Lankau pasaulį

Jukatane – geriausi Meksikos kurortai ir nuostabiausios piramidės! Naktinio gyvenimo sostinė Kankunas, „pasaulio stebuklas“ Čičen Ica, džiunglės ir karščiai, unikali majų kultūra.

“Kelionė į Meksiką” daugeliui iš tikrųjų – tik kelionė į Jukataną… Per kelias keliones apvažiavęs jį visą, Jukataną sudėjau į šį kelionių vadovą.

Kankunas ir geriausi Meksikos kurortai

Vos pamatęs Kankuną pro lėktuvo langą bemat suvokiau, kodėl tai vienas garsiausių pasaulio kurortų. Jo vieta tiesiog nepakartojama! Visi didieji viešbučiai stūkso 20 km ilgio „nerijoje“ tarp Atlanto vandenyno ir Ničuptės lagūnos. Paplūdimys – visada šalia, saulėtekiai – iš vandenyno, saulėlydžiai – į lagūną…

Tačiau „nusileidę ant Meksikos žemės“, gal praleidę Kankuno nerijoje vienas-kitas atostogas, daugelis susiranda sau mėgstamesnių kurortų. Kankunas lieka „rojus“ tik tiems, kas myli didelius „all inclusive“ viešbučius. Nes kai daugelio turistų gyvenimas, pramogos ir vakarienės verda „už viešbučių kompleksų vartų“, Kankune mažai „atvirų visiems“ restoranų ar lankytinų vietų, atstumai tarp jų milžiniški. Visi Kankuno paplūdimiai – teoriškai visiems, bet tik retai kur į juos gali patekti ne per viešbutį. O Ničuptės lagūnoje negalima maudytis – ji pilna krokodilų.

Padėtį kiek gelbsti puikus viešasis transportas – kai nerijoje tik vienas kelias, nereikia mąstyti, ar maršrutas tinkamas, autobusai važinėja kas kelias minutes ir net naktim…

Kur pasuka kiti keliautojai, nusileidę Kankuno oro uoste? Variantų galybė ir kasmet jų vis daugiau! Nes Kintana Ro valstija, kurioje stovi Kankunas – savotiškas „džiunglių Dubajus“. Kaip Dubajuje be paliovos užstatomos dykumos, čia – viešbučiais ir daugiabučiais virsta iškirstos džiunglės. Tiesą pasakius, dar iki 1970 m. Kankuno nebuvo išvis – visas miestas pastatytas „nuo nulio“ kai Meksikos valdžia rado „tobulą vietą kurortui“!

Kankuno nerijos viešbučiams aptarnauti jau „žemyne“ dar tada pastatytas „darbininkų miestas“. Jis – 3-4 km nuo paplūdimių, bet kai turistinis Kankunas beprotiškai išbrango, viešbučiai “pasisėjo” ir ten. Juose atostogauja taupūs bei tie, kam kasdienės maudynės nebūtinos (ar pakanka baseino), kam Kankunas tėra „pradinė bazė“ kelionei po Jukataną. Bet šiaip to „Kankuno centro“ nelabai kam rekomenduočiau: be garsaus pavadinimo tai „eilinis Meksikos miestas“ su viena-kita vieta pramogoms ir galimybe per pusvalanduką pasiekti Kankuno neriją. Dar 1990 m. Kankune gyveno 167000 žmonių (mažiau nei Klaipėdoje), o 2020 m. jau 888000 (daugiau nei Vilniuje).

Daug geresnį įspūdį paliko šiuo metu sparčiausiai „dygstantis“ kurortas Plaja del Karmenas 60 km į pietus nuo Kankuno – dar 1995 m. čia gyveno 17 000 žmonių, 2020 m. – jau 300 000! Jo pramoginė Quinta Avenida gatvė, rodosi, niekad nesibaigia: visur skoningi restoranai ir barai, gyva muzika, parduotuvės, ir smagu eiti pėsčiam, nes automobiliai ten draudžiami. Iki viešų, atvirų paplūdimių – vos kvartalas; tikras nepriklausomų keliautojų rojus!

Bet daug kam ir Plaja del Karmenas gerokai per triukšmingas, jo viešbučiai per dideli. Tuos traukia Isla Mucheres [Mujeres] ar dar labiau „laukinė“ Isla Holboš [Holbox] salos. Aišku, tas „laukinumas“ visada laikinas: Jukatane tai, kas prieš 10 metų buvo „neatrastas rojus“, dabar jau gali būti kone „naujojo Kankuno pradžia“. Ir nors koks šūkis „Saloje daugelis važinėja ne automobiliais, o golfo vežimėliais“ skamba gražiai, kai tų benzininių vežimėlių šimtai ar tūkstančiai, birbesys, trukdymas vaikščiojimui ir net smogas gali erzinti nemažiau, nei nuo meksikiečių numylėtų didelių pikapų.

Bet Meksikos pakrantės – ilgos, ir kuo toliau vadinamąja „Majų Rivjera“ į pietus, tuo mažiau turistų. Magistralę pakeičia paprastas kelias, išnyksta didieji reklaminiai stendai. „Neatrastas vietas“ juk turi ir atrasti pats! Ne viskas, kas išreklamuota, pateisino lūkesčius. Štai mokamas Akumalio paplūdimys pasirodė nė iš tolo to nevertas, tik kojas į uolas nusidaužai. O Kozumelyje yra vienas didžiausių pasaulyje kruizinių laivų uostų; kai čia atplaukiau vienu tų laivų, pasijutau papuolęs į “spąstus kruizinių laivų kelieiviams”: „rimtų“ lankytinų vietų nėra, vietiniai kainas kruizų keleiviams „užkėlę“ iki lubų, bet laiko keliauti „į Jukataną“ irgi nėra, nes laivas juk vienam uoste stovi trumpai.

Paskutinis „supermasinis“ kurortas į pietus – Tulumas. Irgi „dar neseniai“ buvo tiesiog kaimelis, bet jo likimą nulėmė čia stūksančios majų piramidės. Jos toli gražu nėra didžiausios Jukatane – bet vienintelės romantiškai kyla virš vandenyno kranto! Tad visas gretimas Tulumo paplūdimys bemat virto „Zona Hotelera“, ilgiu besivejančia Kankuną.

Į visas puses nuo Tulumo virsta džiunglių medžiai, auga daugiabučiai, kuriuose ilgam apsistoja visokie dirbantys nuotoliu amerikiečiai. Veletos rajone, kur nakvojome, dar nė daugelis kelių nenutiesta, lengvuoju automobiliu vos viešbutį privažiavome. Iki paplūdimio nuo ten – kilometrai, bet štai atsidarinėja modernūs apartamentų viešbučiai, prabangūs restoranai, o pro purvynus ir statybines atliekas vaikštinėja suknelėmis pasipuošusios turistės. Tarsi visi slapta susitarė vaidinti, kad kurortas – jau pastatytas! Na, bet bus pastatytas! Ir greičiau, nei galėtum tikėtis. Tačiau anapus jo tuoj pat vėl bus kertamos džiunglės, vėl stiebsis nauji rajonai… Jukatano atvykėliams vis negana!

Dabar „Naujojo Tulumo“ dalia pranašaujama Bakalarui toli į pietus, mat jis stūkso greta nuostabiai žydro-žydro ežero. Tiesa, priešingai vandenyno paplūdimiams, ežero pakrantės – privačios. Man tai smarkiai sugadino Bakalaro dvasią, nes čia laisvai palei ežerą nepasivaikščiosi, gali nebent leistis į standartines ekskursijas laivu: braidžiojimas, vaizdai į Piratų kanalą kur kadaise, kai visa šita pakrantė tebuvo „niekieno džiunglės“, slėpdavosi legendiniai jūrų banditai.

Majų Rivjeros sezonai, klimatas ir pramogos

Jukatanas tapo Meksikos turizmo sostine labiausiai dėl klimato. Čia vasara kiaurus metus! Kankune karščiausia rugpjūtį (dienom +34, naktim +25), bet kad net sausį nedaug vėsiau (dienom +28, naktim +20).

Visgi, kelionių sezonai Jukatane yra. Visų pirma, pusę metų šitus karštus Karibų krantus apgula uraganų sezonas. Jie gali smogti nuo birželio iki lapkričio. Ir nors dažno Jukatano miesto istorijoje rasi pasakojimus „X metais kurortą nugriovė uraganas“, baimintis turistui neverta, nes tikrai pavojingi uraganai užklumpa gal kokį kartą į dešimtmetį ar kelis, turi labai nepasisekti, kad šitaip būtų sugadintos atostogos! „Nesezono“ metu kai kas gali būti pigiau (pvz. autonuoma), bet yra ir kitų minusų. Kovą-rugsėjį paplūdimius „užpila“ dvokiančios „žolės“ sargasai (geriausi viešbučiai mėgina su jais kautis, bet ne visada laiku ir pakankamai). O lapkritį nemažai lyja. Nors uragano kelionės metu tikimybė maža, kiek didesnė tikimybė, kad atvyksite „po uragano“ ir tas ar kitas dalykas neveiks – atstatymas po didžiausių kataklizmų užtrunka mėnesius (per vieną kelionę ir aš radau apniokotus Kankuno paplūdimius).

Bet „aukščiausias“ Majų Rivjeros turizmo taškas – Spring Break arba JAV studentų atostogos. Tiksli savaitė priklauso nuo universiteto, bet šitas „pašėlęs ritualals“ visiems išpuola kovą. Reikalas toks: JAV galima legaliai gerti alkoholį nuo 21 metų, o Meksikoje – nuo 18 m. Tai abiturientai ir bakalauro studentai ištisom klasėm ir kursais per atostogas lekia Meksikon ir patiria čia gausybę „pirmų kartų“. Vyresnieji, nenorintys dalyvauti tame šėlsme (ar net jo matyti), kaip maro vengia kelionių į Jukataną kovą. Bet net jei ir nori pašėlti, tai gali daryti visada: Amerikos jaunimo pramogos siūlomos kiaurus metus, nuo „hiphopo tūsų plaukiančiame laive“ iki milžiniškų Kankuno naktinių klubų, „susispietusių“ Kankuno nerijos „kampe“.

Ne kovą viskas ne taip prigrūsta, švariau, pigiau. Tačiau ir tada šėlsmo masteliai sunkiai prilygstami: seksualios aprangos, praeiviams šokančios gogo šokėjos, o atstovėjus eilę prie bilietų į bet kurį didžiųjų Kankuno naktinių klubų – neribotas alkoholis įeina į kainą! Rezultatus įsivaizduojate.

Žymiausias čia Coco Bongo. Nesu didelis „klubinėtojas“, bet jo magiją nesunkiai pasineria patys įvairiausi žmonės, mat tai nėra “tik klubas”, jis sukūrė visiškai naują pramogos žanrą „klubas-cirkas“! Šokių pagal didžėjaus muziką intarpus čia nuolat keičia akrobatai, žymiausių pop žvaigždžių antrininkų pasirodymai ir dar daugiau. Štai virš visų “klubinėtojų” skraido „300 spartiečių“ ar Karibų jūros piratai, štai išeina dainuoti “Maiklas Džeksonas” ar “Fredis Merkuris”, štai sproginėja balionai ir krenta konfeti, štai kokia turistė pakviečiama šokti vienoje pakylų ir galingi ventiliatoriai pakelia jos sijoną, štai pasirodo “Kaukė” iš filmo “Mask”. Būtent šitas filmas įkvėpė įkurti “Coco Bongo”, mat viena filmo scena vyksta “mafijai priklausančiame Kankuno klube Coco Bongo”. Klubą scenaristai buvo išgalvoję – bet Kankuno verslininkai tuoj padėtį ištaisė…

Coco Bongo yra ir Kankuno „pramogų zonoje“, ir Plaja del Karmene. Pastarojo 5-oji aveniu savo naktiniu gyvenimu manau jau pranoko Kankuną: Kankuno klubai didesni, bet „naktinio gyvenimo rajonas“ mažas, o Plaja del Karmene kilometrus gali eiti apsuptas gyvos muzikos, šmaikščių tekilos ir meskalio barų reklamų („Tekila pigiau nei psichologas!“), šou. Tulumo centre irgi muzika viešbučio kambaryje aidėjo „giliai į naktį“ taip, tarsi gretimam kambary visu garsu plyšautų magnetofonas. Jei norisi poilsio ir garsai trukdo – labai svarbu vengti apsistoti vis gausėjančiuose „naktinio gyvenimo rajonuose“!

Bet „draugiškų šeimai“ pramogų Jukatano „Majų Rivjeroje“ – irgi per akis. Neprilygstamas čia Xcaret pramogų parkas. Bilietai nepigūs, bet galioja visai dienai, o ten laukia ir plaukimas ilgomis požeminėmis upėmis, ir jaguarų sala, ir atkurtos tikros piramidė(lė)s, ir pasirodymai su žirgais. Ir vakarinė „kulminacija“ – ilgas vaidinimas, „galingai“ parodantis Meksikos kultūra, istoriją: nuo tradicinių indėnų sporto šakų (pvz. Pelota purepeča, žaidžiama su degančiu kamuoliu), iki minispektaklio apie Meksikos užkariavimą, iki visų regionų muzikos. Bet daugiausiai plojimų, aišku, sulaukė tradiciniai muzikantai mariačiai, be kurių Meksikoje neapsieina vestuvės ar išsvajoti mergaičių 15 metų „jubiliejai“.

Aplink Xcaret dabar tarsi Floridos „Disnėjaus pasaulyje“ – ištisa grandinė analogiškų parkų, apjungiančių maudynes, poilsį ir aktyvias pramogas „iščiustytoje“ Jukatano gamtoje, vandens atrakcionus, gyvūnus, meksikietiškus šokius bei muziką (Xel-Ha, Xenses, Xochimilco, Xavage). Ir kokybė, švara, išbaigtumas – kaip pas Disnėjų!

Kankunas ir Majų Rivjera tapo vienu svarbiausių pasaulio kurortinių ruožų, tad pritraukė ir didžiųjų užsienio korporacijų dėmesį. Čia rasi visokių vaškinių figūrų muziejų, Riplio „oditoriumą“. Tai yra viena nedaugelio pasaulyje vietų, kur diena iš dienos vyksta nuolatinis “Cirque du Soleil” vaidinimas specialiai tam pastatytame teatre. Turistų tam užtenka, kasdien iš JAV, Kanados, Europos atskrenda nauji!

Daugybei turistų maloniausia patirtis būna ne „superparkuose“, bet viename senotų – šventųjų majų šaltinių, kurių duobėmis išvagotas visas Jukatano peizažas. Daugybėje jų šiandien galima maudytis, nardyti. Svarbu išsirinkti tinkamą. Gilų? Požeminį? Su gelbėjimosi liemene? Su virvėmis laikymuisi?

Man didelį įspūdį paliko ir temaskalis, „meksikietiška pirtimi“ kartais pavadinama majų ceremonija.

Majų piramidės ir Jukatano džiunglės

Jukatanas nestokotų turistų dėmesio net tada, jei būtų ne prie vandenyno ir klimatas būtų šaltas! Nes būtent Jukatane – įspūdingiausios senosios piramidės. Viską sukūrė majai, labiausiai technologiškai pažengusi indėnų tauta. Gal sausra, gal karai ar dar kas lėmė, kad daugelį savo senųjų miestų jie apleido dar prieš kokį tūkstantmetį. Kai atvyko užkariautojai ispanai, piramides jau buvo pasiglemžusios džiunglės – tad kolonistai jų nerado, nenugriovė. Griuvėsius aptiko – ir iki šiol aptinka – tik archeologai XX a. Prakasę „džiunglių kalnus“ jie rado piramides, šventyklas, rūmus, ir taip „į dienos šviesą“ išvilkotos įstabiausias Meksikos vietos. Stebina ir pastatų dydis, ir mums neįprastos formos, ir gausybė išlikusio meno, skulptūrų, bareljefų. Tų kūrinių temos, tiesa, švelniai baugina: kaukolės, mirtis. Žmonių aukojimai. Ta civilizacija gyveno visiškai kitaip ir daug kas iki šiol mums paslaptis – bet tai tik dar labiau žavi, tik dar labiau skatina visokias legendas apie „prarastas majų žinias“ ir majų išpranašautas apokalipses. Ar po majų „žaidimo kamuoliu“ paaukodavo visą pralaimėjusią komandą, ar nugalėtojų kapitoną („nes garbinga“), o gal nieko neaukodavo nes „majai buvo taikūs“? Niekas nežino, net skirtingi gidai tose pat vietose pasakos skirtingai!

Deja, tų miestų grožis kartu tapo ir jų prakeiksmu. Į populiariausius pastarosios kelionės metu privalėjau ateiti dar prieš 8 ryto, kad bent kelias akimirkas turėčiau neapsuptas turistų minių – nors garsiausioje Čičen Icoje, nepaisant milžiniškos kainos užsieniečiams, net tai sunkiai padėjo. O, pamenu, kai keliavau po Meksiką pirmą kartą dar galėjau visur laipioti majų piramidėmis… Paskui viename po kito miestuose tai uždrausta (po pandemijos – beveik visur). Nes kažkas nusivertė, nes kažkas usžiėmė vandalizmu. Gal galvojo po pandemijos vėl leisti – bet kad kai uždraudė, turistų nesumažėjo – tai kam ten sargams tiek stebėti, dirbti.

Sakysite, nėra ko laipioti piramidėm? Bet majų piramidės – tai ne Egipto. Majų piramidės – tai tiesiog platformos, kurių viršūnėse stovi šventyklos ar rūmai. Vaikščiodamas aplink jas tik apačioje matai jas tik kaip paminklus – bet juk svarbiausi pastatai viršūnėse, kurių viduje irgi yra bareljefai, kiti grožiai. O kur dar visi vaizdai į džiungles nuo viršaus! Čia tas pats kaip jeigu Paryžiuje neįleistų į Versalį ar Eifelio bokštą, galėtum tik pavaikščioti aplinkui…

Tiesa, majų miestų Jukatane tiek daug, kad kiekvienam „pertekusiam turistais“ yra kitas pusiau atrastas ir neatrastas turistų (juk visų kelionės trukmė ribota!). Tai tie, kurie mažesni, į kuriuos nuo Meksikos kurortų nesuvažinėsi per dieną ar išvis nenuvyksi be savo transporto.

Visi majų miestai savaip panašūs vienas į kitą, tad nėra tikslo imti ekskursiją po daug jų (gidai pasakos tuos pačius dalykus). Ir, jei aplankėte kelis įspūdingiausius miestus, nebeverta keliauti į „eilinius“: bus tas pats, tik mažiau. Kaip gyveno majai, kokie pastatai yra kiekviename „piramidžių mieste“, plačiau rašau kitame straipsnyje – paskaitykite prieš pirmą apsilankymą.

Taigi, kokie Jukatano „piramidžių miestai“ įspūdingiausi? Štai:
*Čičen Ica – garsiausias, pripažintas vienu „septynių naujųjų pasaulio stebuklų“. Labiausiai „atkastas“ – čia džiunglės visai prakirstos, atkurtos tuščios aikštės, kaip kadaise buvo visur.
*Ušmalis – irgi be galo įspūdingas, bet toliau nuo Kankuno, tad ramesnis turistų atžvilgiu. O greta Ušmalio dar yra Puuko kelias – kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba). Pastaruosiuose išvis kartais būdavom vieninteliai turistai, o jie irgi įspūdingi!

*Kalakmulis – džiunglėse „tebepaskendęs“ miestas, kur virš medžių stypso piramidės – aukščiausios Meksikos majų miestuose. Iki jo važiuoti toli, nieko aplinkui nėra. Pastarąjį kartą lankantis 2024 m., dar buvo galima laipioti į piramides, o nuo viršaus džiunglių vaizdas – užburiantis.
*Tulumas – vienas populiariausių, bet ne dėl to, kad piramidės didžiausios, o todėl, kad stovi ant vandenyno kranto. Ir įspūdingas vaizdas, ir visi kurortai šalia.
*Koba – irgi paskendusi džiunglėse, kaip Kalakmulis, tačiau greta kurortų, garsėja viena aukščiausių piramidžių.

Dar daugiau įspūdingų majų miestų yra aplink Jukataną – Gvatemaloje, Belize bei Meksikos Čiapaso valstijoje.

Jukatano miestai, kultūra, istorija

Jei Jukatano rytai iki „kurortų revoliucijos“ buvo tušti, tai vakarinėje dalyje ir ispanai kolonijiniais laikais pastatė daug didingų miestų. Merida buvo Jukatano sostinė, o pats Jukatanas iki 1848 m. buvo atskira šalis, gyvenusi iš henekeno (pluoštinės agavos) plantacijų.

Dabar daugelis tų plantacijų virtusios griuvėsiais, keletas – virtusios prabangiais viešbučiais. Traukia turistus, mėgstančius atsidurti anapus įprastų turistų kelių ir minių.

Bet šiaip turistų vakariniame Jukatane – stebėtinai mažai. Net Progreso kurortas, kurio paplūdimys gražesnis ir ilgesnis už daugelį Majų Rivjeroje ir kurio jūros tiltas – ilgiausias pasaulyje (6 kilometrai – tiesa, ten patekti gali tik atplaukę su kruizais), buvo pilnas beveik vien meksikiečių. Turbūt todėl, kad ten viskas statyta jau seniai, ten nėra vietos „all inclusive“ kompleksams, tad kelionių organizatoriai tokias vietas aplenkia lanku.

Bet tie, kam įdomiau kultūra, vis labiau atranda Meridą, jos apylinkes, didingom sienom nuo piratų aptvertą Kampečės miestą.

Jukatanas galėjo ir likti atskira šalim. Bet sutrukdė „kastų karas“: 1847 m. sukilo majai – gyventojų dauguma. Kai majai užėmė viską, išskyrus Meridos ir Kampečės miestus, valdžią turėję ispanų kolonistų palikuonys paprašė Meksikos pagalbos – bet mainais į ją teko atsisakyti Jukatano nepriklausomybės…

Ispanakalbė Meksika triumfavo, majų kultūra liko „antrarūšė“, bet ji atrandama iš naujo. Daugybėje mažesnių miestų vietiniai tarpusavy tebekalba majiškai. O Felipe Carillo Puerto mieste aplankėme kryžių, kuris, sakoma, anksčiau kalbėdavo, ir būtent jis paragino majus 1847m. sukilti prieš Jukatano valdžią. Tik iš pirmo žvilgsnio Jukatanas – krikščioniškas, pagonybės „dvasios“ giliai ieškoti nereikia!

Ar Jukatane saugu?..

Jukatano kurortuose sulaukiau dešimčių siūlymų įsigyti viską nuo žolės iki kokaino – ne klubuose, tiesiog gatvėse, net vidury dienos. Teoriškai nelegalu, praktiškai valdžia tai toleruoja. Svarbu, kad prekiautų ta mafijos gauja, kuri „turi tam teisę“. Kai pamėgina prekiauti „ne tie, kam lesitina“, prasideda susišaudymai: 2021 m. iš laivo išsilaipinę sikarijai (smogikai) narkoprekeivius-konkurentus sušaudė tiesiog Kankuno „Ritz“ viešbučio paplūdimyje turistų akivaizdoje, tais pat metais Plaja del Karmen „atsidūrę tarp dviejų ugnių” jau žuvo ir turistai, ir tokie įvykiai nuolat kartojasi.

Visgi, Jukatane tai – labiau išimtys. Meksikos gaujų (kartelių) karai kasmet palieka daugiau lavonų, nei daugelis “tikrų karų”, tačiau valdžia iš paskutiniųjų stengiasi, kad į pelningiausius Jukatano kurortus tų mūšių aidai neatsklistų. Kalbama ir apie slaptus valdžios ir kartelių susitarimus, kad šie “neliestų turistų”, ir apie tai, kad turistai patys Meksikos karteliams naudingi (tiek narkotikų išperka! Tiek pinigų palieka duokles karteliams mokančiuose restoranuose, klubuose, viešbučiuose!).

Su kuo daugelis turistų susiduria kone neišvengiamai – tai apgavystės. Ko tik negirdėjau, kokių tik įžūlybių nepatyriau pats! Apgavikų spiečiai apspito jau Kankuno oro uoste panorėjus nuvažiuoti į viešbutį. “Apgavysčių čempionai” – įkyrūs taksistai, vienas per kitą staugiantys važiuoti su jais. Net sutarus kainą, nuvežę į vietą dažnai “nuomonę pakeičia” – “Čia aš sakiau doleriais, ne pesais”, “Čia buvo kaina vienam žmogui”. Net kelionių vadovai amerikiečiams pataria geriau važiuoti autobusu! Bet kad ir čia nepaprasta išlikti neapgautam – štai kažkokie veikėjai aiškino neva “be bilieto negalima įeiti į oro uosto autobusų stotį”, o bilietą reikia pirkti iš jų (aišku, už brangiau), kiti veikėjai įkyriai siūlė “nuvežti iki kito oro uosto terminalo” (už brangiai), kai iki jo 300 metrų, o “šatlas” – nemokamas…

Dar bjauresnės istorijos – iš autonuomos. Net “garsiausios” pasaulinės autonuomos Jukatane visokiuose “Trustpilot” įvertintos 1 ar 2 ir netrukus supratau kodėl. Užsakymo internete kaina mums atvykus “negaliojo”, apmokėtas draudimas “į kainą neįėjo” ir t.t. – užprotestavus, derėjosi kaip turguje, bet vis tiek nenorėjo duoti sutartos kainos, tik pakankamą, kad neapsimokėtų eiti pas konkurentus… Kiti keliautojai pasakojo dar bjauresnes istorijas – štai iš vienų “pavogė atsarginį ratą” ir autonuoma reikalavo už tai didelės kompensacijos. “Pavogė” neišlaužę jokios spynelės – ir taip būna daugeliui. Variantai du: arba autonuoma rato neįdeda išvis (nepamiršk patikrinti!), arba autonuomos darbuotojai kurią naktį atsirakina bagažinę atsarginiu raktu (nuomodami automobilį juk klausia “kur apsistojote?” – aišku, mes tiesos nerašėme…). Pasėdėjęs autonuomoje ilgiau išgirdau kitų klientų riksmus ir barnius “Kaip drįstate?”. Visokiuose interneto komentaruose galite prisiskaityti dar ne tiek. Be “padidintos kainos”, mūsų neapgavo: kaip visuomet, turbūt padėjo tai, kad dėl visko klausinėjome, atsiimdami automobilį viską tikrinome, filmavome, fotografavome. Apgaudinėti jie labiausiai mėgsta “kvailus gringus”, kuriems “doleriai auga ant medžių”, kurie nesidera, viskuo (pasi)tiki, tarsi būtų kokioj Floridoj, ir yra pasirįžę negaišti laiko “dėl kelių šimtų dolerių” (juk tai gal pusė nakties kainos normaliam Kankuno “all inclusive”).

Deja, tokie turistai iš Amerikos ir “išlepino” Jukatano žmones. “Amerikiečiai sako, kad Meksikos policininkai nedori, kad reketuoja kyšių iš turistų” – skaičiau vieno meksikiečio rimtą komentarą – “Bet kai turistai švaisto šimtus dolerių už nieką, tai normalu, kad reikalauja – policininkai ne nedori, jie tiesiog protingi!”. Už ką „reketuoja kyšių“? Ko tik neprisiklausėm. Nuo išgalvotų pažeidimų iki gal realių, bet tokių, kur, jei padarytų ne „pinigingas turistas“, niekas nė nekreiptų dėmesio. Štai vienas sutiktasis Isla Mujeres atviravo: „Mano draugas pasirodė išgėręs viešoj vietoj – bemat uždarė areštinėn maksimaliam 3 dienų terminui ir reikalavo tūkstančių dolerių, kad paleistų anksčiau (o žmogui buvo skrydis, tai sumokėjo)“.

Daugelis apgavysčių, su kuriom pats susidūriau Jukatane, gerokai paprastesnės. „Įmušta į čekį“ prekė, kurios nepirkau; pritaikytas kitas, nei parašyta, valiutos kursas ir pan. Labai svarbu klausinėti kiekvienos kainos ar net to, kas „savaime suprantama“ – apgavystės greitai prasidėdavo tada, kai nustodavome demonstratyviai rodyti, kad „skaičiuojame kiekvieną pesą“.

Kur apsistoti, pavalgyti, kaip keliauti po Jukataną

Po teisybei, net ir išvengus apgavysčių, kelionė į Jukataną tikrai nebus pigi. Pati Meksika „gražiai sužaidusi laisvės per pandemiją korta“, po COVID smarkiai išpopuliarėjo tarp amerikiečių, išbrango, o Jukatanas – bene brangiausia jos dalis.

Kankuno „All inclusive“ tikrai brangesni nei daugelyje kitų populiarių pasaulio turistinių pakrančių. „Eilinių viešbučių“ kainos prilygsta Europai, o kokybė nevisai (pvz. sunku buvo gauti patikimą internetą, daugely viešbučių WiFi nuolat strigo). Panašiai su restoranais. Deja, teko patirti ir „Montezumos kerštą“ – apsinuodijimą – ir ne po gatvės maisto, o po „All Inclusive“. Bet šiaip rankų plovimo galimybių, higienos galimybių Jukatane daugiau nei kadaise.

Pigesni tradiciniai meksikietiški maistai antochitai (takos, buritos ir pan.), amerikietiški greito maisto tinklai. O brangiausia viskas ten kur orientuojamasi į „pinigų neskaičiuojančius turistus“. Ir dar amerikiečiai „išlepino su arbatpinigiais“ – kai palikome „ne tiek, kiek palieka amerikiečiai“ vienas padavėjas net atvirai skundėsi.

Transportas Jukatane labai įvairus. Pagrindiniuose kurortuose gausu pasiūlymų vienadienėms ekskursijoms į pagrindines vietas, kaip Čičen Icą – tokios ekskursijos gali išeiti net pigiau, nei organizuotis pačiam, bet svarbu išsiaiškinti, kas įeina į kainą.

Pigiausias būdas keliauti po Jukataną – colecitvos vadinami maršrutiniai mikroautobusai. Bet jų maršrutai trumpi (ilgam nuotoliui reikia persidinėti), o grafikus rasti sunku. Taip pat juose nėra vietos pasidėti dideliam bagažui.

Patogiau – patogieji ADO autobusai, bet kainos net didesnės nei panašų nuotolį nuvažiuoti Lietuvoje. Išliaupsintas Tren Maya – naujai pastatytas 1000+ km geležinkelis, sujungęs svarbiausius kurortus ir turistines vietas – nesuviliojo. Kainos – didžiausios turistui, o patogumo mažai, nes traukinių stotys (priešingai nei autobusų) – toli nuo miestų centrų ir lankytinų vietų.

Autonuoma populiari, nes į atokesnius ir turistų neužgrūstus majų „piramidžių miestus“ gali patekti tik taip, o jei keliaujate keliese ir „nepasimaunate“ ant apgavysčių, keliauti automobiliu ir pigiausia. Didžiąją Jukatano dalį apvažiavome automobiliu, jo neturėjome tik kurortuose (Kankune patogus viešasis transportas veikia visą parą, o Plaja del Karmen „kur svarbu“ gali nueiti pėsčias).

Jukatanas – geriausia Meksikos vieta kelionei?

Kankuno oro uostas skrydžių į Europą kiekiais nusileidžia tik sostinei Meksikui. Daugelis turistų atskrenda į Kankuną ir iš jo išskrenda. Jukatanas pakankamai didelis ir turtingas lankytinų vietų, kad vien čia praleisti savaitę ar dvi – net ir tokiu atveju, jeigu visą tą laiką aktyviai keliautumėte. O daugelis juk didžiąją dalį laiko leidžia viename kurortų, išvyksta tik trumpam prie svarbiausių majų piramidžių, tai tokiems Jukatano pakaks daugybei kelionių.

Tačiau „kombinuoti“ Jukataną su likusia Meksika irgi galima – taip irgi keliavau. Ir perskrisdamas Meksikas-Kankunas, ir automobiliu. Tik verta tokiai kelionei skirti daugiau laiko.

Tiesa, po Jukatano likusi Meksika gali ir nuvilti. Niekur kitur Meksikoje nėra tiek ir tokių gerų kurortų, pramogų parkų kaip Jukatano Majų Rivjeroje. Jokia kita Meksikos indėnų civilizacija nepaliko po savęs nė iš tolo tiek įspūdingų piramidžių miestų ir meno, kaip majai. Daugelyje Meksikos regionų ir šaltesnės žiemos, vandenynas – toli. Likusi Meksika ir gerokai mažiau saugi (tiesa, pigesnė ir mažiau „persunkta“ apgavysčių tvaiku).

Visgi, Jukatano visiems norintiems nebeužtenka, ir visur Meksikos pakrantėse verslininkai mėgina gimdyti „naujus Jukatanus“. Vietovės, kurių „dar neseniai“ beveik niekas nežinojo, virto tarptautiniais kurortais – kaip Pietų Žemutinė Kalifornija (Los Cabos), Puerto Valjarta ir t.t.

Bet Jukatanas buvo pirmasis ne šiaip sau! Ir, jei gali Jukataną įpirkti, jei gali „atmušti“ masinio turizmo neigiamas puses, jis vis dar – „stipriausia“ Meksikos dozė.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentuoti

Taksistai – apgavikai. Deja, kelionėse tai tikra tiesa: turbūt niekas dažniau nebando turisto apgauti tiek, nei jie.

Kaip elgtis, kad neapgautų, bet patogiai keliautumėte? Patarimus sudėjau į šį straipsnį.

Taksi ir jo tipai

Štai kuo skiriasi pasaulio taksi – dažnai toje pačioje šalyje yra kelios taksi rūšys. Prieš keliaudamas, jei reiks, sužinau, kas yra toje šalyje.

1.Pagal „pagavimo“ būdą: Taksi gali būti iškviečiamas telefonu (gali iškviesti pats arba, jei nemoki kalbos, paprašyti restorano ar viešbučio) arba susistabdomas gatvėje. Paprastai gatvėje stabdyti geriau ir greičiau, nebent šalis nesaugi (ir dalis vairuotojų užpuola keleivius) arba mažai taksi arba reikia ypatingu metu (pvz. naktį į oro uostą). Jei esi šalutinėje gatvėje, ieškant taksi geriau paeiti iki pagrindinės.

2.Pagal įprastą apmokėjimo būdą. Jų būna keli skirtingi. Labai svarbu žinoti, koks būdas praktikuojamas tame mieste, antraip taksistai mėgins apgauti, sakydami, kad reikia mokėti jiems palankesniu būdu. Galimi būdai:
-Taksometras, tiksliai paskaičiuojantis kainą pagal nuvažiuotą atstumą. Jei jie yra, visada reikia prašyti įjungti, antraip vairuotojas visuomet reikalaus daugiau nei priklauso. Naudoti taksometrą paprastai privaloma pagal teisę, tačiau pamatę turistą kai kurie vairuotojai iš paskutiniųjų mėgins atsisakyti jį jungti. Kartais tenka „paleisti“ vairuotoją ir sulaukti kito, kuris sutiks. Kartais, deja, atsisako net keli iš eilės.
-Fiksuota kaina. Pvz. tame mieste visada vežama už kainą X kiek bevažiuotum (būdinga mažiems miesteliams), arba iš oro uosto į tam tikrą rajoną visada kaina X. Jei tokia kaina yra, būtina ją susižinoti iš anksto. Oro uostuose tokia kaina kartais būna parašyta informacinėse lentose.

-Sutarta kaina. Tokią kainą būtina sutarti su vairuotoju dar prieš važiuojant. Tai dažniausiai mažiausiai palanku turistui, nes vairuotojai visuomet prašo didesnių kainų, nei iš vietinių, dažnai kartais. Aišku, reikia derėtis, rodyti, už kiek vežtų pavėžėjai ir pan., jei pavėžėjų nėra – prieš tai pasiklausti vietinių netaksistų, kiek turėtų kainuoti toks važiavimas. Taip pat, jei tik yra galimybė – nesutikti išvis su tokiom derybom, reikalauti jungti taksometrą ar vežti už fiksuotą kainą. Blogiausia yra neaptarti kainos prieš važiuojant – tokiu atveju jau nuvažiavęs vairuotojas gali paprašyti ir dešimtis kartų didesnės sumos.

3.Pagal oficialumą. Dalis taksi yra oficialūs, pažymėti kaip toje šalyje žymimi taksi (spalva, simboliai, plafonas, taksi numeriai ir pan.). Kiti – neoficialūs. Daug kur nerekomenduojama važiuoti neoficialiais, nes nesaugiose šalyse tarp tokių taksistų pasitaiko banditų, be to, jie visai nekontroliuojami ir todėl gali mėginti pareikalauti dar didesnės kainos. Kita vertus, yra šalių, kur „neoficialūs taksi“ (ar savotiškas „mokamas autostopas“) gana įprastas būdas keliauti ir veikia gerai, ten gali stabdyti atsitiktines mašinas – pvz. įvairiose buvusios SSRS vietose. Vėlgi, reikia susižinoti prieš kelionę. Kai kuriose šalyse į oro uostus gali važiuoti tik kai kurie taksi, paprastai brangesni – tokiose šalyse atskridus gali vertėti išeiti iš oro uosto zonos (ne pastato, bet dar toliau) ir ieškoti taksi ten. Kur yra oficialūs taksi, jie dar gali skirtis spalvomis pagal tai, kur gali važiuoti (pvz. vieni tik mieste, kiti ir į užmiestį).

4.Pagal transporto priemonę. Europoje įprasti taksi automobiliai ar (didesniam skaičiui žmonių) taksi mikroautobusai, bet kitur pasaulyje yra pačių įvairiausių taksi. Afrikoje ir Azijoje populiarūs taksi motociklai (kurie gali arba vežti tik po vieną žmogų, arba kitose šalyse ir po du), taip pat triračiai tuktukai/autorikšos (gali tilpti du, trys žmonės ar daugiau), motociklai su priekabomis, rikšos (dviračiai-taksi) ir t.t. Priklausomai nuo šalies, vienos transporto priemonės gali būti pigesnės už kitas. Taip pat vienoms gali būti papildomų ribojimų (pvz. Maniloje tuktukai gali vežti tik tame pačiame rajone, o automobiliai ir į kitus rajonus; Maroke mažesni taksi automobiliai gali vežti tik 3 keleivius, nors tikrai tilptų ir 4). Verta juos sužinoti, taip pat sužinoti, kaip turėtų skirtis taksi kainos priklausomai nuo transporto priemonės. Dažniausiai pvz. motociklas ar tuktukas bus pigiau nei automobilis – bet pamatę nesigaudantį turistą vairuotojai bandys iš jo pareikalauti tiek, kiek kainuotų važiavimas automobiliu, ar dar daugiau. Na ir, aišku, saugumo klausimas: motociklai ar tuktukai avarijos atveju tikrai nesaugesni, už automobilius, ir dažnas tokių vairuotojas turi pasakojimų apie rimtas traumas tiek jiems, tiek keleiviams, juoba, daugybėje šalių motociklininkai-taksistai neturi šalmų keleiviams.

5.Pagal maršrutą. Kai kuriose šalyse būna tokie pusiau taksi, pusiau autobusai – lengvasis automobilis, bet važiuoja maršrutu, priima žmones pakeliui. Į tokį lipant, reikia žinoti jo kainą, nes ji už bilietą yra fiksuota, ir tiesiog paduoti tą sumą, pagal paprotį, įlipant ar išlipant (bet jei nežinosi, gali iš turisto prašyti daugiau). Tiesa, dažną maršrutinį taksi gali, sutaręs kainą, ir nusamdyti kaip “tikrą” taksi, kad vežtų kur reikia.

Pavėžėjimo paslaugos: Uber ir kt.

Pavėžėjai (Uber ir kt.) sukėlė tikrą revoliuciją. Jei tik galiu, naudojuosi jais, o ne taksi – ir patogiau iškviesti (tiesiog per programėlę), ir kainą matai iš karto bei mažiau vietos apgavystės. Tiesa, ne visur taip pigiau.

Tačiau tai, kas veikia Lietuvoje, ne visai taip veikia kitur.

Visų pirma, pavėžėjimo programėlių pasaulyje labai daug ir kiekvienoje šalyje veikia tik po kelias jų. Be to, vienos programėlės veikia geriau už kitas (daugiau vairuotojų ir greičiau atvažiuoja). Vienos programėlės yra pasaulinės, kitos – regioninės, trečios – veikia vienoje šalyje. Prieš keliaudamas sužinau ir instaliuojuosi tas programėles, kurios geriausiai veikia ten (vien tai, kad „Ten veikia Uber, o aš jau turiu Uber“ nepakanka, nes galbūt „Uber“ veikia mažiau miestų ar turi mažiau vairuotojų ir juo mažai kas naudojasi).

Kai kurias programėles, tiesa, bus galima aktyvuoti tik turint vietos telefono numerį – tad pirma teks įsigyti SIM kortelę.

Skirtingos pavėžėjimo programėlės veikia kiek skirtingais principais. Pagrindiniai skirtumai:

1.Kaina arba iš karto rodoma galutinė (t.y. jos vairuotojas neturi teisės keisti, iš karto bus nurašyta ta suma) arba preliminari. Pastaruoju atveju ji gali išaugti – jei vairuotojas važiuos per aplinkui ar lėčiau. Jei tai įvyksta dėl apgavystės, reikia apeliuoti pavėžėjimą sistemai. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Brazilijoje mus „Uber“ vairuotojas vežė pirmyn-atgal ilgu tuneliu, nes pats nežinojo, kur važiuoti; „Uber“ iš pradžių nurašė pinigus pagal faktiškai nuvažiuotą atstumą; apeliavome ir atgavome dalį pinigų.
2.Kai kuriose programėlėse pavėžėjimą gali apmokėti tik prisegta kortele, kitose – ir „įsikėlęs“ pinigų į sistemą („įneši“ grynus tam tikrose parduotuvėse arba įkeli nuo kortelės), o trečiose galima apmokėti ir grynais (tiesa, vairuotojai dažnai neturi ar apsimeta, kad neturi, grąžos).
3.Kai kurios pavėžėjimo programėlės yra suprogramuotos kokybiškai, rodo tikslią vairuotojo vietą tau ir tavo vietą vairuotojui. Tu užsakai ir nereikia jokio susirašinėjimo. Tai idealiausia turistui, nes nereikia vietos kalbos žinių. Bet kitos rodo prasčiau ir vairuotojas vis tiek skambina ar rašo tau – aišku, vietos kalba – prašo paaiškinti, kur tiksliai lauki. Tam reikia pramokti vietos kalbos.
4.Skirtingos transporto rūšys, kurias gali užsakyti. Automobiliai būna įvairių „kokybės kategorijų“ bet paprastai ir žemiausia yra pakankama, nebent žmonių daug ir reikia mikroautobuso (jei tiesiog daug bagažo, galima sudėti ant sėdynės, nebūtinai į bagažinę). Kai kuriose šalyse ir kai kuriose sistemose yra įdomesnių transporto kategorijų, kaip motociklas-taksi ar tuktukas.

Prieš pirmą kartą važiuodamas su nauja programėle, paanalizuoju jos galimybes. Jeigu į programėlę galima įsikelti pinigus, neverta jų keltis daug – deja, man yra buvę, kad mano paskyrą užblokavo, nes gal sukėlė įtarimų, kad pervedžiau pinigus iš Lietuvos. Tada pinigus „įšaldė“ (laimė, jų buvo nedaug). Tai įvyko su “Gozem” sistema Benine. Todėl bent jau iki esu važiavęs daug kartų persivedu pinigų tik tam vienam važiavimui.

Pastaba: šiais laikais užsakius per pavėžėjimo sistemas, gali atvažiuoti ir taksi. Tai vis tiek vadinu pavėžėjimu, nes svarbiausi pavėžėjimo pliusai lieka: tiksliai nurodai vietą iš kur ir į kur važiuoti, matai bent preliminarią kainą.

Visgi, jei pavėžėjimo paslaugų toje vietoje nėra, ar vairuotojai neatvažiuoja, gali tekti naudotis ir „tikru“ taksi – kurį aprašau apačioje.

Tačiau, jei yra galimybė, net ir prieš naudojantis tikru taksi geriausia patikrinti pavėžėjo siūlomą kainą tam nuotoliui – taksi kaina turėtų būti panaši, gal kiek brangesnė, bet jei prašys dvigubai brangiau – tai beveik garantuotai apgavystė. Derybose taksistui reikia rodyti, kokią kainą siūlo pavėžėjai – daugelis taksistų atlyžta ir pasiūlo panašią ar tokią pat kainą.

P.S. Ar pavėžėjimas pigesnis, nei taksi? Nebūtinai. Yra šalių, kur išeina brangiau, kartais net dvigubai. Tačiau net ir tokiose šalyse kartais tenka naudotis pavėžėjais – nes tiesiog didelė dalis taksistų turistą bando apgauti labiau.

Dažnos taksi ir pavežėjų apgavystės ir kaip jų išvengti

Tipinės taksi apgavystės:

1.Kai pasakai, kur važiuoji, vairuotojas reikalauja daug didesnės sumos, nei priklausytų. Atsisako jungti taksometrą, net kai privalo.

KAIP IŠVENGTI: Reikalauti jungti taksometrą, jei privaloma, ir nelipti į taksi kitaip. Kitu atveju susiderėti iki tinkamos kainos, kurią gali pamatyti pažiūrėjęs, kiek mokėtum užsakęs pavėžėją per sistemą, arba iš vietinių žmonių, arba, jei jau anksčiau važiavai taksi toje šalyje – kiek mokėjai tada (jei neapgavo). Visa tai naudoti kaip argumentus derybose.

2.Kai įlipi, vairuotojas nei sako kainą, nei jungia taksometrą. Sako „Paskui sutarsime“. Jau nuvažiavęs užgieda neįtikėtinai didžiulę kainą.
KAIP IŠVENGTI: Jokiais būdais, niekada neįlipti į taksi ir neišvažiuoti prieš tai nenustačius arba galutinės kainos, arba kaip ta kaina bus apskaičiuojama. Viena išimtis – jei kaina tame mieste fiksuota. Tokiu atveju, tiesiog išlipant paduoti fiksuotą kainą.

3.Įjungęs taksometrą (ar net su pavėžėjimo sistema, kur mokama pagal nuvažiuotą atstumą) vairuotojas „suka ratus“, važiuoja ne tiesiausiu keliu.
KAIP IŠVENGTI: Jei važiuoji su pavėžėjimo sistema ir vairuotojas turi planšetę, rodančią kelią – žiūrėk, ar seka jos nurodymais. Jei dažnai neseka, klausk kodėl. Kitu atveju sek važiavimą savo telefono GPS žemėlapyje ir klausk, kodėl važiuoja ne taip, kaip turėtų.

4.Vairuotojas sako, kad neturi grąžos, duoda per mažai grąžos (pvz. 10 vietoje 100) arba duoda grąžą netikrais pinigais.
KAIP IŠVENGTI: Visuomet tikrinti grąžą. Pasistengti turėti smulkių pinigų, kad sumokėti vairuotojui kuo tiksliau.

5.Vairuotojas sako, kad privaloma važiuoti su juo, nes „autobusai nevažiuoja“, „Uber ir pavėžėjai čia neveikia“. Dažnai tai apgavystė.
KAIP IŠVENGTI: Netikėti, tikrinti viską kituose šaltiniuose ir/ar klausti kitų, su pavėžėjimais nesusijusių žmonių.

6.Vairuotojas sako, kad jūsų pasirinkta vieta kažkuo negera (uždaryta, neįdomi) ir siūlo važiuoti į kitą – tolimesnę arba siūlančia vairuotojui komisinius.
KAIP IŠVENGTI: Netikėti vairuotojais, tikrinti pačiam, laikytis savo.

7.Vairuotojas (net pavėžėjas) sako, kad yra kažkoks papildomas mokestis prie taksometro kainos (pvz. „Už važiavimą vakare“, „Už paėmimą nuo oro uosto“, „Už iškvietimą“) kurio iš tikro nėra.
KAIP IŠVENGTI: Pasidomėkite tais mokesčiais iš anksto. Dažniausiai jie – apgavystė, taksometras (arba pavėžėjimo sistema) nurodo galutinę kainą.

8.Vairuotojas prašo pinigų už mokamą kelią. Tai nebūtinai apgavystė – jei taip sutarėte iš anksto. Bet kartais vairuotojai už mokamą kelią reikalauja didesnės sumos nei jam kainavo arba reikalauja sumos už mokamus kelius, kai tą sumą jau automatiškai nurašo pavėžėjimo sistema, “matanti”, kad važiuota mokamu keliu.
KAIP IŠVENGTI: Prašyti nevažiuoti mokamu keliu, o jei prašysite važiuoti – iš anksto išsiaiškinti, kiek tai kainuos, iš pradžių iš pavėžėjimo sistemos, paskui pavėžėjo. Žiūrėkite, kiek kainuoja mokami keliai kai pravažiuosite mokėjimo punktus.

Labai svarbu laikytis savo. Jei jūs teisus, taksistas kada nors „atsitrauks“. Kraštutiniais atvejais gali net reikti žadėti iškviesti policiją. Jei taksistas mėgino iš jūsų paimti 100 dolerių už atstumą, kurį nuvažiuoti kainuoja 10 dolerių, aišku, jis niekaip prieš jokius pareigūnus to „nepateisins“, nes pareigūnai puikiai žino, kiek kas kainuoja. Taksistai sėkmingiausiai apgauna tuos, kurie nesigina ir susitaiko su apgavyste. Aišku, jei skirtumas mažesnis, pvz. 13 dolerių vietoje 10 dolerių, gali būti sunkiau, bet tai ir nėra bjauriausios apgavystės, bjauriausios kai iš turistų ima kartais daugiau.

Taip pat skaitykite išsamų straipsnį apie apgavystes kelionėse:
Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti

Taksi ir pavėžėjimo alternatyvos

Apskritai taksi ir pavėžėjais naudojuosi gana retai – tiesiog alternatyvos paprastai geresnės. Štai jos:

1.Autonuoma. Dažniausiai keliauju šitaip. Išskyrus miestus, kur mažai parkingo ar jis brangus, taip išeina greičiausiai, o dienos autonuoma dažnai kainuoja tiek, kiek kokie vienas-trys ilgesni pravažiavimai taksi (tikslus santykis priklauso nuo šalies). Net jei atrodo, kad jums nereikia autonuomos, gerai pažiūrėkite – kartais būna, kad net kai važinėsi nedaug, pvz. tik iš oro uosto į viešbutį, atgal ir dar į kelias tolesnes vietas – vis tiek išeis pigiau autonuoma, nei visur važinėti su taksi ar pavėžėjais, net ir be apgavysčių (tarkim, nuvažiuoti iš oro uosto į viešbutį kainuos 25 eurus ir tiek pat atgal, o dienos autonuoma irgi 25 eurai + kuras). Plačiau apie autonuomą šiame straipsnyje: “Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti“.

2.Viešasis transportas. Jei mieste yra metro, tai juo nuvažiuoti gali būti ne tik pigiau, bet ir greičiau, nei su taksi ar pavėžėjais (net įskaičiuojant ėjimą į stotelę). Jeigu yra tik autobusai, troleibusai ir pan., paprastai bus gerokai lėčiau, bet ir gerokai pigiau, be to, labiau pasižiūrėsi vietos gyvenimą. Plačiau apie keliones viešuoju transportu šiame straipsnyje: “Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti“.

3.Ėjimas pėsčiom. Nedidelių atstumų (2 km ir pan.) taksi nevažinėju – kelionės metu juk smagu prasieiti per svetimą miestą, geriau įsižiūrėti į tai, kas aplink. Nebent būtum su lagaminais ar labai skubėtum.

4.Ekskursija. Jei nori, kad tave kas vežiotų iš vietos į vietą svečiame mieste, kartais labiau apsimoka ekskursija – apvežios daug vietų, prie vietų palauks, o dar apie jas papasakos gidas. Tiesa, ekskursijos irgi būna labai įvairios ir kai kurių kainos, kaip ir kai kurių taksi, labai išpūstos – reik pasirinkti tinkamą. Plačiau apie ekskursijas šiame straipsnyje: “Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti“.

Komentarai

Keliavau po daugelį brangiausių pasaulio šalių – bet daugelis mano kelionių atsiėjo nebrangiai.

Kaip? Kelionė į brangią šalį mažiau smogs piniginei, jei laikysitės šių taisyklių.

Kas brangiose šalyse brangu ir kas ne taip?

Brangiose šalyse beveik viskas brangiau – tačiau kai kurie dalykai tik šiek tiek brangesni, o kiti – daug kartų brangesni.

Labai svarbu suprasti, kas yra daug brangiau, nei namie – ir, užuot keliavus “kaip įpratus”, šiek tiek priderinti kelionę.

Smarkiausiai brangesnės tos prekės ir paslaugos, kurių gamybai ir patiekimui reikia daug vietinių darbuotojų darbo. Taip yra todėl, kad brangiose šalyse algos daug didesnės.

Tai žinant, iš kelių “kelioninių” alternatyvų brangiose šalyse reikia rinktis tą, kuriai vietinių darbuotojų darbo reikia mažiausiai. Tai gali reikšti, kad reiks pakeisti kelionių įpročius.

Valgymas. Labiausiai brangiose šalyse “išauga” maisto restorane su aptarnavimu kainos, mažiau išauga greito maisto restoranų kainos (kur pats paimi patiekalą), o dar mažiau – maisto kainos parduotuvėse. Jei pigiose šalyse pasigaminti maistą iš parduotuvės, valgyti kokiame “McDonald’s” ir valgyti lėto maisto restorane gali kainuoti netgi panašiai, tai brangiausiose šalyse kainos kiekviename iš šių laiptelių skirsis bent kelis kartus – vengdamas restoranų su aptarnavimu sutaupau itin daug. Be to, daug brangių šalių dar įprasta restoranuose su aptarnavimu palikti labai didelius arbatpinigius.

Transportas. Labiausiai brangiose šalyse “išauga” taksi ir pavėžėjimo kainos, kiek mažiau – viešojo transporto, o mažiausiai (su kai kuriom išimtim) – autonuomos ir benzino. Taigi, jei pigiose šalyse viešuoju transportu ir kartais net taksi keliauti išeina pigiau, nei nuomotis automobilį, tai brangiose šalyse kartais net kai keliauji vienas (ar juoba dviese) apsimoka nuomotis automobilį, bent jau jei važinėsi ne tik po vieną miestą. O vienas suvažinėjimas taksi ar net dviese tarpmiestiniu autobusu brangioje šalyje gali atsieiti dienos autonuomos išlaidas. Kadangi automobilio nuomos išlaidos nepriklauso nuo žmonių skaičiaus, tai itin apsimoka keliauti keturiese (pvz. taip keliavome po Londono apylinkes nuomotu automobiliu – išėjo daug kartų pigiau, nei tą patį maršrutą daryti viešuoju transportu). Kiek skiriasi kainos? Na, tarkime, pigiose šalyse miesto autobuso bilietas gali kainuoti keliolika eurocentų, o brangiose – kelis eurus (10-30 kartų skirtumas). Benzino kainos, tuo tarpu, išskyrus kelias išimtis, skirsis maksimaliai 2-3 kartus. Gi autonuoma pigiose šalyse neretai būna dar brangesnė, nei brangiose – pigiausiai automobilį gyvenime esu nuomojęsis Graikijoje, Ispanijoje (ne sezono metu), o kokioje Maniloje (šiaip pigiuose Filipinuose) mokėjau apie 5 kartus brangiau. Tiesa, parkavimo kainos brangiose ir pigiose šalyse irgi skiriasi dešimtim kartų (dėl žemės kainų), tad keliauti po miestus nuomotu automobiliu brangiose šalyse gali neapsimokėti.

Prekės. Vietinės prekės brangiose šalyse bus daugybę kartų brangesnės, nei vietinės prekės pigiose šalyse; tuo tarpu importinių prekių (drabužių iš Azijos ir pan.) kainos skirsis daug mažiau. Jei prireikia ir yra laiko, kartais pigiau į brangią šalį atsisiųsti prekes per internetą (bet žiūrėkite ar netaikys kokių didelių mokesčių).

Gidai ir ekskursijos. Brangiose šalyse labiausiai „išbrangsta“ keliavimas su vietiniu asmeniniu gidu, kiek mažiau – su grupinėm ekskursijom, o mažiausiai – nepriklausoma kelionė. Aišku, visose šalyse keliauti su privačiu gidu bus brangiau, nei su grupine ekskursija, o su grupine ekskursija – nei nepriklausomai; bet jei pigiose šalyse kaina gali skirtis nežymiai, tai brangiose skirsis daug kartų. Tad po brangias šalis keliauju išimtinai nepriklausomai.

Asmeninės paslaugos. Brangiose šalyse daug brangesnės asmeninės paslaugos, kaip kirpimas, grožio salonai ir pan. – sutaupysite, jei šiomis paslaugomis pasirūpinsite prieš ar po kelionės į brangią šalį.

Remontas ir kitokia daiktų priežiūra. Brangiose šalyse itin „išbrangsta“ remontas, taisymas, tvarkymas ir pan. – net jeigu pigesnėje šalyje apsimokėtų nešti remontuoti daiktą, brangesnėje gali labiau apsimokėti nusipirkti naują.

Nakvynė. Čia brangiose šalyse sutaupyti sunkiausiai, nes ten panašiai „išbrangsta“ viskas (ir kempingai, ir hosteliai, ir viešbučiai, ir AirBnB butai), o nakvynės juk negali atsisakyti. Taip yra todėl, kad visoms nakvynės vietoms reikia panašiai vietinių darbuotojų aptarnavimo (įregistruoti, sutvarkyti), bet dar labiau dėl to, kad nakvynės kainas smarkiai lemia nekilnojamojo turto kainos (pastatų, žemės pirkimo ir nuomos), o jos brangiose šalyse dažniausiai itin smarkiai didesnės, nei pigiose. Tad čia taupyti galima nebent renkantis prastesnę kokybę, nei pigiose šalyse (pvz. hostelį vietoje viešbučio ar nakvynę ne kempinge vietoje nakvynės kempinge, nors kai kurių šalių įstatymai nakvynę kemperyje ar palapinėje ne kempinge riboja).

Lankytinos vietos. Brangiose šalyse labiausiai „išbrangs“ privačios lankytinos vietos, mažiau – valstybinės (taip pat žiūrėkite žemiau kas nemokama).

Viskas, ką aprašiau viršuje – tik tendencijos. Visada bus išimčių. Daug priklauso ir nuo šalies politikos – pvz. gali būti šalis brangi, bet joje mažesni akcizo mokesčiai alkoholiui ar benzinui, dėl ko alkoholis ar benzinas ten bus net pigesni, nei Lietuvoje, ar pan. Analogiškai įvairios „kovos už ekologiją“ priemonės gali branginti ar piginti tam tikrus kelionių būdus (pvz. būti apmokestinti kai kurie keliai, bet subsidijuojami traukiniai). Tačiau, nors visada galėsite rasti pavyzdžių „Ne, toje brangioje šalyje taip nėra“, bendros tendencijos yra tokios ir jei 1 dalykas iš 10 ten bus kitaip, tai kiti 9 iš 10 – būtent taip, kaip aprašiau šiame straipsnyje.

Brangiose šalyse daug kas nemokama!

Paradoksas, bet brangiose šalyse gali gauti daug daugiau dalykų nemokamai, nei pigiose! Taip yra todėl, kad:

1.Brangiose šalyse žmonės uždirba daugiau ir turi daugiau laisvo laiko – taigi, skiria jį savanoriškoms veikloms, kai kurios jų praverčia ir turistams. Pigiose šalyse, tuo tarpu, vietiniai dažniau nori pasinaudoti kiekviena galimybe kiek nors „prisidurti“.

2.Brangiose šalyse ta pati suma pinigų (prekės kaina) mažiau ką reiškia, taigi, valdžia ar net privačios kompanijos gali nuspręsti duoti tai nemokamai.

3.Dėl didelių algų brangiose šalyse gali tiesiog neapsimokėti įdarbinti bilietus pardavinėjančių darbuotojų, tad leidžiama lankytis nemokamai.

Tipiniai dalykai, kuriuos paprasčiau gauti nemokamai brangiose šalyse, nei pigiose:

Ekskursijos. Brangiose šalyse daug daugiau nemokamų turų – tiek „Free Tours“ po miestus (už arbatpinigius, bet jie gerokai mažesni nei ekskursijos kaina tokiose šalyse), tiek savanorių vedamos ekskursijos po muziejus (tik reikia pasidomėti, kada jos vyksta). Pavyzdžiui, tokių įdomių ekskursijų apturėjau Londono muziejuose.

Turizmo informacija. Brangių šalių turizmo informacijoje (dažnai jau oro uoste) galima rasti ir visai gerų nemokamų knygelių, brošiūrų apie šalį ir jos lankytinas vietas – kai pigiose šalyse tai retai dalinama, o „turizmo informacijos“ dažnai tėra komercinės kelionių agentūros.

Muziejai ir lankytinos vietos. Kai kurios lankytinos vietos, ypač valstybinės, brangiose šalyse išvis nemokamos ar nemokamos, tarkime, visam jaunimui – pigiose šalyse tai būna rečiau. Brangioje šalyje neretai gali rasti visą eilę kokybiškų nemokamų lankytinų vietų, kurių, jei nori, užteks ištisai kelionei. Tuo tarpu pigiose šalyse atvirkščiai – jos ne tik mokamos, bet dar užsieniečiams dažnai būna didesnės kainos.

Autostopas. Čia jau daug išimčių, bet, bendrai paėmus, brangiose šalyse lengviau rasti kas pavežtų ir nesitikėtų už tai pinigų, nei pigiose šalyse (kur net susistabdžius autostopą dažnai tikisi pinigų). Panašiai su Couchsurfing ir panašiomis nemokamomis nakvynėmis.

Transportas. Kartais būna nemokamo transporto – autobusų, keltų ir pan.

Išmesti daiktai. Brangiose šalyse žmonės linkę išmesti daug geresnius daiktus, nei pigesnėse (nes neapsimoka remontuoti, nes uždirba daug ir kaina daug nereiškia ir pan.). Tai kontroversiška, bet kai kurie keliautojai tuo naudojasi pasiimdami išmestų daiktų.

Tai nėra visai nemokamas dalykas, bet brangiose šalyse paprastai atlaidžiau žiūri į visokius papildomus dalykus. Pvz. net tame pačiame restoranų tinkle (pvz. “McDonald’s”) gali būti, kad brangesnėse šalyse galėsi už vieną kainą neribotai pildytis gėrimo ir padažų imti nemokamai, o pigesnėse tai bus apmokestinta. Panašiai su daug prekių ir paslaugų. Tai žinant jau šiaip ar taip susimokėjęs daugiau brangioje šalyje gali tai išnaudoti, pasiimti daugiau to, kas įeina į kainą.

Pagrindinės taisyklės norint pigiau keliauti po brangias šalis

Daug šitų taisyklių galioja ne tik brangiose šalyse, bet brangiose šalyse jos itin svarbios ir padeda sutaupyti itin daug.

1.Rinkis paslaugas, kur vienu metu darbuotojas aptarnauja kuo daugiau žmonių, o ne tik tave vieną (pvz. viešasis transportas vietoj taksi).

2.Rinkis paslaugas, kur „gyvas darbuotojas“ tave aptarnauja kuo trumpiau (pvz. greitas maistas vietoje atnešamo ar atvežamo maisto; autonuoma vietoje viešojo transporto ar taksi)

3.Rinkis prekes, pagamintas pigesnėse šalyse.

4.Ką gali atsivešk su savim, kad nereiktų pirkti; „ilgalaikes paslaugas“ (kirpimas, daiktų remontas ir pan.) pirk pigesnėse šalyse prieš ar po kelionę.

5.Pasidomėk, kas toje vietoje nemokama (lankytinos vietos, ekskursijos…) ir kada.

6.Gal kai kurios šalies dalys bus greta pigesnės gretimos šalies – jei taip, gali užsukti ten (pvz. nakvoti truputį pigesnėje Prancūzijoje, o brangesnius Monaką ar Ženevą aplankyti dienos metu).

Tiesa, juk keliaujate dėl įdomumo, kad aplankytumėte vietas. Tai netaupykte “pernelyg labai”. Logiška atsisakyti tų dalykų, kurie nerūpi – bet jei yra svarbių lankytinų vietų, be kurių nesijausite aplankęs šalį, ar kitokių patirčių, svarbių jums (pvz. paragauti kokio vietinio patiekalo ar gėrimo) – patirkite jas. Juk tam ir taupote, kad liktų pinigų tam, kas išties svarbu.

Komentarai

Meksikas – vienas didžiausių pasaulio miestų. 22 milijonai žmonių slėnyje tarp kalnų!

Kiek sluoksnių – it koks svogūnas – turi Meksikas! Kokie jie skirtingi ir kaip arti jie viens kito!

Smengantys kolonijiniai rūmai greta šiukšlinų lūšnynų. Amerikiečiai skaitmeniniai klajokliai šalia narkomafijos, banditų ir policininkų-reketininkų. Superbrangūs elitiniai restoranai tarp gatvės turgaus takerijų. Barokinės bažnyčios netoli altorių „Šventajai mirčiai“. Ispaniškai dainuojantys mariačiai, plunksnom apsikaišę indėnų šokėjai, į “kovas” stojantys kaukėti „lučadorai“… O visur po žeme – „užkastos“ actekų piramidės.

Praleidęs Meksike dvi savaites, susidūriau su visom šio miesto pusėm.

Meksiko centras: chaotiška didybė ir freskų spalvos

Ko jau ko netrūksta Meksike, tai didingos architektūros! Atsistojęs plačioje centrinėje aikštėje Zocalo, pažvelgęs į milžinišką barokinę Meksiko katedrą ar Prezidentūrą, jaučiausi tarsi kokioje Europos sostinėje… Buvo panašiai: iš Meksiko valdyta visa Naujoji Ispanija, svarbiausia europiečių kolonija Amerikoje.

Didybė aikštė nė iš tolo nesibaigia! Paeik į šiaurę – ir pasieksi puošnaus baroko Domininkonų bažnyčią, į vakarus – Bellas Artes teatrą, pastatytą jau po Meksikos nepriklausomybės, „naują Paryžių“ Meksike stačiusio diktatoriaus Porfirio Diaso laikais (~1877-1911 m.). Jo vestibiulis tiek sklidinas garsiausių freskų, kad net jeigu einantys į garsiuosius teatro tautinių šokių spektaklius norėdami ten “prasieiti” privalo pirkti atskirą bilietą…

Juk freskos – spalvingiausias iš Meksikos veidų, „meksikietiškiausia“ meno forma. Dėkoti reikia „Trims didiesiems“ freskų tapytojams – Diego Rivierai, Davidui Sikjerosui ir Klementei Orosko – kurie
~1920-1960 m. visur pritapė jų tiek, kad kiekviename iš svarbiausių Meksiko pastatų gali sustoti kokiam pusvalandžiui tyrinėdamas kokios nuostabiai detaliai ištapytos sienos istorines, kultūrines, alegorines prasmes. Kiekvienas žmogus freskose – tikra asmenybė, kiekvienas medis ar pastatas ne šiaip nupieštas. Štai aplink vieną Diego Rivieros freską „Sapnas apie sekmadienį Alamedos parke“ – įkurtas atskiras muziejus. Apie kiekvieną freskos gabalėlį prirašyta daugiau nei apie ištisą paveikslą eiliniame meno muziejuje…

Tiesa – su Meksikso didvyriais – tokiais kaip prancūzų imperialistus išvijęs liliputas prezidentas Benitas Chuaresas – Meksiko freskose petys į petį stoja ir ištisos eilės Leninų, Bakuninų, Marksų… Daugelis freskų tapytos tarpukariu, kai kraštutinė kairė dar daug kam atrodė „kelias į priekį“. Po 1910 m. revoliucijos Meksikas šaukte šaukėsi klasių kovos, bet ji taip ir neįsižiebė…

„Klasių skirtumai“ Meksikoje iki šiol – aštrūs aštrūs, tik jų ribos „pratirpusios“. Štai kai eidavome nuo Zocalo iki savojo buto septyni kvartalai šiauryn, vos anapus Dominikonų bažnyčios atmosfera staiga persimainydavo: mažiau šviesos, daugiau benamių, apleisti namai, šiukšlini šaligatviai… Parduotuvės ir gatvės „takerijos“ vos sutemus nuleidžia sunkias metalines langines, tik drąsiausi dar prekiauja – bet iš už grotų… Kaip sakė vietiniai, dar paeik šiauryn ir lauks „nesaugiausias Meksikos rajonas“ Tepito „kur net dieną nereiktų kišti nosies“, o mūsų butas, pasirodo, „ties riba, bet dar nebijokit“…

Žemėlapyje tos ribos nepažymėtos, bet ilgiau pabuvęs Meksike imi suprasti, kas juose „išduoda“ „nekokį rajoną“. „Google Maps“ rodo altorių „Šventajai mirčiai“ [Santa Muerte], kur tai kaukolėtai figūrai meldžiasi „visuomenės užribio“ žmonės? O gal Jėzui Malverdei [Jesus Malverde] – „šventajam narkomafijos globėjui“, kurio, aišku, nepripažįsta jokia bažnyčia? Ieškok viešbučio kitur! Nors dažnai ir norėdamas tokiuose rajonuose jo nerastum…

Gyvoji Meksiko kultūra – mariačiai, lučadorai ir raganiai

“Turistinės grožybės” su “pavojingu skurdu” susiduria ties Peru gatve. Bet aplink tą gatvę plaka ir dvi “gyvosios Meksiko kultūros” širdys.

Į pirmą jų kelią randa daugelis turistų, kad ir kaip juos gąsdintų vietiniai („apgaus“, „apvogs“). Garibaldžio aikštė, amžinai skambanti tradicinės Meksikos mariačių muzikos ritmais. Nors toms romantiškai kaimiškoms dainoms nereikia ir tos aikštės – mariačių mieste tiek, kad, atrodo, bet kurioj centro kavinėj prisėsk, ir nespėjus atnešti maisto jau „prisistatys“ muzikantas su gitara, ar ištisa jų grupė. Priešingai vakarų „gatvės muzikantams“, jie groja prie tavo staliuko “asmeniškai” ir tik tada, jei susimoki: vieni turistai tuo skundžiasi („net Garibaldžio aikštėje mažai mariačių girdėjau, nes niekas šalimais jų nesamdė“), bet man tai kaip tik patiko: nėra spaudimo susimokėti už muziką, jei jos tuo metu tau nereikia.

Tuo tarpu antroji meksikietiškos gyvosios kultūros širdis žinoma mažiau kam, bet mane pribloškė dar labiau. Tai – Koliziejaus arena, kurioje vyksta luča librės kovos. Muzikuoja kiekviena šalis, o lučadorai – grynai Meksikos reiškinys! Kaukėti kovotojai, ringe vaidinantys akrobatines kovas. Tik iš pirmo žvilgsnio panašu į amerikietiškas imtynes (prowrestling), nes tradicijos čia visai kitos: mažiau spektaklio, daugiau skrajojimo, o kovotojai-herojai gyvena kažkokiame fantastiniame pasaulyje su savo taisyklėmis. Jie prieš fanus nenusiima kaukių – daugybės jų vardai nežinomi, o garsiausias lučadoras El Santo net palaidotas su kauke! Tik pralaimėjęs kovą „kaukė prieš kaukę“ lučadoras netenka savo kaukės ir paslapties visiems laikams – tai „luča librės visatoje“ didžiausia negarbė. Praradęs kaukę, galės lažintis tik iš plaukų nuskutimo (irgi pažeminimas)…

Koliziejaus arenoje luča librė verda nuo 1943 m. Tada pasaulis skerdėsi, Meksike klestėjo taika, o šios kovos iš „trumpo cirko“ prieš kokį spektaklį virto ištisa Meksikos tradicija… Bet šiandien luča librės „širdis“ yra už bet kurią bet kurio sporto Lietuvos areną didesnė 16 000 vietų „Arena Mexico“, kur lučadorai kaunasi daug kartų į savaitę.

Dar kita „gyva“ Meksikos tradicija – raganiai, raganos (brujas), visokie jų laiminimai, užkeikimai, užkeikimų nuėmimai. Būrėjai ir indėniškom plunksom apsikaišę laimintojai apspitę visą Zocalo. Įdomu buvo juos stebėti nuo vienos daugybės kavinių-terasų didingų paaikščio rūmų viršuje. Tiesa, meksikietiški takai ten kainavo šešis kartus daugiau nei gatvės takerijose vos keli kvartalai Tepito link…

Policininkai-reketininkai ir amerikiečių darbo nuotoliu Meka

Mechiko centre daug policijos dažnai zuja policija. Iš pradžių atrodė, gal tos vietos saugesnės… Bet paskui vos patys netapome… policininkų aukomis!

Tai įvyko prie Meksiko oro uosto, vos išsinuomojus automobilį. Pradėjo sekti pareigūnai su motociklais, bet užuot stabdę, liepė važiuoti iš paskos, sustoti kažkur skersgatvyje. Ten aiškino, neva „viršijom greitį“ (neviršijom, jokių įrodymų nepateikė), gąsdino, kad „atims teises ir reiks atsiimti miesto centre rytoj“, o galiausiai rėžė tai, dėl ko visas tas šou ir prasidėjo: „ten bauda bus 400 eurų, bet mums jei duosit grynais užteks 200 eurų“. Apie šią apgavystę girdėjome – policininkai „už negražias akis“ baudžia ir baudžia tūkstančius turistų… Vaidinome, kad nemokame ispaniškai, skambinsime konsului ir pan. (na, juk nepagrasinsi „skambinsim policijai!“). Galiausiai policmafijozai „atsikabino“. Ko tik paskui negirdėjom iš kitų turistų – štai vieną pareigūnai žadėjo patalpinti 3 dienoms į kalėjimą nes „gėrė alkoholį viešoj vietoj“. Aišku, iš karto siūlė sprendimą – didelį kyšį.

Savo kailiu patyriau, kuo Meksiko gyventojai skundžiasi seniai – policija, deja, čia tarsi dar viena mafijos grupuotė, ne tik kad netiria nusikaltimų, sėdi „mafijos kišenėje“, bet dar ir pati reketuoja! Kai iš manęs “Uber” vairuotojas Meksike pavogė mobilųjį telefoną, policininkė tiesiai šviesiai pasakė, kad jo neieškos…

Šitam kontekste man be galo sunku suprasti, kodėl Meksiką taip pamilę amerikiečiai. Čia jie keliasi „su visam“, dirba nuotoliu. Na, aš pats dirbu nuotoliu nuo 2017 m. iš viso pasaulio ir Meksikas tam atrodo viena netinkamesnių vietų… Visos problemos su saugumu, nuolatiniu smogu ir kamščiais (nepaisant daugiaaukščių kelių), „silpnu“ internetu, kondicionierių stoka (neva “aukštai, tai nereikia”, bet karšta). O dar Meksikas ir tikrai brangus – už nakvynes, maistą (išskyrus takus ar kesadiljas gatvės kioske), tenka mokėti kaip Europoje.

Bet kad patys amerikiečiai meksikiečius ir išlepino. Amerikiečiai lengvai „pasimauna“ ant tokių apgavysčių, tad apgavikai (pvz. tie policininkai) jas kartoja ir kartoja. Amerikiečiai palieka milžiniškus arbatpinigius, paskui kekvienas padavėjas iš „šviesiaodžio“ tokių ir tikisi. Amerikiečiai lengva ranka moka dešimtis eurų už pietus ar šimtus eurų už nakvynę („Kaip pigu, kaip pigu, Meksike butas kainuoja kaip Niujorke motelio kambarys“) – tad Meksikos viešbučiai ar higieniškesni restoranai ir sukėlė kainas iki tiek. Na, yra „10% pigiau nei JAV“ ir jau amerikiečiai, nebuvę niekur giliau Lotynų Amerikoje, džiaugiasi…

Tie, kas turi ką pasiūlyti amerikiečiams (būstų, restoranų šeimininkai, suvenyrų pardavėjai) – irgi džiūgauja, bet kiti meksikiečiai skundžiasi „prarandantys savo miestą“. Jiems tenka išsikelti iš į nesaugesnius rajonus, nes namų savininkai verčiau nuomoja juos per AirBnB mokesniems amerikiečiams. Prieš keliaudamas visada daug pasižiūriu dokumentinių filmų, analitinių laidų apie vietas, kur keliausiu – ir apie jokią kitą vietą filmuose nemačiau tiek keliamų kontroversijų dėl dirbančių iš ten nuotoliu, kaip apie Meksiką. Nes joks kitas didmiestis nėra skurdesnės šalies sostinė šalia pat turtingos 300 mln. gyv. šalies. “Dėl AirBnB aš praradau namus, dėl AirBnB aš praradau namus! Kur buvo peluqueria dabar barber shop’as!” – ispaniškai traukė gatvės muzikantas, rinkdamas pinigus iš teksto nesuvokiančių JAV naivuolių.

O iš tikrųjų viską nulėmė… 2020-2021 m. COVID pandemija. Meksika viena pirmųjų regione pilnai „atvėrė sienas“ amerikiečiams, nereikalavo skiepų. Daugybė amerikiečių spjovė į savo „karantinuotus“ ofisus ir nusibodusius namus: lėkė dirbti nuotoliu iš Meksiko, kur šilčiau, laisva, tuomet dar pigiau nei dabar – bet arti sugrįžti „jei ką“. Jie papasakojo apie savo „genialų atradimą“ draugams, parodė socialiniuose tinkluose draugų draugams, šie ir po pandemijos sekė jų pėdomis. Ir štai Meksikas amerikiečiams tapo „darbui nuotoliu tinkamiausio didmiesčio“ sinonimu, „juk šitiek tautiečių ten smagiai šiltai dirba“…

Bet esu įsitikinęs, jei būtų pakeliavę po pasaulį plačiau, 95% jų tikrai nedirbtų iš Meksiko…

Meksiko Amerikiečių kolonijos: Roma, Kondesa

Gal todėl amerikiečiai taip nenusivilia Meksiku, kad čia gyvendami jie… to Meksiko nemato? Mato kiekvienas tik savąją “American Colony”, o jų čia jau kelios. Vaikščiodamas Romos, Kondesos rajonų jaukiomis medžių pauksmėmis anglų kalbos girdėdavau ne mažiau, nei ispanų. XX a. pradžios Porifriato laikų elito dvarai ir tarpukario daugiabučiai čia virto prabangiais steikų restoranais, iki ryto dirbančiuose baruose tekilą ir meskalį stumia alus ir vynas, angliški meniu tapo norma, o butų nuomos kainos išaugo “aukščiau stogo”. “Kur buvo peluqueria, dabar barber shop’as” – prisiminiau tą dainą… Pataisyčiau – “kur buvo peluqueria, dabar šuniukų spa”. Net “šunų kirpyklos ant ratų” prie parkų atvažiuoja, šuniukų vedžiotojai tuoj joms priveda klientų.

Amerikiečių kolonijos plinta ir nors “realybė” – elgetos, narkomanai – visada už keleto kvartalų, daugelis “ilgalaikių svečių” nekiša nosies iš savųjų burbulų. “Meksike saugiau nei Amerikoje” – giriasi jie. Mat Amerikiečių kolonijos – policijos teritorija. O mėlynai-raudoni švyturėliai visiems atvykėliams daug “jaukesni” nei juodieji kartelių visureigiai. Kad ir duokles renkasi vienodai…

Anapus Romos ir Kondesos driekiasi Polankas – tarp modernių jo dangoraižių visi prabangiausi prekės ženklai ir įspūdingasis garsių dailininkų vardų kupinas Soumaya muziejus. Karloso Slimo dovana miestui. Vienu metu jis buvo turtingiausiu pasaulio žmogumi! Ir jis irgi gyvena Meksike.

Meksiko “ekonominė širdis” nuolatos juda į vakarus ir dabar jau, sakoma, pasiekė Santa Fe, naująją dangoraižių kalvą aplinkui didžiausią Meksikos prekybos centrą. Dabar didysis verslas keliasi tenai, gatvėmis zuja kostiumuotas ir kostiumėliuotas “biurų planktonas”, čia vadinamas godinezais. Jie Meksike laikomi subkultūra, nes “darbas tvarkingam ofise nuo 8 iki (…)” čia tebėra išimtis, o ne visuotinė norma.

Gi viską valdantis didysis elitas seniai gyvena “įtvirtintuose rajonuose”, pro kuriuos supančias elektrifikuotas sienas apsauginiai be reikalo jokio prašalaičio neįleis.

Čapultepekas ir actekų sostinė po žeme

Kitur pasaulyje miestus lengva skirstyti rajonais – yra senamiestis, yra nauji rajonai. Yra brangūs, yra pigūs. Meksike viskas labiau „susilieję“. Pavažiavęs nuo centro į vakarus modernia dangoraižių apsupta Paseo de la Reforma su svarbiausiais šalies paminklais (Nepriklausomybės angelas) pasieki vėl senus Čapultepeko rūmus parke, statytus dar kolonijiniais laikais. Juose gyveno imperatorius Maksimilianas II, kurį į Meksikos sostą jėga mėgino pasodinti prancūzai…

Šalimais – ir Antropoligijos muziejus, tiesiog sprogte sprogstantį nuo visų senųjų Meksikos civilizacijų menų ir amatų: man tai vienas įspūdingiausių muziejų apskritai! Šalimais išvydau dar vieną „gyvos indėniškos kultūros“ ritualą – voladorus, kurie, sukdamiesi it dervišai, prisirišę virvėmis už kojų leidžiasi žemyn nuo aukšto stulpo…

Iki tapo Meksiku, šis miestas vadinosi Tenočtitlanu. Ši indėnų actekų imperijos sostinė glaudė 200 000 žmonių – vienas didžiausių pasaulio miestų tuo metu. Bet iš to neliko nė žymės! ~1519 m. atvykę ispanai ne tik perstatė piramides bažnyčiomis ir rūmais, tačiau net kraštovaizdį pakeitė iš pagrindų! Tenočtitlanas stovėjo milžiniško kaip dešimtadalis Lietuvos ežero saloje. O ispanai tą ežerą „užkasė“ ir dabar miestas lygumoje.

Bet Meksike viskas – sluoksniais – ir įsižiūrėjęs tai matai. Daug senų pastatų susmegę, kreivi, o žemės drebėjimai čia itin „mirtini“ (1985 m. žuvo 5000-10000 žmonių) – „ežero dugno“ gruntas visiškai netvirtas. O Meksiko centro tiesios ispaniškos gatvės čia švelniai pakyla, čia nusileidžia – po asfaltu pūpso šventųjų piramidžių liekanos…

Tik svarbiausioji Tenočtitlano šventykla (Templo Mayor) vėl atkasta – panorėję “vėl atrasti savąją istoriją”, meksikiečiai nepagailėjo viršum jos stovėjusių ispaniškų namų. Ten sužinai kaip actekai dievams aukodavo žmones, kad „saulė suktųsi“, išplėšdavo širdis, kūnus mesdavo nuo piramidės. Bet juk viso miesto nenugriausi, tad didžioji dalis istorijos taip ir liks užkasta…

Jei nori pamatyti daugiau, privalai važiuoti anapus Meksiko priemiesčių. Geriausia – į Teotihuakano priemiestį, į kurį kasdien išvyksta dešimtys ekskursijų. Ten išlikęs indėnų miestas iš laikų dar prieš actekus, 2000 metų atgal, su vienomis didžiausių pasaulio piramidžių ir kilometrinėmis saulės kepinamomis alėjomis tarp jų… Kai ten keliavau pirmą kartą, dar galėjau į jas užlipti, bet dabar tai uždrausta. Masinio turizmo minusai! Laimė, bent liko skrydžio oro balionu virš piramidžių magiškoji patirtis… Aišku, senovėje jos buvo dar įspūdingesnės, nes spalvotos, nes dekoruotos visokių žvėrių snukiais – Antropologijos muziejuje gali pamatyti, kaip atrodė anais laikais.

Meksiko transporto chaosas ir tolimesni rajonai

Masinis turizmas turi ir pliusų – ekskursijų pasiūla didžiulė. Nuo nemokamų (už arbatpinigius) pėsčiom po centrą iki hop-on-hop-off autobusų iki kasdienių išvykų į įvairiausius tolimesnius rajonus ir priemiesčius.

O įdomybių toliau nuo centro Mechike gausu. Kojoakano priemiestyje gyveno garsioji dalininkė Frida Kahlo (yra jos muziejus), jos vyras freskų maetsro Diego Riviera, nuo Stalino pasprukęs Levas Trockis (ten ir nužudytas Stalino pakalikų)… Dabar šis rajonas – dar viena „gentrifikuota“ zona, kurio brangoko turgaus apylinkės pilnos Meksiko „vidurinės ir aukštesnės“ klasės atstovų.

Nacionalinis universitetas ir Olimpinis stadionas žavi įspūdingomis lauko freskomis, Gvadalupės Mergelės bazilika – švenčiausia visos Meksikos vieta – amžinai lūžta nuo piligrimų, atmenančių, kaip Mergelė Marija apsireiškė indėnės pavidalu.

Ir net paskutinius didžiųjų ežerų fragmentus gali ten rasti. Sočimilko [Xochimilco] kanalai, į kuriuos su tekila ir alum, takais ir kesadiljom specialiais laivais be paliovos išplaukinėja meksikiečių šeimos, draugų kompanijos ir vienas-kitas gerokai permokėjęs turistas.

Deja, pasiekti viešuoju transportu viską kiek sudėtingiau, nes Meksike jis toks chaotiškai „durstytas-sudurstytas“ iš skirtingų transporto rūšių, kurių kiekviena turi savo simbolius, maršrutų paskelbimo, apmokėjimo būdus, kainas. Metro, “lengvasis geležinkelis” „ratinis tramvajus“, mažesni autobusai, troleibusai… Ir dažnai tenka persėsti iš vieno į kitą. Žaviausi – lynų keltuvai (Cablebus ir Mexicable sistemų), tiesa, iš jų matai ne Meksiko centro grožį, bet daug „proziškesnius“ priemiesčius, kai kurie kurių kartais vadinami lūšnynais. Tuos palaikius baltų plytų namus ~1950-1970 m. spėriai pasistatė žmonės, plūdę į Meksiko miestą iš kaimų, staiga paversdami Meksiką vienu didžiausių pasaulio miestų.

Meksikas – pirmasis globalinis miestas?

„Meksikas buvo pirmasis globalinis miestas“ – netoli plačiosios centrinės aikštės Zocalo man sakė vietos gyventojas – „Čia dar prieš 500 metų susitiko visi žemynai“.

Iš tiesų! Naujoji Ispanija buvo pagrindinė europiečių kolonija Amerikoje. Bet iš Meksiko valdyta ne tik ji, o ir Filipinai Azijoje. Azijos prekes ispanai plukdydavo per Ramųjį Vandenyną Meksikan, čia registruodavo, ir tik tuomet per Atlantą siųsdavo Kordobos link. „Užvežė“ ispanai ir vergų iš Afrikos – dar tuomet, kai dabartinėse JAV ar Kanadoje dar išvis gyveno beveik vien indėnai.

Tiesa, kai visas Meksikos indėnų auksas buvo seniai išvogtas, kai Ispanijos Imperija žlugo, Meksika ilgam „pasitraukė į antrą planą“ globaliajame teatre. Priešingai įvairiems JAV, Australijos, dabar ir Europos miestams, Meksikoje naujų imigrantų buvo mažai, o senosios tautos – indėnų, europiečių palikuonių, afrikiečių vergų – karta po kartos per šimtmečius „susiliejo“ į vieną „metisų rasę“.

Ir visgi nors kai kurie Meksiko gyventojai giriasi „visi mes – maišyto kraujo“, iš istorijos miglų net šiame didmiestyje „prasišauna“ visokiausios tradicijos – ir ispaniškos, ir indėniškos, ir bendros, ir jau naujos, visiškai meksikietiškos. O Meksiko kaip „amerikiečių skaitmeninių klajoklių“ centro statusas suteikia miestui naujų (ar seniai prarastų) tarptautinių spalvų.

Nežinau, ar norėsite čia pasilikti ilgam – Meksika didelė, įspūdingų vietų joje daug. Bet Meksikas neabejotinai yra šalies vartai, ir stabtelti čia kelioms dienoms kelionės pradžioje ar pabaigoje, pasigėrėti architektūra, freskomis, luča libre, mariačiais, muziejais – tikrai verta.

---

Visi mano kelionių po Meksiką vadovai

---

1. Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis
2. Meksikas – baisus didingas metropolis
3. Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės
4. Šiaurės Meksika – Meksikos laukiniai vakarai

Komentarai

Penki Amerikos ežerai dydžio sulig jūrom. O aplink juos – miestai, kuriuose gimė šiuolaikinis pasaulis. Čikaga, Klivlandas, Detroitas…

Didžiųjų ežerų regionas – Amerikos širdis ir esybė, kur susilieja gamta, dangoraižiai, visos gerosios ir blogosios turtingiausios pasaulio šalies pusės.

Po šiuos JAV kraštus keliavau daugybę kartų, aplankiau visas jo valstijas, daugelį didmiesčių, kurortų ir gamtos grožybių – ir viską sudėjau į šį kelionių vadovą.

Didžiausi pasaulio ežerai vienas šalia kito!

Iš penkių didžiausių pasaulio ežerų net trys yra čionai! Kai kurie jų – didesni už visą Lietuvą! Tačiau nuostaba, kodėl tokie gamtos stebuklai taip mažai lankomi gamtos mylėtojų, pamažu išnyksta pavažinėjus ilgaisiais jų krantais.

Didieji ežerai tiesiog pernelyg primena jūras, ypač – mūsiškę Baltiją. Kopos krantuose, bangelės, uostai, automobilių keltai… Persikelti per Mičigano ežerą vienu tokių man užtruko keturias valandas ir čia – viename siauriausių jo taškų. Apvažiuoti tą ežerą automobiliu užtruktų 16 valandų…

Tačiau yra vieta, kur visą Didžiųjų ežerų galią išvydau akimirksniu! Tai – Niagaros kriokliai, kuriais 174 m virš jūros lygio plytinčio Erio ežero vanduo alma žemyn link Ontarijo ežero (74 m virš jūros lygio). Kasmet tuo gamtos spektakliu nuo krantų, iš laivų, iš sraigtasparnių ir užkrioklės uoloje išgremžtų tunelių gėrisi 20 milijonų turistų, jaunavedžių – bet tik maža dalis susimąsto iš kur tas visas krioklių vanduo atsiranda šitokioje trumputėje (vos 58 km) Niagaros upėje!

Didieji ežerai tikriausiai pernelyg dideli, kad žmonės juos suvoktų kaip vieną regioną… Bet šita JAV dalis, vadinama Vidurio Vakarais (Midwest) tikrai turi savo unikalią dvasią – ir net, drįsiu teikti, ji yra pati „amerikietiškiausia“!

Pirmųjų Amerikos didmiesčių spindesys…

Didžiųjų ežerų pakrančių didmiesčiai yra patys pirmieji JAV miestai! Kaip – sakysite – juk koks Niujorkas rytuose ir senesnis, ir didesnis? Taip, bet rytų pakrantės miestus pastatė dar britų kolonistai. O Didžiųjų ežerų regionas buvo pirmasis, kurį apgyvendino jau nepriklausomybę iškovojusios Jungtinės Valstijos. Juose atisispindi visos Amerikos svajonės tuo metu, kai ši šalis dar tik sparčiai kopė „tapimo supervalstybe laiptais“.

Viena vertus, JAV architektai siekė įkvėpimo gilioje senovėje – Antikinėje Romoje kuri, kaip JAV, irgi buvo respublika. Kaip romėnų kolonijose, visos miestų gatvės tiesios, kvartalai – kvadratiniai, o “naujųjų” valstijų kapitolijų kupolai pribloškia pseudoromėniškomis kolonomis.

Bet Didžiųjų ežerų regiono didmiesčiuose gimė ne tik šiuolaikinė Amerika, o ir šiuolaikinis pasaulis! Ten pastatyti pirmieji pasaulio dangoraižiai. Žiūrėk stovi pastatas aukštesnis nei bet kas, kas netgi šiandien stovi Lietuvoje, bet vis dar puošnus kaip senoviniai rūmai ar katedros. Ten atsirado pirmieji „konvejeriniai“ fabrikai: nuo Čikagos skerdyklų iki Detroito „Ford Model T“ gamyklos.

Matant apleistus, trūnijančius milžiniškus raudonų plytų anuomečių fabrikų mūrus lengva neįvertinti, kokio masto tai buvo revoliucija! Iki tol nuo pradžios iki galo gaminys gulėdavo vienoje vietoje – o darbininkai gaišo laiką vaikščiojimui nuo gaminio prie gaminio, reikiamos detalės atnešimui. O nuo tos “Čikagos ir Detroito revoliucijos” kiekvienas darbininkas atlieka tik vieną menką veiksmą, kurį yra įvaldęs idealiai (pvz. uždeda automobilio ratą iš greta jo darbo vietos suvežtos krūvos), o gaminys pats konvejeriu pravažiuoja pro kiekvieną darbininką. Jei ne ši revoliucija, dar ir šiandien automobiliai būtų įperkami tik turtingiesiems, o ir robotizacija būtų buvusi neįmanoma!

Būtent tie fabrikai atnešė pelnus, iš kurių statyti dangoraižiai ir naujųjų milijonierių rūmai. Būtent tie fabrikai pritraukė milijonus darbininkų ir per kelis dešimtmečius “išaugino” vienus didžiausių pasaulio miestų. Naujakuriai sugužėjo iš visur, kur tvyrojo skurdas ir priespauda. Nuo iš baudžiavos išsivadavusių lietuvių iki juodaodžių buvusių vergų iš pietinių JAV plantacijų; nuo skurstančios pietų Italijos kaimiečių iki visokio plauko religinių pabėgėlių. Dabar toks įprastas „Multikultūrinio imigrantų miesto“ fenomenas irgi išsivystė tada ir čia: XIX a. antroje pusėje palei JAV didžiuosius ežerus.

Apie didžiausią Didžiųjų ežerų miestą – Čikagą – net sukurtas PBO filmas pavadinimu „Miestas, kur gimė XX amžius“. Čikagos dangoraižiai seniausi ir aukščiausi, o horizontalią pastatų architektūrą pirmą kartą pasaulyje pakeitė vertikali. Čikagos senieji fabrikai – didžiausi, o visus ~1900 m. pirmą kartą pademonstruotus išradimus sunku net suskaičiuoti. Ir visa tai lėmė vos du dalykai. Pirmasis: 1871 m. didysis Čikagos gaisras: sudegus „senajam miestui“ atsirado šansas pastatyti jo vietoje naują, modernesnį nei bet kas iki tol. Antrasis: pasaulinė EXPO paroda, 1893 m. į Čikagą sutraukusi 26 mln. žmonių, mokslininkų iš viso pasaulio.

Bet likę Didžiųjų ežerų didmiesčiai – tarsi „mažesnės Čikagos“: Detroitas, Klivlandas, Milvokis ir daugybė tų, kurie stovi ne palei pačius ežerus, tačiau didžiąsias regiono upes, kaip vieną ilgiausių pasaulyje Misisipę (jos, kaip ir ežerai, puikiai tiko transportui laivais) – pavyzdžiui, Sent Luisas. Ar tiesiog palei geležinkelius, kurie tais laikais tapo „naujosiomis upėmis“, kaip Pitsburgas. Jei nori sužinoti, kurie miestai įspūdingiausi – tiesiog pasiimk didžiausių Amerikos miestų kokiais 1930 m. sąrašą ir pažiūrėk pirmąjį dešimtuką… 2 vieta – Čikaga, 4 – Detroitas, 6 – Klivlandas, 7 – Sent Luisas, 10 – Pitsburgas, 12 – Milvokis, 13 – Bafalas.

Skiriasi tik pramonė, „uždirbusi“ tiems miestams milijardus. Pavyzdžiui, Detroitas buvo pasaulio automobilių sostine: trys didžiausi JAV automobilių koncernai „Ford“, „GM“, „Chrysler“ XX a. pradžioje ten gamino daugiau mašinų, nei visi kiti pasaulio miestai kartu paėmus. Pitsburgas gamino plieną, Grand Rapidsas – baldus. Kažkiek skyrėsi ir imigrantų tautos: štai Čikaga tapo Amerikos lietuvių ir lenkų sostine, Milvokis – Amerikos vokiečių, Klivlandas – Amerikos slovėnų, Mineapolis – Amerikos švedų ir suomių… Tačiau kiekviena didesnė tauta kiekviename Didžiųjų ežerų mieste sukūrė savo rajonus, iš menkų Amerikos mastais – bet didelių palyginus su jų tėvynėmis – algų pasistatė klubus ir bažnyčias. Vien ~100 metų senumo lietuvių bažnyčių tame regione virš 60 (visas jas aplankiau pats ir sudėjau į “Tikslas – Amerika” žemėlapį)! Aišku, bėgant metams Amerikietišką svajonę pasiekę imigrantų vaikai, anūkai, proanūkiai susiliejo į vieną “baltaodžių amerikiečių” tautą… Ir ji gimdė naujas, amerikietiškas tradicijas ir kultūrą: kvadratinės Detroito picos, pitsburgiečio Endi Varholo popartas, Drive-In kino teatrai.

Didžiųjų ežerų miestų skurdas

Laikas, kai iškilo šitie didmiesčiai, vadinamas „Paauksuotuoju amžiumi“ (Gided Age). Bet toks jis buvo tik fabrikų ar geležinkelių šeimininkams. Darbininkai išgyveno „Laukinį kapitalizmą“ – darbo daug ir sunkaus, socialinių garantijų – jokių, valdžia tebuvo „naktinis sargas“, policija: jokių muziejų, bibliotekų, nemokamų valstybinių mokyklų ir ligoninių – tiesa, ir beveik jokių mokesčių…

Pasakiškus turtus susikrovę milijonieriai iš pradžių švaistėsi jais prabangai, bet galiausiai susimąstė apie visa ko prasmę. Ir ko nepastatė valdžia, sukūrė jie, tapę mecenatais: puikius muziejus ir parkus, universitetus ir mokyklas, daugybė kurių šiandien pavadintos ano meto turtuolių pavardėm. Ir net negailėjo pinigų naujoviškiems „utopiniams“ rajonams, kuriuose ir paprasti darbininkai gyventų geriau.

Milijonierių palikimais įkurti muziejai iki šiol yra tarp svarbiausių visų JAV lankytinų vietų, kiekviename jų ką veikti visą dieną ras ir didelis, ir mažas: “grįžimas į ikiindustrinius laikus” Henrio Fordo “Greenfield Village” prie Detroito ar Fyldso gamtos istorijos muziejus Čikagoje.

Tačiau štai visos darbininkų utopijos sunyko. Daugybė milijonierių rūmų ir viduriniosios klasės dvarų nugriauti. Griuvėsiais virto ir to meto kino teatrai, netgi bažnyčios ir prekybos centrai. Vieni jų stovi užkaltais ar išdaužytais langais, kitus padegė vandalai, trečius nugriovė savivaldybės desperatiškai mėgindamos „panaikinti miestų piktžaizdes“ (urban blight) – bet jų vietoje dabar tiesiog boluoja piktžolėmis užaugę niekam nereikalingi sklypai.

Kadaise klestėjusių pramoninių miestų centrai šiandien – „getai“, nesaugiausios vietos JAV, kur tuos miestus stačiusių darbininkų anūkai ir proanūkiai – patys išsikraustę į ištįsusius vienaukščius priemiesčius arba šiltesnes valstijas – visada tau patars nekišti nosies.

Kol neaplankiau JAV Didžiųjų ežerų regiono nė nebūčiau galėjęs įsivaizduoti, kad „išsvajotoji Amerika“ gali atrodyti (ir) šitaip liūdnai!

Visą procesą plačiau aprašau straipsnyje apie Detroitą, kuris tikriausiai – ikoninis JAV „getas“. Dar 1950 m. automobilių mieste gyveno beveik 2 milijonai žmonių, jis vis ketino rengti olimpiadas – šiandien beliko 600 000. Tačiau Detroitas – tikrai ne baisiausia Didžiųjų ežerų vieta. Kai kuriuose mažesniuose miestuose, kurių gal net pavadinimų negirdėjote, išvis net nė vieno viešbučio nebėra, o centrai virtę griuvėsiais: Geris (Indiana), Rytų Sent Luisas (Ilinojus) vieni graudžiausių.

Miestai žlugo staiga ~1950-1970 m. Amerikos pramonę pamažu pradėjo nukonkuruoti Azija: iš pradžių Japonija, vėliau „Azijos tigrai“, paskui Kinija. Tuo pačiu, Detroito dėka, kiekvienas amerikietis jau įpirko automobilį – ir naujuoju „Amerikietiškos svajonės“ idealu tapo (ir iki šiol yra) namas priemiesčiuose su nuosavu sklypu. Netrukus senieji didmiesčiai prakirsti tarsi miškai: išvagoti greitkeliais bei parkavimo aikštelėmis, kad į priemiesčius beišsikraustanti vidurinioji klasė galėtų patogiai atvairuoti į darbus miestų centruose.

Tačiau galutinį smūgį Didžiųjų ežerų didmiesčiams sudavė „rasių kova“.

Nors juodaodžiai tarpukariu į Didžiųjų ežerų miestus bėgo nuo kur kas gajesnės diskriminacijos JAV pietuose, visiškos lygybės čia nerado: pavyzdžiui, jiems būdavo trukdoma apsigyventi geriausiuose rajonuose. Neapsikentę to ~1960-1970 m. jie kaip reikiant sukilo prieš miestuose dominuojančius baltaodžius: „šturmavo“ baltaodžių rajonus, kėlė riaušes, puldinėjo senuosius gyventojus – ironiška, kad daugelis taikinių buvo ne už aukštų dvarų sienų pasislėpęs baltaodžių „elitas“, o rytų ar pietų Europos kilmės fabrikų darbininkai, kurių šeimos irgi atvyko slėptis nuo skurdo ir persekiojimų tėvynėse… Netrukus jiems teko bėgti darsyk – šįsyk į vis labiau tįstančius priemiesčius. Ir kuo daugiau jų taip išsikėlė, tuo nemalonesnėje aplinkoje teko gyventi likusiesiems: jų tvarkingi namai tapo retais inkliuzais tarp apleistų ir išdaužytų, jie patys – mažuma tarp visokių banditų ir narkomanų. Ne vieną skaudžią istoriją girdėjau „iš pirmų lūpų“ – iš Amerikos lietuvių, kurie jautėsi priversti palikti savo numylėtus rajonus it pabėgėliai. Tose istorijose – ir sudeginti išpuoselėti namai, ir sumušti prie jų šeimininkai, ir net nužudymai. Skaudžiausia daugeliui nukentėjusiųjų, kad ir tada, ir dabar, Didžiųjų ežerų didmiesčiuose kalbėti apie tai tabu: juodaodžių kova už pilietines teises laikoma vienu kertinių didvyriškų Amerikos istorijos momentų, toje statinėje medaus šaukštų degutų niekas matyti nenori.

Vadinamojo „baltųjų pabėgimo“ (angl. white flight) rezultatai tokie: daug rajonų, kur gyveno beveik 100% baltaodžių, šiandien gyvena beveik 100% juodaodžių. O juodaodžių gerokai mažiau skaičiumi. Taigi, daug pastatų tapo niekam nereikalingi, NT kainos krito, o kadangi Didžiųjų ežerų miestų savivaldybės gyvena iš turto mokesčių – jos nebesurenka lėšų išlaikyti kur kas didesniam skaičiui žmonių pastatytai infrastruktūrai (gaisrinėms, mokykloms, parkams). Ne vienas miestas net subankrutavo (tarp jų Detroitas). Neapsikentę turtingesni juodaodžiai galiausiai irgi išsikėlė į priemiesčius, palikdami istorinių pastatų kupinas miestų širdis besipjaunančioms banditų gaujoms. Daug priemiesčių gyventojų šiandien su pasididžiavimu sako, kad „mieste jau nebuvau X metų“ – nes ir prekybos centrai, ir darbovietės, ir paslaugos geriausios dabar irgi jau priemiesčiuose… Miestus nuo priemiesčių skiria daug kas: ne tik rasė ar kilmė, o ir požiūriai, turtingumas, politinės pažiūros (miestai balsuoja už demokratus, priemiesčiai – respublikonus). Ir kartais jie dar susiduria kovose, kaip per „Black Lives Matter“ judėjimą, kai baltaodis policininkas Mineapolyje sulaikymo metu mirtinai prispaudė neginkluotą juodaodį nusikaltėlį ir vėl iš keršto miestai (ir artimesni priemiesčiai) „degė“.

Bet galbūt dabar pradėjo vėl dygti šiokie tokie miestų atgimimo vilties daigai! Šiuolaikinis Amerikos jaunimas vėl atsigręžia į didmiesčius, žavisi sena jų architektūra: ten vėl ima rastis barų, restoranų, išgriautuose plotuose pastatomi didžiųjų lygų sporto stadionai. Tiesa, taip atgimsta tik keli rajonai: tie, kurių pastatai seniausi, įspūdingiausi (patys ikoniškiausi, kaip Čikagos „The Loop“ dangoraižių rajonas, niekada ir nebuvo mirę). Didžioji dalis Didžiųjų ežerų didmiesčių rajonų ir mažesnių ekspramoninių miestų tebėra „getai“ arba, geresniu atveju, zonos, kur apsistoja naujai į JAV imigruojantys lotynų amerikiečiai – tikriausiai irgi tik iki kol įpirks ką geriau. Daugybė rajonų ir atgimti nebegali, nes kas buvo gražiausia ten – seniai sugriauta, ištisi miestų centrai, kuriuose gimė „pramoninė Amerika“: kaip Niagara Folso.

Didžiųjų ežerų regionas dar vadinamas „Rūdžių juosta“ (Rust belt). Tai puikiai atspindi tuos surūdijusius nebenaudojamų geležinkelių tiltus, išdaužytus fabrikus, piktžolių laukais paverstus istorinius miesto kvartalus. Gal geriausia vieta pajusti tai dvasiai Sent Luiso „Miesto muziejus“, į kurį suvilktos nutrupėjusios ir nuimtos grožybės iš įvairiausių kadaise svarbių regiono pastatų. Nuo seniai uždarytų tarpukario užkandinių neoninių reklamų iki Šv. Jurgio bareljefo iš 1990 m. nugriautos seniausios Čikagos lietuvių bažnyčios.

Didžiųjų ežerų regiono užmiestyje – indėnų kalnai ir kaip senovėje gyvenantys amišai

Anapus ežerų-jūrų ir didmiesčių, Didžiųjų ežerų regiono gamta labai primena lietuvišką: lygumos, miškai… Čia nerasi aukštų kalnų ar JAV garsinančių nacionalinių parkų, tačiau įdomių vietų stabtelti važiuojant nuo miesto prie miesto – gausu.

Man žavu pasivaikščioti „nacionalinėse pakrantėse“ tarp žavių kopų (pvz. Indiana Dunes). Kurortiniuose pajūrio – atsiprašau, paežerių – miesteliuose seniau viduriniosios JAV klasės vyrai vasaroms palikdavo savo šeimas (jas lankydavo savaitgaliais), o dabar daug kas ten persikėlę gyventi su visam, greitkeliais kasdien važiuoja į darbus miestuose.

Taip keista aplankyti amišų kraštą Ohajuje, kur šios religijos žmonės gyvena taip, tarsi iki šiol būtų XIX a., kai “atsirado” Didžiųjų ežerų regionas: be elektros, be automobilių. Ir jie tebekalba vokiškai, kaip jų imigrantai protėviai, nes mišrių santuokų nesudarinėja. Matydamas pro šalį riedantį vežimą sunkiai gali suvokti, kad tebesi Amerikoje!

Įspūdį paliko Kahokijos [Cahokia] pilkalniai prie Sent Luiso: juos supylė Misispės indėnų kultūra. Tai – vienintelė indėnų kultūra regione, kuri po savęs paliko kažką apčiuopiamo. Regioną užplūdus JAV pramonininkams ir jų darbininkams, kiti indėnai buvo priversti trauktis toliau į vakarus arba į rezervatus ir, kadangi jie buvo klajokliai su laikinom gyvenvietėm, šiandien niekas jų nebeprimena.

Jei norisi indėnų, kaubojų, Laukinių vakarų ir jų gamtos didingų tolių – tada logiškiausia keliauti į JAV Vakarus, anapus Sent Luiso arkos – simbolinių JAV vakarų vartų. Jei norisi senų kolonijinių miestų – tai tada tavęs laukia JAV rytai, Naujoji Anglija. Na o jei domina vergovė, plantacijos ir jų aristokratai iš „Vėjo nublokštų“ – visa tai išvysi JAV pietuose.

O JAV Didžiųjų ežerų zona, Vidurio vakarai, rūdžių juosta – tai yra tikrojo amerikietiško verslo, pramonės, o gal net viso XX a. ir JAV, kaip supervalstybės, gimimo vieta. Daug keliautojų šį regioną aplenkia ar stabteli tik prie Niagaros krioklių, kiti čia užsuka tik „iš reikalo“ (pvz. pas Čikagoje gyvenančius draugus), bet, norint pažinti JAV, tikrai verta giliau aplankyti bent pora tų didmiesčių, nuvažiuoti tarp jų didžiųjų ežerų pakrantėmis.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Laukia kelionė kur teperatūra bus gerokai virš +30, gal net +40? Gali atrodyti smagu, bet gali ir greitai imti varginti.

Labai svarbu elgtis tinkamai! Keliavęs po daug šalių, kur oro temperatūra viršijo +40 ar net artėjo prieš +50, čia rašau viską, kaip rengtis, ko nepamiršti ir kita, keliaujant po karštuosius kraštus.

Kaip rengtis karštose šalyse? Išsinuoginti ar užsidengti?

Keliaujantieji į karštus kraštus neretai kuo labiau išsirengia. Šortai ar trumpi sijonai, marškinėliai trumpom rankovėm ar be jų, nuogu pilvu ir pan.

Išties, kuo daugiau rūbų – tuo šilčiau, prakaituoji, tad tokiame sprendime yra logikos. Bet visgi aš dažniausiai vaikštau ilgom rankovėm ir kelnėm, dėl kelių priežasčių:

1.Nuogos vietos itin greitai nudega, ypač kur karšta tropinė saulė. Labai svarbu nuogas vietas pasitepti kremu nuo saulės. Atrodo, „Savaime suprantama“, bet daug keliaujant po karštus kraštus galiausiai ateina momentas, kai to nepadarai laiku ar pilnai (pvz. tenka išeiti į lauką netikėtai greitai, ar netyčia praleidi kažkurią vietą). O ten gali skausmingai raudonai nudegti ir per keliolikos minučių pabuvimą saulėje.

2.Jei kelnės ir drabužiai šviesūs (ypač balti), jie atspindi saulę, taigi, nėra daug karščiau, nei kai nuoga oda (o nėra bėdų su nudegimu). Dėl šių priežasčių, tarkime, arabai vyrai iš dykumų rengiasi ilgais baltais rūbais. Aišku, svarbu ir tinkama medžiaga, kad rūbai nebūtų stori.

3.Kai kuriose karštose šalyse (ypač Afrikoje) gausu ligas platinančių moskitų (dengė karštinę, maliariją) – aišku, galima nuo jų purkštis (žr. žemiau) ar vartoti vaistus (žr. šį straipsnį), bet ilgi rūbai – papildoma apsauga.

4.Kai kuriose karštose šalyse rodyti nuogas kojas, nuogus pečius, nuogą pilvą nepriimtina – arba visiems, arba tik moterims, arba tik vyrams. Tai – religingos musulmoniškos šalys (o musulmoniškų šalių neproporcingai daug ten, kur karšta), bet taip pat ir kai kurios nemusulmoniškos Azijos šalys. Aišku, kai kurie turistai šių kultūrinių normų nepaiso – daugelyje šalių jos nėra privalomos, tačiau netinkamai apsirengęs sulauksi keistų ar piktų žvilgsnių ir reakcijos, na, kaip Lietuvoje sulauktų žmogus, išėjęs į Vilniaus gatves su glaudėmis ar bikiniu. Aišku, kuo daugiau turistų (kurortai ir pan.), tuo tokių reakcijų mažiau, nors tai nereiškia, kad vietiniams tai patinka. Apie aprangą musulmonų šalyse žr. straipsnį “Islamas – ką reikia žinoti apie musulmonų kraštus“.

Nors turistai mėgsta išsirengti, iš pradžių nustebdavau, o paskui jau nustojau stebėtis, kad vietiniai (ypač šviesiaodžiai) daugelyje karščiausių šalių elgiasi priešingai – kuo labiau dengiasi. Taip daro ne tik dėl kultūrinių priežasčių, bet ir kad neįdegtų, netgi dengia veidus kaukėmis ir pan., jei yra priversti būti saulėje ilgai. Tai padeda sveikatai – Australijoje, kur karšta ir rengiamasi atvirai, kas trečias žmogus per gyvenimą suserga odos vėžiu.

Visgi, turistas ir vietinis ne tas pats. Didžiausias pavojus yra tada, kai leidi laiką šalyje ilgai (pvz. bent jau praleidi ten lietuvišką žiemą). Aš taip pat nemažą gyvenimo dalį praleidžiu karštose šalyse. Tuo tarpu nuvykęs savaitei-kitai atostogų tiek pavojaus nepatirsi. Taigi, jei patinka atviri rūbai – tikrai galima juos rengtis, tik svarbu turėti omenyje tai, ką rašau aukščiau (kremai nuo saulės, purškalai nuo uodų ir pan.).

Be to, “už” atvirus rūbus irgi yra medicininių priežasčių: Lietuvoje dažna bėda – vitamino D trūkumas, jis gaunamas iš saulės. Jei laiko saulėtose vietose per gyvenimą turite mažai, galite jį išnaudoti vitaminui D “parinkti” – uždari rūbai tam trukdo (dėl to karštose šalyse, kuriose labiausiai slepiamasi nuo saulės, irgi dažnas vitamino D trūkumas tarp vietinių).

Kokius daiktus turėti su savim karštuose kraštuose?

Šiuos daiktus reikia arba paimti iš namų, arba įsigyti netrukus atvykus, ir nešiotis su savimi bei naudoti visada:

1.Kuo didesnio SPF kremas nuo saulės – 50 ir daugiau. Jį naudoti kas kartą išeinant į lauką, patepant visas nuogas vietas, išskyrus nebent plaštakų viršų. Nemąstyti „Lietuvos standartais“ – „Ai, čia būsiu lauke tik pusvalandį“, „Ai, taigi ne degintis į paplūdimį einu“, „Ai, tai čia mieste, dažniausiai šėšėlyje nuo pastatų būsiu“, „Ai, saulė šviečia tik probėkšmiais, kitu laiku užstoja debesys“. Karštose šalyse įdegti gali daug greičiau ir stipriau, nei Lietuvoje, be to, ten ir oras gali keistis greitai. Taigi, net jeigu ryte lyja, ir išeini visai dienai iš viešbučio, verta turėti su savim kremą nuo saulės, nes tropinė liūtis gali netrukti pasikeisti į kaitrią saulę ir giedrą. Jei eini maudytis į jūrą – vėl teptis greitai po išlipimo, net jei “jau tuoj eisi į viešbutį”. Taip pat svarbu pasitepti „nuoširdžiai“, o ne simboliškai – kiekvieną vietą, nes jei kažkur nepasitepsi gali greitai „įdegti plėmais“. Viskas išbandyta savo kailiu – esu rimtai nudegęs ir per keliolika minučių po išlipimo į krantą, o žmona įdegusi plėmais nes gatve ėjo tam tikrų vietų nepasitepusi. Yra specialių programėlių, kurios kartu su orų prognoze rodo ir UV faktorių – kuo jis didesnis toje vietoje, tuo smarkiau ir greičiau įdegama. Kaip taisyklė, nudegimą lemia ne vien saulės stiprumas, bet ir vietos aukštis: jei vietovė yra aukščiau, nudegama smarkiau.

2.Akiniai nuo saulės. Svarbu, kad būtų ne tik tamsūs, bet ir realiai saugotų nuo saulės. Akiniai nuo saulės priskiriami 4 kategorijoms: reiktų bent 3 kategorijos (tokių yra dauguma). 4 kategorijos akinių (stipriausių) gali reikti jei lipsite į aukštus kalnus.

Jei nešiojate akinius dėl regėjimo (kaip aš) – galite įsigyti antakinius arba didesnius akinius nuo saulės, kurie dedami ant akinių. Tokius „užsiperku“ iš anksto, nes tikrai ne visur jų yra (daug karštų šalių yra skurdžios ir ten daug ko trūksta). Vadinamieji „fotochrominiai stiklai“, kurie užtemsta nuo saulės, karštose šalyse mažai naudingi – nes kai labai karšta, jie užtemsta mažai, kadangi jie reaguoja ne tik į UV spindulius, bet ir į temperatūrą, ir geriausiai veikia “lietuviškesnėje” +20-30 temperatūroje.

3.Jeigu karštoji šalis viena tų, kur uodai platina įvairias ligas (o tokių šalių yra daug „karštajame pasaulyje“) – purškalas nuo uodų, geriausiai – su kuo daugiau DEET (ne visur tokių yra, arba daug kur būna tik su labai mažai DEET), nes kuo didesnis DEET, tuo ilgiau saugo apsipurškimas. Kaip ir su kremu nuo saulės, purškalo „negailėti“. Visokie „natūralūs purškalai“, palyginus su DEET, neveikia ar beveik neveikia, tad joks rimtas keliautojas nepatars jų naudoti, tarkime, maliarinėse zonose. Tiesa, maliariniai uodai aktyvesni naktį. Galima miegoti po tinklu.

4.Daug gėrimų (dažnai – vandens). Nors mieste jų įsigysi lengvai, jei leidiesi į žygį į gamtą, niekada nenuvertink, per kiek laiko per karštį ištrokši ir kiek norėsi gerti. Turėk tinkamą rezervą.

5.Kepurė, dengianti galvą (nuo saulės smūgio), o dar geriau skrybėlė su bryliais, kurie dengtų akis ir veidą nuo įdegimo. Aišku, juodi akiniai ar kremas nuo saulės tai gali pakeisti, bet papildoma apsauga vis tiek gerai. Yra žmonių, kurie šitam jautresni, nei kiti ir saulės smūgį patiria greičiau.

Išrasta visokių priemonių vėsinimui – pvz. vėduoklės ar net nežiojami ventiliatoriukai. Man asmeniškai jie mažai padeda ar, tiksliau, nuolat juos nešiotis yra didesnis nepatogumas, nei kiek jie padeda. Bet išmėginkite – gal jums pasiteisins.

Jei keliaujate keliese, ypač su vaikais, pasirūpinkite ir bendrakeleiviais, priminkite, tarkime, pasitepti kremu nuo saulės, nes jei žmonės neįpratę būti karštuose kraštuose, gali pamiršti.

Taip pat jei norite įdegti gražiai ir lygiai, nenaudokite daiktų, kurie uždengia dalį kūno odos (laikrodžiai, apyrankės, drabužiai su stilingomis skylėmis ir pan.) – net jei atrodo su jais būsite trumpą laiką, o deginsitės paplūdimyje be jų, per tą trumpą laiką likęs kūnas irgi smarkiai įdegs ir susidarys spalvos skirtumas.

Kondicionierių keliai ir klystkeliai

Keliaujant į karštas šalis, jei karštis itin trukdo jaustis komfortabiliai ar užmigti, verta pasirūpinti, kad ten, kur būsite, būtų kondicioneriai. Štai vietos, kuriose kondicionieriai gali ir būti, ir nebūti, tad prieš užsakant tai reikia išsiaiškinti (atkreipti dėmesį):

1.Nakvynės vieta. Pigesni viešbučiai gali neturėti kondicionierių ar turėti tik ventiliatorių. Tam pačiam viešbuty gali būti ir tokių, ir tokių kambarių (AC Room – su kondicionierium, Fan room – be). Taip pat AirBnB butuose gali būti, pavyzdžiui, kondicionierius tik vienam kambary.

2.Automobilis. Jei jį nuomositės – nors daugelis turi kondicionierių, yra ir išimčių.

3.Transportas. Tiek autobusai, tiek traukinio vagonai gali būti ir su kondicionieriumi, ir be. Svarbesniuose maršrutuose važinėja ir tokie, ir tokie – su kondicionieriais brangesni. Taksi taip pat būna ir su kondicionieriumi, ir be ar jo nejungiantys iš taupymo. Tiek autobusus, tiek taksi be kondicionierių lengvai atpažinsi pagal atlapotus langus.

Kaip taisyklė, kuo skurdesnė šalis, tuo mažiau kur bus kondicionieriai, o mažesniuose Afrikos miestuose gali būti sunku jų rasti išvis (viešbutį su kondicionieriumi ar autobusą su kondicionieriumi). Tuo tarpu turtingose karštose šalyse bus kondicionuojama net tai, kas neįsivaizduotum, kad galėtų būti – pvz. kondicionuojamos miesto autobuso stotelės.

Tiesą pasakius, turtingose šalyse ar skurdesnių šalių prabangiose vietose turistai dažniausiai skundžiasi kita problema – kondicionuojama per daug. Net jei kokiam prekybos centre kondicionuojama iki +20 laipsnių, atėjus iš lauko kur +40 laipsnių atrodo tikrai šalta, juoba, ir apsirengti rūbai pritaikyti daug karštesniam orui (ypač jei rengiamasi apsinuoginusiai). Tačiau karštose šalyse „superkondicionavimas“ yra ir turto, prabangos ženklas, tad brangesnėse vietose visad tvyros „prabangus šaltis“.

Tie, kam tai trukdo, nešiojasi papildomą rūbą, kurį rengiasi kondicionuojamose erdvėse.

Taip pat užsakant viešbutį gali pasidomėti, ar ten kondicionierius yra reguliuojamas kambaryje. Tokių viešbučių – dauguma, bet esu buvęs ir tokiuose, kur kondicionierius reguliuojamas „iš centro“ ir pats rinktis temperatūros negali, tad numeryje visada būdavo vėsoka.

Moderniuose kondicionieriuose galima nustatyti kokios temperatūros norite kambaryje. Jei viešbučio kondicionierius turi tokią funkciją, reikia iš karto nustatyti kokią komfortabilią temperatūrą, pvz. +23 ar +25, kad kondicionierius ją pasiektų ir palaikytų. Kartais iš pradžių parėjus viešbutin iš karščio norisi įjungti „maksimalų šaldymą“, bet paskui pasidaro per šalta, reikia išjungti, o tada vėl per karšta… Jei yra automatika, geriausia naudotis ja. Jeigu norisi kondicionierių išjungti, nes „per šalta“, reiškia, tiesiog buvai nustatęs per žemą temperatūrą, kai nustatyta tinkama – visada komfortabilu.

Dienos planavimas karštuosiuose kraštuose

Karštuose kraštuose įprasta, kad aktyviausias darbas, ypač lauke, būna ryte ir vakare, o dieną, kai karščiausia – tam tikra pertrauka.

Jei jums karštis trukdo, galite ir jūs taip planuoti dieną, kad aktyvus jūsų keliavimas būtų ryte ir vakare, o vidudienį – būtumėte ar viešbutyje, ar važiuotumėte kondicionuojamu automobiliu, ar bent jau kad karščiausiu metu nevaikščiotumėte lauke.

Kai kuriose šalyse tokį planavimą gali paskatinti ir aplinkybės, nes ten būna siesta – t.y. restoranai, net lankytinos vietos užsidaro, tarkime nuo 13 iki 16 val., tai yra, priežasčių eiti į lauką mažiau. Kita vertus, tai ir problema, nes sumažėja galimybių leisti laiką viduje. Siesta yra ne visur ir, kur yra, būna skirtingu laiku – pasidomėkite.

Karštas vanduo

Karštoms šalims, ypač (bet ne tik) skurdesnėms, būdinga, kad daug kur nėra šilto vandens, jis atrodo nebūtina prabanga ar kaip tik nepageidaujamas („geriau praustis vėsiu ir atsigaivinti“). Tai keista, ypač žinant, kad vandens sušildymui tereiktų įrengti vandens bačką ant stogo…

Tačiau jeigu net ir kai karšta norite praustis šiltu vandeniu, tokiose šalyse turite pasidomėti, ar jo viešbutyje ar bute bus. Dažniau karšto vandens nebūna skurdžiose karštose šalyse, bet net ir kokiuose JAE esu buvęs tokiose vietose.

Komentarai