Lankau pasaulį

Ekvadoras nustebino!

Ekvadorą dydžiu ir šlove gožte užgožia jo kaimynės. Tačiau tiesa ta, kad daugelį jas garsinančių Pietų Amerikos stebuklų turi ir Ekvadoras.
m
Ekvadore – ir Andų kalnai, ir Amazonijos džiunglės, ir puošnūs kolonijiniai ispanų miestai, ir kurortai, ir indėnų kultūra. Ir tai pasiekiama paprasčiau nei daugelyje kitų šalių.

Be to, Ekvadoras turi ir to, ko neturi niekas kitas – pavyzdžiui, Galapagų salas ar vėsumą ties pusiauju.

Ekvadoras – didesnė šalis, nei tikiesi

Žemėlapyje Ekvadoras atrodo mažytis – bet tik todėl, kad aplinkinės Pietų Amerikos šalys *tokios* didžiulės. Iš tikro Ekvadoro plotas – kaip Italijos, gyventojų – 17 mln.!

Ekvadoras susideda iš keturių visiškai skirtingų regionų. Vardiju iš rytų į vakarus:

*Amazonijos džiunglės. Tankūs miškai, gausybė gyvūnų ir augalų, atokių indėnų genčių, džiunglių ložės, naftos gręžiniai. Nors Ekvadoras neturi išėjimo į pačią Amazonės upę, Amazonijos džiunglės driekiasi toli už jos.

*Andų kalnai. Aukščiausiojo – Čimborazo – aukštis net 6263 m, o apie 4000 m aukštyje dar verda gyvenimas, stovi miesteliai ir kaimai. Anduose – gražiausi seni miestai, bažnyčios, katedros, taip pat ir Ekvadoro sostinė Kitas. Anduose – ir gausu indėnų kultūros bei nuostabių vaizdų, pasivaikščiojimo takų, šiltųjų versmių, krioklių, didingų ežerų, snieguotų vulkanų viršūnių.

*Ramiojo vandenyno pakrantė. Garsumu jie smarkiai atsilieka nuo Karibų ar Brazilijos paplūdimių, bet turi Ekvadoras ir kurortų, ir žuvies patiekalų, ir pakrantės miestų, kurių didžiausias – 2 mln. gyventojų Gvajakilis. O pakrantės lygumos tikros Ekvadoro maitintojos: ten auga bananai, cukranendrės ir kita.

*Galapagų salos. 700 km nuo Ekvadoro pakrantės nutolęs vulkaninis salynas, garsėjantis savo gamta, milžiniškais vėžliais ir paukščiais bei tuo, kad Čarlzas Darvinas, visa tai pamatęs, sugalvojo evoliucijos teoriją.

Nereikia turėti iliuzijų pamatyti *visą Ekvadorą* per savaitę ar dvi. Intensyviai keliavome dešimt dienų, bet pamatėme tik gerą pusę pagrindinių šalies įdomybių. Tikimės sugrįžti!

Kitas – puošnioji sostinė, viena aukščiausių pasaulyje

Aukščiu Andų kalnai nusileidžia tik Himalajams, bet tam tikra prasme juos ir lenkia. Himalajuose gyvenimo daug mažiau, o Anduose pilna visko: didmiesčių ir žemės ūkio, greitkelių ir geležinkelių. Tiesa, ne pačiose kalnų viršūnėse, o slėniuose tarp jų – bet kad tie debesuoti slėniai irgi ~3000 m aukštyje.

Anduose stūkso ir Kitas, Ekvadoro sostinė ir vienas gražiausių Pietų Amerikos miestų.

Jį 1520 m. įkūrė ispanai, kurie kolonizavo ir nuo ~1540 iki ~1820 valdė visą Ekvadorą. Pristatė įstabių barokinių bažnyčių, vienuolynų ir tik kiek mažiau puošnių eilinių gyvenamųjų namų. Priešingai didelei Amerikos miestų daliai, labai mažai kas sugriauta: Kito senamiestis tebeatrodo panašiai, kaip prieš 100 ar 200 metų. Smagu ten pasivaikščioti gėrintis architektūra, užsukant į vieną ar kitą bažnyčią pasidžiaugti visais auksais. Tiesa, tai yra Pietų Amerika: daugiau nei Europoje elgetų, nusikaltėlių, nors ir ne tiek, kiek kai kuriose kitose šalyse.

Ispanų kultūra tuose miestuose susiliejo su indėniška: indėnai buvo apkrikštyti, prasimaišę su baltaodžiais prabilo ispaniškai, bet net bažnyčių mene gali išvysti indėniškų detalių: pavyzdžiui, indėniškais rūbais vilkintį ir populiarų Ekvadoro indėnų patiekalą – jūros kiaulytę – valgantį Jėzų. Toks indėniškai katalikiškas menas vadintas Kito mokykla ir savo laiku ispanų vertintas ne mažiau, nei didžiųjų Europos dailininkų šedevrai.

Kai Ekvadorą nuo Ispanijos išvadavo „libertadorai“ (nuo 1820 m.) tokie kaip daugybei gatvių ir pagrindiniam oro uostui savo vardą palikęs maršalas Sukrė (Mariscal Sucre), Kitas pasirinktas šalies sostine. Viliodmas naujakurius iš viso Ekvadoro miestas ištįso per ilgą slėnį tarp kalnų ir jau glaudžia ~2 mln. žmonių. Nustebino, kokie modernūs kai kurie jo rajonai: nors Ekvadoras viena skurdesnių Lotynų Amerikos šalių, žibantys Kito prekybos centrai ir Lietuvoje gėdos nepadarytų, nemažai žmonių moka angliškai. Prieš keliaudamas tikėjausi, kad Ekvadoras bus panašus „civilizacijos užkampis“, kaip Paragvajus – bet anaiptol.

Jau nepriklausomas Ekvadoras prieš gerą šimtmetį pastatė ir Nacionalinės priesaikos baziliką: visa tauta jai rinko pinigus, ir ji primena didžiąsias Prancūzijos katedras. Unikalu, kad galima visur laipioti – ir į abu bokštus, ir palėpe, ir specialiom kopėčiom į špilį.

Apskritai, ko jau ko Ekvadoras nestokoja, tai nuostabių vaizdų iš aukštai! Kai Kitas, kaip ir daugelis Andų miestų – slėnyje – tai vos pavažiavęs kalnais aukštyn jau regi įspūdingas miesto panoramas. Tarp garsiausių – TeleferiQo lynų keltuvas, kuriuo gali užkilti net į 3945 m aukštį. Sako, kad giedrą dieną nuo ten matosi daugybės vulkanų viršūnės – deja, kai lankiausi, diena nebuvo giedra.

Pusiaujas, aukštybės, oro trūkumas ir unikalus Kito klimatas

Pats Kitas – 2850 m aukštyje. Jis – šalia pusiaujo (ispanų kalba „Ekvadoro Respublika“ reiškia tiesiog „Pusiaujo Respublika“), taigi, temperatūra ten pastovi. Bet, kai jis taip aukštai – tas pastovumas tai ne įprastinis +30 laipsnių “pusiaujo karštis”, o kiaurus metus ~+15 (dienomis – ~+21, naktimis – ~+9). Taigi, Kite niekur nemačiau nei šildymo, nei kondicionieriaus! TeleferiQo viršūnėje – dar apie 6 laipsniais šalčiau. Metų laikų nėra, skiriasi tik drėgmė: mažiausiai lyja birželį-rugpjūtį.

Atskridus į Kitą lėktuvu kai kuriems pasireiškia kalnų „simptomai“: pavyzdžiui, skauda galvą (ypač po pirmos nakties), retsykiais trūksta oro. Mano žmona juos jautė, aš – ne. Tačiau nuo fizinio krūvio greičiau uždūsta tikriausiai visi (pvz. bėgant į kalną). Ilgainiui kažkiek priprantama. Beje, slėgis Kite panašus, kaip lėktuvų viduje – taigi, leidžiantis Kito oro uoste neužgula ausų, nes tiesiog slėgis nesikeičia.

Kito gyventojai vadina miestą „Pasaulio viduriu“. Dėl pusiaujo. Dėl to, kad Ekvadore – pačios aukščiausios pasaulyje pusiaujo vietos. Ir dėl to, kad Pasaulio viduriu šią vietą vadino indėnai, kurie savąjį miestą nugriovė nenorėdami atiduoti ispanams.

Kito šiaurėje ties pusiauju pastatytas Pasaulio vidurio (Mitad Del Mundo) miestelis, kuriame – paminklas, kiek apšepę muziejai, gausybė suvenyrų parduotuvių bei restoranų, ant žemės nubrėžta „pusiaujo linija“ (fotografavimuisi apsižergus) ir net bažnyčia, kurioje galima vestuves surengti taip, kad abudu sutuoktiniai iki pat bučinio sėdėtų skirtinguose pusrutuliuose…

Greta – privatus Inti Nan muziejus kuriame istorijas apie indėnus ir pusiaują (tiek tikras, tiek mitus) ir angliškai pasakoja geri gidai. Beje, pusiaujo linija, pažymėta šiame muziejuje – visai kita, nei Pasaulio vidurio miestelyje! O GPS rodo, kad pusiaujas išvis eina gretimos gatvės viduriu…

Na, svarbu, kad jis – kažkur ten!..

Kilotoa ežeras, krioklių kelias ir laukiniai Andai

Išvažiuojant iš Kito į pietus malonūs nustebimai tęsiasi – iš sostinės per Andų slėnį vedė aštuonių juostų magistralė (tiesa, mokama), atverdama nuostabias panoramas.

Tačiau tai nereiškia, kad modernybė „prarijo Andus“. Belieka pasukti į šalį – ir magistrales keičia siauri keliai, dar giliau į kalnus – negrįsti vieškeliai.

Vienas gražiausių nusukimų – Kilotoa kilpa. Populiaru čia leistis į žygius ar važiuoti dviračiu, bet įmanoma ir automobiliu, ypač pietinėje pusėje. Aplinkui kelius gausu tautiniais rūbais vilkinčių indėnių (netgi Kite kai kurios moterys rengiasi tradiciškai) ir liūdnais žvilgsniais pakeleivius nulydinčių šunų.

Pakelės kaimuose moterys čirškina cielas jūros kiaulytes (vietinis greitas maistas!), o Tigua kaimas garsėja unikalia meno tradicija: spalvingais vietinių indėnų paveikslais ant avies odos, kuriuose atvaizduojamas ne tik indėnų gyvenimas ar mitai/vaizduotė, bet ir pasauliniai įvykiai žvelgiant iš to atokaus kaimo (rugsėjo 11 d. teroro aktai, Hugo Čavesas su Evo Moralesu…). Gausu tuo prekiaujančių galerijų.

Na o Kilotoa kilpos pažiba – Kilotoa ežeras vulkano krateryje (3914 m aukštyje), kurį galima apeiti žygio taku viršuje ar net nusileisti prie jo. Pakeliui – kiek “žemesnio kalibro”, bet vis vien nebloga Rio Toači kanjono apžvalgos aikštelė.

Kitas geras nusukimas – į Krioklių kelią Banjos-Pujo (Ruta de las Cascadas). Jis itin populiarus tarp dviratininkų: nes čia visuomet leidžiamasi (nuo Andų į džiungles), o lankytinas vietas (dauguma jų – vaizdai į krioklius) vieną nuo kitos skiria humaniški atstumai. Itin daug krioklių, kurių garsiausias El Pailon del Diablo, aukščiausias Ekvadore (61 m), su siauromis landomis už jo ar po juo. Vietovės labai pritaikytos turistams: geri pasivaikščiojimo takai, pakabinami tiltai su nuostabiais vaizdais, aukštos sūpynės „lėkimui“ virš tarpeklių, zipline‘ai…

Krioklių kelio pradžia – nykokas Banjos miestelis – garsėja karštomis versmėmis, ypač Termas de Virgen baseinais, kur esą apsireiškė mergelė Marija. Nuostabu maudytis didelio krioklio papėdėje, bet kartu ir supranti, kokį kelią nuėjo Ekvadoras: ~1958 m. įrengtos ir tuo metu, tikriausiai, žavėjusios visus maudyklos, žmonai pasirodė pernelyg atgrasios, kad maudytųsi ten išvis (šalti pajuodę dušai, nėra rakinamų spintelių saugiai pasidėti daiktams ir t.t.). Ir šiaip, tarsi įrengti keli baseinai: bet visi mirko viename, nes tik ten normali temperatūra. Kiti – šalti arba verdantys. Na, aplinkui yra modernesnių maudyklų, bet ten nėra krioklių…

Ekvadoras turi ką pasiūlyti visiems ir tiems, kam norisi dar rimtesnių iššūkių, nei žygių takeliai ar dviračių keliai – kopimai į 5000 m, 6000 m ir aukštesnius ugnikalnius. Ten jau jokių kaimų nėra.

Kuenka – hipsteriškas barokinis miestas

Kuenka Ekvadoro Andų slėnio pietuose – tarsi Kito veidrodinis atspindys. Gražios tiesios gatvės ir aikštės, puošnios bažnyčios ir vienuolynai, nuostabūs vaizdai į miestą nuo kalnų (ypač Mirador del Turi).

Tik, priešingai nei Kitas, Kuenka mažai peraugo senamiestį: gyventojų – tik 300 000 (trečias pagal dydį šalies miestas).

Ir dvasia kita. Mažiau valkatų, nesaugumo jausmo. Daugiau „hipsteriškos dvasios“: tarsi iš kokios Europos perkeltų restoranų, barų, hostelių ir viešbučių. Gausu reklamų „butas mėnesiui“: Kuenkoje mėgstama apsistoti ilgam, pavyzdžiui, mokytis ispanų kalbos ar iš šio pigaus, bet gražaus miesto dirbti internetu (ypač amerikiečiams: sutampa laiko juosta).

Didžiausias Kuenkos koziris prieš Kitą – klimatas. Ji – 2560 m aukštyje, taigi, oras čia laipsniu-kitu šiltesnis (~+22 dienom, ~+11 naktim). Jei Kite šildymo trūkumas reikšdavo, kad, tarkime, naktimis namie visad būdavo švelniai vėsoka, tai Kuenkoje visuomet „pats tas“.

Kuenkos regionas garsėja kaip Panamos skrybėlių gimtinė (ne, jos neatsirado Panamoje) – ypač jų gausu aplinkinių kaimų turguose, tokių, kaip Sigsigas.

Netoli Kuenkos ir Ingapirka – didžiausi inkų griuvėsiai Ekvadore. Iki visokio Peru Maču Pikču toli, juk inkai Ekvadorą valdė tik ~50 metų – bet pasivaikščioti, regėti taisyklingą inkų mūrą žavu.

O Kuenkos Pumapungo muziejuje tarp visų indėnų tradicijų ir viena baugiausių: tsantsos, arba sutrauktos žmonių galvos, kurias iš priešų lavonų iki pat XX a. gamindavo šuarų gentis (šiais laikais taip sutraukia tik gyvūnų tinginių galvas).

Kiti Andų miesteliai ir kelias į Gvajakilį

Keliai aplink Kuenką jau prastesni, nes gerokai senesni. Tai – garsusis Panamerikos kelias, oficialiai besidriekiantis nuo JAV-Meksikos sienos iki Buenos Airių, o neoficialiai – nuo Aliaskos iki Patagonijos. Tai – pirmasis asfaltuotas plentas, suvienijęs Amerikos žemyną (išskyrus nedidelį tarpą Panamoje) dar tarpukariu-pokariu. Pravažiuoti juo „nuo pradžios iki galo“ – dažno automobilininko ar baikerio gyvenimo svajonė.

Didžiausias vairavimo iššūkis – nusileisti nuo Andų. 4000 m nusileidimas – iššūkis prastai prižiūrėtiems nuomojamo automobilio stabdžiams. Kitas pavojus čia – debesys. Jiems „prarijus kelią“ nesimato beveik nieko, judama labai lėtai.

