Lankau pasaulį

Dauguma pasaulio didmiesčių yra prie upių ar ant jūros kranto. O Švedijos sostinė Stokholmas – salyne. Kiekvienas iš didžiųjų miesto rajonų – tai atskira sala, o iš viso jų keturiolika.

Tose salose – Viduramžių pirklių namai ir tautinį atgimimą menantys didingi statiniai. Tose salose – socialistiškų griovimų žaizdos ir skandinaviško dizaino parduotuvės. Stokholmas išvengė karų, bet jo istorija nepraėjo ramia vaga. Jis nėra pasaulinės reikšmės didmiestis ar turizmo meka, bet jis – viena šiaurės Europos širdžių.

Be to, Stokholmas – tarp artimiausių sostinių Lietuvai. Ką galima pamatyti Stokholme, ir kuo šis miestas ypatingas?

Trys salos – Stokholmo širdis

Įdomiausia Stokholmo sala – Senamiestis (Gamla Stan) – ir viena mažiausių. Ten – seni Viduramžių namai, Karalių rūmai (1760 m.), o į viršų kyla aukšti aukšti bažnyčių špiliai. Kadaise toks buvo visas Stokholmas. Dar XIX a. viduryje, kai Paryžius ar Londonas jau glaudė milijonus suvažiavusių žmonių, Stokholme tegyveno vos 90 tūkstančių, o dauguma švedų gyveno kaimuose.

Miestas į gretimas salas išplito tik XIX a. pabaigoje – į pietus nuo Senamiesčio įkurtas Siodermalmas, į šiaurę – Normalmas, tapęs komercine širdimi. Praturtėję švedai statėsi didžiulius ir gražius daugiabučius namus. Gražiausi – Strandvagen pakrantėje, kur eidamas gatve gali pasigerėti puošniomis laiptinėmis. Kylanti Švedija pasistatė ir didingą Parlamentą atskiroje saloje tarp Senamiesčio ir Normalmo.

Tačiau Švedijai tai nebuvo lengvi laikai. Stokholme neužteko vietos visiems kaimų vargšams, tad tūkstančiai švedų emigruodavo į JAV. “Tu ilsiesi ant prisiminimų didžių senų dienų, kai šlovingas tavo vardas sklandė po pasaulį” – tokia giesmė tada tapo Švedijos himnu. Švedai atminė tą didžiąją savo imperiją, kuri, pralaimėjusi 1709 m. Poltavos mūšį rusams, vėliau praradusi ir kone pusę žemių, virto Europos užkampių valstybe.

Kaip Stokholmas atrado Švedijos praeitį

Visgi, tarp panašių “užkampių tautų” švedai buvo vieni stipriausių. Nes jų šalis liko nepriklausoma (priešingai Suomijai, Lietuvai, Lenkijai, Serbijai ir daugeliui kitų) ir plotu ji Europoje atsiliko tik nuo didžiųjų imperijų. Švedų tautinio atgimimo veikėjams nereikėjo visų pirma kovoti dėl laisvės, taigi, visas savo jėgas jie paskyrė Švedijos – o ypač Stokholmo – šlovei.

Dar vienoje saloje įrengtas Skansenas – vienas pirmųjų pasaulyje tokių muziejų po atviru dangumi, į kurį suvilti mediniai nameliai iš visokių Švedijos kaimų. Dabar visi tokie muziejai – ir mūsų Rumšiškės – neretai pavadinami “Skansenais”, mat visus juos įkvėpė Stokholmo skansenas. Greta – Nordijska, didingi rūmai, 1907 m. pastatyti vien tam, kad taptų Švedijos istorijos ir švediškų daiktų muziejumi. Ir Laivo “Vaza” muziejus. Tas laivas laikomas anos Švedijos Imperijos simboliu. Jis nuskendo 1628 m., tačiau Baltijos dugne puikiai išsilaikė bei, 1961 m., dar neužgesus Švedijos patriotizmui, iškeltas iš dugno, suteikė mokslininkams neįkainojamų žinių apie ano meto Švediją, politikams davė peno didžiuotis savo tėvyne, o turistams tapo viena lankomiausių Stokholmo vietų.

Išaugusiai sostinei švedai pastatė ir deramą Rotušę (1923 m.), kurios didingame Auksinės salės interjere optimistinė mozaika vaizduoja Švediją, stovinčią pasaulio centre. Tame pastate vyksta ir Nobelio premijų teikimas – juk Alfredas Nobelis buvo švedas.

Stokholmas taip ir netapo imperijos sostine, tačiau jis vėl – svarbus pasaulio miestas. Griuvus ir kitoms imperijoms, didmiesčių svarba Europoje matuojama nebe iš ten valdomomis kolonijomis, o vietos menininkų, mokslininkų, verslininkų išmoningumu. Ir čia švedai turėjo ką pasakyti. Švediškas dizainas, Švedijos krona, švediški automobiliai, švedų popmuzika ir dar daug kas XX a. viduryje pamažu tapo vienu pasaulinių kokybės etalonų.

Kaip švedai Stokholmą griovė

Beveik kiekvieno miesto istorijoje rasime karų, okupacijų. Kiekvienas Lietuvos miestas pilnas tokių žaizdų: štai sovietai išgriovė Klaipėdos bažnyčias, gabalus Vilniaus senamiesčio, o Šiauliai degėsiais virto per abu pasaulinius karus. Stokholmui pasisekė. Neutralioje Švedijoje karas nevyko jau per 200 metų, o priešai Stokholmo nebuvo užėmę 500 metų.

Deja, jei vilsitės aplankyti visiškai autentišką miestą – nusivilsite. Mat Stokholmo centrą išgriovė… patys švedai. 1945-1970 m. miesto politikai nurodė iš pagrindų perstatyti Normalmą. 750 senų puošnių pastatų paversti dulkėmis, o jų vietoje iškilo vienodų “dežučių” eilės. Vienintelė Klaros bažnyčia liko stovėti nykių plynų daugiaaukščių apsuptyje, o miesto centrinėje Sergelio aikštėje, jei ne įdomus naktimis švytintis obeliskas, galėtum pasijusti lyg kokiame bedvasiame Rytų Europos mieste.

“Dėžutės” masiškai stiebėsi ir tolimesniuose miesto rajonuose. Socialdemokratų valdžia 1965-1974 m. vykdė “Milijono programą” – pažadą pastatyti milijoną naujų butų, pragriovus senuosius namus. Taigi, Švedijoje iš esmės vyko tas pats, kas ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Niekur kitur Vakarų Europoje nerasi ištisų miestų dalių, panašesnių į sovietinius miegamuosius rajonus, nei yra Švedijoje, o ypač, Stokholme.

Gražesnio modernizmo pavyzdžių galima atrasti tarp tarpukario pastatų, tokių kaip Skogskyrkogården krematoriumas.

Kaip švedai socializmą statė

Apskritai Švedija garsėja savo socializmu. Švedija pripažino Baltijos šalių okupaciją “teisėta”, pokariu netgi “grąžino” emigrantus iš Baltijos šalių sovietams – kurie juos paskui pražudė. Tiesa, patys švedai genocidų nevykdė, o socialistai į valdžią ten atėjo per rinkimus, o ne jėga. Tačiau Stokholme atrasi daug neigiamų socializmo aspektų, nors tikriausiai ir mažiau, nei prieš kelis dešimtmečius. Apie juos Lietuvoje nemėgstama kalbėti, nes dažnas nori Švediją rodyti Lietuvai kaip pavyzdį be neigiamų pusių: juk tai artimiausia Lietuvai turtinga šalis. Labai gražiai skamba: “Darykime viską kaip švedai ir mums pavyks – juk jie šalia ir jiems pavyko”. Tačiau yra turtinga Švedija tikrai ne dėl politinės sistemos, o dėl gebėjimo išvengti karų ir okupacijų, kas mažesnei ir prastesnėje geopolitinėje padėtyje esančiai Lietuvai niekad nebuvo įmanoma.

Informaciją apie Švedijos socializmą per gyvenimą susirinkau iš įvairių nuotrupų, nuo kurių kiekvienos pasibaisėdavau. Nuo į universitetą kadaise atvykusio švedo dėstytojo, pasakojusio, kaip jo vaikystėje mokyklose ir žiniasklaidoje “kaip ir pas jus TSRS” buvo sakoma, kad kapitalistai (verslininkai) yra blogiečiai, iki Švedijoje gyvenančių lietuvių papasakotų smulkmenų, kaip, faktiškai, dalis atlyginimo mokama maisto čekiais, kuriuos galima išleisti tik dienos metu aplinkiniuose restoranuose. Nori valgyti anksčiau ar vėliau nei kiti – tavo problemos: būk toks [pat sraigtelis], kaip visi. O švedų mokyklų programos gerokai “vėluoja” ir akademiniai pasiekimai nuo mažens ten beveik neskatinami – prie socialistinės lygybės prastesni moksleiviai negali būti peikiami, o geresni – giriami. Milžiniški progresiniai mokesčiai neskatina stengtis, todėl nors Švedija ir Stokholmas “važiuoja” ant dešimtmečius kurtų ir negriautų verslų, tokių kaip IKEA ar “Volvo”, palyginus nedaug girdime apie švedų startuolius: kam “plėšytis per galvą” ir dirbti iki išnaktų kuriant gerą produktą, jei didžiumą uždirbtų milijonų vis tiek turėsi atiduoti valstybei (o ir nieko nedarydamas gali gauti puikių pašalpų, kurias tau, surinkusi pinigus iš “kvailių darbštuolių”, dovanos Švedijos valstybė)?

Pamažu griuvo ir religija. Tiesa, labiau taikiai, o ne per prievartą: tiesą pasakius, iki pat 2000 m. Švedijos liuteronų bažnyčia netgi dar skaitėsi valstybinė, nors daug švedų ją pamiršo. Užėjęs į atsitiktines Stokholmo mišias, teradau kelis besimeldžiančius senukus, užtat atėjusius į prišildytą bažnyčią mus pasitiko antra tiek įvairių patarnautojų ir kelio rodytojų. Kaip ir visai Švedijai, jos liuteronams pinigų netrūksta, jie “važiuoja” ant ilgos taikos palikimo: priešingai Lietuvos katalikams, jiems juk netenka atstatinėti sovietų išdraskytų bažnyčių. Bet tikinčiųjų krikščionių Švedijoje nuo 1972 m. iki 2015 m. sumažėjo nuo 95% iki 63%, dabar krikštijama tik 40% vaikų. O ir pati bažnyčia pasikeitė: nuo 2009 m. net tuokia vyrus su vyrais ar moteris su moterimis.

“Klasikinis marksizmas” iš Švedijos ir Stokholmo po TSRS žlugimo pamažu traukiasi. Ekonominis “atimk ir padalink” tipo “svieto lyginimas” baigėsi, o Švedijos gini indeksas rodo vėl mažėjančią socialinę lygybę. Naujasis Švedijos – ir visos Skandinavijos užsidegimas – vadinamasis “kultūrinis marksizmas”. Jei klasikinis marksizmas mažindavo turtingųjų teises ir didindavo proletariato, tai kultūrinis marksizmas siaurina įvairių neekonominių praeityje svarbių grupių teises (pvz. krikščionių, vyrų, švedų), jų sąskaita plėsdamas konkretaus sąrašo alternatyvių grupių teises (pvz. ateistų, moterų, žydų, imigrantų).

Kaip ir komunizme, prisidengiama seniai Europoje įveiktais baubais (tokiais kaip fašizmas ar masinis religinis persekiojimas) tam, kad pateisinti vis didėjančias privilegijas (kvotas, išskirtinę valstybės paramą ir kt.) toms “alternatyvioms grupėms”. Ar, tiksliau, konkrečioms ideologijoms ir organizacijoms, sugebančioms save pateikti kaip “vienintelius ir neabejotinus” atitinkamų grupių atstovus (pvz. feministinės organizacijos – moterų, LGBT organizacijos – visų “netradicinio” seksualumo asmenų).

Šita kaita – tyli, bet ji – esminė. Stokholmas – tylių revoliucijų miestas. Romantizuotas nacionalizmas, socializmas, kultūrinis marksizmas – visa tai Švedijoje paeiliui iškilo (pirmasis jau ir nusileido, o antrasis – leidžiasi) gana ramiai, be kraujo liejimo.

Nepaisant to (o greičiausiai kaip tik dėl to) tos revoliucijos iš Skandinavijos didmiesčių plito ir plinta po pasaulį – ne per užkariavimus, o per politikų ir kitų “nuomonės lyderių” kalbas, žiniasklaidos straipsnius, kuriuos godžiai ryja taikiosios Skandinavijos idealizuotojai iš užsienio, kurių daugelis Stokholme patys lankėsi nebent trumpai.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Ryga atrodo per didelė Latvijai. Būdamas ten, jaučiuosi tarsi gerokai didesnės šalies sostinėje – toks didingas Rygos centras.

Mat Ryga dar prieš 100 metų buvo tokio dydžio, kaip Vilnius šiandieną. Tad senų pastatų Rygoje – ne tik labai daug, jie – ir labai didingi. Šimtamečiai šešiaaukščiai daugiabučiai, skulptūromis išdabinti fabrikai, ilgos tiesios gatvės. Lietuvoje rasi vieną, kelis tokius pavyzdžius – o Rygoje visa miesto širdis tokia, gatvė po gatvės, kvartalas po kvartalo. Ne veltui ji vadinta Rytų Paryžiumi.

Lankiausi Rygoje apie dvidešimt kartų, stebėjau šio miesto kaitą iš sovietinio į šiuolaikinį. Čia aprašau įdomiausias Rygos lankytinas vietas, kurias būtina pamatyti nuvykus į Pabaltijo didmiestį.

Rygos centras – didingos architektūros muziejus

Pastatai gyvena ilgiau nei žmonės. Epocha praeina, jos piliečiai išmiršta, o tais laikais pastatytų miestų gatvės per amžius ją primena. Ir gal nėra visame pasaulyje miestų, kurie atspindėtų XX a. pradžios erą geriau, nei Ryga.

Populiariausias tuo metu architektūros stilius buvo art nouveau. Vokiečiai jį vadino jugendo stiliumi, austrai – secesija. Po ilgų praeities kopijavimo dešimtmečių architektai išaušus XX a. mėgino sukurti naują stilių. Labai puošnų, labai gražų. Fasadus pirmą kartą išpuošė augalais, raitytom linijom. Kiekvienas ornamentas – atskiras meno kūrinys… Vaikštant po tuo metu statytą Rygos centrą reikia nepamiršti vis užversti galvą į pastatų dekorą – visuomet atrasi kažką naujo ir žavaus.

Prieš 100 metų Ryga augo ne mėnesiais, o dienomis. Nuo 1899 m. iki 1914 m., kai stilių pražudė Pirmasis pasaulinis karas, pastatyta apie 200 tokių pastatų, daugybė jų – šešiaaukščiai. Aniems laikams tai – labai daug; Vilniuje tėra vos keli tokie aukšti prieškario namai, o Rygoje – gal šimtas. Juose įrengti prabangūs butai. Gyventojų skaičius išaugo nuo 103 tūkstančių 1867 m. iki 282 tūkstančių 1897 m. ir iki 518 tūkstančių 1913 m. Kiekvieną dieną į Rygą “su visam” atsikeldavo keliasdešimt naujų gyventojų ir jiems reikėjo vietos. Todėl visame pasaulyje nėra kito miesto, kuriame art nouveau pastatai – tokie dažni.

Dauguma naujųjų rygiečių buvo latviai iš kaimų. Ir nors pastatus tebefinansavo nuo riterių-kryžininkų laikų užsilikęs vokiškas miesto elitas, juos vis dažniau projektavo latviai architektai. Taip gimė unikali Latviško tautinio romantizmo architektūra, pagražinta tautiniais raštais, mitologinėmis figūromis. Nebe graikų ir romėnų, o baltų.

Art nouveau architektūra uždirbo vietą Rygai ir pasaulio paveldo sąraše. Žymiausia – Alberto gatvė, tačiau tie pastatai – Rygai mažiau būdingo, rusų architekto Eizenšteino parinkto stiliaus (jis, beje – žymiojo režisieriaus S. Eizenšteino tėvas). Kartais įdomiau ne eiti prie konkrečių pastatų, o tiesiog slampinėti Centre, nes grožio pilna visur.

Ne mažiau įdomu užeiti į gerai išsilaikiusio pastato vidų. Vietoje baltų lubų ten – piešiniai ir apkaustai, net laiptinės išpuoštos tarsi rūmai. Aišku, dauguma pastatų šiandien su kodinėmis spynomis, žymi dalis – sovietų išdraskyti ir nubūti. Prabangieji butai paversti komunaliniais, kuriuose šeimoms išdalinta po kambarį. Kartą viename tokių nakvojau: koridoriai ir tualetas nešildomi. Kad nereikėtų eiti į bendrą virtuvę žmonės žiemą laiko maisto produktus ant išorinių kambarių palangių. Pliusas: gyventojai pernelyg skurdūs, kad ką keistų, todėl durys, net vonia – autentiški, tokie patys, kaip nacionalizavo sovietai. Tačiau, aišku, prabangos dabar ten – nė padujų, o šimtametė pajuodijusi santechnika tamsoje ir šaltyje apkabinėta džiūstančiais visų buto šeimų drabužiais atrodė liūdnai, įstiklintos durys į bendrą koridorių neteikė privatumo. Todėl viena geriausių progų pamatyti vis dar didingą senąją Rygą iš vidaus – Art nouveau muziejumi paverstas butas. Taip pat yra keli memorialiniai butai, pavyzdžiui, Latvijos liaudies dainų rinkėjo Krišjanio Baruono (jo “dainų spinta” su 268 815 surinktų posmų – analogų neturintis dalykas, UNESCO įtrauktas į pasaulio atmintį).

Rygos turtuoliai, statę tokius didingus daugiabučius, aišku, nepamiršo ir viešųjų pastatų, kuriuose patys leisdavo laisvalaikį. Centre – didi neogotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia, neobarokui artimas Nacionalinis teatras.

Pamiršti, bet gražūs atokesni prieškarinės Rygos rajonai

Didingų XX a. pradžios pastatų Rygoje yra ne vien centre. Ištisi nauji rajonai-priemiesčiai pastatyti tuo metu: aplinkui centrą, taip pat – anoje Dauguvos pusėje. Juose dideli mūriniai namai stūkso pramaišiui su mediniais daugiabučiais. Jeigu Rygos “aukso amžius” būtų trukęs ilgiau, šie rajonai, tikriausiai, grožiu būtų prilygę miesto centrui. Tačiau atėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jie amžiams įstrigo laike. Pasilikę tušti sklypai nūnai naudojami automobiliams statyti.

Tačiau šiuose rajonuose irgi galima atrasti daug gražaus. Į viršų šauna gražūs bažnyčių špiliai, cerkvių kupolai. Plynas pastatų gaisrasienes dabina gražūs per fetivalius sukurti grafičiai ar įdomios pieštos reklamos.

Kuriasi naujos lankytinos vietos: štai Kalnciema rajone amatininkai ir prekijai kas šeštadienį prekiauja įdomesniais (ir brangesniais) nei įprastiniais suvenyrais bei nacionaliniais produktais, Miera gatvę bandome paversti menininkų rajonu, Andrejsaloje buvęs Rygos uostas pamažu virsta naktinių klubų zona.

Kitur smagu pasivaikščioti kaip tik todėl, kad ten per šimtmetį pasikeitė mažai kas. Iš Kipsalos akmenimis grįstos gatvės anapus Dauguvos tebeatsiveria gražūs Rygos Senamiesčio vaizdai. Prieškario Rygos pramonės pasididžiavimas VEF fabrikas (vietomis labiau primenantis rūmus) bankrutavo, tačiau smulkesniems verslams išnuomoti jo pastatai liko, teritorija – atvira. Ziemelblazma kultūros rūmai su apžvalgos bokštu ir parku – įdomus prieškario Latvijos mecenatų kūrinys. Nuo Rygos molo smagu dairytis į jūrą, palydėti laivus – ką darė ištisos kartos. Mežaparko rajone turtingi prieškario vokiečiai statėsi sau medines vilas – jos paskendusios tarp medžių, miestas ten susiliejęs su mišku.

Tokiose vietose beveik garantuotai būsite vienintelis užsienietis turistas, ypač ne sezono metu. Tiesa, net ir Rygos Centre turistų nėra daug. Kadangi Rygos XX a. pradžios rajonai tokie dideli, visi keliautojai prasisklaido.

Užtat štai Rygos Senamiestyje vasaromis turistai užgožia vietinius, kurie masiškai iš to rajono persikėlė gyventi kitur.

Rygos senamiestis – Viduramžių pirklių ir riterių miestas

Rygos Viduramžių Senamiestis, iš visų pusių supamas išgriautų miesto sienų vietoje įveisto parko ir Centro – nedidelis. Iš Rygos niekad niekas nevaldė jokios karalystės ar kunigaikštystės, kaip iš Vilniaus. Po to, kai kryžiaus riterių žygiai prieš baltus nurimo, Ryga nusistovėjo kaip pirklių miestas. Visgi, turtų iš prekybos pakako, todėl didieji Senamiesčio pastatai – labai įspūdingi.

Labiausiai, aišku, bažnyčios. Vis plėstos ir plėstos, aukštintos ir aukštintos. Šv. Petro savo mediniu raitytu bokštu, kadaise aukščiausiu Europoje, Liuteronų katedra, stūksanti gražiausioje iš Senamiesčio aikščių. Kiek mažesnės Reformatų bažnyčia, Sinagoga. Graži ir pilis (panašesnė į rūmus).

Eiliniai žmonės gyveno kukliau – bet palyginkite su to meto valstiečiais. Senamiesčio Trys broliai – šalia stovintys įvairių epochų (XV-XVIII a.) gyvenamieji namai – ar Konvento kiemas su viduramžiškais sandėliais – gal ir nepribloškiami, bet žavūs. Norintieji pamatyti Rygos pirklio prabangą iš vidaus gali užsukti į Mecendorfo muziejų, kur likę šiek tiek originalių freskų, kokiom būdavo ištapytos daugelio turtuolių namų sienos.

Biržos meno muziejus idėjiškai tęsia ano meto turtuolių tradiciją kolekcionuoti meną. Tiesa, tikrosios Rygos pirklių kolekcijos okupantų sudegintos, išgrobstytos, tad dabartinis “pasaulio menas” (Azijos, Amerikos, Afrikos) į buvusią biržą surinktas naujas, tačiau sukurtas pagal senuosius liaudies amatus.

Iki pat XIX a. Ryga buvo vokiškas miestas. Dar 1867 m. vokiečiai sudarė 43% jo žmonių, o latviai – tik 24%. Net į pirklių gildijas, į amatininkų cechus priimdavo tik vokiečius. Vienas nepriimtas latvis taip užpyko, kad priešais gildiją pastatė savo namą, kurio stogą karūnavo katės skulptūrėle, atsukusia gildijai užpakalį. Dabar tai – viena “smagiųjų” Rygos įžymybių, rodomų šmaikščių istorijų ištroškusiems turistams.

Tačiau istorija Rygos senamiesčiui nebuvo gailestinga. Latviją 1940 m. okupavę Sovietai jį smarkiai griovė. Vietomis “praskynė” plynas aikštes, vietomis užstatė baisiais naujais pastatais, tokiais kaip Raudonųjų šaulių muziejus (dabar – Okupacijos muziejus). Po nepriklausomybės kai kas atkurta: atstatytieji Juodagalvių gildijos rūmai turbūt gražiausias Pabaltijyje senovinis pasaulietinis pastatas.

Rusiškoji Ryga iš lėto traukiasi?

Iš pirmo žvilgsnio, sovietai Rygos veidą pakeitė daug mažiau, nei Vilniaus. Kadangi Rygoje dar prieškariu gyveno 518 tūkst. žmonių, o 1989 m. – tik 910 tūkstančių (mažiau nei dvigubai daugiau), jiems nereikėjo pristatyti tiek daug nuobodžių miegamųjų rajonų, ir dauguma rygiečių iki šiol gyvena senuose ikisovietiniuose namuose (palyginimui, Vilnius per tą patį laiką išaugo nuo 200 tūkstančių iki 650 tūkstančių gyv., arba daugiau nei trigubai, todėl dauguma vilniečių gyvena sovietiniuose pastatuose). Be to, sovietams Ryga atrodė svarbesnis miestas nei Vilnius, tad jie čia pastatė didesnių pastatų: Mokslų akademijos stalininį dangoraižį, aukščiausią Pabaltijo TV bokštą.

Tačiau ta Rygos svarba turėjo tragišką pusę. Rygos gyventojus sovietai pakeitė labai smarkiai. Daugelis senųjų rygiečių 1940-1953 m. išžudyti, ištremti, priversti sprukti. Į Rygą privežta tiek rusų, kad 1989 m. jie jau sudarė tvirtą gyventojų daugumą (latviai – tik 37%). Ir nors po nepriklausomybės apie trečdalis Rygos rusų išvyko į Rusiją, iki pat šiol Rygoje rusakalbių daugiau nei kalbančių latviškai. Kadangi vyresnių kartų latviai moka rusiškai, o rusai latviškai – nemoka, dar prieš 10-15 metų tik koks kas penktas pokalbis, kurį nugirsdavau Rygos gatvėse, vykdavo latvių kalba. Dabar situacija iš lėto keičiasi.

Rusų Rygoje būta ir iki sovietmečio, tačiau gerokai mažiau. Jie tada daugiausiai gyveno Maskvos rajone ant kelio į Maskvą. Jame – didžiausia pasaulyje sentikių cerkvė auksiniu kupolu (Grebenščikovo vienuolynas). Valstybinė religija buvo stačiatikybė, ir jos kupolais paženklintas net Rygos centras (Kristaus gimimo stačiatikių katedra Esplanade parke, Švč. Trejybės stačiatikių katedra centro šiaurėje).

Tačiau iki sovietmečio Rygoje būta ir daugiau mažumų. Tai Sovietai galutinai sunaikino Rygos vokiečius, “pabaltijo baronus”. Puošnios Rygos Didžiųjų kapinių koplyčios dabar – apleistos, išplėštos, paniekinamai vandalų išpaišytos svastikomis ir satanistiniais simboliais. Žydų mažumą išžudė ar išvarė jau nacistinė Vokietija (valdžiusi Rygą 1941-1944 m.), o likusieji išvyko patys. Iš Maskvos rajono sinagogos telikę griuvėsiai, nūnai papuošti žydus gelbėjusių latvių vardais. Smulkesnės tautinės mažumos sunyko ne taip dramatiškai: tačiau, tarkime, Rygos Anglikonų bažnyčia, daug dešimtmečių laikydavusi pamaldas Rygoje gyvendavusiems anglų pirkliams, irgi pamažu tapo nebereikalinga, nors po nepriklausomybės ir vėl atidaryta.

O daugelis Rygos lietuvių dar apie 1920 m. persikėlė Lietuvon. Jų, beje, Latvijos sostinėje prieškariu gyveno daugiau, nei bet kuriame viename Lietuvos mieste: diskriminacijos ten būta mažiau (lietuvių kalbą rusai draudė tik Lietuvoje), darbų – daugiau. Ryga prieškario lietuvio sąmonėje užėmė panašią vietą, kaip šiandien Londonas; mūsų tautiečiai 1914 m. sudarė net 7% Rygos gyventojų.

Šiuolaikinė Ryga – dviejų tautų miestas. Vienoje pusėje latviai, kitoje – visi likusieji, sovietinio rusinimo dešimtmečių apjungti į vieną “rusakalbių” mažumą. Rusakalbiams sovietinė praeitis atrodo didinga, sovietinės propagandos klišės – savos. Rusų kalba jiems – svarbi ir pasaulinė, o latvių – nereikalinga, provinciali. Rusakalbiai kasmet griausmingai švęsdavo Sovietinės pergalės dieną (gegužės 9 d.) prie gigantiško (79 m aukščio) taip ir nenuversto Sovietinės pergalės paminklo su saulėje blizgančia auksine penkiakampe žvaigžde. Iki 2022 m. kai, po Rusijos invazijos į Ukrainą, šis paminklas pagaliau nugriautas.

Latviai, šitiek dešimtmečių užguiti, atsigręžė į savo tautinę kultūrą, į tarpukario istoriją. Į laikus, kai Rygoje latvių buvo 63% (1935 m.). Ir į visus kovotojus su sovietizmu. Dažnam latviui šventa Latvijos legiono diena. Juk Latvijos legionas mėgino visaip sustabdyti sovietus, kad ta mirtiniausia XX a. Europos diktatūra 1944 m. neokupuotų Latvijos iš naujo. Nepavyko. Nelygioje kovoje žuvo ~30 tūkstančių legionierių. Istoriją rašė nugalėtojai. Ir Latvijos rusakalbiams visi, kas stabdė Sovietus – fašistai. Jie prieš šią latvių šventę rengia protestus. Tačiau “Antifašistas” Rygoje reiškia “rusų nacionalistas”, dažnai – radikalus.

Latviai visokeriopai stengiasi parodyti tikrą sovietų veidą. Viename gražių centro namų – KGB muziejus buvusiame baisiame kalėjime. Barikadų muziejus šiuolaikiškai primena paskutinį sovietinį Rygos puolimą 1991 m. sausį (kartu su sausio 13 d. Vilniuje) ir beginklių piliečių gynybą.

Ryga – latvių tautos širdis

Teisybės dėlei reikia pasakyti – Rygos istorija tokia: miestas augo, kai valdė svetimi, siunčiantys ten “saviškius” kolonistus, ir traukėsi, kai Latvija tapdavo nepriklausoma. Štai ir dabar nuo 1990 m. Ryga jau neteko trečdalio žmonių (palyginimui, Vilnius – tik 15%), mieste akivaizdžiai boluoja apleisti pastatai. Netgi tie gražieji XX a. pradžios daugiabučiai, pripažinti UNESCO, šen bei ten metų metus stovi fanera dengtais ar išdaužytais langais.

Traukėsi Ryga ir tarpukariu, pirmosios Latvijos Respublikos (1918-1940 m.) laikais, kuomet iš jos išvyko daug Rusijos Imperijos laikais atsikėlusių rusų. Tačiau kartu tuomet Ryga pirmą kartą tapo tikra sostine, bereikšmę didybę pakeitė reikšminga.

Tarpukario Latvijos lyderiai kūrė milžiniškus projektus įprasminti Rygą, kaip Latvijos didmiestį. Kai kurie jų iki šiol džiugina keliautojus. Tai – Brolių kapai (taip Latvijoje vadinamos už laisvę žuvusių latvių kapinės) ir Skansenas, į mūsų Rumšiškes panašus liaudies buities muziejus po atviru dangumi – tik pastatytas dar tarpukariu, kai ten rodomas kaimo “senoviškas” gyvenimas dar klestėjo ir realybėje, be jokių sovietinių klišių (Rumšiškės, tuo tarpu, įkurtos jau prie Sovietų).

Mežaparko rajone – Dainų švenčių estrada. Juk dainos latvių kultūroje – dar svarbesnės, nei lietuvių. Dar kelis ambicingus tarpukario projektus, kaip milžinišką naują Rygos rotušę, sustabdė 1940 m. sovietinė okupacija.

Pats svarbiausias latvių širdžiai tarpukario monumentas – gerokai mažesnis. Tai – Laisvės paminklas, stūgsantis tarp Senamiesčio ir Centro. Net sovietai nedrįso jo nugriauti – sakoma, kad apgynė garsi skulptorė Vera Muchina, kuriai paminklas patiko. Ankstyvosios nepriklausomybės metu, prie jo nuolat budėdavo garbės sargyba, ir iki pat šiol ten švenčiamos tautinės šventės.

Po 1990 m. nepriklauosmybės Ryga plėtėsi ne taip romantiškai, bet ne mažiau įspūdingai. Statyti biurai, prekybos centrai, priartinę Rygą prie Vakarų.

Ryga – pramogų miestas

Tačiau labiausiai nepriklausomybė pakeitė Latvijos žmonių veidą. Prekybos, pramogų. Pikta sovietiška atmosfera užleido vietą linksmai. Rygos Senamiesčio aikštes užėmė lauko kavinės, vėliau namus – viešbučiai. Vis daugiau ir daugiau reisų atidaranti didžiausia Pabaltijo aviakompanija Air Baltic į savo pagrindinį oro uostą atskraidindavo ištisas pigaus alaus ir linksmybių ištroškusias Vakarų turistų kompanijas.

Gavo tada Ryga ir dozę neigiamos reputacijos – užsienio spauda rašė apie konsumatores, apie vakariečius klientus apgaudinėjančius naktinius klubus. Tačiau žavaus didmiesčio ir daugelio tiesioginių reisų derinio gandai neįveikė. Ir angliškais užrašais dabar labiau nei kada anksčiau britų bernvakarių kompanijas vilioja plyšaujantys naktiniai barai bei “džentelmenų klubai”.

Tiesa, už Senamiesčio ribų vakarais – net tame gražiajame centre – Ryga gerokai apmirusi. Ten žiba tik atskiros šviesos oazės. Viena tokių – prekybos centrai. Jais latviai ilgai atsilikinėjo nuo lietuvių, tačiau dabar stovi bent trys didžiuliai: Spice, Domina Shopping, Riga Plaza. Visgi, išskirtinesnis nei jie – Didysis Rygos turgus Maskvos rajone. Mat jis įrengtas prieškariniuose vokiečių dirižablių angaruose. Dar viena smagybių zona toliau centro – Rygos arena. Ten namų mačus KHL lygoje žaidžia Rygos “Dinamo” ledo ritulio komnanda, čia traktuojama kaip savotiška antra Latvijos rinktinė. Bilietai brangoki, komanda ne iš stipriausių (KHL masteliais), tačiau arena būna artipilnė, varžybos pateikiamos kaip šou.

Dar viena, pati senaiusia pramogų zona – Lido miestelis. Jo šeimininkas G. Kirsonas buvo vienas pirmųjų legalių Latvijos verslininkų, kooperatyvą įsteigęs dar 1987 m. Ir nors jo malūnai ir tautiniais rūbais vilkintys padavėjai (tai jis nesėkmingai mėgino atvesti ir į Lietuvą), šiandien jau primena praėjusį dešimtmetį, žmonių srautai Lido tokie dideli, kad net už parkavimą imamas mokestis. Dėl gausybės tenykščių restoranų ir gero kainos bei kokybės santykio Lido ir man viena mėgstamiausių vietų valgyti Rygoje.

Jūrmala – Rygos priemiestis-kurortas

Iš Vilniaus prie jūros reikia ilgai važiuoti, panašiai – iš daugumos Lietuvos didmiesčių. O Ryga pati yra prie jūros. Tiesa, Rygos pajūris nėra gražus, ten mažai pramogų. Užtat didžiausias Latvijos – ir viso Pabaltijo – kurortas Jūrmala yra taip arti, kad faktiškai tapo Rygos dalimi. Dažnas iš turtingų latvių gyvena Jūrmaloje ir kasdien važinėja dirbti į Rygą šešių juostų magistrale. Skurdesnius veža dažni elektriniai traukiniai.

Jūrmala iškilo dar XIX a., kai gražias bokštuotas medines vilas čia statėsi Rygos vokiečiai. Dalis jų – apleistos, kitos – sutvarkytos “naujųjų latvių” ir “naujųjų rusų”. Juk Latvija suteikia leidimus gyventi visiems, investavusiems pakankamai į nekilnojamąjį turtą, kas sukėlė tikrą “namų Jūrmaloje” bumą tarp teisės laisvai keliauti po ES norinčių turtingų rusų. Šiaip ar taip, Jūrmala dažnam rusui atrodo sava. Tai buvo vienas pagrindinių TSRS kurortų, Baltijos rivjera, ir dažnas čia vaikystėje ar jaunystėje keliaudavo, poilsiaudavo. Ilgą laiką Jūrmaloje net vykdavo bene žymiausias kylančių rusiškos popmuzikos žvaigždžių festivalis “Naujoji banga” (po Ukrainos konflikto iškeltas į Sočį).

Iki nutiestas geležinkelis ir galimybė greitai atvykti iš Rygos pavertė Jūrmalą kurortu, tai buvo žvejų kaimų grandinė. Iki šiol atskiri buvę kaimai turi kiek skirtingą dvasią. Centras ir pagrindinės Jomas (išilgai jūros) bei Turaidas (link jūros) gatvės – Majori “kaime”. Ten – dauguma restoranų, pramogų. Rytiniai Dzintari ir Bulduri kaimai ramesni, išsidėstę aplink medžių apsuptus bulvarus, turi didelį parką su apžvalgos bokštu. Vakariniai Pumpuri ir Melluži – labai panašūs, tik kiek mažiau žali ir turintys mažiau istorinių pastatų. Pačiuose Jūrmalos Vakaruose yra Kemeri garsėjantis didžiule tarpukario Latvijos sanatorija.

Jūrmala kiek kitoks kurortas, nei lietuviški. Pas mus įprasta, kad jūrą nuo kurorto skiria pušynas, iki jos nuo viešbučio tenka eiti 1 ar 2 km. Tuo tarpu Jūrmaloje kai kurie viešbučiai ir sanatorijos – net XIX a. – faktiškai stovi paplūdimyje. Aišku, kambariai ten labai brangūs. Naujieji rusai daro savo.

Kitoks Pabaltijo miestas

Ryga – tiesiog kitoks didmiestis nei visi, kurie yra Lietuvoje.

Vilnius prieškariu svetimšalių nustekentas iki provincijos miesto, o Ryga, tais laikais didesnė už jį 4-5 kartus, buvo vienas didžiausių Rusijos Imperijos didmiesčių. Aišku, jei žvelgtume dar giliau į istoriją, į barokinių bažnyčių ir rūmų erą, tada Vilnius pirmavo. Juk kol iš Vilniaus valdyta visa LDK, Ryga nebuvo net sostinė.

Tačiau norintiems pažinti mūsų Pabaltijį iš kitos pusės – nukeliauti į Rygą būtina. Nes Ryga buvo didmiestis dar tada, kai pastatai statyti gražūs ir didingi. Kai latvių ir lietuvių tautos atgimė. Ir jos gatvėse ta dvasia tiesiog plevena, kad ir kiek ją gožtų sovietų paliktos žaizdos.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Londonas – vėsus, lietingas. Tačiau labai didingas. Tai – stereotipai, bet trečiasis – realybė. Šimtą metų Londonas buvo didžiausias pasaulio miestas, didžiausios pasaulyje Britų Imperijos sostinė. Ir viskas jame – valdžios rūmai, stotys, gyvenamųjų namų eilės, parkai, net elektrinės – statyta tais masteliais. Viskas verta būti lankytinomis vietomis turistams.

Britų Imperijos žemėlapiuose neliko. Tačiau Londone ji, atrodo, stovi tvirtai. Mat į šį miestą suplūdo žmonės iš visų buvusios Imperijos pakampių: Afrikos, Karibų, Pietų Azijos, Artimųjų Rytų… Londonas tapo pirmuoju Vakarų Europos miestu, kuriame vietiniai prarado gyventojų daugumą: anglų ten teliko 40% ir vis mažėja. Net pasigirsta minčių, gal Londonui derėtų tapti miestu-valstybe: taip smarkiai jis jau skiriasi nuo aplinkinių Anglijos miestelių. Kai Jungtinė Karalystė pasirinko tapti nepriklausoma nuo Europos Sąjungos, Londonas tvirtai balsavo “prieš”.

Nepaisant šitiekos pokyčių, Londonas išsaugojo daugiau tradicijų, nei bet kuri kita Europos sostinė. Mat Britanija – vienintelė Europos šalis, daugiau nei tūkstantmetį neokupuota ir nepatyrusi esminių revoliucijų. Tradicijos ten keičiasi nebent iš lėto – tačiau nėra staiga nubraukiamos, kaip daugybę kartų atsitiko Lietuvoje.

Tai – mano žvilgsnis į Londoną be stereotipų ir stengiantis pažvelgti toliau įprastų turistinių vietų.

Keistos Londono tradicijos nyksta lėtai

Tradicijos – vienas žaviausių dalykų Londone. Dalį jų nuolatos regi visur mieste. Tai Raudonieji dviaukščiai autobusai, Juodieji taksi. Laikai keičiasi, tačiau nauji jų modeliai specialiai gaminami kuo panašesni į senuosius. Nuo pat XIX a. vidurio nekeičiami ir herbais padabintieji Londono policininkų šalmai, šitaip iškrentantys iš šiuolaikinės aplinkos.

Kitas Londono tradicijas atrasti reikia konkrečiose vietose. Garsiausia tokių – Britų monarchija. Karalius neturi jokių tikrų teisių – išskyrus teisę gyventi rūmuose ir teisę į bulvarinės žiniasklaidos dėmesį. Nepaisant to, jis – tikras šalies simbolis. Be Bekingemo rūmų Londono centre, priemiesčiuose stovi kiti, Vindzoro rūmai-pilis. Jie – antroji pagal populiarumą Londono lankytina vieta, mat ten kiekvienas mirtingasis gali užeiti į prabangius, paveikslų pilnus karališkus apartamentus, pamatyti lėlių namelį dydžio sulig žmogumi. Mat Britanijos monarchai – paskutinieji Europoje, besilaikantys feodalinių tradicijų ir vietoje limuzino dar pasirodantys su auksinėmis karietomis.

Tiesa, tik per šventes. Tačiau turistai prie karaliaus rūmų vieną tradiciją stebi kasdien – Garbės sargybos keitimąsi, kuomet spalvingi “kareiviai” aukštomis kailinėmis kepurėmis skambant muzikai užleidžia vietas kolegoms, kad šie nejudėdami stovėtų ateinančias valandas. Mačiau, kad ant stogo tuo pat metu būriavosi “tikri” kareiviai chaki spalvos rūbais – kažkam juk reikia karalių saugoti ir iš tikro.

Dar kitos Londono tradicijos nėra tokios akivaizdžios – tačiau apie jas perskaičius nesunku griebtis už galvos, kad taip gyvenama dar XXI a. ir ne kur nors buvusios Britų Imperijos pakraščiuose Afrikos gilumoje, o jos sostinėje Londone. Pavyzdžiui, garsiajame Londono parlamente, kurio neogotikiniai rūmai – vienas gražiausių miesto pastatų – iki pat šiol deputatai balsuoja taip: kas pasisako už įstatymo priėmimą, rėkia “taip”, kas prieš – rėkia “ne”, ir parlamento pirmininkas, palyginęs riksmų garsus, nusprendžia, kurių daugiau. Jeigu, visgi, jam kyla abejonių, tuomet parlamentarų prašoma eiti į dvi skirtingas posėdžių salės puses ir jie skaičiuojami lyg vištos.

O Londono advokatai netoli pagrindinio Karališkojo teismo turi dvi atskiras savivaldybes: Vidinę Šventyklą (Inner Temple) ir Viduriniąją Šventyklą (Middle Temple). Jos vadinamos “teismo užeigomis” (inns of court) ir formaliai net nepriklauso Londonui, o jų bažnyčios nepavaldžios Londono vyskupijai. Beje, panašių dalykų būta ir Lietuvoje – tarkime, bajorų rūmai, stovėję Vilniuje, oficialiai Vilniui nepriklausė. Tačiau pas mus, kaip ir visur Europoje, tokios Viduramžių keistenybės buvo nubrauktos okupacijų ir revoliucijų – tik ne Londone. Beje, į teismą advokatai privalo eiti su “žilais” perukais, o dokumentų nešasi tiek daug, kad aplink “teismo užeigas” dažnai išvysi kostiumuotus ponus, tįsiančius lagaminus ant ratukų.

Londone – ir pasaulio Masonų centras. Ši organizacija garsėja slaptumu, bet didingas pastatas priima visus norinčius. Tiesa, Masonų muziejus – toks gana “suktas”, ten ant lėkštutės niekas nepadėta, reikėjo kelią atrasti, informaciją iš gausybės stendų surinkti pačiam. Kaip pridera pagal masonų filosofiją.

Visgi, Londonas keičiasi, ir sparčiai – ypač per pastaruosius 20 metų. Bene labiausiai Vakarų Europoje čia išpopuliarėjo LGBT ideologija, vyksta daug su ja siejamų paradų, festivalių. Tarkime, Londone ilgą laiką važinėjo autobusai, padabinti reklamomis “Kai kurie žmonės yra gėjai. Susitaikyk su tuo.”, kai tuo tarpu paženklinti autobusus reklamomis “Aš ne gėjus ar buvęs gėjus. Susitaikyk su tuo.” oficialiai uždrausta. Neva, tai būtų “homofobiška”, nors iš tikro abi reklamos vienodai skatina oponentus suprasti, kad yra ir kitaip mąstančių žmonių.

Iš kai kurių žymių regiono pastatų langų plazda vaivorykštinės vėliavos, jomis Londono savivaldybė ženklina kai kurias tradiciškai su gėjais labiau siejamas gatves (pvz. Soho rajone). Aišku, kitos mažumos tokių teisių neturi. Nors Londone lietuvių ~1%, lenkų ~4%, o indų – net 7% – jų vėliavos niekur oficialiai ar pusiau oficialiai nekaba ir nekabos (išskyrus pagal diplomatinį protokolą prie ambasadų).

Nyksta Londone ir kai kurios amžių tradicijos – štai galutinius sprendimus bylose nuo 2009 m. priima nebe lordai, kaip daugybę šimtmečių iki tol, o naujai įkurtas Aukščiausiasis teismas, kaip ir kitur Vakarų pasaulyje.

Tačiau visos tradicijos, aišku, tikriausiai, neišnyks niekada. Nes daug jų smulkios, labai vietinės. Dažna smuklė, baras Londone – su gilia šimtmečių istorija, padabinti keistu pavadinimu iš prabėgusių laikų ir pilni dešimtmečius rinktų rakandų.

Dvi Londono centro pusės: Sitis ir Vestminsteris

Lodnono politinė širdis – Vestminsterio rajonas (oficialiai – Vestminsterio miestas). Aplink parlamentą ir Didžiojo Beno (Big Ben) laikrodžio bokštą – Vestminsterio abatija (pagrindinė katedra), Vyriausybė, netoli – Trafalgaro aikštė su kolona admirolui Nelsonui, įveikusiam Napoleono laivyną, ir daugybė kitų imperinių paminklų kariams bei herojams.

Sutemus oficialią atmosferą ten keičia vienas nesibaigiantis vakarėlis: rajone – ir daugybė barų, restoranų “išsinešimui”, ir Londono Vestendo teatrai, rungtyniaujantys su Niujorko Brodvėjaus teatrais dėl geriausių pasaulio miuziklų. Buvau ne viename ir visi – išties puikūs. Jie nugludinti iki tobulumo, nes rodomi kasdien, kartais – po kelis kartus. Įprasta tvarka tokia: spektaklio prodiuseriai išsinuomoja teatrą, ir spektaklį be perstojo rodo, kol jis nenusibosta. Garsiausi, kaip Endriu Loido Vėberio “Operos fantomas”, šitaip pasilieka scenoje ištisus dešimtmečius, o kai dauguma londoniečių juos pamato, vietas senuose puošniuose teatruose (“Jos didenybės teatras” ir pan.) užima turistai. Kai visas teatras pašvęstas vienam spektakliui, dekoracijos irgi “išdirbamos” iki tobulumo – juk jų nereikia kas vakarą demontuoti, paskui montuoti vėl. Tik, prieš pirkdami bilietus, pasižiūrėkite: kai kurios pigios vietos – visai geros, bet iš kai kurių scena vos matosi; šiandieniniai teatrų architektai tokių išvis neprojektuotų.

Vestminsterio Covent Garden rajonas kultūros gerbėjų nestokoja ir kol nesutemsta – tik kitokių. Ten pilna knygynų ir knygų antikvariatų. Jei norite įsigyti autentišką XIX a. knygą, ten galite tikrai pigiai (pigiau, nei naują). Kodėl? Vėlgi: nes Britanija buvo pasaulyje pirmavusi imperija, ir joje knygų išleista devynios galybės, todėl dabar tai nėra vien kolekcionieriams prieinamos retenybės. Šiandien anglų kalba knygų tebėra išleidžiama daugiau nei bet kuria kita, ir naujų knygų pasirinkimas – stačiai milžiniškas. Tarkime, vienas didžiulių knygynų, kuriame lankiausi, dedikuotas vien knygoms apie filmus ir serialus.

Londono ekonominė širdis – Sitis – kiek ryčiau. Pagal eilinę nemirtingą Londono tradiciją, šio rajono savivaldybės valdžią renka ne tik jo gyventojai, tačiau ir jo įmonės, o išrinktas meras privalo pėsčiomis eiti pas karalių. Rajonas – seniausias Londone, dar romėnai čia turėjo savo miestą Londiniumą. Tačiau, deja, Sitį Antrojo pasaulinio karo metais subombardavo nacistinė Vokietija ir žymi dalis pastatų – nauji. Tik Šv. Pauliaus katedros kupolas įspūdingai kyla viršum jų visų. Priešingai Vestminsteriui, naktimis ir savaitgaliais Sitis – tuštutėlis, net restoranai užveria duris. Kartą vaikščiojau tamsų sekmadienio vakarą – Sitis atrodė baugiai išmiręs. Jeigu atvažiuojate į Londoną automobiliu savaitgalį, Sityje apsimoka palikti automobilį – palyginus su Vestminsteriu, galite sutaupyti net dešimtimis kartų.

Nemokami muziejai brangiame mieste

Londonas šiaip – labai, labai brangus miestas. Darbo dienomis vien už įvažiavimą į jo centrą automobiliu tenka pakloti tiek, už kiek Lietuvoje galėtum tris-keturiskart pavalgyti restorane. Parkavimas gali atsieiti dar keliskart tiek. Ne ką pigesnis ir viešasis transportas – ypač jei keliaujate keliese, ypač jei važiuojate ir į priemiesčius, kuriuose – ir Lutono, Stanstedo, Getviko oro uostai.

Lankytinos vietos – irgi labai brangios. Turbūt jokioje kitoje turistų pamėgtoje pasaulio sostinėje už “valstybines” lankytinas vietas, tokias kaip Vindzoro pilis ar Vestminsterio abatija, netenka mokėti šitiek daug.

Tačiau Londone gausu ir nemokamų vietų – daugiausia tai muziejai, menantys Britų Imperiją. Tarkime, Imperinis karo muziejus, kuriame – pamirštos Pirmojo pasaulinio karo technologijos (štai iš dirižablio žmogus nusileisdavo kabinoje žemiau debesų, kad pažvelgtų, ką bombarduoti). Britų muziejus, į kurį sutempta viskas. Teit [Tate] galerijos, pašvęstos menui. Nemokamos ten net ekskursijos, vedamos savanorių (jei ateinate reikiamu laiku).

Jei norite nemokamai patekti į bažnyčias, galite sudalyvauti mišiose – jei mokate angliškai, bus įdomu. Juk anglikonybė – dar viena sena tradicija, skirianti Britaniją nuo likusio pasaulio. Religijos galva vietoje popiežiaus – Anglijos karalius. Tiesa, net ir ne per mišias mokamos tik svarbiausios bažnyčios. Londono tolimesni rajonai pilni kuklesnių, bet, nepaisant to, žavių, kuriomis sparčiai besiplėtusį miestą apstatė žymūs architektai (vien Kristoferis Vrenas [Christopher Wren] suprojektavo net 52 Londono bažnyčias).

Dar viena idėja taupymui: “bendri bilietai”, nusipirkęs kokius gali nemokamai eiti į įvairius lankytinus objektus. Tokius pardavinėja, pavyzdžiui, Nacionalinis trestas [National Trust], atsakingas už daug istorinių ir gamtinių įdomybių. Tačiau prieš pirkdami gerai pasiskaičiuokite, ar apsimoka: daugybei lankytinų vietų “bendri bilietai” negalioja.

Ist Endas: darbininkų ir imigrantų Londonas

XIX a. Londonas praleido kaip didžiausias pasaulio miestas. Anglijoje pirmoje visame pasaulyje įvyko pramoninė revoliucija ir ištisos valstiečių vaikų minios pėsčiomis eidavo į Londoną “laimės ieškoti”. Jo fabrikuose tekdavo dirbti ilgai ir sunkiai, tačiau tai vis tiek buvo lengviau, nei gyventi kaimo ritmu, o juk ir žemės ten prie dar didelio gimstamumo visiems nebūtų pakakę.

Dauguma tokių atvykėlių iš kaimų XIX a. įsikūrė Ist Ende, rytinėje miesto pusėje, paprastuose mūrinukuose. Net atskiras anglų kalbos dialektas koknis tenai gimė. Ten gyvenimo sąlygos buvo prastos, o dėl pramonės dūmų visą miestą gaubė smogas (poetiškai vadintas rūku). Būtent ten, Vaitčepelyje (aplink Brick Lane) siautė Džekas Skerdikas, dar viena Londono legenda. Vieną įdomesnių dienų Lodnone praleidau ieškodamas jo “pėdsakų”, skaitydamas specialioje knygelėje, kas įvyko tame ar kitame pastate ar patvoryje: ten rastas lavonas, ten veikė išsigimėlių cirkas, kuriame eksponuotas “Žmogus-dramblys” (žr. garsų filmą “The Elephant Man”). Įdomus ryšys su praeitimi.

Dabar Vaitčepelis – ir visas Istendas – kitas. Ten, kur buvo Džeko Skerdiko “medžioklės plotai” – imigrantų iš Bangladešo zona. Kita vertus, tarp epochų galima atrasti ir panašumų. Ir prieš 150 metų, ir šiandien Ist Ende vyrauja juodadarbiai atvykėliai. Tik anuomet jie atkeliaudavo iš Britanijos kaimų, o šiandien, kaimams “išsekus” – iš buvusios Britų Imperijos ir Europos Sąjungos pakraščių. Ist Ende galima paragauti visokiausių tiek Britų Imperijos, tiek Europos virtuvių, o ypač indiškos. Ten, kur XIX a. veikė bažnyčia (gal lankyta ir Džeko Skerdiko ar jo aukų), dabar – Brick Lane mečetė.

Lietuvių, beje, Ist Ende buvo ir tame prieškario Londone, ir šiandieniniame. Dar 1912 m. pastatyta Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia veikia iki šiol. Aišku, anais laikais bendruomenė buvo daug mažesnė – šiandien lietuvių Londone nuo 40 iki 80 tūkstančių. Deja, nepaisant skaitlingumo, jie nėra kažko pastatę, o vienintelis šiuolaikinės lietuvybės atspindys, kurį aptikau Londone be retsykiais girdimos lietuvių kalbos – centre dalinamas laikraštis “Tiesa”. Pasitaiko ir lietuvių parduotuvių, dažniau – kartu su kitomis Rytų Europos prekėmis – bet jų nemačiau.

Žymi Ist Endo dalis buvo jo dokai, kur iš visų Britų imperijos kolonijų atplukdydavo prekes. XX a. jų nebereikėjo, uostai išsikėlė kitur, dokai užsidarė. Dalis jų perstatyta į Canary Wharf verslo dangoraižių rajoną, į kurį veža automatinis traukinys. Anapus Canary Wharf – Grinvičas, garsėjantis savo observatorija. Tai per ją visuose gaubliuose “nubrėžtas” nulinis dienovidinis ir tai nuo laiko Grinviče apskaičiuojamos visos kitos pasaulio laiko juostos – eilinis Londono praeities svarbos įrodymas. Grinviče – ir O2 arena, 2000 m. sutikimui statyta kaip Tūkstantmečio kupolas (nelabai pasiteisino). Joje Londono olimpiadoje žaidė ir Lietuvos krepšinio rinktinė. Taip pat – didingas Jūrų muziejus.

Vest Endas: turtingos aukštuomenės Londonas

Vest Endas – tikra Ist Endo priešingybė. Ten tradiciškai – turtingųjų zona. Tiksliau, aukštesniųjų klasių (luomų). Britanijoje rimčiau nei bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje žiūrima į paveldimą “klasę” – iki pat šiol kalbama apie aukštąją klasę, aukšteniąją vidurinę klasę, žemesniąją vidurinę klasę, darbininkų klasę ir pan., o nuo to priklauso, ir kokiose parduotuvėse žmogus perka, kaip laisvalaikį leidžia, į kokias mokyklas siunčia vaikus. Aukštesniosios klasės – į privačias mokyklas. Vos 7% vaikų jas lanko, bet jas baigę net 71% Anglijos svarbiausiųjų teisėjų, 62% aukštųjų karininkų, 57% parlamento komitetų vadovų, 53% diplomatų. Klasės turi net savo anglų kalbos tarmes. Kritikai tai vadina elitizmu, esą žemųjų klasių žmonėms į visuomenės elitą neretai užkertami keliai.

Vest Ende gyvenama prabangiuose daugiaaukščiuose terasiniuose namuose. Tokie pastatai – dar vienas Britų Imperijos tradicinis palikimas; tai namai, kur į kiekvieną butą – atskiras įėjimas iš lauko. Didelis butas – reiškia daugiaaukštis butas, mat kiekviename aukšte tebūna po vieną-du kambarius. Prabangiausi Vest Endo namai – penkiaaukščiai, šešiaaukščiai su laiptinėmis iš už nugaros. Istoriškai mažiau patogūs aukštai (pats viršus ir pusrūsis) būdavo tarnų zona. Šiais laikais dalis terasinių namų išnuomoti biurams (po vieną aukšte).

Gražiausia tokių namų “terasa” – Kumberlando terasa. O tarp žymiausių Vest Endo terasinių namų – Šerloko Holmso. Aišku, šis personažas išgalvotas, todėl name tiesiog atkurtas XIX a. interjeras. Tiek gyvų, tiek mirusių žmonių vaškinių kopijos – Madam Tiuso muziejuje kuris irgi turi ilgą istoriją.

Vest Ende – ir garsioji prabangi Harrod’s parduotuvė, nakčiai nušvintanti gausybe šviesų, Karališkoji Alberto salė (svarbiausia Anglijos koncertų salė). Ir gražūs parkai, kuriuose kadaise vaikščiodavo aukštuomenės damos ir džentelmenai: Haid parkas, Regento parkas.

Vest Ende – ir Čelsi [Chelsea] rajonas, labiausiai garsėjantis, tikriausiai, savo futbolo komanda. Kokios komandos fanas turėtum būti, Londone priklauso nuo rajono. Čelsyje – ir garsi Saatchi galerija, kurioje – brangūs šiuolaikinių menininkų darbai. O anapus upės – Battersea elektrinė, kurios didingos turbinų salės aprūpindavo šviesa Londoną kol šis dar buvo Britų Imperijos sostinė.

Atokiau nuo centro – Hampstedas, kurio jau mažesniuose namuose – daugiau milijonierių, nei bet kur kitur Didžiojoje Britanijoje. Ten nėra minių, mažai ir didybės, užtat šalia – 3 kvadratinių kilometrų dydžio kalvota pieva (Hampstead Heath).

Tiesa, “senieji” Britų salų gyventojai, kurie sudaro didžiąją dalį “Aukštosios klasės”, apskritai sparčiai palieka Londoną. 2001 m. anglų, škotų, velsiečių ir airių mieste dar gyveno 4,5 mln., 2011 m. – 3,7 mln. Žinant, kas XX a. atsitiko su JAV miestais, tokiais kaip Detroitas, galima sunerimti. Virtimo “mažumų getais” apraiškų dalyje Londono rajonų (rytuose, pietuose) jau gausu: 2011 m. vyko milžiniškos mažumų riaušės (pasak oficialios statistikos, net 40% prasižengusiųjų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik 13% londoniečių; beje, daug riaušininkų gimę jau Britanijoje). Tačiau kai Londonas – svarbus pasaulio finansų centras, nemanau, kad toks likimas gali ištikti visą šį miestą. Juk net tarp imigrantų į Londoną – ne tik “norintys įdėti mažai pastangų ir gauti daug”, tačiau ir programuotojai, mokslininkai, architektai, kitoks “elitas”, taip pat tiesiog darbštūs žmonės. Tikriausiai kiekvienas mūsų tarp į Angliją išvykusių pažįstamų lietuvių irgi žino ir teigiamų, ir neigiamų pavyzdžių.

Aplink Londoną – Britanijos mokslo ir religijos širdys

Kad ir kiek plėtėsi Londonas, kai kurių miestų jis “neprarijo”, tačiau jie, kartu su Londonu, sudaro Didžiosios Britanijos širdį. Šiandien jie, nutolę iki ~100 km nuo Londono centro – puiki vieta vienos dienos išvykai iš Londono.

Didžiosios Britanijos religinė širdis – Kenterburis, kuriame stovi pagrindinė anglikonų katedra. Kaip įprasta anglikonams, padalinta į kelias patalpas, tarp kurių viena – kaip rūsys. Ten palaidotas Tomas Beketas, vyskupas-kankinys nužudytas dėl ginčo su karaliumi.

Didžiosios Britanijos mokslo širdis – Oksfordas ir Kembridžas. Ten veikia garsiausi Jungtinės Karalystės – o gal ir viso pasaulio – universitetai. Juose – savos šimtametės tradicijos. Jie padalinti ne į fakultetus, tačiau į koledžus. Šie primena bendrabučius (ar jų kompleksus), kurių centriniai rūmai – vieni už kitus puošnesni, pastatyti iš įvairių karalių ir alumnų aukų. Stojama ne į universitetą, o į koledžą (galima mėginti tik į vieną per metus), nors paskaitos vyksta departamentuose. Kiekvienas koledžas turi didžią bažnyčią, tarp “ritualų” – ypatingi drabužiai, lotyniškos maldos.

Jungtinės Karalystės “aukštųjų klasių” vaikai, ypač berniukai, mokomi ypatingai dar gerokai iki mėgina stoti į Oksfordą ar Kembridžą. Aplink Londoną veikia nemažai Viešųjų mokyklų (public school), kurios iš tikro privačios ir labai brangios, dažnai tik vienos lyties, o moksleiviai ten gyvena lyg internatuose (tiesa, bendrabučių didybė ne ką tenusileidžia Oksfordo koledžams). Turistui viena lengviau pasiekiamų – Itono [Eaton] mokykla netoli Vindzoro pilies.

Pakrantėje į pietus ir rytus nuo Londono – ištisa eilė pajūrio kurortų. Jų aukso amžius sutapo su Britų imperija – XIX a. Mat tada net britų aukštuomenė negalėdavo paprastai keliauti į Egiptą ar Tailandą, turėdavo tenkintis lietingu Britanijos vasarų klimatu. Dabar tie miesteliai mastais atsilieka nuo “karštųjų” pasaulio kurortų, tačiau poilsiautojų dar vis sulaukia, jų seni pajūrio viešbutėliai turi savo šarmo. O taip pat pirsai (jūros tiltai), be kurio joks Britanijos pajūrio miesteliūkštis seniau negalėjo vadintis kurortu. Ant tų pirsų – ne tik prieplaukos ar švyturiai tačiau, būna, restoranai, atrakcionai. Tikriausiai būtent britiška pirsų tradicija įkvėpė grafą Tiškevičių pastatyti jūros tiltą Palangoje.

Dar vienas Britanijos simbolių – Doverio uolos, balti šlaitai, pasitikdavę į Britanijos salas plaukusius laivus. Dabar tai vieta pasivaikščiojimui su vaizdais į Doverio uostą, Doverio pilį.

Išreklamuota ir nežinoma Britanijos didybė

Tai, kad Jungtinė Karalystė ilgą laiką buvo galingiausia pasaulio imperija turi vieną minusą. Britų rašytojai, britų žiniasklaida formavo viso pasaulio vaizduotę. Nematę daug pasaulio jie aprašė, kas įspūdingiausia jiems patiems – tačiau šiais laikais tai nėra taip įspūdinga pasaulio mastu.

Todėl kai kuo Britanijoje lengva nusivilti – jei lūkesčiai bus dideli. Stounhendžas garsėja kaip bene įspūdingiausia tokia sena pasaulio vieta – bet iš tikro šie šalikelėje stovintys akmenys nėra milžiniški. Nuvilti gali ir Londono Tauerio tvirtovė, Big Benas – visgi, tik laikrodžio bokštas.

Tos vietos įdomios, juk Big Beno aukštis – 96 m (aukštesnis, nei bet kuris tokio amžiaus statinys Lietuvoje). Tiesiog lūkesčių kertelė užkelta labai aukštai. Todėl neretai Londone ir apylinkėse labiau pribloškia neišreklamuotos vietos – bet labai didingos. Pavyzdžiui, neogotikinė St. Pancras geležinkelio stotis, kurios laikrodžio bokštas ne ką tenusileidžia Big Benui (82 m) ir tikriausiai yra net puošnesnis. Tokiose vietose ir supranti XIX a. Londono – ir visos Britų Imperijos – didybę. Jos sostinėje negalėjo būti “tiesiog traukinių stoties”: gyventojų skaičius ir prestižas reikalavo statyti daug ir gražiai.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti

Nakvynės paieškos – būtina kiekvienos kelionės dalis. Dažnai neįdomi ir eilinė: visose pasaulio šalyse viešbučiai, moteliai ar kempingai gana panašūs.

Tačiau kai kuriose šalyse prieinami ypatingi būdai praleisti naktį: ten ne tik pailsi, bet ir susipažįsti su vietos kultūra. Štai “ypatingos nakvynės stiliai”, kuriuos išmėginau per savo keliones į 100 šalių:

 

---

Kapsulių viešbučiai Japonijoje

Kapsulių viešbučiuose svečiai miega it spintos lentynose. Kiekvienos kapsulės viduje – viskas, ko reikia: patalynė, žadintuvas, rozetė, duodama net pižama. Kai kuriose kapsulėse yra ir radijas, televizorius.

Tokie viešbučiai atsirado dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus. Dviviečių kapsulių nebūna išvis.

Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.

Kapsulių viešbučiai pigesni, nei įprastiniai, nes taupo vietą, kuri Japonijos didmiesčiuose – pati brangiausia.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Mangos (interneto) kavinės Japonijoje

Prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių darbininkų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.

Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui, net užklotu. Kataloge siūlomi mažesni, didesni. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami.

Tiesa, interneto kavinių kambarėlių sienos tik dalinės, ne iki lubų (tačiau žvalgytis į gretimus nepadoru). Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas (kambarėliuose privalu nusiauti), o rūkomuose aukštuose – cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.

Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos (japoniškų komiksų) knygelių biblioteka, todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”. Kai kuriose siūlomos ir papildomos pramogos – smiginis, biliardas.

Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį. Ir jose yra viskas ko reikia XXI a. žmogui, kuriam kompiuteris svarbiau nei patogi lova.

Beje, mangos kavinėse moki už žmogų, o ne už kambarį, todėl nors įmanoma imti didesnį kambarį dviems, tai nelabai apsimoka.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Riokanai Japonijoje

Riokanai – japonų numylėti tradiciniai senoviniai viešbučiai. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Pirmojo riokano, kuriame nakvojome šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.

Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita tame riokane tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).

Lietuvis tokiame riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.

Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), mažesniuose su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net riokane, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.

Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.

Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.

Bet, jei “spartietiškos nakvynės” jūsų nedomina, nereikia bijoti – riokanų yra įvairių. Kitos kelionės į Japoniją metu apsistojome tame, gal garsiausiame, kuris veikia virš 1000 metų – Hoši riokane. Atrodytų, jei jis seniausias, ten turėtų būti Viduramžiai, gal be elektros – bet tikrai nieko panašaus! Verslas nelygu pastatas: šeima valdo ta pati, bet pastatai plečiami, perstatomi iš naujo. Hoši riokanas priminė didelį prabangų viešbutį su dideliais kambariais, prausyklomis kiekviename kambaryje. Bet visos riokano tradicijos likusios: miegui – čiužiniai ant žemės, valgiui – staliukas trumpom kojom (sėdėjimui ant žemės), tokonoma (niša su meno kūriniu), apsirengti duodamos jukatos, viena esmių – karštos maudynės ryte, vakare (onsenas užsidaro vėlai ir pradeda veikti labai anksti, kad spėtum kuo daugiau išsimaudyti), ir, aišku, kaiseki virtuvė.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Moteliai Pietų Korėjoje

Apsistojęs Pietų Korėjos motelyje supranti: viso likusio pasaulio viešbučiai įstrigę laike! Nes Pietų Korėjos motelis – tai tikrasis XXI a. viešbutis. “Motel” čia, atrodo, reiškia ne “Motor hotel”, o “Modern hotel”!

Kiekviename numeryje – po galingą asmeninį kompiuterį arba net du (juk numeris – dvivietis). Jie sujungti su televizoriumi – patogu žiūrėti Youtube ar ką nors iš USB atmintinės. Tualetai – išmanūs (mygtuko paspaudimu apiplaunantys įvairom srovėm), išmanus ir apšvietimo reguliavimas, į kainą įeinantys gėrimai, užkandžiai, kosmetika.

Čia – tik pradžia! Kokios tik įrangos nemačiau Pietų Korėjos moteliuose. Masažiniai foteliai ir lovos. Šildomos antklodės. Baseinėlio dydžio džakuzi vonios. 4K televizoriai. Spintos, džiovinančios sulytus rūbus. Spintelės, dezinfekuojančios ten padėtus indus UV spinduliais. Puokštės telefono kroviklių.

Netgi motelių reklamose reklamuojama ne jauki atmosfera ar malonus aptarnavimas, o, pavyzdžiui, “Intel Core i7 procesorius ir mechaninė klaviatūra kiekvieno numerio kompiuteryje”!

Europoje daugelio dalykų negausi net mokėdamas šimtus eurų už nakvynę: net 5* viešbučiai mūsuose panašūs, kaip prieš 100 metų. Su kokia viena kėdute ir vienu staliuku laiškams rašyti. Kai apsistojame dviese ir abiems reikia dirbti, net neturime kur… Korėjoje tokių bėdų nėra! Ir tos technologijos nėra prabanga. Tai – Korėjos kasdienybė. Tad motelių kainos net miestų centruose – 17-50 eurų už naktį.

Korėjoje renkiesi motelį ne tik pagal vietą ar kainą, bet ir pagal tai, kas laukia numeryje. Nori dirbti dviese? Rinkis su dviem kompiuteriais ir patogiomis ofisinėmis kėdėmis (vežtis nešiojamo kompiuterio Korėjoje neverta net į komandiruotę). Smarkiai lyja? Pažiūrėk, ar yra drabužius džiovinanti spinta. Atėjo laikas skalbtis? Imk su skalbimo mašina. Laukia romantiškas vakaras? Gausybė motelių numerių įdomiais ar seksualiais interjerais, veidrodžiais, patogiomis sofomis. Norėsi pažiūrėti filmą? Pasižiūrėk, kuriame motelyje geriausias projektorius ir turėsi nuosavą kino salę. Nori įdomaus vakarėlio su draugais? Yra motelių numerių net su pulo stalais, smiginio lentomis ar keturiais galingais kompiuteriais tikram LAN Party!

Taip daro ir patys korėjiečiai. Jų butai ankšti, daug kas ilgai gyvena su tėvais. Prireikus erdvės romantiškai nakčiai, pasibuvimui iki ryto su draugais jie ieško tinkamo motelio. Dėl puikaus kainos-kokybės santykio motelius atradę ir turistai, tačiau dauguma klientų – vietiniai, netgi iš to paties miesto.

Daugelio motelių nerasi Booking.com ar kitose vakarietiškose užsakymo sistemose. Geriausias variantas – Yanolja, bet ir ten yra ne viskas. Palygini numerius, išsirenki ko reikia tai nakčiai – ir pirmyn. Net jeigu rinkdavausi motelį vietoje, visuomet patikrindavau Yanolja: juk motelių kambariai skiriasi taip smarkiai ir norėdamas gauti, ko nori, turi žinoti, kur eini.

Moteliai – tikra Korėjos institucija, turinti net savo architektūros stilių (itin ryškiai spindytis ar pseudosenoviniai fasadai) ir tradicijas. Vienas minusas – Korėjoje įprasta moteliuose rūkyti ir daug kambarių prirūkyta.

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

“Žvaigždžių karų” požemiai ir ksarai Tunise

Kam kelionė į Tunisą – viena pirmųjų kelionių į dykumas, lieka apkerėti tų pustomų smėlynų ir tų laisvės horizontų. Aš dykumas jau buvau patyręs keliolikoje kitų šalių – ir vis tiek Tunisas rado kaip paliesti mano sielą. Tiksliau – Tuniso žmonės, berberai, suaugę su dykuma kaip niekur kitur. Jie gyvena, pastatus stato kitaip – bent kelias dienas irgi gyvenome, kaip jie, tai prieinama kiekvienam.

Vienur, kaip aplink Matmatos miestą, tradiciškai gyvenama požeminiuose daugiabučiuose. Iškasamas toks kiemas-šulinys, iš jo į uolos šonus iškalami kambariai-olos. Kiaurus metus juose temperatūra nekyla virš +20, kai lauke vasaros dienomis būna ir arti +50!

Kitur Tuniso dykumos peizažus puošia ksarai. Daug šimtmečių juos statydavo kaip sandėlius-tvirtoves: klajoklių berberų šeimos, mėnesiams išgindavusios savo bandas link žydrai gelsvų dykumos horizontų, palikdavo ksaruose maistą, daiktus. Vėliau tose belangėse ghorfose ėmė ir nakvoti, o šiandien ne viename ksare – puikūs viešbučiai su nuostabiais vaizdais. Nakvynė Ksar Žuama [Jouamma]. Kiti romantiškai griūva, pagal paskirtį juos naudoja mažai kas, tik vaikai laipioja trupančiais laiptais.

Išvydus tokius ksarus kaip didysis Ksar Ouled Soltane ar Ksar Hadada, Matmatos požeminius daugiabučius, nieko keisto, kad Džordžas Lukasas Tunisą pasirinko filmuoti kitoms planetoms legendiniuose „Žvaigždžių karuose“. Kur kitur rasi taip „nežemiškai“ gyvenančius žmones taip arti Europos?

Priešingai daugeliui Holivudo „filmuotojų“, Lukasui Tunisas nebuvo tik drobė jo idėjoms. Net planetą, kurią „vaidino“ Tuniso dykumos, filme jis pavadino Tatuinu (pagal dykumų miestą), jos palydovą Šanini (pagal nuostabų berberų kaimą kalno viršūnėje), jos žvėris – džerbomis (pagal Tuniso salą). Kai kas sako, kad net ir džedajų religiją įkvėpė Tuniso sufijų mistikai.

Tuniso turizmo pramonei „Žvaigždžių karų“ herojai – tarsi dar kokia viena vietinė tauta! Pilna atminimo lentų kur kas filmuota, muziejėlių, mačiau Jodos formos kaliausių ir ištisų filmavimo aikštelių, tokių kaip Mos Espa, pirmajame „Žvaigždžių karų“ epizode vaidinusia Tatuino miestelį…

O Matmatoje nakvojome Sidi Driss viešbutyje, įrengtame tame pačiame požeminime berberų daugiabutyje, kuris „Žvaigždžių karų“ autoriams tarnavo kaip Skaivokerių namai. Vakare pažiūrėjome filmą – tikrai verta, tai irgi vietos dvasios dalis!

Skaityti daugiau: Tunisas – Sacharos vartai, amžini miestai ir jūra

 

---

Čunkingo ir Miradoro dvarai Honkonge

Jei kur civilizuotame pasaulyje yra anarchija, tai labiausiai ją galima pajusti Čunkingo ir Miradoro “dvaruose” Honkonge (Chungking Mansions, Mirador Mansions).

Tai – 17 aukštų buvę daugiabučiai, kurių butukai virto indų restoranais, svečių namais, net siuvyklomis. Chaotiški koridoriai, perpildyti liftai – it žmonijos atvirukas. Sutikti kiekvienos didžiųjų rasių žmogų tikimybė čia kone vienoda: Afrikon kiniškas prekes siunčiantys juodaodžiai, kuprinėti baltieji turistai, kinai pardavėjai, indai, dieną-naktį grūste grūdantys praeiviams kokios nors penkto aukšto koridoriuje įsisteigusios užkandinės “VIP korteles”…

Taip pat tuose dvaruose – ir daugiausia Honkongo viešbučių. Kiekvienas padarytas iš vieno ar poros buvusių butų, išdalintų į stulbinančio mažumo kambarėlius. Juose gyvena trečiojo pasaulio verslininkai, sutaupyti norintys turistai, nelegalai ir kitų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų kategorijų žmonės – iš viso vien Čunkingo dvaruose apie 4000 gyventojų.

Mūsiškis ~5 m2 kambarys “Miradoro dvaruose”, kuriame vos išsiteko lova, o langelis atsivėrė į šulinio dydžio “kiemą”, honkongiečiams nusistebėjimo nekeltų. Šimtai tūkstančių tokiuose gyvena. Nekilnojamasis turtas – be galo brangus, tad šeimininkai butus išmūrija pertvarų labirintais. Naujuosius kambarėlius siūlo studentams, turistams, jaunoms Kinijos imigrantų šeimoms. Išnuomavęs tokius “sandėliukus” atskirai uždirbi daugiau, nei visą dviejų kambarių butą vienai vidurinės klasės šeimai. Vietinis anekdotas sako: “Jei ant lovos gali užlipti iš abiejų pusių, gyveni prabangiai”.

Iš dviejų gretimų dvarų garsesni yra Čunkingo (jie net įkvėpė filmą “Chungking Express”), bet atmosfera panaši abiejuose: ankšti liftai, ilgi apšnerkšti koridoriai, iš kurių durys į gausybę smulkių verslų. Pažįstamas honkongietis patarė dėl saugumo verčiau apsistoti Miradoro dvaruose. Vienintelis skirtumas, kurį pajutome: Miradore naktimis trys pavargę apsauginiai prie įėjimo prašydavo surašyti asmens duomenis. Galėdavai rašyti bet ką – paso netikrindavo.

Ir nors Čunkingo ir Miradoro dvarai mažai saugomi, jie gyvuoja, smurtinių nusikaltimų skaičiai ten nė iš tolo nepanašūs į esančius JAV getuose ar Europos imigrantų rajonuose. Dvarai – ne žlugęs vargšų pasaulis, greičiau tai – klestinčio laukinio kapitalizmo arena. Kur į ausį man atvirai šaukdavo “Copy rolex!”, kur visose valiutos keityklose kursai skiriasi (geresni toliau nuo gatvės, kur ne visi drįsta nueiti), kur parduotuvės atsidaro ir užsidaro kokiu nori metu. Ir, svarbiausia, kur įvairiataučiai žmonės sunkiai dirba – turbūt nemokėdami mokesčių, bet ir negaudami bei neprašydami jokios valstybės pagalbos (Honkongas – liberaliausia verslui pasaulio šalis, ir jo įstatymai labai tam tinka).

Skaityti daugiau: Honkongas – šviesų ir jūrų miestas

 

---

Meilės “moteliai” Brazilijoje

Žodis “Motelis” skirtingose pasaulio šalyse turi visai skirtingas prasmes! Brazilijos moteliai – tikrų tikriausi sekso konvejeriai. Viskas ten orientuota į vieną, ir viskas – su pramoniniu efektyvumu.

Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, pinigai paduodami per skylę. Įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai ar durys į kambarį.

Kambariuose be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario, įvairiaspalvių lempų ir pornografiją rodančio televizoriaus randi ir nepermatomą suktuką, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš lauko, nuo specialaus tik darbuotojams prieinamo koridoriaus. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Jeigu išalkai, galima užsakyti ir maisto ar vyno – jis, beje, gana kokybiškas. Pusryčiai patiekiami ant specialaus padėklo, kad galėtum neštis į lovą. Langų nėra arba jie – į kiemą, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Kambarių kainos priklauso nuo laiko, kurį ten praleidi – be įprastos “visos dienos” gali užsakyti kambarį ir 2 val., 6 val., 12 val. Tai patogu, pavyzdžiui, atvažiavus naktį: įprastame viešbutyje kad ir įsiregistruoji 3:00 nakties, vis tiek turėsi palikti numerį kokią 11:00 dienos, o čia, jei užsakysi 12 val., galėsi būti iki 15:00.

Be įprastinių kambarių, gausu visokių brangesnių pagerintų: su “mylėjimosi foteliais”, džakuzi ir pan. Viename mačiau net kambarį “50 pilkų atspalvių”.

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. Apsistoti Braziljos motelyje kaip turistui buvo mažų mažiausiai keista, nes viskas ten irgi orientuota į tą reikalą.

Tiesa, paradoksas – Brazilijos “meilės moteliai” stebėtinai gerai tinka ir darbui! Mat kiekvienas lankytas motelis turėjo patogų stalą su dviem kėdėm, kas reta viešbučiuose: iš tikro jis skirtas, matyt, romantiškai vakarienei ar dviems vyno taurėms, bet puikiai tinka ir dviems nešiojamiems kompiuteriams. Be to, galingas internetas: iš tikro, turbūt, skirtas pornografijai, bet puikiai tinka ir failams ar nuotraukoms siųsti, vaizdo pokalbiams. Kai keliaujant po Braziliją prireikė per internetą duoti interviu LRT, tai nakčiai specialiai pasirinkau “meilės motelį”!

Tiesa, apsistodavome geresniuose moteliuose, kurių kainos prilygsta vidutinės ar žemesnės vidutinės klasės viešbučiams. Šie gražiai įrengti, spindintys, itin rūpinasi švara (net labiau, nei viešučiai: juk visiems svečiams aišku, ką čia veikė žmonės prieš juos, ir todėl jie nori dar daugiau švaros bei dezinfekcijos). Be tokių, dar yra kraupokai iš šalies atrodančių, aplūžusių motelių, kuriuose tikriausiai gerokai pigiau, bet to, ką čia aprašiau, gali ir nebūti.

Skaityti daugiau:
Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis

 

---

Australijos pakelės aikštelės

Ilgų ir tiesių Australijos plentų pašonėse – jokių kaimelių. Tik tamsa, spindintis paukščių takas danguje, žvaigždžių begalynė (kas nėra buvęs šitaip toli nuo gyvenviečių to niekada nesupras) ir kengūrų “kaimenės”. Atstumas tarp miestų gali siekti ir 1000 km, tarp viešbučių ar kempingų – 250 ar 400 km, ir tai jų registratūros veikia labai trumpai.

Todėl nakvynei ten kas 40-80 kilometrų padarytos pakelės aikštelės: sustoji ir miegi tiesiog automobilyje (dažnas keliautojas, kaip ir mes, turi kemperį), o ryte tęsi kelionę. Daugybė kelio ženklų ragina ten sustoti, pavargus nevairuoti, mat tai tuose monotoniškuose keliuose – tikra rykštė, baisesnė, nei vairavimas išgėrus.

Vienos pakelės aikštelės skirtos sunkvežimių vairuotojams, kitos – visiems kitiems. Sustoti visur gali nemokamai. Tiesa, patogumų mažai – tualetas yra ne kiekvienoje, o net jei jis ir yra, bake gali trūkti vandens (Australijos dykumose jis – brangus). Jokių parduotuvių ar kavinių net įsivaizduoti negalėtum, aplink – tik laukinė gamta, ir taip kartais šimtus kilometrų į visas puses. Todėl su savimi vežėmės maisto, gėrimų, dezinfekcinio skysčio. Jautėmės labai laisvi: kada nori atvažiuoji, kada nori išvažiuoji. Tiesa, jei vakarais atrodo būtina nusiprausti, Australijos pakelės aikštelės nelabai patiks.

Pravažiuodami didesnes pakelės aikšteles vakarais matydavome, kaip senyvi australai kūrena laužus. Kai atvykdavome, paprastai visi jau miegodavo, kai išvažiuodavome – daug kas dar miegodavo. Dauguma keliavo lėtesniais tempais, bet įmanoma visaip. Vienos pakelės aikštelės buvo pilnos nakvojančių, kitos – baugiai tuščios: viena štai šalta prie didelio ežero, kita – padengta rūku. Australijoje – saugu, vagims važiuoti 300 ar 1000 km tikriausiai neapsimokėtų, bet vis tiek paieškodavome jaukesnių. Tik, kai spaudžia miegas, “važiuoti ar ne papildomus 60 km” klausimas gali būti sudėtingas.

Beje, pakelės aikštelės yra visoje Australijoje – net ir dažniau gyvenamose erdvėse. Ten jos – lbiau civilizuotos, o kai kuriose net siūloma… nemokama kava.

Skaityti daugiau: Australija – išskirtinės gamtos žemynas

 

---

Naujosios Zelandijos smuklės

Naujosios Zelandijos miestai – tai vesternus kiek primenančių vienaukščių ar dviaukščių pastatų rinkiniai. Centrinėje gatvėje – Pirmojo pasaulinio karo atminimo salė, kinas, parduotuvėlės.

Ir būtinai – tradicinė medinė smuklė su kambariais be patogumų nakvynei viršuje ir didžiule baro sale, pilna aplinkinių avių augintojų, pirmame aukšte. Jos – vienas Naujosios Zelandijos simbolių,

Smuklės paprastai dviaukštės, o antrame aukšte – ilgi koridoriai su bendrom patalpom, tualetais, kartais – virtuvėlėmis, svetainėmis, balkonais. Ir daugybe mažų kambarių, kurių svečiai susimoka už kiekvieną žmogų, o ne kambarį. Būdamas kai kuriose tų patalpų gali nesunkiai įsivaizduoti, kad štai išėjus į lauką pamatysi ne automobilius, o arklius su karietomis. Jos sunkiai pasiduoda pokyčiams: iki pat 1971 m. į šias smukles nebūdavo įleidžiamos moterys (sunku patikėti, žinant, kad Naujoji Zelandija pirmoji pasaulyje suteikė moterims balso teisę).

Juk tos smuklės statytos dažniausiai dar XIX a. ir tikrai priimdavo “arklio eros” keliautojus.

Smuklės, kaip ir viskas Nauojoje Zelandijoje, dirba trumpai, todėl norint tokioje apsistoti verta netempti “gylyn į naktį”. Beje, labai panašios smuklės ir Australijoje.

Skaityti daugiau: Naujoji Zelandija – žalia pasaulio provincija

 

---

Poežminiai viešbučiai Kapadokijojoje (Turkijoje)

Kapadokija Turkijoje – į ją nieko panašaus visame pasaulyje nėra! Kūginės uolos, požeminiai miestai, cerkvės ir viešbučiai olose, populiariausi pasaulyje skrydžiai oro balionais virš kanjonų…

Daugelis turistų į Kapadokiją keliauja trumpoms ekskursijoms iš Turkijos pajūrio, Antalijos regiono, bet Kapadokijoje yra ką veikti ir tris ar penkias dienas.

Ir Kapadokijos olų bei požemių patirtimi galite gyventi net ir naktimis! Kapadokijoje pilna olų viešbučių, kurių bent dalis kambarių tiesiog išskaptuoti tufe, tarsi požeminiai miestai. Tikėtina, bus be langų (kambariai paprastai nebūna „fėjų kaminuose“), bet tai patirtis, kurios kitur neturėsi.

Vieniems tai bus labai romantiška, jauku: požemis, be langų, sienos – iš tufo, bet viduje – normalus kambarys. Kitiems gal bus savaip baugu: prabundi naktį – ir aklina tamsa (jokių langų), maža erdvė. Bet jausmas nepakartojamas. Nepakartojama leistis laiptais iki tų durų, grįžti, it kokiam gyvūnui, į savo urvą, bet kartu rasti jį įrengtą kaip tikrą viešbučio kambarį.

Skaityti daugiau: Kapadokija – fėjų kaminai, požeminiai miestai

 

---

Riadai Maroke

Lengva pagalvoti, kad Maroko senamiesčiai (medinos) – tai lūšnynai. Kažkokie liūdni namai mažais langeliais, šiukšlės, purvas… Bet nė velnio! Daugybė tų namų turi tokius nuostabius interjerus, kad Lietuvoje tokių sunkiai rasi. Tiesiog vyraujanti Maroko religija – islamas – draudžia puikuotis turtais. Todėl išorėje viskas skurdu, o prabanga – viduje.

Puikieji gyvenamieji namai vadinami riadais. Puošniausias ten centrinis kiemas, dabar dažniausiai uždengtas stogeliu, kad nelytų. Jį supa įvairūs kambariai, miegamieji, kur gyvena visa kokio turtingo kilimų pirklio giminė. Karta iš kartos tokie namai paveldimi šimtmečius.

Daugybė tradicinių riadų dabar paversti viešbučiais arba nuomojami turistams. Pirmąkart lankydamas Fesą nakvojau eiliniame viešbutyje, bet pažadėjau sau, kad grįšiu į riadą. Ir nakvynės riade tikrai buvo vienas įspūdingiausių dalykų Maroke.

Ateinu prie, atrodo, eilinių durų plynoje sienoje, tarsi į kokį prekijo sandėliuką. Atidarau jas, užlipu laiptais viršun – o ten viskas kaip rūmuose. Menas, medžio raižyba: joks langas, jokios durys, joks turėklas, balkis ar karnizas nėra šiaip langas, durys, turėklas, balkis ar karnizas. Viskas – meno kūriniai.

O dar terasa ant stogo, nuo kurios – jeigu ji aukštesnė už aplinkinių riadų – medina atrodo visai kitaip. Tokia tuščia tuščia: nes viso erzelio, visų žmonių nesimato. Gatvės tam per siauros – matosi tik kiti stogai, tarp jų kyšantys minaretai. Nebent artimiausią gatvelę persisvėręs gali pamatyti.

Bet svarbiausia, kad nakvodamas riade mediną pažįsti it jos gyventojas. Visokios smulkmenos. Kas rytą „Beee, beee!“ rėkiantis šiukšlių „išvežiotojas“, taip raginantis aplinkinių riadų gyventojus krauti šiukšles ant jo užsispyrusio asilo. Moterys, ant stogų džiaunančios rūbus, švelniai slepiamos aukštų mūrinių turėklų (jie specialiai tokie aukšti: nedera, kad musulmones moteris matytų svetimi vyrai). Katinų mūšiai, katinų akrobatika, katinų pornografija ant tų pačių stogų. Ant vieno stogo net gaidys, kakariekuojantis visam rajonui.

Suvokimas, kokia iš tikro siaura gatvelė prie riado: visi garsai, visi balsai iš gatvės, atrodo, skamba pačiame riade. Kai stovėdavau prie išorinės miegamojo sienos priešinga gatvės pusė nuo ten man buvo arčiau, nei lova kitame miegamojo gale! Ir kartą išsigandęs net ėjau tikrinti, ar niekas neįėjo per laukujas duris.

Fese buvome išsinuomavę riadą vien sau – ten tai net stebėtinai įperkama. Keturių aukštų riado su 5 miegamaisiais ir 6 tualetais (be visų kitų erdvių) bei terasa ant stogo nuoma parai kainavo 60 eurų (2019 m.). Kita alternatyva (jei pasiseka – pigesnė) – nuomotis tik vieną kambariuką didesniame riade (taip darėme Marakeše, kur viskas brangiau). Kiemas, terasa ten irgi greičiausiai bus, netgi didesni – bet tai bus bendros erdvės visiems svečiams.

Skaityti daugiau: Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika

 

---

Templestay Pietų Korėjoje

Templestay – tai nakvynė Pietų Korėjos budistų šventykloje. Tiksliau, nakvynė ir patirtis viename. Atvykus į šventyklą, persirengiama Templestay rūbais ir laukia ekskursija po šventyklą. Kartu pamokoma, kaip šventykloje elgtis: nusilenkimai, parklupimai ir kita.

Sekančias 24 valandos praleidžiamos šventyklos ritmu. Beopdžusos šventykloje, kur nakvojau, grafikas buvo toks: 17:00 vakarienė, 18:00 vakarinės pamaldos (yebul), 21:00, 04:30 rytinės pamaldos (yebul), 07:20 pusryčiai, 11:00 pietūs. Maistas šventykloje – ypatingas, labai tradicinis ir vegetariškas. Ryžiai su įvairiausiais bančanais: marinuotomis, raugintomis, kitaip apdirbtomis daržovėmis.

Templestay prorgramas siūlo per 100 Korėjos šventyklų ir daugybė jų – anglų kalba. Ir jos įvairios: nuo „atsipalaidavimo Templestay“, kur kultūrinė programa apsiriboja maždaug tuo, ką parašiau (likusį laiką gali ilsėtis, vaikščioti po šventyklą ar, jei šventykla, kaip daugelis Korėjoje, kalnuose – po aplinkinius kalnus ir jų šventyklėles), iki „patirčių Templestay“, į kurias įeina ir zen meditacija (sėdint, einant, net atliekant kovos veiksmus), žibintų lankstymas, pokalbis su vienuoliu, sutrų perrašymas, arbatos gėrimo ceremonija (irgi meditacijos forma, pilna pylimų ir perpylimų), 108 tradiciniai parklupimai ar kita. Tradicinis parklupimas – ne toks ir lengvas procesas. Sudėjus rankas it maldai priešais krūtinę atsiklaupti, tada užkelti kairį padą ant dešinio, tada stotis keturpėsčiam, paskui ant alkūnių ir kelių, persukti delnus į viršų ir juos pakelti, vėl nuleisti ir vėl grįžti į klūpėjimo poziciją bei atsistoti. Jei parklupimas paskutinis serijoje – dar prisideda rankų sudėjimas prie krūtinės parklupus. Pasisveikinimui ar atsisveikinimui su Buda daroma 3 parklupimų serija. O vienuoliams 108 tokie – kasdienybė, o kartais padaro ir 3000 parklupimų serijas!

Visos programos angliškai aprašytos patogiame Korėjos Templestay pulsapyje, pačioje Korėjoje yra Templestay agentūra: belieka išsirinkti laiką ir šventyklą.

Mano žmona prieš Templestay būgštavo: „Nesu budistė“, „Čia mus turbūt bandys atversti“. Be reikalo: patirtis ir neskirta budistams. Ir jokiu metu niekas neįtikinėjo, kad geriausia religija – budizmas. Veikiau prisiartinome prie budistų vienuolių per patirtį: supratome, koks didis jų pasiaukojimas ir tikėjimas keltis 3 ryto, apeiti šventyklą žadinant kitus, kasdien vienodai mušti būgnus, gongus. Pasinėrėme mintimis į tą dvasią. Mums tai tik viena diena, viskas nauja, o jiems – visas gyvenimas. Daug gyvenimų: daugelis pagrindinių Korėjos budistų šventyklų įkurtos bent prieš 1000 metų, ir ritualai tęsiasi.

Pietų Korėja yra įvairių religijų šalis, budistų likę tik 15-20%, o ir tie ne visi labai religingi – tad net daugelis korėjiečių, praleidusių tas 24 val. su mumis, irgi mokėsi teisingai parklupti priešais Budą. Kaip ir Lietuvoje tai, kad esate katalikas, juk nereiškia, kad iš karto viską susigaudytumėte jei staiga tektų praleisti parą kokiu 1216 m. įkurto dominikonų ordino vienuolyno ritmu! Templestay – ne viešbutis, ir tas ritmas taip pat apima ir indų susiplovimą, asketiško kambario susitvarkymą (miegama ant grindų, dalyviai suskirstomi į kambarius pagal lytis, nors šeimoms kartais padaroma išimtis).

Unikali Templestay programa sukurta kaip įdomi ir prasminga patirtis futbolo fanams iš užsienio, kai 2002 m. Pietų Korėjoje vyko Pasaulio futbolo čempionatas. Niekas tada nė neįsivaizdavo, kokio populiarumo tai sulauks ir kaip ilgai gyvuos. 2002 m. Templestay išbandė 10 000 žmonių (1 000 užsieniečių), o 2019 m. tiek naktį praleido vien Beopdžusa šventykloje, kurioje nakvojau ir aš (10 000 ir 1 500).

Skaityti daugiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

 

---

Vilos ant vandens Maldyvuose

Jos tapo tikru kelionės į Maldyvus simboliu! Kiekviena “privati sala” (Maldivian resort) tokių turi.

Vilos pastatytos ant polių virš negilios koralinės lagūnos. Tiesiai iš savo vilos galėjom nulipti į vandenyną. Jis – pakankamai negilus, kad braidytume, bet pakankamai gilus paviršiniam nardymui, pilnas žuvelių…

Vilos sujungtos lieptais. Tokius lieptus, it šakos atsišakojančius nuo privačių salų, matai dar skrisdamas virš Maldyvų – jų šitiek daug.

Aišku, viskas turi savo kainą, ir Maldyvų “vandens vila” buvo brangiausia gyvenime mūsų nakvynė. Dažnam savaitė tokioje – svajonių medaus mėnuo, kiti čia švenčia gimtadienius, o pasaulio “elitui” tai tiesiog standartinės atostogos. Ir ribų kainoms nėra: už eilinę vandens vilą brangesnės tos su asmeniniu bekraščiu baseinu balkone, su daugybe kambarių. Kai kurios turi ir povandeninę dalį, kur pro langus matai žuvis…

Skaityti daugiau: Maldyvai – daug daugiau nei svajonių šalis!

 

---

Retiring Room indijoje

Bene pigiausi kambariai Indijoje – geležinkelių stočių „Retiring Room“, kuriuos esu gavęs ir už 2 eurus, ir už 4 (dviem žmonėm, su tualetu kambary). Tiesa, tam reikia laimės ir pastangų: retiring room nedaug, jie išperkami itin greitai, juos gali gauti tik jau turėdamas traukinio bilietą. Man yra pavykę užsakyti tik mažiau populiariose stotyse ir tik kai pirkau traukinio bilietą ~2 mėnesiai iš anksto, vos paleidus prekybą, ir išsyk prašiau retiring room.

Kaip atrodo toks kambarys? Na, visuomet prastai, net nuotraukose, kurios šiaip jau maskuoja trūkumus… Haridvaro stoty atrodė taip: nupuvęs, sulūžęs kondicionierius, nusuktas dušas (bet buvo kibiras), ištepliotos sienos, anapus pusrūsyje esančio kambario durų į vieną pusę ant žemės miegojo žmonės, į kitą – buvo pilna šiukšlių.

Įdomi ir įsiregistravimo procedūra – reikėjo eiti pas stoties bilietų tikrinimo viršininkę, kad ji prašytų padėjėjos palydėti mus į kambarį, kur mano akyse po buvusių svečių pakeitė patalynę (tik paklodę, nes užklotas – neapvilktas). Tokia XX a. pradžios viešbučių dvasia.

Bet kur pernakvoti yra! Dar vienas pliusas – užsakai 12 ar 24 val. (o ne „nuo check-in iki check-out“, kaip viešbutį). Itin patogu, kai tavo traukinys – anksti ar vėlai, nereikia ir vilkti bagažo toli nuo stoties. Į Haridvarą atvykome prieš 8 val. ryto – iš karto galėjome pasidėti daiktus į kambarį, kurį turėjome iki pat kitos dienos 8 val. ryto. Tai kainavo 4 eurus, o jei būtume ėmę tik 12 val. (pernakvojimui), būtų dar pigiau.

 

---

Šalys su ypatingomis nakvynės vietomis – pasaulio žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Ypatingiausios nakvynės vietos.

 

---

Kitos įdomios nakvynės vietos

Šias nakvynės vietas taip pat verta išbandyti, jei norite patirti atitinkamų šalių kultūrą, nors jos ir nėra tokios unikalios, kaip išvardytos aukščiau, arba jomis kiek sunkiau pasinaudoti.

Moteliai JAV

Jie – dažno Holivudo filmo veiksmo fonas. Juose prekiaujama narkotikais, prostitutės pardavinėja seksą, slapstosi (ir kartais šaudosi) nusikaltėliai. Realybėje, aišku, dauguma klientų – eiliniai keliautojai, nors, dėl prastos reputacijos, turtingesni amerikiečiai kai kurių motelių privengia ir stebėjosi, kad ten apsistojau. Kur Amerikoje bebūtų, moteliai atrodo beveik vienodai: pastatas su įėjimais į numerius iš lauko, automobilių aikštelės. Kartais jie vieno aukšto, kartais – dviejų (su išorine laiptine), bet visi – pigesni už daugelį kitų JAV nakvynės vietų ir patogesni, jei nori atvažiuoti vėlokai vakare ir išvažiuoti ryte (tik pusryčių geriau neimkite – jie visi prasti).
Plačiau: JAV – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Meilės viešbučiai Japonijoje

Patys moderniausi iš visų meilės viešbučių – neskaičiuojant Korėjos. Štai viename mūsų numeryje net stovėjo seksualių kelnaičių pardavimo automatas, o įsiregistruoti reikėjo per kompiuterinę sistemą. Bėda, kad viskas japoniškai – todėl net užsiregistravus per Booking.com teko patirti problemų. Registratūroje juk nieko nebuvo, kad bent susirodyti… Šiaip ne taip išsikvietėme, bet kitos problemos laukė ryte anksti atsikėlus į rytinį traukinį: išorinės numerio durys niekaip rankomis neatsidarė, o paspaudus kažkokį mygtuką paaiškėjo, kad tai, greičiausiai, gaisrinis aliarmas, tad tuoj atbėgo susijaudinę darbuotojai – vietiniai susimoka kortelėmis aparatu, kuris yra kiekviename kambaryje, bet užsieninių kortelių nepriima. Kaip ne kaip – įdomi japoniška patirtis, tačiau geriau ją patirti mokantiems puikiai skaityti japoniškai. Palyginus su Korėjos liūdina, kad kone visi numeriai – be langų; keliautojų čia mažai, o kas atvažiuoja, nenori būti matomi.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Ankštieji viešbučiai Japonijos didmiesčiuose

Šie viešbučiai siūlo atskirus kambarius – tačiau erdvės vienam žmogui juose tikriausiai nedaugiau, nei dažname hostelyje. Mat kambariai čia – absoliučiai minimalaus dydžio, pagridninis jų “baldas” – ant žemės ištiestas čiužinys. Aišku, tualetai ir dušai – bendri. Pliusas tiems, kas keliauja vieni – mokama už žmogų, o ne kambarį, taigi, net didmiesčiuose galima apsistoti pigiai, o vis tiek turėsi atskirą kambarį. Tokių viešbučių Osakoje pasirodė daugiau nei Tokijuje.
Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Casa particular Kuboje

Pamažu rimstant Kubos socialistiniams vėjams, Kuba suteikė galimybę vietiniams užsidirbti įsileidžiant užsieniečius į savo butus. Ribojimų šiai veiklai daug: galima tik nuomoti kambarius, bet negalima turėti tam atskiro buto, reikia daug mokėti valstybei ir pan. Visgi, Kuboje tai tapo svarbiu būdu užsidirbti, ir dabar Casa Particular savininkai net duoda kyšius valstybinių viešbučių tarnautojams, kad šie meluotų, jog viešbučiuose nėra vietos ir kreiptų klientus į casa parituclar. Casa particular – įdomus šiuolaikinės Kubos veidas.

Plačiau: Kuba – mirštančios revoliucijos žemė

Kondominiumai Tailande

Angliškai tai reiškia tiesiog “daugiabutis”, bet Tailando šiuolaikiniai daugiabučiai nuo mūsiškių skiriasi kaip diena ir naktis. Kiekviename – po baseiną, treniruoklių salę (gyventojams ir svečiams – nemokamą). Geresniuose – erdvės dirbti kur nors viršutiniame aukšte, sodeliai pasėdėjimui ant stogo. Tajams butukas – tik vieta grįžti “po visko” pamiegoti (dažna svetainė ten net neturi langų, kad neprikaitintų). Užtat puikiai prižiūrimos bendros daugiabučio erdvės – it buto tęsinys.

Plačiau: Tailandas – šalis visiems, bet ne visų

Paplūdimio bungalai Tailando salose

Daugelyje šalių viešbutis anapus greitkelio nuo paplūdimio – jau neblogai. Viešbutis ant jūros kranto – dar geriau, bet net ir juose nuo tavo numerio iki maudynių tenka eiti visokiais takais, asfaltu, plytelėmis. Toks vandenyno artumas, kokį gali gauti Tailando salose, kitur retenybė – čia tiesiog paplūdimyje stovi gyvenami nameliai.

Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Traukiniai Indijoje

Keturių klasių miegamosios vietos: nuo skirtų turtuoliams iki skirtų vargšams, ir visos vienodai chaotiškos. Nakvodamas čia naujai susipažįsti su Indijos kultūra, socialine piramide. Susipažinau su inžinieriais, elgetom ir… traukinio pelėmis. Ir sutaupai laiko: nereikia važiuoti tai lėtais traukiniais dienos metu. Gal sutaupai. Jei traukinys nevėluoja 7 valandas.

Plačiau: Tailando kurortai – karštis, pramogos, kultūra

Gošivonai Seule (Pietų Korėjoje)

Ketvirtas pagal dydį pasaulio miestas pritraukia milijonus darbininkų ir studentų, bet stokoja erdvės. Taip gimė gošivonai: unikalus viešbučio, bendrabučio ir hostelio hibridas. Atskiruose moterų ir vyrų aukštuose – mažyčiai kambariukai, kur gyvenama po vieną, vos telpa stalas ir lova. Virtuvė ir dušai – bendri, bet kriauklė gali būti ir atskira. Pagrindiniai gošivonų klientai ten gyvena mėnesius, bet paprasta juose apsistoti ir turistams (yra specialūs puslapiai, kai kurie skelbiasi Booking.com) ir taip pasinerti į nematomą Seulo darbininkų-sraigtelių gyvenimą.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Ondol kambariai Pietų Korėjoje

Korėjiečiai tradiciškai gyvena “ant grindų”: vietoje lovų ar sofų jų namuose visokios pagalvės ir čiužiniai, kurie, čia išlanksotmi, čia padedami į šalį greitai pakeičia kambarį iš svetainės į miegamąjį, iš miegamojo į šokių salę. Nors vakarietiški baldai populiarėja, gal net daugumoje korėjietiškų viešbučių dalis numerių yra tradiciniai “ondol”. Jų pliusai ne tik lengva transformacija ir baldais neužgriozdintos erdvės, bet ir šildomos grindys, itin patogios žiemą. Ir ne, ondolai nekainuoja pigiau už analogiško dydžio kambarius su baldais: korėjiečiai ant žemės miega ne iš taupumo.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Čimdžilbangai Pietų Korėjoje

Jie vadinami korėjietiškomis pirtimis, bet iš tikro tai ištisi kompleksai pramogų su įvairaus karštumo kambariais (abiejų lyčių ir apsirengus spec. rūbais) ir maudynių erdvėm (tik vienos lyties, tik nuogiems), o neretai ir kitomis pramogomis (žaidimų automatai, masažai ir kt.). O bene unikaliausia jų savybė – bilietas į daugelį galioja ~12 valandų ir ten įprasta miegoti (yra net miego kambariai su čiužiniais ir kietomis medinėmis pagalvėmis): keliaujant vienam – o neretai net ir dviese – tai yra pigiausia Korėjos nakvynė.

Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Hamakai Brazilijoje

Hamakai Brazilijoje – ne egzotiška išimtis, o norma, juk hamakai ir atsirado Amerikoje. Juos kabina namo prieangiuose, daugiadieniuose laivuose ir net butuose, jie pardavinėjami gausybėje parduotuvių ir net tiesiog šalikelėse. O bene braziliškiausia – tiesiog pakabinti hamaką ant medžių, pavyzdžiui, džiunglėse. Nakvojau hamake ir bute, ir Amazonėje plūduriuojančiame laive po žvaigždėmis, ir džiunglėse – ir tai tikrai nepakartojamos patirtys. Tiesiog visai kitaip, nei tįsti sunkią lovą, kad ir sulankstomą, ar miegoti nepatogiai ant žemės: tokia laisvė: toks lengvai transportuojamas, bet kur kabinamas daiktas, ir toks patogus. Tiesa, reikia priprasti: užmigti pavyko ne iš karto. Bet net į Lietuvą iš Brazilijos parsivežėm hamaką.

Plačiau: Brazilija – džiunglių ir švenčių šalis

Vila su tarnais Balyje

Kada nors svajojote „karališkai“ turėti tarnų, bet pajamos to nė iš tolo neleidžia? Balyje tai galima išmėginti pigiai – bent jau ne pagrindiniuose kurortuose. Šiaurinėje pakrantėje trijų aukštų vilą su terasa ant stogo, sodu, baseinu ir trim(!) nuolat ten dirbančiais tarnais, gavome už ~50 eurų nakčiai. Tiesa, iš pradžių nebuvo jauku dalintis namu su kitais žmonėm, maudytis baseine, kai tarnas gali užeiti nešti aukas dievams į vilos šventyklėlę… Nejauku buvo ir „duoti nurodymus“, kaip „išskalbkite rūbus“ (mėginome tarno klausti, „Kur čia skalbimo mašina?“, bet tiesiog nurodė palikti rūbus jam…). Bet tarnai ten gerai išmokomi „nelįsti į akis“ ir galiausiai žmona džiaugėsi pastebėjusi, kaip indai „patys išsiplovė“. Na, pats turėti tarnų tikrai nenorėčiau: per daug jau esame įpratę gyventi vieni, pasirūpinti savimi, patys išsidėlioti daiktus ir t.t. Bet išmėginti „karališką gyvenimą“ buvo įdomu. Šiaip Balyje įprasta, kad vilose būna vienokie ar kitokie tarnai, tiesa, ne visose yra „nuolatiniai tarnai“ – kai kur jie ateina tik laikinai, panašiau kaip viešbutyje tvarkytojai.

Plačiau: Balis – įvairi it žemynas sala

Bivuakas Antarktidoje

Į dažną kelionę į Antarktidą tai įeina! Galimybė praleisti naktį pačiame žemyne miegmaišyje, bivuake, tiesiog ant sniego, visus reikiamus dalykus atsinešus iš laivo (juos paprastai paskolina)! Skamba baisiai ir žvarbiai, bet, tinkamai parinkus miegmaišį, rūbus, buvo tikrai šilta, o vaizdai nuostabūs: ledkalniai, toliau miegantys pingvinai… Tik šaltas vėjas į veidą kartais trukdė (gal reikėjo išsikasti didesnę duobę) – tačiau patirtis viską atpirko. Bet čia kaip pasiseka – Antarktidoje nieko nenumatysi iš anksto, tad kiekviena nakvynė – vis kitoje vietoje, vis kitokiu permainingu oru.

Plačiau: Antarktida – viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Paradorai Ispanijoje

Dar tarpukariu Ispanija nutarė visą eilę didingiausių senų pastatų paversti viešbučiais. Taip ne tik viliojami turistai, bet ir išsaugomi anie architektūriniai turtai. Šis valstybinių viešbučių tinklas vadinamas „Paradores“, ir tai geriausia pasaulyje proga pagyventi kokioje Viduramžių pilyje, vienuolyne, didikų rūmuose, vaikščioti, vaikščioti ir vis tiek nespėti išnaršyti visų jų įspūdingų koridorių, kiemelių, rūsių ir balkonų. Kainuoja nepigiai – bet dažnai mažiau, nei galėtum tikėtis.

Šukubo (nakvynė šventykloje) Japonijoje

Japonijos budistų šventyklos kviečia pernakvoti visus – ne tik budistus. Toks „Šukubo“ seniau buvo skirtas piligrimams, bet dabar itin išpopuliarėjęs tarp vakariečių, ypač Kojasane – mūsiškėje šventykloje jokie japonai nenakvojo. Stereotipus ten riekia mesti į šalį: šventykla labiau priminė prabangų japonišką viešbutį (riokaną), tik kaiseki virtuvė buvo vegetariška. Budistinė patirties dalis kiek priminė teatrą (anglų k. pranešimas per garsiakalbius ateiti į pamaldas, pamaldų metu vienuoliai viską aiškino angliškai „žiūrovams“). Jei nori įsigyventi į asketišką budistinį vienuolyną, reiktų ieškoti kitur. Bet jei nori gauti trumpą įvadą į japonų budistinę kultūrą tik saikingai išeinant iš vakarietiškos komforto zonos – pats tas – panašu, to nori daug kas, nes visiems tokiems „prabangių šukubo“ įvertinimai itin geri, nepaisant didžiulių kainų (brangiau už bet ką, kur nakvojom Japonijoje).

Vegetariški valgiai šukubo valgykloje

Plačiau: Japonija. Moderni! Amžina…

Fudzijamos kalnų trobelės Japonijoje

Į aukščiausią šalies kalną Fudzijamą japonai masiškai kopia šimtmečiais, nes jiems tai – šventa vieta ir šalies simbolis. Pakeliui aukštyn gimė net savita „viešbučių“ rūšis. Būna, kariesi uolomis ir staiga pasirodo laiptai, tada – toks siauras balkonas-gatvelė su ilgu suolu į šlaito pusę ir ilgu siauru pastatu kitoje pusėje. Daugelis praeina pro šalį, pasidžiaugę laikinu lygiu taku, vaizdais, kiti prisėda, nusiperka gėrimo ar užsuka į mokamą tualetą – o tie, kas spėjo užsakyti (užsakėme prieš du mėnesius ir tai buvo likę mažai trobelių), stoja praleisti nakčiai. Kambariai – tokios „medinės kapsulės“ vienam-dviem žmonėms, į kainą įeina vakarienė (sėdint ant grindų), pusryčiai (išsinešimui – nes vieni išeina dar prieš vidurnaktį saulėtekiui viršūnėje, kiti kokią 2-3 nakties, bet niekas ne vėliau kokios 6 val. ryto – juk reik skubėti). Nors tvirti alpinistai mėgsta Fudzijamą įveikti per dieną, nakvynė trobelėje – unikali patirtis!

Trobelės balkonas septintojoje stotyje

Plačiau: Fudzijama – viskas, ką reikia žinoti kopiant

Miegamieji autobusai Pietų Azijoje

Meskite šalin visus nusistatymus prieš važiavimą naktiniais autobusais! Jie galioja Europai, JAV, bet ne Pietų Azijai! Pavažinėjus naktiniais autobusais ten pradedi galvoti, kad ten yra pirmasis pasaulis, o mes gerokai ekonomiškai atsilikę… Nakvynė autobuse ten – tarsi japoniškame kapsuliniame viešbutyje. Tik tos kapsulės – ir dvivietės, ir vienvietės; pakankamai didelės, kad normaliai sėdėtum; ir visos turi langą per visą sieną, už kurio gali prieš užmigdamas stebėti miestus ir gamtą.

Miegamajame autobuse Bangladeše

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentarai

Stambulas – vienas įdomiausių pasaulio miestų. Kuo tik jis nebuvo per savo 1700 metų istoriją!

Tris kartus – didžiausias pasaulio miestas. Vienintelis, iš kurio valdyta ir krikščioniška, ir musulmoniška imperijos. Abidvi – galingiausios Europoje.

Stambule sunku net apytiksliai nuspėti, ką pamatysi už kito gatvės kampo. Bažnyčią su nuostabiom freskom ar gigantišką mečetę, rytietiškus ar vakarietiškus rūmus, romėnišką sieną ar Viduramžių bokštą, chaotišką turgų ar modernų prekybos centrą.

Ir viskas didinga. Ir viskas atsispindi Bosforo sąsiauryje, skiriančiame Europą nuo Azijos. Juk Stambulas stovi abiejuose žemynuose!

Po sąstingio dešimtmečių Stambulas pagaliau atgimė. Ir vėl visoje Europoje nėra už jį didesnio miesto. Lėktuvai keliautojus į Stambulo oro uostą atskraidina iš daugiau nei 100 šalių.

Istorine svarba Stambulas prilygsta Romai ar Paryžiui, bet kai ten keliavau pirmą kartą, turistų skaičiais miestas dar smarkiai atsiliko. Kitus kartus jau Stambulas pasirinko mane: tiesiog per šį miestą skristi į Aziją ar Ameriką pasidarė pigiausia ir patogiausia. Viliuosi, kad šis straipsnis padės sugalvoti, ką pamatyti Stambule – nesvarbu, per dieną, savaitgalį ar savaitę.

Bendrai apie keliones į Turkiją ir jos kultūrą skaitykite čia

Stambulas – didingų mečečių miestas

Stambulas buvo Osmanų Imperijos sostinė. Jos sultonas 562 metus skaitėsi visų pasaulio musulmonų galva – kaip popiežius katalikų. Todėl niekur pasaulyje nerasi pastatyta šitiek didingų gražių mečečių kiek Stambule. Jos čia senos senos, grakščiais aukštais apvaliais minaretais, dideliais kiemais ir jaukiomis kapinaitėmis, nuostabiais interjerais pilnais kaligrafinių užrašų.

Dvi, kurias tiesiog būtina pamatyti – Suleimano mečetė, dar supama mažų mečetėlių, musulmonų mokyklų, slaugos namų. Ir Mėlynoji mečetė. Pastaroji puikiai atspindi sultonų užmojus paversti Stambulą islamo sostine: jai pastatyti 6 minaretai, o tiek tada teturėjo didžiausioji ir švenčiausioji Mekos mečetė. Apkaltintas puikybe ar šventvagyste, ją užsakęs sultonas problemą išsprendė nieko negriaudamas: tiesiog Mekoje pastatė septintą minaretą. Juk Meką tada irgi valdė Osmanų Imperija…

Tačiau romantiškiausia Stambulo mečetes patirti net ne jų turistų pilname viduje. Verčiau prisėsti kur atokesnėje lauko kavinėje klausantis iš visų pusių atsklindančių melstis šaukiančių muedzinų balsų: čia tylių ir tolimų, čia garsių ir artimų. “Alachas didis“.

Sultonų rūmai – nuo rytietiškų iki europietiškų

Osmanų sultonai (ir jų sugulovių haremai), aišku, gyveno rūmuose. Topkapio rūmai iškilę aukštai ant kalvos viršum Bosforo sąsiaurio. Kaip Osmanų valdovai ir viziriai nuo tų terasų stebėdavo praplaukiančius burlaivius, taip zujančiais šiandieniais laineriais gėrisi turistai. Kol žmonės plaukios laivais, tol Stambulo strateginė reikšmė neišnyks. Niekur pasaulyje nematydavau tiek laivų, kiek apsidaręs nuo aukštesnės Stambulo vietos į visus aplinkinius vandens telkinius.

Topkapio rūmai – gana kuklūs, susidedantys iš daugelio nedidelių pastatų ir parkelių. Musulmonų valdovams nebuvo įprasta puikuotis. Tačiau XIX a. situacija sparčiai keitėsi. Osmanų Imperija, praminta “Europos ligoniu”, pralaimėdavo karą po karo, prarado vis daugiau ir daugiau valdų Rusijai ir Vakarų Europos imperijoms, o visokios mažumos (graikai, serbai…) skelbė nepriklausomybę.

Sultonai iš pasaulio viešpačių pamažu tapo eiliniais pasaulio pakraščių valdovais. Nusižeminę, jie ėmė imituoti Vakarų architektūrą, gyvenimo būdą ir menus. Ir pastatė naujus, Dolmabachčė rūmus, kurie nuo kokio Versalio skiriasi tik tuo, kad yra mažesni, o vietoje gipso lipdinių jų menių sienos išpieštos pigiai atrodančiomis netikromis kolonomis, lubos – netikrais skliautais.

Galiausiai sultonas Abdul Hamidas II išvis pabėgo į medinį Jildizo parko dvarą, nes Dolmabachčė jam atrodė pernelyg arti vandens, kad byrančios imperijos vadovas ten dar jaustųsi saugiai. Jildizas jaukus, kilimai gražūs, bet ne tokios “kaimo dvaro prabangos” juk tikiesi iš sultono-kalifo…

Tiesa, kai kas per amžius nepasikeitė: kiekvienerius rūmus sudaro selamlikas (oficialioji darbinė dalis) ir haremas, kurio butuose gyvendavo sultonų sugulovės ir žmonos.

Italų priklių rajonas tapo miesto pramogų zona

Stambulas susideda iš trijų dalių. Bosforo sąsiauris miestą dalina į Europą ir Aziją, o Aukso Ragas – ilga įlanka, natūralus uostas – europinę dalį dar skiria į tą, seniausią, kur visos mečetės ir Topkapio rūmai ir kitą, plėtotą XIX a., kur – Dolmabachčė ir Jildizas.

Ten – ir Istiklal gatvė, pagrindinė Stambulo pėsčiųjų promenada, kuria vakarais ieškodamos pramogų slenka minios turkų ir keliautojų. Pakanka įlįsti į kiemus, ir išvysi visai kitą vietos veidą – ten pilna senų bažnyčių, kurias dar prieš 100-400 metų pastatė italų pirkliai. Mat tai buvo Galata, europiečių rajonas. Tais laikais, kai Stambulas buvo vienas pasaulio prekybinių centrų ir sąlygas diktavo Osmanų sultonai. Todėl bažnyčios ir paslėptos, “įleistos” į žemę – kad neužgožtų mečečių…

Žymiausias tame rajone – Galatos bokštas ant kalno, statytas dar 1348 m. Kai miestą valdė ne turkai, o graikai. Bizantijos Imperija. Tiksliau – Romos Imperija.

Bet didžiuma aplinkos tame rajone – iš XIX a., to “paskutinio Osmanų Imperijos pasispardymo”, kai turtingi aristokratai imituodami Europą statėsi sau rūmus ir rūmelius, kai Stambule nutiestas Tiunelis – “antrasis pasaulyje metro” (tiesa, vos pusės km ilgio) – o tas didingas gatves supo kur kas proziškesni rajonai. Tokie, kaip tas, kuriame 1855 m. mirė Adomas Mickevičius, atvažiavęs padėti Osmanams kovoti prieš Lietuvą valdžiusią Rusijos Imperiją – dabar ten Adomo Mickevičiaus muziejus. Arba tas, kurio tradiciniame pusiau mediniame name garsiausias pasaulyje turkų rašytojas Orhanas Pamukas įkūrė Nekaltybės muziejų – perkeltą tiesiai iš savo to paties pavadinimo romano. Romane muziejų įsteigė turtingas aristokratas Kemalis ir skyrė savo nelaimingai meilei.

Kiekviename Stambulo rajone – Romos Imperijos liekanos

Mokyklose esame mokomi, kad Romos Imperija žlugo 476 m. Bet juk rytinė Romos Imperijos pusė, Bizantijos Imperija, išgyveno bent iki 1453 m., kai Konstantinopolį užėmė turkai. Bizantiečiai save visuomet vadino romėnais, o savo valdovus – Romos Imperatoriais. Kai nuo XI a. menkstant Bizantijos galybei jos valdas vieną po kitos perėminėjo musulmonai, vienu metu netgi buvo toks kuriozas, kad turkų valdovas pasiskelbė Romos sultonu – juk nukariavo romėnų valdas!

Ir tos Romos-Bizantijos liekanų, tokių kaip Galatos bokštas – pilnas Stambulo centras, nors Osmanai jas ir trynė, “pritaikė islamui”. Šventosios Sofijos soboras, kadaise didžiausia krikščionių bažnyčia didžiausioje krikščioniškoje valstybėje (vėliau – mečetė, dabar – muziejus). Greta – buvęs hipodromas, iš Egipto parsivežtas obeliskas. Po žeme – Bazilikos cisternos, kuriose kauptas didmiesčio vanduo (ant jų kolonų išlikę Medūzų veidai), o į jas iš tolimų kalnų tebeveda akvedukas, po kuriuo Atatiurko gatve šiandien važiuoja mašinos. Eilinėje sankryžoje – Konstantino kolona, pastatyta 330 m. pažymėti Konstantinopolio tapimui Romos Imperijos sostine. Stambulo centro vakaruose – kone prieš 2000 metų pradėta mūryti Konstantinopolio siena, šitokia galinga, kad ji viena išgelbėjo miestą nuo užkariavimų ištisus šimtmečius. Anapus sienos – Choros bažnyčia (irgi nuėjusi “standartinį” kelią iki mečetės ir muziejaus), garsėjanti puikiomis auksinėmis ikonomis.

O kiek nuostabaus meno po žeme dar laukia archeologų rankų! Kas jau iškasta – Archeologijos muziejuje. Daug statulų nudaužytomis galvomis. Ne, tai ne musulmonų darbas: tarp ankstyvųjų krikščionių irgi vyravo nuomonė, kad žmonių skulptūroje vaizduoti nevalia. Populiariausias Bizantijos menas – mozaikos (puikiausios eksponuojamos Mozaikų muziejuje).

Stambulo gyvybė – turgūs, dervišai, pilvo šokiai…

Labiau nei bet kuris kitas toks senas ir autentiškas miestas, Stambulas nėra išpuoselėtų griuvėsių rinkinys – jis labai gyvas, pilnas žmonių, nuolat augantis, perstatomas, plečiamas.

Pati didžiausia vieta pajusti tą gyvybę – Stambulo didysis turgus, padalintas į neoficialius rajonus pagal pardavinėjamas prekes (mačiau net “diržo sagčių rajoną”). Patsai jo centras – dengtas stogais, prieigos – labirintas iš prekybinių gatvių, kurių prekijai švilpauja jaunesnėms vakarietėms praeivėms. Kainos turgaus prieigose už tą patį gali būti žemesnės ir dešimt kartų: “po stogu” tiek turistų, kad derėtis jau sunku.

Į gyvąją Stambulo kultūrą gali pasinerti ir tradiciniuose renginiuose: stebint dervišų ceremonijas, kur musulmonai sufijai vienuoliai sukasi aplink savo ašį siekdami suartėti su Dievu, ar pilvo šokius, turkišką “lengvesnį” striptizo atitikmenį kur šokėjos jaudina žiūrovus pilvo raumenimis. Turistų tiek, kad visi pasirodymai – kasdieniai, ir ne vienoje vietoje.

O kitose tradicijose gali dalyvauti pats. parūkyti kaljaną stebėdamas praeivius ar gražius vaizdus iš kavinės, išmėginti kokią turkišką pirtį hamamą, kurioje tokius pačius masažus klientams atlieka jau ne vieną ir ne du šimtmečius. Paragauti tikrų ir įvairiausių turkiškų kebabų ar turkiškų saldumynų – už, Lietuvos mastais, centus.

Nakvynės ir transportas Stambule

Stambule ne tik turgaus prekyvietės – smulkūs šeimos verslai, tačiau ir dauguma viešbučių. Yra keli jų “telkiniai”: netoli Šv. Sofijos soboro, prie Aksaray metro stoties, aplink Taksimo aikštę – pastatų sienos nulipdytos reklamomis “HOTEL”. Aišku, visuose būtina (ir nesunku) derėtis, pažiūrėti kambarį.

Ieškoti nakvynės vietoje gali būti įdomiau nei internete, o laisvų vietų nesunkiai radome net per “Formulės 1” varžybų savaitgalį (palyginimui Barselonoje panašiu metu viskas buvo užimta). Kadangi miestas didelis, o vietoje metro kai kur dar tenka grūstis lėtais, perpildytais tramvajais ar autobusais, Stambule mėgstu nakvoti skirtingose vietose priklausomai nuo to, ką kitą dieną ketinu daryti, kur eiti.

Nepaisant to, kad tapo viena populiariausių vietų europiečių savaitgalio kelionei Stambulas dar vis – pigus miestas. Ypač pigus maistas, prekės, transportas.

Transportas iš pažiūros rytietiškai chaotiškas, gyvas velnias jo rūšių ir persėsti reikia dažnai: metro, modernūs tramvajai, funikulieriai, lynų keltuvai, maršrutiniai laivai, autobusai, traukiniai, istoriniai tramvajai, ratiniai tramvajai… Bet viskas Stambule sparčiai modernėja: belieka įsigyti “Stambulo kortelę”, ir ją pridėti įlipant – važiavimas kainuos pigiau, bilieto pirkti nereiks, o persėdant bus taikomos nuolaidos.

Azijoje – mažasis Stambulas

Nors Stambulas stovi ant dviejų žemynų, iš tikro visa jo istorinė ir turistinė širdis – Europoje. Iš 15 dienų, kurias esu praleidęs Stambule, Azijoje esančias lankytinas vietas apžiūrinėjau iš viso ne ilgiau paros. Ir įdomiausia apsilankymo Azijoje dalis tikriausiai – pats plaukimas per Bosforą. Nors turkų laivelių “kapitonai” prieplaukose gana įkyriai “stumdo” ekskursijas, kur kas pigiau yra plaukti “viešojo transporto” laivu, o pamatai nedaug mažiau. Prasklendžiančias tolimas mečetes ir rūmus, o azijinėje pusėje – Mergelės bokštą (1110 m.), styrantį iš paties Bosforo sąsiaurio.

Tačiau išlipus anapus sąsiaurio laukia tik keletas senų mečečių (ne tokių didelių, kaip “Europoje”). Dabar nukeliauti “iš žemyno į žemyną” Stambule paprasta (2013 m. po Bosforu nutiestas net metro, yra jau trys tiltai ir vienas tunelis), tad miestas sparčiai tįsta į Aziją. Tačiau seniau tai tebuvo įmanoma laivu, todėl faktiškai egzistavo du Stambulai, kuriuos siejo tik vardas. Ir visi didžiausi sultonų projektai liko Europoje.

Bosforo sąsiauris nėra tiesiog kliūtis – jis ir Stambulo širdis. Jei turite atliekamą dieną, verta leistis į “Didįjį Bosforo kruizą” – pigų paplukdymą iki pat Juodosios jūros (~1,5 val.) ir atgal. Pabaigoje bus galimybė išlipti 3 val., nueiti iki Anadolu Kavagi tvirtovės Azijoje, bet tikrieji stebuklai matysis pakeliui, nuo denių: milžiniška Rumeli Hisari pilis, kurios dėka turkai užkariavo Konstantinopolį, bei eilės jalių – puošnių medinių pakrantės rūmų, kuriuose Osmanų elitas leisdavo vasaras.

Jei Bosforo kruizas patiks, Stambule galimybių pigiai paplaukioti gausu: yra laivų maršrutas Aukso ragu, plukdantis pro unikalią vien metalinę Bulgarų bažnyčią iki gražios Pierre Loti kalno panoramos. Taip pat populiaru dieną praleisti ir Stambulo salose, kuriose net nėra automobilių – ten irgi plukdo maršrutiniai laivai.

Rytietiškas religingumas- Stambulo praeitis?

Didžiausi Stambulo lobiai – Europoje, bet visa savo esybe Osmanų Stambulas buvo Azijos miestas. Sultonai, haremai, arabiška kaligrafija ir muedzinų šauksmas juk taip neeuropietiška! Tačiau štai po to, kai Osmanų Imperija dar pralaimėjo ir Pirmąjį pasaulinį karą, nepasitenkinimas senąją tvarka pasiekė apogėjų. Mustafa Kemalis Atatiurkas (pseudonimo reikšmė: “Turkų tėvas”) apgynė Turkiją nuo išdalinimo Europos valstybėms. Bet tuomet pats ją visą ėmė ir pavertė europietiška.

Tikriausiai jokioje pasaulio šalyje nieko panašaus nebuvo: per keletą metų senoji (Osmaniška-musulmoniška) kultūra tiesiog raute išrauta – ir tai padarė ne kokie kolonistai ar okupantai, o vietinis lyderis. Iš turkų kalbos pašalinti arabiški žodžiai, o arabų raštas pakeistas lotynų raštu. Uždrausta poligamija, o laisvadienis perkeltas iš penktadienio į sekmadienį (“būkime europiečiai”). Išvaikyti dervišų vienuolynai. Netgi uždraustos tradicinės turkiškos skrybėlės – fesai (jas iš gatvės prekijų perka tik turistai). Turkija tapo tokia “pasaulietine” šalimi, kad beveik ateistine. Gausėjo visai nelogiškų draudimų – pavyzdžiui, moterims su skarelėmis uždrausta vairuoti. Tegul kuo trumpiau vilki aprangą, kurios reikalauja jų tikėjimas…

Dar nepratusiam prie musulmoniškų kraštų keliautojui dėl to gal Stambule paprasčiau. Jei ne kai kurie šių pokyčių, gal Turkijos kurortai nebūtų taip išpopuliarėję tarp Europos atostogautojų. Visgi, tos senosios turkų kultūros man gaila. Kai prieš 15 metų bendraudavau su turkais, būdavo keista, kad retas kuris jų jautėsi panašiai. Nuo kiekvieno turkiškos liros banknoto tebežvelgiančio Atatiurko autoriteto niekas nekvestionavo, už bet kokią abejonę juo galėdavai būti išmestas iš privataus turkiško IRC kanalo (o pačioje Turkijoje – nuteistas).

Turkija turtėdama grįžta prie šaknų

Turkija visą XX a. praleido įsijautusi į kažkokios Europos pavainikės vaidmenį. Išskyrus įsisenėjusį konfliktą su graikais, nereiškė savo nuomonės, klusniai elgėsi “kaip reikia”, laikė Šaltojo karo pietinį frontą už NATO, vis mėgino įsiprašyti į Europos Sąjungą, kuriai Turkijos niekada nereikėjo. Demokratija Turkijoje gyvavo tik teoriškai – praktiškai valstybę valdė pusės milijono kariškių armija: bet koks išrinktas politikas, pažadėjęs atkurti tradicijas, čia pat būdavo nuverčiamas generolų (neretai – ir nužudomas), o jo partija teismų uždraudžiama. Nes visas elitas sekė Atatiurku (“kemalizmas”), o teismai piktnaudžiavo savo teisėmis tiek, kad net demokratiškai išrinktiems politikams nusprendus, tarkime, leisti merginoms su skarele lankyti universitetą, teisėjai tai skubiai uždrausdavo (o už atėjimą į egzaminus su skarele dar 2000 m. viena studentė 6 mėn. pasodinta į kalėjimą).

Eilinis turkiškas pučas 2016 m. pirmąsyk nepavyko ir dabartinė Turkijos valdžia, kantriai išlaukusi kol kemalistų jėgos išseks, vis aiškiau eina tradicijų keliu, ir užima deramą vietą pasaulio politinėje scenoje – juk gyventojų skaičiumi Turkija vejasi Vokietiją. Ir, svarbiausia, jos ekonomika auga. Stambulas nebėra savotiškas “trečiojo pasaulio chaotiškas miestas”. Kai pirmą kartą ten nukeliavau 2008 m., 13 mln. gyventojų mieste dar buvo tik pora trumpų tarpusavyje nesusisiekiančių metro linijų (ir tos ne senamiestyje), o šiandien jos driekiasi daug kur. Tada stovėjo tik vienas dangoraižių rajonas (Leventas), dabar pažvelgęs į miestą iš lėktuvo matai dygstančius vis naujus ir naujus, o tas Leventas atrodo nuobodus, pasenęs, mažiukas. Stambulo oro uostas tapo vienu didžiausių pasaulyje, “Turkish Airlines” – į daugiausiai pasaulio šalių skraidinančia aviakompanija, vis renkama “geriausia Europoje”. Stambule pastatytas net didžiausias Europos prekybos centras Istanbul Cevahir.

Nors didelių pašalpų siekiantys nelegalai iš Afrikos ar Azijos tebeplaukia per Turkiją į Europą, afrikietiškų veidų Stambule jau ne ką mažiau nei kokiame Berlyne, ypač rytais, kai masiškai plūstama į darbus: tie, kas nori dirbti, užsidirbti jau gali ir Turkijoje, jiems tikslo migruoti toliau nėra. O ir patys turkai iš Vokietijos vis dažniau sugrįžta.

Ir kelionės į Stambulą nebėra kažkokia niša “kuprinėtojams”, kur, vardan mečečių ar rūmų grožio, tektų eiti į kompromisus su patogumu ir švara. Stambulas tapo vienu labiausiai keliautojų pamėgtų pasaulio miestų. Vakarietiškas komforto ir infrastruktūros prasme, vėl atrandantis savo rytietišką kultūrą, o istorijos požiūriu – tarp Rytų ir Vakarų.

Ir net kurdų ar islamistų teroristai, kartkartėmis šūviais ir sprogimais vis drebinantys Stambulą, taip nebegąsdina keliautojų. Nes taip jau yra: žmonės labiausiai bijo išpuolių “trečiajame pasaulyje”, nes jame ir šiaip jaučiasi nejaukiai: eilinė ataka ten gali priversti atšaukti ištisus mėnesius suplanuotų kelionių. Tuo tarpu kaip europiečiai plūdo į Paryžių ar Londoną nepaisydami teroristų, taip ir plūsta – ir į Stambulą srautai nenuslopsta. Mąstoma logiškai: atsidurti ne vietoje ir ne laiku tikimybė labai maža.

Ir tai – dar vienas įrodymas, kad Stambulas po šimtmečių pertraukos pasaulio sąmonėje vėl yra “pirmasis pasaulis”. Tikrąja, ekonomine prasme – o ne ta, kad tiesiog mėgintų naiviai imituoti “pirmojo pasaulio” kultūrą.

---

Visi kelionių po Turkiją aprašymai-vadovai

---

1. Turkija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant
2. Stambulas - nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
3. Ankara - pamiršta Turkijos sostinė
4. Kapadokija - fėjų kaminai, požeminiai miestai
5. Antalija ir Turkijos Viduržemis - ką pamatyti
6. Pamukalė - stebuklas, bet nebūtinai kokio tikitės
7. Turkijos Ėgėjo pakrantė - kurortai ir senovė
8. Turkijos virtuvė - patiekalai ir tradicijos

---

Kelionių vadovai po Turkiją žemėlapyje

Spauskite ant žalių žymeklių žemėlapyje ir tuomet ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą regioną!

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Apie Švento Martyno salą sužinojau dar paauglystėje. Interneto aušros Lietuvoje laikais, kai lėtai įsikraudavusiose mėgėjiškose svetainėse apie aviaciją išvydau nuotraukas milžiniškų lėktuvų, besileidžiančių, atrodo, tiesiai paplūdimio poilsiautojams ant galvų. Ilgai norėjau ten nuvykti, ir kai rinkausi kruizą po Karibus svarbi sąlyga buvo, kad tarp lankomų uostų būtų ir Švento Martyno sala.

Riaumojančių lėktuvų vaizdas, jų reaktyvinių variklių jėgos į nuogą kūną pučiamos aštrios smėlio smiltys išties – nepakartojama patirtis, kurią nedvejodamas įrašysiu tarp įspūdingiausių lankytų pasaulio pakrančių.

Oro uostų pasaulyje daug, bet dauguma didžiųjų plačiai aptverti – nė artyn kilimo tako neprieisi. O Švento Martyno sala ne tik pernelyg maža, kalvota ir ežeruota, kad aplink oro uostą galėtų būti dėl saugumo palikti tušti plotai. Ji – dar ir padalinta į dvi atskiras kolonijas: Prancūzijos (Sen Martenas) ir Olandijos (Sint Martenas). Mažiausia šitaip padalinta vandenynų sala pasaulyje.

Maho paplūdimys, garsiausia pasaulio lėktuvų stebykla

Princesės Julianos oro uostas, į kurį virš Maho paplūdimio tupia lėktuvai – ne šiaip sau oro uostas. Tai svarbus Karibų aviacijos centras, kur atskrenda net patys didžiausi orlaiviai iš kolonijinių centrų: Amsterdamo, Paryžiaus. O taip pat iš JAV didmiesčių – iš ten atkeliauja didelė dalis turistų. Per maždaug valandą išvydau kokių penkiolikos lėktuvų tūpimus. Svarbiausių besileidžiančių lėktuvų grafikai surašyti banglentės formos gretimo baro stende, kylančių lėktuvų – dega televizoriaus ekranuose. Net didžėjus juos pamini. Lėktuvai ten – nesibaigiančios šventės dalis. Jūroje, nepaisydamos greit gilėjančio dugno ir stipriai gylyn traukiančių bangų, mirko ištisos grupės į ekskursiją „maudynės ir lėktuvų stebėjimas“ sugužėjusių turistų.

Iš tiesų maudynės Maho paplūdimyje – nepakartojamos. Sunku nupasakoti jausmą, kai į tave, besigalynėjantį su jūros srovėmis, riaumodamas artėja koks 42 tonų Boeing‘as. Sąmoningai supranti, kad jis leisis oro uoste tau už nugaros, bet smegenys apgauna – pagal trajektoriją atrodo, kad trenksis į žemę arčiau, į paplūdimį. Aišku, nesitrenkia. O danguje toli jau matosi naujas šviečiantis taškelis. Kartais – ir du.

Ant smėlio ginkluoti brangiais fotoaparatais lėktuvų tyko fotografai. Jiems reikia saugotis. Mus vienas vietinis perspėjo net daiktų vienų ant smėlio nepalikti. Ne, ne dėl vagių. Dėl pakilimo taku įsibėgėjančių lėktuvų. Kai didelis reaktyvinis „Boeing‘as“ ar „Airbus‘as“ sustoja pakilimo tako pradžioje ir iki maksimumo padidina variklių trauką, ruošdamasis kilti, jį pamatai ne akimis. Jį pajauti visu savo kūnu. Maho paplūdimyje tada pakyla vėjas, tikra smėlio audra, lengvai galinti kokius marškinėlius nunešti jūron. Vadinamasis „jet blast“ – galinga jėga, dėl kurios lėktuvai negali skraidyti pernelyg arti vienas po kito. „Narsuoliai“ net buvo išradę tikrą ekstremalų sportą: tvirtai įsikabinę į užpakalinę pakilimo tako tvorą, „galynėdavosi“ su reaktyvinių variklių „vėju“ (Youtube yra vaizdų).

Dabar įspėjimai praneša, kad tai mirtinai pavojinga, tvora truputėlį patraukta. Bet kurioje kitoje šalyje visas paplūdimys būtų uždarytas. Bet juk ten stovi viešbučiai, barai, kazino, juk pro ten driekiasi vienintelis kelias į salos pietryčius (kai leidosi didesnis lėktuvas, priblokšti turistai viduryje jo sustabdė savo nuomotus automobilius, o įpykę vietiniai pypė).

Juk Maho paplūdimys tapo žymiausia Šv. Martyno salos lankytina vieta.

Viena salelė, dvi skirtingos šalys

Nors muitinės tarp prancūziškos ir olandiškos Šv. Martyno salos dalių nėra (tik aukšti vėliavų stiebai – vieta turistams nusifotografuoti), Sen Martenas nuo Sint Marteno skiriasi smarkiai.

Sint Martenas (41 tūkst. gyv.) yra olandų kolonija. Kartu su kitomis olandų kolonijomis Karibuose ji turi savo pinigą (Nyderlandų Antilų guldeną), taip pat savo automobilių numerius ir įstatymus. Ji nesiskaito Europos Sąjungos dalimi. Olandai nelinkę ir primesti tenykščiams žmonėms savo kultūros, tad gimtosios jiems kitos kalbos: 67% anglų (oficiali), 13% ispanų ir vos 4% olandų, pasitinkanti tik ant valdžios institucijų ženklų ir gatvių pavadinimų.

Sen Martenas (32 tūkst. gyv.), tuo tarpu, Prancūzijos valdžios akimis – atplyšęs gabalėlis jų europietiškos tėvynės. Ten atsiskaitoma eurais, automobilių numerius dabina ES vėliavos ir visi vietiniai, nepaisant kilmės, vadinami prancūzais, nuo mažens mokomi prancūziškai.

Olandiškoji pusė turtingesnė (bet ne brangesnė). Joje – ir Princesės Julianos oro uostas, ir uostas, kuriame švartuojasi didžiausi kruiziniai laivai (ir mūsiškis).

Prancūziškoje šiaurėje turizmas ramesnis, bet rafinuotesnis. Į sostinės Marigo uostą gali užsukti tik maži prabangūs kruiziniai laivai ar jachtos. Grand Case miestelis garsėja savo brangiais restoranais. Savijauta Sen Marteno krantuose – kaip Viduržemyje, ne Karibuose. Net prekybos centras tvarkingas, su durimis į parduotuves iš vidaus, o ne lauko.

Man labiau patiko olandiškoji pusė. Jos sostinė Filipsburgas, “suspaustas” tarp ežero ir Karibų jūros, žavesnis, nei gana paprastas Marigo, kuriame kokias keturiasdešimt minučių praleidome automobilių kamštyje (sala maža, bet kelių nedaug).

Vienintelė tikrai įspūdinga vieta prancūziškame Sen Martene – Paradis (Rojaus) kalnas, aukščiausias saloje. Visureigiu, kurie Šv. Martyno saloje – be galo populiarūs (vien plačiųjų „Hummer“ per aštuonias valandas išvydau kokių dešimt), tikriausiai būtume galėję užvažiuoti iki pat viršaus, bet ir iš apžvalgos aikštelės, kurią gebėjome pasiekti, laukė kvapą gniaužiantis vaizdas.

Naujieji salos gyventojai laiko veltui neleidžia

Nors abiejose salos pusėse dauguma gyventojų – juodaodžiai vergų palikuonys, labai daug ir baltaodžių „saulės imigrantų“ iš Olandijos, Prancūzijos, Amerikos. Tokių yra visuose Karibuose – tačiau daugelyje salų tai pavienės šeimos, gyvenančios aptvertose vilose: miestuose jų mažai tesutiksi.

O Šv. Martyno salos pakrantėse dygsta ištisi modernių daugiabučių rajonai. Aišku, bent dalis prabangių namų palei jūrą ar pakeliui į Paradis kalną, už kurių vartelių skalija pikti šunys, irgi priklauso tokiems atvykėliams.

Persikėlę į Karibus, jie laiko veltui neleidžia: kai kurie čia įkuria naują verslą-hobį. Tarp tokių – Nikas Malis, save vadinantis „Jodos vyruku“, mat kadaise sukūrė Žvaigždžių karų personažą Jodą.

Tada jis buvo grimuotojas, o dabar jau daug metų pensijoje Filipsburge valdo parduotuvę-muziejų, iš kurio ekranų dėsto filosofiją apie specialiuosius efektus. Kol nerestauruoja savo filmams naudotų lėlių ir kostiumų kolekcijos ar aktorių gipsinių kaukių, galima pabendrauti ir su juo pačiu, bet nesu pakankamas „Star Wars“ žinovas, kad lengvai sugalvočiau protingą klausimą.

Kitas mažiau žymus atvykėlis Sen Martene nusipirko buvusią plantaciją ir pavertė ją Loterie ferma, tiksliau – nuotykių parku, pasivaikščiojimo takeliais, kavinėmis. Apsilankymas manęs nesudomino – bet jeigu į Šv. Martyno salą atvyktum ne vienai dienai kruiziniu laivu, o atskristum ilgesniam laikui vienu tų virš Maho paplūdimio tupiančių lėktuvų, ar jeigu ten gyventum – turbūt atrodytų kitaip.

Šv. Martyno sala – tikra Karibų kryžkelė. Vien apsižvalgęs nuo jos krantų gali pamatyti tris kitas salas: britų Angiliją, garsenybių pamėgtą prancūzų Sen Bartelemį, olandų Sabą. Šimto kilometrų spinduliu aplink Šv. Martyną – devynios kitos šalys. Nenuostabu, kad Sint Marteno kruizų uostas – vienas labiausiai užimtų. Tiesa, kai keliavome ne sezono metu (gegužį), net ir jame mūsų laivas stovėjo vienintelis.

Mano kruize po Karibus Šv. Martyno sala buvo paskutinė. Laivas pasuko į Puerto Riką, tada aš – namo. Pasak statistikos, maždaug 42% kruizų keleivių anksčiau ar vėliau sugrįžta į kruizo metu lankytus uostus. Šv. Martyno sala toli, kažin, ar bebus proga dar kada apsilankyti – tačiau Maho paplūdimio patirtį pakartoti visai norėčiau.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti