Lankau pasaulį

1750-1950 m. didžiosios imperijos dalijosi pasaulį, o jų didmiesčiai augo neįtikėtinais tempais – į kai kuriuos greitai sugužėjo ištisi milijonai gyventojų. Statiniai buvo įvairesni ir didingesni nei bet kada anksčiau – bet puošnūs it Viduramžių katedros. Nauji bulvarai, traukinių stotys, pirmieji dangoraižiai, net gamyklos – viskas buvo gražu. Nenuostabu, kad iki šiol pramonės revoliucijos eros miestai yra bene labiausiai mėgiami turistų. Dauguma jų dar ir šiandien – svarbūs ekonomikos centrai, traukiantys galybę imigrantų iš buvusių imperijų. Gaila, kad dažname tokių miestų jį pastačiusios tautos nebesudaro gyventojų daugumos.

Šie “pasauliniai didmiesčiai”, išplėtoti imperijų epochoje, man labiausiai prie širdies:

 

---

Londonas

Vieta: Jungtinė Karalystė

XIX a. iš Londono valdyta imperija, kurioje niekad nenusileisdavo saulė. To laikotarpio Britanija driekėsi per visas laiko juostas, per visus žemynus ir buvo didžiausia kada nors egzistavusi valstybė.

Londonas XIX a. tapo didesniu miestu, nei bet koks miestas bet kada anksčiau pasaulyje. Nepaisant Antrojo pasaulinio karo sugriovimų, laikmečio didybė iki šiol atsispindi Londono pastatuose: didžiuliame parlamente, neogotikinėse traukinių stotyse, Vestendo teatruose, teismuose, universalinėje Harrod’s parduotuvėje. Net buvusiuose priemiesčiuose, kur kadaise glausdavosi pėsčiom į Londoną dirbti fabrikuose pėsčiomis atėję kaimų vargšai, o šiandien gyvena azijiečiai ir afrikiečiai iš jau buvusių Britų kolonijų. Nors imperija subyrėjo, Londonas išliko svarbus pasaulio centras.

Tauerio tiltas, netoli kurio atplaukdavo į kolonijas nukreipti laivai. Grinvičo observatorija, pagal kurią nustatytas iki šiol galiojantis “nulinis laikas”. Šimtai smuklių keistais pavadinimais, kur rinkdavosi eiliniai darbininkai ir legendų prototipai – Džeko skerdiko, Šerloko Holmso…

Apie Londono dominavimą XIX a. pasaulyje daug pasako tai, kad šios Londono legendos tapo viso pasaulio legendomis. Ir net visiškai geografija ar istorija nesidomintis apie Londoną žinos nemažai.

Imperijų amžius tebeatsispindi ne tik Londono pastatuose, bet ir tradicijose: iš tų laikų raudonieji dviaukščiai autobusai, policininkų šalmai, juodieji taksi. Naujoves Londonas priima lėtai, o ir jas įvelka į tradicijų rūbą.

Skaityti daugiau:
Londonas: Britų Imperija viename mieste

 

---

Paryžius

Vieta: Prancūzija

Paryžius laikomas romantikos ir meilės miestu. Galbūt todėl, kar priešingai nei Londoną, jį labiausiai garsino iš visos Europos čia vykę menininkai ir filosofai, o ne verslininkai ir pramonininkai.

Pasaulyje mažai lygių turi Paryžiaus meno muziejai. Revoliucijos metu nuverstų karalių klasikinė kolekcija saugoma Luvro rūmuose, modernus menas – Pompidu centre, o miesto “aukso amžiaus” eros (XIX a.) darbai – Orsi buvusioje traukinių stotyje.

Bet ne ką mažiau puikus XIX a. muziejus yra pats Paryžius. Tame amžiuje miestas buvo iš esmės nugriautas ir perstatytas iš naujo, kad švytėtų kaip didžiosios Prancūzijos imperijos sostinė. Net senoji Dievo motinos katedra buvo smarkiai rekonstruota, romantizuota.

Senamiesčio tad Paryžius beveik neturi: viduramžiškas gatves pakeitė tiesūs platūs bulvarai, nutiesti taip, kad sudarytų ašis, kurių galuose ties horizontu visad žiba koks didingas pastatas: Triumfo arka, Eifelio bokštas… Visi jie puikiai atpažįstami bet kur pasaulyje.

Skaityti daugiau:
Paryžius: prieškario Europos žavesys

 

---

Niujorkas

Vieta: Niujorko valstija, JAV

Niujorkas yra Amerikos, turbūt viso Vakarų pasaulio širdis, didžiausias jo miestas.

Tarpukariu, Europą nusiaubus Pirmajam pasauliniam karui, jis tapo didžiausiu pasaulio miestu. Ir jo architektai nepasitenkino tiesiog pastatydami “Amerikos Londoną” ar “Amerikos Paryžių”. Vietoje penkių ar šešių aukštų namų jie statė dešimčių aukštų, o 1931 m. Empire State Building tapo pirmuoju pastatu, viršijusiu 100 aukštų. Europoje niekas jo neaplenkė iki pat šiol…

Niujorkas buvo miestas, kokio pasaulis neregėjo, ne tik dėl dangoraižių, kurių už JAV ribų dar ilgai niekas nestatė, bet ir dėl imigrantų. Kokių tik pasaulio šalių imigrantų nepasitiko simboliška Laisvės statula! Atvyko ir šimtai tūkstančių lietuvių, daug jų ir nusėdo Niujorke.

Nepaisant visus viliojusios laisvės ir kapitalizmo, dangoraižiai čia statyti gražūs ir puošnūs: XIX a. net verslininkai architektūrai netaupė. 1908-1931 m. vidutiniškai kas 4 metus Niujorke būdavo pastatomas naujas aukščiausias visame pasaulyje pastatas. Deja, vėliau kai kurie jų virto dulkėmis, nes paveldo saugoti JAV neįprasta. Tačiau Niujorkas išliko Niujorku.

Ir net labiau nei bet kuris kitas miestas šiame sąraše, Niujorkas ir šiandien – viena pasaulio sostinių, dar vis sėkmingai konkuruojantis su Azijos didmiesčiais. Todėl greta senų dangoraižių – ir naujas žibesys.

Skaityti daugiau:
Niujorkas – pirmoji pasaulio sostinė

 

---

Čikaga

Vieta: Ilinojus, JAV

Čikagai sukurta begalė epitetų. “Dangoraižių miestas”, lenktynėse į aukštį lenkdavęs Niujorką. “Dvidešimtojo amžiaus gimtinė” – net nesusimąstome, kiek mūsų kasdienybės detalių gimė ~1900 m. Čikagoje: nuo parduotuvinės mėsos iki liftų. “Amerikos lietuvių sostinė“, kur prieškariu mūsų gyveno daugiau, nei bet kuriame Lietuvos mieste. Amerikos lenkų, ukrainiečių, dar galybės tautybių centras, “rajonų miestas”, kurio kiekvienas pakraštys alsuodavo kokios tolimos Europos šalies aidais.

Gal keista, bet Čikagos centre jaučiau, kad mane supa pasaulio istorija. Taip, Čikaga neturi gotikinių ar barokinių bažnyčių, bet ar pas mus jų šitaip daug? Net Vilniaus senamiestis gana mažas ir jo namai mažyčiai. O Čikagos centrinė “Kilpa” (Loop) net XXI a. masteliais – sunkiai pranokstama. Daugybei čionykščių pastatų jau apie 100 metų ir jie alsuoja ta gražesnių “Amerikietiškos svajonės” laikų dvasia. Kai Čikaga buvo penktasis pagal dydį pasaulio miestas. Kai biurų dangoraižiai statyti puošniai it karalių rūmai – kaip “Chicago Tribune” pastatas, pilnas kolonų, verslą šlovinančių citatų ir nuo garsiausių pasaulio pastatų atgabentų plytų. Arba seniausia pasaulio opcionų birža, karūnuota triaukšte deivės Cereros skulptūra.

Tarp senų ir naujų dangoraižių oro koridoriumi kartą prabirbė sraigtasparnis. Nuolat žviegė “Elevated” traukiniai, kurių trasos 1892 m. iškeltos viršum gatvių. Kiek daug kartų klausė to spengiančio garso! Rymojo seni ir modernūs meno kūriniai, kuriuos pradėjo pirkti XIX a. mecenatai.

Čikagos “Kilpa” vienodai žavi visus turistus – jos didybė tautybės neturi. Bet už “Kilpos” ribų europiečiai turistai staiga išsiskirsto, ieškodami kažko artimesnio savo šaknims. Žymiausias Čikagos lietuvių rajonas – Marquette Park, ~1960 m. glaudęs 30 tūkstančių lietuvių – tebesididžiuoja masyvia patriotinėms mozaikomis puošta bažnyčia, Lietuvos gatve. O juk tokių rajonų buvo daug, puošnių lietuviškų bažnyčių – keturiolika! Deja, lietuviai seno, jų vaikai nutautėjo, jų rajonai virto juodaodžių getais. Ir nors tebealsuoja lietuviški muziejai bei mokyklos, tą lietuvybės dvasią, kokia klestėjo pokariu ar tarpukariu, kai į paminklo Čikagos lietuviams Dariui ir Girėnui atidengimą atėjo 60 tūkstančių žmonių, tebeprimena tik milžiniški antkapių laukai Čikagos lietuvių kapinėse.

Skaityti daugiau:
Čikaga – amerikietiškos svajonės miestas

 

---

Sankt Peterburgas

Vieta: Rusija

Sankt Peterburgą pastatyti užsakė caras Petras I XVIII a. pirmoje pusėje – kad Rusija turėtų sostinę, vertą Europos imperijos. Miestas ir jo priemiesčiai prisipildė vini už kitus įspūdingesnių rūmų ir kupoluotų cerkvių bei gražių eilnių namų. Tai buvo carų miestas, ir jo istorija žengė koja kojon su visa imperijų amžiaus istorija.

Rusija plėtėsi į pietus, rytus ir vakarus, XVIII a. pabaigoje užkariavo ir Lietuvą – taip Sankt Peterburgas tapo sostine ir lietuviams, ten važiavo mūsų iškiliausi menininkai ir mokslininkai.

Iki pat šiol Sankt Peterburgas laikomas inteligentų miestu. Po komunizmo žlugimo Sankt Peterburgo gyventojai balsavo už senojo pavadinimo susigrąžinimą (vietoje sovietinio “Leningradas”), nors labiau susovietinta aplinkinė sritis nusprendė pasilikti “Leningrado sritimi”. Rusijos imperijos liaudies muziejuje Sankt Peterburge tebeeksponuojami XIX a. imperijos tautų rankandai, tarp jų – lietuvių. Buvę carų rūmai – Ermitažas – virto meno muziejumi, kuriame – rusų supirkti ir per karus prisiplėšti viso pasaulio senųjų menininkų darbai, kuriuos rinkti imperijų amžiuje buvo ypač madinga.

Sankt Peterburgas kartais pavadinamas ir “Šiaurės Venecija”, mat jis pilnas kanalų ir tiltų per juos, o priešais miestą stovi kitas miestas, paverstas jūrų tvirtove – Kronštatas.

Skaityti daugiau:
Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis

 

---

Maskva

Vieta: Rusija

Maskvoje Stalinas kūrė naują imperinį miestą, Sovietinės valstybės sostinę. Daug senybių – puošnios didžiulės cerkvės – virto dulkėmis ir užleido vietą didelėms aikštėms bei didesniems pastatams. Maskva plėtėsi sparčiai, tapo didžiausiu Europos miestu.

Nors didžiojoje pasaulio dalyje XX a. pradžioje jau buvo madinga projektuoti moderniai, Stalinas “savąją Maskvą” liepė statyti įkvėptas senovinių stilių: baroko, gotikos, klasicizmo. Tik masteliai buvo jau šiuolaikiški, milžiniški.

Todėl Maskvoje galima atrasti septynis senoviškai atrodančius dangoraižius, o pirmosios Maskvos metro stotys puošnumu gali priminti Europos katedrų navas.

Žlugus komunizmui Maskva nebuvo apgręžta 180 laipsnių – senieji stabai, tokie kaip Lenino mauzoliejus Raudonojoje aikštėje, liko, nors ir prarado dalį populiarumo. Tačiau buvo atkurta ir kai kas iš senesnės, carinės Maskvos – pavyzdžiui, atstatytos cerkvės.

 

---

Budapeštas

Vieta: Vengrija

Budapeštas, priešingai daugeliui gražiausių 1750-1950 m. eros miestų, nebuvo didelės imperijos sostinė. Atvirkščiai: savo svarbą jis įgijo vienai tokių imperijų – Austrijai – pamažu griūvant. Prispausti tautinių nesutarimų austrai buvo priversti didžiausiajai savo mažumų – vengrams – suteikti lygias teises. Šalis tapo Austrija-Vengrija, o Budapeštas – vengriškosios jos dalies širdimi.

Teises išsikovoję patriotiški vengrai neketino sustoti versdami savo didmiestį vienu gražiausių ir didingiausių Europoje. Naujosios miesto dalies – Pešto – didžios gatvės pildėsi ne tik puošniais daugiabučiais, bet ir milžiniškais projektais. Po viena jų pirmoji visoje žemyninėje Europoje metro linija (1894 m.) veža prie romantiškos “Viduramžių” pilies, iš tikro pastatytos 1896 m. švenčiant Vengrijos tūkstantmetį. Neogotikinis Vengrijos parlamentas (1904 m.) – vienas didžiausių tokių pastatų pasaulyje, pastatytas, kad prilygtų (ar pranoktų) britų parlamentą Londone. Sena iš turkų perimta Budapešto tradicija – pirtys – irgi buvo perstatytos į neobarokinius rūmus.

Peštas tikrai pranoko senamiestį – Budą – kitame Dunojaus krante, bet ir į tą kalną įdomu užlipti bei pasivaikščioti. Dar vienas labai gražus miesto vaizdas atsiveria plaukiant Dunojumi – ši upė šiandien, kaip ir XIX a., pilna laivų, o pakrantės kaip niekad gražiai apšviestos.

 

---

Ryga

Vieta: Latvija

Šiandien Ryga panašaus dydžio kaip Vilnius ir Talinas. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ji buvo vienas iš didžiausių visos Rusijos imperijos miestų, atsilikęs tik nuo Sankt Peterburgo ir Maskvos. Rygą sparčiai išaugino industralizacija ir todėl ~1870-1914 m. statyti rajonai mieste – didžiuliai.

Naujųjų fabrikų darbininkai ir šeimininkai gyveno ne tik mediniuose daugiabučiuose, bet ir šimtuose art nouveau stiliaus architektūros daugiaaukščių. Tai buvo XX a. pradžios architektų mėginimas sukurti naują, tačiau gražų stilių. Fasadus jie puošė augalais, o Rygoje dar ir detalėmis iš latvių mitologijos – juk vyko latvių tautinis atgimimas.

Nauji pastatai aplink tiesias Rygos gatves kone ištisai šešiaaukščiai – kas tais laikais Rytų Europoje dar nebuvo norma. Į miestą atvykstant įvairiataučiams žmonėms iš visos Rusijos imperijos dygo ir bažnyčios, cerkvės, sinagogos, o elitas kėlėsi į žavių medinių vilų priemiesčius (ar bent jau turėjo ten vasarnamius).

Visa tai sudaro Rygos žavesį, o tarpukariu, Latvijai tapus nepriklausoma, prie to prisijungė nauji, tautai svarbūs simboliniai pastatai: didžiulės karių kapinės, prarandamą kaimo realybę atspindintis muziejus po atviru dangumi.

Skaityti daugiau:
Ryga: Pabaltijo didmiestis

 

---

Šiame straipsnyje aprašyti miestai žemėlapyje:

 

---

Kiti imperijų eros miestai

Norite daugiau? Štai dar eilė imperijų eros (1750-1950 m.) miestų, palikusių man milžinišką įspūdį. Juose tasai didybės amžius gal atsispindi tik dalyje rajonų – bet vis vien pribloškiamai.

San Franciskas (JAV)

San Franciskas garsėja savo didingais XX a. pradžios tiltais (kone pasauliniu tiltų etalonu), “Viktorijos tipo” sublokuotų namų eilėmis, unikaliais per 100 metų skaičiuojančiais lynų vagonais. Miestas užgimė per XIX a. Aukso karštinę, bet atstatytas po 1906 m. žemės drebėjimo.
Plačiau: San Franciskas – aukso amžiaus didybės miestas

Berlynas (Vokietija)

Vienos didžiausių imperijų – Vokietijos – sostinė neabejotinai patektų tarp pačių įspūdingiausių, jei ne ją sugriovęs Antrasis pasaulinis karas ir pusę miesto okupavę sovietai. Tačiau pavienių praeities didybės ženklų – nacistinės architektūros, kaizerio laikų rūmų, tiltų ir bažnyčių – ten dar liko.
Plačiau: Berlynas – visas XX a. viename mieste

Stokholmas (Švedija)

Imperijų laikais Švedija buvo nedidelė šalis – tačiau dėl to jos architektai ir kūrėjai tik labiau siekė įkvėpimo istorijoje, pastatydami nuostabius muziejus, prabangius daugiabučius ir romantišką rotušę, kurioje teikiami Nobelio apdovanojimai.
Plačiau: Stokholmas – Švedijos sostinė keturiolikoje salų

Viena (Austrija)

Viena garsėja gražiomis kapinėmis, lunaparku, socialistiniais eksperimentais ir nacistiniais priešlėktuviniais pabūklais. Juk Imperijų amžiuje Viena buvo ne tiesiog vokiškas miestas ar Austrijos sostinė – tai buvo viena pasaulio meno širdžių, kur gyveno žymiausi kompozitoriai ir gimė architektūros stiliai ir kurios troško užkariautojai.

Barselona (Ispanija)

Ar vienas architektas gali padaryti miestą vertą tokio straipsnio? Galbūt ne, bet Antonijo Gaudžio šedevrai suteikė Ispanijos ekonominiam centrui Barselonai tą paskutinį štrichą, dėl kurio ten tikrai verta važiuoti savaitgaliui. Tie pasakiški pastatai įkūnija ~1900 m. Europos imperijų siekį priblokšti, kartu pasiimant, kas geriausio, iš kitur.
Plačiau: Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis

Madridas (Ispanija)

XIX a. Ispanijos imperijai saulė leidosi, tačiau apsidairęs Madride to nepasakytum: jo prospektus supa vieni didingiausių, puošniausių ir aukščiausių ~1900 m. statytų pastatų Europoje. Nors tai – gerokai senesnis miestas, jo XIX-XX a. rajonai – vieni įspūdingiausių.
Plačiau: Madridas – šėlstantis senovinis didmiestis

Naujasis Delis (Indija)

Imperijų laikais svarbiausia pasaulio kolonija buvo Indija. Tai ieškodamas kelio į ją Kolumbas atrado Ameriką. Sugebėjusi užimti Indiją, galingiausia pasaulio imperija – Britai – pastatė ten jos vertą sostinę: Naująjį Delį. Britiška didybė čia susipynė su indiškais architektūros stiliais.
Plačiau: Indija – viduramžiška šalis be taisyklių

Havana (Kuba)

Havana europiečiams atradus Ameriką greitai tapo turtingiausiu jos miestu, per kurio uostą ispanai gabeno didžiumą Amerikos turtų (ir dalis jų nusėdo Havanos pastatuose). Deja, per komunizmo dešimtmečius daug kas sunyko ir apgriuvo – tačiau dabar restauruojama, be to, kai kuriems žmonėms aplūžusi – o ne išlaižyta – senovė – tik žavesnė.
Plačiau: Kuba – mirštančios revoliucijos žemė.

Vašingtonas (JAV)

JAV sostinė Vašingtonas ir gimė imperijų eroje. Įkurtas 1791 m., jis tapo milžiniškos JAV valstybės širdimi. Ilgainiui čia pastatyti ne tik valdžios rūmai, bet ir didingiausi Amerikos memorialai, didžiausi muziejai (visi nemokami). Todėl Vašingtonas – neabejotinai viena svarbiausių JAV vietų “kultūriniams” turistams.
Plačiau: Vašingtonas – JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis

Rio de Žaneiras (Brazilija)

Buvo laikai, kai Rio de Žaneiras buvo Brazilijos sostinė ir tikra romantiška pasaulio svajonė, kur rinkdavosi Holivudo žvaigždės ir kiti žymūnai. Ir tie laikai atsispindi Rio de Žaneiro bažnyčiose, rūmuose, milžiniškuose pastatuose palei ištįsusius paplūdimius, gal ir – spalvinguose karnavaluose. Deja, vėliau Rio šlovę kiek prigesino lūšnynai ir baisus nusikalstamumas: ir visgi Rio yra labai, labai didingas miestas.
Plačiau: Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

Buenos Airės (Argentina)

Tarpukariu Buenos Airės buvo penktas pagal dydį pasaulio miestas, o Argentina – viena turtingiausių pasaulio šalių. Net kildavo klausimas kas – JAV ar Argentina – bus Amerikos centras. Tik Niujorkas ar Čikaga konkuravo su Buenos Airėmis įspūdingais dangoraižiais, o plačiais prospektais, įspūdingu teatru Buenos Airės pranoko visus. O kur dar tuo metu gimusi tango kultūra, užkariavusi pasaulį ir iki šiol stebinanti Buenos Airių svečius… Vėliau Argentina iš lėto važiavo žemyn – bet nuo to tik daugiau kas buvo išgelbėta nuo progreso. Kur kitur rasi tiek daug 100 metų senumo liftų, 50 metų senumo automobilių ar baldų?
Plačiau: Buenos Airės – nusigyvenęs pietų Paryžius

Naujasis Orleanas (JAV)

Tai buvo prancūzų valdų Amerikoje širdis. Vėliau miestą nupirko JAV, jis buvo didžiausias vergvaldiniuose JAV pietuose. Priešingai daugeliui JAV miestų, Naujasis Orleanas nestokoja anos XIX a. dvasios: gražus senamiestis (Prancūzų rajonas), buvusių afrikiečių vergų pradėtos kultūros tradicijos – nuo vudu religijos iki džiazo, šen bei ten – prancūzų kalba, o miesto apylinkėse – nuostabūs plantacijų dvarai su dviprasmiškomis (vergvaldžių ir vergų) istorijomis.
Plačiau: Naujasis Orleanas – džiazuojantis vudu miestas

Filadelfija (JAV)

Filadelfija – pirmoji JAV sostinė, būtent čia 1776 m. paskelbta JAV nepriklausomybė. Tuo metu tai buvo antras pagal dydį JAV miestas po Niujorko, čia (tai JAV reta) išlikęs gražus, tvarkingas XVIII a. raudonų plytų dar britų laikais statytų namų senamiestis (dabar tuose pastatuose viešbučiai, restoranai) ir puošnių senovinių ~1900 m. dangoraižių pilnas centras, kuriame dominuoja aukščiausias JAV rotušės bokštas. Filadelfijoje susiduria didingi pastatai ir didinga istorija!
Plačiau: Filadelfija – miestas, kuriame gimė Amerika

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Lanzarotė – unikaliausia iš didžiųjų Kanarų salų.

Labiausiai ji garsėja savo vulkanais, juodais sukietėjusios lavos peizažais.
Bet labiausiai išskirtiniai Lanzarotėje – pastatai, sukurti Cezario Manrikės, žymiausio salos žmogaus. Ne šiaip sau pastatai, o neįtikėtinas gamtos ir meno junginys.

Ir kaimai, iki šiol neužgožti plėtros.

Apkeliavau ir daugumą tų pastatų, ir gamtinių lankytinų vietų ir rašau, ką Lanzarotėje aplankyti svarbiausia.

Lanzarotės ugnikalniai

Lanzarotės peizažai vis keičiasi. Kai kurie jos ugnikalnių vos prieš tris šimtmečius tiesiog išdygo iš žemės. Jie staigiai lava užpylė ištisus kvadratinius kilometrus derlingiausios žemės. Sukietėjo, pajuodavo ir niekas ten nebeauga iki šiol, 1730 m. tai atrodė it prakeiksmas, it Dievo rūstybė – Lanzarotės žemdirbiai neteko pragyvenimo šaltinio.

Užtat šiuolaikiniams lanzarotiečiams ta lava uždirba dar ne tiek. Šimtai tūkstančių turistų kasmet važiuoja ja pasigėrėti į Timanfajos nacionalinį parką, kur vyko tie paskutiniai išsiveržimai. Žemė po juo tebeverda. Geizerių nėra, bet parko darbuotojai turistams kas 10-15 minučių „paleidžia“ dirbtinį: įpila į duobę vandens, ir jis momentaliai nuo karščio iššauna. Iš kitos duobės vis išlenda liepsnų liežuviai, virš trečios – kepamos bulvės. 13 m gylyje temperatūra ten – nuo 100 iki 600 laipsnių, tad tiesiog pakanka iškasti duobę ir karštis kils aukštyn – jokių viryklių nereikia.

Jau už Timanfajos nacionalinio parko ribų (nereikia bilieto) yra Los Hervideros, kur gali stebėti, kaip į uolas tykšta milžiniškos bangos. Tą matyti iš visų pusių – netgi iš viršaus, mat bangos įlekia į olą, o olos „lubose“ yra skylė, pro kurią žvalgosi turistai.

Bet populiariausia Timanfajos pramoga – žiedinis kelias. Metai iš metų, diena iš dienos kas kokias 15 minučių į jį išvažiuoja specialūs autobusai turistams, kuriuose garso įrašas pasakoja tą pačią istoriją. Kaip išsiveržė vulkanai, kaip visa tai matė vienuoliai… Savo automobiliu važiuoti neleidžiama, nes kelias greitai užsikištų. O ir autobusų nepakanka, laukti tenka ilgai. Džiaugiuosi, kad paklausėme patarimo į Timanfają atvažiuoti kai ji atidaroma (9 val.) ir iš karto nesidairant bėgti prie autobuso. Nes kai mus grąžino iš trumpos ekskursijos, prie autobusų jau rikiavosi eilės turistų – neįlips nei į sekantį, nei į dar kitą…

Lanzarotės vulkaninis menas

Timanfajos žiedinis siauras autobusų kelias – ne šiaip sau kelias. Jis – savotiškas meno kūrinys, sukurtas menininko taip, kad kuo labiau atskleistų Timanfajos įspūdingus vaizdus: kraterius, olas, visokias lavos formuotes, augalais apaugusias „salas“ (kažkaip išvengusias lavos išsiveržimo metu).

Kitas meno kūrinys – Timanfajos restoranas; tas, brangusis, kuriam bulves kepa vulkaniniame karštyje. Jis įsiliejęs į kalną, ant kurio stovi. Jo autorius – Cezaris (Sesaras) Manrikė, garsiausias salos menininkas.

Iš penkių didžiausią įspūdį man palikusių Lanzarotės vietų Cezaris Manrikė prikišo nagus prie visų, o dvi sukūrė nuo nulio.

Viena svarbiausių Lanzarotės lankytinų vietų yra netgi Cezario Manrikės namas. Ne, tai tikrai nėra kažkoks „memorialinis butas“ su architekto daiktais: savo namą jis susiprojektavo visiškai unikalų. Trys jo kambariai – po žeme, natūraliuose sukietėjusios lavos „burbuluose“. Dar vieno burbulo stogas įgriuvo – ten Manrikė pasidarė baseiną, fontaną. Manrikė mylėjo gamtą ir norėjo, kad jo kūryba jos neužgožtų, į ją įsilietų. Net savo svetainę pasidarė taip, kad, atrodo, į ją pro langą liejasi lava, o visi vaizdai – į sukietėjusios lavos laukus.
Cezaris Manrikė neabejotinai vienas didžiausių Ispanijos menininkų, savo stiliaus unikalumu prilygstantis Antonijui Gaudžiui ar Pablui Pikasui. Tik žinomas gerokai mažiau – nes kūrė beveik vien Kanaruose, o ypač gimtojoje Lanzarotėje, kurią mylėjo.

Palyginus su daugeliu savo amžininkų Ispanijos menininkų, Manrikės likimas visiškai kitoks. Pablo Pikaso buvo komunistas ir nekentė Ispanijos regento generolo Fransisko Franko – po to, kai šis nuvertė Ispanijos komunistus, Pikaso išvyko iš šalies. Tuo tarpu Manrikė per pilietinį karą užsirašė savanoriu būtent Franko pusėje. Ir todėl kai Frankas pagaliau įtvirtino valdžią, jis Manrikei – vienam nedaugelio ištikimų menininkų – leido kurti monumentalius valstybinius kūrinius, turėjusius paversti Kanarus (taigi, ir Ispaniją) nauja Europos turizmo Meka.

Didžiausias Cezario Manrikės šedevras Chameo del Agua. Dar iki įsikišant architektui tai buvo unikali vieta: sukietėjusios lavos „tunelis“ kuriame tyvuliuojančiame tvenkinėlyje gyvena unikalūs ryškiai balti miniatiūriniai omarai (iš tolo atrodo it akmenėlių gausybė, kol nepažiūri iš arčiau, nepamatai kojyčių ir kokio vieno judančio), tam tikru dienos metu per skylę apšviečiami saulės. O Manrikė šalimais tose pusiau atvirose olose įrengė „įdomiausią pasaulyje naktinį klubą“, baseiną, koncertų salę…

Manrikė visą gyvenimą kritikavo didžiuosius vienodus viešbučius ir jo įtakos dėka Lanzarotėje tepastatytas vienas daugiaaukštis pastatas. Chameos del Agua jis parodė, kaip turėtų atrodyti turistinė vieta: pritaikyta šiandienos poreikiams, bet kartu natūrali, įsiliejusi į gamtą taip, kad iš išorės jos beveik nesimato.
Manrikė smarkiai aplenkė laiką. Jis kalbėjo apie gamtosaugą dar ~1960 m., kai niekas apie tai nemąstė. Tiesa, paradoksas: šiandieniniai gamtosaugininkai nė už ką neleistų statyti to, ką statė Manrikė. Paversti unikalią olą naktiniu klubu? Bet realybėje viskas daug gražiau, nei skamba, gamtos ir kūrybos dermė tiesiog nuostabi. Net eidamas į tualetą matai dar vieną gražiai apšviestą gilų tunelį. Olų pasaulyje daug, bet tokia ola – tikrai vienintelė.

Antras garsiausias Manrikės kūrinys – Mirador del Rio, į kalno viršūnę įaugęs restoranas su nuostabiausiu Lanzarotės vaizdu į tris kitas mažytes salas. Didžiausia jų, tiesiai po kojomis – Graciosa, į kurią iš Lanzarotės zuja laivai. Ne keltai – automobilių toje 600 gyv. salelėje nėra išvis ir didesnis kaimas tik vienas.

Dar Manrikė turistams sukūrė Kaktusų parką – tiksliau, unikalų vulkaninį amfiteatrą nuo kurio kiekvienos vietos gali stebėti vis kitokį įvairiausių kaktusų “miškelį”.

O šiaip tai Manrikės “potėpiai” matomi visur Lanzarotėje. Daugelio salos transporto žiedų centruose (o tų žiedų Lanzarotėje itin daug) Manrikė pastatė statulas, iš kurių garsiausios vadinamos vėjo žaislais (juguetes de viento), mat jos įvairiausiai juda Kanarų vėjyje. Dar vienas Manrikės žaidimas su gamta. Jis viską iki galo stengėsi daryti unikaliai: net tualetų ženklai “vyras” ir “moteris” Manrikės statiniuose ne eiliniai, o meniški.

Manrikės įtaka matoma netgi ten, kur jis nieko naujo nepastatė – kiekviename salos kaime ir miestelyje. Jo dėka tie kaimai atrodo panašiai, kaip iki turizmo aušros: balti paprasti vienaukščiai nameliai, ryškiai dažytos langinės. Manrikės idėja: šiaip – rudai, jei į vandenyno pusę – mėlynai, jei į kalnų – žaliai. Viename tokių spartietiškų namelių apsistojome per AirBnB. Šeimininkas buvo nevietinis – atsikėlė į Lanzarotę dėl tenykščių bangų jo mylimam serfingui. Prieš 20-30 metų būtum sunkiai įsivaizdavęs, kad toks būtų pirkęs ką nors kita, nei namą ant vandenyno kranto. Bet dabar kiti laikai ir autentiškumas, prarastas kitose Kanarų salose, vis labiau vertinamas – net jei tai reiškia, kad su banglente iki vandenyno tenka važiuoti automobiliu keliolika kilometrų.

Nuo minių Lanzarotės kurortuose nepasislėpsite

Aišku, jeigu jau sukėliau jums mintį, kad Lanzarotė – koks tai senovės, laukinės gamtos ir meno inkliuzas tarptautiniuose ir turistų nugulėtuose Kanaruose – atsiprašau, nes taip nėra. Per metus Lanzarotę aplanko virš 2 mln. keliautojų, arba 20 vienam gyventojui. Į tą patį Chameos del Aguas laiptais teko lipti labai lėtai, mat ir iš priekio, ir iš galo plūdo turistų iš autobusų minios – ir visi stoviniavo, fotografavo. Jokioje Lanzarotės lankytinoje vietoje nebuvo taip, kad nestovėtų dar bent 10 turistų išsinuomotų automobilių.

Turėjau 7 metų senumo knygą apie Lanzarotę. Tai, kas ten aprašyta kaip nemokama, dabar jau mokama. Kas buvo mokama – pabrangę, o paslauga suprastėjusi (anksčiau Mirador del Rio, Kaktusų parke į (mažesnę) bilieto kainą įeidavo ir gėrimas – dabar jį nebent gali nusipirkti daug sumokėjęs papildomai). Lanzarotė irgi Kanarai, ir iš to užsidirba.

Tiesiog, jei jau pasirinkote keliauti į Kanarų salas, kelionė į Lanzarotę bus kitokia, nei kelionė į Gran Kanariją, Tenerifę ar Fuerteventurą. Bent jau kai išvyksite už savo kurorto ar gana proziškos sostinės Arecifės ribų į išsaugotus kaimus, gamtą, ir į visą tai įsiliejantį šiuolaikinį meną.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Daugelyje Kanarų salų vyrauja trys spalvos: juoda lava, žydra jūra, žalia augmenija. Tačiau Fuerteventura – visa geltona. Kalnai čia žemi, augalų beveik nėra, kaimų mažai. Užtat smėlio kopos dydžio sulig daugiaaukščiais namais, paplūdimiai – geltono smėliuko. Tarsi Fuerteventura būtų ne Kanarų dalis, o Sacharos dykumos tęsinys.

Iš keturių didžiausių Kanarų salų, Fuerteventura pritraukia mažiausiai turistų (~1,7 mln. per metus), tačiau joje irgi yra ir didžiuliai kurortai, ir milžiniškas oro uostas, į kurį iš Europos skrenda pilni lėktuvai.

Dalinuosi savo kelionės į Fuerteventurą metu surinkta patirtimi apie šią salą.

Fuerteventuros kurortai ir pajūrio kopos

Didžioji dalis turistų Fuerteventuroje apsigyvena dviejuose didžiausiose kurortuose: More Chablo [Morre Jablo] pietuose ir Castillo Caleta de Fuste (dar vadinamas El Castillo) netoli oro uosto.

Šitie kurortai – tokie, kokių galėtumėte tikėtis bet kur Kanaruose ar apskritai pietuose. Centre – „prekybos centras-turgus“ su gausybe parduotuvėlių ir visokių virtuvių restoranėlių, kelis kilometrus į abi puses – didžiuliai viešbučiai, vilų kompleksai. Kad būtų gražiau, valdžia pristačiusi visokių statulėlių, be to, kiekviename Fuerteventuros kurorte – po banginio griaučius ant pjedestalo.

Fuerteventura – dykuma, tad paplūdimiai ten – gražaus smėliuko, lyg Palangoje.

Kurortų centruose, tiesa, jie nedideli. Didesni aplinkui, bet vėjai ir bangos ten irgi didžiuliai. Todėl Fuerteventurą pamėgę banglentininkai (serfingas) ir jėgos aitvarų mylėtojai.

Įspūdingiausi paplūdimiai – ar, tiksliau, ištisas kopų laukas – salos šiaurėje prie Koralecho [Corralejo] kurorto. Pastarasis yra mažesnis, jame nėra daugiaaukščių viešbučių, tačiau ieškantiems autentikos vis tiek patiks nebent žvejų kaimelio laikus menantis jo centras aplink uostą, nes kitkas – nauji pastatai.

Užtat trokštantiems vienatvės gamtoje pakaks išeiti į didžiąsias kopas, kurios driekiasi 8 km ir yra 2 km pločio. Kai važiavau keliu per jas, tūžmingas vėjas nuolat ant kelio pūtė smėlį. Jeigu ne specialūs smėlio valytuvai (tarsi Lietuvoje sniego žiemomis) tas kelias greitai pats atsidurtų po kopomis…

Vos pravėrus automobilio lango stiklą vidun plūstelėjo skausmingas smėlio gūsis, vos patraukiau fotoaparatą. Jei eisite pasivaikščioti, pasirūpinkite akiniais, kurie nepraleistų smilčių pro šoną – kitaip jos nuolat pateks į akis.

Fuerteventuroje siūloma ir kitokių pramogų: važiuoti per kopas bagiu ar joti kupranugariu. Tiesa, jei įsivaizduojate, kad josite sau romantiškai vienas per smėlynus, greičiausiai klystate: mačiau, kaip pramogos organizatoriai šalikele vedė tankiai susiglaudusių kupranugarių, nešinų turistais, vilkstinę.

Fuerteventuros didinga nykuma

Tačiau už kurortinių zonų ribų aplinka kur kas tuštesnė ir dykesnė. Juk gyventojų Fuertreventuroje – panašiai, kaip vienuose Šiauliuose, nors sala tikrai nemaža (nuo Koralecho šiaurėje iki More Chablo pietuose – 122 km). Tiesa, tai reiškia, kad turistai vietinius visiškai užgožia. Išskyrus nebent nedidelę ir nykoką salos sostinę Puerto del Rosario, kitur kokie 80% ar 90% žmonių, kuriuos sutiksite, bus kiti turistai, kurių automobiliukų spiečiai suguža į kiekvieną populiaresnę lankytiną vietą. Tiesa, jei kitose didžiosiose Kanarų salose žymiausiose vietose gali spraustis ir šimtai turistų, tai Fuerteventuroje dažniau – kokie keliolika, erdvės pakanka visiems. Turistinių autobusų mačiau tik keletą į dieną.

Tik tiek, kad tos įdomiausios Fuerteventuros vietos – gana nykokos. Štai aplankiau žymiausius muziejus. Pulkininkų namas, iš kurio XVIII-XIX a. faktiškai salą valdydavo ispanų karininkai, šiaip toks žavus nutolęs Ispanų imperijos postas – bet jo vidus beveik tuščias: eksponuojamos kažkokios nuotraukos, perfotografuoti pulkininkų paveikslai (nei vieno tikro), daug salių išvis tuščios. El Kortilo gynybinis bokštas, statytas ispanų gintis nuo anglų piratų “lenktynių dėl kolonijų” laikais, iš išorės atrodo įdomiai, bet viduje ten išvis keli eksponatai. Machorero sūrio muziejus gal geresnis – bet to sūrio ragauti neduoda ir net parduotuvė buvo laikinai uždaryta…

Šiaip Machorero [Majorero] sūris, daromas iš ožkų pieno (kartais su avių pieno priemaišomis) – populiariausias salos suvenyras ir jis tikrai skanus bei ne itin išbrangintas. Jo paragavau Betankurijoje – viename seniausių salos kaimų, įkurtame dar 1404 m. Tai buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – tačiau, kaip ir kitose Fuerteventuros gyvenvietėse, jos seni nameliai ir bažnytėlė nebent kiek romantiški, bet neįspūdingi.

Į dar vieną lankytiną vietą, kurią buvau suplanavęs – Druskos muziejų – net ir nėjau. Šiaip ar taip, pažiūrėti didžiulių jūros bangų užpilamus „baseinus“, iš kurių paskui, išgarinus vandenį, būdavo imama druska (kaip kitaip ją gautum tokioje saloje?), galima ir visai nemokamai.

Būtent vaizdus Fuerteventuroje ir verta pamatyti labiausiai. Ar nuo Mirador Morro kalno ir prie dviejų gvančų (iki ispanų užkariavimo Kanaruose gyvenusios tautos) vadų statulų. Ar į dūžtančias bangas nuo El Kotilo [Cotillo] miestelio. Ar tokį laukinį peizažą pačiuose salos pietuose, kur asfaltuotą kelią pakeičia visai negrįstas ir duobėtas į Kofetės kaimą.

Aišku, „laukinį“ tik sąlyginai. Net ir tuose serpantinuose bus, kad apsidairę bent tolumoje nematytumėte nė vieno dėl atsargumo vos pasivelkančio automobiliuko. Tačiau ten vienintelį kartą Kanaruose sustojome apžvalgos aikštelėje, kurioje nieko be mūsų daugiau nebuvo. Gal ir dėl milžiniško vėjo kuris ten, aukštai, kur iš abiejų pusių plytėjo atvira jūra, buvo šitoks stiprus, kad gūsiai mane net blokšdavo atgal, o automobilį drebino taip, kad mano žmona net nenorėjo iš jo lipti.

O kitų žmonių artumas turi ir pliusų: mačiau, kaip vienai turistų šeimai tame kelyje nuleido padangą, ir po kokio pusvalandžio atsirado pagalba.

Kelionė į Fuerteventurą – ar verta?

Viską sudėjus į visumą, jeigu kelionės jums visų pirma – lankytinos vietos ir įdomybės, istorija, kultūra – Fuerteventura tikrai ne jums.

Tačiau jeigu labiausiai jus vilioja gamta – Fuerteventuroje rasite kur paganyti akis (kopos, bangos), nors, greičiausiai šalia jūsų visuomet bus ir kažkiek kitų turistų.

O jeigu norite tiesiog šilumos su smėlėtais paplūdimiais (kurie pietų Europos šalyse nėra jau tokie dažni), o gal dar mėgstate ir bangas bei susijusias su jomis pramogas – drąsiai keliaukite į Fuerteventurą.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Gran Kanarija – viena labiausiai Europos turistų numylėtų vietų. Ypač žiemomis, kai kitur Europoje šalta ar bent vėsu, o ten maždaug +20.

Ko tikėtis Gran Kanarijos kurortuose? Ką ten pamatyti be vandenyno ir paplūdimių?
a
Apvažiavau Gran Kanariją nuomotu automobiliu – tiek kalnus ir žavius jų miestelius, tiek pakrantes ir sostinę Las Palmasą. Dalinuosi patirtimi.

Gran Kanarijos kurortai prie didžiųjų kopų

Daugelis į Gran Kanariją atvykusių turistų apsistoja salos pietuose, aplink Maspalomas kopas. Šios geltono smėliuko kopos – tarsi žiupsnelis dykumos, „atpūstas“ į Kanarų salas. Pakilęs didesnis vėjas jas tiesiog akyse vėl pusto ir perpusto, keisdamas peizažą. Vėjuotą dieną laipiodamas kopomis gavau tokį smilčių dušą, kad net akis pramerkti sunkiai galėjau. Užtat kai vėjas nurimsta kopos panėšėja į milžinišką (2,5 km ilgio, 1 km pločio) paplūdimį, kuriame – tai Gran Kanrijoje reta – gali rasti ir visai asmenišką vietelę, be minių kitų turistų iš visų pusių.

Tačiau tai, kas aplinkui kopas – gerokai įprasčiau. Kopų vakaruose, Meloneras kurorte – didžiuliai viešbučių kompleksai, kuriuos galėtum atrasti bet kur pietų Europoje, pilni senyvų britų ir vokiečių turistų. Net kelionių organizatorių ir viešbučių tinklų prekės ženklai tie patys (Riu, Tui, Raddisson ir kt.). Kiekvienas rimtesnis pasaulio kelionių verslas uždėjęs savo ranką Gran Kanarijoje… Promenada palei vandenyną ir Maspalomas švyturį iš visų jų veda į kopas, bet kavinių joje mažai, nes turistai viską gauna savo viešbučiuose.

Kiek kitoks Plaja de Ingles kurortas į rytus nuo didžiųjų kopų. Ten mažiau „viskas įskaičiuota“ viešbučių, tad žmonės daugiau laiko leidžia viešosiose erdvėse, yra daugiau restoranų (ir vietinių, ir tinklams priklausančių, ir įvairių užsienio virtuvių), pajūrio promenadoje – restoranų, gyvos muzikos. Tačiau daugelis gyvenamųjų vietų ten – net apgaulingai toli nuo vandenyno. Pvz. nuo „Sanom Beach Resort“ iki tikro “beach” (angl. “paplūdimys”) reikia eiti nei daug, nei mažai: 1,5 kilometro nuobodžiomis raitytomis Plaja de Ingles gatvėmis.

Kas nemaloniai nustebino – daug „besikabinėjančių“ prekijų. Nuo Afrikos iki Gran Kanarijos vos 200 km; ten nuolat plaukia nelegalūs imigrantai ir, atrodo, žymi jų dalis „nusėda“ Plaja de Ingles pajūrio promenadoje, „stumdydami“ turistams visokius niekučius (tikriausiai nebūdavo momento, kada apsidairęs nematyčiau tokio pardavėjo). Ne ką mažiau įkyrūs pasirodė ir į savo restoranus kviečiantys kinai ar patys ispanai. Aišku, Gran Kanarija – ne arabų žemė, į skverną niekas nesikabinės, bet jei esate įpratę atostogauti kaip Palangoje, kur pardavėjai su tavimi kalba tik jei pats prie jų prieini, tai gali nepatikti. Specialūs ženklai perspėja ir apie blogesnius dalykus: „Saugokitės kišenvagių“, „Saugokitės apgavikų su trijų kortų apgavyste“. Kabo net labiausiai siaučiančių vagių nuotraukos.

Vidutinio dydžio Gran Kanarijos kurortai

Į rytus nuo Plaja de Ingles – mažesnių kurortų ruožas (San Augustinas, Bahia Feliz ir kt.). Tokių centruose – „komercinis centras“ su keletu parduotuvių ir restoranų, aplinkui – viešbučiai ir vilos. Į pastarąsias kelionių agentūros paprastai neveža, bet nuskridus „savarankiškai“ su Ryanair ar Wizzair galite išsinuomoti.

Į vakarus nuo Meloneras, už visų milžiniškų viešbučių eilių prasideda kalnai ir tenykščiai kurortai „lipa“ į juos. Poilsiniai nameliai statomi kalnų šlaituose. Nuo jų iki vandenyno – gana toli, bet vaizdai – nuostabūs. Tiesa, laukinės gamtos mylėtojai anais kurortais labai skundžiasi, esą „progresas visiškai sužalojo pakrantės kalnus“. Pagrindinis iš tokių kurortų tame ruože – Puerto Rikas.

Paskutinysis toje eilėje – Puerto de Mogan kurortas. Anksčiau – žvejų kaimas, bet dabar prieplaukoje – beveik vien jachtos, o namai atiduoti kavinėms ir viešbutukams. Visur pilna gėlių. Pastatai tik atrodo seni: iš tikro viskas pastatyta specialiai turistams. Gausu vandens pramogų.

Tiesa, visuose tokiuose Gran Kanarijos kurortuose (išskyrus tuos prie Maspalomas kopų) su paplūdimiais striuka. Daugybė jų akmenuoti, labai siauri, „įsprausti“ aukštų uolų. Jei norite rasti „turistų truputėlį mažiau atrastą pajūrio miestelį“ – toliau nuo pagrindinio pietinio kurortų ruožo ar nuo sostinės Las Palmaso galite tai padaryti. Tačiau toks miestelis tikrai neturės bent kiek geresnio paplūdimio. Apie visus bent kiek geresnius jau seniai išdygę milžiniški kurortai, o mažesni kurortai netgi patys stokoja normalesnių paplūdimių. Ir, aišku, “turistų mažiau atrastas” Gran Kanarijoje gali tiesiog reikšti, kad turistų ne dešimtys tūkstančių.

Turistams – papildomi mokesčiai ir negaliojančios nuolaidos

Gran Kanarijos kurortuose atostogauti brangu ir kainos visur aukštos (išskyrus, nebent, greito maisto tinklus, pvz. „McDonald‘s“ ar „Subway“, kurie yra tik didžiuosiuose kurortuose ir miestuose). Ir jei kažkokios kainos atrodo „visai neblogos“, greičiausiai jūsų dar lauks siurprizai: turistai „melžiami“ ne vien oficialiai. Štai susigundę „bufetu“ („valgyk kiek nori“) kinų restorane San Augustino miestelyje gavome nustebti: visų pirma, dieną bufeto nebuvo, tad už tą pačią kainą padavėjas pasiūlė vieną patiekalą su ryžiais. Užsisakę sužinojome, kad dar „privaloma užsisakyti bent vieną gėrimą“, o jų kainos įspūdingos: maža „Coca Cola“ – 3,10 euro… Galiausiai gavę sąskaitą išvydome, kad priskaičiavo kažkokių papildomų mokesčių, kurie niekur neminimi.

Kitą kartą susigundėme nuolaida. „Trečiadieniais vakarienės su šou kaina – 22,5 euro žmogui, jei perka du žmonės“. Vis tiek brangu, bet vieną kartą galima nueiti. Jau bepirkdamas pamačiau įrašą mažomis raidelėmis „Turistams nuolaida negalioja, tikrinami pasai“. Turistams to paties dalyko kaina – 58 eurai žmogui. Aišku, nėjome.

Kokybės Gran Kanarijoje irgi trūksta: turizmo pramonė čia jau klesti 40-50 metų, taigi, kai kurie prekybos centrai, viešbučiai, restoranai Maspalomase ir aplink – gerokai aplūžę, neremontuoti, prišnerkšti, su senomis plastmasinėmis kėdėmis ir pan. Lietuvoje panašių jau nelabai rasi, ką bekalbėti apie kokį Dubajų, kur viskas nauja…

Maisto, prekių kokybe irgi rūpinasi toli gražu ne visi: o kam, jei šitie turistai, palikę kažkiek pinigų, išskris ir greitai negrįš, nuolatiniais klientais netaps. Tačiau Gran Kanarijoje yra ir daugybė (per 100 000) „amžinų turistų“: daugiausiai pensininkų, kurie arba su visam persikėlė ten gyventi, arba bent jau kasmet ten atskrenda „žiemoti“. Taigi, yra ir į juos besiorientuojančių, kokybiškesnių restoranų, tačiau reikia rasti.

Nešvankusis pietinės Gran Kanarijos veidas

Pietiniuose Gran Kanarijos kurortuose sutiksi kelių tipų poilsiautojus. Dauguma – maždaug nuo 60 iki 90 metų, kai kurie net su vaikštynėmis. Vakarų Europoje įprasta, kad ir senukai poilsiauja, džiaugiasi gyvenimu.

Dar kažkiek – vidutinio amžiaus šeimos su vaikais.

Todėl gal nustebsite sužinoję, kad pietiniai Gran Kanarijos kurortai (ypač Plaja de Ingles) – dar ir netradicinio seksualumo asmenų rojus.

Ir šitą pastebėsite vos išėję pasivaikščioti. Visur pilna „ekskliuzyvinių gėjų viešbučių“ ir iš jų išeinančių vyrų porelių, vaivorykštinių vėliavų. Prekybos centruose, be restoranų ir parduotuvių – galybė visokių netradicinio seksualumo klubų. „Cita“ prekybos centre visas rūsys tam paskirtas: gėjų klubai, svingerių klubai (kur senyvi vokiečiai keičiasi žmonomis), SM (sadomazochistų) klubai. Juodaodės prostitutės ant laiptų. Jei norėtumėte prieš ten eidami „pasipuošti“ – antrame aukšte yra BDSM rūbų. Kitame, „Yumbo“ prekybos centre visa tai – net ne atskiruose aukštuose, o bendroje zonoje. Lauke nuo prekystalio pardavinėjami fetišistiniai rūbai gėjams, šalimais įsikūrusi „Dragstore“ (parduotuvė transvestitams) ir t.t.

Niekur gyvenime nemačiau ir tiek daug reklamų, susijusių su netradicinių seksualumu. „Transvestitų šou“, „Gėjų klubas Romeo ir Džulijus“, „Pimpalų ringas“, „Karštas skandalas – heteroseksualų, biseksualų ir gėjų sekso kinas, tinka ir svingeriams“. Kai kur nurodytas aprangos kodas: „fetišistinis gėjiškas“, „vien tik baltos kelnaitės“, „kelnaitės su atviru užpakaliu“, „tik nuogiems“. Grįžęs vėlai vakare išvydau, kad „Yumbo“ tarsi virto dideliu gėjų klubu: transvestitų dainos, nuogi padavėjai aptarnauja net lauke, besibučiuojantys vyrai ant laiptų. Įdomiai atrodo viso to veiksmo centre „Burger King“ ir labai eiliniai jo klientai bei viena-kita senyva vokiečių prašalaičių vyro ir moters pora. Bet ten visi įpratę. Net, rodos, eilinėse parduotuvėse ar restoranuose laukia „siurprizai“: nuo prijuostės su prikabintu „peniu“ iki gėrimo kinų restorane, kur savo stiklinės dugne pamačiau besimasturbuojančio vyro nuotrauką.

Beje, ir nuostabiosios Maspalomas kopos naudojamos toli gražu ne vien pasivaikščiojimui: gėjų porelės ten masiškai traukia pasimylėti.

Tiesa, mylisi ir vyro-moters poros. Maspalomas kopose yra neoficialios zonos, kur mylisi „gėjai nuo 25 iki 50 metų“, „gėjai nuo 50 iki 70 metų“, „heteroseksualai svingeriai“, „biseksualai“. Dienomis ir naktimis zonos skirtingos. Jei sudomino – štai „nešvankus“ Maspalomas kopų žemėlapis. Jei neturite poros, galite susirasti „vienam kartui“ prie Plaja de Ingles Riu viešbučio, kur – pagrindinis įėjimas į kopas. Tripadvisor lūžta nuo tokių komentarų kaip „Venkite gėjų zonų! Pamatėme kaip gėjai užsiiminėja seksu – mano vyras buvo traumuotas“.

Nerašau, ko nepamatau savo akimis. Taigi, nuėjome su žmona per patį vidurdienį valandai į kopas. Pirmas vaizdas: ant kalno masturbuojasi ekshibicionistas. Kitas tą patį daro po krūmu, stebėdamas praeivius. Keli pradėjo mus sekti, trindami glaudes. Štai vienas pasipuošęs lytinį organą raiščiu. Atokiau sustojęs besimasturbuojančių vyrų ratas – atrodo, apsupę kažkokią besimylinčią porelę. Dar vienas nuo kopos dairosi su žiūronais.

Žmona nusprendė kopose atokiau nuo visų „herojų“ pasideginti (už visų neoficialių zonų ribų), o aš – lipti ant kopos, pasigerėti jūros ir kalnų vaizdais. Juokais pasakėme: „jei kas bus, šaukime vienas kitą“ – bet negalvojom, kad prireiks. Na, juk esam tolerantiški, jie gal netradicinio seksualumo žmonės, bet juk nieko per prievartą nedarys… Bet tepraėjo 10 minučių, kai išgirdau žmonos „Augustinai!“. Galvojau, gal kas užkalbino, išgąsdino. Buvo blogiau: vienas veikėjas, ėjęs pro šalį, sustojo prie mano žmonos puolė masturbuotis, į piktus žvilgsnius nereagavo ir tik jai mane pašaukus nėrė šalin. To jau buvo gana – išėjome arčiau jūros.

Nėra taip, kad visos Maspalomas kopos būtų tokios: prie pat jūros to paprastai nepamatysi (tiesa, yra du nudistų paplūdimiai: gėjų ir heteroseksualų).

Siurrealistiška, kad per tas pačias kopas nieko nežinodamos eina ir eilinės poros, šeimos. Mačiau, viena močiutė su anūke tik šypsosi į ūsą – galiu įsivaizduoti, ką jos ką tik matė. Bet pats siurrealistiškiausias vaizdas užlipus ant kopų prie jūros: į vieną pusę jūra, šeimos, jėgos aitvarai.

Gran Kanarijos pramogos šeimoms

Iš Gran Kanarijos pietų aplink salos rytus ir šiaurę driekiasi magistralė. Nors Gran Kanarijoje tik 800 tūkstančių gyventojų, o magistralė šešių juostų – ji užsikemša.

Nuo magistralės – nusukimai į miestus, kurortus, prekybos centrus, oro uostą, pramogų parkus, zoosodus ir pan. Ko tik neįsteigta, kad užimti turistus apsiniaukusiomis dienomis!

Yra Gran Kanarijoje ir labiau nišinių, mažiau išreklamuotų pramogų, kur kainos kiek mažesnės. Tokių pramogų, kurios kitur būtų visai neįmanomos, nes, tiesiog, truktų lankytojų. Pavyzdžiui, Gran Kanarija puiki vieta išbandyti airsoftą (mūšius oriniais šautuvais). Tenykštis Hangar 37 parkas skelbiasi geriausiu Europos airsofto parku, o įvairūs mūšiai vyksta nuolat: gali ateiti vienas, dviese, ir tuoj pat prijungs prie vienos komandų.

Gran Kanarijoje yra ir Sioux City, laukinių vakarų gyvasis muziejus, kur, atvykęs ryte, tarsi dalyvausi ilgame visos dienos spektaklyje su kaubojais, indėnais, arklių užkalbėtojais, banko apiplėšimu, galvijais ir pan. Visas laukinių vakarų miestelis atkurtas.

Šeimas žavi ir Holiday World atrakcionų parkas Maspalomas: jis, aišku ne Disneilendas, bet kai neribotai gali eiti į visus atrakcionus visą dieną susimokėjęs tiek, kiek restorane kainuoja vieni pietūs – atrodo puikus pasiūlymas.

Gran Kanarijoje yra ir viena pigesnių galimybių pasaulyje pasinerti turistiniu povandeniniu laivu – tiesa, povandeninė fauna čia ne tokia įspūdinga, kaip Havajuose, kur irgi juo nėriau.

Ramesnioji vakarinė Gran Kanarijos pakrantė

Vienintelė ramesnė Gran Kanarijos pakrantė yra vakarinė. Ten nenutiesta magistralė, ten driekiasi gražus Anden verde kelias su vaizdais į milžiniškas jūron krentančias uolas, į toli apačioje ūžiančias bangas. Tiesa, pati beprotiškiausia kelio dalis irgi pakeista magistrale, uždaryta: bet dar galima privažiuoti prie Anden Verde balkono, paskui – pėsčiam pasivaikščioti asfaltu, pro kurį jau prasikalė augalai.

Tiesa, ir vakariniuose Gran Kanarijos pajūrio miesteliuose – Algae, Agaetėje, Puerto de los Nieves – sunkiai radome kur pastatyti automobilį, o laisvų vietų lauko kavinėse irgi nelabai buvo.

Atokumas Gran Kanarijoje visada sąlyginis. Jau ir šiaip ši sala tankiausiai gyvenama Kanaruose – 543 žmonės į 1 kv. m, arba 10 kartų tankiau, nei Lietuva. O kur dar visi turistai!

Salos centras – kalnai, debesys ir balti kaimai

Tačiau Gran Kanarija yra vulkaninė sala. Jos centras, kur kadaise veržėsi ugnikalniai, iškilęs beveik 2 kilometrus virš jūros lygio ir, nepaisant mažų atstumų, nuo vandenyno iki ten gali tekti važiuoti ir valandą – keliai vingiuoti, siauri. Iš priekio atvažiavus autobusui tekdavo išvis sustoti – kitaip sunkiai prasilenksi.

Štai ten, salos centre, turistų kiek mažiau. Dauguma Gran Kanarijos mylėtojų myli šią salą dėl jūros ir šilumos – o kalnuose nėra nei to, nei ano (žiemos naktimis, būna, net pasninga, o mums keliaujant sausį temperatūra dieną laikėsi apie +10).

Vingiuotų keliukų pakelės aikštelėse dažniau sutikdavau kitokius keliautojus: pavyzdžiui, slovakų porą, į Gran Kanariją atvažiavusią nuosavu automobiliu (nuvažiavo iki Ispanijos pabaigos, Huelvos uosto, ir persikėlė keltu iš žemyno, ~32 val. plaukimo).

Ten, kalnuose, ilgi pasivaikščiojimo takai. Garsiausi – nebūtinai įdomiausi. Štai už salos simboliu tapusią Roque Nublo uolą pasirodė įspūdingesnė netolima Roque Bentayga uola. Iš pradžių net galvojau, kad ji ir yra ta tikroji Roque Nublo… O įspūdingiausias vaizdas į jas abi – nuo toliau, palypėjus aukštyn nuo Cruz de Tejeda.

Į Roque Bentayga puikus vaizdas atsiveria ir iš Techedos (Tejeda) miestelio senamiesčio. Gražių miestelių kalnuose ir daugiau – pavyzdžiui, Teroras (Teror). Tačiau retame kuriame jų yra lankytinų vietų, kurias būtina pamatyti: smagiausia ten tiesiog pasivaikščioti.

Beje, Roque Nublo ispaniškai reiškia „debesų uola“ ir, kaip ir visi Gran Kanarijos kalnai bei kalnų kaimai, ji tai paskęsta debesyse, tai vėl išnyra. Kelionei į Gran Kanarijos kalnus rinkitės pačią giedriausią įmanomą dieną – kitaip galite mažai ką pamatyti. Pirmą kartą, rodos, išvažiavome ten šviečiant saulei, dalis apžvalgos aikštelių vis viena skendėjo debesyse, ir iš aukščiausio Gran Kanarijos taško – Pico de los Nieves (į jį praktiškai galima užvažiuoti automobiliu) pažvelgus į vakarus matėsi ne Tenerifės sala ir Teidės viršukalnės sniegai (kaip turėtų), o tik debesų grandinė.

Gal net labiau nei aukštikalnės mane nustebino Gran Kanarijos tarpekliai. Juk sala nedidelė, joje nebėra normalių upių (visas vanduo nukreiptas į čiaupus)… Tačiau, kol dar tekėjo, upės išgraužė pribloškiamai gilius kanjonus.

Metai iš metų kartojasi tas pats: aukštai aukštai prisninga, tas sniegas tirpsta, tirpsmo (nežiemą – lietaus) vanduo teka nuo kalnų į vandenyną. Vulkaninės uolienos, kuriomis dengta Gran Kanarijos žemė – minkštos, ir tekėdamas vanduo metai iš metų įsigraužia vis giliau, suformuodamas tarpeklius (barranco), kurių žymiausias – Gajadekės tarpeklis.

Gran Kanarijos olose – išnykusios tautos kaimai

Gran Kanarijos šlaituose daugybė olų. Tai buvo tuneliai, kuriais tekėjo lava. Juos perkirto vandens išgraužti tarpekliai.

Iki Ispanija 1483 m. užkariavo Gran Kanariją, tuose olų labirintuose gyvavo ištisi kaimai. Gvančų – senųjų Kanarų salų gyventojų – gyvenvietės. Pietinėje kanjono pusėje jie įsirengdavo gyvenamuosius kambarius, jų grindyse išgremždavo sandėliukus. O šiaurinėje kanjono pusėje olose gvančai laidodavo savo mumijas. Mumifikuodavo kūnus tuo pat metodu, kaip senovės egiptiečiai, ir dar XX a. tyrinėtojai rasdavo daug tų suvyniotų negyvėlių. Deja, daug jų buvo sutrinta į vaistus (anksčiau žmonės tikėjo, kad tokie „mumijų milteliai“ gydo visas ligas), kitas apgraužė žiurkės. Bet Gajadekės slėnio muziejuje dar galite vieną mumiją pamatyti savo akimis.

O štai gyvo gvančo nesutiksite nė vieno. Gvančų kultūra tapo pirmąja europiečių kolonializmo auka – tik paskui panašus likimas ištiko indėnų, aborigenų, Sibiro tautų kultūras.

Užkariavę Gran Kanariją, iš 20 tūkstančių salos gvančų ispanai paliko gyvus ir neišvežtus į vergovę tik 3000. Ir tų vardus pakeitė į krikščioniškus, juos prievarta atkėlė iš olų į miestus (kuriuose tuoj jau gyveno daugiau ispanų, nei gvančų). Gvančų kalba, kultūra greitai pasidavė. Kadangi jie buvo baltaodžiai, išvaizda neką tesiskyrę nuo ispanų, šiandien nebepasakysi, kurie salos gyventojai turi gvančiško kraujo.

Tad nors gvančai gyveno ne prieš 6000, o prieš 600 metų, šiandien tegalima tyrinėti jų kultūros liekanas – tarsi kokį Stounhendžą ar Egipto piramides. Tokias kaip Cueva Pintada Galdaro mieste, kur atkastas vienas svarbiausių gvančų kaimų ir išlikusi olų tapyba. 3D vaizdo įrašai ten pristato prarastą gvančų kultūrą, tačiau daug kas tėra spėjimai: „Ištapytosios figūros pernelyg taisyklingos, kad būtų šiaip piešinėliai – gal tai raštas, o gal kalendorius“ – sakoma viename tų filmukų. Bet niekas nežino. Ispanų kolonistams nerūpėjo užrašyti tų žinių, o ir gvančų kultūroje viską žinojo tik aukščiausi luomai.

Gvančai gyveno visame Kanarų salyne, bet Gran Kanarijoje jų kultūros liekanų – daugiausiai. Jei muziejai su uždengtais nuo aplinkos, elektra apšviestais senovės reliktais jums ne prie širdies, aplankykite Fortaleza de Ansite „kalną“. Tai buvo vienintelė vieta Gran Kanarijoje, kur pasivaikščiojome taip ir nesutikę nė vieno kito turisto. Labai keista, nes ir viena įspūdingiausių vietų: ne šiaip kalnas, o kalnas-tvirtovė, kurio olose gyveno ir dirbo šimtai gvančų, o šiandien galima pasivaikščioti tais natūraliais balkonais ir koridoriais. Spėjama, kad būtent tenai įvyko paskutinis mūšis dėl Gran Kanarijos salos: metaliniais kalavijais ir šarvais ginkluoti ispanai nesunkiai užėmė „kalną-tvirtovę“, kurią gvančai gynė mediniais basliais.

Tokios technologiškai atsilikusios tautelės, kaip gvančai, nemokėję net apdirbti metalo, neturėjo jokių šansų prieš didžiąsias Europos imperijas…

Bet šiandien jų mistiškas paveldas dalį turistų domina ne mažiau, nei ispanų miesteliai. Nes gvančiškose lankytinose vietose subtiliai dera pasivaikščiojimas gamtoje su kultūra. Maipe kapinėse (prie Agaetės) gali vaikštinėti tarp tikrų uolų ir akmenų kauburėlių – gvančų kapų stebėdamas Teidės kalną Tenerifėje tolumoje. O Cenobio de Valeron (prie Galdaro) gali lipti į kalną, kurį gvančų javų saugyklos pavertė į tokį keistą korį. Ir net Mundo Aborigen, oficialiai gvančų muziejus-kaima, žavi ne savo apibyrėjusiom gvančų statulom, o kaip jaukus pasivaikščiojimas gamtoje: nuo vienos atkurtos gvančų gūžtos iki kitos, stebint Maspalomas kopas kažkur toli apačioje.

Beje, galiausiai vieną dalyką Kanarų salų ispanai ilgainiui pradėjo daryti taip pat, kaip gvančai. Gyventi olose. Tiesiog, kai tų olų Gran Kanarijoje šitiek, tai patogiau ir pigiau, nei statyti namą nuo nulio. Tik ispanai ne šiaip sau pasikloja oloje žvėrių kailius, kaip darydavo gvančai – olas jie perstato į namus, restoranus, koplyčias, pasistato fasadą su langais ir durimis, net palydovines „lėkštes“ išsikelia. Tokių „olų kaimų“ Gajadekės slėnyje – irgi ne vienas. Palyginus su gvančų kaimais, į kuriuos tekdavo kopti, ispaniškieji gerokai žemiau. Prieš 100 metų ir jie dar buvo atokūs, bet nutiesus tarpekliais kelius turistai skaičiumi ten aplenkė vietinius.

Las Palmasas – gyvas ispaniškas miestas Kanaruose

Gran Kanarija ne šiaip sau vienas didelis kurortas ar nacionalinis parkas. Tai – ir labai normali Ispanijos dalis, kur gyvena ~600 tūkst. Ispanų, turinčių savo gyvenimus ir darbus. Ir Gran Kanarijos sostinė Las Palmas – labai tikras Ispanijos miestas. Su gražia sena katedra ir centrine aikšte. Su „vietinių“ pramogomis, kurias išbandėme ir mes: nuėjome į Las Palmaso futbolo klubo varžybas. Jis žaidžia Ispanijos aukščiausioje lygoje (La Liga) ir net į eilines varžybas, nepaisant brangių bilietų, susirinko 20 000 žmonių (33 000 vietų stadione).

Kainos Las Palmase nemažos, bet visiems vienodos. Čia daug greito maisto restoranų tinklų (įskaitant ispaniškąjį „Telepizza“), prekybos centrų, kuriuose apsipirkinėja patys Kanarų salų gyventojai. Kiekvieną sekmadienį 11:30 (patikrinkite, ar laikas nepasikeitė) parke prie Pueblo Canario galite išvis nemokamai pasižiūrėti tradicinius Kanarų tautinius šokius: pasirodymas truko apie valandą, grojo 14 muzikantų ir šoko 12 šokėjų. Įdomu, graži muzika, o pasigerėti tuo susirinko beveik vien vietiniai: daugeliui turistų, tikriausiai, Las Palmasas atrodo pernelyg eilinis miestas, kad ten užsuktų. O gal be reikalo.

Yra Las Palmase ir lankytinų vietų keliautojams, tokių kaip Kolumbo namas (tiksliau, gubernatoriaus rezidencija, kurioje „visai logiška tikėti, kad pakeliui į Ameriką nakvojo Kolumbas“), tačiau tai nėra kažkokios pasaulinės ar bent Ispanijos reikšmės įdomybės. Gran Kanarijoje gamta ir saulė visgi nusveria kultūrą, bet „kultūriniai intarpai“ Las Palmase gali būti smagūs.

O ir paplūdimys Las Palmase geresnis, nei daugelyje Gran Kanarijos kurortų (Playa de las Canteras, ~2 km ilgio, smėlėtas).

Gyviausia Kanarų sala?

Apskritai, Gran Kanarija konkuruoja su žymesne Tenerife dėl “gyviausios” kanarų salos statuso: kur daugiausiai kultūrinių ar vandens pramogų, šurmulio. Tiesa, naktinio gyvenimo, garsios muzikos už Maspalomaso ribų Gran Kanarijoje netgi stebėtinai mažai. Bet turistų minių, automobilių eilių pilna beveik visur.

Jei tai jums neigiamas dalykas – tikriausiai norėsite atostogauti kitose salose ir kurortuose. Tačiau tai turi savų pliusų: daugybė restoranų, parduotuvių, kitų paslaugų beveik visur – šalia. O artimiausias prekybos didcentris – vos už keliolikos minučių važiavimo automobiliu.

Ir visos lankytinos vietos – irgi netoli.

Be to, jei Gran Kanarijoje pabos, iš ten nesunkiai galėsite aplankyti kitas didžiąsias Kanarų salas: į jas – Tenerifę, Lanzarotę ir Fuerteventurą – nesunkiai galėsite anksti ryte nuskristi, o vėlai vakare grįžti (nereikės užsisakyti tenai viešbučio). Mat Gran Kanarijos oro uostas vienas didžiausių Kanaruose ir iš ten į šias salas – ir po 10 reisų kasdien.

Fuerteventuroje galėsite išvysti tuštesnes dykumas, Lanzarotėje – vulkaninius peizažus ir įspūdingą šiuolaikinę architektūrą, Tenerifėje – aukščiausius kalnus, o Gran Kanarijoje toliau atostogauti.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentuoti

Kanarų salos lietuvių vaizduotėje užima ypatingą vietą: Europos salynas, kuriame kiaurus metus šilta, galima maudytis ir degintis. O dar graži gamta: aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didelės pajūrio uolos, vulkanai…

Aišku, Kanarai turi ir minusų: kelionė ten – brangi ir ilga, o didžioji dalis atostogų daugeliui prabėga betono ir minių kitų turistų apsuptyje.

Aplankęs daugelį Kanarų salų, rašau ką Kanarų salose svarbiausia pamatyti, kiek tai kainuos ir su kuo, apsisprendę keliauti į Kanarų salas, turėsite susitaikyti.

Kanarų salos – kurią rinktis?

Pagrindinės Kanarų salos yra septynios, tačiau tik į keturias jų vykdomi turistiniai skrydžiai iš Europos. Tos keturios – Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura ir Lanzarotė.

Fuerteventura – Afrikos tęsinys. Tai – sala-dykuma su didelėmis kopomis, bet mažokai „kultūrinių“ lankytinų vietų, gyventojų ar augalų.

Gran Kanarijoje atmosfera labai primena žemyną, tačiau giliau nuo urbanizuotos pakrantės ir tenai – aukšti kalnai, gilūs kanjonai, didžios uolos ir gilios olos.

Lanzarotė – pati unikaliausia Kanarų sala, kurioje be juodos vulkanų lavos – itin įdomūs meno ir architektūros kūriniai bei autentiški kaimai.

Tenerifė yra didžiausia Kanarų sala ir įvairovė joje – pati ekstremaliausia. Būtent ten yra aukščiausias visos Ispanijos kalnas – Teidės vulkanas (3718 m) – kurio viršūnę žiemomis nuolat dengia sniegas. Teidės nacionalinis parkas – lankomiausias Europoje. Tačiau gausu ir gražių miestų ir miestelių, o pietiniai kurortai – trankiausi Kanarų salose.

Trys mažosios Kanarų salos – La Palma, El Hierro ir La Gomera – stebina visų pirma gamta. Jos atrodo it kitas salynas – nes turistų ten mažai, o ir tie, kurie atskrenda, paprastai tik dienai ar kelioms iš didesnių Kanarų salų, o ne savaitei atostogų. Gamtos mylėtojams ypač rekomenduočiau mažiausią El Hierro salą, kur didžiausias kontrastas su visomis likusiomis salomis: vos 11 000 gyventojų, trys degalinės, keli lėktuvai per dieną, bet gausybė kalnų ir ugnikalnių bei nuostabių vaizdų.

Koks klimatas Kanarų salose ir ką ten veikti?

Dauguma turistų į Kanarų salas skrenda dėl vieno dalyko: saulės. Kai kurie žmonės sako, neva šiose salose visus metus temperatūra vienoda, vasariška. Tai nėra visai tiesa: sausį temperatūra dienomis pakrantėse būna ~23 laipsnius, kai rugpjūtį – ~30 laipsnių (naktimis atitinkamai ~15 ir ~21). Be to, tai tik pakrantėse: kalnų kaimuose gali būti 5-15 laipsnių vėsiau. Vis dėl to, tokių temperatūrų pakanka, kad turistai iš Europos į Kanarus keliautų ištisus metus, o prekybos centrų ar viešbučių koridoriai Kanaruose neturėtų stogų ar sienų.

Kadaise Kanarų salų gyventojai versdavosi žemdirbyste ir žvejyba, o sunkiai sudurdami galą su galu dar 1950 m. masiškai emigruodavo į Venesuelą. Viskas pasikeitė po to, kai Ispanijos diktatorius Fransiskas Frankas ~1960 m. apsisprendė vystyti turizmą ir pakvietė europiečius Kanaruose leisti atostogas. Neprabėgo nė viena karta, o vienintelė Kanarų pramonė jau – turizmas. Viskas čia jam pašvęsta.

Turistams – vis augantys kurortai ir oro uostai, didesni už daugelio pasaulio didmiesčių. Turistams – milžiniški pramogų parkai su gyvūnais, vandens atrakcionais ar šou. Turistams – pakrantės promenados ir jų restoranai. Turistams – visa galybė pėsčiųjų pasivaikščiojimo takų, besidriekiančių daugybę kilometrų kalnais ir slėniais.

Aišku, į Kanarų salas nuskristi brangiau, nei į kokią Barseloną, ir klimatas ten žiemomis šiltesnis, o vasaromis – vėsesnis nei kitur Ispanijoje. Kalnai ten aukštesni, o gyventojų mažiau. Tačiau savo kultūra Kanarai nuo Ispanijos skiriasi tiek, kiek, tarkime, Žemaitija nuo Vilniaus. Yra vietinių liaudies dainų ar šokių, yra vietinių patiekalų – bet ir viskas. Ir XX a. viduryje veikęs Kanarų nepriklausomybės judėjimas, turėjęs net savo teroristus, nurimo. O tikrąją Kanarų salų kultūrą (gvančus) ispanai sunaikino dar prieš 300-500 metų.

Ko trūksta Kanarų salose, kaip ne keista – gerų paplūdimių. Daugelyje salų jie gana reti ir siauri, akmenuoti, geriausiu atveju – juodo vulkaninio smėlio. O daugelis pakrančių išvis – uolėtos, ten neišsimaudysi. Tik Fuerteventuros saloje daug geltono smėliuko (bet ten ir didelės bangos), o Gran Kanarija turi Maspalomas kopas.

Kanaruose vyrauja senyvi keliautojai iš Vakarų Europos, tačiau daug kas subalansuota ir šeimoms (vaikiški meniu kone kiekviename restorane, pramogos), ir netgi visokioms seksualinėms mažumoms (yra gėjų, svingerių, BDSM fetišistų kurortai, ypač Gran Kanarijoje). Rasi ir aktyvių pramogų: serfingas, jėgos aitvarai ir t.t.

Kanarų salų gamta ir miestai

Kanarų salose nėra daug įprastų lankytinų vietų: ypač istorinių, kultūrinių. Galima atrasti žavių kalnų kaimų (nūnai „išlaižytų“ turistams), bet tai ne tokios vietos, dėl kurių savaime keliautum į Kanarus. Seniausiems Kanarų pastatams tik ~500-600 m., nes iki ispanų užkariavimų salose gyvenusi gvančų tauta mažai ką tepaliko. Jų kultūra išnyko: vien olos, kuriose jie glaudėsi, mena juos buvus.

Gamta Kanaruose sužavėjo labiau: nors nėra Kanarų kalnai aukščiausi, o kanjonai – giliausi, bet pagal tų vietų pasiekiamumą (tiek pėstiems, tiek automobiliu, tvarkingais keliais ir takeliais), pagal jų artumą pajūrio kurortams mažai kas pasaulyje prilygsta Kanarams. Net į aukščiausiąjį Teidės kalną gali pakilti lynų keltuvu! Ir klimatas kalnuose visai kitoks nei pakrantėse – didžiausių salų „centruose“ net sniego būna.

Įprastinis Kanarų salų gamtos peizažas – juodi ar rudi aukšti uoliniai kalnai, padengti sena sukietėjusia lava (spalva priklauso nuo to, ar vulkanai veržėsi prieš kelis šimtus, ar prieš kelis milijonus metų). Ten pilna olų, prie stačių šlaitų glaudžiasi vaizdingi keliai, o apačioje slėniais vingiuoja išdžiūvusios upės.

Kanaruose visada būsite tarp turistų

Ispanija yra pasaulio turizmo karalienė – kiekvienais metais kelionėmis į šią šalį susigundo 75,6 mln. žmonių! Ir Kanarų salos – vienas Ispanijos karūnos deimantų (ten keliauja ~14 mln. žmonių per metus).

Todėl Kanaruose nesitikėkite būti toli nuo kitų turistų. Atvykdamas į bet kurią didžiųjų Kanarų salų lankytiną vietą, jau iš tolo matai mažų nuomotų automobiliukų eiles ir vieną kitą autobusą. Jei vieta neva „turistų neatrasta“, tai automobiliukų testovės kokie penki. Jei vieta populiari, tai, kaip prie Lanzarotės vulkanų nacionalinio parko, parkavimą milžiniškoje aikštelėje organizuos specialiai tam samdyti žmonės, o kelionių vadovai visai logiškai patars atvykti iš ryto, kol daugelis kitų turistų nepabudo (aišku, tokius kelionių vadovų patarimus būsite perskaitęs ne jūs vienas…)

Kanaruose nėra net turistinio sezono. Teoriškai tai turėtų būti žiema – juk tada Kanarų šiluma labiausiai vilioja šalčių stingdomus skandinavus ar vokiečius. Bet kelionės į Kanarus nenuslopsta ir vasaromis – ispanai iš žemyno tada pasiima atostogas ir lekia į vėsesnį nei jų gyvenami miestai salyną.

Teoriškai kiek „ramesnis“ metas – pavasaris. Praktiškai Kanaruose pilna ir tokių „amžinų turistų“, kurie iš ten beveik niekada neišvyksta. Apie 10% Kanarų salų gyventojų – europiečiai neispanai, daugiausiai vakariečiai, čia atvykę pensijai. Dar ~15% – ispanai iš žemyno.

Kita vertus, turistų masėse galima įžvelgti ir pliusų: aibės visokiausių pramogų Kanarų salose nebūtų, jei ne didelė turistų rinka. Dabar gi visiems – jaunoms šeimoms ir senukams, porelėms ir gėjams – yra didžiulis pasirinkimas, kaip praleisti laiką, ypač Tenerifėje ir Gran Kanarijoje.

Didieji Kanarų salų kurortai

Įprastinių „laikinųjų“ turistų skaičius dabar irgi didžiausias Kanarų istorijoje. Salos susiduria su viešbučių trūkumu. Ieškodamas nakvynių sausiui dar prieš kelis mėnesius mačiau, kad užimta 95% Booking.com siūlomų kambarių ir daugelio viešbučių užsakyti buvo neįmanoma.

Pakrantėse auga ištisi viešbučių ir nuomojamų vilų miesteliai. Dauguma – paprasti, vienodi. Jau seniai skamba tam prieštaraujantys balsai, tačiau didžiųjų Kanarų salų svarbiausios pakrantės pavirto vientisais nesibaigiančiais kurortais. Tokiais tarptautiniais, kad galėtų būti visiškai bet kurioje šalyje: didelis baltas nykus viešbutis, paplūdimys, parduotuvė, kinų restoranas, graikų taverna…

Kita vertus, tiems, kam kelionėje reikia visų pirma saulės ir šilumos, o kultūriniai patyrimai sukelia kultūrinį šoką, visa tai – Kanarų privalumas. Didesnės Vakarų Europos tautos ten netgi turi savo „oazes“, savo parduotuves, restoranus, ligonines, net bažnytėles: atostogautojai gali jaustis tarsi pasilikę tėvynėse, tik kad šilčiau. Ir nors oficiali kalba Kanaruose ispanų, realybėje pagrindinės kalbos yra bent trys, nes daugelis svarbiausių užrašų ir garsinių pranešimų – ispaniški, angliški ir vokiški; tuo tarpu meniu restoranuose matėme net norvegų, suomių, olandų, rusų ir kitomis „mažesnėmis“ kalbomis, priklausomai nuo to, kas pamilęs būtent tą kurortą (lietuviškai, tiesa, niekur niekas neparašyta).

Tačiau tiems, kas kelionių metu nori ką nors atrasti, pasinerti į vietos kultūra visi tie „tarptautiniai Kanarai“ kels atstūmimo reakciją. Gera žinia, kad Kanaruose yra vietų, labiau išlaikiusių savo dvasią: giliau nuo pakrančių, mažesnėse salose. Geriau prieš masinį turizmą atsilaikė Lanzarotė: vietinio aktyvisto-menininko Cezario Manrikės dėka, ten nepastatyti daugiaaukščiai viešbučiai, o kaimai vis dar tradiciniai balti. Tačiau ir prie paties Cezario Manrikės projektuotų pastatų spiečiasi turistų automobiliukų kolonos…

Norėdami autentikos Kanarų salose galite rasti jos atplaišų. Tačiau jei iš kelionių norite visų pirma autentikos, Kanarų salos – bent jau keturios didžiosios – tiesiog nėra geriausias pasirinkimas atostogoms.

Nukeliauti į kelias Kanarų salas iš karto – paprasta, bet nepigu

Jei visgi norite skristi į Kanarų salas ir ne tik gulėti prie jūros, o kiekvienoje atskiroje saloje lankytinų vietų dešimčiai dienų ar dviems savaitėms atrodo per mažai, gera žinia, kad nuskridę į vieną salą nesunkiai galėsite aplankyti ir kitas didžiąsias.

Tiek skrydžiai, tiek keltai tarp salų labai dažni. Tiesa, pigu nebus: skrydis tarp salų gali atsieiti ir trečdalį ar pusę tos kainos, kurią mokėsite už nuskridimą nuo Lietuvos iki Kanarų (20-45 eurai į vieną pusę), o keltai – netgi brangesni nei skrydžiai (gali kainuoti 30-50 eurų į vieną pusę žmogui). Logiška tarp salų skraidyti, o automobilį nuomotis kiekvienoje saloje atskirai.

Skrydžiai tarp Kanarų salų tokie dažni ir trumpi (~30-50 min.), kad nesunkiai galite saloje, į kurią trumpam skrisite, net neapsistoti: išskristi ryte, o grįžti vėlai vakare. Taip, pavyzdžiui, 10 d. gyvendamas Gran Kanarijoje aš vienai dienai nukeliavau į Fuerteventurą: išskridau 6:55, Fuerteventuroje buvau 7:35, o skrydis atgal buvo 21:50-22:30. Vienos dienos Fuerteventuroje pilnai pakako svarbiausioms lankytinoms vietoms (išsinuomavus automobilį). Grįždami lėktuve matėme ir daugiau tų pačių veidų. Daugelis kitų, tiesa, ispanai, keliavę darbo reikalais: Fuerteventura nuo Gran Kanarijos arčiau, nei Panevėžys nuo Vilniaus, tik dėl vandens barjero tenka skristi. Bent jau tiek, kad skraidyti patogiau nei mes įpratę: keliautojams tarp salų – atskiros eilės ar oro uostų terminalai, tad į oro uostą gali atvažiuoti ir 30 min. prieš skrydį (rekomenduočiau 45 min.).

Mažesniąsias tris Kanarų salas (La Palmą, El Hierro ir La Gomerą) aplankyti irgi jau paprasčiau. Anksčiau skrydžių skrydžių į ten kainos buvo tiesiog “plėšikiškos”, bet dabar tai irgi pasikeitė ir į El Hierro pirmyn-atgal suskraidžiau už tuos pačius 44 eurus. Tiesa, skrydžių ten mažiau ir tik iš kai kurių salų (paprastai Tenerifės ir Gran Kanarijos).

Kainos Kanarų salose

Kanarų salos apskritai yra brangios. Ypač brangi ten nakvynė. Už tiek, kiek Lanzarotėje mokėjau už kambarį vienai nakčiai be tualeto kaimo name ~8 km nuo vandenyno, pora mėnesių atgal trims dienoms išsinuomavome dviejų kambarių butą Sarandoje, Albanijoje, su didžiuliu balkonu į jūrą.

Be to, Kanarų salose užsieniečiai už daug ką (muziejus, keltus ir skrydžius tarp salų, pramogas) moka daugiau, nei vietiniai. Panaši „keliautojų diskriminacija“ dažna neturtingose šalyse, bet išvysti tai Europos Sąjungoje buvo netikėta. Juoba, kad ir tos „kainos vietiniams“ toli gražu nėra „pigiau grybo“ ir viršija lietuviškas.

Brangiai atsieis ir skrydis į Kanarus. Juk atstumas nuo Vilniaus iki Kanarų salų – tolimesnis, nei iki Dubajaus! Šios salos geografiškai priklauso Afrikai ir tik istorijos vingių dėka dažnai laikomos Europos dalimi (nuo Maroko iki Kanarų – vos ~60 km, nuo žemyninės Ispanijos – ~1100 km). Tieisoginiai skrydžiai ar skrydžiai su oficialiais persėdimais ir įskaičiuotu bagažu iš Vilniaus į Kanarų salas gali kainuoti beveik tiek, kiek pigiausi skrydžiai į Ameriką – ~300 eurų į abi puses.

Vienas pliusas, kad į Kanarus yra daug pigių skrydžių aviakompanijų skrydžių. Tiesa, ne iš Lietuvos. Bet įmanoma „susidurstyti“ skrydį taip, kad iš Lietuvos skristumėte į kokį Londoną ar Frankfurtą, o iš ten – į Kanarus (mes į priekį skridome per Milaną (Bergamą), atgal – per Madridą). Pigumas sąlyginis: jei nenorėsite nakvoti pakeliui (kas irgi kainuotų), tikriausiai sumokėsite bent apie 150 eurų (jei nesigabensite papildomai apmokestinamų lagaminų) – žymiai brangiau, nei į Italijos ar Graikijos kurortus tiesioginiais reisais. Jei pirksite kelionių agentūrų “viskas įskaičiuota” pasiūlymus, irgi išeis brangiau, nei į Turkiją ar Egiptą.

Tik kad žiemą Italijoje, Albanijoje, Turkijoje ar Graikijoje – vėsiau. O neramumai Egipte ir kitur arabų pasaulyje dar didesnius žieminių turistų srautus nepaisant visko nukreipė būtent į Kanarų salas.

---

Visi mano kelionių po Kanarų salas aprašymai

1. Kanarų salos - Afrikos klimatas, Europos dvasia (ĮŽANGA)
2. Gran Kanarija - Kanarų salų širdis
3. Tenerifė – Kanarų milžinė
4. Fuerteventura - Kanarų sala-dykuma
5. Lanzarotė - ugnikalniai ir menas
6. El Hierro – neatrasta laukinė Kanarų sala

Komentarai

Pradėjau eiti į naują gyvenimo etapą.

Gyvenu kaip skaitmeninis klajoklis (angl. “Digital nomad”). Žmogus, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, bet turintis darbą – daug darbų. Darbų, kuriuos galima padaryti būnant bet kuriame pasaulio taške, nes tam pakanka kompiuterio ir interneto.

Paskaitykite, kaip ėjau link tokio gyvenimo būdo ir kaip praėjo pirmasis išmėginimas – darbas būnant Bosnijoje, Albanijoje bei Makedonijoje (rašyta 2017 m.).

O straipsnio pabaigoje – kaip viskas klostosi paskui (2017-2022 m. ir vėliau).

Mano kelias į tapimą skaitmeniniu klajokliu

Anksčiau gyvenau panašiai, kaip dauguma lietuvių: tai yra, kasdien eidavau į darbą, turėdavau įprastą atostogų dienų skaičių per metus. Dažnai sulaukdavau klausimų – kaip ir iš ko tiek daug sugebu keliauti, pasvarstymų, gal turiu kokių „pasyvių pajamų“ (suprask, palūkanų ar nuompinigių), tačiau jokių paslapčių nebuvo, o tiesiog per daugelį metų ištobulinta metodika, kaip kelionėse taupyti laiką ir pinigus, apie kurią jau rašiau ir kuri prieinama kiekvienam.

Laisvalaikiu (ne per atostogas) turėjau ir kitų užsiėmimų. Tarp jų kūriau vis naujus ir naujus tinklapius, kurių dabar turiu 19, rengiau viktorinas (Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapus) ir t.t. Iš kai kurių šių veiklų pradėjau uždirbti (teisinės paslaugos, paslaugos turistams ir kt.), kitos padėjo sutaupyti (pvz. dėl straipsnio parašymo nemokamai aplankyti renginius, kurie ir šiaip įdomūs), dar kitos taip ir liko tik hobiai, nors ir turi daug gerbėjų, o apie likusias niekas nė nesužinojo, nes buvo nepopuliarios.

Svarbu: nė vienas mano projektų man nieko nekainavo, išskyrus domeno vardus ir hostingą (mažiau nei 1 euras per mėnesį už svetainę). Visus darbus – nuo programavimo iki dizaino, nuo turinio kūrimo iki viešųjų ryšių, nuo SEO iki rinkos tyrimų ir paties paslaugų teikimo, atlikau pats, jokios reklamos niekada nepirkau.

Kadangi išlaidų aš iš esmės nepatyriau, pelnas iš mano veiklų, didelę dalį kurių dabar vykdau kartu su žmona Aiste, 2016 m. ėmė siekti pajamas, kurias uždirbdavome įprastame darbe. 2017 m. rugsėjį palikau advokato padėjėjo veiklą ir nutariau atsidėti savo projektams.

Daugelis mano projektų ypatingi tuo, kad galiu jais užsiimti nesvarbu, kurioje vietoje ir kuriuo metu. Net iš užsienio. To siekiau specialiai ir kryptingai. Mat mano pagrindinis hobis – pažinti įvairias šalis, kultūras. Ir, kad ir kiek „įsprausdavau“ kelionių į eilines atostogas, jų trukmė (nepilnas mėnuo) vis tiek labai ribojo. Kelionės būdavo be galo intensyvios, kad kuo daugiau pamatyti, kuo labiau išnaudoti laiką – trumpai miegodavau, kartais valgydavau rečiau nei įpratęs. Jei kažkas nepavykdavo (pvz. pavėlavo lėktuvo skrydis į Indiją 2015 m.) – ką gi, tekdavo ko nors atsisakyti, nes buvo numatytos vietos ir kitai, ir dar kitai dienai, ir irgi įdomios (šitaip dėl pavėlavusio skrydžio Indijoje taip ir nepamačiau Luknovo miesto, o paskui, dėl apsinuodijimo – ir Alachabado). Prisiderinti ir pamatyti vietas bei renginius, kurie vyksta, tarkime, tik kartą į savaitę būdavo sunku, kurie kartą į metus – beveik neįmanoma. Neįmanoma ir pasinaudoti pigiausiais skrydžiais su daug persėdimų ar kitomis nuolaidomis (gaila laiko – juk atostogų tiek mažai!).

Dabar pradedu gyventi kitaip. Aiškaus laisvalaikio laiko ir darbo laiko nebėra. Tai reiškia, kad galiu apsistoti kitame mieste savaitei ar mėnesiui ir gyventi panašiai, kaip gyvendavau Vilniuje. Tai yra, žymią dalį dirbti, kaip ir dirbčiau Lietuvoje. Likusį laiką skirti laisvalaikiui. Nebe pažaidimui kompiuteriu ar filmo pasižiūrėjimui, bet vaikščiojimui po neištyrinėtą miestą, muziejų, renginių, švenčių lankymui. Juk viskas aplink nauja, įdomu.

Apie tokį gyvenimo būdą svajoti pradėjau prieš kokius dar penkerius metus. Supratau, kad šiais laikais tai įmanoma: juk tiek daug darbų nebereikalauja būti konkrečioje vietoje konkrečiu metu, pakanka interneto. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad taip gyvenančių yra ir daugiau, save jie vadina „skaitmeniniais klajokliais“ (digital nomads). Visa laimė, nes Aistė iš pradžių nepatikėjo mano išvedžiojimais, kad taip įmanoma, kol neparodžiau, kad kažkas kitas jau taip gyvena.

Laimė, kad svarbiausiu klausimu sutarėme. Gyventi reikia dabar, nes gyvenimas yra ribotas ir trumpas. Niekada nesupratome žmonių, kurie sako: „Va, dabar dirbsiu, dirbsiu, užsidirbsiu, tada gyvensiu“. Žinau istorijų, kai tokie žmonės galiausiai mirė taip ir nepradėję „gyventi“ (širdis ar dar kas), arba atėjus tam metui, kai buvo susiplanavę „gyventi“, jų sveikata jau buvo labai silpna, kai kurie hobiai – nebeįmanomi. Manau, kad tam kad „gyventi“ nereikia nei milijonų, nei šimtų tūkstančių. Tam tiesiog reikia, kad pajamos nebūtų mažesnės už išlaidas. O daugelis daugelio žmonių išlaidų nėra būtinos, daromos nes „kaimynas jau tą turi“.

Apsiribojus būtinomis išlaidomis ir svarbiausiais hobiais (nuosavais, ne kaimyno), labai didelių pajamų nereikia ir „skaitmeniniam klajokliui“. Aš manau, kad geriau labiau „išsilaisvinti“, kokybiškiau gyventi, nei „pasididinti algą“ vien todėl, kad turėtum dar daugiau pinigų kažkada neapibrėžtoje ateityje. Juoba, ir tas posakis, kad „va tada aš gyvensiu“, keistas: tarsi žmonės svajotų, kad va, išeis iš darbo, jei pasiseks, kokių 40 m., ir nieko neveiks… Bet juk būtų nuobodu! Darbo daugeliui žmonių reikia – kaip ir laisvalaikio. Tik, aišku, reikia ne tokio nuobodaus, ilgo, rutininio darbo, kurį kai kurie pasirenka dirbti vien tam, kad „kada nors gyventų“.

Skaitmeninio klajoklio gyvenimo būdas toks ir yra: turiningas laisvalaikis su darbu nuolat persipynę. Nebėra „gyvenimo“ (atostogų ir savaitgalių) ir „darbo“ (parduoto fiksuoto ir riboto laiko konkrečioje vietoje): viskas kur kas labiau „išplaukę“. Todėl džiaugiuosi, kad dabar ir mes galime išmėginti, ką reiškia būti skaitmeniniu klajokliu.

Kol kas, tiesa, negali sakyti, kad jau esu “skaitmeninis klajoklis” – už Lietuvos ribų praleidžių mažumą laiko, nors ir daugiau, nei kada nors anksčiau (2018 m. planuoju ~4 mėn.). Tačiau “skaitmeninio klajoklio” duonos karts nuo karto jau ragauju.

Balkanai: pirmas skaitmeninio klajoklio blynas

Pirmąsyk į užsienį išvykau ilgesniam laikui – 37 dienoms, arba ilgiau nei turėdavau atostogų per metus iš viso, kol „dirbau eilinį darbą“ – pernai metų pabaigoje, spalio-gruodžio mėnesiais.

Kryptimi pasirinkau Balkanus. Po juos ne kartą buvau keliavęs ir ten man patiko. Ten pigu (svarbu – nors laiką galiu planuoti laisviau, pajamos kol kas mažesnės, nei kai dar ir dirbau), autentiška, globalizacijos „nesuvalgyta“ kultūra, ir visgi Europa: todėl netoli, todėl viskas paprasčiau (aišku, ateityje ilgiau pagyvensiu ne tik Europoje, tačiau pradžiai pasirinkau Europą, nes supratau, kad naujame gyvenime riekės išmokti daug dalykų ir bus daug netikėtumų, tad geriau be papildomų kultūrinių netikėtumų).

Ilgą kelionę (o gal trumpą pagyvenimą) Balkanuose „įrėmino“ du renginiai: Niko Keivo [Nick Cave] koncertas Belgrade bei krepšinio rungtynės Lietuva-Kosovas Prištinoje.

Iš pradžių galvojau Balkanuose praleisti dar daugiau laiko – gal du mėnesius, apsistojant mėnesį vienoje vietoje, o likusį laiką važiuojant pirmyn ir atgal. Visgi, planus kiek „apkarpė“ kitos veiklos: tik vasarą sužinojme, kad gavome finansavimą Tikslas – Amerika projektui, taigi, rugsėjį-spalį vykdėme jį ir teko iki paskutinio atidėti išvykimą į Balkanus, kad spėtume viską padaryti ir atsiskaityti už projektą Vyriausybės kanceliarijai. Grįžti reikėjo kiek anksčiau, nes patekau į „Kas ir kodėl?“ TV žaidimo sezono finalą, kuris filmuotas gruodžio pradžioje. Taip pat, Aistė yra mažiau atsiribojusi nuo vietos, tad jai irgi reikėjo grįžti Lietuvon anksčiau. Bet ir tiek dienų, kiek liko, buvo unikali patirtis.

Kaip nuvažiavome į Balkanus?

Į Balkanus važiavome savo automobiliu. Kadangi mūsų automobilis „ryja“ daug benzino (~9 l / 100 km), išėjo (jei pridėjus nakvynių pakeliui kainą) nedaug pigiau, nei skristi lėktuvu ir automobilį nuomotis. Pliusas: galėjome nusivežti neribotą skaičių daiktų. Įsigijome specialias įrankių dėžes, į kurias susidėjome reikalingus daiktus, kad būtų patogu nusinešti į laikinas gyvenimo vietas. Jei apsistoji nakčiai – nesineši (nešiesi tik kuprinę), jei savaitei – nešiesi viską. Taip pat įsigijome inverterį, kurio dėka automobilyje galima prijungti kompiuterį: kad vienam vairuojant (paprastai Aistei) kitas galėtų dirbti (paprastai aš).

Inverteriu labai džiaugiausi: taip važiavimo laikas nebuvo „prarastas“. Dar pakeliui ir sustodavome įdomiose vietose: Bratislavoje, Čenstakavoje, Olomouce, Liubline ir pan. Tiesa, tų sustojimų būdavo tik kelios valandos kasdien, nes dėl sutrumpėjusio kelionės laiko reikėjo į ir iš Balkanų nuvykti per tris dienas.

Važiavimo savo automobiliu privalumas ir tai, kad nereikia papildomo draudimo (pvz. kai bandžiau 2016 m. nuomotis automobilį Juodkalnijoje, kad leistų važiuoti ir į Albaniją – nepavyko, arba reikalavo labai brangaus papildomo draudimo). Tuo, kad į pirmą tokį „pagyvenimą“ išvažiavau savo automobiliu, nesigailiu, tačiau supratau, kad jei ateityje tokių išvykų automobiliu bus daugiau, gal reikės pasvarstyti apie jo pakeitimą į eikvojantį mažiau kuro.

Kaip pasirinkome kryptį pagyvenimui užsienyje?

Be minėtų dviejų renginių, nebuvau suplanavęs, kad tada turiu būti ten, tada ten. Kartu su Aiste aptarėme, kurios iš iki šiol lankytų vietų mums labiausiai patiko, pažiūrėjau galimybes ten apsistoti, kainas. Nutarėme, kad po Niko Keivo koncerto, spalio pabaigai ir lapkričio pradžiai, važiuosime į Bosniją, Sarajevą – nes šis miestas abiems labai patiko, kai ten keliavome 2016 m.

Iš Lietuvos išvažiavome toliau neturėdami planų iki pat rungtynių Kosove. Tik aš labai norėjau aplankyti Albaniją – nes tai buvo paskutinė Europos valstybė, kurioje dar nebuvau buvęs, be to, unikali ir įdomi.

Jau būdami Bosnijoje susidėliojome planą likusiai kelionei, kurį vėliau dar keitėme. Albanija traukė, bet ir kiek baugino (Aistė paskaitė apie blogus kelius, o aš, pabuvojęs Kosove, klaidingai abejojau, ar nenusibos ten būnant ilgai), tad nusprendėme savaitę ten niekur vienoje vietoje neapsistoti. Viena diena Škoderyje, trys Tiranoje (sostinė), trys Beratyje (senas miestelis), trys Sarandoje (pailginom iki keturių), viena Korčėje.

Tada – keturios dienos Makedonijoje (trys – Skopjėje, kuri 2015 m. man paliko didžiulį įspūdį ir, kadangi tai sparčiai besivystantis miestas, statantis naują senamiestį, norėjosi pamatyti, kiek toliau tos statybos pažengė).

Tada – pora dienų Kosove ir kelionė namo. Iš praždių galvojome dar grįždami sustoti savaitei Belgrade, buvome pasirinkę (bet neužsisakę) ir butą brutalistiniame GenEx Towers. To labiau norėjo Aistė, Belgrade nebuvusi. Bet kai pabuvo prieš koncertą, pritarė man, kad tas socializmo laikais smarkiai suniokotas miestas – ne toks, kuriame norėtųsi būti ilgiau kelių dienų.

Kur gyvenome Balkanuose?

Iš pradžių galvojau, kad nakvynės vietų ieškosime vietoje tarp nuomojamų butų, gal preliminariai pažiūrėję kainas internete. Girdėjau, kad taip išeina pigiau. Visgi, trūkstant laiko ir supratus, kad mėnesiui išsinuomoti negalėsime, pasikliovėme Air BnB. Išėjo kelis kartus brangiau, negu nuomojantis vietoje, bet, kadangi Balkanai pigūs, vis tiek kainos-kokybės santykis labai geras.

Labiausiai įstrigo trys butai:
a)Dviejų kambarių naujai įrengtas butas Sarandoje, Albanijos kurorte, su Balkonu į jūrą, labai patogus darbui. Labiausiai jis sužavėjo savo kaina: 10 eurų už naktį su viskuo (nakvojome 3 naktis, dar vienai prasitęsėme, kadangi patiko ir kaip tik reikėjo padirbėti daugiau). Kaip esu patyręs, nesezono metu be galo apsimoka apsistoti kurortuose, nes tie, kas pasistatę butus vasarai, visaip kaip stengiasi juos „iškišti“ ir žiemą. O juk tas „nesezonas“ Albanijoje pagal klimatą – beveik kaip sezonas Palangoje…

b)Butas šeštame aukšte Sarajevo centre su vaizdu į senamiestį ir kalnus. Plotas – apie 90 kv. m., du nemaži kambariai, virtuvė, vonia, balkonas, terasa, kieme – privatus garažas. Kaina (su viskuo) – 27 eurai už naktį. Buvo labai smagu dirbti terasoje, girdint už lango musulmonus melstis kviečiančius muedzinus, o vos išėjus į lauką atsidurti pačiame „įvykių sūkuryje“, kur rytietiškas senamiestis susiduria su vakarietišku naujamiesčiu. Gyvenome ten savaitę.

c)Įspūdingas Salvadoro Dali įkvėptas butas Skopjės centre. Apie 140 kv. m., per du aukštus, interjerą reikia pamatyti, kad patikėtum: kiekviena detalė atskiras meno kūrinys, nuo baldų iki šventų paveikslų. Dvi vonios, trys balkonai. Kainavo 39 eurus už naktį – ir, atrodo, tai žemiau rinkos kainos, nes šis butas būna užsakomas keli mėnesiai į priekį. Užsisakinėdami prieš vieną mėnesį, teradome tris laisvas dienas, ir jas užsakėme: juk mūsų nesaistė įsipareigojimai, kur būti konkrečiu metu, tad, pasirinkę tada būti Skopjėje, laikus kituose miestuose „priderinome“ prie to.

Kaip patyrėme, per AirBnB savaitei apsistoti neretai pigiau, nei dienai, bet kainos gali ir nesiskirti (Sarandoje, pavyždžiui, nesiskyrė). Butų galima susirasti ir per Booking.com.

Važiavimo dienos ir darbo dienos

Be ilgesnių apsistojimų, apsistodavome ir vienai nakčiai: pakeliui iš vienos vietos į kitą. Tokiais atvejais paprastai apsistodavome pigiausiai kur įmanoma, nes reikėjo tik pernakvoti. Galėdavome per Booking.com ieškoti viešbučio ne konkrečiame mieste, bet didžiuliame regione, ar, pakeliui iš Bosnijos į Albaniją – netgi apskritai „bet kur Juodkalnijoje“ – juk visa ta nedidelė šalis buvo pakeliui. Tokiose vietose būdavo įdomių nuotykių, susidūrimų su nekalbančiais niekaip tik savo kalba žmonėmis ir pan.

Tokios „važiavimo dienos“ priminė įprastinę mano kelionę: tai yra, išvažiuodavome anksti ryte, pakeliui daug ką pažiūrėdavome, atvažiuodavome vėlai vakare. Tuo tarpu „apsistojimo ilgesniam laikui dienos“ labiau priminė eilinę darbo dieną: tik tiek, kad dirbdavome ne nuo 8 iki 17, o dažniau ryte tik atsikėlę, paskui „antru prisėdimu“ vakare ir aš kartais naktį. O dienos metu kur nors eidavome: į muziejų, į „nemokamą ekskursiją“ ar pan.

Valgydavome, kaip ir Lietuvoje, daugiausiai ne namie. Balkanuose tai ir tikrai pigu: galėjom sau leisti valgyti net geriausiuose restoranuose, o kainuodavo kaip Lietuvoje eiliniuose (~6-7 EUR už vakarienę žmogui); gi pigesniuose Albanijoje pavalgydavome ir už 2 eurus. Vakarais, būdavo, užkąsdavome čipsų.

Rytų Europoje ir Balkanuose pliusas – geras internetas, kuris yra kiekvienoje kavinėje ir dar daug kur. Tad dirbti galėjome ne vien „namie“, kas buvo labai svarbu važiavimo dienomis.

Kiek kainuoja būti skaitmeniniu klajokliu?

Kaip įprasta, visas išlaidas kelionės metu tiksliai rašiau savo duomenų bazėje, kur mano pasirašyto užklausos automatiškai paskaičiuoja viską įvairiais pjūviais: kiek išleidome per mėnesį, kiek per kelionę, kiek kurioje šalyje.

Išėjo, kad mėnuo tokioje kelionėje vienam žmogui vidutiniškai kainavo ~1100 EUR (priskaičiuojant ir nuvažiavimo, daiktų įsigijimo išlaidas), tuo tarpu mėnuo Lietuvoje man kainuoja ~500 EUR.

Tarp išlaidų, 25% sudarė nakvynės Balkanuose, 25% maistas Balkanuose, 18% benzinas (jau Balkanuose), 11% nukeliavimas į Balkanus (tai apima kurą ir nakvynes pakeliui), 9% nusipirkti daiktai (čia labiau ateičiai, nes Balkanuose pigiau pirkti rūbus ir pan.), 7% – lankytinos vietos, 5% – kitos išlaidos.

Kaip minėjau, taupyti nesistengėme: Balkanuose sau leisdavome gerokai daugiau, nei Lietuvoje. Iš tikrųjų, leisdavome viską, ko norėjome – tokios išlaidos, bent Balkanuose, iš esmės ir yra maksimali riba, įsigyjant viską, ko norime. Smagu pasiekti tą ribą ir suprasti, kad uždirbdamas daugiau pinigų nelabai sugalvotum, kur juos norėtum leisti.

Taupant, kas be ko, gyvenant Balkanuose galima sutaupyti ir du trečdalius šios sumos – taigi, „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas prieinamas ir uždirbantiems gerokai mažiau.

Be to, jei aš, kaip vilnietis nuo gimimo, turiu kur gyventi Vilniuje, tai neturintiesiems būsto didmiesčiuose „skaitmeninio klajoklio“ gyvenimo būdas būtų dar patrauklesnis: papildomos išlaidos būsto nuomai svetur (pigesnėje šalyje) galėtų būti net ir lygios tam, ką Vilniuje kas mėnesį mokėtum paėmęs būsto kreditą. Na, o jei turi butą Lietuvoje – išvykdamas gali pats jį išnuomoti ir taip pasididinti pajamas.

Ir jei pirkdamas norėtum įsigyti butą “visiems gyvenimo atvejams”, tai nuomojantis trumpam galima kur kas labiau eiti į kompromisus, nes viskas labai laikina.

Štai Sarajeve, pavyzdžiui, pasirodo nakčiai mieste išjungia vandenį. Pirmą dieną buvo siurprizas: Aistė nusiprausė, aš nespėjau. Galvojau, gal boileryje baigėsi vanduo – bet kad ir šalto nėra… Po valandos susiprotėjęs paieškoti internete atradau, kad yra net grafikas, pagal kurį skirtinguose rajonuose “užsukamas” vanduo. Kitą rytą buto šeimininkas irgi atsiprašydamas pasakė, kame bėdos. Kaip ten bebūtų, prisitaikėme: prausdavomės anksčiau ar miegodavome ant sofos su rūbais. Jei tektų taip gyventi metus ar du – gal kažkiek trukdytų (nors ir tai man asmeniškai nelabai). Bet kai tik savaitę – koks skirtumas, dar šiek tiek ir bus kitaip, reikia džiaugtis teigiamomis buto pusėmis (pvz. gražiu vaizdu pro langą, didele dviems žmonėms erdve, vieta pačiame centre).

Beje, “skaitmeninio klajoklio” gyvenimo būdas padeda taupyti savaime ne tik todėl, kad gyvendamas pigesnėse šalyse, gali nusipirkti ten daiktų ateičiai, ar todėl, kad ten pigesnis pragyvenimas.

Jeigu mėgsti keliauti ir norėtum aplankyti tas šalis ir šiaip – kaip “skaitmeniniam klajokliui” išeina pigiau, nes gali “vienu nuvažiavimu” ar “nuskridimu” aplankyti daug vietų, į kurias šiaip tektų skristi kelis kartus. Be to, yra daugiau alternatyvų pačiam nuvažiavimui, įskaitant imlesnes laikui (skrydžiai su daug persėdimu, važiavimas toli nuosavu automobiliu). Iki 2017 m. kelionės Balkanuose jau buvau praleidęs iš viso ~21 d. (nuo 2010 iki 2016 m.) – tačiau tai apėmė keturias keliones lėktuvu, autonuomas, ir vienos dienos Balkanuose kaina todėl tų kelionių metu išėjo maždaug trigubai didesnė, nei šiemet. Aišku, tai nėra visai lygintini dalykai, nes praeitus sykius po Balkanus vien keliavau, o dabar – ir dirbau, bet kainų skirtumas vis tiek didžiulis. Ir toks jis bus važiuojant į visus kraštus, kur nėra patogių ir pigių tiesioginių skrydžių, užtat pigu gyventi juose pačiuose (nes didelę kelionių į tokias šalis kainos dalį sudaro pats nuvažiavimas).

Kokios išvados ir ką daryčiau kitaip?

Toks „trumpas pagyvenimas svetur“ man labai patiko, visai naujai atskleidė tas šalis, davė idėjų.

Tikrai noriu tai kartoti ir kartoti!

Man pačiam kilo ir keletas minčių bei pastebėjimų, ką antrą kartą turbūt darysiu kitaip.

Visų pirma – tempai. Pažiūrėjęs Lonely Planet knygose rekomenduojamus kelionių tempus pastebėjau, kad mes… keliavome beveik rekomenduojamu tempu. Tai yra, aplankydavome per tą patį laiką ~75% to, kiek rekomenduojama per atostogas Albanijoje ar Bosnijoje pagal „Lonely Planet“. Tiesiog mums tas tempas atrodė žymiai mažesnis, nes mažesnis nei įprastinėje kelionėje. O visą tą laiką, kurį „Lonely Planet“ traktuodavo, kad žmonės skirs „sau“ (paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, apsipirkti, pamiegoti ilgiau ryte ar vakare, pagulėti paplūdimyje), mes skyrėme darbui. Taigi, laiko „sau“ be lankytinų vietų lankymo ir kitų „kelioninių“ pramogų Balkanuose beveik nebuvo (ne kiekvieną dieną ir prausdavomės). O kai darbai “užsidegdavo” ir miegoti tekdavo labai trumpai.

Pakalbėję su Aiste nutarėme, kad toks tempas per didelis, o idealiu atveju visose vietose gyvenimą reikėjo prailginti bent dvigubai (savaitė vietoje 3 d., dvi savaitės vietoje vienos). Tada būtų buvę ir laiko „sau“: paieškoti ilgiau pigių prekių ateičiai, pažiūrėti kokį filmą paįvairinimui (tiesa, pažiūrėjome kelis trumpesnius, daugiausiai apie šalis, kurias lankėme, bet tik retą dieną turėdavome tam laiko). Taigi, ateityje tempus šiek tiek lėtinsim. „Važiavimo dienos“ bus retesnės.

Antra – darbo vieta. Daugelis viešbučių dviviečių numerių – net neva labai gerų – dviejų žmonių darbui netinka, nes nebūna patogaus stalo kompiuteriui, arba jis būna tik su viena kėde. Dėl visa ko, tiesa, buvome pasiėmę sulankstomą kėdę, tačiau, tarkime, labai jaukiuose svečių namuose Beračio senamiestyje nebuvo kur statyti net jos: mažyčiame numeryje staliukas tik vienam žmogui, nors numeris dvivietis.

Todėl bendrai „pagyvenimui svetur“ labiausiai verta dairytis į butus. Tiesa, net ir jie ne visi tinkami darbui: štai Tiranoje nelabai buvo kur prisėsti, tik vienas apvalus stalas, prie kurio dirbant nuskausdavo rankos.

Trečias dalykas, kas turi būti kiekvienas „skaitmeninis klajoklis“ – geras tinklų administratorius. Modemai turi tendenciją „nulūžti“ ir reikia suprasti, kodėl (kartais perkrovimo nepakanka); o juk Wifi darbui būtinas, ypač ten, kur roaming‘as labai brangus ir kur negyvensi taip ilgai, kad pirkti vietinę SIM kortelę su internetu (arba jos brangios, arba gigabaitai labai riboti). Čia irgi pliusas butams, palyginus su viešbučiais: modemas ten bent jau visada šalia, tad nėra „silpno signalo“, ir jį gali pasiekti paleisti iš naujo (iki šiol prisimenu, kaip Indijoje atsikalbinėjo viešbučio tarnautojai, paprašyti tiesiog perkrauti modemą: „o kam jums reikia interneto?“; prieš tai iš viso dar aiškino, neva ne modeme problema: „valdžia išjungė internetą“…).

Ketvirtas, labiau asmeninis dalykas: man nepatiko tai, kad per vieną 37 dienų išvažiavimą pravažiavome net 10 šalių (iš jų 5 pabuvome ilgiau). Kitam gal taip būtų smagu, bet aš mėgstu įsigilinti į kultūrą, pasimokyti kalbos ir kalbėti su vietiniais jų kalba – o šiuo atveju gale jau viskas maišėsi: ar čia „dovidženija“ serbiškai, ar makedoniškai… Ateityje stengsiuos ilgesniam laikui „pasinerti“ į vieną kultūrą.

Penktas dalykas – kopijos, kopijos, kopijos! Visų daiktų nepasiimsi, o fiziniai daiktai ir vis mažiau svarbūs. Užtat svarbi informacija. Reikia iš namų pasiimti jos kopijas. Man kopijos pravertė jau antrą išvykimo dieną, kai japonų hakeriai netikėtai nuhakino mano tinklapius ir reikėjo viską ilgai ir nuobodžiai atstatinėti. Ir nors pasidariau visos skaitmeninės informacijos kopijas, pasirodo, vertėjo pasidaryti ir popierinės: prireikė kai kurių tarpukarinių teisės aktų, kurių nėra internete, Lietuvos vietovardžių sąrašų ir kt. Žinodamas, ties kokiomis sritimis dirbame, sau reikalingus dokumentus ir knygų puslapius grįžęs jau persifotografavau. Reikia gerai įsidėmėti ir įvairius kodus, numerius – nes, jei esi kažkur namie užsirašęs, užsienyje tai nepadės.

Tačiau bendrai paėmus per tas 37 d. supratau, kad būti skaitmeniniu klajokliu yra nuostabu ir įmanoma. Ne, tai nėra tos mitologizuotos pasyvios pajamos, kur neva uždirbi nieko nedirbdamas (daugelis jų nėra tokios jau pasyvios, pvz. nuomojamus butus daug darbo prižiūrėti, o tos, kurios tikrai yra pasyvios, paprastai yra uždirbamos labai turtingų žmonių, ir tai nėra toks turtas, kuris paprastai pasiekiamas kiekvienam). Tai – darbas, tik nepriklausomas nuo vietos ir laiko (išskyrus tai, kad privalai turėti interneto bei telefono ryšį). Tačiau šitoks darbas iš karto sukuria gyvenimui tiek naujų galimybių! Ir, svarbiausia, jis, priešingai nei pasyvios pajamos, pasiekiamas daugeliui, net ir visai jauniems žmonėms (man pačiam, beje – 30 metų, tad jau nebesu jaunas, tačiau tokio amžiaus, kurio “karjeristai” dar dažniausiai nė nebūna įpusėję karjeros). Tik reikia norėti ir pasistengti.

Kas gali būti skaitmeniniu klajokliu?

Nesakau, kad rekomenduoju būti skaitmeniniu klajokliu kiekvienam, galinčiam susirasti nuo vietos ir laiko nepriklausantį darbą. Štai savybės, kuriomis turėtų pasižymėti skaitmeninis klajoklis, kad toks gyvenimo būdas netaptų kančia:

1.Mokėti išsitekti su nedideliu skaičiumi daiktų. Viskas, su kuo gyvensite ištisus mėnesius, jums turi tilpti daugiausiai į kelis lagaminus, o jei norite skraidyti pigiais skrydžiais – ir į kuprinę.

2.Nebūti prisirišęs prie konkrečių dalykų: konkrečių patiekalų, konkrečių pramogų, konkrečių patogumų, susitikimų su konkrečiais žmonėmis. Bent dalies (tikėtina – daugelio) viso to kažkur nebus, tad teks be to išgyventi savaites ar mėnesius.

3.Mėgautis kitomis kultūromis ir tradicijomis bei jas suprasti, o ne žiūrėti į jas iš aukšto. Specialiai neminiu žodžio “tolerancija”: kiek pastebėjau, tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys labiausiai ir yra linkę niekinti nevakarietišką gyvenimo būdą.

4.Mokėti prisiversti dirbti, kai nėra jokio nurodinėjančio boso. Tai galioja visiems, kas “dirba sau”, ne tik skaitmeniniams klajokliams – bet “skaitmeniniams klajokliams” gali būti sunkiau (pvz. dirbti kurorte).

5.Sąmoningai rinktis įdomų gyvenimą vietoje didesnių pinigų. Daugelis “skaitmeninių klajoklių” neuždirba tiek, kiek galėtų, jei nebūtų “skaitmeniniai klajokliai”, nes dauguma pelningų darbų visgi dar reikalauja konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje. Aišku, jie gali, kaip rašiau, sutaupyti gyvendami pigesnėse šalyse – tačiau tai aktualiausia kokiems norvegams ar britams. Lietuva pati dar nėra tokia brangi, kad sutaupyti būtų galima šitiek smarkiai, jog atsipirktų ne tik važiavimo iš vietos į vietą išlaidos, bet ir visos “prarastos pajamos”.

6.Džiaugtis neplanuotais nutikimais ar į juos nekreipti dėmesio. Tokių tikrai bus, ypač mažiau turtingose šalyse (o juk skaitmeniniam klajokliui verta važiuoti gyventi būtent į jas, kitaip bus labai brangu). Ne kiekvienas butas, kelias, restoranas bus toks, kaip tikitės. Čia – tik keletas nuotykių Balkanuose:
a)Albanijoje vietoje adresų įprasta nurodyti kažkokius tik seniesiems gyventojams žinomus orientyrus. Štai Tiranos buto šeimininkė rašė susitikti prie viešbučio Firenze. Nuvažiavus prie reikiamos sankryžos – jokio viešbučio. Klausinėjame aplinkinių, pardavėjų – niekas tokio nežino. Pasivaikščiojęs toliau į šoną, pamatau apleistą pastatą, ant kurio dar išlikęs užrašas “Hotel Firenze”. Šalimais – tuščia. Aistė visą laiką ieškojo, kur yra WiFi, pamėginti parašyti savininkei el. laišką (gatvėje nebuvo). O aš likau laukti prie apleisto viešbučio. Pasirodė išgėręs senukas ir irgi stoviniavo šalimais. Užkalbinęs jį supratau, kad tai šeimininkės tėvas – bet negreitai, nes jis nemokėjo nė vieno žodžio kitaip, nei albaniškai.

b)Albanija garsėja prastais keliais. Kartą kelią išvis pametėme. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme – ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Išlipau, braidydamas po purvą dairiausi retų abejotinų orientyrų (štai – kelio ženklas – bet iš kurios jis kelio pusės?). Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Pažadintas vairuotojas gestais parodė kryptį – rodės, tiesiai nuo skardžio.

Džiaugiuosi, kad man nekilo problemų su nė vienu šių punktų. Manau, kad žmogui gyvenime nereikia daugiau keliasdešimties daiktų – ypač šiais laikais, kai kompiuteris pakeičia galybę kitų dalykų. Nereikia man ir daug patogumų: pavyzdžiui, net ir namie su Aiste dažnai miegame apsikabinę ant neišskleistos sofos, todėl nieko tokio, kad ir užsienyje ne visur bus lova. Prarastus laisvalaikio praleidimo būdus lengvai pakeičiu naujais ar modifikuotais. O žymioje dalyje užsienio kultūrų jaučiuosi geriau, nei “čia ir dabar” (mano širdis pasilikusi ~2003 m. Lietuvoje, kurios nebėra – bet tai jau tema kitam įrašui).

Tesa, kadangi Aistė šiuo metu turi daugiau darbų, susietų su Lietuva, nei aš, tiksliai kada ir kiek būsime “skaitmeniniais klajokliais” dar nesame nusprendę. Tačiau aišku, kad 2018 m. būsime svetur ilgiau, nei kuriais ankstesniais metais ir užsienyje ne tik keliausime, bet ir vykdysime savo veiklas.

Papildymai 2018-2022 m.: Kaip ir kada *iš tikro* tapau skaitmeniniu klajokliu

Straipsnis sulaukė daug dėmesio ir daug kam įdomu, kaip mums sekasi toliau. Papildau:

2018-2019 m. toliau sėkmingai artėjome prie skaitmeninių klajoklių gyvenimo būdo – užsienyje buvome 5,5 mėnesio per metus, iš jų apie mėnesį Kazachijoje, beveik du mėnesius Tailande, mėnesį Kinijoje, vykdėme “Tikslas – Amerika 2018” projektą JAV, trumpesniam laikui aplankėme Kanarus bei Keniją, o 2019 m. sutikome Turkijoje, kur paskui praleidome irgi mėnesį ir į kurią, kaip ir į Balkanus, irgi važiavome automobiliu. 2019 m. laukė pusantro mėnesio Lotynų Amerikoje, mėnuo Indonezijoje, “Tikslas – Amerika” Kanadoje.

Tačiau saldžiausius skaitmeninio klajoklio gyvenimo vaisius netikėtai pradėjau raškyti 2020 m. kovą, kai prasidėjo koronaviruso pandemija. Tada išvykau į dar vieną, jau eilinę, pusantro mėnesio išvyką – į Pietryčių Aziją. Bet sienos staiga užsidarė. Būčiau turėjęs reguliarų darbą konkrečioje vietoje Lietuvoje – būčiau turėjęs, kaip tūkstančiai lietuvių tuo metu, verstis per galvą, kad grįžčiau, gal mokėti didelius pinigus, liūdėti „įstrigęs“.

Bet aš juk skaitmeninis klajoklis! Nesvarbu, kiek mėnesių sienos bus uždarytos – galiu dirbti iš bet kur. Tad pasirinkau tiesiog nuskristi į šalį, kuri su virusu tvarkosi geriausiai ir kur nėra jokio karantino: Pietų Korėją. Ir kol daugelis lietuvių ir europiečių buvo „įstrigę“ Europoje, karantinuoti savo namuose, aš gyvenau Korėjoje, kaip visuomet: derindamas darbus su šalies pažinimu, ten neuždaryta kultūra, gamta ir t.t.

Praleidau Pietų Korėjoje 4 mėnesius. Ir, manau, nuo būtent tada „skaitmeninis klajoklis“ nebėėra “gyvenimas, kurio siekiu” – kaip rašau šio straipsnio antraštėje. Tai – gyvenimas, kurį turiu. Būtent Pietų Korėja tapo pirma šalimi, po kurią ne keliavau, o gyvenau. Balkanai, Tailandas, Indonezija ir kt. visgi buvo labiau kelionės: su atokvėpiais darbui ir poilsiui, lėtesniais tempais, nei seniau, bet struktūruotos. O Pietų Korėjoje pirmą kartą jaučiausi kaip šalies gyventojas, o ne turistas, tegu ir ilgalaikis. Vien Seule pragyvenau virš pusantro mėnesio, kiekvienas miesto rajonas tapo pažįstamas. Korėjiečių žiniasklaidą skaitydavau sužinojimui “kas vyksta pas mus”, mane persmelkė korėjiečių kinas, muzika, kalba, pramogos, kultūra, memai, technika. Pradėjo atrodyti, kad gyvenime gyvenau dviejose šalyse, Lietuvoje ir Pietų Korėjoje. Keturi mėnesiai – juk panašiai tiek šalyje praleidžia koks ERASMUS studentas ir ta šalis neišdildomai įsilieja į jo gyvenimo atsiminimus.

Pietų Korėjoje galutinai apsisprendžiau, jei įmanoma, šalyse, kurias lankau, jei įmanoma, praleisti bent tris mėnesius.

Antras mėginimas: Brazilija; 4 mėn. 2020-2021 sandūroje. Ir nors ankstesni kartai šioje šalyje buvo kiek prisvilę, ji atrodė baugi (buvau ir apiplėštas), per 4 mėn. ir ją prisijaukinau, perpratau, įsijaučiau – o ne tik pamačiau, pajaučiau ar perskaičiau. Tai prieinama tik skaitmeniniam klajokliui ir labai džiaugiuosi šį gyvenimo būdą pasirinkęs!

Vėliau, panedemijai rimstant, nusistovėjo apie 3 mėn. kelionių trukmės tempas – nes tiek galioja kelionių draudimas. 2021 m. laukė išvykos į Centrinę Ameriką su Pietų JAV, Artimuosius Rytus (JAE, Bahreiną, Saudo Arabiją) – ten sutikau ir naujus 2022 metus. 2022 m. keliavome-gyvenome Filipinuose, JAV ir Kanadoje.

Visi mano skaitmeninio klajoklio “klajonių” bei jų maršrutų aprašai yra čia

Komentarai