Lankau pasaulį

Bahamai – turtingiausia pasaulyje juodaodžių valstybė. Atmosfera Bahamuose – bent jau sostinėje Nasau – arčiau Singapūro, nei Afrikos: tvarkingi parkai, kurortai-dangoraižiai, suremontuotas žauvs senamiestis. 100% raštingumas, mažiau nei 2 vaikai šeimoje. Atrodo, Vakanda iš “Juodosios panteros” galėtų būti čia…

Tik Bahamai mažyčiai. 700 nuostabių salų – bet tik 400 000 gyventojų. Turtus Bahamams sukrovė ne galingos technologijos ar pramonė. Amerikiečiams Bahamai jau beveik 100 metų – rojus vos 70 km nuo Floridos krantų. Žydras vandenynas ir koralai turistams, minimalūs mokesčiai verslininkams, slaptavietė piratams ir mafijozams.

Dabar Bahamus atranda ir likęs pasaulis: juk tai viena svarbiausių kruizinių laivų stotelių, o kruizus nūnai pamilo ir Europa. Man Bahamai buvo jau šešta aplankyta nepriklausoma Karibų valstybė, bet ji pamynė apie regioną susidarytus stereotipus.

Bahamuose – iščiustyta senovė ir modernūs kurortai

Daugelyje Karibų miestų aukščiausias „pastatas“ – tai didžiausias tuo metu į uostą atplaukęs kruizinis laivas. Ne Bahamų sostinėje Nasau: čia virš miesto kyla milžiniškas Atlantis kompleksas su megaviešbučiu, kazino, didžiausiu pasaulio akvariumu.

Atlantis kontūrus jau buvau matęs. Dubajuje. Garsiosiose Palmės dirbtinėse salose. Dubajaus turto vystytojai ėmė ir pastatė identišką viešbutį pas save. Jei jau miestas-pasaka Dubajus kažką kopijuoja, tai kažką sako…

Rojaus sala (Paradise Isalnd), kurioje stovi Atlantis, nėra dirbtinė. Bet viskas joje, išskyrus gal ilgą Kopūstų paplūdimį (Cabbage Beach) – dirbtina. Ten – pagrindinis Bahamų turistų rojus su įvairiausių viešbučių eilėmis: nuo nuobdžių eilinių iki imituojančių kokį Skandinavijos kaimą. Su tvarkingais parkais ir įvažiavimo mokesčiu, renkamu ant aukštų tiltų. Ir be jokių gyventojų. Net jos pavadinimas – dirbtinas: iki 1962 m. tai buvio Kuilių sala (Hog Island). Bahamų turizmo šaukliai (užsienio investitoriai) suprato, kad toks pavadinimas amerikiečių nepavilios…

Įspūdingiausias Rojaus saloje – Versalio sodas. Jį dar 1939 m. sukūrė švedų verslininkas Akselis Veneris-Grenas, Bahamuose sau senatvėje kūręs gražesnį gyvenimą. Ten toks žiupsnelis idealizuotos Europos: net ištisas vienuolyno kiemas nupirktas Prancūzijoje ir atvežtas. Dabar tai populiari vieta santuokinėms fotosesijoms – juk daug amerikiečių porų nori susituokti tame „Bahamų rojuje“.

Akselis Veneris-Grenas tebuvo vienas pirmųjų visoje eilėje baltaodžių Europos ar Amerikos menininkų, verslininkų, keliautojų pamilusių Bahamus ir persikėlusių ten „su visam“. Bahamų nacionalinėje meno galerijoje vyrauja ne Bahamuose gimusių „bahamiečių“ darbai ir net tradicinio bahamų romo tortų fabriko šeimininkas, kurį sutikome – anglas.

Didžiausia sėkmė Bahamams buvo… Kubos revoliucija. Juk iki Kuboje į valdžią atėjo Fidelio Kastro vedami komunistai (1959 m.), amerikiečiai poilsiavo, lošė būtent Kuboje. Ir 400 000 gyventojų Bahamai tikrai nepakonkuruotų su 11 mln. šalimi. Bet kai Kuba užsidarė, amerikiečiai ieškojo naujų „džiaugsmo plotų“ ir artimiausi buvo Bahamuose, kurių atolai prasideda vos 70 km nuo Majamio krantų.

It Bahamai stulbinamai gerai „griebė jautį už ragų“. Mokesčių šalyje beveik nėra – taip rašoma skyriuje „investuok Bahamuose“, kuris įtrauktas į… kiekvieną nemokamą turistinį bukletą apie šalį (gal bekeliaudamas užsimanysi pasilikti ir “priparkuoti” savo pinigus?). Tokių investicijų dėka, Bahamai iš Jungtinės Karalystės imperijos užkampio, tik 1973 m. tapusio nepriklausomu, tapo viena turtingesnių nuo Britanijos atskilusių valstybių.

Nasau – įspūdingiausias senamiestis tarp mažųjų Karibų salų

Ilgiau pamaišęs Karibus kruizais pradedi bodėtis Karibų miestų: išlipi iš laivo, o visi jie kaip vienas. Įkyrūs prekijai lenda iš visokių deimantų, tanzanitų, cigarų parduotuvių, bruka „dovanas“ „specialiai tik laivo keleiviams“. Visi pastatai beveik vienodi, tarsi specialiai turistams pastatyti…

Bahamų sostinė Nasau – kitokia. Ji turi žavų senamiestį iš Anglijos kolonijos laikų su žaviais kolonuotais pastatais: parlamentu, biblioteka ir kitais. Viena retų Karibų sostinių, kur vaikščioti – žavu, o ne bjauru, baisu ar nuobodu!

Nasau senamiestį supa anglų fortai su amžiams nutilusiom patrankom – Šarlotės fortas, Fincastle fortas. Abu labiau žavi vaizdais į miestą, Rojaus salą, kruizinius laivus – nei kažkokiom ekspozicijom.

Bet tikroji Nasau „šlovės akimirka“ buvo iki įsigalint anglams, ~1700-1720 m. Tada Nasau buvo Karibų piratų rojus – miestą ir aplinkines Bahamų salas valdė piratai, čia grįždavę iš plėšikiškų žygių.

Tai primena nuostabus Nasau piratų muziejus, kitoks, nei daugelis: svarbiausia ne tekstai, o atmosfera: garsai, figūros, šviesos tikrai sukelia įspūdį, kad eini palei ~1717 m. piratų smuklę ar po jų laivo triumą. Ir nors aprašų mažai, atmosferos dėka tuos faktus, kurie parašyti, nesunkiai prisiminiau, o jie ir svarbiausi: kaip Nasau tapo piratų rojumi ir kaip britai jį sunaikino. Paneigiami ir visokie mitai apie piratų lobius. Ta vos ~20 metų „piratų aukso amžiaus“ era taip jaudina žmonių vaizduotę, kad jie prisikuria nebūtų dalykų.

Nasau piratų muziejus dar vienas pavyzdys, kaip smarkiai Bahamai skiriasi nuo likusių Karibų: muziejus tarsi perkeltas iš JAV. Net Lietuvoje neturime nieko panašiai kokybiško, prieinamo ir įdomaus net vaikui.

Tiesa, JAV primena ir Bahamų kainos – ypač visko, kas skirta turistams. Viešbučiai, restoranai, suvenyrai. Arbatos padėkliukai po 7 dolerius, 4 km taksi už 10 dolerių ir pan. Ypač brangu garsiame Nasau šiaudinių dirbinių (Straw) turguje, kuris seniai virto „brangių suvenyrų turgumi“. Laimė, viešasis transportas Nasau neblogas, nors į Rojaus salą ir neveža.

Bahamai – Karibų pliusai ir mažai minusų

Toliau Rojaus salos ir Nasau senamiesčio, supertvarka menksta: randasi šiukšlių, į metalo laužą panašesnių automobilių. Bet tik tas, kas nebuvęs kitose nepriklausomose Karibų valstybėse, galėtų tuo skųstis. Bahamuose mažai Karibų blogųjų pusių, užtat beveik visos pamiltos turistų: žydra žydra jūra, ilgi geltono smėlio paplūdimiai, karštis (kai lankiausi vasario mėnesį, temperatūra siekė +29). Ir daugiau salų nei bet kurioje kitoje Karibų valstybėje: net 700, iš kurių 30 gyvenamos. Kiekvieną tų salų gali išnaršyti per dieną (tiek laiko, kiek uoste stovi kruizinis laivas), bet visų salų beveik joks žmogus nematęs.

Tarp Bahamų salų – ir kelionių agentūrų reklamuojama Kiaulių sala prie Staniel Cay, kur galima plaukioti su kiaulėmis, ir antrasis uostas Friportas, ir Abako salos, kurias 2019 m. beveik vsiiškai nugriovė uraganas Dorianas (žuvo ~300 žmonių – deja, uraganai visų Karibų siaubas, bet jų lengva išųvengti keliaujant žiemą). Ir aibė privačių salų ir salelių, tokių kaip Ocean Cay, kuri priklauso MSC kruizų linijai ir vienintelis būdas ten nukeliauti – šios kruizų linijos kruiziniais laivais.

Manau, kad dar sugrįšiu į Bahamus.

Komentuoti

Kaimanų salos – viena retų vietų, kur prieš keliaudamas nė nežinojau, ko tikėtis. Menkas taškas Karibų žemėlapyje. Viena paskutinių Britų kolonijų. Mokesčių ir bankų rojus…

Stereotipai Karibuose daug nereiškia: kai išlipi iš laivo ar lėktuvo, pamatai, kas ir kaip.

Ir jau nuo pirmų akimirkų – neįkyrių pardavėjų, tvarkingos pajūrio promenados – buvo aišku, kad Kaimanai – ne tas „trečiasis Karibų pasaulis“.

Rajų miestas – Kaimanų salų stebuklas

Dažna Karibų sala turi savo „superlankytiną vietą“. Tą, kurią privalo pamatyti kiekvienas, kuri puošia visus turistinius bukletus ir yra vienintelis salos šansas sudominti europiečius ar amerikiečius atostogoms pasirinkti ją, o ne vieną iš dešimčių konkurenčių.

Kaimanų salose tai neabejotinai – Rajų miestas (Stingray City). Unikali sekluma „vidury vandenyno“. Laivelis sustojo, kartu su bendrakeleiviais išlipau kopėtėlėmis. Iki artimiausio kranto – ~3 km, bet kojos palietė žemę. Netikėta sekluma. Karts nuo karto ją užverčia bangos – didžiausios gali būti ir virš galvos. Ypač tos, sukeltos praplaukiančių laivų. Baisu, bet juk šalia laivas, bendrakeleiviai, o jei pavyksta laiku pašokti – akis išsaugai sausas.

Tada pasirodo rajos – tokie juodi „plaukiojantys diskai“ su aštria it peilis uodega. Bangos pradžioje kelias jų, paskui vis daugiau ir daugiau užneša į tą seklumą, kartais jos trenkiasi į kojas: įdomu, nors baugoka, ypač kai užsižiūrėjęs į rają praleidau galingą bangos smūgį.

Laivų kapitonai meta joms maistą ir tuoj vanduo jau daros juodas nuo rajų! Ir „rūžavas“ nuo turistų. Kai atplaukėme, „mieste“ kuris ploto tarsi didelis butas braidė geras šimtas turistų ir buvo inkarus išmetę per 10 laivų. Tarsi magistrale pirmyn-atgal nuo Kaimanų kruizinio uosto priegų lakstė vis nauji ir nauji turistiniai laivai. Mūsiškis laivas net nerado vietos inkarui – teko plaukti iki koralų lagūnos krašte ir duoti turistams „pasnorkelinti“. Patyrę „snorkelintojai“ skundėsi, kad nėra ką ten žiūrėti – juk keliavo dėl rajų, koralų kitur prisižiūrėjo nuostabesnių…

Tai išvydus kilo dvejopos mintys. Negi turizmas suvalgė dar vieną vietą, kurią pats ir pagimdė? Bet visus „gal nevertėjo čia plaukti“ bemat užgožė Rajų miesto patirtis, kai pagaliau radosi vietelę ten numesti inkarą. Unikali pojūčių apgultis! Bangos, rajos, lagūnos žydrynė.

Kaimanų salos- turtų ir mažų mokesčių žemė

Vienintelis dalykas, dėl kurio dažniau išgirsdavau apie Kaimanų salas iki to momento, kai ten sustojo maniškis kruizinis laivas – visokios ofšorinės įmonės. Kaimanų salos yra mokesčių rojus, kur turtingi amerikiečiai ar europiečiai „perkelia“ savo turtus iš „plėšikiškų“ JAV ar Europos Sąjungos idant reikėtų mokėti mažiau mokesčių.

Bet ar Kaimanai tikrai turtingi? Negalėjau žinoti. Tik nukeliavus į šalį į atmintį tau „įsirašo“ tikroji jos atmosfera, o ne ta, apie kurią kas nors parašė, papasakojo. Kai kuriose tokiose šalyse turtai lieka kelių žmonių rankose, o aplinka atrodo skurdžiai…

Ne Kaimanų salose. Jų sostinė Džordžtaunas pasitiko ne tik didžiuliais bankų pastatais ar vieną didelį prabangių prekių prekybos centrą primenančiu “senamiesčiu”. Be visus Karibus užkariavusių “Diamonds International” ir tanzanito ten prekiaujama kaimanitu – save gerbianti sala juk turi turėti nuosavą brangakmenį, kad prabangos ieškotojai iš kruizinių laivų ten nusipirktų ne šiaip sau brangų mangnetuką…

Visur Kaimanų salose – švara, tvarka. Išpuoselėti golfo laukai, viešbučiai, perėjose praleidžiantys vairuotojai. Tikra Britanija – ir ne mažiau turtinga nei Londonas. Tik etninė sudėtis skiriasi – Kaimanų salose, kaip ir daug kur Karibuose, vyrauja juodaodžiai, kilę iš vergų.

Bet priešingai daugeliui Karibų šalių, Kaimanų salos nesiekė nepriklausomybės. Ramiai stebėjo, kaip aplinkinės šalys viena po kitos iškovojo laisvę – ir visos tuoj pat nėrė į skurdo liūną. Tarp jų Jamaika, iš kurios britai valdė Kaimanų salų koloniją ir kurią aš lankiau prieš pat Kaimanų salas. Milžiniškas kontrastas: trečias pasaulis prieš pirmą!

Pasilikimas kolonija leido Kaimanams praturtėti. Argi šitiek milijardierių norėtų Kaimanuose „slėpti turtus“, jei tai būtų ne „patikimosios“ Britanijos dalis, o kokia maža nepriklausoma valstybėlė, kurioje bet kada į valdžią galėtų ateiti koks vietinis Fidelis Kastro ir viską nacionalizuoti?

„Kaimanai per amžius ištikimi Didžiajai Britanijai“ – skelbia Kaimanų nacionalinis muziejus, irgi modernesnis už muziejėlius daugelyje skurdžiųjų nepriklausomų Karibų valstybių. Muziejuje – ir Kaimanų istorija, ir Kaimanų gamta (salos pavadintos krokodilų giminaičių kaimanų garbei, kurie, tiesa, salose išnyko: urbanizacija keičia jų veidą). Ir ištisa salė Kaimanų avialinijoms.

Taip, Kaimanų salos teturi 65 000 gyventojų, bet didžiuojasi savomis avialinijomis, kurios skraido net į Čikagą ar Niujorką, gabena į Kaimanus verslą ir turizmą ir padėjo šioms saloms tapti tikru Karibų turizmo perlu. Beje, iš 65 000 kaimaniečių tik apie pusė yra Kaimanų Salų kilmės – beveik ketvirtis čia paspruko iš “laisva tapusios Jamaikos”, kitų buvusių kolonijų, dar po pora tūkstančių atvežė savo turtus iš Jungtinės Karalystės, JAV, Kanados.

Kaimanai turi žydrą žydrą lagūną, koralus, pavienius senus pastatus. Bet juk tą turi daug Karibų salų – ir turi didesnių dvarų, ir fortų, kurie nėra tiesiog kelios patrankos, kaip Džordžtaune. Ką turi mažai kuri Karibų sala – tai turtus, tvarką. Ir nė viena neturi kito tokio rajų miesto.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti

Ar žinote, kad Baltijos jūros viduryje yra atskira salų šalis?

Tai – Alandų salos. 6700 salų ir vos 28000 žmonių! Jų padėtis – tikra Europos anomalija. Alandai yra tarsi Suomijos kolonija, kurioje vienintelė kalba – švedų, o vietinė valdžia turi teisę netgi netaikyti kai kurių Europos Sąjungos teisės nuostatų.

Keliaudamas Alanduose jaučiausi tarsi patekęs į kažkokį literatūros kūrinį. Argi gali būti, kad štai per vos dieną kelionės iš Lietuvos automobiliais ir keltais nukanki į šalį, kuri būtų kietas riešutėlis ne tik “Klausimėlio”, bet ir “Auksinio proto” dalyviams?

Bet Alandai – ne pokštas, ne kokia skandinaviška Užupio Respublika. Jų statusas oficialiai pripažintas Jungtinių Tautų, jie turi visus šalies atributus: pašto ženklus, automobilių numerius, jiems net suteiktas atskiras interneto domenas (.ax).

Alandai – salynas beveik suaugęs į žemyną

Alandai – keistas salynas ne vien dėl politinių aplinkybių. Ten nesijauti kaip salose – lygumos, miškeliai, geri keliai sudaro įspūdį, tarsi būtum kur Suomijos ar Švedijos žemyne. Net kai kelias pagaliau atsiremia į Baltijos jūrą, niekaip nepasakytum, kad ten – jūra. Mat Alandų salos šitokios tankios, kad jei atstumas nuo vienos iki kitos salyno širdyje keli kilometrai – tai jau daug.

Daugybės Alandų salų neskiria net kilometras vandens, jos susimazgę it siūlai į tokias sudėtingas formas, kad net apskaičiuoti jų ploto beveik neįmanoma. Tarp pagrindinių salų pastatyti tiltai. Į rečiau gyvenamas kelia nemokami lyniniai keltai. Pagrindiniuose keliuose jie kursuoja kas keliolika minučių, šalutiniuose – kai iškvieti juos mygtuku arba telefonu.

Nors teoriškai Alandų salyno širdis susideda iš daugybės salų, keliautojui jos – kaip viena sala. Štai per pirmą parą Alandų salose mes automobiliu apvažiavome aštuonias salas (suskaičiavau tik dabar, žiūrėdamas į žemėlapį ir pažiūrėjęs, kur ten buvo tiltai ar sankasos).

Kiti, matėme, tą patį darė dviračiais: tai Alanduose labai populiaru, nes žmoniški atstumai (iki keliasdešimt km tarp atokiausių taškų), normalūs grįsti keliai, retas eismas.

Jeigu parodytų Suomijos ežerų nuotraukas ir sąsiaurių bei įlankų tarp Alandų salų nuotraukas – greičiausiai neatskirčiau. Netgi iš vienos aukščiausių Alandų vietų, Godby apžvalgos bokšto viršūnės, regėtas vaizdas priminė ežerų kraštą…

Alandų lankytinas vietas kūrė didžiausios Baltijos imperijos

Alandų salos – Baltijos jūros centras. Kai šiais laikais didžioji prekyba eina keliais, geležinkeliais, lėktuvais, Alandai būtų tikras užkampis, bet kai Baltijos jūrą valdė Hanzos pirkliai buvo kitaip.

Alandai tada buvo ir Švedijos širdis – mat Švedija valdė ir Suomiją. Alanduose švedai pastatė Kastelholmo pilį, kurią aplankė ne vienas Švedijos karalius, o jos mūrai nūnai džiugina daugelį į Alandus užklystančių turistų. Išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, prižiūrėtojas parodė kur pilyje galima rasti ir Lietuvos herbą. Mat ten gyveno Kotryna Jogailaitė, ištekinta už Švedijos karaliaus. Nustebau ir Alanduose atradęs gabalėlį Lietuvos.

Ilgainiui Švedijos galybę daužė rusai – 1721 m. nusigriebė rytinę Suomiją, o 1809 m. – jau ir visą Suomiją ir Alando salas. Alanduose jie pastatė dar įspūdingesnę, didesnę Bomarsundo tvirtovę, ištisą miestą iš apvalių galingų bokštų-pastatų ir pusės kilometro ilgio barakų, kuriame turėjo gyventi 5000 karių.

Deja, pasidžiaugti šios tvirtovės vaizdais tegalėjau mažo medinio namelio ekrane. Atkurtais kompiuterine grafika. 22 metus statyta tvirtovė per 1845 m. Krymo karą kapituliavo po vos 4 dienų antpuolio. Ir tik pažadėjęs salyną demilitarizuoti Rusijos caras išmeldė jį palikti rusams. Tvirtovės liekanas turėjo susprogdinti savo rankomis ir tik storų mūrinių sienų liekanos mena aną galybę. Net tvirtovės kapines – o jų būta kelių, atskirai stačiatikių, žydų, musulmonų – gretimos Prasto salos miškuose sunku rasti.

Šiandien tai, kad Alandas buvo vakarinis Rusijos Imperijos fasadas mena tik Rusų paštas Eckero saloje. Toks smarkiai per didelis tam beveik vienaukščiam salynui. Atrodo, galėtų stūksoti kur Vilniuje ar Kaune – Rusijos Imperijos architektūra buvo panaši. Rusai įrengė ir Lemlando kanalą tarp dviejų salų.

Pirmasis pasaulinis karas. Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos. Alandų likimas vėl pakibo ant plauko: virš 90% alandiečių švedai ir jie norėjo jungtis prie Švedijos. Bet Tautų sąjunga 1921 m. išsprendė ginčą Suomijos naudai: Alandai priklausys Suomijai, tačiau ne kaip jos dalis, o kaip atskira šalis, tarsi kolonija. Todėl 2021 m. – Alandų šimtmetis.

Kodėl Alandai atskira šalis ir ką tai reiškia?

Nors Alandų pušynai ir vandenys stebėtinai primena Suomijos gamtą, ir pabuvęs dešimt minučių jau pradedi įžvelgti skirtumus.

Visos iškabos Alanduose – vien švediškos. Sako, alandiečiai ne itin mėgsta, kai su jais kalbama suomiškai.

Alando salų automobilių numeriai netgi be Europos Sąjungos vėliavėlių. Nors Alandai ES priklauso, čia galioja ne visa ES teisė, tad kai kuriais atžvilgiais jie net nepriklausomesni už daugelį ES šalių. Pavyzdžiui, Alanduose nėra Europos Sąjungos muitų, taip pat Alandų salos turi teisę neleisti pirkti žemės užsieniečiams (tiek Suomijos, tiek Švedijos gyventojai Alandams – irgi užsieniečiai). Taip saugomas unikalus Alandų identitetas.

Vienintelės Suomijos vėliavos, kurias mačiau Alanduose, plazdėjo ant keltų iš Suomijos. Vietiniai kelia tik Alandų salų vėliavas ir vimpilus. „Rusija užkariavo Suomiją ir Alando salas“ – skaitau angliškame apraše muziejuje. Vietiniams nekyla abejonių, kad Alandai nėra Suomija, nors nepriklausomybės jie ir nesiekia. Tose srityse, kurios svarbiausios, jie ir taip nepriklausomi, už Suomiją gyvena turtingiau.

Kitokie nei Suomijoje ir Alandų kaimeliai. Daug senesni. Kai kurios mūrinės bažnyčios jų širdyse statytos dar prieš 700 metų, supamos 100-200 metų senumo metalinių antkapių ir kryžių. Kapai puikiai prižiūrėti: velionių (propro)proanūkiai dažniausiai dar gyvena kažkur netoliese. Iki pat šių laikų migracija Alanduose buvo menka: Suomijoje alandiškiai nesijautė savais, Švedija buvo užsienis.

Kiekvieno Alandų kaimo širdyje – ir puoštas stulpas, aplink kurį švenčiama vasaros saulėgrįža.

Kaip nukeliauti į Alandus?

Nustebino, bet Alandus kasmet aplanko tiek turistų, kiek Lietuvą – ~2 mln.!

Kalti didieji Baltijos „kruiziniai keltai“ (cruiseferry). Tie, kurie plaukia tarp Suomijos ir Švedijos, paprastai stabteli Alandų salose. Net kai kurie plaukiantys tarp Estijos ir Švedijos užsuka į Mariehamno uostą.

Apsimokėtų netgi jei Alando salose niekas neišliptų. Štai kodėl. Kadangi Alandų salos nepriklauso ES muitų erdvei, sustojimas Alanduose reiškia, kad kelte galima prekiauti neapmokestintomis prekėmis – cigaretėmis, alkoholiu. Plaukdamas tiesiogiai Švedija-Suomija to daryti negalėtum.

Sunku buvo patikėti, kiek brangių svaigalų savo šalyse „iškankinti“ suomiai ar švedai gali užsipirkti „atsargų“ tokiame kelte: ištisus vežimėlius tįsia. Kai kurie plaukia vien dėl apsipirkimo ar gėrimo pačiuose laivuose, kuriuose – ir gyva muzika, kazino bei daugybė kitų pramogų.

Ir net jei daugelio tikslas nusigauti iš Helsinkio į Stokholmą ar iš Stokholmo į Helsinkį, dar dalies – pasiausti laive (daug girtų veidų ryte!), jeigu jau laivas stoja Alandų saluose, tam tikra dalis keleivių ten ir išlipa, paversdami kelionę keltu per Baltiją tokiu minikruizu ir įsirašydami į savo kelionių istoriją dar vieną aplankytą šalį.

Atplaukia ryte, išplaukia vakare, ar praleidžia naktį. Gal viename iš didelių nykių viešbučių, tarsi perkeltų iš kokios pietų Ispanijos (su baseinais lauke ir, aišku, suomiškomis saunomis).

Būtent keltais ir yra logiškiausia atkeliauti į Alandą, taip atvykau ir aš. Itin pravertė atsiplukdytas automobilis: net jei plauktum tik vienai dienai, greičiausiai bus pigiau, nei autonuoma vietoje, o su viešuoju transportu ten sudėtinga. Apskritai keltų bilietai nėra brangūs, nes didelę dalį pajamų keltų kompanijos uždirba ne iš bilietų, o iš prekybos ir paslaugų laivuose.

Tačiau galima į Alandų salas ir atskristi lėktuvu – nors reisai yra vos į kelis kitus miestus.

Alandai plyti tolokai į šiaurę ir sezonas ten trumpas – du mėnesiai nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio. Paskui jau „antros eilės lankytinos vietos“, tokios kaip Alandų muziejus Mariehamne, užveria duris, o viešbučiai nuleidžia kainas. Vidutinė temperatūra Alande liepą dienomis +19, naktimis – +11. Žiemų šaltį, tiesa, sušvelnina Baltijos jūra: sausį temperatūra dienomis -0,4, o naktimis -6,4.

Begaliniai Suomijos ir Alandų salynai

Keltas iš Suomijos (Turku miesto) į Alandų salas net nesupo. Plaukė 5 valandas, tačiau taip ir neišplaukė į atvirą jūrą, nes nuolat laviravo tarp salų. Iš pradžių tose salose dar regėdavau ir keliukus, automobilius, į milžinišką keltą užvertusius galvas žmones.

Vėlesnėse salose – tik menkus namelius, į kuriuos suomiai atplaukia kelias vasaros savaites praleisti be civilizacijos. Turėti nuosavą salą Suomijoje ar Alanduose – joks stebuklas!

Galiausiai salos ir tam jau buvo per tolimos, per nykios: stūkso tuščios, negyvenamos. Net nesuprasi, kur baigiasi „tikroji Suomija“ ir prasideda Alandai: bet kažkuriuo metu salose vėl pradėjau pastebėti namelius, net vėjo jėgaines. Viena įspūdingiausių – Locmano sala, iš kurios atplaukiančius laivus kadaise pasitikdavo Alandų uosto pareigūnas. Paskutinis posūkis – ir keltas švartuojasi Mariehamno užutėkyje. 10 000 gyventojų miestelyje, kuriame beveik nėra už tuos keltus aukštesnių pastatų. Vos spėjame išvažiuoti su automobiliu, o keltas išplaukia į Stokholmą.

Yra į Mariehamną ir kitas, lėtesnis ir dar „alandiškesnis“ kelias: keltai, stojantys ir nutolusiose Alandų salose, į kurias jau neveda jokie tiltai. „Rekomenduojame pasiimti grynųjų pinigų, nes saloje nėra bankomatų“ – internete pilna perspėjimų apie tokias kelių šimtų gyventojų vieno kaimo saleles, kur teužsuka reti laivai.

Įdomu, kiek šimtų iš tų 26700 Alandų salų regėjau nuo laivo denio: bet kai kurios labiau primena iš jūros styrančius akmenis. Tik ~6500 salų turi pavadinimus ir vos 60 Alandų salų – gyvenamos.

Alandai – populiarios, bet pamirštos salos

Europos salos tarsi priklauso vienam iš dviejų pasaulių. Tas, karštąsias pietines, puikiai žinome kiekvienas, daugelis esame ten buvę ar bent pažįstame, kas buvo. Tenerifė, Gran Kanarija, Malta, Kipras… Kiekvienas vardas asocijuojasi su poilsiu, karščiu, gamta, senove.

Daugelis šiaurinių Europos salų, tuo tarpu, mažai žinomi „užkampiai“, į kuriuos patekti sudėtinga, brangu ir, daugelio nuomone, „neverta“.

Alandų salos turi abiejų pasaulių privalumus. Savo plotu jos lenkia Gran Kanariją ar Kiprą, o Maltą pranoksta ir visus penkis kartus. Turi savų grožybių, unikalią atskiros šalies atmosferą. Ir yra lengvai pasiekiamos: iš Lietuvos automobiliu nukeliauti iki Alandų salų (keliantis iš Talino keltu) teužtruks panašiai, kaip nuvažiuoti iki Vokietijos (maždaug vieną dieną).

Kita vertus, jos savaip neatrastos, psichologiškai tolimos. Vėsios Alandų vasaros lėmė, kad masiškai į jas plaukia tik suomiai ar švedai. Net kai savo žmonai pasakiau, kad keliaudami į Suomiją užsuksime į Alandų salas, ji manęs klausė „Kas tai yra?“. Šį bei tą galėjau papasakoti, bet Alandų salos per mažos, kad apie jas būtų pilna išsamių tinklapių ar knygų: ten dar yra galimybių “atradimams vietoje”, kurių Europos Sąjungoje jau likę šitaip mažai.

Ir klimato nereikia bijoti, pakanka pasirinkti tinkamą mėnesį kelionei: vasaros Alanduose gražios, žalios, ir paplūdimių salose yra. O svarbiausia kelionę į Alandų salas lengva suderinti su kelione į Suomiją ar Švediją, pridedant papildomą prieskonį.

Išplaukiant atgal į Suomiją jau nekilo mintis manyti, kad Alandai tiesiog – Suomijos regionas. Pernelyg jie saviti, pernelyg daug turi laisvių, kurių net kitos ES šalys netekusios, ir pernelyg jau naudojasi teise vengti visko, kas suomiška. Bet tokiose minišalyse, kaip Alandai, visa tai gali suprasti tik ten nuvažiavęs, persisėmęs vietine atmosfera.

Suomijos pusėje išriedančius iš kelto mus pasitiko muitininkai. Štai taip: atstumą Lietuva-Latvija-Estija-Suomija nuvažiavome be jokių pasienio kontrolių, o čia, atrodo, muitininkai tikrina keliaujančius iš vieno Suomijos valdomo regiono į kitus. Atrodo paradoksas tik jeigu dar nebuvai Alanduose.

Komentarai

Suomija… Prieš akis iškyla ramūs ežerai, salų „karoliai“, nesibaigiantys pušynai ir mediniai miesteliai.

Suomija kažkuo primena Lietuvą, tik viskas padidinta kokius kelis ar keliasdešimt kartų! Ir miškai su ežerais, ir jūros krantų ilgis, ir vasaros dienų šviesa bei žiemos naktų gūdumas. Pagaliau ir pati šalis 5 kartus didesnė už Lietuvą, nors žmonių daugiau tik dvigubai. Daug erdvės!

Ta Suomija ir labai toli, ir labai arti. Arti, nes per dieną gali nuvažiuoti automobiliu. Toli, nes tikrai neapsimoka ten keliauti tik savaitgaliui.

Suomijos esmė – nesuskaičiuojami ežerai ir salos

Suomija – tarsi pasakiška šachmatų lenta, kurioje vietoje juodų langelių – mėlyni (vanduo), o vietoje baltų – žali (miškai).

Pušynais apaugusi žemė ir ramūs vandenys čia pinasi tarpusavyje it gyvatės ar labirintų trasos. Ilgai reikia tyrinėti žemėlapį kol supranti, kur baigiasi vienas ežeras ir prasideda kitas; ar tai dar ta pati sala, ar jau kita.

Ežerų Suomijoje 188 000, o salų juose – 98 000. Daugelis ežerų tyvuliuoja šalies pietryčiuose, Ežerų regione. Daugybė jų dešimtis kartų didesni už didžiausius Lietuvos ežerus. Bet to dydžio vienu žvilgsniu nuo kokio ten apžvalgos bokšto neaprėpsi: ežerai taip raityti, tokie pilni salų, kad nuo tavojo kranto iki kito beveik niekad nebus daugiau nei kokie 5 km. Net kai žvelgiau į Saimos ežerą didžiausią Suomijoje ir ketvirtą pagal dydį Europoje, lygiai 100(!) kartų didesnį už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius, atrodė, kad tas dydžio skirtumas mažesnis.

Todėl populiariausias būdas pajusti Suomijos ežerų dvasią – laivai. Nuo nuomojamų valčių ar kajakų ir kone kiekviename didesniame ežere reklamuojamų ežero kruizų čia moderniais laivais, čia senais garlaiviais plukdančių valandų valandas visokiomis ežerų šakomis ir šakelėmis. Kadaise tai buvo pagrindinis transportas, dabar – labiau pramoga.

Savaip ežerų kraštą atskleidžia net važiavimas automobiliu: gerais, asfaltuotais keliais, kurie čia priliečia vieno superežero „liežuvį“, čia kito, čia vėl to paties. Paskui kerti kokį ežerą sankasa ar tiltu, šonuose pasirodant ir pranykstant vis naujoms žalioms saloms.

Nėra Suomijos ežerų krašte kokių pasaulinės reikšmės lankytinų vietų, kur pakaktų „atsižymėti“ dieną ar dvi ir galėtum pasakyti „matęs viską“ – reikia pasinerti į atmosferą, o ji yra panaši prie daugelio ežerų.

Tačiau vienos gražiausių vietų – Savonlina. Ežero, kuris teka tarsi upė ir todėl neužšąla, saloje ten stūkso Viduramžiška Olavinlinos pilis, XV a. pastatyta švedų, o dabar paversta tokiu pusiau teatru: kasmet vyksta operos festivaliai.

Netoliese – Punkaharju ozas, kurio viršūne driekiasi senas pašto traktas supamas dviejų ežerų, didžiausia pasaulyje medinė bažnyčia Kerimaki (kur jau statyti medinius namus, jei ne Suomijoje!).

Su gamta suaugę suomiai: saunos, grybai, vasarnamiai nuosavose salose

Suomiai myli savo gamtą. Ji paprastų, bet žavių medinių vasarnamių, kuriuose daugelis suomių praleidžia po kelias vasaros savaites. Kai kurie net galimybes atostogauti užsienyje iškeičia į kokią nuosavą atokią gryčią, kartais be elektros ir vandens, su kūrenama sauna.

Kaitintis ten nuogiems tylomis, lįsti į ledinį ežero vandenį – tikras „suomiškas ritualas“, o elektrinės saunos būna kone kiekviename miesto viešbutyje, kempinge ir net… Suomijos keltuose. Smagu buvo grįžus po lietingos lapkričio dienos išnaudoti savąją nemokamą valandą eilinio Helsinkio viešbučio saunoje.

Bet Suomijos dvasia ne miestuose. Kai ir turėti nuosavą salą ežere ar net jūroje suomiams – ne pasaka – ką ten miestai?

Suomijos gamtos nežaloja jokios tvoros, o ženklai „privati žemė“ tik informaciniai, bet ne draudžiamieji. Pagal Suomijos įstatymus net ir privačioje žemėje turi teisę statytis palapinę, uogauti, grybauti. Taip, suomiai tai mėgsta gal net labiau nei lietuviai. Tos emigrantų ar turistų į kai kurias Vakarų Europos valstybes pasakojamos istorijos, kad į uogaujančius ar grybaujančius ar sužvejotą žuvį suvalgančius lietuvius ten žiūri kaip į laukinius, tikrai nenutiktų Suomijoje.

Suomijos pajūryje – ramus vanduo, ramūs kurortai

Salų karoliais puošta Suomijos Baltijos jūros pakrantė – tarsi veidrodinis Suomijos Ežerų regiono atspindys. Šalies rytuose miškų daugiau nei vandenų, o vakaruose – atvirkščiai. Bet pamatęs atsitiktinę Suomijos nuotrauką net negalėčiau atskirti, ar joje – ežeras, ar koks jūros užutėkis, eilinis sąsiauris nesibaigiančiame Suomijos pakrančių salyne. Jūroje Suomijai priklauso 80 000 jūrinių salų – daugiau, nei turi Tailandas, Filipinai ir Indonezija kartu paėmus.

Taigi, Baltijos jūros krantas Suomijoje bene labiausiai skiriasi nuo Lietuvos. Jokių smėlėtų paplūdimių besidriekiančių iki horizonto, aukštų tarsi kalvos kopų, kurias plaktų nenuilstančios jūros bangos.

Net plaukdamas keltu į didesniąsias Suomijos salas niekad nesijaučiau išplaukęs į atvirą jūrą: atrodė tarsi būčiau kokiose mariose. Krantai irgi panašūs, apaugę žole.

Nėra Suomijos pajūryje ir trankių spindinčių vasaros kurortų, tačiau mediniai pajūrio miesteliai – labai žavūs. Hanko pilna medinių XIX a. vilų, į kurias poilsiauti traukdavo Sankt Peterburgo elitas (Suomiją, kaip ir Lietuvą, tuo metu valdė Rusija). Raseborgas, Porvoo, Nantalis. Ir Rauma – didžiausias Suomijos medinis senamiestis, kur vietomis pasijauti grįžęs šimtmečiu atgal. Tik labai jau viskas švaru, iščiustyta, langai puošti tradiciniais nėriniais.

Suomijos ir Lietuvos istorijos – vienodi keliai išsiskyrė

Didžiojoje Suomijos pakrantės dalyje kalbama švediškai. Mat švedai Suomiją valdė ~500 metų – nuo XIII a. iki XIX a. Jie Suomijos istorijoje suvaidino panašų vaidmenį, kaip Lietuvos istorijoje – lenkai.

Suomių kalba ir kultūra pasiliko kaimams, o „elitas“ prabilo švediškai (5% Suomijos gyventojų – švedakalbiai). Lietuvos ir Suomijos istorija ir paskui klostėsi labai panašiai: ~1800 m. abidvi šalis užėmė Rusijos Imperija. XIX a. viduryje abiejose abiejose sužibo tautiniai atgimimai: išsilavinę suomiai vėl atrado „suomybę“, o lietuviai – „lietuvybę“ (bet kaip Lietuvoje dalis liko su lenkų kultūra, taip ir Suomijoje – su švedų). Suomija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos 1917 m., o Lietuva – 1918 m.

Bet tuomet Suomijos ir Lietuvos istorijos pradėjo skirtis. Jei nepriklausoma Lietuva buvo įtrauktą į konfliktą su Lenkija ir triukšmingai atmetė lenkų kalbą, tai nepriklausoma Suomija švedų kalbą paskelbė antra oficialia, o Alandų salose – vienintele oficialia (Alandai net laikomi atskira šalimi). Iki pat šiol visi pakrantės miestų pavadinimai kelio nuorodose rašomi dviem kalbom: suomių ir švedų. Tie pavadinimai gali skirtis labai smarkiai (pvz. suomiškai „Turku“, švediškai „Åbo“) ir, jeigu žinai tik vieną, o tavo knygoje ar tinklapyje parašytas kitas – gali paklysti. Laimė, Suomijoje angliškai puikiai kalba net ir daugelis senų žmonių: paprasta pasiklausti.

Bet ne todėl Suomija šiandien yra turtingesnė už Lietuvą. Taip yra dėl drąsos, kurią suomiai parodė 1939 metais. Sovietų Sąjunga tada Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai pateikė panašius ultimatumus: „įsileiskite sovietų karius“. Pirmosios trys šalys nusileido – ir galiausiai baigė sovietų okupuotos. Suomija nepabūgo eiti Žiemos karą ir ginklu apgynė nepriklausomybę.

Tiesa, negalima sakyti „Suomija laimėjo“. Ji neteko labai daug. Sovietai užkariavo dalį Suomijos žemių – Vipuris, Pėtsaris ir daug kitų Suomijos miestų tikriausiai jau visiems laikams atiteko Rusijai. Žuvo 25 000 suomių, bet ir 100 000 sovietų, daug jų nuo šalčio, o ne kulkų (turbūt vienintelis karas, kuriame rusai sušalo!). Nors Suomija nebuvo priversta tapti komunistine, jai ir po Antrojo pasaulinio karo teko pataikauti sovietams: mokėti ~6 mlrd. šiandieninių JAV dolerių vertas duokles laivais ir kitomis prekėmis. Politinę karjerą nepriklausomoje pokario Suomijoje daryti galėjai tik jei tau leisdavo sovietai. Suomijoje buvo draudžiama bet kokia neigiama informacija apie Sovietų Sąjungą – pvz. filmai, knygos, laikraščių straipsniai apie komunizmo siaubus. Eiliniai suomiai su tuo susitaikė, nes visą laiką bijojo, kad juos ištiks Čekoslovakijos ar Vengrijos likimas: atvažiuos sovietų tankai ir nepriklausomybė išnyks kaip dūmas.

Gal susiteršė sąžinę, bet susikrovė turtus: ~1990 m. Suomija buvo daugiau nei dvigubai turtingesnė už bet kurią valstybę, kurią Sovietai buvo okupavę ar privertę eiti pražūtingu komunistinės ekonomikos keliu. Kai iš socialistinio sąstingio išsivadavusio Lietuva ir Rytų Europa tik mokėsi vakarietiško verslo, Suomija jau turėjo įsivažiavusius “Nokia”, “Hesburger” ir kitus prekės ženklus. Kai lietuviai masiškai emigravo į Vakarus, Suomija jau traukė imigrantus – iš Estijos, Rusijos, arabų šalių ir… Somalio (sakoma, kad pirmieji buvo Maskvos universitetų studentai, neturėję kur dėtis kai sugriuvo Sovietų Sąjunga).

Apskritai Suomijoje labiau nei kur kitur pasaulyje supranti, kokia absurdiška yra ta Rusijos Vakarams įpiršta istorijos versija, neva Sąjungininkų „gėris“ kariavo su Ašies (“fašistų”) blogiu. Suomija didžiąją karo dalį kovėsi būtent Ašies (nacistinės Vokietijos) pusėje, o Sovietų Sąjunga – Sąjungininkų. Tačiau taip atsitiko tik todėl, kad Sovietai be jokios priežasties užpuolė Suomiją, atėmė jos žemes, žudė jos žmones. Tai Sovietų Sąjunga buvo totalitarinė diktatūra, o Suomija – demokratinė šalis. Ir viskas baigėsi žiauriu ir nelogišku sovietų primestu Helsinkio procesu, kuomet demokratiniai Suomijos politikai buvo nuteisti už „pagalbą fašistams“, kuri apsiribojo tuo, kad jie nesutiko atiduoti Sovietų Sąjungai Suomijos ar jos žemių, neįsivedė pragaištingos socialistinės sistemos. Nepasidavė taip, kaip tąsyk pasidavė Lietuva, Latvija ir Estija.

Kuo baigėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikams, kurie pasidavė sovietams, bei apskritai lietuvių, latvių ir estų tautoms – puikiai žinome. 1939 m. Lietuvoje gyveno beveik tiek žmonių, kiek Suomijoje, o šiandien Lietuvoje – perpus mažiau, nei Suomijoje.

Turku ir Tamperė, arba iš kur Suomijos miestuose sovietiški patatai

Mėgstu miestus, architektūrą, bet Suomijos didmiesčių kažkaip nepamilau.

Turbūt todėl, kad žaviausi man miestai, atspindintys kokį nors vieną laikotarpį, stebinantys arba senais ir didingais, arba supermoderniais pastatais, klestinčia kultūra. Antrajam pagal dydį Turku ir trečiajam pagal dydį miestui Tamperei to trūksta: keli įspūdingesni seni pastatai, tarpukario bankai ar gamyklos, paskęsta tarp nuobodžių „dėžučių“.

Daugybė tų daugiabučių, kultūros centrų ar dar ko atrodo it perkelti iš… tarybinių miegamųjų rajonų. Tai ne atsitiktinumas! Tik kad iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai: tai Sovietų Sąjungos – taigi ir sovietinės Lietuvos – architektai prireikus „daug ir pigiai“ pristatyti naujų mikrorajonų įkvėpimo sėmėsi „draugiškoje, bet turtingoje“ Suomijoje bei gana tiksliai viską kopijavo (išskyrus gal medžiagų kokybę).

Nors funkcionalizmas – tasai architektūros stilius be jokių pagražinimų – Suomijoje gimė dar tarpukariu, tikriausiai ne iš gero gyvenimo taip išplito: po Antrojo pasaulinio karo suomiams reikėjo kažkur apgyvendinti 410 000 pabėgėlių iš sovietų okupuotos rytinės Suomijos.

Kaip ten bebūtų, tikriausiai esu pernelyg sugadintas sovietinio palikimo – ir niekaip negaliu įžvelgti jokio grožio netgi suomių liaupsinamo tokių pastatų architekto Alvaro Alto kūryboje. Matyt todėl, kad tokio tipo pastatai man iškart asocijuojasi su pro langus košiančiais žieminiais vėjais, žodis-žodin girdimais rusiškais kaimynų pokalbiais, išlaužytomis pašto dėžutėmis ir prišlapintomis laiptinėmis. Tai kas, kad Suomijoje tvarkingiau ir, tikriausiai, viso to nėra. „Gal nenakvojam šitų daugiabučių kieme“ – pakalbėjom su žmona kai keliavome miegamuoju automobiliu – „jie atrodo taip, tarsi tuoj išeitų govėda girtuoklių“. Architektūriniai stereotipai!

Visgi, gražių vietų Suomijos didmiesčiuose yra – nors ne tiek, kad skirti kiekvienam jų daugiau nei pusdienį. Turku labiausiai patiko Turku pilis (XIII a.), Tamperėje naujam gyvenimui prikelti tekstilės fabrikai ir – jeigu vaikystėje tie kūriniai žavėjo – Trolių mumių muziejus. Rašytojos Tuvės Janson sukurti mumiai – tikras Suomijos kultūros prekės ženklas, puošiantis kavines ir turintis ištisą tinklą vien jam skirtų parduotuvių.

Beje, Tamperėje ligi šiol tebeveikia Lenino muziejus. Paskutinis už Rusijos ribų. Pastate kuriame Leninas susipažino su Stalinu. Įkurtas 1946 m., po to, kai Suomija faktiškai pralošė karą sovietams.

Helsinkis – šiuolaikinės suomių kultūros širdis

Helsinkis – žaviausias iš didžiųjų Suomijos miestų. Platūs tarpukario ar prieškario bulvarai čia nustelbia nykius pokario daugiabučius. Gražus Suomijos simbolis Senato aikštė su Tuomiokirkko liuteronų katedra, o netoliese – panašaus dydžio Uspenskio stačiatikių katedra. Nes vakarų suomiai perėmė liuteronišką tikėjimą iš švedų, o rytų suomiai – iš rusų.

Visgi, galbūt Helsinkiui trūksta senovinio kozirio. Tokio, kaip barokinės Vilniaus bažnyčios, kaip Rygos art nouveau ar Talino įtvirtintas gotikinis senamiestis.

Bet Helsinkyje rasi grožybių, dėl kurių verta ten stabtelėti dienai. Įspūdingiausia pasirodė Suomenlina – Švedijos statyta, Rusijos išplėsta sala-tvirtovė: kas valdė ją, valdė Helsinkį ir Suomiją. Jeigu tokios vietos kaip Kauno fortai kelia susidomėjimą, tiesiog būtina persikelti laiveliu į Suomenliną.

Savo namais žavi Katajanokos sala, nacionalinio romantizmo veidais – Helsinkio traukinių stotis, o įdomios modernios architektūros pažiba – Tempeliaukio bažnyčia. Požeminė, iškalta uolose, ant kurių pastatytas visas Helsinkis ir didžioji pietinės Suomijos dalis. Helsinkio metro stotelėse irgi matai tas nuogas uolienas.

Nors Helsinkis nėra daug didesnis už Vilnių, jo pastatų masteliai didesni ir todėl dažnai jame filmuojamas Sankt Peterburgas. Helsinkis net surengė 1952 m. olimpiadą (išlikęs Olimpinis stadionas su bokštu) ir tai žymėjo šalies atgimimą po Antrojo pasaulinio karo.

Būtent Helsinkyje stipriausia ir “šiuolaikinė suomių kultūra”, kurios vienas kertinių pagrindų – įvairios jaunimo subkultūros, o ypač – metalo muzika. Metalą vadina “Suomijos popmuzika”, nes ten jis populiaresnis už popsą. Net Euroviziją suomiai laimėjo su gerokai sunkesne nei konkursui įprasta “Lordi” daina. Beje, daugelis suomių kalbą panorusių išmokti užsieniečių, negyvenančių ir neturinčių nieko bendro su Suomija, paprastai yra metalo muzikos gerbėjai. Aišku, tikrosios “metalo muzikos bažnyčios” – įvairūs vasaros festivaliai. Suomiai myli festivalius – įvairiausių stilių.

Laplandija, arba žieminė Suomija

Daugelis šalių turi turistinį sezoną: laiką, kai klimatas geriausias, keliauti – populiariausia ir viskas brangiausia. Daugelyje šalių tai – vasara.

Suomija irgi klesti vasarą, kai viskas žalia, dienos ilgos.

Bet šiluma greitai baigiasi. Kai kurios lankytinos vietos veikia tik nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, tada pradeda pigti ir viešbučiai. Tačiau kai jau, atrodo, kad šalis užmigs giliu žiemos miegu ir pradeda plisti suomiams būdinga sezoninė depresija, staiga Vasarinės Suomijos vietoje užgimsta nauja – Žiemos Suomija.

Su visiškai naujom lankytinom vietom. Kiekvieną rudenį iš naujo pastatomais sniego ar ledo viešbučiais ar be galo ilgomis žiemos naktimis suplevenančia šiaurės pašvaiste.

Aišku, Žiemos Suomijos sostinė nebe užšalę ežerai ar pašalusios Baltijos krantai, bet Suomijos šiaurė. Suomija – viena vos 7 pasaulio valstybių, valdančių teritorijas, kuriose per Kalėdas išvis nepakyla saulė (o per vidurvasarį – nenusileidžia). Tai – Laplandija su savo unikalia tautybe samiais (išlikusia pagonimis dar ilgiau, nei lietuviai) ir Kalėdų senelio kaimu, kažkaip sugebėjusiu įtikinti pasaulį, kad jis – pats tikriausias. Žieminės Suomijos atmosfera tam tinka!

Deja, kol kas tos Žiemos Suomijos dar nesu lankęs ir tos žemės, kur Suomijos miškai perauga į taigą pilną prijaukintų, bet laisvai besiganančių šiaurės elnių – mano ateities planuose.

Kaip keliauti po Suomiją

Į Suomiją kartais pasitaiko pigių skrydžių iš Lietuvos, pirmąkart į Helsinkį būtent skridau.

Bet kitą kartą net pats nustebau, kaip greitai ten galima nuvažiuoti savo automobiliu. Kai atėjo laikas grįžti, pernakvojęs Helsinkyje ir įsėdęs į 9:00 išplaukiantį rytinį keltą Helsinkis-Talinas, Vilniuje buvau apie 20:00 – nors pakeliui ir valgiau restorane, stojau degalinėse. Atrodo, į Lenkijos miestus anapus Varšuvos neretai ilgiau užtrunka.

Automobilis Suomijoje labai praverčia, nes atstumai ten dideli, o pagrindinės lankytinos vietos – ne miestuose. Automobiliai svarbūs vietinei kultūrai: daugelyje miestų ir miestelių nemokamas parkavimas (arba mokamas tik trumpai), tiesa, benzinas vienas brangiausių Europoje. Žavu stebėti senovinius automobilius, kuriuos Suomijoje itin populiaru puoselėti.

Na o viešasis transportas Suomijoje ne tik, kad retas (toliau nuo miestų), bet ir nepigus. Kaip ir visa kita: viešbučiai, restoranai. Tai brangi šalis. Todėl gali būti logiška važiuoti kemperiu. Aišku, didžiausias taupymas jei neužsuki į kempingus – tai irgi nepigu. Bet kiekvienoje gražioje paežerės aikštelėje Suomijos vasaromis pilna “nakvojančių” kemperių – tai saugu, nes Suomija saugi šalis.

Kai yra dvi šalys – “Vasaros Suomija” ir “Žiemos Suomija” – niekaip negali visos Suomijos aplankyti per vieną kartą. Iš pradžių turėjau tokią mintį, bet perskaitęs, kiek šiaurės Suomijos įdomybių prieinama tik žiemą, pasirinkau vasarą keliauti tik į pietų Suomiją, na o šiaurės Suomija manęs dar laukia.

Komentarai

Vulkaniniai reiškiniai yra tarsi stebuklas, o jų zonos primena pragarą: dvokas, ugnys skradžiai iš žemės, visa naikinantys pelenų, lavos srautai. Baisu, bet ir įdomu!

Įspūdingiausi mano regėti ugnikalniai, geizeriai ar karštųjų versmių zonos per keliones į daugiau nei 120 šalių:

 

---

Jeloustounas

Vieta: Vajomingas, JAV

Jeloustounas – pirmasis pasaulio nacionalinis parkas!

Pirmoji asociacija, išgirdus „Jeloustounas“ dar nuo vaikystės – „geizeriai“. Kanjonų, krioklių, miškų ir slėnių juk pilna daug kur pasaulyje: vieni įspūdingesni, kiti mažesni, bet jų daug. O geizeriai, tos į dangų šaunančios natūralios verdančio vandens srovės, pasaulyje tėra vos keliose vietose. Ir ketvirtis viso pasaulio geizerių – Jeloustoune.

Garsiausias – Senasis ištikimasis (Old Faithful), taip pavadintas dėl to, kad amžinai veržiasi maždaug kas pusantros valandos. Todėl kiekvienas – ir aš – nesunkiai gali pamatyti išsiveržimą, geizeris net paverstas savotišku teatru, aplink sustatytos kėdės žiūrovams. Laukimas – patirties dalis. Štai geizeris paleido dūmų tuntą – gal jau dabar? Štai dūmai kaip tik nuslopo – gal tai ženklas? Kartais geizeris „paerizina“ net mažesnėmis vandens srovelėmis. Bet niekas neparuošia „tikrajam“ išsiveržimui: į 30 metrų aukštį (sulig 8 aukštų namu) šauna net ne vandens fontanas, bet ištisa piramidė, nuo kurios verdančio karščio pavėjui kyla ištisi debesys baltų garų.

Piramidė kyla, kyla, vėliau iš lėto nusileidžia. Vieni žmonės išeina, kiti ateina, kaip ir prieš 100 metų ir gal po 100 metų. Niekada nežinai: daugybė garsiausių pasaulio geizerių „užgeso“: Nevadoje, Naujojoje Zelandijoje (tarp jų aukščiausiasis Vaimangu, šaudavęs net į… 400 m aukštį). Tikslių priežasčių niekas nežino. Gali jie ir vėl pradės šaudyti?

Kaip, pavyzdžiui, Jeloustouno Steamboat (Garlaivio) geizeris, kuriam „aukščiausio pasaulyje“ titulas priklauso šiandien. 50 metų (nuo 1912 iki 1962 m. jis buvo užgesęs), o nuo 2018 m. vėl rimtai suaktyvėjo. Jis pila į 90 m aukštį – sulig 24 aukštų dangoraižiu. Deja, pamatyti „superisšiveržimo“ nepavyko – tam reikia daug sėkmės. Priešingai Old Faithful, Steamboat neprognozuojamas ir veržiasi retai: vieną kartą gali kas 5 dienas, kitą – kas 15, paskui ir kelis mėnesius neišsiveržti… Man, kaip ir daugeliui Jeloustoune, beliko tenkintis „kasdieniu“ Steamboat vaizdu, kuris irgi „neeilinis“: pučia garų tuntus, į keturių metrų aukštį spjaudo vandens sroves…

Skaityti daugiau:
Jeloustounas – nacionalinių parkų karalius

 

---

Pamukalė

Vieta: Turkija

Pamukalė – vienas nepakartojamų pasualio vaizdų ir populiaruasia Turkijos lankytina vieta. Tiesa, tie baltose gamtinėse terasose besimaudantys žmonės turizmo bukletuose regėti jau tiek kartų, kad akys atbuko.

Tačiau Pamukalė – kur kas daugiau, nei vien tos terasos. Ir, tiesa pasakius, tie, kurie tikisi visų pirma terasų, kartais nusivilia: nes jos nebe tokios, kaip kai kuriose senose nuotraukose.

Pamukalėje – ir vienas įspūdingiasuių romėnų miestų, ir galimybės visokioms pramogoms, maudynėms. Kaži ar dar kur pasaulyje gamta, istorija ir poilsis bei pramogos taip puikiai dera tarpusavyje.

Pamukalės „vizitinei kortelei“ apibūdinti trūksta lietuviškų žodžių. „Balta kalva“, „Balta siena“ – niekas netinka. Iš tikro Pamukalė yra travertino terasos. Ne vienintelės pasaulyje – bet neabejotinai didžiausios, garsiausios ir įspūdingiausios.

Pamukalės terasas galima pažiūrėti nemokamai iš apačios, nuo parkelio ir restoranų papėdėje. Tačiau iš ten ji dar primena keistos spalvos kalną. Kad nieko panašaus pasaulyje nematei supranti tik praėjęs Pamukalės šlaito viršutiniu taku, pažvelgęs į „baseinus“ terasose, „varveklius“ jų šonuose, į visą tą didžiulę pasakišką baltą žemę.

Pamukalė nepalieka abejingų. Tiesa, ne visi ten pasijunta pakylėti: kiekvienam komentarui „kaip buvo nuostabu!“ internete rasi ir „kaip nusivyliau…“. Čia kalti patys turkai, reklamuojantys Pamukalę… 50 metų senumo nuotraukomis.

~1960 m., prasidedant Turkijos turizmo bumui, vietos verslininkai ir gyventojai netruko suprasti, kokius pinigus gali nešti Pamukalė. Jie pastatė viešbučius tiesiog terasų viršuje, o turistus kvietė maudytis terasų baseinėliuose (kad ir su muilais, šampūnais), netgi važinėti terasomis motociklais.

Visos įspūdingosios nuotraukos, kur žmonės turškiasi tiesiog ant travertinų, darytos tais laikais. Viskas pasikeitė: 1988 m. Pamukalė štraukta į UNESCO pavbeldo sąrašą, viešbučiai terastų viršūnėje nugriauti, maudytis terasose ir jomis laipioti uždrausta. Tiesą pasakius, maudytis ten net teoriškai neįmanoma – daugelis terasų išdžiūvusios.

Vienintelė vieta paragauti tos „Pamukalės kaip kadaise“ – paliktas „turistinis takas“ užlipimui terasomis. Tiesa, tenykštės terasos ir jų baiseinėliai dirbtiniai: įrengti XX a. gale vietoje nugriauto automobilių kelio, kuris driekėsi per terasas. Be to, takas per siauras visoms turistų minioms, bent jau vasarą: besifotografuojantieji sustabdo eismą juo.

Kaip ten bebūtų, ir kokia yra Pamukal yra verta šio sąrašo, ypač jei ją vertinti kartu su “požemine Pamukale” – Kakliko ola – netoliese.

Skaityti daugiau:
Pamukalė – stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės

 

---

Islandijos geizeriai ir karštosios versmės

Vieta: Islandija

Žodis “geizeris” kilo pagal Islandijos Geiziro kaimo pavadinimą ir jis iki šiol yra bene geriausia vieta pasaulyje išvysti šį unikalų reiškinį: aukštyn į orą trykštančius verdančio vandens stulpus.

Tiesa, tikrasis Geiziro geizeris rodos amžiams nurimo (verdančiose Islandijos gelmėse niekas nėra pastovu). Laimė, gretimas Strokuro geizeris tebetrykšta į 20-40 metrų aukštį lygiai kas 5-10 minučių.

Gamta čia veikia tiksliai tarsi kompiuterio valdomas fontanas: trumpas luktelėjimas ir į dangų vėl šauna galinga srovė – specialiai aptverta, kad nenuplikytų turistų. Esu lankęs geizerių laukus ir Naujojoje Zelandijoje, tačiau ten atėjęs tegalėjau pasikliauti sėkme, o Geizire šaudantį vandenį lengvai išvydau kiek tik norėjau kartų.

Vulkaniniai reiškiniai Islandijai dovanoja ir kitų keistybių. Kai kur aplinka primena mėnulį ar ateivių pasaulį iš fantastinio filmo: ruda žemė garuoja, pilna fumarolių (rūkstančių duobių) ir verdančių “purvo baseinų”. “Dūmija” (garuoja) ir geoterminės jėgainės – pagrindinis Islandijos energijos šaltinis, elektrą gaminantis iš verdančių gelmių.

Išbandžiau ir tai, kas į Myvatną užsieniečius traukia labiausiai: natūraliai karštą tvenkinį. Tą rugpjūčio rytą buvo taip šalta, kad net snigo, tad trumpas žygis nuo persirengimo kabinų į maudynes buvo spiginančiai sunkus. Tačiau pasinėrus apglėbė malonus karštis (jį maudaliai pasirenka patys, pliuškendamiesi arčiau arba toliau vietų kur verdantis vanduo įteka į tvenkinį). Kūnas taip įšilo, kad išlipęs šalčio nebejaučiau.

Skaityti daugiau: Islandija: keturių stichijų šėlsmas

 

---

Kilauėjos (Kilauea) nacionalinis parkas

Vieta: Havajai, JAV

Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Prie savo sieringų dūmų jis traukia jau daugiau nei šimtmetis.

Mums lankantis nauja lava, deja, nevirto, tačiau dalis kelio aplink kraterį buvo uždaryta. Jį gaubė nuodingi dūmai. Žemė “virė”. Palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimas uolienas.

Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.

Kilauėjoje – ir Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava, viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.

Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę tik žiediniam keliui artimas grožybes, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. 37 km į pietvakarius driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.

Pati įspūdingiausia to kelio pabaiga. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik užpilto). Paskui iš infrastruktūros objekto virto atrakcija. Ir niekas dar nesibaigė: nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, plentas vis trumpėja ir trumpėja. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų.

Skaityti daugiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 

---

Mauna Kea

Vieta: Havajai, JAV

Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalnas tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje.

Senojoje Havajų religijoje Mauna Kėja – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu. Dabar šventovės čia jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta žvaigždžių stebėjimui. Todėl observatorijų ten net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių.

Į observatorijas galima patekti, bet tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Tam reikia išsinuomoti visureigį, valandą pralaukti lankytojų centre pakeliui – kad priprastum prie aukščio.

Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus.

Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka. Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų.

“Mėgėjams” vakare rengiamas žvaigždžių stebėjimas paprastais teleskopais. Naktinis dangus ten tieisog nuostabus: juk Havajai – viduryje tuščio vandenyno, o artimiausiame Hilo mieste veikia specialus gatvių apšvietimas, kad nė kiek neužgožtų žvaigždžių.

Skaityti daugiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 

---

Bromo ugnikalnis

Vieta: Indonezija

Bromo – bene įspūdingiausias aktyvus vulkanas šalyje, kurioje – penktadalis visų pasaulio aktyvių ugnikalnių!

Bromo – ne tiesiog vulkanas, tai – ištisa žygio patirtis, į kurią kas rytą leidžiasi tūkstančiai. Deja, šitokie skaičiai – ypač sezono metu – reiškia, kad žygiai iš akistatos su gamta pavirto savotiškais žmonių “konvejeriais”. Jei norite, kiek įmanoma, labiau “laukinės patirties”, galima rinktis alternatyvius maršrutus ir kitą laiką.

Garsiausias paketas- saulėtekis Bromo. Vienas kitą lankstydami ir vietą arčiau gražiausių vaizdų bandantys užimti seni “Toyota Land Cruiser” visureigiai ~3 val. ryto paima iš viešbučių gretimame kaime, ~4 val. ryto užveža ant kalno šalia Bromo. Toliau einama pėsčiomis. Prie pačių gražiausių vaizdų lipti norą atmušė didžiulės minios. Užsiėmėme prastesnę vietą – bet bent jau prie krašto, kur viskas matysis. Iš pradžių kiek gailėjausi: tamsu, šalta, gražiausio vaizdo vis tiek nematysiu, iki saulėtekio dar kone valanda. Tebuvo +6 laipsniai, nes aukštai – o juk į Indoneziją mes, kaip ir daugelis, nesivežėme šiltų rūbų, nes visur kitur – ~+30. Bet netrukus saulė pradėjo atidengti “Mėnulio lygumą”, iš jos styrantį Bromo kalną. Ir buvo nuostabu: su kiekviena minute vaizdas dar gražesnis. Bromo ir kitas vulkanas dar “pasisveikino” su turistais paleisdami dūmų spiečius. Pasigirdo aikčiojimai, kone plojimai.

Antroji maršruto dalis – kopimas į patį Bromo. Džipai, sulaukę eilės prie užsikišusio kelio, suveža žemyn į “Mėnulio lygumą”, ji atrodo kaip kokia “Mad Max” parkavimo aikštelė. Vairuotojas pasiūlė išlipus paliesti šerkšną: bendrakeleiviai džiūgaudami prie jo fotografavosi. Tokiom akimirkom supranti, kad dauguma pasaulio žmonių gyvenime nematė sniego… Lietuvos klimatas – savotiška retenybė, Indonezijos ar panašiame klimate žmonių gyvena daug daugiau.

Tuomet – žygis į patį Bromo kalną ir du nuostabūs vaizdai viršūnėje – į lygumą ir į dūmais besispjaudantį kraterį. Žygis nesudėtingas, į Bromo net laiptai padaryti: mat kalnas šventas hinduistams, apsuptas jų šventyklų. Jie ten turi festivalius, piligrimai lipa masiškai. Nuo džipų aikštelės iki Bromo laiptų papėdės “kursuoja” gal šimtai arklių. Už trumpą prajojimą jų raiteliai prašo nedaug mažiau, nei agentūros už visos dienos ekskursiją į Bromo džipu. Kai kurie susigundo. Man prajoti būtų labiau norėjęsi ne dėl to, kad būčiau pavargęs, o dėl to, kad visi tie arkliai kelią į Bromo šitaip apdergę: labai sunku einant pėsčiomis niekur neįminti.

Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

 

---

Idženas

Vieta: Indonezija

Idženo ugnikalnio klasikinis žygis sudėtingesnis nei Bromo. Iš viešbučio paimama… vidurnaktį. Todėl, kad Idžene saulėtekis – tik gražus žygio finalas, o esmių esmė – žydrosios natūralios liepsnos, degančios tik keliose pasaulio vietose ir gražiausios gilią naktį. Bet jos – kraterio dugne… Visų pirma reikia užlipti iki kraterio krašto – takeliu tai užtrunka apie 1,5 valandos. Pasitinka pirmasis nuostabus vaizdas: iš kraterio gilumos – dūmų tuntai. Dėl tų sieros vandenilio dūmų dar prieš žygį gidai kiekvienam duoda dujokaukes: nes jei tik užpučia juos vėjas ant tavęs – labai dvokia, varo ašaras.

Nuo ten – dar apie 1 valandos žygis žemyn į kraterį uolomis ir akmenimis, kol tolumoje sužiba žydrosios liepsnos. Atėjome apie 4 val. ryto – vėliau jau nepatariama, nes prašvitus liepsnos nebe tokios įspūdingos. Visos ekskursijos atveža tuo pat metu: kur reikia lipti uolomis, susidarydavo žmonių kamščiai. Mūsų vedlys seniai kažkur dingęs, o kiti vedliai tik šūkavo “greičiau, greičiau!”. Kaip ten bebūtų, žydrosios liepsnos nuostabios, unikalios. Tik man prisėdus palei jas dūmai ilgainiui įveikė net dujokaukę: varė ašaras, tapo sunku atsimerkti. Pasukome atgal.

Lipant į viršų dujokaukes teko nusiimti, nes jos trukdo pakankamai giliai kvėpuoti: išmokau užsidėti tik kai vėjas užpūsdavo sieros vandenilį. Viršūnėje – saulėtekis ant kraterio krašto. Įspūdinga pirmą kartą išvysti, kad, pasirodo, beveik visas krateris, iš kurio virsta dūmai – didžiulis ežeras. Įdomu ir sutikti “senąsias Idženo žvaigždes” – sieros rinkėjus. Jiems mūsiškis žygis – kasdienybė, ir jokių dujokaukių jie neturi. Lipa į kraterį nešini kibirais, surenka sukietėjusią vamzdžiais atitekėjusią sierą, ir lipa atgal parduoti. Viena vertus, turistai – jų siaubas. Kad ir kiek gidai ragina praleisti rinkėjus, kai žygeivių tiek, kokią 3 val. nakties net nėra kur pasitraukti praleidimui. Kita vertus, daug rinkėjų iš turizmo ir uždirba: prašo pinigų (ar bent cigarečių) už nuotraukas, pardavinėja iš sieros nulipdytus “meno kūrinius”. Tikriausiai tarp dešimčių ar šimtų “vežikų” siūlančių su vežimėliu užvežti turistus iki kraterio krašto irgi vyrauja tie patys eks-rinkėjai. Juos mažai kas samdo, bet jų paslauga brangi – užveža vieną turistą ir gauna daugiau, nei už dieną sieros rinkimo.

Priešingai nei Bromo saulėtekis, prieinamas ir vaikui, ir senoliui, Idženo žygiui reikia bent minimalaus fizinio pasiruošimo. Mylintiems gamtą ir nuotykius jis labai patiks, bet kitiems, galbūt, nuovargis nusvers mėlynųjų liepsnų ar saulėtekio grožį – “nuostabu, bet 2,5 val. eiti į priekį ir 2,5 val. atgal?”. Tiesa, mylinčius gamtą turbūt erzins “žmonių jūra”: gausybė švytinčių žibintuvėlių užgožia žvaigždžių begalybę. Kita vertus, nuotykių mėgėjams kiti keliautojai pliusas: kiek daug aplinkinių iš viso pasaulio ten vietoje susipažino, planavo tos ir kitos dienos nuotykius kartu.

Skaityti daugiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

 

---

Aso ugnikalnis

Vieta: Japonija

Dūmais besispjaudantis krateris, žydras ežeras jame. O papėdėje – bene didžiausia pasaulio kaldera – dauba, kur būta dar senesnio ugnikalnio. Toje 18-25 km skersmens dauboje šiandien – karštųjų versmių kurortas…

Vaizdai nuo pakelės aikštelių, o ypač kraterio tako – pribloškiami, bet labiausiai iš kitų šį vulkaną man išskyrė skrydis sraigtasparniu: pigiausias gyvenime, nes čia viskas vyksta konvejeriu ir paprastai. Sraigtasparniai kyla ir leidžiasi visą dieną, keleiviai apsikeičia per mažiau nei minutę, „jūrinio konteinerio“ pakilimo aikštelė – prie pat kraterio (negaištamas laikas skrydžiams pirmyn-atgal). Ir nors skrydis tetruko 7 minutes, talpino viską – ir kalnų peizažus, ir kalderą, ir veikiantį kraterį, karštą jo ežerą, taip gražiai atrodžiusį sraigtasparniui pasvirus…

 

---

Sakuradžima

Vieta: Japonija

Kas, jeigu aktyvus ugnikalnis būtų vidury didmiesčio? Panašiai yra su Sakuradžima! Tik siauras sąsiauris skiria ją nuo Vilniaus dydžio miesto Kagošimos. Kaip Sakuradžima spjaudosi dūmais galėjome stebėti tiesiog iš pakrantės viešbučio balkono (ir tokių viešbučių daugybė, jie pigūs): štai pasirodo dūmų stulpas, štai jau viršūnę apgaubia jų debesis. O visokie tablo skelbė, kad Sakuradžima tais metais išsiveržė per 200 kartų…

Dauguma išsiveržimų – tik dūmai, bet kas kelias dienas laukia didesni „sprogstamieji išsiveržimai“. Kagošima prie jų prisitaikiusi: kai miestą apspjaudo pelenais, gatvėsna išrieda pelenų valymo mašinos, o vietiniai drabužius saugo nešiodami skėčius, tarsi per liūtis ar didelę saulę.

O juk 4000 žmonių gyvena ir pačioje Sakuradžimoje, vulkano papėdėje! Ten regėjome vaikus su šalmais – taip jiems privaloma eiti į mokyklą – o pakelėse – bunkerius, kur tektų slėptis jei vulkanas imtų spjaudytis akmeninėmis „bombomis“. Kad tai ne juokas primena 1914 m. išsiveržimo istorija, kai ugnikalnis pražudė dešimtis žmonių ir priliejo tiek lavos, kad Sakuradžima iš salos tapo pusiasaliu, o vieni šventyklos vartai juodoje išdžiūvusioje lavoje styro kone iki viršaus… Aukų būtų buvę dar daugiau, bet daugelis vietinių buvo palikę Sakuradžimą po to, kai užvirė šuliniai.

Galiausiai jie grįžo. Dabar Sakuradžima ramesnė, bet jos karštį galėjome pajausti vienoje ilgiausių pasauly „kojų mirkyklų“, kur vanduo toks karštas, kad visą dieną paskui pėdos jautėsi it nudegusios…

 

---

Teidė

Vieta: Ispanija (Kanarų salos)

Visa Tenerifė, galima sakyti, yra Teidės kalnas – jei ne jo išsiveržimas šmtus tūkstančių ar milijonus metų atgal, salos nebūtų. Teidės ugnikalnis nėra vien Tenerifės, Kanarų, ar net Ispanijos pažiba. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias tarp visų Europos valstybių!

Vien paskaičius apie Teidę, gali būti sunku suprasti, kodėl: kalnas 3718 m aukščio – na, Europoje yra ir aukštesnių. Net buvo kilusi mintis „Gal į Teidę važiuojama vien todėl, kad Tenerifėje daug turistų ir jie ieško kaip praskaidrinti dienas kurortuose?“.

Bet patyrus Teidę abejonės išnyko. Europos šalyse nėra kito tokio „pasiekiamo“ aukšto kalno. Per 2356 m į Teidę galima pakilti automobiliu, o dar ~1200 m užkelia lynų keltuvas. Iki viršūnės nuo ten – tik trumpas takas: nereikia būti alpinistu ar net puikiai fiziškai pasirengusiu, kad įkoptum. Aišku, jei nori iššūkių, visada gali kopti kaip senais laikais, apeidamas lynų keltuvą – bet net ir tai nėra supersudėtinga, nes Teidės šlaitai gana nuožulnūs, o sniego būna tik žiemomis ir tik labai aukštai.

Be to, Teidės nacionalinis parkas – kur kas daugiau, nei vien viršukalnė. Jame – ištisos sukietėjusios lavos lygumos (net nesitiki, kad esi ~2 km aukštyje), nuostabios Roques de Garcia uolos. Visa tai lengvai „pasiduoda“ žygiams: kur kitur Europos šalyse gali vaikštinėti šitokiais lavos tyrais ir uolomis. Daug Tenerifėje buvusių mano pažįstamų išvis nesidomi paplūdimiais: juos į salą pritraukė būtent Teidė ir žygiai.

Manau Teidė yra tas koziris, dėl ko į Tenerifę – priešingai nei į kitas Kanarų salas – masiškai ėmė keliauti ne vien tie, kam tai – artimiausi dideli šilti kurortai (t.y. vakarų europiečiai), bet ir žmonės iš toliau: Tenerifėje vienintelėje iš Kanarų salų, pavyzdžiui, daug rusų ir rusiškų iškabų. Taip pat keliaudamas 2019 m. jau regėjau ir daug kinų, kitų azijiečių, daugiausia Tenerifėje ir lietuvių. Juk Tenerifė nėra tiesiog linksmas kurortas ar tiesiog graži gamta: Teidės dėka, ji patenka ir į kai kuriuos iš „įdomiausių pasaulio vietų“ sąrašų.

Vienas viso to minusas: turistų masės. Žygiuose po vulkanines dykras jie dar prasisklaido, bet prie Teidės lynų keltuvo ar tako į viršukalnę susidaro „butelio kakliukai“. Kad nekoptų per daug žmonių, norintieji šturmuoti viršukalnę privalo užsiregistruoti internetu bent prieš dieną (sistema patikrins, kad tuo pat metu nekoptų daug kas). O į lynų keltuvą rekomenduojama bilietus pirkti iš anksto – bet, aišku, nėra jokios garantijos, juk dėl vėjo keltuvas neretai uždaromas, o dėl debesų nuo viršūnės gali nesimatyti jokių vaizdų… Tad kiti pataria atsikelti kuo anksčiau ryte, pasižiūrėti, koks oras, ir jei tinka – skubėti užsiimti eilę prie keltuvo.

Skaityti daugiau: Tenerifė – Kanarų milžinė

 

---

Įspūdingiausių vulkanų ir geizerių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Didingiausi pasaulio ugnikalniai ir geizeriai.

 

---

Kiti įspūdingi vulkanai ir geizeriai

Orongo krateris (Velykų sala, Čilė)

Krateris žavi ir pasakiškais ežeriukais jame, ir istorine reikšme: aplinkui išlikę Velykų salos Orongo kaimo griuvėsiai, iš kurio salos gyventojai lenktyniaudavo plaukime į gretmą salą dėl pirmojo žuvėdros kiaušinio (vaizdas į tą salą irgi įspūdingas).

Plačiau: Velykų sala – paslapčių pasaulis vandenyno toliuose

Kilimandžaras (Tanzanija, Kenija)

Aukščiausias Afrikos kalnas. Jo snieguota viršnė tropikų fone – nepakartojamai fotogeniškas vaizdas. Priekyje – žirafos, liūtai, dramblių kaimenės, kuriomis garsėja gretimas Kenijos Amboselio nacionalinis parkas, afrikietiškos plačialajės akacijos. O užnugaros – Kilimandžaro ledynai.
Plačiau: Kenijos safarių parkai – pirmykštis gyvūnų pasaulis

Merapis (Indonezija)

Vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių, styrantis virš Džogjakartos miesto. Jo šlaituose – apleisti, lava užpilti namai ir bunkeriai, kuriuose žuvo žmonės. Ir populiari pramoga: važinėti tais šlaitais visureigiais.
Plačiau: Java – ugnikalnių ir civilizacijų sala

Rotorua karštųjų versmių zona (Naujoji Zelandija)

Rotorua garsėja savo geizeriais – jie ne tokie tikslūs, kaip Islandijoje, tačiau irgi įspūdingi. Turėjo ir terasas, panašias į Pamukalės: deja, jas sunaikino ugnikalnio išsiveržimas.
Plačiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

Janar Dahas (Azerbaidžanas)

Azerbaidžano simbolis – savaime liepsnojanti žemė, prie kurios galima net surengti pikniką.
Plačiau: Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė

Fudzijama ir Hakonė (Japonija)

Japonijos simbolis, iškilęs virš Tokijo, turi didžiulę dvasinę prasmę. Kiek milijonų gėrisi šiuo kalnu, kiek tūkstančių japonų jį tapė, fotografavo. Kokia gausybė kasmet į jį kopia – pagal šimtmečių tradicijas, nakvodami trobelėse pakeliui, nešdami piligrimų lazdas. Sezono metu tai vienas lengviausiai įkopiamų aukštų kalnų, bet nuvertinti nereikia. Nors pačios Fudzijamos krateriai ramūs, jos prieigose – Hakonės karštosios versmės, kurios spjaudosi dūmais, ten galima maudytis karštuose vandenyse.
Plačiau: Fudzijama – viskas, ką reikia žinoti kopiant

Lanzarotė (Ispanija)

“Juodoji” Kanarų sala. Čia sužavėjo ne tik išdžiūvusios, bet dar vietom karštos, juodos lavos laukai Timanfajos nacionaliniame parke, bet ir vietos architekto-genijaus Manrikės šedevrai, kur jis vulkaninius peizažus ir olas pavertė į tą gamtą įaugusiais pastatais – nuo koncertų salės / klubo lavos oloje iki baseino ar kaktusų sodo lavos apsupty.
Lanzarotė – ugnikalniai ir menas

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Kataras – turtingiausia pasaulio valstybė ir gyva arabų pasaulio svajonė.

Ar ne stebuklai? Kataras – dykumos lopinėlis ploto sulig šeštadaliu Lietuvos, bet jis gavo teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą! Nepaisant kitų arabų šalių pykčio, būtent Kataras diktuoja viso arabų pasaulio madas! Ši šalis kartu ir viena religingiausių, ir viena laisviausių arabų pasaulyje.

“Kaip kokia šalis norėtum, kad atrodytų tavo tėvynė ateityje?“, pamenu, paklausiau mauritaniečio. Ir jis nedvejodamas atsakė – Kataras. Ne Europa ar JAV, ir ne Dubajus ar Saudo Arabija. Ir dešimtys milijonų arabų mąsto panašiai.

Kaip gi išsvajotasis Kataras atrodo iš vidaus? Man pavyko pamatyti ne iš karto. Kataras – vienintelė pasaulio šalis, kur pirmuoju mėginimu net… negavau vizos. Dabar Kataras lietuviais jau pasitiki pakankamai, kad vizų išvis nereikalautų, tad įgyvendinau seną svajonę ištyrinėti šią šalį.

Doha – viso arabų pasaulio sostinė

Tasai stebuklingasis spindintis Kataras iš tikro – tai tik Doha. Kataro sostinė. Ir, jei Kataro emyro planai pavyks – viso arabų pasaulio sostinė.

Priešingai nei Dubajus ar Abu Dabis, Doha nenori priblokšti pasaulio rekordais – aukščiausiais dangoraižiais, didžiausiais gėlynais. Todėl Doha netaps *pasaulio* turizmo sostine. Bet ji nenori bet kokia kokia kaina pritraukti milijonus bet kokių turistų ir aplenkti Londoną su Niujorku!

Verčiau Kataras eina kitu – kultūros ir mokslo – keliu. Ir todėl dešimtims ar šimtams milijonų pasaulio arabų būtent Doha, o ne “parsidavęs” Dubajus, yra pavyzdys, kaip turėtų atrodyti jų šalis, jei kada nors praturtės.

Dohos koziris – ne koks “naujas Luvras” ar “naujas Gugenheimas”, “godžiai išsinuomavęs” Vakarų meną idant rodytų vakariečiams turistams, o didžiausias visame pasaulyje Islamiško meno muziejus. Savojo meno. Ir nieko keisto, kad būtent Kataras “padirbėjo”, idant į arabų pasaulį atvežtų didžiausią kada nors jame vykusį renginį – Pasaulio futbolo čempionatą. Bandys atvežti ir olimpiadą…

Doha plečiasi neįtikėtinais tempais. Dar 2000 m. visame Katare gyveno 600 000 žmonių (tiek, kiek viename Vilniuje), o 2020 m., kai keliavau – 2,7 mln. (tiek, kiek visoje Lietuvoje). Doha kartu – ir milžiniška statybų aikštelė. Į šiaurę auga jos dangoraižių rajonai, į pietus – pramonės, o keliai virsta daugiaaukštėmis estakadomis. Viskas – tolimai ateičiai. Palyginus su kitais pasaulio didmiesčiais ir dabar Kataro ryškiai apšviestos magistralės – beveik tuščios. O 2019 m. atidarytas trijų linijų Dohos metro išvis, atrodo, neaišku kam degina katarietišką naftą: pro nuomoto automobilio langus nėsyk nemačiau, kad į įspūdingas modernistines jo stoteles kas išvis kada nors eitų. Kam, kai keliai tušti, parkavimas net miesto centre – mokamas vos keliose vietose ir ten labai pigus?

Bet Doha statoma ne dabarčiai, o ateičiai. Artimesnei, nei galėtum tikėtis. Bijau net spėti, kiek milijonų žmonių ten gyvens, tarkime, 2040 m., jei Kataro emyro vizijos pasiteisins. Juk musulmonų pasaulio sostinė turi būti didelis miestas! Ir puikiai pamenu, kaip buvo tame pačiame Dubajuje: kai ten lankiausi 2003 m., atrodė, kad platieji jo keliai pasipuikavimui tik ir nutiesti, kokie tušti. O 2015 m. jau pakliuvau į kamščius. Gyventojų skaičius Dubajuje per tą laiką išaugo dvigubai…

Ir visgi kai matau 2 mln. gyventojų mieste statomus ar jau pastatytus aštuonis milžiniškus Pasaulio futbolo čempionato stadionus, kuriuos vieną nuo kito skiria keli ar keliolika kilometrų, galva “neišneša”, kam gi viso to reikės po čempionato. Kitur pasaulyje juk čempionatas vyksta daugelyje miestų, todėl ir stadionų daug (ir tai būna problemų juos paskui panaudoti), o čia viskas – Dohoje.

Pažiūrėsim. Prieš 20 metų juk nebūčiau nuspėjęs, kaip šiandien atrodys Dubajus.

Trys Kataro pasauliai

Kaip ir kitos Persijos įlankos šalys, Kataras yra tarsi trys nesusikertantys pasauliai. Jie neaprašyti kelionių vadovuose, kai kurių jų Kataras net gėdinasi, bet idant perprastum šią šalį, turi pamatyti visus.

Pirmasis Kataras – “tikrųjų” Katariečių, Kataro piliečių. Per vieną kartą iš trečiojo pasaulio vargšų jie tapo milijonieriais. Tas pokytis buvo per greitas, kad jie “globalizuotų” savo tradicijas ar gyvenimo būdą: milijonus jie panaudojo tęsti tą patį, kas žavėjo jų protėvius dykumų klajoklius – tik viską padauginti kelis kartus ir įvilkti į naujų technologijų rūbą.

Štai Dohoje, greta Emyro rūmų jie pastatė… naują Dohos senamiestį. Nes iki ~1970 m. Doha juk tebuvo menkas perlų žvejų kaimas dykumos pakraštyje, sunykęs kai japonai atrado pramoninę perlų žvejybą, tad ir jokio senamiesčio ji neturėjo. Taigi, Dohos “senamiestį” įkvėpė kiti, didesni ir didingesni, musulmoniški miestai. Tik, aišku, jis tvarkingesnis, saugesnis (be karų, teroro), švaresnis, modernesnis, pilnas parduotuvių, restoranų.

Bet jo širdis – Sakalų turgus. Berniukas tampa vyru, kai tėtis ten jį atveda nusipirkti pirmojo sakalo, o medžioklė su sakalais – gerbiama katariečių tradicija. Karta-kita atgal medžiota iš reikalo, o dabar sakalai kainuoja ir po 300 000 dolerių, net Sakalų ligoninė greta turgaus įkurta. Šalimais – tradicinių laivų davų uostas. Laiveliai plukdo nebe krovinius, o gražios vakarienės ištroškusius vietinius ir turistus.

Tikri katariečiai gyvena Dohos priemiesčiuose, milžiniškų individualių namų, dažni kurių primena rūmus, rajonuose. Kiekvienam katariečiui valdžia dykai duoda dykumos lopinėlį ir jis ten stato savo šeimos namus.

Dohos priemiesčiuose – ir Šeicho Faisalo Bin Kasimo Al Tanio muziejus, šio emyro giminaičio kolekcija, kur matai, ką gali ir nori padaryti staigiai praturtėjęs arabų šeichas.

Dohos priemiesčiuose – ir kupranugarių lenktynių trasa. Iš beduinų bernų pramogos šios lenktynės tapo “milijoniniu sportu”. Bėgančius kupranugarius seka ne tik televizijos kameros, bet ir žiūrovai su baltais džipais, ir kupranugarių savininkų mašinos. Juk kupranugariais varžybų metu seniai nebejoja jojikai. Joja lengvučiai robotai. O robotus savininkai valdo distancinio valdymo pagalba iš kondicionuotų savo automobilių…

Štai taip Viduramžių beduinų tradicijos staiga atėjo į XXI a. Šitas “tikrasis katariečių Kataras” – įdomiausias kultūrą mylinčiam turistui, bet (išskyrus Dohos senamiestį) sunkokai randamas, nes jis tiesiog kitoks. Apie jį mažoka duomenų internete, viskas jame dar sklinda iš lūpų į lūpas – paprastai arabų kalba.

Antrasis Kataras – “ekspatų” šilta svajonė

Kataro piliečiai tesudaro vos 12% Kataro gyventojų. Nes Kataras – tai ne tauta, Kataras – tai, visų pirma, emyras, ir siekdamas paversti Dohą regiono sostine jis šaukia naujus ir naujus šimtus tūkstančių imigrantų.

Dalis tų imigrantų – išsilavinę specialistai. Tokie vadinami “ekspatais”. Jie padėjo suplanuoti naująjį Katarą: juk iš dykumos beduinų nebūtų atsiradę gerų direktorių ir buhalterių, architektų ir inžinierių, dėstytojų ir mokslininkų. O be šių specialistų nebūtų ir naujojo Kataro.

Beveik visi jie iš pradžių pakviesti iš užsienio. Kai kurie jų “usžirekomendavę” Vakarų pasaulyje, kiti – seniau išsivysčiusiose musulmoniškose šalyse. Jie gyvena dideliuose naujų Dohos daugiaaukščių butuose su vaizdais į Persijos įlanką. Kai kurie svajoja kada nors grįžti namo, kiti apie tai nebegalvoja. Nors ir supranta, kad Kataro piliečiais niekada netaps: nenorėdamas “atiduoti” šalies dauguma tapusiems imigrantams, emyras taiko labai griežtas natūralizacijos taisykles.

Doha jiems – šiluma (temperatūra sausį – +22 laipsniai dieną). Jie leidžia laiką vis statomuose ir statomuose prekybos centruose. Pavyzdžiui, Villagio prekybos centras – lyg po stogu pakišta Venecija. Net kai be galo karšta dykumos vasara “išmarina” visą gyvenimą lauke (vidurinė temperatūra liepos dienomis +42), Villagio gali sau plaukti kanalu su gondola.

Ekspatai myli ir Dohos paplūdimius, tokius kaip naujasis Katara su Dohos dangoraižiais fone. O ekspatiško gyvenimo viršūnė tikriausiai The Pearl dirbtinių salų kompleksas su Ferrari salonais, brangiomis parduotuvėmis ir restoranais. Ten vaikščiodamas mačiau beveik vien baltaodžius iš Europos ar JAV: nė vieno vietinio tradiciniais drabužiais.

Ir pasivaikščiojimo kelius, tokius kaip Dohos centro pakrantės promenada, darbo dienos pabaigoje užsipildanti šviesiaodžiais bėgikais tarsi koks centrinis Niujorko parkas.

Skurdesnieji ekspatai iš kitų musulmoniškų šalių kuriasi aplink Dohos senamiestį, kur chaotiški turgeliai.

Tarp ekspatų dominuoja ne arabų, o anglų kalba ir, tiesą pasakius, nors ji neoficiali, net Dohos gatvėse jos matai jau daugiau, nei arabų k.

Bet laikai keičiasi. Kataras nori išmokslinti ir savus, ir kitus arabus. Ir pastatė Kataro universitetų miestą – didžiausią arabų pasaulyje. Dabar tenykščiai pasaulinių universitetų padaliniai jau užima 12 kv. km teritoriją, ten mokosi tūkstančiai studentų. Daugelis – ne iš Kataro, bet ir ne iš Vakarų. Musulmonai, bet kitokie, jauni ir trokštantys mokslo, žinių, gabensiantys jas į savo tėvynes. Dar viena detalė Dohos gyventojų mozaikoje.

Trečiasis Kataras – prakaituotas juodadarbių Eldoradas

O kas gi savo prakaitu stato Katarą? Šimtai tūkstančių juodadarbių. Jų daugiau, nei visų likusių Kataro gyventojų kartu sudėjus (vien indų imigrantai – 25% šalies, bengalų – 12%, filipiniečių – 10%). Bet jų beveik nesimato. Na, matai juos statybose. Rytais ar vakarais pro tamsius tūkstančių autobusų langus – vežamus į darbą ar namo. Darbą kokiam prekybos centre, statybose, naftos verslovėje. Namo į milžiniškus “darbininkų kompleksus”, ironiškai tiesmukai vadinamus “darbo stovyklomis”, kažkur dykumoje toli nuo Dohos centro.

Kokas indas, pakistanietis ar bengalas užsirašo “tarnauti Katare” ir viskas padaroma už jį: jam sutvarkoma viza, jis atskraidinamas, apgyvendinamas su bendradarbiais darbo stovykloje, maitinamas, ryte nuvežamas į darbą, vakare – namo, o pasibaigus visuomet terminuotam kontraktui – parskraidinamas į tėvynę. Kataro gyvenime jis iš esmės nedalyvauja. Algą pasaulio mastais gauna nedidelę (pvz. 300 – 400 JAV dolerių), bet gerokai didesnę, nei gautų tėvynėje (ypač atsižvelgiant į tai, kad nakvynė, maistas, transportas nekainuoja). Siunčia didelę jos dalį namie likusioms šeimoms. Dauguma juodadarbių – vyrai. Todėl Katare kiekvienai moteriai tenka 3-4 vyrai…

Kai kurie užsienio žmogaus teisių aktyvistai grūmoja Katarui dėl “blogų darbo sąlygų”, Kataras šią savo pusę net kiek slepia, bet manau jis puolamas nepelnytai. Nes tų darbininkų gyvenimas Katare geresnis, nei būtų tėvynėje ar dar kur. Nes tokie Indijos ar Bangladešo kaimų beraščiai, kokie gali įsidarbinti Katare, juk tikrai nesugebėtų emigruoti į Europą – ten ne viskas būtų už juos padaryta.

To trečiojo, juodadarbių Kataro nėra nei kur, nei kaip pažiūrėti, o ir neįdomu – bet verta žinoti, kad toks yra, kad ne it medžiai dangoraižiai dygsta, o daugybė vos matomų Kataro skruzdžių-darbininkų juos stato, ir tų skruzdžių daugiau, nei tų, kurie naudojasi jų darbo vaisiais (tarp pastarųjų – ir visi turistai).

Kataro užmiestis

Nuomotu automobiliu dienai išvykę anapus Dohos, atrodo, grįžome laiku 30 metų atgal. Apie turtingiausią pasaulio šalį ten primena tik keliai – pavyzdžiui, į ~5000 gyventojų miestelį Ruajisą iš Dohos veda šešių juostų 100 km ilgio magistralė, nuo pradžios iki galo naktį apšviečiama.

Nyki dykuma – didžioji jos dalis akmenuota, be tų ikoninių smėlio kopų iš filmų apie dykumas. Na, galima rasti ir jų, pvz. Prie Chor Al Adaido, kur populiarios ekskursijos per smėlį baltais džipais. Bet tiesiog atsitiktinai važiuodamas per Kataro užmiestį aplinkui kelius tematysi dyką, dyką peizažą.

Šen bei ten tolumoje bokštuose degs liepsnos – naftos, dujų verslovės. Būtent jų dėka Kataras tapo turtingiausia pasaulio šalimi ir plotu bei darbininkų skaičiais jos primena ištisus miestus. Štai važiuojame magistrale į Dohą – kelią pastoja patikrinimo punktas. Pasirodo, ta magistralė kerta naftos verslovę ir ten galima pravažiuoti tik darbuotojams. Mus pasiunčia kitu keliu.

Pagrindinės turistinės vietos Kataro dykumoje (be pačios dykumos) – fortai, tokie kaip Zubaros fortas. Jei išgirdus žodį “fortas” prieš akis stoja kokia didinga viduramžių tvirtovė ar bent jau koks Kauno fortas, nusivilsite, nes šie pastatėliai menkučiai ir statyti palyginus neseniai – pvz. Zubaros fortas net tarpukariu.

Tačiau stebėdamas tuos menkučius pastatėlius, kadaise atrodžiusius tikrais civilizacijos bastionais visoms beduinų ir perlų žvejų gentims, lengvai supratau, koks neįtikėtinai didingai galingas buvo Kataro proveržis pastaraisiais dešimtmečiais iš visiško užkampio į arabų pasaulio sostinės kandidatus.

Iš dar senesnių laikų, pvz. XIX a., Katare praktiškai nieko neišliko. Net mečečių. Viskas buvo taip menka ir laikina tada. Niekingi dykumų kaimeliai.

Net ir XX a. gyventi kaimeliai kai kur jau apleisti, kaip Al Džumailis, susiliejęs su akmenuota dykuma. Tik džipais pravažiuojamais keliais ar nusukimais ten rieda tie, kam “neatrasti praeities liudininkai” žavesni už turistams iščiustytas promenadas. Tiesa, už Dohos ribų rodyklės, turizmo informacijos, angliški aprašai spėriai išnyksta: Al Džasisijos petroglifų taip ir neradau (ten, kur pažymėti žemėlapyje, jų nebuvo).

Kataro laisvė ir tikėjimas

Persijos įlankos karalystės (Kataras, Dubajus, Abu Dabis, Bahreinas, Kuveitas ir kitos) yra tarp kūjo ir priekalo: iš vienos pusės, jų vietiniai – labai konservatyvūs, religingi. Kita vertus, jų megalomaniškiems užmojams reikia milijonų imigrantų ir turistų. O daugybė tų užsieniečių visai kitokie: ne musulmonai, gal net visai netikintys (ypač europiečiai). Kas vietiniams – dorybė ir teisingas gyvenimo būdas, atvykėliams tik trukdo (pvz. alkoholio draudimas, aprangos ribojimai).

Viena vertus, Kataras pasirinko eiti konservatyvumo ir tradicijų keliu. Išskyrus nebent kelis prabangius viešbučius, čia nerasi alkoholio. Prekybos centruose skamba muedzinų šauksmas maldai, o penktadieniais, šventą dieną, prekybos centrai laikinai užsidaro (“eikite klausytis imamo pamokslo”). Paplūdimių stendai rodo, kaip negalima juose rengtis: moterims draudžiami bikiniai, vyrams – aptemptos glaudės ar net kelnės. Visoje šalyje blokuojami nepadorūs interneto tinklapiai – pornografija, homoseksualizmas, netgi pažinčių svetainės. Ir net tarptautinė internetinė telefonija (Skype, Whatsapp ir pan.) – juk gali ten nepadoriai bendrauti koks vaikinas su mergina.

Kita vertus, Kataro konservatyvumui yra griežtos ribos. Kataras – ne Saudo Arabija ar Iranas, kad būtų draudžiama, tarkime, moterims vaikščioti nepridengtais plaukais, ar dėvėti šortus. Vakariečiui Katare gali būti truputį nuobodu (jei jis pripratęs prie naktinių klubų, barų), tačiau jis (ar ji) tikrai neturėtų jaustis suvaržyta(s).

O svarbiausia Kataras yra laisviausia visos Persijos įlankos šalis žodžio laisvės atžvilgiu. Būtent Kataro emyras įkūrė “Al Jazeera” – vienintelį nepriklausomą viso regiono kanalą. Kol kitur regione žurnalistai persekiojami ir net žudomi (kaip Dž. Kašrogis Saudo Arabijos konsulate), tai Katare jie laisvi kritikuoti netgi patį emyrą. Eiliniai arabai įsimylėję Al Jazeera: tai beveik vienintelė galimybė jiems gauti žinias be jokios vietinių vadukų propagandos, bet kartu ir ne iš Vakarų pasaulio.

Dėl šitos laisvės Kataro nekenčia jos kaimynės: Saudo Arabija, JAE, Bahreinas ir Egiptas 2017 m. Katarui paskelbė blokadą, draudė į jį skrydžius (ir netgi skraidyti Qatar Airways savo oro erdvėje), o mainais į blokados panaikinimą, be kita ko, reikalavo Kataro uždaryti “Al Jazeera”. Kad niekas nebetemptų į dienos šviesą jų pačių klaidų ir žiaurumų, ypač – Saudo Arabijos ir Egipto valdovų, kur tų žiaurumų daugiausia. Kataras nepasidavė, nesutiko – ir 2020 m. pandemijos bei žemų naftos kainų iškankintos kaimynės blokadą tyliai panaikino.

Štai tas senųjų tradicijų ir žmogaus teisių, religijos ir mokslo kokteilis manau ir yra tai, dėl ko arabų pasaulis dievina Katarą.

Arabai, kaip ir visi, nori laisvės reikšti nuomonę, nori žinoti tiesą, o ne išcenzūruotą melą. Daugybė jų trokšta mokytis, siekti žinių.

Kita vertus, daugeliui jų nesuprantamos kai kurios “naujos ir nuolat pildomos” žmogaus teisės, kurias šiuolaikinis Vakarų pasaulis, atrodo, laiko net svarbesnėmis nei žodžio laisvė: tarkime, teisė į abortą ar teisė į LGBT paradus. Jiems nesuprantama, kodėl, tarkime, Vakarų pasaulis draudžia narkotikus, bet alkoholio draudimą laiko atsilikimu, jei dėl alkoholizmo daugelyje šalių kenčiama net labiau. Jiems nesuprantama, kodėl, nors Vakarų pasaulis irgi turi savo aprangos ribojimus ir dress code’us, vakariečiai taip niekina tradicinę musulmonišką aprangą. Ir jau visai nesuvokiama, kaip kokioje Prancūzijoje uždrausta viešai melstis ar dėvėti religinius simbolius mokykloje – ir jau toks *draudimas* aiškinamas kažkokių kažkieno teisių gynimu.

Kad ir kiek Vakarų pasaulis aiškintų apie savojo žmogaus teisių modelio “visuotinumą” ir “prigimtinumą”, faktas, kad tos tariamai pasaulinės teisės iš tikro yra grįstos Vakarų kultūra ir nebūtinai tinka kitur, be to, net ir pačiuose Vakaruose jos nuolat keičiasi. Toks teisių modelis šitiek pasekėjų įgijo tik dėl to, kad Vakarų šalys buvo turtingiausios ir galingiausios ir jų įtaka didžiausia.

Ir čia pasirodo Kataras: turtingas kaip Vakarai ir gerbiantis tas svarbiausias žmogaus teises ir siekius, kuriomis remiantis prieš 50-150 metų pastatytas modernusis pasaulis. Žodžio laisvę, žinių laisvę, mokslo laisvę, teisę į gyvybę.

Bet kartu Kataras gerbia ir savo tradicijas, savo kultūrą ir tikėjimą. Puikiai skiria, kas yra moderni būtinybė, o kas – tiesiog arabų ir Vakarų pasaulio kultūriniai skirtumai. Katare pamatai, kaip atrodo moderni musulmoniška šalis! Ir labai moderni, ir labai musulmoniška.

Komentarai