Lankau pasaulį

Kanarų salos lietuvių vaizduotėje užima ypatingą vietą: Europos salynas, kuriame kiaurus metus šilta, galima maudytis ir degintis. O dar graži gamta: aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didelės pajūrio uolos, vulkanai…

Aišku, Kanarai turi ir minusų: kelionė ten – brangi ir ilga, o didžioji dalis atostogų daugeliui prabėga betono ir minių kitų turistų apsuptyje.

Aplankęs daugelį Kanarų salų, rašau ką Kanarų salose svarbiausia pamatyti, kiek tai kainuos ir su kuo, apsisprendę keliauti į Kanarų salas, turėsite susitaikyti.

Kanarų salos – kurią rinktis?

Pagrindinės Kanarų salos yra septynios, tačiau tik į keturias jų vykdomi turistiniai skrydžiai iš Europos. Tos keturios – Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura ir Lanzarotė.

Fuerteventura – Afrikos tęsinys. Tai – sala-dykuma su didelėmis kopomis, bet mažokai „kultūrinių“ lankytinų vietų, gyventojų ar augalų.

Gran Kanarijoje atmosfera labai primena žemyną, tačiau giliau nuo urbanizuotos pakrantės ir tenai – aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didžios uolos ir gilios olos.

Lanzarotė – pati unikaliausia Kanarų sala, kurioje be juodos vulkanų lavos – itin įdomūs meno ir architektūros kūriniai bei autentiški kaimai.

Tenerifė yra didžiausia Kanarų sala ir įvairovė joje – pati ekstremaliausia. Būtent ten yra aukščiausias visos Ispanijos kalnas – Teidės vulkanas (3718 m) – kurio viršūnę žiemomis nuolat dengia sniegas. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias Europoje. Tačiau gausu ir gražių miestų ir miestelių, o pietiniai kurortai – trankiausi Kanarų salose.

Trys mažosios Kanarų salos – La Palma, El Hierro ir La Gomera – stebina visų pirma gamta. Jos atrodo it kitas salynas – nes turistų ten mažai, o ir tie, kurie atskrenda, paprastai tik dienai ar kelioms iš didesnių Kanarų salų, o ne savaitei atostogų. Gamtos mylėtojams ypač rekomenduočiau mažiausią El Hierro salą, kur didžiausias kontrastas su visomis likusiomis salomis: vos 11 000 gyventojų, trys degalinės, keli lėktuvai per dieną, bet gausybė kalnų ir ugnikalnių bei nuostabių vaizdų.

Koks klimatas Kanarų salose ir ką ten veikti?

Dauguma turistų į Kanarų salas skrenda dėl vieno dalyko: saulės. Kai kurie žmonės sako, neva šiose salose visus metus temperatūra vienoda, vasariška. Tai nėra visai tiesa: sausį temperatūra dienomis pakrantėse būna ~23 laipsnius, kai rugpjūtį – ~30 laipsnių (naktimis atitinkamai ~15 ir ~21). Be to, tai tik pakrantėse: kalnų kaimuose gali būti 5-15 laipsnių vėsiau. Vis dėl to, tokių temperatūrų pakanka, kad turistai iš Europos į Kanarus keliautų ištisus metus, o prekybos centrų ar viešbučių koridoriai Kanaruose neturėtų stogų ar sienų.

Kadaise Kanarų salų gyventojai versdavosi žemdirbyste ir žvejyba, o sunkiai sudurdami galą su galu dar 1950 m. masiškai emigruodavo į Venesuelą. Viskas pasikeitė po to, kai Ispanijos diktatorius Fransiskas Frankas ~1960 m. apsisprendė vystyti turizmą ir pakvietė europiečius Kanaruose leisti atostogas. Neprabėgo nė viena karta, o vienintelė Kanarų pramonė jau – turizmas. Viskas čia jam pašvęsta.

Turistams – vis augantys kurortai ir oro uostai, didesni už daugelio pasaulio didmiesčių. Turistams – milžiniški pramogų parkai su gyvūnais, vandens atrakcionais ar šou. Turistams – pakrantės promenados ir jų restoranai. Turistams – visa galybė pėsčiųjų pasivaikščiojimo takų, besidriekiančių daugybę kilometrų kalnais ir slėniais.

Aišku, į Kanarų salas nuskristi brangiau, nei į kokią Barseloną, ir klimatas ten žiemomis šiltesnis, o vasaromis – vėsesnis nei kitur Ispanijoje. Kalnai ten aukštesni, o gyventojų mažiau. Tačiau savo kultūra Kanarai nuo Ispanijos skiriasi tiek, kiek, tarkime, Žemaitija nuo Vilniaus. Yra vietinių liaudies dainų ar šokių, yra vietinių patiekalų – bet ir viskas. Ir XX a. viduryje veikęs Kanarų nepriklausomybės judėjimas, turėjęs net savo teroristus, nurimo. O tikrąją Kanarų salų kultūrą (gvančus) ispanai sunaikino dar prieš 300-500 metų.

Ko trūksta Kanarų salose, kaip ne keista – gerų paplūdimių. Daugelyje salų jie gana reti ir siauri, akmenuoti, geriausiu atveju – juodo vulkaninio smėlio. O daugelis pakrančių išvis – uolėtos, ten neišsimaudysi. Tik Fuerteventuros saloje daug geltono smėliuko (bet ten ir didelės bangos), o Gran Kanarija turi Maspalomas kopas.

Kanaruose vyrauja senyvi keliautojai iš Vakarų Europos, tačiau daug kas subalansuota ir šeimoms (vaikiški meniu kone kiekviename restorane, pramogos), ir netgi visokioms seksualinėms mažumoms (yra gėjų, svingerių, BDSM fetišistų kurortai, ypač Gran Kanarijoje). Rasi ir aktyvių pramogų: serfingas, jėgos aitvarai ir t.t.

Kanarų salų gamta ir miestai

Kanarų salose nėra daug įprastų lankytinų vietų: ypač istorinių, kultūrinių. Galima atrasti žavių kalnų kaimų (nūnai „išlaižytų“ turistams), bet tai ne tokios vietos, dėl kurių savaime keliautum į Kanarus. Seniausiems Kanarų pastatams tik ~500-600 m., nes iki ispanų užkariavimų salose gyvenusi gvančų tauta mažai ką tepaliko. Jų kultūra išnyko: vien olos, kuriose jie glaudėsi, mena juos buvus.

Gamta Kanaruose sužavėjo labiau: nors nėra Kanarų kalnai aukščiausi, o kanjonai – giliausi, bet pagal tų vietų pasiekiamumą (tiek pėstiems, tiek automobiliu, tvarkingais keliais ir takeliais), pagal jų artumą pajūrio kurortams mažai kas pasaulyje prilygsta Kanarams. Net į aukščiausiąjį Teidės kalną gali pakilti lynų keltuvu! Ir klimatas kalnuose visai kitoks nei pakrantėse – didžiausių salų „centruose“ net sniego būna.

Įprastinis Kanarų salų gamtos peizažas – juodi ar rudi aukšti uoliniai kalnai, padengti sena sukietėjusia lava (spalva priklauso nuo to, ar vulkanai veržėsi prieš kelis šimtus, ar prieš kelis milijonus metų). Ten pilna olų, prie stačių šlaitų glaudžiasi vaizdingi keliai, o apačioje slėniais vingiuoja išdžiūvusios upės.

Kanaruose visada būsite tarp turistų

Ispanija yra pasaulio turizmo karalienė – kiekvienais metais kelionėmis į šią šalį susigundo 75,6 mln. žmonių! Ir Kanarų salos – vienas Ispanijos karūnos deimantų (ten keliauja ~14 mln. žmonių per metus).

Todėl Kanaruose nesitikėkite būti toli nuo kitų turistų. Atvykdamas į bet kurią didžiųjų Kanarų salų lankytiną vietą, jau iš tolo matai mažų nuomotų automobiliukų eiles ir vieną kitą autobusą. Jei vieta neva „turistų neatrasta“, tai automobiliukų testovės kokie penki. Jei vieta populiari, tai, kaip prie Lanzarotės vulkanų nacionalinio parko, parkavimą milžiniškoje aikštelėje organizuos specialiai tam samdyti žmonės, o kelionių vadovai visai logiškai patars atvykti iš ryto, kol daugelis kitų turistų nepabudo (aišku, tokius kelionių vadovų patarimus būsite perskaitęs ne jūs vienas…)

Kanaruose nėra net turistinio sezono. Teoriškai tai turėtų būti žiema – juk tada Kanarų šiluma labiausiai vilioja šalčių stingdomus skandinavus ar vokiečius. Bet kelionės į Kanarus nenuslopsta ir vasaromis – ispanai iš žemyno tada pasiima atostogas ir lekia į vėsesnį nei jų gyvenami miestai salyną.

Teoriškai kiek „ramesnis“ metas – pavasaris. Praktiškai Kanaruose pilna ir tokių „amžinų turistų“, kurie iš ten beveik niekada neišvyksta. Apie 10% Kanarų salų gyventojų – europiečiai neispanai, daugiausiai vakariečiai, čia atvykę pensijai. Dar ~15% – ispanai iš žemyno.

Kita vertus, turistų masėse galima įžvelgti ir pliusų: aibės visokiausių pramogų Kanarų salose nebūtų, jei ne didelė turistų rinka. Dabar gi visiems – jaunoms šeimoms ir senukams, porelėms ir gėjams – yra didžiulis pasirinkimas, kaip praleisti laiką, ypač Tenerifėje ir Gran Kanarijoje.

Didieji Kanarų salų kurortai

Įprastinių „laikinųjų“ turistų skaičius dabar irgi didžiausias Kanarų istorijoje. Salos susiduria su viešbučių trūkumu. Ieškodamas nakvynių sausiui dar prieš kelis mėnesius mačiau, kad užimta 95% Booking.com siūlomų kambarių ir daugelio viešbučių užsakyti buvo neįmanoma.

Pakrantėse auga ištisi viešbučių ir nuomojamų vilų miesteliai. Dauguma – paprasti, vienodi. Jau seniai skamba tam prieštaraujantys balsai, tačiau didžiųjų Kanarų salų svarbiausios pakrantės pavirto vientisais nesibaigiančiais kurortais. Tokiais tarptautiniais, kad galėtų būti visiškai bet kurioje šalyje: didelis baltas nykus viešbutis, paplūdimys, parduotuvė, kinų restoranas, graikų taverna…

Kita vertus, tiems, kam kelionėje reikia visų pirma saulės ir šilumos, o kultūriniai patyrimai sukelia kultūrinį šoką, visa tai – Kanarų privalumas. Didesnės Vakarų Europos tautos ten netgi turi savo „oazes“, savo parduotuves, restoranus, ligonines, net bažnytėles: atostogautojai gali jaustis tarsi pasilikę tėvynėse, tik kad šilčiau. Ir nors oficiali kalba Kanaruose ispanų, realybėje pagrindinės kalbos yra bent trys, nes daugelis svarbiausių užrašų ir garsinių pranešimų – ispaniški, angliški ir vokiški; tuo tarpu meniu restoranuose matėme net norvegų, suomių, olandų, rusų ir kitomis „mažesnėmis“ kalbomis, priklausomai nuo to, kas pamilęs būtent tą kurortą (lietuviškai, tiesa, niekur niekas neparašyta).

Tačiau tiems, kas kelionių metu nori ką nors atrasti, pasinerti į vietos kultūra visi tie „tarptautiniai Kanarai“ kels atstūmimo reakciją. Gera žinia, kad Kanaruose yra vietų, labiau išlaikiusių savo dvasią: giliau nuo pakrančių, mažesnėse salose. Geriau prieš masinį turizmą atsilaikė Lanzarotė: vietinio aktyvisto-menininko Cezario Manrikės dėka, ten nepastatyti daugiaaukščiai viešbučiai, o kaimai vis dar tradiciniai balti. Tačiau ir prie paties Cezario Manrikės projektuotų pastatų spiečiasi turistų automobiliukų kolonos…

Norėdami autentikos Kanarų salose galite rasti jos atplaišų. Tačiau jei iš kelionių norite visų pirma autentikos, Kanarų salos – bent jau keturios didžiosios – tiesiog nėra geriausias pasirinkimas atostogoms.

Nukeliauti į kelias Kanarų salas iš karto – paprasta, bet nepigu

Jei visgi norite skristi į Kanarų salas ir ne tik gulėti prie jūros, o kiekvienoje atskiroje saloje lankytinų vietų dešimčiai dienų ar dviems savaitėms atrodo per mažai, gera žinia, kad nuskridę į vieną salą nesunkiai galėsite aplankyti ir kitas didžiąsias.

Tiek skrydžiai, tiek keltai tarp salų labai dažni. Tiesa, pigu nebus: skrydis tarp salų gali atsieiti ir trečdalį ar pusę tos kainos, kurią mokėsite už nuskridimą nuo Lietuvos iki Kanarų (20-45 eurai į vieną pusę), o keltai – netgi brangesni nei skrydžiai (gali kainuoti 30-50 eurų į vieną pusę žmogui). Logiška tarp salų skraidyti, o automobilį nuomotis kiekvienoje saloje atskirai.

Skrydžiai tarp Kanarų salų tokie dažni ir trumpi (~30-50 min.), kad nesunkiai galite saloje, į kurią trumpam skrisite, net neapsistoti: išskristi ryte, o grįžti vėlai vakare. Taip, pavyzdžiui, 10 d. gyvendamas Gran Kanarijoje aš vienai dienai nukeliavau į Fuerteventurą: išskridau 6:55, Fuerteventuroje buvau 7:35, o skrydis atgal buvo 21:50-22:30. Vienos dienos Fuerteventuroje pilnai pakako svarbiausioms lankytinoms vietoms (išsinuomavus automobilį). Grįždami lėktuve matėme ir daugiau tų pačių veidų. Daugelis kitų, tiesa, ispanai, keliavę darbo reikalais: Fuerteventura nuo Gran Kanarijos arčiau, nei Panevėžys nuo Vilniaus, tik dėl vandens barjero tenka skristi. Bent jau tiek, kad skraidyti patogiau nei mes įpratę: keliautojams tarp salų – atskiros eilės ar oro uostų terminalai, tad į oro uostą gali atvažiuoti ir 30 min. prieš skrydį (rekomenduočiau 45 min.).

Mažesniąsias tris Kanarų salas (La Palmą, El Hierro ir La Gomerą) aplankyti irgi jau paprasčiau. Anksčiau skrydžių skrydžių į ten kainos buvo tiesiog “plėšikiškos”, bet dabar tai irgi pasikeitė ir į El Hierro pirmyn-atgal suskraidžiau už tuos pačius 44 eurus. Tiesa, skrydžių ten mažiau ir tik iš kai kurių salų (paprastai Tenerifės ir Gran Kanarijos).

Kainos Kanarų salose

Kanarų salos apskritai yra brangios. Ypač brangi ten nakvynė. Už tiek, kiek Lanzarotėje mokėjau už kambarį vienai nakčiai be tualeto kaimo name ~8 km nuo vandenyno, pora mėnesių atgal trims dienoms išsinuomavome dviejų kambarių butą Sarandoje, Albanijoje, su didžiuliu balkonu į jūrą.

Be to, Kanarų salose užsieniečiai už daug ką (muziejus, keltus ir skrydžius tarp salų, pramogas) moka daugiau, nei vietiniai. Panaši „keliautojų diskriminacija“ dažna neturtingose šalyse, bet išvysti tai Europos Sąjungoje buvo netikėta. Juoba, kad ir tos „kainos vietiniams“ toli gražu nėra „pigiau grybo“ ir viršija lietuviškas.

Brangiai atsieis ir skrydis į Kanarus. Juk atstumas nuo Vilniaus iki Kanarų salų – tolimesnis, nei iki Dubajaus! Šios salos geografiškai priklauso Afrikai ir tik istorijos vingių dėka dažnai laikomos Europos dalimi (nuo Maroko iki Kanarų – vos ~60 km, nuo žemyninės Ispanijos – ~1100 km). Tieisoginiai skrydžiai ar skrydžiai su oficialiais persėdimais ir įskaičiuotu bagažu iš Vilniaus į Kanarų salas gali kainuoti beveik tiek, kiek pigiausi skrydžiai į Ameriką – ~300 eurų į abi puses.

Vienas pliusas, kad į Kanarus yra daug pigių skrydžių aviakompanijų skrydžių. Tiesa, ne iš Lietuvos. Bet įmanoma „susidurstyti“ skrydį taip, kad iš Lietuvos skristumėte į kokį Londoną ar Frankfurtą, o iš ten – į Kanarus (mes į priekį skridome per Milaną (Bergamą), atgal – per Madridą). Pigumas sąlyginis: jei nenorėsite nakvoti pakeliui (kas irgi kainuotų), tikriausiai sumokėsite bent apie 150 eurų (jei nesigabensite papildomai apmokestinamų lagaminų) – žymiai brangiau, nei į Italijos ar Graikijos kurortus tiesioginiais reisais. Jei pirksite kelionių agentūrų “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, irgi išeis brangiau, nei į Turkiją ar Egiptą.

Tik kad žiemą Italijoje, Albanijoje, Turkijoje ar Graikijoje – vėsiau. O neramumai Egipte ir kitur arabų pasaulyje dar didesnius žieminių turistų srautus nepaisant visko nukreipė būtent į Kanarų salas.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Pradėjau eiti į naują gyvenimo etapą.

Gyvenu kaip skaitmeninis klajoklis (angl. “Digital nomad”). Žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, bet turintis darbą – daug darbų. Darbų, kuriuos galima padaryti būnant bet kuriame pasaulio taške, nes tam pakanka kompiuterio ir interneto.

Paskaitykite, kaip ėjau link tokio gyvenimo būdo ir kaip praėjo pirmasis išmėginimas – darbas būnant Bosnijoje, Albanijoje bei Makedonijoje (rašyta 2017 m.).

O straipsnio pabaigoje – kaip viskas klostosi paskui (2017-2022 m. ir vėliau).

Mano kelias į tapimą skaitmeniniu klajokliu

Anksčiau gyvenau panašiai, kaip dauguma lietuvių: tai yra, kasdien eidavau į darbą, turėdavau įprastą atostogų dienų skaičių per metus. Dažnai sulaukdavau klausimų – kaip ir iš ko tiek daug sugebu keliauti, pasvarstymų, gal turiu kokių „pasyvių pajamų“ (suprask, palūkanų ar nuompinigių), tačiau jokių paslapčių nebuvo, o tiesiog per daugelį metų ištobulinta metodika, kaip kelionėse taupyti laiką ir pinigus, apie kurią jau rašiau ir kuri prieinama kiekvienam.

Laisvalaikiu (ne per atostogas) turėjau ir kitų užsiėmimų. Tarp jų kūriau vis naujus ir naujus tinklapius, kurių dabar turiu 19, rengiau viktorinas (Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapus) ir t.t. Iš kai kurių šių veiklų pradėjau uždirbti (teisinės paslaugos, paslaugos turistams ir kt.), kitos padėjo sutaupyti (pvz. dėl straipsnio parašymo nemokamai aplankyti renginius, kurie ir šiaip įdomūs), dar kitos taip ir liko tik hobiai, nors ir turi daug gerbėjų, o apie likusias niekas nė nesužinojo, nes buvo nepopuliarios.

Svarbu: nė vienas mano projektų man nieko nekainavo, išskyrus domeno vardus ir hostingą (mažiau nei 1 euras per mėnesį už svetainę). Visus darbus – nuo programavimo iki dizaino, nuo turinio kūrimo iki viešųjų ryšių, nuo SEO iki rinkos tyrimų ir paties paslaugų teikimo, atlikau pats, jokios reklamos niekada nepirkau.

Kadangi išlaidų aš iš esmės nepatyriau, pelnas iš mano veiklų, didelę dalį kurių dabar vykdau kartu su žmona Aiste, 2016 m. ėmė siekti pajamas, kurias uždirbdavome įprastame darbe. 2017 m. rugsėjį palikau advokato padėjėjo veiklą ir nutariau atsidėti savo projektams.

Daugelis mano projektų ypatingi tuo, kad galiu jais užsiimti nesvarbu, kurioje vietoje ir kuriuo metu. Net iš užsienio. To siekiau specialiai ir kryptingai. Mat mano pagrindinis hobis – pažinti įvairias šalis, kultūras. Ir, kad ir kiek „įsprausdavau“ kelionių į eilines atostogas, jų trukmė (nepilnas mėnuo) vis tiek labai ribojo. Kelionės būdavo be galo intensyvios, kad kuo daugiau pamatyti, kuo labiau išnaudoti laiką – trumpai miegodavau, kartais valgydavau rečiau nei įpratęs. Jei kažkas nepavykdavo (pvz. pavėlavo lėktuvo skrydis į Indiją 2015 m.) – ką gi, tekdavo ko nors atsisakyti, nes buvo numatytos vietos ir kitai, ir dar kitai dienai, ir irgi įdomios (šitaip dėl pavėlavusio skrydžio Indijoje taip ir nepamačiau Luknovo miesto, o paskui, dėl apsinuodijimo – ir Alachabado). Prisiderinti ir pamatyti vietas bei renginius, kurie vyksta, tarkime, tik kartą į savaitę būdavo sunku, kurie kartą į metus – beveik neįmanoma. Neįmanoma ir pasinaudoti pigiausiais skrydžiais su daug persėdimų ar kitomis nuolaidomis (gaila laiko – juk atostogų tiek mažai!).

Dabar pradedu gyventi kitaip. Aiškaus laisvalaikio laiko ir darbo laiko nebėra. Tai reiškia, kad galiu apsistoti kitame mieste savaitei ar mėnesiui ir gyventi panašiai, kaip gyvendavau Vilniuje. Tai yra, žymią dalį dirbti, kaip ir dirbčiau Lietuvoje. Likusį laiką skirti laisvalaikiui. Nebe pažaidimui kompiuteriu ar filmo pasižiūrėjimui, bet vaikščiojimui po neištyrinėtą miestą, muziejų, renginių, švenčių lankymui. Juk viskas aplink nauja, įdomu.

Apie tokį gyvenimo būdą svajoti pradėjau prieš kokius dar penkerius metus. Supratau, kad šiais laikais tai įmanoma: juk tiek daug darbų nebereikalauja būti konkrečioje vietoje konkrečiu metu, pakanka interneto. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad taip gyvenančių yra ir daugiau, save jie vadina „skaitmeniniais klajokliais“ (digital nomads). Visa laimė, nes Aistė iš pradžių nepatikėjo mano išvedžiojimais, kad taip įmanoma, kol neparodžiau, kad kažkas kitas jau taip gyvena.

Laimė, kad svarbiausiu klausimu sutarėme. Gyventi reikia dabar, nes gyvenimas yra ribotas ir trumpas. Niekada nesupratome žmonių, kurie sako: „Va, dabar dirbsiu, dirbsiu, užsidirbsiu, tada gyvensiu“. Žinau istorijų, kai tokie žmonės galiausiai mirė taip ir nepradėję „gyventi“ (širdis ar dar kas), arba atėjus tam metui, kai buvo susiplanavę „gyventi“, jų sveikata jau buvo labai silpna, kai kurie hobiai – nebeįmanomi. Manau, kad tam kad „gyventi“ nereikia nei milijonų, nei šimtų tūkstančių. Tam tiesiog reikia, kad pajamos nebūtų mažesnės už išlaidas. O daugelis daugelio žmonių išlaidų nėra būtinos, daromos nes „kaimynas jau tą turi“.

Apsiribojus būtinomis išlaidomis ir svarbiausiais hobiais (nuosavais, ne kaimyno), labai didelių pajamų nereikia ir „skaitmeniniam klajokliui“. Aš manau, kad geriau labiau „išsilaisvinti“, kokybiškiau gyventi, nei „pasididinti algą“ vien todėl, kad turėtum dar daugiau pinigų kažkada neapibrėžtoje ateityje. Juoba, ir tas posakis, kad „va tada aš gyvensiu“, keistas: tarsi žmonės svajotų, kad va, išeis iš darbo, jei pasiseks, kokių 40 m., ir nieko neveiks… Bet juk būtų nuobodu! Darbo daugeliui žmonių reikia – kaip ir laisvalaikio. Tik, aišku, reikia ne tokio nuobodaus, ilgo, rutininio darbo, kurį kai kurie pasirenka dirbti vien tam, kad „kada nors gyventų“.

Skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas toks ir yra: turiningas laisvalaikis su darbu nuolat persipynę. Nebėra „gyvenimo“ (atostogų ir savaitgalių) ir „darbo“ (parduoto fiksuoto ir riboto laiko konkrečioje vietoje): viskas kur kas labiau „išplaukę“. Todėl džiaugiuosi, kad dabar ir mes galime išmėginti, ką reiškia būti skaitmeniniu klajokliu.

Kol kas, tiesa, negali sakyti, kad jau esu “skaitmeninis klajoklis” – už Lietuvos ribų praleidžių mažumą laiko, nors ir daugiau, nei kada nors anksčiau (2018 m. planuoju ~4 mėn.). Tačiau “skaitmeninio klajoklio” duonos karts nuo karto jau ragauju.

Balkanai: pirmas skaitmeninio klajoklio blynas

Pirmąsyk į užsienį išvykau ilgesniam laikui – 37 dienoms, arba ilgiau nei turėdavau atostogų per metus iš viso, kol „dirbau eilinį darbą“ – pernai metų pabaigoje, spalio-gruodžio mėnesiais.

Kryptimi pasirinkau Balkanus. Po juos ne kartą buvau keliavęs ir ten man patiko. Ten pigu (svarbu – nors laiką galiu planuoti laisviau, pajamos kol kas mažesnės, nei kai dar ir dirbau), autentiška, globalizacijos „nesuvalgyta“ kultūra, ir visgi Europa: todėl netoli, todėl viskas paprasčiau (aišku, ateityje ilgiau pagyvensiu ne tik Europoje, tačiau pradžiai pasirinkau Europą, nes supratau, kad naujame gyvenime riekės išmokti daug dalykų ir bus daug netikėtumų, tad geriau be papildomų kultūrinių netikėtumų).

Ilgą kelionę (o gal trumpą pagyvenimą) Balkanuose „įrėmino“ du renginiai: Niko Keivo [Nick Cave] koncertas Belgrade bei krepšinio rungtynės Lietuva-Kosovas Prištinoje.

Iš pradžių galvojau Balkanuose praleisti dar daugiau laiko – gal du mėnesius, apsistojant mėnesį vienoje vietoje, o likusį laiką važiuojant pirmyn ir atgal. Visgi, planus kiek „apkarpė“ kitos veiklos: tik vasarą sužinojme, kad gavome finansavimą Tikslas – Amerika projektui, taigi, rugsėjį-spalį vykdėme jį ir teko iki paskutinio atidėti išvykimą į Balkanus, kad spėtume viską padaryti ir atsiskaityti už projektą Vyriausybės kanceliarijai. Grįžti reikėjo kiek anksčiau, nes patekau į „Kas ir kodėl?“ TV žaidimo sezono finalą, kuris filmuotas gruodžio pradžioje. Taip pat, Aistė yra mažiau atsiribojusi nuo vietos, tad jai irgi reikėjo grįžti Lietuvon anksčiau. Bet ir tiek dienų, kiek liko, buvo unikali patirtis.

Kaip nuvažiavome į Balkanus?

Į Balkanus važiavome savo automobiliu. Kadangi mūsų automobilis „ryja“ daug benzino (~9 l / 100 km), išėjo (jei pridėjus nakvynių pakeliui kainą) nedaug pigiau, nei skristi lėktuvu ir automobilį nuomotis. Pliusas: galėjome nusivežti neribotą skaičių daiktų. Įsigijome specialias įrankių dėžes, į kurias susidėjome reikalingus daiktus, kad būtų patogu nusinešti į laikinas gyvenimo vietas. Jei apsistoji nakčiai – nesineši (nešiesi tik kuprinę), jei savaitei – nešiesi viską. Taip pat įsigijome inverterį, kurio dėka automobilyje galima prijungti kompiuterį: kad vienam vairuojant (paprastai Aistei) kitas galėtų dirbti (paprastai aš).

Inverteriu labai džiaugiausi: taip važiavimo laikas nebuvo „prarastas“. Dar pakeliui ir sustodavome įdomiose vietose: Bratislavoje, Čenstakavoje, Olomouce, Liubline ir pan. Tiesa, tų sustojimų būdavo tik kelios valandos kasdien, nes dėl sutrumpėjusio kelionės laiko reikėjo į ir iš Balkanų nuvykti per tris dienas.

Važiavimo savo automobiliu privalumas ir tai, kad nereikia papildomo draudimo (pvz. kai bandžiau 2016 m. nuomotis automobilį Juodkalnijoje, kad leistų važiuoti ir į Albaniją – nepavyko, arba reikalavo labai brangaus papildomo draudimo). Tuo, kad į pirmą tokį „pagyvenimą“ išvažiavau savo automobiliu, nesigailiu, tačiau supratau, kad jei ateityje tokių išvykų automobiliu bus daugiau, gal reikės pasvarstyti apie jo pakeitimą į eikvojantį mažiau kuro.

Kaip pasirinkome kryptį pagyvenimui užsienyje?

Be minėtų dviejų renginių, nebuvau suplanavęs, kad tada turiu būti ten, tada ten. Kartu su Aiste aptarėme, kurios iš iki šiol lankytų vietų mums labiausiai patiko, pažiūrėjau galimybes ten apsistoti, kainas. Nutarėme, kad po Niko Keivo koncerto, spalio pabaigai ir lapkričio pradžiai, važiuosime į Bosniją, Sarajevą – nes šis miestas abiems labai patiko, kai ten keliavome 2016 m.

Iš Lietuvos išvažiavome toliau neturėdami planų iki pat rungtynių Kosove. Tik aš labai norėjau aplankyti Albaniją – nes tai buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje dar nebuvau buvęs, be to, unikali ir įdomi.

Jau būdami Bosnijoje susidėliojome planą likusiai kelionei, kurį vėliau dar keitėme. Albanija traukė, bet ir kiek baugino (Aistė paskaitė apie blogus kelius, o aš, pabuvojęs Kosove, klaidingai abejojau, ar nenusibos ten būnant ilgai), tad nusprendėme savaitę ten niekur vienoje vietoje neapsistoti. Viena diena Škoderyje, trys Tiranoje (sostinė), trys Beratyje (senas miestelis), trys Sarandoje (pailginom iki keturių), viena Korčėje.

Tada – keturios dienos Makedonijoje (trys – Skopjėje, kuri 2015 m. man paliko didžiulį įspūdį ir, kadangi tai sparčiai besivystantis miestas, statantis naują senamiestį, norėjosi pamatyti, kiek toliau tos statybos pažengė).

Tada – pora dienų Kosove ir kelionė namo. Iš praždių galvojome dar grįždami sustoti savaitei Belgrade, buvome pasirinkę (bet neužsisakę) ir butą brutalistiniame GenEx Towers. To labiau norėjo Aistė, Belgrade nebuvusi. Bet kai pabuvo prieš koncertą, pritarė man, kad tas socializmo laikais smarkiai suniokotas miestas – ne toks, kuriame norėtųsi būti ilgiau kelių dienų.

Kur gyvenome Balkanuose?

Iš pradžių galvojau, kad nakvynės vietų ieškosime vietoje tarp nuomojamų butų, gal preliminariai pažiūrėję kainas internete. Girdėjau, kad taip išeina pigiau. Visgi, trūkstant laiko ir supratus, kad mėnesiui išsinuomoti negalėsime, pasikliovėme Air BnB. Išėjo kelis kartus brangiau, negu nuomojantis vietoje, bet, kadangi Balkanai pigūs, vis tiek kainos-kokybės santykis labai geras.

Labiausiai įstrigo trys butai:
a)Dviejų kambarių naujai įrengtas butas Sarandoje, Albanijos kurorte, su Balkonu į jūrą, labai patogus darbui. Labiausiai jis sužavėjo savo kaina: 10 eurų už naktį su viskuo (nakvojome 3 naktis, dar vienai prasitęsėme, kadangi patiko ir kaip tik reikėjo padirbėti daugiau). Kaip esu patyręs, nesezono metu be galo apsimoka apsistoti kurortuose, nes tie, kas pasistatę butus vasarai, visaip kaip stengiasi juos „iškišti“ ir žiemą. O juk tas „nesezonas“ Albanijoje pagal klimatą – beveik kaip sezonas Palangoje…

b)Butas šeštame aukšte Sarajevo centre su vaizdu į senamiestį ir kalnus. Plotas – apie 90 kv. m., du nemaži kambariai, virtuvė, vonia, balkonas, terasa, kieme – privatus garažas. Kaina (su viskuo) – 27 eurai už naktį. Buvo labai smagu dirbti terasoje, girdint už lango musulmonus melstis kviečiančius muedzinus, o vos išėjus į lauką atsidurti pačiame „įvykių sūkuryje“, kur rytietiškas senamiestis susiduria su vakarietišku naujamiesčiu. Gyvenome ten savaitę.

c)Įspūdingas Salvadoro Dali įkvėptas butas Skopjės centre. Apie 140 kv. m., per du aukštus, interjerą reikia pamatyti, kad patikėtum: kiekviena detalė atskiras meno kūrinys, nuo baldų iki šventų paveikslų. Dvi vonios, trys balkonai. Kainavo 39 eurus už naktį – ir, atrodo, tai žemiau rinkos kainos, nes šis butas būna užsakomas keli mėnesiai į priekį. Užsisakinėdami prieš vieną mėnesį, teradome tris laisvas dienas, ir jas užsakėme: juk mūsų nesaistė įsipareigojimai, kur būti konkrečiu metu, tad, pasirinkę tada būti Skopjėje, laikus kituose miestuose „priderinome“ prie to.

Kaip patyrėme, per AirBnB savaitei apsistoti neretai pigiau, nei dienai, bet kainos gali ir nesiskirti (Sarandoje, pavyždžiui, nesiskyrė). Butų galima susirasti ir per Booking.com.

Važiavimo dienos ir darbo dienos

Be ilgesnių apsistojimų, apsistodavome ir vienai nakčiai: pakeliui iš vienos vietos į kitą. Tokiais atvejais paprastai apsistodavome pigiausiai kur įmanoma, nes reikėjo tik pernakvoti. Galėdavome per Booking.com ieškoti viešbučio ne konkrečiame mieste, bet didžiuliame regione, ar, pakeliui iš Bosnijos į Albaniją – netgi apskritai „bet kur Juodkalnijoje“ – juk visa ta nedidelė šalis buvo pakeliui. Tokiose vietose būdavo įdomių nuotykių, susidūrimų su nekalbančiais niekaip tik savo kalba žmonėmis ir pan.

Tokios „važiavimo dienos“ priminė įprastinę mano kelionę: tai yra, išvažiuodavome anksti ryte, pakeliui daug ką pažiūrėdavome, atvažiuodavome vėlai vakare. Tuo tarpu „apsistojimo ilgesniam laikui dienos“ labiau priminė eilinę darbo dieną: tik tiek, kad dirbdavome ne nuo 8 iki 17, o dažniau ryte tik atsikėlę, paskui „antru prisėdimu“ vakare ir aš kartais naktį. O dienos metu kur nors eidavome: į muziejų, į „nemokamą ekskursiją“ ar pan.

Valgydavome, kaip ir Lietuvoje, daugiausiai ne namie. Balkanuose tai ir tikrai pigu: galėjom sau leisti valgyti net geriausiuose restoranuose, o kainuodavo kaip Lietuvoje eiliniuose (~6-7 EUR už vakarienę žmogui); gi pigesniuose Albanijoje pavalgydavome ir už 2 eurus. Vakarais, būdavo, užkąsdavome čipsų.

Rytų Europoje ir Balkanuose pliusas – geras internetas, kuris yra kiekvienoje kavinėje ir dar daug kur. Tad dirbti galėjome ne vien „namie“, kas buvo labai svarbu važiavimo dienomis.

Kiek kainuoja būti skaitmeniniu klajokliu?

Kaip įprasta, visas išlaidas kelionės metu tiksliai rašiau savo duomenų bazėje, kur mano pasirašyto užklausos automatiškai paskaičiuoja viską įvairiais pjūviais: kiek išleidome per mėnesį, kiek per kelionę, kiek kurioje šalyje.

Išėjo, kad mėnuo tokioje kelionėje vienam žmogui vidutiniškai kainavo ~1100 EUR (priskaičiuojant ir nuvažiavimo, daiktų įsigijimo išlaidas), tuo tarpu mėnuo Lietuvoje man kainuoja ~500 EUR.

Tarp išlaidų, 25% sudarė nakvynės Balkanuose, 25% maistas Balkanuose, 18% benzinas (jau Balkanuose), 11% nukeliavimas į Balkanus (tai apima kurą ir nakvynes pakeliui), 9% nusipirkti daiktai (čia labiau ateičiai, nes Balkanuose pigiau pirkti rūbus ir pan.), 7% – lankytinos vietos, 5% – kitos išlaidos.

Kaip minėjau, taupyti nesistengėme: Balkanuose sau leisdavome gerokai daugiau, nei Lietuvoje. Iš tikrųjų, leisdavome viską, ko norėjome – tokios išlaidos, bent Balkanuose, iš esmės ir yra maksimali riba, įsigyjant viską, ko norime. Smagu pasiekti tą ribą ir suprasti, kad uždirbdamas daugiau pinigų nelabai sugalvotum, kur juos norėtum leisti.

Taupant, kas be ko, gyvenant Balkanuose galima sutaupyti ir du trečdalius šios sumos – taigi, „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas prieinamas ir uždirbantiems gerokai mažiau.

Be to, jei aš, kaip vilnietis nuo gimimo, turiu kur gyventi Vilniuje, tai neturintiesiems būsto didmiesčiuose „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas būtų dar patrauklesnis: papildomos išlaidos būsto nuomai svetur (pigesnėje šalyje) galėtų būti net ir lygios tam, ką Vilniuje kas mėnesį mokėtum paėmęs būsto kreditą. Na, o jei turi butą Lietuvoje – išvykdamas gali pats jį išnuomoti ir taip pasididinti pajamas.

Ir jei pirkdamas norėtum įsigyti butą “visiems gyvenimo atvejams”, tai nuomojantis trumpam galima kur kas labiau eiti į kompromisus, nes viskas labai laikina.

Štai Sarajeve, pavyzdžiui, pasirodo nakčiai mieste išjungia vandenį. Pirmą dieną buvo siurprizas: Aistė nusiprausė, aš nespėjau. Galvojau, gal boileryje baigėsi vanduo – bet kad ir šalto nėra… Po valandos susiprotėjęs paieškoti internete atradau, kad yra net grafikas, pagal kurį skirtinguose rajonuose “užsukamas” vanduo. Kitą rytą buto šeimininkas irgi atsiprašydamas pasakė, kame bėdos. Kaip ten bebūtų, prisitaikėme: prausdavomės anksčiau ar miegodavome ant sofos su rūbais. Jei tektų taip gyventi metus ar du – gal kažkiek trukdytų (nors ir tai man asmeniškai nelabai). Bet kai tik savaitę – koks skirtumas, dar šiek tiek ir bus kitaip, reikia džiaugtis teigiamomis buto pusėmis (pvz. gražiu vaizdu pro langą, didele dviems žmonėms erdve, vieta pačiame centre).

Beje, “skaitmeninio klajoklio” gyvenimo būdas padeda taupyti savaime ne tik todėl, kad gyvendamas pigesnėse šalyse, gali nusipirkti ten daiktų ateičiai, ar todėl, kad ten pigesnis pragyvenimas.

Jeigu mėgsti keliauti ir norėtum aplankyti tas šalis ir šiaip – kaip “skaitmeniniam klajokliui” išeina pigiau, nes gali “vienu nuvažiavimu” ar “nuskridimu” aplankyti daug vietų, į kurias šiaip tektų skristi kelis kartus. Be to, yra daugiau alternatyvų pačiam nuvažiavimui, įskaitant imlesnes laikui (skrydžiai su daug persėdimu, važiavimas toli nuosavu automobiliu). Iki 2017 m. kelionės Balkanuose jau buvau praleidęs iš viso ~21 d. (nuo 2010 iki 2016 m.) – tačiau tai apėmė keturias keliones lėktuvu, autonuomas, ir vienos dienos Balkanuose kaina todėl tų kelionių metu išėjo maždaug trigubai didesnė, nei šiemet. Aišku, tai nėra visai lygintini dalykai, nes praeitus sykius po Balkanus vien keliavau, o dabar – ir dirbau, bet kainų skirtumas vis tiek didžiulis. Ir toks jis bus važiuojant į visus kraštus, kur nėra patogių ir pigių tiesioginių skrydžių, užtat pigu gyventi juose pačiuose (nes didelę kelionių į tokias šalis kainos dalį sudaro pats nuvažiavimas).

Kokios išvados ir ką daryčiau kitaip?

Toks „trumpas pagyvenimas svetur“ man labai patiko, visai naujai atskleidė tas šalis, davė idėjų.

Tikrai noriu tai kartoti ir kartoti!

Man pačiam kilo ir keletas minčių bei pastebėjimų, ką antrą kartą turbūt darysiu kitaip.

Visų pirma – tempai. Pažiūrėjęs Lonely Planet knygose rekomenduojamus kelionių tempus pastebėjau, kad mes… keliavome beveik rekomenduojamu tempu. Tai yra, aplankydavome per tą patį laiką ~75% to, kiek rekomenduojama per atostogas Albanijoje ar Bosnijoje pagal „Lonely Planet“. Tiesiog mums tas tempas atrodė žymiai mažesnis, nes mažesnis nei įprastinėje kelionėje. O visą tą laiką, kurį „Lonely Planet“ traktuodavo, kad žmonės skirs „sau“ (paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, apsipirkti, pamiegoti ilgiau ryte ar vakare, pagulėti paplūdimyje), mes skyrėme darbui. Taigi, laiko „sau“ be lankytinų vietų lankymo ir kitų „kelioninių“ pramogų Balkanuose beveik nebuvo (ne kiekvieną dieną ir prausdavomės). O kai darbai “užsidegdavo” ir miegoti tekdavo labai trumpai.

Pakalbėję su Aiste nutarėme, kad toks tempas per didelis, o idealiu atveju visose vietose gyvenimą reikėjo prailginti bent dvigubai (savaitė vietoje 3 d., dvi savaitės vietoje vienos). Tada būtų buvę ir laiko „sau“: paieškoti ilgiau pigių prekių ateičiai, pažiūrėti kokį filmą paįvairinimui (tiesa, pažiūrėjome kelis trumpesnius, daugiausiai apie šalis, kurias lankėme, bet tik retą dieną turėdavome tam laiko). Taigi, ateityje tempus šiek tiek lėtinsim. „Važiavimo dienos“ bus retesnės.

Antra – darbo vieta. Daugelis viešbučių dviviečių numerių – net neva labai gerų – dviejų žmonių darbui netinka, nes nebūna patogaus stalo kompiuteriui, arba jis būna tik su viena kėde. Dėl visa ko, tiesa, buvome pasiėmę sulankstomą kėdę, tačiau, tarkime, labai jaukiuose svečių namuose Beračio senamiestyje nebuvo kur statyti net jos: mažyčiame numeryje staliukas tik vienam žmogui, nors numeris dvivietis.

Todėl bendrai „pagyvenimui svetur“ labiausiai verta dairytis į butus. Tiesa, net ir jie ne visi tinkami darbui: štai Tiranoje nelabai buvo kur prisėsti, tik vienas apvalus stalas, prie kurio dirbant nuskausdavo rankos.

Trečias dalykas, kas turi būti kiekvienas „skaitmeninis klajoklis“ – geras tinklų administratorius. Modemai turi tendenciją „nulūžti“ ir reikia suprasti, kodėl (kartais perkrovimo nepakanka); o juk Wifi darbui būtinas, ypač ten, kur roaming‘as labai brangus ir kur negyvensi taip ilgai, kad pirkti vietinę SIM kortelę su internetu (arba jos brangios, arba gigabaitai labai riboti). Čia irgi pliusas butams, palyginus su viešbučiais: modemas ten bent jau visada šalia, tad nėra „silpno signalo“, ir jį gali pasiekti paleisti iš naujo (iki šiol prisimenu, kaip Indijoje atsikalbinėjo viešbučio tarnautojai, paprašyti tiesiog perkrauti modemą: „o kam jums reikia interneto?“; prieš tai iš viso dar aiškino, neva ne modeme problema: „valdžia išjungė internetą“…).

Ketvirtas, labiau asmeninis dalykas: man nepatiko tai, kad per vieną 37 dienų išvažiavimą pravažiavome net 10 šalių (iš jų 5 pabuvome ilgiau). Kitam gal taip būtų smagu, bet aš mėgstu įsigilinti į kultūrą, pasimokyti kalbos ir kalbėti su vietiniais jų kalba – o šiuo atveju gale jau viskas maišėsi: ar čia „dovidženija“ serbiškai, ar makedoniškai… Ateityje stengsiuos ilgesniam laikui „pasinerti“ į vieną kultūrą.

Penktas dalykas – kopijos, kopijos, kopijos! Visų daiktų nepasiimsi, o fiziniai daiktai ir vis mažiau svarbūs. Užtat svarbi informacija. Reikia iš namų pasiimti jos kopijas. Man kopijos pravertė jau antrą išvykimo dieną, kai japonų hakeriai netikėtai nuhakino mano tinklapius ir reikėjo viską ilgai ir nuobodžiai atstatinėti. Ir nors pasidariau visos skaitmeninės informacijos kopijas, pasirodo, vertėjo pasidaryti ir popierinės: prireikė kai kurių tarpukarinių teisės aktų, kurių nėra internete, Lietuvos vietovardžių sąrašų ir kt. Žinodamas, ties kokiomis sritimis dirbame, sau reikalingus dokumentus ir knygų puslapius grįžęs jau persifotografavau. Reikia gerai įsidėmėti ir įvairius kodus, numerius – nes, jei esi kažkur namie užsirašęs, užsienyje tai nepadės.

Tačiau bendrai paėmus per tas 37 d. supratau, kad būti skaitmeniniu klajokliu yra nuostabu ir įmanoma. Ne, tai nėra tos mitologizuotos pasyvios pajamos, kur neva uždirbi nieko nedirbdamas (daugelis jų nėra tokios jau pasyvios, pvz. nuomojamus butus daug darbo prižiūrėti, o tos, kurios tikrai yra pasyvios, paprastai yra uždirbamos labai turtingų žmonių, ir tai nėra toks turtas, kuris paprastai pasiekiamas kiekvienam). Tai – darbas, tik nepriklausomas nuo vietos ir laiko (išskyrus tai, kad privalai turėti interneto bei telefono ryšį). Tačiau šitoks darbas iš karto sukuria gyvenimui tiek naujų galimybių! Ir, svarbiausia, jis, priešingai nei pasyvios pajamos, pasiekiamas daugeliui, net ir visai jauniems žmonėms (man pačiam, beje – 30 metų, tad jau nebesu jaunas, tačiau tokio amžiaus, kurio “karjeristai” dar dažniausiai nė nebūna įpusėję karjeros). Tik reikia norėti ir pasistengti.

Kas gali būti skaitmeniniu klajokliu?

Nesakau, kad rekomenduoju būti skaitmeniniu klajokliu kiekvienam, galinčiam susirasti nuo vietos ir laiko nepriklausantį darbą. Štai savybės, kuriomis turėtų pasižymėti skaitmeninis klajoklis, kad toks gyvenimo būdas netaptų kančia:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų. Viskas, su kuo gyvensite ištisus mėnesius, jums turi tilpti daugiausiai į kelis lagaminus, o jei norite skraidyti pigiais skrydžiais – ir į kuprinę.

2.Nebūti prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis. Bent dalies (tikėtina – daugelio) viso to kažkur nebus, tad teks be to išgyventi savaites ar mėnesius.

3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto. Specialiai neminiu žodžio “tolerancija”: kiek pastebėjau, tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys labiausiai ir yra linkę niekinti nevakarietišką gyvenimo būdą.

4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso. Tai galioja visiems, kas “dirba sau”, ne tik skaitmeniniams klajokliams – bet “skaitmeniniams klajokliams” gali būti sunkiau (pvz. dirbti kurorte).

5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Daugelis “skaitmeninių klajoklių” neuždirba tiek, kiek galėtų, jei nebūtų “skaitmeniniai klajokliai”, nes dauguma pelningų darbų visgi dar reikalauja konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje. Aišku, jie gali, kaip rašiau, sutaupyti gyvendami pigesnėse šalyse – tačiau tai aktualiausia kokiems norvegams ar britams. Lietuva pati dar nėra tokia brangi, kad sutaupyti būtų galima šitiek smarkiai, jog atsipirktų ne tik važiavimo iš vietos į vietą išlaidos, bet ir visos “prarastos pajamos”.

6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio. Tokių tikrai bus, ypač mažiau turtingose šalyse (o juk skaitmeniniam klajokliui verta važiuoti gyventi būtent į jas, kitaip bus labai brangu). Ne kiekvienas butas, kelias, restoranas bus toks, kaip tikitės. Čia – tik keletas nuotykių Balkanuose:
a)Albanijoje vietoje adresų įprasta nurodyti kažkokius tik seniesiems gyventojams žinomus orientyrus. Štai Tiranos buto šeimininkė rašė susitikti prie viešbučio Firenze. Nuvažiavus prie reikiamos sankryžos – jokio viešbučio. Klausinėjame aplinkinių, pardavėjų – niekas tokio nežino. Pasivaikščiojęs toliau į šoną, pamatau apleistą pastatą, ant kurio dar išlikęs užrašas “Hotel Firenze”. Šalimais – tuščia. Aistė visą laiką ieškojo, kur yra WiFi, pamėginti parašyti savininkei el. laišką (gatvėje nebuvo). O aš likau laukti prie apleisto viešbučio. Pasirodė išgėręs senukas ir irgi stoviniavo šalimais. Užkalbinęs jį supratau, kad tai šeimininkės tėvas – bet negreitai, nes jis nemokėjo nė vieno žodžio kitaip, nei albaniškai.

b)Albanija garsėja prastais keliais. Kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Džiaugiuosi, kad man nekilo problemų su nė vienu šių punktų. Manau, kad žmogui gyvenime nereikia daugiau keliasdešimties daiktų – ypač šiais laikais, kai kompiuteris pakeičia galybę kitų dalykų. Nereikia man ir daug patogumų: pavyzdžiui, net ir namie su Aiste dažnai miegame apsikabinę ant neišskleistos sofos, todėl nieko tokio, kad ir užsienyje ne visur bus lova. Prarastus laisvalaikio praleidimo būdus lengvai pakeičiu naujais ar modifikuotais. O žymioje dalyje užsienio kultūrų jaučiuosi geriau, nei “čia ir dabar” (mano širdis pasilikusi ~2003 m. Lietuvoje, kurios nebėra – bet tai jau tema kitam įrašui).

Tesa, kadangi Aistė šiuo metu turi daugiau darbų, susietų su Lietuva, nei aš, tiksliai kada ir kiek būsime “skaitmeniniais klajokliais” dar nesame nusprendę. Tačiau aišku, kad 2018 m. būsime svetur ilgiau, nei kuriais ankstesniais metais ir užsienyje ne tik keliausime, bet ir vykdysime savo veiklas.

Papildymai 2018-2022 m.: Kaip ir kada *iš tikro* tapau skaitmeniniu klajokliu

Straipsnis sulaukė daug dėmesio ir daug kam įdomu, kaip mums sekasi toliau. Papildau:

2018-2019 m. toliau sėkmingai artėjome prie skaitmeninių klajoklių gyvenimo būdo – užsienyje buvome 5,5 mėnesio per metus, iš jų apie mėnesį Kazachijoje, beveik du mėnesius Tailande, mėnesį Kinijoje, vykdėme “Tikslas – Amerika 2018” projektą JAV, trumpesniam laikui aplankėme Kanarus bei Keniją, o 2019 m. sutikome Turkijoje, kur paskui praleidome irgi mėnesį ir į kurią, kaip ir į Balkanus, irgi važiavome automobiliu. 2019 m. laukė pusantro mėnesio Lotynų Amerikoje, mėnuo Indonezijoje, “Tikslas – Amerika” Kanadoje.

Tačiau saldžiausius skaitmeninio klajoklio gyvenimo vaisius netikėtai pradėjau raškyti 2020 m. kovą, kai prasidėjo koronaviruso pandemija. Tada išvykau į dar vieną, jau eilinę, pusantro mėnesio išvyką – į Pietryčių Aziją. Bet sienos staiga užsidarė. Būčiau turėjęs reguliarų darbą konkrečioje vietoje Lietuvoje – būčiau turėjęs, kaip tūkstančiai lietuvių tuo metu, verstis per galvą, kad grįžčiau, gal mokėti didelius pinigus, liūdėti „įstrigęs“.

Bet aš juk skaitmeninis klajoklis! Nesvarbu, kiek mėnesių sienos bus uždarytos – galiu dirbti iš bet kur. Tad pasirinkau tiesiog nuskristi į šalį, kuri su virusu tvarkosi geriausiai ir kur nėra jokio karantino: Pietų Korėją. Ir kol daugelis lietuvių ir europiečių buvo „įstrigę“ Europoje, karantinuoti savo namuose, aš gyvenau Korėjoje, kaip visuomet: derindamas darbus su šalies pažinimu, ten neuždaryta kultūra, gamta ir t.t.

Praleidau Pietų Korėjoje 4 mėnesius. Ir, manau, nuo būtent tada „skaitmeninis klajoklis“ nebėėra “gyvenimas, kurio siekiu” – kaip rašau šio straipsnio antraštėje. Tai – gyvenimas, kurį turiu. Būtent Pietų Korėja tapo pirma šalimi, po kurią ne keliavau, o gyvenau. Balkanai, Tailandas, Indonezija ir kt. visgi buvo labiau kelionės: su atokvėpiais darbui ir poilsiui, lėtesniais tempais, nei seniau, bet struktūruotos. O Pietų Korėjoje pirmą kartą jaučiausi kaip šalies gyventojas, o ne turistas, tegu ir ilgalaikis. Vien Seule pragyvenau virš pusantro mėnesio, kiekvienas miesto rajonas tapo pažįstamas. Korėjiečių žiniasklaidą skaitydavau sužinojimui “kas vyksta pas mus”, mane persmelkė korėjiečių kinas, muzika, kalba, pramogos, kultūra, memai, technika. Pradėjo atrodyti, kad gyvenime gyvenau dviejose šalyse, Lietuvoje ir Pietų Korėjoje. Keturi mėnesiai – juk panašiai tiek šalyje praleidžia koks ERASMUS studentas ir ta šalis neišdildomai įsilieja į jo gyvenimo atsiminimus.

Pietų Korėjoje galutinai apsisprendžiau, jei įmanoma, šalyse, kurias lankau, jei įmanoma, praleisti bent tris mėnesius.

Antras mėginimas: Brazilija; 4 mėn. 2020-2021 sandūroje. Ir nors ankstesni kartai šioje šalyje buvo kiek prisvilę, ji atrodė baugi (buvau ir apiplėštas), per 4 mėn. ir ją prisijaukinau, perpratau, įsijaučiau – o ne tik pamačiau, pajaučiau ar perskaičiau. Tai prieinama tik skaitmeniniam klajokliui ir labai džiaugiuosi šį gyvenimo būdą pasirinkęs!

Vėliau, panedemijai rimstant, nusistovėjo apie 3 mėn. kelionių trukmės tempas – nes tiek galioja kelionių draudimas. 2021 m. laukė išvykos į Centrinę Ameriką su Pietų JAV, Artimuosius Rytus (JAE, Bahreiną, Saudo Arabiją) – ten sutikau ir naujus 2022 metus. 2022 m. keliavome-gyvenome Filipinuose, JAV ir Kanadoje.

Visi mano skaitmeninio klajoklio “klajonių” bei jų maršrutų aprašai yra čia

Komentarai

Tai – kitoks įdomiausių pasaulio vietų sąrašas, nei dauguma. Visas jis pagrįstas mano paties asmenine patirtimi ir įspūdžiais nukeliavus į daugiau nei 120 šalių ir jame bus keli šimtai vietų. Toliau keliaujant, sąrašas plečiamas, bet, kadangi žymią dalį įdomiausių vietų jau esu matęs, jis nebepatrigubės.

Puikiai suprantu, kad ne visiems žmonėms įdomūs tie patys dalykai. Vienus traukia gamta, kitus miestai, trečius – kultūra ar istorinės vietos. Todėl mano įdomiausių pasaulio vietų sąrašas yra suskirstytas į penkis skyrius ir daug posyrių pagal lankytinų vietų rūšis ir, tikiu, kiekvienas atras tai, kas jam įdomiausia.

---

Įdomiausių pasaulio vietų sąrašo skyriai

---

Įdomiausi miestai

Kur yra geriausi pasaulio muziejai, gražiausi pastatai, romantiškiausios gatvelės, karščiausias naktinis gyvenimas ar kurortinės pramogos.

10 įdomiausių miestų pasaulyje | Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Bumo miestai | Inžineriniai statiniai

---

Gražiausia gamta

Įspūdingiausi kriokliai, kalnai, vulkanai, ežerai, miškai, džiunglės ar vietos gyvūnams stebėti.

10 įspūdingiausių gamtos vietų pasaulyje | Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kriokliai | Kalnai ir kanjonai | Dykumos | Olos | Miškai ir džiunglės | Ežerai | Gyvūnija

---

Kultūrinės patirtys

Jeigu jums patinka užsienio šalis ne tik pamatyti, bet ir patirti – čia geriausios pasaulyje idėjos tam.

10 įdomiausių kelionių patirčių pasaulyje | Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Šventės ir ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės

---

Istorinės vietos

Įdomiausi ir autentiškiausi sunykusių civilizacijų griuvėsiai, Viduramžių pilys ir rūmai.

10 svarbiausių istorinių vietų pasaulyje | Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai

---

Baisiausios vietos

Tos, liūdiniausios, bet suteikiančios daug peno apmąstymams: karų, genocidų, sunaikintos gamtos vietos, apleisti miestai ir t.t.

10 niūriausių pasaulio vietų | Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Mirties vietos | Įšalusių karų frontai | Vietos, kurių nebėra

---

P.S. Sąrašo dalys dar nėra pilnai užpildytos: kadangi vietų aprašysiu kelis šimtus, tai užtrunka.

Jei kuri garsi vieta nėra sąraše gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs (visada galite paklausti komentaruose – pakomentuosiu kiekvieną savo pasirinkimą). Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Komentarai

Europoje yra penkios valstybės, turinčios mažiau gyventojų, nei vienas Panevėžys. Tai – Monakas, San Marinas, Andora, Vatikanas ir Lichtenšteinas.

Visos jos gyvuoja daugybę šimtmečių ir yra visiškai unikalios: savo atmosfera, istorija, valdymo sistema. Tenai išlikę tokių dalykų, kurie kitur nunykę ir sukurta tai, ko didesnėje šalyje neįsivaizduotum.

Seniausia Europos valstybė, aukščiausia Europos valstybė, turtingiausia pasaulio valstybė, tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, brangiausių pasaulio butų šalis – visi šie garbingi titulai priklauso Europos mikrovalstybėms.

Nors keliauti vien tik į vieną šių nykštukinių valstybių sunku ar neįmanoma (jos neturi oro uostų), jeigu keliausite į gretimas šalis, pusdienis, praleistas vienoje mikrovalstybių, gali tapti tikru kelionės perlu.

Aplankęs visas penkias Europos mikrovalstybes rašau, kuo gi kiekviena jų yra ypatinga ir ką ten galima atrasti.

Kuo mikrovalstybės panašios?

Visos penkios Europos mikrovalstybės kai kuo yra panašios:

• Kiekvienai Europos mikrovalstybei pažinti pilnai pakanka vienos paros, nebent užsiimtum tokiom pramogom, kaip slidinėjimas.
• Nė viena Europos mikrovalstybių neturi savo valiutos. Daugumoje jų atsiskaitoma eurais, nors nė viena nepriklauso Europos Sąjungai.
• Į nė vieną Europos mikrovalstybę lietuviams nereikia vizos; į daugumą galima patekti nepraėjus jokios sienų kontrolės.
• Nors mikrovalstybėse dėl mažesnių mokesčių kai kas gali būti pigiau, jos yra turtingesnės už aplinkines šalis ir prekių/paslaugų pasiūla ten mažesnė, todėl ten nakvoti dažniausiai neapsimoka ar (Vatikane) ir neįmanoma.
• Tarp populiariausių suvenyrų iš Europos mikrovalstybių – vietinės monetos ir pašto ženklai.
• Mikrovalstybės neturi savo tautybių ar kalbų: jose gyvena tų pačių tautybių žmonės, kaip ir aplinkinėse šalyse, tačiau juos išskyrė istorija.

---

San Marinas – aštrus kalnas Italijos lygumose

San Marinas gimė dar tada, kai gyvavo Romos Imperija – 301 m. – ir jis yra seniausia Europos valstybė. Aplinkui jį valstybės kūrėsi ir žlugo, vienijosi ir byrėjo, o San Marinas niekam neatidavė savo Titano kalno ir aplinkinių žemių.

Ant to kalno šlaito stūksantis San Marino miestas ir yra valstybės širdis bei svarbiausia lankytina vieta. Pasivaikščioti jo gatvelėmis, pažvelgti į tris San Marino senovinius gynybinius bokštus (Guaitą, muziejumi tapusią Čestą ir Montalę), pabūti Centrinėje aikštėje, kurios viename šone – kalno šlaitas žemyn, būtų verta ir tada, jei San Marinas nebūtų nepriklausoma valstybė – tai tiesiog gražus itališkas viduramžiškas miestelis.

O nepriklausomybė jam dar prideda papildomo šarmo. Kaip ir kitose mikrovalstybėse, turistai godžiai perka vietinius pašto ženklus, o sanmarinietiškos euro monetos pardavinėjamos parduotuvėse brangiau, nei yra vertos: tiesiog, kai jos yra šitoks paklausus suvenyras, tikėtis jų gauti kaip grąžą būtų naivu (San Marino eurocentų apyvartoje niekad nemačiau). Priešingai nei Monake, valdovo veido ant monetų ir pašto ženklų nepamatysi. San Marine valstybės galvos – tarsi senovės Romos Respublikoje – yra dvi: du “kapitonai-regentai”. Jie perrenkami kas šešis mėnesius, tad niekas valdžioje ilgai neužsibūna.

Nuo San Marino kalno apsidairęs į visas puses gali matyti valstybės sienas su Italija, kuri iš visų pusių supa San Mariną. Tiksliau, tas sienas įsivaizduoti, nes nieko regimo tenai nėra – rodos, važiuoji per tą patį miestelį ir štai baigiasi Italija, prasideda San Marinas. Apačioje iš kiekvienos valstybės vietos matosi kalnas, San Marino miestas ir jo gynybiniai įtvirtinimai, bet šiaip kalno papėdėje viskas gerokai proziškiau: pastatai nauji, paprasti. Vienintelis skirtumas nuo Italijos – nelabai pamatysi afrikietiškų ar azijietiškų veidų: San Marinas, kaip ir kitos keturios mikrovalstybės, Europos Sąjungai nepriklauso, tad atvykti ekonominiams migrantams ten gerokai sunkiau. San Marinas – paskutinė maža italų valstybėlė, kokių prieš Italijos suvienijimą būta daugiau.

Kaip nukeliauti į San Mariną? Iš Lietuvos geriausia skristi į Milaną (Bergamą) ir San Mariną aplankyti kartu su platesniu pasivažinėjimu po gražius regiono Italijos miestus. Alternatyva – skristi į Riminį (su persėdimu), nes nuo Bergamo iki San Marino – ~400 km.

---

Monakas – milijardierių rojus Viduržemio pakrantėje

Monakas yra pati tikriausia milijonierių valstybė. Ne todėl, kad čia visi daug uždirbtų, tačiau todėl, kad čia labai maži mokesčiai, o pilietybė – beveik parduodama. Todėl į Monaką, saugodami savo turtą nuo įkyrių mokesčių inspektorių ar neprognozuojamų diktatorių savo tėvynėse, imigruoja pasaulio turtingiausieji.

Tiesiog pasiturinčiam Monake nebūtų ką veikti: vienas buto kvadratinis metras ten kainuoja 42 000 EUR, tad vien buto nuoma ar pirkimas bemat viršytų bet kokį mokesčių taupymą. Kainos tokios todėl, kad Monakas yra antra pagal mažumą pasaulio valstybė – laisvų plotų statyboms čia tiesiog nelikę. Viskas nuo jūros iki pat šalies išorinės sienos su Prancūzija (kuri už vos 400 metrų) – užstatyta į kalną “lipančiais” aukštais daugiabučiais namais. Visuose juose kartu paėmus telpa vos 35 tūkstančiai žmonių ir net labai turtingi čia neįpirktų nuosavų sodelių, nes Monakas – ir tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė, kur vienam gyventojui tenka vos 50 kvadratinių metrų šalies teritorijos (įskaitant visas gatves, parkus ir t.t.).

Tačiau norint į Monaką nukeliauti, milijonų nereikia: kai šalis tokia maža, galima čia atvykti (ir viską apvaikščioti) dienos metu, o grįžti nakvoti į pigesnę Prancūziją. Monako pažiba – Monako Senamiestis siauromis gatvelėmis ant kalvos, įsiterpusios į jūrą. Ten gyvena kunigaikščio giminė, esanti nuolatiniame bulvarinės žiniasklaidos dėmesio centre. Kita žymi vieta – Monako kazino, vis dar su “aristokratiškais” reikalavimais aprangai.

Tačiau smagiausia Monake tiesiog pasivaikščioti ir pajusti unikalią jo turtais pertekusią atmosferą. Žiūrėti į įlankoje rymančias milijonierių jachtas ar pajūriu prazujančius Ferarius (tomis pačiomis gatvėmis, kuriose vyksta garsiosios Monako Grand Prix Formulės 1 varžybos). Pasižvalgyti po privačių lėktuvų parduotuvių vitrinas. Pasivažinėti eskalatoriais ir liftais, kurie čia įrengti tiesiog lauke ir nemokami kiekvienam – kad monakiečiams ir svečiams netektų laipioti į aukštutines miesto terasas laiptais. Nueiti į traukinių stotį, nuleistą giliai po žeme tarsi metro (kad neužimtų brangios žemės). Ar Fonteinvilio rajoną, ~1970 m. iškilusį ant dirbtinai jūroje supiltos žemės: šitaip valstybės plotas “paaugintas” 20% ir tokių rajonų planuojama dar daugiau, tik kad ir teritorinių vandenų Monakas turi labai mažai… Todėl kiekvieną kartą grįžęs į Monaką randu, kad vis daugiau ir daugiau gatvių virtusios tuneliais – pastatai pastatyti tiesiog ant jų.

Kaip nukeliauti į Monaką? Geriausia skristi į Nicą ir atvykti dienai. Atstumas nuo Nicos iki Monako – vos 20 km.

---

Vatikanas – katalikybės širdis

Vatikanas – pati populiariausia mikrovalstybė tarp turistų. Piligrimai čia kasmet plūsta milijonais. Nes Vatikane gyvena (ir jį valdo) popiežius.

Vatikanas vienintelis iš Europos mikrovalstybių turi vietų, kurias drąsiai galima vadinti vienomis svarbiausių ir įdomiausių pasaulyje. Visų pirma tai Švento Petro bazilika, viena didžiausių ir didingiausių pasaulio bažnyčių, nuo kurios kupolo viršūnės atsiveria Romos vaizdai. Priešais ją – Švento Petro aikštė supama įspūdingų kolonų. Būtent šioje aikštėje per didžiausias krikščionių šventes susirenka tūkstančiai viso pasaulio piligrimų. Ir, galiausiai, Vatikano muziejus, milžiniškas pastatų kompleksas po kurį eidamas privalomu maršrutu pamatai visas didžiasuias Romos katalikų bažnyčios per šimtmečius sukauptas meno vertybes: kas paaukota, kas padovanota… Pati didžiausia vertybė – Mikelandželo šedevras Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai.

Šios trys vietos – beveik ir viskas, ką galima pamatyti kelionės į Vatikaną metu. Patekti ten paprasta: nėra jokių muitinių ir, kadangi Vatikanas yra Romoje, šalia pat jo “sienų” galima atvažiuoti tiesiog metro ar miesto autobusu. Užtat likusi Vatikano dalis prieinama tik jo darbuotojams ir piliečiams ar su specialiomis ekskursijomis po Vatikano sodus. Susitarti reikia ir kad patektum į garsiąją lietuvių koplyčią Šv. Petro bazilikos rūsyje.

Čia prasideda ir kiti Vatikano keistumai. Jo piliečiu ne gimstama, tačiau tampama įsidarbinus Vatikane, o netekus darbo – pilietybė atimama. Darbas dažnai susijęs su kunigyste, tad dauguma piliečių – vyrai (moterų tik ~30).

Kadaise popiežius valdė gerokai didesnes žemes ir labai normalią valstybę, tačiau likusias teritorijas užėmė Italija, o tai, kas liko, pernelyg maža žemė, kad laikytųsi kaip įprasta valstybė. Juk valstybei reikėtų ir daktarų, ir policininkų, ir verslininkų – tačiau kai Vatikane tegyvena 1000 žmonių, net popiežiaus administracijai vietinių žmonių neužtektų. Vien ambasadorių, vadinamų nuncijais, Vatikanas turi virš 100… Štai kodėl Vatikanas priima piliečiais žmones iš šalies, o daugybės funkcijų – tarp jų, pavyzdžiui, ligoninės, oro uosto ar prekybos centro – Vatikane nėra; vatikaniečiai prireikus šių paslaugų palieka savo mažą valstybę išeidami į Romą. Net Vatikano radijas ir visos ambasados prie Vatikano (Šv. Sosto) veikia anapus Vatikano sienų.

Kaip nukeliauti į Vatikaną? Kadangi Vatikane tėra kelios lankytinos vietos ir jis yra Romoje, turistai aplanko Vatikaną tiesiog tarsi vieną Romos rajoną kelionės į Romą (ar Italiją) metu. Patekti į uždaras teritorijas galima tik su specialiais susitarimais ar ekskursijomis.

---

Andora – kalnuočiausia Europos šalis

Andora yra aukščiausia Europos valstybė: ji įsikūrusi Pirėnų kalnuose ir vidutinis jos aukštis – 1996 m.

Nenuostabu, kad didelė dalis keliautojų čia atvyksta slidinėti. Kita dalis – apsipirkti: Andora įsikūrusi tarp Prancūzijos ir Ispanijos ir PVM joje mažesnis. Abu pasienio miesteliai – Sant Žulija de Lorija prie Ispanijos ir Pas de La Kasa prie Prancūzijos – tapę tikromis parduotuvių zonomis, kur aplinkinių šalių žmonės tąso pirkinius dėžėmis. Beje, Andora vienintelė iš Europos mikrovalstybių turi tikras sienas (su selektyvia pasų kontrole), bet atsiskaitoma ten eurais (iki euro įvedimo tikdavo ir pesetos, ir frankai).

Andora yra ir didžiausia iš Europos mikrovalstybių – Vilniaus miesto dydžio. Tačiau gyventojų joje – tarsi Alytuje (~77 tūkst.). Didžioji šalies dalis – nepražengiami kalnai. Žiemomis kartais ir nepravažiuojami: dėl visa ko, be eilinio slidinėti į Pas de La Kasa slidinėjimo kurortą keliančio “trumpojo lynų kelio”, pastatytas ir kitas, ilgasis, slidininkus “atskraidinantis” beveik iš pat sostinės – praverčia, kai kelias užpustomas (dėl to įrengtas ir tunelis). Sostinė Andora La Vieja įsikūrusi slėnyje (nepaisant to tai – aukščiausia Europos sostinė). Jos bene garsiausia vieta – stiklinė spa piramidė. Šiaip Andoroje lankytinų vietų mažai: kad ir kaip didingai stengėsi valdžia jas aprašyti savo išleistame kelionių buklete, nuvažiavus ten apimdavo nusivylimas, kai kažkoks “gerai žinomas kryžius” pasirodydavo besąs toks pakelės kryželis, kokio Lietuvoje išvis niekam neateitų į galvą siūlyti lankyti. Bet savo dvasią, savo stilių Andora tikrai turi – į atmintį įstringa aukšti andorietiški pastatai šlaitiniais stogais.

Ar Andora yra “valstybė” galima suabejoti: mat valstybės galva ten ne vietinis valdovas ar premjeras, o… Prancūzijos prezidentas ir vieno Ispanijos miestelio Urgelio vyskupas (ar, tiksliau, jų pasiuntiniai). Andora yra keistas Viduramžių likutis, kuomet “nepriklausomos valstybės”, kaip jas suprantame šiandien, beveik neegzistavo, Europa buvo padalinta tarp įvairių visokiausiais ryšiais susijusių dinastijų ir bažnytinių organizacijų. Būta daug kondominiumų – bendrų valdų, viena kurių buvo Andora. Tiesa, dabartinėje demokratiškoje Europoje abu Andoros “valdovai” gerbia andoriečių valią ir valdo šalį tik simboliškai. 1993 m. jie atsisakė ir Viduramžiais nustatytos duoklės (iki pat tų metų Prancūzijos prezidentui Andora kas antrus metus siųsdavo ~460 dolerių, o vyskupui – ~12 dolerių, šešis kumpius, šešis sūrius ir šešias vištas).

Beje, oficiali kalba Andoroje – nei ispanų, nei prancūzų. Andora – vienintelė pasaulyje šalis, kurioje oficiali kalba yra katalonų. Taigi, kol likusi Katalonija nesėkmingai stengiasi atsiskirti nuo Ispanijos, galima sakyti, kad vienas Katalonijos gabalėlis aukštai kalnuose jau yra laisvas daugybę šimtmečių.

Kaip nukeliauti į Andorą? Patogiausia skristi į Barseloną ir atvažiuoti iš ten (~200 km).

---

Lichtenšeinas – naujas klimatas kas kilometrą

Lichtenšteinas yra įsikūręs šlaite. Apačioje per visą valstybės ilgį driekiasi Reino upė, anapus kurios – Šveicarija. Tuo tarpu pasukus į priešingą pusę serpantinais kylama į kalnus pro Trisenbergo miestelį, pro tunelį į Malbuno slidinėjimo kurortą, už kurio – Austrija.

Kad ir koks mažas bebūtų Lichtenšteinas, gamtiškai jį sudaro visiškai skirtingos zonos. Kai keliavau ten pirmą kartą, palei Reiną, kur išsidėsčiusi ir Lichtenšteino miestelių grandinė bei mažytė sostinė Vaducas, buvo šilta, tuo tarpu pranėrus Lichtenšteino tunelį visą žemę kaustė sniegai. Kai keliavau kitą kartą, sniego nebuvo niekur – tačiau visa šalies apačia skendėjo rūke, o viršuje buvo visiškai giedra, švietė saulė. Kaip ne kaip, žemiausias Lichtenšteino taškas – 429 m aukštyje, o aukščiausias – 2599 m. Įspūdinga, kai Lichtenšteino plotis – vos 10 km!

Lichtenšteinas – pati turtingiausia Europos valstybė (kai kuriais duomenimis – ir pasaulio). Taip pat Lichtenšteinas – paskutinė Europos valstybė, kurioje moteris negali paveldėti sosto. Taip jau yra su tom mikrovalstybėm: “senoji tvarka” ten išlieka gerokai ilgiau, nei didelėse. Juk ten žmonių mažai (Lichtenšteine – 35 tūkst.) – tad maža tikimybė ir kad tarp jų atsiras aršūs radikalių pokyčių aktyvistai (pvz. feminizmo, marksizmo, monarchijos nuvertimo). Kai nėra narystės tokiose organizacijose kaip Europos Sąjunga, mažiau ir spaudimo iš užsienio.

Be to, ir valdžia yra arčiau žmonių, todėl net toks nedemokratinis režimas, kaip kunigaikščių dinastija, jiems visai patinka: juk tą kunigaikštį kiekvienas lichtenšteinietis yra matęs daugybę kartų, ženkli dalis šalies piliečių – su juo bendravę. Todėl kunigaikščio prašymu lichtenšteiniečiai, juo pasitikėdami ir bijodami antraip valdovo netekti, netgi referendumu pritarė išplėsti jo galias ir “susiaurinti” demokratiją. Ir niekam nekeista, kad valstybės užsienio politika sutampa su Lichtenšteino kunigaikščio šeimos politika: pavyzdžiui, iki 2009 m. šalis nepalaikė diplomatinių santykių su Čekija ir Slovakija, mat komunistinė Čekoslovakija po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavo kunigaikščių šeimai priklausiusias žemes.

Jei Lichtenšteino kunigaikščių gebėjimas atsispirti pokyčių vėjams dar paaiškinamas šalies mažumu, tai gebėjimas išsigelbėti nuo užsienio okupantų gali atrodyti stebuklingas. Juk Lichtenšteine gyvena vokiečiai – o visas tokias vokiečių valstybėles vieną po kitos panaikino Vokietiją suvienijęs Bismarkas, vėliau jo darbą tęsė Hitleris (užėmęs Austriją). Lichtenšteino kunigaikščiui valdas tikriausiai išgelbėjo artumas su neutralia Šveicarija: kitur Europoje dešimtys panašių Lichtenšteinų XIX a. nukeliavo į istorijos knygas.

Kaip nukeliauti į Lichtenšteiną? Artimiausias oro uostas, į kurį skrendama iš Lietuvos – Memingeno Vokietijoje už ~100 km.

---

Ar dar pasaulyje yra mikrovalstybių?

Mikrovalstybėmis kartais dar pavadinamos Malta ir Liuksemburgas. Tačiau gyventojų jos turi bent 10 kartų daugiau (450 ir 700 tūkst.), Liuksemburgo ir plotas šešis kartus didesnis nei didžiausios mikrovalstybės Andoros. Malta ir Liuksemburgas turi oro uostus, priklauso Europos Sąjungai. Todėl su mikrovalstybėmis jos turi nedaug bendro ir šiame straipsnyje neaprašomos.

Tokių mikrovalstybių, kaip Vakarų Europoje, kad valdytų tik istorijos vingiuose išlikusį mažą žemės plotelį, niekur kitur pasaulyje nėra. Tačiau yra salų-valstybių ar salynų-valstybių, kurie taip pat yra panašiai mažo ploto ir gyventojų skaičiaus. Daugiausiai tokių – Okeanijoje.

Monakas, Lichtenšteinas, Vatikanas, Andora ar San Marinas?

Norite nukeliauti į vieną mikrovalstybių? Kadangi jūsų laikas mikrovalstybėje sudarys tik dalį kelionės, rinkdamiesi, kur keliauti, atsižvelkite ir į tai, ką pamatyti aplink. Mikrovalstybių pliusai, minusai ir ypatumai:

Valstybė	Pliusai	Minusai	Ką veikti?
Andora	Slidinėjimo, apsipirkimo galimybės, kalnų vaizdai. Aukščiausia Europos valstybė ir sostinė. Turi pasienio kontrolę ir kalbą, kuri kitur nėra oficiali – todėl Andoroje labiausiai jautiesi kaip atskiroje valstybėje	Nėra tikrų lankytinų vietų	Andora La Vieja, Pas de la Kasa
Lichtenšteinas	Skirtingo klimato zonos tokioje mažoje valstybėlėje. Vaizdai nuo kalnų į Reino slėnį. Slidinėjimas. Turtingiausia Europos (pasaulio?) valstybė	Nėra tikrų lankytinų vietų	Kelias į Malbuno slidinėjimo kurortą, Vaducas
Monakas	Turtinga atmosfera. Tankiausiai gyvenama pasaulio valstybė. Patogu nuvykti iš Lietuvos (per Nicą)	Brangu	Senamiestis, pasivaikščiojimas po likusius rajonus
San Marinas	Nuostabus San Marino miestas ir pilys, it suaugusios su Ticiano kalnu. Seniausia Europos valstybė	Sunku nusigauti iš Lietuvos	San Marino miestas ant kalno, jo centrinė aikštė, katedra, pilys
Vatikanas	Pasaulinės reikšmės architektūros ir meno stebuklai. Religinė ir istorinė reikšmė. Katalikybės širdis. Aplink – Roma, kur irgi daug lankytinų vietų.	Nesijaučia, kad būtum atskiroje nuo Italijos valstybėje (labiau kaip milžiniškame vienuolyne).	Šv. Petro bazilika, Šv. Petro aikštė, Vatikano muziejus

Komentarai

Pervažiavęs Albanijos sieną pasijunti patekęs ne į kitą šalį, o į kitą žemyną.

Kitur Europoje to nebeišvysi! Žmonių, kasdien vilkinčių tautiniais drabužiais. Miestelių gatvių, sklidinų jaunimo. Šitiekos palaidų gyvulių. Tokių laukinių kalnų kelių. Tokių chaotiškų miestų, kuriuose eismo taisyklės tiesiog pamirštos. Ir tokių pigių Viduržemio kurortų.

Albanija dešimtis metų tūnojo visiškoje izoliacijoje. Jos diktatorius Enveris Hodža buvo susipykęs ir su Vakarais, ir su Rytais, paranojiškai apsistatė šimtais tūkstančių bunkerių ir tarė – Albanijai jokio užsienio nereikia.

Diktatorius mirė. Albanija atsivėrė pasauliui – kartais net naiviai labai. Bet širdyje albanų tauta dar – visiškai unikali ir atkira. Jauniausia Europoje. Kalbanti į nieką nepanašia kalba.

Pridėkite prie to didingą gamtą ir senus rytietiškus miestus jos apsupty, daugelį modernaus gyvenimo pliusų su mažai minusų – ir suprasite, kodėl Albanija mane sužavėjo.

Albanijai skyriau 12 dienų, aplankiau daugelį jos lankytinų vietų (kalnus, miestus, kurortus) ir dalinuosi savo patirtimi, nuotykiais bei siūlymais, kurie, tikiuosi, padės apsispręsti, ar kelionė į Albaniją – jums ir, jei taip – ką joje lankyti ir veikti.

Kalnai – Albanijos dvasia ir nuotykis

Kalnai yra Albanijos esmė. Visa šalis tokia: kalnai seka slėnius, kol atsiremia į Viduržemio jūrą. Kelionė į Albanijos kalnus – vis dar nuotykis, gal paskutinis toks Europoje. Net važiuodamas automobiliu ten niekad nežinai, kas lauks už kampo: gal tiesiog piemuo lydės eilinę avių ar ožkų bandą, gal pakelės baro šeimininkas bus patiesęs virvę (kad pristabdytum), gal duobėtas asfaltas išvis pasibaigs, o gal kelią pastos užvirtę akmenys.

Galbūt keltas per ežerą plauks, o gal neplauks. Mums nepasisekė. Komano ežero keltas nuo kurio denio per 2 val. reisą, sakoma, atsiveria vieni gražiausių Albanijos kalnų vaizdų, rymojo uoste. “Nebeplaukia” – pasisukiojusiems 20 min. mums pasakė. O juk oficialiame tinklapyje rašoma, kad turi plaukti… Teko apsisukti. Grafikų Albanijoje nelabai yra. Kaip ir takelių kalnuose, šaligatvių už miestų centrų. Užtat daug erdvės neplanuotiems nuotykiams!

Štai kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Niekur kitur gyvenime nieko panašaus nepatyriau, o po kalnuotus kraštus keliavau daug. Svarbiausia, kad visa tai atsitiko ne kur tarp kaimų, o valstybinės reikšmės kelyje Džirokasteris-Korčė, garsėjančiame savo grožiu. Ir tuo, kad 170 km atstumą tenka važiuoti bent 4 val. (nevietiniams – ~6 val.). Kol saulė dar nebuvo nusileidusi, regėjome tarpeklius be tvorelių, gausybę paminklėlių žuvusiems vairuotojams. Todėl pamesti kelią nejauku.

Tačiau dėl vieno Albanijoje baimintis nereiktų: nusikaltimų. Taip, albanų mafija vakaruose turi nekokį įvaizdį, bet iš tikro ši šalis – saugesnė už Lietuvą. Kaip tikri kalniečiai, albanai vertina svečius. Labai didžiuojasi, kad per Antrąjį pasaulinį karą tapo vienintele Europos šalimi, kur žydų padaugėjo (dešimt kartų): nes iš aplinkinių šalių pas juos subėgusiųjų garbės kodas neleido atiduoti Albaniją okupavusiems fašistams.

Tas nuo neatmenamų laikų sekamas garbės kodas vadinamas Kanunu. Ir šiaurės Albanijos kalnų kaimuose jo laikomasi labai rimtai. Liūdiniausiai pagarsėjusi tradicija – albanų kraujo kerštas. Jei nužudė tavo šeimos vyrą – privalai nužudyti kurį nors suaugusį žudiko šeimos vyrą. Užburtas “kraujo keršto” ratas gali suktis dešimtmečius.

Nevyriausybinių organizacijų teigimu, kas penkta žmogžudystė Albanijoje – tradicinis kerštas. Yra net įsteigtas “kraujo kerštų sureguliavimo komitetas”, bandantis užglaistyti įsisenėjusius giminių karus. O taikiniu tapusių šaimų nariai “užsibarikaduoja” namuose, mat Kanunas neleidžia žudyti namie. Niekur kitur Europoje nieko panašaus neįsivaizduotum…

Albanijos miestai-muziejai

Prieš važiuodamas į Albaniją susitaikiau, kad gražių miestų ten galiu ir nerasti. Taip jau būna šalyse po komunistinių diktatūrų: keli gražūs pastatai, kurių nuotraukos papuošia bukletus turistams, o viskas aplink – nuobodūs miegamieji rajonai.

Išties, daugelis vidutinio dydžio Albanijos miestų tokie ir yra (tik centrai sutvarkyti).

Bet, laimė, diktatorius Hodža paliko kelis “miestus-muziejus”, kur senamiesčių išvis negriovė. Dabar jie, gražiai nudažyti, naktimis skoningai apšviečiami – tikra Albanijos turizmo pažiba.

Garsiausias – Beratis, kurio musulmoniško Mengalemo rajono gatvelės kalno šlaite praeinamos tik pėstiesiems. Slidžiais akmenimis jie kopia į savo baltus tradicinius namus. Kai kurį prireikia suremontuoti, statybines medžiagas užsigabena asilais ir mulais.

Ne mažiau gražūs du istoriniai krikščioniški Beračio rajonai: Gorica ir Kalaja (“pilis”), stūksanti ant aukšto kalno. Vien pastarojoje veikė 20 cerkvyčių – bet, kaip ir visur Albanijoje, dauguma jų tebėra amžiais užrakintos, o viena – pati įspūdingiausia – paversta Onufrio religinio meno muziejumi. Ten suvilktos ir gražiausios ikonos iš visų kitų cerkvių – komunizmas žlugo, atėjo religinė laisvė, bet bažnytinių turtų iš šitokių muziejų tikintiesiems negrąžino (gal tų tikinčiųjų per mažai).

Savo pilimi garsėja ir antras miestas-muziejus Džirokasteris. Sutapimas ar ne, bet diktatoriaus Hodžos gimtinė. Gal todėl senamiesčio nesugriovė? Išliko net keturaukščiai vietos žemvaldžių namai ant aukšto kalno, nuo kurių balkonų šie stebėdavo žemai žemai slėnio laukuose plušančius jų darbininkus.

Trečiasis išsaugotas Albanijos istorinis miestelis – Kruja, iš kurio pilies kadaise valdė Skanderbegas. Albanai giriasi, kad Skanderbegas apgynė krikščionišką Europą nuo Osmanų, ir jį mylėjo bei gerbė visos pastarosios Albanijos valdžios: net italų fašistai, net komunistai. Diktatoriaus Hodžos dukra ir žentas Krujos pilyje suprojektavo Skanderbego muziejų, kuris labiau primena paminklą. Pripratus prie pilko abstraktaus sovietinio meno ir gigantomaniškų memorialų, muziejaus mozaikos, dioramos, paveikslai pasirodė labai spalvingi, netikėtai įdomūs. Bet Albanijoje neturėtum ieškoti Rytų Europos: nepaisant istorinių panašumų, Albanija – atskiras pasaulis.

Albanams užsienio kalbų nereikėjo

Viena vietų, kur tą Albanijos atskirumą neabejotinai pajusite – kalba. Nepadės nei rusų, nei anglų, nei vokiečių, nei prancūzų kalbų žinios – nes albanų kalba nepanaši į nė vieną jų. “Labas” yra “Tungjatjeta” (Tundžateta), “Ačiū” – “Faleminderit”, “Viso gero” – “Mirupafshim”, o pati Albanija – “Shqiperia” (tarti “Ščiperija”).

Dėl savo kalbos – ir apskritai atskirumo – albanai kompleksuoja. Tie, kurie moka bent kelis užsienietiškus (angliškus, itališkus) žodžius, visuomet mėgina jais kalbėti – net jei užkalbintum albaniškai. Bet gana žymi dalis albanų – įskaitant ir dalį svečių namų ar restoranų darbuotojų – nė paprasčiausių nealbaniškų žodžių nemoka (nežino “one”, “two”, “three”, “how much?” ir pan.).

Vyresniems viso to nereikėjo. Jų šalis buvo uždaryta it kalėjimas. Net ne taip, kaip Lietuva prie sovietų. Juk Sovietų Sąjunga valdė aibę tautų, 250 mln. žmonių, tad lietuviai net tada turėjo galimybę pažinti kitokias šalis ir kultūras: gruzinus, armėnus, uzbekus…

O Albanijoje tegyveno 3 mln. žmonių, ~95% albanai. Albanijos išorinė siena jokiam albanui neplytėjo toliau 100 km nuo namų. Ir ta siena – neįveikiama riba. Mėginančius išvykti saviškius šaudydavo, o iš užsienio įsileisdavo tik keletą komunistų diktatoriaus Hodžos gerbėjų. Dėl visa ko Tiranos oro uosto atvykimo salėje juos pasitikdavo kirpyklos ir albaniškų drabužių parduotuvės – kad prisiderintų prie komunistinėje Albanijoje privalomo stiliaus.

Albanija – apleistų bunkerių žemė

Įspūdingiausias ir niūriausias Hodžos palikimas – Albanijos bunkeriai. Vienur rašoma, kad jų pastatyta 300 000, kitur – 700 000, arba po vieną kiekvieniems keturiems žmonėms. Jų pilna visur: paplūdimiuose ir pilyse, palei kelius ir miestų centruose. Daugelis dabar apleista. Albanija – tikras digerių (apleistų vietų tyrinėtojų) rojus.

Mažieji bunkeriai statyti tam, kad, priešui užpuolus, ten sulindę civiliai galėtų šaudyti. Kad Albanijos priešams pulti neapsimokėtų – nes užpuolę patirtų begalę nuostolių. O tų priešų vis gausėjo. 1945 m. tokiais tapo Vakarų valstybės (Albanija net apšaudė britų laivus), 1948 m. – gretima komunistinė Jugoslavija, 1961 m. – Sovietų Sąjunga ir, galiausiai, 1978 m. – Kinija. Pastarosios trys šalys, pasak Hodžos, ne taip suprato komunizmą. Mao Dzedunas ir Stalinas neva gerai suprato – bet jie mirė, po jų mirties SSRS ir Kinijos režimai sušvelnėjo, ir Hodža liko vienintelis šitoks radikalas valdžioje.

Tad Hodža visą gyvenimą (iki 1985 m.) Albaniją valdė kaip Stalinas. Apie tuos žiaurumus šiandien gali sužinoti milžiniškuose Tiranos bunkeriuose: BunkArt 1 priemiestyje, kur karo atveju būtų slėpęsis patsai Hodža su ministrais ir BunkArt 2 centre, po teisingumo ministerija. Pasakojimai ten meniški, su videoinstaliacijomis ir skulptūromis, ūžiančiais senais televizoriais (amžinai transliuojančiais diktatoriaus kalbas). O autentiška daugiaaukščio bunkerio atmosfera slegia tik labiau.

Kai kurios Albanijos diktatūros istorijos net mums, paragavusiems komunizmo, atrodo tarsi iš Orvelo knygų: štai nuotraukos Hodžos laikais būdavo nuolat retušuojamos ištrinant iš jų į juoduosius sąrašus patekusius politikus. Iš albanų-kinų krepšinio mačo nuotraukos, susipykus su Kinija, pašalinti kinų krepšininkai, o ant 1912 m. nepriklausomybės deklaracijos akto prirašyti neva jį pasirašiusių komunistų vardai.

Be to, Enveris Hodža – vienintelis pasaulyje diktatorius, visiškai uždraudęs religiją. Visos mečetės ir bažnyčios prie jo uždarytos, daugelis – nugriautos. Dabar religinė laisvė sugrįžo, Tiranos centre vyksta trys didelės statybos: katalikų katedros, stačiatikių katedros ir didžiosios mečetės. Visas finansuoja užsieniečiai. Vietiniai stokoja ir pinigų, ir tikėjimo: nors oficialiai 70% musulmonai, 20% stačiatikiai ir 10% katalikai, moterų su skarelėmis čia nepamatysi, islamui šventą penktadienį mažoje centrinėje Tiranos mečetėlėje tesimeldė keliasdešimt vyrų. Ir kas užpildys tą naują didžiąją?

Viena labai vietinė religinė tradicija, kuri dar visai alsuoja – bektašizmas. Musulmoniškas tikėjimas, kad Koranas turi dvi prasmes – tiesioginę ir svarbesnę perkeltinę. Bektašiai eina melstis į tekes, ant žymių praeities bektašių kapų. O didžiausia bektašių švetykla pasaulyje – Tiranoje neseniai pastatytas Bektašių pasaulio centras, kuriame – ir jų muziejus.

Tirana: iš naujo gimusi Albanijos sostinė

Apskritai, tokios naujos vietos kaip BunkArt ar Bektašių centras ir yra Tiranos pažibos. Nes į šį miestą sostinė perkelta tik 1912 m. ir nelikę beveik nieko senesnio.

Prie Hodžos Tirana buvo vienas didelis miegamasis rajonas (išskyrus centre likusias tarpukarines ir fašistinės Italijos pastatytas ministerijas). Galvodamas, kaip gelbėti padėtį, tuometis miesto meras socialistas Edis Rama 2005 m. sumanė daugiabučius privalomai perdažyti, išpaišyti ant jų visokias figūras ir piešinius. Ta programa sulaukė tarptautinių liaupsių: neva miestas tapo gyvas, gražus. Edis Rama net TED kalbą apie tai sakė.

Tačiau tikėjęsis išvysti “spalvingą Tiraną” gavau nusivilti. Gal dažai nekokybiški buvo, bet per keliolika metų Ramos perdažyti pastatai visiškai išbluko, apsilaupė ir vėl atrodo tarsi nieko nedaryta.

Socialistas meras ilgam nepakeitė komunistų pastatyto miesto, užtat jį pakeitė kapitalistai. Albanų verslininkai vieną po kito stato įspūdingus pastatus, lankytinas vietas. Iškilo didžiulis prekybos centras, kuris gėdos nedarytų ir Lietuvoje, pirmieji dangoraižiai. Ant gretimo Dajti kalno gali pasikelti nauju lynų keltuvu (15 minučių skrydis), o ant jo viršaus stūkso ratu besisukantis restoranas. Dar vienas toks SkyBar pastatytas Tiranos centre. Apskritai man, kaip mėgstančiam pasidairyti iš aukštai, Albanija pasirodė bene geriausia tam šalis pasaulyje, nes kiekviename mieste ten pastatyti nauji barai ir restoranai paskutiniuose aukštuose, apžvalgos aikštelės.

Ir dar Tirana neįtikėtinais tempais plečiasi į šalis. Juk Albanijoje dar visai neseniai buvo įprasta turėti daug vaikų (dar 1960 m. vidutniškai(!) albanės išaugindavo po septynis vaikus, 1975 m. – penkis), dėl ko pas albanus kaip niekur Europoje gausu jaunuolių. Klesti vestuvių pramonė, naujų butų statybos. Pirmuose naujų pastatų aukštuose – gražios parduotuvės, restoranai, picerijos, kavinės. Ir “Albanų Turniškės” Tiranoje, kur Hodža gyveno, daugiabučiais apstatytos (Hodžos namas – paliktas tuščias).

Didieji Albanijos kontrastai

Kai kurie nauji Albanijos pastatai – įspūdingi neoistoristiniai, su kolonomis, statulomis, tarsi Europoje senais laikais. Kiti – labai spalvingi. Po socialistinių “dėžučių” (atrodančių dar liūdniau, nei Lietuvoje) statybos dešimtmečių albanai pasiilgo išskirtinės architektūros.

Viena, ko trūksta – graži aplinka. Visoje Albanijoje kontrastai milžiniški: štai prabangus viešbutis, o greta – šiukšlėmis užpiltas sklypas ar ant praeivių bei automobilių lojantys benamiai šunys. Štai ką tik atidarytas itališkas restoranas, o šalia – nebaigto statyti namo liekanos (“vystymosi policija” griauna nelegalias statybas, bet griuvėsių valymu nesirūpina). Štai naujas daugiabutis, o netoliese – šiukšlių konteineriai, kur pasicypsėdamos išlenda-įlenda pelės (iš tolo tas cypsulys girdėjosi!).

Viduje viskas gali būti neįtikėtinai vakarietiška – bet iš karto už durų lauks kita realybė. Įprasta, tarkime, reklamas (“parkingas”, “plovykla”) tiesiog išterlioti ant sienos grafiti purkštuvu. O Vakarais daug kur įsivyrauja tamsa: net centrinėje Tiranos Skanderbego aikštėje nėra šviestuvų, o po kai kuriuos rajonus rekomenduojama vaikščioti su žibintuvėliais (kai koja įsmuko į duobę šaligatvyje, paruoštą ateityje pasodinti medį, supratau, kodėl). Šypsenų iš aptarnaujančio personalo irgi mažiau, nei mūsuose: kalbama tiesiai, neapvelkant sakinių mandagiais žodeliais.

Bet patiems albanams, atrodo, tai nė motais – jie taip įpratę. Kaip tik vakarietiška ekologija atrodo jiems kvailokas dalykas. Kaip ir vakarietiška tvarka. Kaip ir europietiškos kelių eismo taisyklės. Albanai važiuoja visur, kur yra vietos: gali pasukti net žiedu prieš eismą, jei taip arčiau; jei telpa, iš trijų juostų padaro keturias, o iš keturių – penkias ir pypia tiems, kas važiuoja taisyklingai. Arba lenkia užvažiuodami ant pėsčiųjų salelės. O palieka automobilius čia pat ant važiuojamosios dalies, įjungę avarinius žibintus. Stovėjimas visose gatvėse nemokamas, bet vietų jam taip trūksta…

“Viskas todėl, kad neseniai išmokome vairuoti” – pasakojo vienas albanas. Juk prie Hodžos skurdžiojoje Albanijoje iš viso tebuvo 2000 automobilių ir net policininkai patruliuodavo dviračiais. Dabar važiavimo dviračiu tarsi automobiliu (viduryje kelio) kultūra likusi tik šiauriniame Škoderio mieste. Dauguma albanų nusipirko Mersedesus. Kiek skaičiavau, maždaug 35-40% visų šalies automobilių – “Mercedes Benz”. Dažniausiai dideli ir senoki, bet Mersedesai. Kalbama, kad daugelis vogti Vakaruose.

Albanai žvalgosi į Vakarus. Netgi labai. Tik kadangi jie šitaip nutolę nuo tų Vakarų, tas žavėjimasis įgauna mums keistas formas. Štai albanai, nebūdami ES nariai, visur kur kabina Europos Sąjungos vėliavas. Vieną Tiranos centro bulvarą jie pervadino Džordžo Bušo vardu. Kai “Coca Cola” pastatė fabriką atsirado Kokakolos gatvė, neseniai – Donaldo Trampo gatvė. Albanai labai džiaugiasi užsienio lyderiais, kurie parodo anksčiau izoliuotai Albanijai nors kokį dėmesį. Net atkeliavusio popiežiaus pasitikti šimtai tūkstančių atėjo, nors tikinčių katalikų tiek tikrai nėra. Ir paminklą jam pastatė. Priešais piramidę, turėjusią tapti Enverio Hodžos muziejumi, o dabar apleistą.

Sarandos kurorte veikia viešbutis “Porto Edda”. Porto Edda – taip italų fašistai okupacijos metu pervadino tą miestą (Musolinio dukters Edos garbei). Bet albanai nesigilina, italus jie myli. O vienos dažnesnių reklamų Albanijoje – “Amerikos loterija”. Teisė gyventi JAV albanams dar atrodo tikras aukso puodas, ir ištisa pramonė padeda siekti Žalios kortos.

Albanijos kurortai jau vilioja vakariečius

Patys Vakarai apie Albaniją ilgą laiką girdėjo vien neigiamus dalykus: nelegalai, suteneriai, prostitutės… Dabar užienio turistai jau atranda ir pigius, bet kokybiškus kurortus. Kasmet Albaniją aplanko 4 mln. turistų – dvigubai daugiau, nei Lietuvą. Tiesa, dauguma atkeliauja iš aplinkinių šalių: graikai atplaukia vienai dienai iš Kerkyros, italai pigesnėms atsotogoms, kosoviečiai – nes pas save neturi jūros.

Didžiausias Albanijos kurortas – Saranda pačiuose šalies pietuose. Tai nemažas ir sparčiai augantis miestas su pajūrio promenada, puikiais (bet nebrangiais) restoranais, siūlančiais itališką ir graikišką mastą (ne prastesnį, nei Italijoje ir Graikijoje), ir, aišku, baru pačioje viršūnėje (juo virto Sarandos pilis). Ko nerasi niekur Albanijoje, tai vakarietiškų prekių ženklų, ypač greito maisto tinklų – kai Albanijoje viskas pigu, skanu ir daug, jie sunkiai pakonkuruotų.

Vakariečiai labiau nei Sarandą giria Albanijos rivjeros miestelių grandinę, stūksančią palei kalnų šlaitus. Aplinka natūralesnė, bet iki paplūdimių iš kai kurių miestelių tenka eiti kokius du kilometrus. Tiesa, paplūdimius ten supa didinga gamta – ko vertas vien Džipės (Gjipe) paplūdimys kanjono pabaigoje.

Vuno miestelyje pakrantės kelias taip susiaurėja, kad vienu metu mašinos tegali važiuoti iš vienos pusės (yra šviesoforas). Didžiausias miestelis – Himara, gyvenamas graikų – tačiau daug jų emigravo į Graikiją, cerkves griovė dar komunistai, todėl senamiestis ant kalno liko it apleistas. Dar viena “žaidimų aikštelė” apleistų vietų mėgėjams.

Kaip ir Porto Palermo pilis, XIX a. vaduko Ali Pašos Tepelenos tvirtovė ant jūros kranto. Formaliai tai lyg muziejus, bet jokių eksponatų ten nėra, o viduje jautėmės it įkišę nosis ten, kur niekas seniai nebuvo: išgraviruoti itališki užrašai (fašizmo laikų?) aprašinėti albaniškais “Nafta”, “Benzinas” ir pan. (komunizmo laikų?), menės, kuriose teko pasišviesti žibintuvėliu. Paaiškinimų – vos keli, ir tie patys – abejotini (teigiama, neva pilis statyta prieš 200 metų, nors pagal architektūrą atrodo daug senesnė). Link pilies einama pro tokius šiuolaikinius griuvėsius, kad jei žemėlapis nesakytų priešingai, nesitikėtum tako gale ko rasti. Pakeliui sutikome pilies darbuotoją, bet pinigų jis iš mūsų neėmė, nors turėjo imti.

Sarandoje ir Albanijos Rivjeroje ne vien kaitinamasi saulutėje: iš ten paprasta nukeliauti prie dviejų tikrai įdomių lankytinų vietų. Pirmoji – miške tūnantis Butrinto romėnų miestas: griuvėsiai nėra labai dideli, bet viską atperka puikūs piešiniai, kaip viskas atrodė seniau – įsivaizduoti lengviau, nei daugelyje kitų panašių vietų. Antroji – pasaulyje mažai analogų turintis Žydrosios akies šaltinis, kur iš nenustatyto gylio požeminis vanduo nuolat veržiasi taip greitai ir gausiai, kad iš niekur nieko prasideda ištisa upė. Atrodo, šaltinis paneigia fizikos dėsnius: kaip gi jo vanduo gali be perstojo kilti į viršų su tokia jėga, kad net susidaro vandens kupolas?

Į šiaurę nuo Albanijos Rivjeros – Logaros perėja, kur kelias vingiuoja atverdamas vis gražesnius labai žydros jūros vaizdus. Dar toliau – Vliorės, Dureso miestai. Pastarasis garsėja romėniškų pirčių, amfiteatro liekanomis, bet šiaip, be Butrinto, niekas iš Antikos laikų Albanijoje labai nenustebino.

Mes Albanijoje lankėmės spalį (klimatas spalį – kaip Palangoje vasarą), tad visur buvo tuščia, o dviejų kambarių buto nuoma Sarandoje kainavo 10 eurų už naktį. Paplūdimiai nėra stiprioji Albanijos pusė (akmenuoti, jei ilgis kokie 2 km – jau giriamasi), bet tas pats pasakytina apie visą Viduržemio jūros pakrantę.

Albanijos rytuose – milžiniškas ežeras

Nuo pajūrio persiritome per nuostabiuosius kalnus į Korčę. Dar vienas tipinis Albanijos miestas. Senamiestis – sutvarkytas (netgi neįtikėtinai didelė vientisa tvarkinga erdvė), iš karto šalia – socialistinių daugiabučių rajonai. Jau iškilusi nauja katedra, o senosios tik kontūrai nubrėžti ant šaligatvio (nugriovė komunistai). Naujas apžvalgos bokštas (darbo laiku kažkodėl nedirbo) ir bent viena kavinė viršutiniame aukšte. Šeštadienis – taigi, minios jaunimo patraukė į “džiro” – tradicinį pasivaikščiojimą pėsčiųjų gatvėmis išsipusčius gražiais drabužiais. Tiesa, “gražūs drabužiai” čia vienodesni, nei mūsuose: net moterų madoje vyrauja sportbačiai ir kelnės, “neformalų” nesutiksi išvis. Vyrams – jų visuose baruose absoliuti dauguma – madingi ir treningai.

Aukštai ant Korčės kalno – paminklas “kankiniams”. Taip vadinami komunistų partizanai, nugalėję italų fašistus ir išvedę į valdžią diktatorių Hodžą. Jiems paminklų daug – paprastai tai tokie kuklūs obeliskai. Paminklai diktatoriams krito, o partizanams liko: juk Albanijoje komunizmas nebuvo primestas iš Rusijos – tai viena vos keleto šalių, kuri jį įsivedė savo jėgomis, todėl tų karių negali vertinti kaip kolaborantų. “Jūs turite ką kaltinti už komunizmą (rusus), o mes – tik patys save” – man sakė tiranietis, sugalvojęs į Tiraną iš Vakarų perkelti nemokamų ekskursijų po miestą tradiciją.

Tačiau nostalgijos komunizmui Albanijoje nemačiau jokios (priešingai daugeliui kitų Rytų Europos šalių). Pernelyg žiaurus buvo režimas, pernelyg skurdi ir atsilikusi šalis. Sparčiai auga memorialai komunizmo aukoms. Net grafiti reklamuoja antikomunistinius tinklapius. “Tada nebuvo avarijų ir šiukšlių” – dar pasako koks senukas, bet paklaustas, ar norėtų grįžti laiku, nutyla.

Už Korčės, iš visų pusių apsuptas kalnų, tyvuliuoja Ohrido ežeras. Vienas didžiausių Balkanuose, vienas senesnių pasaulyje. Albanai prie jo turi Pogradeco kurortą, tačiau didžioji ežero dalis – jau Makedonijoje.

Albanai su tuo nesutinka. Jų suvenyrų krautuvėse populiarūs rankšluosčiai ir vėliavos su Didžiosios Albanijos planu – apimančiu ir vakarinę Makedoniją, Kosovą, šiaurės rytų Graikiją, pietų Juodkalniją, vieną Serbijos slėnį. Juk tik mažuma albanų gyvena Albanijoje, o likusias jų žemes atėmė didžiųjų užsienio valstybių intrigos (graikai albanus po Antrojo pasaulinio karo net išvijo iš namų).

Albanija: eiti savo keliu

Iš tiesų – albaniškose anų šalių vietose gali jaustis tarsi Albanijoje. Ta pati kalba, mečetės, tas pats chaosas, toks pats vairavimas. Ir žemesnės kainos. Taigi, Didžioji Albanija bent kultūriškai egzistuoja. Ir jei norėtumėte nukeliauti į Albaniją nekirtę jos sienos – galite.

Kainos ir kokybės santykis visoje Didžiojoje Albanijoje – tiesiog puikus. Jei patinka žiupsnelis netikėtumo ar kultūrinio šoko, keliauti po ją smagu ir patogu: pilna žmonių, siūlančių naujai įrengtus kambarius ir butus nuomai, pilna valiutos keityklų. Nėra įkyruolių, apgavikų, ar tokių, kurie užsieniečiui sakytų dvigubą kainą ir kurie apkartina dažną kelionę už Europos ribų. Tik elgetų kiek daugiau nei Lietuvoje.

Albanai sugalvojo kaip retą taiklų šūkį kelionėms į Albaniją reklamuoti: “Eiti savo keliu”. Juk albanų kultūra tūkstantmečius eina savo keliu: jie vieninteliai regione išvengė asimiliacijos su slavais, vėliau sėkmingai priešinosi Osmanams ir net jų nugalėti išlaikė savitumą. Ir Šaltąjį karą praleido atskirai nuo visų.

Ir kiekvienas, kas keliauja į Albaniją, eina savo keliu – kitokiu, nei dauguma turistų, atostogoms besirenkančių įprastesnius Viduržemio kraštus. Ir pačioje Albanijoje, ypač toliau nuo kurortų, pasijauti ir tą konkrečią akimirką einantis savo keliu – o ne tuo, kurį, puikiai paruoštą ir sutvarkytą, lygiai taip pat mynė, mina ir mins milijonai kitų turistų. Gal tai sukelia savų problemų: ypač dėl skrydžių, kurių patogių mažai. Bet turi savyje ir daug žavesio.

P.S. Albanija man – paskutinė lankyta Europos valstybė. Aplankęs Albaniją, jau esu nukeliavęs į visas. Ir galiu drąsiai pasakyti, kad savo dvasia Albanija – pati išskirtiniausia. Išsaugojusi tai, ką kitos šalys panašėdamos seniai prarado.

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentarai

Daugelyje miestų žavi senovė, bet šiuose labiausiai žavi jų dabartis ir ateitis! Tai – šiuolaikinio pasaulio miestai-milžinai. Nepailstančios žmonių upės, neužmieganti gyvybė, ryškūs neonai, skirtingos kultūros, supermoderni architektūra. Vieni jų – didžiausi pasaulio miestai. Kiti – naujai pastatyti visokiausių milijardierių, šeichų ir vizionierių, kurie nestokoja pinigų ir minčių, kaip sukurti tikrą pasaulio stebuklą. Tikri “Ateities miestai”!

 

---

Tokijas

Vieta: Japonija

Tokijas – didžiausas pasaulio miestas (37 mln. gyv. – kaip 13 Lietuvų!). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai, kur degalinėse žarnos, taupant vietą, kabo nuo lubų. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu, į kurio traukinį tave įtalpins grūdėjas.

Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.

Beveik visi tokijiečiai – japonai: tai ne multikultūrinis chaosas, o garsiai plakanti, turtinga ir saugi vienos didžios kultūros širdis. Japoniškas požiūris persismelkia visur, ne tik tęsiamos senos tradicijos, bet ir nuolat gimsta naujos: saviti meno stiliai, lošimai (pačinko), daugiaaukščiai karaokė klubai, net jaunimo subkultūros.

Tokijas turi daugybę centrų, ir kiekviename jų atmosfera kitokia, renkasi kitokie žmonės. Jaunimo Šibuja, “rožinis” subkultūrų Haradžiuku, verslo Vakarų Šindzukus, kiek nepadorus pramoginis Rytų Šindzukus, užsieniečių Ropongis, valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos ir anime Akihabara, sumo Riogokus, religijos Asakusa, modernių pramogų Odaiba…

Tokijas – Miestų Miestas, į kurį panašių nėra ir dar ilgai nebus. Kai iš Tokijo skridau namo per Paryžių, Prancūzijos sostinė man atrodė tarsi mažas miestelis – jausmas panašus, kaip iš to paties Paryžiaus grįžus į Vilnių.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 

---

Dubajus

Vieta: Jungtiniai Arabų Emyratai

Tai, kas atrodo tik pasakiška svajonė, per 3-5 metus Dubajaus emyrai paverčia realybe. Dubajuje – aukščiausias visų laikų pasaulio statinys (Burž Chalifa), dirbtinė palmės pavidalo sala, kurios krantų ilgis penkis kartus viršija visos Lietuvos pakrantes (Džumeiros palmė), didžiausi fontanai ir gėlynas…

Prekybos centrai čia taip įspūdingai įrengti, kad po juos vedžiojamos ekskursijos, o nuolat augantys dangoraižių rajonai turi mažai lygių: ypač Šeicho Zajedo kelias, 16 juostų futuristinė magistralė, kurios abiejose pusėse – rodos, begalinės dangoraižių linijos.

Dar 1960 m. Dubajuje gyventojų buvo mažiau nei Marijampolėje, o šiandien – jau virš 2 mln., emyro kvietimu atvykę iš visų pasaulio kraštų. Ir turistų į Dubajų jau atvyksta daugiau, nei į Niujorką: kas tiesiog pailsėti prie visad šiltos jūros, kas pasidžiaugti vienais įspūdingiausių naujamečių fejerverkų, kas apsipirkti be mokesčių.

Tiems, kas pinigų neskaičiuoja, Dubajuje – neregėta superprabanga. Vieni brangiausių pasaulio viešbučių, atskiros parduotuvės ir atskiri ypatingi bilietai į lankytinas vietas. Net modernusis metro (be mašinistų) ten turi pirmosios klasės vagonus. “Nuo nulio” sukurtos “Emirates” avialinijos šiandien jau – vienos didžiausių ir patogiausių planetoje, o Dubajuje statomas didžiausias pasaulio oro uostas.

Nors tik kas dešimtas žmogus, sutinkamas Dubajuje šiandien – arabas, miesto širdis – arabiška. Vietiniai beveik visi be išimties dėvi tautiniais drabužiais, puoselėja savo kultūrą. Šiuolaikinis Dubajus – pasaulio sostinė, bet kartu ir arabų kultūros centras – reta Artimųjų Rytų vieta, kur ir turtinga, ir saugu.

Skaityti daugiau: Dubajus – Naujoji pasaulio sostinė

 

---

Honkongas

Nors 1997 m. Honkongą Jungtinė Karalystė atidavė Kinijai, ši įsipareigojo išlaikyti jame kapitalistinę sistemą. Ir “kapitalistinė” čia per švelnus žodis: tai laisviausia pasaulio rinka, kur tik neseniai atsirado minimali alga ir tėvystės atostogos (trijų dienų), o mokesčių ir valstybinių paslaugų beveik nėra. Net Honkongo dolerius spausdinantys bankai, viešasis transportas ir “Miesto gražinimo agentūra” čia siekia pelno.

Joks “vyriausiasis architektas” nekontroliuoja Honkongo plėtros, čia stato beveik kas ką nori. Ir nepaisant to iš kito kranto tasai švytintis chaosas – viena gražiausių naktinių pasaulio panoramų, o buvimas jo viduje, vaikščiojimas daugiaaukščiais planuose nesužymėtais šaligatviais – sunkiai pakartojamas jausmas.

Be to, kad ir kaip skambėtų neįtikėtinai, vos 24% Honkongo žemės užstatyta – likusi į privačias rankas neatiduota ir ten gyvenimas teka sena vaga, su salomis be automobilių, budistų vienuolynais, šimtamečiais Kinijos giminių kaimais. Honkonge net važiuodamas paprastu metro, miesto autobusu ar maršrutiniu laivu kiekvienoje stotelėje gali patekti į kitą pasaulį: nuo kalvoto miško iki penkiasdešimtaukščių daugiaaukščių priemiesčio.

Iš vandenų nyrančios žaliosios kalvos – tokia pati Honkongo esmė, kaip ir dangoraižių neonai. Honkongas – vis dar jūrų miestas, su ketvirtu didžiausiu planetos konteineriniu uostu, maršrutiniais laivais, žuvies patiekalų gausybe ir viską smelkiančia drėgme.

Skaityti daugiau:
Honkongas: šviesų ir jūrų miestas

 

---

Singapūras

Singapūras – tai disciplinuotas miestas-valstybė, iš Trečiojo pasaulio ilgamečio premjero Ly Kvan Jū mintimis pakeltas iki Azijos finansų sostinės.

Singapūras nekopijavo Europos ar Amerikos, o sumanė savą tvarką: švaros vardan čia uždraustos kramtomosios gumos, mokesčiai už automobilius daug kartų viršija jų kainą, už smulkius nusikaltimus baudžiama rykštėmis, o dialogas tarp tautybių skatinamas nustačius privalomas kvotas, kiek kiekviename daugiabutyje kurios tautybės žmonių gyvens.

Istoriškai malajiškas, britų kolonistų apgyvendintas kinais ir indais, Singapūras dabar tampa tarptautiniu aukštųjų technologijų miestu: čia laukiami visų tautų imigrantai – tačiau tik išsilavinę ir galintys prisidėti prie tolesnio modernaus Singapūro kūrimo.

Skaityti daugiau:
Singapūras – kitoks! Ateities! Miestas!

 

---

Šanchajus

Vieta: Kinija

Šanchajus – didžiausias ir moderniausias Kinijos miestas. Visi stereotipai apie Kiniją Šanchajuje griūva: ten jautiesi kaip turtingoje valstybėje, daugeliu atžvilgiu jau pranokusioje Europą ir Ameriką.

Šanchajuje – greičiausi pasaulio traukiniai ir ilgiausias metro tinklas, vieni aukščiausių dangoraižių. O kitapus upės – didingi tarpukario rūmai, senos šventyklos ir bažnyčios. Priešingai daugybei kitų Kinijos miestų, Šanchajus nepastatytas “per naktį”: dar prieš šimtą metų jis buvo tikra Azijos ekonomikos širdis, kur susidūrė kinų, europiečių ir amerikiečių interesai.

Traukinys (maglevas) iš Šanchajaus oro uosto į miesto centrą ne rieda bėgiais, bet skrieja virš jų – 431 km/h greičiu. Niekur kitur pasaulyje nerasi ir trijų tokių aukštų pastatų, stovinčių greta vienas kito, kaip Šanchajaus verslo rajone. Aukščiausias, Šanchajaus bokštas – antras pagal aukštį pasaulyje. Gretimas Šanchajaus finansų centras irgi patenka į aukščiausių pasaulio pastatų dešimtuką – bet nuo Šanchajaus bokšto viršaus jis atrodo toks mažylis… Tik svarbu aukštyn kilti giedrą dieną: pastatai tokie aukšti, kad jų viršūnės dažnai atsiduria debesyse, kitais kartais mažai ką pamatysi per smogą.

O gal smagiausia verslo rajoną stebėti iš kito upės kranto. Matyti visą jo panoramą, visus vakare apšviečiančius dangoraižius, tarsi virstančius vientisu šviesos meno kūriniu.

Beje, dabartinis verslo rajonas iki pat ~1990 m. buvo tik tuščia dykra – o Šanchajaus centras buvo Bundas. Šiandien senieji Bundo bankų ir viešbučių rūmai atrodo menkučiai – bet juk tai 7, 15 aukštų puošnūs pastatai. Didingų europietiškų stilių – nes juos pastatė Vakarų Imperijos, kurios prieš Antrąjį pasaulinį karą faktiškai valdė Šanchajų tarsi bendrą koloniją. Anų laikų herojų – mafijozų ir šnipų, rusų ir žydų pabėgėlių-verslininkų, britų ir prancūzų aristokratų – Šanchajuje neliko jau prieš gerus 70 metų. Bet didingi to meto pastatai puikiai išliko – tarsi siurrealistiškas dabar jau labai kiniško miesto fonas. Niekur kitur Rytų Azijoje nerasi tokio didmiesčio, kur būtų šitiek daug senų europietiškų pastatų.

Skaityti daugiau:
Šanchajus – Kinijos variklis

 

---

Gvangdžou ir Šendženas

Vieta: Kinija

Pasaulyje tėra trisdešimt miestų, glaudžiančių po dešimtį ar daugiau milijonų gyventojų. Ir du iš jų yra vienas šalia kito pietryčių Kinijoje – Gvangdžou ir Šendženas. Abu jau pakilę iš skurdo, statosi superdangoraižius ir visai teisingai trokšta pasaulinės šlovės.

Ilgai laukti neteks. Kai tarpą tarp šių dviejų miestų padengs augančios viduriniosios klasės vilos jie susijungs į didžiausią pasaulio miestą, su 50 milijonų gyventojų lengvai išstumsiantį dabartinį karalių Tokiją.

Gvangdžou ir Šendženas šitokie modernūs todėl, kad jie buvo Kinijos langas į pasaulį, pirma vieta, kur po komunizmo teroro dešimtmečių atkurta laisva rinka.

“Pigią prekybą” dabar jau keičia prabangos prekės. Užsienio turistams vilioti į Šendženą įkurta aibė pramogų parkų, tokių kaip “Nuostabioji Kinija” – visa Kinija viename lauke, su miniatiūromis ir tradicijų spektakliais.

Gvangdžou atkreipia dėmesį į save spalvomis: jo tiltų apšvietimas nuolat mainosi, sveikindamas plaukiančius turistinius laivus. Tiesa, jie kursuoja tik vakarais: dieninis miesto vaizdas dar stokoja žavesio.

Taigi, kol kas Gvangdžou-Šendženą į šį sąrašą įrašiau iš dalies “avansu”: aukščiausi dangoraižiai dar statomi, įdomių vietų kiek mažoka. Bet neabejoju, kad nepraeis nė penkmetis, ir Gvangdžou-Šendženo vieta šiame sąraše jau niekas nebeabejos. Juk per tiek laiko šiuolaikinėje Kinijoje pastatomas ne vienas dangoraižis, o ištisi dangoraižių rajonai, ištisos geležinkelių sistemos ir net užkampių miestai virsta pasauliniais didmiesčiais…

Skaityti daugiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias Azijos miestas

 

---

Las Vegasas

Vieta: Nevada, JAV

Tai – kurortas viduryje dykumos, kurį išaugino apgalvotas Nevados valstijos sprendimas pirmai Amerikoje legalizuoti lošimus.

Bėgant metams iš mafijos irštvos Las Vegasas tapo Disneilendu suaugusiems, be lošimų čia – ir pramogų, net mokslinių konferencijų sostinė. Las Vegaso ruožas – mažai lygių pasaulyje turinti gatvė, kurią supa viso, kas pasaulyje yra įspūdingiausia, realaus (ar beveik realaus) dydžio kopijos: Niujorko dangoraižių, Eifelio bokšto, Egipto piramidės, Koliziejaus…

Visa tai – kurortai po stogu, kurių kiekviename – dešimtys restoranų, keli kazino, tūkstančiai viešbučių kambarių, santuokų rūmai – pakankamai veiklos, kad galėtum praleisti savaitgalį nė neišeidamas į karštą miestą. Bent jau dienomis – neišeiti naktį, kai gatvė žiba turbūt įspūdingiausiai pasaulyje, būtų nuodėmė.

Kurortai po stogu verčiasi per galvą viliodami praeivius nemokamais reginiais: didžiausi pasaulyje fontanai, galingiausias žibintas, nuolatinis cirkas… Sušlaminus dolerių šimtines atsivers dar įspūdingesnių pasirodymų salės: vien 7 “Cirque du Soleil” trupės nuolat dirba mieste. Las Vegasas – ir “Nuodėmių miestas”, kur prostitučių kortelėmis nuolat žiužena indėnai suterneriai.

Beje, kas keliasdešimt metų senieji “kurortai po stogu” sprogdinami ir statomi bent dvigubai didesni.

Skaityti daugiau:
Las Vegasas: suaugusiųjų Disneilendas

 

---

Makao

Vieta: Kinija (specialusis administracinis regionas)

Makao – vienintelis Kinijos miestas, kuriame legalūs lošimai ir Azijos lošimų sostinė. Praturtėję kinai į jį plūsta tokiais milijonais, kad kai kurie milžiniški žibantys pramogų kompleksai atsipirko per metus 2007 m. Makao lošimų apimtimis pavijo Las Vegasą, o dabar jau aplenkė jį… septynis kartus.

Prie tokios paklausos, pasiūla auga kaip ant mielių. Didžiausi pasaulyje kazino statomi ten, kur dar prieš keletą metų tyvuliavo jūra. Vietos trūksta nes tai – tankiausiai gyvenamas pasaulio kraštas (vienam žmogui tenka 5 kv. m žemės ir jūros).

Priešingai kitiems bumo miestams, Makao turi ir gilią istoriją: tai – pirmoji europiečių kolonija rytų Azijoje. Ji priklausė Portugalijai nuo 1557 m. iki pat 1999 m., todėl miestas didžiuojasi ir žaviu europietiškai lotyniškai azijietišku senamiesčiu. Tarp spindinčių dangoraižių gali atrasti ir tradicinę kinų kultūrą, o šalia daugumos parduotuvių – taoistiniai altoriai.

Skaityti daugiau:
Makao – naujai sena pramogų sostinė

 

---

Abu Dabis

Vieta: Jungtiniai Arabų Emyratai

Ilgai tiesiog palaimingai klestėję iš naftos pinigų Dubajaus šėšėlyje JAE sostinės Abu Dabio emyrai nusprendė pastatyti tai, ką Dubajus praleido: tapti ne komercijos, tačiau menų, religijos, sporto, gamtos Meka.

Abu Dabio kūriniai: ekologinis Masdaro “ateities miestas”, pribloškianti Šeicho Zajedo mečetė, Luvro ir Gugenheimo muziejai, greičiausi amerikietiški kalneliai, Formulės 1 trasa ir keisti dangoraižiai – nuo labiausiai pasvirusio iki apvalaus.

Daugiausiai naftos turinčio Emyrato šeichai ne tik investuoja, tačiau ir turi neregėtų prabangių hobių, kuriais pasidžiaugti gali ir keliautojai. Tarp tokių – automobilių kolekcionavimas ir perdarymas (yra milžiniškas vieno šeichų automobilių muziejus), kupranugarių lenktynės (kupranugariai ten kainuoja milijonus, o jais “joja” šeichų radijo bangomis valdomi robotai), sakalininkystė (itin brangiems sakalams – net atskira ligoninė).

Nors Abu Dabis sparčiai kyla ir auga, kainos ten žemesnės negu jo “vyresniajame brolyje” Dubajuje ir net 5 žvaigždučių viešbučiai – visai įperkami (vieni pigiausių pasaulyje už tokią paslaugų kokybę).

Skaityti daugiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 

---

Žaviausių šiuolaikinių didmiesčių žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Žaviausi šiuolaikiniai didmiesčiai.

 

---

Kiti labai žavūs šiuolaikiniai didmiesčiai

Vieni šių miestų taip pat alsuoja modernumu, dydžiu bei gyvybe ir užgniauš kvapą. Kiti – neseniai iš naujo pastatyti ar perstatyti – neabejotinai pajusite, kiek daug šiais laikais gali pinigai ir politinis noras sukurti ką nors pribloškiamai įspūdingo.

Seulas (Pietų Korėja)

Pastaraisiais metais Seulas tiesiog suklestėjo. Nes būtent iš čia pasaulį užliejo “Korėjos kultūros banga”. K-dramos (labai konkretaus stiliaus korėjiečių serialai) ir k-popsas (muzika). Elektroninis sportas ir tekvando imtynės. Visa tai – net Seule dar nauja, bet jau spėjo priversti milijonus jaunuolių žavėtis Korėja. Ir tie korėjofilai keliauja į Seulą tarsi į piligrimystę pamatyti jiems taip imponuojančios šiuolaikinės kultūros širdį.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kur gimsta rytojus.

Sidnėjus (Australija)

Australijos nelaikome Azija, bet Sidnėjus vis labiau ją primena, nes čia azijiečiai imigruoja masiškai. Panašus Sidnėjus į Aziją tuo, kad jame mažai istorinių pastatų, tačiau ir tai, kas sukurta XX a., sužavi turistus: garsusis Uosto tiltas, Operos rūmai. Sidnėjus žavi ir savo gyvybe. Ir vandenimis: pačiame miesto viduryje – milžiniška įlanka, kuria keleivius į darbus plukdo maršrutiniai laivai.
Plačiau: Sidnėjus ir Kanbera – dvi Australijos sostinės.

Osaka (Japonija)

Jei Tokijas jau atrodo pernelyg atrastas turistų, važiuokite į Osaką. Šiame antrame pagal dydį Japonijos mieste gyventojų ~22 mln. – taigi, čia rasite visą Tokijo bruzdesį, susigrūdimą, šviesas, modernius dangoraižius ir pramogų įvairovę. Tačiau turistų beveik neišvysite. Visos Osakos pramogos bei jų reklamos čia labai japoniškos: nuo istorinių iki modernių, tačiau irgi tapusių tradicinėmis.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina….

Čongčingas (Kinija)

Čongčingas didesnis už Paryžių ar Londoną. Ir nori būti patrauklus, stato gražius tiltus ir dangoraižius. Nepakartojamos dvasios Čongčingui suteikia reljefas: aukšti dviejų upių krantai. Juos jungia lynų keltuvai, o į tik ilgais laiptais pasiekiamus namus krovinius neša dešimtys tūkstančių pėsčių nešikų. Azijos turistai jau pamilo pigius ir kokybiškus Čongčingo restoranus, vaizdus iš nuomojamų butų. Ir paplaukiojimus upėmis: Čongčingas – garsiojo Trijų tarpeklių kruzio pirmas uostas.

Plačiau: Trys tarpekliai Jangdzėje – upių kruizų karalius.

Bankokas (Tailandas)

Totalinio chaoso mieste kiekviename rajone susiduria Indijos skurdas ir betvarkė su Japonijos modernumu ir tvarka. Kur dangoraižiai dygsta be jokio plano, o eismo kamščiai didesni nei mačiau dar kur pasaulyje. Kur “dangaus traukiniai” zuja ties septintais gretimų namų aukštais, bet dažniausiai pigiau ir patogiau važiuoti taksi. Kur tame pačiame rajone – ir religingų musulmonų zona, ir raudonųjų žibintų kvartalas. Kur prabangiausio dangoraižio su “Michelin” restoranu papėdėje šaligatvio prekeiviai stumdo pigius maistus ir nuomoja rūbus: senus, nudrizgusius, bet atitinkančius dreskodą dangoraižio viršūnėje.

Plačiau: Bankokas – rytietiška pasaulio turizmo sostinė.

Los Andželas (JAV)

Daugelis “ateities miestų”: tai begalinės dangoraižių eilės, metro ir greitųjų traukinių tinklai. Ne antrasis pagal dydį JAV miestas Los Andželas – jis visiškai kitoks. 14 mln. žmonių čia gyvena begaliniame priemiestyje, individualiuose namuose, juda tarp rajonų daugybės juostų magistralėmis 140 km/h ir panašiais greičiais. Viešojo transporto beveik nėra, be automobilio čia esi niekas, o jei važiuoji automobiliu dviese, jau gali naudotis specialiomis juostomis: nes beveik visi važiuoja vieni. Išskyrus paplūdimius, Disneilendą ir Holivudą – taip, ta pasaulį pavergusi kino pramonė irgi Los Andžele ir galima lankyti jos studijas – mažai kas gražaus, bet patirti šitokį netipinį šiuolaikinį miestą tikrai įdomu.
Plačiau: Los Andželas – Holivudo karštis tarp vienodų namų.

Skopjė (Makedonija)

Skopjė pasistatė… naują Senamiestį. Ištisos gatvės naujų didingų pastatų, skulptūrų, fontanų. Viskas įkvėpta senųjų architektūros stilių: klasicizmo, baroko. Yra net triumfo arka. O seni socialistiniai pastatai renovuojami, padarant jiems naujus fasadus. Nieko panašaus pasaulyje nerasite. Nykus socialistinis miestas per ~5 metus tapo itin gražus.
Plačiau: Makedonijos lankytinos vietos

Baku (Azerbaidžanas)

Baku nėra dar vienas naftos miestas, tai – naftos tėvynė. Dar XIX a. pabaigoje miestas gyveno iš naftos. Po ilgo sovietinio sąstingio jis atgauna didybę: nuo dangoraižių iki formulės 1. Priešingai Persijos įlankos emyratams, Baku – ne imigrantų, o vienos tautos miestas su ilga istorija, tik gimstantis iš naujo.
Plačiau: Azerbaidžano lankytinos vietos

Putradžaja (Malaizija)

Malaizija pastatė naują sostinę, pilną didingų, tautinio stiliaus įkvėptų ministerijų pastatų, dirbtinių ežerų ir aukštų tiltų. Gyventojų ten kaip Alytuje, užtat prospektai platūs it milijoniniame mieste, tad savaitgaliais Putradžaja įspūdingai tuščia.
Plačiau: Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį

Astana (Kazachija)

Prezidentas Nursultanas Nazarbajevas paėmė atšiaurų miestą (-40 laipsnių žiemą – ne retenybė) ir pamėgino jį paversti visos Eurazijos centru: samdė garsiausius pasaulio architektus, kad suprojektuotų modernius – bet kartu ir tradicinius – valdžios pastatus, prekybos centrus, universitetus, aikštes, paminklus. Tai tikriausiai vienintelis miestas buvusioje TSRS, kur sovietnės atmosferos beveik nesijaučia – nes visas centras pastatytas Sovietų Sąjungai žlugus. Galiausiai miestas net pavadintas Nursultano Nazarbajevo garbei.
Plačiau: Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Tbilisis ir Batumis (Sakartvelas)

Prie prezidento Sakašvilio (valdė 2003 – 2012 m.) Gruzija atnaujinta įspūdingais supermoderniais, pasaulyje analogų neturinčiais pastatais, o ypač daug jų kliuvo Tbilisiui ir Batumiui.
Plačiau: Gruzijos lankytinos vietos

Berlynas (Vokietija)

Berlynas – senas miestas, bet Antrasis pasaulinis karas ir pusę Rytų Berlyno valdę komunistai jį visiškai sugriovė. Tačiau jo vietoj gimė naujasis Berlynas: Europos pramogų ir naktinio gyvenimo sostinė, kur tarp socialistinių vamzdžių ir stalinistinių Karlo Markos gatvės daugiabučių klesti visos šiuolaikinės subkultūros, meno stiliai, imigrantų tautybės, tapomi ir pertapomi grafičiai. O visur aplink – svarbiausių XX a. įvykių liekanos. Reichstagas, iš kur valdytas Trečiasis reichas; Berlyno sienos fragmentai – ji buvo Šaltojo karo simbolis. Holokausto memorialas, vieni paskutinių Europoje likusių stalinistinių paminklų, “vokiško KGB” Štazi štabas ir t.t.
Plačiau: Berlynas – visas XX amžius viename mieste

La Pazas (Bolivija)

La Pazas seniai stebina ne tik tuo, kad tai – aukščiausia pasaulio sostinė (3200-4150 m). Čia labiau nei kur kitur gimė „moderni indėnų kultūra“, su unikalia čolet architektūra, įkvėpta ir indėnų tradicijų, ir modernaus meno. Modernus ir transportas: vietoj metro – ištisa lynų keltuvų sistema, didžiausia pasaulyje, kuria gali kone visą dieną važinėti gerėdamasis panoramomis. Apačioje – ir prekybos centrai, ir seni turgūs, ir indėnų šamanų laužai, ir ispaniškos liaudies dainos. Kaip dera XXI a. miestui La Pazas yra tikras tautų katilas. Tik čia ne imigrantai, o savos atgimstančios kultūros.
Plačiau: Bolivija – tokia spalvinga, drąsi ir neatrasta!

Daka (Bangladešas)

Daka – distopinė. Stympankas? Ne. Dyzelpankas? Ne. Bet toks šiek tiek “Lūšnynopankas” – kaip atrodytų lūšnynas, jeigu bakūžes išaugintume į daugiaaukščius namus… Šiukšlinas, aptrupėjęs, nubuvęs, amžinai dengtas tirštu smogu. Rikšos-narvai čia laksto siaubingais greičiais (kai nestringa begaliniuose kamščiuose!) ir prasilenkia milimetriniais atstumais tarsi kompiuteriniame žaidime (kiekvieną iš trijų pirmų kelionės dienų sudalyvavau avarijoje, dėl kurių čia niekas net nesustojo). Ir visgi Daka – vienas dešimties didžiausių pasaulio miestų (22 mln. gyv.), bet užsieniečių visai pamirštas – tad mus, turistus, sekdavo akim it ateivius, norėjo priliesti, nusifotografuoti. Gal 99% gyventojų čia – vienos tautos (bengalai). Daka – šiuolaikinis didmiestis, bet kartu tikra priešingybė tam stereotipiniam suglobalėjusiam turtingam XXI a. metropoliui!
Plačiau: Bangladešas – mažiausiai turistinė pasaulio šalis

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti