Lankau pasaulį

To, ką daugelis įsivaizduoja išgirdę „Amerika“, ne(be)įmanoma rasti nei Niujorke, nei Čikagoje, nei Los Andžele. JAV keičiasi viršgarsiniais tempais. Nebepažinsi. 50 ar 100 metų stereotipai negalioja. Netgi daug kas iš to, ką pats mačiau prieš 20 metų, jau sunykę ir persimainę.

Bet JAV dar liko vienas didelis regionas, kur daug kas – kaip po senovei. Kur Biblija, žodžio laisvė, verslo laisvė ir teisė nešiotis ginklą daugeliui šventos – vienodai. Kur paprasti kaimų ir miestelių žmonės dar šimtuskart nusveria hipsterius, o vietoj viso „imigrantų maišymosi katilo“ yra dvi „vietinės“ labai amerikietiškos kultūros: pietiečių baltaodžių ir juodaodžių.

Tai – didieji JAV Pietūs. Jie neturi didingų nacionalinių parkų, kaip vakarinės valstijos, neturi senųjų dangoraižių, kaip šiaurės rytai. Ten mažiau superverslų ir mažai turistų. Užtat JAV Pietūs pilni tos senosios nostalgiškos Amerikos dvasios.

Vieniems tai ta tikroji, žavioji, jų vaikystės Amerika. Kitiems – pamirština Amerikos gėda.

Nuvykęs pamėginau pažvelgti iš abiejų pusių.

Plantacijos: rūmai ir sodai, dvarininkai ir vergai

Plantacijos. Šis paprastas žodis, reiškiantis tiesiog didelį medvilnės ar cukranendrių ūkį, iki šiol skaldo Ameriką. Plantacijos ir pietinių JAV pasididžiavimas, ir gėda.

XIX a. šiaurinės JAV ėjo pramonės ir didmiesčių keliu, kurį statė daugiausiai imigrantai darbininkai, vaikęsi amerikietiškos svajonės.

Tuo tarpu JAV Pietuose viskas ir toliau sukosi aplink plantacijas. Didingus jų dvarus ir sodus, kilnias tradicijas, ilgas giminių istorijas ir paveldimas žemes. O daugiausiai prakaito ten liejo vergai – tų, kadaise atplukdytų iš Afrikos, palikuonys.

JAV Pietūs daugeliu atžvilgiu buvo panašesni į Europą nei į JAV Šiaurę. Pavadinimai kiti, bet plantatorių rolė stebėtinai priminė Lietuvos didikų ir bajorų, o vergų rolė – Lietuvos baudžiauninkų. Baudžiauninkai juk irgi ir bajorui priklausė, ir jam dirbti privalėjo, ir juos mušti buvo galima – ir ta dalia taip pat buvo paveldima. Ir vadus nuo valdomųjų skyrė ne tik klasė, bet ir tautybė: ten baltaodžiai ir juodaodžiai, pas mus lenkakalbiai ir lietuviakalbiai. Ir tas „jie mus engė!“ po savęs paliko tokį nesantaikos šleifą, kuris tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje driekiasi iki šiol.

Tiesą pasakius, vaikščiodamas po pietinių JAV plantacijų dvarų rūmus kartais pasijusdavau, lyg vaikščiočiau po kokį Pakruojo ar Kretingos dvarą. Visiškai kitaip, nei kokiame Niujorke ar Čikagoje, į kurių XIX a. dangoraižius, superfabrikus, imigrantų darbininkų milijonus nei Lietuvoje, nei Europoje nieko panašaus nebuvo.

1861 m. JAV Pietūs nutarė atsiskirti nuo dominuojančios Šiaurės kaip nauja valstybė: Amerikos Valstijų Konfederacija. Šiaurė Pietų nepaleido, kilo kruviniausias Amerikos istorijoje karas, žuvo beveik milijonas žmonių. Kadangi Šiaurė laimėjo, šiandien jis vadinamas JAV pilietiniu karu, nors dažnas pietų baltaodis greitai pataisytų – „Tai buvo mūsų nepriklausomybės karas“. Pokariu Šiaurė apgręžė Pietus link ten, kur ėjo pati – link lygių teisių, pramonės. Tiesa, Pietūs tame bėgime Šiaurės niekad taip ir nepavijo.

Bet jei iki 1861 m. daugelis amerikiečių nelaikė savęs viena tauta (JAV jiems atrodė labiau kaip tarptautinė organizacija, tarsi šiuolaikinė Europos Sąjunga), tai dabar jau ir pietų baltaodžiai negalvotų apie nepriklausomybę: „Mes amerikiečiai“. Ir visgi jiems maga didžiuotis savo istorija, simboliais, paveldu, protėviais. O vienos gražiausių paveldo vietų JAV Pietuose, kaip ir Lietuvoje, yra dvarų rūmai ir sodai.

Neverta mėginti skaičiuoti, kiek dvarų JAV atverti turistams, jų kasmet vis daugėja. Viešbučiai, restoranai, vestuvių erdvės, bet į pačius gražiausius pardavinėjami bilietai vien už pamatymą. Labai verta aplankyti bent kelis tokius: nes tiek jie patys, tiek ten pasakojamos istorijos labai įvairios. Dažnas jų atrodo taip: gali laisvai vaikščioti po iščiustytą sodą, gal dar muziejėlį, o po rūmų vidų vedžioja koks XIX a. rūbais vilkintis gidas, pasakodamas, koks gyvenimas ten virė, apie baldus ir dekoracijas. Dvarininkų dinastijų istorijos dažnai puikiai aprašytos, gi iš daugelio vergų belikę vardai ir kainos turto aprašuose ir pirkimo/pardavimo dokumentuose. Bet save gerbiantis dvaras šiandien mėgina atkurti ir jų gyvenimus, vargus ir džiaugsmus. Daug kur atstatytos „vergų gatvės“ iš medinių namelių (originalūs beveik niekur neišliko).

Žvelgiant juodaodžių pietiečių akimis vergovė buvo tarsi siaubo filmas ar net genocidas. Pasakojant kai kurias „dvarų istorijas“ šiuolaikiniam žmogui nė nereikia aiškinti „kaip baisu“ – faktai kalba už save. Žmonės pardavinėjami aukcionuose: štai išauklėta „namų vergė“ kainavo 1200 dolerių, o 52 metų „senutė“ jau tik 25 dolerius. Sugautas pabėgęs vergas paženklintas šeimininko ženklu įkaitinta geležimi. Už tai, kad išmokė vergą skaityti ar rašyti, į kalėjimus sodinami ar nuplakami vergvaldžiai.

Daugeliui JAV ir pasaulio žmonių kelių tokių istorijų pakanka įspūdžiui susidaryti. Maždaug tiek apie JAV vergovę sužinojau ir per istorijos pamokas Lietuvoje. Tačiau juk dvaruose ir vergų nameliuose šimtmečius virė gyvenimas, milijonai likimų, daugybė kartų, ištisa civilizacija (ar, tiksliau, dvi civilizacijos). Jeigu nori sužinoti daugiau – pietų plantacijos viena retų vietų, kur tai įmanoma.

Pavyzdžiui, vergai turėdavo ir savo „asmeninius žemės plotus“, kur užaugintom daržovėm galėjo prekiauti. Užsidirbę kai kurie juodaodžiai vergai išsipirkdavo laisvę ir paskui prasigyvenę patys nusipirkdavo vergų. Kai kurie vergvaldžiai su vergėmis susilaukdavo vaikų, bet jų nepripažindavo: taigi, jų pačių sūnūs ir dukros būdavo jų vergais. Daugelis vergvaldžių rūpindavosi vergų maitinimu ir sveikata, samdydavo jiems gerus daktarus: ir tam, kad ilgiau ir geriau dirbtų, ir tam, kad neatneštų į dvarą užkrečiamų ligų.

Stambiausiose plantacijose buvo vergų hierarchija, kur „aukščiausias lygis“ – „namų vergas“, dirbęs dvaro rūmuose – gaudavo gražius rūbus, turėdavo reprezentuoti šeimininką bei kartais tapdavo vergvaldžio draugu. Tada ėjo visokie amatininkai ir žemiausi – laukų vergai, visą dieną triūsdavę po kepinančia saule. Už gerą darbą galėjai būti paaukštintas, už blogą – pažemintas. Tačiau stambių plantacijų apskritai nebuvo daug – nors jos įspūdingiausios ir labiausiai lankomos turistų. Daugelis vergvaldžių šeimų turėdavo tik po vieną vergų šeimą. Tokie vergvaldžiai dirbdavo laukus kartu su savo vergais. Darbo sąlygos skyrėsi, bet, šių dienų akimis, ir vergams, ir „smulkiesiems“ vergvaldžiams jos buvo sunkios: pavyzdžiui, vergų vaikai dirbdavo nuo 5 metų, o vergvaldžių – nuo 10 metų amžiaus.

Labai daug kas priklausė nuo vergvaldžio, nuo miesto, nuo valstijos. Tikriausiai kiekvienas teiginys, kurį parašiau aukščiau, aktualus tik daliai dvarų – būtent todėl verta aplankyti ne vieną.

Panaikinus vergovę, kai kurių (matyt, „žiauriųjų“) plantacijų vergai išsilakstė ir šios žlugo, kitose gi vergai pasiliko dirbti – tiesiog už algą.

Kai kurių istorijų niekaip nepaaiškinsi per „vergvaldžiai vien tik išnaudojo vergus“ prizmę: štai viena išsilaisvinusi vergė po mirties savo turtą testamentu paliko buvusiems vergvaldžiams. Ir tomis sąlygomis žmonės buvo žmonės ir klostėsi patys įvairiausi santykiai…

1861 m. net ir daugeliui pietų JAV baltaodžių vergovė atrodė nemorali. Naujus vergus atvežti iš užsienio uždrausta dar 1800 m.: beveik visi vergai buvo jau gimę vergijoj JAV. Buvo „geras tonas“ testamentu vergus paleisti į laisvę ar leisti jiems išsipirkti iki tol. Radosi įstatymų, bent minimaliai gynusių vergų teises: pavyzdžiui, draudžiančių parduoti mamą atskirai nuo vaikų. Dar labiau nuo vergovės gręžėsi jaunoji karta: štai jaunikaitės iš Lauros plantacijos prie Naujojo Orleano memuarai pasakoja apie siaubą išvydus ant vergo kūno randą, kurį kadaise už mėginimą pabėgti išdegino jos senelis, o kitą vietos jaunikaitį tėvai išsiuntė „auklėtis į Prancūziją“, nes pernelyg bičiuliavosi su vergiukais.

Kita vertus, daugelis laisvų pietiečių prieštaravo staigiam ir absoliučiam vergovės panaikinimui. Vyravo nuomonė, kad vergovė tuo metu – „neišvengiamas blogis“, panašiai kaip alkoholis ar neištikimybė, ir situacija gali keistis tik po truputį. Šiaurės JAV vergovę panaikinti buvo paprasta – ten vos keli procentai žmonių buvo vergai, ekonomiką varė pramonė. O kai kuriose pietų JAV apygardose ir net valstijose vergavo dauguma žmonių! To meto baltaodžiai nerimavo: „Kas bus staiga visus paleidus? Neišauklėti, lengvai paveikiami beraščiai, nieko nematę be vienos plantacijos laukų, žmonės rinks valstijos valdžią? Ar jie sugebės bent jau pasirūpinti savimi? Ką valgysime plantacijoms likus be darbo jėgos?“.

Šiandieniniai pietų baltaodžiai labai pyksta, kai šiauriečiai ar juodaodžiai mėgina visus pietus ar visą Amerikos Valstijų Konfederaciją tapatinti su vergove. „Pas jus, šiaurėje juk irgi buvo vergovė, tik panaikinta kiek anksčiau. Ir JAV „tautos tėvas“ Džordžas Vašingtonas, kurį gerbiate, turėjo 123 vergus“ – sako jie. „Ką, galvojate, jei pietų JAV būtų iškovojusi nepriklausomybę, vergovė čia būtų buvusi amžinai? Juk ji nyko visame žemyne, 1888 m. jos niekur Amerikoje nebeliko. Tiesiog žemės ūkio kraštuose, kaip pietinės JAV, procesas vyko lėčiau“.

Šiaurėje, tuo tarpu, vyrauja nuomonė, kad pilietinis karas vyko beveik vien dėl vergovės: šiauriečiai esą ją norėjo naikinti, o pietų baltaodžiai neįsivaizdavo gyvenimo be vergų.

Pietiečiai gi sako, kad tai buvo karas už pietų nepriklausomybę, pietų valstijų teises, už naują valstybę, kurioje pietiečių kultūra nebūtų laikoma antrarūše (o vergovė buvo tik laikinas reiškinys, kaip ir visur Amerikoje). Tas požiūris šiandien vadinamas „Lost Cause“ ir jis puikiai atskleistas filme „Vėjo nublokšti“ (tikroji reikšmė „[A whole civilization] gone with the wind“ – „[Ištisa civilizacija], išskridusi su vėju“).

„Net pilietinio karo metais ir dalyje šiaurinių valstijų buvo vergovė“ – sako pietiečiai – „Vergovę panaikinti šiauriečiai nusprendė tik karui įpusėjus, tikėdamiesi pietų juodaodžius perimti į savo pusę; viskas tik iš išskaičiavimo. Čia panašiai, kaip britai paskelbė apie vergovės Amerikoje panaikinimą tada, kai JAV sukilo dėl nepriklausomybės nuo Britanijos“.

Bet visas JAV elitas iki šiol gyvena šiaurėje. Tarkime, nė vienas iš 10 geriausiai reitinguojamų JAV universitetų nėra Pietuose. Taigi, po pasaulį išplito šiaurietiškas požiūris ir jei ne keli garsūs filmai, pietietiškąjį išvis žinotų tik pietiečiai.

Senieji pietų miestai – Naujasis Orleanas, Čarlstonas ir Savana

Plačiau: Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Vienos įspūdingiausių ir geriausiai išlikusių plantacijų yra aplink Naująjį Orleaną: Lauros, Oak Alley.

Pilietinio karo laikais Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas: jis stūgso Misisipės žiotyse ir per jį garlaiviais gabenti visi didieji Misisipės baseino derliai. Ir jis pilietinio karo metais krito be šūvio, todėl nesugriautas: nuostabus jo senasis Prancūzų rajonas, kapinės, Sodų rajonas.

Viena vertus, Naujasis Orleanas yra tipinis pietų JAV miestas – su gerbiama istorija, su masinės vergovės žaizda, su mažai šiuolaikinių imigrantų (iki 10%) ir daugybe šeimų – tiek baltaodžių, tiek juodaodžių – kurių kartų kartos nuo neatmenamų laikų gyvena ten, Luizianoje.

Bet kartu Naujasis Orleanas ir visai kitoks, nei likę JAV pietūs. Mat Naująjį Orleaną įkūrė ne anglai, o prancūzai – ir, nors 1803 m. nupirko JAV, 5% Luizianos valstijos gyventojų iki šiol kalba prancūziškai. Unikali ir vietos juodaodžių kultūra – Naujajame Orleane itin gajus vudu tikėjimas, čia gimė džiazas. Turi regionas ir savo virtuvę, ir savo mardi gras festivalį, kur krewe komandos dovanoja žiūrovams muziką, įspūdingas skulptūras ir svaido dovanėles. O turistų Naujajame Orleane minių minios, daugelis siaučia Burbonų gatvės baruose ir gėjų klubuose. Konservatyvios pietų JAV negarsėja kaip „klubinėtojų“ rojus, bet Naujasis Orleanas – išimtis.

Taigi, apie Naująjį Orleaną esu parašęs atskirą straipsnį – nes šis miestas tikrai to vertas.

„Klasikinius“ senuosius pietų JAV miestus radau kitoje pakrantėje – tai Čarlstonas ir Savana. Jų centrai kupini puošnių didžiųjų rūmų, o Savana garsėja 22 aikštėm-parkais, supamais gražios XIX a. architektūros. Jas išgelbėjo ir pagarba istorijai, ir turizmas, ir ilgametis skurdas: pietuose žemė niekada nebuvo pakankamai brangi, kad griauti ir perstatyti dangoraižiais, kaip Niujorke.

Visi JAV Pietų miestai kupini ir istorijos. Apie pirmąjį iššautą pilietinio karo šūvį Čarlstone (Samterio fortas, kurį, paskelbę nepriklausomybę, perėminėjo konfederatai). Apie Old Exchange valstijos atstovų pasirašytą JAV nepriklausomybės deklaraciją ir rūsyje kalintus nepriklausomybės šalininkus. Kai lankiausi, ten kaip tik vyko „Amerikos Revoliucijos dukterų“ susirinkimas: tai organizacija, kuriai priklauso kovos už JAV nepriklausomybę (~1780 m.) aktyvistų tiesioginės palikuonės. Kaip šiaurinėse JAV populiaru būti įvairių tautinių klubų ir parapijų nariais (tarp jų ir lietuvių klubų, parapijų), nes Šiaurėje dauguma arba imigravo į JAV patys, arba atsimena imigrantus tėvus, senelius – tai Pietuose gajos visokios „tikrų amerikiečių“ organizacijos, narystė kuriose įrodo, kad žmogaus giminė gyveno Amerikoje dar tada, kai vyko svarbiausi tautą formavę momentai. Veikia ir „Konfederatų veteranų sūnūs“, „Konfederacijos dukterys“ (dabar jau galėtų persivadinti „proproprovaikaičiai“ ir „proproprovaikaitės“…).

Bet įdomiausias pasirodė autentiškas Čarlstono vergų turgus. Sužinojau dar daug naujo: kaip vergų pirkliai ruošdavo „prekes“, padažydami žilus plaukus, pablizgindami odą. Kad vergai pardavime nebuvo tik pasyvūs stebėtojai: kadangi potencialus pirkėjas juos kalbindavo tarsi darbo atrankoje, jie turėdavo galimybę apsimesti prastesniais arba geresniais nei yra – ir taip sumažinti ar padidinti pardavimo šansus. Pavyzdžiui, jei pirkėjas klausdavo, „Ar moki dirbti su medvilne?“, vergams patikdavo, nes medvilnė augo aplink Čarlstoną – reiškia, neparduos į kokias tolimas Naujojo Orleano cukranendrių plantacijas, kur jau niekada negalėtum susitikti su giminėm ir draugais; be to, sklido kalbos, kad ten vergvaldžiai blogi. Taip pat vergai mėgindavo užsitikrinti, kad būtų parduoti kartu su savo šeimomis, o ne atskirai. Vergų pirkliai, savo ruožtu, kartais net mokėdavo vergams dalį jų pačių pardavimo kainos – kad šie būtų suinteresuoti gerai prisistatyti. Tiesa, jei, tarkime, vergas būdavo linkęs bėgti – pirklys privalėdavo pirkėjus apie tai informuoti, tarsi kaip apie “prekės defektą”… Vergai buvo skirstomi į „pirmosios klasės“, „antrosios klasės“. Vos 4,6% visų vergų iš Afrikos nuvežti į JAV – palyginimui, 43% į Karibus, 39% į Braziliją.

Tarp pirkėjų būdavo ir laisvųjų juodaodžių – ne tik tam, kad įsigytų vergų sau, bet ir tam, kad, po ilgų paieškų, išpirktų iš vergovės savo giminaičius. Itin vergai bijodavo vergvaldžio bankroto – juk tai reikšdavo, kad turtas bus išvaržytas, taigi ir vergų kolektyvas. Gerai, jei atsirasdavo koks didelis plantatorius, susiviliojęs reklamomis „Parduodama kartu dirbti įpratusi vergų komanda su savo lyderiu“…

Didžiausias Naujojo Orleano, Čarlstono, Savanos stebuklas – ten išsaugoti ne pavieniai pastatai, o visas miesto karkasas: vaikštai, dairaisi ir viskas kaip po senovei, eiti tikrai nenuobodu. JAV tokių miestų labai mažai ir todėl jie užgulti turistų. Vietiniai verslininkai verčiasi per galvą ką jiems pasiūlyti – ir greta realių istorinių turų – laivais, karietomis, pėsčiomis, pseudotramvajais – užverčia tokiais, kurie tiesiog gerai parduodami. „Vaiduoklių turas“, „Piratų turas“ (nors piratų ten nelabai buvo) ir pan. Dažnai sunku atskirti realybę nuo fantazijų: pvz. kur baigiasi Holivudo įkvėptos ir gerai parduodamos fantazijos apie Naujojo Orleano vudu ir kur prasideda realybė? Kažkaip atrodo, kad prie tos realybės ir neprisikasiau, nes Joninių išvakarių vudu ceremonija, kurioje vyravo baltaodžiai, atrodė kažkokia mėgėjiška (it istorinė rekonstrukcija), vudu ekskursija buvo labiau kaip paskaita be rodomų vietų, „vudu reikmenų parduotuvė“ iš dalies priminė suvenyrinę turistams…

Birmingamas, Alabama ir kova už pilietines juodaodžių teises

2021 m. Juneteenth (birželio 19-oji) tapo JAV nacionaline švente. Tądien 1865 m. panaikinta vergovė paskutinėje valstijoje – Teksase. Bet tik naivuoliai tiki, kad viskas pasikeitė per naktį. O kas vyko po Juneteenth geriausia suprasti Birmingame (Alabama). Šis miestas įkurtas 1871 m., vergovės ten niekada nebuvo. Įkurtas, kad, Šiaurės pavyzdžiu, taptų pirmuoju pramoniniu miestu JAV Pietuose: su geležinkelių mazgu, anglies kasyklomis, plieno fabrikais.

Didžiulės romėnų ugnies dievo Vulkano statulos – didžiausios ketaus statulos pasaulyje, skirtos parodyti Birmingamo industrinę galią – papėdėje įsikūrusiame muziejuje – ir pasakojimai apie tų laikų darbininkų vargus. Darbas buvo ilgas, sunkus, nuo vaikystės, be atostogų, be saugumo priemonių. Išlaisvinti vergai jį triūsė kartu su naujais imigrantais iš Italijos. Na taip, priešingai nei pas vergvaldį, jie gaudavo algą, turėdavo teisę išeiti iš darbo: bet kad tos algos užtekdavo tik svarbiems poreikiams, o išėjęs iš darbo galėjai rasti nebent kitą panašų. Tiesiog visi nekvalifikuoti darbai pasaulyje tuo metu buvo ne *toks* jau didelis žingsnis į priekį nuo vergovės. Lygiai taip Jungtinėse Valstijose (tiesa, ne Pietuose), skerdyklose ir kasyklose, ~1865-1914 m. triūsė ir šimtai tūkstančių lietuvių: jų akimis ženkliai pasigerino gyvenimą palyginus su pobaudžiavine Lietuva, nors žvelgiant iš dabarties pozicijų, irgi buvo visiški vargšai.

Dar mažiau kas pasikeitė tiems vergams, kurie pasiliko plantacijose. Net alga dažnoje jų mokėta ne doleriais, o kuponais, kuriuos turėjai išleisti plantacijos parduotuvėse. Į tą sistemą taip pat pakliuvo ir imigrantai, atvykę pakeisti iš plantacijų pasišalinusius vergus.

Tačiau kur kas reikšmingesni procesai vyko politinėje arenoje. Nukariavusi pietines valstijas, Šiaurė ten paskelbė vykdysianti „Rekonstrukciją“: planą, kurio metu panaikinta vergovė, juodaodžiams suteikta balso teisė, padėta jiems susiderėti dėl algų. Pietų baltaodžiams Rekonstrukcija atrodė tiesiog jų šalies okupacija. Pietus masiškai užplūdo avantiūristai šiauriečiai carpatbagger‘iai ir „darėsi pinigą“ iš pietiečių vargų, karo belaisvių, sugriovimų. Netgi dauguma naujųjų „pietinių valstijų atstovų JAV kongrese“ buvo šiauriečiai.

Visgi, prezidentas Abrahamas Linkolnas mėgino sudaryti susitaikymo įspūdį. Ir 1864 m. rinkimuose kandidatu į viceprezidentus paėmė Endriu Džonsoną. Vienintelį pietietį kuris, Amerikos Valstijų Konfederacijai paskelbus nepriklausomybę, liko dirbti JAV senate, pasisakė už JAV vienybę. Visgi, jis buvo pietų baltaodis, ir jo pažiūros daugeliu klausimu labiau sutapo su Konfederacijos, nei su Linkolno.

1865 m. Linkolną nušovė Konfederacijos šalininkas. Pagal JAV įstatymus viceprezidentas Endriu Džonsonas tapo prezidentu ir iš karto ėmė traukti „stop kraną“ visai Rekonstrukcijai. Ne iš karto pavyko – bet kokiais 1870-1875 m. pietuose jau įsivyravo nauja realybė. Tą realybę atskleidžia Birmingamo pilietinių teisių muziejus. Atskleidžia labiausiai juodaodžių akimis, tačiau faktais, nuotraukomis, videomedžiaga, pavyzdžiais, o ne romantizuotais lozungais.

Nė neketindamas užleisti valstijų parlamentų „beraščiams buvusiems vergams“, pietų baltaodžių politinis elitas prigalvojo visokiausių būdų apriboti jų balsavimą (turto cenzai ir pan.). Galvodamas, kad nėra galimybės abiems skirtingoms rasėms/kultūroms gyventi kartu – bet ir negalėdamas oficialiai diskriminuoti juodaodžių – elitas sugalvojo Segregaciją: visos prekės, paslaugos, buvo prieinamos ir juodaodžiams, ir baltaodžiams vienodai, tačiau skirtingose vietose. Buvo atskiros mokyklos, ligoninės, atskiros vietos autobusuose, atskiri įėjimai kine, atskiri tualetai ir t.t. – Pilietinių teisių muziejuje gausu nuotraukų.

Oficialiai programa skelbė „Skirtingi, bet lygūs“, tačiau realybėje lygybė Birmingame nė iš tolo nepasiekta. Tarkime, kai daugelis rinkėjų buvo baltaodžiai, valdžia buvo suinteresuota proteguoti baltaodžių mokyklas – tad juodaodžių klasės buvo didesnės (1944 m. Birmingame atitinkamai 24 ir 43 moksleiviai klasėje). Autobusuose vietos natūraliai nelygios – gražiausias vaizdas atsiveria nuo pirmų kėdžių; būtent jos buvo rezervuotos baltaodžiams.

Ironiška, bet tiems juodaodžiams, kurie tapo laisvais dar prieš vergovės panaikinimą, tas panaikinimas gyvenimą tik apkartino: anksčiau jie daug kur turėjo beveik tiek teisių, kiek visi laisvi žmonės, o dabar tapo vis labiau diskriminuojami, baltaodžių kaimynų vertinami kaip kažkokia „penktoji kolona“, griaunanti jų kultūrą. Įsikūrė tokių organizacijų, kaip Kukluksklanas, siekęs su šaknim išrauti juodaodžių, katalikų, žydų, „pietiečių kolaborantų“ ir kitų „svetimųjų“ politinę įtaką – ir nesibodėjęs grasinimų, atviro smurto, net žudymų. Tad pietų juodaodžiai – tiek buvę vergai, tiek laisvieji – ėmė masiškai sprukti į nesegreguotą šiaurės JAV (“Didžioji Migracija”), o kai kurie išvyko net į savo protėvių Afriką.

Kita vertus, JAV pamažu tapo galingiausia pasaulio valstybe, ir net ir tokiom sąlygom dalis pietų juodaodžių prasigyveno, tiems turtingiems pradėjo rastis geresnių paslaugų, bet vis tiek tokios pasiūlos, kaip baltiesiems, niekada nebuvo.

Toks „status quo“ užtruko net iki ~1960 m., kai kilo Pilietinių teisių judėjimas, vedamas Martino Liuterio Kingo. Išgirdę jo ir jo kolegų ugningas kalbas, ilgą laiką ignoravęs situaciją pietuose maždaug „Ai, ten gi Pietūs, ko iš jų tikėtis“, šiauriečių elitas nutarė galutinai ten įtvirtinti savo idealus.

Laukė kova. Nuo Aukščiausiojo teismo koridorių iki Birmingamo miesto autobusų, kur pilietinių teisių aktyvistai specialiai sėsdavosi ne savo rasei skirtoje autobuso pusėje, o autobusų kompanijai nesutikus panaikinti segregacijos, ją išvis boikotavo ir vežiojo vieni kitus į darbą automobiliais.

Buvo daug barnių, riaušių, šališkų policininkų, ginančių saviškius, bet galiausiai Aukščiausiasis teismas segregaciją uždraudė, o pietūs pamažu pasidavė – ir visi „tik baltiesiems“, „tik spalvotiesiems“ užrašai beliko dabar keistai atrodančiose muziejaus nuotraukose.

~100 km į vakarus nuo Birmingamo Alabamoje stūkso Moundville – toks piliakalnių žiedas, kadaise supiltas Misisipės indėnų civilizacijos. JAV tai buvo viena labiausiai pažengusių indėnų civilizacijų. Ir iš jos teliko tokie piliakalniai – jei nebūtų parašyta, net nebūtum tikras, kad žmonės tai supylė. Savaip ironiška, kad ir pietų baltaodžiai, ir juodaodžiai kovoja čia už teisę būti krašto šeimininkais, bet pirmieji šeimininkai su visa savo kultūra seniai nukeliavo nebūtin…

Naujieji Pietūs: Atlanta ir JAV pietų pabaiga?

JAV Pietūs nyksta. Po truputį, regionas po regiono. Belieka atvažiuoti į Atlantą, didžiausią Pietų miestą, kuriame vyko „Vėjo nublokštų“ veiksmas. Atlantoje – didžiausias pasaulio oro uostas. Automagistralėje į Atlantą pasitiko ispaniškos, netgi korėjietiškos reklamos: tarsi JAV Šiaurės „tautų katilo“ didmiesčiuose. Dar daugiau Atlantoje vidinių migrantų iš Šiaurės: priviliojo stipri miesto ekonomika.

Tradiciškai JAV pietų baltaodžiai balsuoja už respublikonus, juodaodžiai – už demokratus, bet kadangi pirmųjų Pietuose kažkiek daugiau (priklausomai nuo valstijos, santykis nuo ~55%-40% iki ~75%-20%), respublikonai laimi. Nauji atvykėliai – daug kurių demokratai – svarstykles gali persverti. Štai Džordžijos valstija 2020 m. nubalsavo už demokratus – pirmąkart nuo 1992 m.

Ne kokie ten XIX a. dvarai (Atlantoje seniai sudeginti), o didieji šiuolaikiniai verslai ir įvykiai vilioja turistus į Atlantą. CNN štabas, Olimpinio šimtmečio parkas (su paminklais Atlantos olimpiados nugalėtojams) ir turbūt svarbiausias: Coca Cola World. Interaktyvus muziejus, „Coca Cola“ reklamos ir istorija, galimybės ragauti virš šimto „Coca Cola“ produktų ir fanatiški lankytojai, plojantys raudonai apsirengusiai gidei pabandžius pamėgdžioti buteliuko atidarymo garsą. „Coca Cola“ – irgi iš Atlantos. Kiek dar prekių ženklų pasaulyje pavyktų padaryti sau pastatą-reklamą, į kurį lankytojai pirktų nepigius bilietus? Bet 1886 m. Atlantos vaistininko išrasta „Coca Cola“ – Amerikos istorijos dalis ir tikriausiai istoriškiausia, kas dar Atlantoje išliko.

Atlanta – tai Naujieji Pietūs, bet ar tie Naujieji Pietūs dar kuo besiskiria nuo Šiaurės?

Na o Floridos rengdamas šį aprašymą apie JAV „giliuosius pietus“ jau ir visai neįtraukiau – tai kitas pasaulis, Lotynų Amerikos elito ir JAV Šiaurės pensininkų žemė – nors savo laiku irgi priklausė Konfederacijai. Virdžinija, kur vyko daugybė svarbiausių pilietinio karo mūšių ir kur buvo Konfederacijos sostinė, savo pažiūromis jau išvis seniai yra Šiaurė. Dabar pakibo ir Džordžija.

Tiesa, išvažiavus anapus Atlantos didmiesčio, viskas vėl pasikeitė. Laukė Stone Mountain kalnas, didingas monolitas, primenantis Australijos Uluru, stypsantis viršum lygių miškų. Atrodo, ištisas meteoras būtų nukritęs į Džordžijos kraštovaizdį – ir ant jo gali užlipti ar pasikelti lynų keltuvu, vaikščioti po tokį mėnulio peizažą dairydamasis į žemę apačioje.

Ant Stone Mountain priekio iškalti trys vyrai – didžiausias pasaulyje bareljefas. Tie vyrai – tai Konfederacijos prezidentas Džefersonas Deivisas ir jos didieji generolai Robertas E. Ly ir „Stonewall“ Džeksonas. Jų garbei pavadintos ir vietos gatvės, o kino salėje nuolat rodomas filmas apie pilietinio karo istoriją Džordžijoje – iš tos „senosios“ valstijų teisių pozicijos, tarsi Džordžija būtų atskira šalis.

Jeigu būtų kur Atlantos centre, net ir milžiniškas dydis nebūtų apsaugojęs bareljefo nuo sunaikinimo (šitaip Konfederacijos generolų statulos 2017 m. krito juodaodžių demokratų valdomame Naujajame Orleane). Bet čia priemiestis. Čia dar Senieji Pietūs, baltaodžiai, respublikonai…

Kiekvieną vakarą Stone Mountain nutvieskia galingas lazerių šou. Toks superamerikietiškas, superrespublikoniškas: stojiesi išklausyti JAV himno, stojiesi pagerbti JAV veteranus. Bet kartu parodomas ir Martinas Liuteris Kingas bei jo žodžiai – „Lai skamba laisvė nuo Džordžijos Stone Mountain!“. Tai irgi jau didingos JAV istorijos dalis. Ir Kukluksklano kryžių deginimų, kokie vykdavo Stone Mountain XX a. pradžioje, šiandien niekas nebeleistų.

Iš pradžių atrodė keista matyti ant Konfederacijos prezidento ir generolų bareljefų projektuojamą JAV vėliavą, JAV žemėlapį, JAV pajėgų simbolius: juk Konfederacija kariavo prieš JAV, prieš tuos simbolius… Bet paskui supratau, kad tai dėsninga. Pietiečiai šiandien myli JAV. Tiesiog myli JAV taip, kaip jų protėviai mylėjo Konfederaciją ar tiksliau savo valstiją: per istoriją, per savastį, per tai, „kas amžina“. Myli taip, kaip dažnas Europos patriotas myli savo šalį.

Šiaurėje, tuo tarpu, viskas nuolat keičiasi, griūva ir griaunama, o nostalgija – nemadinga. Šiaurietis myli JAV kitaip: kaip savotišką progreso švyturį, kuris nuolat lekia pirmyn ir rodo kelią pasauliui. Tai meilei pernelyg gilus žvilgsnis į istoriją tik kenkia: praeitis juk blogesnė nei dabartis, ja reikia baisėtis, reikia gailėtis, kad ji buvo – o ne ją garbinti ir šlovinti.

Prieš kelionę į pietines valstijas sunku rinkti informaciją

Ruošiantis kelionei po pietines Jungtines Amerikos Valstijas kaip niekur “turtingame pasaulyje” sunku rinkti objektyvią informaciją. Nes JAV yra paskendusi demokratų-respublikonų, baltaodžių-juodaodžių trintyje ir tipinis istorijos mokslas daug kur užleidęs vietą visokiausiems romantizmams: „trinama“ tai, kas nedera prie išankstinės nuostatos ir perdedama tai, kas labiausiai dera. Svarbiausia, kad išvados padėtų šių laikų politinėse kovose…

Ir jei apie daugelį pasaulio šalių, jų istorijas, gali lengvai išgirsti bent dvi pozicijas – „vietinę“ ir „tarptautinę“, kuriai didžiausią įtaką paprastai turi JAV ir Vakarų pasaulio istorijai – tai JAV to nėra. JAV dominuoja ir pasauliniame angliškame moksle, leidyboje, žiniasklaidoje: tad kitose šalyse tiesiog perspausdinama, išverčiama tai, kas rašoma pačiose JAV.

Tiksliau, kas paplitę JAV Šiaurėje. Būtent Šiaurėje ir „Naujuosiuose Pietuose“ yra beveik visi žymūs JAV universitetai, žiniasklaidos priemonės, verslai. Šiaurės JAV yra pasaulio nuomonės lyderis. O Pietų JAV, „gilieji Pietūs“, kaip ir po senovei – savotiškas užkampis.

Tačiau nuvykęs į pačius JAV Pietus jau galėjau rinkti visapusę medžiagą daug paprasčiau. Tik reikia nesitikėti aplankyti vieną kokį istorijos muziejų ir „sužinoti viską“. Visada turi gilintis, kas muziejaus kūrėjai, šeimininkai, ir nueiti į kelis, siejamus su skirtingomis politinėmis grupėmis, rasėmis, nuomonėmis. Daug kas rašoma „tarp eilučių“: pvz. koks „demokratiškas“ kelionių vadovas girs tuos plantacijų dvarus, kur daugiausiai dėmesio skiriama vergų gyvenimams, o „respublikoniškas“ – tuos, kur įspūdingesni pastatai, baldai, sodai (t.y. dvarininkų kultūra). Bet tik tai suvokęs, apsilankęs visur, pamatysi visą vaizdą.

Iš demokratų, juodaodžių pusės istoriją atskleis visos vietos, kurių pavadinimuose rasi žodžius „vergovė“ (slavery) ar „pilietinės teisės“ (civil rights), kaip aukščiau aprašytas Birmingamo muziejus.

Gi norint geriau suprasti respublikonų, baltaodžių poziciją verta paieškoti žemėlapyje žodžių „konfederatų“ (confederate, confederacy), „Lee“, „Jackson“ ir pan. Gera vieta pradėti – Džefersono Deiviso biblioteka Misisipėje. JAV įprasta, kad kiekvienam prezidentui įkuriama tokia biblioteka, kuri kartu yra ir prezidento, ir jo laikmečio muziejus. Džefersonas Deivisas buvo vienintelis Konfederacijos prezidentas ir „Konfederacijos veteranų sūnų“ organizacija įkūrė biblioteką jam: su veteranų kapinaitėmis, su geru filmu apie jo biografiją, supamą tragiškų istorijos vingių.

Atėjau ten persmelktas JAV žiniasklaidą ir mokslą „uždominavusios“ demokratų idėjos, kad Konfederacija rūpi tik baltaodžiams – ir dar ne šiaip kokiems, o rasistams, homofobams ir dar kokiems „blogiečiams“. Todėl nustebau išvydęs Konfederacijos vėliavas nagrinėjančius juodaodžius, translytį žmogų. Juodaodžių istorijos mėnesio proga Dž. Deiviso biblioteka pastatė stendą, atmenantį juodaodžius Konfederacijos karius.

Šiaip ar taip, JAV pietiečius daug kas vienija. Nepriklausomai nuo rasinio ar lytinio identiteto, amžiaus, visi supratingai linksėjo ir juokėsi, kai gidas po Dž. Deiviso namą pasakojo: „Čia, Biloksyje, mes turime ilgiausią pasaulyje dirbtinį paplūdimį, bet ar kas tai žino? Net orų kanalas mūsų nerodo, o jei pamini, tai sako ne „Misisipės pakrantė“, tačiau „pakrantė tarp Naujojo Orleano ir Alabamos““…

Misisipė – pati skurdžiausia JAV valstija, ne tiek jau daug turtingesnė net už Lietuvą. Ir kiekvienam misisisipiečiui – o turbūt ir kiekvienam pietiečiui – artimas tas jausmas, kad esi iš „pamiršto užkampio“, iš žemės, apie kurią visi kiti prisigalvoję visokiausių stereotipų ir nesibodėdami juos skleidžia.

JAV Pietūs istorijos vėjuose

JAV pietų istorijos vertinimas juda nuo vieno kraštutinumo prie kito, o „nuomonę diktuoja“ „jankiai“ (JAV Pietuose jankiais vadinami tik šiauriečiai, o ne visi amerikiečiai).

Pilietinio karo laikais Šiaurė žiūrėjo į Pietus kaip į atsilikusį kraštą – plantacijos, luomai, “beveik jokios pramonės ir geležinkelių” – o dar toksai išdrįso griauti JAV vienybę… Po karo visą „pietietišką gyvenimo būdą“ tad rovė su šaknimis.

Paskui pamažu atėjo susitaikymas: Pietūs atsisakė nepriklausomybės siekių, o Šiaurė, gailėdama ano skurdaus krašto, pripažino jų teisę į kitokią kultūrą ir mąstymą, kad jų „narsius karius ir karininkus“ verta gerbti nepaisant to, kad kovojo prieš JAV. Tuo metu pastatyta daug paminklų Konfederacijos lyderiams, muziejų, Konfederacijos simboliai atsidūrė pietinių valstijų vėliavose. „Nebūsim nepriklausomi, bet pagaliau galim didžiuotis, kas esame, didžiuotis savo tėvų ir senelių pasiaukojimu“ – tokia buvo JAV Pietų pozicija ~1900-1950 m.

Bet pastaruoju metu Pietų istorija pamažu vėl tapo Šiaurės – taigi ir viso JAV politinio elito – pykčio taikiniu. Šįsyk dėl vieno vienintelio dalyko – JAV Pietuose ilgiau klestėjusios vergovės. Konfederatų paminklai dėl to verčiami, Konfederacijos vėliavos uždraustos federalinėse žemėse ir jų pamatysi vis mažiau net ir Pietuose. Konfederatų institucijas ir muziejus puola elito palaikomi vandalai. Jos išsilaiko iš privačių rėmėjų, bet remti jas rizikinga, nes gali „gauti boikotą“, būti atleistas iš darbo valdžios įstaigoje ar demokratų valdomoje korporacijoje. Juk į Konfederaciją Šiaurėje vis labiau žiūrima kaip į savotišką Amerikos Nacistinę Vokietiją, kuriai „pateisinimo būti negali“.

Noras ištrinti nemalonią istoriją vietomis pasiekia absurdą: štai neberadau garsiojo turistams atviro Kalhun [Calhoun] dvaro Čarlstone. Pasirodo, 2020 m. pervadintas Viljams [Williams] dvaru kitų jo savininkų garbei. Ne, tarpukariu dvare gyvenusi Sara Kalhun niekuo nenusikalto – tiesiog jos pavardė sutapo su vergovės šalininko Džono Kalhuno, gyvenusio 100 metų anksčiau, pavarde! „Nenorėjau, kad kas nors galvotų, kad dvare gyveno Džonas Kalhunas!“ – pervadinimą argumentavo dabartinis savininkas…

Kiekvienas žmogus mato istoriją taip, kaip jį patį suformavo dabartis, prisiminimai.

JAV dar gyvi prisiminimai apie itin gajų rasizmą, segregaciją. Ir todėl amerikiečiai linkę dabar jau šitaip nutolusią istoriją matyti išimtinai per to rasizmo, kurį matė patys – ar apie kurį girdėjo iš tėvų, senelių – prizmę.

Mano, kaip lietuvio, istoriniai skausmai kitokie: okupacija, tautinė diskriminacija, masinė cenzūra ir draudimai būti savimi, kelti savas vėliavas ir didžiuotis sava istorija. Gal todėl ir į Pietų JAV istoriją žiūriu kitaip.

JAV Pietuse regiu dvi tautybes – pietiečių baltaodžių ir juodaodžių. Su savomis istorijomis ir kultūromis, su savo tautiniais romantizmais ir lankytinomis vietomis.

Ir jos abidvi yra pasaulio ir JAV elito nuošalyje, paraštėse. Tokios daug tragedijų patyrusios pėstininkės tolimų generolų valdomose kovose. Jas ši patirtis vienija – bet dar daugiau kas skiria. Ir niekados istorijoje jos neklestėjo abidvi kartu: kai vienai ateidavo kultūrinis pavasaris ar vasara, kitai – ruduo ar žiema. Švytuoklė švytuoja toliau…

Ar toks mano požiūris teisingas? Nemanau, kad šiuolaikinis žmogus apskritai gali „visiškai teisingai“ suprasti 150-200 metų įvykius. Dabartinė istorija pernelyg nutolusi į priekį nuo kokių 1861 m. Kitos technologijos, kitas suvokimas, kita kultūra; nepažįstame ne tik nieko, kas būtų gyvenęs tais laikais, bet net ir nieko, kas būtų pažinojęs ką nors, gyvenusį tada.

Tad „tikras žinias“ pamažu užgožia ir į lentynėles įkalina labai šiandienės mūsų nuomonės bei tų nuomonių šaukliai.

Ypač ten, Šiaurėje, toli nuo Pietų, kur net ir paskutinio dar galimo „gyvo“ ryšio – su vieta, su šeimų legendomis – istorikai, žurnalistai neturi. Aišku, Pietų JAV istorija su Šiaurės JAV istorija turi kažkiek panašumų – bet daug panašumų (tik kitokių) Pietų JAV istorija turi kad ir su Lietuvos istorija…

Vienintelė vieta, kur dar daug ryšio su JAV Pietų istorija – patys JAV Pietūs. Gyvos atminties fragmentai išlikę dvarų sienose, iš kartos į kartą perduodamose dainose ir vudu tradicijose, visokiose „tikrų amerikiečių“ organizacijose.

Ir dabar gal geriausias metas laikas pamatyti JAV Pietus visapusiškai: švytuoklė jau pakankamai pajudėjo, kad jau galėtum lengvai atrasti „pilną“ juodaodžių/demokratų istoriją/požiūrį, bet dar nepakankamai, kad atrasti baltaodžių/respublikonų suvokimo būtų tapę neįmanoma (kaip jau beveik neįmanoma kai kuriose JAV Šiaurės vietose).

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Dominikos Respublika asocijuojasi su ilgomis, tingiomis atostogomis palei Karibų jūrą.

Iš tiesų, Dominikos Respublikos kurortai savo dydžiu ir įvairove visuose Karibuose neturi lygių.

Tačiau Dominikos Respublika yra daug daugiau nei kurortai. Joje – ir vieni seniausių Amerikos miestų, ir aukščiausi Karibų kalnai, ir labai gyva kultūra.

Per beveik mėnesį apvažiavęs visą šalį, pasakoju apie ją nuo sostinės Santo Domingo iki įspūdingiausiųjų kurortų ir paplūdimių, iki kalnų ir urvų, iki paslaptingojo pasienio su Haičiu.

Santo Domingas – seniausias išlikęs Amerikos miestas

Santo Domingo, Dominikos Respublikos sostinės, pažiba – žavus iščiustytas senamiestis. Ech, apie kiek daug miestų gali pasakyti šiuos žodžius! Bet Santo Domingas Amerikoje neturi lygių. Ne, ne dydžiu – Santo Domingo katedra ir bažnyčios – kuklios, namai – daugiausiai dviaukščiai, aikštės savo masteliais labiau primena miestelį nei daugiamilijoninį didmiestį.

Santo Domingui joks Amerikos miestas neprilygsta amžiumi. Tai – seniausias Amerikos miestas, kurį 1496 m. įkūrė Kristupo Kolumbo brolis. Apie daugelį jo pastatų skaitai epitetus “Seniausias” ir visa tai pastatyta prabėgus vos keliasdešimt metų po Amerikos “atradimo”.

Santo Dominge – ir seniausia Amerikos katedra, ir seniausia Amerikos pilis, ir seniausias Amerikos vienuolynas, ir seniausia Amerikos ligoninė (tiesa, pastarieji du pastatai – apgriuvę), ir net paties Kristupo Kolumbo sūnaus namas.

Pats Kristupas Kolumbas, galima sakyti, buvo pirmasis Santo Domingo meras! Iš tikrųjų juk Ispanija Amerikos žemyną užvaldė tik gerokai po Kristupo Kolumbo. Tai, ką jis iš tikro kolonizavo pats Kolumbas Ispanijos Imperijos vardu, buvo būtent Karibų salos, o visų tų valdų širdis – Santo Domingas.

Kad suvoktum Santo Domingo svarbą ir didybę, turi mintimis nusikelti 520 metų atgal. Tada tai buvo ne šiaip sau “Ispanijos valda Amerikoje”. Tai buvo paskutinis civilizacijos bastionas prieš Nežinios žemę. Apsuptas “mistiškų” kultūrų ir nepažintų žvėrių rūšių. Anapus Santo Domingo ir aplinkinių salų – tik neeištyrinėti, jokiuose žemėlapiuose nepažymėti plotai, ištįsę nežinia kiek į vakarus, šiaurę, pietus. Kelionė iš Europos į Santo Domingą užtrukdavo savaites! Įsivaizduokite: mirdavo Ispanijos karalius, o jo valdiniai Santo Dominge dar ištisas savaites nesužinodavo, kad turi naują karalių: laikais be telegrafų ir telefonų, žinios nesklisdavo greičiau už greičiausią laivą.

Taigi, to meto Santo Domingo negali lyginti su jokiu šiandienos miestu. Šiais laikais nebent kokia kolonija kitoje planetoje būtų šitokia atoki.

Gal ir mažas tas Santo Domingo senamiestis, bet jei ir toks stovėtų kitoje planetoje, argi nebūtų nuostabu? Europa ir Amerika tais laikais dar buvo it skirtingos planetos…

Dabar visai kiti laikai. Santo Domingo senamiestis pilnas turistų iš visų pasaulio kampelių: Amerikos, Europos, Azijos. Daugelis jų į miestą atvyksta tik dienai: išlipa iš kruizinio laivo arba atvyksta su ekskursija iš kurortų. Visa jų kelionė po Karibus užtrunka vos savaitę ar dvi.

Mes pagyvenome Santo Dominge ištisą savaitę. Įdomu įsijausti į miestą, bet kartu atrodė taip, tarsi kruizinis laivas būtų išplaukęs ir mus palikęs. Viskas orientuota į vienadienį smagumą. 4D kinas, per 10 min. parodantis, kaip 1586 m. Santo Domingą užpuolė anglų piratas Frensis Dreikas. Maži muziejėliai: gražaus vietinio akmens larimaro, gintaro (taip, Dominikos Respublika viena nedaugelio šalių ne prie Baltijos jūros, kurios kasa gintarą, ir tai yra svarbus vietinis suvenyras). Dvi aikštės su gražiomis kavinėmis (Ispanijos ir Kolumbo).

Ir Santo Domingo magija apsiriboja Senamiesčiu. Išėjus anapus jo sienų, darosi nejauku: skurdu, aplūžę, sako, ir pavojinga, o, svarbiausia, nelabai yra ką žiūrėti. Gal tik pakrantės promenada (Malecon) kiek gražesnė, nors ir tai nelabai verta tokio istorinio uosto.

Taip yra todėl, kad greitai po Kristupo Kolumbo eros, ispanai užkariavo daug didesnius ir turtingesnius Amerikos plotus: Meksiką, Peru ir kitus. Būtent ten persikėlė visa ispanų valdžia ir visas jų dėmesys, o Santo Domingas pasiliko imperijos užkampiu, per ateinančius 500 metų taip ir nenusipelniusiu net didesnės katedros.

Tiesa, jau Dominikos Respublikai tapus nepriklausoma, XX a. Santo Domingas mėgino sukurti naują savo simbolį, tokį savąjį Eifelio bokštą. Kolumbo švyturį, kuriame ilsisi legendinio kapitono, Amerikos atradėjo, palaikai (pasak dominikiečių – ispanai sakosi juos pergabenę į Seviliją). Kai kam tas “ant šono paverstas švyturys” atrodo kaip betoninis monstras, bet jis išties pakankamai beprotiškas, kad išties taptų Santo Domingo simboliu.

Deja, jį ištiko Dominikos Respublikai būdingas likimas. Aplinkinis parkas – apnykęs, netvarkomas, išlaužytas. Pats švyturys, kadaise nutvieksdavęs dangų, seniai naktimis nebejungiamas: esą išnaudodavo tiek elektros, kad aplinkinius rajonus palikdavo be šviesos. Sustoju nufotografuoti įspūdingiausioje vietoje, kur atstiveria koridorius į Kolumbo urną. Staiga privažiuoja turzmo policijos pareigūnas su motociklu ir liepia man slėpti mobilųjį telefoną: “Čia juos vagia, pavojinga!”.

Punta Kana – “viskas įskaičiuota” turistų rojus

Daugeliui turistų Punta Kana ir yra visa Domikos Respublika, kurią jie pamato. Į Punta Kanos oro uostą atskrenda net daugiau keleivių, nei į Santo Domingo. Daugelis jų atvyksta iš JAV, Kanados, Europos savaitei ar dviems, praleidžia jas visas viename Punta Kanos kurorte, ir grįžta namo.

Dažniausiai – „all inclusive“ viešbučiuose, tokiuose „Saulės ir jūros Disneilenduose“. Nors šiaip nesu tokių atsotogų mėgėjas, Punta Kanoje kelis tokius „superviešbučius“ išbandžiau ir aš. Ir galiu suprasti, kodėl jie šitaip traukia tuos, kurie tiesiog nori karštame ore atsipalaiduoti. Didžiausieji viešbučiai – tarsi atskiri miestai, kur yra viskas. Į kainą gali įeiti ne šiaip sau pietų ar vakarienės bufetas, o, tarkime aštuoni skirtingų virtuvių a la carte restoranai, kur kiekvieną atsotogų dieną renkiesi vis kitą. Ne šiaip animatoriai, o daugybė koncertų kasdien (eini į kuriuos nori). Kai kurių superviešbučių teritorijos tokios milžiniškos, kad po jas net kursuoja maršrutiniai autobusiukai, o lagaminai, užsakymai į numerius išvežiojami golfo automobiliukais.

Aišku, viešbutis viešbučiui nelygu ir jie smarkiai skiriasi: štai „Hard Rock Hotel“ orientuotas į pramogas (ten gausu bernvakarių, mergvakarių, koridoriai dekoruoti žymiausių pasaulio atlikėjų drabužiais ir muzikos instrumentais, ir net viešbučio numeryje gali „pasileisti“ specialų garso takelį. O „Barcelo Bavaro Palace“ labiau į poilsį: ten visi kambariai arčiau jūros, paplūdimys pridengtas nuo bangų ir t.t. Kiekvienas ką nors suras.

Alternatyva „all inclusive“ viešbučiams – įvairūs butai, kur už vienos nakties „superviešbutyje“ kainą gali gyventi ištisą savaitę. Nauji daugiabučiai kyla ir kyla, aplipdyti pardavimų relamomis. Daug butų parduodama ten žiemosiantiems ar pensiją leisiantiems užsieniečiams (amerikiečiams, kanadiečiams, bet yra net rusiškai besireklamuojančių NT brokerių), bet kiti perkami kaip investicija, nuomojami turistams.

Punta Kana iš tikro sudaryta iš daugybės atskirų „miestelių“, kurių daugelis… privatūs! Juose yra viskas, ko reikia (restoranai, kirpyklos, parduotuvės, daugybėje – net golfo klubai). Bet norėdamas ten įvažiuoti privalai pravažiuoti apsaugos postą, pasiaiškinti, kur keliauji (pvz. „Turiu rezervaciją restorane“, „Čia apsistojau“, „Važiuoju kirptis“). Iš pradžių nejaku – esi įpratęs, kad jei jau kažkur tau kelią pastoja apsauga, tai „prašalaičio“ nepraleis. Paskui pripranti, jei turi bent minimalią priežastį, važiuoji. Skirtingose vietose tikrina skirtingai rimtai: kai kur pamato baltą veidą ir jau kelia šlagbaumą, kai kur pasą tikrina su tos dienos sąrašais.

Kad parvyktume į vieną išsinuomotų butų Punta Kanoje privalėjome kaskart pravažiuoti net tris apsaugos postus: įvažiavimo į „privatų miestelį“ (kokio Vatikano dydžio), į konkretų daugiabučių kompleksą, ir galiausiai į paties daugiabučio kiemą.

Garsiausias iš „privačių uždarų miestų“ – Kap Kana (Cap Cana), supanti jachtų uostą. Pastatai ten primena kokį Viduržemio pakrantės miestelį: net bažnytėlė pastatyta prabangių restoranų apsuptyje! Dangų virš Punta Kanos vis raižo sraigtasparniai.

Likusi Punta Kana visgi toks „turizmo konvejeris“. Tą jaučiau ir ekskursijoje ten populiariais bagiais, daugiau laiko praleisdavusiose suvenyrų parduotuvėse nei lankytinose vietose („stumdo“ viską nuo „antros pagal gerumą pasauly kavos“ iki neva Viagrai prilygstančios mamachuanos), ir stebėdamas amerikiečių vestuves „all inclusive“ viešbučiuose: štai ateina viena svita, atstovi visas eiles viešbučio registratūroje, paskui paplūdimy sutuokia jų jaunavedžius, jūroje pafotografuoja. Ir jau po valandos-kitos ta pati komanda dirba su kitomis identiškomis vestuvėmis identiškoje vietoje su identiškomis nuotraukomis… Vestuvių planuotojų kontora „Hard Rock Hotel“ didesnė už daugelį restoranų.

Įspūdingiausia lankytina vieta Punta Kanos apylinkėse man buvo Montana Redonda kalnas, nuo kurio kavinės ir sūpynių atsiveria nuostabūs vaizdai į mėlyną jūra, rusvus ežerus. Į viršų mus užvežė pikapo bagažinėje: tokiame stačiame kelyje tai primena amerikietiškus kalnelius be saugos diržų, bet tikrai smagu.

Antrame pagal dydį šalies mieste Santiage – gražus paminklas nepriklausomybės atkūrimui.

Labai įvairių Dominikos Respublikos kurortų grandinės

Bet Dominikos Respublikos kurortai tikrai neapsiriboja Punta Kana. Jų yra visokiausių, ypač šiaurinėje pakrantėje.

Kabaretė garsėja kaip kaituotojų rojus, o gretima Sosua turi du veidus. Dieninį, kai po vienodas miestelio gatves ir parduotuvėles vaikštinėja vokiečių šeimos su vaikais. Ir naktinį, kai tas pačias vietas užplūsta prostitutės, suteneriai ir jų klientai – paprastai vyresnio amžiaus europiečiai ar amerikiečiai. Atrodo, ištisi jų štabai įsikuria; vos mano žmona nueidavo kur toliau jau mane kalbindavo. Naktinę Sosua tie, kam ji nepatinka, pravardžiuoja So-Sewer…

Šalia Sosua – Puerto Platos miestas, vienas seniausių Amerikoje. Daugelis turistų ten išlipa iš kruizinių laivų – pasižiūri tvirtovę, nuostabų vaizdą nuo kalno (yra lynų keltuvas), ir plaukia toliau.

Samanos pusiasalis Dominikos Respublikos šiaurės rytuose garsėja banginių stebėjimu (nuo sausio vidurio iki balandžio pradžios), o du svarbiausi kurortai ten – Las Terrenas palei ilgą smėlėtą paplūdimį ir mažiau jauki „paskutinė kelio stotelė“ Las Galeras. Pastarasis – vienas retų kurortų, labiau orientuotų į nepriklausomus turistus.

Paplūdimių Dominikos Respublikoje netrūksta. Prie dažno jų stūkso po kurortą, bet kurortas kurortui nelygu, o pietinis krantas nei paplūdimiais, nei atmosfera neprilygsta šiauriniam. Bajahibė pietiniame krante dar kažkiek jauki, bet Chuan Dolio ar, juoba, Boka Čika jau paliko labai nekokius prisiminimus (pastarasis garsėja sekso turizmu ir nėra labai saugus, jau pirmąjį pusvalandį tiesiog gatvėje pravažiuojantis motociklininkas man siūlė „žolės“ ir kokaino; o nakvynės ten nėra pigesnės, nei kur kas geresniuose kurortuose).

Dominikos Respublikoje – ir 3 km kalnai

Dominikos Respublika yra Karibuose, bet tai ne kokia mažytė Karibų salelė (jokiu būdu nereikėtų jos painioti su Dominika, kuri išties yra labai maža). Dominikos Respublikoje gyvena net 11 milijonų žmonių, o plotu ji beveik prilygsta Lietuvai.

Realybėje tas plotas atrodo dar didesnis, nes Dominikos Respublioje trūksta kelių: atrodo, žemėlapyje netolimas atstumas, o tenka važiuoti per sostinę Santo Domingą. Pavyzdžiui, tik per Santo Domingo kraštą gali nuvažiuoti iš Punta Kanos į Las Galeras arba iš šiaurinės pakrantės į šalies pietvakarius. Atstumas tiesiai būtų 80 km, o keliu – 336 km arba 5 val… Šalis mažesnė už Lietuvą, bet visos dienos vos užtena pervažiuoti ją nuo vieno galo iki kito, ypač jei dar kur stoji, todėl, norint patirti Dominikos Respubliką visapusiškai, kelių dienų nepakaks. Tiesa, daba pastatytos ir kelios naujos mokamos magistralės, bet jų irgi trūksta. Aplink miestus beveik nėra aplinkkelių, tad juos kirsdamas stringi kamščiuose.

Taip pat, Dominikos Respublika – kalnuota šalis, o aukščiausias jos kalnas – aukščiausias visuose Karibuose – Duartė – yra net virš 3 km aukščio!

Dominikos Respublikos kalnai turbūt nėra verti to, kad į šią šalį skristi vien dėl jų, tačiau jie yra puiki vieta paįvairinti atostogas Dominikos Respublikos pakrantėje.

Kalnuose – gražūs vaizdai, žygiai prie krioklelių, parasparniai, bagiai, žirgai. Ir, vietiniai sako, kiek vėsesnis oras – nors man, lietuviui, vis tiek buvo karšta. Pagrindinis kalnų regiono centras – Charabakoa miestas, antrasis – Kostanza.

Šventi Dominikos Respublikos urvai ir indėnai tainai

Labiausiai mane nustebinęs dalykas Dominikos Respublikoje buvo jos urvai. Jų yra tiesiog neįsivaizduojama gausybė: įspūdingi stalagmitai ir stalagtitai styro net ir šalies sostinėje Santo Dominge (Ochos Indigenas), ir prie Punta Kanos kurorto. Daugybėje urvų galima maudytis, po Ochos Indigenas net plaukti laiveliu.

O unikaliausia, kad Dominikos Respublikos urvuose gamta dera su kultūra. Mat tie urvai būdavo šventi tainų indėnams ir jie čia paliko daug piešinių: kai kurie atrodo tokie modernūs, tarsi šiuolaikinių vaikų pietši.

Tainų tauta (ar tautos) išnyko greitai po to, kai Kolumbas atrado Ameriką. Dalį jų nužudė ispanai, dalį paėmė į sunkiai pakeliamą vergovę kasti Karibų auksą, bet užvis daugiausiai pražudė europiečių užvežtos ligos. Karibų indėnams tikrąja to žodžio prasme atėjo pasaulio pabaiga.

Tad apie tainus išliko tik tiek žinių, kiek užrašė tie keli europiečių katalikų vienuoliai, kurie visaip mėgino įkalbėti ispanus su jais elgtis geriau. Jiems nesisekė: štai vienuoliai įtikino valdžią paleisti indėnus iš vergovės, bet vos tie apsigyveno laisvėje, smogė epidemija, daugelis išmirė. Ispanų valdžia paaiškino „Reiškia, Dievo valia buvo, kad indėnai vergautų, o mes, paleisdami juos, tą valią pažeidėme“.

Bet nuo to, kad tainų kultūros seniai nebeliko, galbūt jų urvų tapyba yra mums tik įdomesnė: daug erdvės spėlionėms. „Keistų“ jų ritualų įsivaizdavimui: sakoma, tapyboje pavaizduoti semiai – dvasios ar dievybės – o ritualų metu tainų vadai vartodavo haliucinogeninį kohoba augalą, taip pat kišdavosi į gerklę specialius įrankius, kad apsivemtų. Mirus galingiausiems vadams kartu su jais būdavo laidojamos ir dar gyvos žmonos – tokie kapai irgi atrandami tuose pačiuose šventuose urvuose.

Bene įspūdingiausias Dominikos Respublikos urvas – Cueva de las Maravillas, kurio milžiniškose „halėse“ gausu ir įspūdingų gamtos, ir paslaptingų tainų kūrinių.

Link Haičio – priešistorinis ežeras

Dominikos Respublika užima tik kiek daugiau nei pusę salos, vadinamos Hispaniola. Vakarinė jos dalis valdoma Haičio.

Pakalbėjus su dominikiečiais (ar net Dominikos Respublikoje ilgai gyvenančiais europiečiais) atrodo, kad Dominikos Respublika – tai civilizacija, o Haitis – žiaurių barbarų žemė. Galybė Dominikos Respublikos pasieniečių tarsi kokie romėnų legionai budi, kad blogis iš anapus sienos neužpiltų Dominikos Respublikos – bet tas blogis vis tiek skverbiasi…

Išties, šalių skirtumai didžiuliai. Dominikos Respublika gerokai turtingesnė, sėkmingai išvysčiusi turizmą – kai Haitis yra skurdžiausia šalis Amerikoje ir taip nelankoma turistų, kad net kai kurie kelionių vadovai po Karibus Haitį praleidžia išvis. Dominikos Respublika – buvusi ispanų kolonija ir kalba ispaniškai, o Haiitis – buvusi prancūzų kolonija ir turi savo maišytą prancūzų-afrikiečių kalbą. Dominikos Respublika – katalikiška, o Haityje gausu vudu apraiškų (dominikiečiai baisisi visokiais „barbariškais“ Haičio gyvulių aukojimais ir „siaubingais raganavimais“).

Mėgstama sakyti ir, neva, Haitis yra juodaodžių kraštas (nes prancūzai vežėsi daugiau vergų iš Afrikos), o Dominikos Respublikoje žmonės maišyti su baltaodžiais ir indėnais. Bet iš tikro abiejose sienos pusėse vyrauja afrikietiška kilmė. Dominikos Respublikos gatvėje pažiūrėjęs į žmogų niekaip 100% nepasakysi, ar jo šeima šimtmečius gyvena Dominikos Respublikoje, ar tai imigrantas iš Haičio. Na o nieko indėniško nebelikę nei Haityje, nei Dominikos Respublikoje, nors dominikiečiai ir mėgsta didžiuotis savo „indėniška istorija“.

Kolonijiniais laikais Haitis buvo viena svarbiausių ir turtingiausių Prancūzijos kolonijų, o Dominikos Respublika, neskaičiuojant žilos senovės – Kolumbo laikų – Ispanijos Imperijos užkampis. Haitis tapo nepriklausomas pirmiau Dominikos, 1791-1804 m.: pasinaudoję tuo, kad Prancūziją draskė revoliucijos, Haičio vergai nuvertė prancūzų valdžią ir įkūrė pirmąją Amerikoje juodaodžių valstybę. Deja, gražus Haičio laisvės fasadas slėpė ir daug kraujo: Haičio baltaodžius naujoji valdžia tuojau pat išžudė, o Napoleono įkvėptas Haičio vadopvas Desalinesas pasiskelbė imperatoriumi bei okupavo vienintelę savo kaimynę – dabartinę Dominikos Respubliką.

Dominikos Respublika išsivadavo nuo Haičio tik 1844 m. ir į kaimynę iki šiol žiūri kreivai. Esu įpratęs, kad užsieniečiai nesupranta, kodėl gi dažnas lietuvis taip įsižeidžia pavadintas rusu: „Tos šalys šalia, tai, matyt, panašios, ko čia pykti?“. Dominikos Respublikoje to aiškinti nereikėjo: „apsipažinęs“ vietinis tuoj pats pasakė: „Suprantu, aš irgi iš dominikietis, o ne haitieitis, nors Haitis ir yra greta!“.

Bet didžiausias galvos skausmas dominikiečiams dabar – nelegali migracija iš Haičio. Haitiečių į Dominikos Respubliką plūsta tiek daug, kad jau kas dešimtas Dominikos Respublikos gyventojas – iš Haičio. Trintį kelia jų kitokia kultūra, didesnis nusikalstamumas, žemesnis išsilavinimas (pvz. raštingumas Dominikos Respublikoje yra 94%, kai Haityje 61%).

Kaip smarkiai Dominikos Respublika bijo „barbarų antplūdžio“ išvydau savo akimis keliaudamas nuo Haičio sienos iki Santo Domingo: pakeliui teko kirsti net šešis kariuomenės ir policijos postus (maždaug kas keliasdešimt kilometrų). Visų jų vienintelis tikslas buvo pažiūrėti, ar nesame nelegalūs haitiečiai, ar jų nevežame. Išvydę europietiškus veidus, tuoj paleisdavo nė nežiūrėję dokumentų: tai patyręs dažnas amerikietis skundžiasi rasizmu („kodėl tikrinami tik žmonės tamsiausia oda?“), o dominikiečiams atrodo savaime suprantama: „Na, šviesiaodžių haitiečių nebūna, tai kam tokius tikrinti“.

Šiaip ar taip, kas vyksta dabar tik menkniekis palyginus su tuo, ką 1937 m. padarė Dominikos Respublikos diktatorius Truchiljo: pasiuntė į pasienį karius, kuriems nurodė šaudyti visus, kas nesugeba ištarti ispaniškos „R“ raidės (žuvo apie 15 000 nelegalų iš Haičio, kurių kalboje „R“ tariama kitaip). Na, nelegali migracija po to dešimtmečiams buvo sustojusi… Beje, Truchiljo šiaip nebuvo nacis ar rasistas: pats turėjo afrikietiško kraujo, vienintelis Amerikoje kvietė imigruoti nuo nacių bėgančius Europos žydus, kvietė ir imigrantus iš Japonijos. Bet besąlyginė „gynyba nuo haitiečių“, atrodo, teka dominikiečių kraujyje.

Pačiame Haityje kol kas nebuvau. Sustabdė didelės kainos: nakvynės, įvažiavimo. Bet dominikietiškas Haičio demonizavimas tik paaštrino norą ateityje pačiam aplankyti tą šalį: na, juk negali būti ten toksai pragaras? Reikės išvysti savo akimis…

O šį kartą važiavau prie Enrikiljo ežero, žemiausios vietos visuose Karibuose (46 m žemiau jūros lygio), 7 km nuo Haičio sienos. Ten pasijutau grįžęs tarsi į priešistorinius dinozaurų laikus: rėplioja didžiulės iguanos, skrajoja keisčiausi paukščiai, styro nudžiūvę medžiai (juos sunaikino pakilęs ežero vandens lygis). Pakeliui ten buvome vieninteliai vaikščioję įspūdingomis Salinas kopomis.

Tuščia, kitų turistų nebuvo. Dominikos Respublika, atrodo, į Haitį pereina ne iš karto, o palaipsniui. Link Haičio gausėja skurdo: lūšnos, lakstantys nuogi vaikai. Prastėja automobiliai, keliai: 230 km tenka važiuoti 6 val., gausu duobių, apie automagistrales, kaip Santo Domingas-Punta Kana, galėtum tik pasvajoti.

Dominikos Respublikos kultūra

Dominikos Respublika – tiek kurortai, tiek miestai, tiek kalnai – turi savo atmosferą, kurią sunku sudėti į žodžius, bet jau pirmą dieną ja persismelki.

Tą atmosferą gal net labiau ne matai, o girdi: vietinė muzika plyšauja visur („miestiškoji“ merengė, „kaimiškoji“ bačata bei Puerto Riko įkvėptas regetonas). Ausis plėščiančiu naktinio klubo koncerto garsumu ji, būna, sklinda ir parduotuvėlėse-baruose (colmado), ir parkuose (iš žmonių atsineštų kolonėlių), ir net degalinėse (sako, jos tarnauja ir kaip barai), ir dieną, ir naktį. Kam garsas trukdo miegoti, turėtų nakvoti ne miestuose!

Garsą lydi žibesys: nuo barų iki cabanas: viešbutėlių, kurie tarnauja visų pirma sekso ištroškusioms poroms (pavadinimai „Saldi paslaptis“ ir pan.).

Na ir gausybė smulkmenų. Sudaužyti, bet nežinia kaip važiuojantys automobiliai. Loterijų punktai: jokioje kitoje pasaulio šalyje nemačiau jų šitiek daug, kas kelis šimtus metrų net kaimuose, su rytinių ir vakarinių tiražų skaičiais (net emigrantai iš Dominikos Respublikos į Niujorką, sako, lažinasi iš dominikietiškų loterijų rezultatų). Gyva religija: religiniai šūkiai puošia automobilius, įvažiavimus į miestelius, gatvėse vyksta sekmininkų pamaldos (aišku, su galingomis kolonėlėmis). Nacionalinis sportas beisbolas (sezonas stadionuose – žiemą), ir Dominikos Respublika jame nesuvokiamai gera: kas devintas svarbiausios JAV beisbolo lygos žaidėjas yra savo ir tėvų gyvenimo svajonę išpildęs dominikietis. Net ir atsižvelgiant į skirtingą gyventojų ir lygų žaidėjų skaičių tai tolygu tam, kad NBA žaistų 16 lietuvių.

Nacionalinė virtuvė: bandera, kuri susideda iš atskirai patiekiamų ryžių, pupų padažo ir mėsos, ir yra tokie įprasti „denios pietūs“, kad kai kur jos net nėra meniu, bet visi žino, kad užsakyti galima. Ir iš Puerto Riko atėjęs mofongo – tokia ryžių ir kitko (pvz. kiaulių odelių) mišrainė, skanesnė, nei skamba. Santo libre koktelis (kaip Cuba libre, tik su „Sprite“ vietoje „Coca Cola“).

Na bet Dominikos Respublikoje yra įvairiausių virtuvių patiekalų ir jie neblogi. Tiesa, ženkliai brangesni, nei vietiniai.

Dominikos Respublikos problemos

Pabuvus Dominikos Respublikoje ilgiau kelių dienų, pasieks ir šios šalies problemos. Pavyzdžiui, dominikiečiai turi net atskirą žodį „elektros dingimui“ (Apagón), o jie ištikdavo maždaug kas trečią dieną (pyyp, kondicionierius išsijungia, telefonas nebesikrauna, pyyp po 15 min. – vėl įsijungia). Karštas vanduo – toks švelnus deficitas: daug kur jis šaltas ar labai drungnas. Europiečių akis bado ir gausybė šiukšlių. Eismo taisyklių nesilaikantys vairuotojai – lendantys be eilės, nepersijungaintys ilgųjų šviesų į trumpąsias ir t.t. Uodai.

Bet Didžiausias Dominikos Respublikos minusas keliautojui tikriausiai – kone visuotinai prastas aptarnavimas.

Pabuvę savaitę jau nustojome tikėtis, kad, tarkime, restorane atneš tą patiekalą, kurį užsakėme. Pripratome, kad pardavėjai ar padavėjai tiesiog užsikniaubę bendrauja „Whatsapp“ su draugais ir meta į užsukusį klientą tokį žvilgsnį „Ko čia dar tu atėjai?“. Kad nesugebės (ar nenorės) atsakinėti į klausimus, užuot aiškinę, kaip patekti nuomojamą butą, daug kartų kartos, „tik mokėkit grynais!“ ir t.t.

Bet vos priprasdavau, tuoj smogdavo toks kuriozas, kad nustebindavo ir mane. Štai vienas padavėjas sau pasiėmė mūsų gražą, o mums grąžino sumą, kurią turėjo pasiimti (ne, tai nebuvo apgavystė: jis paėmė mažiau pinigų, nei turėjo). Štai kitas itin prastai aptarnavęs padavėjęs po valgio ėmė šviesti mano žmonai į rankinuko vidų žibintuvėliu reikalaudamas „tips, tips!“ – nors arbatpinigiai, kaip ir daug kur Dominikos Respublikoje, ten buvo įskaičiuoti į kainą. Štai ryte ekskursijos bagiais atstovas paprašo mūsų neskambinti, o rašyti Whatsapp, atsakymo į tą žinutę neatsiunčia, o paklausus atsakymo vakare parašo „Dar neskaičiau“. Štai net „Subway“ reikėjo aiškinti „sumuštinių meistrui“, iš kokių gi ingredientų susideda „Italian BMT“ sumuštinis bei nustėrti radus, kad nuo dešros nenulupta „skūra“.

Štai vienoje nakvynės vietoje iš mūsų reikalavo daugiau pinigų, nei rezervacijoje nurodyta suma, rodė kažkokio kito žmogaus užsakymo lapą („Kas čia tokio, kad kitas vardas? Visiems gi kaina ta pati“). Vėliau dar bandė „nustverti“ per didelę ant stalo padėtų pinigų sumą. Apgavystė? Ne, tiesiog eilinis dominikietiškas nesusivokimas situacijoje. Pajutę, kad kažkas ne taip, susirinkome pinigus ir išėjome iš kambario. Vėliau sulaukėme žinutės iš savininko: „Atsiprašome, visi numeriai užimti, nesugebu patvirtinti jūsų užsakymo“ (nors Booking.com rodė laisvus kambarius). Po pusvalandžio – antra žinutė „Atsiprašome, numeriai neužimti, kada atvažiuosite?“. Ir dar po pusvalandžio „Atsiprašome, visgi visi kambariai užimti, o iš jūsų prašė daugiau pinigų, nes sumaišė su kitu klientu“.

Gerai, kad ten ir neapsistojome: ką būtume darę, kai naktį būtų atvykęs tikrasis klientas?

Dažnai susidarydavo toks jausmas, kad turime reikalą ne su profesionaliais pardavėjais ar padavėjais, o su vaikais, žaidžiančiais parduotuvę, restoraną ar viešbutį… Atmestinai daroma ir kitkas: pavyzdžiui, artėjant pagrindine magistrale Santo Domingas-Punta Kana prie La Romanos atstumų lentelės keitėsi šia tvarka: „La Romana – 21 km“, 22 km, 18 km, 19 km, 12 km, 13 km, 14 km. Aišku, panašus „atmestinumo“ jausmas lydi ir kitur Karibuose (tačiau ne žemyninėje Centrinėje ar Pietų Amerikoje: kontrastas didžiulis).

Tiesa, visus šiuos Dominikos Respublikos minusus patirti tik keliaudamas nepriklausomai, išvykęs toliau „all inclusive“ viešbučių išorinių šlagbaumų. Tuose superviešbučiuose ir „uždaruose miestuose“ šeimininkai (tikriausiai, tarptautinės korporacijos) kažkaip sugeba „išmuštruoti“ vietinius darbuotojus: „Hard Rock Hotel“ šie net sveikinasi su praeiviais. Turi būti be galo sunku: tie, kas turi Dominikos Respublikoje verslus ir samdo darbuotojus, labai skundėsi jų darbo kokybe, o dėl darbo teisės subtilybių net apsivogusius darbuotojus sunku atleisti.

Tiesa, aptarnavimas labiau užkliuvo mano žmonai. Aš manau, kad galima priprasti. Na, supranti tiesiog, kad niekas tau nepadės, esi už save atsakingas. Neprieina padavėjas? Eini ir užsakai prie baro. Jei kyla klausimas, ieškai atsakymo internete arba klausi bent kelių darbuotojų paeiliui. Ir t.t. Kita vertus, priprasti galima, bet ar tikrai reikia, kai gausybė šalių, kuriose ir karštis, ir paplūdimiai, ir aptarnavimas geresnis? Juoba, Dominikos Respublika nėra ir tokia pigi (nors ir pigesnė, nei Lietuva).

Amerikiečiams ar kanadiečiams nėra klausimo, kodėl verta priprasti: Dominikos Respublika (ir apskritai Karibai) – vienos artimiausių karštų žemių Niujorkui, Vašingtonui ar Torontui. Ir todėl amerikiečiai bei kanadiečiai čia skrenda masiškai, kai kurie praleidžia ištisas žiemas ar persikelia šiltai pensijai. Kitiems turistams tai šioks toks minusas: amerikiečiai išlepina vietinius neskaičiuodami pinigų, kainos kyla, gausėja įkyrių prekijų (deja, iš amerikiečių „ištraukti“ pinigus yra paprasta). Na, tiesa, yra ir pliusų: dolerius priima daugelis parduotuvių ir įstaigų, tik, tiesa, prastoku kursu.

Lietuviui, europiečiui, alternatyvų daugiau nei amerikiečiui – ir Dominikos Respublika, turbūt, nebus pirmas pasirinkimas atostogoms: toli, brangoka. Tačiau išbandžius artimesnes šalis, norint patirti ką nors naujo, egzotiškesnio, poilsį derinti su įvairesnėmis pramogomis, kultūrinėmis ar gamtinėmis patirtimis, Dominikos Respublika yra logiškas pasirinkimas.

Dominikos Respublikos šūkis turistams vilioti tikrai nekuklus: „Domican Republic has it all“ („Dominikos Respublika turi viską“). Ir ji tikrai turi daugiau, nei kitos Karibų šalys. Ir nesvarbu, ar nori tūnoti „all inclusive“ viešbutyje savatę-kitą, ar kiekvieną atostogų dieną praskaidrinti vis nauja patirtimi (parasparniai? Žygiai kalnuose? Šventė su vietiniais?), Dominikos Respublikoje tai galėsi.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai

Nors dažniausiai keliauju nepriklausomai, nevengiu ir gidų, ekskursijų: kartais tai tiesiog geriausias būdas pažinti vietą.

Deja, galima ir smarkiai “nudegti” gausu nekompetentingų gidų, apgavikų.

Čia sudėjau į vieną straipsnį visą savo patirtį, kaip teisingai pasirinkti gidą / ekskursiją, kad nepermokėti ir gauti geriausią kokybę, kuri atitiktų būtent jūsų poreikius.

Kada ir kiek reikia ekskursijų?

Keliavimas su ekskursija (gidu) turi privalumų. Viena vertus, iš gido paprasčiau sužinai daug apie vietovę. Kita vertus, gidas kainuoja papildomai, be to, atima dalį laisvės keliauti kaip nori, spontaniškai.

Kai kurie keliauja vien su gidais “nuo oro uosto iki oro uosto”, kiti keliauja vien savarankiškai.

Bet aš mėgstu abu būdus derinti: gidą samdyti tik toms kelionės dalims, kur svarbu gauti informacijos iš vietinių, arba sudėtingiau susiplanuoti pačiam. Tai gali būti kelių valandų “įžanginė” ekskursija po miestą arba, tarkime, kelių dienų safaris po nacionalinį parką į kurį neveža viešasis transportas. Arba ekskursija laivu: tokį išsinuomoti pačiam sudėtinga.

Kur ir kaip geriausia užsakyti ekskursijas?

Yra keli būdai:

1.Per Lietuvos kelionių agentūras. Tai – vienas brangiausių būdų, bet vienintelis, jei norite, kad jumis rūpintųsi “nuo Vilniaus oro uosto iki Vilniaus oro uosto” bei žymesnę dalį informacijos gauti lietuvių kalba. Tokia ekskursija jums, kiek skaičiavau, tikriausiai atsieis trigubai brangiau, nei panaši kelionė, kur dalį laiko keliausite savarankiškai, o dalį – su vietoje samdytu gidu.

2.Per kitas Europos kelionių agentūras (pvz. Lenkijos, Vokietijos). Labai panašu, kaip per Lietuvos agentūras. Didesnis pasirinkimas reiškia daugiau galimybių “pagauti” gerą akciją, bet šiaip kainos irgi dažniausiai smarkiai iškeltos. Be to, nebelieka privalumo skristi iš Vilniaus (važiuoti iki Varšuvos ar skristi iki Frankfurto kainuos papildomai) ar gauti informaciją lietuviškai (ar net angliškai, rusiškai: priklausomai nuo agentūros šalies).

3.Per internetą ieškant “Google” anglų k. (pvz. “[Šalies pavadinimas] tours” ir pan.). Tokiu būdu galima gauti ir ilgesnes (pvz. 5 dienų) ir trumpas (pvz. 3 valandų) ekskursijas – tiesa, gidą sutiksite jau tik nuskridę į šalį. Kainos gali būti gerokai mažesnės nei per Lietuvos agentūras visgi, ypač skurdesnėse šalyse, toli gražu ne visos vietinės agentūros ar gidai turi savo puslapius internete – todėl dažnai vietoje galima gauti dar geresnę kainą. Tiesa turtingose šalyse paprastai kaina internetu ir vietoje nesiskiria, arba gali būti internetu net mažesnė. Be to internetas turi privalumą, kad galite paieškoti kelionių agentūros pavadinimo ir rasti kitų keliautojų komentarus apie ją – taip geriau suprasite, ar turai kokybiški, kokios problemos (bet žr. “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” skyrelius žemiau).

4.Per internetą ekskursijų užsakymo sistemose. Kiek pastebėjau, kainos ten irgi daug kur iškeltos, nors priklauso nuo šalies. Be to, yra pigesnių ir brangesnių platformų, o ir tose pačiose platformose yra įvairių variantų. Didelis pliusas: iš karto, jau pačioje platformoje, gali matyti praėjusių keliautojų komentarus apie tą pačią ekskursiją. Populiarios platformos: “Viator”, “Getyourguide”, “Klook” (pastaroji dažnai pigiausia).

5.Pagal “gyvas” rekomendacijas – pvz. klausinėjant draugų ar kitų lietuvių, kokį gidą turėjo toje šalyje, ar buvo geras. Atrodo logiška, bet yra ir problemų: reikalas tas, kad daugelis žmonių ir turi patirties tik su vienu tuo gidu, tai negali lyginti, be to, žmonės skirtingi: kas vienam yra geras gidas (nes, pvz., gerai “bajerius skaldo”), kitam – blogas (nes, pvz., “nieko normaliai nepapasakoja ir, panašu, pats nesigaudo”). Žr. skyrelius “Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą” ir “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau).

6.Vietoje nuskridus į tą šalį atitinkamose turistinėse vietos (pvz. kurortuose). Tai – neabejotinai pigiausias būdas beveik visuomet, išskyrus turtingas šalis, kur visos agentūros turi pasiūlymus internete. Minusai – gali būti sunkiau įsitikinti kokybe, būti sunku susišnekėti ne vietine kalba ir pan. Bet ten, kur turizmas masinis, paprastai taip galima rasti tikrai kokybiškus pasiūlymus. Tačiau ten, kur turizmas menkas, gali būti sunku net rasti vietoje agentūrą, siūlančią ekskursijas.

7.Konkrečiuose objektuose. Jeigu reikia tik kelių valandų ekskursijų po konkrečius objektus, gidus dažnai galite surasti juose ar prie jų: pvz. samdyti ekskursijas muziejuose. Oficialios ekskursijos paprastai kokybiškos (nors gali būti problemų su kalba), tačiau kai kuriose šalyse būna ir neoficialūs, nelicencijuoti gidai, kurie negali daug ko papasakoti. Gidų galima rasti tik labiausiai turistinėse vietose.

8.Free Tours. Daugelyje turistinių miestų yra tokios nemokamos ekskursijos (už arbatpinigius). Paieškokite internete, kur ir kada prasideda Free Tours mieste, po kurį keliaujate: paprastai būna parašyta pvz. “kasdien 12:00 nuo XXX bažnyčios”. Daug tokių turų galima rasti “Guruwalk” sistemoje.

Privati ar grupinė ekskursija?

Prieš užsakant ekskursiją ar samdant gidą svarbu suprasti, kas tiksliai siūloma ir ko jums reikia. Jei iš reklamos ar tinklapio neaišku – perklausti. Visų pirma, ekskursijos būna trijų rūšių:

1.Privačios ekskursijos (angl. private tour, tailor-made tour). Kartu eisite, važiuosite tik jūs (ar jūsų šeima, jūsų draugų kompanija) be pašalinių. Paprastai tai reiškia, kad galėsite koreguoti ekskursijos maršrutą, pradžios ir pabaigos laiką ir kitką – mokėsite tik už gido/vairuotojo laiką ar kurą (bet reikia aptarti iš anksto). Tokios ekskursijos dažnai pačios brangiausios, bet kai kartu keliauja daugiau žmonių kaina vienam žmogui krenta (nes ji mažai priklauso nuo žmonių skaičiaus).

2.Nedidelių grupių ekskursijos (angl. small car tour, small group tour ir pan.). Vežamos grupės lengvaisiais automobiliais, visureigiais ar nedideliais mikroautobusais. Gali būti, kad būsite vieni (t.y. privati ekskursija), arba bus dar 1, 2 ar 3 pašaliniai. Čia maršruto nepakeisite, bet gali būti, kad jus paims iš viešbučio ar pan. Taip pat gana artimoje aplinkoje bus galimybė susipažinti su kitais keliautojais. Kaina paprastai už žmogų: dviese mokėsite dvigubai, trise – trigubai. Gali būti minimalus žmonių skaičius, kurį privalėsite garantuoti, kad ekskursija garantuotai įvyktų (pvz. du ar trys) – kitu atveju teks laukti, ar atsiras bendrakeleivis.

3.Masinės ekskursijos (bus tour). Vežamos autobusu, iš viso kokie 20 ar 40 žmonių. Jos pačios pigiausios, bet gali būti problemų: nesigirdėti gidas, gaištis laikas kam nors vėluojant ir pan. Kaina – už vieną žmogų ir šios ekskursijos paprastai vyksta visuomet.

Kas įeina į ekskursijų kainą?

Verta išsiaiškinti šituos dalykus apie ekskursiją:

1.Kokie objektai lankomi? Ar nebus kokio jums labai įdomaus objekto, kurį ekskursija tame mieste ar vietovėje praleis?

2.Trukmė ir kaip ji panaudojama. Kiek dienų, naktų, valandų? Kiek iš jų bus skirta ekskursijos objektams, o kiek – nuvažiavimui tarp jų? Kiek laiko bus skirta visokiems apsipirkimams ir pan.?

3.Kas įeina į kainą?. Ar įeina nakvynės (ir kokiuose viešbučiuose)? Maitinimas? Lankytinų vietų bilietai? Gėrimai (paprasti, alkoholiniai)? Įprastiniai variantai, kad arba įeina tik transportas+gidas+bilietai, arba ir maitinimas+nakvynės (gėrimai įeina labai retai). Bet reikia gerai įsisikaityti: dažnos “miniapgavystės” kai, pvz., į ekskursijos kainą neįskaičiuotos lankytinų vietų bilietų kainos, nors vis tiek privalėsite juos pirkti, nes ekskursija vyks jų viduje.

4.Sudėtingumas (ypač ekskursijose po gamtą). Nieko nepreziumuokite. Man teko gerokai nustebti, kai masinėje ekskursijoje, pilnoje senukų ir vaikų, į Šarynės kanjoną Kazachijoje gidas staiga mojo į uolą ir sako – “Lipsime čia”. Almatiečiams tai tarsi įgimta, man buvo jau sudėtingoka, o jei esate vyresnio amžiaus lietuvis – galėtų būti ir visai netinkama.

Blogi gidai: kaip jų išvengti

Yra penki gidų tipai, kurie “užknisa” praktiškai kiekvieną keliautoją.

1.Gidas – prekybos agentas. Jau nusipirkęs ekskursiją supranti, kad nusamdei prekybos agentą, nuo kurio šiaip bėgtum kuo toliau! Siūlo tau pirkti kokius suvenyrus, už ką nors mokėti papildomai. Užuot važiavęs prie lankytinų vietų, didelį laiką turi praleisti parduotuvėse – kuriose kainos gerokai užkeltos, nes tų parduotuvių šeimininkai už kiekvieną tavo nusipirktą prekę gidui mokės komisinius. Prieš perkant ekskursiją verta paklausti, ar bus apsipirkimų, kiek, aiškinti, kad tai nedomina.

2.Gidas nemokantis kalbos. Žino keletą žodžių angliškai (ar kita kalba, kuria neva vyksta ekskursija) ir juos “iškaltai” kartoja. Jei pats šį bei tą žinai apie šalį, dažnai galėtum pravesti ne prastesnę ekskursiją. Jo nieko nepaklausi, o ir dalies to, ką pasakoja, nesuprasi: kai kurie jo sakomi sakiniai pusiau angliški, pusiau savo kalba. Prieš samdydami gidą, pabandykite su juo pakalbėti (jei samdote ne internetu) – bemat suprasite jo kalbos lygį.

3.Gidas – nežiniukas. Geriausiai jis moka parsiduoti, o apie vietą žino mažai ką. Net mažiau, nei parašyta kokioje “Lonely Planet” knygoje. Atsakinės “Nežinau” arba dar blogiau – sakys išgalvotus faktus, kad nepasirodytų kvailys. Jei samdote gidą vietoje, prieš samdydami pakalbėkite su juo apie tą vietą, ypač apie tuos dalykus, kuriuos pats gerai žinote: nežiniukai greitai atsisijos. Taip pat galite paprašyti parodyti gido pažymėjimą: daugybėje šalių jį galima gauti tik turint kažkiek žinių (tačiau ne visur).

4.Gidas – apgavikas. Mėgina reikalauti didesnių pinigų, nei sutarta, nesuteikti pilnai aptartos paslaugos ir pan. Niekada nė trupučio nepasiduokite – gidas-apgavikas tai ne gidas-plėšikas, “neištraukęs” iš jūsų pinigų jis anksčiau ar vėliau nustos mėginti (taip pat žr. staipsnį apie apgavystes kelionėse, kaip su tuo kovoti).

5.“Dėjęs” gidas. Klientas jam beveik vienodai rodo – didžiąją dalį laiko jis gali susirašinėti su kuo nors, kalbėti telefonu ir pan. Pasakoja mažai ką.

Kaip teisingai naudotis rekomendacijomis renkantis gidą

Aukščiau aprašytais būdais galima “patikrinti” gidus ar išvengti blogiausių variantų, bet dar geriau, jei su blogais gidais iš viso net netenka (ar beveik netenka) susidurti.

Šiuo atveju padeda rekomendacijos: pažįstamų, kelionių vadovų, komentarai internete (“Tripadvisor” ir pan.).

Tiesa, reikia turėti omeny, kad komentarai ir įverinimai internete gali būti ir pirkti ar parašyti paties gido ar jo draugų. Kai kuriose svetainėse (pvz. “Tripadvisor”) galima pažiūrėti, kokius dar komentarus rašė tas komentuotojas ir taip įvertinti, ar komentuotojas tikras/patikimas. Įtarimų kelia, jei visame pasaulyje komentuotojas yra parašęs tik vieną vienintelį komentarą – būtent tam gidui (tikėtina, tas komentuotojas yra sukurtas paties gido ar jo draugų). Taip pat įtarimų kelia jei visi komentuotojo komentarai labai geri (gali būti samdomas gerų komentarų rašinėtojas). Patikimiausi tokie komentuotojai, kurie įvairiose pasaulio šalyse yra parašę bent kokius 10 komentarų ir dalis jų teigiami, dalis – vidutiniai ar neigiami: jie ne tik, kad, tikėtina, yra tikri gidų klientai, bet ir dar pakankamai pakeliavę, kad vertintų logiškai, nesitikėtų neįmanomo.

Labai gerai yra į tą šalį keliavusių pažįstamų patarimai – bet irgi verčiausi dėmesio patarimai iš tokių žmonių, kurie keliavę daug, matę daug gidų, turi su kuo palyginti.

Taip pat reikia suprasti, kad jei komentarai adresuojami visai kelionių agentūrai, komentavusiojo ekskursiją vedęs gidas galėjo būti ir kitas, nei jums. Tiesa, daugelis aukštesnio lygio agentūrų stengiasi palaikyti standartą. Bet jei komentarai tai kelionių agentūrai smarkiai varijuoja, žiūrėkite – gal kai kuriuose bus įvardyti gidų vardai (ir galėsite prašyti jums duoti tuos gidus arba jų neduoti).

Visuomet vertingiausi ne pasakymai “koks puikus gidas!!!” ar “nesąmonė”, o pvz. tokie kaip “įdomu pasijuokti iš pokštų, normaliai kalba angliškai ir gerai viską organizuoja, bet nepasako nieko daugiau, nei yra Lonely Planet knygoje” – taip gali geriau suprasti, ar gidas atitinka būtent tavo poreikius. Dar skaitykite skyrelį “Kodėl rekomendacijos kartais apgauna?” žemiau.

Kodėl rekomendacijos kartais apgauna? Kontroversiški gidų tipai

Deja, esu rekomendacijomis ir nusivylęs – kartais net atrodo, kad taip rasti gerą gidą nedaug lengviau, nei tiesiog atsitiktinai. Taip yra ne tik todėl, kad Facebook “like’ai” ar geros apžvalgos lengvai perkamos ar “pasirašomos sau”. Bet ir todėl, kad žmonių poreikiai skiriasi.

Sakyčiau, yra keturi “kontroversiški” gidų tipai, kurie yra tobuli kai kuriems žmonėms, bet kitiems – visiškas nesusipratimas. Pirmieji užverčia gerais “Tripadvisor” komentarais ir rekomenduoja draugams, o antrieji paskui nusivilia. Štai tie gidų tipai:

1.Gidas – literatas. Jis yra kupinas istorijų – bėda ta, kad niekada nežinai, kurios jų tikros. Išgirdęs kokį įdomų teiginį apie savo šalį bemat puola jį kartoti per kiekvieną ekskursiją kaip tikrą faktą – nė nepatikrinęs, ar tai nėra mitas arba tik pusiau tiesa. Apie “Onos bažnyčią norėjusį išvežti Napoleoną”, “100+ Vilniaus sinagogų”, “Didžiausią Europoje Vilniaus senamiestį” ir t.t. Be to, faktus pagražina papildomai: koks eilinis miesto “pirklys, atsisakęs turtų dėl meilės” staiga virsta “vienu turtingiausių Europos žmonių, kuris, jei ne vestuvės su mylimąja, gal būtų tapęs ir Šventosios Romos Imperatoriumi”. Dažnas gidas-literatas yra ir geras pokštininkas. Tokie gidai patinka meniškiems žmonėms, kurie į kelionę žiūri kaip į knygą ar filmą: svarbu įdomios istorijos, o ne tai ar jos tikros. Bet jie labai “užknisa” tuos, kurie nori ką sužinoti apie lankomas vietas: iš tokių gidų nesužinai nieko, nes negali būti garantuotas nė vieno jų žodžio tikrumu (net jei 70% to, ką sako, tiesa – kaip žinoti kas patenka į tuos 70%?). Šiaip ar taip, “nekontroversiškai” geras gidas sugebės ir tarp tikrų istorijų rasti įdomias, jas įdomiai papasakoti “negražindamas” jų turinio.

2.Gidas – perkamas draugas. Jis labai noriai kalba apie save, savo šeimą ir gyvenimą, klausinėja to paties jūsų, padeda organizuotis kelionę taip, kaip padėtų vietinis draugas. Deja, dažnai tokie gidai mažiau žino faktų apie šalį, lankytinas vietas. Tokie gidai labai patinka tiems, kurie nori tiesiog “pabendrauti su vietiniu”, mokančiu kalbą – ypač egzotiškose šalyse, kur “viskas kitaip” ir net eilinės gyvenimo istorijos labai įdomios (kaip tuokiamasi, kaip gimdoma, einama į mokyklą ar universitetą ir t.t.). Tačiau tokie gidai nuvilia tuos, kurie ir šiaip turi daug užsieniečių pažįstamų, keliauja būdais, suteikiančiais bendravimo galimybių (autostopas, couchsurfing’as ir t.t.): jiems atrodo, “Kam mokėti už tiesiog pokalbį, kokius galiu gauti ir nemokamai?”. Šiaip ar taip, geras gidas gali ir žinoti daug apie šalį bei vietas, ir būti “draugas” – tada, kai klientas parodo, kad nori “draugo”, užduoda atitinkamus klausimus.

3.Gidas – enciklopedija. Jis viską puikiai žino iki menkiausių detalių ir pasakoja: su datomis, aukščiais, plotais ir t.t. Panašiai, kaip būtų parašyta enciklopedijoje: “nuogais skaičiais ir vardais”, be palyginimų, padedančių geriau suprasti, įvedimų į kontekstą. Tokie gidai patinka tiems, kas jau nemažai žino apie tą vietą (arba bendrai apie gamtą, istoriją). Bet ta “informacijos lavina” glumina tuos, kurie žino mažai, nes ji niekaip nepritaikoma klausytojui. Šiaip ar taip, tikrai geras gidas gali pasakyti faktus įvilktus į palyginimus, kad klientui būtų suprasti lengviau, bent jau jei klientas nėra srities žinovas. Pvz. vietoje sauso “Pastatas 330 metrų aukščio” lietuviui turistui galima paminėti “Jei stovėtų Lietuvoje, tai pastatas būtų aukščiausias šalyje – jis lenkia net Vilniaus TV bokštą” ir pan.

4.Gidas – agitatorius. Jis viską pasakoja per savo nuomonės prizmę: pvz. giria kokios vienos partijos veiksmus ir pliekia kitos, nepraleidžia progos neklaustas pasisakyti LGBT, narkotikų legalizavimo ar dar kokiais jam rūpimais klausimais, o istoriją vertina per savo susikurtą gėrio/blogio prizmę: aiškina, kaip kokie veikėjai “turėjo” elgtis, kas “buvo kvailiai” ir t.t. Kaip taisyklė, tokie gidai patinka (arba bent yra patenkinami) tiems, kurių pažiūros sutampa su gidų pažiūromis, bet kaip reikiant “užknisa” tuos, kurių pažiūros priešingos. Šiaip ar taip, nekontroversiškai geras gidas sugeba viską pasakoti neutraliai, paminėdamas abi puses, pasakydamas, kokios idėjos vyrauja šalyje – o savo nuomonę sako tik paklaustas.

5.Gidas – turistas. Tokių pasitaiko perkant organizuotas keliones iš Lietuvos. Po pasaulį jis keliavęs nemažai – bet daugelį vietų, į kurias veda turistus, pats lanko pirmą kartą! Jam pačiam tai irgi kelionė, o norėdamas “keliauti nemokamai” ir net kažkiek uždirbti – siūlo už mokestį prisijungti kitiems. Bėda ta, kad jis vis tiek keliauja, kaip keliautų vienas, mažai kreipdamas dėmesio į “susimokėjusių bendrakeleivių” poreikius. Taip pat neišvengiamai būna nesusipratimų, kad gidas kažko nežinojo (juk pats ten nebuvęs), kelionės planą jis vienašališkai keičia. Tokie gidai patinka tiems, kurių “kelionės stilius” (tempai ir pan.) sutampa su gido norais ir poreikiais – arba kuriems viską nusveria džiaugsmas “keliauju su patyrusiu keliautoju!”. Bet kai “kelionės stilius” nesutampa, kyla ir rimtų konfliktų bei nusivylimų. Lietuviškos Facebook grupės apie keliones pilnos komentarų kaip “žadėjo lengvą pasivaikščiojimą kalnais, o buvo sudėtingas kalnų kelias, kuriuo pati gidė ėjo pirmą kartą ir, nors daliai keliautojų buvo sunku, gidė nė kiek nelaukė, nesiteiravo kaip kas jaučiasi, paskui net pyko ant lėčiau einančių, tai buvo labai pavojinga”.

Siekiant išvengti kontroversiškų gidų (ar pasirinkti tokį kontroversiško gido tipą, kuris tinka ir jums), jei jau naudojatės rekomendacijomis, verta įsigilinti į jų turinį, jei klausiate draugų – užduoti papildomus klausimus pvz. “Ką įdomiausio išgirdote per ekskursiją?” ir pan.

Komentuoti

Kelionė kemperiu – sunkiai su kuo sulyginama patirtis, kuri turi ir savo privalumų, ir trūkumų.

Kada ir kur verta keliauti kemperiu? Kiek tai kainuos? Kokį kemperį rinktis? Kas yra ir ko nėra kemperyje? Kur nakvoti? Šis straipsnis pravers ir jeigu kelionę kemperiu tik svajojate išbandyti, ir jeigu taip pakeliavus norisi apie kemperius sužinoti daugiau.

Kemperio vidus ir įranga (kemperių tipai)

Tipinis kemperis atrodo taip: priekis, ratai ir kabina – kaip mikroautobuso, o gale pastatytas toks tarsi „namelis ant ratų“. Pakankamo aukščio, kad galima būtų jame stovėti ir vaikščioti. Tame namelyje paprastai būna kokios keturios sėdynės, kurios nakčiai transformuojasi į lovą/as, kriauklė, tualetas, dušas (dažname kemperyje pilasi ant tualeto), šaldytuvas, viryklė, įvairios spintos/spintelės ir pan. Dar viena lova gali būti viršuje, tad iš viso gali būti 4 ar 6 miegamos (ir sėdimos) vietos. Tarp „namelio“ ir kabinos nėra sienelės, erdvė viena.

Būtent tokie kemperiai, angliškai vadinami Class C motorhome, dažniausiai nuomojami ir tokius žmonės dažniausiai įsivaizduoja išgirdę žodį „kemperis“.

Tačiau be tipinių kemperių, yra dar keletas mašinų, su kuriomis iš vienos pusės galima keliauti kaip su kemperiu, bet iš kitos – patirtis skiriasi:

*Automobilis su lova. Tokį „kemperį“ kiekvienas gali pasidaryti per 3 minutes iš savo universalo ar visureigio. Nulenki galinę sėdynę, padedi pripučiamą čiužinį. Gali įsigyti kitų prietaisų, kaip inverterį (rozetei), nešiojamą kompiuterį ar DVD grotuvą, sulankstomus baldus išsinešimui į lauką. Yra kas savo automobilius į tokius „minikemperius“ taip persidarė „su visam“, pakeisdami galines sėdynes lova. Yra (nors ir mažai) ir gamyklinių variantų. Tokiame kemperyje tikrai nebus kriauklės, tualeto, o galbūt ir viryklės ir pan., taigi, „kemperio patirtis“ apsiribos galimybe patogiai miegoti mašinoje, naudotis kai kuriais „naminiais“ prietaisais. Praustis ar atlikti gamtinius reikalus reikės, tarkime, degalinėse ar kempinge, valgyti šiltą maistą – restoranuose ar kavinėse, arba bent jau lauko barbekiu. Tačiau faktiškai ir važiuosi ne kemperiu, o lengvuoju automobiliu ar visureigiu: su atitinkamu maksimaliu grečiu, kelių ar parkavimo kainomis, manevringumu, pravažumu, galimybėmis važiuoti kalnų keliais.

*Kemperis – minivenas (angl. „Class B motorhome“, „Camper van“, „Sleeper van“). Jis atrodo kaip (ar beveik kaip) įprastas minivenas ar mikroautobusas, tačiau viduje viskas kitaip: sėdynių gerokai mažiau (pvz. tik keturios, įskaitant vairuotoją), o atsiradęs plotas išnaudojamas staliukui, spintelėms, kriauklei, šaldytuvui, viryklei ir pan. Tualeto ar dušo įprastai nebūna (nebent koks dušas, išnešamas į lauką), tačiau tokio kemperio privalumas – mobilumas: juo paprasta važiuoti ir į miestą, nes ilgis ar plotis nesiskiria nuo mikroautobuso. Galima gana greitai lėkti, kai kurie kemperiai-minivenai visai neatpažįstami iš išorės: atrodo kaip mikroautobusai. Sėdynės išsilanksto į lovą, o dar viena lova dažnai būna viršuje – arba nuolatinė, arba sustojus reikia papildomai pakelti stogą. Taigi, iš viso tipiniame kemperyje-minivene gali važiuoti ir nakvoti 4 žmonės.

*Kemperis – autobusas (angl. „Class A motorhome“). Kemperių „karūnos deimantas“. Ištisas autobusas ar sunkvežimis, perdarytas į gyvenamąjį namą ant ratų. Plotai didžiuliai, gali būti net keli kambariai, nemaža virtuvė ar vonia. Plotą gali dar išdidnti visokios į šonus „išsišaunančios“ verandos, kurias galima ištraukti kempinge. Būna, kad tokiuose kemperiuose net yra garažas miniautomobiliui – kad, palikęs kemperį-autobusą priemiesčio kempingę, galėtum važiuoti į miesto centrą. Bet dažniau jų šeimininkai savo lengvąjį automobilį tempiasi iš paskos. Būtent manevringumas ir didelis benzino suvartojimas yra didžiausi tokių kemperių minusai. Tačiau tokių kemperių savininkai dažnai apsistoja kur ilgesniam laikui, dalis jų iš viso neturi namų ir tik juda po JAV ar Australiją – o taip „gyvenant kelyje“ svarbu, kad gyventi būtų patogu. Be to, kemperyje-autobuse telpa daugiau žmonių. Tokie kemperiai Europoje labai reti. Visiems kitiems kemperiams vairuoti pakanka B kategorijos teisių, bet kemperiui-autobusui paprastai nepakanka. Kemperiu-autobusu nesu keliavęs – jei kas esate, pasidalinkite patirtimi komentaruose po straipsniu.

*Gyvenamoji priekaba (Karavanas, angl. Trailer camper, Travel trailer). Jų būna pačių įvairiausių dydžių – nuo atitinkančių mažiausius kemperius (ar išvis primenančių palapines ant ratų) iki kemperių-autobusų atitikmenų, bet dažniausios, tikriausiai, maždaug „tipinių“ kemperių dydžio. Didžiausias jų minusas, palyginus su kemperiais – daugybė šalių draudžia važiavimo metu būti jose, o jeigu ir nedraustų, negali paprastai pereiti iš kabinos į priekabą. Taigi, negali greitai pasiimti kokio ten palikto daikto ar pan. (tuo tarpu kemperiu gali važiuoti ir jo gyvenamoje dalyje). Be to, gali reikėti ir specialių teisių vairavimui su priekaba. Pliusas – apsistojus kempinge nesunku tokią priekabą palikti, o į miestą arba kokią statesnę įkalnę išvažiuoti tik automobiliu. Automobilį irgi reiktų rinktis pagal priekabą: silpnu varikliu didelę priekabą sunkiai patempsi.

*Kemperio modulis ant pikapo. Tokių Europoje beveik nebūna, nes čia beveik nėra pikapų, bet tai tarsi priekaba, tik ne pakabinama vilkti, o uždedama ant pikapo kėbulo. Tačiau iš pikapo kabinos į „kemperinę dalį“ patekti neįmanoma, į ją įlipama tik iš galo, todėl tai panašiau į mažą kemperinę priekabą, nei kemperį. Savotiškas tarpas tarp tokio modulio ir gyvenamosios priekabos yra gyvenamoji puspriekabė, kurios priekis dedamas ant pikapo, o galas velkasi kaip priekaba.

Kelionės kemperiu privalumai ir stiliai

Kelionė kemperiu, palyginus su kitomis, turi du didžiausius privalumus:

1.Galimybė turėti namus „kur nori“. Gal ant ežero kranto, kad išsimaudytum ir per 30 sekundžių grįžtum „namo“ persirengti. Gal miesto senamiestyje, kad būtų arti vakare grįžti iš baro. Gal ant kalno, kad, išsinešęs kėdes ir stalą, galėtum piknikauti „su vaizdu“. Ir vieną dieną tavo namai gali būti vienur, kitą – kitur. Ar net ryte vienur, dieną – kitur, vakare – trečiur. Ir turi ten visus namus, su visais daiktais, kurių vežtis gali daug daugiau, nei į įprastą kelionę lėktuvu, ir tų daiktų nereikia tąsyti lagaminais. Ir nakvynės kaina nuo vietos nepriklauso.

2.Galimybė bet kada ilsėtis ir pan. Pavargai važiuoti? Sustoji ir miegi, nereikia ten privažiuoti viešbutį, registravimosi į viešbutį procedūrų ir kito. Jei keliaujate keliese, vairuotojai gali susikeisti: kol vienas vairuoja, kitas patogiai miega lovoje, šitaip nuvažiuodami gal dvigubai daugiau ir be skaudančių kaulų. Kol vienas vairuoja, kiti gali patogiai valgyti: šiltą maistą, ant stalo. Gali net nueiti į tualetą ar nusiprausti. Tiesa, ne visose šalyse tai teisėta: kai kur, teoriškai, kemperiui važiuojant visi turėtų būti prisisegę, bet daugelis pažįstamų „kemperistų“ laužo šias nuostatas: jei elgiesi protingai (nevaikštai po kemperį, tarkime, kalnų kelyje), rizika labai maža (kita vertus, jei įmanoma, galite rinktis vietą poilsiui pagalvoję, kas būtų, jei avarija jus staiga “neštų” į kemperio priekį; esu miegojęs kemperyje, kuris pateko į avariją, bet rimtų traumų išvengiau, nes šalia pat buvo riba).

Šie du kemperio privalumai diktuoja du populiarius kelionės kemperiu stilius: „stovyklinį“ stilių, kai vienoje vietoje apsistojama ilgiau (pvz. pajūrio kempinge). Ir „ekspedicinį“ stilių, kai kemperis išnaudojamas efektyvesnei kelionei ir laiko taupymui (be registracijų viešbučiuose, sustojimų restoranuose ir t.t.).

Iš tiesų, dažnai abu stiliai apjungiami: pvz. jei kemperiu važiuojama iš Lietuvos į Prancūziją, tai, galbūt, per Lenkiją ir Vokietiją bus važiuojama greitai, stojant tik nakvoti ar važiuojant net ir naktimis (susikeitus vairuotojams), kai tuo tarpu Prancūzijoje – jau lėčiau.

Nakvynės vietos parinkimas

Kai kurie „kemperininkai“ į kemperį žiūri kaip į daaaaug geresnę palapinę ir apsistoja beveik vien kempinguose. Kempingai šiais laikais turi vietas, pritaikytas kemperiams, su galimybe prisijungti elektrą ir kita. Tačiau nakvynė kempinge mokama ir kartais tik nežymiai pigesnė, nei pigiuose viešbučiuose: išeina, kad turi savo namą ant ratų, bet vis tiek moki už kiekvieną nakvynę tarsi keliautum „įprastai“.

Alternatyva – nakvoti viešoje vietoje. Galima nakvoti bet kur: šalia gatvės mieste, bet kuriame parkinge, apžvalgos aikštelėje ir t.t. Tiesa, kai kur tai būna uždrausta – tačiau tai veikiau išimtis, nei taisyklė. Jei nėra draudžiamųjų ženklų ar KET punktų kemperį galite statyti taip pat, kaip ir bet kurį kitą automobilį – paprastai su kemperiu paprasčiau, nei su palapine (palapinę sunkiai pasistatysi, tarkime, mieste ar kurorte). O jei jūsų kemperis išoriškai nesiskiria nuo eilinio automobilio, net ir kemperius draudžiantys ženklai jums neaktualūs. Saugumo dėlei mėgstu nakvoti prie judrių (net ir naktimis) gatvių, labiau apšviestose vietose, „niekieno“ zonoje (o ne prie kokio vienišo privataus namo). Galima prie visą parą veikiančių degalinių (bet geriau ne prie visą parą veikiančių barų). Smagu, jei per priekinį stiklą matosi gražus vaizdas. Vieta – dar vienas nakvojimo viešoje vietoje privalumas. Pavyzdžiui, gali nakvoti ant jūros kranto, ryte eiti maudytis, net kai tokio kempingo nėra (ar jis labai brangus, ar pilnas).

Kol kas man dar nėra buvę, kad kas naktį žadintų, prašytų išvažiuoti ar pan.

Iš tikro nakvynes kempinguose ir nakvynes viešose vietose galima „kaitalioti“: karts nuo karto nuvažiuoti į kempingą gerai (pvz. atlikti visus kemperio „formalumus“, žr. „Kemperio vairavimo ypatybės ir įrangos priežiūra“), bet tai tikrai nebūtina kiekvieną naktį.

Taip pat, pasaulyje yra ir labai nesaugių šalių, kur nakvoti kemperyje viešumoje nerekomenduočiau – tačiau dažniausiai po tokias šalis (Juodoji Afrika, Lotynų Amerika) šiaip ar taip nekeliaujama kemperiais.

Kemperio vairavimo ypatybės ir įrangos priežiūra

Įprastuose keliuose daugelio kemperių vairavimas beveik nesiskiria nuo mikroautobuso vairavimo: pakanka B kategorijos teisių. Skirtumėliai tuo didesni, kuo labiau būtent to kemperio gabaritai skiriasi nuo mikroautobuso gabaritų:

a)Didžiausias skirtumas – aukštis. Verta jį įsidėmėti ir turėti omenyje. Daugeliu kemperių (išskyrus kemperius-minivenus ar perdarytus universalus) negalima važiuoti į požemines parkavimo aikšteles, McDrive su stogeliais, o ir su kai kuriais tiltais (ne pagrindinėse gatvėse) gali būti problemų.

b)„Įprastinis“ kemperis yra ir mažiau aerodinamiškas už mikroautobusą, todėl važiuojant didesniu greičiu pradeda virpėti.

c)Verta atkreipti dėmesį ir kiek didesnis plotis, ilgis (gali būti problemų siaurose senamiesčių gatvelėse, taip pat sudėtingiausiuose kalnų serpantinuose: teko matyti, kaip norėdami nuleisti kemperį į Maską Tenerifėje “kemperininkai” turėjo ir išlipę stabdyti mašinas iš priekio, ir posūkiuose panaudoti ir atbulinį bėgį).

d)Taip pat kemperio pravažumas gali būti prastesnis (išimtis čia – “ekspediciniai kemperiai” specialiai kurti sudėtingiems keliams, pvz. ant visureigio, pikapo ar sunkvežimio bazės).

Tačiau didžiausias kemperio skirtumas nuo automobilio – papildoma jo įranga ir jos priežiūra. Nusipirkus ar išsinuomavus kemperį reikia susipažinti su to kemperio įranga. Tipiniai veiksmai, kuriuos reikia daryti kemperiuose:

*Antrojo akumuliatoriaus pakrovimas. Kemperiai dažnai turi du akumuliatorius. Vienas jų – toks, kaip visur; nuo jo užsiveda variklis. O kitas skirtas visai vidinei įrangai (šaldytuvui, rozetėms ir pan.). Važiuojant tas antrasis akumuliatorius pasikrauna nuo variklio (svarbu žinoti, kur yra tai rodantis ciferblatas). Bet jei sustosi ilgesniam laikui jis išsikraus. Todėl reikia jį „įjungti į tinklą“: tokia galimybė yra kempinguose. Kai nuomavomės kemperį Australijoje, mums sakė, kad reikėtų įjungti bent kas antrą dieną. Bet mums neprireikė: važiuodavome tokius didelius atstumus ir tiek mažai naudojomės kemperio įranga, kad niekada neišsikraudavo. Tačiau tai priklauso nuo kelionės stiliaus.

*Vandens bako papildymas. Iš vandens bako vanduo imamas kriauklei, tualeto nuleidimui. Jį reikia papildyti – pvz. kempinge, degalinėje. Labai svarbu nesumaišyti bakų ir nepripildyti vandens bako benzinu. Valymas atsieina labai brangiai.

*Kanalizacijos išpylimas. Į kanalizacijos bakus/kasetes subėga kanalizacija iš kriauklės, dušo, tualeto. Prisipildžius reikia išpilti.

*Dujų balionų pakeitimas. Aktualu, jei kemperyje yra dujinė viryklė.

Idealu šiuos „techninius dalykus“ padaryti tada, kai įmanoma – pvz. kas kartą kempinge. Nes gal kitą naktį bus neįmanoma. Pavyzdžiui, gal rytoj norėsite nakvoti ne kempinge: net jei dabar planuojate kitaip, kas žino, gal pamatysite kokią gražią pakelės aikštelę.

Norint praretinti poreikį pildyti vandens baką ar išpilti kanalizacijos baką galima mažiau naudotis kriaukle, tualetu – pvz., jei yra galimybė, eiti į tualetą degalinėje ar kempinge.

Pirkti kemperį ar nuomotis? Kiek kainuoja, ar apsimoka?

Pirkti kemperį gali būti verta tada, jei taip keliautumėte ne kartą į metus, bet dažnai: gal ir savaitgaliais ir pan. Kemperių kainos labai įvairios – kaip ir visų automobilių, smarkiai priklauso nuo amžiaus. Galima „išsisukti“ gana pigiai. Kai kemperis nuosavas, paprasčiau su daiktais: „kelioninius“ daiktus galima visada laikyti jame. Pagrindinis nuosavo kemperio trūkumas: jis visada iš pradžių bus jūsų šalyje. Tai yra, turėdamas kemperį Lietuvoje, savaitgaliui juo galėsi nuvažiuoti tik į Lenkiją ar Latviją, gal Baltarusiją ar Kaliningradą. Kas kartą, kai norėsi važiuoti kur toliau, turėsi „gaišti“ dieną-kitą nuvažiavimui ir grįžimui. Jei esate keliautojas, kuriam reikia vis ko nors naujo, iš pradžių, tikėtina, tos dienos irgi bus įdomios, nes ir Latvijoje ar Lenkijoje dar daug kas bus nematyta, tačiau po kelerių metų tai taps tiesiog „iššvaistytu laiku“. Kita vertus, jei esate keliautojas, kurį džiugina ir vis tos pačios vietos, o kemperiu gal važiuotumėte tai į Jūrmalą, tai į Sopotą, tai dar kur – tuomet tai nėra trūkumas.

Jei pati idėja kemperiu važiuoti „nuo namų“ patinka, bet dar nežinote, ar norėtumėte jį pirkti, arba norėtumėte tokį keliavimo būdą išbandyti tik kartą-kitą, galite išsinuomoti kemperį Lietuvoje. Kemperis paprastai nuomojamas su visa įranga – taigi, ir su indais, stalo įrankiais, kartais – sulankstomais baldais išsinešimui į gamtą ir pan.

Daugeliu atveju dar geresnė galimybė, nei kemperį nuomotis Lietuvoje – kemperį nuomotis užsienyje. Kemperių nuoma siūloma daugybėje šalių: šitaip turi galimybę į šalį nuskristi ir nuo pat pirmos dienos pradėti keliauti po ją (o ne „link jos“), lankyti įdomias vietas. Tiesa, nuomojantis kemperį užsienyje, dings tas kelionės kemperiu privalumas, kad gali atsivežti kiek nori daiktų iš namų.

Kemperio nuomos kainos priklauso nuo šalies bei (kiek mažiau) nuo sezono ir varijuoja smarkiai: prieš apsispręsdami keliauti kemperiu, pasitikrinkite jas internete būtent ten, būtent jūsų keliavimo metu. Beje, gerai pažiūrėkite ir kemperio nuomos sąlygas – kartais kaina atrodo normali, tačiau iš tikro būna apriboti galimi nuvažiuoti kilometrai, o papildomi kainuoja brangiai – jeigu neketinsite ilgam apsistoti vienoje vietoje, kilometrų greičiausiai neužteks. Kemperių nuomos sąlygos varijuoja daug labiau, nei lengvųjų automobilių: esu matęs netgi tokią sąlygą, kad su jumis privalomai keliaus kemperio šeimininkas!

Deja, jei vien žiūrėti į pinigus, tiesa tokia – keliauti nuomotu kemperiu daugelyje šalių neapsimoka. Kemperio nuomos kaina vienai dienai daug kur lenkia tipinę paprasto viešbučio numerio kainą. Taip, kemperis kartu ir transporto priemonė: bet net ir pridėjus kasdienius viešbučius ir „paprasto automobilio“ autonuomą dažnai galima išsisukti pigiau, nei vien kemperio nuoma. O kur dar kempingų kainos, didesnis kuro suvartojimas, kelių ir parkavimo mokesčiai, kurie taip pat kemperiui dažnai didesni, nei lengvajam automobiliui. Pavyzdžiui, turėjau idėją pakeliauti kemperiu po JAV – bet supratau, kad jau vien už jo nuomą sumokėčiau gerokai daugiau, nei už nakvynes viešbučiuose, ką jau kalbėti apie visa kita.

Taigi, daugelyje šalių kelionė kemperiu yra ne dėl sutaupymo, o kaip tik priešingai: paišlaidavimas dėl to, kas tikram „kemperininkui“ yra smagesnis kelionės būdas.

Lietuvoje kemperių nuoma irgi brangi, o jei juo norėsite važiuoti kur toliau, tai realiai dar sumokėsite ir už „dienas pakeliui“ (tiek už kemperio nuomą, tiek už sueikvotą kurą), už ką nereiktų mokėti, jei skristumėte lėktuvu.

Tiesa, yra išimčių – šalių, kur kemperių pasiūla tokia didelė, kad kainos konkurencijos smarkiai „numuštos“. Taip pat yra šalių, kur dėl ypatybių sunku keliauti kitaip. Pavyzdžiui, Australija: ten pilna regionų, kur ištisus šimtus kilometrų nėra jokio viešbučio ir tūkstančius kilometrų nėra jokio viešbučio, kurio registratūra dirbtų, tarkime, po 9 val. vakaro, užtat pilna nemokamų nakvynės aikštelių kemperiams. Ir kemperių nuoma ten gali būti gerokai pigesnė, nei nakvynės viešbučiuose.

Savo ruožtu, yra šalių, kur kemperiu keliauti sudėtinga: tai – šalys, kurios yra nesaugios ir stokoja kempingų (t.y. dėl nesaugumo nesinorėtų nakvoti ne kempinge, o kempingų labai mažai ar jie prasti, brangūs).

Taip pat kemperių nuomos kainos beveik visur kažkiek priklauso nuo sezono, o žiema žiemai nelygi. Nedaug žmonių nori keliauti žiemą po šiaurės Europą – kita vertus, keliauti žiemą kemperiu po Australiją buvo smagu (ten, kur atsiėmėme kemperį, Melburne, buvo vėsoka, ~+10, tačiau nuvažiavome šiauriau, kur ir žiemą temperatūra viršijo +20). Keliaujant vėsiu laiku verta apsirūpinti šiltom antklodėm, miegmaišiais (turėtų duoti ir nuomoje).

Komentarai

Lietuvoje keliai lengviesiems automobiliams nemokami, tačiau daugelyje aplinkinių valstybių mokami. Kaip žinoti, kurie keliai mokami, kaip susimokėti? Tai nebūtinai taip paprasta, o klaida gali kainuoti nemažai.

Mokamų kelių pasaulyje yra 5 rūšys ir čia aprašau, kaip elgtis kiekvienoje jų.

Mokėjimo punktai

Šiose šalyse mokamos tik kai kurios magistralės. Tose magistralėse kas kažkiek kilometrų yra mokėjimo punktai. Privažiavęs kiekvieną punktą susimoki už atstumą nuo praeito mokėjimo punkto.

Tai – pats paprasčiausias mokėjimo būdas. Kai kuriose šalyse gali neimti mokėjimo kortelių, dėl to verta turėti grynų pinigų. Magistralėse, vedančiose į kitas šalis, kartais priima ir tų kitų šalių valiutą, bet dažnai prastu kursu.

Teoriškai įmanoma, žinant, kur mokėjimo punktai juos apvažiuoti kitais keliais, bet praktiškai punktai išdėstyti taip, kad tai būtų sunku, užimtų daug laiko. Realiau yra tiesiog važiuot ne mokama magistrale, o kitais lygiagrečiais keliais, kurie paprastai būna (Google Maps ar GPS galima nurodyti, kad vestų nemokamais keliais).

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti: kartais be mokėjimo “grynais” punktų juostų būna atskiros juostos mokėjimui su specialiu įrenginiu, kurį turi vietiniai. Šios juostos pažymėtos specialiais ženklais viršuje. Nevažiuokite tom juostom, nes jūs įrenginio neturite (nebent pvz. važiuotumėte nuomota mašina ir būtumėte jį išsinuomavę), tad ten pravažiavus jus nufotografuos ir atsiųs baudą.

Mokėjimas su kvitais

Kaip ir mokėjimo punktų atveju, mokamos tik kai kuris magistralės ir galima pasirinkti alternatyvius maršrutus.

Įvažiuojant į magistralę reikia paimti kvitą. Išvažiuojant jį parodyti. Pagal nuvažiuotą atstumą automatiškai paskaičiuos kainą – mokėsite tik kartą.

Labai svarbu kvito nepamesti. Jei pamesite, teks susimokėti už visą atstumą nuo pat magistralės pradžios.

Tokių kelių minusas tas, kad į juos būna mažai įvažiavimų: nes juk prie kiekvieno įvažiavimo būtina statyti kvitų išdavyklas, mokėjimo punktus, o tai kainuoja. Todėl tarkime, netyčia pravažiavus išvažiavimą tenka tokiu keliu važiuoti ir 30 kilometrų į priekį, susimokėti, išvažiuoti, vėl imti kvitą, grįžti į kelią.

Kaip ir keliuose su mokėjimo punktais, dalis juostų gali būti skirtos vairuotojams su mokėjimo įrenginiais. Jei tokio neturite, tų juostų venkite, antraip gali tekti mokėti baudą.

Automatinio mokėjimo įrenginiai

Principas: vairuotojai nusiperka mokėjimo įrenginius, kuriuos klijuoja prie priekinio stiklo ir turi su savimi. Į įrenginius įkeliami pinigai tarsi į mokėjimo kortelę. Įvažiuojant į mokamus kelius, įrenginiai nuskaitomi pirmąkart; išvažiuojant – antrąkart ir nuskaitomi pinigai nuo įrenginių už nuvažiuotą atstumą.

Užsieniečiai retai turi tokius įrenginius ir, jei tik įmanoma, su jais niekada neprasidedu. Sunku išsiaiškinti kas ir kaip, kada dirba jų pardavimo punktai, kaip pasipildyti juos. Gali išsiaiškinti, bet kam gaišti laiką, jei gali tiesiog susimokėti už kelius grynais? Be to, įrenginiai neretai kainuoja papildomai ar nespėji išnaudoti ten įneštos pinigų sumos.

Visgi, yra kelių, kur įrenginius pirkti privaloma, nes kito būdo už juos sumokėti nėra. Pvz. Turkija. Teko išsiaiškinti, kad perkama pašte jo darbo laiku, bandyti paaiškinti ko reikia angliškai nemokančiai paštininkei. Būtume neprasidėję – Turkijoje mokamų magistralių mažai. deja, mokami ir visi tiltai per Bosforo sąsiaurį, kurį reikia kirsti, ir jiems irgi reikia šio įrenginio.

Neturint įrenginio tokiuose kraštuose galima papulti į nepavydėtiną situaciją, kai tik važiuodamas mokamu keliu susipranti, kad jo neturi. Paprastai taip suklydus dar būna galimybių “išsisukti” be baudos: pvz. nusipirkus įrenginį per kelias dienas ir įvedus automobilio numerį ar padarius kur nors pavedimą per nustatytą laiko tarpą. Pasidomėkite.

Kelių vinjetės už magistrales

Kelių vinjetė – tai “nuolatinis bilietas” važiuoti keliais. Jis paprastai klijuojamas prie priekinio automobilio stiklo. Kur toks “nuolatinis bilietas” yra, kito būdo susimokėti už kelius paprastai nebūna.

Jeigu nori važinėti magistralėmis – kad ir tik 10 kilometrų – privalai pirkti vinjetę. Dažniausiai minimalus laikotarpis, kuriam gali pirkti vinjetę – savaitė ar dvi savaitės. Taigi, jei tiesiog važiuoji per šalį tranzitu, pirkti vinjetės labai neapsimoka: mokėsi kaip, tarkime, už 14 dienų, o važiuosi tik valandą ar kelias. Tokiu atveju paprastai vinjetės neperku ir tiesiog važiuoju nemokamais keliais. Mokami keliai žymimi specialiais kelio ženklais, svarbu jų nepražiopsoti; turint GPS jis gali pagal nurodymą vesti nemokamais keliais.

Deja, šalyse, kuriose yra vinječių sistema, mokamų magistralių labai daug ir jas apvažiuoti gali užtrukti. Juk nereikia prie kiekvieno kelio statyti mokėjimo punktų ar čekių išdavimo automatų – tad lengvai gali apmokestinti visas magistrales, kai tuo tarpu kur yra mokėjimo punktų sistema paprastai mokama tik dalis magistralių.

Jei pirksi vinjetę, tai apsimoka daryti vos įvažiavus į šalį. Jos pardavinėjamos anapus pasienio punkto, degalinėse.

Jei neleistinai važiuosi mokamais keliais be vinječių, gali gauti baudą. Vienose šalyse visi automobiliai mokamose magistralėse fotografuojami ir baudos siunčiamos automatiškai. Kitose problemų gali sulaukti tik jei sustabdys policija (ten nuvažiuoti 10 ar 20 kilometrų be vinjetės mokamu keliu gal ir nėra didelė rizika).

Kelių vinjetės už visus kelius

Yra šalių, kur mokami visi keliai ar beveik visi keliai (pvz. visi asfaltuoti keliai). Jose kelių vinjetę reikia nusipirkti iškart anapus muitinės. Faktiškai tai yra kaip įvažiavimo į šalį automobiliu mokestis, nes vien nemokamais keliais po šalį niekaip nepakeliausi.

Jei yra tokia sistema, tiesiog pirkite iš karto vinjetę (gali būti net parduodamos iš anksto internetu).

Taip pat skaitykite platesnį straipsnį apie keliones automobiliu.

Komentarai

Lietuvoje derėtis nelabai įprasta, o daugelyje užsienio šalių – taip.

Dėl to daugelis lietuvių, ypač pradedančių keliautojų, kartais pasijunta nejaukiai: kaip čia ir nepermokėti, ir įsigyti daiktą, ir neįžeisti pardavėjo?

Keliavęs po 100+ šalių turiu savo derybų metodus, kuriuos čia rašau.

Ar derėtis iš viso?

Skirtingose šalyse – skirtingi papročiai. Verta jais pasidomėti prieš išvykstant, nes derėtis ten, kur taip nesielgiama, bus tik iššvaistytas laikas (tas pats, kas derėtis su “Maxima” kasininke!), be to, galite įžeisti ir vietinius ar bent jau pasirodyti kvailas. Geriausia tai sužinoti ne iš vieno šaltinio – deja, čia daug klaidingos informacijos.

Bendra taisyklė tokia: kuo neturtingesnė šalis, tuo daugiau kur įprastos derybos. Kadangi žmonės neturtingi, kiekvienas centas jiems rūpi. Tuo tarpu turtingesnėse šalyse (ir Lietuvoje) dėl centų derėtis žmonėms gaila laiko – todėl ten paprastai derybos įprastos tik dėl didesnių pirkinių (pvz. perkant naudotą automobilį ar butą). Tačiau net ir skurdžiose šalyse gali būti neįprasta derėtis dėl pirkinių, kurie ir tenai kasdieniai ir pigūs: pvz. maisto.

Be to, daug kur derėtis galima tik ten, kur kalbi tiesiai su savininku (ar jo šeimos nariu), t.y. smulkiame versle, turguje – jei kalbi tiesiog su didesnės įmonės pardavėju, jis dažnai neturi teisės derėtis.

Kartais sakoma, kad jei kaina užklijuota – derėtis negalima, tačiau realybėje, kiek pastebėjau, taip yra ne visur: daug priklauso, ar tai stambus verslas ir pardavėjas tik jo sraigtelis, ar pardavėjas yra ir savininkas, taip pat, kiek brangus pirkinys (kuo brangesnis, arba jei perki ne vieną daiktą – derybos priimtinesnės). Tiesa, jei šalyje yra ir parduotuvių (ar paslaugų vietų), kur kainos parašytos ir tokių, kur ne, kaip taisyklė, daug labiau apsimoka pirkti ten, kur užrašytos: užsieniečiui kitur bus sunku nusiderėti bent iki tokios kainos (ar tiesiog teks gaišti daug laiko). Šitaip, pavyzdžiui, Turkijoje iš turgų daugiau “persikėlėme” į, tarkime, požeminių perėjų parduotuvėles (su užrašytom kainom).

Pirma užduotis šalyje: sužinoti kainas

Prieš ką nors perkant reikia sužinoti, kokios yra rinkos kainos. Kai kurių dalykų kainas galima sužinoti internete (pvz. viešbučių Booking.com ir pan. svetainėse). Kalbant apie prekes, labiausiai pasitarnauja parduotuvės, kuriose kainos užrašytos: ten tikrai žinai, kad tokia yra reali kaina. Galima apeiti ir daugiau pardavėjų, paklausinėti, už kiek parduoda, dar nesileisdžiant į derybas (bet, jei vieta turistinė, gali būti, kad ir trys ar penki pardavėjai sakys “kainą turistams”). Jei keliauju po šalį ilgiau, pasistengiu sužinoti kainas keliuose miestuose.

Taip pat pasidomiu ir panašių dalykų kainomis Lietuvoje: jei tai nėra kažkoks absoliučiai unikalus pirkinys, kokio Lietuvoje išvis nėra, nėra jokios prasmės kažką vežti iš užsienio, jei identiškas dalykas Lietuvoje pigesnis ar kainuoja panašiai (ypač jeigu dar aktuali garantija). Kainas, taikomas, Lietuvoje dažnai gali sužinoti internete ( http://www.kaina24.lt ir pan.).

Kartais, galbūt, tikrinti kainoms nėra laiko, arba nelogiška (pvz. jei kalbame apie paslaugas, kaip ekskursijas) – bet ir šiuo atveju svarbu nepirkti pirmą kelionės dieną, nes per keletą dienų geriau pajusi bendras šalies kainas.

Kai kurie turistai daro tokią klaidą: gauna kainos pasiūlymą, tada siūlo 50% mažiau. Tačiau reikalas toks, kad pirmas pasiūlymas gali būti ir 3000% brangesnis už realų, jei nusiderėsite 50% – permokėsite 1500%! O kitur ir pirminis pasiūlymas gali būti labai artimas realiai kainai – pardavėjas nelabai eis į derybas ir galvosite, kad jis tiesiog užsispyręs, kai iš tikro jis nelabai ir turi kur leisti kainą.

Kaip eiti į derybas

Žinant rinkos kainas ir radus patinkantį dalyką, verta elgtis vienu dviejų būdų:

–Klausti kainos. Minusas, kad pardavėjas gali pagalvoti, kad kainos nežinote, ir siūlyti labai didelę, skirtą užsieniečiui. Paprastai jos iki normalios nenumušite ir tada dažniausiai geriau eiti pas kitą pardavėją.
–Siūlyti kainą pačiam – rinkos kainą ar nežymiai mažesnę. Bet tam reikia žinoti rinkos kainas, be to, yra nedidelė galimybė prašauti: o gal pardavėjas būtų pasiūlęs dar pigiau (nes pvz. jūs sakėte rinkos kainą miesto centre, o rajone, kur esate dabar, ji mažesnė).

Kaip ten bebūtų, nuo to taško tikriausiai prasidės derybos, kur pardavėjas mėgins siūlyti didesnę kainą, o jūs – mažesnę. Kažkur gal jūsų kainos susitiks. Svarbu nekelti siūlomos kainos pernelyg greitai – kartais pardavėjai taiko tokią derybų taktiką: užuot irgi leidę kainą tiesiog kartoja “Nagi, nagi, pasiūlykit daugiau, toks geras daiktas” – tikisi, kad jūs kelsite kainą, o jie neleis. Šią taktiką galite pamėginti ir jūs, tik atvirkščiai – (užuot siūlęs vis didesnę kainą, kartokite “Brangu”).

Dar viena kainos mušimo taktika – ne tik sakyti mažesnę sumą, bet ir peikti daiktą (pvz. radus kokių defektų, nešvarumų, įbrėžimų, juos parodyti) – suprask, “brangiai vis tiek neparduosi”. Tiesa, tai kultūriškai priimtina ne visur, bent jau jei daikto defektai tik įsivaizduojami.

Verta paklausinėti skirtingų daiktų kainų – net jei noriu ypatingai vieno konkretaus, į jį ypatingai nežiūriu, kad pardavėjas nesuprastų, kaip man jis patinka (dėl to galėtų pakelti kainą). Jei reikia daugiau nei vieno daikto ar paslaugos galiausiai (tik pačioje pabaigoje, išsiaiškinus ir suderėjus kiekvieno atskiro daikto kainą!) paklausti – “O jei pirkčiau visus kartu?”. Gal padarys dar papildomą nuolaidą nuo jau suderėtos.

Derybos dažnai geriausiai sekasi vietine kalba – verta pramokti ja bent skaičius. Taip parodote pardavėjui, kad nesate “vakar atskridęs turistas” ir gaudotės kainose. Klausimai “Ar jūs pirmą kartą šitoje šalyje?” bei “Kada atskridote?” taip pat gali būti skirti sužinoti kiek gaudotės vietos kainų realijose, o klausimai “Iš kur esate?”, “Kur esate apsistoję?” – kiek turite pinigų.

Kartais pasiteisinanti derybų taktika – pasakius “kaip brangu” nueiti šalin. Pardavėjas gali jus vytis, stabdyti. Bet tai reikia daryti ne per anksti – jei tiesiog paklausęs kainos ir išgirdęs atsakymą nueisite, pardavėjas gali galvoti, kad prekė gal tiesiog nedomina. Reikia parodyti dėmesį, bet akivaizdžiai būti sukrėstam kainos, dar bandyti derėtis (nesėkmingai) – štai tada pardavėjas, tikėtina, ir “gaudys”.

Svarbu nepasimauti ant visokių pardavėjų derybinių taktikų, pavyzdžiui, suvaidinto įsižeidimo, pvz. kaip viena Balio pardavėja man sakė “Už tiek nė vandens nenusipirktum”. Visa tai paprastai tik subtilūs būdai iš užsieniečio išvilioti daugiau pinigų (tuo konkrečiu atveju būtum galėjęs nusipirkti daugybę vandens butelių ir kaina buvo reali, tik neturistinė).

Tiesa, nėra prasmės siūlyti iš tikro gerokai žemesnes už rinkos kainas. Taip parodote pardavėjui, kad nesigaudote vietos kainose, esate “žalias” (ir jis gali sakyti bet kokią kainą). Tai, kad pasiūlysite mažesnę pradinę kainą, tikrai nereikš, kad pardavėjas irgi siūlys mažiau. Svarbu jokiu metu nepakelti kainos aukščiau realios.

Analogiškai jūsų “žalumą” išduos ir melas – jei sakysite, neva gretimas pardavėjas parduoda pigiau, jei taip nėra, nes, tikėtina, pardavėjai žinos vienas kito kainas.

Derybų etika sako, kad, jei jau pasiūlėte kainą ir su ja sutiko, turėtumėte pirkti – todėl į kairę į dešinę kainų nesiūlykite, jei daiktas visai nedomina. Kita vertus, vien tai, kad pradėjote derėtis, tikrai nereiškia, kad turite pirkti – jeigu su jūsų kainomis nesutinka, visada galite nueiti šalin.

Kiek verta ir teisinga derėtis?

Net ir turint galimybę derėtis, verta pagalvoti, ar/kiek tai daryti. Mano nuomone, kažin, ar pusės euro nusiderėjimas vertas sugaišto kelionės laiko. Be to, tie pusė euro, tikėtina, daug svarbesni tam skurdžios šalies pardavėjui, iš kurio perkate, nei jums. Tad dėl tokių sumų paprastai nesideru – jei tik matau, kad manęs neapgaudinėja, neprašo daugiau vien todėl, kad esu užsienietis.

Savo ruožtu, jei susiduriu su apgaviku – tokiu, kuris iš užsieniečio prašo kartais ar net dešimtimis kartų daugiau, nei iš vietinio – iš viso nieko neperku. Daugelis jų iki normalių kainų vis tiek nenuleis ir nėra čia ko remti apgavikiško verslo.

Komentuoti