Lankau pasaulį

Laiko klausimas, kada kelionės metu susirgsite, prireiks vaistų, daktaro, ar net ligoninės.

Nesvarbu, ar jus jau dabar ištiko liga ar nelaimė kelionėje, ar tiesiog norite pasiruošti, kad žinotumėte – šis straipsnis padės.

Kadangi užsienyje praleidžiame daugiau nei pusę gyvenimo, esu susidūręs su įvairiais negalavimais daugybėje šalių: nuo Turkijos ar Ispanijos iki Brazilijos ar Meksikos iki Korėjos ar Mikronezijos. Tad viską rašau ir iš savo patirties.

Kokius vaistus turėti ir kaip jų rasti?

Geriausia, jei pavyks pasigydyti pačiam su turimom priemonėm: mažiausiai gaišis kelionė, bus pigiausia ir t.t.

Tradicinė rekomendaciją gydant daugybę ligų – ilsėtis. Mano kelionės aktyvios, tad tai kartais neįmanoma. Visgi, susirgęs tempus apmažinu: kas svarbiausia – vis tiek padarau, be, pavyzdžiui grįžtu į viešbutį keliom valandom anksčiau. Šiaip ar taip, daugelis ligų praeis gydomos ar ne, bet vaistai tam gali padėti (ar panaikinti simptomus, trukdančius džiaugtis kelione).

Todėl visuomet vežiuojuosi į keliones visus sau reikalingus vaistus. Verta paimti tokius vaistus, kokių tik yra reikėję per pastaruosius 5 metus (ir gali prireikti vėl), taip pat:
*Nuo temperatūros.
*Nuo viduriavimo.
*Nuo skausmo.
*Antibiotikų.
*Termometrą.

Kaip rodo patirtis, užsienyje vaistų vaistinėje gauti, iškilus reikalui, nebūtinai lengva. Skiriasi, kurie vaistai receptiniai – kas pas mus parduodama be recepto nebūtinai bus ir ten. Bet, dar svarbiau, skiriasi patys vaistų pavadinimai ir net sudėtys: daugybė vaistų pavadinimų, parduodami Lietuvoje, ir yra parduodami tik Lietuvoje ir aplinkiniame regione (Baltijos šalyse, Lenkijoje ir pan.). Tad jei žinote kokį pavadinimą, nereiškia, kad gausite, ar kad vaistininkas išvis tokį žinos ir sugebės parekomenduoti panašų vaistą – geriau turėti su savimi.

Apsipirkimas vaistinėje Brazilijoje pagal daktaro receptą

Gali atrodyti: „Tai juk tiesiog paprašysiu vaistinėje vaistų nuo to ir to, ir duos“. Gali suveikti (jei bus nereceptiniai), bet irgi ne visur, nes pasaulyje daug šalių, kur vyrauja visokia mokslu neįrodyta tradicinė medicina, kuri man, kiek bandžiau, niekada neveikė. Dar toliau nuo “civilizacijos” gali pasiūlyti ir užkeikimus…

Kada ir kaip ieškoti daktaro?

Daktaro pagalbos verta ieškoti jei:
1.Pagal simptomus gali būti liga, kuri yra pavojinga gyvybei ar ilgalaikei sveikatai, jei tinkamai negydoma – ir reikia tyrimų nustatyti tai ligai arba receptinių vaistų (pvz. apendicito simptomai; įkando galimai pasiutęs šuo; galimai encefalitu užkrėsta erkė). Tikslas tokiu atveju: nustatyti, ar nėra to pavojaus ar jam sukliudyti (taip pat sužinoti, ar gali toliau keliauti, ar tai pernelyg rizikinga).
2.Simptomai trukdo keliauti ir turimi (ar kiti nereceptiniai) vaistai nepadeda (pvz. didelis danties skausmas). Šiuo atveju tikslas – sumažinti tuos simptomus bent jau iki kelionės pabaigos.
3.Dėl sveikatos patirsite nuostolių (pvz. negalėjote skristi lėktuvu, pirkote brangius vaistus) ir reikės tai įrodyti draudimo kompanijai. Šiuo atveju tikslas – gauti reikiamus popierius, įrodančius, kad sirgote.

Iš pirmo žvilgsnio, beveik visur pasaulyje nelaimės ar ligos atveju galima daryti tą patį, ką Lietuvoje:
1.Kviesti greitąją pagalbą (ar daktarą į namus), jei skubu.
2.Važiuoti į ligoninę / polikliniką, jei ne taip skubu ir simptomai neaiškūs.
3.Jeigu reikalas gana konkretus važiuoti pas speacializuotą gydytoją (pvz. dantistą, ginekologą).

Pavyzdžiai:
*Pietų Korėjoje žmonai prasidėjo pilvo skausmai. Iš pradžių į ligoninę važiuoti nenorėjo, bet skausmai stiprėjo. Kitą dieną autobuso stotelėje nualpo. Įtarė apendicitą. Miestelis gana atokus ir sunkiai pasiekiamas, automobilio „po ranka“ neturėjome. Taigi, iškvietėme greitąją, nuvežė į ligoninę, kur padarė tyrimus, išrašė vaistų. Apendicito nebuvo – tačiau geriau tokiais atvejais nerizikuoti ir paskubėti.

Aistė Korėjos ligoninėje.

*Mikronezijoje, atokioje, automobiliais nepasiekiamoje vietoje susilaužiau kojos pirštą. Nusigavę iki kelio, kur buvo mūsų nuomotas automobilis, grįžome į viešbutį ir ten klausėme, ką daryti (nes šalis atoki, skurdi, tvarka gali būti kitokia). Nukreipė į vienintelę salos ligoninę. Ten jokių gydymo priemonių, gipso neturėjo, bet rentgenu nustatė, kad lūžis – nepavojingas. Pasirišome sukarpytais marškiniais ir toliau keliavau, stengdamasis ta puse neminti, nors, aišku, netyčia mynus, labai skaudėjo: bet negi dėl to nekeliausi? Toje pačioje kelionėje po Ramiojo Vandenyno salas vėliau kaip tik stojome JAV valdoje Guame, kur “civilizacijos daugiau”: ten įsigijau specialų batą itin kietu padu. Su juo vaikščioti buvo daug geriau, nes grindinio nelygumai “nepersidavė” kojos pirštams ir todėl ne taip skaudėjo. Tada jau, buvo, nueidavau kokius 30 km per dieną.

Su specialiu batu

*Brazilijoje žmoną ištiko rimtas lėtinės ligos priepuolis. Kadangi jau buvo aišku, kokia problema, o dar buvo COVID laikai ir nesinorėjo į bendrą ligoninę, susiradau atitinkamo daktaro kliniką tame mieste ir ten nuėjome; išrašė reikiamų vaistų.

*Brazilijoje nakvojome džiunglėse ir įsisiurbė dvi erkės. Jas žmona išėmė, bet vienas įkandimas skaudėjo ir buvo paraudęs. Norėdamas užkirsti kelią galimoms nežinomoms tropinėms erkių ligoms, po keleto dienų, grįžęs į San Paulo didmiestį, užsukau į bendro pobūdžio kliniką, rekomenduotą pažįstamo brazilo, kur padarė atitinkamus testus.

Erkės įsisiurbimas po erkės ištraukimo

*JAE man kilo rimtas dantenų uždegimas ir dideli skausmai, dėl ko teko gerti nuskausminamųjų. Kadangi Artimuosiuose Rytuose leidome kelis mėnesius ir dar buvo likę 2 mėnesiai, apsilankiau pas dantistą, gavau reikiamų vaistų, antibiotikų, kurie padėjo numalšinti uždegimą. Dantistas siūlė ir rauti dantį, bet tai buvo labai brangu, o, nuslūgus skausmui, ir nebeskubu – išsiroviau grįžęs Lietuvoje pas savo dantistę už dešimtadalį tos kainos.

*Bolivijoje, žmonai kaip reikiant trukdė dideli aukščiai (ten daug vietų 3-4 km aukščiuose). Iš pradžių mums abiems buvo tipiniai aukštumų ligos simptomai (galvos skausmas ir pan.) – erzinantys, bet nepavojingi ir laikini. Jie praėjo, iš dalies jiems “užbėgome už akių” aklimatizuodamiesi vidutiniuose aukščiuose. Bet vėliau 4+ km aukštyje žmonai ėmė skaudėti krūtinę net nuo nedidelių krūvių. Įtariant “rimtesnius reikalus” (sudėtingesnes aukštumų ligos formas, kurios gali būti ir mirtinos), gavome papildomo deguonies. Jis padėjo tik laikinai, žmona sunkiai galėjo džiaugtis kelione. Tad vėliau nuvykome pas aukštumų medicinoje besispecializuojantį daktarą La Paze – jo išrašyti vaistai padėjo sumažinti simptomus ir kelionė tapo smagesnė. Daktaras siūlė darytis ir papildomų brangių tyrimų, bet tai nebuvo būtina: išsiaiškinus, kad nepavojinga gyvybei ir “nuėmus” nemaloniausius simptomus, tuos tyrimus buvo galima pasidaryti ir Lietuvoje.

Tiesa, yra keli „bet“:
1. Kalba: kaip susišnekėti su daktaru?
2. Priėmimas: ar kiekvienas daktaras jus, užsienietį, priims?
3. Kaina: kiek kainuos, kada reiks mokėti, ar galioja draudimas?

Priėmimas: ar mane priims – juk aš ne vietinis, nesiregistravau?

Lietuvoje, atrodo, daktarai superužsiėmę – net privačiose įstaigose mėgindamas registruotis kartais vietą gausi tik po savaitės ar mėnesio.

Tačiau iš ~10 savo ir aplinkinių patirčių su medikais užsienyje to niekada nepatyriau: visur mane ar mano žmoną priėmė iš karto (ar luktelėjus kokią valandą) nepaisant to, kad esu užsienietis, registracijos nebuvau daręs.

Ligoninės priimamajame Brazilijoje. Teko užpildyti paraišką medicinos kortelei ir laukti, kol pakvietė. Po tyrimų susimokėti.

Taigi, dėl šito pergyventi nebūtina – o net jei koks daktaras ir nepriimtų ar būtų užsiėmęs, jei pasiklausite, nurodys jums kitą.

Aišku, jei, tarkime, norite registruotis planinei procedūrai (dantų protezavimui ar pan.) – tuomet jau tikrai reikėtų susitarti iš anksto. Bet prie skubesnių atvejų (skausmas, temperatūra, pykinimas ir pan.) tai paprastai nebūtina.

Kalba. Ar susišnekėsiu su daktaru?

Labai svarbu su daktarais susikalbėti – idant pasakytumėte simptomus ir kita. Tačiau dažniausiai keliausite po šalis, kurių kalbos nemokate.

Laimė, daugybėje šalių tarptautinė kalba anglų ir rasis ją mokančių daktarų. Ir Lietuvoje jau beveik pusė žmonių moka angliškai. Jei ir jūs mokate angliškai puikiai – puiku. Jei keliaujate su kuo nors, kas moka angliškai geriau už jus – pasiimkite tą žmogų kartu (net į procedūras).

Visgi, tikrai ne visose šalyse net ir angliškai mokančių daktarų yra daug. Būdai juos atrasti:
1.Paprašyti, kad daktarą iškviestų viešbutis. Jei apsistojate tarptautiniame viešbutyje (kuris priima turistų grupes), jie dažnai turi daktarus, su kuriais bendradarbiauja. Tačiau tai bus tik bendrosios praktikos gydytojas, bet jis gali išrašyti vaistus, pamatuoti pulsą, nukreipti kitur.

2.Rinktis privačią, tarptautinę ligoninę – tokios, skirtos turistams, dažnai būna įvairiose turistinėse vietose, nors vien iš pavadinimo sunkiai pasakysi, ar ji tikrai tokia (būna, kad ligoninė vadinasi angliškai, nes „tai cool“, bet angliškai ten niekas nekalba). Verta pažiūrėti ir komentarus internete. Minusas: tokios ligoninės brangios (žr. žemiau apie kainas).

3.Turėti vertėją – pavyzdžiui, pažįstamą vietinį. Tai – geriausias sprendimas, bet ne visiems įmanomas. Šis vertėjas lai visur eina su jumis arba būna pasiekiamas telefonu. Jei tai neįmanoma, bent jau tegul išverčia rašytinį tekstą (su simptomais), kad parodytumėte daktarui.

Aistė specializuoto daktaro klinikoje Kujaboje. Susikalbėti su daktaru padėjo portugališkai ir angliškai kalbanti pažįstama, kuriai paskambinome (Aistės telefonas – daktaro rankose)

4.Atsarginis variantas – naudotis automatine vertykle telefone – pvz. Google Translate. Jei vertimas į/iš anglų kalbos – veikia geriau, nei tikitės. Su lietuvių kiek sunkiau.

Kaina. Kiek kainuoja daktarai užsienyje?

Nebūdamas šalies pilietis ar gyventojas, už visas medicinines paslaugas greičiausiai turėsite mokėti – nesvarbu, ar eitumėte į valstybines (vietiniams nemokamas), ar privačias klinikas. Išimtis – Europos Sąjunga, kur medicina valstybinėse klinikose gali būti nemokama su Europos sveikatos draudimo kortele. Šią kortelę galite pasiimti ligonių kasose.

Medicininių paslaugų kainos skiriasi labiau nei kieno nors kito pasaulyje! Gali prisieiti mokėti nuo „grašių“ kokioje Azijos valstybinėje ligoninėje iki dešimčių tūkstančių dolerių Amerikoje už, atrodo, nieką.

Kainos ne tik priklauso nuo šalies, bet ir labai skiriasi šalies viduje – nelygu į kokį daktarą ar ligoninę kreipsies. Šalyse, kur jos itin įvairuoja, vietiniai gali patarti, kur jos – žmoniškesnės (pvz. mums Guame teisingai patarė viešbutyje, bet nebūtinai tuo reikėtų kliautis, nes viešbutis gali gauti komisinius). Atvykus iš Lietuvos gali atrodyti neįprasta, kad, kritiniu atveju, dar reikia domėtis kainomis – bet, gavus kai kurių ligoninių sąskaitas, net ir apyrimtė liga gali pasirodyti visai nieko. Čia ne 10% ar 20% klausimas – net jeigu šiaip esate nelinkęs derėtis ar taupyti, šioje vietoje gali būti verta, nes tiesiog neįsivaizduojate, kiek, tarkime, medicina gali atsieiti kokioje Amerikoje.

Dažniausiai valstybinės ligoninės būna pigesnės už privačias, kai kada gerokai (bet ten gali būti daugiau biurokratijos ir mažiau anglų kalbos).

Ligoninės kaina dar ne viskas. Kai kuriose šalyse, ypač privačiose ligoninėse, įprasta „brukti“ beveik nereikalingas procedūras labai panašiai, kaip Lietuvoje elgiasi bankai ar mobiliojo ryšio telefonų bendrovės, siūlydamos įvairias papildomas paslaugas. Esmė visada labai panaši: ligoniui daktaras gražiai suokia, kad tam tikra procedūra būtų reikalinga, neminėdamas jokių kainų. Iš tikro ta procedūra brangi, o jos nauda maža (pvz. galėtų nustatyti kažkokią labai retą ligą, kuri labai mažai tikėtina, o dar nepadaryti paprastesni tyrimai dėl tikėtinesnių ligų).

Tarkime, Brazilijoje, kur toks elgesys įprastas, apsinuodijus (viduriavimas) mėgino įsiūlyti kartu su kraujo tyrimais padaryti ir… kompiuterinę tomografiją (tai – labai brangus ir radioaktyvus organizmo peršvietimas). Kai atsisakiau, pripažino, kad “Gal iš tikro pirma padarykime kraujo tyrimus ir, jei rezultatai kels abejonių, tada tomografiją”. Aišku, nieko įtartino kraujo tyrimuose nebuvo – jei būčiau sutikęs su tomografija, būčiau ją pasidaręs be reikalo, o tai ir kenksminga sveikatai.

Paskui, radę dengės viruso antikūnių, siūlė gultis į ligoninę ir pastatyti lašelinę, kad nepritrūktų skysčių. Tačiau, mano patraukti už liežuvio, patys pripažino, kad, šiaip jau, tam pakanka daug gerti – ir puikiai galima daryti tai namuose. Dar daugiau – galiausiai paanalizavęs kraujo tyrimo rezultatus pamačiau, kad, nors yra dengės viruso antikūnių, antigenų nėra: o tai reiškia, kad liga prasidėjo prieš nuo 7 iki 90 d. (ir greičiausiai jau baigėsi). Iš tiesų, galiausiai, atėjus dar vieno tyrimo rezultatams, diagnozavo ne dengės karštinę, o rotavirusą, o denge, panašu, jau buvau persirgęs…

Kitas atvejis: JAE dantistas aiškino, kad “protinį dantį tiesiog rauti pavojinga”, reikalinga daryti kūginio pluošto tomografiją pas juos, antraip esą galima pažeisti nervą. Sava dantistė Lietuvoje paskui tik pasijuokė iš tokių samprotavimų ir išrovė dantį nieko papildomai nesiūlydama…

Čia svarbu „nepasimauti“ – patys „Google‘inkite“ procedūras prieš sutikdami ir *visuomet* klauskite kainų.

Tiesa, nereikia suprasti, kad daugelis daktarų užsienyje panašūs į Egipto prekeivius. Net ir jei siūlo kažkokį vaistą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, arba tyrimą, kurio Lietuvoje nesiūlytų, tai gali būti ir dėl skirtingų medicinos tradicijų ar technikos turėjimo. Tarkime, Pietų Korėjoje, Aistei dėl minėto pilvo skausmo irgi darė kompiuterinę tomografiją – toks diagnostinis testas esant dideliam pilvo skausmui Pietų Korėjoje įprastas. Tačiau tai buvo valstybinėje ligoninėje ir dar pigiau, nei Lietuvoje. Itin atsargiems reikia būti dviejų tipų šalyse: arba tokiose, kur ir šiaip gausu apgavikų ir “turistų melžėjų”, arba tokiose, kur yra amerikietiško “laukinio kapitalizmo” elementų.

Primygtinai pasodino į neįgaliojo vežimėlį, nors puikiai galėjau vaikščioti, sirgau į gripą panašia liga. Čia, Turkijoje, tai tebuvo paslaugumas, bet kitose šalyse už tokią papildomą paslaugą, tikėtina, prirašytų ir nemenką sumą pinigų. Todėl, jei galite – atsisakykite.

Draudimas. Ar turite draudimą? Koks tinka?

Neskubėkite atsakyti į klausimą „Ar turiu draudimą“ – manau, dauguma žmonių suklystų.

Sakysite „Neturiu kelionės draudimo, juk nepirkau jokio kelionės draudimo“? Bet jei turite kreditinę kortelę, gali būti, į jos sąlygas įeina ir kelionių draudimas. Paskaitykite sąlygas. Jos varijuoja labai smarkiai.

Be to, Lietuvos piliečiai turi „valstybinį“ draudimą gydytis kitose ES šalyse. O gal jus apdraudęs darbdavys (pvz. komandiruotės)? O gal kelionės organizatorius, pramogos organizatorius (pvz. jei susižeidėte pramogos metu)?

Jei visgi draudimo neturite, jį nesunku įsigyti ir internetu.

Sakysite „Turiu kelionės draudimą, juk pirkau“? Paskaitykite to draudimo sąlygas. Kiekvienas draudimas apima ne viską. Tarkime, gali būti nustatyta, kad apdraudžiamos tik kelionės iki 21 d. trukmės – tai štai, jei leidžiatės ir į ilgesnes, jos neįeis. Reiktų toms dienoms pirkti papildomą draudimą. Taip pat būna ir draudimo sumos (jei išleisite daugiau, nei suma, nekompensuos). Taip pat būna išskaitos (arba frančizės): tokiu atveju draudimas nedengs sumos iki tos išskaitos dydžio, o dengs tik tą dalį, kuri viršys išskaitą (arba, jei išskaita procentinė – draudimas dengs tik dalį sumos). Sumos, išskaitos dažnai būna numatytos skirtingiems dalykams atskiros. Pvz. nors gali būti numatyta labai didelė suma pačiam gydymui, gali būti daug menkesnė netektų lėktuvo bilietų kompensavimui.

Žinoti sąlygas verta ir dėl to, kad žinotumėte, kada priklauso išmoka – daug žmonių, nežinodami, kokį draudimą turi, tiesiog nesikreipia dėl išmokos, ar galvoja “Ai, čia draudimas turbūt rimtiems įvykiams, o ne tiesiog vizitui pas daktarą dėl temperatūros” ar pan.

Be to, jeigu draudimas dengia ne viską (ne visas išlaidas pripažįsta draudiminėmis), o esate apsidraudęs dviejose vietose (pvz. turite dvi kreditines korteles su draudimu), tada bandykite kreiptis į abi draudimo kompanijas – gal jos abi kartu paėmus padengs viską (man taip yra buvę).

Turint draudimą labai svarbu rinkti visus įrodymus – sąskaitas, čekius ir kita. Jei jų neduoda – visur prašyti. Turi būti nurodytos diagnozės ir pan., o ne tiesiog kiek sumokėjote. Taip pat, vos „įvykus draudiminiam įvykiui“ (jums susirgus) – pranešti draudimo įmonei. Geriau būti atsargiam – jei įmanoma, užklausti draudimo įmonės dėl ligoninių ir pan., ar viskas tinka, nes paskui jos gali būti linkusios išsisukinėti nuo išmokų.

Tiesa, įprasta tvarka, kad susirgęs užsienyje už gydymą turėsite susimokėti pats, o jau tada atsiimti iš draudimo. Kai kuriose šalyse vietiniai, turintys privatų draudimą, ligoninėje net nieko nemoka: už juos sumoka draudimas. Bet tai dažniausiai neprieinama užsieniečiams. Todėl jei jūsų klausia “Ar turite draudimą?”, net jei ir pasakysite “Turiu”, galiausiai, tikriausiai, nuspręs, kad neturite, nes tikras klausimas yra “Ar mokėsite pats, at į ligoninės sąskaitą perves draudimas?”.

Mano asmeninės patirtys su sveikatos draudimu kelionėse teigiamos: dar nebuvo atvejų, kad draudimas išsisukinėtų nuo išmokos išmokėjimo ten, kur išmoka priklauso.

Prieš keliaudami į šalį, žmonės užduoda tokius pačius klausimus.

Štai keli jų: “Koks oras vasarą / žiemą?”, “Kiek valandų skiriasi laikas nuo Lietuvos?”, “Kairiapusis ar dešiniapusis eismas?”, “Kokia ten religija?”, “Kokios rozetės, ar reik adapterio?”, “Kokia jūros temperatūra?”, “Ar vietiniai moka angliškai? Rusiškai?” ir pan.

Kad planuotis būtų paprasčiau, surinkau / pasidariau žemėlapius, kur vos užmetus žvilgsnį galima rasti atsakymus į visus šiuos klausimus apie kiekvieną šalį! Prieš planuodamas kelionę visuomet žvilgteliu į tuos žemėlapius: kokiomis spalvomis kiekviename jų nuspalvinta vieta, kur keliausi.

Dalinuosi šitais žemėlapiais su jumis – viliuosi, padės ir jums planuotis keliones.

Laiko juostos

Kiek valandų laikas skiriasi nuo Lietuvos. Pastaba: dėl to, kad kai kurios šalys sukinėja vasaros/žiemos laiką, o kitos – ne, dalį metų šie skaičiai gali būti nukrypę per 1 valandą “į šoną”.

Pasaulio laiko juostos

Eismas (kairiapusis ar dešiniapusis)

Jei žadate nuomotis automobilį ar važiuoti savo automobiliu, tikriausiai iškils klausimas, kairiapusis ar dešiniapusis eismas šalyje:

Kairiapusis ar dešiniapusis eismas

Aukštumas (kalnai ar lygumos)

Nuo to, ar šalis kalnuota, dažnai priklauso ir galimybė greitai po ją keliauti, nes kalnų keliai daug lėtesni – taigi, skrendant į kalnuotą šalį gali tikėtis, kad neapvažiuosi tik daug, kiek lygumų šalyje. Be to, aukštikalnėse gali reikti aklimatizacijos.

Kuo rudžiau, tuo kalnuočiau, o kuo žaliau – tuo žemiau

Klimatas

Būdų skirstyti šalis pagal klimatą yra daug, bet šitas (pagal supaprastintą Koppen skalę) man patinka labiausiai: vos penkios kategorijos, o jau iš karto daug gali pasakyti apie šalį.

Klimato kategorijų reikšmės:
*Tropinis drėgnas – visus metus labai karšta, daug lyja, tankios džiunglės, savanos, daug augalų ir gyvūnų. Mums įprastų metų laikų (vasara-žiema) nėra – galima sakyti, vyrauja amžina vasara. Bet daug kur yra drėgnasis (galingų liūčių ar net uraganų) ir sausasis periodai ir pan. Dienos ir nakties trukmė visus metus skiriasi mažai.
*Tropinis sausas – vasaromis labai karšta, bet sausa: dykumos, stepės, augalų ir gyvūnų rūšių mažai. Naktimis ir žiemomis gali pasidaryti vėsu ar net šalta. Arčiau pusiaujo ir žiemos šiltos, bet toliau pusiaujo žiemos gali būti labai šaltos. Dėl augalų nebuvimo gausūs vėjai ar smėlio audros.
*Vidutinių platumų – yra karštos vasaros ir vėsios žiemos, tačiau minusinė temperatūra reta, o sniegas retenybė, sukelianti rimtų problemų nes niekas tam nepasiruošęs. Pievos, miškai, derlinga žemė.
*Žemyninis – panašus, kaip vidutinių platumų, tik žiemos šaltos, sniegingos. Būdingi aiškūs keturi metų laikai. Vasaros gali būti karštos (pietuose) arba tik šiltos (šiaurėje). Žemyninis klimatas yra ir Lietuvoje.
*Poliarinis – vasarų, kaip jas suprantame, nėra: būna arba vėsu (vasaromis), arba labai šalta (žiemomis). Mažai (ar visai nėra) augalų, gyvūnų. Įspūdingiausios gamtos vietos – ledynai. Būna poliarinės dienos ir naktys (kai vasarą visą parą saulė nenusielidžia, o žiemą – nepateka), ryškiausios šiaurės/pietų pašvaistės.

Pasaulis suskirstytas į penkis pagrindinius klimatinius regionus

Elektros rozetės

Kokių adapterių prireiks? Prieš keliones visada pažiūriu šį žemėlapį ir pasiimu atitinkamus, kad nereiktų pirkinėti vietoje ar be reikalo vežiotis tų, kurių neprireiks.

Kokios kur pasaulyje rozetės? Besivystančiose šalyse kartais būna keletas rozečių rūšių.

Turtingumas (turtingesnė ar skurdesnė už Lietuvą ir kiek)

Mažai dalykų taip lemia šalies atmosferą ir patirtį joje, kaip šalies turtingumas. Nuo to priklauso infrastruktūra (keliai, geležinkeliai), paslaugų kokybė ir pasiūla, švara, kainos, interneto kokybė, žmonių išsilavinimas ir t.t. Aišku, negalima sakyti, kad “Visose turtingose šalyse yra taip, o skurdžiose – taip”, bet net jei kažkas šalyje bus geriau ar blogiau nei jos ekonominis lygis, kitkas stebėtinai atitiks. Štai žemėlapis pagal šalių turtingumą: kuo šalis žalesnė, tuo turtingesnė už Lietuvą; geltonos šalys – panašaus lygio, kaip Lietuva; kuo šalis raudonesnė – tuo skurdesnė už Lietuvą.

Pasaulio šalių turtingumas pagal BVP (PPP). Žalios šalys – turtingesnės už Lietuvą, raudonos – skurdesnės. Geltonos – panašaus turtingumo, kaip Lietuva. Kuo žalesnė ar raudonesnė šalis – tuo skirtumas nuo Lietuvos didesnis.

Išsivystymo lygis (“pirmasis”, “antrasis” ar “trečiasis” pasaulis)

Žmonių išsivystymo indeksas apima ir turtingumą, bet taip pat ir švietimą (raštingumą), sveikatos apsaugą (gyvenimo trukmę) ir panašius rodiklius. Būtent šis išsivystymas yra tai, ką šiandien dažniausiai turime omeny sakydami “pirmasis pasaulis”, “antrasis pasaulis”, “trečiasis pasaulis”. Šis žemėlapis suskirsto pasaulį į kraštus pagal išsivystymą. Pirmajame pasaulyje viskas aukščiausio lygio – tai jau “pigų ir paprastą” ten rasti būna sunku. Antrajame pasaulyje irgi gali rasti pirmajam pasauliui prilygstančią aukščiausią kokybę (prekybos centrus, geras ligonines, pramogų erdves), bet nebūtinai visur. O štai trečiasis pasaulis yra tas, ko mažiau drąsūs keliautojai vengia: ypač jei turi mažų vaikų, yra senyvi ar ligoti ir pan. Mums įprastos kokybės transporto, švietimo, ligoninių ten gali nebūti net ir didmiesčiuose.

Pirmasis, antrasis ir trečiasis pasauliai pagal HDI indeksą

Oro šiluma / šaltis

“Koks bus oras?” – vienas dažniausių klausimų, kuriuos girdžiu apie šalis. Niekas – net sinoptikai – nenumato visai tiksliai, bet to nė nereikia: metai iš metų tuo pat metų laiku oras būna panašus ir jei keliauji ilgiau, vidutiniškai jį tokį patirsi. Belieka pažiūrėti į tašką, į kurį keliausi, šiuose žemėlapiuose. Jei nelabai norite gilintis į tikslias laipsniųreikšmes, tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva tame žemėlapyje nuspalvinta Lietuva (ar kitas taškas kur gyvenate / gyvenote) ir lyginkite šalį, į kurią keliausite, su tuo tašku.

Vidutinė temperatūra (dienos ir nakties vidurkis) kiekviename taške liepą ir sausį

Krituliai (lietaus kiekis)

Kiek kur lyja? Atkreipkite dėmesį, kad beveik visame pasaulyje liepą lyja gerokai mažiau, nei sausį, todėl spalvų reikšmės kitos. Jei nelabai norite gilintis į centimetrų reikšmes, tiesiog pažiūrėkite, kokia spalva tame žemėlapyje nuspalvinta Lietuva (ar kitas taškas kur gyvenate / gyvenote) ir lyginkite šalį, į kurią keliausite, su tuo tašku.

Kritulių vidurkis kiekviename taške liepą ir sausį

Vandens (jūrų, vandenyno) šiluma / šaltis

Keliaujantiems poilsiauti vandens temperatūra ne mažiau svarbi nei oro. Štai ji, atitinkamai sausį ir liepą:

Jūrų (vandenynų) temperatūra sausio menėsį

Jūrų (vandenynų) temperatūra liepos menėsį

Kultūra

Beveik visą pasaulį pastarąjį tūkstantmetį valdė vos keliolika tautų.

Tai nėra tik istorija: nuo buvusių kolonizacijų / okupacijų ar kultūrinės įtakos priklauso, kokios kalbos toje šalyje populiarios kaip gimtosios ar užsienio kalbos (dažnai – buvusių imperijų kalbos), taip pat susijusi ir kultūra, religija.

Kokios imperijos kurios tautos (įskaitant jų valdas) valdė ar smarkiausiai įtakojo

Religija

Nuo religijos priklauso ir kultūra, ir lankytinos vietos (katedros ir vienuolynai? Mečetės ir medresės? Budistų šventovės?), ir praktiniai dalykai: pavyzdžiui, kokia apranga priimtina. Todėl labai svarbu žinoti, kokia religija vyrauja šalyje, į kurią keliauji. Tai – geriausias mano rastas žemėlapis šia tema, kuris parodo ne tik kiekvienos vietovės pagrindinę religiją, bet ir koks procentas žmonių ja seka. Nes, tarkime, atmosfera šalyje, kur beveik 100% – musulmonai, ir kur tik 50%, skiriasi ženkliai.

Pasaulio religijos. Spalva nurodo vyraujančią religiją, o atspalvis – koks procentas žmonių ja seka. Tamsi spalva reiškia, kad beveik 100%, o šviesiausia – kad tik kokie 50%.

Rašto sistemos

Šalyse, kur lotynų raštas, visas nuorodas, meniu ir kita perskaitysi paprastai. Na o kai kuriose kitose tikrai verta pramokti vietines rašto sistemas – bent truputį. Apie pasaulio raštų sistemas esu parašęs knygą.

Pasaulio rašto sistemų žemėlapis

Nusikalstamumas

Šalys pagal nužudymus 100 000 gyventojų. Nužudymai labai gerai atspindi bendrą nusikalstamumo lygį šalyje, nes jei daug nužudymų, paprastai ir daug mažesnių nusikaltimų (vagysčių, plėšimų) – nesaugiose šalyse elgiuosi gerokai atsargiau. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad karo, anarchijos apimtose šalyse (Somalis ir pan.) valdžia nėra net pajėgi suregistruoti visus nužudymus – bet daugelyje šalių nužudymai registruojami tinkamai, kai tuo tarpu visi kiti nusikaltimai nebūtinai.

Nužudymų statistika pasaulyje: kuo šalys tamsiau mėlynos, tuo ten saugiau, kuo tamsiau raudonos – tuo nesaugiau.

Žemės drebėjimai ir ugnikalniai

Šie reiškiniai veikia tik dalį pasaulio. Tikimybė nukentėti maža, bet jei turite tokių nelaimių fobiją, naudokitės šiuo žemėlapiu ir nekeliaukite, kur daug taškų:

Visi įvykę žemės drebėjimai (mėlyni) ir aktyvūs vulkanai (raudoni)

Vidutinė gyvenimo trukmė (pavojus sveikatai)

Galite paklausti, kodėl turistui aktuali vidutinė gyvenimo trukmė šalyje? Nes ji trumpėja ne šiaip sau: tai reiškia prastesnį medicinos lygį, daugiau nusikaltimų ar nelaimių, įvairių infekcinių ligų buvimą. Tai ypač aktualu, jei šalyje norėsite praleisti daugiau laiko, arba jei esate žmogus, kuriam yra didesnė tikimybė papulti į vietos medikų rankas (pvz. senyvo amžiaus, nėščioji, su tam tikrom lėtinėm ligom). Galbūt į šalis, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė žema, pasirinksite nekeliauti su senais tėvais, labai mažais vaikais, nėštumo metu ir pan.

Vidutinė gyvenimo trukmė pasaulio šalyse

Maliarija

Ar keliaujant vartoti vaistus nuo maliarijos, ypatingai saugotis uodų? Tai – asmeninis pasirinkimas, bet jį verta daryti protingai. Dauguma “Maliarijos žemėlapių” yra dvispalviai: “Yra maliarija” arba “Nėra maliarijos”. Tačiau tiesa ta, kad daugelyje vietų kur “Yra maliarija” pavojus ja susirgti ne ką didesnis, nei Lietuvoj pasiutlige, suserga keli žmonės per metus. Tuo tarpu kitose vietose (daugiausiai Afrikoje) maliarijos tiek daug, kad kasmet kai kuriose vietose suserga net 40% visų žmonių! Ilgai ieškojęs pagaliau radau šį žemėlapį, kuris puikiai parodo skirtumus.

Maliarijos rizikos žemėlapis. Baltose zonose maliarijos nėra. Pilkose – beveik nėra. Spalvotose – yra maliarija, o didžiausia rizika – geltonose zonose

Kiek ten kitų turistų?

Nuo šalies “turistiškumo” (kiek turistų per metus tenka vienam vietos gyventojui) smarkiai priklauso kelionės patirtis. Mažiausiai turistinėse šalyse kitų turistų beveik nesutiksite, o vietiniams būsite egzotika – bet ten gali būti sunku rasti turistinius pasiūlymus, netgi angliškos informacijos apie tas šalis, būsite toks savotiškas atradėjas. Na o labiausiai turistinėse šalyse nesijusite labai autentiškai, užtat bus gausu pasiūlymų specialiai turistams (angliškų ekskursijų, pramogų, angliškai kalbančių daktarų ir pan.). Skaitykite plačiau: Labiausiai ir mažiausiai turistinės šalys.

Didžiausi oro uostai

Tik “pradedantys keliautojai”, norėdami nukeliauti kur nors, ieško bilietų tiesiai į artimiausią miestą. Bilietai į mažesnius oro uostus gali būti kelis ir daugiau kartų brangesni, už bilietus į gretimus didesnius oro uostus, kur konkurencija didesnė, reisų daugiau. Kai reisų daugiau, daugiau ir šansų susidėlioti geresnį jungimą, atvykti reikiamą dieną. Tad visada verta patikrinti: gal geriau skristi į artimesnį didesnį oro uostą ir iš ten vykti traukiniu, autobusu, automobiliu ar net atskirai perkamu regioniniu skrydžiu. Šiame žemėlapyje – visi ~35 didžiausi pasaulio oro uostai pagal keleivių skaičių (raudoni), jei kažkuriame regione tokių nėra – tada ten mėlynai pažymėti ir kiek mažesni oro uostai (mėlyna spalva), o jei kažkuriame regione nėra net ir tokių – sužymėti ir vidutinio dydžio oro uostai, tiesiog didžiausi būtent tame regione (žalia spalva).

Didžiausi pasaulio oro uostai, į kuriuos skristi apsimoka labiau, nei į mažesnius

Dalis keliautojų tik dieną prieš kelionę ar – dar blogiau – tik atskridę į šalį pradeda domėtis, kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą. Tai – klaida, nes čia lengva „papulti į spąstus“, kai būdų nusigauti kur reikia nėra arba jie brangesni už lėktuvo bilietą!

Kaip nusigauti iš oro uosto į miestą (ir, grįžtant, kaip nusigauti iš miesto atgal į oro uostą) pasižiūriu dar prieš pirkdamas bilietą.

Taksi ir pavėžėjimas iš oro uosto

Daug žmonių iš ar į oro uostą važiuoja taksi, bet aš to vengiu. Deja, netgi „padoriose“ Vakarų šalyse tarp taksistų daug apgavikų, o ypač apgavystės pasireiškia važiavime iš oro uosto. Užsieniečiams siūlomos 2, 5, net 10 kartų didesnės kainos ir neinama į derybas. Meluojama apie visokius „fiksuotus tarifus“, „priemokas už paėmimą iš oro uosto“ (kartais tokios yra ir iš tikro). Berods niekur pasaulyje nėra pavykę taksi iš oro uosto nuvažiuoti už tokią pat kainą, kokia būtų šiaip važiuojant tokį atstumą taksi tame mieste. Dažnai kainos skyrėsi kartais ir po kelių nusivylimų ant taksistų „dėjau kryžių“.

Taksi Egipte. Net nupurto pagalvojus, kad reikėtų juo važiuoti iš oro uosto į kokį nutolusį viešbutį

Geresnė situacija – jei šalyje yra „Uber“ ar jo atitikmuo (pasidomėkite). Ten greičiausiai nebandys apgauti, tačiau „Uber“ atitikmeniui gali būti neleidžiama įvažiuoti į oro uostą (ten būti taksistų monopolis) – tokiu atveju jums reikės išeiti iš oro uosto. Gali būti oro uosto antkainis. Be to, kad išsikviestumėte, reikia turėti internetą. Europos Sąjungoje tai paprasta, bet už ES ribų – labai brangu (dėl didelės interneto kainos), nebent pirktumėte vietinę SIM kortelę. Tačiau SIM kortelės oro uoste dažnai brangesnės, nei miesto centre, kartais jų įsigyti ten neįmanoma. Kartais galima išsikviesti “Uber” su oro uosto WiFi – bet ne visada.

Žodžiu, net ir važiuoti „Uber“ iš oro uosto dažnai išeina sudėtingiau / brangiau, nei šiaip, bent jau jei ką tik atskridai į šalį ir ji nėra ES erdvėje.

Viešasis miesto transportas iš oro uosto

Jeigu nesinuomoju automobilio, stengiuosi nuvykti iš oro uosto į centrą viešuoju miesto transportu. Tai paprastai pigu ir patogu.

Tačiau tam reikia planavimo perkant lėktuvo bilietus: pvz. jei atskrendi naktį, viešasis transportas gali nevažiuoti. Taip pat jei skrendi į kokius pigių skrydžių bendrovių oro uostus atokiau nuo miesto centro, ten irgi viešojo transporto gali nebūti. Į šias aplinkybes atsižvelgiu jau pirkdamas bilietą – nusigavimo iš oro uosto kainą reikia pridėti prie bilieto kainos. Sudėjus gali paaiškėti, tarkime, kad pigiau skristi „brangiomis“ avialinijomis ir atvykti dieną, nei „pigiomis“ ir atvykti naktį į nutolusį nuo miesto oro uostą.

Taip pat, jei norite patogiai iš oro uosto nuvažiuoti į viešbutį viešuoju transportu, verta pasirinkti viešbutį kuris yra greta iš oro uosto važiuojančios viešojo transporto linijos stotelės – kad nereiktų persėdinėti.

Jei galima rinktis viešąjį transportą, geriausiai metro – jis greitas, be to, galima prognozuoti jo važiavimo laiką. Blogiau – autobusai.

Vienas miesto viešojo transporto – ypač autobusų – minusas tas, kad sunku išsiaiškinti maršrutus, grafikus. Ypač trečiojo pasaulio šalyse. Padeda kelionių vadovų knygos (pvz. „Lonely Planet“), interneto paieška.

Akių negalintys atitraukti keleiviai autobuse Bimoje, Indonezijoje. Oro uosto darbuotojai buvo priblokšti, kai, paklausę, kaip važiuosim į viešbutį (taip, turistai tokie reti, kad net užkalbino), atsakėme – autobusu. Sako: ‘Oro uosto autobusų nėra’. Sakau: ‘Tai susitabdysim pravažiuojantį’ – būtent tokių rekomendacijų radau. Jie tik parodė ‘cool’. Ir tikrai, jokių problemų nebuvo

Oro uosto autobusai ir traukiniai

Tai specializuoti ekspresiniai autobusai ir traukiniai, kurie važiuoja iš oro uosto į miesto centrą ir pakeliui (beveik) nestoja.

Jie skirti turistams, taigi, brangesni už miesto viešąjį transportą. Tačiau tai vienintelis viešasis transportas iš toliau nuo miestų nutolusių oro uostų.

Traukinys beveik visada geriau už autobusą (lygiai kaip metro už miesto autobusą).

Šanchajuje iš oro uosto gali važiuoti maglevu. Tai – 431 km/h greičiu lekiantis greičiausias pasaulio traukinys. Aišku, brangiau, nei metro, bet tikriausiai vienintelis pasaulyje atvejis, kai kelionė iš oro uosto dar yra ir svarbi patirtis

Kai kuriuose miestuose įmanoma važiuoti ir miesto viešuoju transportu, ir oro uosto autobusais ar traukiniais. Tokiu atveju paprastai miesto transportu bus nežymiai lėčiau (pvz. 10-30 min.) ir žymiai pigiau. Be to, miesto viešasis transportas stos daugiau stotelių – tai gali būti aktualu, jei viešbutis ne ten, kur atvyksta oro uosto autobusas, bet pakeliui.

Gana geras pavyzdys čia Marakešas. Kai ten keliavau, oro uosto autobusas kainavo 30 dirhamų, kai įprastas – 4 dirhamus. Tiesa, įprastinis, kuriuo ir važiavome, stojo atokiau nuo oro uosto įėjimo. Taksistai net nesileido į kalbas, kad jungtų taksometrą.

Iš oro uostų, kur skrydžiai yra retesni, oro uosto autobusų ar traukinių grafikai gali būti priderinti prie tų skrydžių. Tai yra, tarkime, gali būti neįmanoma atvykti į oro uostą, pavyzdžiui, 1 val. iki skrydžio, nes paskutinis oro uosto autobusas išvyks taip, kad būtų 2 val. iki skrydžio. Patikrinkite grafikus, antraip gali tekti važiuoti taksi. Gerai pamenu, kaip garsiai skundėsi viena lietuvė Stokholmo Skavstos oro uoste: planavo atvažiuoti autobusu, bet tikėjosi, kad jų bus daugiau ir į tą priderintą prie skrydžio pavėlavo, tad teko rūpintis, kad pavežtų. O atstumas didelis – vos spėjo.

Nuomotas automobilis

Daugelyje oro uostų galima išsinuomoti automobilį. Paprastai verta užsakyti iš anksto internetu. Kai kurių nuomos kompanijų oro uoste nėra, bet jos automobilį gali atvežti sutartu laiku.

Nuomotis automobilio vien dėl nuvažiavimo iš oro uosto dažniausiai neapsimoka, bet būna ir išimčių (pvz. JAV, kur atstumai didžiuliai, taksi brangūs, patogaus viešojo transporto daugelyje miestų nėra – jei jums riekia ne į miesto centrą, o į kokį priemiestį, gali vertėti išsinuomoti automobilį).

Autonuoma oro uoste San Paule

Jei neapsisprendžiate, nuomotis automobilį ar ne, paprastesnis nuvykimas iš oro uosto gali būti svarbus akstinas apsispręsti. Nes, tarkime, išsinuomotas automobilis gali sutaupyti keliasdešimt eurų važiavimo į/iš oro uosto išlaidų, būti patogus sprendimas, ir paskui dar praversti. Ypač kai nori važiuoti ne į miesto, į kurį atskridai, centrą, o į, tarkime, kitą miestą, atskridai vakare ir pan.

Pėsčiomis iš oro uosto (viešbutis prie oro uosto)

Miestų, kur pėsčiomis gali nueiti iš oro uosto į centrą mažai, ypač su bagažu, nėra daug – nors jei atstumas iki kokių 4 km ir keliauju tik su kuprine, kartais nueinu pėsčiomis, tuo pačiu lengvai susipažindamas su miestu.

Dachlos (Vakarų Sachara) oro uostas yra miesto centre. Iš jo į nakvynės vietą kelis kilometrus nuėjau pėsčias

Bet jeigu skrydis kyla anksti ryte ar leidžiasi vėlai vakare, galiu pasirinkti viešbutį arti oro uosto. Gal tik vienai nakčiai. Tokiu būdu „laimiu“ miego laiko, be to, galiu išvakarėse paprastai nuvykti viešuoju transportu. Tarkime, jei skrydis atvyksta vėlai vakare, tai pernakvoju prie oro uosto, o ryte, pradėjus važiuoti viešajam transportui, vykstu į centrą. Jei skrydis pakyla anksti ryte, tai išvakarėse atvažiuoju viešuoju transportu į viešbutį ir tada galiu keltis vėliau, nes ryte nereiks niekur važiuoti, nereiks “užsimesti” laiko galimiems kamščiams.

Dažnas viešbutis netoli oro uosto siūlo nemokamo nuvežimo į/iš oro uosto paslaugą, tad net ir tų 500 m ar 1 km eiti nereikės.

Vienas minusas – daiktai. Tarkime, jei paskutinei nakčiai pasirenki viešbutį greta oro uosto, o likusias naktis apsistoji miesto centre. Tai tada iš viešbučio miesto centre greičiausiai turėsi išsiregistruoti, tarkime, 12:00 dienos, o į viešbutį prie oro uosto galėsi įsiregistruoti tik, tarkim, 15:00 dienos, bet ir tada greičiausiai dar nenorėsi, nes juk į oro uostą nori atvykti tik vakare.

Čia pliusas – daugelis viešbučių sutinka leisti palikti lagaminus anksčiau įsiregistravimo ar atsiimti juos vėliau. Taip ir darau. Tarkime, 10:00 ryto išeinu pasivaikščioti miesto centre, susikraunu daiktus ir palieku registratūroje. Kokią 20:00, kai važiuosiu į savo viešbutį prie oro uosto, juos paimsiu ir vešiuos kartu.

Singapūre visai dienai viešbutyje saugoti palikti daiktai

Tiesa, panašus sprendimas gali neveikti su AirBnB ir kitokiomis specifinėmis nakvynės vietomis.

Viešbučiai prie oro uosto gali būti šiek tiek brangesni, nei analogiški kitur, bet neretai važiuoti taksi vis tiek atsieitų brangiau, ypač jei užtaikytum “ant apgaviko”, be to, tada sutrumpėtų miego laikas.

Svarbu patikrinti ir iki kada galima registruotis viešbutyje. Jei lėktuvas atskrenda, pavyzdžiui, 23:00, negalima rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 22:00 ir nepatartina net rezervuoti viešbučio, kur įsiregistravimas iki 24:00 (juk skrydis gali vėluoti) – geriausia, kur registratūra dirba visą parą.

Skambučiai telefonu, o ypač naudojimasis internetu kelionėse – situacija, kur lengviausia prarasti daug pinigų. Užsimiršus, kelios minutės čia gali kainuoti ir šimtus eurų.

Kaip galima užsienyje skambinti ir naudotis intenetu nemokamai ar už centus? Štai atsakymai.

Nesinaudokite savo SIM kortele už ES ribų

Deja, visi Lietuvos mobiliojo ryšio operatoriai skambučius iš užsienio, atsiliepimus užsienyje, SMS iš užsienio ir (ypač) naudojimąsi internetu užsienyje apmokestina itin brangiai.

Todėl užsienyje iš savo SIM kortelės neskambinu, nerašau SMS, o internetą prieš kelionę mobiliajame telefone išjungiu. Kad netyčia neįsijungtų (mano žmonai taip yra atsitikę ir tai kainavo 30 EUR), išjungiu dvigubai: išjungiu „tarptinklinį ryšį“, o kitoje nustatymų vietoje – internetą apskritai.

Išimtis – ES šalys, kur telefonu galiu naudotis kaip Lietuvoje (priklausomai nuo plano, gali būti kažkiek mažiau, bet nežymiai).

Tačiau mano veiklai būtina nuolat turėti telefoną ir internetą ne tik ES. Štai ką darau kitose šalyse.

Wifi – kaip rasti ir gauti

Vienas paprasčiausių būdų prisijungti prie interneto užsienyje – viešieji WiFi. Šiais laikais beveik visi viešbučiai, AirBnB tokius turi – taigi, ryte ir vakare nėra problemų su internetu. Visgi, verta pasitikrinti, ar turi ir jūsiškis. Ir net jei pažymėta, kad turi, pažiūrėkite, koks to WiFi įvertinimas (Booking.com WiFi įvertinimus rašo atskirai) – kai kuriose vietose tariamai esantis WiFi išvis ar beveik neveikia.

Dieną WiFi galima rasti restoranuose, prekybos centruose, oro uostuose.

Jei WiFi užrakintas slaptažodžiu, reikia jo paklausti. Jei man būtinas WiFi, paklausę slaptažodžio iškart jį suveskite, ir tik po to, pamatę, kad veikia, užsakykite maistą restorane (jei neveiks – galima bus eiti kitur).

WiFi slaptažodis dažnai būna parašytas ir viešai – pvz. viešbučio numery. Bet, jei nematai, geriau paklausti

Nors per WiFi įprastai galima tik naršyti internete, o ne skambinti telefonu, tai galima išspręsti – žr. skyrelį „Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)“ žemiau.

Pagrindiniai WiFi minusai:
a)Yra tik kai kur ir negali 100% planuoti, kada turėsi internetą. Ypač skurdesnėse šalyse.
b)Kai kada neva yra, bet neveikia.
c)Net ir kur yra, dažnai priklauso nuo tikslios vietos: pvz. kai kuriuose viešbučio numeriuose yra silpnas.

Šių minusų padeda išvengti vietinė SIM kortelė.

Vietinė SIM kortelė ar eSIM

Jei keliauju į šalį ilgiau nei kelioms dienoms, visuomet įsigyju vietinę išankstinio mokėjimo SIM kortelę. Daugelyje šalių jos labai pigios, tekainuoja kelis eurus, o už tiek gaunamo interneto pakanka bent jau savaitei ar kelioms.

Kai kur jau pirkdamas SIM kortelę įsigyji ir tam tikrą skaičių pokalbių minučių, interneto megabaitų. Kitur reikia kortelę pirkti atskirai ir paskui pasipildyti.

Kortelių yra du tipai – fizinės ir eSIM. Fizinės kortelės – tokios, kokias dažniausiai naudoja vietiniai, bet jas turi įsigyti jau toje šalyje ir įsidėti į savo telefoną. Geriausia viską daryti oficialiame salone – tokiu atveju pirksite be antkainio, be to, tikėtina, ir papildymo procedūrą atliks darbuotojai. Paskui prieš išeidamas patikrinu, ar viskas veikia (internetas ir pan.).

Oficialus Maroko telekomo salonas

Iš vienos pusės, su eSIM paprasčiau – ją gali įsigyti internetu net ir iš namų ir iš karto atvykęs turėsi internetą. Bet iš kitos pusės, su eSIM daugiau galimybių nudegti – yra siūlančių labai prastas sąlygas ir “žvejojančių” turistus kurie nesigaudo vietinėse kainose. Iš patirties, daugelyje šalių už eSIM susimoki gerokai daugiau, nei už fizinę SIM – jei fizinių SIM kainas daugmaž “sulygina” konkurencija, tai koks gerai Google sureitinguotas eSIM teikėjas gali siūlyti ir gerokai prastesnes sąlygas, dažnai net pigiausių šalių eSIM jie parduoda tarsi tai būtų brangios šalys. Taip pat, ar verta rinktis eSIM, priklauso ir nuo poreikių: atistiktinai internetu rastoje eSIM dažnai įeina mažiau gigabaitų ir/ar minučių, nei už panašią kainą didelio vietinio operatoriaus salone įsigytoje fizinėje SIM, tačiau jei keliauji trumpai, o interneto reikia tik vienam-kitam el. laiškui, to pakaks. Jeigu užsuku į šalį trumpam, galiu rinktis eSIM, o jei ketinu būti ilgiau, dirbti per atstumą – fizinę SIM kortelę.

Prieš pirkdamas SIM kortelę, pažiūriu internete, kokie yra planai, nes, jei pirksi eSIM internetu, bus labai daug įvairių kardinaliai besiskiriančių pasiūlymų, dalis kurių visiškai neapsimokės ir tebus “spąstai turistams”. O jei pirksi fizinę kortelę salone – didelė tikimybė, kad susikalbėti nepavyks (jei darbuotojai nemokės angliškai), darbuotojai nesupras, ko tiksliai tau reikia – turi pats pasakyti plano pavadinimą.

Renkuosi tokį planą, kad:
*Jei įmanoma, galiotų visos kelionės metu (kai kurie planai, tarkim, galioja tik 7 d., nesvarbu, kad dar būtų likę pokalbių ir interneto gigabaitų o kelionė toje šalyje gali trukti ilgiau).
*Užtektų interneto gigabaitų. Tai man svarbiausia. Jei turėsiu savo namie (viešbutyje) wifi, skaičiuoju maždaug 1 GB į 5 d. (bet jums gali reikėti daugiau ar pakakti mažiau – žr. „Kiek interneto gigabaitų reikia“)
*Būtų pokalbių ir SMS minimumas. Visada gali prisieiti kažkur paskambinti šalyje, kurioje esi (į viešbutį ar pan.), kita vertus, aišku, daug skambinti nereikės, tad pakanka keliasdešimties ar šimtų minučių, kas paprastai būna minimumas.
*Tarptautiniai skambučiai į šiuos planus niekada neįeina ir to nesiekiu. Jei reikia skambinti, rašyti SMS į Lietuvą ar dar kur, skambinu per internetą (žr. žemiau).

Brazilijos TIM operatoriaus planai jų interneto puslapyje

Kadangi su daugeliu SIM kortelių gigabaitai yra riboti, jei tik įmanoma, prisijungiu prie WiFi (viešbutyje, restorane ir pan.), taip taupydamas savo gigabaitus. Aišku, be reikalo nesikankinu: jei WiFi labai lėtas, prastas, trūkinėja, tai geriau naudoju savo SIM gigabaitus.

Prireikus SIM pasipildyti, tai dažnai galima padaryti operatoriaus biure, tačiau tai paprastai nebūtina. Galima nusipirkti papildymo korteles arba pasipildyti SMS žinutėmis ar internetu. Jei tik kur “pagaunu” angliškai kalbantį darbuotoją, to paklausiu, arba bandau rasti internete: nes kai prisieis pasipildyti gali ir nepavykti susikalbėti.

Turistinėse šalyse, kurortuose SIM kortelės dažnai pardavinėjamos ir gatvėje, turizmo operatorių salonuose. Tačiau dažnai ten būna didelis antkainis

Nors daugelyje šalių SIM kortelę įsigyti paprasta ir gali net kioske, yra šalių, kur biurokratijos daugiau. Pvz. Brazilijoje procesas ilgas, daug kur reikalauja CPF, kas maždaug atitinka vietinį mokesčių mokėtojo numerį. Dar kitur reikalauja pirštų atspaudų ir pan. Jeigu reikalauja daug duomenų, didelė tikimybė, kad jūsų vardu sudarinėja ne išankstinio apmokėjimo, bet mėnesinę sutartį: jei tik įmanoma, nedarykite to, nes bus papildomos problemos atšaukti, gali nurašinėti pinigus nuo kortelės.

Beje, vietine SIM kortele dažniausiai galėsite naudotis ne tik tame telefone, į kurį ją įdėsite, bet ir bet kuriame kitame telefone ar kompiuteryje. Tereiks pasidalinti internetą naudojant “Mobile hotspot” (liet. “Mobilioji saitvietė” ir pan.) funkcija (kai kurie operatoriai, tiesa, sugeba šią funkciją blokuoti, bet tai reta).

Kiek interneto gigabaitų reikia

Kiek gigabaitų reikia labai priklauso nuo to, ką darote su internetu. Yra trys lygiai.

Visų pirma, 1 gigabaitas yra 1024 megabaitai. O čia rašau, kiek megabaitų kas sunaudoja.

*Elektroniniai laiškai (be priedų). Išnaudoja labai mažai: 1 megabaitas apims daug laiškų.
*Interneto naršymas. Vienas puslapio įkrovimas – 1-2 megabaitai (bet gali būti daugiau, jei tinklapyje daug nuotraukų ar yra garsas ar, juoba, video – žr. žemiau).
*Nuotraukų ir dainų/garsų siuntimas. Viena geros kokybės nuotrauka ar daina – 2-10 megabaitų.
*E-knygų, žemėlapių, programėlių siuntimasis. Įvairiai, bet dažnai ~10-100 megabaitų.
*Video žiūrėjimas ir siuntimas. Vienas filmas gali būti ir 1000-8000 megabaitų.

SIM kortelės įsigijimas salone Brazilijoje

Paprastai video žiūriu ir siunčiu tik prie WiFi – kokį dosnų internetą beturėtum, vienas-kitas ilgesnis video ir jau neturi.

Įprastinių 1 GB 5 dienoms man pakanka gana laisvai rašyti el. laiškus ir naršyt internetą. Galiu internete žiūrėti nuotraukas, bet jų nesiunčiu ir nesisiunčiu failų.

Tačiau kai kuriose šalyse internetas gana brangus ir apimtis mažesnė. Tokiu atveju reikia riboti internetą labiau: iki el. laiškų ir interneto naršymo.

Taip pat turint ribotą internetą verta apriboti mobiliojo telefono ar (jei dalinsies savo internetu į kompiuterį) kompiuterio atnaujinimus, failų (nuotraukų, video) automatinį kopijavimą ir pan. Nes vienas didelis programos atnaujinimas gali “suvalgyti” visą SIM kortelės internetą – o juk pakanka palaukti WiFi.

Kaip (beveik) nemokamai paskambinti į Lietuvą (ar kitas šalis)?

Jei tik įmanoma, skambinu internetu – “Skype”, “Whatsapp” ir panašiom programom.

Tačiau kartais reikia paskambinti ir į mobilų ar laidinį telefoną.

Tokiems atvejams yra kompanijų, kurios “paverčia” skambutį internetu į skambutį telefonu. Tai dažniausiai mokama, bet kainuoja centus. Tokias paslaugas siūlo ir “Skype”, ir lietuvių kompanija “Spykas” bei kitos.

Tiesa, kai šitaip skambini, nerodo tavo įprastinio numerio – tad verta prisistatyti.

SMS žinutes, tuo tarpu, daug kas siūlo siųsti nemokamai iš interneto – SMSdykai.lt ir pan.

Jeigu skambina man, nekeliu ragelio. Verčiau patikrinu telefono numerį – ar nėra kokiame juodajame “spamerių” sąraše – ir jei ne, perskambinu per internetą. Taip išvengiu didelio atsiliepimo mokesčio.

Interneto kavinės

Kadaise prireikus interneto eidavai į interneto kavinę. Dabar to iš esmės nereikia Tačiau kai kuriose šalyse jų dar yra daug ir jos pigios (pvz. Pietų Korėjoje). Jeigu neturite savo kompiuteriu ir reikia padaryti kažką daugiau (pvz. parašyti ilgą laišką), gali būti logiška ten nueiti. Ten internetas bus garantuotas ir greitas. Be to, jei prireiktų ką atsispausdinti, ten irgi gausite.

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje)

Salvadoro – senosios Brazilijos sostinės – gatvelėse, kaip niekur susipina tragedijos ir džiaugsmas, grožis ir siaubas, auksas ir skurdas.

Jo barokinis senamiestis net Europoje turėtų mažai konkurentų. Jo bažnyčios dar labiau perkrautos auksais. 214 metų iš čia valdyta visa Brazilija.

Vergovinė Brazilija. Ir dauguma Salvadoro žmonių – juodaodžių vergų palikuonys. Ir Salvadoras yra lyg visų Amerikos žemyno juodaodžių sostinė. Širdis jų šokių, muzikos, kovos menų, pagoniškai-krikščioniškų religijų: pakanka išeiti į tas gatveles ir viską tuoj pamatai.

Bet kartu Salvadoras – pats nesaugiausias iš didžiųjų Brazilijos miestų. Nuo kokio kalno pažvelgęs į tolius dažnai matydavau vien lūšnynus (favelas). O karinėmis uniformomis vilkintys policijos batalionai tik kelis pagrindinius rajonus tesugeba nuo banditų apvalyti. Kol esi jų akiplotyje – tol saugus. Gal.

Salvadorą drįsome aplankyti tik į Braziliją nuskridę trečiąjį kartą. Bet vos išvydęs muzikalų jo senamiestį ir pakrantes iškart supratau: į šį miestą būtina nuvykti dar per pirmąją kelionę į Braziliją! Bent jau tiems, ką žavi kultūra ir istorija.

Šv. Pranciškaus bažnyčia – viena garsiausių Salvadore

Salvadoro Pelourinjo – svarbiausias Amerikos senamiestis?

Amerikos – ir Brazilijos – didmiesčiai negarsėja senamiesčiais. Nesaugomi pastatai ten virsta griuvėsiais ir – geriausiu atveju – buvusius laikus teprimena kokios kelios bažnyčios ar rūmai, apsupti nykių daugiabučių.

Rasti Amerikoje senamiestį, kur visi pastatai 100, 200 ar 400 metų – reta sėkmė. O tai, kad išliko Salvadoro senamiestis – tiesiog stebuklas. Nes Salvadoras ne koks ten užkampių miestas aukštikalnėse. Būtent iš Salvadoro portugalų vietininkai valdė visą Braziliją. Ir nors daug vergų prakaitu uždirbtų turtų jie išplukdė į Lisaboną, iš pirmo žvilgsnio ne mažiau jų nusėdo Salvadore.

Salvadoro senamiestyje Pelourinjo. Beje, rajono pavadinimas Pelourinjo reiškia ‘Gėdos stulpas’, nes ten prie gėdos stulpo būdavo baudžiami vergai. Kaip visada, Salvadore grožis slepia ir baisias istorijas.

Kiekvienas namas – puošnus, gražus. Aikštės, gatvės – didingos: norėjosi vaikščioti ir vaikščioti užvertus galvą (aišku, atsargiai dairantis). O bažnyčios! Ko vertas vien Šv. Pranciškaus interjeras, kur sunkiai įžvelgsi vietą, nepadengtą auksu! Net Marijos Rožančinės juodaodžių vergų bažnyčia išpuošta tarsi katedra, pilna juodaodžių šventųjų statulų.

Šv. Pranciškaus bažnyčios auksinis vidus

Salvadoro senamiestį išgelbėjo… skurdas. Sostinė 1763 m. perkelta į Rio de Žaneirą, vergovinės cukraus plantacijos nunyko, o pramonė miestą aplenkė. Ir salvadoriečiai neturėjo pinigų perstatyti gražiuosius Pelourinjo namus į dangoraižius. Jie trūnijo, apgriuvo, bet dar sulaukė ~1990 m., kai į Salvadorą pagaliau atsisuko turistai. Nuostabiuosius namus ir rūmelius vieną po kito supirko viešbutėlių (pousada), Bahjos virtuvės restoranų (žuvienė „peixada“, avinžirniai su jūros gėrybėmis „acaraje“) šeimininkai. Akmenimis grįstos gatvelės sutvarkytos. Jomis dabar vaikšto, šimtamečiais liftais ir funikulieriais į senamiesčio kalną keliasi turistai. O Mercado Modelo turguje prie uosto prekes seniai išstūmė suvenyrai.

Elevador Lacerda liftas į Pelourinjo staytas 1873 m.

Salvadoras tiesiog sprogsta nuo gyvos juodaodžių kultūros

XVIII a., kai daugelyje pasaulio miestų ir šalių dar būdavo karai ir badmečiai, cukrumi ir auksu pertekusios Brazilijos sostinėje net juodaodžiai vergai galėjo puoselėti savo kultūrą – laisvu nuo vergavimo laiku.

Ir ne, ta kultūra nėra „uždaryta į muziejus“ ar „suspausdinta į istorijos knygas“. Ji gyva iki dabar! Pasivaikštai kelias valandas Pelourinjo – ar tiesiog prisėdi kurios nors aikštės lauko kavinėje – ir viską išvysti savo akimis.

Grafičiais puošta pasirodymų erdvė vienoje Salvadoro centro kavinių

Štai viena daugybės trupių „šoka“ kapoeirą. Iš tikro tai kovos menas – jį išradę vergai užmaskavo kaip šokį tam, kad nekeltų vergvaldžių baimės. „Mušasi“ ar treniruojasi pagal muziką.

Štai per visą gatvę skamba būgnai. Štai moterys pina kaseles. Štai ir vidurdienį iš vienos, iš kitos kavinės plyšauja gyva muzika – kokia juodaodžių kultūra be melodingų ritmų?

Pardavėjos tradiciniais Bahijos valstijos (kurios sostinė yra Salvadoras) juodaodžių drabužiais. Šie drabužiai taip įaugo į Brazilijos kultūrą, kad net Rio de Žaneiro karnavaluose kiekviena sambos mokykla turi turėti ištisą grupę "bahiečių moterų"

Kandomblė – krikščioniškai-pagoniška religija kiekviename Salvadoro rajone

Štai piktąsias dvasias iš praeivių vaiko baltai vilkintys kandomblės „šventikai“: padaužydami šakelėmis, apmėtydami popkornu ar išpaišydami ant rankos ar kojos baltus simbolius – daugybė vyrų, moterų taip išdabinti.

Salvadoras yra kandomblės religijos širdis, o ši religija – kaip ir kapoeira – puikus pavyzdys tų kompromisų, į kuriuos, puoselėdami savo kultūrą, turėjo eiti Brazilijos vergai. Negalėdami viešai garbinti pagoniškų Afrikos dvasių, jie jas sutapatino su katalikų šventaisias. Pasikrikštijo, pripažino vieną Dievą – bet ir toliau bendrauja su dvasiomis (orišomis), „tarpininkaujančiomis“ tarp Dievo ir jų. Neša orišoms aukas, prašo jų pagalbos. Kiekviena oriša turi mėgiamas spalvas, aukas, kiekvienas žmogus turi savo orišą…

Kandomblės ženklais išpaišytų kūnų Salvadore itin daug. Tiesa, daug taip pasidabinusių – turistai. Kai kuriems kandomblistams nepatinka, kad jie, nesuprasdami prasmės, naudoja šiuos simbolius tarsi kokį makiažą – bet ‘gatvės paišytojų’ pasiūla milžiniška

Pagrindinės „afrikietiškos“ kandomblės apeigos iki šiol vyksta menkai pažymėtuose terreiro, kuriuos rasti sunku. Bet eina kandomblistai ir į bažnyčią, o labiausiai myli Bonfimo viešpaties bažnyčią. Tai – vienintelė mano regėta katalikų bažnyčia, kur daugiau mišių penktadieniais, nei sekmadieniais – nes orišoms patinka penktadieniai. Mišios kaip mišios, kunigas katalikas – bet bažnyčios prieigose dvasias vaiko kandomblistai ir klesti prekyba specialiais Bonfimo viešpaties raiščiais. Tikima, kad juo aprišus ranką (ar pakabinus prie bažnyčios) ir sugalvojus norą šis išsipildys, kai raištis nukris.

Dvasias vaikantys kandomblistai (apsirengę baltai, kairėje)

Sakoma, kad Brazilijoje kandomblistų šimtai tūkstančių, sakoma, kad ir milijonai – suskaičiuoti labai sunku. „Aš ne kandomblistas“ – sakė man vienas salvadorietis, o netrukus pripažino irgi kabinęs raištį Bonfime – „Ir tai suveikė, nes gavau darbą“. Gatvės pilnos tradicinio kandomblinio būrimo iš kriauklelių reklamų – ir manau buriasi ne vien kandomblistai, ne vien juodaodžiai.

Raiščiai priršti prie Bonfimo bažnyčios

Kodėl amerikiečiai emigruoja į Salvadorą

Rasės Salvadore irgi sumišusios, kaip visoje Brazilijoje: bet vidutinis salvadorietis tamsesnio gymio, nei daugelio kitų miestų gyventojai. Juodaodžiais save laiko 28%, maišytais 52%, baltaodžiais – tik 19%.

Bet, priešingai nei kitur Brazilijoje, būtent juodaodžių – o ne europiečių – kultūra Salvadore griežia pirmu smuiku.

Akaraže, tradicinis Bahijos patiekalas, primenantis falafelius su aštriais pagardais

Net nežinau, ar visame pasaulyje yra kita tokia vieta! Ech, kiek daug juodaodžių miestų Amerikos žemyne yra skurdūs užkampiai („getai“), iš kurių nusikaltėliai seniai išstūmė turistus ir menininkus! Kiti (Karibuose) – tiesiog kurortai, „parduodantys“ saulę ir jūrą, bet ne kultūrą. Ji ten primiršta, išskyrus vieną kitą elementą, kurie patys dažniausiai “importiniai” (jamaikietiškas regis? Amerikietiškas hip hopas?).

Salvadoro kultūriniu unikalumu gali pasidžiaugti kiekvienas. Bet labiausiai tuo džiaugiasi kiti juodaodžiai. Pavyzdžiui, iš JAV. Gal sunku patikėti, bet šimtai ar tūkstančiai jų emigravo į Salvadorą. Ir pats ne vieną „anglakalbį juodaodį salvadorietį“ sutikau senamiesčio gatvėse. Ir ne vieną dokumentinį filmą žiūrėjau apie šią keistą „migraciją iš JAV“. Jie iškeičia turtingesnį gyvenimą liūdnuose JAV getuose į skurdesnį, bet linksmą ir „savą“ kur aplūžusiame istoriniame Salvadoro pastate. O turtingi juodaodžiai JAV vyrai ieškosi Brazilijoje antros pusės – panašiai kaip baltaodžiai amerikiečiai pamėgę tam Rytų Europą.

Pardavinėjamas tradicinis menas

Gali kilti klausimas, kodėl tie afroamerikiečiai neemigruoja į Afriką, iš kur kilo jų protėviai? Tą lengvai supratau nuvažiavęs į rytinius Salvadoro rajonus aplink beveik trijų Vilniaus Akropolių dydžio „Shopping Salvador“ prekybos centrą. Arba į miesto pietus, palei didingus ilgus paplūdimius.

Salvador Shopping supančiame verslo rajone. Čia net nebuvo įprastų dvigubų vartų į namus ir jokių valkatų gatvėse – atrodė ne mažiau saugu už daugelį Rio vietų

Gal Salvadore ir daugiau baisių favelų, nei Rio de Žaneire ar San Paule. Pirmus kartus važiuojant plačiomis miestą kertančiomis magsitralėmis išties buvo baugoka ir liūdna – kur akis užmeti, ten favelos (lūšnynai). Bet visgi Salvadoras yra Brazilija. Ketvirtas ar šeštas pagal dydį Brazilijos miestas su 4 mln. žmonių. Ir, kaip įprasta Brazilijoje, jame greta „trečio pasaulio“ yra „pirmas pasaulis“: milžiniški prekybos centrai, modernios privačios ligoninės, lygūs keliai, metro, visokiausių virtuvių restoranai. Nė kiek neblogiau nei Europoje ar JAV (tik pigiau).

Virš plataus kelio Salvadore iškilusi favela (dešinėje)

Afrikoje to nėra. O amerikiečiai – nesvarbu, kokios kilmės ar odos spalvos – prie to pripratę. Ir Salvadore jie gali gauti afrikietišką kultūrą be poreikio visa galva pasinerti į trečiojo pasaulio skurdą, atsisakyti vartotojiškų malonumų.

Ir net Maiklas Džeksonas čia nufilmavo savo klipą. Kartu su Salvadoro būgnų trupe “Olodum”, kurios repeticijos nuo tada – populiarūs tarp užsieniečių koncertai. O balkone, iš kurio klipe dainavo Džeksonas, galima nusifotografuoti – aišku, mokamai.

Maiklo Džeksono balkonas Salvadore

Dešimt kartų nesaugiau už Lietuvą

Esu įpratęs, kai nusikaltimais gąsdina „Lonely Planet“ ar visokios URM svetainės. Kai kalbu su vietiniais, jie paprastai būna ramesni: juk pripratę gyventi nesaugumo apsupti, jiems tai kasdienybė, standartas, etalonas. Tačiau apie Salvadorą net daugybė pažįstamų brazilų sakė „Būkite Salvadore labai atsargūs“, „Geriau nekeliaukite vieni, samdykite gidą“. Ir mūsų gidas Pantanalyje aiškino „Mano svajonė aplankyti Salvadorą, bet prisibijau“. Tas pats žmogus, kuris pernai, pasakojo, nuvažiavo nuo Pantanalio iki Amazonijos nakvodamas savo automobilyje.

Pelourinjo apysaugis, bet jo prieigų rajonai, sakoma, – nebūtinai. Griuvėsiai Pelourinjo papėdėje.

Žiūriu statistiką. 100 000 žmonių Bahijos valstijoje, kurios sostinė yra Salvadoras, teko 56 nužudymai. Palyginimui, Lietuvoje – 5 nužudymai. Aišku, panašus ir plėšimų, vagysčių, prievartavimų santykis. Taigi. Salvadore nei Lietuvoje nesaugiau dešimt kartų!

Iš tiesų, nuskridęs į Salvadorą iš Resifės – kito nesaugiųjų Brazilijos šiaurės rytų miesto – iškart pajutau skirtumą. Kažkokie tipai nuolat seka akimis, it laukdami klaidos (gal paliksi kokį telefoną ant kavinės stalo?). Kiti „keistuoliai“ (gal narkomanai) kalbina. Pamėginus palikti automobilį, prisistato kažkokie veikėjai ir prašo didžiulių pinigų – nusideri, bet suvoki, kad tai nėra parkavimo mokestis, o duoklė „gatvių mafijai“ už mašinos neapibraižymą.

Turistai su vien salvadorietiškais suvenyrais

Į tokius menkniekius greta stovinti policija nekreipia dėmesio, turi didesnių bėdų. Važinėja šarvuočiais po tris, penkis. Nešiojasi automatus. Vilki karinių spalvų neperšaunamomis liemenėmis. Jos Salvadore gerokai daugiau, nei bet kur kitur Brazilijoje. Tokia beveik armija. Užrašai „policia militar“ (karinė policija). Kažkas nuolat vyksta: štai matome, kad sulaikė įtariamąjį, tvirtai gniauždami pistoletus.

Karo policijas stebi centrinę Terreiro do Jesus aikštę

Ir visgi Salvadore viskas man buvo gerai. Nėra pasaulyje (ir Brazilijoje) tokio nesaugaus miesto, kad būtinai apvogtų – keliautojui visur didesnė tikimybė, kad viskas praeis saugiai. Bet saugotis būtina. Aišku, nenešioti nieko akivaizdžiai brangaus, nepalikti automobilyje ant sėdynių. Tai įprasta. Bet taip pat reikia vengti ištisų rajonų. Senamiestis (Pelourinho) ginamas ištisų policijos batalionų, pareigūnai it kokie manekenai stovi aikščių kampuose stebėdami gatves. Kol esi jų akivaizdoje, nieko neatsitiks. Bet kas būna vos iš tos akivaizdos pasitraukus patyriau savo kailiu Rio de Žaneire, kai ant manęs sušoko banditai.

Salvadoriečiai laukia saulėlydžio

O ir apskritai Salvadore, toks jausmas, yra ne „keli vengtini blogi rajonai“, bet atvirkščiai. Keli geri rajonai, stebimi policijos, kur viskas tvarkinga (pinigus už parkingą renka savivaldybės darbuotojai, o prekijai vilki „licencijuotas pardavėjas“ uniformomis ir išgirdę „ne“ pasitraukia šalin). Tiesa, kone visos lankytinos vietos tose tvarkos oazėse. Net atskiras „Turistų apsaugos departamentas“ yra. Tarp tų kelių rajonų geriau važinėti pagrindinėmis magistralėmis, nes daug kitų kelių driekiasi per favelas.

Pelourinjo, gražioji ir sutvarkyta Salvadoro oazė

Salvadoro karnavalas – Rio karnavalo priešingybė

Garsiausias iš Brazilijos karnavalų, aišku, Rio de Žaneiro, bet karnavalus turi daugelis miestų – ir jie labai skirtingi. Salvadoras giriasi, kad jo karnavalas didžiausias – nes jis driekiasi 3 kilometrus (aišku, čia tik pagrindinė trasa – renginių gausu po visą miestą).

Keliavau į Salvadorą ne karnavalo metu, bet jo nuotraukas, melodijas, vaizdus ir aprangas patyriau Karnavalo namuose (tikrai modernus muziejus – net šokių videopamoka į bilietą įeina).

Vieni tradicinių Salvadoro karnavalo dalyvių – ‘Gandžio sūnūs’. Jų statulėlės Karnavalo namuose

Ir jei iki tol galvojau, kad, jei dar kada tektų laimė grįžti į Braziliją karnavalo metu, tai vėl norėčiau patirti Rio karnavalo svaigulį – tai dabar suabejojau: o gal įdomiau būtų tąsyk patirti karnavalą ir Salvadore?

Prie Karnavalo namų

Salvadore nėra sambos mokyklų. Karnavalo paradas – tai tarsi vienas didelis koncertas. Įvairiausių muzikos stilių muzikantai važiuoja ultratiuninguotais sunkvežimiais (trio electrico), grodami nuo jų platformų (vienas muzikantas ar grupė – vienas sunkvežimis). Didžiausi fanai, brangiai iš muzikanto nusipirkę specialius bilietus ir marškinėlius, seka paskui savo muzikantą įsikabinę į prie sunkvežimo pritvirtintas virves. Dar piniguotesni (ar mažiau norintys šėlti) stebi iš VIP zonų, kurias pravažiuoja kiekvienas sunkvežimis. Draugų komanijos nuomojasi tai nakčiai butus, iš kurių matosi karnavalo maršrutas. Dar kiti, vadinami „spragėsiais“, siaučia gatvėse šokinėdami tarp sunkvežimių – čia prieina prie vieno muzikanto; čia prie kito, prie tų, kurie patinka labiau, užsibūna ilgiau. Ir muzikantams, ir gerbėjams reikia ištvermės: „superkoncertas“ trunka 6-7 val.

Salvadoro karnavalo vaizdo įrašo fragmentas iš Karanvalo muziejaus

Aišku, mėnesis iki karnavalo būna gausu repeticijų scenose – kaip ir visur Brazilijoje, karnavalas nėra nakties ar savaitgalio renginys, o labiau sezonas, savo trukme nenusileidžiantis Kalėdų-Naujų metų sezonui.

Norint muzikos karnavalo laukti nereikia. Gyva muzika vidury dienos Pelourinjo.

Paplūdimiai ir juos nustelbianti Kultūra

Visa karnavalo eisena – pakrantėse. Nuo Barra švyturio ir forto, iš kur populiaru vakarais stebėti besileidžiančią saulę (viena vos kelių vietų Brazilijoje, kur saulė leidžiasi į jūrą) iki Ondinos. Ne karnavalo metu, čia gražu prasieiti, verda gyvenimas. Aišku, reikia saugotis.

Barra švyturys, nuo kurio populiaru stebėti saulėlydžius virš Visų Šventųjų įlankos. Tai – viena nedaugelio vietų Brazilioje, kur saulė leidžiasi į jūrą.

Toliau į rytus – Rio Vermeljo pajūrio rajonas, garsėjantis savo bohemiška pakrantės aikšte. Dar toliau – begaliniai paplūdimių ruožai, kartais beveik laukinių, kartais pilnų kėdžių ir stalų. Įprastas laisvalaikis tarsi iš sulėtinto filmo. Sėdi visą šeštadienį kokia porelė ant tokių kėdžių, geria alaus butelį po butelio. Valandai nueina į jūrą, vėl grįžta ir džiaugiasi lėtai džiaugsmingu Salvadoro gyvenimu.

Salvadoro paplūdimyje

Ir nors Salvadoro paplūdimiai galėtų būti ne vienos šalies pažiba, tik ne Brazilijos – Brazilija turi ir geresnių. Salvadoro esmių esmė – jo istorija ir kultūra. Gyva kultūra, perduodama iš kartos į kartą. Kai jos šitiek, jokie nusikaltėliai ir skurdas nesugeba palaužti Salvadoro žavesio.

Iš visų Brazilijos miestų tik į Rio de Žaneirą keliauja daugiau žmonių. Beveik joks kitas pasaulio toks nesaugus didmiestis išvis nėra turistų pažiba. Ir tai daug ką pasako.

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Resifė ir Olinda tikrai nėra garsiausi Brazilijos miestai.

Bet ieškant autentiškos Brazilijos Residė ir Olinda įdomus pasirinkimas: čia senų pastatų „neprarijo“ dangoraižiai, paplūdimiai tuštoki, karnavalas dar neatrastas (bet įdomus), o tuo pačiu verda „tikras“ milijonų žmonių gyvenimas.

Spalvingoji Olinda – olandiškas Resifės senamiestis

Iš tikro Resifė ir Olinda – vienas miestas su dviem istorijom. Braziliją – ir Resifę – dar XVI a. kolonizavo Portugalija, su Ispanija pasidalijusi Lotynų Ameriką.

Portugališkos azuležo plytelės viename daugelio sumuziejintų vienuolynų

Tuo metu tik šios dvi galybės turėjo laivynus ir galimybes užvaldyti kitus žemynus. Bet ilgainiui tokių imperijų atsirado ir daugiau – Britai, Prancūzai, Olandai. Jie nepripažino ispanų ir portugalų teisės valdyti „viską, kas ne Europoje“. Ir olandai pamėgino atsiriekti sau gabalą Brazilijos – 1637 m. užėmė Olindą.

Šis miestelis – ar, tiksliau, dabar jau Resifės senamiestis – kitoks, nei visi Brazilijos miestai. Savo XVII a. ryškiaspalvių namelių eilėmis jis labiau primena Olandijos kolonijas kur Karibų salose. Yra jaukus, išlaižytas: mažai Brazilijai būdingų elgetų, užtat gausu menininkų ir amatininkų turgelių.

Olindos senamiestis

Gražiausi Olindos pastatai – bažnyčios ir vienuolynai, kaip Šv. Pranciškaus. Darbo laikai, tiesa, keistoki: negali tikėtis, kad veiks būtent kai ateisi, nebent pasiseks. Katedra nuosaikiai paprasta (nes perstatyta), bet vaizdai nuo jos ir Katedros aikštės labai gražūs: įspūdingas kontrastas tarp Olindos ir Resifės tolumoje.

Vaizdai žemyn nuo Olindos kalno

Bet turbūt įdomiausia Olindos tradicija – jos karnavalas. Pasaulyje gerai žinome Rio de Žaneiro karnavalą, jo sambos paradus, tačiau savais karnavalais didžiuojasi kone kiekvienas Brazilijos miestas – ir jie kitokie. Olindoje gatvėmis nešamos „Didžiosios lėlės“ – milžiniškų žmonių formos. Ne karnavalo metu jos eksponuojamos Didžiųjų lėlių muziejuje.

Olindos karnavalo “Didžiosios lėlės” jų muziejuje

Resifė – didesnė, bet ne tokia grakšti Olindos sesė

Resifė – tarsi Olindos sesė, bet ne dvynė. XVII a. ten užgožia XIX a. ir XX a. – centrinėje Marco Zero aikštėje didingų to laikmečio pastatų puslankis.

Resifės Marco Zero aikštė

Resifės „pats centras“ – Resifės sala, aplink Arsenalo aikštę – atrodo, mėgina imituoti Olindą – irgi gražiai sutvarkyta. Ir net „Olindos lėlių ambasada“ įkurta – tik ten eksponuojamos turistams patrauklesnės Vakarų garsenybių lėlės. Ir net savas „Didžiųjų lėlių muziejus“ – tik, kadangi Resifės karnavale (taip, jis atskiras) didžiųjų lėlių tradicijos išvis nėra, tai tos „Didžiosios Resifės lėlės“ – tiesiog karnavaliniais Resifės drabužiais aprengti manekenai.

Resifė kartu su Olinda didžiuojasi Frevo muzika, kuri čia skamba karnavalo metu ir skiriasi nuo kitur populiarios sambos.

Resifės ‘didžiųjų lėlių’ muziejus

Dėl savo centro saloje, jį supančių „vandens kelių“, molų, Resifę brazilai vadina Brazilijos Venecija – bet kaip ir su kitomis Venecijomis, didelių vilčių dėl to turėti nereiktų: ne vanduo yra Resifės ir Olindos unikalumas.

Išėjus iš Resifės salos į vakarus, aplink Respublikos aikštę, miestas jau darėsi panašesnis į daug Brazilijos didmiesčių: gražių pastatų dar kažkiek lieka, bet juos supa nuobodūs ir aplūžę vėlyvo XX amžiaus didingi puošnūs pastatai, gausu elgetų. Į Capela Dourada bažnyčią vos praeiti galėjome per benamius (nieko neturiu prieš benamius: tiesiog Brazilijoje labai daug jų – narkomanai – ir niekada negali būti tikras, kad koks apkvaitęs nuo narkotikų veikėjas staiga neiškels peilio ar net mačetės; deja, tokius vaizdus mačiau ne kartą ir nesuprasi, kas būna jų galvose)…

Benamiai prie Capela Dourada įėjimo

Tačiau tikėjausi dar blogiau. Apie Brazilijos šiaurės rytus, kuriuose yra ir Resifė, daugelis kitų brazilų visi kaip vienas aiškina – „baisu, nesaugu“. Tai patvirtina ir statistika: nužudymų Pernambuko valstijoje, kurios sostinė Resifė, trigubai daugiau, nei San Paule. Tačiau nesijaučiau smarkiai kitiap, nei Rio de Žaneire. Nelabai skyrėsi ir gyventojų sudėtis: nors sakoma, kad šiaurės rytai – juodaodžių vergų palikuonių žemė, Brazilija pastaraisiais šimtmečiais pernelyg maišėsi, kad išliktų kažkokie gryni regionai. O ir Šiaurės Rytai nevienalyčiai: Resifė vienas saugiausių miestų tame regione.

Nustebau Resifėje išvydęs antrą pagal dydį Brazilijos prekybos centrą Recife Shopping. Vien McDonald‘s ten penki! Ir taip, tas centras nėra toks iščiustytas ir persotintas prekių ženklais, kaip panašūs centrai turtingame San Paule, bet jis milžiniškas, pilnas pinigų turinčių ir leidžiančių žmonių.

Resifės centras

Bet tokia jau ta Brazilija. Ji – ir joks jos miestas – nėra trečias pasaulis. Beveik kiekviename didmiestyje – ir šiaurėje, ir pietuose – yra ir trečio, ir pirmo pasaulio fragmentai, kartais nutolusiuose rajonuose, o kartais juos skiria tik siauros gatvelės. Ir Resifė – ne išimtis.

Boa Viagem ir kiti Pernambuko paplūdimiai

Koks Brazilijos miestas be paplūdimių?! Turtingoje Resifės dalis ištįsusi 17 kilometrų į pietus nuo centro palei smėliukingą Boa Viagem paplūdimį. Jaučiausi ten kaip dideliam kurorte: dideli daugiabučiai ir viešbučiai, pajūrio promenada su kaipirinją siūlančiais lauko barais. Tačiau brazilams paplūdimys nėra kažkas, ką jie patiria tik per atostogas – tai – kiekvienos savaitės poilsio dalis. Savaitgaliais, vakarais. Baras pakrantės gatvėje, plastmasinės kėdės ant smėlio, gulėjimas ant patiesalų, mirkimas valandą-kitą jūroje gaudant bangas…

Leidimasis Resifėje virš Boa Viagem paplūdimio

Bet Boa Viagem potuštis. Sako, ir dėl ryklių baimės – kasmet jie ten „suėda“ kokius pora maudalių.

Didžiausias Pernambuko kurortas Porto dos Galinjas stūkso dar toliau į pietus, 60 km nuo Resifės. Kai kiekviena Brazilijos pakrantė gausiai apdovanota paplūdimiais buvo sunkoka suprasti, kodėl gi tūkstantinės minios spietėsi to vienaukščio miesto gatvėse, siauručiuose jo paplūdimiuose (buvo vietų, kur nesušlapęs kojų net eiti pajūriu negalėtum, nes bangos, prarijusios tą menkutį smėlio ruožą, jau plakėsi tiesiai į pakrantės restorano sieną).

Porto dos Galinjas paplūdimyje

Bet yra tradicija, yra pramogos, yra atmosfera. Palūdimys ir karšta karšta jūra (vandens tempeatūra nuo 26 iki 29 laipsnių) gal yra kone visur rytų Brazilijoje, tai brazilams nėra tokia „reta vertyvė“ kaip lietuviams. Užtat kas šalia tos jūros – skiriasi. Vienur – favelos ir skurdūs rajonai – ten žmonės iš šalies prisibijo kišti nosį. Kitur – aukšti daugiabučiai ir tai labiau – tų daugiabučių gyventojų zona. Na o trečiose vietose – restoranų, pramogų kupini kurortai, kur pasijauti tarsi Europoje (tik kainos mažesnės).

Ne pats paplūdimys, o tai, kas prie jo, lemia turistų srautus…

Porto dos Galinjas pėsčiųjo promenadoje

Brenandas, Resifės menininkas

Kiekvienas apdovanotas didis didmiestis turi bent vieną savo supermenininką, kurio ypatingas stilius ir kūriniai tapę to miesto veidu ne mažiau, nei jo senamiestis. Na, kaip Barselona Gaudį. Resifė turi Fransiską Brenandą [Francisco Brennand].

Jo stilius gali atrodyti keistas – keraminės skulptūros, kritikų (o gal ir šalininkų) nuomone primena vyriškus lyties organus. Bet jis neabejotinai unikalus. Ir net ant molo priešais pat Resifės centrinę Marco Zero aikštę stūkso pats aukščiausias – 32 m aukščio – jo kūrinys, Krištolo bokštas, ir jo skulptūrų parkas.

Resifės Krištolo bokšto viršūnė

Bet didžiausia jo kolekcija priemiesčiuose, Fransisko Brenardo keramikos biure. Vaikštant po tą jo tėvų plytelių fabriką, kurį Fransiskas Brenardas pavertė amžinu savo muziejumi, kilo mintis – tai gal tas Brenardas per gyvenimą nepardavė nė vieno darbo, kad viskas liko ten? Nes tikriausiai nesu matęs vieno menininko muziejaus su daugiau eksponatų…

Bet tikriausiai jis buvo labai produktyvus. O gal tiesiog darbus darė ne vienas – užsukęs už kampo viename eksfabriko angare pamačiau, kaip ištisas cechas amatininkų dirbina panašius keraminius kūrinius. Atrodo, Brenardas net ne menininkas, tai prekės ženklas, unikaliai persipynęs su Resife!

Brenardo keramikos biure (muziejuje)

Ar verta vykti į Resifę ir Olindą?

Resifę aplankiau keliaudamas po Braziliją trečiąjį kartą.

Keliauti į Braziliją trečiąjį kartą verta, nes ši šalis – pusė visos Pietų Amerikos. Ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių – taigi, jei keliautumėte į Pietų Ameriką ne kartą ir norėtumėte būti jai teisingas, kas antra kelionė į šį žemyną turėtų būti į Braziliją. Tada išties Resifė ir Olinda – dar vienas unikalus Brazilijos (ir visos Pietų Amerikos) kampelis.

Viename Olindos vienuolynų

Tačiau daugelis žmonių visgi žiūri kitaip ir Brazilija jiems – tik viena iš 12 Pietų Amerikos šalių, ir šią šalį aplanko daugiausiai kartą gyvenime.

Jei taip, tikriausiai, Resifė ir Olinda nėra tos „būtinos lankyti vietos“. Brazilija turi ir įspūdingesnių miestų bei senamiesčių (Salvadoras, Minas Žeraisas), ir geresnių kurortų (Santa Katarina, Rio de Žaneiras), ir didingesnės gamtos (Igvasu, Amazonija, Pantanalis). Nekeista, kad Resifėje užsienio turistų – labai mažai, o spalvingomis Olindos gatvelėmis labiausiai džiaugiasi savo šalį pažinti norintys brazilai.

Porto dos Galinjas merginos važiuoja tradiciniu nuomojamu bagiu. Tai – tipinė pramoga Brazilijos kurortuose.

Bet jeigu Rio de Žaneirą, Salvadorą, Igvasu krioklius, Amazoniją ir Minas Žeraisą jau lankėte ir dar Brazilijos negana – gal atėjo laikas Resifei, autentiškam ir labai braziliškam kraštui.

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!