines ekskursijas laivu: braidžiojimas, vaizdai į Piratų kanalą kur kadaise, kai visa šita pakrantė tebuvo „niekieno džiunglės“, slėpdavosi legendiniai jūrų banditai.

Majų Rivjeros sezonai, klimatas ir pramogos

Jukatanas tapo Meksikos turizmo sostine labiausiai dėl klimato. Čia vasara kiaurus metus! Kankune karščiausia rugpjūtį (dienom +34, naktim +25), bet kad net sausį nedaug vėsiau (dienom +28, naktim +20).

Visgi, kelionių sezonai Jukatane yra. Visų pirma, pusę metų šitus karštus Karibų krantus apgula uraganų sezonas. Jie gali smogti nuo birželio iki lapkričio. Ir nors dažno Jukatano miesto istorijoje rasi pasakojimus „X metais kurortą nugriovė uraganas“, baimintis turistui neverta, nes tikrai pavojingi uraganai užklumpa gal kokį kartą į dešimtmetį ar kelis, turi labai nepasisekti, kad šitaip būtų sugadintos atostogos! „Nesezono“ metu kai kas gali būti pigiau (pvz. autonuoma), bet yra ir kitų minusų. Kovą-rugsėjį paplūdimius „užpila“ dvokiančios „žolės“ sargasai (geriausi viešbučiai mėgina su jais kautis, bet ne visada laiku ir pakankamai). O lapkritį nemažai lyja. Nors uragano kelionės metu tikimybė maža, kiek didesnė tikimybė, kad atvyksite „po uragano“ ir tas ar kitas dalykas neveiks – atstatymas po didžiausių kataklizmų užtrunka mėnesius (per vieną kelionę ir aš radau apniokotus Kankuno paplūdimius).

Bet „aukščiausias“ Majų Rivjeros turizmo taškas – Spring Break arba JAV studentų atostogos. Tiksli savaitė priklauso nuo universiteto, bet šitas „pašėlęs ritualals“ visiems išpuola kovą. Reikalas toks: JAV galima legaliai gerti alkoholį nuo 21 metų, o Meksikoje – nuo 18 m. Tai abiturientai ir bakalauro studentai ištisom klasėm ir kursais per atostogas lekia Meksikon ir patiria čia gausybę „pirmų kartų“. Vyresnieji, nenorintys dalyvauti tame šėlsme (ar net jo matyti), kaip maro vengia kelionių į Jukataną kovą. Bet net jei ir nori pašėlti, tai gali daryti visada: Amerikos jaunimo pramogos siūlomos kiaurus metus, nuo „hiphopo tūsų plaukiančiame laive“ iki milžiniškų Kankuno naktinių klubų, „susispietusių“ Kankuno nerijos „kampe“.

Ne kovą viskas ne taip prigrūsta, švariau, pigiau. Tačiau ir tada šėlsmo masteliai sunkiai prilygstami: seksualios aprangos, praeiviams šokančios gogo šokėjos, o atstovėjus eilę prie bilietų į bet kurį didžiųjų Kankuno naktinių klubų – neribotas alkoholis įeina į kainą! Rezultatus įsivaizduojate.

Žymiausias čia Coco Bongo. Nesu didelis „klubinėtojas“, bet jo magiją nesunkiai pasineria patys įvairiausi žmonės, mat tai nėra “tik klubas”, jis sukūrė visiškai naują pramogos žanrą „klubas-cirkas“! Šokių pagal didžėjaus muziką intarpus čia nuolat keičia akrobatai, žymiausių pop žvaigždžių antrininkų pasirodymai ir dar daugiau. Štai virš visų “klubinėtojų” skraido „300 spartiečių“ ar Karibų jūros piratai, štai išeina dainuoti “Maiklas Džeksonas” ar “Fredis Merkuris”, štai sproginėja balionai ir krenta konfeti, štai kokia turistė pakviečiama šokti vienoje pakylų ir galingi ventiliatoriai pakelia jos sijoną, štai pasirodo “Kaukė” iš filmo “Mask”. Būtent šitas filmas įkvėpė įkurti “Coco Bongo”, mat viena filmo scena vyksta “mafijai priklausančiame Kankuno klube Coco Bongo”. Klubą scenaristai buvo išgalvoję – bet Kankuno verslininkai tuoj padėtį ištaisė…

Coco Bongo yra ir Kankuno „pramogų zonoje“, ir Plaja del Karmene. Pastarojo 5-oji aveniu savo naktiniu gyvenimu manau jau pranoko Kankuną: Kankuno klubai didesni, bet „naktinio gyvenimo rajonas“ mažas, o Plaja del Karmene kilometrus gali eiti apsuptas gyvos muzikos, šmaikščių tekilos ir meskalio barų reklamų („Tekila pigiau nei psichologas!“), šou. Tulumo centre irgi muzika viešbučio kambaryje aidėjo „giliai į naktį“ taip, tarsi gretimam kambary visu garsu plyšautų magnetofonas. Jei norisi poilsio ir garsai trukdo – labai svarbu vengti apsistoti vis gausėjančiuose „naktinio gyvenimo rajonuose“!

Bet „draugiškų šeimai“ pramogų Jukatano „Majų Rivjeroje“ – irgi per akis. Neprilygstamas čia Xcaret pramogų parkas. Bilietai nepigūs, bet galioja visai dienai, o ten laukia ir plaukimas ilgomis požeminėmis upėmis, ir jaguarų sala, ir atkurtos tikros piramidė(lė)s, ir pasirodymai su žirgais. Ir vakarinė „kulminacija“ – ilgas vaidinimas, „galingai“ parodantis Meksikos kultūra, istoriją: nuo tradicinių indėnų sporto šakų (pvz. Pelota purepeča, žaidžiama su degančiu kamuoliu), iki minispektaklio apie Meksikos užkariavimą, iki visų regionų muzikos. Bet daugiausiai plojimų, aišku, sulaukė tradiciniai muzikantai mariačiai, be kurių Meksikoje neapsieina vestuvės ar išsvajoti mergaičių 15 metų „jubiliejai“.

Aplink Xcaret dabar tarsi Floridos „Disnėjaus pasaulyje“ – ištisa grandinė analogiškų parkų, apjungiančių maudynes, poilsį ir aktyvias pramogas „iščiustytoje“ Jukatano gamtoje, vandens atrakcionus, gyvūnus, meksikietiškus šokius bei muziką (Xel-Ha, Xenses, Xochimilco, Xavage). Ir kokybė, švara, išbaigtumas – kaip pas Disnėjų!

Kankunas ir Majų Rivjera tapo vienu svarbiausių pasaulio kurortinių ruožų, tad pritraukė ir didžiųjų užsienio korporacijų dėmesį. Čia rasi visokių vaškinių figūrų muziejų, Riplio „oditoriumą“. Tai yra viena nedaugelio pasaulyje vietų, kur diena iš dienos vyksta nuolatinis “Cirque du Soleil” vaidinimas specialiai tam pastatytame teatre. Turistų tam užtenka, kasdien iš JAV, Kanados, Europos atskrenda nauji!

Daugybei turistų maloniausia patirtis būna ne „superparkuose“, bet viename senotų – šventųjų majų šaltinių, kurių duobėmis išvagotas visas Jukatano peizažas. Daugybėje jų šiandien galima maudytis, nardyti. Svarbu išsirinkti tinkamą. Gilų? Požeminį? Su gelbėjimosi liemene? Su virvėmis laikymuisi?

Man didelį įspūdį paliko ir temaskalis, „meksikietiška pirtimi“ kartais pavadinama majų ceremonija.

Majų piramidės ir Jukatano džiunglės

Jukatanas nestokotų turistų dėmesio net tada, jei būtų ne prie vandenyno ir klimatas būtų šaltas! Nes būtent Jukatane – įspūdingiausios senosios piramidės. Viską sukūrė majai, labiausiai technologiškai pažengusi indėnų tauta. Gal sausra, gal karai ar dar kas lėmė, kad daugelį savo senųjų miestų jie apleido dar prieš kokį tūkstantmetį. Kai atvyko užkariautojai ispanai, piramides jau buvo pasiglemžusios džiunglės – tad kolonistai jų nerado, nenugriovė. Griuvėsius aptiko – ir iki šiol aptinka – tik archeologai XX a. Prakasę „džiunglių kalnus“ jie rado piramides, šventyklas, rūmus, ir taip „į dienos šviesą“ išvilkotos įstabiausias Meksikos vietos. Stebina ir pastatų dydis, ir mums neįprastos formos, ir gausybė išlikusio meno, skulptūrų, bareljefų. Tų kūrinių temos, tiesa, švelniai baugina: kaukolės, mirtis. Žmonių aukojimai. Ta civilizacija gyveno visiškai kitaip ir daug kas iki šiol mums paslaptis – bet tai tik dar labiau žavi, tik dar labiau skatina visokias legendas apie „prarastas majų žinias“ ir majų išpranašautas apokalipses. Ar po majų „žaidimo kamuoliu“ paaukodavo visą pralaimėjusią komandą, ar nugalėtojų kapitoną („nes garbinga“), o gal nieko neaukodavo nes „majai buvo taikūs“? Niekas nežino, net skirtingi gidai tose pat vietose pasakos skirtingai!

Deja, tų miestų grožis kartu tapo ir jų prakeiksmu. Į populiariausius pastarosios kelionės metu privalėjau ateiti dar prieš 8 ryto, kad bent kelias akimirkas turėčiau neapsuptas turistų minių – nors garsiausioje Čičen Icoje, nepaisant milžiniškos kainos užsieniečiams, net tai sunkiai padėjo. O, pamenu, kai keliavau po Meksiką pirmą kartą dar galėjau visur laipioti majų piramidėmis… Paskui viename po kito miestuose tai uždrausta (po pandemijos – beveik visur). Nes kažkas nusivertė, nes kažkas usžiėmė vandalizmu. Gal galvojo po pandemijos vėl leisti – bet kad kai uždraudė, turistų nesumažėjo – tai kam ten sargams tiek stebėti, dirbti.

Sakysite, nėra ko laipioti piramidėm? Bet majų piramidės – tai ne Egipto. Majų piramidės – tai tiesiog platformos, kurių viršūnėse stovi šventyklos ar rūmai. Vaikščiodamas aplink jas tik apačioje matai jas tik kaip paminklus – bet juk svarbiausi pastatai viršūnėse, kurių viduje irgi yra bareljefai, kiti grožiai. O kur dar visi vaizdai į džiungles nuo viršaus! Čia tas pats kaip jeigu Paryžiuje neįleistų į Versalį ar Eifelio bokštą, galėtum tik pavaikščioti aplinkui…

Tiesa, majų miestų Jukatane tiek daug, kad kiekvienam „pertekusiam turistais“ yra kitas pusiau atrastas ir neatrastas turistų (juk visų kelionės trukmė ribota!). Tai tie, kurie mažesni, į kuriuos nuo Meksikos kurortų nesuvažinėsi per dieną ar išvis nenuvyksi be savo transporto.

Visi majų miestai savaip panašūs vienas į kitą, tad nėra tikslo imti ekskursiją po daug jų (gidai pasakos tuos pačius dalykus). Ir, jei aplankėte kelis įspūdingiausius miestus, nebeverta keliauti į „eilinius“: bus tas pats, tik mažiau. Kaip gyveno majai, kokie pastatai yra kiekviename „piramidžių mieste“, plačiau rašau kitame straipsnyje – paskaitykite prieš pirmą apsilankymą.

Taigi, kokie Jukatano „piramidžių miestai“ įspūdingiausi? Štai:
*Čičen Ica – garsiausias, pripažintas vienu „septynių naujųjų pasaulio stebuklų“. Labiausiai „atkastas“ – čia džiunglės visai prakirstos, atkurtos tuščios aikštės, kaip kadaise buvo visur.
*Ušmalis – irgi be galo įspūdingas, bet toliau nuo Kankuno, tad ramesnis turistų atžvilgiu. O greta Ušmalio dar yra Puuko kelias – kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba). Pastaruosiuose išvis kartais būdavom vieninteliai turistai, o jie irgi įspūdingi!

*Kalakmulis – džiunglėse „tebepaskendęs“ miestas, kur virš medžių stypso piramidės – aukščiausios Meksikos majų miestuose. Iki jo važiuoti toli, nieko aplinkui nėra. Pastarąjį kartą lankantis 2024 m., dar buvo galima laipioti į piramides, o nuo viršaus džiunglių vaizdas – užburiantis.
*Tulumas – vienas populiariausių, bet ne dėl to, kad piramidės didžiausios, o todėl, kad stovi ant vandenyno kranto. Ir įspūdingas vaizdas, ir visi kurortai šalia.
*Koba – irgi paskendusi džiunglėse, kaip Kalakmulis, tačiau greta kurortų, garsėja viena aukščiausių piramidžių.

Dar daugiau įspūdingų majų miestų yra aplink Jukataną – Gvatemaloje, Belize bei Meksikos Čiapaso valstijoje.

Jukatano miestai, kultūra, istorija

Jei Jukatano rytai iki „kurortų revoliucijos“ buvo tušti, tai vakarinėje dalyje ir ispanai kolonijiniais laikais pastatė daug didingų miestų. Merida buvo Jukatano sostinė, o pats Jukatanas iki 1848 m. buvo atskira šalis, gyvenusi iš henekeno (pluoštinės agavos) plantacijų.

Dabar daugelis tų plantacijų virtusios griuvėsiais, keletas – virtusios prabangiais viešbučiais. Traukia turistus, mėgstančius atsidurti anapus įprastų turistų kelių ir minių.

Bet šiaip turistų vakariniame Jukatane – stebėtinai mažai. Net Progreso kurortas, kurio paplūdimys gražesnis ir ilgesnis už daugelį Majų Rivjeroje ir kurio jūros tiltas – ilgiausias pasaulyje (6 kilometrai – tiesa, ten patekti gali tik atplaukę su kruizais), buvo pilnas beveik vien meksikiečių. Turbūt todėl, kad ten viskas statyta jau seniai, ten nėra vietos „all inclusive“ kompleksams, tad kelionių organizatoriai tokias vietas aplenkia lanku.

Bet tie, kam įdomiau kultūra, vis labiau atranda Meridą, jos apylinkes, didingom sienom nuo piratų aptvertą Kampečės miestą.

Jukatanas galėjo ir likti atskira šalim. Bet sutrukdė „kastų karas“: 1847 m. sukilo majai – gyventojų dauguma. Kai majai užėmė viską, išskyrus Meridos ir Kampečės miestus, valdžią turėję ispanų kolonistų palikuonys paprašė Meksikos pagalbos – bet mainais į ją teko atsisakyti Jukatano nepriklausomybės…

Ispanakalbė Meksika triumfavo, majų kultūra liko „antrarūšė“, bet ji atrandama iš naujo. Daugybėje mažesnių miestų vietiniai tarpusavy tebekalba majiškai. O Felipe Carillo Puerto mieste aplankėme kryžių, kuris, sakoma, anksčiau kalbėdavo, ir būtent jis paragino majus 1847m. sukilti prieš Jukatano valdžią. Tik iš pirmo žvilgsnio Jukatanas – krikščioniškas, pagonybės „dvasios“ giliai ieškoti nereikia!

Ar Jukatane saugu?..

Jukatano kurortuose sulaukiau dešimčių siūlymų įsigyti viską nuo žolės iki kokaino – ne klubuose, tiesiog gatvėse, net vidury dienos. Teoriškai nelegalu, praktiškai valdžia tai toleruoja. Svarbu, kad prekiautų ta mafijos gauja, kuri „turi tam teisę“. Kai pamėgina prekiauti „ne tie, kam lesitina“, prasideda susišaudymai: 2021 m. iš laivo išsilaipinę sikarijai (smogikai) narkoprekeivius-konkurentus sušaudė tiesiog Kankuno „Ritz“ viešbučio paplūdimyje turistų akivaizdoje, tais pat metais Plaja del Karmen „atsidūrę tarp dviejų ugnių” jau žuvo ir turistai, ir tokie įvykiai nuolat kartojasi.

Visgi, Jukatane tai – labiau išimtys. Meksikos gaujų (kartelių) karai kasmet palieka daugiau lavonų, nei daugelis “tikrų karų”, tačiau valdžia iš paskutiniųjų stengiasi, kad į pelningiausius Jukatano kurortus tų mūšių aidai neatsklistų. Kalbama ir apie slaptus valdžios ir kartelių susitarimus, kad šie “neliestų turistų”, ir apie tai, kad turistai patys Meksikos karteliams naudingi (tiek narkotikų išperka! Tiek pinigų palieka duokles karteliams mokančiuose restoranuose, klubuose, viešbučiuose!).

Su kuo daugelis turistų susiduria kone neišvengiamai – tai apgavystės. Ko tik negirdėjau, kokių tik įžūlybių nepatyriau pats! Apgavikų spiečiai apspito jau Kankuno oro uoste panorėjus nuvažiuoti į viešbutį. “Apgavysčių čempionai” – įkyrūs taksistai, vienas per kitą staugiantys važiuoti su jais. Net sutarus kainą, nuvežę į vietą dažnai “nuomonę pakeičia” – “Čia aš sakiau doleriais, ne pesais”, “Čia buvo kaina vienam žmogui”. Net kelionių vadovai amerikiečiams pataria geriau važiuoti autobusu! Bet kad ir čia nepaprasta išlikti neapgautam – štai kažkokie veikėjai aiškino neva “be bilieto negalima įeiti į oro uosto autobusų stotį”, o bilietą reikia pirkti iš jų (aišku, už brangiau), kiti veikėjai įkyriai siūlė “nuvežti iki kito oro uosto terminalo” (už brangiai), kai iki jo 300 metrų, o “šatlas” – nemokamas…

Dar bjauresnės istorijos – iš autonuomos. Net “garsiausios” pasaulinės autonuomos Jukatane visokiuose “Trustpilot” įvertintos 1 ar 2 ir netrukus supratau kodėl. Užsakymo internete kaina mums atvykus “negaliojo”, apmokėtas draudimas “į kainą neįėjo” ir t.t. – užprotestavus, derėjosi kaip turguje, bet vis tiek nenorėjo duoti sutartos kainos, tik pakankamą, kad neapsimokėtų eiti pas konkurentus… Kiti keliautojai pasakojo dar bjauresnes istorijas – štai iš vienų “pavogė atsarginį ratą” ir autonuoma reikalavo už tai didelės kompensacijos. “Pavogė” neišlaužę jokios spynelės – ir taip būna daugeliui. Variantai du: arba autonuoma rato neįdeda išvis (nepamiršk patikrinti!), arba autonuomos darbuotojai kurią naktį atsirakina bagažinę atsarginiu raktu (nuomodami automobilį juk klausia “kur apsistojote?” – aišku, mes tiesos nerašėme…). Pasėdėjęs autonuomoje ilgiau išgirdau kitų klientų riksmus ir barnius “Kaip drįstate?”. Visokiuose interneto komentaruose galite prisiskaityti dar ne tiek. Be “padidintos kainos”, mūsų neapgavo: kaip visuomet, turbūt padėjo tai, kad dėl visko klausinėjome, atsiimdami automobilį viską tikrinome, filmavome, fotografavome. Apgaudinėti jie labiausiai mėgsta “kvailus gringus”, kuriems “doleriai auga ant medžių”, kurie nesidera, viskuo (pasi)tiki, tarsi būtų kokioj Floridoj, ir yra pasirįžę negaišti laiko “dėl kelių šimtų dolerių” (juk tai gal pusė nakties kainos normaliam Kankuno “all inclusive”).

Deja, tokie turistai iš Amerikos ir “išlepino” Jukatano žmones. “Amerikiečiai sako, kad Meksikos policininkai nedori, kad reketuoja kyšių iš turistų” – skaičiau vieno meksikiečio rimtą komentarą – “Bet kai turistai švaisto šimtus dolerių už nieką, tai normalu, kad reikalauja – policininkai ne nedori, jie tiesiog protingi!”. Už ką „reketuoja kyšių“? Ko tik neprisiklausėm. Nuo išgalvotų pažeidimų iki gal realių, bet tokių, kur, jei padarytų ne „pinigingas turistas“, niekas nė nekreiptų dėmesio. Štai vienas sutiktasis Isla Mujeres atviravo: „Mano draugas pasirodė išgėręs viešoj vietoj – bemat uždarė areštinėn maksimaliam 3 dienų terminui ir reikalavo tūkstančių dolerių, kad paleistų anksčiau (o žmogui buvo skrydis, tai sumokėjo)“.

Daugelis apgavysčių, su kuriom pats susidūriau Jukatane, gerokai paprastesnės. „Įmušta į čekį“ prekė, kurios nepirkau; pritaikytas kitas, nei parašyta, valiutos kursas ir pan. Labai svarbu klausinėti kiekvienos kainos ar net to, kas „savaime suprantama“ – apgavystės greitai prasidėdavo tada, kai nustodavome demonstratyviai rodyti, kad „skaičiuojame kiekvieną pesą“.

Kur apsistoti, pavalgyti, kaip keliauti po Jukataną

Po teisybei, net ir išvengus apgavysčių, kelionė į Jukataną tikrai nebus pigi. Pati Meksika „gražiai sužaidusi laisvės per pandemiją korta“, po COVID smarkiai išpopuliarėjo tarp amerikiečių, išbrango, o Jukatanas – bene brangiausia jos dalis.

Kankuno „All inclusive“ tikrai brangesni nei daugelyje kitų populiarių pasaulio turistinių pakrančių. „Eilinių viešbučių“ kainos prilygsta Europai, o kokybė nevisai (pvz. sunku buvo gauti patikimą internetą, daugely viešbučių WiFi nuolat strigo). Panašiai su restoranais. Deja, teko patirti ir „Montezumos kerštą“ – apsinuodijimą – ir ne po gatvės maisto, o po „All Inclusive“. Bet šiaip rankų plovimo galimybių, higienos galimybių Jukatane daugiau nei kadaise.

Pigesni tradiciniai meksikietiški maistai antochitai (takos, buritos ir pan.), amerikietiški greito maisto tinklai. O brangiausia viskas ten kur orientuojamasi į „pinigų neskaičiuojančius turistus“. Ir dar amerikiečiai „išlepino su arbatpinigiais“ – kai palikome „ne tiek, kiek palieka amerikiečiai“ vienas padavėjas net atvirai skundėsi.

Transportas Jukatane labai įvairus. Pagrindiniuose kurortuose gausu pasiūlymų vienadienėms ekskursijoms į pagrindines vietas, kaip Čičen Icą – tokios ekskursijos gali išeiti net pigiau, nei organizuotis pačiam, bet svarbu išsiaiškinti, kas įeina į kainą.

Pigiausias būdas keliauti po Jukataną – colecitvos vadinami maršrutiniai mikroautobusai. Bet jų maršrutai trumpi (ilgam nuotoliui reikia persidinėti), o grafikus rasti sunku. Taip pat juose nėra vietos pasidėti dideliam bagažui.

Patogiau – patogieji ADO autobusai, bet kainos net didesnės nei panašų nuotolį nuvažiuoti Lietuvoje. Išliaupsintas Tren Maya – naujai pastatytas 1000+ km geležinkelis, sujungęs svarbiausius kurortus ir turistines vietas – nesuviliojo. Kainos – didžiausios turistui, o patogumo mažai, nes traukinių stotys (priešingai nei autobusų) – toli nuo miestų centrų ir lankytinų vietų.

Autonuoma populiari, nes į atokesnius ir turistų neužgrūstus majų „piramidžių miestus“ gali patekti tik taip, o jei keliaujate keliese ir „nepasimaunate“ ant apgavysčių, keliauti automobiliu ir pigiausia. Didžiąją Jukatano dalį apvažiavome automobiliu, jo neturėjome tik kurortuose (Kankune patogus viešasis transportas veikia visą parą, o Plaja del Karmen „kur svarbu“ gali nueiti pėsčias).

Jukatanas – geriausia Meksikos vieta kelionei?

Kankuno oro uostas skrydžių į Europą kiekiais nusileidžia tik sostinei Meksikui. Daugelis turistų atskrenda į Kankuną ir iš jo išskrenda. Jukatanas pakankamai didelis ir turtingas lankytinų vietų, kad vien čia praleisti savaitę ar dvi – net ir tokiu atveju, jeigu visą tą laiką aktyviai keliautumėte. O daugelis juk didžiąją dalį laiko leidžia viename kurortų, išvyksta tik trumpam prie svarbiausių majų piramidžių, tai tokiems Jukatano pakaks daugybei kelionių.

Tačiau „kombinuoti“ Jukataną su likusia Meksika irgi galima – taip irgi keliavau. Ir perskrisdamas Meksikas-Kankunas, ir automobiliu. Tik verta tokiai kelionei skirti daugiau laiko.

Tiesa, po Jukatano likusi Meksika gali ir nuvilti. Niekur kitur Meksikoje nėra tiek ir tokių gerų kurortų, pramogų parkų kaip Jukatano Majų Rivjeroje. Jokia kita Meksikos indėnų civilizacija nepaliko po savęs nė iš tolo tiek įspūdingų piramidžių miestų ir meno, kaip majai. Daugelyje Meksikos regionų ir šaltesnės žiemos, vandenynas – toli. Likusi Meksika ir gerokai mažiau saugi (tiesa, pigesnė ir mažiau „persunkta“ apgavysčių tvaiku).

Visgi, Jukatano visiems norintiems nebeužtenka, ir visur Meksikos pakrantėse verslininkai mėgina gimdyti „naujus Jukatanus“. Vietovės, kurių „dar neseniai“ beveik niekas nežinojo, virto tarptautiniais kurortais – kaip Pietų Žemutinė Kalifornija (Los Cabos), Puerto Valjarta ir t.t.

Bet Jukatanas buvo pirmasis ne šiaip sau! Ir, jei gali Jukataną įpirkti, jei gali „atmušti“ masinio turizmo neigiamas puses, jis vis dar – „stipriausia“ Meksikos dozė.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentuoti

Taksistai – apgavikai. Deja, kelionėse tai tikra tiesa: turbūt niekas dažniau nebando turisto apgauti tiek, nei jie.

Kaip elgtis, kad neapgautų, bet patogiai keliautumėte? Patarimus sudėjau į šį straipsnį.

Taksi ir jo tipai

Štai kuo skiriasi pasaulio taksi – dažnai toje pačioje šalyje yra kelios taksi rūšys. Prieš keliaudamas, jei reiks, sužinau, kas yra toje šalyje.

1.Pagal „pagavimo“ būdą: Taksi gali būti iškviečiamas telefonu (gali iškviesti pats arba, jei nemoki kalbos, paprašyti restorano ar viešbučio) arba susistabdomas gatvėje. Paprastai gatvėje stabdyti geriau ir greičiau, nebent šalis nesaugi (ir dalis vairuotojų užpuola keleivius) arba mažai taksi arba reikia ypatingu metu (pvz. naktį į oro uostą). Jei esi šalutinėje gatvėje, ieškant taksi geriau paeiti iki pagrindinės.

2.Pagal įprastą apmokėjimo būdą. Jų būna keli skirtingi. Labai svarbu žinoti, koks būdas praktikuojamas tame mieste, antraip taksistai mėgins apgauti, sakydami, kad reikia mokėti jiems palankesniu būdu. Galimi būdai:
-Taksometras, tiksliai paskaičiuojantis kainą pagal nuvažiuotą atstumą. Jei jie yra, visada reikia prašyti įjungti, antraip vairuotojas visuomet reikalaus daugiau nei priklauso. Naudoti taksometrą paprastai privaloma pagal teisę, tačiau pamatę turistą kai kurie vairuotojai iš paskutiniųjų mėgins atsisakyti jį jungti. Kartais tenka „paleisti“ vairuotoją ir sulaukti kito, kuris sutiks. Kartais, deja, atsisako net keli iš eilės.
-Fiksuota kaina. Pvz. tame mieste visada vežama už kainą X kiek bevažiuotum (būdinga mažiems miesteliams), arba iš oro uosto į tam tikrą rajoną visada kaina X. Jei tokia kaina yra, būtina ją susižinoti iš anksto. Oro uostuose tokia kaina kartais būna parašyta informacinėse lentose.

-Sutarta kaina. Tokią kainą būtina sutarti su vairuotoju dar prieš važiuojant. Tai dažniausiai mažiausiai palanku turistui, nes vairuotojai visuomet prašo didesnių kainų, nei iš vietinių, dažnai kartais. Aišku, reikia derėtis, rodyti, už kiek vežtų pavėžėjai ir pan., jei pavėžėjų nėra – prieš tai pasiklausti vietinių netaksistų, kiek turėtų kainuoti toks važiavimas. Taip pat, jei tik yra galimybė – nesutikti išvis su tokiom derybom, reikalauti jungti taksometrą ar vežti už fiksuotą kainą. Blogiausia yra neaptarti kainos prieš važiuojant – tokiu atveju jau nuvažiavęs vairuotojas gali paprašyti ir dešimtis kartų didesnės sumos.

3.Pagal oficialumą. Dalis taksi yra oficialūs, pažymėti kaip toje šalyje žymimi taksi (spalva, simboliai, plafonas, taksi numeriai ir pan.). Kiti – neoficialūs. Daug kur nerekomenduojama važiuoti neoficialiais, nes nesaugiose šalyse tarp tokių taksistų pasitaiko banditų, be to, jie visai nekontroliuojami ir todėl gali mėginti pareikalauti dar didesnės kainos. Kita vertus, yra šalių, kur „neoficialūs taksi“ (ar savotiškas „mokamas autostopas“) gana įprastas būdas keliauti ir veikia gerai, ten gali stabdyti atsitiktines mašinas – pvz. įvairiose buvusios SSRS vietose. Vėlgi, reikia susižinoti prieš kelionę. Kai kuriose šalyse į oro uostus gali važiuoti tik kai kurie taksi, paprastai brangesni – tokiose šalyse atskridus gali vertėti išeiti iš oro uosto zonos (ne pastato, bet dar toliau) ir ieškoti taksi ten. Kur yra oficialūs taksi, jie dar gali skirtis spalvomis pagal tai, kur gali važiuoti (pvz. vieni tik mieste, kiti ir į užmiestį).

4.Pagal transporto priemonę. Europoje įprasti taksi automobiliai ar (didesniam skaičiui žmonių) taksi mikroautobusai, bet kitur pasaulyje yra pačių įvairiausių taksi. Afrikoje ir Azijoje populiarūs taksi motociklai (kurie gali arba vežti tik po vieną žmogų, arba kitose šalyse ir po du), taip pat triračiai tuktukai/autorikšos (gali tilpti du, trys žmonės ar daugiau), motociklai su priekabomis, rikšos (dviračiai-taksi) ir t.t. Priklausomai nuo šalies, vienos transporto priemonės gali būti pigesnės už kitas. Taip pat vienoms gali būti papildomų ribojimų (pvz. Maniloje tuktukai gali vežti tik tame pačiame rajone, o automobiliai ir į kitus rajonus; Maroke mažesni taksi automobiliai gali vežti tik 3 keleivius, nors tikrai tilptų ir 4). Verta juos sužinoti, taip pat sužinoti, kaip turėtų skirtis taksi kainos priklausomai nuo transporto priemonės. Dažniausiai pvz. motociklas ar tuktukas bus pigiau nei automobilis – bet pamatę nesigaudantį turistą vairuotojai bandys iš jo pareikalauti tiek, kiek kainuotų važiavimas automobiliu, ar dar daugiau. Na ir, aišku, saugumo klausimas: motociklai ar tuktukai avarijos atveju tikrai nesaugesni, už automobilius, ir dažnas tokių vairuotojas turi pasakojimų apie rimtas traumas tiek jiems, tiek keleiviams, juoba, daugybėje šalių motociklininkai-taksistai neturi šalmų keleiviams.

5.Pagal maršrutą. Kai kuriose šalyse būna tokie pusiau taksi, pusiau autobusai – lengvasis automobilis, bet važiuoja maršrutu, priima žmones pakeliui. Į tokį lipant, reikia žinoti jo kainą, nes ji už bilietą yra fiksuota, ir tiesiog paduoti tą sumą, pagal paprotį, įlipant ar išlipant (bet jei nežinosi, gali iš turisto prašyti daugiau). Tiesa, dažną maršrutinį taksi gali, sutaręs kainą, ir nusamdyti kaip “tikrą” taksi, kad vežtų kur reikia.

Pavėžėjimo paslaugos: Uber ir kt.

Pavėžėjai (Uber ir kt.) sukėlė tikrą revoliuciją. Jei tik galiu, naudojuosi jais, o ne taksi – ir patogiau iškviesti (tiesiog per programėlę), ir kainą matai iš karto bei mažiau vietos apgavystės. Tiesa, ne visur taip pigiau.

Tačiau tai, kas veikia Lietuvoje, ne visai taip veikia kitur.

Visų pirma, pavėžėjimo programėlių pasaulyje labai daug ir kiekvienoje šalyje veikia tik po kelias jų. Be to, vienos programėlės veikia geriau už kitas (daugiau vairuotojų ir greičiau atvažiuoja). Vienos programėlės yra pasaulinės, kitos – regioninės, trečios – veikia vienoje šalyje. Prieš keliaudamas sužinau ir instaliuojuosi tas programėles, kurios geriausiai veikia ten (vien tai, kad „Ten veikia Uber, o aš jau turiu Uber“ nepakanka, nes galbūt „Uber“ veikia mažiau miestų ar turi mažiau vairuotojų ir juo mažai kas naudojasi).

Kai kurias programėles, tiesa, bus galima aktyvuoti tik turint vietos telefono numerį – tad pirma teks įsigyti SIM kortelę.

Skirtingos pavėžėjimo programėlės veikia kiek skirtingais principais. Pagrindiniai skirtumai:

1.Kaina arba iš karto rodoma galutinė (t.y. jos vairuotojas neturi teisės keisti, iš karto bus nurašyta ta suma) arba preliminari. Pastaruoju atveju ji gali išaugti – jei vairuotojas važiuos per aplinkui ar lėčiau. Jei tai įvyksta dėl apgavystės, reikia apeliuoti pavėžėjimą sistemai. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Brazilijoje mus „Uber“ vairuotojas vežė pirmyn-atgal ilgu tuneliu, nes pats nežinojo, kur važiuoti; „Uber“ iš pradžių nurašė pinigus pagal faktiškai nuvažiuotą atstumą; apeliavome ir atgavome dalį pinigų.
2.Kai kuriose programėlėse pavėžėjimą gali apmokėti tik prisegta kortele, kitose – ir „įsikėlęs“ pinigų į sistemą („įneši“ grynus tam tikrose parduotuvėse arba įkeli nuo kortelės), o trečiose galima apmokėti ir grynais (tiesa, vairuotojai dažnai neturi ar apsimeta, kad neturi, grąžos).
3.Kai kurios pavėžėjimo programėlės yra suprogramuotos kokybiškai, rodo tikslią vairuotojo vietą tau ir tavo vietą vairuotojui. Tu užsakai ir nereikia jokio susirašinėjimo. Tai idealiausia turistui, nes nereikia vietos kalbos žinių. Bet kitos rodo prasčiau ir vairuotojas vis tiek skambina ar rašo tau – aišku, vietos kalba – prašo paaiškinti, kur tiksliai lauki. Tam reikia pramokti vietos kalbos.
4.Skirtingos transporto rūšys, kurias gali užsakyti. Automobiliai būna įvairių „kokybės kategorijų“ bet paprastai ir žemiausia yra pakankama, nebent žmonių daug ir reikia mikroautobuso (jei tiesiog daug bagažo, galima sudėti ant sėdynės, nebūtinai į bagažinę). Kai kuriose šalyse ir kai kuriose sistemose yra įdomesnių transporto kategorijų, kaip motociklas-taksi ar tuktukas.

Prieš pirmą kartą važiuodamas su nauja programėle, paanalizuoju jos galimybes. Jeigu į programėlę galima įsikelti pinigus, neverta jų keltis daug – deja, man yra buvę, kad mano paskyrą užblokavo, nes gal sukėlė įtarimų, kad pervedžiau pinigus iš Lietuvos. Tada pinigus „įšaldė“ (laimė, jų buvo nedaug). Tai įvyko su “Gozem” sistema Benine. Todėl bent jau iki esu važiavęs daug kartų persivedu pinigų tik tam vienam važiavimui.

Pastaba: šiais laikais užsakius per pavėžėjimo sistemas, gali atvažiuoti ir taksi. Tai vis tiek vadinu pavėžėjimu, nes svarbiausi pavėžėjimo pliusai lieka: tiksliai nurodai vietą iš kur ir į kur važiuoti, matai bent preliminarią kainą.

Visgi, jei pavėžėjimo paslaugų toje vietoje nėra, ar vairuotojai neatvažiuoja, gali tekti naudotis ir „tikru“ taksi – kurį aprašau apačioje.

Tačiau, jei yra galimybė, net ir prieš naudojantis tikru taksi geriausia patikrinti pavėžėjo siūlomą kainą tam nuotoliui – taksi kaina turėtų būti panaši, gal kiek brangesnė, bet jei prašys dvigubai brangiau – tai beveik garantuotai apgavystė. Derybose taksistui reikia rodyti, kokią kainą siūlo pavėžėjai – daugelis taksistų atlyžta ir pasiūlo panašią ar tokią pat kainą.

P.S. Ar pavėžėjimas pigesnis, nei taksi? Nebūtinai. Yra šalių, kur išeina brangiau, kartais net dvigubai. Tačiau net ir tokiose šalyse kartais tenka naudotis pavėžėjais – nes tiesiog didelė dalis taksistų turistą bando apgauti labiau.

Dažnos taksi ir pavežėjų apgavystės ir kaip jų išvengti

Tipinės taksi apgavystės:

1.Kai pasakai, kur važiuoji, vairuotojas reikalauja daug didesnės sumos, nei priklausytų. Atsisako jungti taksometrą, net kai privalo.

KAIP IŠVENGTI: Reikalauti jungti taksometrą, jei privaloma, ir nelipti į taksi kitaip. Kitu atveju susiderėti iki tinkamos kainos, kurią gali pamatyti pažiūrėjęs, kiek mokėtum užsakęs pavėžėją per sistemą, arba iš vietinių žmonių, arba, jei jau anksčiau važiavai taksi toje šalyje – kiek mokėjai tada (jei neapgavo). Visa tai naudoti kaip argumentus derybose.

2.Kai įlipi, vairuotojas nei sako kainą, nei jungia taksometrą. Sako „Paskui sutarsime“. Jau nuvažiavęs užgieda neįtikėtinai didžiulę kainą.
KAIP IŠVENGTI: Jokiais būdais, niekada neįlipti į taksi ir neišvažiuoti prieš tai nenustačius arba galutinės kainos, arba kaip ta kaina bus apskaičiuojama. Viena išimtis – jei kaina tame mieste fiksuota. Tokiu atveju, tiesiog išlipant paduoti fiksuotą kainą.

3.Įjungęs taksometrą (ar net su pavėžėjimo sistema, kur mokama pagal nuvažiuotą atstumą) vairuotojas „suka ratus“, važiuoja ne tiesiausiu keliu.
KAIP IŠVENGTI: Jei važiuoji su pavėžėjimo sistema ir vairuotojas turi planšetę, rodančią kelią – žiūrėk, ar seka jos nurodymais. Jei dažnai neseka, klausk kodėl. Kitu atveju sek važiavimą savo telefono GPS žemėlapyje ir klausk, kodėl važiuoja ne taip, kaip turėtų.

4.Vairuotojas sako, kad neturi grąžos, duoda per mažai grąžos (pvz. 10 vietoje 100) arba duoda grąžą netikrais pinigais.
KAIP IŠVENGTI: Visuomet tikrinti grąžą. Pasistengti turėti smulkių pinigų, kad sumokėti vairuotojui kuo tiksliau.

5.Vairuotojas sako, kad privaloma važiuoti su juo, nes „autobusai nevažiuoja“, „Uber ir pavėžėjai čia neveikia“. Dažnai tai apgavystė.
KAIP IŠVENGTI: Netikėti, tikrinti viską kituose šaltiniuose ir/ar klausti kitų, su pavėžėjimais nesusijusių žmonių.

6.Vairuotojas sako, kad jūsų pasirinkta vieta kažkuo negera (uždaryta, neįdomi) ir siūlo važiuoti į kitą – tolimesnę arba siūlančia vairuotojui komisinius.
KAIP IŠVENGTI: Netikėti vairuotojais, tikrinti pačiam, laikytis savo.

7.Vairuotojas (net pavėžėjas) sako, kad yra kažkoks papildomas mokestis prie taksometro kainos (pvz. „Už važiavimą vakare“, „Už paėmimą nuo oro uosto“, „Už iškvietimą“) kurio iš tikro nėra.
KAIP IŠVENGTI: Pasidomėkite tais mokesčiais iš anksto. Dažniausiai jie – apgavystė, taksometras (arba pavėžėjimo sistema) nurodo galutinę kainą.

8.Vairuotojas prašo pinigų už mokamą kelią. Tai nebūtinai apgavystė – jei taip sutarėte iš anksto. Bet kartais vairuotojai už mokamą kelią reikalauja didesnės sumos nei jam kainavo arba reikalauja sumos už mokamus kelius, kai tą sumą jau automatiškai nurašo pavėžėjimo sistema, “matanti”, kad važiuota mokamu keliu.
KAIP IŠVENGTI: Prašyti nevažiuoti mokamu keliu, o jei prašysite važiuoti – iš anksto išsiaiškinti, kiek tai kainuos, iš pradžių iš pavėžėjimo sistemos, paskui pavėžėjo. Žiūrėkite, kiek kainuoja mokami keliai kai pravažiuosite mokėjimo punktus.

Labai svarbu laikytis savo. Jei jūs teisus, taksistas kada nors „atsitrauks“. Kraštutiniais atvejais gali net reikti žadėti iškviesti policiją. Jei taksistas mėgino iš jūsų paimti 100 dolerių už atstumą, kurį nuvažiuoti kainuoja 10 dolerių, aišku, jis niekaip prieš jokius pareigūnus to „nepateisins“, nes pareigūnai puikiai žino, kiek kas kainuoja. Taksistai sėkmingiausiai apgauna tuos, kurie nesigina ir susitaiko su apgavyste. Aišku, jei skirtumas mažesnis, pvz. 13 dolerių vietoje 10 dolerių, gali būti sunkiau, bet tai ir nėra bjauriausios apgavystės, bjauriausios kai iš turistų ima kartais daugiau.

Taip pat skaitykite išsamų straipsnį apie apgavystes kelionėse:
Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

Taksi ir pavėžėjimo alternatyvos

Apskritai taksi ir pavėžėjais naudojuosi gana retai – tiesiog alternatyvos paprastai geresnės. Štai jos:

1.Autonuoma. Dažniausiai keliauju šitaip. Išskyrus miestus, kur mažai parkingo ar jis brangus, taip išeina greičiausiai, o dienos autonuoma dažnai kainuoja tiek, kiek kokie vienas-trys ilgesni pravažiavimai taksi (tikslus santykis priklauso nuo šalies). Net jei atrodo, kad jums nereikia autonuomos, gerai pažiūrėkite – kartais būna, kad net kai važinėsi nedaug, pvz. tik iš oro uosto į viešbutį, atgal ir dar į kelias tolesnes vietas – vis tiek išeis pigiau autonuoma, nei visur važinėti su taksi ar pavėžėjais, net ir be apgavysčių (tarkim, nuvažiuoti iš oro uosto į viešbutį kainuos 25 eurus ir tiek pat atgal, o dienos autonuoma irgi 25 eurai + kuras). Plačiau apie autonuomą šiame straipsnyje: “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

2.Viešasis transportas. Jei mieste yra metro, tai juo nuvažiuoti gali būti ne tik pigiau, bet ir greičiau, nei su taksi ar pavėžėjais (net įskaičiuojant ėjimą į stotelę). Jeigu yra tik autobusai, troleibusai ir pan., paprastai bus gerokai lėčiau, bet ir gerokai pigiau, be to, labiau pasižiūrėsi vietos gyvenimą. Plačiau apie keliones viešuoju transportu šiame straipsnyje: “Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti“.

3.Ėjimas pėsčiom. Nedidelių atstumų (2 km ir pan.) taksi nevažinėju – kelionės metu juk smagu prasieiti per svetimą miestą, geriau įsižiūrėti į tai, kas aplink. Nebent būtum su lagaminais ar labai skubėtum.

4.Ekskursija. Jei nori, kad tave kas vežiotų iš vietos į vietą svečiame mieste, kartais labiau apsimoka ekskursija – apvežios daug vietų, prie vietų palauks, o dar apie jas papasakos gidas. Tiesa, ekskursijos irgi būna labai įvairios ir kai kurių kainos, kaip ir kai kurių taksi, labai išpūstos – reik pasirinkti tinkamą. Plačiau apie ekskursijas šiame straipsnyje: “Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti“.

Komentarai

Keliavau po daugelį brangiausių pasaulio šalių – bet daugelis mano kelionių atsiėjo nebrangiai.

Kaip? Kelionė į brangią šalį mažiau smogs piniginei, jei laikysitės šių taisyklių.

Kas brangiose šalyse brangu ir kas ne taip?

Brangiose šalyse beveik viskas brangiau – tačiau kai kurie dalykai tik šiek tiek brangesni, o kiti – daug kartų brangesni.

Labai svarbu suprasti, kas yra daug brangiau, nei namie – ir, užuot keliavus “kaip įpratus”, šiek tiek priderinti kelionę.

Smarkiausiai brangesnės tos prekės ir paslaugos, kurių gamybai ir patiekimui reikia daug vietinių darbuotojų darbo. Taip yra todėl, kad brangiose šalyse algos daug didesnės.

Tai žinant, iš kelių “kelioninių” alternatyvų brangiose šalyse reikia rinktis tą, kuriai vietinių darbuotojų darbo reikia mažiausiai. Tai gali reikšti, kad reiks pakeisti kelionių įpročius.

Valgymas. Labiausiai brangiose šalyse “išauga” maisto restorane su aptarnavimu kainos, mažiau išauga greito maisto restoranų kainos (kur pats paimi patiekalą), o dar mažiau – maisto kainos parduotuvėse. Jei pigiose šalyse pasigaminti maistą iš parduotuvės, valgyti kokiame “McDonald’s” ir valgyti lėto maisto restorane gali kainuoti netgi panašiai, tai brangiausiose šalyse kainos kiekviename iš šių laiptelių skirsis bent kelis kartus – vengdamas restoranų su aptarnavimu sutaupau itin daug. Be to, daug brangių šalių dar įprasta restoranuose su aptarnavimu palikti labai didelius arbatpinigius.

Transportas. Labiausiai brangiose šalyse “išauga” taksi ir pavėžėjimo kainos, kiek mažiau – viešojo transporto, o mažiausiai (su kai kuriom išimtim) – autonuomos ir benzino. Taigi, jei pigiose šalyse viešuoju transportu ir kartais net taksi keliauti išeina pigiau, nei nuomotis automobilį, tai brangiose šalyse kartais net kai keliauji vienas (ar juoba dviese) apsimoka nuomotis automobilį, bent jau jei važinėsi ne tik po vieną miestą. O vienas suvažinėjimas taksi ar net dviese tarpmiestiniu autobusu brangioje šalyje gali atsieiti dienos autonuomos išlaidas. Kadangi automobilio nuomos išlaidos nepriklauso nuo žmonių skaičiaus, tai itin apsimoka keliauti keturiese (pvz. taip keliavome po Londono apylinkes nuomotu automobiliu – išėjo daug kartų pigiau, nei tą patį maršrutą daryti viešuoju transportu). Kiek skiriasi kainos? Na, tarkime, pigiose šalyse miesto autobuso bilietas gali kainuoti keliolika eurocentų, o brangiose – kelis eurus (10-30 kartų skirtumas). Benzino kainos, tuo tarpu, išskyrus kelias išimtis, skirsis maksimaliai 2-3 kartus. Gi autonuoma pigiose šalyse neretai būna dar brangesnė, nei brangiose – pigiausiai automobilį gyvenime esu nuomojęsis Graikijoje, Ispanijoje (ne sezono metu), o kokioje Maniloje (šiaip pigiuose Filipinuose) mokėjau apie 5 kartus brangiau. Tiesa, parkavimo kainos brangiose ir pigiose šalyse irgi skiriasi dešimtim kartų (dėl žemės kainų), tad keliauti po miestus nuomotu automobiliu brangiose šalyse gali neapsimokėti.

Prekės. Vietinės prekės brangiose šalyse bus daugybę kartų brangesnės, nei vietinės prekės pigiose šalyse; tuo tarpu importinių prekių (drabužių iš Azijos ir pan.) kainos skirsis daug mažiau. Jei prireikia ir yra laiko, kartais pigiau į brangią šalį atsisiųsti prekes per internetą (bet žiūrėkite ar netaikys kokių didelių mokesčių).

Gidai ir ekskursijos. Brangiose šalyse labiausiai „išbrangsta“ keliavimas su vietiniu asmeniniu gidu, kiek mažiau – su grupinėm ekskursijom, o mažiausiai – nepriklausoma kelionė. Aišku, visose šalyse keliauti su privačiu gidu bus brangiau, nei su grupine ekskursija, o su grupine ekskursija – nei nepriklausomai; bet jei pigiose šalyse kaina gali skirtis nežymiai, tai brangiose skirsis daug kartų. Tad po brangias šalis keliauju išimtinai nepriklausomai.

Asmeninės paslaugos. Brangiose šalyse daug brangesnės asmeninės paslaugos, kaip kirpimas, grožio salonai ir pan. – sutaupysite, jei šiomis paslaugomis pasirūpinsite prieš ar po kelionės į brangią šalį.

Remontas ir kitokia daiktų priežiūra. Brangiose šalyse itin „išbrangsta“ remontas, taisymas, tvarkymas ir pan. – net jeigu pigesnėje šalyje apsimokėtų nešti remontuoti daiktą, brangesnėje gali labiau apsimokėti nusipirkti naują.

Nakvynė. Čia brangiose šalyse sutaupyti sunkiausiai, nes ten panašiai „išbrangsta“ viskas (ir kempingai, ir hosteliai, ir viešbučiai, ir AirBnB butai), o nakvynės juk negali atsisakyti. Taip yra todėl, kad visoms nakvynės vietoms reikia panašiai vietinių darbuotojų aptarnavimo (įregistruoti, sutvarkyti), bet dar labiau dėl to, kad nakvynės kainas smarkiai lemia nekilnojamojo turto kainos (pastatų, žemės pirkimo ir nuomos), o jos brangiose šalyse dažniausiai itin smarkiai didesnės, nei pigiose. Tad čia taupyti galima nebent renkantis prastesnę kokybę, nei pigiose šalyse (pvz. hostelį vietoje viešbučio ar nakvynę ne kempinge vietoje nakvynės kempinge, nors kai kurių šalių įstatymai nakvynę kemperyje ar palapinėje ne kempinge riboja).

Lankytinos vietos. Brangiose šalyse labiausiai „išbrangs“ privačios lankytinos vietos, mažiau – valstybinės (taip pat žiūrėkite žemiau kas nemokama).

Viskas, ką aprašiau viršuje – tik tendencijos. Visada bus išimčių. Daug priklauso ir nuo šalies politikos – pvz. gali būti šalis brangi, bet joje mažesni akcizo mokesčiai alkoholiui ar benzinui, dėl ko alkoholis ar benzinas ten bus net pigesni, nei Lietuvoje, ar pan. Analogiškai įvairios „kovos už ekologiją“ priemonės gali branginti ar piginti tam tikrus kelionių būdus (pvz. būti apmokestinti kai kurie keliai, bet subsidijuojami traukiniai). Tačiau, nors visada galėsite rasti pavyzdžių „Ne, toje brangioje šalyje taip nėra“, bendros tendencijos yra tokios ir jei 1 dalykas iš 10 ten bus kitaip, tai kiti 9 iš 10 – būtent taip, kaip aprašiau šiame straipsnyje.

Brangiose šalyse daug kas nemokama!

Paradoksas, bet brangiose šalyse gali gauti daug daugiau dalykų nemokamai, nei pigiose! Taip yra todėl, kad:

1.Brangiose šalyse žmonės uždirba daugiau ir turi daugiau laisvo laiko – taigi, skiria jį savanoriškoms veikloms, kai kurios jų praverčia ir turistams. Pigiose šalyse, tuo tarpu, vietiniai dažniau nori pasinaudoti kiekviena galimybe kiek nors „prisidurti“.

2.Brangiose šalyse ta pati suma pinigų (prekės kaina) mažiau ką reiškia, taigi, valdžia ar net privačios kompanijos gali nuspręsti duoti tai nemokamai.

3.Dėl didelių algų brangiose šalyse gali tiesiog neapsimokėti įdarbinti bilietus pardavinėjančių darbuotojų, tad leidžiama lankytis nemokamai.

Tipiniai dalykai, kuriuos paprasčiau gauti nemokamai brangiose šalyse, nei pigiose:

Ekskursijos. Brangiose šalyse daug daugiau nemokamų turų – tiek „Free Tours“ po miestus (už arbatpinigius, bet jie gerokai mažesni nei ekskursijos kaina tokiose šalyse), tiek savanorių vedamos ekskursijos po muziejus (tik reikia pasidomėti, kada jos vyksta). Pavyzdžiui, tokių įdomių ekskursijų apturėjau Londono muziejuose.

Turizmo informacija. Brangių šalių turizmo informacijoje (dažnai jau oro uoste) galima rasti ir visai gerų nemokamų knygelių, brošiūrų apie šalį ir jos lankytinas vietas – kai pigiose šalyse tai retai dalinama, o „turizmo informacijos“ dažnai tėra komercinės kelionių agentūros.

Muziejai ir lankytinos vietos. Kai kurios lankytinos vietos, ypač valstybinės, brangiose šalyse išvis nemokamos ar nemokamos, tarkime, visam jaunimui – pigiose šalyse tai būna rečiau. Brangioje šalyje neretai gali rasti visą eilę kokybiškų nemokamų lankytinų vietų, kurių, jei nori, užteks ištisai kelionei. Tuo tarpu pigiose šalyse atvirkščiai – jos ne tik mokamos, bet dar užsieniečiams dažnai būna didesnės kainos.

Autostopas. Čia jau daug išimčių, bet, bendrai paėmus, brangiose šalyse lengviau rasti kas pavežtų ir nesitikėtų už tai pinigų, nei pigiose šalyse (kur net susistabdžius autostopą dažnai tikisi pinigų). Panašiai su Couchsurfing ir panašiomis nemokamomis nakvynėmis.

Transportas. Kartais būna nemokamo transporto – autobusų, keltų ir pan.

Išmesti daiktai. Brangiose šalyse žmonės linkę išmesti daug geresnius daiktus, nei pigesnėse (nes neapsimoka remontuoti, nes uždirba daug ir kaina daug nereiškia ir pan.). Tai kontroversiška, bet kai kurie keliautojai tuo naudojasi pasiimdami išmestų daiktų.

Tai nėra visai nemokamas dalykas, bet brangiose šalyse paprastai atlaidžiau žiūri į visokius papildomus dalykus. Pvz. net tame pačiame restoranų tinkle (pvz. “McDonald’s”) gali būti, kad brangesnėse šalyse galėsi už vieną kainą neribotai pildytis gėrimo ir padažų imti nemokamai, o pigesnėse tai bus apmokestinta. Panašiai su daug prekių ir paslaugų. Tai žinant jau šiaip ar taip susimokėjęs daugiau brangioje šalyje gali tai išnaudoti, pasiimti daugiau to, kas įeina į kainą.

Pagrindinės taisyklės norint pigiau keliauti po brangias šalis

Daug šitų taisyklių galioja ne tik brangiose šalyse, bet brangiose šalyse jos itin svarbios ir padeda sutaupyti itin daug.

1.Rinkis paslaugas, kur vienu metu darbuotojas aptarnauja kuo daugiau žmonių, o ne tik tave vieną (pvz. viešasis transportas vietoj taksi).

2.Rinkis paslaugas, kur „gyvas darbuotojas“ tave aptarnauja kuo trumpiau (pvz. greitas maistas vietoje atnešamo ar atvežamo maisto; autonuoma vietoje viešojo transporto ar taksi)

3.Rinkis prekes, pagamintas pigesnėse šalyse.

4.Ką gali atsivešk su savim, kad nereiktų pirkti; „ilgalaikes paslaugas“ (kirpimas, daiktų remontas ir pan.) pirk pigesnėse šalyse prieš ar po kelionę.

5.Pasidomėk, kas toje vietoje nemokama (lankytinos vietos, ekskursijos…) ir kada.

6.Gal kai kurios šalies dalys bus greta pigesnės gretimos šalies – jei taip, gali užsukti ten (pvz. nakvoti truputį pigesnėje Prancūzijoje, o brangesnius Monaką ar Ženevą aplankyti dienos metu).

Tiesa, juk keliaujate dėl įdomumo, kad aplankytumėte vietas. Tai netaupykte “pernelyg labai”. Logiška atsisakyti tų dalykų, kurie nerūpi – bet jei yra svarbių lankytinų vietų, be kurių nesijausite aplankęs šalį, ar kitokių patirčių, svarbių jums (pvz. paragauti kokio vietinio patiekalo ar gėrimo) – patirkite jas. Juk tam ir taupote, kad liktų pinigų tam, kas išties svarbu.

Komentarai