Ech, kad jie dažniau tuos kelius atidengtų! Ne tik dėl saugumo, o ir nuostabių vaizdų. Kaip buvo džiugu, kad Kachaso nacionalinį parką pakeliui nuo Kuenkos iki Gvajakilio galėjau išvysti „giedrai“.

Atrodo, kiekvienas Ekvadoro Andų kelias gražus – kitokių nebūna. To negalima pasakyti apie miestus. Daugelis jų pasirodė nykesni už Kitą ar Kuenką: visur yra pavienių gražių pastatų ar bažnyčių, gražių grafičių, bet jie apsupti paprastesnių, naujesnių namų, „turginių“ parduotuvių ir gatvės prekeivių su niekučiais, taip pat skurdo.

Nakvojant pakeliui iš Kito į Kuenką kokioje Riobamboje ar Latakungoje iš bėdos užteks ką veikti pusdienį, bet ne ilgiau (pavyzdžiui, Latakungoje verta paragauti čugčukaros – keisto vietinio „patiekalų rinkinio“ iš tokių ingredientų kaip kiaulės odos, popkornai ir t.t.; daugybė restoranų ten tiekia vien čugčukarą).

Šiaip Ekvadoro virtuvė tokia paprasta. Mėgiamas patiekalas – kukurūzų burbuolė su sūriu (ir vienas pigiausių).

Gvajakilis – didžiausias Ekvadoro miestas prie vandenyno

Kaip beveik jokia kita šalis Ekvadoras turi du lygiaverčius didmiesčius ir neaišku, kuris svarbesnis. Net daugybė skrydžių į Ekvadorą iš Europos leidžiasi juose abiejuose paeiliui – sostinėje Kite ir paskui Gvajakilyje.

Gvajakilis – didžiausias Ekvadoro miestas, nors Kitą lenkia nežymiai: 2,7 mln. gyv.

Kitas ir Gvajakilis – visiškos priešingybės, tarsi stovėtų skirtingose šalyse. Kitas – kalnuose, o Gvajakilis – uostamiestis prie pat Ramiojo vandenyno krantų (temperatūra čia ~+31 dieną, ~+22 naktį kiaurus metus). Pasak ekvadoriečių, Kitas – religijos ir tradicijų, o Gvajakilis – darbo ir poilsio miestas. Kitas – politinis šalies centras, Gvajakilis – ekonominis. Gvajakilyje kostiumų ar puošnių suknelių mačiau daugiau nei tautinių rūbų.

Be keleto senų didingų pastatų, Gvajakilio centras – modernus. Jo naujoji širdis – 1999 m. įrengta Krantinė 2000 (Malecon 2000) pasivaikščiojimams, su paminklais (Simonas Bolivaras susitinka Chosė de San Martiną) ir brangokomis kavinėmis.

Senoji širdis – Seminarijos aikštė prie katedros, garsėjanti ne savo pastatais, o… iguanomis. Jas čia populiaru šerti tarsi balandžius, pakviestos maistu jos noriai lipa ant pečių.

Gvajakilio senamiesčiu laikomas Las Penas rajonas ant kalvos, kurios viršūnėje – uostą gynusi tvirtovė ir švyturys (gražūs vaizdai). Tiesa, toli tam senamiesčiui iki Kito didybės: nedideli jo nameliai primena tuos, kokie šiaip jau stovi Pietų Amerikos lūšnynuose, tik kad yra gerai sutvarkyti, padažyti.

Gvajakilis labiau žiūri į ateitį. „Ateitiškai“ atrodo ir jo viešasis transportas – viršum miesto ir plačios Gvajaso upės „skrendantys“ lynų vagonai. Ir „daugiaaukštės kapinės“ – kolumbariumai, kur ne tiesiog karstų nišos viena virš kitos, bet prie viršutinių reikia dar palypėti laiptais.

Ir „Dirbtinė Venecija“ Ekvadoro verslininkų pastatyta Samborondono priemiestyje. Ji labai žavi vietiniams, ypač prakutusiems (ten nėra skurdžiųjų ir jausmas tarsi turtingoje šalyje), bet turistai, aišku, į Ekvadorą keliauja visų pirma ne to.

Galapagų salos ir Ekvadoro džiunglės – kodėl jų dar nemačiau

Tiek kol kas spėjau pamatyti Ekvadore.

Yra daugiau: nuo Gvajakilio į pietus ir šiaurę driekiasi kurortai, tarp jų vakariečius (ypač serferius) žavinti Montanita.

Yra Galapagų salos. Svarsčiau ten keliauti, bet kol kas šią mintį atidėjau. Kainos didžiulės: užsieniečiams skrydžiai specialiai išbranginti ir nuskristi į salas iš Kito ir atgal gali kainuoti panašiai, kaip iš Vilniaus į Niujorką ir atgal. Be to, reikia pirkti brangius nacionalinio parko bilietus (oficiali „superkainų“ priežastis: stengiamasi riboti turizmą, kad Galapagų salų išreklamavimas nekenktų jų ekosistemai). O gyvūniją Pietų Amerikoje galima pamatyti (ir esu matęs) ir paprasčiau, pigiau: Brazilijos Panatanalyje, Argentinos Valdeso pusiasalyje. Na, kai kurie gyvūnai skirsis, bet daug ir sutaps ar bus panašūs (pvz. Valdeso pusiasalyje irgi yra pingviniukai, ruoniai).

Yra Ekvadore ir džiunglės– bet jau buvau buvęs Brazilijos Amazonijoje, kur džiunglių upės dar didesnės, tad jų į planą irgi neįtraukiau.

Tikiuosi sugrįžti į Ekvadorą, aplankyti daugiau: šalis pranoko lūkesčius, turbūt pranoktų juos ir vietos, kurių dar nelankiau.

Kaip nuvykti į Ekvadorą ir keliauti po jį?

Supratau ir tą priežastį, kodėl Ekvadorą atradę gana mažai europiečių. Ekvadoras galėtų būti puikus „pirmasis langas“ į Pietų Ameriką, į jos Andus ir džiungles, į jos gyvūnus ir pakrantes, į indenų kultūrą ir inkų mūrus: viskas sąlyginai nedideliu atstumu.

Bet tada, kai europiečiai prisiruošia aplankyti Ekvadorą, jie jau būna daug ką iš to matę. Nes daugelis ima svarstyti apie kelionę į Ekvadorą tik jau po to, kai aplanko garsesnes Braziliją, Argentiną ir Peru.

Taip yra todėl, kad skrydžiai į Ekvadorą iš Europos – brangūs (brangesni, nei į daugybę Pietų Amerikos šalių). Taupydamas ir pats skridau ne iš Europos į Kitą, o visų pirma į Braziliją, į Ekvadorą tik iš ten. Tačiau, aišku, jei būčiau dukart nebuvęs Brazilijoje, būčiau kėlęs klausimą: „Tai kam skristi į tą Ekvadorą, gal geriau pakeliauti po Braziliją, kad jau į ją atskrendi“. Ir keliavęs daugiau po Braziliją…

Tiesa, taip yra ir dėl įvaizdžio: nepatyrus Ekvadoro, kai kam gal atrodo, kad čia tik „eilinė skurdi Lotynų Ameirkos šalis, kur sunku keliauti ir mažai ką pamatyti“, o taip tikrai nėra.

Jau nuvykus į Ekvadorą keliauti paprasta ir patogu. Pilna modernių ir pigių tarpmiestinių autobusų, viešbučių ir hostelių turistams, angliškai kalbama – Pietų Amerikos mastais – neblogai. Itin gera šalis „kuprinėtojams“, kurie keliauja vieni su kuprinėmis, susipažįsta kur hostelių poilsio kambariuose.

Beje, Ekvadoro valiuta – doleris: vietiniai taip nusivylė begalinės infliacijos ištikta Ekvadoro sukre, kad kai prezidentas vienašališkai „laikinai“ įsivedė JAV dolerį, niekas nebenori jo panaikinti. Čia kaip su euru Lietuvoje: viena vertus, ekonomiškai gal būtų logiškiau turėti savo valiutą (dėl naudos eksportui), bet žmonėms taip žavu turėti kišenėje tuos „patikimus turtingo pasaulio banknotus“…

Ekvadoras iš naftos ir skolintų pinigų „stato“ turizmo pilį. Turistams atkūrė beveik sunykusius šalies geležinkelius, kuriais iš lėto kylant į Andus atsiveria unikalūs vaizdai (nėra įprastų keleivinių traukinių – bet yra gausybė ilgų ekskursijų geležinkeliais). Vis plečiamas greitkelių tinklas.

Tad tikiu, kad, jei skrydžių kainos kada nukris, Ekvadorą atras ir europiečiai – panašiai, kaip jį jau atrado amerikiečiai.

Komentuoti

Kelionė į gyvūnų parkus daugeliui asocijuojasi su Afrikos savanomis. Tačiau tokių „žvėrynų“, kur per dieną lengvai pamatai 100 ar 300 žvėrių, yra ir Pietų Amerikoje, o bene turtingiausias jų – Brazilijos Pantanalis.

Ir nors dramblių ar žirafų ten nerasi, tenykščiai gyvūnai sužavėjo ne mažiau. Savo keistumu. Dalies jų nesutiksi net Europos zoosoduose.

500 kg svorio tapyras. Didžiausias pasaulio graužikas kapibara. Jaguaras, vienas didžiųjų katinių. Šarvuočiai, pekariai, koačiai, agučiai, anakondos, ocelotai, skruzdėdos ir begalė spalvingiausių paukščių, drugelių, bei milžiniški vorai. Na ir dar „paprastesnės“ beždžionės kapucinai, elniai, „minikrokodilai“ kaimanai, ūdros.

Ir, priešingai Afrikai, Pantanalyje viską matai ne tik pro automobilio langą: saugu leistis į žygius pėsčiam.

Pantanalio gyvūnijos vaizdų Amerikoje niekas nepranoksta

Pasakius „Brazilijos gamta“, daugeliui pirmiausiai į galvą šauna Amazonija: toms gilioms it jūros upėms ir begalinėms džiunglėms išties nėra lygių, gal 30% visų pasaulio gyvūnų rūšių gyvena ten. Bet Amazonijoje tų žvėrių beveik nematėme: užstojo tankūs medžiai.

Pantanalis kitoks. Tai – didžiausias pasaulio pelkynas ir daug kur gali pažvelgti į atvirus tolius.

Tie rudi keisti kupstukai – tai žolę graužiančios ar balose mirkstančios kapibaros, kurių Pantanalyje gausu tarsi karvių fermos lauke.

Tie iš ežerėlių styrantys stagarai – tai atsivėsinimui iškištos kaimanų nugaros ar išsižiuojusios galvos: atrodo eilinėje baloje gali gyventi tūkstančiai jų kol (pats tą mačiau) išvalgę visas žuvis nepradeda ėsti vieni kitų. Žuvis garsiai triauškia ir ūdrų šeimynėlės, braido paukščiai: visi kažkaip sutelpa menkučiame plote. Ypač per sausras, kai ežerėliai nusenka.

Jei prieisi labai arti, gyvūnai pasitrauks (vieninteliai pekariai, vietiniai pasakojo, kartais puola), bet žiūrėti į juos iš už keliolikos metrų, net fotografuoti – tikrai įmanoma, nekreips dėmesio.

Kaip keliaujama į Pantanalį

Į Pantanalį galima įvažiuoti arba iš pietų, arba iš šiaurės: tuos įvažiavimus skiria 1000 km kelio ruožas, tad pasirinkti reikia dar prieš keliaujant į regioną. Įvažiavimas iš šiaurės – daug populiaresnis, mat ten Brazilijos valdžia ~1970 m. statė Transpantaneira vieškelį. Šis turėjo driektis skersai viso Pantanalio it kokia negrįsta magistralė, bet darbai nutrūko pasiekus Porto Džofrės kaimiūkštį, kurio apylinkėse gyvena daugiau jaguarų, nei jame žmonių.

Tais laikais, turbūt, atrodė, kad Transpantaneira – visiška klaida ir Brazilijos mokesčių mokėtojų pinigų iššvaistymas. Kol kelio neatrado turistai. Čia tiesiog važiuodamas automobiliu pasidarai sau safarį. Jau vien per pirmąją valandą važiuodami šiuo keliu išvydome kapibaras, kaimanus, ūdras. Eismo beveik nebuvo: lengva sustoti, išlipti, fotografuoti.

Pigiausi būdai keliauti Transpantaneira – būtent automobiliu, pvz. išsinuomavus Kujaboje, artimiausiame dideliame mieste. Teoriškai gali net anksti ryte išvažiuoti į Transpantaneirą, o vakare jau vėl būti Kujaboje – ir nakvoti gana pigiuose Kujabos viešbučiuose.

Pantanalio ložes išmėginti būtina

Tačiau „pantanališkiausias“ būdas pažinti Pantanalį – Pantanalio ložės. Nakvynė čia kokius penkis kartus brangesnė, nei Kujaboje, bet tiesiog negalima lyginti. Pantanalio ložėse dieną-naktį esi gamtos apsuptyje. Į nakvynės kainą paprastai įeina pilnas maitinimas (pusryčiai, pietūs, vakarienė – nes kur gi kitur ten ką nusipirktum?) bei kokia ~2 val. ekskursija per dieną. Čia jau kiekviena ložė turi savo „kozirius“: jojimas žirgais, plaukimas laivu, žygis į apžvalgos bokštą ir pan.

Tiesa, iš įprastinių viešbučių užsakymo sistemų gali būti sunku suprasti, kas tiksliai ložėje įskaičiuota į kainą ir kiek kainuotų, tarkime, papildoma ekskursija – dėl to geriausia susisiekti su ložėmis.

Lankiau dvi ložes. Rio Claro ložė specializuojasi ekskursijomis laivu pailgu it upė Rio Claro ežeru: pakrantėse regėjome dešimtis kapibarų, ežere – kaimanų ir ūdrų; ložės „laivininkas“ gyvūnus šeria, paskatindamas juos įspūdingai šokti iš vandens.

Labiau patiko Poso Alegre ložė. Savo teritorijoje ji turi apžvalgos bokštą, bet žaviausias ten ne žygis prie jo, tačiau šimtai į pačią ložę užklystančių gyvūnų. Gali sau tįsoti hamake ir stebėti jų gyvenimą. Štai nuo medžio ant medžio viena po kitos peršoka beždžionių kapucinų šeima, štai praeina nandu, štai jau koačių būrys „išdykauja“ išversdamas vandens bidoną ar nugvelbęs kokį arbūzą, ar lipa į neatsargiai paliktą pikapą, štai praeina graužikas agutis.

Pabuvęs Pantanalyje, bet neužsukęs į gerąsias jo ložes, pamatysi tik kokį trečdalį visko.

Metai, metų laikai, paros laikai – Pantanalis nuolat mainosi

Pantanalis nuolat keičiasi ir persikeičia.

Yra du sezonai. Liūčių – kai balos virsta dideliais ežerais, augalai suveša ir net pats Transpantaneiros kelias kartais tampa pravažiuojamas tik visureigiais. Ir sausasis – kai atsigerti lieka įmanoma vos kai kur, gresia gaisrai, o gyvūnams maisto palieka ir savanoriai.

Nuo sezono priklauso, kurioje ložėje daugiau gyvūnų, kokios ekskursijos siūlomos (buvome kai sausa: viena vertus, tai reiškė, kad Rio Claro ložės laivas negalėjo praplaukti nusekusia ežero dalimi, kita vertus – Poso Alegre visureigis galėjo pasiekti nutolusį ežerėlį, kur atsigaivinti atėjo pekarių būrys; jei tik prilyja labiau, privažiavimas ten apsemiamas, net visureigiai nepravažiuoja).

Tarp turistų Pantanalyje populiaresnis sausasis metų laikas ir tada kai kurias ložes reikia užsakyti gerokai iš anksto. Galima rasti informacijos, kad liūčių periodas lapkritis-kovas, o sausasis – balandis-spalis; bet kaip pasiseks. Mes keliavome gruodžio pradžioje, o nėsyk nelijo, vanduo buvo nusekęs kaip niekad. Taip pat, net ir pradėjus lyti, Pantanalis nepasikeičia per naktį: vandens lygis kyla po truputį, aukščiausias būna pačioje liūčių sezono pabaigoje ir paskui slūgsta po truputį iki pat liūčių sezono išvakarių. Kadangi metais, kai keliavome, liūtys prasidėjo tik gruodžio viduryje, gruodžio pradžia ir buvo tas “žemiausio vandens metas”.

Ne mažiau svarbus už sezonus ir dienos ritmas: vienus gyvūnus, kaip tapyrus ar skruzdėdas, geriausiai išvysti naktį (arba temstant, arba švintant), o kitus nesunkiai pamatysi ir dienos metu. Dėl pirmųjų Pantanalyje keldavomės anksti, kad jau kokią 5 val. išeitume į žygį. Nėra prasmės Pantanalį pamatyti tik konkrečiu metu.

Privačios ekskursijos – brangu, bet išsamu

Pats brangiausias būdas pažinti Pantanalį – privačios ekskursijos. Lyginant su autonuoma ir tieisogiai užskayta nakvyne ložėse, išeina dar apie dvigubai brangiau.

Ekskursijos, šiaip jau, veža į tas pačias Pantanalio ložes, bet paima nuo oro uosto ar viešbučio Kujaboje, o visą laiką kartu važiuoja gidas (galima rasti anglakalbių). Jas siūlančių kompanijų – kelios dešimtys.

Be įprastinio ekskursijos privalumo – kad viskas už tave suplanuota be portugalų k. žinių – čia Pantanalyje dar keli. Visų pirma, automobilis ir patyręs vairuotojas: jei keliauji sausu sezono metu, to nereikia (vieškelis kaip vieškelis), bet jei smarkiai paliję, reikalingas visureigis, o tokį pačiam išsinuomoti brangiau ir sunkiau, be to, ne kiekvienas, kas moka vairuoti, moka, tarkime, drąsiai kirsti gilią it ežerėlis balą (Paragvajuje tokioje esame palikę ir automobilio bamperį).

Antra, gidai gerai išmano gyvūnų ir sezono situaciją (pvz. kurioje ložėje gyvūnų daugiau), bendrauja tarpusavyje, gali turėti automobilius su naktiniu apšvietimu naktiniams safariams: visgi, verta atsiklausti.

Ekskursijų pasiūla prasideda nuo 2 naktų / 3 dienų iki savaitės ir ilgesnių. Ilgiausios ir brangiausios paprastai vadinamos „Jaguarų turais“: nes (be įprastinių ložių ir pramogų) veža iki pat Porto Džofrės, iš kur laivu plaukiama į plotus, kuriuose dažnai ant kranto gali pamatyti šiuos didžiausius Pantanalio plėšrūnus. Tas „dažnai“, kaip paskojo ties tuo dirbantys, kokie trys kartai per dieną – o būna dienų, kai jų neišvysti. Apskritai gyvūnų Pantanalyje per tą patį laiką pamatai kiek mažiau, nei Afrikos nacionalinuose parkuose – ypač didžiųjų gyvūnų. Gal todėl čia ekskursijos ilgesnės: juk niekas nesidžiaugtų gatvęs vienos dienos jaguarų turą, per kurį nepamatė jaguarų…

Nors daugelis užsieniečių renkasi būtent ekskursijas, šiaip jau sausu metų laiku tikriausiai neblogesnė mintis važiuoti į ložes automobiliu, kaip daro daugelis brazilų (beje, ložės ir pačios gali suorganizuoti atsivežimą).

Tiesa, tarp pačių brazilų Pantanalis išvis nėra labai popouliarus: kad ir nėra matę šitiek gyvūnų vienoje vietoje, kiekvienas šiaip jau kartą-kitą per gyvenimą sutikęs koačius ar pekarius ar beždžiones, taigi, mokėti didelius pinigus dėl tų pačių gyvūnų jiems neatrodo verta dėmesio.

Kiek gi gyvūnų yra Pantanalyje? Per tris dienas ir dvi naktis (ne „jaguarų turą“) Pantanalyje išvydome:
Po šimtą ir daugiau – kapibarų, kaimanų.
Po dešimt ir daugiau – beždžionių-kapucinų, nandu, koačių, pekarių, elnių, ūdrų.
Keletą – agučių, lapių.
Po vieną – tapyrą, milžinišką vorą, vėžlį.
Nepamatėme – skruzdėdų, jaguarų, ocelotų, pumų, anakondų, šarvuočių.

Aišku, kitiems žmonėms gali pasisekti skirtingai – bet tai kažkiek atspindi gyvūnų pamatymo Pantanalyje tikimybes.

Na, ir dar Pantanalyje mačiau šimtus karvių, dešimtis arklių, kelias kiaules – priešingai nei Afrikos nacionaliniai parkai, didelė Pantanalio dalis yra milžiniškos tarsi ištisi Lietuvos rajonai Brazilijos ūkininkų ganyklos. Bet laukinė ir nelaukinė gamta viena kitai stebėtinai netrukdo: karvės, arkliai, kapibaros, elniai, beždžionės – viskas šalia; tokių milžiniškų plėšrūnų, kad medžiotų jaučius ar žirgus, Pantanalyje tiesiog nėra. O dalis ūkininkų pastaraisiais dešimtmečiais savo ūkiuose įsteigė ir ložes turistams. Jų gyvenimas vienišas – net vaikai negali gyventi kartu su jais, nes, pagal Brazilijos įstatymus, jiems reikia eiti į mokyklą, o Pantanalyje tokių nėra.

Taip pat Pantanalyje gausu žuvų, tad, žvejybos sezono metu, čia plūsta Brazilijos žvejai. Medžioklė gi visoje Brazilijoje uždrausta.

Kaip nuvykti į Pantanalį, Kujaba ir Čapada Guimaraes

Brazilija – milžiniška šalis. Tarkime, jei šiaurinis Pantanalis būtų Lietuva, tai didieji Brazilijos miestai – Rio de Žaneiras ir San Paulas – būtų ten, kur Bulgarija ar Turkija. Atstumas keliu 1700-2000 km.

Nuvažiuoti automobiliu ar autobusu įmanoma – bet kai pakeliui mažai žavių vietų (arba reikia važiuoti per aplinkui) nutariau, kad neverta, ir iš San Paulo skridau. Nors skrydžiai Brazilijoje kiek brangesni, nei panašaus atstumo „Ryanair“ ir „Wizzair“ išlepintoje Europoje, kainos nėra milžiniškos.

Pantanalio „vartai“, per kuriuos skridau aš – Kujabos didmiestis. Nors gyventojų ten 1 mln., o miestas įkurtas dar XVIII a. aukso kasėjų, žiūrėti ten nelabai yra ką. Daugybė senųjų namų yra nugriauta, o 1968 m. kujabiečiai sugebėjo nugriauti net… savo barokinę katedrą. Pastatė iš naujo, moderniai ir nykiai. Nepalyginsi Kujabos su autentiškais Minas Žeraiso valstijos aukso miesteliais.

Bet Kujaba nėra vien Pantanalio vartai – į kitą pusę nuo jos plyti Šapada do Guimaraes nacionalinis parkas, graži miškinga plynaukštė, žavinti ne tiek gyvūnais, kiek gražiais gamtovaizdžiais, ypač žvelgiant žemyn į žemumas. Viena gražiausių – Geodezinio centro apžvalgos aikštelė, kurioje, be kita ko, yra viso Pietų Amerikos žemyno centras (Kujabos mieste irgi yra „centras“, bet jis apskaičiuotas dar ne GPS laikais).

Mato Groso valstijoje yra ir daugiau ko gražaus, bet kai valstija dydžio sulig pustrečios Vokietijos, ne viską paprasta aplankyti net iš regiono sostinės Kujabos. „Mato Groso“ reiškia „Tankus miškas“, tiesa, to miško Mato Grose vis mažiau ir mažiau: jis kertamas, jį pakeičia pelningos sojų plantacijos, gerokai praturtinusios valstiją. Tačiau Mato Groso pakraščiuose, ypač šiauriniuose, dar gausu tikrų džiunglių, kurias valdo indėnų gentys ir kelionėms ten reikia specialaus leidimo. Ten Mato Grosas pereina į Amazoniją.

Pietų Pantanalio lankymui dar galima skristi į Kampo Grandę, kitos – Mato Groso do Sul – valstijos sostinę. Pietuose mažiau galimybių, bet Pantanalį ten galima derinti su Bonito, kur galima nardyti visokiose olose.

Pantanalyje ir aplink iš viso praleidau keturias dienas. Dar norėčiau kada grįžti – gal sutikti jaguarą, o gal tiesiog ilsėtis Poso Alegre ložės hamake stebėdamas praeinančius gyvūnus. Šiaip ar taip, Pantanalis – unikali vieta ir Brazilijoje, ir Amerikoje, ir pasaulyje: niekur kitur laukinėje gamtoje nerasi taip lengvai pasiekiamo šitokio (ar panašaus) gyvūnų derinio. Į Pantanalį nuvykau tik per savo trečiąją kelionę į Braziliją – bet puikiai suprasiu ir tuos, kuriems Pantanalis – viena pirmų vietų, kurią jie trokš aplankyti Brazilijoje.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

---

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Tai – kita Brazilija! Stereotipai čia griūva.

Smėlis, vandenynas, kurortai, karštis – yra (tiesa, žiemom vietiniams jau vėsu). Užtat skurdo, lūšnynų, nusikaltimų – daug mažiau. Kartais ten jausdavausi lyg Argentinoje, kartais – išvis tarsi Floridoje.

Tai – Brazilijos pietų pakrantė. Turtingiausios ir saugiausios Brazilijos žemės, kur daugelis gyventojų – imigrantų iš Europos palikuonys, išlaikę vokiškas, itališkas ar net lenkiškas tradicijas.

Santa Katarinos sala – visa pietų Brazilija vienoje saloje

Jei nori pamatyti Brazilijos pietų pakrantę, bet neturi daug laiko ar noro blaškytis – keliauk į Santa Katarinos salą. Dydžio sulig Lietuvos apskritimi, ji turi viską, kuo žavi šis regionas, ir atstumai tarp vietų neviršija keliasdešimt kilometrų.

Paplūdimiai – nuo atokių iki pilnų, nuo siaurų smėlio ruožų iki Žoakinos (Pria da Joaquina) su Nidą primenančiomis kopomis.

„Europiniai“ žvejų kaimeliai – čia tarsi „teleportuoti“ iš Kanarų ar Azorų (pvz. Santo Antonio de Lisboa), su kukliai puošniomis bažnytėlėmis ir pakrantės promenadų kavinėmis.

Kurortai – nuo švelniai apšepusių ar hipiškų su pigiais restoranais iki Žurere Internasional, kur greta rūmus primenančių individualių namų stovi „Porsche“ ar „Rolls Royce“ automobiliai: lyg pas muilo operų milijonierius.

Bet turbūt unikaliausia vieta – Santa Katarinos salos vidury tyvuliuojantis milžiniškas Konseisao ežeras. Kai žvelgi į jį nuo aplinkinių kalvų atrodo, kad tai turėtų būti jūros įlanka: nes kaip gi toks galėtų tilpti tokioje saloje? Yra net Costa da Lagoa kaimelis, pasiekiamas vien plaukiant per ežerą laivu (arba 2-4 km žygiu kalvomis).

Balneario Kamboriu – Brazilijos Manhetenas, kurį žino tik patys brazilai

Ir visgi pietų Brazilijos turizmo sostine vadinama ne Santa Katarinos sala, o tikra jos priešingybė. Miestas, kurį pravardžiuoja „Brazilijos Dubajumi“ ar „Brazilijos Manhetenu“. Miestas, kuriame (2021 m. duomenimis) stovi keturi aukščiausi Brazilijos pastatai ir 4 iš 10 aukščiausių visos Pietų Amerikos(!) pastatų. Ir kartu miestas, kurio pavadinimą net aš, geografijos mylėtojas nuo vaikystės, sužinojau tik keliaudamas po tą žemyną. Tai – Balneario Kamboriu.

Jei kam poilsis – tai laukinė gamta ar bent troba prie tuščio paplūdimio, geriau į šį kurortą nekišti nosies. Užtat kam patinka ilsėtis miesto atmosferoje sunkiai ras Pietų Amerikoje geresnį kurortą. Tai – ~8 km ilgio paplūdimys-įlanka, įrėmintas dangoraižiais ir molais. Primena Rio de Žaneirą, tik pastatai daaaug aukštesni. „Lonely Planet“ knyga praminusi Balneario Kamboriu „vargšų Rio“: suprask, aplinkiniai kalnai ne tokie aukšti, kaip „tikrame Rio“, ir juos karūnuojanti Šviesos Kristaus statula tokia kičinė, neprilygstanti Rio Kristui atpirkėjui (Kristus sukinėja žibintą? Jo papėdėje diskotekiniais šviestuvais nutviekstas restoranas? Jame Biblijos citatos greta taksi reklamų?).

Bet man Balneario Kamboriu labiau atrodė kaip turtuolių Rio de Žaneiras: jokių lūšnynų (favelų) palei kalnus, atsisėdęs ant paplūdimio kėdžių gali nesibaiminti „smėlio kapitonais“ pravardžiuojamų nuo poilsiautojų daiktus plėšiančių banditų, gausu prabangių automobilių, saugus gyvenimas verda ir po saulėlydžio.

Gausu restoranų ir kitų pramogų. Tik gamta tokia „pakinkyta“ turizmui. Rytiniame gale yra išlikęs Atlanto miško fragmentas (kadaise didaus tarsi Amazonė, užėmusio visą rytų Braziliją), bet jis pasiekiamas lynų keltuvu, o be kelių asfaltuotų pasivaikščiojimo takų ten – visokie atrakcionai (vasaros rogutės ir pan.). Anapus miško keltuvas leidžia į kitą, atokesnį, paplūdimį. Tik tas atokesnis paplūdimys dar pilnesnis žmonių, nei pagrindinis.

Europos slėnis – atplyšę Vokietijos ar Italijos gabalėliai

Kai Brazilija klestėjo kaip kolonija, Brazilijos pietų pakrantė buvo praktiškai bergždžia žemė: nei ten buvo plantacijų, nei aukso kasyklų.

Ir tik nepriklausomybę gavusi Brazilija XIX a. ėmė šias žemes įsisavinti. Tam pakvietė imigrantus iš Europos, dalindama jiems „niekieno žemes“. Atsiliepė šimtai tūkstančių vokiečių, italų, austrų, lenkų, ukrainiečių. Jie įsteigė savo miestus. Iki pat šiol Brazilijos pietų pakrantė – pati „balčiausia“; net 80% žmonių čia baltaodžiai, kai bendrai Brazilijoje tik 47%.

Iš Europos kultūros liko ne vien odos spalva. Net ir po šimto metų daugybės imigrantų palikuonys saugo savo kultūrą, kalba savo kalbomis. Labiausiai tapatybę išlaikęs regionas vadinamas Europos slėniu (Vale Europeu). Ir iš visų tautų geriausiai kultūrą išsaugojo vokiečiai.

Jų sostinė – Kauno dydžio Blumenau miestas, kurio alaus Oktoberfestas vadinamas ir „Antru pagal dydį po Miuncheno Oktoberfestu“ ir „Antra po Rio karnavalo Brazilijos švente“. Nežinia, ar tai visai tiesa, bet Blumenau Germanijos parke net ir ne spalio mėnesį išties jaučiausi pataikęs į tokią sudisnėjintą Vokietiją ar Europą (tarp vokiškų tautinių rūbų suvenyrinėse kažkodėl parduodamos ir matrioškos – gi irgi Europa). O Blumenau senamiestyje matai fachverkinius pastatus.

Tarp vokiškų pastatų – rotušė. Dabar ten „Havan“ universalinė parduotuvė. „Havan“ tinklas – dar vienas „europietiškai kičinio“ regiono veidas, kurį pastebi jau pirmą dieną. Kiekviena parduotuvė pastatyta senovės Graikijos stiliumi, o pagrindinių parkingus puošia… milžiniškos Niujorko Laisvės statulos kopijos. Jų yra ir kitur Brazilijoje, bet štabas – Bruskės miestelyje netoli Blumenau (reklamuojamame kaip “Havan žemė”) ir daugiausia jų būtent tame regione.

Dar vokiškesnis Pomerodės miestelis kuris įkurtas dar 1861 m., bet, sakoma, vokiškai tebekalba 70% žmonių. Matydamas gausybę blondinų vaikų, Vokietijos vėliavomis puoštų restoranų galėjau tuo patikėti. Tiesa, Pomerodė jau mažesnė (34 000 gyv.), įspūdingų pastatų mažiau, bet yra.

Kitoms tautoms sekasi prasčiau nei vokiečiams. Itališkas Novo Trentas bent jau turi vyninių ir Italijos vėliavų spalvomis padažytus apšvietimo stulpus. Iš lietuvių neliko visai nieko. Gal 1000 jų irgi dalyvavo XIX-XX a. sandūros Brazilijos pietų kolonizacijoje, bet tiek buvo gerokai per mažai: per kartą-dvi jie susimaišė su kitataučiais ir pranyko tame tautų katile. Tvirta Brazilijos lietuvių bendruomenė, kurios širdis – San Paulas, atsirado tik kartu su vėlesniais – tarpukario – imigrantais.

Didmiesčiai nėra Pietų pakrantės pažiba (Florianopolis ir Kuritiba)

Žymiausio Brazilijos pietų pakrantės didmiesčio – Florianopolio – pusė stūkso Santa Katarinos saloje, o kita pusė – žemyne.

Gal dėl romantiškos vietos aplink sąsiaurį, kertamą gražaus tilto, apie Florianopolį nesunku paskaityti daug gražaus. Ir visgi Braziljos pietų pakrantės miražas jame kiek pranyksta: kaip kiekviename Brazilijos didmiestyje, rasi čia ir nemažai elgetų, ir narkomanų, o išlikusius pavienius gražius pastatus stelbia XX a. nykumos eilės.

Bent jau kiek geriau už Kuritibą (Paranos valstijos sostinės), kur nakvojau pakeliui į Pietų pakrantę iš San Paulo. Temstant visame centre skubiai uždarė parduotuves ir restoranus, o policininkai bergždžiai vaikė kažkur „kaifo pasaulyje“ klajojančius narkomanus, kad šie bent jau negulėtų greta autobusų stoties (matyt, kenkia įvaizdžiui). Nors mieste 2 mln. žmonių, turbūt vienintelė tikrai žymi vietia – Oskaro Nijemerio muzijeus suprojektuotas Oskaro Nijemejerio, kuriame, be pačiam architektui skirtos salės – visokios laikinos meno parodos. Man net įdomesni pasirodė “tautiniai” muziejai, kuriuos puoselėja Kuritibą kūrusių Europos imigrantų tautos: lenkų kaimelis, o ypač ukrainiečių muziejus, įkurdintas specialiai pastatytoje autentiško stiliaus cerkvėje. Holodomoro memorialas šalimais visiems brazilams primena šį baisų genocidą, o gretima parduotuvėlė prekiauja ukrainietiškais suvenyrais.

Šalia kiekvieno didmiesčio – vietos pabėgti toli toli

Bet nesvarbu, kas darosi Brazilijos Pietų pakrantės didmiesčiuose – jų ten testūkso vos keli. Tikroji Pietų pakrantės dvasia – kaimuose, miesteliuose ir kurortuose. Ir Santa Katarinos saloje pakanka nuo Florianopolio persiversti per gražius vaizdus dovanojančius kalnus ir jau esi paežerės Lagoa da Konseisao, visai kitokiame, malonesniame miestelyje.

O 70 km į rytus nuo Kuritibos, nusileidus nuo kalvų – senas Morretes miestukas, garsėjantis restoranais ir į jį vedančiu turistiniu kalnų geležinkeliu. Dar už 10 km – sena Antoninos aikštė, bažnytėlė, namai, pakrantė: tas miestelis pasirodė dar gražesnis, nors ir ne taip “turizmo gidų apdainuotas”. Ten viską sukūrė dar reti portugalų kolonistai, o ne vėlesni imigrantai.

Na o 100 km nuo Kuritibos – jau savaitgaliais sklidina kurortų eilė. Ir jos gale – Ilha Do Mel sala, tiesiog pertekusi atmosfera, vienas autentiškiausių Pietų Brazilijos kurortų. Ten galima plaukti tik laivu, nėra jokių automobilių, poilsiaujama miškuose paskendusiame Nova Brasilia kaime arba kiek didesniame Enkantadas, vaikštoma tik paplūdimiais ar smėlėtais takais. Iki švyturio su nuostabiu vaizdu, pakrantės olų, XVIII a. portugalų tvirtovės, pro visokius gyvūnus (sutikau gyvatę, daug šikšnosparnių). Bet visgi tai Brazilija: ir tokiose atokiose vietose pilna linksmybių, gyvos muzikos kokiame bare, kurio per medžius iš toliau nė nesimato. Arba tiesiog paplūdimyje.

Tiesa, brazilų akimis žiūrint turizmo sezonas Pietų Brazilijos kurortuose – ne amžinas. Juk jei sausį-kovą dienomis ten pleškina +29 laipsnių karštis, tai liepą – brazilišką žiemą – vos +21… Lietuviui turbūt nė motais: +21, būtent toks vidurkis Palangos oro temperatūros liepos ir rugpjūčio – mūsų vasaros – dienomis…

Brazilija, kuria paprasta džiaugtis

Brazilijos pietų pakrantę aplankiau tik keliaudamas po Braziliją trečiąjį kartą. Tiesiog ši šalis yra tokia milžiniška ir pertekusi pasaulio stebuklais. Ir, turiu pripažinti, kad ir žavi, Santa Katarinos salos gamta neprilygsta Amazonijos džiunglėms, Igvasu kriokliams ar Pantanalio gyvūnijai, o Balneario Kamboriu visgi nėra Rio de Žaneiras.

Bet mano žmona trečiąjį kartą keliauti Brazilijon iš pradžių išvis nelabai norėjo. Prisiminimai apie apiplėšimą Rio de Žaneire ar kišenvagystę Manause darė savo. „Argentina – gerai“ – sako – „bet ne Brazilija“. Skurdas, plėšikai. „Jei jau skrendame, gal galima trumpiau?“.

Kai nuvažiavome į Pietų pakrantę, ji pakeitė nuomonę – „Jei būtume žinoję, kad čia taip gerai, būtume pasilikę ilgiau“. Nes keliaudamas po Braziliją supranti, kad grožis – ne viskas. Dairytis į nuostabią San Paulo architektūrą ar gėrėtis Rio karnavalo platformomis ne taip smagu, kai periferiniu regėjimu turi nuolat sekti ar niekas nesikėsina traukti tavo piniginės ar tave parversti, kai negali ramiai fotografuoti ar filmuoti nerizikuodamas telefonu, ką jau kalbėti apie fotoaparatą, kai turi nuolat turėti mintyse, kurį rajoną kokiu laiku privalai palikti.

Ir štai Pietų pakrantėje – bent jau ne didmiesčiuose – galėjome vėl jaustis jaukiai ir saugiai.

Net jei tai, lankytinų vietų požiūriu, galbūt yra „antrarūšis“ Brazilijos regionas, superdidelėje ir gamta turtingoje Brazilijoje ir „antrarūšis“ regionas yra toks, panašaus grožio į kurį daugybėje šalių nerasi išvis.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

---

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Lieuvoje mirtis yra “po devyniais užraktais”, jos bijoma. Lavonų nuotraukų neberasi laikraščiuose ar televizijoje, velioniai greitai sudeginami ar užkasami.

Vietos, kur pilna lavonų, kaulų ir kitų pasibaigusių gyvenimų ženklų mums primena siaubo filmus. Bet yra kultūrų ir vietų, kur tai – visiškai normalu. Čia – “baisiausios” lietuviui vietos, kur stoji akis į akį su mirtimi (visas aplankiau pats).

Pastaba: apie baisiausias genocidų ir nelaimių vietas – atskiras straipsnis.

 

---

Gvanachuato mumijų muziejus

Vieta: Meksika

Jokioje kitoje šalyje nemačiau kasdieniame gyvenime šitiek aliuzijų į mirtį kiek Meksikoje. Pradėsiu nuo nekalčiausių: Vėlinės Meksikoje švenčiamos tris dienas, o švytinčios karstų parduotuvės kiekviename miestelyje veikia kiaurą parą.

Sankryžose prekeiviai pardavinėja itin populiarią “Raudonąją spaudą” – laikraščius ir žurnalus, kurių “vinis” – žiauriai sumaitotų lavonų nuotraukos. Jų žurnalistai klausydamiesi policijos radijų lenktyniauja su teisėsaugininkais: nori pirmieji pamatyti narkomafijozų darbelius ar avarijų pasekmes bei nufotografuoti iš kuo arčiau. Jokie įstatymai Meksikoje to neriboja; “Dar niekas nėra mūsų padavęs į teismą” – dokumentiniame filme gyrėsi liūdnai pagarsėjusio savaitraščio “Alarma!” vyr. redaktorius. Beje, kitokių, meniškesnių, negyvėlių nuotraukų parodą mačiau net Mechiko meno muziejuje.

Bet labiausiai pribloškianti akistata su mirtimi Meksikoje – Gvanachuato mumijų muziejus. “Panteone” ant kalvos sukrautos ne kokios actekų mumijos, tačiau iš vietinių kapinių surinkti kažkodėl nesupuvę lavonai. Tų numirėlių, kurių šeimos laiku nesusimokėdavo mokesčių už “kapo nuomą”. Istorinės reikšmės Gvanachuato mumijos neturi, bet turistai vis tiek plūsta miniomis (vedini vaikais) žiūrėti tokių eksponatų kaip mažiausia pasaulio mumija, vaikų mumijos su karūnomis, gyvos palaidotos moters mumija… Mirtis meksikiečiams – ir pramoga.

Skaityti daugiau: Meksika – piramidės, bažnyčios ir mirtis

 

---

Sedlecės kaulų koplyčia

Vieta: Čekija

Neįtikėčiausia gal net visos Čekijos vieta – Sedlecės kaulų koplyčia. Jos vidaus stiliaus niekaip nesutalpinsi į architektūros stilių rėmus – nes viskas padaryta iš žmonių kaulų! Viskas – sietynas, altorius, įėjimo puošyba, kryžiai, baisusis Švarcenbergų šeimos herbas su turko akį kertančiu varnu, o keturiuose kampuose – keturios kaulų piramidės.

Viduramžių Čekijoje daug miestelių turėjo tokias „kaulų koplyčias“ – apačioje krauti kaulai, viršuje už miestelio mirusiuosius melsdavosi miestelio gyvieji. Daug tokių kaulų vėliau sulaidota (tarp jų – prie Kutna Horos Šv. Barboros bažnyčios), bet Sedlecėje nueita priešinga kryptimi – Švarcenbergai pasamdė liaudies menininką Františeką Rintą, kad kaulus išdėliotų meniškai. Praėjo dar šimtmetis ir šiandienėje turistinėje Čekijoje tai – viena svarbiausių lankytinų vietų. Klausyklos, suolai dingo – užtat įkurta parduotuvėlė, kur netgi parduodami marškinėliai su kaukolėmis, kaukolė išdėliota ant gretimo šaligatvio, o siaubo mėgėjams rengiami „naktiniai turai“ po koplyčią.

Skaityti daugiau: Čekija – tai ne vien Praha!

 

---

Toradžų kapinės

Vieta: Indonezija (Sulavesis)

Toradžų tautos Indonezijoje kapai stulbina dar labiau, nei namai. Namai – daugmaž vienodi, o kapai – be galo įvairūs. Vieni atgula kalnų šlaituose pakabintuose karstuose, kuriuos tegalima pasiekti kabančiomis bambukinėmis kopėčiomis (buivolo formos karstas – vyro, kiaulės – moters). Kitiems 3 mėnesius kietose uolienose sunkiai kalamos angos medinėmis durimis (kiekvienoje telpa 3-8 lavonai). Tretiems – puošnūs kapai-pastatai, primenantys tradicinius toradžų namus. Ketvirti mirę padedami į natūralias olas. O „Vaikų, kuriems dar neišaugę dantys“ kapeliai – medžiuose išpjautos skylės, „kad vaiko kūnelis įaugtų į medį“. Tik vargšai ir atsivertusieji į islamą kasami į žemę – nors pirmieji dar gali viltis, kad kada nors koks palikuonis praturtės ir pastatys virš jo kapo simbolinį namą.

Priešais kapinynus – svarbiausių giminės asmenų statulos, vadinamos tau tau. Medinės ar akmeninės, labai tikroviškos, gaminamos 3 mėnesius ir kainuojančios 1000 eurų. Tik tas mirusysis, kurio laidotuvėse paaukoti bent 24 buivolai, turi teisę į tau tau papuoštą kapą.

Iš daugybės karstų, kapų kyšo kaulai ir kaukolės. Jų niekas neslepia. Priešingai: kai lavonas supūva, giminaičiai specialiai padeda kaukolę, kad matytųsi, už tokią teisę dar rituališkai paaukoję kiaulę. Pirmą kartą toks vaizdas švelniai šokiravo, bet po kelių dienų toradžų krašte kaukolės, kaulai, baugios tau tau skulptūros tapo tokia įprasta aplinkos dalimi, kaip ir namai, medžiai, kalnai. Lietuvoje kur gūdžiame miške išvydęs kaukolę krūpteltum, ją radę vaikai gal gąsdintų vienas kitą: o pas toradžus štai guli šimtmečius atvirai kaulai ir niekas jų neima. „Prašome neimti kaulų ir kaukolių – parsinešus namo, gali vaidentis“ – skelbiama stende turistams.

Skaityti daugiau: Toradžai – kraupiausiai žavi tauta

 

---

Baisiausių mirties vietų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Baisiausios mirties vietos.

 

---

Kitos baisios mirties vietos

Merapio ugnikalnio prieigos (Indonezija)

Vieno aktyviausių pasaulio ugnikalnio šlaituose gyvenusių žmonių kaimus 2010 m. užliejo pelenai, lava. Muziejėlyje gali pamatyti sukepusius kompiuterius ar grotuvus, lavonų nuotraukas. Tai nebuvo genocidas, o gamtinė nelaimė: bet atmosfera ten primena žudynių vietą. Daug kas liudija pranykusius gyvenimus.
Plačiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala.

Bankoko teismo medicinos muziejus (Tailandas)

Tarp eksponatų – ir pajuodijusi vaikų žudiko mumija, ir cunamių aukų nuotraukų galerija, ir visokie apsigimimai: “į vatą” muziejus nieko nevynioja, čia ne Vakarų pasaulis, kur viskas turi būti politkorektiška.
Plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė.

Romos kapucinų kapai

Vieta: Italija

Romos kapucinų vienuoliai pageidaudavo, kad po mirties jų kaulai būtų sudėlioti į įvairius meno kūrinius. Tai galite pamatyti čia.
Plačiau: Roma – Europos istorija viename mieste

Limos katakombos

Vieta: Peru

Kaukolės ir kaulai čia sudėstyti į geometrines figūras.
Plačiau: Peru – Inkų imperijos širdis

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Miškai turi save kažką stebuklingo. Tikra gūduma, kurioje lengva pasiklysti, pilna įvairiausių – bet sunkiai pastebimų – gyvūnų. Tiesa, dauguma šiuolaikinių miškų praradę tą žavesį: jie prižiūrimi, kertami, atauginami, tvarkomi. Bet pasaulis milžiniškas, ir jame dar pilna “laukinių” miškų, džiunglių, pelkių kaip po senovei.

Tai – įspūdingiausi mano regėti miškai ir džiunglės.

 

---

Amazonės džiunglės

Vieta: Brazilija

Amazonės džiunglių plotas – beveik kaip visos Europos. Viskas ten keletą kartų įspūdingiau, nei esame įpratę: medžiai tankesni, gyvūnų rūšių daugiau, upės pločio sulig Kuršių mariomis, kasmetiniai jų potvyniai – sulig triaukščiais namais, o nepermatomose jų gelmėse žuvys užauga virš 4 metrų.

Žmonės – tik menka Amazonijos detalė. Jie, kaip ir visais laikais, gyvena tik paupiuose, tarp kaimų ir miestelių plaukioja laivais. Ir upės, ir džiunglės jiems – baugiai paslaptingos. Jose – nežinomos gyvūnų rūšys, neatrastos indėnų gentys.

Populiariausias būdas pažinti Amazoniją – ekskursijos upėmis į džiungles. Vienintelio džiunglių didmiesčio Manauso kelionių agentūros verčiasi per galvą, kad sutalpintų į jas viską, ką Amazonė gali pasiūlyti: plaukimą laivais, artimą kontaktą su gyvūnais ir augalais, indėnų pasirodymus.

Daug Manauso keliautojų išsiruošia į daugiadienes išvykas su nakvynėmis džiunglėse, miega hamakuose džiunglėse. Esu nakvojęs ir hamake džiunglėse, klausydamas ūbaujančių it sirenos beždžionių balsų, ir laive, plūduriuojančiame per lietaus sezoną užtvyndytoje pievoje. Nors “stereotipinės džiunglės” – tokios, per kurias kertamasi su mačete, iš tikrųjų, jeigu pasieki niekada nekirstas džiungles (toliau didmiesčių), ten gali vaikščioti beveik laisvai: krūmokšnių nėra, o visi medžiai tokie aukšti, kad jokios šakos nė kiek netrukdo. Stebėdamas susipynusias šakas, medžius smaugiančias figas, šarvuočių urvus ir gyvūnų liekanas galėjau pasijusti it grįžęs daug tūkstančių metų atgal.

Amazonės regione yra nuostabiausia pasaulyje gamtos įvairovė. Kas dešimta pasaulio organizmų rūšis gyvuoja tame rodos begaliniame miške. Deja, išvysti gyvūnus ne taip ir paprasta – užstoja dar didesnis Amazonijos turtas: medžiai. Su smulkiais gyvūnais paprasčiau: milžiniškais drugiais, spalvingais paukščiais, gal – aukštai medžiuose miegančiais tingianiais. Taip išvysti gyvūnų urvus, pėdsakus. Vieninteliai dideli laukiniai gyvūnai, kuriuos garantuotai pamatai – rožiniai ilganosiai delfinai.

Pamatai – per silpnas žodis. Delfiną ir paliečiau, paskui, gyvūnui besisukant, pajutau jo pelekų jėgą. Pramoga vadinasi „plaukimas su delfinais“: turistai plūduriuoja kuriame nors Amazonės intako intake, o gidas panarina į jų ratelį įvairias negyvas žuvis – tikrą delfinų skanėstą. Protingiausi vandens žinduoliai, tikriausiai, to tik ir laukia.

Anakondos ir kaimanai paprastai gyvena upėse. Ten veisiasi ir vienos didžiausių pasaulyje gėlavandenių žuvų – arapaimos. Tai – plėšrios 3 metrų ilgio šamažuvės. Verslūs vietiniai siūlo pajusti arapaimų galią: duoda pagalį su pririšta žuvele ir nurodo merkti į arapaimų pilną baseiną. Šios „jauką“ pavagia su tokia jėga, kad „žvejai“ net aikteli. Kai 1981 m. Amazonėje nuskendo laivas „Sobral Santos“, tokios šamažuvės įtraukė po vandeniu leisgyvius žmonės (žuvo nuo 200 iki 350).

Priklausomai nuo to, iš kur atiteka, Amazonijoje upės būna trijų spalvų: rudos (kaip ir pati Amazonė), juodos arba skaidrios. Pastarųjų mažai, todėl žvelgdamas į upių vandenį visada žiūri į paslaptingas nepermatomas gelmes. Manoma, daugybė Amazonės žuvų rūšių dar nė nežinomos mokslui.

Didžiausias gamtos spektaklis, kurį pamato visi norintys, Manause – „Vandenų susitikimas“ (encontro dos aguas), dvispalvė Rio Negro (juodo) ir Solimoneso (rudo) santaka nuo kurios, tradiciškai laikoma, prasideda Amazonė. Upių spalvos skiriasi labai smarkiai, ir jų galingi vandenys dar daugelį kilometrų nesimaišydami teka greta vienas kito. Tokių “Vandenų sustikimų”, tik mažesnių – pilnos visos Amazonijos džiunglės.

Upės tebėra ir vieninteliai Amazonės “greitkeliai”. Visi miestai – prie upių, tarp jų plaukiama maršrutiniais upėlaiviais (trukmė skaičiuojama paromis, o miegama savo atsineštuose ir prie stulpų pririštuose hamakuose). Net namų, viešbučių, restoranų yra plaukiojančių viršum upių.

Pačios džiunglės – dar viena didžioji Amazonės krašto paslaptis. Jos – dydžio sulig visa Europos Sąjunga, ir tokios tankios, kad ten, manoma, gyvena dešimtys neatrastų indėnų genčių, keliančių Brazilijos valdžiai moralinę dilemą: kas geriau, palikti jas ramybėje (taigi ir akmens amžiuje) ar bandyti užmegzti ryšį. Žinant, kiek žalos indėnams pridarė kitų rasių valdžios praeityje, dabar paprastai laikomasi nesikišimo politikos. Tačiau seniau atrastos indėnų gentis noriai rodo savo tradicijas turistams.

Skaityti daugiau: Amazonė – vaizduotę pranokstančios džiunglės ir upės

 

---

Lamingtono džiunglės

Vieta: Kvinslandas, Australija

Australijos pirmykštės džiunglės – vienos seniausių pasaulyje. Tėra išlikę pavieniai jų ruožai tačiau tai ir – didžiausios pasaulyje netropinės džiunglės. Vienos žymiausių – Lamingtono džiunglės, vadinamos ir “debesų mišku”, nes beveik nuolat skendi debesyse.

Vingiuotas siaurutis kelias į senutį O’Reilių šeimos kalnų viešbutį – visai užgožtas aukštų medžių ir lijanų, tarp kurių šokuoja mažyčiai valabiai (kengūrėlės). Miškų apsuptas viešbutėlis irgi nestokoja šarmo – atrodo lyg kaimelis su bažnytėle, juk išvykti iš gūdaus miško kadaise trukdavo labai ilgai.

Yra ten ir kiekvienam prieinamas medžių lajų takas. Iš apačios džiunglės tai – tankios šaknys, medžius smaugiančios figos (sunykus jų apsuptam augalui jos pačios tampa kamienu), iš viršaus – žalia lapija, lijanų gausybė.

O kur dar vaizdai žemyn nuo apžvalgos aikštelių į, rodos, iš Juros periodo “perkeltą” laukinį mišką. Čia nėra vien metafora: tai seniausi nekirsti ir gamtos kataklizmų nesuniokoti pasaulio medynai, o seniausiems notofagams – ir po 5000 metų.

Skaityti daugiau: Kvinslandas – Australijos dvasia

 

---

Arašijamos bambukų giraitė

Vieta: Japonija

Viena romantiškiausių vietų pasivaikščiojimams Japonijoje. Tarp kietų it metalas bambukų jokiu būdu nesi toli nuo civilizacijos – juk tai labai tankiai gyvenama šalis, o dar šitiek turistų ir jų daugėja…

Tačiau kai pamatai tą bambukų užgožto tako vaizdą, nenuostabu, kad jis tiek dėmesio pritraukia. O dar visos šventyklėlės pakeliui.

Itin populiaru čia ne šiaip sau pasivaikščioti, o prieš tai apsivilkti tradicinį japonišką kimono ar (vasarą) jukatą. Jų neturintiems (tiek japonams, tiek užsieniečiams) – pilna nuomos agentūrų Arašijamos prieigose.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Evergleidso nacionalinis parkas

Vieta: Florida, JAV

Dauguma JAV nacionalinių parkų stebina kalnais, kanjonais – bet Floridos Evergleidsas – visiškai kitoks. „Čia tikra Florida, o ne Majamis” – sakė vietinis.

Visa Florida dar lygesnė už Lietuvą, aukščio rekordas – 105 metrai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, nebus ką žiūrėti: „lietuviški” miškeliai, pievos, tik karšta.

Bet tada pradeda rodytis paukščiai – įspūdingiausių spalvų, milžiniški. Ir aligatoriai. Jų Everglades gyvena apie du milijonus ir jie romūs – gali prieiti per žingsnį, beveik paliesti.

Tuos pelkynus (ar, kaip sako vietiniai, lėčiausią pasaulio upę) jau beveik šimtmetis galima tyrinėti įvairiausiais būdais. Įprasti pasivaikščiojimo takai, apžvalgos bokštai – tik pradžia.

Alternatyvių pramogų geriausia ieškoti palei Tamiami trail kelią – patį pirmą, dar tarpukariu nutiestą per šias pelkes. Ten – galimybės praplaukti laivais su propeleriais (labiau kaip pramoga: greitis, vėjas, vaizdai) ar pravažiuoti bagiu (mūsų važiavimas buvo labiau kaip ekskursija: lėtai, bet su ilgu pasakojimu). Toje aplinkoje vienas aukščio metras viską keičia: pelkynai virsta miškais. Lėkdamas su laivu per pelkyną ir važiuodamas mišku per bagį jaučiausi tarsi skirtingose šalyse.

Palei Tamiamio kelią pilna ir seminolų bei mikosukių kaimų. Floridos indėnus kolonistai sunaikino labai seniai (tik kažkoks akmenų ratas Majamio centre liko), bet apie XIX a., bėgdami nuo amerikiečių, į tuos pelkynus atsikėlė naujų indėnų ir, sumišę su pabėgusiais juodaisiais vergais, sukūrė naujas seminolų ir mikosukių gentis. Priešingai daugeliui JAV indėnų, šie – turtingi. Jiems priklauso gausybė kazino ir net pasaulinis „Hard Rock Cafe” tinklas. Prasigyveno iš turistų Tamiami kelyje, rodydami jiems savo amatus – ar, tiksliau, rodydami tai, ką turistai tikėjosi išvysti „pas indėnus”: pseudoindėniškus namus, dirbtinius totemus, aligatorių zoosodus su galimybe juos laikyti, aligatorių valdymo meną ir kt. Kažkada turistai labiausiai to ir norėjo, o pelkynai jiems tebuvo nuobodi gyventi netinkama žemė, tačiau šiais laikais ten tuštoka: daugelį domina tikra pelkių gamta.

Skaityti daugiau: Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

 

---

Kalifornijos pakrantės sekvojų miškai

„Įspūdingas miškas, įdomūs medžiai“. Kai kas nors man taip sako, lūkesčiai dideli nebūna: na, juk visi miškai, medžiai savaip panašūs, miškas – tai ne kalnas, ne kanjonas, ne krioklys!

Bet Kalifornijos pakrančių sekvojų miškai bemat privertė pamiršti bet kokias išankstines nuostatas. Jie – tarsi iš kitos planetos. Tu tarp jų – it koks kiškutis. Tai – aukščiausi pasaulio medžiai. Jie siekia 110 m, kai, tarkime, aukščiausi Lietuvos medžiai – tik 49 m. Tie medžiai tokie aukšti, kaip aukščiausi Vilniaus dangoraižiai. Užverti galvą – ir pribloškia. Nelyginant koks didelis kanjonas ar krioklys.

Ir tokie medžiai Kalifornijos pakrantėse sudaro ištisus niekada nekirstus miškus, ne vieną ir ne du nacionalinius ar regioninius parkus… Jų amžiaus nė nenustatysi, nes neturi rievių. Jei kuris nukrenta ir užvirsta kelią, taip ir lieka ten gulėti – darbininkai tik išpjauna dalį parvirtėlio, kad pravažiuotų mašinos ar praeitų praeiviai.

Pamatyti Kalifornijos „redwood“ vietų gausybė – ir mokamų, ir ne, ir trumpų pasivaikščiojimų, ir ilgų žygių, ir net pravažiavimų automobiliu.

Tai nėra kažkokia viena konkreti vieta – šie milžinimedžiai ten dažni tarsi Lietuvoje kokios pušys.

Skaityti daugiau: Kalifornija – kalnai, dykumos, paplūdimiai ir didmiesčiai

Sekvojų nacionalinis parkas

Vieta: Kalifornija, JAV

Sekvojų nacionaliniame parke – masyviausi pasaulio medžiai! Jo gigantiškajame miške (Giant Forest) pasijutau it nykštukas, o didžiausias generolo Šermano medis ne tik yra masyviausias pasaulio medis – bet ir masyviausias gyvas organizmas apskritai. Nuvirtusios sekvojos taip ir lieka gulėti ant žemės it atkeltos iš kokio paslaptingo priešistorinio pasaulio. Viena nepatraukta net tiesiant kelią – tiesiog per kamieną „pravestas“ automobilių tunelis! Viena tų fotogeniškiausių Kalifornijos vietų, kur vasaromis (Kalifornijos kalnų sezono metu) nusidriekia nuotraukų ištroškusių turistų eilės. Medžiai šitokie, kad iki masinio turizmo, kiti amerikiečiai nė netikėjo, kad jie išvis egzistuoja: įrodymui Kalifornija nukirto kelias sekvojas ir išsiuntė į turus po JAV didmiesčius, bet tenykščiai gyventojai jas praminė… „kalifornietiška apgavyste“: esą „čia ne vienas medis, o keli“.

Yra ir kita medalio pusė: aukščiai ten dideli (2000 m ir daugiau), naktys šaltos, žiemom kalnų perėjos nepravažiuojamai užsningamos, bet didžiausios tragedijos – vasaromis. Nebūna vasaros be miškų gaisrų; kai važiavome iš Sekvojų parko, apsupo dūmai, šalimais sraigtasparniai pildėsi kibirus ežere ir skrido gesinti židinių, o niekas nė nekreipė dėmesio, nė spauda apie tokį niekingą gaisrą nerašė… Didieji miškų gaisrai sunaikina ištisus miestelius. 2017 m. Venturos gaisras pražudė ir 23 evakuotis nespėjusių žmonių, o per pastaruosius metus sudegė net 20% visų pasaulio sekvojų. Šiaip jau tie milžiniški medžiai gaisrus ištveria, su pajuodusiais randais auga dar ir 1000 metų, bet Kalifornijos liepsnos darosi per įžūliai karštos…

Skaityti daugiau: Kalifornija – kalnai, dykumos, paplūdimiai ir didmiesčiai

 

---

 

---

Aprašyti įspūdingiausi miškai ir džiunglės žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Didingiausi pasaulio miškai, džiunglės ir pelkės.

 

---

Kiti įspūdingi miškai ir džiunglės

Gal ne tokie unikalūs kaip tie, aprašyti aukščiau, bet vis tiek užgniaušiantys kvapą.

Taman Negara Malaizijoje

Taman Negara reiškia tiesiog “nacionalinis parkas” ir tai yra pačios seniausios ir žymiausios džiunglės Malaizijos pusiasalyje.
Plačiau: Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį

Suakmenėjęs miškas Argentinoje

Iš pirmo žvilgsnio, čia joks miškas – greičiau laukas. Tačiau miškas ten žaliavo prieš milijonus metų. Unikalios gamtinės sąlygos lėmė, kad medžiai nesunyko, o virto milžiniškomis fosilijomis: suakmenėję jų kamienai iki šiol voliojasi lauke.
Plačiau: Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

Beždžionių miškas Balyje (Indonezija)

Pavadinimas skamba kaip kvaila pramoga turistams – ir išties, tiems, kas yra matę beždžionių, pavadinime minimos bedžionės didelio įspūdžio nepadarys, nors čia jų daug ir jos įkyrios. Užtat visiems įspūdį paliks tankiai susivijusios šakos ir pats miškas.
Plačiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

Kaurių miškas Naujojoje Zelandijoje

2000 metų amžiaus ir senesni stori kauriai – vienas iš Naujosios Zelandijos simbolių. Eiti toje storų kamienų tankmėje tikrai įspūdinga.
Plačiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Joshua Tree nacionalinis parkas Kalifornijoje, JAV

Asmeninius pasaulio stebuklus skirstau į kategorijas – įspūdingiausi kanjonai, dykumos, miškai. Bet kam priskirti Joshua Tree nacionalinį parką. Ar tai retas miškas? Ar dykuma su medžiais? Bet kad iš tikrųjų čia net ne medžiai, o žolės – trumpalapės jukos – tik atrodo kaip tokie medžiai-dinozaurai. Na, kad jautiesi ten kaip kiek kitoj planetoj tai tikrai…
Plačiau: Kalifornija – kalnai, dykumos, paplūdimiai ir didmiesčiai

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Dauguma pasaulio turistų lanko tai, kas nejuda: pastatai, kalnai, jūros ir ežerai… Tačiau iš tikro bene įspūdingiausios pasaulyje yra įvairios šventės ir ceremonijos. Tiesa, svarbiausios jų vyksta tik kasmet ar rečiau – ir todėl jų aplankymą reikia specialiai planuoti. Bet tai padaręs gali patirti įspūdingiausias gyvenimo akimirkas!

Čia aprašau įspūdingiausias pasaulio tradicijas, kurias visas regėjau savo akimis.

 

---

Rio de Žaneiro karnavalas

Vieta ir laikas: Brazilija, kasmet (aplink užgavėnes)

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino. Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos. Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius ir nerasi su kuo palyginti. Tai – net labiau sportas nei šventė (nes yra vertinimai, kurie ne mažiau svarbūs Brazilijoje už futbolo rezultatus, savotiški mokyklų ultros ir t.t.), tad aprašiau jį tarp įspūdingiausių sporto šakų.

Bet sambos mokyklų pasirodymai tai tik maža karnavalo, kaip šventės, dalis. pat metu vyksta ir šimtai gatvės koncertų, paradų.

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotas.

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir aplinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Skaityti daugiau:
Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

 

---

Velykų savaitė Filipinuose

Vieta ir laikas: Filipinai, nuo katalikų Verbų sekmadienio iki Velykų sekmadienio

„Velykų savaitė“, o ne Velykos todėl, kad Filipinuose pagrindinė metų šventė… Didysis penktadienis! Tai – vienintelė diena metuose, kai Filipinuose beveik niekas nedirba, net daug televizijos kanalų stabdo transliacijas. Visi gedi tądien prieš daugiau nei 2000 metų nukryžiuoto Jėzaus – ir gedi labai ypatingais, netgi „baisiais“ būdais.

Didžiojo penktadienio viršūnė – Senakulo, arba gatvės spektaklis, imituojantis paskutinę Kristaus gyvenimo dieną. Per viso pasaulio žinias rodo tų spektaklių kulminacijas – tikrus nukryžiavimus. Kristų ir kitus kalinius vaidinantys miestelėnai tikrai prikalami prie kryžiaus! Aišku, senakulo gerokai ilgesnis, ir mums, stebint jį Angeles miesto gatvėse, ne kartą teko trauktis atatupstiems kai Kristų vedantys „romėnai“ bambukiniais rimbais vaikė mūsų, žioplių, minią…

Bet tai net nėra kruviniausia Didžiojo penktadienio dalis! Baugiausia – visita iglesia arba Septynių bažnyčių lankymas. Dauguma filipiniečių po Didžiojo ketvirtadienio mišių (ar bet kada per Velykų savaitę) eina pasimelsti į septynias bažnyčias, kiekvienoje jų sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis: į bažnyčias ir iš bažnyčių nuolat plūsta minios. Bet tarp visų šeimų, vaikų, Angeles is išvysdavome ir daugybę kitokių žmonių. Tų, kurie mano, kad nuodėmės atperkamos tik rimtai prisikentėjus, nuėjus Kristaus keliu. Kai kurie jų per septynias bažnyčias vilko kryžius: ateina prie bažnyčios vartų, padeda kryžių, prie bažnyčios durų patys griūva kryžiumi, meldžiasi. Kiti per septynias bažnyčias eidavo mediniais rimbais nuolat plakdami nugarą. Prieš tai dar specialiai ją susipjausto, kad labiau skaudėtų. Po poros bažnyčių visos jų nugaros jau būna virtusios tokia kraujo ir mėsos koše. Daugelis vaikšto basi, tai ir kojos supjaustytos asfalto, stengdavosi pamirkyti jas į kiekvieną balą. Kraujas tikras, jo daug: Aistė lyg ir nebuvo priėjusi visai šalia tų falgeliantų, bet kažkaip pastebėjo, kad ir jos kojos, ir batai, ir rankinukas aptaškyti krauju. Nemažai automobilių aplink irgi važinėjo kruvini…

Nereikia manyti, kad Velykų savaitė Filipinuose – kažkokia baugi. Tiesiog Filipinai yra bene katalikiškiausia pasaulio šalis, religija čia – gyvenimo dalis – ir tradicijų gausu. Kas be ko, daugybė Šventų mišių bažnyčiose – kad ir kiek bebūtų Mišių, bažnyčios perpildytos, daug žmonių lauke. Mišios papildytos vietinėmis tradicijomis: pavyzdžiui, kasdien reikia rengtis tam tikra spalva. Štai per Verbų sekmadienį Vigane matėme, kaip kunigą, it į Jeruzalę prieš 2000+ tądien ant asilo atjojusį Kristų, tikintieji šventoriuje pasitiko šiurendami verbomis (kai kuriose parapijose, sako, kunigas į bažnyčią netgi pats atjoja!), o po Mišių laukė estacion general paradas su įvairiomis šventų statulų platformomis po miestą, po kurį visą pristatyta Kryžiaus kelio stočių maldoms.

Procesijų ten gausybė. Didžiojo ketvirtadienio (paskutinės vakarienės) mišios Angelese prasidėjo nuo simbolinio avinėlio atnešimo. Didžiojo penktadienio vakare laukė Kristaus laidotuvių procesija, kuomet po miestą važiavo Kristaus kapas, vedamas apie 200 žmonių, kurių kiekvienas nešė po polių su kokiu Kristaus mirties simboliu (lentelėmis su žodžiais, maišeliu Judo auksiniamsų ir pan.). Naktį iš šeštadienio į sekmadienį būna Salubong – Biblijoje neaprašytas, bet filipiniečiams itin svarbus Jėzaus ir Marijos susitikimas Jėzui prisikėlus. Tai irgi ilga procesija – dalis perpildytos bažnyčios nešini žvakėmis išėjo į gatves paskui Jėzaus statulą, dalis analogiškai ėjo paskui Mariją, kol galiausiai po valandos klajonių gatvėmis abi statulos susitiko priešais bažnyčią.

O kur dar Pabasa, daugiadienis filipiniečių XVIII a. veikalo „Pasyon“ apie Jėzaus gyvenimą giedojimas- jis skamba iš daugybės koplytėlių Filipinų gatvėse nuo Verbų sekmadienio iki Didžiojo penktadienio. Siete Palabras, septyni paskutiniai Kristaus žodžiai (sakiniai).

P.S. Specialiai čia miniu miestus ir vietoves, nes Velykų tradicijos Filipinuose įvairuoja. „Stipriausios“ jos aplink Angeles miestą, bet dažnas regionas turi savas tradicijas.

Skaityti daugiau:
Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

 

---

Saulėlydis prie Gango Varanasyje

Vieta ir laikas: Indija, kasdien

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai.

Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš. Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Stebėti visą tą gyvenimo ir tikėjimo spektaklį – visam gyvenimui įstringantis vaizdas. Ypač išplaukus Gangu valtimi vakare.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

 

---

Full Moon Party

Vieta ir laikas: Tailandas, kas mėnesį (per pilnatį)

Nedaug renginių taip jaudina keliautojų vaizduotę, kaip Full Moon Party kiekvieną mėnesį sudrebinantis Tailandą.

Tada, dangų nutvieskus mėnulio pilnačiai, iš viso pasaulio į vieną idilišką tropinį paplūdimį atokioje saloje suplūsta dešimtys tūkstančių jaunų žmonių iš viso pasaulio ir nepaliaudami šėlsta iki saulėtekio.

“Šėlsta” per paprastas žodis. “Full Moon party” nėra tiesiog naktinis klubas ar muzikos festivalis: jis neturi vieno organizatoriaus ar scenų. Jį kuria patys dalyviai, “atleidžiantys vadžias” ir besielgiantys visiškai laisvai. Smagiausi toje laisvės dvasioje užgimę užsiėmimai po to kartojami ir kitą mėnesį, ir dar kitą, kol galiausiai tampa naujomis Full Moon Party tradicijomis.

Kaip žaidimai su ugnimi, gėrimas iš smėlio kibirėlių, švytinčiais dažais dažyti veidai… Kiekvienas pardavėjas ir pajūrio baras, kiekvienas pramogų ištroškęs lankytojas iš užjūrių įneša savo smagybių saują į vakarėlio dvasią.

Ugnys – viena kontraversiškiausių Full Moon Party tradicijų. Dar Pilnaties vakarėlio išvakarėse Hat Rino Saulėtekio paplūdimyje triukus rodė fakyrai ir kvietė prisijungti visus norinčius: kas turėjo praeiti po vis žemyn leidžiamu liepsnojančiu skersiniu (limbas), kas šokinėjo per ugnies apimtą šokdynę. Vakarėlio dieną liepsnojo ir vis keičiami ugniniai užrašai.

O “linksmos, bet pavojingos” ugnies pramogos, nakčiai bėgant, pavirto į tiesiog beprotiškas: per liepsnojančią šokdynę pramogautojai šokinėjo visiškai be tvarkos: štai vienas gal geriau šokinėja, bet tada įlenda koks dar girtesnis, užkliūva, ir tuojau pat virvė apdegina abu, ir dar kokį per arti priėjusį žiūrovą. Tačiau visi juokdamiesi grįžta prie “chebrų“, stoja į eilę vėl. Kitą dieną gal gailėsis, bet Full Moon Party atmosferoje viskas labai linksma.

Skaityti daugiau:
Full Moon Party – linksmiausia Tailando naktis!?

 

---

Burning Man

Vieta ir laikas: Black Rock dykuma, Nevada, JAV

Apie Burning Man sklinda legendos – bet nė viena jų neparuošė tai didingai beprotybei kuri manęs tenai laukė!

Tai tarsi kita planeta, 7 dienoms kiekvienais metais sukuriama vidury Nevados dykumos. Ten – liepsnojantys didingi meno kūriniai, iššaukianti spalvinga naktimis žibanti apranga, švytintys triaukščiai-keturaukščiai automobiliai, visokeriopa laisvė, jokiose kitose kelionėse neregėtos smėlio audros, bemat pavagiančios bet kokį matomumą… Ten nėra pinigų – visi draugiškai viskuo dalijasi. Ten nėra „atlikėjų“ ar „žiūrovų“ – visi ~70000 kuria Burning Man kartu. Ten nėra šiukšliadėžių – visi viską išsiveža ir vėl palieka tuščią išdžiūvusio ežero dugną…

Prieš keliaudamas ten daug domėjausi Burning Man – bet joks tekstas ar video neparuošė tam, ką ten radau! Turbūt todėl, kad esame įpratę viską lyginti, o Burning Man tiesiog neturi analogų. „Festivalis“ – „žmonės iš šalies“ dažnai pavartoja šį tikrų „Burning Man“ fanų taip nemėgstamą žodį, bet jis tik klaidina… Tiesiog nuo muzikos festivalio – ar bet kokio kito renginio – Burning Man skiriasi N+K savybių. Daugelis „nekaltųjų“ („Virgin Burners“ – taip vadinami renginio naujokai) susižavi viena kuria iš tų savybių, gal keliomis, jas rodo ir akcentuoja savo emocinguose bloguose ir vloguose – o patekus į Burning Man „planetą“ tave neišvengiamai apsupa visuma, tampi tokio fantastinio filmo alternatyvios realybės herojumi, kur kitokia ir tvarka, ir estetika, ir drabužiai, ir ekonomika, ir ekologija, ir ritualai, ir gamta…

Burning Man nėra kviestinių samdytų atlikėjų su jiems skirtomis scenomis, kaip festivaliuose, neturėtų būti ir „tik žiūrovų“. Visi atvykę į Burning Man tampa laikino – bet net Google Maps pažymėto – Black Rock City miesto gyventojais.

Burning Man vyksta savaitę (nuo sekmadienio iki sekmadienio), bet kelias dienas iki renginio pradžios jau nerimsta masinės statybos: savo palapines, heksajurtas, kupolus, kemperių „junginius“ statosi Burning Man stovyklos. Tokių „pripažintų“ stovyklų – apie 1500, kiekvienoje gyvena nuo kelių iki kelių šimtų miestelėnų, kurie kartu ne tik stengiasi „išlikti“ ant nesvetingo ežero dugno susivežę viską, kas tam būtina, bet ir duoda kažkokią dovaną miestui. Taip, dovaną – Black Rock City per 7 dienas niekada neišsitraukiau piniginės! Burning Man principai draudžia ten ką pardavinėti, o mainai irgi kontroversiški: turi duoti nesitikėdamas nieko. Kai renginys trunka tik savaitę ir į jį susirenka tuo besižavintys, tai puikiai veikia!

Renginio pavadinimas reiškia Degantis žmogus. Pirmasis Burning Man vyko San Francisko paplūdimyje 1986 m. kai grupelė žmonių padegė žmogaus figūrą. Nuo tada renginys vis augo, ilgėjo, Kalifornijoje „užspaudus“ biurokratinei sistemai išsikėlė į Nevados dykumas, bet žmogaus „užkūrimas“ tebeliko jo širdis.

„Žmogus“ padegamas šeštadienį – o iki tol jis stūkso ant postamento pačiame Black Rock City centre. Viena vertus, miestas laikinas, tokio pat niekad nebus. Kita vertus, kiekvienais metais jis atgimsta labai panašus – bet labai kitoks nei visi kiti pasaulio miestai… Jo išplanavimas – vėduoklė. Centre – Žmogus. Iš karto aplink žmogų – Plaja, kupina menininkų padovanotų monumentalių kūrinių: ant daugumos jų galėjau laipioti, ilsėtis, suptis, šokinėti – priešingai likusiai Amerikai čia, Burning Man, „saugumas – trečioje vietoje“ („safety third“). Kai žmogų padegė, nuo žmogaus atskridusios žarijos pradegino mano rūbą, bet žymių ant rankos neliko.

Net ir šešios dienos Black Rock City neparengė žmogaus padegimui šeštadienį! Fejerverkai, šventė, tvoskiantis karštis, ugnies palaužtas griūvantis žmogus. Aplink jį – dešimtys tūkstančių miestelėnų, o už jų – fantastiškiausi „mutantomobiliai“, plyšaujantys muzika. Ką tas žmogaus deginimas reiškia? Niekas nežino! Vienas savanoris sakė, kad, degant žmogui, turėtum palikti kokią savo nekenčiamą savybę… Bet kiek dalyvių – tiek prasmių, nes Burning Man kuriamas „iš apačios į viršų“! Kone jokia tradicija negimė nes „taip nusprendė organizavimo vadovas“, visas jas sukūrė „eiliniai miestelėnai“.

Štai netoli žmogaus kasmet pastatoma didinga šventykla: ji sudeginama sekmadienį, tyliai, miestelėnams verkiant. Nes visą savaitę į ją miestelėnai su ašaromis neša savuosius skausmus. Tolimų karų aukų nuotraukas; laiškus mirusiems seneliams, tėvams ar vaikams; o iš „pirmo pasaulio“ – prarastų augintinių nuotraukas. Viskas sudegė per kokią valandą, kartu su (galbūt) anais prarastais žmonių gyvenimo etapais…

Pirma šventykla Burning Man atsirado 2000 m. kaip vienas Plajos meno kūrinių, menininko Davido Besto pastatytas savo mirusiam draugui. Davido pavyzdžiu, savo „prarastuosius“ ten pagerbė ir kiti. Tad Šventyklos – kaip „mutantomobiliai“ ar šviesos ar dovanos – tapo vis augančio Burning Man kanono dalimi… „Burning Man“ kartą išvydau net dokumentiniame anglikonų kunigo sukurtame seriale „Per pasaulį per 80 tikėjimų“ – bet tik ten nuvykęs galėjau suprasti, kodėl: kiek Black Rock City pasinersi į laukinį tūsą, kiek į asmenybę keičiantį kilnų dvasingumą priklauso tik nuo tavęs paties. Kaip sakoma, „Plaja duoda ko tau reikia“.

Skaityti daugiau:
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Oruro karnavalas

Vieta ir laikas: Oruras, Bolivija, kasmet (savaitgalis prieš Užgavėnes)

“Oruro karnavalas – antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” – skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai – tikra Bolivijos grožio viršūnė. Iš pradžių buvau skeptiškas – na, kiek pasaulyje tų “aštuntųjų pasaulio stebuklų”, ir kiekvienas juos mato savo tėvynėje… Juk jei Oruro karnavalas būtų *toks* įspūdingas, jau būčiau apie jį seniai daug girdėjęs, juk domiuosi šventėmis… Bet kaip tik keliavom karnavalo metu – tad pasirinkom susimokėti 5 kartus didesnę nei įprasta sumą už viešbučius Orure tą savaitgalį ir išvysti savo akimis.

Oi, nepasigailėjom! Tegul kalba skaičiai: dvi dienas-naktis(!) be sustojimo čia 50000 muzikantų ir šokėjų įspūdingom kaukėm ir aprangom atlieka visą eilę spalvingų Bolivijos tautinių šokių.

Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai – piligrimai. Jie keliauja paskutinius 4 kilometrus iki Šachtų Marijos (Virgen del Socavon) šventovės, o jų šokiai ir muzika – tarsi auka Marijai.

Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie – iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Kokiais negalavimais tik nesiskundė pakalbinti atvykėliai, bet tik vos kelis mačiau nutraukiančius savąją piligrimystę, kiti sutelkę valią šoko, grojo, dainavo iki galo… Juk tai auka! Metai iš metų ta pati, vienoda, bet jos visos kartu tokios įvairios…

Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius – kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri – strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Kiekviename šokyje – eilė skirtingų herojų, kiekvienas su savo stiliumi, judesiais, prasme…

Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį – pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ – tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį – šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai – Pačamamai. Pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos Bolivijoje visad greta.

Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda – tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“… Tokie karai apie 3 dienas vyksta visur Bolivijoje, o kai kuriuose miestuose jie net „žiauresni“ nei Orure: štai Santa Kruze mačiau, laistėsi ir dažais, ir guminėm žarnom, ir mėtėsi vandens pilnais balionais, o po miestą važinėjo tankais paversti pikapai, iš kurių bagažinių „kovotojai“ mėtė vandens, dažų ir putų ginklus į praeivius, o praeiviai atgal. Orure – švelnesnė versija, bet šūvio į nugarą ar net į veidą lauk iš bet kur, ypač jei pats nešiesi flakonėlį ir taip visiems parodai, kad esi vienas „karių“!

Skaityti daugiau:
Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

 

---

San Ferminas Pamplonoje (“bulių bėgimas”)

Vieta ir laikas: Ispanija, liepos 6-14 d.

Didžiąją metų dalį Pamplona – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Skaityti daugiau:
Baskija – seniausia Europos tauta

Velykų savaitė Sevilijoje

Vieta ir laikas: Ispanija, nuo katalikų Verbų sekmadienio iki Velykų sekmadienio

Visoje Ispanijoje Velykų savaitė yra „kažkas tokio“, bet visa ko viršūnė – Sevilija!

Diena iš dienos visą savaitę miesto gatvėmis nepaliaujamai žygiuoja brolijų procesijos: vienose šimtai žmonių, kitose – tūkstančiai. Ne šiaip žmonių: kiekvienas su savo ypatinga role ir apranga, kuriai paruošti skyrė daug laiko ir pinigų.

Veidus aštriais gobtuvais užsidengę nazarėnai, atgailaujantys už metų nuodėmes. Muzikantai būgnininkai, užduodantys tempą maršais ar net Ispanijos himnu – tikrai profesionaliai. Vėliavnešiai su brolijos vėliavomis, šventųjų relikvijų nešiotojai, kunigai su smilkytuvais. O sunkiausias darbas nešikų kostalerų, kurie ant savo pečių ir sprando tįsia tonas sveriančias platformas (paso) su kiekvienos brolijos pasididžiavimu – jų bažnyčios šventosiomis statulomis. Jokių ratų ten nėra! Kiekvienam nešikui tenka ~50 kg svoris ir, kai pamatydavau kurį pasikeitimui išlindusį iš platformos, negalėdavau neatkreipti dėmesio į paraudusius, nutrintus sprandus: kiekvieną šventą savaitę, sakoma, Sevilijos ligoninės sulaukia susižalojusių kostalerų…

Šventosios Jėzaus, Marijos statulos – tai tie patys 200 metų, 300 metų religinio meno šedevrai, kurie šiaip jau puošia Sevilijos bažnyčias. Šventąją savaitę jas parapijų brolijos nuima, uždeda ant išpuoštų ir iščiustytų platformų, ir su visu ceremonialu, tūkstantinėmis palydomis neša iki katedros. Nustatytu laiku šiaip ne taip su visom platformom įspraudžia per duris į vidų ir tada eina atgal į savo bažnyčią (grafikai skelbiami iš anksto, tik kartais pro pareigūnus prasiveržusios minios sutrukdo jų laikytis). Pro šalį einant statuloms (tinkamas išsireiškimas!), daug aplinkinių žegnojasi, mėgina paliesti platformas; daug „eilinių žmonių“ gatvėmis vaikšto pasipuošę, vyrai su kostiumais: Sevilijoje tai nėra tik brolijų šventė.

Vienu metu Sevilijos centre gali judėti net ir devynios tokios procesijos – su visom spalvom, būgnais, muzika, šimtais nazarėnų ir šventom statulom. Eismas paralyžiuojamas net galimybės pereiti gatvę reikėdavo laukti: visa Sevilija plaka šventosios savaitės ir jos procesijų ritmais. Svarbiausiu laikoma naktis į Didįjį penktadienį, kuomet procesijos juda nepaliaujamai visą naktį. Šeštadienį – Kritaus laidotuvės, sekmadienį – prisikėlimas. Visa ko širdis – Sevilijos katedra, nes ją galiausiai „kiaurai pereina“ visos procesijos, bet jeigu pavykdavo „pagauti“ kokią procesiją toliau nuo katedros tai galėdavau pamatyti iš arčiau, nes jos nesupo minios.

Procesijas stebėjome ir tiesiog gatvėse, bet dar įspūdingesnį vaizdą išvydome iš balkono priešais katedrą. Tie sevilijiečiai, kuriems pasisekė turėti butus su nuostabiausiais vaizdais į procesijų gatves, kaip reikiant „įsuko“ tokį verslą: pardavinėja bilietus į savo butų balkonus! Bet tikrai verta, nes tik iš viršaus, matydamas iš katedros viena po kitos „lendančias“ platformas, begalines gobtuvuotų nazarėnų eiles su žvakėmis, suvokiau visa ko mastelių didybę. Alternatyva – nuomojamos kėdės žiūrovams „ant žemės“, bet jas gauti irgi nelengva, dar kiti nešasi sulankstomas kėdes ar sėdasi ant šaligatvių ir žymiausių procesijų laukia iš anksto.

 

---

Phi ta Khon

Vieta ir laikas: Tailandas, kasmet (vasarą, datos keičiasi)

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užlūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

 

---

World Cosplay Summit

Vieta ir laikas: Nagoja, Japonija

Pasaulio kosplėjaus čempionatas – vienas geriausių šiuolaikinės Japonijos kultūros, įkvėpusios pasaulį, veidų! Priešingai daugeliui pasaulio čempionatų, šis kasmet vyksta tame pat mieste – Nagojoje, kurio „kiberpankinis“ šviesų, plačių gatvių, virš kurių nutiesti greitkeliai peizažas labai tinka čia sugužantiems anime, mangos, videožaidimų ir japonų filmų herojais persirengusiems žmonėms iš viso pasaulio.

Tikėjausi pamatyti įspūdingiausių kostiumų – ir nenusivyliau – bet „World Cosplay Summit“ daugiau nei tai. Pagrindinis čempionatas savaip priminė Euroviziją – 2,5 minučių kiekvienos šalies pasirodymai, 40+ komandų, kiekviena – iš dviejų žmonių, praėjusių savo šalies atrankas. Tik vietoje dainų tuose pasirodymuose – sunkiai su kuo palyginami šou, kur ne tik kostiumais, bet ir videoinstaliacijomis, vaidyba, akrobatika, šviesom šalių rinktinės atkuria / perkuria savo pasirinktų žaidimų, anime, mangos, filmų siužetus. Iš tiesų nustebino išradingumas, kiek daug „sutalpinta“ į tas daug mėnesių ruoštas 2,5 minutės!

Vertinami ir kostiumai (jie privalo būti pačių pasigaminti), ir vaidyba, šou, atitikimas „originalo dvasiai“. Kosplėjus išplito po pasaulį – netikėtai daug rinktinių iš arabų kraštų, Lotynų Amerikos – ir čempionate viskas subtitruota ar įgarsinta ir anglų kalba (tai – reta proga japonišką kultūrą Japonijoje patirti nemokant gerai japoniškai). Bet tuo pačiu „World Cosplay Summit“ tvirtai laikosi „japoniškos krypties“: visi kostiumai ir siužetai privalo būti iš japoniškų kūrinių, japoniškų herojų (jokio ten „Marvel“, bent jau ant scenos), o žiuri komisijoje taip pat buvo praktiškai vien japonai – netgi tradicinio kabuki teatro aktoriai. Ant scenos Japoniją – kaip visas šalis – atstovauja tik viena komanda, bet aplinkui areną jau vyrauja japonai kosplėjeriai, modernia technika daro profesionalias fotosesijas (Japonijoje cosplay modelis – ir galimas darbas). Deja, Lietuvos atstovų čempionate, kurį lankiau, nebuvo, bet latvių „Tekken“ pasirodymas buvo įdomus.

Aišku, cosplay entuziastų suguža daugiau, nei patenka į rinktines, jie apsupa areną, darosi profesionalias nuotraukas, gėrisi vienas kito kostiumais – vienintelė vieta Japonijoje, kur stebeilytis vienas į kitą nėra neįprasta. Buvo ir cosplay paradas, koncertai. Tikra Japonijos (pop)kultūros mylėtojų iš viso pasaulio moderni šventė!

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Kumbh mela Indijoje

Vieta ir laikas: kas 3 metus skirtinguose Indijos miestuose, svarbesnė – kas 12 metų

650 miijonų žmonių kas 12 metų suplūsta į vieną šventą miestą! Čia atkeliauja kas 12 mūsų planetos žmogus! Pastatomas laikinas miestas su dešimtim ilgų pontoninių tiltų, šimtais tūkstančių palapinių…

Kumbh melos dalyviai nyra šventojoje Gango ir Jamunos santakoje – ir šventieji sadhu, ir paprastos šeimos iš tolimų kaimų. Ten nepabuvusiam sunku perteikti tą grūstį, tą laikiną miestą, kuris iškyla nusekusios upės dugne… Nutiesiami laikini tiltai, šeimos laikosi vienas kito susikibę į virves kad neatskirtų minios, o specialiai šventei sukurtoje “Lost and found” programėlėje – ne daiktai, o pasimetę vaikai ir seneliai.

Būta ir mirtinų spūsčių, bet tai nesustabdė šventės dalyvių, juk kita tokio reikšmingumo Didžioji Kumbh Mela – tik po 144 metų arba, kaip man sakė indas iš kaimyninės palapinės, “po kelių gimimų”. Kiek mažesnės reikšmės – po 12 metų.

Nepaisant to, neįtikėtina, kad anapus indų pasaulio ta šventė taip mažai žinoma, o užsieniečių veidai ten tokie reti, kad piligrimai nuolat prašydavo nuotraukų su manimi. Iš viso su mumis nusifotografavo apie 300-400 žmonių: nusifotografuoji su vienu, ir štai jau eina ištisos giminės, keičia viena kitą. Dėmesio sulaukdavome ir kitur Indijos toliuose, nes toje šalyje – vienos mažiausiai turizmo palytėtų vietų visame pasaulyje! Taip, į Indiją keliauja daug kas, bet užsieniečiai čia tiesiog paskęsta tarp 1,5 milijardo vietinių – tereikia nuvykti toliau Delio, Goa, Varanasio, Rišikešo ar Tadž Mahalo…

Skaityti daugiau:
Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

 

---

Budos gimtadienio žibintų festivalis

Vieta ir laikas: Pietų Korėja, kasmet apie mėnesį (~balandį)

Budos gimtadienis skirtingose budistų šalys švenčiamas skirtingu metu ir labai skirtingai.

Viena įspūdingiausių švenčių – Pietų Korėjoje. Panašiai kai Vakarų šalys pasipuošia Kalėdoms gerokai iš anksto, taip Korėja pasipuošia Budos gimtadieniui.

Svarbiausias papuošimas – visokiausi žibintai. Jais nukabinama kiekviena šventykla. Ant kiekvieno žibinto užrašyti maldavimai. Balti žibintai skirti mirusiems, spalvoti (jų gerokai daugiau) – gyviesiems. Jau ir dieną jie atrodo įspūdingai, bet naktimis, kai visi įžiebiami – tikrai magiškai. Žibintai prasideda dar gerokai iki šventyklos – kelią į šventyklas atpažinsi pagal tai, kad jis išpuoštas žibintais, ir naktimis švyti iš toli.

Kai kurios šventyklos itin garsėja savo žibintais, jų pasižiūrėti važiuoja korėjiečiai iš visų šalies regionų, ten fotografuojasi.

Būna net visokie judantys žibintai, tarsi švytintys robotai (tiksliau drakonai ir pan.), o Seule, paties gimtadienio metu – žibintų paradai.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Helovynas JAV

Lietuvoje į Helovyną žiūrime kiek skeptiškai: na, kvailoka šventė, kur kokie studenčiokai apsirengia baisiais rūbais vakarėlio metu. Ir dar svetima šventė.

Visai kitaip JAV! Net ir žinodamas, kad JAV Helovynas – savas, sunkiai galėjau tikėtis *tokių* mastelių: savo mastais, jam skiriamu dėmesiu JAV Helovynas primena Kalėdas. Jau nuo spalio pradžios ar net rugsėjo pradedami puošti namai, kiemai. Didžiausi Helovyno fanai susiperka ar pasigamina šimtus dekoracijų. Važiuoji eiline Amerikos gatve ir štai greta eilinių namų ne tik šviečiantys moliūgai, bet ir tikroviški skeletai, vėjyje plazdantys pakaruokliai, kapai su lendančiomis rankomis. Kai kurios dekoracijos dargi juda! Kai kurios linksmos, bet dalis primena siaubo filmą, dalis – abai išmoningos, nepasikartojančios: štai vienas namas aprašinėtas „krauju“ HELP. „Nenorėčiau nakvoti šiame name“ – dažnai sakydavo žmona.

O visa ko kulminacija – pats Helovynas, tiksliau, spalio 31 d. vėlyva popietė / ankstyvas vakaras. Ne tik vaikai, bet ir ištisos šeimos eina „prašyti saldainių“. Šiame rituale dalyvauja daugelis. Pilnos gatvės visokių šmėklų, pamėklių ar dar išradingesnių kostiumų (štai viena mergina apsirengė taip, kad atrodytų, kad ją pačią pagrobusi pabaisa)… Kitoms šeimoms smagiau saldainius dalinti: jie irgi pasitinka praeivius apsirengę visokiais baisiais personažais, kai kurie pasistato ištisus saldainių dalinimo punktus, tarkime, tokiu paversdami savo garažą. Nerašyta taisyklė: jei namas yra papuoštas Helovynui, jo savininkai bus paruošę ir saldainių, o tikėtina ir baisius rūbus ar kokią kitą gąsdinimo programėlę.

Tądien mačiau ir „eilinių žmonių“ vienai dienai savo kieme įrengtą siaubo kambarį, kur užėję „prašinėtojai“ gąsdinami (gale, aišku, visi gauna saldainių), ir sklypą su šimtais tikroviškų siaubingų statulų, daugybė kurių juda (kai kurios rankose laikė saldainius – bet pabandžius paimti gąsdino!).

Helovynas, kaip ir Kalėdos, ne vienos dienos, o viso mėnesio ar dviejų reikalas, kuriam daugybė amerikiečių šeimų atkakliai ruošiasi. Ir keliaujant į Ameriką spalio 31 d., ypač su vakais, tikrai verta tame sudalyvauti. Bet net ir keliaujant bet kada spalį verta pasigėrėti pastatų dekoru, sudalyvauti įvairiose Helovyno pramogose, siaubo kambariuose, kurių daug.

 

---

Calgary Stampede Kanadoje

Calgary Stampede neturi pasaulyje lygių – bent dviem aspektais.

Visų pirma, tai yra „galingiausias pasaulyje“ vesterno stiliaus festivalis. Dvi savaites diena iš dienos čia vyksta svarbiausi pasaulio rodeo dienomis ir karietų (chuckwagon) lenktynės vakarais – dešimčių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje, vienu kurių buvau ir aš. O kur dar visoks arklių traukimas, poniai, žemės ūkio gyvulių parodos. Savo tradicijas prie tradicinių tipių demonstruoja Kanados indėnai, o daugelis iš daugiau nei milijono(!) kasmetinių svečių ateina su kaubojiškais batais ir skrybėlėmis.

Tačiau kartu Calgary Stampede tikriausiai pati „galingiausia“ miesto šventė pasaulyje apskritai. Jos teritorija 81 hektaro dydžio ir kas tik ten nevyksta! Mūsų laukė ir milžiniška meno paroda, ir motociklininkų-akrobatų pasirodymai, ir kelios scenos su vis kitais atlikėjais tarsi muzikos festivalyje (ne vien kantri), ir lunaparkas, ir kasdieniai iliuzionisto bei cirko pasirodymai, o kiekvieną dieną užbaigė galingas daugybės atlikėjų vakaro šou su superfejerverkais. Be to, Calgary Stampede teritorijoje yra ir ištisa arena, kurioje kasdien – vis kiti pasaulinio lygio renginiai (pvz. aš lankiau AEW amerikietiškas imtynes). Ir taip 14 dienų iš eilės – ne veltui į Calgary Stampede važiuoja žmonės iš visos Kanados ir ne tik! Vietomis net buvo sunku prasilenkti – šitiek daug žmonių.

Į daugelį renginių patekti galima susimokėjus tik už patekimo į Calgary Stampede zoną bilietą. Toje zonoje – gausybė pastatų: nuo arenos iki hipodromo, nuo pramogų parko iki parodų erdvių. Papildomai tenka mokėti tik už rodeo, vakaro šou (su karietų lenktynėmis) ar specialius pasaulinio lygio renginius.

Calgary Stampede turi ir gilias tradicijas, vyksta nuo 1912 m., laikų, kai Kalgaryje tegyveno 40000 žmonių. Jei gali per gyvenimą aplankyti tik vieną užsienio miesto šventę ir/arba tik vieną „kaubojišką“ šventę – tai turi būti Calgary Stampede!

Skaityti daugiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

 

---

Holi Indijoje

Tai tikrai spalvingiausia pasaulio šventė! Ir jei kur tik žurnalas ar portalas nori įdėti gražių nuotraukų iš Indijos, būtinai įdės ir bent vieną iš Holi šventės. Žmonės ryškiom spalvom išdažytais veidais, ore plevenantys spalvoti „dūmai“ atrodo fantastiškai.

O kaip realybėje? Įgyvendinęs seną norą aplankyti Indiją holi metu pamačiau kiek kitokią šventę, bet vis tiek įdomią. Kokią holi pamatai smarkiai priklauso ir nuo vietos: ji smarkiausiai švenčiama šiaurės Indijoje, o ypač – Maturoje; kai kurios Indijos vietos švenčia holi, bet kitaip, pietų Indijoje ji mažiau švenčiama išvis. Taip pat holi nešvenčia religinės mažumos, kaip musulmonai. Taigi, nėra visa Indija vienodai spalvota: pasiaiškinęs, kur didelė tikimybė patirti „tikrą“ holi, pasirinkau hinduistinį Rišikešo miestą.

To nebūna žurnalų nuotraukose, bet šventė prasidėjo dar išvakarėse. Sulaukus reikiamos mėnulio pilnaties pozicijos užkurti laužai – holika dahan. Visi užrašėme nekenčiamus dalykus ir metėme į laužą, o taip pat – aukas ugniai (sėklas). Ritualą vedęs „baba“ (kaip garbiausias, sėdėjęs ant kėdės, kai kiti – ant žemės) „užvedinėjo“ mantras ir riksmus, kad atsisakome įvairių blogybių, pvz. netikėjimo (adharma). Jis papasakojo legendą apie Holiką: ta moteris mėgino klastingai sudeginti lauže pamaldų vaikiną, kurio nekentė jo paties tėvas, nes vaikinas garbino ne savo tėvą, o Višnų. Tačiau Višnus pasirūpino, kad sudegtų pati Holika. Kaip dažnai Indijoje, legenda ir davė pradžią šventei. Laužui jau silpstant, basi vaikščiojome aplink jš giedodami „Hare Krišna, Hare Rama“. Keista buvo vaikščioti be batų per purvą Gango pakrantėje, kur aplinkui šmirinėjo didelės žiurkės – bet vietiniams tai visiškai įprasta.

Kitą rytą miestas buvo nesuvokiamai tylus… Lietuvoje gal neatkreiptume dėmesio, bet tik ne Indijoje, kur visada žmonių minios, pypimai, riksmai. Savaitgaliais tai nenurimsta, bet per Holi viskas buvo uždaryta. Vis gausėjo „spalvotų“ žmonių. Spalvų vienas ant kito jie nepurškia, o tepa ant veido. Kiekviena spalva – tai kitas palinkėjimas. Geltona – linki sėkmės, raudona – meilės, violetinė – pamaldumo… Spalvų purškimas, spalvoti dūmai – retenybė palyginus su tepimu.

Įdienojant daugėjo ir smarkiai apgirtusių žmonių, taip pat vaikų, kurie, neturėdami spalvų, mėtė purvino vandens „bombas“. Dėl to kai kurie patarė ilgai į vakarą holi nešvęsti, ypač užsieniečiams, arba rinktis visur reklamuojamus holi vakarėlius, kur ši šventė pritaikyta popkultūrai – spalvos purškiamos skambant trankiai didžėjų muzikai. Tokius vakarėlius renkasi ir turtingesni indai, ypač regionuose, kur holi tradicijos nėra gilios (primena kokį Helovyną Lietuvoje).

Grįžus viešbutin ilgai užtruko viską nusiplauti. Tam, kad būtų paprasčiau, kaip patarė vietiniai, prieš šventę ištepėme plaukus ir veidą kokosų aliejumi. Sako, svarbu saugoti akis. Kaip mėgstu per „visuotines šventes“, pasirinkau viešbutį, kur pro langą labai daug matėsi – Gango pakrantė ir ghatas, miesto gatvė, laužas: taigi, turėjau galimybę ir pats dalyvauti, ir stebėti kitus. Karnavalų, kur žmonės atrodo įdomiai – daugybė. Bet Holi – vienintelė tarp tokių švenčių, kur pačiam nereikia galvoti, kaip apsirengti, pirkti kaukių – tave „išdekoruoja“ kiti…

 

---

Įdomiausių švenčių, festivalių ir ceremonijų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Įspūdingiausios pasaulio šventės ir ceremonijos.

 

---

Kitos įdomios šventės ir ceremonijos

Njepis Balyje (kasmet kovo mėn.)

Balio nauji metai prasideda kilniomis apeigomis – aukų nešimu į jūrą. Kitą dieną juos pratęsia papjkė mašė “monstrų” – ogoh-ogoh statybos. Galiausiai šie monstrai sueginami, išvejant iš Balio piktas dvasias. O kad tos jėgos tikrai neužpultų, dieną po ogoh-ogoh kūrenimo Balis apsimeta mirusiu: negalima eiti iš namų. Šis draudimas galioja ir turistams, jo rimtai paisoma, ir visas Balis tą dieną atrodo it po apokalipsės: tik šunys, voverės šmirinėja, medžiai šlama ir nė gyvos dvasios. Tai pati ypatingiausia Balio naujų metų diena, nes niekur kitur pasaulyje nėra nieko panašaus. Bet kad ją patirti reikia susirasti vieną retų Balio viešbučių su vaizdu į miestą nuo stogo: antraip nė nesuprasi, kad viskas užsidarė, nepamatysi naktį dėl išjungtos elektros kaip niekad ryškių žvaigždžių.
Plačiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

Paskutinis budėjimas Kanberoje, Australijoje (kasdien)

Prasmingiausias mano matytas pagarbos atidavimas žuvusiems kariams. Įspūdingais vitražais ir kupolu puoštame tarpukario memoriale, tarp lentelių su visų už Australiją žuvusių karių vardais ir pavardėm, kas vakarą, po niūriai pompastiškos įžangos (himno, škotiškos alegorinės “Miško gėlių” dainos), perskaitoma vis kito žuvusiojo gyvenimo istorija, taip suteikiant žmogišką veidą visai baisiai statsitikai. Tai – tarsi paskutinis to kario budėjimas, kuris nebepasikartos, nes žuvusiųjų tiek daug, kad skaitant kasdien susipažinimas su visais užtruks šimtmečius.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės

Hafezo kapas Irane (nuolat)

Hafezo kapas – poezijos, “antrosios Irano religijos”, svarbiausia šventovė. “Tautos dainiaus” Hafezo eilės jau 700 metų džiugina visų kartų iraniečių ausis. Jo eiliuotos dainos čia kas vakarą skamba iš garsiakalbių ir iš “piligrimų” lūpų, o dienomis iraniečiai buriasi sau ateitį atversdami atsitiktinę Hafezo eilėraščių eilutę.
Plačiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Nepriklausomybės diena JAV (kasmet liepos 4 d.)

JAV nepriklausomybės diena kažkuo primena lietuvių Naujuosius metus – kulminacija yra superįspūdingi miestų fejerverkai ir masinis jų šaudymas eilinių amerikiečių kiemuose (tikrieji Nauji metai JAV yra paprastesni). Bet liepos 4 d. šventimas prasideda dar dienos metu: tradiciniais draugų susitikimas, barbekiu. Tai tikrai nėra eilinė nuobodžiai oficiali patriotinė šventė, kokios yra nepriklausomybės dienos daug kur Europoje!

Albukerkės oro balionų fiesta JAV (kasmet spalio pradžioje)

Didžiausia pasaulyje oro balionų šventė – ištisą savaitę kasdien čia kyla ir koks 1000 oro balionų, nuspalvindami Albukerkės dangų. Viskas prasideda dar tamsoje: balionai švyti, pučiasi, žiūrovai prieina itin arti, bendrauja su balionų šeimininkais, aplink pilna kavinių: tai – Albukerkės oro balionų parkas.
Plačiau: Naujoji Meksika – molio miestai, lotyniška dvasia

Ad Dafros dykumų festivalis JAE (kasmet vis kitos datos aplink naujuosius metus)

Šio savaitės trukmės festivalio Abu Dabio dykumoje esmė – kupranugarių grožio konkursas. Kupranugarių dalyvauja dešimtys tūkstančių, brangiausi parduodami už milijonus eurų. Na, jei atstumas iki pilvo aukštas, atstumas tarp priekinių ir galinių kojų didelis, lūpa atvėpusi ir kt. – visa tai grožio ženklai. Kiekvieną dieną vedamos vis kitokų (amžių, spalvų) kupranugarių bandos. Grožio konkursas ten – tik visa ko dalis. Yra ir kitų konkursų – avių grožio, arabiškų šunų salukių. Yra suvenyrų turgus. Yra tradicinių pramogų – pvz. “pargriauk kupranugarį patempęs už uodegos”. Modernūs ekranai skaičiuoja sekundes, kada kupranugaris grius, tarsi kokiam rimtam sporte… Yra koncertai vakare – jau tradicinės muzikos. Jau be jokių vakariečių. Kur vyrams ir moterims yra atskiros zonos – ir mums su žmona teko koncertą stebėti atskirai. Ir kavinėse atskiros zonos lytims. Šoko tik vyrai – moterims juk nepadoru – tokį tradicinį šokį su lazdom. Galvojate “kaimiečių pramogos”? Ne, daug tų žmonių milijonieriai, atvykę, atvedę daugelio milijonų vertės kupranugarių bandas – neretai po kelias, į įvairias kategorijas.
Plačiau: Abu Dabis – dykumų tradicijos ir nauji rekordai

Kadiso karnavalas Ispanijoje (kasmet karnavalo metu)

Vienas spalvingiausių karnavalų Europoje, bet turistai jį dar mažai atradę. Paradas čia yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Trys karaliai Ispanijoje (sausio 5 d.)

Ispanijoje dovanos dalinamos ne per Kalėdas, o per Tris karalius. Sausio 5 d. (ne 6 d.) į Ispanijos miestus išeina paradai milžiniškom spalvingom platformom, šokėjais ir visokiais herojais. Visi jjie ne šiaip sau šoka – jie svaido žiūrovams saldainius! Vaikai su ištisais maišais ateina. Aišku, daugiausiai saldainių meta patys trys karaliai, tokių paradų pažiba.

Naujieji metai Sidnėjuje, Australijoje (gruodžio 31-sausio 1 d.)

Išmėginęs naujus metus įvairiuose pasaulio miestuose supratau – visam pasauly tėra vos kelios vietos, kur iš tikrųjų verta keliauti jų švęsti! Viena tokių „pasaulio naujų metų sostinių“ – Sidnėjus, kurio fejerverkų šou pleškinamas nuo garsiausių pastatų – Uosto tilto, operos – ugnys tykšta žemyn, šaudo aukštyn, šoka danguje… Aišku, tai kainuoja: arba laiko „užimant“ kone nuo ryto su miniom prastesnes nemokamas krantines, arba susimokant už bilietą į mokamas (išparduodami prieš mėnesius!), o gal išsinuomoti butą su langais į vandenį – kainoms ribų beveik nėra. Pasirinkome stebėti fejerverkus iš vieno šimtų „pozicijas užsiimančių“ laivų, beje, priklausiusio aborigenams ir pradėjusio šventę dūmų ceremonija – buvo nepakartojama! Papildomai Sidnėjus vilioja tuo, kad tai – anksčiausiai naujuosius metus pasitinkantis superdidmiestis (9 val. anksčiau nei Vilnius).
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės

Liepos šventės Kijote, Japonijoje (liepos 17 ir 24 d.)

Gion Matsuri – garsiausia senosios Japonijos sostinės Kijoto šventė… Daugiau nei 1000 metų Kijoto kvartalai ištraukia į gatves puošnias platformas dydžio sulig namais – “kalnus” (jama) ir “alebardas” (hoko). Vieni pūkšdami traukia (ypač sunku posūkiuose…), kiti susigrūdę platformų viršuje groja (kaip jie ten telpa?), treti – stebi… Vakare dar laukė šventyklėlių iš sintoistų šventyklos paradas (nešikai supdami jose gyvenančias dvasias kami chaotiškai juda gatvėmis). Kai keliavau, gion matsuri sutapo su Motomija naktimis, kai tūkstančių japoniškų vartų Fušimi Inari šventovė nušvinta raudonų žibintų šviesa… Geriausias metas lankyti Kijotą, senoji kultūra atgyja!
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti