Lankau pasaulį

Dauguma pasaulio turistų lanko tai, kas nejuda: pastatai, kalnai, jūros ir ežerai… Tačiau iš tikro bene įspūdingiausios pasaulyje yra įvairios šventės ir ceremonijos. Tiesa, svarbiausios jų vyksta tik kasmet ar rečiau – ir todėl jų aplankymą reikia specialiai planuoti. Bet tai padaręs gali patirti įspūdingiausias gyvenimo akimirkas!

Čia aprašau įspūdingiausias pasaulio tradicijas, kurias visas regėjau savo akimis.

 

---

Rio de Žaneiro karnavalas

Vieta ir laikas: Brazilija, kasmet (aplink užgavėnes)

Rio de Žaneiro karnavalas vadinamas didžiausiu šou planetoje. Sunku ginčytis: 5-6 milijonai dalyvių, 500 gatvės koncertų ir „karūnos deimantas“ – sambos paradai su 30 000 atlikėjų (masteliais viršija net Olimpiados atidarymus).

Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas mane nustebino. Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis – sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos. Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius ir nerasi su kuo palyginti. Tai – net labiau sportas nei šventė (nes yra vertinimai, kurie ne mažiau svarbūs Brazilijoje už futbolo rezultatus, savotiški mokyklų ultros ir t.t.), tad aprašiau jį tarp įspūdingiausių sporto šakų.

Bet sambos mokyklų pasirodymai tai tik maža karnavalo, kaip šventės, dalis. pat metu vyksta ir šimtai gatvės koncertų, paradų.

Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale – net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Populiaru persirengti policininkais, angelais, velniais, bet pasitaiko ir ypatingesnių herojų – pavyzdžiui, robotas.

Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma – jie yra dauguma. Tokių žmonių daug pamatysi ir aplinkinėmis savaitėmis – ypač vakarais, savaitgaliais.

Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams. Ilgi vieši bučiniai – išvis norma.

Skaityti daugiau:
Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

 

---

Velykų savaitė Filipinuose

Vieta ir laikas: Filipinai, nuo katalikų Verbų sekmadienio iki Velykų sekmadienio

„Velykų savaitė“, o ne Velykos todėl, kad Filipinuose pagrindinė metų šventė… Didysis penktadienis! Tai – vienintelė diena metuose, kai Filipinuose beveik niekas nedirba, net daug televizijos kanalų stabdo transliacijas. Visi gedi tądien prieš daugiau nei 2000 metų nukryžiuoto Jėzaus – ir gedi labai ypatingais, netgi „baisiais“ būdais.

Didžiojo penktadienio viršūnė – Senakulo, arba gatvės spektaklis, imituojantis paskutinę Kristaus gyvenimo dieną. Per viso pasaulio žinias rodo tų spektaklių kulminacijas – tikrus nukryžiavimus. Kristų ir kitus kalinius vaidinantys miestelėnai tikrai prikalami prie kryžiaus! Aišku, senakulo gerokai ilgesnis, ir mums, stebint jį Angeles miesto gatvėse, ne kartą teko trauktis atatupstiems kai Kristų vedantys „romėnai“ bambukiniais rimbais vaikė mūsų, žioplių, minią…

Bet tai net nėra kruviniausia Didžiojo penktadienio dalis! Baugiausia – visita iglesia arba Septynių bažnyčių lankymas. Dauguma filipiniečių po Didžiojo ketvirtadienio mišių (ar bet kada per Velykų savaitę) eina pasimelsti į septynias bažnyčias, kiekvienoje jų sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis: į bažnyčias ir iš bažnyčių nuolat plūsta minios. Bet tarp visų šeimų, vaikų, Angeles is išvysdavome ir daugybę kitokių žmonių. Tų, kurie mano, kad nuodėmės atperkamos tik rimtai prisikentėjus, nuėjus Kristaus keliu. Kai kurie jų per septynias bažnyčias vilko kryžius: ateina prie bažnyčios vartų, padeda kryžių, prie bažnyčios durų patys griūva kryžiumi, meldžiasi. Kiti per septynias bažnyčias eidavo mediniais rimbais nuolat plakdami nugarą. Prieš tai dar specialiai ją susipjausto, kad labiau skaudėtų. Po poros bažnyčių visos jų nugaros jau būna virtusios tokia kraujo ir mėsos koše. Daugelis vaikšto basi, tai ir kojos supjaustytos asfalto, stengdavosi pamirkyti jas į kiekvieną balą. Kraujas tikras, jo daug: Aistė lyg ir nebuvo priėjusi visai šalia tų falgeliantų, bet kažkaip pastebėjo, kad ir jos kojos, ir batai, ir rankinukas aptaškyti krauju. Nemažai automobilių aplink irgi važinėjo kruvini…

Nereikia manyti, kad Velykų savaitė Filipinuose – kažkokia baugi. Tiesiog Filipinai yra bene katalikiškiausia pasaulio šalis, religija čia – gyvenimo dalis – ir tradicijų gausu. Kas be ko, daugybė Šventų mišių bažnyčiose – kad ir kiek bebūtų Mišių, bažnyčios perpildytos, daug žmonių lauke. Mišios papildytos vietinėmis tradicijomis: pavyzdžiui, kasdien reikia rengtis tam tikra spalva. Štai per Verbų sekmadienį Vigane matėme, kaip kunigą, it į Jeruzalę prieš 2000+ tądien ant asilo atjojusį Kristų, tikintieji šventoriuje pasitiko šiurendami verbomis (kai kuriose parapijose, sako, kunigas į bažnyčią netgi pats atjoja!), o po Mišių laukė estacion general paradas su įvairiomis šventų statulų platformomis po miestą, po kurį visą pristatyta Kryžiaus kelio stočių maldoms.

Procesijų ten gausybė. Didžiojo ketvirtadienio (paskutinės vakarienės) mišios Angelese prasidėjo nuo simbolinio avinėlio atnešimo. Didžiojo penktadienio vakare laukė Kristaus laidotuvių procesija, kuomet po miestą važiavo Kristaus kapas, vedamas apie 200 žmonių, kurių kiekvienas nešė po polių su kokiu Kristaus mirties simboliu (lentelėmis su žodžiais, maišeliu Judo auksiniamsų ir pan.). Naktį iš šeštadienio į sekmadienį būna Salubong – Biblijoje neaprašytas, bet filipiniečiams itin svarbus Jėzaus ir Marijos susitikimas Jėzui prisikėlus. Tai irgi ilga procesija – dalis perpildytos bažnyčios nešini žvakėmis išėjo į gatves paskui Jėzaus statulą, dalis analogiškai ėjo paskui Mariją, kol galiausiai po valandos klajonių gatvėmis abi statulos susitiko priešais bažnyčią.

O kur dar Pabasa, daugiadienis filipiniečių XVIII a. veikalo „Pasyon“ apie Jėzaus gyvenimą giedojimas- jis skamba iš daugybės koplytėlių Filipinų gatvėse nuo Verbų sekmadienio iki Didžiojo penktadienio. Siete Palabras, septyni paskutiniai Kristaus žodžiai (sakiniai).

P.S. Specialiai čia miniu miestus ir vietoves, nes Velykų tradicijos Filipinuose įvairuoja. „Stipriausios“ jos aplink Angeles miestą, bet dažnas regionas turi savas tradicijas.

Skaityti daugiau:
Filipinai. Savi? Svetimi? Karšti ir didingi!

 

---

Saulėlydis prie Gango Varanasyje

Vieta ir laikas: Indija, kasdien

Hinduizmas – paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Didingose Manikarnikos ir Hariščandros laiptuotose krantinėse (ghat) kiaurą parą liepsnoja lavonai.

Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš. Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Tik itin paplitę bakterijas žudantys virusai gelbsti jo pakrantes nuo epidemijų.

Bet hinduistams Gango vanduo – visad tyras. Švarą jie supranta savaip – dvasine, ne fizine prasme. Stebėti visą tą gyvenimo ir tikėjimo spektaklį – visam gyvenimui įstringantis vaizdas. Ypač išplaukus Gangu valtimi vakare.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

 

---

Full Moon Party

Vieta ir laikas: Tailandas, kas mėnesį (per pilnatį)

Nedaug renginių taip jaudina keliautojų vaizduotę, kaip Full Moon Party kiekvieną mėnesį sudrebinantis Tailandą.

Tada, dangų nutvieskus mėnulio pilnačiai, iš viso pasaulio į vieną idilišką tropinį paplūdimį atokioje saloje suplūsta dešimtys tūkstančių jaunų žmonių iš viso pasaulio ir nepaliaudami šėlsta iki saulėtekio.

“Šėlsta” per paprastas žodis. “Full Moon party” nėra tiesiog naktinis klubas ar muzikos festivalis: jis neturi vieno organizatoriaus ar scenų. Jį kuria patys dalyviai, “atleidžiantys vadžias” ir besielgiantys visiškai laisvai. Smagiausi toje laisvės dvasioje užgimę užsiėmimai po to kartojami ir kitą mėnesį, ir dar kitą, kol galiausiai tampa naujomis Full Moon Party tradicijomis.

Kaip žaidimai su ugnimi, gėrimas iš smėlio kibirėlių, švytinčiais dažais dažyti veidai… Kiekvienas pardavėjas ir pajūrio baras, kiekvienas pramogų ištroškęs lankytojas iš užjūrių įneša savo smagybių saują į vakarėlio dvasią.

Ugnys – viena kontraversiškiausių Full Moon Party tradicijų. Dar Pilnaties vakarėlio išvakarėse Hat Rino Saulėtekio paplūdimyje triukus rodė fakyrai ir kvietė prisijungti visus norinčius: kas turėjo praeiti po vis žemyn leidžiamu liepsnojančiu skersiniu (limbas), kas šokinėjo per ugnies apimtą šokdynę. Vakarėlio dieną liepsnojo ir vis keičiami ugniniai užrašai.

O “linksmos, bet pavojingos” ugnies pramogos, nakčiai bėgant, pavirto į tiesiog beprotiškas: per liepsnojančią šokdynę pramogautojai šokinėjo visiškai be tvarkos: štai vienas gal geriau šokinėja, bet tada įlenda koks dar girtesnis, užkliūva, ir tuojau pat virvė apdegina abu, ir dar kokį per arti priėjusį žiūrovą. Tačiau visi juokdamiesi grįžta prie “chebrų“, stoja į eilę vėl. Kitą dieną gal gailėsis, bet Full Moon Party atmosferoje viskas labai linksma.

Skaityti daugiau:
Full Moon Party – linksmiausia Tailando naktis!?

 

---

Burning Man

Vieta ir laikas: Black Rock dykuma, Nevada, JAV

Apie Burning Man sklinda legendos – bet nė viena jų neparuošė tai didingai beprotybei kuri manęs tenai laukė!

Tai tarsi kita planeta, 7 dienoms kiekvienais metais sukuriama vidury Nevados dykumos. Ten – liepsnojantys didingi meno kūriniai, iššaukianti spalvinga naktimis žibanti apranga, švytintys triaukščiai-keturaukščiai automobiliai, visokeriopa laisvė, jokiose kitose kelionėse neregėtos smėlio audros, bemat pavagiančios bet kokį matomumą… Ten nėra pinigų – visi draugiškai viskuo dalijasi. Ten nėra „atlikėjų“ ar „žiūrovų“ – visi ~70000 kuria Burning Man kartu. Ten nėra šiukšliadėžių – visi viską išsiveža ir vėl palieka tuščią išdžiūvusio ežero dugną…

Prieš keliaudamas ten daug domėjausi Burning Man – bet joks tekstas ar video neparuošė tam, ką ten radau! Turbūt todėl, kad esame įpratę viską lyginti, o Burning Man tiesiog neturi analogų. „Festivalis“ – „žmonės iš šalies“ dažnai pavartoja šį tikrų „Burning Man“ fanų taip nemėgstamą žodį, bet jis tik klaidina… Tiesiog nuo muzikos festivalio – ar bet kokio kito renginio – Burning Man skiriasi N+K savybių. Daugelis „nekaltųjų“ („Virgin Burners“ – taip vadinami renginio naujokai) susižavi viena kuria iš tų savybių, gal keliomis, jas rodo ir akcentuoja savo emocinguose bloguose ir vloguose – o patekus į Burning Man „planetą“ tave neišvengiamai apsupa visuma, tampi tokio fantastinio filmo alternatyvios realybės herojumi, kur kitokia ir tvarka, ir estetika, ir drabužiai, ir ekonomika, ir ekologija, ir ritualai, ir gamta…

Burning Man nėra kviestinių samdytų atlikėjų su jiems skirtomis scenomis, kaip festivaliuose, neturėtų būti ir „tik žiūrovų“. Visi atvykę į Burning Man tampa laikino – bet net Google Maps pažymėto – Black Rock City miesto gyventojais.

Burning Man vyksta savaitę (nuo sekmadienio iki sekmadienio), bet kelias dienas iki renginio pradžios jau nerimsta masinės statybos: savo palapines, heksajurtas, kupolus, kemperių „junginius“ statosi Burning Man stovyklos. Tokių „pripažintų“ stovyklų – apie 1500, kiekvienoje gyvena nuo kelių iki kelių šimtų miestelėnų, kurie kartu ne tik stengiasi „išlikti“ ant nesvetingo ežero dugno susivežę viską, kas tam būtina, bet ir duoda kažkokią dovaną miestui. Taip, dovaną – Black Rock City per 7 dienas niekada neišsitraukiau piniginės! Burning Man principai draudžia ten ką pardavinėti, o mainai irgi kontroversiški: turi duoti nesitikėdamas nieko. Kai renginys trunka tik savaitę ir į jį susirenka tuo besižavintys, tai puikiai veikia!

Renginio pavadinimas reiškia Degantis žmogus. Pirmasis Burning Man vyko San Francisko paplūdimyje 1986 m. kai grupelė žmonių padegė žmogaus figūrą. Nuo tada renginys vis augo, ilgėjo, Kalifornijoje „užspaudus“ biurokratinei sistemai išsikėlė į Nevados dykumas, bet žmogaus „užkūrimas“ tebeliko jo širdis.

„Žmogus“ padegamas šeštadienį – o iki tol jis stūkso ant postamento pačiame Black Rock City centre. Viena vertus, miestas laikinas, tokio pat niekad nebus. Kita vertus, kiekvienais metais jis atgimsta labai panašus – bet labai kitoks nei visi kiti pasaulio miestai… Jo išplanavimas – vėduoklė. Centre – Žmogus. Iš karto aplink žmogų – Plaja, kupina menininkų padovanotų monumentalių kūrinių: ant daugumos jų galėjau laipioti, ilsėtis, suptis, šokinėti – priešingai likusiai Amerikai čia, Burning Man, „saugumas – trečioje vietoje“ („safety third“). Kai žmogų padegė, nuo žmogaus atskridusios žarijos pradegino mano rūbą, bet žymių ant rankos neliko.

Net ir šešios dienos Black Rock City neparengė žmogaus padegimui šeštadienį! Fejerverkai, šventė, tvoskiantis karštis, ugnies palaužtas griūvantis žmogus. Aplink jį – dešimtys tūkstančių miestelėnų, o už jų – fantastiškiausi „mutantomobiliai“, plyšaujantys muzika. Ką tas žmogaus deginimas reiškia? Niekas nežino! Vienas savanoris sakė, kad, degant žmogui, turėtum palikti kokią savo nekenčiamą savybę… Bet kiek dalyvių – tiek prasmių, nes Burning Man kuriamas „iš apačios į viršų“! Kone jokia tradicija negimė nes „taip nusprendė organizavimo vadovas“, visas jas sukūrė „eiliniai miestelėnai“.

Štai netoli žmogaus kasmet pastatoma didinga šventykla: ji sudeginama sekmadienį, tyliai, miestelėnams verkiant. Nes visą savaitę į ją miestelėnai su ašaromis neša savuosius skausmus. Tolimų karų aukų nuotraukas; laiškus mirusiems seneliams, tėvams ar vaikams; o iš „pirmo pasaulio“ – prarastų augintinių nuotraukas. Viskas sudegė per kokią valandą, kartu su (galbūt) anais prarastais žmonių gyvenimo etapais…

Pirma šventykla Burning Man atsirado 2000 m. kaip vienas Plajos meno kūrinių, menininko Davido Besto pastatytas savo mirusiam draugui. Davido pavyzdžiu, savo „prarastuosius“ ten pagerbė ir kiti. Tad Šventyklos – kaip „mutantomobiliai“ ar šviesos ar dovanos – tapo vis augančio Burning Man kanono dalimi… „Burning Man“ kartą išvydau net dokumentiniame anglikonų kunigo sukurtame seriale „Per pasaulį per 80 tikėjimų“ – bet tik ten nuvykęs galėjau suprasti, kodėl: kiek Black Rock City pasinersi į laukinį tūsą, kiek į asmenybę keičiantį kilnų dvasingumą priklauso tik nuo tavęs paties. Kaip sakoma, „Plaja duoda ko tau reikia“.

Skaityti daugiau:
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

 

---

Oruro karnavalas

Vieta ir laikas: Oruras, Bolivija, kasmet (savaitgalis prieš Užgavėnes)

“Oruro karnavalas – antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” – skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai – tikra Bolivijos grožio viršūnė. Iš pradžių buvau skeptiškas – na, kiek pasaulyje tų “aštuntųjų pasaulio stebuklų”, ir kiekvienas juos mato savo tėvynėje… Juk jei Oruro karnavalas būtų *toks* įspūdingas, jau būčiau apie jį seniai daug girdėjęs, juk domiuosi šventėmis… Bet kaip tik keliavom karnavalo metu – tad pasirinkom susimokėti 5 kartus didesnę nei įprasta sumą už viešbučius Orure tą savaitgalį ir išvysti savo akimis.

Oi, nepasigailėjom! Tegul kalba skaičiai: dvi dienas-naktis(!) be sustojimo čia 50000 muzikantų ir šokėjų įspūdingom kaukėm ir aprangom atlieka visą eilę spalvingų Bolivijos tautinių šokių.

Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai – piligrimai. Jie keliauja paskutinius 4 kilometrus iki Šachtų Marijos (Virgen del Socavon) šventovės, o jų šokiai ir muzika – tarsi auka Marijai.

Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie – iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Kokiais negalavimais tik nesiskundė pakalbinti atvykėliai, bet tik vos kelis mačiau nutraukiančius savąją piligrimystę, kiti sutelkę valią šoko, grojo, dainavo iki galo… Juk tai auka! Metai iš metų ta pati, vienoda, bet jos visos kartu tokios įvairios…

Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius – kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri – strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Kiekviename šokyje – eilė skirtingų herojų, kiekvienas su savo stiliumi, judesiais, prasme…

Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį – pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ – tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį – šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai – Pačamamai. Pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos Bolivijoje visad greta.

Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda – tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“… Tokie karai apie 3 dienas vyksta visur Bolivijoje, o kai kuriuose miestuose jie net „žiauresni“ nei Orure: štai Santa Kruze mačiau, laistėsi ir dažais, ir guminėm žarnom, ir mėtėsi vandens pilnais balionais, o po miestą važinėjo tankais paversti pikapai, iš kurių bagažinių „kovotojai“ mėtė vandens, dažų ir putų ginklus į praeivius, o praeiviai atgal. Orure – švelnesnė versija, bet šūvio į nugarą ar net į veidą lauk iš bet kur, ypač jei pats nešiesi flakonėlį ir taip visiems parodai, kad esi vienas „karių“!

Skaityti daugiau:
Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

 

---

San Ferminas Pamplonoje (“bulių bėgimas”)

Vieta ir laikas: Ispanija, liepos 6-14 d.

Didžiąją metų dalį Pamplona – tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis – garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų – nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Irgi būna aukų, “naujai iškeptų” neįgaliųjų…

Bet San Ferminas – ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais – bėga jie ar nebėga. Kodėl? Niekas nebeatmena, tokios senos tos tradicijos.

Bėgimų metu buliai genami į koridos areną – o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida – buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Aišku, ir kasnakčiai fejerverkai, išgertuvės iki ryto, gigantiškų nešiojamų skulptūrų (Gigantes) paradai…

Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė – bėgimas nuo bulių. Net stebint iš balkono apėmė tikra įtampa, ore tvyrojo baimė, panika (ne veltui daugiau sužeistųjų sumindo ne buliai, o – parkritusius – „kolegos“ bėgikai).

Balkonus – tiksliau vietas balkonuose – turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas – vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Šiaip ar taip, buliai juos pralenks, kiekvieno kova (ar ruletė) su buliumi tetruks keletą sekundžių, jei išvis buliai neprabėgs kur tolumoj ir paskui tie nutrūktgalviai savo draugams nesiskųs “bulių nė nemačiau” (girdėjau ir tokių!).

Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą. Bet čia tradicija, čia „taip buvo per amžius“, kaip viskas baskų krašte…

Skaityti daugiau:
Baskija – seniausia Europos tauta

Velykų savaitė Sevilijoje

Vieta ir laikas: Ispanija, nuo katalikų Verbų sekmadienio iki Velykų sekmadienio

Visoje Ispanijoje Velykų savaitė yra „kažkas tokio“, bet visa ko viršūnė – Sevilija!

Diena iš dienos visą savaitę miesto gatvėmis nepaliaujamai žygiuoja brolijų procesijos: vienose šimtai žmonių, kitose – tūkstančiai. Ne šiaip žmonių: kiekvienas su savo ypatinga role ir apranga, kuriai paruošti skyrė daug laiko ir pinigų.

Veidus aštriais gobtuvais užsidengę nazarėnai, atgailaujantys už metų nuodėmes. Muzikantai būgnininkai, užduodantys tempą maršais ar net Ispanijos himnu – tikrai profesionaliai. Vėliavnešiai su brolijos vėliavomis, šventųjų relikvijų nešiotojai, kunigai su smilkytuvais. O sunkiausias darbas nešikų kostalerų, kurie ant savo pečių ir sprando tįsia tonas sveriančias platformas (paso) su kiekvienos brolijos pasididžiavimu – jų bažnyčios šventosiomis statulomis. Jokių ratų ten nėra! Kiekvienam nešikui tenka ~50 kg svoris ir, kai pamatydavau kurį pasikeitimui išlindusį iš platformos, negalėdavau neatkreipti dėmesio į paraudusius, nutrintus sprandus: kiekvieną šventą savaitę, sakoma, Sevilijos ligoninės sulaukia susižalojusių kostalerų…

Šventosios Jėzaus, Marijos statulos – tai tie patys 200 metų, 300 metų religinio meno šedevrai, kurie šiaip jau puošia Sevilijos bažnyčias. Šventąją savaitę jas parapijų brolijos nuima, uždeda ant išpuoštų ir iščiustytų platformų, ir su visu ceremonialu, tūkstantinėmis palydomis neša iki katedros. Nustatytu laiku šiaip ne taip su visom platformom įspraudžia per duris į vidų ir tada eina atgal į savo bažnyčią (grafikai skelbiami iš anksto, tik kartais pro pareigūnus prasiveržusios minios sutrukdo jų laikytis). Pro šalį einant statuloms (tinkamas išsireiškimas!), daug aplinkinių žegnojasi, mėgina paliesti platformas; daug „eilinių žmonių“ gatvėmis vaikšto pasipuošę, vyrai su kostiumais: Sevilijoje tai nėra tik brolijų šventė.

Vienu metu Sevilijos centre gali judėti net ir devynios tokios procesijos – su visom spalvom, būgnais, muzika, šimtais nazarėnų ir šventom statulom. Eismas paralyžiuojamas net galimybės pereiti gatvę reikėdavo laukti: visa Sevilija plaka šventosios savaitės ir jos procesijų ritmais. Svarbiausiu laikoma naktis į Didįjį penktadienį, kuomet procesijos juda nepaliaujamai visą naktį. Šeštadienį – Kritaus laidotuvės, sekmadienį – prisikėlimas. Visa ko širdis – Sevilijos katedra, nes ją galiausiai „kiaurai pereina“ visos procesijos, bet jeigu pavykdavo „pagauti“ kokią procesiją toliau nuo katedros tai galėdavau pamatyti iš arčiau, nes jos nesupo minios.

Procesijas stebėjome ir tiesiog gatvėse, bet dar įspūdingesnį vaizdą išvydome iš balkono priešais katedrą. Tie sevilijiečiai, kuriems pasisekė turėti butus su nuostabiausiais vaizdais į procesijų gatves, kaip reikiant „įsuko“ tokį verslą: pardavinėja bilietus į savo butų balkonus! Bet tikrai verta, nes tik iš viršaus, matydamas iš katedros viena po kitos „lendančias“ platformas, begalines gobtuvuotų nazarėnų eiles su žvakėmis, suvokiau visa ko mastelių didybę. Alternatyva – nuomojamos kėdės žiūrovams „ant žemės“, bet jas gauti irgi nelengva, dar kiti nešasi sulankstomas kėdes ar sėdasi ant šaligatvių ir žymiausių procesijų laukia iš anksto.

 

---

Phi ta Khon

Vieta ir laikas: Tailandas, kasmet (vasarą, datos keičiasi)

Jei planuojate kelionę į Šiaurės Tailandą, būtinai pažiūrėkite kalendorių. Kone kiekvieną šiaurės Tailando regioną sykį į metus sudrebina neregėtų mastų visuotinė šventė, į kur suplūdę dešimtys tūkstančių tajų “pametę galvas” daro keisčiausius dalykus: šaudo į dangų bambukines raketas (Jasotono miestas, gegužė), jodinėja drambliais (Surino miestas, lapkritis), leidžia į orą dangaus žibintus, pilstosi vandeniu, laukia virš Mekongo pasirodant “nagų liepsnų” (Nong Khajus ir ryčiau, spalis), gamina ir nešioja nuostabias vaško skupltūras (Ubon Račatanio miestas, vasara).

Visą savo kelionę į Tailandą derinome prie žymiausios iš tų švenčių – Phi Ta Khon, dar vadinamos dvasių festivaliu, ir nepasigailėjome. Prasidėjo viskas kaip kilni religinė ceremonija. Ketvirtą valandą ryto baltai vilintys šventikai žygiavo procesija, šaukdami vietinio upelio dvasią: užkalbėjimai, gongai, fejerverkų šūviai, lazeriniai vaizdai.

Švintant, šventyklos vartai atsidarė ir kiemą užlūdo “dvasios”: panašiais, bet labai įvairiais stiliais vilkintys persirengėliai, šoko ir šėlo, pavergdami visų dėmesį. Nė nepastebėjau, kur dingo šventikų procesija… Tikslios istorijos, kaip atsirado Phi Ta Khon, neradau, bet turbūt iš miestelio jaunuolių pokšto prieš šimtmetį ar kelis: “kvietėte dvasias, šventikai? Štai mes!”.

Religinė šventės pusė irgi tęsėsi – miestelio centre tajai vienuoliams aukojo specialiai nupirktus “lauknešėlius” – bet linksmybės greitai paskandino visą rimtumą. Centrinė gatvė tuoj virto turgumi, persirengėliai plūdo šimtais, turistai (daugiausiai tajai – juk kurortai toli) – tūkstančiais. Dažno vietinio rankose sužibo mediniai peniai, seksą imituojančios lėlės, o kostiumus dabino visokios krūtys ir vaginos: Phi Ta Khon – ir vaisingumo šventė, o Tailande požiūris į tai kas padoru – daug laisvesnis. Štai pasiėmusi kokia močiutė žaislinį penį ir smaigsto juo praeivius vaikus…

Pirmosios dienos kulminacija – visų persirengėlių paradas, kuriame – ir milžiniškos karnavalo platformos it kokiame Rio De Žaneiro karnavale. Phi Ta Khon klubai visus metus ruošiasi, gaminasi kostiumus ir mašinas šioms dviems dienoms. Jau prieš valandą teko užsiimti vietą stovėjimui palei gatvę, paradas truko tris valandas – bet buvo tikrai verta.

Užėjus tamsai, religinė šventės kilmė jau visai pasimiršo, Dansajus virto tarsi nemokamu muzikos festivaliu. Trys scenos – viena net miestelio šventyklos kieme (ten šoko apynuogės moterys). Gatvėse – muzika, plyšaujanti iš pikapų, ir nuolatinis metalo džeržgesys. Dvasių garsai: persirengėliai paskui save velka skardines. Kostiumų jie nenusivilko net naktį, tad šokome kartu su jais. Vakariečių ten jau nebuvo išvis. Vietiniams prireikė laiko, kol įsidrąsino pakalbinti: “Iš kur jūs?”, “Gražiai šokat”. Moterys kalbino žmoną, vyrai mane: padorumo supratimas ten keli šviesmečiai nuo pašėlusių Tailando kurortų.

Ir visa tai – tik pirma Phi Ta Khon diena. Laukė dar dvi. Antrąją – per miestą nešami ir į orą mėtomi vienuoliai, vyko kaukių festivalis, bambukinių raketų šūviai į dangų. Didžiulis “kosmodromas” joms suręstas, o išvydus pirmąjį startą iš tolėliau sunkiai galėjau patikėti savo akimis: garsas ir vaizdas tikrai priminė, kad kažkur netoli į kosmosą paleista raketa. Priėjus artyn pamačiau, kad viskas daug paprasčiau ir nežinia, ar labai saugu: kai kurios “raketos” sudegė ant žemės, kitos pakrypusios lėkė į gretimą pievą.

Trečia diena – labiau religinė, budistiniai pamokslai. Nemokėdami tajų kalbos, palikome Dansajų.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

 

---

World Cosplay Summit

Vieta ir laikas: Nagoja, Japonija

Pasaulio kosplėjaus čempionatas – vienas geriausių šiuolaikinės Japonijos kultūros, įkvėpusios pasaulį, veidų! Priešingai daugeliui pasaulio čempionatų, šis kasmet vyksta tame pat mieste – Nagojoje, kurio „kiberpankinis“ šviesų, plačių gatvių, virš kurių nutiesti greitkeliai peizažas labai tinka čia sugužantiems anime, mangos, videožaidimų ir japonų filmų herojais persirengusiems žmonėms iš viso pasaulio.

Tikėjausi pamatyti įspūdingiausių kostiumų – ir nenusivyliau – bet „World Cosplay Summit“ daugiau nei tai. Pagrindinis čempionatas savaip priminė Euroviziją – 2,5 minučių kiekvienos šalies pasirodymai, 40+ komandų, kiekviena – iš dviejų žmonių, praėjusių savo šalies atrankas. Tik vietoje dainų tuose pasirodymuose – sunkiai su kuo palyginami šou, kur ne tik kostiumais, bet ir videoinstaliacijomis, vaidyba, akrobatika, šviesom šalių rinktinės atkuria / perkuria savo pasirinktų žaidimų, anime, mangos, filmų siužetus. Iš tiesų nustebino išradingumas, kiek daug „sutalpinta“ į tas daug mėnesių ruoštas 2,5 minutės!

Vertinami ir kostiumai (jie privalo būti pačių pasigaminti), ir vaidyba, šou, atitikimas „originalo dvasiai“. Kosplėjus išplito po pasaulį – netikėtai daug rinktinių iš arabų kraštų, Lotynų Amerikos – ir čempionate viskas subtitruota ar įgarsinta ir anglų kalba (tai – reta proga japonišką kultūrą Japonijoje patirti nemokant gerai japoniškai). Bet tuo pačiu „World Cosplay Summit“ tvirtai laikosi „japoniškos krypties“: visi kostiumai ir siužetai privalo būti iš japoniškų kūrinių, japoniškų herojų (jokio ten „Marvel“, bent jau ant scenos), o žiuri komisijoje taip pat buvo praktiškai vien japonai – netgi tradicinio kabuki teatro aktoriai. Ant scenos Japoniją – kaip visas šalis – atstovauja tik viena komanda, bet aplinkui areną jau vyrauja japonai kosplėjeriai, modernia technika daro profesionalias fotosesijas (Japonijoje cosplay modelis – ir galimas darbas). Deja, Lietuvos atstovų čempionate, kurį lankiau, nebuvo, bet latvių „Tekken“ pasirodymas buvo įdomus.

Aišku, cosplay entuziastų suguža daugiau, nei patenka į rinktines, jie apsupa areną, darosi profesionalias nuotraukas, gėrisi vienas kito kostiumais – vienintelė vieta Japonijoje, kur stebeilytis vienas į kitą nėra neįprasta. Buvo ir cosplay paradas, koncertai. Tikra Japonijos (pop)kultūros mylėtojų iš viso pasaulio moderni šventė!

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Kumbh mela Indijoje

Vieta ir laikas: kas 3 metus skirtinguose Indijos miestuose, svarbesnė – kas 12 metų

650 miijonų žmonių kas 12 metų suplūsta į vieną šventą miestą! Čia atkeliauja kas 12 mūsų planetos žmogus! Pastatomas laikinas miestas su dešimtim ilgų pontoninių tiltų, šimtais tūkstančių palapinių…

Kumbh melos dalyviai nyra šventojoje Gango ir Jamunos santakoje – ir šventieji sadhu, ir paprastos šeimos iš tolimų kaimų. Ten nepabuvusiam sunku perteikti tą grūstį, tą laikiną miestą, kuris iškyla nusekusios upės dugne… Nutiesiami laikini tiltai, šeimos laikosi vienas kito susikibę į virves kad neatskirtų minios, o specialiai šventei sukurtoje “Lost and found” programėlėje – ne daiktai, o pasimetę vaikai ir seneliai.

Būta ir mirtinų spūsčių, bet tai nesustabdė šventės dalyvių, juk kita tokio reikšmingumo Didžioji Kumbh Mela – tik po 144 metų arba, kaip man sakė indas iš kaimyninės palapinės, “po kelių gimimų”. Kiek mažesnės reikšmės – po 12 metų.

Nepaisant to, neįtikėtina, kad anapus indų pasaulio ta šventė taip mažai žinoma, o užsieniečių veidai ten tokie reti, kad piligrimai nuolat prašydavo nuotraukų su manimi. Iš viso su mumis nusifotografavo apie 300-400 žmonių: nusifotografuoji su vienu, ir štai jau eina ištisos giminės, keičia viena kitą. Dėmesio sulaukdavome ir kitur Indijos toliuose, nes toje šalyje – vienos mažiausiai turizmo palytėtų vietų visame pasaulyje! Taip, į Indiją keliauja daug kas, bet užsieniečiai čia tiesiog paskęsta tarp 1,5 milijardo vietinių – tereikia nuvykti toliau Delio, Goa, Varanasio, Rišikešo ar Tadž Mahalo…

Skaityti daugiau:
Kumbh Mela – 650 milijonų žmonių vienoje upėje!

 

---

Budos gimtadienio žibintų festivalis

Vieta ir laikas: Pietų Korėja, kasmet apie mėnesį (~balandį)

Budos gimtadienis skirtingose budistų šalys švenčiamas skirtingu metu ir labai skirtingai.

Viena įspūdingiausių švenčių – Pietų Korėjoje. Panašiai kai Vakarų šalys pasipuošia Kalėdoms gerokai iš anksto, taip Korėja pasipuošia Budos gimtadieniui.

Svarbiausias papuošimas – visokiausi žibintai. Jais nukabinama kiekviena šventykla. Ant kiekvieno žibinto užrašyti maldavimai. Balti žibintai skirti mirusiems, spalvoti (jų gerokai daugiau) – gyviesiems. Jau ir dieną jie atrodo įspūdingai, bet naktimis, kai visi įžiebiami – tikrai magiškai. Žibintai prasideda dar gerokai iki šventyklos – kelią į šventyklas atpažinsi pagal tai, kad jis išpuoštas žibintais, ir naktimis švyti iš toli.

Kai kurios šventyklos itin garsėja savo žibintais, jų pasižiūrėti važiuoja korėjiečiai iš visų šalies regionų, ten fotografuojasi.

Būna net visokie judantys žibintai, tarsi švytintys robotai (tiksliau drakonai ir pan.), o Seule, paties gimtadienio metu – žibintų paradai.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Helovynas JAV

Lietuvoje į Helovyną žiūrime kiek skeptiškai: na, kvailoka šventė, kur kokie studenčiokai apsirengia baisiais rūbais vakarėlio metu. Ir dar svetima šventė.

Visai kitaip JAV! Net ir žinodamas, kad JAV Helovynas – savas, sunkiai galėjau tikėtis *tokių* mastelių: savo mastais, jam skiriamu dėmesiu JAV Helovynas primena Kalėdas. Jau nuo spalio pradžios ar net rugsėjo pradedami puošti namai, kiemai. Didžiausi Helovyno fanai susiperka ar pasigamina šimtus dekoracijų. Važiuoji eiline Amerikos gatve ir štai greta eilinių namų ne tik šviečiantys moliūgai, bet ir tikroviški skeletai, vėjyje plazdantys pakaruokliai, kapai su lendančiomis rankomis. Kai kurios dekoracijos dargi juda! Kai kurios linksmos, bet dalis primena siaubo filmą, dalis – abai išmoningos, nepasikartojančios: štai vienas namas aprašinėtas „krauju“ HELP. „Nenorėčiau nakvoti šiame name“ – dažnai sakydavo žmona.

O visa ko kulminacija – pats Helovynas, tiksliau, spalio 31 d. vėlyva popietė / ankstyvas vakaras. Ne tik vaikai, bet ir ištisos šeimos eina „prašyti saldainių“. Šiame rituale dalyvauja daugelis. Pilnos gatvės visokių šmėklų, pamėklių ar dar išradingesnių kostiumų (štai viena mergina apsirengė taip, kad atrodytų, kad ją pačią pagrobusi pabaisa)… Kitoms šeimoms smagiau saldainius dalinti: jie irgi pasitinka praeivius apsirengę visokiais baisiais personažais, kai kurie pasistato ištisus saldainių dalinimo punktus, tarkime, tokiu paversdami savo garažą. Nerašyta taisyklė: jei namas yra papuoštas Helovynui, jo savininkai bus paruošę ir saldainių, o tikėtina ir baisius rūbus ar kokią kitą gąsdinimo programėlę.

Tądien mačiau ir „eilinių žmonių“ vienai dienai savo kieme įrengtą siaubo kambarį, kur užėję „prašinėtojai“ gąsdinami (gale, aišku, visi gauna saldainių), ir sklypą su šimtais tikroviškų siaubingų statulų, daugybė kurių juda (kai kurios rankose laikė saldainius – bet pabandžius paimti gąsdino!).

Helovynas, kaip ir Kalėdos, ne vienos dienos, o viso mėnesio ar dviejų reikalas, kuriam daugybė amerikiečių šeimų atkakliai ruošiasi. Ir keliaujant į Ameriką spalio 31 d., ypač su vakais, tikrai verta tame sudalyvauti. Bet net ir keliaujant bet kada spalį verta pasigėrėti pastatų dekoru, sudalyvauti įvairiose Helovyno pramogose, siaubo kambariuose, kurių daug.

 

---

Calgary Stampede Kanadoje

Calgary Stampede neturi pasaulyje lygių – bent dviem aspektais.

Visų pirma, tai yra „galingiausias pasaulyje“ vesterno stiliaus festivalis. Dvi savaites diena iš dienos čia vyksta svarbiausi pasaulio rodeo dienomis ir karietų (chuckwagon) lenktynės vakarais – dešimčių tūkstančių žiūrovų akivaizdoje, vienu kurių buvau ir aš. O kur dar visoks arklių traukimas, poniai, žemės ūkio gyvulių parodos. Savo tradicijas prie tradicinių tipių demonstruoja Kanados indėnai, o daugelis iš daugiau nei milijono(!) kasmetinių svečių ateina su kaubojiškais batais ir skrybėlėmis.

Tačiau kartu Calgary Stampede tikriausiai pati „galingiausia“ miesto šventė pasaulyje apskritai. Jos teritorija 81 hektaro dydžio ir kas tik ten nevyksta! Mūsų laukė ir milžiniška meno paroda, ir motociklininkų-akrobatų pasirodymai, ir kelios scenos su vis kitais atlikėjais tarsi muzikos festivalyje (ne vien kantri), ir lunaparkas, ir kasdieniai iliuzionisto bei cirko pasirodymai, o kiekvieną dieną užbaigė galingas daugybės atlikėjų vakaro šou su superfejerverkais. Be to, Calgary Stampede teritorijoje yra ir ištisa arena, kurioje kasdien – vis kiti pasaulinio lygio renginiai (pvz. aš lankiau AEW amerikietiškas imtynes). Ir taip 14 dienų iš eilės – ne veltui į Calgary Stampede važiuoja žmonės iš visos Kanados ir ne tik! Vietomis net buvo sunku prasilenkti – šitiek daug žmonių.

Į daugelį renginių patekti galima susimokėjus tik už patekimo į Calgary Stampede zoną bilietą. Toje zonoje – gausybė pastatų: nuo arenos iki hipodromo, nuo pramogų parko iki parodų erdvių. Papildomai tenka mokėti tik už rodeo, vakaro šou (su karietų lenktynėmis) ar specialius pasaulinio lygio renginius.

Calgary Stampede turi ir gilias tradicijas, vyksta nuo 1912 m., laikų, kai Kalgaryje tegyveno 40000 žmonių. Jei gali per gyvenimą aplankyti tik vieną užsienio miesto šventę ir/arba tik vieną „kaubojišką“ šventę – tai turi būti Calgary Stampede!

Skaityti daugiau: Alberta – ryškiausi Kanados kalnai ir prerijos

 

---

Holi Indijoje

Tai tikrai spalvingiausia pasaulio šventė! Ir jei kur tik žurnalas ar portalas nori įdėti gražių nuotraukų iš Indijos, būtinai įdės ir bent vieną iš Holi šventės. Žmonės ryškiom spalvom išdažytais veidais, ore plevenantys spalvoti „dūmai“ atrodo fantastiškai.

O kaip realybėje? Įgyvendinęs seną norą aplankyti Indiją holi metu pamačiau kiek kitokią šventę, bet vis tiek įdomią. Kokią holi pamatai smarkiai priklauso ir nuo vietos: ji smarkiausiai švenčiama šiaurės Indijoje, o ypač – Maturoje; kai kurios Indijos vietos švenčia holi, bet kitaip, pietų Indijoje ji mažiau švenčiama išvis. Taip pat holi nešvenčia religinės mažumos, kaip musulmonai. Taigi, nėra visa Indija vienodai spalvota: pasiaiškinęs, kur didelė tikimybė patirti „tikrą“ holi, pasirinkau hinduistinį Rišikešo miestą.

To nebūna žurnalų nuotraukose, bet šventė prasidėjo dar išvakarėse. Sulaukus reikiamos mėnulio pilnaties pozicijos užkurti laužai – holika dahan. Visi užrašėme nekenčiamus dalykus ir metėme į laužą, o taip pat – aukas ugniai (sėklas). Ritualą vedęs „baba“ (kaip garbiausias, sėdėjęs ant kėdės, kai kiti – ant žemės) „užvedinėjo“ mantras ir riksmus, kad atsisakome įvairių blogybių, pvz. netikėjimo (adharma). Jis papasakojo legendą apie Holiką: ta moteris mėgino klastingai sudeginti lauže pamaldų vaikiną, kurio nekentė jo paties tėvas, nes vaikinas garbino ne savo tėvą, o Višnų. Tačiau Višnus pasirūpino, kad sudegtų pati Holika. Kaip dažnai Indijoje, legenda ir davė pradžią šventei. Laužui jau silpstant, basi vaikščiojome aplink jš giedodami „Hare Krišna, Hare Rama“. Keista buvo vaikščioti be batų per purvą Gango pakrantėje, kur aplinkui šmirinėjo didelės žiurkės – bet vietiniams tai visiškai įprasta.

Kitą rytą miestas buvo nesuvokiamai tylus… Lietuvoje gal neatkreiptume dėmesio, bet tik ne Indijoje, kur visada žmonių minios, pypimai, riksmai. Savaitgaliais tai nenurimsta, bet per Holi viskas buvo uždaryta. Vis gausėjo „spalvotų“ žmonių. Spalvų vienas ant kito jie nepurškia, o tepa ant veido. Kiekviena spalva – tai kitas palinkėjimas. Geltona – linki sėkmės, raudona – meilės, violetinė – pamaldumo… Spalvų purškimas, spalvoti dūmai – retenybė palyginus su tepimu.

Įdienojant daugėjo ir smarkiai apgirtusių žmonių, taip pat vaikų, kurie, neturėdami spalvų, mėtė purvino vandens „bombas“. Dėl to kai kurie patarė ilgai į vakarą holi nešvęsti, ypač užsieniečiams, arba rinktis visur reklamuojamus holi vakarėlius, kur ši šventė pritaikyta popkultūrai – spalvos purškiamos skambant trankiai didžėjų muzikai. Tokius vakarėlius renkasi ir turtingesni indai, ypač regionuose, kur holi tradicijos nėra gilios (primena kokį Helovyną Lietuvoje).

Grįžus viešbutin ilgai užtruko viską nusiplauti. Tam, kad būtų paprasčiau, kaip patarė vietiniai, prieš šventę ištepėme plaukus ir veidą kokosų aliejumi. Sako, svarbu saugoti akis. Kaip mėgstu per „visuotines šventes“, pasirinkau viešbutį, kur pro langą labai daug matėsi – Gango pakrantė ir ghatas, miesto gatvė, laužas: taigi, turėjau galimybę ir pats dalyvauti, ir stebėti kitus. Karnavalų, kur žmonės atrodo įdomiai – daugybė. Bet Holi – vienintelė tarp tokių švenčių, kur pačiam nereikia galvoti, kaip apsirengti, pirkti kaukių – tave „išdekoruoja“ kiti…

 

---

Įdomiausių švenčių, festivalių ir ceremonijų žemėlapis

 

---

Kitos įdomios šventės ir ceremonijos

Njepis Balyje (kasmet kovo mėn.)

Balio nauji metai prasideda kilniomis apeigomis – aukų nešimu į jūrą. Kitą dieną juos pratęsia papjkė mašė “monstrų” – ogoh-ogoh statybos. Galiausiai šie monstrai sueginami, išvejant iš Balio piktas dvasias. O kad tos jėgos tikrai neužpultų, dieną po ogoh-ogoh kūrenimo Balis apsimeta mirusiu: negalima eiti iš namų. Šis draudimas galioja ir turistams, jo rimtai paisoma, ir visas Balis tą dieną atrodo it po apokalipsės: tik šunys, voverės šmirinėja, medžiai šlama ir nė gyvos dvasios. Tai pati ypatingiausia Balio naujų metų diena, nes niekur kitur pasaulyje nėra nieko panašaus. Bet kad ją patirti reikia susirasti vieną retų Balio viešbučių su vaizdu į miestą nuo stogo: antraip nė nesuprasi, kad viskas užsidarė, nepamatysi naktį dėl išjungtos elektros kaip niekad ryškių žvaigždžių.
Plačiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

Paskutinis budėjimas Kanberoje, Australijoje (kasdien)

Prasmingiausias mano matytas pagarbos atidavimas žuvusiems kariams. Įspūdingais vitražais ir kupolu puoštame tarpukario memoriale, tarp lentelių su visų už Australiją žuvusių karių vardais ir pavardėm, kas vakarą, po niūriai pompastiškos įžangos (himno, škotiškos alegorinės “Miško gėlių” dainos), perskaitoma vis kito žuvusiojo gyvenimo istorija, taip suteikiant žmogišką veidą visai baisiai statsitikai. Tai – tarsi paskutinis to kario budėjimas, kuris nebepasikartos, nes žuvusiųjų tiek daug, kad skaitant kasdien susipažinimas su visais užtruks šimtmečius.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės

Hafezo kapas Irane (nuolat)

Hafezo kapas – poezijos, “antrosios Irano religijos”, svarbiausia šventovė. “Tautos dainiaus” Hafezo eilės jau 700 metų džiugina visų kartų iraniečių ausis. Jo eiliuotos dainos čia kas vakarą skamba iš garsiakalbių ir iš “piligrimų” lūpų, o dienomis iraniečiai buriasi sau ateitį atversdami atsitiktinę Hafezo eilėraščių eilutę.
Plačiau: Iranas – nesuprastas, bet unikalus

Nepriklausomybės diena JAV (kasmet liepos 4 d.)

JAV nepriklausomybės diena kažkuo primena lietuvių Naujuosius metus – kulminacija yra superįspūdingi miestų fejerverkai ir masinis jų šaudymas eilinių amerikiečių kiemuose (tikrieji Nauji metai JAV yra paprastesni). Bet liepos 4 d. šventimas prasideda dar dienos metu: tradiciniais draugų susitikimas, barbekiu. Tai tikrai nėra eilinė nuobodžiai oficiali patriotinė šventė, kokios yra nepriklausomybės dienos daug kur Europoje!

Albukerkės oro balionų fiesta JAV (kasmet spalio pradžioje)

Didžiausia pasaulyje oro balionų šventė – ištisą savaitę kasdien čia kyla ir koks 1000 oro balionų, nuspalvindami Albukerkės dangų. Viskas prasideda dar tamsoje: balionai švyti, pučiasi, žiūrovai prieina itin arti, bendrauja su balionų šeimininkais, aplink pilna kavinių: tai – Albukerkės oro balionų parkas.
Plačiau: Naujoji Meksika – molio miestai, lotyniška dvasia

Ad Dafros dykumų festivalis JAE (kasmet vis kitos datos aplink naujuosius metus)

Šio savaitės trukmės festivalio Abu Dabio dykumoje esmė – kupranugarių grožio konkursas. Kupranugarių dalyvauja dešimtys tūkstančių, brangiausi parduodami už milijonus eurų. Na, jei atstumas iki pilvo aukštas, atstumas tarp priekinių ir galinių kojų didelis, lūpa atvėpusi ir kt. – visa tai grožio ženklai. Kiekvieną dieną vedamos vis kitokų (amžių, spalvų) kupranugarių bandos. Grožio konkursas ten – tik visa ko dalis. Yra ir kitų konkursų – avių grožio, arabiškų šunų salukių. Yra suvenyrų turgus. Yra tradicinių pramogų – pvz. “pargriauk kupranugarį patempęs už uodegos”. Modernūs ekranai skaičiuoja sekundes, kada kupranugaris grius, tarsi kokiam rimtam sporte… Yra koncertai vakare – jau tradicinės muzikos. Jau be jokių vakariečių. Kur vyrams ir moterims yra atskiros zonos – ir mums su žmona teko koncertą stebėti atskirai. Ir kavinėse atskiros zonos lytims. Šoko tik vyrai – moterims juk nepadoru – tokį tradicinį šokį su lazdom. Galvojate “kaimiečių pramogos”? Ne, daug tų žmonių milijonieriai, atvykę, atvedę daugelio milijonų vertės kupranugarių bandas – neretai po kelias, į įvairias kategorijas.
Plačiau: Abu Dabis – dykumų tradicijos ir nauji rekordai

Kadiso karnavalas Ispanijoje (kasmet karnavalo metu)

Vienas spalvingiausių karnavalų Europoje, bet turistai jį dar mažai atradę. Paradas čia yra, bet esmė ne jis. Esmė: šventė gatvėse kurios, ypač pagrindinį šeštadienį, virsta tarsi kokia filmavimo aikštele, nes persirengia kone visi ir dažniausiai – šeimos ir draugų kompanijos vienodai. Štai Adamsų šeimynėlė, štai karių būrys, štai viduramžių lankininkai, štai visi „Sucide Squad“ herojai… Kitas akcentas – gatvės muzikos konkursas. Visą miestą užplūsta muzikos grupės ir visų jų nariai irgi vilki pagal vieną stilių. Tiesa, tai ir vienas labiausiai „pašėlusių“ Ispanijos renginių, kai žmonės „nutrūksta nuo grandinės“: tiek šiukšlių, viešai besišlapinančių, girtų ar apkvaišusių žmonių vienoje vietoje kitur Europoje nemačiau.

Trys karaliai Ispanijoje (sausio 5 d.)

Ispanijoje dovanos dalinamos ne per Kalėdas, o per Tris karalius. Sausio 5 d. (ne 6 d.) į Ispanijos miestus išeina paradai milžiniškom spalvingom platformom, šokėjais ir visokiais herojais. Visi jjie ne šiaip sau šoka – jie svaido žiūrovams saldainius! Vaikai su ištisais maišais ateina. Aišku, daugiausiai saldainių meta patys trys karaliai, tokių paradų pažiba.

Naujieji metai Sidnėjuje, Australijoje (gruodžio 31-sausio 1 d.)

Išmėginęs naujus metus įvairiuose pasaulio miestuose supratau – visam pasauly tėra vos kelios vietos, kur iš tikrųjų verta keliauti jų švęsti! Viena tokių „pasaulio naujų metų sostinių“ – Sidnėjus, kurio fejerverkų šou pleškinamas nuo garsiausių pastatų – Uosto tilto, operos – ugnys tykšta žemyn, šaudo aukštyn, šoka danguje… Aišku, tai kainuoja: arba laiko „užimant“ kone nuo ryto su miniom prastesnes nemokamas krantines, arba susimokant už bilietą į mokamas (išparduodami prieš mėnesius!), o gal išsinuomoti butą su langais į vandenį – kainoms ribų beveik nėra. Pasirinkome stebėti fejerverkus iš vieno šimtų „pozicijas užsiimančių“ laivų, beje, priklausiusio aborigenams ir pradėjusio šventę dūmų ceremonija – buvo nepakartojama! Papildomai Sidnėjus vilioja tuo, kad tai – anksčiausiai naujuosius metus pasitinkantis superdidmiestis (9 val. anksčiau nei Vilnius).
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės

Liepos šventės Kijote, Japonijoje (liepos 17 ir 24 d.)

Gion Matsuri – garsiausia senosios Japonijos sostinės Kijoto šventė… Daugiau nei 1000 metų Kijoto kvartalai ištraukia į gatves puošnias platformas dydžio sulig namais – “kalnus” (jama) ir “alebardas” (hoko). Vieni pūkšdami traukia (ypač sunku posūkiuose…), kiti susigrūdę platformų viršuje groja (kaip jie ten telpa?), treti – stebi… Vakare dar laukė šventyklėlių iš sintoistų šventyklos paradas (nešikai supdami jose gyvenančias dvasias kami chaotiškai juda gatvėmis). Kai keliavau, gion matsuri sutapo su Motomija naktimis, kai tūkstančių japoniškų vartų Fušimi Inari šventovė nušvinta raudonų žibintų šviesa… Geriausias metas lankyti Kijotą, senoji kultūra atgyja!
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Šiais globalizacijos laikais daug kas pasaulyje tampa panašu ar vienoda: valstybės viena nuo kitos (o ypač – nuo Vakarų) kopijuoja įstatymus, kultūrines vertybes, etiketą. Skirtumus seniau griovė kolonizacija, šiandien – mažai valdoma migracija. Tačiau yra išskirtinių šalių, apsilankymas kuriose – visuomet labai ypatingas. Pasirinkusios nuosavą istorijos tėkmę jos smarkiai skiriasi ne tik nuo Lietuvos, bet ir nuo visų savo kaimynių.

 

---

Iranas

Religingas ir modernus

1979 m. Irano islamiškoji revoliucija pasaulyje – visiškai unikali. Nors įvyko šaltojo karo metais, ji atmetė ir pasaulinio komunizmo, ir kapitalizmo idealus. Nesuprastas pasaulio Iranas tuomet nuėjo savo musulmonišku keliu. Vos keli unikalios Irano tvarkos pavyzdžiai: čia draudžiamas alkoholis ir kiauliena, dėl santuokos trukmės galima susitarti iš anksto, moterų plaukus privalu pridengti skarelėmis, o metai savitais skaitmenimis skaičiuojami nuo Mahometo. Bet tuo pačiu Iranas – moderni šalis, kurioje raštingumas arti 100%, saugu, gimstamumas per mažas, nėra įkyrių prekijų, gerbiamos mažumos, o automobilių jau pagaminama daugiau nei Italijoje.

Skaityti daugiau:
Iranas: nesuprastas, bet unikalus

 

---

Japonija

Tebekurianti naujas tradicijas

Dauguma pasaulio šalių uoliai saugo savo senąsias liaudies tradicijas, bet šiuolaikiniame mieste jos praradusios tikrąją reikšmę, tapusios “muziejiniais inkliuzais”. O japonai bene vieninteliai turi savą ir “aukštąją” kultūrą – meno, verslo, etiketo, politikos. Jie tebegeba kurti ir plėtoti savas šiuolaikines tradicijas: čia savitos jaunimo subkultūros (haradžiuku, lolitos), menai (anime, manga, vizualiniai romanai), lošimai (pačinko)… Japonai didžiuojasi eidami savo keliu. Imigrantų nebuvimas, prastos užsienio kalbų žinios ir turtingas gyvenimas išgelbėjo juos nuo beatodairiško sekimo užsieniečiais.

Skaityti daugiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Singapūras

Vieno politiko sėkmingas kūrinys

Kai Ly Kuan Jū 1959 m. tapo Singapūro premjeru, tai buvo tautinės nesantaikos kamuojama mažytė kolonija trečiajame pasaulyje, o 1990 m. savo įpėdiniams jis paliko nepriklausomą pasaulinį finansų centrą. Užuot sekęs užsienio ideologijomis, Ly Kuan Jū atrado Singapūrui savo kelią. Daug nusikaltimų čia baudžiama rykštėmis (tai pasirodė efektyviau nei kalėjimai), kiekviename daugiabutyje privalomai gyvena įvairių tautų žmonės (skatinamas tautinis dialogas), mokesčių mažai, bet automobiliai apmokestinami trigubai (skatinama naudotis viešuoju transportu), draudžiama kramtoma guma (skatinama švara). Tokiais unikaliais metodais buvo išspręstos Singapūro bėdos, jis virto Azijos centru.

Skaityti daugiau: Singapūras – kitoks! ateities! miestas!

 

---

Indija

Pasaulis pasaulyje

Vieniems Indija – šventa šalis, kurios šimtai tikėjimų slepia tai, ką Vakarų pasaulis be reikalo pamiršo. Kitiems tai – tik purvina skurdo žemė, kur “šventos karvės” ėda šiukšles ir geria miestų latakais srūvančias paplavas. Iš tikro Indijoje yra ir tai, ir tai, ir daug daugiau. Kelionė į Indiją – tarsi kelionė toli atgal laiku. Požiūrai į religiją, švarą, mokslą, lytis, vaikus Indijoje panašūs, kaip pas mus prieš šimtmetį ar tris. Lengva pasakyti, kad Indija “atsilikusi”, bet galbūt ji tiesiog eina savo keliu. Juk tai – visai kita civilizacija. Senesnė, nei Europos, ir glaudžianti daugiau žmonių, nei visas Vakarų pasaulis kartu paėmus. Tik Gandžio ir jo bendražygių dėka Indija šiandien – viena valstybė, nes niekada anksčiau ji tokia nebuvo. Paprasčiau ją suvokti kaip ištisą žemyną, įvairove prilygstantį Lotynų Amerikai ar Islamo kraštams. Indų “tauta” – tai šimtai tautybių, iš kurių septynios turi per 50 milijonų žmonių kiekviena.

Skaityti daugiau:
Šiaurės Indija: viduramžiška šalis be taisyklių

 

---

Kuba

Mirštančios revoliucijos žemė

Dėl kubiečių karšto temperamento iš šilto Kubos klimato čia įvykusi komunistinė revoliucija dažnam vakariečiui atrodo kažkokia šiltesnė, įdomesnė, nei “niūrioje Rytų Europoje”. Ir jos pasekmės išsilaikė ilgiau: jau 25 metai kaip žuvo TSRS, o broliai Kastro tebevaldo Kubą (nuo pat 1959 m.!). Kubos revoliucija iš lėto miršta: suvokdamas, kad jo šalis antraip pasmerkta skurdui, Raulis Kastro grąžina vis daugiau ir daugiau kapitalizmo elementų. Tačiau visa tai vyksta pamažu ir keistai: Kuboje daug metų cirkuliavo dvejos valiutos (teoriškai “brangesnioji” jų skirta turistams), gatvės pilnos propagandos ir aplūžusių automobilių, deficitas yra net langų stiklai (daugelyje namų yra tik langinės), būtiniausi daiktai kubiečiams dalijami “nemokamai” pagal knygeles.

Skaityti daugiau:
Kuba: mirštančios revoliucijos žemė

 

---

Emyratai Persijos įlankoje

JAE, Kuveitas, Kataras, Bahreinas

Politiniai ir ekonominiai dėsniai ten – kiti. Valstybės pagrindas – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jų pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią “aristokratiją”. Valdovų išmintingo planavimo, naftos pinigų ir imigrantų rankų darbo dėka bergždžos dykumos buvo “apsodintos” šiuolaikniais pasaulio stebuklais. Jeigu pasakiškai turtingi šachai, faraonai ir sultonai iš Rytų legendų gyventų šiandien, jų kraštai turėtų atrodyti panašiai, kaip Persijos įlankos emyratai.

Skaityti daugiau:
Naftos karalystės: kelionė po Persijos įlanką

 

---

Vatikanas

Religinė šalis

Daug kam atrodo nesusipratimas, kad Vatikanas atskira šalis: juk jo pilietybė net nepaveldima, nes ir gimusių vaikų beveik nėra. Daugelis piliečių – kunigai vyrai, o jų valsybės galva – popiežius, išrinktas iš kitų šalių vyskupų… Atrodo kaip nesusipratimas, bet Vatikanas egzistuoja ir yra gerokai svarbesnis, nei pasakytų dydis (tai – mažiausia pasaulio valstybė).
Skaityti daugiau:
Roma – Europos istorija viename mieste

 

---

Saudo Arabija

Konservatyviausia musulmonų šalis – ir viena turtingiausių

Faktai kalba už save. Saudo Arabijoje į daug restoranų neįleidžiamos moterys, o daug kitų yra atskiros “šeimų zonos” kur moterims atskiri kambariukai už širmos. Nacionaliniame muziejuje rašoma, kad “Tektoninės plokštės juda Alacho valia”, o ekspozicija prasideda nuo pasaulio sutvėrimui skirtos videoinstaliacijos. Mirties bausmės vykdomos viešai aikštėse, vagims kertamos kojos ir rankos. Tai – tik menki faktai parodyti, kad Saudo Arabija, šiaip jau labai moderni ir turtinga šalis, gyvena islamo religijos – tiksliau, griežčiusios jos formos vahabizmo – ritmu. Ir tai, kas yra dabar – jau po daugybės reformų. Dar neseniai moterims buvo draudžiama vairuoti ar eiti vienoms be vyro leidimo.

Skaityti daugiau: Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Maldyvai

Keturios nuostabios salų rūšys vienoje šalyje

Tai lyg kelios labai savitos šalys vienoje! Pirmieji Maldyvai – sostinė Malė, bene tankiausiai pasauly gyvenamas miestas, “išsitenkantis” vienoje saloje. Gatvės ir net tarpai parduotuvėse tarp lentynų čia siauresni nei bet kur kitur, šaligatvių beveik nėra (netelpa!), o vietoj automobilių vyrauja motociklai (užima mažiau vietos). Maldyvai nr. 2 – dešimtys privačių salų su vilom ant vandens, tas “Maldyvų prekės ženklas” kurio siekia (ir už tai moka) daugelis keliautojų. Tose salose negyvena vietiniai. Maldyvai ir išrado šį “privačių salų” modelį ir tai tapo Maldyvų veidu ir prekės ženklu poilsiautojams iš svetur. Maldyvai nr. 3 – gausybė atokių, nusotabių salų, plakančių koonservatyvaus islamo ir unikalios, niekad galutinai nenukariautos maldyviečių kultūros ritmu. Kaip įspūdingai visos tos salos atrodo iš oro! Na ir Maldyvai nr. 4, gal mažiausiai unikalūs ir įdomūs – nauji standartiniai kurortai; bet tas faktas, kad keturios skirtingos salų rūšys (o dar pridėkim visas negyvenamas, į kur gali atplaukti dienai!) yra vienoje šalyje jai tikrai uždirba vietą šiame sąraše!

Skaityti daugiau: Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis!

Antarktida

Arčiausiai kitos planetos ką gali rasti šioje žemėje

Antarktida tiesiog kitas pasaulis! Tai – gamtos karalija (ruonių, pingvinų, banginių ir milžiniškų ledkalnių), kurioje negyvena jokie žmonės. Tai – šalčio žemynas, kur temperatūros šilčiausiose vietose vasarą vos viršija nulį, o žiemą didžiąją dalį žemyno padengia poliarinė naktis. Tai – niekieno žemė, vienintelė mūsų planetoje “neišsidalinta” valstybių. Kraštas be jokių uostų, kur į krantą per šaltas bangas reikia plaukti zodiaku, o išvykstant palikti viską kaip buvo. Tai kraštas, kelionę į kurį reikia “atkentėti” – daugelis plaukia per banguočiausią pasaulį Dreiko sąsiaurį. Ir kur visada esi gamtos įkaitas, nes visi planai čia pat gali keistis priklausomai nuo oro, kuris – itin permainingas ir itin žvarbus. Nieko panašaus kitur tiesiog nėra! Ir net sunku pasakyti, ar Antarktida apskritai šalis…

 

---

Savičiausių pasaulio valstybių žemėlapis

 

---

Kitos labai savitos valstybės

Gal tai nėra “atskiri pasauliai”, kaip valstybės aukščiau, bet šitos šalys irgi turi savo dvasią.

Monakas

Milijonierių valstybėlė palei Viduržemio jūros krantus: gatvės eskalatoriai, Ferrari ir privačių lėktuvų parduotuvės, jachtos. Tai – ir tankiausiai gyvenama valstybė pasaulyje, kur net ir milijonieriams tenka tenkintis gana nedideliais butais.
Plačiau: Europos mikrovalstybės – prabėgusių amžių aidai

Marokas

Maroko medinos – unikalūs miestų centrai, kur neįvažiuosi automobiliu ir iki šiol gyvenama it Viduramžiais, prekės gabenamos asilais.
Plačiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

Jungtinė Karalystė

Vienintelė Europos šalis, jau daug šimtmečių nepatyrusi nei okupacijų, nei revoliucijų – todėl ten išliko gausybė įdomių ir keistų tradicijų, nuo didžiųjų universitetų iki Londono taksistų ar policininkų iki karališkosios šeimos.

Islandija

Šalis toli nuo visko su šiauriausia sostine, ledynais, geizeriais. Atstumas įgalino išlaikyti ir gausias tradicijas, kurių kitur nėra: “vikingų kalba”, į kurią nepriimami jokie skoliniai. Islandai taip pat neturi pavardžių – tik tėvavardžius.
Plačiau: Islandija – keturių stichijų šėlsmas

Pietų Korėja

Pamišusi dėl elektronikos, kur e-sportas – beveik nacionalinis sportas, visur gausu ekranų ir technikos ir tikrąja to žodžio prasme ten gimsta rytojus. Užkariaujanti pasaulį savo korėjietiška banga (k-pop muzika, k-dramos), kurios kūriniai visi turi savo štrichą ir traukia Korėjon papildomų turistų milijonus. Viskas Korėjoje kitaip – švelniai ar vidutiniškai, bet kitaip. Nuo to, kaip užsakoma restorane iki pramogų, tokių kaip ekrano golfas, DVD kambariai ir t.t.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Albanija

Albanija ištisus dešimtmečius buvo užsidariusi nuo likusio pasaulio ir apsistačiusi šimtais tūkstančių bunkerių. Dabar ji atsivėrė, bet per tiek laiko pasidarė kitokia: tokia labiausiai azijietiška Europos šalimi, su eismo betvarke, dar vilkimais tautiniais rūbais, didelėm šeimom ir jaunimo gausa.
Plačiau: Albanija – Azija Europoje

Bosnija ir Hercegovina

Žiaurūs karai ir genocidas padiktavo unikalią valdymo santvarką, kurioje, pavyzdžiui, vienu metu oficialiai yra trys prezidentai – serbas, kroatas ir bosnis – dviejų rūšių banknotai (kur tas pats nominalas spausdinamas su skirtingų tautybių atvaizdais) ir dar daug keistumų.
Plačiau: Bosnija – trijų žavių kultūrų frontas

Tailandas

Vienintelė šalis pietinėje Azijoje, niekada nekolonizuota ir neokupuota europiečių – ir todėl kur kas geriau išlaikiusi tradicijas, religiją, ir kūrusi naujas. Karalius, religija, tauta čia vis dar tebėra kiekvieno tajo moto – nepaisant visų turistų ordų.
Plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Brazilija

“Brazilija yra pati sau pasaulis” – sako Lotynų Amerikiečiai. Išties, ji sudaro daugiau nei pusę Pietų Amerikos, tačiau vienintelė kalba portugališkai. Unikali ir jos kultūra, beveik lygiom dalim paveldėta iš Europos ir Afrikos: ugningos šventės ir karnavalai, sekami su sportiniu užsidegimu, “antras gyvenimas” paplūdimyje. Unikali ir gamta: niekur kitur pasaulyje nerasi tokių didelių džiunglių, upynų.
Plačiau: Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

Kinija

Per pora kartų Kinija pakilo nuo Šiaurės Korėją primenančios uždarytos atsilikusios diktatūros iki “pasaulio fabriko”, o dabar jau artėja prie pasaulio technologijų lyderės. Ji tokia didelė, kad į likusį pasaulį tiesiog gali nekreipti dėmesio: pati Kinija pakankama rinka savo prekėms, kultūriniams produktams. Daugeliu atžvilgiu ji jau lenkia pasaulį – jai nieko nereiškia per kelis metus pastatyti daugiau greitųjų geležinkelių, nei visas likęs pasaulis pastatė per visą savo istoriją. . Abejingų tai nepalieka: vieniems tai įdomu, kitiems – didinga, tretiems – baugu, bet visi, pabuvoję Kinijoje ir nusimetę stereotipus sutaria: kitos tokios šalies nėra ir būti negali.
Plačiau: Kinija – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

JAV

JAV esame įpratę matyti kaip Vakarų pasaulio šerdį. Bet dėl to, kad ši valstybė – galingiausia Vakaruose ir pasaulyje, gali sau leisti nekreipti dėmesio į kitas, čia iškilo ir išliko galybė unikalių dalykų, kurių nerasi niekur kitur. Savos sporto šakos (pvz. Amerikietiškas futbolas, amerikietiškos imtynės), teisė nešiotis ginklą, galybė ugningų krikščioniškų(?) religijų, automobilizmo kultūra, seniausi pasaulio dangoraižiai (puošnūs it katedros), lietuviškas paveldas kiekiais nusileidžiantis tik pačiai Lietuvai (~100 lietuvių bažnyčių, ~40 lietuvių kapinių ir t.t.). Na ir pagaliau net daug to, kas išplito pasaulyje, iš tikro amerikietiška – popmuzika, Holivudas, krepšinis ir t.t.
Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Izraelis

Izraelis – vienintelė pasaulio šalis, kur vyraujanti religija – judaizmas, o dauguma gyventojų – žydai. Tai – žydų valstybė daugeliu prasmių: Vakaruose tautiškumas savotiškai niekinamas, o Izraelyje nacionalizmas labai tvirtas. Seniau daugumą gyventojų dabartiniame Izraelyje sudarė arabai, bet XIX a. čia ėmė masiškai keltis žydai, vedini idėjos sukurti savo šalį. Tad Izraelis ir vienintelė valstybė, kurią įkūrė XIX-XX a. imigrantai. Suvykę iš įvairių pasaulio kraštų žydai neturėjo net bendros kalbos, tad buvo “prikelta” išnykusi hebrajų kalba. Visa tai kelia problemų, žydų-arabų konfliktą, arabų diskriminaciją – bet tuo Izraelis irgi unikalus. O svarbiausia, kad ši šalis svarbi ne tik judėjams, bet ir dviems didžiausioms pasaulio religijoms: krikščionybei, islamui, yra jų šventosios vietos. Kiek daug visko šaliai dydžio sulig Lietuvos apskritim!
Plačiau: Šventoji žemė: Jėzus, Izraelis ir Palestina

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Visa tai – vietos, kurios per pastaruosius 50-100 metų klestėjo, tačiau vėliau žlugo, virsdamos savo didybės šešėliu. Ne dėl karų ir ne dėl katastrofų, o dėl kur kas proziškesnių dalykų: ekonominės, politinės ar tautinės kaitos.

 

---

Detroitas

Vieta: Mičiganas, JAV

Detroitas amerikiečiams – žlugusio miesto sinonimas. Visas didmiestis – vienas ištisas „juodaodžių getas“, kur nusikalstamumas – milžiniškas ir kur eiliniai amerikiečiai tau pataria nekišti nosies.

Bet Detroitas – ne lūšnynas iš palaikių namų. Tai Motorų miestas, automobilių tėvynė, kur Henris Fordas įrengė pirmąjį pasaulio konvejerį. Anuometę prabangą mena tarpukario dangoraižiai – puošnūs tarsi senamiesčio rūmai, be jokio plyno stiklo ir betono. Tik vieni gražuoliai apleisti, kiti – jau seniai likę tik nuotraukose.

Ištuštėjusį centrą supa begalinės apgriuvusių ir sudegintų namelių dykros. Datos jų frontonuose mena 1930 ar 1950 metus, kai Detroite gyveno du milijonai, kai jis vis pretenduodavo rengti Olimpiadą. Šiandien beliko 650 000 žmonių.

Detroitas – siurrealistinė vieta, kur amerikietišką svajonę pakeitė afrikietiška desperacija. Man miestas paliko didžiulį įspūdį: slogų, bet galingą.

Į Detroitą atvykome šeštadienį ir centras buvo tuštutėlis. Tarsi kokio Lietuvos rajoninio miestelio. Tik masteliai kiti – 40 aukštų Kadilako pastatas, kadais aukščiausias pasaulyje už Niujorko ribų. Didinga 1902 m. apygardos rotušė, apklijuota skelbimais „parduodama“. Ją baikščiai fotografavo grupelė turistų, besistengusių laikytis greta vienas kito.

Jokių kamščių Motorų mieste seniai nebūna. Automobilį palikome viename parkingų, tarsi žaizdos išvagojusių miestą. Kur šiandien plyti tokios aikštelės, kadaise į dangų stiebėsi dangoraižiai. Niekas nenorėjo ten gyventi, prekiauti ar dirbti – tad jie buvo susprogdinti. Savo akimis mačiau, kaip sprogdinimui ruošia dar vieną keliasdešimtaukštį. Nuomoti plotus automobiliams stovėti už 40 dolerių per dieną apsimoka labiau, nei biurus ar butus. Aišku, ne savaitgaliais.

„Domino’s Pizza“, kur pietavome, ieškojo išvežiotojų. Skelbime didelėmis raidėmis rašė: „Reikalingas neteistas žmogus“. Rasti tokių netaip lengva: Detroite 100 000 gyv. kasmet tenka 48 nužudymai (Niujorke – 6), 2137 žiaurūs nusikaltimai (Niujorke – 623), o kur dar visos vagystės. Reklamas parduotuvių vitrinose lydi ir šūkiai „Pinigai naktimis nelaikomi“.

Amerika dirba miestų centruose, bet gyvena begaliniuose privačių namų rajonuose aplinkui. Detroito nameliai nuvytę dar labiau nei miesto centras.

Dar prieš išvykdamas abejojau, ar išvysiu tai, ką mačiau. Internete rašyta, kad 2010 m. Detroito mero nurodymu sugriauta 10000 apleistų namų. Bet kur tau – tai tik menka dalis sunykusio Detroito. Tarp tuščių sklypelių bolavo gausybė griuvėsių: čia tik langai išdaužyti, čia jau viskas susmegę. O juk kadaise tai buvo tvarkingos namų eilutės ant brangios miesto žemės. Dabar mačiau skelbimą: „Namas su keturiais miegamaisiais. 4000 dolerių“.

Geriau paskubėtų parduoti, mat apleisti namai čia ilgai nelieka. Juos padegti – populiari vietos jaunimo pramoga per Helovyną. Net Didžiajame Bulvare (Grand Boulevard), Paryžiaus įkvėpimu puslankiu 1913 m. apjuosusiame miestą, žymi dalis senųjų kolonuotų namų, glaudusių pasiturinčias šeimas, virtę baisiais degėsiais.

Skaityti daugiau:
Detroitas – getu virtusi automobilių sostinė

 

---

Saipanas ir Tinianas

Vieta: Šiaurės Marianai

Mažose Šiaurės Marianų salelėse pasikeitė pasaulio istorija! Tai iš čia pakilo bombonešiai numesti pirmąsias branduolines bombas – ant Hirošimos, Nagasakio.

Ten nerasi muziejų ir memorialų – neapsimoka statyti! Tos vietos taip sunkiai pasiekiamos, kad net didžiausi karo istorijos fanai randa ką aplankyti arčiau… Užtat Šiaurės Marianuose, kaip niekur, dar galėjom po pasaulinės reikšmės vietas šmirinėti vienui vieni!

Apskritai, Šiaurės Marianai – tikras apleistų vietų mylėtojų rojus! Čia, rodos, toks „amžinų nesėkmių kraštas“. Kas pastatoma, greitai žlunga ir virsta griuvėsiais: nuo milžiniškų kazino ir prekybos centrų iki karinių radarų ir vadaviečių. Ir daugelis griuvėsių atviri, neužrakinti, be jokių ten „no trespassing“ – ir vis tiek langai neišdaužyti, grafičių mažai! Net vandalams iki čia per toli…

Saipanas – žalias. Galingos tropinės liūtys vis mainėsi su ryškia kepinančia saule – bet ore tvyro tokia slegianti nostalgiška nykuma. Šitiek apleistų pastatų! Rodos, kas antras sostinės Garapano restoranas, parduotuvė – uždaryta. Vienintelis prekybos centras – ir tas nebeveikia. O viršum miestelio stypso milžiniškas kazino – toks paauksuotas, spindintis, tarsi perkeltas iš Las Vegaso… Bet jis taip ir pilnai neužbaigtas, o jau apgriuvęs. Limuzinas turėjęs vežioti VIP svečius – surūdijusiais šonais.

Iš pradžių ta nykuma gąsdino, bet pamažu pradėjo žavėti. Štai nuvažiavome prie PACBAR III radaro, statyto 1989 m. ir turėjusio stebėti Sovietų Sąjungos raketų paleidimus – bet, pasibaigus Šaltajam karui, čia pat tapusio nereikalingu. Viskas apleista, bet kažkaip didinga. Niekas nenusiaubta – nors visur galėjome eiti į vidų… Net kokioj Černobylio zonoj, teoriškai uždaroje, vandalai padirbėjo daug labiau.

Tas pats tarpukario japonų kalėjime, kur laikyti ir Antrojo pasaulinio karo belaisviai. Bet labiausiai pribloškė La Fiesta Mall prekybos centras – uždarytas dar 2004 m. ir paliktas džiunglėms. Medžių šaknys prakirtusios jo betonines konstrukcijas. Viskas atlapa, jokių „no trespassing“ ženklų – bet net veidrodžiai buvusiuose restoranuose neišdaužyti! Pasiknisimas „Google“ privedė prie baisesnių istorijų… Štai 2012 m. to prekybos centro tualete rastas išprievartautos moters lavonas – pora savaičių po jos dingimo, kai kažkas sumanė patikrinti *tą* apleistą pastatą. Kažkaip nejauku pasidarė eiti į tamsius apleistus tualetus – vis kamavo mintis „ar šitame?“… Tas nusikaltimas atrodė toks artimas, nes, vos perskaitęs, supratau, kad visas bylai reikšmingas vietas jau mačiau: ir „Godfather‘s“ barą, iš kurio lemtingą vakarą išėjo auka, ir didįjį brangųjį viešbutį, į kurį buvo nuvežta taksistu apsimetusio recidyvisto, ten išžaginta ir nužudyta. Toks mažas Garapanas – viskas keli šimtai metrų spinduliu aplink mūsų motelį…

Kuo gilyn į istoriją, tuo baisiau: per Antrąjį pasaulinį karą dėl šių salų vyko aršūs mūšiai tarp JAV ir Japonijos. Tūkstančiai japonų šoko į vandenyną nuo eilės “savižudybių uolų”, ant kurių dabar memorialų miškas. Motinos metė vaikus, tada šoko pačios. 1939 m. japonų vien Tiniane gyveno 15 000 – penkis kartus daugiau, nei dabar iš viso ten yra žmonių! Bet iš to laikmečio belikę rūdijantys pabūklai, apleistas komunikacijų pastatas – kur, prabridę aukštą žolę, lankstėmės po didžiulių vorų tinklais – nugriuvę sintoistų šventovės vartai ir Cukranendrių plantacijos griuvėsiai.

Saipanas – kalnuotas. Užtat gretima Tiniano sala – lygi. Ten amerikiečiai ir pastatė didžiausią pasaulyje oro uostą tuo metu – su daugybe kilimo takų. Iš ten subombardavo Tokiją, iš ten pakėlė atomines bombas į Hirošimą, Nagasakį…

North Field oro bazė tada buvo didžiausia pasaulyje… O dabar tiesiog laisvai važinėjome džiunglių apsuptais, nykstančiais kilimo takais, landžiojome po bunkerius ir karkasus administracinių pastatų, kurių laikas, jau, atrodo, suskaitytas – daugybės laikančiųjų kolonų nebėra, tik armatūra styro…

Bet, aišku, niekas neaptverta. Ir neaprašyta. Ir bilieto jokio nereikia. Tik ten, kur į B-29 bombonešius įdėtos atominės bombos – „Little Boy“, „Fat Man“ – radome kelis stendus su istorinėmis nuotraukomis… Sunku patikėti, kad čia – JAV valda – juk amerikiečiai šitaip stebina puikiais muziejais, pagarba savo karinei istorijai… Kiekvieną menką istorijos vingį jie parodo taip, kad nugara eina šiurpuliukas, o čia šitokios svarbios vietos nerūpi niekam…

Skaityti daugiau:
Šiaurės Marianai – kur griuvėsiai kalba garsiau nei paminklai

 

---

Čikagos lietuvių rajonas

Vieta: Ilinojus, JAV

Iki maždaug 1980 m. tai buvo “lietuvių auksinė mylia”, “Lietuva už Lietuvos ribų”: su didžiulėmis lietuvių bažnyčiomis, mokyklomis, vienuolynu, dešimtimis lietuviškų restoranų ir parduotuvių, įsteigtomis patriotiškų pokario pabėgėlių. Iš 40000 žmonių 35000 buvo lietuviai – kaip Marijampolėje.

Tačiau ~1965 m. JAV prasidėjo rasių kraustymasis, ir rajoną pamažu perėmė juodaodžiai, o lietuviai, kaip dauguma baltaodžių, pamažu išsikėlė į priemiesčius ir, prasisklaidę tarp kitataučių, karta iš kartos pamažu nutautėjo. ~2010 m. užsidarė paskutinieji lietuvių restoranai. Dar liko bažnyčia, mozaikos Lietuvos istorijai, paminklas Dariui ir Girėnui, Lietuvos alėja – bet tai tėra praeities reliktai, lietuvių rajonas mirė ir kito tokio nei Čikagoje, nei kitur nelietuvoje neatsirado.

Po rajoną ilgai vaikščiojau “Tikslas – Amerika” ekspedicijos metu. Labiausiai pribloškė Marijos gimimo lietuvių bažnyčia. Ją pokariu pastačiusiems dipukams ne mažiau svarbi nei religija buvo tautinė prasmė, bet, aišku, vien tautinių detalių bažnyčioje negalėtų būti. Subtiliai išlaviruota: vitražuose – Lietuvos miestų vaizdai (bet daugiausiai – bažnyčių, nors yra ir pilys), vienoje mozaikoje – Mindaugo karūnavimas (na, juk pirmas Lietuvos valdovas katalikas…), kitoje – lietuvių pergalė prieš rusus prie Dauguvos (pavadinimas – „Kazimiero stebuklas“, nes, sakoma, tada Šv. Kazimieras parodė lietuviams kur perbristi Dauguvą).

Bažnyčia vienas paskutinių dar veikiančių lietuviškų dalykų ten, Mišios iš jos internetu transliuojamos po visas JAV. Ne kartą mums Amerikos lietuviai sakė: „Kai uždarė lietuvių bažnyčią mūsų mieste, į Mišias nebeinu – geriau pasižiūriu lietuviškas Mišias iš Market parko“.

Ne mažiau didingas ir gretimas Kazimieriečių vienuolynas, tiesa, jo saulė leidžiasi vakarop. Tą ordiną įkūrė lietuvė Marija Kaupaitė, kad mokytų lietuviukus (šalia – didžiulė mokykla), slaugytų lietuvius (šalia – ligoninė) ir „aukso amžiuje“ jis, mums pasakojo vienuolyne dirbanti Daina Čyvas, turėjo apie 600 vienuolių, bet dabar jauniausiai – 65 metai ir teliko 51. Tokių lietuvių vienuolių ordinų buvo daug, bet iš jų „darbą atėmė“ JAV valdžia: kai atsirado visiems nemokamas mokslas, skurdiems tėvams nebereikėdavo vaikų vesti pas vienuoles. Jaunimas nebematydavo vienuolių kaip nuolatinių bendruomenės pagalbininkių ir vis mažiau mergaičių norėjo stoti į vienuolynus. Tą pačią istoriją girdėjome Broktone, Putname, Pitsburge – visur, kur klestėjo lietuvių moterų vienuolynai.

Kazimierietės savo istoriją nori baigti gražia, palikti kai ką po savęs. Vienuolyno patalpos ir toliau tarnaus labdarai, jose šį rugpjūtį įsteigtas ir viešas muziejus: buvo įdomu paskaityti, kaip lietuvės sugebėjo sukurti tokią milžinišką organizaciją, kuri „aukso amžiuje“ padėjo ne vien lietuviams. O Mariją Kaupaitę vienuolės tikisi pamatyti šventąja – iki tol jos sarkofagas saugomas puošnioje vienuolyno koplyčioje.

Nors atskiros Market parko vietos – gyvos ir didingos, pasivaikščiojimas Lithuanian Plaza gatve paliko ir slogų įspūdį: daug kas apleista, sunykę. Kai kurie žmonės patarė į rajoną nevažiuoti, kiti bent jau – nesitraukti fotoaparato, iš dabartinių vietos gyventojų lūpų girdėjosi keiksmažodžiai, net aplinkinė gatvė skambėjo nuo šeimos barnio, o gal smurto artimoje aplinkoje… Jei tokioje situacijoje galima įžvelgti pliusų, tai nebent tokį, kad, kai rajonas toks prastas ir tenykščių pastatų niekam nereikia, viskas ten išlieka: prieš 10 metų užsidariusių kavinių lietuviškos iškabos, Vyčiai, dažytos trispalvės. Pavyzdžiui, „Gintaro klubo“, apdainuoto Kernagio dainoje „Gastrolės Amerikoje“, užrašas.

Bet vietiniai lietuviai čia romantikos nemato, jiems tik gaila, gal net gėda: „Kam tuos griuvėsius fotografuojate“ – būna, pasako. Kone kiekvienas vyresnio amžiaus Čikagos lietuvis mums turėjo liūdnų pasakojimų iš tų laikų: kaip „naujieji rajono gyventojai“ juodaodžiai įsibrovė į jo namus, sumušė ar nužudė lietuvį, kaip teko pigiai parduoti gražų namą, staiga tapusį niekam nereikalingu, nes „rajonas pasikeitė“ (kad suprastum frazę „rajonas pasikeitė“ turi pats būti apsilankęs daugelyje panašių rajonų, kurios patys amerikiečiai vadina „getais).

Paskui, apsidairius, ar joks nelietuvis negirdi, dažnai sekdavo ir pasakojimai apie kitokią juos žeidžiančią neteisybę – kaip JAV valdžia palaiko juodaodžius, skiria jiems nemokamai iš mokesčių mokėtojų pinigų namus (neretai esą – lietuvių rajonuose), leidžia stoti į universitetus neišlaikius egzaminų. Taip tarsi atlygina už praeities skriaudas – tačiau juk jokie lietuvių protėviai neturėjo vergų ar kolonijų Afrikoje, jie patys kentėjo baudžiavą, priespaudas, genocidą, daugelis imigravo į JAV visiškai neturtingi, nė nemokėdami angliškai. „Nepaisant to, dabar lietuviai Amerikoje yra diskriminuojami vien todėl, kad jų odos spalva tokia pati balta, kaip britų palikuonių. Lietuvių vaikams keliama aukštesnė kertelė stoti į universitetus, jie negauna mažumoms priklausančios paramos…“ – taip šnekėjo pašnekovai.“

Skaityti daugiau:
Čikaga – amerikietiškos svajonės miestas

 

---

Kolmanskupė

Vieta: Namibija

Kolmanskupė – 1954 m. apleistas turtingas deimantų kasėjų miestelis.

Amžiams pasilikusį tarpukarį ten pamažu valgo dykuma: gražiuose vadovų namų interjeruose smėlis, būna, jau siekia pirmo aukšto lubas.

Tai buvo labai turtingas miestas, kuriame gyveno vokiečiai ir gyvenimo lygis ten priminė Vokietiją. Yra ir didelė ligoninė (turėjusi pirmąjį pietų pusrutulio rentgeno aparatą), kultūros namai su teatru ir kėgelbanu, bėgiai ledui išvežioti (šaldytuvų juk nebuvo).

Skaityti daugiau:
Namibija – didžiųjų žvėrių valstybė

 

---

Brazilijos didmiesčių centrai

Vieta: Brazilija

Planuodamas kelionę, planavau apsistoti San Paulo centre – viešbutį radau pigų, šalimais – graži Luz stotis. Tačiau San Paulo gyventojai griežtai patarė nakvoti kur kitur. Pasiskaičiau daugiau – tas rajonas liaudyje vadinamas krakolandija: viena iš zonų, kur gatvėse (ar, tiksliau, įsivaizduojamame kaifo pasaulyje) gyvena(?) narkomanų pulkai.

Kelionių vadovai pataria į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu. Tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau San Paule buvome tik savaitgalį. „Iki sekmadienio pietų gal dar bus viskas gerai“ – patarė buto, kuriame gyvenome, šeimininkas. Tačiau tąryt turėjome susitikimą, ir Katedros stotelėje išlipome tik apie penktą valandą po pietų, saulei jau sukant vakarop.

Geras ar blogas rajonas laukia viršuje San Paule supranti nė neiškišęs nosies iš metro požemių. Visi bilietų kasų langai mieste – šarvuoti, tačiau bloguose rajonuose anksčiau ar vėliau koks „lomkių“ kamuojamas narkomanas vis tiek pamėgina laimę: o gal didžiulis užrašas „BLINDADO“ („šarvuotas“) – melagingas. Todėl tokiose stotelėse, kaip Katedros, visi bilietų kasų stiklai – sueižėję nuo banditų smūgių ar šūvių.

Vos pakilau eskalatoriumi, kilo mintis apsisukti ir grįžti. San Paulo centras priminė kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių. Katedra graži, didinga, joje vyko mišios. Tik tikinčiųjų mažai teatėjo, nors puošnų įėjimo portalą nuo narkomanų ir saugojo apsaugininkai.

Kas ten eis? San Paulo Centre mažai kas begyvena (nekalbu apie benamius), o atvažiuoti į šį rajoną praleisti laisvalaikio būtų kraupiai keista. Beveik visos parduotuvės ir restoranai savaitgaliams užsidaro. Net McDonald’s buvo paslėptas už tvirtų metalinių žaliuzių.

O pastatai ten gražūs… Dangoraižiai Amerikoje pradėti statyti gerokai seniau, nei Europoje, ir daug jų puošnūs tarsi rūmai. Deja, dalis apleisti. Prie vieno gražiausių – beaux arts stiliaus Edificio Martinelli (1934 m.) – nė nepriėjome artyn. Žingsniavome siaura pėsčiųjų gatve,kai tiesiai priešais vieninteliai du kiti žmonės sukonfliktavo tarpusavyje: vienas išsitraukė peilį, kitas į jį, nueinantį, keikdamasis metė butelį (nepataikė). Nesinorėjo pro tokį eiti, apsisukome.

Patraukėme pro Šv. Benedikto vienuolyną ir pėsčiųjų viaduką – vieną San Paulo simbolių – iki miesto teatro. Karts nuo karto nosį užguldavo baisus šlapimo tvaikas (narkomanai juk tualetų neturi). Ištisos benamių kolonijos gyveno ir ant teatro laiptų. Įjungusi švyturėlius, budėjo policija, bet kol savo akimis nepamato vagystės ar smurto, nieko padaryti ji negali, nes pažeistų narkomanų žmogaus teises. Net į narkotikus krakolandijoje, sakoma, tarnybos jau žiūri pro pirštus: tam pasitarnauja ir narkomafijos kyšiai, ir narkomafijos palaikomi „žmogaus teisių aktyvistai“. Būtent vadovaujantis „žmogaus teisėmis“ prieš kelis dešimtmečius miesto gatvėse ir leista gyventi visiems norintiems (pasak vietinių, tai ir pražudė miesto istorinį Centrą).

Tik paprastų dirbančių žmonių, nebegalinčių nė ramiai nueiti į teatrą, teisių niekas negina. Norintiems aplankyti didingą San Paulo koncertų salę (1938 m.) internete skaičiau patarimų po renginio skubiai šmurkštelėti į metro stotį, pavažiuoti vieną stotelę, ir jau ten galvoti, ką daryti toliau.

Po pusantros valandos palikdamas Centrą metro lengviau atsipūčiau. Niekur kitur pasaulyje anksčiau neteko būti vietoje, kur žmonės narkotikų „suėstomis smegenimis“ – ne reta išimtis, bet visuotinė norma. Tai aš pats ten akivaizdžiai iškritau iš konteksto, ir tai nepadėjo jaustis saugiai.

Skaityti daugiau:
San Paulas – turtas ir skurdas betono džiunglėse

 

---

Saudo Arabijos senamiesčiai

Vieta: Saudo Arabija

Vienas romantiškiausių ir žaviausių dalykų Saudo Arabijos platybėse man – dykumų miestelių senamiesčiai. Jais Saudo Arabija nesigiria, apie juos prieš kelionę išvis nieko nežinojau. Nes jie – visiškai apleisti, griūvantys, nė vieno sveiko namo! Kai kur tik sienos belikusios, kai kur, atrodo, šeimininkai tik vakar išsikėlė. Vaikštai visiškai vienas siauromis gatvelėmis. Medinės durys baugiai plazda vėjyje. Į daugelį namų gali užeiti, užlipti trupančiais laiptais, pamąstyti apie šimtmečius ten virusius gyvenimus. Tikras digerių rojus! Vaizdas šiek tiek primena siaubo filmą ar istorijas apie pasaulį po apokalipsės. Mintyse gimė ištisi scenarijai, ypač ten vaikštant vakarais – o kas jei pakliūtum į tokį apleistą miestą, tarsi į Bleiro raganos mišką, ir kur beeitum jis niekada nesibaigtų?

Ušaikeras, 200 km nuo Rijado, sena piligrimų stotelė pakeliui į Meką, dar kažkiek pareklamuotas – nors ir ten jei kryptingai eini nuo centro, visų pirma dingsta suremontuoti namai, paskui išnyksta griuvėsius tarsi Potiomkino kaimai slepiančios sienos, galiausiai ir durys ar spynos ant namų, o pačiame gale jau ir iš namų belikusios sienos, ir taip miestas nejučia perauga į dykumą.

O štai gretima Šakra buvo totalus atradimas: tiesiog užsisakėme viešbutį pakeliui iš Rijado, o pasirodo tas viešbutis – tai bokštas senamiesčio vidury su nuostabiais vaizdais į didžiulį apleistą rajoną. Apie tą senamiestį internete beveik jokios informacijos nėra, nors valdžia ten kažką mėgino tvarkyti: iškabino užrašus „Šiame name gyveno ir mirė XXX“ ir pan. Tai buvo pirmas mums toks senamiestis, tad dar bergždžiai mėginome klausti viešbučio šeimininko “O kada ir kodėl šitas rajonas apleistas?”. Jis nė nesuprato klausimo – kaip mes nesuprastume jei mūsų klaustų “O kodėl Vilniaus senamiestis vis dar gyvenamas?”. Saudo Arabijoje savaime suprantama, kad seni namai, kaip seni baldai, “išmetami”, apleidžiami.

Tiesą pasakius, daug kur anapus Europos paveldas nesaugomas: tik kitur (pvz. Amerikoje) tai reiškia, kad, tiesiog, seni namai griaunami ir pakeičiami naujais. O kodėl Saudo Arabijoje nauji rajonai pastatyti *šalia*, o ne *vietoj* nereikalingų senamiesčių? Atrodo, paaiškinimas toks: ~1960 m. Saudo Arabijai sparčiai turtėjant iš naftos, vietiniai gavo pinigų naujiems, moderniems namams. Dykuma begalinė – tad, užuot griovę savo senus namus, naujus statydavo naujuose sklypuose. Tuo tarpu savo senus namus išnuomodavo: tuo metu į Saudo Arabiją kaip tik plūdo imigrantai, dirbę statybose, naftos pramonėje ir kitur – trūko gyvenamojo ploto. Bet dar po kelių dešimtmečių ir tie imigrantai apgyvendinami kitur – ir tada senamiesčiai galutinai apleisti.

Tuo „atsiverianti uždrausta karalystė“ Saudo Arabija labiausiai žavi: čia pilna vietos atradimams!

Skaityti daugiau:
Saudo Arabija – (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

 

---

Liūdniausiai žlugusių pasaulio vietų žemėlapis

 

---

Kitos žlugusios pasaulio vietos

Šios vietos žlugusios gal ne taip smarkiai ar totaliai, kaip aprašytos aukščiau, bet čia apsilankyti irgi niūriai įspūdinga.

Ibra ir Omano dykumų miestai

Omanas buvo viena iš vos keleto ne europiečių imperijų, turėjo valdų Afrikoje ir dabartiniame Pakistane. Iš ten atsivežtus turtus omaniečiai investuodavo į didingus namus tokiuose dykumų miesteliuose kaip Ibra. Kolonijoms nunykus, Ibra, kur temperatūra dažnai viršija +40, tapo mažai reikalinga ir daugybė namų apleisti, bet pro langų kiaurymes dar gali matyti buvusią didybę.
Plačiau: Omanas – atgimusi dykumų imperija

Buenos Airės

Argentina Antrojo pasaulinio karo metais buvo viena turtingiausių pasaulio šalių, o Buenos Airės pateko į didžiausių pasaulio miestų penketuką. Čia dygo dangoraižiai, didingi teatrai ir plačiausi pasaulio bulvarai. Tačiau nuo to laiko Argentinos ekonomika iš lėto važiuoja žemyn. Praeities didybė kontrastuoja su šių laikų skurdu.
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Uzbekija

Uzbekija – keistas kraštas, kuriame gerą tūkstantmetį viskas iš lėto “rieda žemyn”. Prieš ~1000 metų čia gyveno išmintingiausi pasaulio mokslininkai (Avicena, Al Chorezmis). Prieš ~600 Timūras valdė milžinišką imperiją apsuptas lygių neturėjusios Samarkando didybės. Prieš ~400 metų statybininkai jau mūrijo gerokai kuklesnes Bucharos medreses, prieš ~150 – tik Chivos vergų prekybos miestelį dykumos oazėje, kurį lyg žaislą “Didžiajame kolonijiniame žaidime” prigriebti stengėsi rusai ir britai. Ir pagaliau prieš ~60 metų – sovietinių tremtinių upės, išdžiūvusi Uzbekijos jūra… Kas buvo pasaulio centru, tapo jo užkampiu.
Plačiau:Uzbekija – sovietiškas šilko kelias

Havana (Kuba)

Havana 300 metų atgal buvo turtingiausias Amerikos uostas. Žlugus Ispanijos Imperijai neteko dalies svarbos, bet dar ilgai klestėjo, traukė Amerikos turistus. Viskas baigėsi, kai valdžią Kuboje paėmė komunistai: ekonomika žlugo ir miestas įstrigo ~1950 metuose. Su senoviniais automobiliais, neapšviestomis įžymybėmis, kartonu uždengtais išdužusiais Kapitolijaus langais, griūvančiais barokiniais namais, taupymu, taupymu.
Plačiau: Kuba – Mirštančios revoliucijos žemė

Atėnų centras (Graikija)

Atėnų centre riaušės – įprastas reikalas bet kokia proga. Vienerias mačiau aš pats. Visuotinis streikas, uždaryti oro uostai, metro nevažiuoja. Miesto centrą apėmė protestai. Anarchistų ir komunistų kompanijos, išdaužiusios langus, padegusios visas visas šiukšliadėžes, sulaužiusios šviesoforus ir išvarčiusios lauko tualetus. Policijos bataljonai, žaidžiantys su riaušininkais “kates ir peles”. Ašarinių dujų kvapas ore, nuo jo man įskaudo gerklę. Vietiniai praeiviai prisitaikę geriau: dengiasi veidus, turi kaukes, žurnalistai į darbą atėję su dujokaukėmis. Visos įstaigos, viešbučiai, parduotuvės įsitvirtinusios galingomis it sienos metalinėmis langinėmis – ir vis tiek riaušininkai bent komunistiniais grafičiais išpaišo, kokius marmurinius papuošimus suskaldo. Remontuoti ten – bergždžias reikalas, tik iki kitų riaušių, nes kas Graikijoje benuktiktų – Atėnų centrą jos tikrai apims (mano regėtas streikas ir protestai surengti “pagerbiant aukas, žuvusias geležinkelių katastrofoje šiaurės Graikijoje”). O netoliese – visa senovės graikų civilizacijos didybė. Sunku suprasti, kad esi tame pačiame mieste…
Plačiau: Atėnai – čia susitinka senovė, linksmybės ir tamsa

Epekuenas (Argentina)

Kadaise tai buvo didžiausias Amerikos žemyne toks mineralinių vandenų kurortas. Bet sūrus ežeras, kurortą pagimdęs, jį ir prarijo. Ežero vanduo vis kilo ir kilo, pylimų nebepakako – 1985 m. apsėmė visą miestą. Ir nors miestelėnai tikėjosi, kad vanduo nuseks ir jie galės grįžti, jų siaubui jis tik kilo toliau ir, neatlaikę jo spaudimo, namai vienas po kito griuvo… Bet vanduo vėl nuseko ~2009 m. ir senka toliau. Jis atidengė siaubingą peizažą, primenantį pasaulį po branduolinio karo – nė vieno sveiko namo. Miestelis virto muziejumi, kur pasivaikščioti unikali patirtis.
Plačiau: Argentinos antroji širdis – pampos ir kurortai

Hašimos sala (Japonija)

Kadais tai buvo tankiausiai planetoje gyvenama vieta: mažytė sala, tiek prigrūsta pastatų, kad vietoje kiemų ar gatvių tekdavo išnaudoti stogus. Po ~5000 gyventojų miestu buvo didžiulė anglių kasykla. Anglys baigti kasti ir Hašima 1974 m. apleista. Trupančių, griūvančių salos pastatų vaizdai žvelgiant iš artėjančio laivo priminė filmus apie postapokaliptinį pasaulį – ar prakeiktas žemes. Beje, Hašima įkvėpė Raulio Silvos salą Džeimso Bondo filme Skyfall.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Daugelis pramogų panašios visame pasaulyje. Visur gali žaisti boulingą, eiti į kiną ar maudytis ežere. Bet kai kurios pramogos yra tik vienoje šalyje. Arba vienoje šalyje jos visiškai kitokios, nei kitur.

Ir kai keliauji į tą šalį, tikra nuodėmė ten neišbandyti tos pramogos.

Čia tokių “vietinių” pramogų, man įstrigusių labiausiai, sąrašas.

 

---

Onsenai Japonijoje

Tikroji Japonijos užmiesčio pažiba – onsenai, karštosios versmės. Žemė po šia šalimi tiesiog verda. Pila vulkanų lavą ir nuolat dreba. Japonai prie to taip įpratę, kad net kai per kabuki spektaklį prasidėjo nedidelis žemės drebėjimas (5,5 balo), reakcija apsiribojo pagarsėjusiais šnabždesiais. Visgi, ši stichija gali būti labai pavojinga (kaip įsitikinau pats per ankstesnį 2011 m. apsilankymą Tokijuje). Onsenai – gražioji jos pusė.

Japonai taip mėgsta maudynes karštosiose versmėse, kad atvykę į kokį onsenų miestelį maudosi visose iš eilės, nusipirkę specialų dienos abonementą. “Versmių vonių” – gausybė. Jas turi ir dauguma riokanų, viešbučių.

Onsenuose privaloma maudytis prieš tai nusiprausus po dušu ir išimtinai nuogiems. Tradiciškai moterys su vyrais tą daro kartu (konjoku), nors dabar daugelyje onsenų atskirai. Didžiausia klasika – rotemburo, arba onsenai lauke. Ypač žiemą, tarp sniegų. Panirus į be proto karštą onseną kūnas taip sukaista, kad išlipęs šalčio nebejauti.

Pirmoji vonia, kur maudžiausi pirmąkart, buvo nešildomoje patalpoje, tačiau vis tiek įkišus koją didelio noro lįsti vidun nebuvo – šitaip degina… Paskui, jau sėdint, vos pajudėjus svilinimo jausmas grįždavo, o išlipus svaigo galva, norėjosi tik miego. Ryte paklausiau riokano savininko, kokia vandens temperatūra – sakė, esą tik +42,5, užsieniečiams atskiedė iki šaltesnės, o japonai prie tokios, būna, skundžiasi, kad jiems per šalta…

Kai grįžau į Japoniją ilgam, daugelis onsenų nebeatrodė per karšti – gal tik viena nemokama “kojų mirkykla” (tokios būna dažno onsenų kurorto gatvėje ar aikštėje) padegino odą. Išmėginome ir atskirai su žmona, ir suradome atokiuose Honšiū toliuose (Niuto) vietą, kur galėtume eiti konjoku, nors moterų ten buvo mažuma ir japonai vyrai netikėdami pamatę užsienietę net atsisukinėjo į mano žmoną. Beje, ne kiekviena karšta vonia Japonijoje – onsenas; net kur nėra karštųjų versmių, net savo butuose, japonai įpratę prieš miegą, nusiprausę po dušu, dar pasėdėti karštoje vonioje (prileistoje iš krano: visa šeima lenda paeiliui). Tad karštos maudynės net viešbučiuose toli nuo karštųjų versmių – o iš to, kiek tokios vonios pilnos, kiek tuščios, nesunkiai suprasi, kiek viešbutyje japonų, o kiek – užsieniečių.

Tiesa, jei turite tatuiruočių – onsenus beveik galite pamiršti, nes tatuiruotieji Japonijoje laikomi jakudzomis ir į onsenus neįleidžiami. Norėdami galite rasti išimčių – ar išsinuomoti visą onseno vonią sau.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Hamamas Maroke

Hamamas – tai ne šiaip „marokietiška pirtis“, tai patirtis – toks pramoninis prausimasis. Tai, kas hamamais vadinama kokiuose vandens parkuose, toli gražu nėra hamamas, o tik hamamo įkvėpta patalpa.

Hamamas nėra vien pramoga. Tai ir būdas gerai nusiprausti: tikrai ne visi marokiečiai turi galimybę praustis namie. Hamamas – ir vieta pabendrauti.

Klasikiniai hamamai stovi šimtus metų. Šimtus metų kasdien ten atliekama ta pati procedūra. Klasikiniame hamame marokiečiai prausia, šveičia vienas kitą. Vyrai – vyrus, moterys – moteris. Skirtingoms lytims – skirtingi laikai: kartu su vyru ar žmona į tikrą hamamą nenueisi. Bet nesvarbu, nes nepažįstami ten prausia nepažįstamus: tiesiog jei kas nuprausia tave, turėtum pasisiūlyti nuprausti jį.

„Žaliam“ į tokį hamamą eiti sunku – nesuprasi, ką kada daryti, nesusikalbėsi. Tad pradžiai apsilankiau modernesniame, kur už priemoką nuprausia ir ką daryti parodo darbuotojas. Prausimas vyko „konvejeriu“. Nusirengi iki glaudžių. Eini po dušu. Sėdies, kad tave išteptų muilu. Eini į garinę pirtį. Eini po dušu. Guliesi ant gulto, kur tave stipriai (net skausmingai) iššveičia kempine – priekį, nugarą, atsisėdus – kojas. Eini po dušu. Tada – į šaltą bendrą vonią. Paskui – į „poilsio“ kambarį pagulėti, nudžiūti. Tada apsirengi ir eini lauk.

Kai kelionių vadovuose skaičiau „Tik nesupraskite klaidingai – jei kitas vyras siūlosi jus nuprausti, tai nieko nepadoraus nereiškia!“, galvojau – „Kokia nesąmonė, kas taip galėtų pagalvoti?“. Bet kai atsidūriau hamame patyriau lengvą kultūrinį šoką. Daugelį darbuotojų sutikęs Lietuvoje tikrai manyčiau, kad jie gėjai (pagal kalbėjimo manierą, rūpinimąsi savo kūnu ir kt.).

Na ir nesi įpratęs, kad kitas vyras tau muiluoja kojas, prisiliečia prie klyno ar šveisdamas ranką priliečia ją prie savojo. O ženklą, kad jau atėjo laikas apsiversti ant kitos pusės duoda pliaukšteldamas per užpakalį.

Ir kultūriniai skirtumai. Maroke homoseksualūs santykiai netgi uždrausti – tačiau visokie prisilietimai, netgi bučiniai tarp vyrų nėra toks tabu, kaip Lietuvoje. Nenustebčiau, tiesa, ir jei į homoseksualumą linkę Maroko vyrai eina dirbti į hamamus – tai daugiausia, ką jie Maroke gali padaryti legaliai.

Beje, yra Maroke ir visokių spa, ypač geruose viešbučiuose. Jie irgi gali vadintis hamamais. Tokiame irgi esu buvęs. Bet nuėjęs ten vienas tiesiog pabuvau patalpoje, ir tiek – ne ta tikroji „pramoninio prausimo“ magija.

Skaityti daugiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

 

---

Norebangai (karaokė) Pietų Korėjoje

Karaokė – pramoga, kai gali dainuoti pagal skambančią muziką ir sekdamas ekrane pasirodančius dainos žodžius. Tą žino visi.

Bet Korėjoje ši pramoga – kultūros dalis ir ne ką mažiau populiarus laisvalaikio būdas nei, tarkime, naktiniai klubai ar barai. Karaokės salonų (norebangų) net mažuose miestuose – daugybė, o karaokės kambariai ten plyti per daugybę aukštų. Yra mažyčių kur vos telpi atsisėsti, yra su scenomis šokiams ir valgiams.

Draugų ar bendradarbių kompanijos, poros ir net pavieniai korėjiečiai išsinuomoja sau tokį kambarį – kas valandai, kas vakarui, kas porai dainų – ir dainuoja, šėlsta. Smagu. Nesunku išbandyti ir turistui, nes be korėjietiškų ar kitų azijietiškų dainų norebanguose gausu ir žymių angliškų.

Korėja nebūtų Korėja, jei ir karaokės čia nebūtų užėmusios supermodernios technologijos: vien pultą išsianalizuoti su automatiniu vertėju užtruko keliolika minučių: nuo visokiausių papildomų “bytų” iki netikrų plojimų, nuo “už gerą dainavimą” tarsi realybės šou kompiuterio skiriamų taškų (skatinama korėjietiška konkurencija!) iki galimybės ekrane rodyti natas, nuo diskotekinių šviesų iki automatinių (tiesa, su muzika nelabai susijusių) videokllipų ekrane: kokių galimybių tik neprigalvojo korėjiečiai.

Laimė, norebanguose įprasta, kad laiko šeimininkai duoda daugiau, nei sulygta: pirkome valandą, o iš pradžių pratęsė iki 1:30, vėliau ir iki 1:40, tai laiko viskam užteko ir net balsai prasirėkė.

Korėjiečiams, tuop tarpu, viskas karaokėse paprasta ir sava: kaip mes mokame atidaryti butelį atidarytuvu, taip jie žino, kaip čia elgtis. Tai jų kultūros dalis – kad ir nauja.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Čimdžilbangai Pietų Korėjoje

Juos vadina „korėjietiškomis pirtimis“, bet iš tikro pirtis tik maža čimdžilbangų dalis. Geras čimdžilbangas – kartu ir baseinas, ir spa, ir restoranas, ir pramogų erdvė, ir net hostelis.

Jame yra ir daugybė pirčių (karštų kambarių), tiesa, europiečiui daugelis jų neatrodys kaip pirtys, nes temperatūra nėra labai karšta. Skirtingose pirtyse ji varijuoja nuo, tarkime, +30 iki +80 (pastarųjų mažiau). Pirtyse būnama apsirengus pirčių drabužiais (paprastai įeina į kainą arba yra nuomojami), kurie dengia beveik visą kūną. Ten ne, kaip įprasta mūsuose, užeinama pasikaitinti ir tada sprunkama, o sėdima, gulima, flirtuojama su savo antrąja puse, bendraujama su draugais. Nustebau, kad daugelis pirtyse žaidžia ar dirba mobiliaisiais telefonais, bet Korėjoje jie beveik kūno dalis.

Be pirčių gerame čimdžilbange gausu ir nešildomų poilsio erdvių – gultų, fotelių, ar tiesiog vietų tįsoti ant šildimų grindų. Pastarasis variantas – tradicinis; vienintelis baldas – medinės „pagalvės“. Galima žiūrėti televizorius, žaisti kompiuteriais ir kt. Televizoriai gali būti įrengti ir pirtyse.

Čimdžilbango širdis – maudymosi erdvė (formaliai ji nesiskaito čimdžilbangu, bet visada yra kartu). Priešingai nei kitur čia privaloma būti nuogiems (glaudės, maudymosi kostiumėliai draudžiami, pirčių rūbai irgi). Maudymosi erdvės griežtai vienos lyties: vyrų arba moterų. Jose – įvairios temperatūros baseinai kiekvienam skoniui (pvz. +15, +25, +36, +38, +40, +42, +43, +45), kai kurie su srovėmis. Kai kurie pritaikyti gulėti, kai kurie – gerti gėrimus iš baro, kai kurie – mirkstant žaisti go, žiūrėti televizorių ir pan. Gali būti druskos, ženšenio, alaus vonios.

Nesunku rasti tau patinkančią temperatūrą, eiti iš vieno baseino į kitą. Apskritai, palyginus su Vakarų vandens parkais, čimdžilbanguose itin akcentuojamos temperatūros ir labai gausu skirtingų temperatūrų variantų – tiek pirtyse, tiek baseinuose.

Geras čimdžilbangas naudoja mineralinį vandenį ir giriasi jo gydomosiomis savybėmis.

Čimdžilbangas yra Korėjos „bangų“ (viešųjų kambarių) kultūros dalis: Korėjoje neįprasta kviestis draugus namo ir apskritai ką nors namie veikti, išskyrus privačiausius dalykus (daugelis gyvena labai ankštuose butuose). Čimdžilbangas yra veina erdvių kur galima susitikti su draugais ar draugėmis, leisti laisvalaikį, pakeisti aplinką.

Bilietas į čimdžilbangą dažniausiai leidžia jame būti ilgą laiką – pavyzdžiui, 12 valandų. Daugelis čimdžilbangų dirba 24 valndas per parą. O tai reiškia, kad čimdžilbangas yra viena pigiausių Korėjos nakvynės vietų, ypač, jei esi vienas. Itin juos pamėgę, tarkime, girti vyrai, kurie nenori tokie parsirasti namo pas žmonas. Per 12 val. nesunkiai gali išsikaitinti, išsiprausti ir išsimiegoti kur nors pasitiesęs viešą čiužinį ant šildomų grindų. Mėgsta juos ir keliautojai, kuprinėtojai. Kai kurie čimdžilbangai netgi turi savotiškas kapsules nakvynei.

Čimdžilbangas – ir puiki vieta apsiprausti, susitvakryti, nes geruose gausu įvairiausių dušų (stovimų, sėdimų ir t.t.), prausimosi reikmenų, kosmetikos (plaukų želė, tonikai, pieneliai, skutimosi putos…). Būna čimdžilbanguose ir mokamų spa procedūrų (pvz. masažas), bet tai užima tik mažą dalį patalpų.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Gyvenamieji laivai Keraloje

Vieta: Kerala, Indija

Gyvenamasis laivas. Lėtas plaukimas Keralos „backwaters“ (užutėkiais) nuo gulto antrame aukšte stebint praslenkančius žalius peizažus, praplaukiamus ežerus ir šimtus didesnių ir mažesnių tradicinių laivų.

Vieni mediniai ketuvalamai – kaip mūsiškis – maži, su vienu kondicionuojamu kambariu patogiam naktiniam miegui, kapitonu ir virėju, tiekiančiu denyje-valgomajame keralietiškus patiekalus. Ramus, romantiškas vakaras ir naktis, gal su žvakių šviesa, gal medaus mėnesio proga…

Kiti laivai didesni, plyšauja nuo indiška muzika, išsinuomoti ištisų giminių susitikimams. Vakarėlis, šokiai… Sutikta jauna keralietė pasakojo, kad tokiais laivais plaukusi gal dešimt kartų gyvenime – tai nėra tik pramoga užsieniečiams, tai – Keralos kraujyje.

Negali išsinuomoti viso laivo? Imi vieną miegamąjį „kelių miegamųjų laive“ ir leidi vakarą ant vandens su naujų pažįstamų – bendrakelivių poromis. Arba sėdi į daugybę maršrutinių laivų, birbiančių Keralą vagojančiais užutėkiais. Kiti sako, kad tikra „backwaters“ dvasia – tik su landžia motorine valtimi, spraudžiantis tarp šakų ir po žemais tiltais. Dar kiti smagiai laksto greitaeigiais kateriais, keldami bangas ketuvalamams…

Didžioji Indijos dalis – sausa, tik per musonus sulaukia liūčių. Kerala – kitokia. Drėgnieji miškai, medžių tankmėse paskendę kaimai, užliejamos pievos, ir kanalų tinklai. Geriausias būdas tai pamatyti – iš laivo! O daugiausiai laivų (ir mūsiškis) – prie Alapužos pakrantės miesto.

Skaityti daugiau: Kerala – trys akimirkos keisčiausioje Indijos valstijoje

 

---

Gilio grybukų kokteiliai

Gilio paplūdimių baruose čia reklamuojami viešai “Magiški grybukai” – kai kurie turistai specialiai ten plaukia jų paragauti. Tai – tokie į „Sprite“ ar „Coca Cola“ „suplakami“ grybai Vakarų pasaulyje (ir Lietuvoje) uždrausti kaip narkotikas. Tiesa, prie jų neįmanoma priprasti – tačiau jie, sakykim, kokioms 6 valandoms pakoreguoja pasaulio suvokimą.

Mane, nerūkantį ir niekada gyvenime nebuvusį girtu, grybukai paveikė smarkiau: Travanganas nušvito naujomis įspūdingesnėmis spalvomis, pirmą kartą gyvenime šitaip gerėjausi gamta ir žvaigždynais, pasijutau it kokioje negyvenamoje priešistorinėje saloje. Vyną mėgstančią mano žmoną, tuo tarpu, Travangano grybukai tiesiog supykino, atėmė jėgas. „Plytelių raštai šiek tiek juda, ir viskas“ – sakė. „Kam gi dar šiame rojuje dar ieškoti kažkokių nenatūralių potyrių?“ – pyko ji ant mano noro savo kailiu išbandyti (ir šiame tinklaraštyje aprašyti) viską, kas turistus vilioja į kiekvieną šalį, miestą ar salą.

Rimtesni narkotikai Gilyje viešai nereklamuojami ir tikrai nelegalūs, bet ir jų rasti lengva: ne kartą ir ne du „praeiviai“ gatvėje ar paplūdimyje siūlė pirkti žolės, berods net kokaino: policininkai netoli, bet nieko nedaro. Paradoksalu: Indonezijoje narkodileriams juk numatyta (ir net užsieniečiams vykdoma) mirties bausmė, mūsų lėktuvui leidžiantis Balyje net pilotas du kartus apie tai perspėjo. Bet Giliui padaryta nebyli išimtis. Tai, kaip ir musulmoniškame krašte turistų dėvimi ultraseksualūs apdarai, nesukelia kontroversijų todėl, kad Gilis yra niekieno tėvynė: kai salos apgyvendintos tik neseniai, indoneziečiai jose tokie patys atvykėliai, kaip ir turistai. Kiek jie atmena, tiek Gilis buvo labiau „pašėlusių turistų“, o ne „padorių musulmonų“, žemė. Australai atplaukia į Gilį pailsėti ir pašėlti, indoneziečiai – iš jų užsidirbti. Abiems pusėms gerai, kaip yra.

Gerai ir tiems, kurie net į grybukų pusę pažiūrėti nenorėtų. Mačiau paplūdimyje šokantį vyrą ar žvaigždžių pasižiūrėti ant smėlio sugulusią kompaniją – bet jokių ekscesų, muštynių, niekada nesijaučiau nesaugiai. Gilis per toli, kad jį siektų „degradavę narkomanai“ – atskrenda ir paskui atplaukia nebent hipiuojantis, auksinis ar dar koks jaunimas.

Skaityti daugiau: Gilis – malonumų, laisvės ir gamtos rojus

 

---

Aprašytos vietos žemėlapyje

 

---

Kitos įspūdingos pramogos

Žemiau aprašytos pramogos gal nėra unikalios visame pasaulyje, bet vis tiek keliaujant į tas šalis labai verta jas ten išbandyti.

Hena pietų šalyse

Daugybėje pietų šalių moterys prisidengusios gerokai labiau, nei mūsų kraštuose, bet rankos visada išlindusios. Gal todėl ten itin daug dėmesio skiriama jų puošimui, o to viršūnė – hena, ypač mėgstama nuotakų: ant rankų padaromi laikini piešiniai.

Ledo barai Argentinos Patagonijoje

Pietų Amerikoje nėra tikros žiemos. Na, nebent kalnuose. Net tolimiausiuose pietuose, kur ledynai, temperatūra retai būna minusinė. Gal todėl tenykščiai gyventojai susikūrė dirbtinę žiemą – atsirado visa eilė “ledo abrų”, kur duoda šiltus drabužius ir įleidžia pagerti ir pašokti. Ne iš linksmumo – kad būtų šilčiau.
Plačiau: Argentinos Patagonija – ledynai, Andai, vandenynai

Islandijos karštosios maudyklos

Islandai neturi tokios karštųjų versmių tradicijos, kaip japonai, bet taip toli šiaurėje maudytis karštame vandenyje vis tiek žavu. Pavyzdžiui, pasnigus.
Plačiau: Islandija – keturių stichijų šėlsmas

Saulėlydžio barai Tailande

Ištisa praonė: vakarinėje salos pusėje yra barų ir restoranų linija, kur visi kurorto žmonės suirenka stebėti nuostabiausiojo iš visuotinių gamtos spektaklio – saulėlydžio. Į vandenyną su visom salelėm tolumoje ir bangom arčiau.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalas

Abejingų jis nepaliks: tos languose besistaipančios prostitutės atrodo kaip iš kito laiko ar kito žemyno, bet tai Europa. Tai laisvoji Olandija.
Plačiau: Amsterdamas – kanalų, dviračių, nuodėmių miestas

Sūpynių parkai Balyje

Ne, jie neskirti vaikams. Labiau suaugusiems. Ir labiau ne žaisti, o fotografuotis. Kažkas sugalvojo ir, kaip būdinga Indonezijoje, tuoj šalimais, paskui ir toliau radosi dešimtys kopijų. Dabar tai – tokia nauja “turistkultūrinė” tradicija.
Plačiau: Balis – įvairi it visas žemynas sala

Žaidimų automatų salonai Japonijoje

Didžiumoje pasaulio – ir Lietuvoje – žaidimų automatai buvo toks ~1990-2000 m. reikalas, kuris paskui nunyko, kai visi įpirko kompiuterius namie. Tik ne Japonijoje. Japonijoje jie kultūros dalis ir jų salonai tebėra 4 ar 6 aukštų, pilni įvairiausių modernių automatų, kurie pas mus taip ir neatėjo – nes mūsiškiai salonai išnyko anksčiau.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Bambukiniai plaustai Šiaurės Tailande

Raftingas, bet kitoks. Ili plaustai labai stabilūs – bet jų vidurinė dalis visuomet gerokai skęsteli ties kriokliais.
Plačiau: Šiaurės Tailandas – neatrasta Tailando siela

Kazino Las Vegase

Pasaulio lošimų sostinė, kur lošimų pasiūla – atrodo begalinė.
Plačiau: Las Vegasas – suaugusiųjų Disneilendas

Pačinko Japonijoje

Japonai geba ne tik išlaikyti senas, bet ir kurti naujas tradicijas, visiškai kitokias, nei kur kitur pasaulyje. Viena jų – pačinko, unikalus azartinis žaidimas-automatas, kur leidi kamuoliukus ir tuo daugiau laimi, kuo ilgiau jie neiškrinta.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Šuoliai per ugnį Ko Phan Ngane (Tailande)

Atsitiktinumas – į krantą išmetė ilgą jūržolę į nuostabų Ko Phan Ngano salos krantą, kažkas ją padegė ir žmonės ėmė per ją šokinėti. Taip gimė viena beprotiškiausių turistinių pramogų ber kur pasaulyje: barai masiškai organizuoja šokinėjimus per degančias virves, lindimus po jas, o apgirtęs Vakarų jaunimas masiškai tą daro, nusidegina, vėl šokinėja.
Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Arbatos gėrimo ceremonijos Japonijoje

Amžių tradicija. Ne tranki pramoga, o susikaupimas, Ritualas. Čia svarbu kaip prisėsti ant žemės (seiza), kada suvalgyti tradicinį vagaši saldainį iš ryžių ir pupų, kaip pasimėgaujant sušliurpti paskutinį neįtikėtinai kartaus gėrimo gurkšnį, kaip pasukti puodelį – pradžioje paveikslėliu nuo savęs, atsigerti, tuomet į save.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Drezinos Pietų Korėjoje

Visą eilę nebenaudojamų geležinkelio atšakų Pietų Korėja atidavė „bėgių parkams“ (Rail Park), kuriuose – galimybė keletą kilometrų nuvažiuoti minama ar net motorine drezina. Pro nuostabius gamtovaizdžius, pro šviesomis ir muzika dekoruotus tunelius, net su VR akiniais, patenkant į „kitą realybę“. Smagi ir įdomi „santuoka“ tarp amžino (gamtos) ir modernaus, atspindinti visą Pietų Korėją. Po to, kai drezinų nuomos išpopuliarėjo, pastatytos net įspūdingos naujos trasos tokioms ekskursijoms – pavyzdžiui, virš paplūdimio.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Rungčių ruožai Pietų Korėjoje

Pietų Korėjoje be galo populiarūs “rungčių šou”, primenantys “Takeši pilį” (žymiausias – “Running Man”). Norint juos išvandyti, į televiziją nereikia: pakanka užsukti į kokį “Rungčių parką” ir galėsi pažiūrėti, kiek gali iškybot ant skersinio, kokia tavo atmintis ar reakcija spaudinėjant mygtukus, kaip garsiai gali rėkti ir pan.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Fotografavimosi muziejai Pietų Korėjoje

Jų “eksponatai” – fonai įspūdingoms nuotraukoms: tikroviškos sienų freskos, dioramos. Kai kurie muziejai turi savo programėles telefonui, įgalinančias nuotraukas vieno mygtuko paspaudimu papuošti virtualiais slibinais, monstrais ir dar kuo. Taip, visokių “Iliuzijų muziejų” yra net Lietuvoje, bet jiems toli iki korėjietiškų muziejų tinklų apimčių ir specializacijos: Meilės muziejus, Kakučių žemė, Išlikimo muziejus, netgi fotografijos muziejumi paverstas apeistas atrakcionų parkas, į kurį įėjimas kainuoja ne pigiau, nei į veikiantį… “Kur fotografuosimės šiandien?”.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

VR salonai Pietų Korėjoje

Jei VR salonas jums yra VR akinių nuoma, Korėjoje tai permąstysite. Korėjos VR salonuose – kurių pilna kiekvieniame mieste – kiekvienam žaidimui skirtas atskiras įrenginys, imituojantis atvaizduojamas situacijas. Skrendi su raketine kuprine ir tave stovintį paverčia į priekį ar atgal; šaudai zombius iš besileidžiančio lifto – ir tikrai esi „lifte“, kurio grindys dreba; šaudaisi su draugais dideliame kambaryje, o kai į tave pataiko, suspaudžia krūtinę. Tai tik dalis to, ką pats patyriau pirmame išbandytame Korėjos VR salone. Toks VR ir 4D kino derinys.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

DVD kambariai Pietų Korėjoje

Už kino bilieto kainą čia išsinuomoji visą kino salę. Tiksliau, salytę su projektoriumi, ekranu, gera garso įranga ir vieta kokiems 2-6 žmonėms. Iš didelės kolekcijos išsirenki filmą ir seansas prasideda kada tik tu esi pasruošęs ir, jei pageidausi, su subtitrais. Puiki vieta pamatyti retesnius korėjietiškus ar azijietiškus filmus su titrais! Čia – Korėja, tad DVD kambarys, kuriame lankėmės, neturėjo kėdžių: sėdima (ar gulima) ant minkštų grindų atsirėmus į pagalves, duodamas pledas užsiklojimui. Be to, priešingai nei tikrame kine, popkornas, ledai, vanduo ir kava įėjo į kainą (tik reikia paprašyti „seubisu“)! Puikus būdas pasižiūrėti filmą su nedidele kompanija kartu pabendraujant, nors turbūt labiausiai DVD kambarius pamėgę įsimylėjėliai… Tiesa, kaip ir tikrame kine, DVD kambariuose filmą paleidžia darbuotojas ir nėra pauzės ar „stop“.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Masažai Tailande

Didžiojoje pasaulio dalyje masažas yra prabanga: už keliasdešimties minučių pramogą sumoki tokią kainą, kurią toje pat šalyje uždirbtum per visą dieną, visi salonai prabangūs, skirti retam atsipalaidavimui. Tik ne Tailande. Čia tik mažuma masažų brangiuose spa – jie daromi ir prekybos centruose, ir tiesiog kur ant kėdės gatvėje, ir ištisose eilėse tarpusavy konkuruojančių salonėlių. Atitinkamai skiriasi ir kainos, o masažą daugeliui turistų nesunku įpirkti nors ir kasdien. Ir, aišku, masažo specialistai tajų puikūs, viso pasaulio masažo salonai tokių nori.

Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Temaskalis Meksikoje

Kas tai? Norisi sakyti „meksikietiška pirtis“, bet kokioj spa, kur tai „tik pirtis“, nepatiri nė ketvirčio temaskalio. Temaskais – senovinis Meksikos indėnų ritualas. Paskui indėną majų išsitepę savo kūnus purvais, pasmilkyti kopalo dūmais, keturpėsti įlindome į kūginį namelį. Jo centre kaitinosi „senelėmis“ vadinami akmenys, o viduje „temaskalininkas“ majų kalba prašė įvairių majų dievų, kad apvalytų mus nuo visokio blogio. Galiausiai palaimino šakelėmis. Svarbu, kad temaskalis būtų autentiškas, nes šiais laikais juos kopijuoja net nieko bendro su šia tradicija neturinčiose šalyse, kaip Bolivijoje.

Plačiau: Meksikos virtuvė – patiekalai ir tradicijos

Paranormalios ekskursijos JAV

Amerikiečiai be galo tiki vaiduokliais. Rimtai pasakoja, kas vaidenasi jų namuose, senuose viešbučiuose rasi “susitikimų su vaiduokliais aprašymų” knygas. Ir kiekviename mieste pilna “vaiduoklių turų”, o “stipriausi” jų – “vietose, kur vaidenasi labiausiai”, kaip Waverly Hills ligoninė Lūvilyje su savo begaliniais koridoriais. Teisybės dėlei, nieko paranormalaus nemačiau, bet gidų prašymai vėlėms pasirodyti, šviesų išjungimai, istorijos apie visokius dabar baisiai atrodančius gydymo metodus, nuo artimųjų atskirtus pacientus, tikrai paliko įspūdį. Vieni čia eina tikrai tikėdami – netgi su prietaisais dvasioms kviesti; kietiems įdomu tos istorijos – bet niekur kitur pasaulyje to nėra tiek daug ir į tai nežiūrima taip rimtai, kaip JAV.

Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Ibusukio karštieji smėlynai Japonijoje

Maudynės kartam „vulkaniniam“ vandeny – onsenai – Japonijos kasdienybė! Bet pačiuose Kiūšiū salos pietuose radome keistesnį jų „variantą“: mus užkasė karštų versmių įkaitintame paplūdimio smėlyje. Patirties su niekuo nesulyginsi: kastuvų garsas it per laidotuves, tave visą (išskyrus galvą ir pėdas) uždengia sunkus šilto smėlio sluoksnis. Niekur kitur gyvenime taip nejaučiau, kaip pulsuoja visas kūnas plakant širdžiai: kojų, rankų kraujagyslės su kiekvienu širdies tvinksniu išsiplečia, stumdamos sunkų smėlį, pulsas čia greitėja, čia sulėtėja…

“Mario” kartingai Japonijos miestuose

Tai dar neseniai įkvėpė videožaidimai, bet tai jau tapo kultine Japonijos didmiesčių pramoga: lėkti kartingais tiesiog švytinčiomis naktinėmis gatvėmis persirengus žaidimų ar anime įkvėptais kostiumais… Nors spidometras nerodė didelių greičių (“suadžiant dugną” kokie 45 km/h), jaučiausi it lenktynėse: sėdynė prie pat grindinio, vėjas į veidą (viskas atvira!) daro savo. O dar tos visų grupės kartingų šviesos, mojuojantys praeiviai… Kai kas dar skundžiasi, kad čia šiuolaikinis išradimas, o ne “gili japonų kultūra”, bet vienas dalykų, kuo žavi Japonija – gebėjimas kurti šiuolaikines tradicijas ir “gatvių kartingai” viena tokių: labai nauja, bet labai japoniška visom prasmėm.

Kartinge Osakos gatvėse

Bolivudas Indijoje

Kinas Indijoje kitoks ir žiūrimas kitaip! Prieš kiekvieną seansą reikia stotis, nes skamba Indijos himnas – kurį Mumbajaus istoriniame „Regal“ kino teatre dar lydėjo spontaniški žiūrovų indų pašlovinimai motinai Indijai. Kaip teatre, filmuose būna pertrauka. Populiariausi – „masalos filmai“, kuriuos Vakaruose vadintume miuziklais, bet ten tokių – dauguma. Siužetas apima ir meilę, ir kovas, ir dramą, ir komediją – ir jį nuolat pertraukia specialiai filmuo sukurtos dainos ir šokiai, kurių žingsniai ir aktorių kūno judesiai irgi pasakoja istoriją ir perteikia reikiamas emocijas. Aišku, pačius Indijos filmus interneto laikais gali žiūrėti bet kur – bet tik Indijos kino teatre patirsi tikrą Bolivudo atmosferą.

Bolivudo studijoje

Joga Indijoje

Joga dažnam – ne tiesiog pramoga Indijoje, bet viena pagrindinių priežasčių leistis į kelionę ton šalin. Kas užsirašo į mėnesio trukmės mokytojų kursus ir tikisi grįžęs mokyti kitus, kas ieško ramybės, savęs, prasmės ašramuose. Ir nors mano kelionės tikslai buvo kiti, kažin ar galėčiau jaustis pažinęs Indiją, jos kultūros reikšmę šiuolaikiniam pasauliui, jei ne bent kelios dienos jogos mokykloje… Meditacija, pranajama (kvėpavimas), asanos (pozos), hatha joga, aštanga-vinjasa joga, kėlimaisi anksti, vegetariški valgiai – žinau ir suprantu daugiau ir tiems, kas nežino, ar tai jų kelias, nori tiesiog prisiliesti – rekomenduoju. Tiesa, priešingai stereotipams, joga nėra tai, ką praktikuoja ar išmano kiekvienas indas (su mumis “nuo nulio” mokėsi ir indai), bet žvelgiant iš Vakarų tai – vienas esminių Indijos veidų, tad ištisos savotiškos “anglakalbių jogos mokyklų kolonijos” įsikūrė įvairiuose Indijos kampuose.

Jogos mokykloje

Drvie In kinas JAV

Lietuvoje tai buvo trumpalaikė vasarinė pramoga ar COVID pandemijos laikų nesusipratimas. Bet JAV „užvažiuojamasis kinas“ (Drive In Cinema) – kultūros dalis. Ištisos kartos taip leisdavo vakarus, važiavo į pasimatymus ar net ten pradėjo vaikus: juk automobiliai Amerikoje tapo prieinami kiekvienam seniau nei kur kitur… Ilgainiui tokie kino teatrai nyko, bet automobilių sostinės Detroito „Ford Wyoming“ teatre dar galėjau pasijusti grįžęs į jų aukso amžių: penki senovinės architektūros ekranai su aikštelėmis priešais kiekvieną, centre – „štabas“ kur parduodami gėrimai ir valgiai (bet niekas nedaudžia atsivežti savo) ir įvairiausiai kinu besidžiaugiantys žiūrovai. Kas „kaip pridera“ iš automobilių salonų (garsas geresnis nei tikėtumeis, tik stiklą reikia nusivlayti). Kas sėdėdami pikapų ar visureigių bagažinėse. Kas piknikaudami su kėdėmis ir radijo imtuvais palei savųjų sedanų kapotus…

Prie įvažiavimo į Ford Wyaoming kiną

Plačiau: Detroitas – Getu virtusi automobilių sostinė

Skrydis cepelinu Vokietijoje

Paskutinė vieta pasauly, kur tai įmanoma – ir kartu ta vieta, kur tai išrasta! Skrydis cepelinu, tokiu kaip tie, didesni už „Titaniką“, tarpukariu skraidydavę per Atlantą su kajutėmis, restoranais, bibliotekomis… Dabar jie mažesni, bet jausmas su niekuo nepalyginamas, tarp laivo ir lėktuvo. Sūpuoja lėčiau kaip laivas, gali atsidaryti langus, ne itin greiti. Skrenda, bet žemai (300 m aukšty, tad puikūs vaizdai). Įlipama ir išlipama jam pilnai nenusileidus ir kiekvienam išlipančiam turi tekti vienas įlipantis, nes dirižablis turi būti visad ~350 kg svorio (atmetus dujų keliamąją galią). Paskraidęs aplink cepelinų „sostinę“ Fridichshafeną pagalvojau, kaip būtų smagu, jei būtų kokie „kruizai dirižabliais“, kad ir virš Vokietijos… Deja, kol kas „dirižablių atgaivintojai“ tesiūlo gana trumpus apžvalginius skrydžius, bet Vokietiją pamačiau kitaip ir prisiliečiau prie aviacijos istorijos.

Prie cepelinų pakilimo aikštelės Frydrihshfene

River tubing Fidžyje

Plaukimas sraunia upe ant modifikuotų gelbėjimosi ratų nėra išrastas Fidžyje, bet tikriausiai Fidžyje ši pramoga „įsukta“ smarkiausiai… Iš viso Fidžio grupės suvežamos į Navua upę, kur laukė ne tik čia rami tėkmė, čia smagūs slenksčiai, bet ir akyli dainingi lydėtojai, apsilankymas Fidžio kaime, lėkimas motorine valtimi ir t.t.

River Tubing Fidžyje

Kavos ceremonija Okeanijoje

Kava – tai ne ta, mūsiškė! Tai – gėrimas iš svaigiojo pipiro šaknies, Ramiajame vandenyne savotiškai pakeičiantis alkoholį… Kiekvienoje saloje – savos tradicijos. „Kava“ geriama iš atskirų indų arba vieno, siunčiamo ratu, Vanuatu net sukramtoma berniukų(!), gal „nugržiama, ją „priimant“ suplojama ar pasakomas koks žodis, bet esmė ta pati: svarbūs dalykai, svečių priėmimas prasideda nuo kavos ceremonijos. Svaigusis pipiras prilyginamas alkoholiui ar švelniam narkotikui, bet iš tikro potyris sunkiai su kuo sulyginamas: burna „užšąla“ lyg pas dantistą, gėrimo vaizdas ir skonis – lyg purvino

Kavos ceremonija Fidžyje

Autožyru virš Naujosios Kaledonijos

Reta galimybė pasigėrėti vaizdais ne iš sraigtasparnio, o iša autožyro. Be stogo, be durų, dviejų vietų (tu ir pilotas), vėjo sukamu sraigtu – jautiesi it sėdėtum apžvalgos aikštelėje, kuri skrenda 300 metrų aukštyje virš žalių kalvų ir – tai įspūdingiausia – žydros žydros lagūnos. Jos vanduo toks skaidrus, kad iš paukščio skrydžio mačiau ne tik įvairiaspalvius koralus, bet net ryklius, net diugonius – visą eilę jų. Ir dar Voh širdį, tokią širdies formos pelkę, išgarsintą prancūzų fotografo Yann Arthus-Bertrand, pavaizdavusio ją ant knygos “Žemė iš paukščio skrydžio” viršelio.

Lagūna iš malūnsparnio (autožyro)

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Pastatų kompleksai, kurie prilygsta didmiesčiams! Paprastai turistai nelanko pramoninių ir inžinerinių statinių – tai taip paprasta, proziška. Bet į šiuos kasmet atvyksta šimtai tūkstančių ar milijonai turistų – nes visame pasaulyje nėra jiems lygių. Begaliniai koridoriai, pasaulio rekordai: tikrai verta tai pamatyti. Tai vietos, kur žmonija pasiekė neįmanoma, tarsi žaisdama Dievus.

 

---

Itaipu hidroelektrinė

Vieta: Brazilija ir Paragvajus

Igvasu kriokliais kiekvieną sekundę prateka 1750 litrų vandens: šešiskart daugiau, nei Nemunu Kaune. Kokio įspūdingumo tada turėtų būti galingiausi pasaulyje Gvairos kriokliai – 13000 litrų per sekundę vandens sienos (43 Nemunai)! Vietovardis „Salto de Guaira“ Pietų Amerikos žemėlapyje įrašytas 200 km į šiaurę nuo Igvasu. Tenykštė upė – nebe vidutiniška Brazilijos mastais Igvasu, bet septintoji pagal vandeningumą pasaulyje Parana, į kurią Igvasu ir įteka.

Deja, to vaizdo nemačiau ir niekada nebeišvysiu. Gvairos krioklių nebėra. 1982 m. Brazilija ir Paragvajus juos paskandino, pastatydami milžinišką Itaipu užtvanką. Trokšdami išvysti paskutinius Gvairos krioklių vaizdus tais metais žuvo 40 žmonių – tilteliai neatlaikė minių svorio. Tie žmonės paskendo kriokliuose, o patys kriokliai per 14 dienų – Itaipu mariose.

Itaipu hidroelektrinės vardan apsemta ir daug miškų, kaimų, kuriuose per amžius gyveno indėnai. Tačiau yra kita medalio pusė: tai daugiausiai energijos per metus (90 TWh) pagaminanti elektrinė visame pasaulyje, apšviečianti penkiasdešimties milijonų žmonių namus, parduotuves, gamyklas… Ir brazilai ja didžiuote didžiuojasi. Aplink pastatė savotišką pramogų parką, kuriame – ir gyvūnai, ir pasivažinėjimo elektromobiliu galimybės. Jei Lietuvoje elektromobiliai yra pseudoekologija (juk jų suvartojama elektra vis viena gaminama taršioje Elektrėnų elektrinėje) tai Brazilijoje Itaipu jėgainės dėka tikrai gali važinėti mažai teršdamas gamtą.

Jei, aišku, pamiršim visus užtvindytus plotus…

Apie Gvairos krioklius joks Itaipu gidas nė žodeliu neužsimena, o Itaipu “pramogų parke” įvairiomis kalbomis rodomas pristatomasis filmas savo tonu ir patosu priminė tarybines kronikas. Komentatorius bėrė statistiką: Itaipu jėgainėje tiek metalo, kiek 380 Eifelio bokštų, betono kiek 210 Marakanos stadionų, žemių iškasta tarsi būtų pastatyti 8,5 Eurotunelio.

Itaipu betoninis monstras – lyg žmonijos proto atsakas tyrai gamtos galiai. Jis – toks milžiniškas, kad specialios ekskursijos metu žvelgdamas tolyn koridoriais nematydavau jų pabaigų, o pažvelgęs žemyn į tuščiųjų užtvankos ertmių gylį, ne visada suprasdavau, kur dugnas. Tarsi tai būtų ne realybė, o kokio fantastinio filmo specialieji efektai. Žvelgiant iš šalies, nuo apžvalgos aikštelės, net sunku suvokti visa ko tikruosius mastelius: atrodo, užtvanka kaip užtvanka, kol palyginimui nepasižiūri, kokio dydžio yra turistus vežiojantys dviaukščiai autobusai bei šešių aukštų administracinis pastatas.

Deja, galbūt įspūdingiausio vaizdo neišvydau: latakai, nuleidžiantys perteklinį vandenį, atidaromi tik įpusėjus liūčių sezonui. Pasak užtvankos įmonės direktoriaus, būtent šie latakai pakeitė paskandintus Gvairos krioklius: vandens kiekiai panašūs.

Skaityti daugiau: Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

 

---

Panamos kanalas

Vieta: Panama

„Panamos kanalas“ – išgirdus Panamos valstybės pavadinimą nuo pat vaikystės man tai pirma asociacija. Dar per geografijos pamokas aiškina, kad jis jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus, jo dėka laivai sutaupo 20 parų. 5% visų pasaulio krovininių laivų praplaukia šiuo kanalu!

Na, bet kol neišvydau savom akim atrodė ką jau čia – industrinis statinys ir tiek: valandos-kitos jam pamatyti užteks. Bet Kanalas mane pavergė! Iš trijų savaičių, kurias praleidau Panamoje, kokią savaitę skyriau vietoms, susijusioms su kanalu.

Nes Panamos kanalas nėra tik kažkokia dirbtinė perkasa. Panamos kanalas – tai ir gamta. Daug, daug gamtos. Didžioji kanalo dalis netgi nėra iškasta – didieji laivai plaukia Gatuno ežeru (tvenkiniu), kuris suformuotas užtvenkus Čagreso upę. To ežero (ir apskritai kanalo) pakrantėse šmirinėja agučiai, medžiuose kybo tinginiai, tai – viena geriausių vietų pasaulyje stebėti paukščius. Tiesa, Panamoje to gero pilna visur: nesu didelis paukščių ar drugelių mylėtojas, bet išvydęs tokius pasakiškai spalvingus nori-nenori ilgai juos stebėdavau. O kai dar atskrisdavo jų dešimtys ar šimtai…

Į Atlanto vandenyną palei Panamos kanalą nutįsusi salų grandinė. Dalis jų sujungta sankasa su nuostabiais vaizdais į miestą ir laivus. O tolimesnės – jau žygeivių džiaugsmas beveik be automobilių.

Panamos kanalas – tai ir istorija. Jo iškasimas – didžiulis žmonijos triumfas. Idėja kilo dar XV a., bet pirmieji pabandė prancūzai 1880 m. Nepavyko: nuo maliarijos, geltonojo drugio mirė 22000 darbininkų, o kompanija bankrutavo. 1902 m. projektą perėmė amerikiečiai ir 1914 m. kanalas atidarytas – įgalino ne tik patogiai gabenti krovinius iš Azijos į rytų Ameriką ar iš vakarų Amerikos į Europą, bet ir greitai “permesti” JAV Atlanto vandenyno laivyną į Ramųjį vandenyną ar atvirkščiai.

Tiesą pasakius, Panamos šiandien išvis nebūtų, jei ne kanalas. Iki 1903 m. ši teritorija buvo Kolumbijos užkampis. Jei kas ir siekė jos nepriklausomybės, tai buvo “beviltiški marginalai”. Tačiau tuo metu Kolumbija atsisakė suteikti JAV teisę statyti Panamos kanalą. JAV tada sulošė kaip geras pokerio lošėjas: parėmė Panamos nepriklausomybės judėjimą ir, šiam triumfavus, sudarė sutartį dėl kanalo statybų su jau nepriklausoma Panama.

Už paramą ir kanalo statybą pagal tą sutartį kanalas „amžiams“ atiteko JAV. Ne tiesiog kaip nuosavybė, o kaip JAV kolonija, atskira šalis, „Panamos kanalo zona“ (virš 8 km į abi puses nuo kanalo). Iki pat 1977 m., kai JAV kanalą perdavė Panamai, ten galiojo JAV įstatymai, vartota anglų kalba. Ir tai atsispindi to krašto tarpukarinėje art deco architektūroje (ypač buvusioje Kanalo zonos sostinėje Balboa). Ir būtent todėl aplink Panamos kanalą išliko tiek gamtos: iki pat 1999 m. daug kur plytėjo JAV karinės zonos ir bazės, todėl niekas nestatė dangoraižių.

Panamos kanalas lėmė ir Panamos daugiakultūriškumą: būtent jo statyti suvažiavo karibiečiai, europiečiai, kinai ir daugybė čia liko. Be to, 40% Panamos ekonomikos susijusi su Panamos kanalu.

Bet, aišku, Panamos kanalas – tai visų pirma laivai. Milžiniški laivai: iki 427 m ilgio. Apsistojome bute su vaidu į Panamos kanalo įplaukimą – be galo įdomu buvo stebėti, pažinti tuos laivus, skaityti apie juos informaciją specialiose programėlėse: iš kur į kur jie plaukia, kiek dienų tai trunka, kam priklauso, ką veža. Retai susimąstome, kokia tai svarbi mūsų pasaulio dalis (juk be jų neturėtume jokių pigių drabužių, elektronikos, bananų ir t.t.): tik prie Panamos kanalo laivai iš „tiesiog transporto“ dėl savo dydžių ir kiekių tampa įdomia turistine pramoga.

Laivai matosi nuo visos Panamos miesto pakrantės, plaukiant į salas, nuo Panamos miesto kalvų. Iš ten atsiveria ir galybė uosto kranų, geležinkelis, oro uostas, greitkeliai: toks transporto mazgas, kokio nemačiau niekur kitur, priminė „Transport Tycoon“ žaidimą: štai praplaukia laivas, kyla lėktuvas, išvažiuoja traukinys. Ir konteineriai, konteineriai, konteineriai…

„Galingiausia“ Panamos kanalo patirtis – šliuzai. Tos vietos, kur superlaivai per tris slenksčius pakeliami iš vandenyno į Gatuno ežerą ir kitoje pusėje nuleidžiami atgal. Didžiausi, pritaikyti turistams su regykla – Agua Clara šliuzai. Ten dirba net komentatorius, komentuojantis praplaukiančius laivus… Ir, aišku, gamtos takai aplinkui.

Na ir jei kanalo dar būtų negana, šliuzais gali praplaukti ir pats – su specialia ekskursija.

Plačiau: Panama – super-kontrastai, Amerikos širdis

 

---

Kanaveralo kyšulio kosmodromas

Vieta: Florida, JAV

Pasaulyje yra vos keli kosmodromai ir vienintelis Kanaveralas lengvai pasiekiamas turistams. Tai – JAV (NASA) kosminių misijų širdis, iš kurios paleisti visi žmonės į mėnulį ir begalė kitų pasaulio ir mokslo istoriją pakeitusių misijų.

Tai – ištisas kosmoso miestas, kuriame dirba per 13000 žmonių, o plotas – didesnis nei Vilniaus miesto, teritorijoje pastatytos net automagistralės. Šitiek reikia, kad aptarnautų ir paleistų raketas ir kosminius laivus.

Kanaveralas seniai nebėra tik to fantastiškiausio pasaulyje transporto – kosminių skrydžių – bazė. Tai kartu ir milžiniškas muziejus, kuriame galima lipti į kosminius laivus, savo akimis išvysti, tarkime, paleidimo aikšteles ar senų kompiuterių pilną salę iš kurios – kaip neįtikėtina, su ~1960-1970 m. technologijomis – buvo valdoma skrydžių į mėnulį programa. Yra ir atsronautų šlovės galerija, gausybė 4D tipo filmų, paskaitų, simuliatorių, užsiėmimų vaikams – na, kaip ir tikrame mieste, čia yra ką veikti visą dieną, o gal net ilgiau.

Bet didžiausią įspūdį Kanaverale neabejotinai paliko raketos paleidimas. Tai retas stebuklas, be to, apie daugelį paleidimų pranešama tik likus kelioms dienoms, tad nesusiplanuosi. O net jei ir susiplanuosi, gamta gali pakišti koją: taip atsitiko tiems, kas laukė raketos paleidimo dieną anksčiau. Ir visai netikėtai paleidimą atkėlė į tą dieną, kai lankiausi aš.

Jaučiausi lyg sporto varžybose: tribūnos, šimtai žmonių nukreipia žvilgsnius čia į už ~10 km stypsančią raketą, čia į atgal tiksintį laikmatį. Karts nuo karto laikmatyje laikas padidėja – paleidimas atidedamas. Jei atidės valandai, tai tądien nepaleis išvis… Lauki paleidimo, tarsi kokios savo komandos pergalės: juk tik viskam susiklosčius puikiai tu išvysi tą analogų neturintį reginį. „Jau pradeda pildyti benziną“ – pasako vedėjas ir tolumoje raketą apsupa baltos dujos. Vienas po kito. Bet niekada nežinai – dieną prieš paleidimas buvo atšauktas likus 11 sekundžių dėl oro pasikeitimo… Kai paleidimas kainuoja 50 milijonų dolerių, niekas nerizikuos.

Man labai pasisekė. 5, 4, 3, 2, 1. Raketą apuspo ugnis ir ji iš lėto (iš tikro be galo greitai) šovė į viršų per dangų, kol pranyko debesyse. Tada smogė garsas (jis juk lėtesnis už šviesą), ūžė, paskui tratėjo. Nugara ėjo pagaugais. Po aštuonių minučių, išvedusi kosminį laivą į orbitą, raketos žemutinė dalis liepsnodama nusileidžia (anksčiau jie sudegdavo, nukrisdavo, bet dabar žmonija jau sugeba juos naudoti kelis kartus).

Skaityti daugiau: Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis

 

---

Dirbtinės Dubajaus salos

Vieta: JAE

Džumeiros Palmė – didžiulė išraityta dirbtinė sala, kurios krantų ilgis – 520 km (penkis kartus daugiau, nei visas Lietuvos pajūris). Kiekvienas jos pastatas turi nuosavą paplūdimį. “Kamiene” – daugiabučiai, “šakose” – privačios vilos, salą supančiame mole – milžiniški viešbučiai, kuriuose nepernakvosi už pigiau nei 250 eurų. Du garsiausi – Atlantis kompleksai, prie jų visad gausu fotografų.

Kaip ir daug ką Dubajuje, Palmę gali patirti daugybę kartų. Ypač gražus vaizdas nuo Palmės molo promenados (17 km ilgio!) atgal į miestą, į Dubai Marina arba į Burž Al Arab. Dar kitoks – išėjus į vieno Palmės viešbučių paplūdimį ir pažvelgus į Palmės šakas. Tačiau Palmės genialumą geriausiai supranti pažvelgęs į ją iš viršaus – antraip tai atrodys tiesiog paplūdimiai ir jūra – o juk visa esmė salos formoje! Tam, aišku, irgi daug galimybių: “strateginėje vietoje” stūksantis Ain Dubai apžvalgos ratas, View at the Palm dangoraižis Palmės kamieno centre (jame – ir Palmės muziejus, pasakojantis apie jos statybas). Bet niekas “nenukerta” vaizdo iš dangaus. Jį čia nori pamatyti tiek žmonių, kad prie sraigtasparnių susidariusios ištisos eilės, nors jie dangų raižo nuolat ir ši pramoga nepigi. Verta paimti ilgesnį skrydį: pamatyti ir Dubajaus dangoraižių linijas, ir visokius įdomių formų tvenkinius. “Nutrūktgalviams” – savos galimybės: leistis į Palmę parasparniu ar parašiutu, mat šalia pastatytas ir oro uostas. Kurdamas lankytiną vietą Dubajus iš karto viską apmąsto iš visų pusių.

Dubajus moka traukti pinigus – tačiau, priešingai daugeliui brangių Vakarų pasaulio miestų, juos išleidęs Dubajuje kažkaip nesijaučiu apgautas. Reklaminiame filme View at the Palm papėdėje herojus sako – “Daug kur buvau, daug mačiau, bet kažkaip trūksta to ‘vau’, to ‘čia tai kitaip'”. Ir tikrai – na, tūkstančiai pasaulyje puošnių rūmų, didingų bažnyčių, aukštų pastatų. Bet Džumeiros Palmė išvis sukūrė sau naują lygą, kurioje nėra konkurentų! Supilti salyną, dydžiu prilygstantį miestui, kuris savo forma kartu ir tarsi meno kūrinys? To niekas niekada daugiau nedarė! Žmonijos galimybių triumfas pasiekia naujas aukštumas…

Tiesa, greta Dubajaus supilta dar viena “Palmė” – Džebel Ali palmė (ją turėjo apsupti emyro eilėraštis, pastatais ant polių išrašytas vandenyje). O taip pat “The World” – pasaulio žemėlapio formos salynas. Deja, krizė atėjo per anksti ir ten tik bangelės plauna smėlį, o statybų datos vis nukeliamos. “The World” kai kas jau statoma – bet net sunku svajoti, kada viskas baigsis, kai praėjo jau virš dešimtmečio, o daugelis salų – tik dykuma. Likusias palmes, tuo tarpu, emyras išvis pašalino iš žemėlapių ir sraigtasparniai iki Džebel Ali neskraidina. Bet ir to, kas padaryta, per akis, kad tai būtų viena įspūdingiausių vietų pasaulyje!

 

---

Trijų tarpeklių hidroelektrinė

Vieta: Kinija

Galingiausia pasaulio elektrinė! Ji tapo lankytina turistų vieta: štai kalnas pažiūrėti į užtvanką, štai gera vieta stebėti laivų šliuzų darbą, trykšta fontanai, turistų minias kelia eskalatoriai, o už papildomą priemoką galima pačiam nusileisti laivų liftu.

Žiūrint iš viršaus sunku suvokti visa ko mastelius, bet pamėginkite palyginti dydžius – pastatų ir automobilių, autobusų, laivų. Palyginus su užtvanka, atrodo, gyvename nykštukų pasaulyje. Elektrinės galingumas – 22500 MW. Tiek, kiek užtektų visoms Pabaltijo šalims ir dar daug liktų. Palyginimui, Kauno hidroelektrinės galingumas – 100 MW. 225 kartai! Visų Lietuvos elektrinių kartu paėmus galingumas – ~4000 MW, arba vos penktadalis vienos Trijų tarpeklių elektrinės.

Užtvanka – paskutinė Trijų tarpeklių kruizo – populiariausio upių kruizo pasaulyje – stotelė. Ir nors buvo kalbų, kad pastačius užtvanką tarpkeliai paskęs, kruizas populiaresnis, nei kada anksčiau, ir dar gavo įspūdingą atomazgą.

Skaityti daugiau: Trys tarpekliai Jangdzėje – upių kruzių karalius

 

---

Didžiausių pasaulio inžinerijos stebuklų žemėlapis

Aplankęs daugiau šitokio įdomumo inžinerijos stebuklų ir superpastatų-miestų šį sąrašą plėsiu.

 

---

Kiti ypatingi pasaulio inžinerijos stebuklai

Žemiau aprašyti kiek mažesni statinių kompleksai – bet vis viena labai įspūdingi.

Mercedes Benz gamykla (Vokietija)

Zindelfingeno Mercedes Benz gamykla organizuoja nemokamas ekskursijas: be galo įspūdinga pamatyti, kaip automobilius surinkinėja milžiniški robotai, o gamykla sulig miestu. Puiki proga pamatyti, kaip atrodo šiuolaikinė supergamykla.

Singapūro oro uostas

Daugelis pasaulio oro uostų yra tiesiog skirti tarnauti paskirčiai: ateini, registruojies, išskrendi, pamiršti. Sinagpūras, skatinantis persėdimus, žengė žingsnį toliau. Ko tik nerasi milžniškame jo oro uoste: nuo kinetinių (judančių) skulptūrų iki reguliariai rodomo videošou Singapūro kultūros tema. Net suolai čia ne šiaip suolai, o įvairiausių dizainų, skirti keleivių patogumui. Tai vienintelis oro uostas, į kurį tikrai verta atvykti prieš 3 val. ar dar anksčiau!
Plačiau: Sinagpūras – kitoks! Ateities! Miestas!

Batado ryžių terasos (Filipinai)

Tai unikali vieta, kur visų pirma žavi gamta (kalnai), bet ta gamta – kartu ir žmogaus darbo vaisius. Per tūkstantmečius netgi stačiausius kalnus Luzono salos gyventojai pavertė ryžių plantacijomis. Įspūdingiausias – Batado „ryžių terasų amfiteatras“, urio šlaituose ir dugne plyti kaimeliai, pasiekiami vien žygiu pėsčiomis.
Plačiau: Lusonas – ryžių terasos, Manila, Filipinų širdis

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Nusileidęs į pirmąją gyvenime milžinišką olą, negali neatsigerėti įspūdingomis uolienomis, požeminėmis upėmis, stalagtitais ir stalagmitais. Tačiau aplankius keletą tokių olų viskas ima kartotis: aplinka visose labai panaši, nepriklausomai nuo šalies ar žemyno. Bet žemiau išvardytos olos išsiskiria iš visų kitų – jų didybė pribloškė, nors jas lankiau toli gražu ne pirmas.

Be nepaliestų gamtinių olų čia yra ir tos, kur žmonės įrengė šventyklas, naktinius klubus, net geležinkelius – taip suteikdami oloms naują atmosferą.

 

---

Postojnos olos

Vieta: Slovėnija

Beveik pusėje visos Slovėnijos vyksta karstiniai reiškiniai ir šalyje yra 10 000 olų – . Karstinių reiškinių (ilgų požeminių urvų, upių, stalagmitų, stalagtitų) Slovėnijoje tiek daug, kad net pats žodis “karstas”, spėjama, kilo iš slovėnų kalbos. Olų iš viso ten 10 tūkstančių, o didžiausios jų savo stalagtitais ir stalagmitais kasmet žavi šimtus tūkstančių turistų

Postojna – turbūt įspūdingiausia ola, kurią esu kur pasaulyje lankęs. Į daugumą olų gidai įveda, parodo pakraščius, geriausiu atveju paplukdo požemine upe ir pasako, kad ten, toliau, olos, menkai neištyrinėtos, driekiasi daugybę kilometrų. O Postojnoje pro tavo akis lėkte pralekia 5 kilometrai, mat čia važiuoji… atviru bestogiu traukiniu, primenančiu atrakcioną. Bėgiai įrengti dar 1872 m. tuo metu valdžiusios Austrijos-Vengrijos. Tiesa, net ir tai tėra penktadalis viso Postojnos gylio.

Postojnos pabaigoje – 10 000 žmonių talpinanti puikios akustikos natūrali “koncertų salė”, kurioje, be visų renginių, traukti 2013 m. Europos krepšinio čempionato burtai. Tokio dydžio požemiuose net yra endeminių gyvūnėlių, vadinamų olmais – primena žmogaus odos spalvos kirmėlę su kojytėmis (truistams pastatytas jų terariumas).

Netoli Postojnos – Predjamos pilis, pastatyta pusiau oloje, kurią išvydome jau sutemus, vis žaismingai ir paslaptingai mainantis apšvietimo spalvoms.

Skaityti daugiau:
Slovėnja: dangiškai kaimiška žemė

 

---

Eloros ir Adžantos olos

Vieta: Indija

Vienas didžiausių Indijos stebuklų – olos-šventyklos ar olos-vienuolynai, pilnos 1000 ar net 2000 metų senumo hinduistų dievų ar Budų skulptūrų. Į vienas jų, Elefantos olas, gali nuplaukti laiveliu tiesiog nuo Indijos vartų. Bet ten iš esmės – tik viena oloje išgremžta hinduistų šventovė (su keliom mažesnėm).

Tikra didybė – keli šimtai kilometrų traukiniu ir paskui autorikša ar džipu tolyn į rytus. Adžantos olos, su 30 tokių šventovių. Ir Eloros olos, atstovaujančios trims tikėjimams – hinduistų, budistų, džainų – su pasaulyje lygių neturinčia 16-ąja ola, tiksliau, šventyklos pastatu, pastatytu ne iš viršaus į apačią, bet iš apačios į viršų, “nugremžiant” uolienas.

Kiekvienam komplekse praleidome valandų valandas. Juk dar reikėjo fotografuotis su daugybe indų iš įvairiausių tolimų miestelių – „Tik vieną nuotrauką, šypsokis“, „Tik su mano dukra“, „Palaukite, dar ateis brolis“…. Mumbajuje apie tuos “prašymus fotografuotis” jau buvome pamiršę, ten užsieniečiai visiems jau spėję pabosti.

Skaityti daugiau:
Mumbajus – Indijos maksimumo miestas

 

---

Mogao grotos

Vieta: Kinija

Įspūdingiausia Kinijos šilko kelio vieta – Budistinės olos (grotos). Sunku žodžiais apsakyti Mogao grotų (budistinių olų) didybę tuo momentu, kai užeini į vieną jų ir, užvertęs galvą aukštyn, pamatai viduje stūksatnt 40 m aukščio Budos statulą. Arba dešimtis statulų ir tūkstančius tikrų asmenybių ir mitinių figūrų freskų. Ir kai išgirsti, kad daugybei jų – net ir 1500 metų.

Sausas klimatas, tamsa leido išlikti vieniems nuostabiausių tokio mažiaus darbų. Bergždžia ieškoti nuotraukų internete – nuotraukos tegali apimti vieną ar kitą ankštos olos sieną, bet ne visą tą atmosferą, kai užeini į tamsią erdvę ir privalomas gidas vieną po kitos žibintuvėliu paryškina nuostabiai ištapytas scenas, uolų mecenatus su tūkstančio metų senumo madų drabužiais ir makiažu, ištisus to meto Kinijos miestus, Bodisatvas, Budas ir budizmo demonus. Kai supranti, kad tokios grožybės tave supa iš visų pusių, net viršaus. Beje, gidas puikiai kalbėjo angliškai: juk Mogao olos viena Kinijos turizmo pažibų. Net bilietus ten tenka pirkti iš anksto: “vietoje” neparduodami. Ir kasdien gidai atrakina vis kitas olas, kad turistų ordos nenubūtų tų pačių. Pasirinkimas pribloškiamas: 492 olos su 2100 spalvintų statulų ir 45000 kvadratinių metrų freskų!

Skaityti daugiau:
Kinijos šilko kelias – grotos, kinų siena, dykuma

 

---

Kapadokijos požeminiai miestai

Vieta: Turkija

Kapadookija garsėja įspūdingomis olomis, bet kitas jos “stebuklas” – požeminiai miestai. Prieš 3000 ir daugiau metų – gerokai iki pasirodant tiek graikams, tiek turkams – hetitų civilizacijos iškasti keturių, aštuonių aukštų požemiai. Didžiausiame, Derinkuju požeminiame mieste, spėjama, gyveno 10 tūkstančių žmonių, augino gyvulius, valgė, meldėsi. Tiesa, gyveno ne nuolat, o tik užklupus priešų pavojui – tačiau tai galėdavo užtrukti mėnesius. Tad miestas turėjo ventiliacijos angas į viršų, vandens šulinius į apačią – ir visa tai (tiksliau, ne visa, o tik menką miesto dalį) šiandien lanko turistai. „Atvertų“ požeminių miestų yra ne vienas ir ne du, bet jie panašūs vienas į kitą, tad daugeliui pakanka aplankyti vieną.

Nebent važiuotumėte per patį sezono įkarštį ir be „vieno įspūdingiausių“ (tikriausiai Derinkuju ar Kaimakli) dar norėtumėte pamatyti tokį „mažiau atrastą“, kur netenka grūstis su ekskursijų grupėmis, laukti ilgose eilėse prie tokių siaurų praėjimų, kad net man, 1 m 80 cm ūgio, teko lenktis ar eiti „žąsiuku“. Aišku, ekskursijos turi ir privalumų: net ir nesamdžius gido, lengva nugirsti pasakojimų nuotrupas, be kurių būtų sunku suprasti kas ir kam tuose požemiuose yra.

Skaityti daugiau:
Kapadokija – fėjų kaminai, požeminiai miestai

 

---

Džunijos olos

Vieta: Libanas

Džunija garsi ir savo olomis. Dauguma stalagtitų-stalagmitų ertmių panašios, bet didžiulė menė Džunijos olų ėjimo ir plaukimo pabaigoje ir mane pribloškė.

Skaityti daugiau:
Libanas – įvairiausia maža valstybė

 

---

Zipakiros druskos katedra

Vieta: Kolumbija

Garsiausia Bogotos vieta, tiesą pasakius, net nėra Bogotoje – bet paprasčiausia ten nuvažiuoti būtent iš Bogotos. Tai – Druskos katedra 42 km į šiaurę Zipakiros mieste. Sunku ją ir apibūdinti – tai ne pastatas, o visa eilė požeminių erdvių buvusioje druskos kasykloje, iki 200 metrų po žeme. Tuščiose iškasus druską likusiose milžiniškose erdvėse paeiliui padarytos Kristaus gyvenimą menančios koplyčios – labai meniškos, simbolinės, be jokių ten statulų, tik kryžiai, įvairios šviesos. Gale – pačios katedros erdvė.

Kadaise viskas prasidėjo nuo šachtininkų sau įsirengtos požeminės koplyčios, kuri 1932 m. virto bažnyčia (priminė Veličkos druskos kasyklas Lenkijoje). Bet ši bažnyčia tapo nestabili, buvo uždaryta. Tuo metu ji jau buvo tapusi pakankamu Kolumbijos simboliu, kad Kolumbija be tokios druskos bažnyčios nebegalėtų gyventi – ir 1991-1995 m. pastatė šį naują kompleksą.

Jame – ne vien bažnyčia, o ir visas požeminis pramogų parkas, primenantis kokios Palangos Basanavičiaus gatvės pramogas: su 3D filmu, neaišku kaip susijusiu Tutanchamono muziejumi, daug iš druskos pagamintų statulėlių ir smaragdų parduotuvių ir t.t.

Skaityti daugiau:
Bogota – gyva vėsi Kolumbijos sostinė

 

---

Mamuto urvas

Vieta: Kentakis, JAV

Tai – ilgiausia pasaulyje urvų sistema! Urvų ilgis – ~700 km, arba kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir atgal.

Priešingai daugeliui urvų šiame straipsnyje, Mamuto sistemoje nėra stalagtitų ar stalagmitų. Tačiau urvas tiesiog pribloškė dydžiu – begaliniais požeminiais koridoriais į priekį, į šonus, “tarpekliais” žemyn, kur, kažkur apačioje, urvai jau užlieti vandens, ar “kaminais” į viršų. Temperatūra čia visai nepriklauso nuo to, kas viršuje.

Gali vaikščioti valandas ir pamatysi tik nedidelę jo dalį. Yra skirtingos ekskursijos po urvą, dalies kurių keliai visiškai nesusikerta – jos ir patenka į požemį, ir vaikšto visiškai skirtinguose urvo fragmentuose. Skirtingoms ekskursijoms reikia skirtingo pasirengimo, o ten, kur driekiasi ilgiausios ekskursijos, net po žeme įrengti tualetai.

Mes rinkomės populiariausią “Istorinį turą” (Historic Tour). Istorinį todėl, kad čia pasakojama ir olos istorija – kaip ją atrado žmonės, kaip dar XIX a. čia vietiniai gidai vesdavo turistus (su žibalinėmis lempomis) ir kiek ilgai tai užtrukdavo. Tuo metu skirtingos urvų dalys priklausė skirtingiems savininkams ir jie konkuravo tarpusavyje, griebdavosi net apgavysčių, kad turistai eitų į būtent jų urvo įėjimą.

Dabar, aišku, čia Nacionalinis parkas, toje, populiariausioje, zonoje, viskas paprasčiau – įvestas apšvietimas – bet daugybė kitų zonų dar yra kur kas “senoviškesnės”. O išjungus šviesą visur yra aklina tamsa.

 

---

Gražiausių pasaulio olų žemėlapis

 

---

Kitos įspūdingos pasaulio olos

Chameos del Agua (Ispanija)

Lanzarotės salos (Kanarai) architekto-genijaus Cezario Manrikės, savo pastatus visada įterpdavusio į gamtą, šedevras: naktinis klubas lavos tunelyje, kuriame tyvuliuojančiame tvenkinėlyje gyvena unikalūs balti omariukai.
Plačiau: Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

Tam Khao Luang (Tailandas)

Milžiniška ola Pečaburio mieste paversta didžiule budistų šventykla: pastatytos stupos, Budų statulos ir dar daug kas. Tačiau ola tokia milžiniška, kad gamta vis viena užgožia žmogaus kūrinius, bet tie kūriniai gamtą puikiai papildo.
Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Kakliko ola (Turkija)

Daug pasaulio olų turi gražių stalagtitų ir stalagmitų, tačiau Kakliko ola – vadinama požemine Pamukale, greta kurios yra – garėja struktūromis, kokių kitur pasaulyje olose nepamatysi. Tai – terasos, per kurias bėga vanduo.
Plačiau: Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

Vaitomo olos (Naujoji Zelandija)

Vaitomo olos Naujojoje Zelandijoje garsėja savo “švytinčiomis kirmėlėmis” (glowworms). Turistai šiomis olomis plaukia laiveliais požemine upe ir, pasak reklamų, apsidairę pamato tarsi švytinčius žvaigždynus olos palubėje. Reklamos gal kiek perdėtos – nuotraukos specialiai retušuotos. Tačiau tai vis tiek įspūdinga – kadangi unikalu (Naujojoje Zelandijoje yra ir daugiau panašių olų, bet šitos didžiausios ar lengviausiai pasiekiamos keliautojui).
Plačiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Julino olos (Kinija)

Šios grotos, pilnos senovinio budistinio meno ir sukurtos iš Šilko kelyje uždirbtų lėšų, gal kiek atsilieka įspūdingumu nuo garsesnių Mogao grotų – bet čia galima prieiti arčiau meno ir su mažiau kitų turistų.
Plačiau: Kinijos Šilko kelias – grotos, kinų siena, dykuma

Vardzia (Gruzija)

Milžiniškas gruzinų vienuolynas olose – tikras miestas, kadaise glaudęs keliolika tūkstančių vienuolių. Keli gyvena iki šiol, bet daugelis lankytojų – turistai.
Plačiau: Gruzijos svajonės pabaiga?

Maravillas urvas (Dominikos Respublika)

Milžiniškame urve – ne tik stalagmitai ir stalagtitai, bet ir indėnų tainų menas. Šiai indėnų tautai urvai būdavo šventas ryšys tarp šio ir anapusinio pasaulių, čia atliktos apeigos ir laidoti žmonės – ne išimtis ir įspūdingiausias Dominikos Respublikos urvas.
Plačiau: Dominikos Respublika – (ne tik) saulė ir jūra

Aisryzenvelt (Austrija)

Šis Austrijos urvas stebina ne stalagtitais ar stalagmitais, o ledo sienomis, ledinėmis „olomis oloje“ ir įvairiomis kitomis formomis, gerokai didesnėmis už žmogų… Kai po nedidelio kalnų žygio ir lynų keltuvo kelionės pagaliau pasiekiau ledo urvo duris, į veidą iš karto papūtė į veidą antarktinis vėjas. Ten nuolat žemiau nulio, bet peizažas kasmet keičiasi: nes ledas atitirpsta ir vėl užšąla skirtingai.

Veličkos druskos kasyklos (Lenkija)

Milžiniškos druskos kasyklos, kur po žeme įrengta netgi bažnyčia.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti