Keliavau traukiniais po pačias įvairiausias šalis – nuo Europos iki Indijos, nuo Kenijos iki Japonijos, nuo Kazachijos iki Aliaskos.

Sudėjau į vieną straipsnį visą informaciją apie tai, kaip keliauti traukiniais, kuo jie skiriasi tarpusavy, kaip rasti maršrutus ir bilietus, kur tai daryti verta, o kur – geriau neprasidėti.

Pasaulio traukinių tipai (kodėl traukinys traukiniui nelygu)

Turbūt joks keliavimo būdas nėra toks įvairus, kaip traukiniai. Skirtingose pasaulio šalyse traukiniai atrodo visiškai skirtingai – vienur tai brangiausias ir patogiausias būdas keliauti, kitur – tai labiau gražių vaizdų kupina patirtis, nei transportas, o dar kitur jie lėti, bet be galo pigūs…

Prie Alaska Railroad traukinio

Prieš sprendžiant, ar kelionė traukiniu – jums – reikia sužinoti, kokie gi toje šalyje ir jums reikiamoje linijoje traukiniai. O traukiniai būna kelių tipų:

1.Greitieji traukiniai. Jie lekia 250 km/h, net 350 km/h greičiais. Šalyse, kur yra greitieji traukiniai (tokių šalių – mažuma), jie paprastai – patogiausias ir greičiausias būdas keliauti. Net su nuvažiavimais iki stoties išeina gerokai greičiau, nei automobiliu, o atstumuose iki kokių 600 km – ir greičiau, nei lėktuvu, nes juk į oro uostą reikia atvykti iš anksto, jis toliau centro, nei stotis. Tačiau sutaupyti nesitikėk: greitieji traukiniai paprastai ir brangesni už viską: autobusus, automobilius, net lėktuvus. Mat paleisti greituosius traukinius be galo brangu: jiems reikia statyti visiškai naujas, tiesesnes ir lygesnes, geležinkelio linijas. Todėl kai kuriose šalyse (ne visur) yra ir kitas minusas: greitųjų traukinių stotys yra toliau nuo centro, nes jos pastatytos naujai (taigi, į jas tenka važiuoti iš miesto tarsi į kokį oro uostą, taip prarandant dalį sutaupyto laiko). Jei svarstote keliauti greituoju traukiniu, verta paieškoti ir vidinių skrydžių: jie dažnai pigesni. Patirtis lėktuve ir greitajame traukinyje labai panaši: panašios sėdynės su atlenkiamais staliukais, galimybės krautis telefoną, neretai – kelios sėdynių klasės. Tačiau kelionės greitaisiais traukiniais jausmas – su niekuo nesulyginamas; jais per vieną dieną gali normaliai apkeliauti šimtus kilometrų nutolusius miestus. Pavyzydys iš mano kelionės po Japoniją: išvažiavome iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. jau buvome Kijote (už 514 km), ten praleidome visą pilną dieną ir vakarą, o nakvojome dar už 131 km Himedžyje, kad iš pat ryto galėtume eiti į Himedžio pilį.

Greitieji Japonijos geležinkeliai – vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro – kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti.

2.Standartiniai keleiviniai traukiniai. Geriausiu atveju važiuoja kokiais 100 km/h, bet dažnai ir tik 50 km/h ar lėčiau (štai Indijoje bet kuris traukinys, važiuojantis greičiau 55 km/h, vadinamas „supergreitu ekspresu“). Keliauti jais paprastai trunka gerokai ilgiau, nei automobiliu (bent jau priskaičiavus kelionės į stotį laiką), o jei šalyje yra magistralės – ir ilgiau nei autobusu. Tačiau tokie traukiniai dažnai būna pats pigiausias būdas keliauti po šalį, ypač skurdesnėse šalyse. Taip pat jie visi išvyksta iš stočių miestų centruose. Tiesa, jų grafikai dažnai retesni, nei autobusų, bet aiškesni: juk žinai, kad traukinys važiuos tik bėgiais, daug sunkiau „įlipti ne į tą“, maršrutų mažiau. Vagonų erdvė standartiniuose traukiniuose nėra tokia „aukso vertės“ kaip greituosiuose traukiniuose, tad čia gali būti ir atskiri vagonai restoranai, yra kur „pramankštinti kojas“. Važiuojant standartiniu keleiviniu traukiniu, svarbu, kiek ir kur jis stos pakeliui: jei stoviniuos daug stočių, tą patį atstumą nuvažiuoti gali užtrukti net dvigubai ilgiau ir gali apsimokėti palaukti vėlesnio rečiau stojančio traukinio užuot skubėjus lipti į ankstesnį lėtesnį. Retai stojantys traukiniai vadinami „Ekspresais“ (Express) o dažnai stojantys – „Vietiniais“ (Local).

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

3.Miegamieji traukiniai. Tai gali būti ir atskiri traukiniai, ir tiesiog atskiri vagonai standartiniuose keleiviniuose traukiniuose. Esmė: vietoje sėdynės gauni lovą, kurioje gali miegoti. Iš tikrųjų dažnai turi ir tą, ir tą: „dieninės“ sėdynės nakčiai transformuojamos į lovas. Kaina priklauso ir nuo to, kaip smarkiai sugrūstos lovos (vienu aukštu, dviem, trim?), taip pat ar turėsi atskirą kambarėlį (vadinamą kupė), ar visas vagonas bus tarsi vienas didelis lovų pilnas „hostelis“ (tai vadinama plackartu), o jei turėsi atskirą kupė – tai su kiek žmonių ją dalinsies (vienvietė, dvivietė, keturvietė…), ar turėsi kupė viduje kriauklę, dušą, tualetą (patys prabangiausi variantai!). Miegamieji traukiniai paprastai važinėja ilgais atstumais. Kadaise jie buvo įprasti visur, bet dabar juos daug kur išstūmė greitieji traukiniai („kam važiuoti visą naktį, kai gali nulėkti per 3 val.?“). Tačiau miegamasis traukinys prieš greitąjį turi ir privalumų: romantika ir kaina. Miegamieji traukiniai nebūtinai pigesni už greituosius (ypač jei renkiesi komfortabilesnes kupė) – tačiau net jei ir nesutaupysi tiesiogiai, sutaupysi netiesiogiai: juk praleisdamas naktį miegamajame traukinyje neturėsi mokėti už viešbutį (o jei imsi atskirą kupė, poilsio kokybė nebus prastesnė). Kas be ko, miegamaisiais traukiniais labiausiai apsimoka važiuoti naktį ilgesnius atstumus (mėgstu, kad bent 8 val.). Čia ilgesnis, lėtesnis važiavimas gali būti tik privalumas: juk niekas nenori atvykti į tikslą, tarkime, 4 val. ryto. Todėl greitieji traukiniai beveik niekada nebūna miegamieji, nakčiai jie stabdomi.

Kazachijos traukinio plackarte

Indijos geležinkelio plackarte. Šie suolai nakčiai virsta triaukštėmis lovomis

4.Miesto ir priemiestiniai traukiniai. Jie panašūs į metro – tik dažniausiai didžiąją kelio dalį važiuoja ant žemės ir rieda kiek ilgesnius atstumus (iki kokių 100 km). Jie gana lėti, nes daug kur stoja, bet privalumas – važiuoja dažnai, kaip metro, tad nereikia iš anksto tikrintis grafikų, pirkti bilietų, nes po kokių 10 ar bent 25 minučių visad atvažiuos traukinys (bent jau ne naktį). Taip pat jų linijos, kaip metro – fiksuotos ir aiškios, pažymėtos numeriais ar raidėmis, o ne dažnai negirdėtais stočių pakeliui pavadinimais. Tokiais patogu keliauti po miestą ir jo apylinkes. Tokio tipo traukiniai kiekvienoj šaly turi savo pavadinimą, kurį verta įsiminti: pvz. Vokietijoje tai S-Bahn, Paryžiuje – RER ir pan.

Paryžiečiai Gare Du Nord stotyje – skirtinguose požeminiuose peronuose čia stoja ir metro, ir RER

5.Turistiniai traukiniai. Jais važiuodami daugelis moka ne už nusigavimą iš taško A į tašką B, bet už patirtį. Tokie traukiniai paprastai važinėja gražiausiomis linijomis (už lango – kalnai, ežerai, jūra…), jungiančiomis turistinius miestus ar lankytinas vietas. Patirtį dar „pagražina“ dideli langai, maitinimas, kartais net – gido pasakojimas. Neretai tokiais maršrutais važiuoja kokie nors senoviniai traukiniai, pvz. traukiami garvežių: taip dar pritraukia geležinkelių fanų. Tokios kelionės kainuoja daug – nepaisant to, kad nėra labai greitos ar patogios. Tačiau traukinys čia – patirties dalis, tai labiau ekskursija, nei važiavimas. Neretai netgi pardavinėjami bilietai „tą pačią dieną į abi puses“, kaip į ekskursiją.

White Pass and Yukon turistinis traukinys Aliaskoje – bėgiai eina keliu, kuriuo žygiavo aukso ieškotojai XIX a., o traukinio vagonai – tokie patys, kaip tais laikais

Traukinių bilietai ir kaip sužinoti, kur važiuoja traukiniai

Vienas kelionių traukiniu privalumas – paprastai lengva išsiaiškinti grafikus ar nusipirkti bilietus. Nes daugelyje šalių visi geležinkeliai priklauso vienai įmonei, kitose – vos kelioms įmonėms. Taigi, nuėjęs į atitinkamą interneto puslapį, greit sužinosi, kur ir kada visoje šalyje važiuoja traukiniai, lengva susiplanuoti visą kelionę. Ir, net jei nepirktum bilietų internetu, nuėjęs į kasą bet kurioje stotyje galėsi susipirkti bilietus visai kelionei – net iš kitų miestų.

Tai – visai kas kita nei autobusai, daug kurių privatūs. Dažnai nėra jokios vienos ar net kelių vietų, kur rastum informaciją apie visus autobusus, ir jau tikrai negalėsi Delio stotyje nusipirkti bilieto į autobusą Bombėjus-Goa, kuriuo važiuosi po savaitės (o į traukinį gali).

Be to, dar prieš apskritai imant domėtis traukinių bilietais, akimirksniu patikrinu, kur apskritai realu toje šalyje keliauti traukiniais. Tam padeda puslapis Open Railway Map – ten sužymėti visi pasaulio geležinkeliai; greitieji ir eiliniai geležinkeliai pažymėti skirtingomis spalvomis.

Open Railway Map žemėlapis (galima priartinti). Oranžiniai – įprastiniai geležinkeliai, raudoni – greitieji

Taigi, jei jums reikalingos vietos yra prie „egzistuojančio geležinkelio“, verta ieškoti jo grafikų ir kainų. Kaip matyti, daugybėje pasaulio šalių geležinkelių nėra išvis, arba jie jungia tik kai kuriuos miestus – aišku, kad neverta ieškoti traukinio bilieto tarp miestų, kurių nejungia geležinkelis.

Tiesa, kai kuriose šalyse pardavinėjami „traukinių bilietai su persėdimais“. Panašiai kaip ir persėdimo iš lėktuvo į lėktuvą atveju, tokiais atvejais, pavėlavus pirmam traukiniui, gausi naują bilietą. Jei perki du atskirus bilietus, reikia pasilikti laiko persėdimui: kai kurios didžiųjų miestų stotys labai didelės, o jei ten būsite pirmą kartą, dar užtruks laikos susigaudyti, į kurį peroną eiti.

Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad geležinkeliai pasaulyje nėra vienodi – skiriasi jų vėžės (atstumas tarp bėgių). Pvz. Lietuvoje vyrauja rusiškoji vėžė (1,520 m), o Vakarų Europoje – tarptautinė (1,435 m). Teoriškai įmanoma traukiniui pervažiuoti iš vienos vėžės į kitą: tam arba naudojami specialūs traukiniai, arba per kelias valandas laukiant pasienio stotyje „perkalami ratai“. Bet realybėje tai atsieina pinigų/laiko, tad jeigu susiduria skirtingos vėžės, traukinių maršrutų, jungiančių abi puses, bus mažai ir gali būti patogiau keliauti kitais būdais. Dėl šios priežasties, tarkime, mažai yra traukinių iš Lietuvos į Lenkiją ar toliau.

Europos geležinkelio linijų vėžės (pagal Open Railway Map)

Taip pat reikia žinoti, kad kai kuriose šalyse traukinių bilietų kainodara yra kaip ir lėktuvų – į tą patį traukinį perkant bilietą smarkiai anksčiau (ar jei traukinys nepilnas) mokėsi mažiau. Ten labai apsimoka pirkti iš anksto, o ne stotyje. Taip pat yra šalių, kur traukinių per mažai ir iš anksto nenusipirkęs bilieto negausi. Bet yra šalių, kur kainos nesikeičia kada bepirksi, ir bilietų beveik visada yra – tokiose neapsimoka pirkti iš anksto, geriau pasilikti galimybę pakeisti planus.

Traukinių abonementai – Eurail, JR Pass ir kt.

Vienas unikalių kelionės traukiniais žavesių – traukinių abonementai (pasai), kuriuos įsigijęs gali tom dienom neribotai važinėti traukiniais. Kadangi vienos šalies keleiviniai traukiniai (ar dauguma jų) priklauso vienai kompanijai, tai tos kompanijos (ar kelių kompanijų aljanso) išleisti abonementai paprastai leidžia pasiekti daugelį šalies miestų.

Variantai būna keli:
1.Abonementas galioja fiksuotą laiko tarpą, pvz. 1 savaitę ar 2 savaites. Tokie apsimoka labai intensyvioms kelionėms, kai kasdien kur nors važiuosi traukiniais. Pvz. taip apkeliavau Japoniją su „JR Pass“ abonementu, per savaitę aplankydamas keliolika miestų: greitaisiais traukiniais pervažiuodavau ir 300-700 km per dieną.

Tokia kelionė su JR Pass per 7 d. leido ženkliai sutaupyti (palyginus su bilietų pirkimu vietoje)

2.Abonementas galioja nustatytą dienų skaičių – tačiau tos dienos gali būti ne iš eilės. Tokie apsimoka keliaujant mažiau intensyviai. Abonemento dienas panaudoji, kai važinėji dideliais atstumais, o tarp jų gali būti ir vienoje vietoje ar aplink, keliauti kitais būdais (arba pigiais, trumpų nuotolių traukiniais – neapsimoka dėl tokių sunaudoti abonemento dienos!). Tiesa, dažnai vis tiek būna maksimalus laiko tarpas, per kurį privalai išnaudoti visas dienas. Šitaip, pavyzdžiui, keliavome po Pietų Korėją – bazuodamiesi Seule, su abonementu kas antrą ar kas trečią dieną suvažinėdavome greitaisiais traukiniais pirmyn-atgal į kokį miestą ir grįždavome (išvažiuodavome anksčiausiu rytiniu traukiniu, grįždavom paskutiniu vakariniu).

Pietų Korėjos greitųjų geležinkelių žemėlapis. Per keturias dienas galėjome suvažinėti pirmyn-atgal iš Seulo keturiom linijom.

Taip pat pasitaiko „nuolaidos abonementų“: juos pirkdamas nekeliausi nemokamai, bet gausi nuolaidą kiekvieno bilieto kainai (pvz. 50%). Dažniausiai tokius naudoja gyventojai, o ne turistai.

Europoje garsiausias traukinių abonementas – Eurail, nes jis įgalina keliones traukiniais po daugelį Europos šalių. Tiesa, būtina viską pasverti. Skirtingose šalyse to paties Eurail sąlygos skirtingos: kai kuriose net ir turėdamas abonementą privalai dar rezervuoti kiekvieną bilietą ir susimokėti „rezervacijos mokestį“, kuris savaime sąlyginai nemažas (turint omeny, kiek jau sumokėjai už Eurail). Dar kitose šalyse nors Eurail sąlygos geros, vietiniai bilietai irgi labai pigūs, todėl Eurail neapsimoka. Be to, svarstant, ar apsimoka Eurail, verta lyginti kainas ir galimybės ne tik su traukinio bilietais „perkant po vieną“, bet ir su autobusais, lėktuvais ar kitais kelionės būdais. Viską susumavus, Eurail apsimoka pirkti, jei tom dienom keliausi didelius atstumus traukiniais šalyse, kur šiaip bilietai brangūs, o su Eurail priemokos už kiekvieną bilietą nėra ar ji maža.

Kur reikia primokėti už traukinio bilietus su Eurail (apytikslis žemėlapis, nes ir toje pačioje šalyje situacija varijuoja)

Dalis abonementų praktiškai niekada neapsimoka – pvz. niekaip nemačiau naudos iš Indijos abonemento, tad jo ir nepirkau. Kiek skaičiavau – jis man būtų apsimokėjęs, nebent jei didžiąją kelionės laiko dalį praleistum traukiniuose, važiuotum 12 val. kasdien ir pan. Tiesa, kainos keičiasi, pasiūlymai skiriasi: todėl reikia nesivadovauti kokio keliautojo 3 ar 5 metų senumo patirtimi ir pačiam patikrinti reikiamos šalies abonementą prieš kelionę. Kartais abonementai brangsta greičiau už bilietus – ir kas apsimokėjo, nebeapsimoka. O kartais atvirkščiai.

Bet šiaip abonementai apsimoka tik intensyviausioms kelionėms – kita vertus, turėdamas abonementą gali pasvarstyti kelionę “paintensyvinti”, keliauti taip, kaip antraip nekeliautum, nors gal tai ir savaip patogiau, pavyzdžiui:
*Kaip mes Pietų Korėjoj suvažinėdami per dieną pirmyn-atgal į tą pačia nakvynės vietą Seule, užuot tampęsi su kuprinėm (būdavo ir 600 km atstumas per dieną iš viso).
*Kaip mes Japonijoj naudojomės greitaisiais traukiniais tarsi metro, be jokio ėjimo į kasą tiesiog lipdami į tą, kuris greičiausiai atvažiuoja ir važiuoja kur reikia (ten su abonementu nereikia rezervacijos).

Korėjos greitajame traukinyje

Jei apsispręsite pirkti abonementą, žiūrėkite ir įsigijimo sąlygas. Kai kuriuos abonementus, tarkime, galima nusipirkti tik už šalies ribų (t.y. prieš kelionę), kitus gali ir internetu.

Traukinių pliusai ir minusai

Koks bebūtų traukinys ir kur, jie turi kai kuriuos bendrus pliusus, lyginant su autobusais:

1.Važiuoja tolygiau, nei autobusas, nestoviniuoja sankryžose ir pan. – todėl patogiau jame skaityti, dirbti, miegoti (ypač tiems, ką gali supykinti).

Traukiniu per Maroką. Staleliu galima naudotis kaip namuose, priešingai autobusui ar net lėktuvui (turbulencija) nebūna kratymų, išskyrus kai kuriuos prastai prižiūrimus geležinkelius

2.Lengviau suprasti maršrutus – traukinys važiuos tik ten, kur yra bėgiai, tad belieka sužinoti, ar stos atitinkamoj stotelėj.

3.Lengviau rasti bilietus ir grafikus, nes geležinkelių kompanijų mažiau, nei autobusų (žr. aukščiau).

4.Įprasta, kad traukinyje yra tualetas (autobuse dažnai nebūna ar neveikia).

5.Daugiau vietos ir erdvės – dėl to ir dėl tolygaus važiavimo paprasta pasivaikščioti. Kai kuriuose traukiniuose ir yra kur nueiti (vagonai restoranai, pardavimo automatai, „balkonai“ ir pan.).

6.Alternatyvūs vaizdai pro langą – jei kažkuriuo maršrutu jau važiavote autobusu ar automobiliu, tai kas palei kelius matėte, o geležinkelis bus nauja patirtis (tad gali būti verta į vieną pusę keliauti automobiliu, į kitą – traukiniu). Kai kurios geležinkelio linijos garsėja kaip itin gražios.

White Pass and Yukon traukinyje Aliaskoje

Tačiau traukiniai turi ir minusų:

1.Geležinkeliai yra ne visur. Taigi, traukiniais galėsi nuvažiuoti mažiau kur, o net jeigu abiejuose miestuose ir yra traukinių stotys, nebūtinai bus tiesus geležinkelis tarp jų. Be to, dažnu geležinkeliu nevažinėja keleiviniai traukiniai arba važinėja tik itin retai.

2.Kelionės autobusu visur pasaulyje daugmaž panašios tarpusavyje – kaip ir kelionės automobiliu ar kelionės lėktuvu, taigi, pasirinkęs tokį kelionės būdą, žinai ko tikėtis. Tuo tarpu traukiniai gali važiuoti ir 30 km/h, ir 300 km/h vidutiniu greičiu, turėti kėdes arba lovas (miegamųjų autobusų irgi būna, bet retai), bendrą erdvę ar atskirą kupė, turėti vagoną-restoraną arba ne, kai kuriose šalyse traukiniai tragiškai vėluoja valandų valandas ar net paras (kas autobusams ar lėktuvams pasitaiko daug rečiau). Visa tai būtina išsiaiškinti prieš renkantis toje šalyje keliauti traukiniu, nes yra vietų, kur kelionės traukiniais turi gerokai daugiau papildomų minusų (arba daugiau pliusų).

Vagonas-baras Kazachijos traukinyje

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose.

Traukinių kultūra

Traukiniai labiau nei daugelis transporto rūšių kiekvienoje šalyje turi savo kultūrą. Nes traukiniai atsirado dar XIX a., tai buvo pirmasis masinis žemės transportas pasaulyje – ir kelionių geležinkeliais tradicijos skirtingose šalyse nuėjo skirtingais keliais. Skiriasi, ko žmonės tikisi iš traukinio, kaip traukiniuose elgiasi. Labai įdomu tą kultūrą patirti – visada keliaudamas traukiniais ja pasidomiu ir stengiuosi įsijausti.

Pavyzdžiui, Japonijoje traukinys – „ramybės oazė“, ten nemandagu garsiau kalbėti ar kalbėti telefonu – nes kaip niekur daug keleivių net priemiestiniuose traukiniuose miega prieš ar po ilgų darbo valandų. Užtat įprasta traukiniuose valgyti (kas daug kur pasauly uždrausta), o ekiben vadinamas „traukinių stočių maistas“ yra taip numylėtas, kad dėl geriausių „ekiben“ jų fanai netgi trumpam išlipa stotyse, kuriose šiaip jiems išlipti nereikėtų. „Išlipti trumpam“ paprasta, nes Japonijoje pagrindinėse linijose traukiniai važinėja kas 10 ar 15 min. tarsi metro. Ir tie traukiniai punktualiausi pasaulyje: japonai net įpratę planuotis persėdimą iš traukinio į traukinį per kokias 30 sekundžių, nes „abudu tie traukiniai juk vienu metu stabtels priešingose to paties perono pusėse“!

Japonijos priemiestiniame traukinyje keleiviai snaudžia

Indijos perkrauti traukiniai – pagrindinė priemonė, sujungianti šalį. Kad ir lėti, nepatogūs, neretai vėluojantys valandų valandas, pergrūsti taip, kad bilietus kartais tenka pirkti ir prieš mėnesį-kitą, jie daugelyje maršrutų visgi – geriausia kelionės alternatyva. Be to, kiekvienas Indijos traukinys – tai socialinė piramidė. Važiavimo klasių juose būna penkios ir keliaudamas kiekvienoje sutikdavau visai kitokius žmones – nuo besistumdančių beraščių vargšų žemiausiose iki angliškai puikiai kalbančių inžinierių aukščiausioje. Indijos geležinkeliuose normalūs daug dalykų, už kuriuos kitur gal net būtum suimtas: jų laukiama miegant ant žemės stotyse tarp žiurkių ir karvių, normalu lipti į važiuojančius traukinius pro langą ar bent taip įgrūsti lagaminus, kad užimtum vietą (ir konduktorius nustebo kai atsisakėm iššokti iš važiuojančio traukinio po to, kai jis pavėlavo atidaryti stotyje duris). Elgetos, pro langą maistą stumdantys prekijai ir vagono viduj ką sau iš to valgio mėginančios nugriebti pelės. Ko tik nemačiau apvažiuodamas Indiją geležinkeliais!

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė

JAV ir Kanadoje traukinys (išskyrus kelis priemiestinius) – tai tokia „XIX a. aristokratiškos kelionės patirtis“. Prabanga, nuostabūs vaizdai, atskiros vietos valgymui, kai kur net balkonai apsidairymui. Tačiau traukiniai lėti, nuolat vėluoja, stoja praleisti kitus traukinius. Per vieną kelionę Aliaskoje netgi du priešpriešiais atvažiavę traukiniai sustojo vidury niekur, kad mašinistai perliptų iš vieno į kitą! Kaip ir XIX a., niekas nesitiki greičio ir punktualumo, tarsi tai būtų turistinis traukinys, nors toks nėra.

Aliaskos geležinkelių vistadome ‘antras aukštas’. kur kiekvienas žemesnės klasės keleivis gali praleisti 20 minučių (tiesa, niekas laiko neskaičiuoja)

Kinijos geležinkeliai – tokie „autoritariniai“. Bilietą perki tik su pasu, į peroną apsauga praleidžia tik kai jau ten atvažiuoja traukinys (visa minia pajuda vienu metu), visokios saugumo patikros, daug kur – didžiulės eilės ir grūstys… Iš pažiūros Kinijos greitieji traukiniai labai panašūs į japoniškus, bet atmosfera keliaujant visiškai kitokia, o apie „japonišką“ atėjimą į stotį ir neplanuotą įlipimą į pravažiuojantį traukinį dažniausiai gali tik pasvajoti! Užtat stotys – naujesnės ir didesnės nei bet kur kitur pasaulyje, tarsi tarptautiniai oro uostai.

Kinijos greitieji traukiniai

Kenijoje senoji britiška geležinkelių sistema po nepriklausomybės dėl nepriežiūros beveik visai sunyko, bet kinai pastatė naują, nors ir mažesnę. Pastaroji primena ‘eilinius’ Europos traukinius, bet ten, palyginus su itin prastais keliais, tai – bene patogiausias būdas keliauti. Tačiau traukiniai važiuoja retai, stotys toli nuo miestų – taigi, kelionė traukiniu “atima” žymią dalį dienos, tad kelionė traukiniu – “visos dienos įvykis”. Panaši situacija būdinga ir daugiau Afrikos šalių.

Mados Kenijos traukinyje.

Aišku, savą traukinių kultūrą turėjo ir Sovietų Sąjunga, ją dar prisimena vyresni lietuviai: su miegamaisiais traukiniais, visur važinėjančiais Maskvos laiku, plackartais, vagonais restoranais ir daugiadienėmis kelionėmis – traukinyje „gyvenama“ ilgiau laiko, nei bet kur kitur pasaulyje, jis kai kuriems tampa it laikinais namais. Ta kultūra liko Rusijoje, pats patyriau ją Kazachijoje – o Lietuvoje ir kitose mažesnėse šalyse pranyko, nes tiesiog neturime tam tinkamų ilgų maršrutų; traukinius nukonkuravo autobusai.

Kazachijos traukinyje – plackarto antrame aukšte

Kelionės viešuoju transportu – dažnai nuvertinamos. Didelėje dalyje šalių keliauti viešuoju transportu yra patogu ir pigiau, palyginus su autonuoma ar ekskursijomis – bent jau jei keliaujate vienas. Viešajame transporte ir kur kas labiau susiduri su vietos kultūra, gali pabendrauti su vietiniais.

Bet kaip sužinoti maršrutus, tvarkaraščius, kiek transportas kainuos, ar tikrai toje šalyje taip keliauti apsimoka?

Viešuoju transportu pravažiavęs kai kurias didžiausias pasaulio šalis (Indiją, Kiniją, Japoniją, Kazachstaną ir kitas), dalinuosi patirtimi.

Poilsio akimirka Tailando traukinyje

Kiek kainuoja keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto kainos tikriausiai pasaulyje skiriasi labiau, nei bet kokio kito dalyko. Maisto, benzino, viešbučių kainos irgi skiriasi – bet ne tiek. Pavyzdžiui, Šveicarijoje nuvažiuoti traukiniu kilometrą kainuoja maždaug 200 kartų brangiau, nei Indijoje!

Indijoje gali 650 km atstumą nuvažiuoti už 3 eurus, o Ciuriche tiek atsieis pats pigiausias vienos zonos miesto autobuso bilietėlis.

Todėl viešuoju transportu itin apsimoka keliauti neturtingose, pigiose šalyse – net jei keliaujate keturiese ar aštuoniese tai gali būti pats pigiausias kelionės būdas.

Pigiausia Indijos geležinkelių klasė. ‘Tik tu stumkis, nes kitaip įlipantieji įstums atgal’ – sakė už manęs eilėje išlipti laukiantys keleiviai

Tuo tarpu turtingose šalyse (pvz. Vakarų Europoje) paprastai viešasis transportas santykinai brangus – Jungtinėje Karalystėje net vienam žmogui išsinuomoti automobilį, būna, atsieina pigiau, nei vairuoti ilgesnį maršrutą tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu. Dviems žmonėms – beveik visada pigiau nuomotis automobilį (jei nebūni ilgą laiką viename mieste).

Kad sužinotumėte viešojo transporto kainas konkrečioje šalyje, tiesiog “pagūglinkite” atsitiktinius maršrutus (tarkime, tarp didžiausių šalies miestų), pažiūrėkite, koks atstumas ir kiek kainuoja ir pamatysite, kiek ten kainuos nukeliauti 100 km autobusu ar traukiniu. Jei jau esate vietoje, galite pažiūrėti ir stotyje.

Viešasis transportas gali būti ir geriausias būdas keliauti. Čia – greičiausias pasaulio traukinys, 430 km/h greičiu nulekiantis nuo Šanchajaus centro iki oro uosto. Kainavo tik 5 eurus: Kinijoje viešasis transportas ir geras, ir pigus

Kiek laiko sugaišite keliaudami viešuoju transportu?

Keliaudamas viešuoju transportu visada sugaišti daugiau laiko, nei su ekskursija, nuomotu automobiliu ar taksi. Nes reikia nueiti iki ir nuo stotelės, reikia laukti stotyje ar stotelėje, pirkti bilietą.

Priklausomai nuo šalies ir miesto, tai gali užtrukti kelias minutes arba valandų valandas. Kai kuriose šalyse viešuoju transportu keliauti nelabai rekomenduočiau išvis: jeigu svarbių lankytinų vietų juo negalima pasiekti, ar autobusai šalyje tokie reti, kad nuvažiavus pirmyn nepavyks tą pačią dieną sugrįžti. Net jei yra du ar keturi autobusai per dieną, jau nepatogu: nebe jūs planuosite kelionę, o turėsite taikytis prie transporto. Jei taip sunkiai pasiekiama viena lankytina vieta – dar nieko, bet jei daugelis – smarkiai sutrumpės sąrašas vietų, kurias spėsite aplankyti per kelionę.

Viešasis transportas Armėnijoje

Kaip taisyklė, viešuoju transportu patogiausia keliauti tankiai gyvenamose šalyse, nes miestai ten dažni, žmonių daug, tad transporto maršrutai driekiasi visur ir autobusai bei traukiniai važinėja dažnai. Tokiose šalyse ne tu derinies prie viešojo transporto, o viešasis transportas tarnauja tau: gali ateiti bet kada į stotelę ar stotį ir tikėtis, kad, tarkime, vėliausiai po kelių minučių atvyks reikiamas miesto autobusas, o per keliolika minučių – tarpmiestinis autobusas ar traukinys į rekiamą miestą.

Tankiausiai gyvenamose turtingose šalyse, kaip Japonija, viešasis transportas neabejotinai yra netgi patogiausias būdas keliauti: nes dėl kamščių kiti būdai ten sudėtingesni.

Greitieji Japonijos geležinkeliai – vieni moderniausių pasaulyje. Jie važinėja 250 km/h ir greičiau ir važinėja tarsi metro – kas kelias minutes. Pakanka ateiti bet kada į stotį ir galėsi važiuoti. Netgi ‘rečiau gyvenamose’ (Japonijos mastais) vietose traukiniai kursuoja kas valandą.

Tuo tarpu beveik neįmanoma viešuoju transportu keliauti po rečiausiai gyvenamas šalis ir regionus, ypač jei jos dar ir skurdžios. Apskritai, kelionės viešuoju transportu tai visų pirma kelionės po miestus – po gamtą keliauti viešuoju transportu daug sudėtingiau, nors kai kurios svarbiausios gamtinės vietos juo irgi pasiekiamos.

Iš traukinio Fesas-Marakešas gera stebėti gamtą, bet išlipimų joje nėra

Kur ir kaip keliauti viešuoju transportu įdomiausia?

Kaip kelionės patritis, viešasis transportas įdomiausias egzotiškose šalyse. Ten verta jį išbandyti net jei ir galėtuėmte ar norėtumėte keliauti kitaip. Indijos geležinkeliai, Kenijos matatu, Japonijos šinkansenai – visa tai yra tikri šalių portretai, kurių kitaip nepatirsi. Vietinių stebėjimas transporte, bendravimas su jais gali tapti net vienu svarbiausių kelionės kozirių. Viešajame transporte kaip niekad galite pasijusti vietinio gyvenimo dalimi: net jei šalis palyginti turistinė, maršrutiniame autobuse ar traukinyje dažnai būni vienintelis turistas.

Matatu – tradiciniai Kenijos mikroautobusai, kuriuos žmonės renkasi ne tik pagal maršrutą, bet ir pagal išpaišymą bei viduje skambančią muziką: tam skiriama daug dėmesio, o matatu su gera garso įranga net brangesni, nors važinėja tais pačiais maršrutais

Tiesa, neturtingose egzotiškose šalyse viešasis transportas ir vienas nepatogiausių fiziškai (seni autobusai, kietos sėdynės, nėra kondicionierių, skersvėjai ir pan.) – bet man asmeniškai dar joks viešasis transportas nebuvo toks nepatogus, kad gailėčiausi važiavęs. Be to, jei reikia komforto ir jei nevažiuojate į atokius kaimus, paprastai net skurdžiausiose šalyse yra patogesnių viešojo transporto alternatyvų: geresnės klasės vagonai traukiniuose ar “pagerinti” autobusai (žr. “Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau”). Pasidomėkite.

Aplūžęs autobusas Indijoje. Beje, bilietų pardavėjas stotyje miegojo ant prekystalio, kol nepažadinome.

Įdomu viešuoju transportu keliauti ir po šalis, kurių kalbą suprantate – nes ilgas kelias tarpmiestiniu autobusu ar traukiniu puiki proga užmegzti pokalbį su šalia sėdinčiais vietiniais. Tiesa, net jei ir nemokėtumėte vietinės kalbos, bet mokėtumėte kurią tarptautinę (ypač anglų), verta pamėginti: iš pokalbio su vietiniu gali daug sužinoti apie vietos kultūrą. Jei kas užkalbins jus, atsakinėkite išsamiai, kad vietinis suprastų, jog norite bendrauti. Galite pamėginti pakalbinti ir kitus turistus – galėsite pakalbėti apie lankytinas vietas, gal kur kartu nueiti.

Kenijos traukinyje. Kadangi tai buvusi Anglijos kolonija, galėjau 5 val. trukmės reise Mombasa-Nairobis nemažai pabendrauti su bendrakeleivėmis, sužinoti apie jų atostogų papročius. Be to, jos man pro traukinio langą parodė dramblius, žirafas – pats greičiausiai nebūčiau spėjęs pastebėti

Aišku, laikas autobuse ar traukinyje visada yra tavo – todėl pats sprendi, ką su juo daryti. Gal nusnausti, gal stebėti kelią, gal paskaityti knygą ir pasiruošti apsilankymui ateinančiame mieste. Tuo kelionė viešuoju transportu patogesnė už, tarkime, automobilio nuomą (kur reikia vairuoti, sekti žemėlapį), autostopą (kur bendrauti kone privaloma) ar ekskursiją (kur privalomas pasakojimas, vaikščiojimas po tam tikras vietas).

Tvarkinga eilė prie Japonijos traukinio. Kaip lipama į viešąjį transportą irgi daug pasako apie vietos kultūrą

Traukinys, autobusas, laivas ar lėktuvas?

Autobusai bet kurioje šalyje yra tam tikras viešojo transporto pagrindas: jeigu ir nebus kitos galimybės nuvažiuoti į tam tikrą vietą, dažniausiai bus galimybė autobusu. Problemos – jie lėtoki, stringa kamščiuose, be to, jų maršrutus ir grafikus paprastai sužinoti sudėtingiausia. Dėl kamščių miesto autobusų, jei tik įmanoma, verta vengti norint nuvažiuoti didelius atstumus milžiniškuose miestuose (2 mln. gyventojų ir didesniuose).

Baisiame kamštyje stringantys Bankoko miesto autobusai

Beje, ne visame pasaulyje autobusai atrodo kaip autobusai – kai kur, pvz. daug Afrikos ir Azijos šalių, autobuso rolę atlieka mikroautobusai, pikapai arba net universalai/dideli sedanai (maršrutiniai taksi) – pastaruosius ir atskirti nuo eilinių mašinų gali būti sudėtinga, o grafikų jie neturi (išvažiuoja kai pilnas).

Tokie pikapai dalyje Lotynų Amerikos užkampių tarnauja kaip viešasis transportas

Traukiniai yra labiausiai skirtingose šalyse besiskirianti viešojo transporto rūšis. Ten, kur yra greitieji traukiniai (važinėjantys 200 km/h ir greičiau) jie beveik be konkurencijos yra geriausia viešojo transporto rūšis pagal kainos ir kokybės santykį: modernūs, greiti (nors paprastai ir brangesni nei autobusai). Bet kitose šalyse traukiniai net lėtesni, pigesni ir nepatogesni už autobusus, dažnai vėluojantys. Be to, daugybė žemėlapiuose pažymėtų geležinkelių ten neturės keleivinių maršrutų ar turės pernelyg retai, kad praverstų. Su lėtaisiais traukiniais vis tiek yra galimybė sutaupyti laiko ir pinigų – važiuoti naktį miegamuoju vagonu. Taip nereikės leisti pinigų viešbučiui, be to, nešvaistysite brangių kelionės dienų pervažiavimui. Miegamieji vagonai, beje, dažnai būna kelių rūšių: kupė (dviviečiai ar keturviečiai), plackartai (bendri vagonai). Pirmieji – patogiausi, bet jų kainos mažai skiriasi nuo skrydžių. Miesto traukiniai ir metro visuomet neblogi – tiesiog, tokiam nedideliam atstumui daug patogumo nereikia, o tai, kad gali aplenkdamas kamščius nuvažiuoti, atperka nepatogumus.

Kazachijos traukinio plackarte – miegamajame vagone. Man patinka rinktis lovas viršuje – gali miegoti kada nori (tiesa, sunkoka užlipti). Vidurinės lovos būna dienai užlenkiamos.

Lėktuvai ir vidiniai skrydžiai kažkaip pasąmoningai dar atrodo prabangos dalykas ir daugelis keliaujančių viešuoju transportu jų vengia. Dažnai be reikalo: šiais laikais yra gausu pigių skrydžių bendrovių ir lėktuvu skristi gali būti net pigiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, ypač didesnį atstumą didžiosiose valstybėse (pvz. 1000 km). Tiesa, viskas priklauso nuo šalies: ten, kur pigių skrydžių bendrovių nėra, vis dar normalu imti už vietinį skrydį, tarkime, 200 eurų, ir skraidymas ten tikrai yra tik turtingųjų privilegija. Visada verta patikrinti, kokios yra vidinių skrydžių kainos ir pasiūlymai: skrydis gali apdėti ir sutaupyti daug laiko, jeigu norite aplankyti abu valstybės galus, o pakeliui nėra jums būtinų pamatyti lankytinų vietų. Patogu būna į priekį skristi lėktuvu, o atgal grįžti kitu transportu, arba atvirkščiai. Be to, jei autobuso ar traukinio bilietų kainos daug kur fiksuotos, tai skrydžio kainos smarkiai varijuoja priklausomai nuo dienos, pirkimo laiko ir kartais būna pigiau, nei autobusu. Vienas skrydžių minusas: papildomas bagažas lėktuvuose dažnai apmokestintas, todėl net jei ir atrodo, kad traukinio ir lėktuvo bilietai kainuoja vienodai, jei keliaujate su kažkuo daugiau, nei kuprine ar mažu lagaminu, galutinė lėktuvo bilieto kaina gali būti gerokai didesnė.

Spring Airlines, vienos Kinijos pigių skrydžių bendrovių, lėktuvas kyla iš Šanchajaus į Landžou. Bilietas kainavo 63 eurus ir atsiėjo pigiau, nei tokį atstumą važiuoti traukiniu. Į priekį – skridome, atgal – grįžome traukiniais, kad pamatyti vietas pakeliui

Laivai yra kartais neišvengiami ir logiški (persikelti į artimą salą), be to, savaip žavūs (panorama iš jūros, upės, ar ežero atsiveria savaip), tačiau, kiek pastebėjau, išskyrus konkrečias ir neplačias gamtos kliūtis, jais plaukti nelabai apsimoka: dažnai atsieis panašiai, kaip išsinuomoti ir važiuoti automobiliu, o apvažiuoti įlanką autobusu, būna, išeina ir pigiau, nei keltis per ją keltu. Tarp gretimų salų (pvz. Kanarų salose) neretai net pigiau skristi lėktuvu, nei plaukti laivu – bent jau jei jas skiria ne keli kilometrai, o dešimtys kilometrų. Tokios transporto priemonės, kaip upių laivai, išvis beveik nunykusios. Laivams koją kiša ir jų žemas greitis: net patys greičiausi keleiviniai laivai plaukia tik ~60 km/h, tuo tarpu dažnas keltas išvis tik ~25 km/h greičiu, taigi, 100 km gali plaukti 4 val., o 200 km – 8 val. Laivus verta išmėginti tada, kai tai yra miesto vidinis viešasis transportas – galima ramiai sau gurkšnojant denyje kokį gėrimą gerėtis praslenkančiais miesto vaizdais, kurių kitaip nepamatysi. Taip pat apsimoka kruizai – atsižvelgiant į tai, kad ten gauni ir maitinimą bei nakvynę, taip keliauti po brangias šalis gali būti pigiau, nei kitais būdais (tačiau kruizo negalima pavadinti kelione viešuoju transportu). Taip pat savą nišą turi keltai: jie – vienintelis būdas nusiplukdyti automobilį į salą ar anapus jūros. Kita vertus, visuomet reikia gerai pasiskaičiuoti išlaidas: dažnai būna net pigiau išsinuomoti automobilį saloje, nei keltis savą (ar kitur išsinuomotą) automobilį keltu.

Honkongas garsėja labai pigiais keleiviniais laivais, kuriais naudojasi vietiniai. Tai puiki proga labai nebrangiai miestą pamatyti naujai

Viena įdomiausių turistams viešojo transporto rūšių – lynų keltuvai, iš kurių dar gali pasidairyti aplink iš paukščio skrydžio, tad jie katu ir pramoga. Tiesa, jie yra mažai miestų. Dažname didmiestyje yra galimybė nusipirkti dienos bilietą į ekskursinį autobusą be stogo (Big Bus Tour ar pan.). Skamba įdomiai, bet ar apsimoka, įvertinkite pažiūrėję kainas ir grafikus: dažnai tokie autobusai labai brangūs ir nepatogūs (pvz. važinėja retai, neveža į dalį reikalingų lankytinų vietų).

Lynų keltuvas Čongčinge statytas kaip viešasis transportas, jungiantis upių puses. Tačiau atsiradus tiltams jis tapo labiau turistine pramoga, pabrango. Daug miesto laivų bei lynų kelių iš tikro nėra viešasis transportas ir jų kainos labiau kaip turistinės atrakcijos, bet kai kurie dar tarnauja ir vietiniams.

Be visų šių standartinių viešojo transporto rūšių, kai kuriose šalyse yra ypatingos, kurias pabandyti tikrai verta. Pavyzdžiui, Brazilijos Amazonijoje tebeklesti daugiadieniai upių laivai, kurių keleiviai miega hamakuose. O Šanchajuje galima išmėginti greičiausią pasaulio traukinį. San Franciskas garsėja lynų vagonais, Kuboje dar yra viešojo transporto karietos.

Tradiciniai Amazonijos maršrutiniai upėlaiviai

Kokiu transportu bevažiuotumėte, supraskite, kad viešasis transportas, turbūt, nėra kažkokia jūsų religija: nors toje šalyje juo gali būti važiuoti pigiausia ir patogiausia, bus vietovių, kurias lengviau pasiekti ar iš kurių grįžti kitaip. Pavyzdžiui, vieną kartą pavažiuoti taksi ar Uber, autostopu. Jei, tarkime, šiaip jau keliaujate daugiau po miestus, bet 2-3 kelionės dienas išvyksite kažkur “atokiau”, gali būti tikslinga toms kelioms dienoms net išsinuomoti automobilį.

Viena sunkiau susiorganizuotų išvykų viešuoju transportu: į buvusį Spasko gulagą autobusas vežė tik anksti ryte. Teko laukti, ar niekas nenorės autobusu važiuoti toliau – tik tada pardavė vietą išlipantiems artimiausioje stotelėje (tiksliau, plynoje stepėje šalikelėje – žr. nuotrauką). Atgal grįžme autostopu. Įdomus nuotykis – bet jei taip tektų važinėti visą kelionę ir norite išnaudoti atostogas, matyt, geriau visai kelionei rinktis kitus būdus, nei viešasis transportas

Kaip rasti viešojo transporto maršrutus

Traukinių maršršutus paprastai nesunku rasti geležinkelių tinklapyje – daugelyje šalių keleivinių geležinkelių kompanija yra viena, todėl lengva atsidaryti jos tinklapį. Jei jau esate mieste, galite nueiti į traukinių stotį. Tik turėkite omenyje, kad nors Lietuvoje įprasta, kad kiekviename mieste traukinių ir autobusų stotis yra viena, daugelyje didesnių užsienio miestų jų yra po kelias.

Traukinių stotis Hua Hin Tailande

Lėktuvų vidinių reisų maršrutus iš tam tikro oro uosto galite rasti angliškoje Vikipedijoje – tiesiog atsidarykite straipsnį apie tą oro uostą, jie atnaujinami dažnai. Jei jums reikia skristi konkrečiu maršrutu konkrečią darą, neverta ieškoti tvarkaraščio. Tiesiog paieškokite Skyscanner.com skrydžio tai datai. Gali būti, kad pasiūlys su persėdimu – bet gali būti, kad net taip apsimokės.

Sunkiausia su tarpmiestinių autobusų maršrutais. Kartais juos galima rasti autobusų stočių tinklapiuose. Praverčia kelionių tinklapiai ir kelionių vadovų knygos (“Lonely Planet” ir pan.) – tačiau tai tik preliminari informacija, nes ji dažnai būna pasenusi, maršrutai dažnai keičiasi. Kai kuriose šalyse ir regionuose galima rasti rimtas tarpmiestinių autobusų maršrutų svetaines ar internetines duomenų bazes, bet tai gana reta.

Programėlė Wikiroutes, rodanti kaip važiuoti viešuoju transportu įvairiusoe NVS miestuose, tarp jų Kazachijoje

Su miesto autobusų maršrutais kiek paprasčiau. Kai kurių miestų schemas gali rasti internete, kitų – yra net stotelėse. Be to, kai kurių šalių autobusų maršršuati sudiegti į Google – pakanka į Google Maps įvesti iš kur į kur važiuoji bei kad pageidauji viešuoju transportu ir parodo, kaip nusigauti. Šalyse, kur Google nėra tiek pažengęs, yra vietinių alternatyvų – pvz. Kinijoje Baidu Maps, postsovietinėje erdvėje Wikiroutes, Pietų Korėjoje Kakao ir pan. Kai kurie miestai turi savo nuosavas prorgramėles, parodančias geriausią būdą nusigauti viešuoju transportu – parsisiųskite. Visgi, tiek tarptautinių, tiek miesto autobusų maršrutai paprastai mažiausiai prieinami nekalbantiems (bent truputį) vietos kalba – net ant pačių autobusų jie dažniausiai parašyti tik vietos kalba (ypač sudėtinga, kai vietinis raštas – ne lotynų). Neretai vienintelis kelias – klausinėti vietinių, bet tai nepatogu, nes juk tam, kad paklaustum į kurį lipti, turėtum bent jau laukti toje stotelėje, o kas, jei ir to nežinai. Be to, visi autobusų grafikai – orientaciniai, nes kamščiai juos nuolat keičia. Beje, turėkite omenyje, kad daugybėje šalių įprasta, jog autobusas stoja stotelėje tik tada, jeigu jį stabdai; norint išlipti įprastas stabdymo metodas gali skirtis (modernesnėse šalyse – stop mygtukas, kitur daužimas į šoną, o Rytų Timore – suplojimas ranka).

Bankoko autobusas. Visi užrašai ant jo – tajų kalba ir tajų raštu

Su tramvajais, o ypač metro dar paprasčiau – jų linijos gali būti tik ten, kur yra bėgiai, tad jų gerokai mažiau, jos, būna, žymimos net paprastuose žemėlapiuose. Todėl jeigu mieste negyvensite ilgai ir neturite laiko gilintis į autobusų maršrutus, verta važiuoti metro – net jei galbūt autobusu būtų galima tiesiau ir nereiktų tiek eiti iki stotelės, metro vis tiek, tikėtina, bus greičiau, o, svarbiausia, paprasčiau. Laukti stotelėje neteks, nes metro važinėja kas kelias ar keliolika minučių. Kaip taisyklė, metro bei tramvajuose dažnesni ir angliški užrašai, stotelių pranešimai. Vienas metro minusas – važiuojama po žeme, tad negalima gerėtis vaizdais, todėl pirmą kartą tam tikrame mieste gali labiau norėtis važiuoti autobusu.

Metro planas. Nors metro planus, kuriuose paprastai nežymima kas viršuje ir tik schematiškai pabraižomos linijos, perkąsti gali prireikti laiko, jau perkandus, lengva prisiminti linijas

Kaip nusipirkti tarpmiestinį bilietą?

Apsirūpinti bilietais trys pagrindiniai būdai – o kuris geriausias priklauso nuo šalies ir situacijos. Visada patogiausia bilietus pirkti kuo vėliau – bet kartais tai neapsimoka ar pavojinga, nes galite netilpti į transportą arba gali tekti mokėti kelis kartus brangiau.

*Pirkti iš namų internetu. Kai kuriose vietose viešojo transporto trūksta ir tai beveik būtina – pvz. Indijos geležinkeliuose – nes vietos gali pasibaigti prieš savaitę ar net mėnesį. Kitose šalyse pirkti iš anksto būtina tik pikiniu metu: pvz. penktadienį ar sekmadienį (kai “pajuda studentai”) ar per šventes. Taip pat iš anksto internetu beveik būtina pirkti daugelį lėktuvų skrydžių – ne todėl, kad bilietai baigtųsi, o todėl, kad jie sparčiai brangsta kuo labiau artėja išskridimo diena. Jei nėra būtina pirkti iš anksto, geriau ir nepirkti – turėsite daugiau galimybių keisti kelionės planus, jei kažkas pasikeis (pvz. susirgsite, atvyksite į stotį pusvalandžiu pavėlavę ar kažkoks miestas labai patiks ir norėsite pasilikti diena ilgiau).

Pietų Korėjoje važiuojant penktadienio vakare gavau bilietą į traukinį tik ant grindų ir tik su persėdimu. Vis tiek, aišku, įdomu – net ten buvo telefonų krovyklos, o priešais sėdėjęs vyras, paklausęs, iš kur aš, čia pat ėmė “gūglinti” Lietuvą. Korėjiečiai neįsivaizduoja gyvenimo be technologijų.

*Pirkti stotyje / uoste / oro uoste. Galima iš anksto – pvz. išvakarėse – tai verta, kai norisi garantuotis, kad tikrai važiuosi tada, taip pat kai transportas yra retas (pvz. jei neišvyksi ryte, teks važiuoti vakare). Tačiau kai kuriose vietose net ir perkant prieš pat važiavimą bilietą galima ir reikia pirkti stotyje – pasistenkite išsiaiškinti, kad netektų lakstyti likus 5 min.

Traukinių bilietų automatas nedidelio Italijos miestelio traukinių stotyje, kurioje nėra kasos. Vietinės reikšmės traukinių bilietus dažnai tenka pirkti automatuose

*Pirkti iš vairuotojo ar (jei yra) konduktoriaus. Tai galima ne visur bet, jei galima, ir jei nėra problemų su vietų trūkumu – pats patogiausias būdas. Tiesiog eini, perki ir važiuoji. Kai kur taip pirkti gali būti brangiau, nei stotyje, bet skirtumas paprastai mažas. Kitas pavojus – bilietų neliks. Kai kuriose šalyse ir linijose apskritai tik taip ir gali nusipirkti bilietą.

Konduktorius Turkijos Ankaros miesto autobuse. Algoms kylant ir vystantis technologijoms jų vis mažiau: keičia visokie bilietų automatai

Prieš kelionę pasidomėkite, gal toje šalyje yra koks nors ilgalaikis bilietais. Pvz. Japonija turi “Japan Rail Pass”, kurio dėka dažnai keliaujant JR kompanijos traukiniais (ji ten – pagrindinė) galima gerokai sutaupyti. Tokius ilgalaikius bilietus reikia arba įsigyti iš namų (“Japan Rail Pass” pačioje Japonijoje neparduodamas), arba pirmą kelionės dieną – kitaip neapsimokės.

Kaip nusipirkti miesto transporto bilietą

Miesto transporto bilietų sistemų – beveik tiek, kiek ir miestų. Visų pirma, prieš keliaujant į miestą parai ar ilgesniam laikui, verta pasižiūrėti, ar tame mieste nėra kokio ilgalaikio bilieto (dienos, 3 dienų, savaitės) ir pasvarstyti, ar neverta jo įsigyti. Nėra būtina pirkti bilieto visam buvimo mieste laikui – jei, tarkime, būsite mieste keturias dienas, galite tokį bilietą pirkti tik, tarkime, 2 dienoms, o kitas dienas vaikščioti pėsčias ir aplankyti vietas netoli viešbučio. Taip sutaupysite. Kartais ilgalaikiai miesto bilietai yra apjungiami į vieną pasiūlymą su kokia miesto kortele, kuri dar veikia ir kaip įvairių muziejų bilietas.

Stambulo viešojo transporto bilietų taisyklių fragmentas

Jei mieste yra metro, ten dažnai galima įsigyti tiek ilgalaikius bilietus, tiek vienkartinius. Kitu atveju jie parduodami kioskuose, dar kitu – pas vairuotoją ar konduktorių. Dar kitu tiesiog metami į dėžutę pinigai. Kartais privaloma įsigyti miesto kortelę, pasipildyti ją pinigais ir, kas kartą lipant, priglausti. Kartais kaina fiksuota, kartais (ypač metro) priklauso nuo nuvažiuoto atstumo.

Japonijos traukinyje, kur įprasta nusnausti

Įprasta, kad su metro bilietu įėjęs į stotelę, gali persėsti kiek nori kartų ir važinėti kaip nori ilgai, kol kažkurioje kitoje stotelėje neišeini. Tuo tarpu autobusų ar tramvajų bilietai būna dvejopi – vieni suteikia galimybę be priemokos persėsti (pvz. valandą ar dvi), kitur kiekvienam įlipimui reikia pirkti atskirą bilietą. Bet kuriuo atveju, keliauti su kuo mažiau persėdimų vis tiek apsimoka, nes kiekvienas persėdimas – tai sugaištas laikas.

Šiais laikais populiarėja viešojo transporto kortelės: nusiperki tokią parduotuvėje, pasipildai, ir tada įlipant ar ir išlipant iš viešojo transporto belieka ją priglausti prie aparato. Pasibaigus kortelėje pinigams, reikia pildytis vėl. Kortelės minusas – įsigijimo mokestis (kurio paprastai negali pravažinėti), bet jos gali suteikti privalumų: vienas pravažiavimas būti pigesnis, jos gali suteikti geresnes sąlygas važiavimui su persėdimu. Kortelė gali galioti tik viename mieste, o gali ir visoje šalyje.

Žodžiu, vieno aiškaus recepto nėra, ir miesto viešuoju transportu teks pasidomėti atskirai. Pasižiūrėkite, kad informacija būtų nauja – bilietų pirkimo tvarka, rūšys, o ypač kainos keičiasi be galo dažnai.

Viešojo transporto pokyčiai Šanchajuje

Kaip viešuoju transportu keliauti patogiau?

Kelionės viešuoju transportu nebūtinai yra neturtingų ar studentų užsiėmimas. Lietuvoje požiūris į viešąjį transportą ne visai teigiamas, bet daug šalių juo naudojasi ir milijonieriai, nes tai tiesiog yra greičiausias ir patogiausias būdas keliauti. Ypač greitieji traukiniai, metro, išvengiantys kamščių ir, kas be ko, lėktuvai.

Tačiau net ir lėtuosiuose traukiniuose, autobusuose ar tramvajuose galima pasigerinti savo būtį.

Neturėdamas rezervuotos vietos, Pietų Korėjos traukinyje sėdžiu ant žemės. Tai dažniausiai galima ir nereikia bijoti to daryti.

Visų pirma, jei įmanoma, pirkite bilietą su rezervuotomis vietomis – ypač jei transportas ten neretai perpildytas. Geriausia prašyti vietos prie lango – dar ir pamatysite šalį. Pati geriausia vieta – pirmoje eilėje, kur dar matysite ką nors ir per priekinį langą. Jei autobusas dviaukštis, geriausi vaizdai – iš vietų antrajame aukšte priekyje. Jei keliaujate dviese, geriausia sėdėti šalia ir ne ten, kur šalimais sėdėtų dar kas.

Kai ilgai važiuojančiame, ypač naktiniame, autobuse greta sėdi nepažįstamasis, gali būti sunku išvengti tokių kuriozų

Pasidomėkite traukinių klasėmis, jų kainų bei kokybės skirtumais – gal norėsite keliauti aukštesne klase, kur sėdynės bus platesnės, vietos kojoms daugiau, arba nakvosite dvivietėje kupė, o ne keturvietėje.

Traukinio verslo klasė Kinijos geležinkeliuose. Mokėti kelis kartus brangiau, mano nuomone, neverta – tačiau kartą išbandyti buvo įdomu, kad sužinoti, kokios paslaugos prieinamos šiandieninės Kinijos elitui. Darant šią nuotrauką, žmogus už mano nugaros užsidengė veidą.

Pasidomėkite kuo skiriasi skirtingi to maršruto tarpmiestiniai autobusai – būna, pavyzdžiui, kad dalis autobusų pigesni, bet nekondicionuojami ir pan. Geresnieji tada vadinami “Liuksais”, “Pirmos klasės” ir pan. (bet tai gali būti tik apgaulingos reklaminės frazės).

Jei skrendate lėktuvu, nelabai reikia ką ir daryti – bus patogu, net ir pigiausiuose skrydžiuose gausite vietą ir t.t.

Pietų Korėjoje būna liukso autobusų, kuriuose tėra tėra trys sėdynės į plotį, vietos kojoms daug – iš viso apie 28 sėdynes vietoje beveik 50. Aišku, jie – brangesni.

Jei važiuojate miesto viešuoju transportu, kur rezervuotis vietų neįmanoma, pasistenkite įlipti kuo ankstesnėje stotelėje – didesnė tikimybė, kad gausite atsisėsti. Metro, jei teka įlipti antroje ar trečioje stotelėje ir turiu laiko, o atstumas nuvažiavimui yra didelis, kartais darau taip – pavažiuoju atgal iki pirmos stotelės, ir lipu ten. Taip garantuotai gaunu vietą sėstis, o atskiro bilieto pirkti nereikia.

Autobusai žvelgiant iš metro stotelės Bankoke

Ar saugu keliauti viešuoju transportu?

Viešojo transporto saugumas priklauso nuo šalies. Dažniausiai taip keliauti yra saugu, nes aplinkui daug kitų žmonių, tad užpuolimo tikimybė maža (palyginus su, tarkime, autostopu, kai lieki vienas automobilyje su nepažįstamuoju).

Tačiau tam tikruose rajonuose, o ypač naktį gali būti neprošal viešojo transporto privengti: pasidomėkite šalimi, į kurią keliaujate. “Nesaugių” viešojo transporto zonų, linijų gausiausia Amerikoje ir Afrikoje, o Europoje, Azijoje ir Australijoje mažiau.

Kenijoje Somalio pasienyje autobusai, važiuojantys iš Lamu miesto, visi išvažiuoja panašiu metu ir dalį kelio lydimi armijos – nes, būna, kelią puldinėja Somalio teroristai. Be to, keturiose vietose teko išlipti, rodyti pasus, o 200 km kelionė truko 7 val.

Paprastai metro ar tarpmiestinis viešasis transportas net ir nesaugiose šalyse būna pakenčiamas, o nesaugiausi miesto autobusai: nes į juos į lipti paprasčiau bet kam.

Dažniausias nusikaltimas viešajame transporte – kišenvagystė. Tai paprastai vyksta perpildytuose autobusuose, Brazilijoje taip bandė apvogti ir mane, o Tuniso tramvajuje ir apvogė. Laikykite rankas ant kišenių, nieko nenešiokite užpakalinėse kišenėse ir pan.