Lankau pasaulį

Dominikos Respublika asocijuojasi su ilgomis, tingiomis atostogomis palei Karibų jūrą.

Iš tiesų, Dominikos Respublikos kurortai savo dydžiu ir įvairove visuose Karibuose neturi lygių.

Tačiau Dominikos Respublika yra daug daugiau nei kurortai. Joje – ir vieni seniausių Amerikos miestų, ir aukščiausi Karibų kalnai, ir labai gyva kultūra.

Per beveik mėnesį apvažiavęs visą šalį, pasakoju apie ją nuo sostinės Santo Domingo iki įspūdingiausiųjų kurortų ir paplūdimių, iki kalnų ir urvų, iki paslaptingojo pasienio su Haičiu.

Santo Domingas – seniausias išlikęs Amerikos miestas

Santo Domingo, Dominikos Respublikos sostinės, pažiba – žavus iščiustytas senamiestis. Ech, apie kiek daug miestų gali pasakyti šiuos žodžius! Bet Santo Domingas Amerikoje neturi lygių. Ne, ne dydžiu – Santo Domingo katedra ir bažnyčios – kuklios, namai – daugiausiai dviaukščiai, aikštės savo masteliais labiau primena miestelį nei daugiamilijoninį didmiestį.

Santo Domingui joks Amerikos miestas neprilygsta amžiumi. Tai – seniausias Amerikos miestas, kurį 1496 m. įkūrė Kristupo Kolumbo brolis. Apie daugelį jo pastatų skaitai epitetus “Seniausias” ir visa tai pastatyta prabėgus vos keliasdešimt metų po Amerikos “atradimo”.

Santo Dominge – ir seniausia Amerikos katedra, ir seniausia Amerikos pilis, ir seniausias Amerikos vienuolynas, ir seniausia Amerikos ligoninė (tiesa, pastarieji du pastatai – apgriuvę), ir net paties Kristupo Kolumbo sūnaus namas.

Pats Kristupas Kolumbas, galima sakyti, buvo pirmasis Santo Domingo meras! Iš tikrųjų juk Ispanija Amerikos žemyną užvaldė tik gerokai po Kristupo Kolumbo. Tai, ką jis iš tikro kolonizavo pats Kolumbas Ispanijos Imperijos vardu, buvo būtent Karibų salos, o visų tų valdų širdis – Santo Domingas.

Kad suvoktum Santo Domingo svarbą ir didybę, turi mintimis nusikelti 520 metų atgal. Tada tai buvo ne šiaip sau “Ispanijos valda Amerikoje”. Tai buvo paskutinis civilizacijos bastionas prieš Nežinios žemę. Apsuptas “mistiškų” kultūrų ir nepažintų žvėrių rūšių. Anapus Santo Domingo ir aplinkinių salų – tik neeištyrinėti, jokiuose žemėlapiuose nepažymėti plotai, ištįsę nežinia kiek į vakarus, šiaurę, pietus. Kelionė iš Europos į Santo Domingą užtrukdavo savaites! Įsivaizduokite: mirdavo Ispanijos karalius, o jo valdiniai Santo Dominge dar ištisas savaites nesužinodavo, kad turi naują karalių: laikais be telegrafų ir telefonų, žinios nesklisdavo greičiau už greičiausią laivą.

Taigi, to meto Santo Domingo negali lyginti su jokiu šiandienos miestu. Šiais laikais nebent kokia kolonija kitoje planetoje būtų šitokia atoki.

Gal ir mažas tas Santo Domingo senamiestis, bet jei ir toks stovėtų kitoje planetoje, argi nebūtų nuostabu? Europa ir Amerika tais laikais dar buvo it skirtingos planetos…

Dabar visai kiti laikai. Santo Domingo senamiestis pilnas turistų iš visų pasaulio kampelių: Amerikos, Europos, Azijos. Daugelis jų į miestą atvyksta tik dienai: išlipa iš kruizinio laivo arba atvyksta su ekskursija iš kurortų. Visa jų kelionė po Karibus užtrunka vos savaitę ar dvi.

Mes pagyvenome Santo Dominge ištisą savaitę. Įdomu įsijausti į miestą, bet kartu atrodė taip, tarsi kruizinis laivas būtų išplaukęs ir mus palikęs. Viskas orientuota į vienadienį smagumą. 4D kinas, per 10 min. parodantis, kaip 1586 m. Santo Domingą užpuolė anglų piratas Frensis Dreikas. Maži muziejėliai: gražaus vietinio akmens larimaro, gintaro (taip, Dominikos Respublika viena nedaugelio šalių ne prie Baltijos jūros, kurios kasa gintarą, ir tai yra svarbus vietinis suvenyras). Dvi aikštės su gražiomis kavinėmis (Ispanijos ir Kolumbo).

Ir Santo Domingo magija apsiriboja Senamiesčiu. Išėjus anapus jo sienų, darosi nejauku: skurdu, aplūžę, sako, ir pavojinga, o, svarbiausia, nelabai yra ką žiūrėti. Gal tik pakrantės promenada (Malecon) kiek gražesnė, nors ir tai nelabai verta tokio istorinio uosto.

Taip yra todėl, kad greitai po Kristupo Kolumbo eros, ispanai užkariavo daug didesnius ir turtingesnius Amerikos plotus: Meksiką, Peru ir kitus. Būtent ten persikėlė visa ispanų valdžia ir visas jų dėmesys, o Santo Domingas pasiliko imperijos užkampiu, per ateinančius 500 metų taip ir nenusipelniusiu net didesnės katedros.

Tiesa, jau Dominikos Respublikai tapus nepriklausoma, XX a. Santo Domingas mėgino sukurti naują savo simbolį, tokį savąjį Eifelio bokštą. Kolumbo švyturį, kuriame ilsisi legendinio kapitono, Amerikos atradėjo, palaikai (pasak dominikiečių – ispanai sakosi juos pergabenę į Seviliją). Kai kam tas “ant šono paverstas švyturys” atrodo kaip betoninis monstras, bet jis išties pakankamai beprotiškas, kad išties taptų Santo Domingo simboliu.

Deja, jį ištiko Dominikos Respublikai būdingas likimas. Aplinkinis parkas – apnykęs, netvarkomas, išlaužytas. Pats švyturys, kadaise nutvieksdavęs dangų, seniai naktimis nebejungiamas: esą išnaudodavo tiek elektros, kad aplinkinius rajonus palikdavo be šviesos. Sustoju nufotografuoti įspūdingiausioje vietoje, kur atstiveria koridorius į Kolumbo urną. Staiga privažiuoja turzmo policijos pareigūnas su motociklu ir liepia man slėpti mobilųjį telefoną: “Čia juos vagia, pavojinga!”.

Punta Kana – “viskas įskaičiuota” turistų rojus

Daugeliui turistų Punta Kana ir yra visa Domikos Respublika, kurią jie pamato. Į Punta Kanos oro uostą atskrenda net daugiau keleivių, nei į Santo Domingo. Daugelis jų atvyksta iš JAV, Kanados, Europos savaitei ar dviems, praleidžia jas visas viename Punta Kanos kurorte, ir grįžta namo.

Dažniausiai – „all inclusive“ viešbučiuose, tokiuose „Saulės ir jūros Disneilenduose“. Nors šiaip nesu tokių atsotogų mėgėjas, Punta Kanoje kelis tokius „superviešbučius“ išbandžiau ir aš. Ir galiu suprasti, kodėl jie šitaip traukia tuos, kurie tiesiog nori karštame ore atsipalaiduoti. Didžiausieji viešbučiai – tarsi atskiri miestai, kur yra viskas. Į kainą gali įeiti ne šiaip sau pietų ar vakarienės bufetas, o, tarkime aštuoni skirtingų virtuvių a la carte restoranai, kur kiekvieną atsotogų dieną renkiesi vis kitą. Ne šiaip animatoriai, o daugybė koncertų kasdien (eini į kuriuos nori). Kai kurių superviešbučių teritorijos tokios milžiniškos, kad po jas net kursuoja maršrutiniai autobusiukai, o lagaminai, užsakymai į numerius išvežiojami golfo automobiliukais.

Aišku, viešbutis viešbučiui nelygu ir jie smarkiai skiriasi: štai „Hard Rock Hotel“ orientuotas į pramogas (ten gausu bernvakarių, mergvakarių, koridoriai dekoruoti žymiausių pasaulio atlikėjų drabužiais ir muzikos instrumentais, ir net viešbučio numeryje gali „pasileisti“ specialų garso takelį. O „Barcelo Bavaro Palace“ labiau į poilsį: ten visi kambariai arčiau jūros, paplūdimys pridengtas nuo bangų ir t.t. Kiekvienas ką nors suras.

Alternatyva „all inclusive“ viešbučiams – įvairūs butai, kur už vienos nakties „superviešbutyje“ kainą gali gyventi ištisą savaitę. Nauji daugiabučiai kyla ir kyla, aplipdyti pardavimų relamomis. Daug butų parduodama ten žiemosiantiems ar pensiją leisiantiems užsieniečiams (amerikiečiams, kanadiečiams, bet yra net rusiškai besireklamuojančių NT brokerių), bet kiti perkami kaip investicija, nuomojami turistams.

Punta Kana iš tikro sudaryta iš daugybės atskirų „miestelių“, kurių daugelis… privatūs! Juose yra viskas, ko reikia (restoranai, kirpyklos, parduotuvės, daugybėje – net golfo klubai). Bet norėdamas ten įvažiuoti privalai pravažiuoti apsaugos postą, pasiaiškinti, kur keliauji (pvz. „Turiu rezervaciją restorane“, „Čia apsistojau“, „Važiuoju kirptis“). Iš pradžių nejaku – esi įpratęs, kad jei jau kažkur tau kelią pastoja apsauga, tai „prašalaičio“ nepraleis. Paskui pripranti, jei turi bent minimalią priežastį, važiuoji. Skirtingose vietose tikrina skirtingai rimtai: kai kur pamato baltą veidą ir jau kelia šlagbaumą, kai kur pasą tikrina su tos dienos sąrašais.

Kad parvyktume į vieną išsinuomotų butų Punta Kanoje privalėjome kaskart pravažiuoti net tris apsaugos postus: įvažiavimo į „privatų miestelį“ (kokio Vatikano dydžio), į konkretų daugiabučių kompleksą, ir galiausiai į paties daugiabučio kiemą.

Garsiausias iš „privačių uždarų miestų“ – Kap Kana (Cap Cana), supanti jachtų uostą. Pastatai ten primena kokį Viduržemio pakrantės miestelį: net bažnytėlė pastatyta prabangių restoranų apsuptyje! Dangų virš Punta Kanos vis raižo sraigtasparniai.

Likusi Punta Kana visgi toks „turizmo konvejeris“. Tą jaučiau ir ekskursijoje ten populiariais bagiais, daugiau laiko praleisdavusiose suvenyrų parduotuvėse nei lankytinose vietose („stumdo“ viską nuo „antros pagal gerumą pasauly kavos“ iki neva Viagrai prilygstančios mamachuanos), ir stebėdamas amerikiečių vestuves „all inclusive“ viešbučiuose: štai ateina viena svita, atstovi visas eiles viešbučio registratūroje, paskui paplūdimy sutuokia jų jaunavedžius, jūroje pafotografuoja. Ir jau po valandos-kitos ta pati komanda dirba su kitomis identiškomis vestuvėmis identiškoje vietoje su identiškomis nuotraukomis… Vestuvių planuotojų kontora „Hard Rock Hotel“ didesnė už daugelį restoranų.

Įspūdingiausia lankytina vieta Punta Kanos apylinkėse man buvo Montana Redonda kalnas, nuo kurio kavinės ir sūpynių atsiveria nuostabūs vaizdai į mėlyną jūra, rusvus ežerus. Į viršų mus užvežė pikapo bagažinėje: tokiame stačiame kelyje tai primena amerikietiškus kalnelius be saugos diržų, bet tikrai smagu.

Antrame pagal dydį šalies mieste Santiage – gražus paminklas nepriklausomybės atkūrimui.

Labai įvairių Dominikos Respublikos kurortų grandinės

Bet Dominikos Respublikos kurortai tikrai neapsiriboja Punta Kana. Jų yra visokiausių, ypač šiaurinėje pakrantėje.

Kabaretė garsėja kaip kaituotojų rojus, o gretima Sosua turi du veidus. Dieninį, kai po vienodas miestelio gatves ir parduotuvėles vaikštinėja vokiečių šeimos su vaikais. Ir naktinį, kai tas pačias vietas užplūsta prostitutės, suteneriai ir jų klientai – paprastai vyresnio amžiaus europiečiai ar amerikiečiai. Atrodo, ištisi jų štabai įsikuria; vos mano žmona nueidavo kur toliau jau mane kalbindavo. Naktinę Sosua tie, kam ji nepatinka, pravardžiuoja So-Sewer…

Šalia Sosua – Puerto Platos miestas, vienas seniausių Amerikoje. Daugelis turistų ten išlipa iš kruizinių laivų – pasižiūri tvirtovę, nuostabų vaizdą nuo kalno (yra lynų keltuvas), ir plaukia toliau.

Samanos pusiasalis Dominikos Respublikos šiaurės rytuose garsėja banginių stebėjimu (nuo sausio vidurio iki balandžio pradžios), o du svarbiausi kurortai ten – Las Terrenas palei ilgą smėlėtą paplūdimį ir mažiau jauki „paskutinė kelio stotelė“ Las Galeras. Pastarasis – vienas retų kurortų, labiau orientuotų į nepriklausomus turistus.

Paplūdimių Dominikos Respublikoje netrūksta. Prie dažno jų stūkso po kurortą, bet kurortas kurortui nelygu, o pietinis krantas nei paplūdimiais, nei atmosfera neprilygsta šiauriniam. Bajahibė pietiniame krante dar kažkiek jauki, bet Chuan Dolio ar, juoba, Boka Čika jau paliko labai nekokius prisiminimus (pastarasis garsėja sekso turizmu ir nėra labai saugus, jau pirmąjį pusvalandį tiesiog gatvėje pravažiuojantis motociklininkas man siūlė „žolės“ ir kokaino; o nakvynės ten nėra pigesnės, nei kur kas geresniuose kurortuose).

Dominikos Respublikoje – ir 3 km kalnai

Dominikos Respublika yra Karibuose, bet tai ne kokia mažytė Karibų salelė (jokiu būdu nereikėtų jos painioti su Dominika, kuri išties yra labai maža). Dominikos Respublikoje gyvena net 11 milijonų žmonių, o plotu ji beveik prilygsta Lietuvai.

Realybėje tas plotas atrodo dar didesnis, nes Dominikos Respublioje trūksta kelių: atrodo, žemėlapyje netolimas atstumas, o tenka važiuoti per sostinę Santo Domingą. Pavyzdžiui, tik per Santo Domingo kraštą gali nuvažiuoti iš Punta Kanos į Las Galeras arba iš šiaurinės pakrantės į šalies pietvakarius. Atstumas tiesiai būtų 80 km, o keliu – 336 km arba 5 val… Šalis mažesnė už Lietuvą, bet visos dienos vos užtena pervažiuoti ją nuo vieno galo iki kito, ypač jei dar kur stoji, todėl, norint patirti Dominikos Respubliką visapusiškai, kelių dienų nepakaks. Tiesa, daba pastatytos ir kelios naujos mokamos magistralės, bet jų irgi trūksta. Aplink miestus beveik nėra aplinkkelių, tad juos kirsdamas stringi kamščiuose.

Taip pat, Dominikos Respublika – kalnuota šalis, o aukščiausias jos kalnas – aukščiausias visuose Karibuose – Duartė – yra net virš 3 km aukščio!

Dominikos Respublikos kalnai turbūt nėra verti to, kad į šią šalį skristi vien dėl jų, tačiau jie yra puiki vieta paįvairinti atostogas Dominikos Respublikos pakrantėje.

Kalnuose – gražūs vaizdai, žygiai prie krioklelių, parasparniai, bagiai, žirgai. Ir, vietiniai sako, kiek vėsesnis oras – nors man, lietuviui, vis tiek buvo karšta. Pagrindinis kalnų regiono centras – Charabakoa miestas, antrasis – Kostanza.

Šventi Dominikos Respublikos urvai ir indėnai tainai

Labiausiai mane nustebinęs dalykas Dominikos Respublikoje buvo jos urvai. Jų yra tiesiog neįsivaizduojama gausybė: įspūdingi stalagmitai ir stalagtitai styro net ir šalies sostinėje Santo Dominge (Ochos Indigenas), ir prie Punta Kanos kurorto. Daugybėje urvų galima maudytis, po Ochos Indigenas net plaukti laiveliu.

O unikaliausia, kad Dominikos Respublikos urvuose gamta dera su kultūra. Mat tie urvai būdavo šventi tainų indėnams ir jie čia paliko daug piešinių: kai kurie atrodo tokie modernūs, tarsi šiuolaikinių vaikų pietši.

Tainų tauta (ar tautos) išnyko greitai po to, kai Kolumbas atrado Ameriką. Dalį jų nužudė ispanai, dalį paėmė į sunkiai pakeliamą vergovę kasti Karibų auksą, bet užvis daugiausiai pražudė europiečių užvežtos ligos. Karibų indėnams tikrąja to žodžio prasme atėjo pasaulio pabaiga.

Tad apie tainus išliko tik tiek žinių, kiek užrašė tie keli europiečių katalikų vienuoliai, kurie visaip mėgino įkalbėti ispanus su jais elgtis geriau. Jiems nesisekė: štai vienuoliai įtikino valdžią paleisti indėnus iš vergovės, bet vos tie apsigyveno laisvėje, smogė epidemija, daugelis išmirė. Ispanų valdžia paaiškino „Reiškia, Dievo valia buvo, kad indėnai vergautų, o mes, paleisdami juos, tą valią pažeidėme“.

Bet nuo to, kad tainų kultūros seniai nebeliko, galbūt jų urvų tapyba yra mums tik įdomesnė: daug erdvės spėlionėms. „Keistų“ jų ritualų įsivaizdavimui: sakoma, tapyboje pavaizduoti semiai – dvasios ar dievybės – o ritualų metu tainų vadai vartodavo haliucinogeninį kohoba augalą, taip pat kišdavosi į gerklę specialius įrankius, kad apsivemtų. Mirus galingiausiems vadams kartu su jais būdavo laidojamos ir dar gyvos žmonos – tokie kapai irgi atrandami tuose pačiuose šventuose urvuose.

Bene įspūdingiausias Dominikos Respublikos urvas – Cueva de las Maravillas, kurio milžiniškose „halėse“ gausu ir įspūdingų gamtos, ir paslaptingų tainų kūrinių.

Link Haičio – priešistorinis ežeras

Dominikos Respublika užima tik kiek daugiau nei pusę salos, vadinamos Hispaniola. Vakarinė jos dalis valdoma Haičio.

Pakalbėjus su dominikiečiais (ar net Dominikos Respublikoje ilgai gyvenančiais europiečiais) atrodo, kad Dominikos Respublika – tai civilizacija, o Haitis – žiaurių barbarų žemė. Galybė Dominikos Respublikos pasieniečių tarsi kokie romėnų legionai budi, kad blogis iš anapus sienos neužpiltų Dominikos Respublikos – bet tas blogis vis tiek skverbiasi…

Išties, šalių skirtumai didžiuliai. Dominikos Respublika gerokai turtingesnė, sėkmingai išvysčiusi turizmą – kai Haitis yra skurdžiausia šalis Amerikoje ir taip nelankoma turistų, kad net kai kurie kelionių vadovai po Karibus Haitį praleidžia išvis. Dominikos Respublika – buvusi ispanų kolonija ir kalba ispaniškai, o Haiitis – buvusi prancūzų kolonija ir turi savo maišytą prancūzų-afrikiečių kalbą. Dominikos Respublika – katalikiška, o Haityje gausu vudu apraiškų (dominikiečiai baisisi visokiais „barbariškais“ Haičio gyvulių aukojimais ir „siaubingais raganavimais“).

Mėgstama sakyti ir, neva, Haitis yra juodaodžių kraštas (nes prancūzai vežėsi daugiau vergų iš Afrikos), o Dominikos Respublikoje žmonės maišyti su baltaodžiais ir indėnais. Bet iš tikro abiejose sienos pusėse vyrauja afrikietiška kilmė. Dominikos Respublikos gatvėje pažiūrėjęs į žmogų niekaip 100% nepasakysi, ar jo šeima šimtmečius gyvena Dominikos Respublikoje, ar tai imigrantas iš Haičio. Na o nieko indėniško nebelikę nei Haityje, nei Dominikos Respublikoje, nors dominikiečiai ir mėgsta didžiuotis savo „indėniška istorija“.

Kolonijiniais laikais Haitis buvo viena svarbiausių ir turtingiausių Prancūzijos kolonijų, o Dominikos Respublika, neskaičiuojant žilos senovės – Kolumbo laikų – Ispanijos Imperijos užkampis. Haitis tapo nepriklausomas pirmiau Dominikos, 1791-1804 m.: pasinaudoję tuo, kad Prancūziją draskė revoliucijos, Haičio vergai nuvertė prancūzų valdžią ir įkūrė pirmąją Amerikoje juodaodžių valstybę. Deja, gražus Haičio laisvės fasadas slėpė ir daug kraujo: Haičio baltaodžius naujoji valdžia tuojau pat išžudė, o Napoleono įkvėptas Haičio vadopvas Desalinesas pasiskelbė imperatoriumi bei okupavo vienintelę savo kaimynę – dabartinę Dominikos Respubliką.

Dominikos Respublika išsivadavo nuo Haičio tik 1844 m. ir į kaimynę iki šiol žiūri kreivai. Esu įpratęs, kad užsieniečiai nesupranta, kodėl gi dažnas lietuvis taip įsižeidžia pavadintas rusu: „Tos šalys šalia, tai, matyt, panašios, ko čia pykti?“. Dominikos Respublikoje to aiškinti nereikėjo: „apsipažinęs“ vietinis tuoj pats pasakė: „Suprantu, aš irgi iš dominikietis, o ne haitieitis, nors Haitis ir yra greta!“.

Bet didžiausias galvos skausmas dominikiečiams dabar – nelegali migracija iš Haičio. Haitiečių į Dominikos Respubliką plūsta tiek daug, kad jau kas dešimtas Dominikos Respublikos gyventojas – iš Haičio. Trintį kelia jų kitokia kultūra, didesnis nusikalstamumas, žemesnis išsilavinimas (pvz. raštingumas Dominikos Respublikoje yra 94%, kai Haityje 61%).

Kaip smarkiai Dominikos Respublika bijo „barbarų antplūdžio“ išvydau savo akimis keliaudamas nuo Haičio sienos iki Santo Domingo: pakeliui teko kirsti net šešis kariuomenės ir policijos postus (maždaug kas keliasdešimt kilometrų). Visų jų vienintelis tikslas buvo pažiūrėti, ar nesame nelegalūs haitiečiai, ar jų nevežame. Išvydę europietiškus veidus, tuoj paleisdavo nė nežiūrėję dokumentų: tai patyręs dažnas amerikietis skundžiasi rasizmu („kodėl tikrinami tik žmonės tamsiausia oda?“), o dominikiečiams atrodo savaime suprantama: „Na, šviesiaodžių haitiečių nebūna, tai kam tokius tikrinti“.

Šiaip ar taip, kas vyksta dabar tik menkniekis palyginus su tuo, ką 1937 m. padarė Dominikos Respublikos diktatorius Truchiljo: pasiuntė į pasienį karius, kuriems nurodė šaudyti visus, kas nesugeba ištarti ispaniškos „R“ raidės (žuvo apie 15 000 nelegalų iš Haičio, kurių kalboje „R“ tariama kitaip). Na, nelegali migracija po to dešimtmečiams buvo sustojusi… Beje, Truchiljo šiaip nebuvo nacis ar rasistas: pats turėjo afrikietiško kraujo, vienintelis Amerikoje kvietė imigruoti nuo nacių bėgančius Europos žydus, kvietė ir imigrantus iš Japonijos. Bet besąlyginė „gynyba nuo haitiečių“, atrodo, teka dominikiečių kraujyje.

Pačiame Haityje kol kas nebuvau. Sustabdė didelės kainos: nakvynės, įvažiavimo. Bet dominikietiškas Haičio demonizavimas tik paaštrino norą ateityje pačiam aplankyti tą šalį: na, juk negali būti ten toksai pragaras? Reikės išvysti savo akimis…

O šį kartą važiavau prie Enrikiljo ežero, žemiausios vietos visuose Karibuose (46 m žemiau jūros lygio), 7 km nuo Haičio sienos. Ten pasijutau grįžęs tarsi į priešistorinius dinozaurų laikus: rėplioja didžiulės iguanos, skrajoja keisčiausi paukščiai, styro nudžiūvę medžiai (juos sunaikino pakilęs ežero vandens lygis). Pakeliui ten buvome vieninteliai vaikščioję įspūdingomis Salinas kopomis.

Tuščia, kitų turistų nebuvo. Dominikos Respublika, atrodo, į Haitį pereina ne iš karto, o palaipsniui. Link Haičio gausėja skurdo: lūšnos, lakstantys nuogi vaikai. Prastėja automobiliai, keliai: 230 km tenka važiuoti 6 val., gausu duobių, apie automagistrales, kaip Santo Domingas-Punta Kana, galėtum tik pasvajoti.

Dominikos Respublikos kultūra

Dominikos Respublika – tiek kurortai, tiek miestai, tiek kalnai – turi savo atmosferą, kurią sunku sudėti į žodžius, bet jau pirmą dieną ja persismelki.

Tą atmosferą gal net labiau ne matai, o girdi: vietinė muzika plyšauja visur („miestiškoji“ merengė, „kaimiškoji“ bačata bei Puerto Riko įkvėptas regetonas). Ausis plėščiančiu naktinio klubo koncerto garsumu ji, būna, sklinda ir parduotuvėlėse-baruose (colmado), ir parkuose (iš žmonių atsineštų kolonėlių), ir net degalinėse (sako, jos tarnauja ir kaip barai), ir dieną, ir naktį. Kam garsas trukdo miegoti, turėtų nakvoti ne miestuose!

Garsą lydi žibesys: nuo barų iki cabanas: viešbutėlių, kurie tarnauja visų pirma sekso ištroškusioms poroms (pavadinimai „Saldi paslaptis“ ir pan.).

Na ir gausybė smulkmenų. Sudaužyti, bet nežinia kaip važiuojantys automobiliai. Loterijų punktai: jokioje kitoje pasaulio šalyje nemačiau jų šitiek daug, kas kelis šimtus metrų net kaimuose, su rytinių ir vakarinių tiražų skaičiais (net emigrantai iš Dominikos Respublikos į Niujorką, sako, lažinasi iš dominikietiškų loterijų rezultatų). Gyva religija: religiniai šūkiai puošia automobilius, įvažiavimus į miestelius, gatvėse vyksta sekmininkų pamaldos (aišku, su galingomis kolonėlėmis). Nacionalinis sportas beisbolas (sezonas stadionuose – žiemą), ir Dominikos Respublika jame nesuvokiamai gera: kas devintas svarbiausios JAV beisbolo lygos žaidėjas yra savo ir tėvų gyvenimo svajonę išpildęs dominikietis. Net ir atsižvelgiant į skirtingą gyventojų ir lygų žaidėjų skaičių tai tolygu tam, kad NBA žaistų 16 lietuvių.

Nacionalinė virtuvė: bandera, kuri susideda iš atskirai patiekiamų ryžių, pupų padažo ir mėsos, ir yra tokie įprasti „denios pietūs“, kad kai kur jos net nėra meniu, bet visi žino, kad užsakyti galima. Ir iš Puerto Riko atėjęs mofongo – tokia ryžių ir kitko (pvz. kiaulių odelių) mišrainė, skanesnė, nei skamba. Santo libre koktelis (kaip Cuba libre, tik su „Sprite“ vietoje „Coca Cola“).

Na bet Dominikos Respublikoje yra įvairiausių virtuvių patiekalų ir jie neblogi. Tiesa, ženkliai brangesni, nei vietiniai.

Dominikos Respublikos problemos

Pabuvus Dominikos Respublikoje ilgiau kelių dienų, pasieks ir šios šalies problemos. Pavyzdžiui, dominikiečiai turi net atskirą žodį „elektros dingimui“ (Apagón), o jie ištikdavo maždaug kas trečią dieną (pyyp, kondicionierius išsijungia, telefonas nebesikrauna, pyyp po 15 min. – vėl įsijungia). Karštas vanduo – toks švelnus deficitas: daug kur jis šaltas ar labai drungnas. Europiečių akis bado ir gausybė šiukšlių. Eismo taisyklių nesilaikantys vairuotojai – lendantys be eilės, nepersijungaintys ilgųjų šviesų į trumpąsias ir t.t. Uodai.

Bet Didžiausias Dominikos Respublikos minusas keliautojui tikriausiai – kone visuotinai prastas aptarnavimas.

Pabuvę savaitę jau nustojome tikėtis, kad, tarkime, restorane atneš tą patiekalą, kurį užsakėme. Pripratome, kad pardavėjai ar padavėjai tiesiog užsikniaubę bendrauja „Whatsapp“ su draugais ir meta į užsukusį klientą tokį žvilgsnį „Ko čia dar tu atėjai?“. Kad nesugebės (ar nenorės) atsakinėti į klausimus, užuot aiškinę, kaip patekti nuomojamą butą, daug kartų kartos, „tik mokėkit grynais!“ ir t.t.

Bet vos priprasdavau, tuoj smogdavo toks kuriozas, kad nustebindavo ir mane. Štai vienas padavėjas sau pasiėmė mūsų gražą, o mums grąžino sumą, kurią turėjo pasiimti (ne, tai nebuvo apgavystė: jis paėmė mažiau pinigų, nei turėjo). Štai kitas itin prastai aptarnavęs padavėjęs po valgio ėmė šviesti mano žmonai į rankinuko vidų žibintuvėliu reikalaudamas „tips, tips!“ – nors arbatpinigiai, kaip ir daug kur Dominikos Respublikoje, ten buvo įskaičiuoti į kainą. Štai ryte ekskursijos bagiais atstovas paprašo mūsų neskambinti, o rašyti Whatsapp, atsakymo į tą žinutę neatsiunčia, o paklausus atsakymo vakare parašo „Dar neskaičiau“. Štai net „Subway“ reikėjo aiškinti „sumuštinių meistrui“, iš kokių gi ingredientų susideda „Italian BMT“ sumuštinis bei nustėrti radus, kad nuo dešros nenulupta „skūra“.

Štai vienoje nakvynės vietoje iš mūsų reikalavo daugiau pinigų, nei rezervacijoje nurodyta suma, rodė kažkokio kito žmogaus užsakymo lapą („Kas čia tokio, kad kitas vardas? Visiems gi kaina ta pati“). Vėliau dar bandė „nustverti“ per didelę ant stalo padėtų pinigų sumą. Apgavystė? Ne, tiesiog eilinis dominikietiškas nesusivokimas situacijoje. Pajutę, kad kažkas ne taip, susirinkome pinigus ir išėjome iš kambario. Vėliau sulaukėme žinutės iš savininko: „Atsiprašome, visi numeriai užimti, nesugebu patvirtinti jūsų užsakymo“ (nors Booking.com rodė laisvus kambarius). Po pusvalandžio – antra žinutė „Atsiprašome, numeriai neužimti, kada atvažiuosite?“. Ir dar po pusvalandžio „Atsiprašome, visgi visi kambariai užimti, o iš jūsų prašė daugiau pinigų, nes sumaišė su kitu klientu“.

Gerai, kad ten ir neapsistojome: ką būtume darę, kai naktį būtų atvykęs tikrasis klientas?

Dažnai susidarydavo toks jausmas, kad turime reikalą ne su profesionaliais pardavėjais ar padavėjais, o su vaikais, žaidžiančiais parduotuvę, restoraną ar viešbutį… Atmestinai daroma ir kitkas: pavyzdžiui, artėjant pagrindine magistrale Santo Domingas-Punta Kana prie La Romanos atstumų lentelės keitėsi šia tvarka: „La Romana – 21 km“, 22 km, 18 km, 19 km, 12 km, 13 km, 14 km. Aišku, panašus „atmestinumo“ jausmas lydi ir kitur Karibuose (tačiau ne žemyninėje Centrinėje ar Pietų Amerikoje: kontrastas didžiulis).

Tiesa, visus šiuos Dominikos Respublikos minusus patirti tik keliaudamas nepriklausomai, išvykęs toliau „all inclusive“ viešbučių išorinių šlagbaumų. Tuose superviešbučiuose ir „uždaruose miestuose“ šeimininkai (tikriausiai, tarptautinės korporacijos) kažkaip sugeba „išmuštruoti“ vietinius darbuotojus: „Hard Rock Hotel“ šie net sveikinasi su praeiviais. Turi būti be galo sunku: tie, kas turi Dominikos Respublikoje verslus ir samdo darbuotojus, labai skundėsi jų darbo kokybe, o dėl darbo teisės subtilybių net apsivogusius darbuotojus sunku atleisti.

Tiesa, aptarnavimas labiau užkliuvo mano žmonai. Aš manau, kad galima priprasti. Na, supranti tiesiog, kad niekas tau nepadės, esi už save atsakingas. Neprieina padavėjas? Eini ir užsakai prie baro. Jei kyla klausimas, ieškai atsakymo internete arba klausi bent kelių darbuotojų paeiliui. Ir t.t. Kita vertus, priprasti galima, bet ar tikrai reikia, kai gausybė šalių, kuriose ir karštis, ir paplūdimiai, ir aptarnavimas geresnis? Juoba, Dominikos Respublika nėra ir tokia pigi (nors ir pigesnė, nei Lietuva).

Amerikiečiams ar kanadiečiams nėra klausimo, kodėl verta priprasti: Dominikos Respublika (ir apskritai Karibai) – vienos artimiausių karštų žemių Niujorkui, Vašingtonui ar Torontui. Ir todėl amerikiečiai bei kanadiečiai čia skrenda masiškai, kai kurie praleidžia ištisas žiemas ar persikelia šiltai pensijai. Kitiems turistams tai šioks toks minusas: amerikiečiai išlepina vietinius neskaičiuodami pinigų, kainos kyla, gausėja įkyrių prekijų (deja, iš amerikiečių „ištraukti“ pinigus yra paprasta). Na, tiesa, yra ir pliusų: dolerius priima daugelis parduotuvių ir įstaigų, tik, tiesa, prastoku kursu.

Lietuviui, europiečiui, alternatyvų daugiau nei amerikiečiui – ir Dominikos Respublika, turbūt, nebus pirmas pasirinkimas atostogoms: toli, brangoka. Tačiau išbandžius artimesnes šalis, norint patirti ką nors naujo, egzotiškesnio, poilsį derinti su įvairesnėmis pramogomis, kultūrinėmis ar gamtinėmis patirtimis, Dominikos Respublika yra logiškas pasirinkimas.

Dominikos Respublikos šūkis turistams vilioti tikrai nekuklus: „Domican Republic has it all“ („Dominikos Respublika turi viską“). Ir ji tikrai turi daugiau, nei kitos Karibų šalys. Ir nesvarbu, ar nori tūnoti „all inclusive“ viešbutyje savatę-kitą, ar kiekvieną atostogų dieną praskaidrinti vis nauja patirtimi (parasparniai? Žygiai kalnuose? Šventė su vietiniais?), Dominikos Respublikoje tai galėsi.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai

Nors dažniausiai keliauju nepriklausomai, nevengiu ir gidų, ekskursijų: kartais tai tiesiog geriausias būdas pažinti vietą.

Deja, galima ir smarkiai “nudegti” gausu nekompetentingų gidų, apgavikų.

Čia sudėjau į vieną straipsnį visą savo patirtį, kaip teisingai pasirinkti gidą / ekskursiją, kad nepermokėti ir gauti geriausią kokybę, kuri atitiktų būtent jūsų poreikius.

Kada ir kiek reikia ekskursijų?

Keliavimas su ekskursija (gidu) turi privalumų. Viena vertus, iš gido paprasčiau sužinai daug apie vietovę. Kita vertus, gidas kainuoja papildomai, be to, atima dalį laisvės keliauti kaip nori, spontaniškai.

Kai kurie keliauja vien su gidais “nuo oro uosto iki oro uosto”, kiti keliauja vien savarankiškai.

Bet aš mėgstu abu būdus derinti: gidą samdyti tik toms kelionės dalims, kur svarbu gauti informacijos iš vietinių, arba sudėtingiau susiplanuoti pačiam. Tai gali būti kelių valandų “įžanginė” ekskursija po miestą arba, tarkime, kelių dienų safaris po nacionalinį parką į kurį neveža viešasis transportas. Arba ekskursija laivu: tokį išsinuomoti pačiam sudėtinga.

Kur ir kaip geriausia užsakyti ekskursijas?

Yra keli būdai:

1.Per Lietuvos kelionių agentūras. Tai – vienas brangiausių būdų, bet vienintelis, jei norite, kad jumis rūpintųsi “nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus oro uosto” bei žymesnę dalį informacijos gauti lietuvių kalba. Tokia ekskursija jums, kiek skaičiavau, tikriausiai atsieis trigubai brangiau, nei panaši kelionė, kur dalį laiko keliausite savarankiškai, o dalį – su vietoje samdytu gidu.

2.Per kitas Europos kelionių agentūras (pvz. Lenkijos, Vokietijos). Labai panašu, kaip per Lietuvos agentūras. Didesnis pasirinkimas reiškia daugiau galimybių “pagauti” gerą akciją, bet šiaip kainos irgi dažniausiai smarkiai iškeltos. Be to, nebelieka privalumo skristi iš Vilniaus (važiuoti iki Varšuvos ar skristi iki Frankfurto kainuos papildomai) ar gauti informaciją lietuviškai (ar net angliškai, rusiškai: priklausomai nuo agentūros šalies).

3.Per internetą ieškant “Google” anglų k. (pvz. “[Šalies pavadinimas] tours” ir pan.). Tokiu būdu galima gauti ir ilgesnes (pvz. 5 dienų) ir trumpas (pvz. 3 valandų) ekskursijas – tiesa, gidą sutiksite jau tik nuskridę į šalį. Kainos gali būti gerokai mažesnės nei per Lietuvos agentūras visgi, ypač skurdesnėse šalyse, toli gražu ne visos vietinės agentūros ar gidai turi savo puslapius internete – todėl dažnai vietoje galima gauti dar geresnę kainą. Tiesa turtingose šalyse paprastai kaina internetu ir vietoje nesiskiria, arba gali būti internetu net mažesnė. Be to internetas turi privalumą, kad galite paieškoti kelionių agentūros pavadinimo ir rasti kitų keliautojų komentarus apie ją – taip geriau suprasite, ar turai kokybiški, kokios problemos (bet žr. “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” skyrelius žemiau).

4.Per internetą ekskursijų užsakymo sistemose. Kiek pastebėjau, kainos ten irgi daug kur iškeltos, nors priklauso nuo šalies. Be to, yra pigesnių ir brangesnių platformų, o ir tose pačiose platformose yra įvairių variantų. Didelis pliusas: iš karto, jau pačioje platformoje, gali matyti praėjusių keliautojų komentarus apie tą pačią ekskursiją. Populiarios platformos: “Viator”, “Getyourguide”, “Klook” (pastaroji dažnai pigiausia).

5.Pagal “gyvas” rekomendacijas – pvz. klausinėjant draugų ar kitų lietuvių, kokį gidą turėjo toje šalyje, ar buvo geras. Atrodo logiška, bet yra ir problemų: reikalas tas, kad daugelis žmonių ir turi patirties tik su vienu tuo gidu, tai negali lyginti, be to, žmonės skirtingi: kas vienam yra geras gidas (nes, pvz., gerai “bajerius skaldo”), kitam – blogas (nes, pvz., “nieko normaliai nepapasakoja ir, panašu, pats nesigaudo”). Žr. skyrelius “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau).

6.Vietoje nuskridus į tą šalį atitinkamose turistinėse vietos (pvz. kurortuose). Tai – neabejotinai pigiausias būdas beveik visuomet, išskyrus turtingas šalis, kur visos agentūros turi pasiūlymus internete. Minusai – gali būti sunkiau įsitikinti kokybe, būti sunku susišnekėti ne vietine kalba ir pan. Bet ten, kur turizmas masinis, paprastai taip galima rasti tikrai kokybiškus pasiūlymus. Tačiau ten, kur turizmas menkas, gali būti sunku net rasti vietoje agentūrą, siūlančią ekskursijas.

7.Konkrečiuose objektuose. Jeigu reikia tik kelių valandų ekskursijų po konkrečius objektus, gidus dažnai galite surasti juose ar prie jų: pvz. samdyti ekskursijas muziejuose. Oficialios ekskursijos paprastai kokybiškos (nors gali būti problemų su kalba), tačiau kai kuriose šalyse būna ir neoficialūs, nelicencijuoti gidai, kurie negali daug ko papasakoti. Gidų galima rasti tik labiausiai turistinėse vietose.

8.Free Tours. Daugelyje turistinių miestų yra tokios nemokamos ekskursijos (už arbatpinigius). Paieškokite internete, kur ir kada prasideda Free Tours mieste, po kurį keliaujate: paprastai būna parašyta pvz. “kasdien 12:00 nuo XXX bažnyčios”. Daug tokių turų galima rasti “Guruwalk” sistemoje.

Privati ar grupinė ekskursija?

Prieš užsakant ekskursiją ar samdant gidą svarbu suprasti, kas tiksliai siūloma ir ko jums reikia. Jei iš reklamos ar tinklapio neaišku – perklausti. Visų pirma, ekskursijos būna trijų rūšių:

1.Privačios ekskursijos (angl. private tour, tailor-made tour). Kartu eisite, važiuosite tik jūs (ar jūsų šeima, jūsų draugų kompanija) be pašalinių. Paprastai tai reiškia, kad galėsite koreguoti ekskursijos maršrutą, pradžios ir pabaigos laiką ir kitką – mokėsite tik už gido/vairuotojo laiką ar kurą (bet reikia aptarti iš anksto). Tokios ekskursijos dažnai pačios brangiausios, bet kai kartu keliauja daugiau žmonių kaina vienam žmogui krenta (nes ji mažai priklauso nuo žmonių skaičiaus).

2.Nedidelių grupių ekskursijos (angl. small car tour, small group tour ir pan.). Vežamos grupės lengvaisiais automobiliais, visureigiais ar nedideliais mikroautobusais. Gali būti, kad būsite vieni (t.y. privati ekskursija), arba bus dar 1, 2 ar 3 pašaliniai. Čia maršruto nepakeisite, bet gali būti, kad jus paims iš viešbučio ar pan. Taip pat gana artimoje aplinkoje bus galimybė susipažinti su kitais keliautojais. Kaina paprastai už žmogų: dviese mokėsite dvigubai, trise – trigubai. Gali būti minimalus žmonių skaičius, kurį privalėsite garantuoti, kad ekskursija garantuotai įvyktų (pvz. du ar trys) – kitu atveju teks laukti, ar atsiras bendrakeleivis.

3.Masinės ekskursijos (bus tour). Vežamos autobusu, iš viso kokie 20 ar 40 žmonių. Jos pačios pigiausios, bet gali būti problemų: nesigirdėti gidas, gaištis laikas kam nors vėluojant ir pan. Kaina – už vieną žmogų ir šios ekskursijos paprastai vyksta visuomet.

Kas įeina į ekskursijų kainą?

Verta išsiaiškinti šituos dalykus apie ekskursiją:

1.Kokie objektai lankomi? Ar nebus kokio jums labai įdomaus objekto, kurį ekskursija tame mieste ar vietovėje praleis?

2.Trukmė ir kaip ji panaudojama. Kiek dienų, naktų, valandų? Kiek iš jų bus skirta ekskursijos objektams, o kiek – nuvažiavimui tarp jų? Kiek laiko bus skirta visokiems apsipirkimams ir pan.?

3.Kas įeina į kainą?. Ar įeina nakvynės (ir kokiuose viešbučiuose)? Maitinimas? Lankytinų vietų bilietai? Gėrimai (paprasti, alkoholiniai)? Įprastiniai variantai, kad arba įeina tik transportas+gidas+bilietai, arba ir maitinimas+nakvynės (gėrimai įeina labai retai). Bet reikia gerai įsisikaityti: dažnos “miniapgavystės” kai, pvz., į ekskursijos kainą neįskaičiuotos lankytinų vietų bilietų kainos, nors vis tiek privalėsite juos pirkti, nes ekskursija vyks jų viduje.

4.Sudėtingumas (ypač ekskursijose po gamtą). Nieko nepreziumuokite. Man teko gerokai nustebti, kai masinėje ekskursijoje, pilnoje senukų ir vaikų, į Šarynės kanjoną Kazachijoje gidas staiga mojo į uolą ir sako – “Lipsime čia”. Almatiečiams tai tarsi įgimta, man buvo jau sudėtingoka, o jei esate vyresnio amžiaus lietuvis – galėtų būti ir visai netinkama.

Blogi gidai: kaip jų išvengti

Yra penki gidų tipai, kurie “užknisa” praktiškai kiekvieną keliautoją.

1.Gidas – prekybos agentas. Jau nusipirkęs ekskursiją supranti, kad nusamdei prekybos agentą, nuo kurio šiaip bėgtum kuo toliau! Siūlo tau pirkti kokius suvenyrus, už ką nors mokėti papildomai. Užuot važiavęs prie lankytinų vietų, didelį laiką turi praleisti parduotuvėse – kuriose kainos gerokai užkeltos, nes tų parduotuvių šeimininkai už kiekvieną tavo nusipirktą prekę gidui mokės komisinius. Prieš perkant ekskursiją verta paklausti, ar bus apsipirkimų, kiek, aiškinti, kad tai nedomina.

2.Gidas nemokantis kalbos. Žino keletą žodžių angliškai (ar kita kalba, kuria neva vyksta ekskursija) ir juos “iškaltai” kartoja. Jei pats šį bei tą žinai apie šalį, dažnai galėtum pravesti ne prastesnę ekskursiją. Jo nieko nepaklausi, o ir dalies to, ką pasakoja, nesuprasi: kai kurie jo sakomi sakiniai pusiau angliški, pusiau savo kalba. Prieš samdydami gidą, pabandykite su juo pakalbėti (jei samdote ne internetu) – bemat suprasite jo kalbos lygį.

3.Gidas – nežiniukas. Geriausiai jis moka parsiduoti, o apie vietą žino mažai ką. Net mažiau, nei parašyta kokioje “Lonely Planet” knygoje. Atsakinės “Nežinau” arba dar blogiau – sakys išgalvotus faktus, kad nepasirodytų kvailys. Jei samdote gidą vietoje, prieš samdydami pakalbėkite su juo apie tą vietą, ypač apie tuos dalykus, kuriuos pats gerai žinote: nežiniukai greitai atsisijos. Taip pat galite paprašyti parodyti gido pažymėjimą: daugybėje šalių jį galima gauti tik turint kažkiek žinių (tačiau ne visur).

4.Gidas – apgavikas. Mėgina reikalauti didesnių pinigų, nei sutarta, nesuteikti pilnai aptartos paslaugos ir pan. Niekada nė trupučio nepasiduokite – gidas-apgavikas tai ne gidas-plėšikas, “neištraukęs” iš jūsų pinigų jis anksčiau ar vėliau nustos mėginti (taip pat žr. staipsnį apie apgavystes kelionėse, kaip su tuo kovoti).

5.“Dėjęs” gidas. Klientas jam beveik vienodai rodo – didžiąją dalį laiko jis gali susirašinėti su kuo nors, kalbėti telefonu ir pan. Pasakoja mažai ką.

Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą

Aukščiau aprašytais būdais galima “patikrinti” gidus ar išvengti blogiausių variantų, bet dar geriau, jei su blogais gidais iš viso net netenka (ar beveik netenka) susidurti.

Šiuo atveju padeda rekomendacijos: pažįstamų, kelionių vadovų, komentarai internete (“Tripadvisor” ir pan.).

Tiesa, reikia turėti omeny, kad komentarai ir įverinimai internete gali būti ir pirkti ar parašyti paties gido ar jo draugų. Kai kuriose svetainėse (pvz. “Tripadvisor”) galima pažiūrėti, kokius dar komentarus rašė tas komentuotojas ir taip įvertinti, ar komentuotojas tikras/patikimas. Įtarimų kelia, jei visame pasaulyje komentuotojas yra parašęs tik vieną vienintelį komentarą – būtent tam gidui (tikėtina, tas komentuotojas yra sukurtas paties gido ar jo draugų). Taip pat įtarimų kelia jei visi komentuotojo komentarai labai geri (gali būti samdomas gerų komentarų rašinėtojas). Patikimiausi tokie komentuotojai, kurie įvairiose pasaulio šalyse yra parašę bent kokius 10 komentarų ir dalis jų teigiami, dalis – vidutiniai ar neigiami: jie ne tik, kad, tikėtina, yra tikri gidų klientai, bet ir dar pakankamai pakeliavę, kad vertintų logiškai, nesitikėtų neįmanomo.

Labai gerai yra į tą šalį keliavusių pažįstamų patarimai – bet irgi verčiausi dėmesio patarimai iš tokių žmonių, kurie keliavę daug, matę daug gidų, turi su kuo palyginti.

Taip pat reikia suprasti, kad jei komentarai adresuojami visai kelionių agentūrai, komentavusiojo ekskursiją vedęs gidas galėjo būti ir kitas, nei jums. Tiesa, daugelis aukštesnio lygio agentūrų stengiasi palaikyti standartą. Bet jei komentarai tai kelionių agentūrai smarkiai varijuoja, žiūrėkite – gal kai kuriuose bus įvardyti gidų vardai (ir galėsite prašyti jums duoti tuos gidus arba jų neduoti).

Visuomet vertingiausi ne pasakymai “koks puikus gidas!!!” ar “nesąmonė”, o pvz. tokie kaip “įdomu pasijuokti iš pokštų, normaliai kalba angliškai ir gerai viską organizuoja, bet nepasako nieko daugiau, nei yra Lonely Planet knygoje” – taip gali geriau suprasti, ar gidas atitinka būtent tavo poreikius. Dar skaitykite skyrelį “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau.

Kodėl rekomendacijos kartais apgauna? Kontroversiški gidų tipai

Deja, esu rekomendacijomis ir nusivylęs – kartais net atrodo, kad taip rasti gerą gidą nedaug lengviau, nei tiesiog atsitiktinai. Taip yra ne tik todėl, kad Facebook “like’ai” ar geros apžvalgos lengvai perkamos ar “pasirašomos sau”. Bet ir todėl, kad žmonių poreikiai skiriasi.

Sakyčiau, yra keturi “kontroversiški” gidų tipai, kurie yra tobuli kai kuriems žmonėms, bet kitiems – visiškas nesusipratimas. Pirmieji užverčia gerais “Tripadvisor” komentarais ir rekomenduoja draugams, o antrieji paskui nusivilia. Štai tie gidų tipai:

1.Gidas – literatas. Jis yra kupinas istorijų – bėda ta, kad niekada nežinai, kurios jų tikros. Išgirdęs kokį įdomų teiginį apie savo šalį bemat puola jį kartoti per kiekvieną ekskursiją kaip tikrą faktą – nė nepatikrinęs, ar tai nėra mitas arba tik pusiau tiesa. Apie “Onos bažnyčią norėjusį išvežti Napoleoną”, “100+ Vilniaus sinagogų”, “Didžiausią Europoje Vilniaus senamiestį” ir t.t. Be to, faktus pagražina papildomai: koks eilinis miesto “pirklys, atsisakęs turtų dėl meilės” staiga virsta “vienu turtingiausių Europos žmonių, kuris, jei ne vestuvės su mylimąja, gal būtų tapęs ir Šventosios Romos Imperatoriumi”. Dažnas gidas-literatas yra ir geras pokštininkas. Tokie gidai patinka meniškiems žmonėms, kurie į kelionę žiūri kaip į knygą ar filmą: svarbu įdomios istorijos, o ne tai ar jos tikros. Bet jie labai “užknisa” tuos, kurie nori ką sužinoti apie lankomas vietas: iš tokių gidų nesužinai nieko, nes negali būti garantuotas nė vieno jų žodžio tikrumu (net jei 70% to, ką sako, tiesa – kaip žinoti kas patenka į tuos 70%?). Šiaip ar taip, “nekontroversiškai” geras gidas sugebės ir tarp tikrų istorijų rasti įdomias, jas įdomiai papasakoti “negražindamas” jų turinio.

2.Gidas – perkamas draugas. Jis labai noriai kalba apie save, savo šeimą ir gyvenimą, klausinėja to paties jūsų, padeda organizuotis kelionę taip, kaip padėtų vietinis draugas. Deja, dažnai tokie gidai mažiau žino faktų apie šalį, lankytinas vietas. Tokie gidai labai patinka tiems, kurie nori tiesiog “pabendrauti su vietiniu”, mokančiu kalbą – ypač egzotiškose šalyse, kur “viskas kitaip” ir net eilinės gyvenimo istorijos labai įdomios (kaip tuokiamasi, kaip gimdoma, einama į mokyklą ar universitetą ir t.t.). Tačiau tokie gidai nuvilia tuos, kurie ir šiaip turi daug užsieniečių pažįstamų, keliauja būdais, suteikiančiais bendravimo galimybių (autostopas, couchsurfing’as ir t.t.): jiems atrodo, “Kam mokėti už tiesiog pokalbį, kokius galiu gauti ir nemokamai?”. Šiaip ar taip, geras gidas gali ir žinoti daug apie šalį bei vietas, ir būti “draugas” – tada, kai klientas parodo, kad nori “draugo”, užduoda atitinkamus klausimus.

3.Gidas – enciklopedija. Jis viską puikiai žino iki menkiausių detalių ir pasakoja: su datomis, aukščiais, plotais ir t.t. Panašiai, kaip būtų parašyta enciklopedijoje: “nuogais skaičiais ir vardais”, be palyginimų, padedančių geriau suprasti, įvedimų į kontekstą. Tokie gidai patinka tiems, kas jau nemažai žino apie tą vietą (arba bendrai apie gamtą, istoriją). Bet ta “informacijos lavina” glumina tuos, kurie žino mažai, nes ji niekaip nepritaikoma klausytojui. Šiaip ar taip, tikrai geras gidas gali pasakyti faktus įvilktus į palyginimus, kad klientui būtų suprasti lengviau, bent jau jei klientas nėra srities žinovas. Pvz. vietoje sauso “Pastatas 330 metrų aukščio” lietuviui turistui galima paminėti “Jei stovėtų Lietuvoje, tai pastatas būtų aukščiausias šalyje – jis lenkia net Vilniaus TV bokštą” ir pan.

4.Gidas – agitatorius. Jis viską pasakoja per savo nuomonės prizmę: pvz. giria kokios vienos partijos veiksmus ir pliekia kitos, nepraleidžia progos neklaustas pasisakyti LGBT, narkotikų legalizavimo ar dar kokiais jam rūpimais klausimais, o istoriją vertina per savo susikurtą gėrio/blogio prizmę: aiškina, kaip kokie veikėjai “turėjo” elgtis, kas “buvo kvailiai” ir t.t. Kaip taisyklė, tokie gidai patinka (arba bent yra patenkinami) tiems, kurių pažiūros sutampa su gidų pažiūromis, bet kaip reikiant “užknisa” tuos, kurių pažiūros priešingos. Šiaip ar taip, nekontroversiškai geras gidas sugeba viską pasakoti neutraliai, paminėdamas abi puses, pasakydamas, kokios idėjos vyrauja šalyje – o savo nuomonę sako tik paklaustas.

5.Gidas – turistas. Tokių pasitaiko perkant organizuotas keliones iš Lietuvos. Po pasaulį jis keliavęs nemažai – bet daugelį vietų, į kurias veda turistus, pats lanko pirmą kartą! Jam pačiam tai irgi kelionė, o norėdamas “keliauti nemokamai” ir net kažkiek uždirbti – siūlo už mokestį prisijungti kitiems. Bėda ta, kad jis vis tiek keliauja, kaip keliautų vienas, mažai kreipdamas dėmesio į “susimokėjusių bendrakeleivių” poreikius. Taip pat neišvengiamai būna nesusipratimų, kad gidas kažko nežinojo (juk pats ten nebuvęs), kelionės planą jis vienašališkai keičia. Tokie gidai patinka tiems, kurių “kelionės stilius” (tempai ir pan.) sutampa su gido norais ir poreikiais – arba kuriems viską nusveria džiaugsmas “keliauju su patyrusiu keliautoju!”. Bet kai “kelionės stilius” nesutampa, kyla ir rimtų konfliktų bei nusivylimų. Lietuviškos Facebook grupės apie keliones pilnos komentarų kaip “žadėjo lengvą pasivaikščiojimą kalnais, o buvo sudėtingas kalnų kelias, kuriuo pati gidė ėjo pirmą kartą ir, nors daliai keliautojų buvo sunku, gidė nė kiek nelaukė, nesiteiravo kaip kas jaučiasi, paskui net pyko ant lėčiau einančių, tai buvo labai pavojinga”.

Siekiant išvengti kontroversiškų gidų (ar pasirinkti tokį kontroversiško gido tipą, kuris tinka ir jums), jei jau naudojatės rekomendacijomis, verta įsigilinti į jų turinį, jei klausiate draugų – užduoti papildomus klausimus pvz. “Ką įdomiausio išgirdote per ekskursiją?” ir pan.

Komentuoti

Kelionė kemperiu – sunkiai su kuo sulyginama patirtis, kuri turi ir savo privalumų, ir trūkumų.

Kada ir kur verta keliauti kemperiu? Kiek tai kainuos? Kokį kemperį rinktis? Kas yra ir ko nėra kemperyje? Kur nakvoti? Šis straipsnis pravers ir jeigu kelionę kemperiu tik svajojate išbandyti, ir jeigu taip pakeliavus norisi apie kemperius sužinoti daugiau.

Kemperio vidus ir įranga (kemperių tipai)

Tipinis kemperis atrodo taip: priekis, ratai ir kabina – kaip mikroautobuso, o gale pastatytas toks tarsi „namelis ant ratų“. Pakankamo aukščio, kad galima būtų jame stovėti ir vaikščioti. Tame namelyje paprastai būna kokios keturios sėdynės, kurios nakčiai transformuojasi į lovą/as, kriauklė, tualetas, dušas (dažname kemperyje pilasi ant tualeto), šaldytuvas, viryklė, įvairios spintos/spintelės ir pan. Dar viena lova gali būti viršuje, tad iš viso gali būti 4 ar 6 miegamos (ir sėdimos) vietos. Tarp „namelio“ ir kabinos nėra sienelės, erdvė viena.

Būtent tokie kemperiai, angliškai vadinami Class C motorhome, dažniausiai nuomojami ir tokius žmonės dažniausiai įsivaizduoja išgirdę žodį „kemperis“.

Tačiau be tipinių kemperių, yra dar keletas mašinų, su kuriomis iš vienos pusės galima keliauti kaip su kemperiu, bet iš kitos – patirtis skiriasi:

*Automobilis su lova. Tokį „kemperį“ kiekvienas gali pasidaryti per 3 minutes iš savo universalo ar visureigio. Nulenki galinę sėdynę, padedi pripučiamą čiužinį. Gali įsigyti kitų prietaisų, kaip inverterį (rozetei), nešiojamą kompiuterį ar DVD grotuvą, sulankstomus baldus išsinešimui į lauką. Yra kas savo automobilius į tokius „minikemperius“ taip persidarė „su visam“, pakeisdami galines sėdynes lova. Yra (nors ir mažai) ir gamyklinių variantų. Tokiame kemperyje tikrai nebus kriauklės, tualeto, o galbūt ir viryklės ir pan., taigi, „kemperio patirtis“ apsiribos galimybe patogiai miegoti mašinoje, naudotis kai kuriais „naminiais“ prietaisais. Praustis ar atlikti gamtinius reikalus reikės, tarkime, degalinėse ar kempinge, valgyti šiltą maistą – restoranuose ar kavinėse, arba bent jau lauko barbekiu. Tačiau faktiškai ir važiuosi ne kemperiu, o lengvuoju automobiliu ar visureigiu: su atitinkamu maksimaliu grečiu, kelių ar parkavimo kainomis, manevringumu, pravažumu, galimybėmis važiuoti kalnų keliais.

*Kemperis – minivenas (angl. „Class B motorhome“, „Camper van“, „Sleeper van“). Jis atrodo kaip (ar beveik kaip) įprastas minivenas ar mikroautobusas, tačiau viduje viskas kitaip: sėdynių gerokai mažiau (pvz. tik keturios, įskaitant vairuotoją), o atsiradęs plotas išnaudojamas staliukui, spintelėms, kriauklei, šaldytuvui, viryklei ir pan. Tualeto ar dušo įprastai nebūna (nebent koks dušas, išnešamas į lauką), tačiau tokio kemperio privalumas – mobilumas: juo paprasta važiuoti ir į miestą, nes ilgis ar plotis nesiskiria nuo mikroautobuso. Galima gana greitai lėkti, kai kurie kemperiai-minivenai visai neatpažįstami iš išorės: atrodo kaip mikroautobusai. Sėdynės išsilanksto į lovą, o dar viena lova dažnai būna viršuje – arba nuolatinė, arba sustojus reikia papildomai pakelti stogą. Taigi, iš viso tipiniame kemperyje-minivene gali važiuoti ir nakvoti 4 žmonės.

*Kemperis – autobusas (angl. „Class A motorhome“). Kemperių „karūnos deimantas“. Ištisas autobusas ar sunkvežimis, perdarytas į gyvenamąjį namą ant ratų. Plotai didžiuliai, gali būti net keli kambariai, nemaža virtuvė ar vonia. Plotą gali dar išdidnti visokios į šonus „išsišaunančios“ verandos, kurias galima ištraukti kempinge. Būna, kad tokiuose kemperiuose net yra garažas miniautomobiliui – kad, palikęs kemperį-autobusą priemiesčio kempingę, galėtum važiuoti į miesto centrą. Bet dažniau jų šeimininkai savo lengvąjį automobilį tempiasi iš paskos. Būtent manevringumas ir didelis benzino suvartojimas yra didžiausi tokių kemperių minusai. Tačiau tokių kemperių savininkai dažnai apsistoja kur ilgesniam laikui, dalis jų iš viso neturi namų ir tik juda po JAV ar Australiją – o taip „gyvenant kelyje“ svarbu, kad gyventi būtų patogu. Be to, kemperyje-autobuse telpa daugiau žmonių. Tokie kemperiai Europoje labai reti. Visiems kitiems kemperiams vairuoti pakanka B kategorijos teisių, bet kemperiui-autobusui paprastai nepakanka. Kemperiu-autobusu nesu keliavęs – jei kas esate, pasidalinkite patirtimi komentaruose po straipsniu.

*Gyvenamoji priekaba (Karavanas, angl. Trailer camper, Travel trailer). Jų būna pačių įvairiausių dydžių – nuo atitinkančių mažiausius kemperius (ar išvis primenančių palapines ant ratų) iki kemperių-autobusų atitikmenų, bet dažniausios, tikriausiai, maždaug „tipinių“ kemperių dydžio. Didžiausias jų minusas, palyginus su kemperiais – daugybė šalių draudžia važiavimo metu būti jose, o jeigu ir nedraustų, negali paprastai pereiti iš kabinos į priekabą. Taigi, negali greitai pasiimti kokio ten palikto daikto ar pan. (tuo tarpu kemperiu gali važiuoti ir jo gyvenamoje dalyje). Be to, gali reikėti ir specialių teisių vairavimui su priekaba. Pliusas – apsistojus kempinge nesunku tokią priekabą palikti, o į miestą arba kokią statesnę įkalnę išvažiuoti tik automobiliu. Automobilį irgi reiktų rinktis pagal priekabą: silpnu varikliu didelę priekabą sunkiai patempsi.

*Kemperio modulis ant pikapo. Tokių Europoje beveik nebūna, nes čia beveik nėra pikapų, bet tai tarsi priekaba, tik ne pakabinama vilkti, o uždedama ant pikapo kėbulo. Tačiau iš pikapo kabinos į „kemperinę dalį“ patekti neįmanoma, į ją įlipama tik iš galo, todėl tai panašiau į mažą kemperinę priekabą, nei kemperį. Savotiškas tarpas tarp tokio modulio ir gyvenamosios priekabos yra gyvenamoji puspriekabė, kurios priekis dedamas ant pikapo, o galas velkasi kaip priekaba.

Kelionės kemperiu privalumai ir stiliai

Kelionė kemperiu, palyginus su kitomis, turi du didžiausius privalumus:

1.Galimybė turėti namus „kur nori“. Gal ant ežero kranto, kad išsimaudytum ir per 30 sekundžių grįžtum „namo“ persirengti. Gal miesto senamiestyje, kad būtų arti vakare grįžti iš baro. Gal ant kalno, kad, išsinešęs kėdes ir stalą, galėtum piknikauti „su vaizdu“. Ir vieną dieną tavo namai gali būti vienur, kitą – kitur. Ar net ryte vienur, dieną – kitur, vakare – trečiur. Ir turi ten visus namus, su visais daiktais, kurių vežtis gali daug daugiau, nei į įprastą kelionę lėktuvu, ir tų daiktų nereikia tąsyti lagaminais. Ir nakvynės kaina nuo vietos nepriklauso.

2.Galimybė bet kada ilsėtis ir pan. Pavargai važiuoti? Sustoji ir miegi, nereikia ten privažiuoti viešbutį, registravimosi į viešbutį procedūrų ir kito. Jei keliaujate keliese, vairuotojai gali susikeisti: kol vienas vairuoja, kitas patogiai miega lovoje, šitaip nuvažiuodami gal dvigubai daugiau ir be skaudančių kaulų. Kol vienas vairuoja, kiti gali patogiai valgyti: šiltą maistą, ant stalo. Gali net nueiti į tualetą ar nusiprausti. Tiesa, ne visose šalyse tai teisėta: kai kur, teoriškai, kemperiui važiuojant visi turėtų būti prisisegę, bet daugelis pažįstamų „kemperistų“ laužo šias nuostatas: jei elgiesi protingai (nevaikštai po kemperį, tarkime, kalnų kelyje), rizika labai maža (kita vertus, jei įmanoma, galite rinktis vietą poilsiui pagalvoję, kas būtų, jei avarija jus staiga “neštų” į kemperio priekį; esu miegojęs kemperyje, kuris pateko į avariją, bet rimtų traumų išvengiau, nes šalia pat buvo riba).

Šie du kemperio privalumai diktuoja du populiarius kelionės kemperiu stilius: „stovyklinį“ stilių, kai vienoje vietoje apsistojama ilgiau (pvz. pajūrio kempinge). Ir „ekspedicinį“ stilių, kai kemperis išnaudojamas efektyvesnei kelionei ir laiko taupymui (be registracijų viešbučiuose, sustojimų restoranuose ir t.t.).

Iš tiesų, dažnai abu stiliai apjungiami: pvz. jei kemperiu važiuojama iš Lietuvos į Prancūziją, tai, galbūt, per Lenkiją ir Vokietiją bus važiuojama greitai, stojant tik nakvoti ar važiuojant net ir naktimis (susikeitus vairuotojams), kai tuo tarpu Prancūzijoje – jau lėčiau.

Nakvynės vietos parinkimas

Kai kurie „kemperininkai“ į kemperį žiūri kaip į daaaaug geresnę palapinę ir apsistoja beveik vien kempinguose. Kempingai šiais laikais turi vietas, pritaikytas kemperiams, su galimybe prisijungti elektrą ir kita. Tačiau nakvynė kempinge mokama ir kartais tik nežymiai pigesnė, nei pigiuose viešbučiuose: išeina, kad turi savo namą ant ratų, bet vis tiek moki už kiekvieną nakvynę tarsi keliautum „įprastai“.

Alternatyva – nakvoti viešoje vietoje. Galima nakvoti bet kur: šalia gatvės mieste, bet kuriame parkinge, apžvalgos aikštelėje ir t.t. Tiesa, kai kur tai būna uždrausta – tačiau tai veikiau išimtis, nei taisyklė. Jei nėra draudžiamųjų ženklų ar KET punktų kemperį galite statyti taip pat, kaip ir bet kurį kitą automobilį – paprastai su kemperiu paprasčiau, nei su palapine (palapinę sunkiai pasistatysi, tarkime, mieste ar kurorte). O jei jūsų kemperis išoriškai nesiskiria nuo eilinio automobilio, net ir kemperius draudžiantys ženklai jums neaktualūs. Saugumo dėlei mėgstu nakvoti prie judrių (net ir naktimis) gatvių, labiau apšviestose vietose, „niekieno“ zonoje (o ne prie kokio vienišo privataus namo). Galima prie visą parą veikiančių degalinių (bet geriau ne prie visą parą veikiančių barų). Smagu, jei per priekinį stiklą matosi gražus vaizdas. Vieta – dar vienas nakvojimo viešoje vietoje privalumas. Pavyzdžiui, gali nakvoti ant jūros kranto, ryte eiti maudytis, net kai tokio kempingo nėra (ar jis labai brangus, ar pilnas).

Kol kas man dar nėra buvę, kad kas naktį žadintų, prašytų išvažiuoti ar pan.

Iš tikro nakvynes kempinguose ir nakvynes viešose vietose galima „kaitalioti“: karts nuo karto nuvažiuoti į kempingą gerai (pvz. atlikti visus kemperio „formalumus“, žr. „Kemperio vairavimo ypatybės ir įrangos priežiūra“), bet tai tikrai nebūtina kiekvieną naktį.

Taip pat, pasaulyje yra ir labai nesaugių šalių, kur nakvoti kemperyje viešumoje nerekomenduočiau – tačiau dažniausiai po tokias šalis (Juodoji Afrika, Lotynų Amerika) šiaip ar taip nekeliaujama kemperiais.

Kemperio vairavimo ypatybės ir įrangos priežiūra

Įprastuose keliuose daugelio kemperių vairavimas beveik nesiskiria nuo mikroautobuso vairavimo: pakanka B kategorijos teisių. Skirtumėliai tuo didesni, kuo labiau būtent to kemperio gabaritai skiriasi nuo mikroautobuso gabaritų:

a)Didžiausias skirtumas – aukštis. Verta jį įsidėmėti ir turėti omenyje. Daugeliu kemperių (išskyrus kemperius-minivenus ar perdarytus universalus) negalima važiuoti į požemines parkavimo aikšteles, McDrive su stogeliais, o ir su kai kuriais tiltais (ne pagrindinėse gatvėse) gali būti problemų.

b)„Įprastinis“ kemperis yra ir mažiau aerodinamiškas už mikroautobusą, todėl važiuojant didesniu greičiu pradeda virpėti.

c)Verta atkreipti dėmesį ir kiek didesnis plotis, ilgis (gali būti problemų siaurose senamiesčių gatvelėse, taip pat sudėtingiausiuose kalnų serpantinuose: teko matyti, kaip norėdami nuleisti kemperį į Maską Tenerifėje “kemperininkai” turėjo ir išlipę stabdyti mašinas iš priekio, ir posūkiuose panaudoti ir atbulinį bėgį).

d)Taip pat kemperio pravažumas gali būti prastesnis (išimtis čia – “ekspediciniai kemperiai” specialiai kurti sudėtingiems keliams, pvz. ant visureigio, pikapo ar sunkvežimio bazės).

Tačiau didžiausias kemperio skirtumas nuo automobilio – papildoma jo įranga ir jos priežiūra. Nusipirkus ar išsinuomavus kemperį reikia susipažinti su to kemperio įranga. Tipiniai veiksmai, kuriuos reikia daryti kemperiuose:

*Antrojo akumuliatoriaus pakrovimas. Kemperiai dažnai turi du akumuliatorius. Vienas jų – toks, kaip visur; nuo jo užsiveda variklis. O kitas skirtas visai vidinei įrangai (šaldytuvui, rozetėms ir pan.). Važiuojant tas antrasis akumuliatorius pasikrauna nuo variklio (svarbu žinoti, kur yra tai rodantis ciferblatas). Bet jei sustosi ilgesniam laikui jis išsikraus. Todėl reikia jį „įjungti į tinklą“: tokia galimybė yra kempinguose. Kai nuomavomės kemperį Australijoje, mums sakė, kad reikėtų įjungti bent kas antrą dieną. Bet mums neprireikė: važiuodavome tokius didelius atstumus ir tiek mažai naudojomės kemperio įranga, kad niekada neišsikraudavo. Tačiau tai priklauso nuo kelionės stiliaus.

*Vandens bako papildymas. Iš vandens bako vanduo imamas kriauklei, tualeto nuleidimui. Jį reikia papildyti – pvz. kempinge, degalinėje. Labai svarbu nesumaišyti bakų ir nepripildyti vandens bako benzinu. Valymas atsieina labai brangiai.

*Kanalizacijos išpylimas. Į kanalizacijos bakus/kasetes subėga kanalizacija iš kriauklės, dušo, tualeto. Prisipildžius reikia išpilti.

*Dujų balionų pakeitimas. Aktualu, jei kemperyje yra dujinė viryklė.

Idealu šiuos „techninius dalykus“ padaryti tada, kai įmanoma – pvz. kas kartą kempinge. Nes gal kitą naktį bus neįmanoma. Pavyzdžiui, gal rytoj norėsite nakvoti ne kempinge: net jei dabar planuojate kitaip, kas žino, gal pamatysite kokią gražią pakelės aikštelę.

Norint praretinti poreikį pildyti vandens baką ar išpilti kanalizacijos baką galima mažiau naudotis kriaukle, tualetu – pvz., jei yra galimybė, eiti į tualetą degalinėje ar kempinge.

Pirkti kemperį ar nuomotis? Kiek kainuoja, ar apsimoka?

Pirkti kemperį gali būti verta tada, jei taip keliautumėte ne kartą į metus, bet dažnai: gal ir savaitgaliais ir pan. Kemperių kainos labai įvairios – kaip ir visų automobilių, smarkiai priklauso nuo amžiaus. Galima „išsisukti“ gana pigiai. Kai kemperis nuosavas, paprasčiau su daiktais: „kelioninius“ daiktus galima visada laikyti jame. Pagrindinis nuosavo kemperio trūkumas: jis visada iš pradžių bus jūsų šalyje. Tai yra, turėdamas kemperį Lietuvoje, savaitgaliui juo galėsi nuvažiuoti tik į Lenkiją ar Latviją, gal Baltarusiją ar Kaliningradą. Kas kartą, kai norėsi važiuoti kur toliau, turėsi „gaišti“ dieną-kitą nuvažiavimui ir grįžimui. Jei esate keliautojas, kuriam reikia vis ko nors naujo, iš pradžių, tikėtina, tos dienos irgi bus įdomios, nes ir Latvijoje ar Lenkijoje dar daug kas bus nematyta, tačiau po kelerių metų tai taps tiesiog „iššvaistytu laiku“. Kita vertus, jei esate keliautojas, kurį džiugina ir vis tos pačios vietos, o kemperiu gal važiuotumėte tai į Jūrmalą, tai į Sopotą, tai dar kur – tuomet tai nėra trūkumas.

Jei pati idėja kemperiu važiuoti „nuo namų“ patinka, bet dar nežinote, ar norėtumėte jį pirkti, arba norėtumėte tokį keliavimo būdą išbandyti tik kartą-kitą, galite išsinuomoti kemperį Lietuvoje. Kemperis paprastai nuomojamas su visa įranga – taigi, ir su indais, stalo įrankiais, kartais – sulankstomais baldais išsinešimui į gamtą ir pan.

Daugeliu atveju dar geresnė galimybė, nei kemperį nuomotis Lietuvoje – kemperį nuomotis užsienyje. Kemperių nuoma siūloma daugybėje šalių: šitaip turi galimybę į šalį nuskristi ir nuo pat pirmos dienos pradėti keliauti po ją (o ne „link jos“), lankyti įdomias vietas. Tiesa, nuomojantis kemperį užsienyje, dings tas kelionės kemperiu privalumas, kad gali atsivežti kiek nori daiktų iš namų.

Kemperio nuomos kainos priklauso nuo šalies bei (kiek mažiau) nuo sezono ir varijuoja smarkiai: prieš apsispręsdami keliauti kemperiu, pasitikrinkite jas internete būtent ten, būtent jūsų keliavimo metu. Beje, gerai pažiūrėkite ir kemperio nuomos sąlygas – kartais kaina atrodo normali, tačiau iš tikro būna apriboti galimi nuvažiuoti kilometrai, o papildomi kainuoja brangiai – jeigu neketinsite ilgam apsistoti vienoje vietoje, kilometrų greičiausiai neužteks. Kemperių nuomos sąlygos varijuoja daug labiau, nei lengvųjų automobilių: esu matęs netgi tokią sąlygą, kad su jumis privalomai keliaus kemperio šeimininkas!

Deja, jei vien žiūrėti į pinigus, tiesa tokia – keliauti nuomotu kemperiu daugelyje šalių neapsimoka. Kemperio nuomos kaina vienai dienai daug kur lenkia tipinę paprasto viešbučio numerio kainą. Taip, kemperis kartu ir transporto priemonė: bet net ir pridėjus kasdienius viešbučius ir „paprasto automobilio“ autonuomą dažnai galima išsisukti pigiau, nei vien kemperio nuoma. O kur dar kempingų kainos, didesnis kuro suvartojimas, kelių ir parkavimo mokesčiai, kurie taip pat kemperiui dažnai didesni, nei lengvajam automobiliui. Pavyzdžiui, turėjau idėją pakeliauti kemperiu po JAV – bet supratau, kad jau vien už jo nuomą sumokėčiau gerokai daugiau, nei už nakvynes viešbučiuose, ką jau kalbėti apie visa kita.

Taigi, daugelyje šalių kelionė kemperiu yra ne dėl sutaupymo, o kaip tik priešingai: paišlaidavimas dėl to, kas tikram „kemperininkui“ yra smagesnis kelionės būdas.

Lietuvoje kemperių nuoma irgi brangi, o jei juo norėsite važiuoti kur toliau, tai realiai dar sumokėsite ir už „dienas pakeliui“ (tiek už kemperio nuomą, tiek už sueikvotą kurą), už ką nereiktų mokėti, jei skristumėte lėktuvu.

Tiesa, yra išimčių – šalių, kur kemperių pasiūla tokia didelė, kad kainos konkurencijos smarkiai „numuštos“. Taip pat yra šalių, kur dėl ypatybių sunku keliauti kitaip. Pavyzdžiui, Australija: ten pilna regionų, kur ištisus šimtus kilometrų nėra jokio viešbučio ir tūkstančius kilometrų nėra jokio viešbučio, kurio registratūra dirbtų, tarkime, po 9 val. vakaro, užtat pilna nemokamų nakvynės aikštelių kemperiams. Ir kemperių nuoma ten gali būti gerokai pigesnė, nei nakvynės viešbučiuose.

Savo ruožtu, yra šalių, kur kemperiu keliauti sudėtinga: tai – šalys, kurios yra nesaugios ir stokoja kempingų (t.y. dėl nesaugumo nesinorėtų nakvoti ne kempinge, o kempingų labai mažai ar jie prasti, brangūs).

Taip pat kemperių nuomos kainos beveik visur kažkiek priklauso nuo sezono, o žiema žiemai nelygi. Nedaug žmonių nori keliauti žiemą po šiaurės Europą – kita vertus, keliauti žiemą kemperiu po Australiją buvo smagu (ten, kur atsiėmėme kemperį, Melburne, buvo vėsoka, ~+10, tačiau nuvažiavome šiauriau, kur ir žiemą temperatūra viršijo +20). Keliaujant vėsiu laiku verta apsirūpinti šiltom antklodėm, miegmaišiais (turėtų duoti ir nuomoje).

Komentarai

Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami, tačiau daugelyje aplinkinių valstybių mokami. Kaip žinoti, kurie keliai mokami, kaip susimokėti? Tai nebūtinai taip paprasta, o klaida gali kainuoti nemažai.

Mokamų kelių pasaulyje yra 5 rūšys ir čia aprašau, kaip elgtis kiekvienoje jų.

Mokėjimo punktai

Šiose šalyse mokamos tik kai kurios magistralės. Tose magistralėse kas kažkiek kilometrų yra mokėjimo punktai. Privažiavęs kiekvieną punktą susimoki už atstumą nuo praeito mokėjimo punkto.

Tai – pats paprasčiausias mokėjimo būdas. Kai kuriose šalyse gali neimti mokėjimo kortelių, dėl to verta turėti grynų pinigų. Magistralėse, vedančiose į kitas šalis, kartais priima ir tų kitų šalių valiutą, bet dažnai prastu kursu.

Teoriškai įmanoma, žinant, kur mokėjimo punktai juos apvažiuoti kitais keliais, bet praktiškai punktai išdėstyti taip, kad tai būtų sunku, užimtų daug laiko. Realiau yra tiesiog važiuot ne mokama magistrale, o kitais lygiagrečiais keliais, kurie paprastai būna (Google Maps ar GPS galima nurodyti, kad vestų nemokamais keliais).

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti: kartais be mokėjimo “grynais” punktų juostų būna atskiros juostos mokėjimui su specialiu įrenginiu, kurį turi vietiniai. Šios juostos pažymėtos specialiais ženklais viršuje. Nevažiuokite tom juostom, nes jūs įrenginio neturite (nebent pvz. važiuotumėte nuomota mašina ir būtumėte jį išsinuomavę), tad ten pravažiavus jus nufotografuos ir atsiųs baudą.

Mokėjimas su kvitais

Kaip ir mokėjimo punktų atveju, mokamos tik kai kuris magistralės ir galima pasirinkti alternatyvius maršrutus.

Įvažiuojant į magistralę reikia paimti kvitą. Išvažiuojant jį parodyti. Pagal nuvažiuotą atstumą automatiškai paskaičiuos kainą – mokėsite tik kartą.

Labai svarbu kvito nepamesti. Jei pamesite, teks susimokėti už visą atstumą nuo pat magistralės pradžios.

Tokių kelių minusas tas, kad į juos būna mažai įvažiavimų: nes juk prie kiekvieno įvažiavimo būtina statyti kvitų išdavyklas, mokėjimo punktus, o tai kainuoja. Todėl tarkime, netyčia pravažiavus išvažiavimą tenka tokiu keliu važiuoti ir 30 kilometrų į priekį, susimokėti, išvažiuoti, vėl imti kvitą, grįžti į kelią.

Kaip ir keliuose su mokėjimo punktais, dalis juostų gali būti skirtos vairuotojams su mokėjimo įrenginiais. Jei tokio neturite, tų juostų venkite, antraip gali tekti mokėti baudą.

Automatinio mokėjimo įrenginiai

Principas: vairuotojai nusiperka mokėjimo įrenginius, kuriuos klijuoja prie priekinio stiklo ir turi su savimi. Į įrenginius įkeliami pinigai tarsi į mokėjimo kortelę. Įvažiuojant į mokamus kelius, įrenginiai nuskaitomi pirmąkart; išvažiuojant – antrąkart ir nuskaitomi pinigai nuo įrenginių už nuvažiuotą atstumą.

Užsieniečiai retai turi tokius įrenginius ir, jei tik įmanoma, su jais niekada neprasidedu. Sunku išsiaiškinti kas ir kaip, kada dirba jų pardavimo punktai, kaip pasipildyti juos. Gali išsiaiškinti, bet kam gaišti laiką, jei gali tiesiog susimokėti už kelius grynais? Be to, įrenginiai neretai kainuoja papildomai ar nespėji išnaudoti ten įneštos pinigų sumos.

Visgi, yra kelių, kur įrenginius pirkti privaloma, nes kito būdo už juos sumokėti nėra. Pvz. Turkija. Teko išsiaiškinti, kad perkama pašte jo darbo laiku, bandyti paaiškinti ko reikia angliškai nemokančiai paštininkei. Būtume neprasidėję – Turkijoje mokamų magistralių mažai. deja, mokami ir visi tiltai per Bosforo sąsiaurį, kurį reikia kirsti, ir jiems irgi reikia šio įrenginio.

Neturint įrenginio tokiuose kraštuose galima papulti į nepavydėtiną situaciją, kai tik važiuodamas mokamu keliu susipranti, kad jo neturi. Paprastai taip suklydus dar būna galimybių “išsisukti” be baudos: pvz. nusipirkus įrenginį per kelias dienas ir įvedus automobilio numerį ar padarius kur nors pavedimą per nustatytą laiko tarpą. Pasidomėkite.

Kelių vinjetės už magistrales

Kelių vinjetė – tai “nuolatinis bilietas” važiuoti keliais. Jis paprastai klijuojamas prie priekinio automobilio stiklo. Kur toks “nuolatinis bilietas” yra, kito būdo susimokėti už kelius paprastai nebūna.

Jeigu nori važinėti magistralėmis – kad ir tik 10 kilometrų – privalai pirkti vinjetę. Dažniausiai minimalus laikotarpis, kuriam gali pirkti vinjetę – savaitė ar dvi savaitės. Taigi, jei tiesiog važiuoji per šalį tranzitu, pirkti vinjetės labai neapsimoka: mokėsi kaip, tarkime, už 14 dienų, o važiuosi tik valandą ar kelias. Tokiu atveju paprastai vinjetės neperku ir tiesiog važiuoju nemokamais keliais. Mokami keliai žymimi specialiais kelio ženklais, svarbu jų nepražiopsoti; turint GPS jis gali pagal nurodymą vesti nemokamais keliais.

Deja, šalyse, kuriose yra vinječių sistema, mokamų magistralių labai daug ir jas apvažiuoti gali užtrukti. Juk nereikia prie kiekvieno kelio statyti mokėjimo punktų ar čekių išdavimo automatų – tad lengvai gali apmokestinti visas magistrales, kai tuo tarpu kur yra mokėjimo punktų sistema paprastai mokama tik dalis magistralių.

Jei pirksi vinjetę, tai apsimoka daryti vos įvažiavus į šalį. Jos pardavinėjamos anapus pasienio punkto, degalinėse.

Jei neleistinai važiuosi mokamais keliais be vinječių, gali gauti baudą. Vienose šalyse visi automobiliai mokamose magistralėse fotografuojami ir baudos siunčiamos automatiškai. Kitose problemų gali sulaukti tik jei sustabdys policija (ten nuvažiuoti 10 ar 20 kilometrų be vinjetės mokamu keliu gal ir nėra didelė rizika).

Kelių vinjetės už visus kelius

Yra šalių, kur mokami visi keliai ar beveik visi keliai (pvz. visi asfaltuoti keliai). Jose kelių vinjetę reikia nusipirkti iškart anapus muitinės. Faktiškai tai yra kaip įvažiavimo į šalį automobiliu mokestis, nes vien nemokamais keliais po šalį niekaip nepakeliausi.

Jei yra tokia sistema, tiesiog pirkite iš karto vinjetę (gali būti net parduodamos iš anksto internetu).

Taip pat skaitykite platesnį straipsnį apie keliones automobiliu.

Komentarai

Lietuvoje derėtis nelabai įprasta, o daugelyje užsienio šalių – taip.

Dėl to daugelis lietuvių, ypač pradedančių keliautojų, kartais pasijunta nejaukiai: kaip čia ir nepermokėti, ir įsigyti daiktą, ir neįžeisti pardavėjo?

Keliavęs po 100+ šalių turiu savo derybų metodus, kuriuos čia rašau.

Ar derėtis iš viso?

Skirtingose šalyse – skirtingi papročiai. Verta jais pasidomėti prieš išvykstant, nes derėtis ten, kur taip nesielgiama, bus tik iššvaistytas laikas (tas pats, kas derėtis su “Maxima” kasininke!), be to, galite įžeisti ir vietinius ar bent jau pasirodyti kvailas. Geriausia tai sužinoti ne iš vieno šaltinio – deja, čia daug klaidingos informacijos.

Bendra taisyklė tokia: kuo neturtingesnė šalis, tuo daugiau kur įprastos derybos. Kadangi žmonės neturtingi, kiekvienas centas jiems rūpi. Tuo tarpu turtingesnėse šalyse (ir Lietuvoje) dėl centų derėtis žmonėms gaila laiko – todėl ten paprastai derybos įprastos tik dėl didesnių pirkinių (pvz. perkant naudotą automobilį ar butą). Tačiau net ir skurdžiose šalyse gali būti neįprasta derėtis dėl pirkinių, kurie ir tenai kasdieniai ir pigūs: pvz. maisto.

Be to, daug kur derėtis galima tik ten, kur kalbi tiesiai su savininku (ar jo šeimos nariu), t.y. smulkiame versle, turguje – jei kalbi tiesiog su didesnės įmonės pardavėju, jis dažnai neturi teisės derėtis.

Kartais sakoma, kad jei kaina užklijuota – derėtis negalima, tačiau realybėje, kiek pastebėjau, taip yra ne visur: daug priklauso, ar tai stambus verslas ir pardavėjas tik jo sraigtelis, ar pardavėjas yra ir savininkas, taip pat, kiek brangus pirkinys (kuo brangesnis, arba jei perki ne vieną daiktą – derybos priimtinesnės). Tiesa, jei šalyje yra ir parduotuvių (ar paslaugų vietų), kur kainos parašytos ir tokių, kur ne, kaip taisyklė, daug labiau apsimoka pirkti ten, kur užrašytos: užsieniečiui kitur bus sunku nusiderėti bent iki tokios kainos (ar tiesiog teks gaišti daug laiko). Šitaip, pavyzdžiui, Turkijoje iš turgų daugiau “persikėlėme” į, tarkime, požeminių perėjų parduotuvėles (su užrašytom kainom).

Pirma užduotis šalyje: sužinoti kainas

Prieš ką nors perkant reikia sužinoti, kokios yra rinkos kainos. Kai kurių dalykų kainas galima sužinoti internete (pvz. viešbučių Booking.com ir pan. svetainėse). Kalbant apie prekes, labiausiai pasitarnauja parduotuvės, kuriose kainos užrašytos: ten tikrai žinai, kad tokia yra reali kaina. Galima apeiti ir daugiau pardavėjų, paklausinėti, už kiek parduoda, dar nesileisdžiant į derybas (bet, jei vieta turistinė, gali būti, kad ir trys ar penki pardavėjai sakys “kainą turistams”). Jei keliauju po šalį ilgiau, pasistengiu sužinoti kainas keliuose miestuose.

Taip pat pasidomiu ir panašių dalykų kainomis Lietuvoje: jei tai nėra kažkoks absoliučiai unikalus pirkinys, kokio Lietuvoje išvis nėra, nėra jokios prasmės kažką vežti iš užsienio, jei identiškas dalykas Lietuvoje pigesnis ar kainuoja panašiai (ypač jeigu dar aktuali garantija). Kainas, taikomas, Lietuvoje dažnai gali sužinoti internete ( http://www.kaina24.lt ir pan.).

Kartais, galbūt, tikrinti kainoms nėra laiko, arba nelogiška (pvz. jei kalbame apie paslaugas, kaip ekskursijas) – bet ir šiuo atveju svarbu nepirkti pirmą kelionės dieną, nes per keletą dienų geriau pajusi bendras šalies kainas.

Kai kurie turistai daro tokią klaidą: gauna kainos pasiūlymą, tada siūlo 50% mažiau. Tačiau reikalas toks, kad pirmas pasiūlymas gali būti ir 3000% brangesnis už realų, jei nusiderėsite 50% – permokėsite 1500%! O kitur ir pirminis pasiūlymas gali būti labai artimas realiai kainai – pardavėjas nelabai eis į derybas ir galvosite, kad jis tiesiog užsispyręs, kai iš tikro jis nelabai ir turi kur leisti kainą.

Kaip eiti į derybas

Žinant rinkos kainas ir radus patinkantį dalyką, verta elgtis vienu dviejų būdų:

–Klausti kainos. Minusas, kad pardavėjas gali pagalvoti, kad kainos nežinote, ir siūlyti labai didelę, skirtą užsieniečiui. Paprastai jos iki normalios nenumušite ir tada dažniausiai geriau eiti pas kitą pardavėją.
–Siūlyti kainą pačiam – rinkos kainą ar nežymiai mažesnę. Bet tam reikia žinoti rinkos kainas, be to, yra nedidelė galimybė prašauti: o gal pardavėjas būtų pasiūlęs dar pigiau (nes pvz. jūs sakėte rinkos kainą miesto centre, o rajone, kur esate dabar, ji mažesnė).

Kaip ten bebūtų, nuo to taško tikriausiai prasidės derybos, kur pardavėjas mėgins siūlyti didesnę kainą, o jūs – mažesnę. Kažkur gal jūsų kainos susitiks. Svarbu nekelti siūlomos kainos pernelyg greitai – kartais pardavėjai taiko tokią derybų taktiką: užuot irgi leidę kainą tiesiog kartoja “Nagi, nagi, pasiūlykit daugiau, toks geras daiktas” – tikisi, kad jūs kelsite kainą, o jie neleis. Šią taktiką galite pamėginti ir jūs, tik atvirkščiai – (užuot siūlęs vis didesnę kainą, kartokite “Brangu”).

Dar viena kainos mušimo taktika – ne tik sakyti mažesnę sumą, bet ir peikti daiktą (pvz. radus kokių defektų, nešvarumų, įbrėžimų, juos parodyti) – suprask, “brangiai vis tiek neparduosi”. Tiesa, tai kultūriškai priimtina ne visur, bent jau jei daikto defektai tik įsivaizduojami.

Verta paklausinėti skirtingų daiktų kainų – net jei noriu ypatingai vieno konkretaus, į jį ypatingai nežiūriu, kad pardavėjas nesuprastų, kaip man jis patinka (dėl to galėtų pakelti kainą). Jei reikia daugiau nei vieno daikto ar paslaugos galiausiai (tik pačioje pabaigoje, išsiaiškinus ir suderėjus kiekvieno atskiro daikto kainą!) paklausti – “O jei pirkčiau visus kartu?”. Gal padarys dar papildomą nuolaidą nuo jau suderėtos.

Derybos dažnai geriausiai sekasi vietine kalba – verta pramokti ja bent skaičius. Taip parodote pardavėjui, kad nesate “vakar atskridęs turistas” ir gaudotės kainose. Klausimai “Ar jūs pirmą kartą šitoje šalyje?” bei “Kada atskridote?” taip pat gali būti skirti sužinoti kiek gaudotės vietos kainų realijose, o klausimai “Iš kur esate?”, “Kur esate apsistoję?” – kiek turite pinigų.

Kartais pasiteisinanti derybų taktika – pasakius “kaip brangu” nueiti šalin. Pardavėjas gali jus vytis, stabdyti. Bet tai reikia daryti ne per anksti – jei tiesiog paklausęs kainos ir išgirdęs atsakymą nueisite, pardavėjas gali galvoti, kad prekė gal tiesiog nedomina. Reikia parodyti dėmesį, bet akivaizdžiai būti sukrėstam kainos, dar bandyti derėtis (nesėkmingai) – štai tada pardavėjas, tikėtina, ir “gaudys”.

Svarbu nepasimauti ant visokių pardavėjų derybinių taktikų, pavyzdžiui, suvaidinto įsižeidimo, pvz. kaip viena Balio pardavėja man sakė “Už tiek nė vandens nenusipirktum”. Visa tai paprastai tik subtilūs būdai iš užsieniečio išvilioti daugiau pinigų (tuo konkrečiu atveju būtum galėjęs nusipirkti daugybę vandens butelių ir kaina buvo reali, tik neturistinė).

Tiesa, nėra prasmės siūlyti iš tikro gerokai žemesnes už rinkos kainas. Taip parodote pardavėjui, kad nesigaudote vietos kainose, esate “žalias” (ir jis gali sakyti bet kokią kainą). Tai, kad pasiūlysite mažesnę pradinę kainą, tikrai nereikš, kad pardavėjas irgi siūlys mažiau. Svarbu jokiu metu nepakelti kainos aukščiau realios.

Analogiškai jūsų “žalumą” išduos ir melas – jei sakysite, neva gretimas pardavėjas parduoda pigiau, jei taip nėra, nes, tikėtina, pardavėjai žinos vienas kito kainas.

Derybų etika sako, kad, jei jau pasiūlėte kainą ir su ja sutiko, turėtumėte pirkti – todėl į kairę į dešinę kainų nesiūlykite, jei daiktas visai nedomina. Kita vertus, vien tai, kad pradėjote derėtis, tikrai nereiškia, kad turite pirkti – jeigu su jūsų kainomis nesutinka, visada galite nueiti šalin.

Kiek verta ir teisinga derėtis?

Net ir turint galimybę derėtis, verta pagalvoti, ar/kiek tai daryti. Mano nuomone, kažin, ar pusės euro nusiderėjimas vertas sugaišto kelionės laiko. Be to, tie pusė euro, tikėtina, daug svarbesni tam skurdžios šalies pardavėjui, iš kurio perkate, nei jums. Tad dėl tokių sumų paprastai nesideru – jei tik matau, kad manęs neapgaudinėja, neprašo daugiau vien todėl, kad esu užsienietis.

Savo ruožtu, jei susiduriu su apgaviku – tokiu, kuris iš užsieniečio prašo kartais ar net dešimtimis kartų daugiau, nei iš vietinio – iš viso nieko neperku. Daugelis jų iki normalių kainų vis tiek nenuleis ir nėra čia ko remti apgavikiško verslo.

Komentuoti

Laiko klausimas, kada kelionės metu susirgsite, prireiks vaistų, daktaro, ar net ligoninės.

Nesvarbu, ar jus jau dabar ištiko liga ar nelaimė kelionėje, ar tiesiog norite pasiruošti, kad žinotumėte – šis straipsnis padės.

Kadangi užsienyje praleidžiame daugiau nei pusę gyvenimo, esu susidūręs su įvairiais negalavimais daugybėje šalių: nuo Turkijos ar Ispanijos iki Brazilijos ar Meksikos iki Korėjos ar Mikronezijos. Tad viską rašau ir iš savo patirties.

Kokius vaistus turėti ir kaip jų rasti?

Geriausia, jei pavyks pasigydyti pačiam su turimom priemonėm: mažiausiai gaišis kelionė, bus pigiausia ir t.t.

Tradicinė rekomendaciją gydant daugybę ligų – ilsėtis. Mano kelionės aktyvios, tad tai kartais neįmanoma. Visgi, susirgęs tempus apmažinu: kas svarbiausia – vis tiek padarau, be, pavyzdžiui grįžtu į viešbutį keliom valandom anksčiau. Šiaip ar taip, daugelis ligų praeis gydomos ar ne, bet vaistai tam gali padėti (ar panaikinti simptomus, trukdančius džiaugtis kelione).

Todėl visuomet vežiuojuosi į keliones visus sau reikalingus vaistus. Verta paimti tokius vaistus, kokių tik yra reikėję per pastaruosius 5 metus (ir gali prireikti vėl), taip pat:
*Nuo temperatūros.
*Nuo viduriavimo.
*Nuo skausmo.
*Antibiotikų.
*Termometrą.

Kaip rodo patirtis, užsienyje vaistų vaistinėje gauti, iškilus reikalui, nebūtinai lengva. Skiriasi, kurie vaistai receptiniai – kas pas mus parduodama be recepto nebūtinai bus ir ten. Bet, dar svarbiau, skiriasi patys vaistų pavadinimai ir net sudėtys: daugybė vaistų pavadinimų, parduodami Lietuvoje, ir yra parduodami tik Lietuvoje ir aplinkiniame regione (Baltijos šalyse, Lenkijoje ir pan.). Tad jei žinote kokį pavadinimą, nereiškia, kad gausite, ar kad vaistininkas išvis tokį žinos ir sugebės parekomenduoti panašų vaistą – geriau turėti su savimi.

Gali atrodyti: „Tai juk tiesiog paprašysiu vaistinėje vaistų nuo to ir to, ir duos“. Gali suveikti (jei bus nereceptiniai), bet irgi ne visur, nes pasaulyje daug šalių, kur vyrauja visokia mokslu neįrodyta tradicinė medicina, kuri man, kiek bandžiau, niekada neveikė. Dar toliau nuo “civilizacijos” gali pasiūlyti ir užkeikimus…

Kada ir kaip ieškoti daktaro?

Daktaro pagalbos verta ieškoti jei:
1.Pagal simptomus gali būti liga, kuri yra pavojinga gyvybei ar ilgalaikei sveikatai, jei tinkamai negydoma – ir reikia tyrimų nustatyti tai ligai arba receptinių vaistų (pvz. apendicito simptomai; įkando galimai pasiutęs šuo; galimai encefalitu užkrėsta erkė). Tikslas tokiu atveju: nustatyti, ar nėra to pavojaus ar jam sukliudyti (taip pat sužinoti, ar gali toliau keliauti, ar tai pernelyg rizikinga).
2.Simptomai trukdo keliauti ir turimi (ar kiti nereceptiniai) vaistai nepadeda (pvz. didelis danties skausmas). Šiuo atveju tikslas – sumažinti tuos simptomus bent jau iki kelionės pabaigos.
3.Dėl sveikatos patirsite nuostolių (pvz. negalėjote skristi lėktuvu, pirkote brangius vaistus) ir reikės tai įrodyti draudimo kompanijai. Šiuo atveju tikslas – gauti reikiamus popierius, įrodančius, kad sirgote.

Iš pirmo žvilgsnio, beveik visur pasaulyje nelaimės ar ligos atveju galima daryti tą patį, ką Lietuvoje:
1.Kviesti greitąją pagalbą (ar daktarą į namus), jei skubu.
2.Važiuoti į ligoninę / polikliniką, jei ne taip skubu ir simptomai neaiškūs.
3.Jeigu reikalas gana konkretus važiuoti pas speacializuotą gydytoją (pvz. dantistą, ginekologą).

Pavyzdžiai:
*Pietų Korėjoje žmonai prasidėjo pilvo skausmai. Iš pradžių į ligoninę važiuoti nenorėjo, bet skausmai stiprėjo. Kitą dieną autobuso stotelėje nualpo. Įtarė apendicitą. Miestelis gana atokus ir sunkiai pasiekiamas, automobilio „po ranka“ neturėjome. Taigi, iškvietėme greitąją, nuvežė į ligoninę, kur padarė tyrimus, išrašė vaistų. Apendicito nebuvo – tačiau geriau tokiais atvejais nerizikuoti ir paskubėti.

*Mikronezijoje, atokioje, automobiliais nepasiekiamoje vietoje susilaužiau kojos pirštą. Nusigavę iki kelio, kur buvo mūsų nuomotas automobilis, grįžome į viešbutį ir ten klausėme, ką daryti (nes šalis atoki, skurdi, tvarka gali būti kitokia). Nukreipė į vienintelę salos ligoninę. Ten jokių gydymo priemonių, gipso neturėjo, bet rentgenu nustatė, kad lūžis – nepavojingas. Pasirišome sukarpytais marškiniais ir toliau keliavau, stengdamasis ta puse neminti, nors, aišku, netyčia mynus, labai skaudėjo: bet negi dėl to nekeliausi? Toje pačioje kelionėje po Ramiojo Vandenyno salas vėliau kaip tik stojome JAV valdoje Guame, kur “civilizacijos daugiau”: ten įsigijau specialų batą itin kietu padu. Su juo vaikščioti buvo daug geriau, nes grindinio nelygumai “nepersidavė” kojos pirštams ir todėl ne taip skaudėjo. Tada jau, buvo, nueidavau kokius 30 km per dieną.

*Brazilijoje žmoną ištiko rimtas lėtinės ligos priepuolis. Kadangi jau buvo aišku, kokia problema, o dar buvo COVID laikai ir nesinorėjo į bendrą ligoninę, susiradau atitinkamo daktaro kliniką tame mieste ir ten nuėjome; išrašė reikiamų vaistų.

*Brazilijoje nakvojome džiunglėse ir įsisiurbė dvi erkės. Jas žmona išėmė, bet vienas įkandimas skaudėjo ir buvo paraudęs. Norėdamas užkirsti kelią galimoms nežinomoms tropinėms erkių ligoms, po keleto dienų, grįžęs į San Paulo didmiestį, užsukau į bendro pobūdžio kliniką, rekomenduotą pažįstamo brazilo, kur padarė atitinkamus testus.

*JAE man kilo rimtas dantenų uždegimas ir dideli skausmai, dėl ko teko gerti nuskausminamųjų. Kadangi Artimuosiuose Rytuose leidome kelis mėnesius ir dar buvo likę 2 mėnesiai, apsilankiau pas dantistą, gavau reikiamų vaistų, antibiotikų, kurie padėjo numalšinti uždegimą. Dantistas siūlė ir rauti dantį, bet tai buvo labai brangu, o, nuslūgus skausmui, ir nebeskubu – išsiroviau grįžęs Lietuvoje pas savo dantistę už dešimtadalį tos kainos.

*Bolivijoje, žmonai kaip reikiant trukdė dideli aukščiai (ten daug vietų 3-4 km aukščiuose). Iš pradžių mums abiems buvo tipiniai aukštumų ligos simptomai (galvos skausmas ir pan.) – erzinantys, bet nepavojingi ir laikini. Jie praėjo, iš dalies jiems “užbėgome už akių” aklimatizuodamiesi vidutiniuose aukščiuose. Bet vėliau 4+ km aukštyje žmonai ėmė skaudėti krūtinę net nuo nedidelių krūvių. Įtariant “rimtesnius reikalus” (sudėtingesnes aukštumų ligos formas, kurios gali būti ir mirtinos), gavome papildomo deguonies. Jis padėjo tik laikinai, žmona sunkiai galėjo džiaugtis kelione. Tad vėliau nuvykome pas aukštumų medicinoje besispecializuojantį daktarą La Paze – jo išrašyti vaistai padėjo sumažinti simptomus ir kelionė tapo smagesnė. Daktaras siūlė darytis ir papildomų brangių tyrimų, bet tai nebuvo būtina: išsiaiškinus, kad nepavojinga gyvybei ir “nuėmus” nemaloniausius simptomus, tuos tyrimus buvo galima pasidaryti ir Lietuvoje.

Tiesa, yra keli „bet“:
1. Kalba: kaip susišnekėti su daktaru?
2. Priėmimas: ar kiekvienas daktaras jus, užsienietį, priims?
3. Kaina: kiek kainuos, kada reiks mokėti, ar galioja draudimas?

Priėmimas: ar mane priims – juk aš ne vietinis, nesiregistravau?

Lietuvoje, atrodo, daktarai superužsiėmę – net privačiose įstaigose mėgindamas registruotis kartais vietą gausi tik po savaitės ar mėnesio.

Tačiau iš ~10 savo ir aplinkinių patirčių su medikais užsienyje to niekada nepatyriau: visur mane ar mano žmoną priėmė iš karto (ar luktelėjus kokią valandą) nepaisant to, kad esu užsienietis, registracijos nebuvau daręs.

Taigi, dėl šito pergyventi nebūtina – o net jei koks daktaras ir nepriimtų ar būtų užsiėmęs, jei pasiklausite, nurodys jums kitą.

Aišku, jei, tarkime, norite registruotis planinei procedūrai (dantų protezavimui ar pan.) – tuomet jau tikrai reikėtų susitarti iš anksto. Bet prie skubesnių atvejų (skausmas, temperatūra, pykinimas ir pan.) tai paprastai nebūtina.

Kalba. Ar susišnekėsiu su daktaru?

Labai svarbu su daktarais susikalbėti – idant pasakytumėte simptomus ir kita. Tačiau dažniausiai keliausite po šalis, kurių kalbos nemokate.

Laimė, daugybėje šalių tarptautinė kalba anglų ir rasis ją mokančių daktarų. Ir Lietuvoje jau beveik pusė žmonių moka angliškai. Jei ir jūs mokate angliškai puikiai – puiku. Jei keliaujate su kuo nors, kas moka angliškai geriau už jus – pasiimkite tą žmogų kartu (net į procedūras).

Visgi, tikrai ne visose šalyse net ir angliškai mokančių daktarų yra daug. Būdai juos atrasti:
1.Paprašyti, kad daktarą iškviestų viešbutis. Jei apsistojate tarptautiniame viešbutyje (kuris priima turistų grupes), jie dažnai turi daktarus, su kuriais bendradarbiauja. Tačiau tai bus tik bendrosios praktikos gydytojas, bet jis gali išrašyti vaistus, pamatuoti pulsą, nukreipti kitur.

2.Rinktis privačią, tarptautinę ligoninę – tokios, skirtos turistams, dažnai būna įvairiose turistinėse vietose, nors vien iš pavadinimo sunkiai pasakysi, ar ji tikrai tokia (būna, kad ligoninė vadinasi angliškai, nes „tai cool“, bet angliškai ten niekas nekalba). Verta pažiūrėti ir komentarus internete. Minusas: tokios ligoninės brangios (žr. žemiau apie kainas).

3.Turėti vertėją – pavyzdžiui, pažįstamą vietinį. Tai – geriausias sprendimas, bet ne visiems įmanomas. Šis vertėjas lai visur eina su jumis arba būna pasiekiamas telefonu. Jei tai neįmanoma, bent jau tegul išverčia rašytinį tekstą (su simptomais), kad parodytumėte daktarui.

4.Atsarginis variantas – naudotis automatine vertykle telefone – pvz. Google Translate. Jei vertimas į/iš anglų kalbos – veikia geriau, nei tikitės. Su lietuvių kiek sunkiau.

Kaina. Kiek kainuoja daktarai užsienyje?

Nebūdamas šalies pilietis ar gyventojas, už visas medicinines paslaugas greičiausiai turėsite mokėti – nesvarbu, ar eitumėte į valstybines (vietiniams nemokamas), ar privačias klinikas. Išimtis – Europos Sąjunga, kur medicina valstybinėse klinikose gali būti nemokama su Europos sveikatos draudimo kortele. Šią kortelę galite pasiimti ligonių kasose.

Medicininių paslaugų kainos skiriasi labiau nei kieno nors kito pasaulyje! Gali prisieiti mokėti nuo „grašių“ kokioje Azijos valstybinėje ligoninėje iki dešimčių tūkstančių dolerių Amerikoje už, atrodo, nieką.

Kainos ne tik priklauso nuo šalies, bet ir labai skiriasi šalies viduje – nelygu į kokį daktarą ar ligoninę kreipsies. Šalyse, kur jos itin įvairuoja, vietiniai gali patarti, kur jos – žmoniškesnės (pvz. mums Guame teisingai patarė viešbutyje, bet nebūtinai tuo reikėtų kliautis, nes viešbutis gali gauti komisinius). Atvykus iš Lietuvos gali atrodyti neįprasta, kad, kritiniu atveju, dar reikia domėtis kainomis – bet, gavus kai kurių ligoninių sąskaitas, net ir apyrimtė liga gali pasirodyti visai nieko. Čia ne 10% ar 20% klausimas – net jeigu šiaip esate nelinkęs derėtis ar taupyti, šioje vietoje gali būti verta, nes tiesiog neįsivaizduojate, kiek, tarkime, medicina gali atsieiti kokioje Amerikoje.

Dažniausiai valstybinės ligoninės būna pigesnės už privačias, kai kada gerokai (bet ten gali būti daugiau biurokratijos ir mažiau anglų kalbos).

Ligoninės kaina dar ne viskas. Kai kuriose šalyse, ypač privačiose ligoninėse, įprasta „brukti“ beveik nereikalingas procedūras labai panašiai, kaip Lietuvoje elgiasi bankai ar mobiliojo ryšio telefonų bendrovės, siūlydamos įvairias papildomas paslaugas. Esmė visada labai panaši: ligoniui daktaras gražiai suokia, kad tam tikra procedūra būtų reikalinga, neminėdamas jokių kainų. Iš tikro ta procedūra brangi, o jos nauda maža (pvz. galėtų nustatyti kažkokią labai retą ligą, kuri labai mažai tikėtina, o dar nepadaryti paprastesni tyrimai dėl tikėtinesnių ligų).

Tarkime, Brazilijoje, kur toks elgesys įprastas, apsinuodijus (viduriavimas) mėgino įsiūlyti kartu su kraujo tyrimais padaryti ir… kompiuterinę tomografiją (tai – labai brangus ir radioaktyvus organizmo peršvietimas). Kai atsisakiau, pripažino, kad “Gal iš tikro pirma padarykime kraujo tyrimus ir, jei rezultatai kels abejonių, tada tomografiją”. Aišku, nieko įtartino kraujo tyrimuose nebuvo – jei būčiau sutikęs su tomografija, būčiau ją pasidaręs be reikalo, o tai ir kenksminga sveikatai.

Paskui, radę dengės viruso antikūnių, siūlė gultis į ligoninę ir pastatyti lašelinę, kad nepritrūktų skysčių. Tačiau, mano patraukti už liežuvio, patys pripažino, kad, šiaip jau, tam pakanka daug gerti – ir puikiai galima daryti tai namuose. Dar daugiau – galiausiai paanalizavęs kraujo tyrimo rezultatus pamačiau, kad, nors yra dengės viruso antikūnių, antigenų nėra: o tai reiškia, kad liga prasidėjo prieš nuo 7 iki 90 d. (ir greičiausiai jau baigėsi). Iš tiesų, galiausiai, atėjus dar vieno tyrimo rezultatams, diagnozavo ne dengės karštinę, o rotavirusą, o denge, panašu, jau buvau persirgęs…

Kitas atvejis: JAE dantistas aiškino, kad “protinį dantį tiesiog rauti pavojinga”, reikalinga daryti kūginio pluošto tomografiją pas juos, antraip esą galima pažeisti nervą. Sava dantistė Lietuvoje paskui tik pasijuokė iš tokių samprotavimų ir išrovė dantį nieko papildomai nesiūlydama…

Čia svarbu „nepasimauti“ – patys „Google‘inkite“ procedūras prieš sutikdami ir *visuomet* klauskite kainų.

Tiesa, nereikia suprasti, kad daugelis daktarų užsienyje panašūs į Egipto prekeivius. Net ir jei siūlo kažkokį vaistą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, arba tyrimą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, tai gali būti ir dėl skirtingų medicinos tradicijų ar technikos turėjimo. Tarkime, Pietų Korėjoje, Aistei dėl minėto pilvo skausmo irgi darė kompiuterinę tomografiją – toks diagnostinis testas esant dideliam pilvo skausmui Pietų Korėjoje įprastas. Tačiau tai buvo valstybinėje ligoninėje ir dar pigiau, nei Lietuvoje. Itin atsargiems reikia būti dviejų tipų šalyse: arba tokiose, kur ir šiaip gausu apgavikų ir “turistų melžėjų”, arba tokiose, kur yra amerikietiško “laukinio kapitalizmo” elementų.

Draudimas. Ar turite draudimą? Koks tinka?

Neskubėkite atsakyti į klausimą „Ar turiu draudimą“ – manau, dauguma žmonių suklystų.

Sakysite „Neturiu kelionės draudimo, juk nepirkau jokio kelionės draudimo“? Bet jei turite kreditinę kortelę, gali būti, į jos sąlygas įeina ir kelionių draudimas. Paskaitykite sąlygas. Jos varijuoja labai smarkiai.

Be to, Lietuvos piliečiai turi „valstybinį“ draudimą gydytis kitose ES šalyse. O gal jus apdraudęs darbdavys (pvz. komandiruotės)? O gal kelionės organizatorius, pramogos organizatorius (pvz. jei susižeidėte pramogos metu)?

Jei visgi draudimo neturite, jį nesunku įsigyti ir internetu.

Sakysite „Turiu kelionės draudimą, juk pirkau“? Paskaitykite to draudimo sąlygas. Kiekvienas draudimas apima ne viską. Tarkime, gali būti nustatyta, kad apdraudžiamos tik kelionės iki 21 d. trukmės – tai štai, jei leidžiatės ir į ilgesnes, jos neįeis. Reiktų toms dienoms pirkti papildomą draudimą. Taip pat būna ir draudimo sumos (jei išleisite daugiau, nei suma, nekompensuos). Taip pat būna išskaitos (arba frančizės): tokiu atveju draudimas nedengs sumos iki tos išskaitos dydžio, o dengs tik tą dalį, kuri viršys išskaitą (arba, jei išskaita procentinė – draudimas dengs tik dalį sumos). Sumos, išskaitos dažnai būna numatytos skirtingiems dalykams atskiros. Pvz. nors gali būti numatyta labai didelė suma pačiam gydymui, gali būti daug menkesnė netektų lėktuvo bilietų kompensavimui.

Žinoti sąlygas verta ir dėl to, kad žinotumėte, kada priklauso išmoka – daug žmonių, nežinodami, kokį draudimą turi, tiesiog nesikreipia dėl išmokos, ar galvoja “Ai, čia draudimas turbūt rimtiems įvykiams, o ne tiesiog vizitui pas daktarą dėl temperatūros” ar pan.

Be to, jeigu draudimas dengia ne viską (ne visas išlaidas pripažįsta draudiminėmis), o esate apsidraudęs dviejose vietose (pvz. turite dvi kreditines korteles su draudimu), tada bandykite kreiptis į abi draudimo kompanijas – gal jos abi kartu paėmus padengs viską (man taip yra buvę).

Turint draudimą labai svarbu rinkti visus įrodymus – sąskaitas, čekius ir kita. Jei jų neduoda – visur prašyti. Turi būti nurodytos diagnozės ir pan., o ne tiesiog kiek sumokėjote. Taip pat, vos „įvykus draudiminiam įvykiui“ (jums susirgus) – pranešti draudimo įmonei. Geriau būti atsargiam – jei įmanoma, užklausti draudimo įmonės dėl ligoninių ir pan., ar viskas tinka, nes paskui jos gali būti linkusios išsisukinėti nuo išmokų.

Tiesa, įprasta tvarka, kad susirgęs užsienyje už gydymą turėsite susimokėti pats, o jau tada atsiimti iš draudimo. Kai kuriose šalyse vietiniai, turintys privatų draudimą, ligoninėje net nieko nemoka: už juos sumoka draudimas. Bet tai dažniausiai neprieinama užsieniečiams. Todėl jei jūsų klausia “Ar turite draudimą?”, net jei ir pasakysite “Turiu”, galiausiai, tikriausiai, nuspręs, kad neturite, nes tikras klausimas yra “Ar mokėsite pats, at į ligoninės sąskaitą perves draudimas?”.

Mano asmeninės patirtys su sveikatos draudimu kelionėse teigiamos: dar nebuvo atvejų, kad draudimas išsisukinėtų nuo išmokos išmokėjimo ten, kur išmoka priklauso.

Komentarai