Lankau pasaulį

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – jis smogia visiems penkiems pojūčiams iš karto…

Bet Delis ne šiaip sau Indijos sostinė, jis – ištisos civilizacijos sostinė! Civilizacijos, davusios pasauliui keturias didžias religijas, ištisas filosofijas, imperijas…

Kiekviena jų pastatė savą Delį, todėl Delyje ne vienas senamiestis – o septyni. Visur pilna „akmeninių praeities šmėklų“ – mauzoliejų, mečečių ir šventyklų, tūkstantmečio senumo išminčių kapų. O tarp jų – gyva, chaotiška, bet sava, visų Indijos pakampių dvasia.

Daugelis turistų Delyje stabteli tik trumpam ir lekia gilyn į Indiją – bet aš pasirinkau pažinti šį miestą giliau, skyręs daugiau nei savaitę.

Delio Didžioji mečetė

Skeletas spintoje: pirmieji Delio įspūdžiai…

AŽ kelionių vadovus mėgstu pradėti nuo geriausių dalykų, gražiausių vaizdų, bekraštės didybės – ir Delis jos pilnas! Bet iki tų grožybių čia tenka stumtis pro minias, grūstis sausakimšuose autobusuose, riedėti birbiančiais geltonai-žaliais autorikšom, kedenant šaltam žiemiškam vėjui arba kepinant vasaros saulei…

Turgus prie Hazrat Nizamudin kapo

Delį sunku pamilti iš pirmo žvilgsnio – ir jau po šito pirmo įspūdžio dalis keliautojų taria „daugiau niekada“. Tai toks „skeletas spintoje“, jei nepradėčiau nuo šito, straipsnis apie Delį atrodytų kažkoks netikras…

Kai į Delį atvykau pirmą kartą, akimirką suabejojau, ar tai tikrai ta pati skurdi Indija: oro uostas modernus, metro linija į centrą, atrodytų, perkelta iš kokio Europos didmiesčio… Bet paskutinėje stotelėje pabaigoje, ties Naujojo Delio stotimi, miesto realybė smogė su kaupu. Apsupę autorikšų vairuotojai, vienas per kitą rėkiantys beprotiškas kainas. Purvinas „viešbučių centras“ Pahargandžo gatvė, kur nakvynės ieškojome žengdami per šiukšlių krūvas ir apeidami palaidus šunis, vieną kurių štai kažkoks vietinis daužė lazda. Bet didžiausias „kultūrinis šokas“ laukė Naujojo Delio stotyje. Ant grindinio miegojo tiek žmonių, kad, atrodo, ištisą miestelį žemės drebėjimas būtų nugriovęs. Neįmanoma atskirti, kurie jų – benamiai, o kurie tiesiog laukia vieno tų traukinių, apie kuriuos stoties pranešėjas skelbė „Vėluoja 5 valandom“, „Vėluoja 7 valandom“… Viską karūnavo bilietų kasa: ant jos staliuko, tarp mūsų ir pardavėjo, staiga atėjo didelė žiurkė. Pardavėjas tiesiog nustūmė ją lazda ir, kaip niekur nieko, kalbėjo toliau…

Delio centras netoli Naujojo Delio stoties

Kai keliavau į Delį antrą kartą, iš oro uosto važiavau su pavėžėjais: visokių „Uber“ ir „Ola“ dėka taksistai-apgavikai pagaliau pastatyti į vietą… Aplamdytas, kaip visi ten, automobiliukas riedėjo pro surūdijusia spygliuota viela įtvirtintas gyvenamųjų namų kolonijas, pro ne mažiau nutriušusias karines bazes grėsmingais užrašais „Užėję be leidimo bus sušaudyti“, pro sausros iškamuotus apdžiūvusių medžių bulvarus, pro šiukšles ėdančias “šventas karves”, pro tiesiog miesto gatvėje besišlapinančius taksi vairuotojus. Vienoje sankryžoje vaikai neprašyti puolė plauti langus, kitoje jau daug „indiškesnė“ patirtis: pinigus rinko hidžros, moterimis persirengę vyrai, tiksliau, „trečioji lytis“: indai jiems moka už palaiminimus, kviečia juos laiminti jų naujagimius. „Beautiful“ – man sako, o taksistas vengdamas tų „kabinimų“ užsidarė langą.

Karvės ėda šiukšles

Eismą sunku apibūdinti žodžiais: per pypimus sunku susikalbėti, trijose eismo juostose visi vairuotojai kažkodėl įžvelgia 4 ar 5 – nors iš tikrųjų neįmanoma pasakyti kiek, nes tas skaičius nuolat keičiasi, priklausomai nuo to, ar tą „laikiną juostą“ tuo metu „pasiėmę“ automobiliukai, ar siauresni autorikšos, ar motociklai – o gal rieda koks ištisas dviaukštis miegamasis autobusas… Visa tai – vien per tą valandą kelio iš oro uosto iki išnuomoto buto, kuriame tąsyk praleidom savaitę. Nes, nepaisant viso chaoso, į Delį po pirmo vizito norėjosi grįžti ilgesniam laikui!

Delio eismas

Septyni Deliai arba Delio didybė

Delį sunku „įpakuoti“ į turistinius bukletus, daugeliui keliautojų jis tik trumpa neišvengiama stotelė pakeliui prie Tadž Mahalio (Agros), šventojo Varanasio, jogų numylėto Rišikešo ir kitų Šiaurės Indijos grožybių.

Bet Delis turtingas nuostabių dalykų – problema tik, kad jie it karoliukai pabirę po visą 20+ mln. gyventojų didmiestį. Kelionė nuo vieno prie kito trunka ir daugiau valandos: tik renkiesi ar sėdėsi eismo kamščiuose, arba žingsniuosi per šiukšlių ir purvinų balų (kas ten per skysčiai?) pilnas gatves iki metro stotelės, kurios kažin kodėl pastatytos ir po kilometrą ar daugiau nuo tų garsių objektų, kurių garbei pavadintos, o susikertančios linijos dažnai neturi stotelių persėdimui.

Gatvėje

Mat Delis neturi vieno senamiesčio, mat Delyje miestų buvo net septyni – viena kitą keitusios dinastijos ir valstybės pastatydavo po naują Delį. Gyvenamieji pirmųjų penkių Delių namai virtę dulkėmis, šeštojo Delio kai kurie riogso apleisti, bet štai net 1000 metų senumo valdovų ir didikų kapai pasiekė mūsų dienas ir dabar styro tarp chaotiškų Delio rajonų tarsi kokios akmeninės buvusių miestų šmėklos…

Akmeninės praeities šmėklos

Nuostabiausias – Humajūno kapas, turistinių bukletų pramintas „Mažuoju Tadž Mahalu“, met jį pastatė ta pati mogolų dinastija 60 metų iki garsiojo kapo Agroje (XVI a.). Bet Humajūno kapas to palyginimo vertas! Jį supa mažesni kapai, kaip Isa Chano ar Humajūno kirpėjo. Yra daugiau tokių kapų zonų, virtusių gražiais parkais – Lodžių kapai ar Khas Hauz aplinkui tvenkinį. Be Firozo Šacho kapo (XIV a.) ten ir apleista medresė. Tuos griuvėsius labiausiai myli jaunimo porelės, kapuose randančios vietą be pašalinių akių apsikabinti, net pasibučiuoti: konservaus Delio gatvėse tai neįsivaizduojama. Khas Hauz kiekvienoj tamsioj akmeninėj salėj sutikdavom po tokią porą… Visų kapų nė nesuskaičiuosi, jie visad džiugina akį kai važiuoji Delio lėtaisiais greitkeliais ar virš miesto iškeltom metro linijom, jie suteikia miestui tokios mistinės auros… Paslaptingas ir vandens rezervuaras, tokie puošnūs laiptai skradžiai į žemę.

Porelė Haus Kaz

Ugrasen Ki Baoli rezervuaras

Bet paslaptingiausia iš „akmeninių šmėklų“ turbūt – Kutb minar, XIV a. statytas iki šių dienų aukščiausias plytinis minaretas pasaulyje, ir gretima geležinė kolona – tokios grynos geležies, kad šiandieninis mokslas nežino, kaip tai sukurta prieš 800 metų, Delio sultonato laikais, ar galbūt net dar anksčiau, nes galvojama, kad musulmonai Delio sultonai tą koloną atsigabeno iš kokios dvigubai anksčiau statytos hinduistų šventyklos, 27 kurių nugriovė ir panaudojo Qutb Minar minaretui mūryti.

Qutb Minar minareto fragmentas

Seniausias tebegyvas Delis – šeštasis, paprastai vadinamas Senuoju Deliu, pastatytas XVII a. mogolų (ne mongolų!), musulmoniškos valstybės, valdžiusios visą šiaurės Indiją. Mogolai karaliavo iš Raudonojo forto, pasirodydavo kasdien jo balkone savo valdiniams (Džaroka Daršan). Siaurų it kokioj Venecijoj gatvelių labirintai priešais tą fortą iki šių dienų – pagrindinis Delio turgus, kur gali nusipirkti visko ir „smūgis pojūčiams“ didžiausias. Šūkauja rikšos-dviratininkai ir kviesliai į restoranus, štai vienas vyras šlapinasi netoli ant žemės sukrautų nelegalių prekijų prekių. Vieni elgetos kabinasi į skverną, kiti demonstruoja nupuvusias kojas. Jei neturėsi psichologinio šarvo, žlugsi, nes visiems nepadėsi, o atskirti apgavikus nuo nelaimėlių neįmanoma. Štai ką regėjau per vieną eilinį pasivaikščiojimą senajame Delyje: rankomis „vaikšto“ kojas ant galvos užsidėjęs elgeta (trauma, apsigimimas ar tiesiog akrobatika?), ant žemės guli išdvėsęs, paraudonavęs šuo (gyvas ar nugaišęs?), už kokio šimto metrų voliojasi vyras, seilėmis tepdamas purviną grindinį – o visi aplink vaikšto lyg niekur nieko, beveik peržengdami tuos gatvių herojus (na, ankšta gatve kitaip nepraeisi). Bet vien „sušaldyti širdį“ nepakaks, Senasis Delis ir kūno ramybėje nepaliks! Štai kartą siaurose gatvėse ant galvos nukrito cemento gabalai – pasirodo, juos į mane metė beždžionės, kurių ištisos gaujos čia karstosi laidų špūlėm, šokinėja nuo stogo ant stogo. O kai ėjau per prieskonių turgų įprastinį „čiaudulio priepuolį“ staiga „papildė“ netikėtas skausmas vienoj aky – kažką aštraus, matyt, įpūtė. Trintis ar nesitrinti purvinom rankom? Laimė, po kelių minučių skausmas atlėgo.

Senojo Delio turguose

Užtat septintajame Delyje – Naujajame Delyje – jaučiuosi kaip visai kitam mieste. Jį tarpukariu pastatė britai, kurių kolonijos sostine Delis tada buvo. Pagrindinis Kartavya kelias, besidriekiantis nuo Parlamento iki Indijos vartų, triumfo arkos Pirmajame pasauliniame kare už Britaniją žuvusiems indams, išvis – kaip iš kokio Paryžiaus. Tik pastatai visai kitokie, architektas Lutjensas juose subtiliai supynė XX a. pradžios imperinės Europos didybę, art deko, musulmonišką mogolų, hinduistinę radžputų architektūras -, sukūrė naują indosaracėnų stilių…

Prie Indijos vartų

Paėjus plačiu bulvaru tarp pageltusių medžių iki Connaught ir Radživo žiedų – komericnė Naujojo Delio širdis, žibančios reklamos, pasauliniai tinklai nuo „McDonald‘s“ (dėl draudimo valgyti jautieną Big Mac‘ą čia pakeitęs Maharaja Mac) iki Hard Rock Cafe.

Į Delį britai perkėlė savo kolonijos sostinę dar 1911m., perkėlė su neregėra pompastika, viena didžiausių švenčių pasaulyje iki tol: Durbaru. 250 000 žmonių. Visi indų maharadžos ir nizamai turėjo čia atvykti nusilenkti britų valdžiai.

Radživo žiede

Bet legenda sako „Kas Delyje pastato naują miestą – tuoj pat jį praranda“, ir britai nepasidžiaugė Naujuoju Deliu nė 20 metų, jau 1947 m. Indija tapo nepriklausoma.

Karūnavimo parkas, kur vyko legendinis durbaras, šiandien toks pusiau apleistas, britų didikų statulų nosys nudaužytos, lentelės su jų vardais ir titulais kažkur dingusios…

Apnykęs Karūnavimo parkas

Delis – gyvos civilizacijos sostinė!

Delis – Indijos sostinė, o Indija – ne šiaip šalis, tai tarsi ištisas žemynas, ištisa civilizacija… Indijoje – 780 kalbų, iš jų 16 kalba daugiau žmonių nei lietuviškai. Nors iš tikrųjų net nepasakysi, kiek kalbų ten yra, kur brėžti ribą tarp kalbų ir dialektų – ne lengviau pasakyti ir kiek religijų, bet viską, kaip sakė pirmasis Indijos premjeras Džavavrhalalas Nehru, kažkokie nematomi siūlai tarsi laiko surišę…

Kirpykla turistiniame rajone

Ir Delis – viso to sostinė. Jis kalba hindi (neįtikėtina, kiek mažai Delio gyventojų moka angliškai, žinant, kad tai buvo britų kolonija…), bet sutraukia žmones iš visos Indijos. Nuo politikų iki maisto išvežiotojų ar pavėžėjų, čia besitikinčių bent truputį geresnio gyvenimo. Štai vienas tų, kurie moka angliškai, išsipasakojo: „Atvykau iš Biharo, žmona bengalė. Bihare nėra darbo. Čia vairuoju Uber nuo 7 valandos ryto iki 10 vakaro kasdien, nes išlaikau 12 žmonių šeimą – du vaikus, tėvus, senelius, brolį, kuris studijuoja, seserį“. Tipinė, tipinė Delio istorija…

Delio metro

Bet kiekvienas lakhas (100000) į Delį atvykusių indų atsiveža ir savo kultūras, tikėjimus, ir tai „Indijos civilizacijos sostinėje“ man buvo gražiausios patirtys.

Čia aplankiau Gandž Sahib sikhų gurdvarą – aišku, reikėjo prisidengti plaukus (sikhai, kurių širdis Pendžabo valstija, jų išvis nesikerpa, vaikšto su tiurbanais). Prisidėjome prie maisto gaminimo masinei valgyklai, kur, pagal sikhų papročius, sėdėdami ant žemės maitinami ir vargšai, ir turtuoliai (tokiu būdu pabrėžiant lygybę). Ši gurdvara pastatyta ten, kur musulmonų mogolų valdžios nužudytas devintasis sikhų guru Tah Bahaduras: draugiška taika ir tarpreliginė trintis Indijoje per amžius keičia viena kitą ar net būna šalia viena kitos.

Žmona ruošia maistą sikhų langarui

Delyje aplankiau ir Šri Digambar džainistų šventyklą, kur ties kiemo vartais tenka palikti ne tik batus ir kojines, bet ir odinius rūbus. Gyvūnus myli ir hinduistai, nemedžioja (todėl Delyje žmonių jie nebijo ir, pavyzdžiui, kai prisėdau ant suolelio pavalgyti, voverės tiesiog kopė mano kūnu, kad pavogtų maistą). Bet džainistai čia neprilygstami. Jie net svogūnų ar bulvių nevalgo, kad nepakenktų “žemėje gyvenantiems organizmams”, o jų vienuoliai vaikšto nuogi ir pasišluoja prieš save povo plunksnom (nes jas patys povai nusimeta), kad nenumintų kokio vabaliuko… Šri Digambar šventykloje jie turi paukščių ligoninę, kur gydomi sužeisti miesto paukšteliai.”

Nuogų džainistų vienuolių ir gydomų paukštelių nuotraukos Šri Digambar šventykloje

Delyje buvau didžiausioje Indijoje Džamė mečetėje – musulmoniškoje, bet visgi labai indiškoje, nes batus teko nusiauti ne, kaip pas arabus ar persus, žengiant ant švaraus kilimo, o jau vaikštant purviname, paukščių pridergtame kieme. Buvome ir prie Hazrato Nizamudino, sufijų „šventojo“, kapo, kur „batų saugotojai“ mėgino įtikinti batus nusiauti turguje ir palikti pas juos (iš tikro aunamasi tik prie kapo, bet dažnas užsienietis pasiduoda, nesuprasdamas tos civilizacijos papročių!).

Delyje lankiau bahajų Lotoso žventyklą kur parymoti kviečiami visų tikėjimų žmonės, bet daugelis labiau nori pasigerėti tvarkingu sodu ir modernia architektūra (kaip retai kur, ji čia įdomi).

Bahajų Lotoso šventykla

Delyje pusę dienos praleidau Aškardame, vienoje didžiausių pasaulyje hinduistų šventyklų, vietomis primenančioje kažkokį „religinį Disneilendą“ – stebėtinai kokybiški animatronai, šokantys fontanai, IMAX kino teatras čia atskleidė gyvenimą ir mintis Nilkanto – Švaminaraino – vieno nesuskaičiuojamos gausybės jogių, iškeistusių materialų gyvenimą į dvasinį. Dar paauglystėje jis leidosi pėsčiom per Indiją. Būtent juo seka Aškardamo statytojai, jo sekėjų pasaulyje apie 5 milijonai – didysis hinduizmas susideda iš gausybės tokių grupių, grupelių ir, kai kurių „šiuolaikiškų“ Delio politikų siaubui, kastų ir subkastų, kur „kaip turėtum gyventi“ tau nurodo tai, kokioje šeimoje esi gimęs. Yra Indijoj vietų, kur jau pirmame ilgesniame pokalbyje vietinis ir neklaustas tau pasakys savo kastą, bet Delyje daug kas nori „pakilti virš to“.

Delio žmonės

Delis juk – didžiausios pasaulio demokratijos sostinė. Pusantro milijardo žmonių (šeštadalis visos žmonijos!) balsuoja tuose pačiuose rinkimuose, kad išrinktų “gyventojus” Naujojo Delio britiškai indiškiems rūmams. Kai stebi kokius už smėlio maišų ar parūdijusių metalinių skydų įsitvirtinusius kariškius prie strateginių objektų, tos demokratijos dvasios gal nelabai jauti – bet gerai ją pajutau Madžnu Ka Tila tibetiečių rajone, kur, po Antrojo pasaulinio karo Kinijai užėmus Tibetą, prieglobstį gavo tūkstančiai tibetiečių. Ir jų jaunosios kartos tuokiasi vienas su kitu, niekur neišsikelia – nors rajonas toks ankštas, kad priešingų pastatų balkonai susiliečia, o gatvės primena koridorius… Ir jis vis tiek neatrodo kaip lūšnynas, jis pilnas viešbutėlių, tibetietiškų kavinių su tibetietiškais užrašais. Gatvėe prasilenkinėja vienuolyno vienuoliai ir tą Kinijoje jiems uždarytą dvasią norintys pajusti turistai… Dalai Lama, tiesa, Delyje neapsigyveno, jis įsikūrė Indijoje arčiau Tibeto.

Tibetiečių rajone

Aštuntasis Delis: dangoraižiai, porelės

„Yra septyni Deliai“ – iškaltus senus faktus sako gidai, bet man norisi nesutikti. Jau yra aštuoni. Aštuntasis kyla į pietus – Noidos, Gurugramo priemiesčiuose. Su prekybos centrais, su dangoraižiais, su hipsterinėmis barų-restoranų zonomis…

Noidos dangoraižiai

Tik, kaip visur Delyje, „importuotas modernumas“ ir „savas chaosas“ – šalia. Štai kartą apsistojome Supernova komplekse su vienais aukščiausių Delio dangoraižių, 25 aukšte. Modernūs liftai su iškvietimo ekranais – bet nors pastatams vos 5 metai, apdaužutos, atsilupusios laiptinės, buto sienos. Šeimininkas pasakė patekimo kodą – bet jį reikėjo įvesti ne į telefonspyne, o kas kartą žodžiu pasakyti apsaugininkams. Dangoraižių prieigos tvarkingos – bet į metro reikėjo eiti per statybvietę prasispraudžiant pro tarpelį užkabintuose vartuose. Greta komplekso laukė šiukšlių pilna gatvė, niekad neišdžiūstančios paplavų balos. Vaizdas iš 25 aukšto balkono į miestą, į šventąją Jamunos upę – nuostabus. Bet ta upė laikoma užterščiausia pasaulyje, kartais net putojaa, vietos portalai pranešė apie 6400 kartų normas viršijančius fekalijų kiekius. O kiek toli matydavome priklausydavo nuo to, koks tądien smogas. Jis niekad niekur nesitraukė – ko norėti, kai žmonės net, kartą patys matėme, gatvėse degina šiukšles – orų prognozė visuomet rodė „miglą“.

Oro prognozė Delyje

Kartais ryškiai matydavosi tik amžinai užsikišęs automobilių tiltas per Jamuną (ir „strigusios“ greitosios su nieko nepadedančiais švyturėliais). O kartais galėdavome matyti net Lotoso šventyklą už beveik 5 kilometrų, nors ir tom „migla“ saulę pakankamai prigesindavo, kad stebėtume saulėlydžius plika akimi. Laimė, nesame jautrūs – kiti užsieniečiai ir su kaukėm vaikščiojo, ir sakė, kad nuolat graužia gerklę – man tik būdavo keista, kad išėjus į balkoną ryte, skambant tolimam muedzino šauksmui į priešaušrio maldą, pasitikdavo dūmų kvapas – tarsi kur netoliese vyktų gaisras. Keista ir kad dingdavo elektra (bet mažiau nei dyzelgeneratoriais apsiginklavuose pigiuose Pahargandžo viešbutėliuose), ir kad kartais pelių bijančiai mano žmonai ramybės neduodavo turbūt ventiliacijos angom zujančios žiurkės… Užtat savininkas sunkiai suprato, kodėl nenorime, kad butą kasdien tvarkytų tarnaitė, o gretimame prabangiam restorane padavėjas pasibaisėjo, kai atsidariau kolos skardinę pats – juk turėjo patarnauti jis…

Vaizdas iš balkono

Smogo saulėlydis

Daugeliui keliautojų tai ir būna visa „Delio chaoso dozė“ – nes nuo vienos „turistinės salos“ prie kitos jie važiuoja taksi. Daugiau pamatai jei, kaip mes, judi ir metro, ir sausakimšais miesto autobusais, ir vaikštai kilometrus pėsčiomis. Taip supranti, kokios mažos yra tos „aštuntojo Delio salelės“, nors jos nuolat auga. Štai didžiąją kelio dalį nuo Saket metro stoties iki Čampa Gali „modernios restoranų zonos“ žmona klausinėjo, „Kur ir kodėl čia išvis atvažiavome?“, bet tikrai, štai paskutinis garažas ir jau dega šviesos, meniški grafičiai, skamba gyva muzika – galėtų būti ir koks Balis, na gal užgesusių neoninių raidžių ar mozaikas imituojančių linoleumų per daug.. Na ir Balyje padavėja nebūtų rodžiusi kažkokio atsitiktinio Europos didžėjaus nuotraukos ir rimtai klaususi, ar čia kartais nebūsiu aš…

Ateiname į Čampa Gali

Dar didesnis, gražesnis panašus rajonas – Khas Hauz Village. Vieni tą „Vakarų tvarką“ imituoja tiksliau, kitur prasišauna daugiau vietinės realybės… Štai viename Noidos prekybos centrų reikėjo žengti per kažin kodėl koridoriuose išvedžiotus vamzdžius, užtat koks Citywalk jau galėtų visai identiškas stovėti ir Vilniuje, tik išėjus į lauką tiek elgetų nebūtų…

Pora Čampa Gali restorane

Bet keliaudamas į Delį turi būti tolerantiškas ir kelti klausimus sau. Taip, yra dalykų, kurie ten – dėl skurdo. Bet kartu ir kultūros tiesiog skiriasi – ir net turtingiausi netampa ir nenori tapti „kaip europiečiai“. Visoks ten iščiustijimas, „ką svečiai pagalvos“ tvarkymasis namie ir aplink juos vietiniams tiesiog ne tokia svarbi, numesta šiukšlė ar užgesusi iškaba akių nebado – jei kažką gali apeiti, peržengti, neproblema… Užtat yra „europiečiams menkniekių“, kurie ten be galo svarbūs – kas ką valgo (priklauso ir nuo kastos, ir nuo tikėjimo), kas su kuo, kada ir kaip tuokiasi, kokius dievus ir kaip garbina…

Pahargandžo gatvė su viešbučiais

Tiesiog Delis – kitoje civilizacijoje. Nedaug pasauly didmiesčių, apie kuriuos šiais supanašėjimo laikais gali pasakyti šiuos žodžius – bet Delis neabejotinai vienas jų. Ir jis ne šiaip kitos civilizacijos miestas – jis tos civilizacijos sostinė, daugybę šimtmečių. Kiek tik kas bandydavo sostinę iškelti iš Delio – tiek kartų ją paskui ir vėl grąžino. Ir todėl, nepaisant visų ypatumų, į Delį norisi grįžti, kas kartą vis atrandu jame ką naujo, netikėto – nors gyventi Delyje visą laiką manau tikrai nenorėčiau.

Vaikai prie lietuvių ir sanskrito kalbų ryšius rodančia freska paženklintos savo mokyklos

Beje, Delyje tu – svečias iš kitos civilizacijos – vietiniams ne ką mažiau įdomus, nei jie tau. Vien prie Humajūno kapo keturios skirtingos vietinių grupelės prašė nusifotografuoti su jais ar jų vaikais, tas pats kartojosi prie Indijos vartų: atrodo, šitokios turistinės vietos, jau viską turėtų būti matę? Bet daugelis turistų ten vietiniai, daug europiečių Delio dar prisibijo – ypač dėl smogo, higienos… Tame yra tiesos: kartą Delyje jau pirmą dieną gavau vieną baisiausių apsinuodjimų savo kelionių metu (viduriavimas, vėmimas…). Bet tai ir sėkmės reikalas – kitus kartus praleidau mieste daug ilgiau be viso to… Ir ne, tikrai nėra „nevalgyk gatvės maisto ir viskas bus gerai“, nes kaip tik apsinuodijau pasauliniame „Nando‘s“ tinkle, o pigesniuose buvo gerai. Savotiška „rusiška ruletė su maistu“, kurią žaidžia ir vietiniai: jų vemiančių gatvėse ar atsidarius automobilio dureles irgi matydavau.

Humajūno kapas

Važiuodamas į Delį turi susitaikyti, kad važiuoji kitus, į kitokį miestą, kad tai bus kelionė, kokiom prieš 100 metų gal buvo visos, bet dabar tokios jau yra tik nedaugelis, nes daug kur pasauly lengva norint gauti viską „kaip namie“… Ir visgi Delis tėra Indijos, bent jau šiaurės Indijos, vartai, o mažesniuose miestuose nuo to, kas įprasta, nutoli dar labiau.

Visi mano kelionių vadovai po Indiją

1. Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių
2. Delis – Indijos civilizacijos sostinė
3. Radžastanas – karinga Indijos dykuma
4. Pendžabas – tiurbanų ir durklų Indija, sikhų šalis
5. Mumbajus – Indijos maksimumo miestas
6. Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje
7. Kalkuta – Indijos Londonas, Indijos Kuba…
8. Goa – Indijos Europa, Indijos kurortai
9. Bangaloras – ateities Indija?
10. Aurovilis ir Pudučeris – pasaulio piliečių mieste Indijoje
11. Rišikešas – pasaulio jogos sostinė
12. Andamanai – neatrastų genčių karalystė?
13. Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

Kelionių vadovai po Indiją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Budapeštas – toks ypatingas, kad po daugelio trumpų apsilankymų, nutariau grįžti ilgesniam laikui.

Kodėl manau, kad šis miestas – vienas gražiausių ir įdomiausių Europoje? Visas ypatingas jo vietas ir patirtis sudėjau į vieną straipsnį…

Budos senamiestyje ant kalno

Budos ir Pešto didybės viena už kitą gražesnės

Kokia būtų viena vieta, kurioje Budapešto dvasios daugiausia? Prispaustas prie sienos ištarčiau: Žvejo bastionas ant Budos kalno. Nes kai stovi jo viršūnėje, tau už nugaros – Budos senamiestis su Motiejaus bažnyčia, Budos pilimi. O prieš akis – galingas Dunojus ir įstabūs vaizdai į Peštą. Kadaise ties Vengrija susidurdavo du pasauliai – valdomi krikščionių ir musulmonų – o Budos įgula stebėdavo žemumas, ar neateina priešai. Kadaise Buda ir Peštas buvo atskiri miestai. Ir ligi šiol jie turi savo veidus, vienas už kitą gražesnį.

Vaizdas nuo Žvejo bastiono

Buda – kalvota, o Peštas – lygus. Budos senamiestyje – viduramžiškai ankštos gatvelės, kur ribojamas automobilių eismas, o Pešte – ilgi, tiesūs bulvarai, gigantiški puošnūs daugiabučiai-rūmai, statyti XIX-XX a. sandūroje. Tada buvo Budapešto – ir Vengrijos – aukso amžius. Tada Vengrija iškovojo autonomiją nuo Austrijos ir siekė, kad Budapeštas prilygtų Vienai. Tada pastatė vieną didžiausių pasaulyje parlamentų, pranokstantį net Londono. Tada – 1896 m. – įrengė Varosliget parką su viduramžiškai pasakiška Vaidahuniado pilimi. Ir pirmąją metro liniją žemyninėje Europoje, tarp kurios stotelių metalinių kolonų dar galiu pasijusti it grįžęs šimtmečiu atgal. Visa tai sukurta Vengrijos tūkstantmečiui – mat būtent 896 metais vengrai, „paskutinė Europos tauta“, galutinai nustoję būti klajokliais, įkūrė savo valstybę…

Budapešto parlamentas

Bet man net labiau nei garsiausieji Pešto pastatai aną didybę atskleidžia eiliniai daugiabučiai, kino teatrai, universalinės parduotuvės, mokyklos. Lietuvoje tais laikais nebent bažnyčios statytos tokios didžiulės – o ten kiekvienas pastatas toks. Labai smagu vaikštinėti užvertus galvą į bareljefus, į vengrų mitologijos įkvėptas skulptūras fasaduose, į spalvingomis Zsolnay plytelėmis puošus stogu. Kai daugelis gatvių gerokai per siauros aukštiesiems pastatams, tuos stogus normaliai mato nebent paukščiai (ir dronai) – bet joks save gerbiantis Vengrijos aukso amžiaus architektas nebūtų palikęs jų neišbaigtų vien dėl šito… Net senosios „apleistos“ reklamos, kabančios pagrindinių Pešto prospektų daugiabučių, traukia akį. Šiuolaikinės reklamos, uždengusios ištisus fasadus, net langus, tiesa, erzina.

Reklamomis uždengti senieji Pešto pastatai

Labai mėgstu Budapešte apsistoti Airbnb viename tų vengriškos secesijos stiliaus pastatų, kuriais garsieji Vengrijos architektai Iodionas Lechneris [Ödön Lechner], broliai Vago, bandė “nukirsti” Vieną, Paryžių ir praeities didybę. Štai kartą savaitei apsistojome šešių aukštų Gutenbergo pastate, kurį 1907 m. pasistatė Budapešto spaustuvininkai. Viskas ištobulintai – grindyse pastato herbai, vitražai duryse, lauko koridoriai su durimis į butus… Aišku, istorija viską „mėtė ir vėtė“ – 1948 m., kai Vengriją valdė komunistai, 38 prabangūs butai išdalinti į mažus siaurus, puošniojo teatro nebėra, fasadas aptrupėjęs… Kai koks nors miestas teturi vieną tokį didingą pastatas, jis puoselėjimas, bet kai Budapešte tokių tūkstančiai – visiems dėmesio neužteks. Bet užtat gali pasijusti atradėju – smagu, kad ir tik vienas buto kambarys buvo šildomas…

Gutenbergo pastato vidinio kiemo koridoriuose (įprastuose to laiko Budapešto daugiabučiams)

Budapeštas vis dar diktuoja Europos madas

Tų senųjų pastatų Budapešte tiek daug, kad daugybė iki šiol iš viso apleisti. Ypač buvusiame Žydų gete netoli didžiausios Europoje sinagogos. Daug žydų išžudyti per holokaustą, kiti paskui emigravo į Izraelį, o ten gyvenę vengrai irgi apleido tą trupantį rajoną…

Pro sugriuvusio daugiabučio lango kiaurymę

Bet po to, kai 1989 m. Vengrija išsilaisvino iš diktatūrų pančių, tasai rajonas atgimė naujai, netikėtai. Apleisti daugiabučiai vienas po kito virto… griuvėsių barais, (romkocsma, „ruin bar“). Naujieji tokių pastatų, kaip legendinis Szimpla Kert, šeimininkai nieko neremontavo – tiesiog prinešė visokių senų baldų, rakandų, išmestų daiktų – ir ėmė prekiauti gėrimais. Iš pradžių, ~2002 m. Vengrijoje, tokį išradingumą diktavo ir skurdas – bet dabar tai tiesiog mada. Kiti Vengrijos miestai, net kitos Europos šalys ją mėgdžioja, o turas po Budapešto „griuvėsių barus“, jų slaptus kiemelius ir praeities vaiduoklių kupinus kambarėlius – keliautojo-pramogautojo, bernvakarių, mergvakarių kelionės į Budapeštą ašis. Spalio mėn. nuėję į Szimpla Kert radome jį tokį sausakimšą, kad net nelabai malonu būti… Bet pasiūla didelė: kitame „griuvėsių bare“ jau iš pradžių buvome vieninteliai svečiai, į LEDais nutviekstą apgriuvusį kiemą mus priviliojo tokiomis nuolaidomis gėrimams, kad išėjo pigiau, nei parduotuvėje…

Prie vieno griuvėsių barų

Būtent Budapešto Žydų rajono pigiuose apleistuose rūsiuose atsirado ir pirmieji pasaulyje pabėgimo kambariai – dar ~2010 m. juos įrengė vienas vengras, žaisdavęs tokius žaidimus kompiuteriu. Kai pirmą kartą apie juos išgirdau, norėjau keliauti į Budapeštą vien tam, kad išmėginčiau šią pramogą – tačiau neprireikė, nes jau 2015-2017 m. pabėgimo kambarių Lietuvoje atsidarydavo po vieną per savaitę. Ir tai tikrai ne pirmas „pasaulį sudrebinęs“ vengrų išradimas: 1974 m. vengras Ernio Rubikas išrado Rubiko kubą, iki šiol populiarų Budapešto suvenyrinėse. Sakoma, taip tapo pirmuoju Rytų bloko milijonieriumi, nes pardavė idėją į Vakarus.

Tuščias griuvėsių baras

Galima sakyti, kad net vandens pramogų parkai išrasti Budapešte – du didieji Sečenis ir Gelertas čia jau per 100 metų tūkstantinėm miniom traukia vietinius ir turistus. Tik ten pliuškenamasi ir kaitinamasi ne tarp plastikinių vandens atrakcionų, o didingiausios architektūros rūmuose. Sečenyje dauguma baseinų lauke, Gelerte – viduje, bet visų vandenys šilti arba karšti. Natūraliai, mat Budapeštas stūkso virš gausybės vandeningų olų.

Sečenio vandens pramogų kompleksas (maža jo dalis)

Budapeštas ir Vengrija visad mane žavėjo tuo išradingumu, gebėjimu rasti „savo kelią“ net šiais laikais, kai Vakarų pasaulis supanašėjęs, visi kopijuoja kelis „centrus“, kaip kokį Londoną ar Los Andželą. Tik nedaug šalių geba kurti naujas idėjas ir tradicijas ir dauguma jų Azijoje – Japonija, Pietų Korėja. Maža 9 mln. gyv. Vengrija čia tikrai muša „aukščiau savo svorio kategorijos“, tarsi kokia „Europos Japonija“. Ir senųjų kultūrinių išskirtinumų čia gausu: pavyzdžiui, pavardės rašomos prieš vardą, o sudėtinga kalba (18 linksnių!) nėra nė kiek gimininga jokių aplinkinių šalių kalboms, mat vengrai, kaip klajokliai, tik ~900 m. po Kr. atjojo iš Azijos stepių ir „su visam“ pasiliko vidurio Europoje, slavų ir germanų apsupty.

Vaidahuniado pilis

Vienas naujų Budapešto “polėkių” – žavios natūralaus dydžio žmonių skulptūros ir miniskulptūrėlės, kurių ieško tie turistai, kuriems “standartinių lankytinų vietų” nebepakanka.

Prie statulos Ronaldui Reiganui, kaip praeiviui

Tarptautinis ar tautinis Budapeštas?

Vengrija – viena patriotiškiausių Europos šalių. Čia galingos tautinės minties partijos, pasisakančios prieš masinę imigraciją, iš užsienio ateinančių idėjų diegimą ir už tradicijų saugojimą.

Tačiau Budapeštas – stebėtinai tarptautinis. Gerąja preasme. Čia – puikiausi visokių virtuvių restoranai. Dešimtys vietų paragauti neapolietiškų picų ar korėjietiškų kimči džigė, įvairių indų ar Kinijos regionų virtuvių. Turbūt geriausias miestas Europoje išragauti pasaulio virtuves už prieinamą kainą ir autentiškai! Už kiekvieno tokio restorano, parduotuvėlės stovi imigrantų šeimos. Bet dirbančių, triūsiančių – o ne besitikinčių pašalpų. Jie Budapešte laukiami ir čia dar nėra su imigrantų rajonais Vakarų Europoje siejamų blogybių: nesaugumo, nedarbo. Imigrantai, gėjų klubų daug, net narkotikai buvusiame žydų rajone – to Budapešte yra, bet tai netapę kažkokiom „neginčytinos politinės tiesos vėliavom“, kaip kai kur kitur Europoje.

Didžiausia Europos sinagoga

Bet vengrų virtuvė irgi laikosi stipriai – itin riebūs langošai (tokios „vengriškos picos-čeburekai“), Töltött Káposzta – tarsi balandėliai su raugintais kopūstais ir, aišku, guliašai – tiesa, guliašais čia vadinama sriuba, o tai, kas pas mus vadinama guliašu, yra piorkioltas. Visur gausu paprikos. Taip pat gėrimai – ne tik vietinis geras ir pigus Tokajaus vynas “uždominavęs” visus kitus, bet nepasiduoda stiprus “naminis” brendis palinka, kartusis unikumas.

Vengriški balandėliai

Visoje Europoje Vengrija garsėja gyva tautodaile. Klesti vengriški šokiai, muzika – ir vengrų, ir čigonų, kurių grupes dar nuo Budapešto aukso amžiaus įprasta samdyti šventėms.

Vengrų kultūra persmelkta tokiu liūdesiu. Jį įkūnija tragiško likimo budapeštiečio Režo Šešešo daina “Szomorú Vasárnap”, dėl gausybės jos tariamai įkvėptų savižudybių vadinama “vengrų savižudžių daina” ir parinkta kaip “Šindlerio sąrašo” filmo garso takelis. Kaip sako patys budapeštiečiai, „mes juk pralaimėjome du pasaulinius karus ir dvi revoliucijas“. Bet Budapeštas vis atsistodavo ant kojų. 1848 m., po šimtmečių turkų ir austrų valdžios, vengrai sukilo už nepriklausomybę – pralošė, bet užtat 1869 m. gavo autonomiją, Budapeštas virto viena gražiausių Europos sostinių. Vengrai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį kartą ir neteko 70% žemių, bandė jas atsiimti per Antrąjį pasaulinį karą kovodami Hitlerio pusėje – pabaigą numanote… Tada įsigalėjo žiaurūs sovietų diriguojami komunistai – 1956 m. vengrai prieš juos sukilo patys pirmieji, net sugebėjo užimti Budapeštą, bet tada atvyko sovietų tankai. Revoliucionierių masinių kapaviečių šiandien pilnos Kerepešio kapinės ir Naujosios kapinės – abiejose po paminklą jiems pastatė ir lietuviai, regėdami Vengrijos kovą prieš komunizmą kaip lietuvių kovos prieš sovietus veidrodį. Naujosios kapinės – šalia pat kalėjimo, kur kalinti ir žudyti revoliucionieriai. Ant paminklų surašytas aukų amžius – daugybė “revoliucionierių” buvo vaikai, o baisiausių to laikmečio istorijų galėjome pasiklausyti Teroro muziejuje.

Lietuvių paminklas Vengrijos revoliucijos aukoms Kerepešio kapinėse

Ir visgi numalšinus revoliuciją prie Vengrijos vairo stojęs Janošas Kadoras negrąžino stalininių žiaurumų, stojo „guliašinis komunizmas“: Budapeštas pagarsėjo kaip „linksmiausia vieta anapus Geležinės uždangos“, vengrai turėjo galimybę keliauti į Vakarus, o 1987 m. Budapešte net koncertavo „Queen“.

Tokia vis pasikartojanti istorija: užsienio jėgos mėgina Budapeštui ką primesti, Budapeštas tarsi „palaužiamas“, bet galiausiai vis tiek „padaro savaip“.

1956 m. revoliucijos kulkų žymės Pešte

Budapeštas ne tik kuria, bet ir saugo. Čia – ir daugiau XIX-XX a. sandūros pastatų nei kitur Europoje. Ir kulkų žymės nuo pat 1956 m. revoliucijos jų fasaduose. Ir net komunistinės sistemos fragmentai, sunykę kitur. Štai močiutė pasakodavo, kad „vaikystėje ji dirbo vaikų geležinkelyje Vilniaus Vingio parke“ – tokių geležinkelių Sovietų Sąjungoje ir aplink būta virš 50, bet daugelis uždaryti. O Budapešte pravažiavome ilgiausiu vaikų geležinkeliu pasaulyje – virš 11 km Budos kalvomis. Net nežinojome, kaip reaguoti – ir keista, ir linksma matyti uniformuotus dešimtmečius ar keturiolikmečius palydovus, bilietų pardavėjus, net stočių viršininkus, švilpuku palydinčius kiekvieną siauruką (tik mašinistai suaugę)… Tai prasidėjo kaip tokia pionieriška alternatyva skautų laužavedystei, bet pergyveno ir patį komunizmą. Kaip ir džeržgiantis lynų keltuvas, nuo kurio „skraidančių kėdžių“ atsivėrė nuostabi Budapešto panorama, kaip ir 1874 m. geležinkelis, kad neriedėtų atgal, sukantis krumpliaratį per trečiąjį bėgį, kaip ir Mementų parkas, kur suvežtos sovietinės skulptūros ir gali pamatyti geležinių Stalino batų kopiją (skulptūrą nudaužė per 1956 m. revoliuciją).

Išlydi vaikų geležinkelio traukinį

Aišku, tas „gebėjimas išsaugoti“ traukia turistų minias, Budapeštas karūnuoja net Kinijos keliautojų „6 Europos šalys per 10 dienų“ tipo ekskursijų maršrutus. Deja, tai reiškia išpūstas svarbiausių vietų kainas. Įėjimas į kokią Šv. Stepono bažnyčią (kurioje – garsioji sudžiūvusi pirmojo Vengrijos karaliaus ranka), Didžiąją sinagogą ar Požeminę ligoninę / šaltojo karo bunkerį (Hospital in the rock) kainuoja daugiau, nei kainuotų net Vakarų Europoje, brangesni pasirodė ir kalėdiniai turgūs. O Niujorko kavinė mažai lygių Europoje turi ir interjero puošnumu, ir kainomis. Bet, nepaisant to, prie jos nuolat nutįsusios eilės ir net kabo siūlymas susimokėti papildomai, kad staliuką gautum be eilės…

Šv. Stepono bažnyčia ir kalėdinis turgus

Laimė, daugelį vietų spėjau aplankyti dar kai Budapeštas nebuvo nugultas turtingų turistų, o ir dabar didžiosios kainos apsiriboja keliomis vietomis – maistas, restoranai Budapešte pigesni, nei Vilniuje.

Langošų restorane

Likusi Vengrija ir minibudapeštai

Mažai Europoje tokių „vieno miesto šalių“, kaip Vengrija. Budapešte – 2 mln. gyv., o antrame pagal dydį Vengrijos mieste Debrecene – vos 200 tūkstančių… Iki Pirmojo pasaulinio karo Vengrija buvo tris kartus didesnė, joje buvo ir Zagrebas, Bratislava, Subotica, Tirgu Murešas, bet šiandien visi tie miestai – anapus Vengrijos sienų, nors kai kuriuose tebegyvena daug vengrų, kurių padėtis kaitina tarptautinius santykius su tomis valstybėmis.

Prie paminklo Jogailai ir Jadvygai Budoje (Jogailos žmona Jadvyga buvo vengrų kilmės)

Vengrijos gamta irgi „ne stebuklai“ – dažnas vengras girs savo „Didžiąją lygumą“ (Puszta) rytuose tarsi ten būtų kokie laukiniai Vakarai, su atšiauriom žiemom ir „beveik kaubojais“ raiteliais – bet šiaip jau ji ne ką tesiskiria nuo Lietuvos. Kalnų Vengrijoje nėra, jūros krantų – irgi, tik „vengrų jūra“ Balatono ežeras, pasaulio mastu ne toks ir didelis.

Niujorko kavinė

Taigi, net knygos turistams apie Vengriją paprastai bent 50% turinio skiria Budapeštui. Ir suprantu kodėl. Keliaujant po kitus Vengrijos miestus niekad neapleido jausmas – „Čia kaip Budapeštas, tik visko daug daug mažiau – mažesni gražieji pastatai, mažesni senamiesčiai“. Ir net kai kurios gražiausių Vengrijos vietų anapus Budapešto labai lengvai pasiekiamos iš jo: už 20 km į šiaurę palei Dunojų gražusis Sentendrės senamiestis, už 45 km prie Slovakijos sienos – Estregomas su savo „pirmąja Vengrijos bažnyčia“. O pakeliui į tą pusę – Budapešto dalis Obuda su romėnų griuvėsiais kurie, tiesa, po kelionių į kokią Italiją ar Artimuosius rytus kiek nuvilia.

Nuostabus secesijos stiliaus pastatas Budapešte

Dunojaus slėniu važiavome automobiliu, bet galima ir priemiestiniu traukiniu, ir plaukti laivu. Pilnos Budapešto krantinės didžiųjų upių kruizų laivų, net žiemom zuja lagaminais nešini turistai: kruizas Dunojumi, kai iš kajutės balkono ramiai sau stebi nuostabius krantus, išlipi vis kitame žaviame paupio mieste – viena tų Europos didžiųjų kelionių, raktas į kurią šiandien – irgi Budapeštas, lengvai pasiekiamas lėktuvu, pigiais skrydžiais…

Upių kruizų laivai Dunojuje

Jei ir neturi laiko daugiadieniam upių kruizui, tiesiog būtina bent paplaukioti po patį Budapeštą. Vakarinis plaukimas Dunojumi, kai vienoje pusėje regėjau apšviestą Budos kalną, kitoje – dar ryškiau žibantį didingąjį parlamentą ir Pešto daugiabučius, o viršuje – senuosius Budapešto tiltus, kaip liūtų skulptūrom išdabintas 1849 m. Sečenio tiltas, tikriausiai – įspūdingiausias gyvenime toks poros valandų plaukimas upe per miestą.

Budapešto parlamentas ir pro jį plaukiantis pasiplaukiojimų Dunojumi laivas

Sunku net išvardyti visas Budapešto galimybes. Viena jis pasiūlo istorijos ar architektūros mylėtojui, kitą – siekiančiam pigių pramogų, trečią – ieškančiam šiuolaikinės popkultūros ištakų. Čia gali rasti ir vienas geriausiai likusių tautinių tradicijų, ir maloniai pabūti tarptautinėje didmiesčio dvasioje – su pliusais ir be minusų. Todėl į Budapeštą norisi sugrįžti vėl ir vėl, ir čia vis randu ką naujo…

Gutenbergo pastato buto balkone

Jei Kalifornija būtų valstybė, būtų viena svarbiausių pasaulyje! Čia Holivudas ir Silicio slėnis, čia daugiau gamtinių zonų nei gali pasigirti daugelis valstybių, 39 mln. žmonių…

Nieko keisto, kad Kalifornija viena populiariausių kelionėms valstijų – bet ji per didelė, kad tilptų į vieną kelionę…

Per daugelį kelionių išvažinėjau visą Kaliforniją, į šį straipsnį sudėjau viską, kas šioje valstijoje žaviausia ir kas verčia ją ypatingą.

Prie Tahoe ežero Kalifornijoje

Kalifornijos kalnai ir nacionaliniai parkai

Bene fotogeniškiausias Kalifornijos veidas – jos kalnai.

Nedaug Amerikoje garsesnių gamtos stebuklų už Josemito nacionalinį parką! Siauras slėnis, užspaustas aukštų pilkų uolų, nuo kurių pavasariais ir vasarom alma aukščiausi JAV kriokliai… Tie peizažai įkvėpė ištisas kartas dailininkų, tarp jų gimė gamtos fotografija kaip meno forma, o šiandien pilni parko autobusai po žygio takus vežioja turistus iš Europos, Azijos. Josemitas, greta Jeloustouno ar Didžiojo kanjono – tikrosios „gyvenimo kelionės“ po Amerikos gamtą kertiniai taškai… Amerikiečiai tais peizažais dažniau gėrisi iš automobilių ar kemperių, trumpam stabteli strateginėse vietose išdėliotose apžvalgos aikštelėse, kuriomis nusėti visi Amerikos nacionaliniai parkai. Josemite jų yra ir ant aštriųjų uolų, ir slėnyje jų apsupty.

Josemito nacionalinio parko panorama žvelgiant nuo Glacier Point apžvalgos aikštelės

Kalifornijos kalnų grandinė – ne tik Josemitas! Tai ir didžiulis skaidrus kalnų ežeras Tahoe, ir King‘s Canyon – visai užgožtas kaimyninių grožybių, bet jis net 2500 m gylio! Ir Sekovojų nacionalinis parkas su masyviausiais pasaulio medžiais! Jo gigantiškajame miške (Giant Forest) pasijutau it nykštukas, o didžiausias generolo Šermano medis ne tik yra masyviausias pasaulio medis – bet ir masyviausias gyvas organizmas apskritai. Nuvirtusios sekvojos taip ir lieka gulėti ant žemės it atkeltos iš kokio paslaptingo priešistorinio pasaulio. Viena nepatraukta net tiesiant kelią – tiesiog per kamieną „pravestas“ automobilių tunelis! Viena tų fotogeniškiausių Kalifornijos vietų, kur vasaromis (Kalifornijos kalnų sezono metu) nusidriekia nuotraukų ištroškusių turistų eilės. Medžiai šitokie, kad iki masinio turizmo, kiti amerikiečiai nė netikėjo, kad jie išvis egzistuoja: įrodymui Kalifornija nukirto kelias sekvojas ir išsiuntė į turus po JAV didmiesčius, bet tenykščiai gyventojai jas praminė… „kalifornietiška apgavyste“: esą „čia ne vienas medis, o keli“.

Tunelis per sekvoją

Yra ir kita medalio pusė: aukščiai ten dideli (2000 m ir daugiau), naktys šaltos, žiemom kalnų perėjos nepravažiuojamai užsningamos, bet didžiausios tragedijos – vasaromis. Nebūna vasaros be miškų gaisrų; kai važiavome iš Sekvojų parko, apsupo dūmai, šalimais sraigtasparniai pildėsi kibirus ežere ir skrido gesinti židinių, o niekas nė nekreipė dėmesio, nė spauda apie tokį niekingą gaisrą nerašė… Didieji miškų gaisrai sunaikina ištisus miestelius. 2017 m. Venturos gaisras pražudė ir 23 evakuotis nespėjusių žmonių, o per pastaruosius metus sudegė net 20% visų pasaulio sekvojų. Šiaip jau tie milžiniški medžiai gaisrus ištveria, su pajuodusiais randais auga dar ir 1000 metų, bet Kalifornijos liepsnos darosi per įžūliai karštos…

Sekvojų miškas

Kalifornijos pakrantė ir paplūdimiai

Kalifornijos nuostabios pakrantės – visai kitoks valstijos veidas… Bet ten taip pat auga sekvojos! Kita rūšis – visžalės sekvojos (angl. redwood) – ir siekianti kitus rekordus: tai – patys aukščiausi pasaulio medžiai! Kadaise manydavau, kad visi miškai savaip panašūs, niekada įspūdžiu neprilygs kriokliams ar kalnams – bet apsilankęs Kalifornijos sekvojų miškuose, nuomonę pakeičiau, ten it koks dinozaurų pasaulis…

Kalifornijos pakrantės sekvojų miške

Kaliforniečiai daugiau laisvalaikio leidžia paplūdimiuose. Valstijos šiaurėje jie tokie laukiniai, banguoti, net vėsoki. Puošnių medinių namų pilni kurortai, kaip Eureka – reti svečiai tarp aukštų it dangoraižiai sekvojų miškų.

Ties Kalifornijos viduriu aplink Big Sur Ramųjį vandenyną pasitinka kalnai, spaudžia prie jo garsųjį 1 Kalifornijos kelią, gražiausią būdą nuvažiuoti tarp dviejų didžiųjų Kalifornijos didmiesčių – Los Andželo ir San Francisko.

Pakrantė ties San Luis Obispo

O valstijos pietuose, ties Los Andželu ir San Diegu, palei plačius „holivudinius“ paplūdimius – turtingų vilų grandinė. Ten nepoilsiaujama – ten dideliuose namuose gyvena Kalifornijos elitas ar bent aukštoji vidurinė klasė, o tų pakrantės miestų pavadinimai visame pasaulyje išgarsinti filmų ir serialų: Santa Barbara, Malibu, Santa Monika, Venice Beach… Bet turtingiausi „nusėdę“ rūmuose anapus aukštų gyvatvorių Beverli Hilse: kiek toliau pakrantės, bet kartu ir toliau prašalaičių akių.

Santa Monikos paplūdimys prie Los Andželo

Kalifornijos didmiesčiai – Los Andželas ir San Franciskas

Abu Kalifornijos superdidmiesčiai turtingi – bet ar begalėtų jie būti labiau skirtingi!

Los Andželas – pirmasis pasaulyje miestas automobiliui. Jis – toks vienaukštis begalinis priemiestis, išvagotas daugiaaukščių magistralių, kurių 14, 18 juostų greitai lekia nesibaigiantys automobilių srautai – iki stringa eiliniame kamštyje. Viešojo transporto beveik nėra, istorijos – irgi.

Daugiaaukščiai keliai Los Andžele

Vienintelė Los Andželo „žvaigždė“ – užtat kokia! – Holivudas. Jo ženklas „Hollywood“ ant kalno, jo šlovės alėja su garsiausių aktorių ar režisierių žvaigždėmmis, ir jo studijos, kuriose kurti garsiausi planetos filmai, o dabar tarp tų iš sidabrinių ekranų pažįstamų rekvizitų šmirinėja turistų ekskursijos, vildamosis akies krašteliu pamatyti kokį aktorių-superžvaigždę. „Universal Studios“ net pavirto į savotišką pramogų parką, konkuruojantį su irgi Los Andžele įkurtu pirmuoju Disneilendu.

Holiuvdo ženklas – Los Andželo simbolis

San Franciskas gi – miestas su istorija, vienintelis toks JAV vakaruose… Jį dar XIX a. viduryje pastatė čia plūdę aukso ieškotojai. Jį garsina romantiški peizažai su ilgais senais tiltais – kaip Aukso vartų tiltas – su spalvingais mediniais namais. Ir stačios stačios tiesios tiesios gatvės, kuriomis važinėja unikalūs požeminių lynų tempiami tramvajai Cable Car, irgi skaičiuojantys virš 100 metų… o netoliese – Napos slėnis, garsiausias JAV vyno regionas.

San Francisko simbolis – Aukso vartų tiltas

Bet San Franciskas – tiksliau, jo priemiestis San Chosė – irgi šiuolaikinės kultūros sostinė! Ten garsusis Silicio slėnis, kuriame gimė Apple, Google, Hewlett-Packard, ir eilė kitų „kompiuterinių“ korporacijų, be kurių produktų gyvenimo neįsivaizduojame net labiau, nei be Holivudo filmų… Tačiau ir tų kompanijų štabai, ir garažai, kuriose jos įkurtos, uždaryti, tik iš toliau prašalaitis tegali juos pamatyti: bet, tikiu, ateity Silicio slėnis irgi „atsivers“, kaip atsivėrė Holivudas…

San Frranisko lynų vagonas – vienas miesto simbolių

Turi Kalifornija ir kitų didmiesčių, kaip San Diegas su galimybe patekti į tikrą JAV lėktuvnešį (USS Midway), mažu “gaslamp quarter” senamiestėliu ar savo garsiaisiais Comic-Conais, bet šiaip, anapus Los Andželo ir San Francisko, Kalifornijos didmiesčiams dvasios kiek trūksta.

USS Midway lėktuvnešyje San Diege

Kalifornijos kultūra

Kaliforniją daug kas mylėjo: jokių šaltų žiemų, begaliniai paplūdimiai, nuostabi gamta, puikūs gerai mokami darbai… Visą XX amžių čia plūdo ir plūdo žmonės iš šaltų „nuobodžių“ JAV šiaurės rytų, Kalifornijoje gyventojų padaugėjo nuo 1,5 milijono 1900 m. iki 40 mln. 2020 m., o besotės naujų rajonų statybos pramintos „Californication“, kas, aišku, tapo ir serialo pavadinimu…

Automobilių aikštelė prie paplūdimio Los Andžele

Bet dabar Kalifornijos jau madinga nekęsti, vis daugiau kaliforniečių iškeičia vandenyną į baseiną išsikeldami į kokį Fyniksą ar Teksaso didmiesčius… Priežastis – didžiulės kainos – ypač būsto – ir politika. Mat Kalifornija, bent jau jos didmiesčiai – radikaliausias demokratų partijos bastionas. Čia – dideli mokesčiai, ribojimai, bei didelės išmokos tiems, kas, respublikonų nuomone, jų neverti. „Kalifornietiška svajone“ dabar labiausiai džiaugiasi nelegalūs migrantai (jie nedeportuojami ir gauna visokios paramos) ir benamiai – net trečdalis JAV benamių gyvena Kalifornijoje, o valstija kiekvienam jų išleidžia ~4000 dolerių per mėnesį. Esą „kovai su benamyste“, bet benamių tik daugėja, mat suvažiuoja nauji, ypač integruotis nebegalintys narkomanai, kurių priklausomybes Kalifornija irgi toleruoja. O tėvai ypač skundžiasi mokyklomis, ten vaikams diegiama „woke“ ideologija…

Los Andželo priemiesčio gatvėje

Kalifornijos politikai einant vis kairyn, svyruoja net kai kurių demokratų tikėjimas savo valstija, bet radikaliausiems ji tebėra Amerikos idealas, kur geriausiai ginamos benamių, „pabėgėlių“, rasinių mažumų, LGBTQIA+, moterų teisės, rūpinamasi ekologija, ir kuriuo turėtų sekti visos valstijos.

Daug tų demokratų, beje, patys priklauso „Kalifornijos elitui“, turi ir dešimčių milijonų dolerių vertės namus visokiuose Beverli Hilsuose ar Malibu, tarp šeimos automobilių džiaugiasi ir kokiu sportiniu kabrioletu, garderobą perka tik su prabangiausiais prekių ženklais, o jaunystės paukštę mėgina sulaikyti Kalifornijoje kaip niekur išplitusiose botokso ar hialurono „salonuose“ ir visokiais asmeniniais „mitybos planais“ („Ko jūs nevalgote?“ tipinis klausimas einant pas ką nors svečiuosna Kalifornijoje – nustemba, jei valgai viską). Dar jie popina brangius veislinius šunelius: ech, kiek Kalifornijoje „gyvūnėlių šarvojimo salių“, „gyvūnėlių krematoriumų“ ir „gyvūnėlių kapinių“, kur būna didingesnių antkapių nei kai kurių Holivudo žvaigždžių…

Rytinis pabėgiojimas turtingame Niuport Byčo mieste prie Los Andželo

Kalifornijos dykumos – karščiausios pasaulyje

Anapus kalnų grandinės rytuose plyti dar kita Kalifornija. Ten – karščiausios pasaulyje dykumos! Mirties slėnyje temperatūra vasaromis kasdien vidutiniškai(!) pakyla iki +52 laipsnių. Celsijaus, ne farenheito. Pavėsyje. Ir planetos karščio rekordas – +56,6 laipsniai – fiksuotas ten. Labai įdomu buvo leistis ten į žygį vidurdienį – tarsi žygiuočiau pirtyje! Vaikščiojau vienas, žmona pasiliko kondicionuojamame automobilyje – tik ten, kur iki nuostabaus vaizdo nuo parkingų būdavo netoli, gėrėdavosi daugiau kas.

Mirties slėnis

Mirties slėnio vaizdai nuo Date’s View ar Zabriskie Point taškų turi mažai lygių, bet ne mažiau sužavėjo Džošua medžio nacionalinis parkas, pilnas stypsančių trumpalapių jukų. O taip pat visa eilė apleistų miestelių, vadinamų „vaiduolių miestais“. Daugelį jų, kaip Bodį, įkūrė XIX a. aukso ieškotojai. Būtent aukso karštinės „pagimdė“ Kaliforniją: nuo 1849 m. čia plūdo „keturiasdešimtdevintininkais“ vadinti „auksaieškiai“, jie nustelbė „senuosius“ gyventojus indėnus bei ispanakalbius misionierius, įsitvirtinusius grandinėje „ispanų misijų“, kurių XVIII a. pastatai – vienas valstijos simbolių. Juk kadaise Kalifornija priklausė Ispanijai, paskui – Meksikai, tik 1846-1847 m. ją nukariavo JAV – todėl daugelis vietovardžių čia iki šiol ispaniški.

Bodžio vaiduoklių mieste

San Luis Obispo ispanų misija

Aukso karštinė ilgai netruko – vienur auksas baigėsi, kitur jo kasti nebeapsimoka. „Laukinių vakarų“ miesteliai „gyventi vos tinkamose“ dykumose ir kalnuose apleisti nedaug lėčiau, nei susikūrė, šiandien tie tušti, apgriuvę namai traukia tik turistus ir menininkus. Kai kurie miesteliai (Bodis) stūkso „kaip juos rado perėmusi valdžia“, kitur (pvz. Kalike) kasdien vaidinami „laukinių vakarų“ susišaudymai, dar kitus neįtikėtinai pigių Kalifornijai namų suvilioti menininkai „užpildė“ savo projektais (Bombėj Byčą, kuris, tiesa, gimė ne kaip aukso kasėjų miestas, o kaip kurortas prie vėliau nusekusios Saltono jūros (ežero).

Bombėj Byče

Šiandien „nesvetingą orą“ ištverti paprasčiau: kondicionieriai ir baseinai laikomi būtinybe, o „dykumų kurorte“ Palm Springse – kur dar nuo XX a. vidurio gyvendavo ar ilsėdavosi daugybė Holivudo žvaigždžių, mat iš ten dar sąlyginai greitai buvo galima pasiekti kino studijas – net ant šaligatviais einančių žmonių purškiamas vanduo… Šiandien elitas gyvena kitur, paliko tik nykokus (bet milžiniškus) XX a. vidurio rūmus – tačiau geriausi daininkai kasmet suplūsta ten į koačelos festivalį.

Vandens purkštuvai gelbėja praeiviams karštame Palm Springse

Kaliforniją būtina pamatyti

Pagyvenę Kalifornijoje kartais jos gal nemėgsta, bet lai tie pikti liežuviai neapgauna – jei esi tik turistas, keliaujantis į JAV Kaliforniją pamatyti praktiškai privalai… Juk čia – ir vieni įstabiausių JAV nacionalinių parkų, atstovaujantys įvairiausias gamtines zonas: dykumas, kalnus. Čia – ir vieni maloniausių paplūdimių, ir vienas „romantiškiausių“ miestų San Franciskas, ir vieni geriausių pasaulyje pramogų parkų, ir unikalios progos pasivaikščioti po Holivudo studijas…

Sekvojoje

Ar myli medžius, ar kiną, ar kalnus, ar dykumas, ar tiltus, ar tiesiog „progresyvią“ politiką – Kalifornijoje rasi kažką savo. Tiesa, jau čia atvykus, keliautojų keliai išsiskiria. Net ir per kelias savaites neaplankytum viso šios valstijos – tai tarsi valstybė-valstybėje… Reikia rintis: kalnai, miestai, poilsis kurorte? Vieniems pakanka trumpų stabtelėjimų prie Holivudo ženklo ar gražiose Josemito pakelės aikštelėse, o kitiems Kalifornija tampa pagrindiniu JAV veidu, kurį matė…

Automobiliu per Kaliforniją

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Ar tikrai žinote visas Europos šalis? Taip? O ar girdėjote Džersį, Gernsį ir Meną?

Visi šitie trys kraštai pavaldūs Didžiosios Britanijos karaliui, tačiau jie nepriklauso nei Jungtinei Karalystei, nei Didžiajai Britanijai. Jie turi savas vėliavas, pinigus, kalbas, kriketo rinktines, interneto domenus ir visai atskirą istoriją.

Turi ir daug įdomybių: didžiausius Europoje potvynius ir atoslūgius, vienus galingiausių nacių įtvirtinimų, keisčiausius įstatymus bei senovines transporto priemones – nuo garvežių iki arklinių tramvajų. Kai keliavau po šias šalis, skyriau joms po 1-2 dienas, bet atsidūrus ten norėjosi pasilikti ilgiau!

Laivai seklumoje per atoslūgį

Džersis – prasiveriantis vanndenynas ir nacių tuneliai

Džersis man buvo pirmoji aplankyta „Britų karūnos valda“ (taip oficialiai vadinamos šios kolonijos). Pasitiko lietum. Laimė, ne audra ir ne rūku: audros „sustabdo“ keltus, o dažnas rūkas – lėktuvus, tad rinkdamasis kelionės būdą loši loterijoje – girdėjau daug pasakojimų, kad kelionė į Džersį ar Gernsį dėl oro žlugo.

Džersyje ir Gernsyje laivai turi paisyti dar vienos stichijos – atoslūgių. Čia jūra du kartus per parą atsitraukia tiek, kad visi laivai guli ant dugno, žmonės ten vaikšto, privažiuoja automobiliais, ir gaudo žuvis, „užstrigusias“ atlikusiose balose! Atoslūgio metu piečiausio Džersio taško (La Rocque) molas atsidūrė tokioje „mėnulio dykumoje“, kurios kitoje pusėje stypsojo Seymour bokštas. Po kelių valandų jis jau styrojo iš jūros, 2 kilometrai nuo kranto!.. Kiekviena Džersio ir Gernsio pakrantė turi du veidus, nelygu kada ten nueisi, ir man tai vienas stipriausių atsiminimų iš Britų „karūnos valdų“!

Viskas čia po kelių valandų bus vandenyno dugnas. Tolumoje, ~2 km nuo kranto potvynio metu, stypso Seymour bokštas.

Tai – didžiausi atoslūgiai Europoje, potvynis ir atoslūgis skiriasi iki 12 metrų! Pavojinga. Ženklai įspėja einant dugnu skaičiuoti laiką. Prie La Corbiere švyturio – kelias į kurį, kai ten atėjome, skendėjo jūros dugne – atminimo lenta pagerbia žmogų, kuris žuvo mėgindamas išgelbėti kitą žmogų, kuris, kylant jūrai, įstrigo ant staiga salele virtusios kalvos…

Perspėjimai prie apsemto kelio į La Corbiere švyturį

Prisėdau ant suolelio, pažiūrėjau tą nuostabų peizažą… Ko jau ko Džersyje ir Gernsyje netrūksta – tai suoleliai su nuostabiais vaizdais. Ant dažno jų kabo lentelės žmonių, mėgdavusių ten sėdėti, atminimui. Taip mirusius gimines pagerbia džersiečiai! Krantai nuostabūs. Pavyzdžiui, takas prie Velnio duobės, kuri, tiesa, tąsyk nesispjaudė bangomis.

Prie Velnio duobės

Kita Džersio ir Gernsio „pažiba“ – nacių įtvirtinimai. Tai buvo vienintelės Britų Imperijos salos Europoje, kurias per Antrąjį pasaulinį karą okupavo nacistinė Vokietija. Ir ne šiaip okupavo: kadangi tikėjosi britų kontrpuolimo, prisiuntė čia tiek karių, kad jie sudarė penktadalį Džersio gyventojų… Ir apsėjo krantus “Atlanto siena”: galingais betoniniais įtvirtinimais, bunkeriais, artilerijos postais: pasuki siauru keliuku už kampo ir štai išnyra koks keturių aukštų betono luitas, iš kurio diriguota priešlaivinės artilerijos ugnis. Karo likimas išsisprendė kitur – bet įsitvirtinusi vokiečių įgula Džersyje pasidavė diena vėliau, negu visa nacistinė Vokietija! Tad išvadavimo diena čia – gegužės 9 d… Dabar visais įtvirtinimais galėjom laipioti, vaikščioti, viskas tuščia, ramu, žmonių nėra, puiki vieta pamąstyti…

Nacių bunkeriai prie Džersio krantų (La Corbiere)

O žingeidžiam įdomiausi Džersio Karo tuneliai. Net savo kelionės datą pakeičiau, kad ten patekčiau – mat jie, kaip ir daug kas šiose mažai lankomose salose, veikia tik vasarą. Tie karo tuneliai – tai milžiniška požeminė Antrojo pasaulinio karo vokiečių karo ligoninė, pastatyta ir karo belaisvių, suvežtų iš rytų fronto, rankomis. Muziejus atskleidžia to meto saliečių padėtį: Britanija apsisprendė Džersio ir Gernsio neginti, norinčius evakavo ir liepė anststoliu (bailiff) vadinamam šalies vadovui suktis pačiam. Ką daryti? Eksponatai kelia visokiausius klausimus, kurie nėra juodai/balti: „Ar priimtum saldainį iš vokiečių kario? Jis namie irgi turi vaikų ir jų ilgisi“ ir pan. Patirtys, kurių neturėjo pati Britanija, bet jau artimos mūsų kraštams… Ir tylaus pasipriešinimo istorijos: štai vietinio laikraščio redaktorius specialiai netaisydavo klaidų vokiečių jam primestuose straipsniuose, kad skaitytojai suprastų, jog rašė okupantai.

Džersio karo tuneliuose

Karas ir gynyba – nieko naujo Džersiui ir Gernsiui. Jie nusėti senomis pilimis, kaip Orgueil pilis ar Elžbietos pilis, kuri potvynių metu pasiekiama tik laivais, o per atoslūgius – pėsčiom. Čia driekdavosi nuolatiniai Britanijos-Prancūzijos karo frontai. 1066 m. Normandijos (Prancūzijos pusėje) valdovas Viljamas Užkariautojas užkariavo visą Britaniją, pradėjo Britanijos karalių tradicija, kuri tęsiasi iki šių dienų. Tačiau pačią savo tėvoniją Normandiją vėliau tie Britanijos karaliai prarado, ją užėmė prancūzai. Išskyrus Džersį ir Gernsį! Šių įtvirtintų salų Prancūzija taip ir nesugebėjo perimti, nors jos prie pat Prancūzijos krantų. Taigi, jos liko vienintele senosios Normandijos dalimi, kurią iki šiol valdo senieji Normandijos kunigaikščiai! Gernsyje Britanijos karalius taip ir vadinamas – „Normandijos kunigaikštis“. Paprastai laikome, kad Džersis ir Gernsis – tarsi Britanijos kolonijos, bet iš tikrųjų išeina, kad labiau jau pati Britanija – Džersio ir Gernsio (Normandijos) kolonija…

Elžbietos pilis prie Džersio sostinės Sent Heljerio

Gernsis – atokumas, senovė ir turtai

Jei jau Džersis atrodė tolimas ir atokus, tai Gernsis – dar dvigubai tiek. Atmosfera skiriasi labiau, nei spėtum vien iš mažesnio Gernsio gyventojų skaičiaus (60 000, kai Džersyje 100 000). Į Gernsį nėra pigių skrydžių iš Londono, tad turistų dar mažiau. Kai kuriems tai – pliusas: Gernsio sostinės Sent Piter Porto pilyje sutikti seneliai, laukę kasdienio vidurdienio patrankos šūvio, sakė, kad tarp jų amžiaus žmonių Gernsis vasaros atostogoms populiaresnis, nes ne toks „trankus“…

Vidudienio patrankos šūvis Gernsyje (fone – Sent Piter Portas)

Sent Piter Portas grožiu taip pat pranoko Džersio sostinę Sent Heljerį: pastarojoje daug pastatų nauji, ten yra pasaulinių greito maisto tinklų ir kito. O Sent Piter Portas toks senovinis, autentiškas… Tiesa, iš senų namų vitrinų boluoja visokiausių turto valdymo įmonių, advokatų, auditorių skelbimai… Visos šios „artimos Britanijos valdos“ garsėja kaip „mokesčių rojai“, čia pasaulio turtuoliai iškelia savo pinigus ir verslus. Nekilnojamojo turto agentūrų langų skelbimuose surašytos „paprastų namų“ kainos neleidžia tuo abejoti: kainuoja ir po tris milijonus svarų: kelis kartus brangiau, nei Britanijoje ar Prancūzijoje šalimais.

Sent Piter Porto gatvės Gernsyje

Toli praeityje liko laikai, kai šitos „salų šalys“ tebuvo tolimi žvejų ir ūkininkų kraštai, iš kurių jaunimas skubiai dumdavo šalin, o atklysdavo nebent kokie pabėgėliai nuo Prancūzijos politinių audrų, kaip rašytojas Viktoras Hugo, Sent Piter Porto Hotvilio name gyvenęs 14 metų. Kam neduoda darbo finansų pramonė, duoda tos finansų pramonės darbuotojai ir klientai, leidžiantys savo pajamas prabangiose Sent Piter Porto centrinės gatvės parduotuvėse, brangiuose restoranuose… Darbuotojai vis dažniau – imigrantai: net 10% gernsiečių sudaro portugalai, 2% – latviai…

Šiaip jau Gernsis ir Džersis kalbėjo prancūziškai, tiksliau vietiniu normandišku dialektu. Tik XX a. jį vis labiau „nukonkuravo“ anglų kalba, bet senoji tarmė ligi šiol liko gatvių pavadinimuose.

Candie sodai Sent Piter Porte

Gernsyje ir Džersyje daug panašumų, tad patirtis, kurių nespėjau išbandyti Džersyje, nesunkiai radau ir „kaimyninėje“ šalyje. Parsisiunčiau potvynio grafikus ir pėsti nuėjome į Lihou salą. Dugno takas tądien tebuvo atviras tris valandas. Kai kuriom dienom jis išvis neatsidaro – ištisai savaitei salelė ir jos „hostelis“ palei seno vienuolyno griuvėsius atskiriama nuo Gernsio salos.

Žemėlapyje per jūrą pažymėtas takas į Lihou salą. Juk žemėlapis nerodo potvynių ir atoslūgių

O taip tas takas atrodė realybėje

Aišku, daug vaikščiojau ir nuostabiais aukštais krantais, kaip prie Žerbūro (Jerbourg) – tuo abi šalys žavios, savo panoramomis. Net Sent Piter Portas turi savąją Mignot plynaukštę su nuostabiu vaizdu žemyn. Ir nacių artilerijos bokštą MP3 aplankiau – kiekvienas aukštas vis kitai baterijai sakydavo, kur priešų laivas. Tiesa, prireikė ir sėkmės, ir atkaklumo: bokštas buvo atidarytas „trečiadieniais ir sekmadieniais nuo 14 iki 16:30“… Ir Les Caches fermą, kur mačiau tą senovinį Gernsį, nors jo aidai jaučiasi nuolat: siauri keliai, karts nuo karto jais prajojantys raiteliai….

MP3 nacių artilerijos bokštas

Kai kas Normandijos salose (angl. Channel Islands – taip vadinami kartu Džersis ir Gernsis) net labai britiška – „pub‘ai“, rodantys Premjerlygą, dviaukščiai autobusai, Londono laikas, kairiapusis eismas. Savų futbolo rinktinių nėra, tad vietiniai gali rinktis už ką žaisti: Angliją, Škotiją, Velsą… Bet daug kas visai sava: neregėti .je, .gg, .im vietinių interneto svetainių domenai, o Britanijos vėliavų beveik neišvysi – tik savas.

Gernsio šaliai priklauso dar atokesnių salų grandinė: 2000 gyv. Oldernis, 550 gyv. Sarkas, 60 gyv. Hermas. Dažnas keliautojas, kaip Lihou salelėje sutikti lenkai, čia yra atradėjas, renkantis nežinomiausius Europos taškus, tad mažais lėktuvėliais skrenda ir tenai.

Nuostabūs Gernsio krantai

Menas – senovinių traukinių sala

Menas plyti į kitą pusę nuo Britanijos, nei Džersis su Gernsiu – vakarus. Ir jo istorija truputį kitokia: Meno nepasidalijo anglai su škotais, vėliau šalį valdė vietiniai lordai, kol galiausiai 1765 m. ją išpirko Didžioji Britanija – bet atskiros šalies statuso taip ir nepanaikino.

Meno salos numeriai

Ant autobusų, ant pastatų, net ant kovos su graužikais automobilio mačiau puikuojantis Meno vėliavos keistąjį simbolį: tris suaugusias žmogaus kojas. Net jo skulptūra pasitinka prie oro uosto. Prasmės niekas nežino, bet jis siejamas ir su svastika. Britanijos karūnos valdose viskas sena, labai sena. Meno parlamentas tynvaldas, kaip tiki meniečiai, seniausias pasauly, pirmą kartą susirinkęs 979 m. Įrodyta kad XIII a. – bet vis tiek vienas seniausių. Iki pat šiol įstatymai galutinai priimami parlamentarams susirinkus lauke ant tokio kalno.

Meno simbolis

Visose karūnos valdose gausu keistų papročių! Štai Džersyje ir Gernsyje tam, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, gali sukalbėti „Tėve mūsų“. Prancūziškai, su papildomais žodžiais. Juk čia nebuvo revoliucijų, okupacijų, viskas toliau teka Viduramžių vaga.

Meno sostinė Daglasas

Bet žaviausi Mene man – antrąjį šimtmetį skaičiuojantys geležinkeliai! Vien dėl jų čia verta skristi. Kur kitur gali pasivažinėti arkliniu tramvajumi, garvežio traukiamu traukiniu su medinėmis kupė (Isle of Man Railway, 1873 m.), vienu pirmųjų elektrinių traukinių (Manx Electric Railway, 1893 m.)?.. Ir viskas čia ne tik „atrakcijos turistams“, tinklo ilgis virš 100 km, tuo naudojasi ir vietiniai, nors autobusai – tarp jų gražius vaizdus atskleidžiantys dviaukščiai – gal ir patogesni (bet nemažiau keisti: štai autobusui kerta tokį Fėjų tiltelį per garsiakalbius keleivių prašoma sakyti „Labas, fėjos!“).

Garvežio traukiamame Meno traukinyje

Traukiniai pasiekia visas svarbiausias Meno vietas. Sostinę Daglasą su žavia pajūrio pastatų eile ir „prieglobsčio bokštu“ sudužusių laivų įguloms jūroje bei grupės Bee Gees statula – taip, ji kilusi iš Meno. Senąją sostinę Kastltauną, su įspūdinga Rušeno pilimi, kur gyveno Meno lordai. Garsiųjų TT motociklų lenktynių trasomis virstančius kelius. Laksio ratą, kurį sukdama upė išpumpuodavo vandenį iš kasyklų. Kur kitur pasaulyje gali atvažiuoti garvežio traukiamu traukiniu į… oro uostą? Būtent taip išvykome iš Meno.

Laxey ratas

Beje, Meno katės neturi uodegų – deja, garsiąsias Meno beuodeges per trumpą viešnagę tesutikome atvirukuose. O štai Gernsis garsėja geltonomis karvėmis.

Kaip patekti į Džersį, Gernsį ir Meną?

Meną, Džersį ir Gernsį nuo turistų masių saugo ir kliūtys patekti: ne, nėra labai sudėtinga, bet kitur paprasčiau, tad į Karūnos valdas užklysta tik atkaklesni keliautojai ir „kelionių sportininkai“.

Keliai yra du – laivu arba lėktuvu. Džersis ir Gernsis arčiau Prancūzijos, nei Britanijos – tad laivu galima keltis iš abiejų pusių: Prancūzijos Sen Malo uosto (netoli garsiojo Mon San Mišel vienuolyno) arba Britanijos Portsmuto (ir apylinkių). Laivai – greitaeigiai, plaukia 77 km/h, tad iš Prancūzijos plaukiama pusantros valandos, iš Britanijos ir 8 val.

Laivai Sent Heljero uoste Džersyje

Į Meną, tuo tarpu, plaukiama 3 val. iš Liverpulio.

Alternatyva – skrydis. Visur galima nuskristi iš Londono, į Meną pigiau iš Liverpulio. Skrydžių kainos labai varijuoja: kai keliavau aš, Džersis buvo pigiausias variantas, Gernsis – brangiausias.

Mes į Džersį ir Gernsį pasirinkome plaukti „trikampiu“ iš Prancūzijos: Sen Malas-Džersis, Džersis-Gernsis, Gernsis-Sen Malas. Kėlėmės su kemperiuku, tad reikėjo primokėti už aukštį, o ir šiaip keltai brangūs – bet tuomet nereikėjo vasaros sezono metu nepigių viešbučių ar autonuomos salose, išėjo pliusas. Grįžome anksčiau nei buvo būtina, kad dėl audros ar gedimo atidėtas laikas neujauktų tvirtų kelionės planų vėliau.

Meno arklinio tramvajaus arkliai plakate

Į Meną skridome lėktuvu iš Liverpulio: juk įdomus transportas ten – patirties dalis, nė nesinorėtų to praleisti keliaujant automobiliu…

Ar grįšiu dar į Meną, Džersį, Gernsį? Prieš keliaudamas būčiau spėjęs, kad sakysiu „ne“, juk salos tokios mažytės, kad pakaks ir trumpos viešnagės… Bet pabuvus atrodo, kad dar daug ką praleidau – nors ir sunku būtų sudėti į žodžius, ką konkretaus… Tiesiog smagu būtų vien stebėti tuos didžiuosius potvynius ir atoslūgius sėdint ant nuostabių Gernsio ar Džersio pakrantės suoliukų, važinėti visomis keistomis Meno traukinių linijomis nusipirkus kelių dienų bilietą, įsijausti…

Į šį straipsnį sudėjau visas interneto svetaines, kurias naudoju savo kelionėms. Nuo kelionių planavimo ir informacijos paieškos iki bilietų įsigijimo iki nuotraukų tvarkymo ar rūšiavimo. Kur svetainės sudėtingesnės, padariau video, kaip jomis naudotis, kokie jų pliusai ir minusai (su nuorodom).

Naudojate daugiau svetainių ar kitokias? Rašykite į komentarus, tegul čia bus didžiausias “kelioninių” svetainių katalogas!

Skrydžių bilietų pirkimas

1.Skyscanner.com – pagrindinė svetainė pirkti skrydžiams kai daugmaž žinau iš kur į kur reikia skristi.
2.Azair.com – pagrindinė svetainė „netikriems jungimams“ rasti ar idėjoms skirsti su sustojimu pakeliui už pigiau. Mano video apie Azair – čia.
3.Google Flights (google.com/travel/flights) – pagrindinė svetainė idėjoms, kur galima nuskristi už prieinamą kainą iš tam tikros vietos, arba per kur pigiausia atskristi į tam tikrą vietą. Mano video apie Google Flights – čia.
4.Avialinijų ir kartais tarpininkų svetainės – kai jau tiksliai randu, ko reikia – nusiperku patį bilietą ten, kur labiausiai apsimoka.
5.Flightradar24.com – čia bilietų nenusipirksi, bet pamatysi, kokie apskritai yra reisai (padeda ten, kur avialinijos neprekiauja internetu ir pan., bet daugeliui žmonių tai neaktualu, nes į tokias vietas nekeliauja).
6.Seatguru.com – nors tinklapis labiau reklamuojasi kaip vieta sužinoti kur yra konkreti kiekvienų avialinijų kiekvieno lėktuvo vieta (prie lango? Su daugiau vietos kojoms?), man aktualesnė yra informacija, kurios avialinijos kiek bagažo duoda nemokamai (kai viskas pateikiama viena forma, paprasta lyginti).

Taip pat žr. mano AŽ kelionių patarimų video, kur lyginu skirtingus būdus pirkti skrydžius.

Skaitykite plačiau čia: Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus.

Nakvynių užsakymas

1.Booking.com – pagrindinė svetainė viešbučių paieškai (kai reikia tiesiog pernakvoti), bet dabar ten yra ir butai, tad veikia ir kaip alternatyva Airbnb.
2.Airbnb.com – pagrindinė svetainė nuomojamų butų paieškai (kai reikia didesnių patalpų, su daugiau kėdžių, darbui nuotoliu, ilgesniam apsistojimui, arba tiesiog Booking.com nėra gerų pasiūlymų). Mano video apie Airbnb – čia.
3.Google Hotels – kai reikia rasti viešbutį pakeliui pagal žemėlapį (bet kartais tam praverčia ir Booking.com) arba kai Airbnb ir Booking.com viešbučių nėra ir reikia sužinoti, kokios dar svetainės populiarios toje šalyje (Google Hotels, tikėtina, bus nuorodos į tokias svetaines). Taip pat yra viešbučių, kuriuos vienintelis būdas užsakyti – sužinojus jų telefoną ar el. pašto adresą per Google Hotels, arba nuėjus ten gyvai; Google yra vienintelė sistema, kur jie matosi išvis. Mano video apie Google Hotels – čia.

Kai kuriose šalyse yra specifinių tik ten galingų svetainių, kur yra viešbučių, kurių nėra kitur – išsiaiškinu ir naudoju jas.

Skaitykite plačiau apie nakvynes užsienyje čia: Nakvynė užsienyje – kaip, kada ir kur apsistoti.

Autonuomos užsakymas

1.Skyscanner.com – pagrindinei paieškai, o paskui jau perku iš tarpininkų bei kompanijų, kurios ten nurodomos, prieš tai patikrinęs jų patikimumą. Mano video apie Skyscanner panaudojimą autonuomos užsakymui – čia.

Deja, kartais neturistinėse šalyse Skyscanner nieko neranda, kaip ir kiti varikliukai, bet autonuoma ten yra. Tada tenka pereiti prie senos geros Google paieškos.

Yra tekę naudotis Turo.com, kur tarsi “autonuomos Airbnb”, bet ten gerų pasiūlymų būna retai, priešingai nei Airbnb, ten labiau visokios išskirtinės mašinos.

Skaitykite plačiau čia: Autonuoma užsienyje – viskas, ką reikia žinoti.

Ekskursijų bei pramogų užsakymas

1.Guruwalk.com – nemokamos ekskursijos (free tours) po miestus – didžiausia duomenų bazė; lankydamasis mieste ilgiau visada patikrinu, ar ten nėra gerų nemokamų ekskursijų, būna puiki įžanga į miestą. Mano video apie GuruWalk – čia.
2.Klook.com – nebrangios ekskursijos ir kitos patirtys. Tačiau yra tik dalyje pasaulio miestų, daugiausiai Azijoje – jei yra, dažniausiai naudoju Klook, bet jei nėra, pereinu prie įvardytų žemiau.
3.Viator.com – ekskursijų ir patirčių užsakymui, kai neįmanoma per Guruwalk ar Klook (dažnai būna brangoka). Mano video apie Viator – čia.
4.Getyourguide.com – Viator analogas, patikrinu ir čia.
5.Eventbrite.com – Kartais būna visokie bilietai.

Kai kurių nemokamų ekskursijų nėra “Guruwalk”. Padeda Google paieška “XXX free tour”.

Skaitykite plačiau apie gidus ir ekskursijas čia: Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti.

Ryšio ir interneto įsigijimas

Keliaudamas trumpam naudoju eSIM, bet keliaujant ilgiau (ar į kai kurias šalis) dažniausiai apsimoka fizinė SIM.

1.Esimdb.com – eSIM toje šalyje palyginimas
2.Prepaid-data-sim-card.fandom.com – SIM kortelių ir išankstinio mokėjimo planų šalyje palyginimas. Kartais informacija pasenusi (dažnai realybėj kiek pigiau ir daugiau už tai gauni), bet gera vieta pamatyti, kokie yra tinklai, kokios maždaug sąlygos.

Skaitykite plačiau čia: Internetas ir ryšys kelionėse “už centus”. Kaip?.

Ypatingų kelionių užsakymas (safariai, kruizai)

Negaliu pasakyti, kad šias svetaines naudoju reguliariai, nes taip keliauju retai – tačiau yra tekę jomis naudotis ir, jei rinkčiausi būtent tokio pobūdžio kelionę, vėl ieškočiau tenai:

1.Safaribookings.com – didžiausias safarių (daugiadienių gyvūnų stebėjimo ekskursijų) pasirinkimas. Mano video apie Safaribookings – čia.
2.Cruisedirect.com – didžiausias informacijos apie kruizinius laivus ir kruizų užsakymų lobynas.

Yra specializuotų svetainių ir jachtų nuomai, bei kitoms kelionėms – bet taip dar nesu keliavęs.

Reputacijos tikrinimas

Renkantis viešbutį ar (ypač) autonuomą kai kuriose šalyse verta patikrinti reputaciją, nes pasitaiko arba grynų apgavysčių, arba tiesiog kokybė neatitinka pažadų. Įvertinimus žiūriu:

1.Google Maps – pagal vietą žemėlapyje paprasta rasti.
2.Trustpilot.com – būna žmonių komentarai apie kiekvieną vietą.
3.Tiesiog Google paieška – padeda rasti neigiamiausius atsiliepimus, ypač, jei ten apgavikai, nes kai kurie apgavikai sugeba “mėtyti pėdas” keisdami pavadinimus ir pan.

Aišku, jei klažką užsakinėji per platformą, padeda komentarai, esantys toje platformoje (pvz. Booking.com viešbučiams), bet kartais jų per mažai.

Skaitykite plačiau kaip išvengti apgavysčių kelionėse čia: Apgavystės kelionėse – kokios jos ir kaip išvengti.

Informacija apie dabartinę situaciją šalyje (orai, kainos, saugumas, naujienos ir kt.)

1.Windy.com – išmaniausias būdas pamatyti dabartinius ir būsimus orus – ir ne tik orus, bet viską, kas susiję su klimatu. Lietus, debesys, bangavimas, vandens temperatūra ir t.t. Mano video apie Windy – čia.
2.Flightradar24.com – dabartinė situacija oro uostuose – numatyti skrydžiai, vėlavimai, kur dabar lėktuvas, kuriuo skrisi ir t.t. Patikrinu skrydžio dieną, ten dažnai viskas atsispindi daug anksčiau ir tiksliau, nei praneša oficialiai. Mano video apie Flightradar24 – čia.
3.Numbeo.com – geriausia vieta sužinoti vietiniam kainų lygiui – kas kiek kainuoja, kaip skiriasi nuo Lietuvos, nuo kitų šalių, kurias žinai, kas brangiau, kas pigiau. Taip pat Numbeo yra ir šalių saugumo palyginimas. Mano video apie Numbeo – čia.
4.Globalpetrolprices.com – geriausias šaltinis benzino ir dyzelio kainoms visame pasaulyje (šiam konkrečiam klausimui patikimiau nei Numbeo) – aktualu keliaujant automobiliu.
5.Taxiautofare.com – taksi kainų įvairiuose miestuose lentelės – padeda išvengti apgavysčių, suprasti, kada apgaudinėja. Tačiau jei mieste yra Uber ar koks atitikmuo (sužinokite!), net jei nesinaudosi juo, reikia tiesiog patikrinti kainą ten ir parodyti taksistui – dažnai iš karto nuleidžia iki tos kainos. Bet kur nėra “Uber” ar jo konkurentų, vienintelis kelias – Taxiautofare.
6.Newsnow.com – turi skyrių apie kiekvieną šalį, miestą, kur automatiškai surenka angliškas tos šalies žinias (renka žinias be išankstinių nuostatų, iš visokių kanalų). Padeda kai iškyla kažkokių klausimų pvz. dėl situacijos kariniuose konfliktuose arba kai tiesiog norisi sužinoti, kokiu ritmu gyvena ta šalis.

Vizos ir biurokratija

Kadangi čia padarius ką netinkamai gali žlugti visa kelionė, čia ne tiesiog patikrinu vienoje svetainėje, bet peržiūriu daugiau skirtingų, nes jei klaidos tikimybė ir nedidelė, jos kaina – didelė. O klaidų tikrai esu radęs kiekviename iš šių šaltinių.

1.URM informacija keliautojams – problema, kad matosi ne visi atvejai, kai kita šalis panaikina vizas vienašališkai.
2.Vikipedijos straipsnis apie tai, kur galima keliauti su Lietuvos pasu – atnaujinamas stebėtinai gerai, bet, visgi, Vikipedija.
3.Pačios atitinkamos šalies URM puslapiai – “autoritetingiausias” šaltinis, bet ne visada laiku atnaujinamas ir paprastai randamas ar išvis egzistuojantis.
4.Joinsherpa.com tinklapis, įvedus savo pilietybę, iš kur bei į kur keliauji, parodantis vizų reikalavimus.

Atradęs, kad reikia vizos, jau einu oficialiu keliu, pvz. per oficialius tos šalies e-vizos portalus (dažnai būna daug tarpininkų, kurie siūlosi padaryti kažką už tave, bet paprastai tiesiog susimoki daugiau už prastesnę paslaugą, ypač, kai yra e-viza).

Jeigu kažkur “galai nesueina” (pagal vieną šaltinį yra vienaip, pagal kitą – kitaip) – reikia labai atidžiai aiškintis, kodėl taip yra ir kas teisus. Kartais skambinu į tos šalies ambasadą, konsulatą, užsienio reikalų ministeriją ir pan., nes tik jie gali autoritetingai atsakyti.

Informacija apie lankytinas vietas bei kultūrą

Daug pradinių idėjų susirenku iš Lonely Planet ir panašių knygų, o toliau jau domiuosi paskiromis vietomis. Taip pat iš filmų.

1.Augustinas.net – gal pasirodys keista, kad skaitau savo tinklapį ruošdamasis kelionei – tačiau tai padeda, kai į tą pačią šalį, regioną grįžtu po, tarkim, 5 metų, kai ką jau būnu pamiršęs. Mano video apie Augustinas.net kelionių vadovus – čia, o apie įspūdingiausių vietų rinkinius – čia.
2.Gabaleliailietuvos.lt – lietuviškos vietos. Čia irgi mano svetainė, tai panašiai, kaip Augustinas.net, tik Gabalėlius Lietuvos pildau nebūtinai ten buvęs. Į juos susirašau, kur kokia lietuviško paveldo vieta ir, kai ten keliauju, pažiūriu, ką susirašęs, kad aplankyčiau, nufotografuočiau, papildyčiau.
3.CIA World Factbook (cia.gov/the-world-factbook/) – daug esminės informacijos apie kiekvieną šalį, jos geografiją, populiaciją, kultūrą, ekonomiką. Glaustai, aiškiai ir viena forma.
4.Vikipedija – ypač padeda žinioms apie klimatą, kurios ten susistemintos ir apie kiekvieną miestą angliškoje Vikipedijoje pateikiamos vienodai; gali matyti, koks maždaug bus oras atitinkamą mėnesį.
5.Historyworld.net – visų šalių istorijos trumpai ir aiškiai: visi esminiai dalykai, kurių reikia susivokti kas ir kaip, bet pakankamai trumpai, kad perskaitytum vienu prisėdimu.
6.Atlasobscura.com – “netipinės” lankytinos vietos.
7.Theculturetrip.com – straipsniai apie įdomiausias kultūrines vietas.
8.Google paieška duoda įdomių rezultatų.

Skaitykite plačiau čia: Kaip susiplanuoti nepriklausomą kelionę?

Kalbos ir vertimas

1.Google Translate – vertimai (tinklapių, tekstų nuotraukose ir kito).
2.DeepL.com – geresnė kokybė, bet mažiau kalbų.
3.Omniglot.com – pasaulio šalių raidynai ir kaip skaityti kiekvienos kalbos tekstus (kad tinkamai perskaityčiau vietovardžius ir pan.).
4.Wikibooks.org – įvairių kalbų pradmenų pamokos.

Taip pat būna specifinių svetainių įvairioms kalboms, sukurtų jomis kalbančių su kokybiška informacija – stengiuosi jas rasti ir naudotis kalbos pramokimui.

Skaitykite plačiau čia: Kaip keliauti nemokant kalbos.

Filmai apie šalį, knygos, muzika

1.Youtube.com – paieškau eilėje patikimų kanalų ar nėra video apie tą šalį.
2.Vimeo.com – kartais ten būna ko nėra Youtube.
3.Google video paieška – randa dar daugiau nemokamai įkeltų video.
4.IMDB.com – filmų apie tą šalį ar tos šalies įvertinimai – padeda išsirinkti, ką žiūrėti.
5.JustWatch.com – parodo, kuriose legalios platformose galima pažiūrėti tą ar kitą filmą (Netflix ir pan.) – paprastai tokios platformos būna prieinamos kokiuose AirBnB pakeliui.
6.Watch32 – galima pasirinkti, kad rodytų atitinkamos šalies filmus.
7.Idope – padeda rasti tai, ko kitaip nerasi (senus, pamirštus filmus, kuriais niekur neprekiaujama, knygas). Tiesa, čia vyrauja piratiniai dalykai (nors ir ne vien) – deja, visokiuose Netflixuose smarkiai vyrauja dabartinė produkcija ir kitaip daug ko rasti neįmanoma.
8.Libgen – tas pats su knygomis ir knygų skanais.

Žemėlapiai / GPS

1.Google Maps – pagrindinė žemėlapių platforma maršrutų planavimui, sekimui.
2.OpenStreetMap.org – kai kuriose šalyse ir miestuose yra daugiau informacijos, nei Google Maps, ar ji kitokia (nes OpenStreetMap kuria patys žmonės). Jei kažko nėra Google Maps, tikrinu čia. Be to, su OpenStreetMap paprasčiau, jei reikia parsisiųsti ir naudoti kur nėra interneto.

Dar pora žymių alternatyvų – Apple Maps ir Bing Maps, bet jie retai pasiūlo ką nors, ko neturi bent vienas pirmų dviejų. Kai kuriose šalyse gali veikti vietinės alternatyvos, būti geresnės už tarptautines.

Viešasis transportas

1.Daugelyje šalių Google Maps padeda ir su viešuoju transportu, bet daugybėje vietų yra alternatyvios, tikslesnės, vietinės svetainės viešojo transporto maršrutams ir grafikams (verta jas sužinoti).

2.OpenRailwayMap.org parodo visus pasaulio geležinkelius ir kuriuose yra keleiviniai maršrutai – padeda planuotis keliones traukiniais.

Skaitykite plačiau čia: “Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti” bei “Kelionės traukiniais – viskas, ką reikia žinoti“.

Pažintys su vietiniais

1.Meetup.com – kur daug visokių dažniausiai nemokamų susitikimų, nuo stalo žaidimų iki žygių kartu iki kvizų ar dar ko.

Tačiau susipažinti galima ir tiesiog renginiuose, ekskursijose ir kitur, ką įsigyji kitais kanalais.

Skaitykite plačiau čia: Kaip užmegzti pažintis kelionėse?.

Vietų nuotraukos

1.Google Street View – pažiūrėjimui, kaip atrodo ta vieta, pvz. viešbutis – tiek dėl to, kaip rasti, tiek kaip atrodo rajonas. Taip pat kelių kokybei ir kt.
2.Mapillary.com – pagrindinis Google Stret View konkurentas; kartais būna nuotraukos vietų, kurių nėra Google Street View.

Kelionių fiksavimas

Po kiekvienos kelionės turiu “ritualą” susižymėti tam tikrose svetainėse, kas nuveikta, įkelti nuotraukas, išrūšiuoti medžiagą ir pan.:

1.Google Photos – sukeliu nuotraukų kopijas, jas rūšiuoja.
2.Google My Maps – pasižymiu buvusių kelionių maršrutus. Mano video apie Google My Maps bei kaip vėliau panaudoju tuos žemėlapius bendro kelionių žemėlapio sudarymui – čia.
2.My.flightradar24.com – pasižymiu nuskristus skrydžius – paskaičiuoja jų statistiką ir kita.
3.Nomadmania.com – pasižymiu aplankytus pasaulio regionus.
4.Google Sheets – susirašau naujų pažįstamų ir draugų kontaktus. Taip pat juos pakviečiu draugauti socialiniuose tinkluose, kaip Facebook ar Instagram.

Skaitykite plačiau čia: Kaip užfiksuoti keliones? (nuotraukos, video, dienoraščiai ir t.t.).

Kur rasti mano kelionių rezultatus

Čia dalinuosi savo kelionių rezultatais (pagal tai galite planuoti savo keliones):

1.Augustinas.net (šis tinklapis) – parašau kelionių vadovą po kiekvieną šalį, miestą, regioną; įspūdingiausias vietas sudedu į kategorijas į atskirus straipsnius
2.“AŽ kelionės” Youtube kanalas – videodienoraščiai iš unikaliausių kelionių, tinklalaidės “AŽ Automobiliu per pasaulį”, įspūdingiausios gyvenimo patirtys ir kita video formatu
3.“AŽ kelionės” Facebook– visi naujausi straipsniai ir video, o taip pat papildomai – nuotraukų katalogai ir įspųdžiai iš įdomiausių lankytų pastaruoju metu vietų
4.Instagram @augustinasaiste – mano ir žmonos bendras Instagram, kur labiau nauji įspūdžiai (kur dabar esame, ką veikiame). Viskas anglų kalba, taip palaikome ryšį su kekliautojais, su kuriais susiipažįstame.
5.“Gabalėliai Lietuvos” ennciklopedija – aprašau visas lietuviškas vietas pasaulyje.
6.Gabalėliai Lietuvos. Istorijos – dienoraščiai iš ekspedicijų lietuviško paveldo keliais.
7.“Gabalėliai Lietuvos” Youtube – kuriu filmus apie lietuviškas vietas pasaulyje, filmuoju interviu su tą paveldą kuriančiais ir prižiūrinčiais žmonėmis
8.“Gabalėliai Lietuvos” Facebook – dar daugiau nuotraukų ir informacijos apie lietuvišką pasaulio didybę.
9.“True Lithuania” Youtube – tas pats, kas Gabalėliai Lietuvos Youtube, tik anglų kalba

Programos, kurias naudoju

Taip pat perskaitykite straipsnį apie programas, kurias naudoju – nes ne viskas pasiekiama svetainėse.

Baskijos nerasi jokiame Europos žemėlapyje. Ją valdo Ispanija. Bet Ispanijos vėliavų čia nedaug – o ir tos perbrauktos (ant lipdukų, agituojančių už Baskijos laisvę)…

Kirtus Baskijos “sieną”, pasikeitė daug. Greta ispaniškų iškabų ir kelio ženklų matėsi parašyti itin keista, nematyta kalba. Ši baskų kalba ne tik nėra ispanų kalbos tarmė – istoriškai daugiau bendro tarp ispanų ir lietuvių kalbų, nei ispanų ir baskų! Manoma, kad baskai – seniausia Europos tauta, čia įsikūrusi anksčiau visų indoeuropiečių…

Ir nors laisvės jie neturėjo ir neturi, kelionė į Baskiją smarkiai skiriasi nuo kelionės į Ispaniją.

Atsišaukimas už Baskijos nepriklausomybę prie Gugenheimo muziejaus Bilbao

Vėsūs, bet didingi Baskijos kurortai

Nors į Baskiją atvažiavome liepą, stereotipiniai ispaniški karščiai liko toli už nugaros – Andalūzijoje, Madride. Baskijos pakrantė – žalia ir vėsoka. Kurortai vos išsitenka siauram lygesniam plote tarp kalvų ir Atlanto vandenyno paplūdimių: siauros gatvės, aukšti pastatai. Didžiausias ir garsiausias – San Sebastianas, kaip ir daugelis Baskijos miestų, greta “valstybinio“ ispaniško, žymimas ir visai kitokiu baskišku vardu – Donostija.

Baskijos kurortas tarp kalnų ir vandenyno

San Sebastiano / Donostijos didingi viešbučiai ir brangūs pakrantės restoranai skaičiuoja virš šimtmečio. Bet žalių kalvų įrėmintas Konča (Kontxa) paplūdimys maudytis visai netraukė: vėsu, nors vidurvasaris… Visgi, pakrantės promenada ankšta nuo turistų, maudalių irgi buvo, kiti išsirengę „deginosi“ prieš už debesų pasislėpusią saulę. Ne, priešingai Andalūzijai ar Ispanijos saloms, niekas čia pilnų užsakomųjų reisų neskraidina – kaip į kokią Palangą ar Sopotą, suvažiuoja savaitgaliams žmonės iš aplinkinių kraštų. Baskai, ispanai. Daug skamba ir prancūzų kalbos, juk Prancūzija – išsyk anapus Pirėnų.

San Sebastiano paplūdimys

Priešingai nykiai vienodiems karščiausiems Ispanijos krantams čia – gausu istorijos. Viena įdomiausių vietų man – Biskajos tiltas-keltas prie Bilbao miesto. Sunku paaiškinti, reikia pamatyti: to tilto “kelias” driekiasi tik virš dalies upės! Taigi, viskas vyksta taip: kol „kelias“ jų pusėje, žmonės užlipa, automobiliai užrieda. Tada kelio platforma, nešama sunkių trosų, kelia keleivius į kitą pusę, tarsi keltas! Tiltą išrado Gustavas Eifelis, jis statytas 1893 m., jų pasaulyje niekad nebuvo daug, dabar liko vos keli. Tikslas – kad dideli laivai galėtų įplaukti į anais laikais pramonės apsuptą upę (tam trukdytų įprastinis tiltas), bet kartu kertantiems upę tiltu žmonėms nereiktų lipti aukštyn. Tiesa, dabar užlipau ir į viršų, ant visų konstrukcijų, ten – pasivaikščiojimo takas.

Biskajos tiltas

Baskų didmiestis Bilbao ir Gugenheimo efektas

Kadaise pramone turtingas didžiausias Baskijos miestas Bilbao XX a. smuko žemyn, tapo Ispanijos mastais nykiu užmiesčiu: senamiestyje yra gražių namų, bet kur Ispanijoje jų nėra?

Bilbao centre

Tačiau ~1997 m. jis staigiais smūgiais įsirašė į pasaulio turizmo žemėlapius. Garsiausiose pasaulio architektų studijose užsakė visą eilę drąsių architektūrinių eksperimentų: Santiago Kalatravos Zubizuri Zubia tiltas, Normano Fosterio metro sistema ar Alhodinga vyno sandėlis, perstatytas taip, kad ant jo stogo – baseinas stikliniu dugnu, o iš vestibiulio gali matyti braidžiotojų kojas ir plaukikų pilvus…

S. Kalatravos tiltas

Bet visa tai tikriausiai būtų tik eilutės iššvaistytų lėšų lentelėse, jei ne tikrai pavykęs šūvis: Gugenheimo muziejus. Šis iš pirmo žvilgsnio atpažįstamas nenusakomos formos pastatas net įkvėpė atskirą terminą: Gugenheimo efektas. Kai vienas „superpastatas“ staiga „ištraukia“ miestą į turizmo olimpą.

Prie Gugenheimo muziejaus

Būtent pastatas. Kaip muziejus, Bilbao Gugenheimas „Google Maps“ ir panašiose sistemose vertinamas netikėtai prastokai. Tiesiog, turbūt, po tokio fasado, po nemokamai apžiūrimų skulptūrų lauke (“Maman” daugiakojo, fontanų, milžiniško šuns iš gėlių) tikiesi kaži ko, o visgi tai tik Niujorko Gugenheimo padalinys, didieji šedevrai – Niujorke, o Bilbao labiau garsėja laikinosiomis parodomis.

Maman skulptūra

Pamplona – rizikingųjų bulių bėgimų miestas

Baskija baigiasi, bet Baskija nesibaigia… Oficiali Baskija sudaro tik dalį tos šalies, kur kalbama baskų kalba ir keliamos Baskijos – bei, solidarumo vardan, visos eilės kitų nepriklausomybės stokojančių šalių – vėliavos.

Baskų „šalyje“ – ir šiaurinė Navara, jos garsusis Pamplonos miestas, baskiškai – Iruna. Didžiąją metų dalį ten – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Pamplonoje San Fermino metu. Laikraščiai nuo pirmų puslapių rašo, kaip sekėsi vakarykštis bulių bėgimas, kiek sužeista…

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Bulių erzinimas arenoje išsyk po bėgimo

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bulių bėgimas. Ištrauka iš mano videoįrašo iš balkono.

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Stebėtojai balkone ir užbarikaduotame, bet irgi vietas žiūrovams pardavinėjančiame Burger King restorane

Jau virš tūkstantmečio per Baskiją teka piligrimų upės: visą šalį vagoja Šv. Jokūbo keliai. Pagrindinis “dvasiškiausias” prancūziškasis daugeliui ėjikų čia ir prasideda. Tie, kam Kelyje svarbiau žygis, gamta, „pramynė“ savus, pavydžiui Camino del Norte žaliosiomis pakrantėmis. Kuprinėtus – pavargusius, bet pakylėtus – piligrimus sutikdavome ir pajūrio uolų viršūnių serpantinuose, ir Pamplonos centre, nardančius tarp raudonai-baltų apgirtusių San Fermino šventėjų.

Baskijos krantai

Tolstantis(?) Baskijos laisvės žiburys

„Baskija – tai ne Ispanija“ skelbia atsišaukimai paeiliui. Vien iš solidarumo pakabintų okupuotos Palestinos vėliavų mačiau daugiau, nei ispaniškų: visos „nelaisvos tautos“ baskams – likimo sesės. O kai vieno Baskijos miestelių bare žiūrėjau Europos futbolo čempionato finalą, kurį laimėjo Ispanija, negalėjau patikėti savo ausimis: ispanams įmušus įvartį vos pora žmonių kaip nors reaguodavo, po pergalės – jokių reakcijų išvis. Kai mušė ispanų varžovai irgi tyla – jiems tiesiog buvo tas pats, daug kas tik kartais žvilgteldavo į televizorių, tarsi būtų rodę kokį Okeanijos čempionatą… Ispanija baskams – užsienio šalis – ir gana priešiška. O tikroji baskų rinktinė – Bilbao „Atletico“ klubas, kuris iš principo neperka legionierių ir samdo tik užaugusius Baskijoje. Ir, nepaisant to, yra viena vos trijų komandų (greta pasaulio žvaigždynu pertekusių Madrido „Real“ ir „Barcelona“), nuo pat 1929 m. metų neiškritusi iš Ispanijos pirmos lygos (La Liga).

Tik pavieniai žmonės žiūri pasaulio futbolo čempionato finalą

„Juodžiausias metas“ Baskijai buvo XX a. vidurys: net baskų kalba buvo ispanų uždrausta. Tuomet baskai sukilo už nepriklausomybę, o ETA judėjimo sprogdinimai skambėdavo per Europos žinias tarsi musulmonų teroristų išpuoliai šiais laikais. Bet laikai keitėsi, Ispanijos politika atlaisvėjo, baskų kalba atėjo į iškabas ir mokyklas, o pati Baskija dabar – turtingiausias Ispanijos regionas. Daugybei baskų to pakako tam, kad baigtų rizikuoti vardan „laisvės svajonės“ ir nepriklausoma Baskija, nepaisant visų gatvės lozungų ir grafičių, atrodo toliau nei anksčiau. Net pati ETA 2017 m. sudėjo ginklus. Stebėdamas baskiškus sumuštinukus pinčos ramiai valgančius vietinius ir turistus, dabar sunkiai galėtum patikėti, kad čia dar neseniai aidėjo sprogimai.

Pinčos – tradiciniai baskiški užkandžiai

Rytų Europoje didžiosios Imperijos griuvo – Rusija, Osmanai, Austrija-Vengrija – net mažiausios tautos iškovojo laisvę. Vakarų Europoje gal žiaurumai buvo mažesni – bet turbūt todėl mažosios tautos iki šiol gyvena didžiųjų (anglų, prancūzų, ispanų) valdžioje. Genocidų, persekiojimų Vakaruose nėra – sakytų optimistas – galima gyventi, kam lieti prakaitą ir kraują? „Bet Baskija iš lėto skęsta“ – sakytų pesimistas. Gimstamumas – vienas mažiausių Europoje, ekonominė migracija – didžiulė. Praturtėjusioje Baskijoje vis daugiau ir „tikrų“ ispanų, ir afrikiečių nelegalų. Ir jie baskų kalbos nesimoko. Kam? Juk išmokęs ispaniškai, susikalbėsi ir visoje Ispanijoje, ir Lotynų Amerikoje, ir su visais „kaimynais baskais“, kurie vis tiek išmokomi valstybinės kalbos… O dar ta baskų kalba tokia sunki: priklausomai nuo apibrėžimo, 22 linksniai (daugiau nei kone bet kurioj kitoj kalboj)… Miestuose aplinkui girdėjau beveik vien ispanų kalbą ir tik vienoje kaimo degalinėje net į „Buenas tardes“ man atsakė baskiškai.

Baskiški užrašai lifte

Ateitis, kurios bijoma – anapus sienos, Prancūzijoje. Ten – irgi dar Baskija. Bet jei Ispanijos Baskijoje baskiškai moka 55% iš 2 mln. žmonių, tai Prancūzijos Baskijoje – vos 20%. Prancūzijoje “visi prancūzai”, o prancūzai turi kalbėti prancūziškai. Ispanijos pusėje kelio nuorodos į Prancūzijos Baskijos sostinę seną jaukų Bajonės miestą – baskiškos „Baiona“, Prancūzijoje jau tik prancūziškos – „Bayonne“. Jei Ispanijos Baskijoje jaučiausi lyg patekęs į kitą šalį, tai Prancūzijos pusėje nežinodamas nebūčiau atkreipęs dėmesio.

Gražus Bajonės senamiestis Prancūzijos Baskijoje

Ką žada ateitis – niekas nežino, bet šiandien Baskija tikriausiai – pati tikriausia ir išskirtiniausia šalis tarp tų, kurios nepažymėtos jokiuose Europos žemėlapiuose. Ji įtakinga nuo neatmenamų laikų: baskų banginių medžiotojai kadaise dominavo pasaulinėje banginių rinkoje, o laikais iki romėnai visur pasėjo lotynų kalbą, baskai gyvavo didelėje šiuolaikinės Ispanijos, Prancūzijos dalyje.

Visi mano kelionių po Ispaniją vadovai

Kelionės po Ispanijos žemyną

1. Madridas - šėlstantis senovinis didmiestis
2. Barselona - pasakiškiausios architektūros didmiestis
3. Andalūzija – didingi miestai ir karšti kurortai
4. Šv. Jokūbo kelias. Viskas, ką reikia žinoti
5. Galisija - kitokia Ispanija. Drėgna, vėsi, šventa
6. Baskija – seniausia Europos tauta
7. Korida Ispanijoje – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po Ispanijos salas

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala
7. Maljorka - nuo tradicinių miestų iki kurortų šėlsmo

Kelionių vadovai po Ispaniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!