Lankau pasaulį

Brazilija – tai didžiausios pasaulio džiunglės, galingiausios upės ir įspūdingiausi kriokliai. Pribloškiama ilga pakrantė ir platūs paplūdimiai.

Brazilija žavi ir kultūra, suvienijusia Europos, Afrikos ir Amerikos tradicijas. Brazilai geba ugningai švęsti paprastus dalykus – ir eilinį futbolo mačą, ir net sambos repeticiją.

Kartu Brazilija turi ir tamsiąją pusę: itin didelį nusikalstamumą ir socialinę atskirtį. Jos didmiesčiuose gražių pastatų išlikę mažai. Tačiau nuvykus į šalies gilumą dar galima rasti žavių miestelių, kur gyvenimas teka senąja vaga.

Savo kelionių metu aplankiau tiek ištyrinėtą, tiek ir mažiau atrastą Braziliją, vieną didžiausių pasaulio valstybių. Be to, daug dirbu su brazilais – taigi, šią kultūrą pažįstu ir iš vidaus.

Įspūdingiausios Brazilijos vietos

Brazilijos lankytinos vietos, į kurias, išnagrinėjęs daug informacijos, nutariau nuvykti:

San Paulas. Didžiausias visos Pietų Amerikos miestas. Aplink niūrų centrą su didingais, bet neretai apleistais pastatais – nesibaigiančios aukštų betoninių daugiabučių džiunglės ligi horizonto. San Paule – ir toliausiai nuo Lietuvos nutolęs lietuvių rajonas (tarpukariu ten gyventi persikėlė trisdešimt tūkstančių tautiečių).

Igvasu kriokliai. Tų krioklių ten – iki 300, ir nesunkiai praleidau porą dienų žvelgdamas į vis kitas, viena už kitą įspūdingesnes vandens sroves, ir vis kitaip: iš apačios, viršaus, nuo laivelio denio, iš ten, kur apsitaško, iš Brazilijos ir gretimos Argentinos. Juk Igvasu iš 82 m aukščio krenta daugiau vandens, nei prateka visomis Lietuvos upėmis… O šalimais – fantastikos kūrinius primenanti produktyviausia pasaulyje Itaipu hidroelektrinė, kurioje turbinas suka dar septyniskart daugiau vandens, nei krenta nuo Igvasu krioklių.

Amazonija. Didžiausios pasaulio džiunglės, kurių plotas – kaip 85 Lietuvų. Pati Amazonė tokia plati, kad jos krantų nejungia nė vienas tiltas, o per liūčių sezoną, kai vanduo pakyla sulig triaukščiais namais, net kito kranto vietomis nesimato. Ir visur aplink – unikalios gyvūnų, augalų rūšys. Amazonijos sostinė Manausas – milijoninis didmiestis vidury džiunglių, iš kurio net į atokesnius priemiesčius tenka keliauti laivais… Unikaliausios regiono patirtys: nakvynė hamake laivo denyje, hamake džiunglėse.

Brazilijos miestas. Naujoji šalies sostinė, lėktuvo formos „ateities didmiestis“, ~1960 m. pastatytas vos per trejus metus. Jis – tarsi vienas didelis modernistinės architektūros kūrinys, viskas ten logiška ir suplanuota: nuo adresų sistemos iki rajonų paskirčių („ministerijų gatvė“, „viešbučių rajonas“, „bankų rajonas“…). Abejoju, ar gyventojams taip patogiau, bet ypatingąjį miestą pripažino… religinės „sektos“: net trys neįtikėtini milžiniški kultai čia įkūrė savo štabus.

Minas Žeraisas, kur prieš tris šimtus metų buvo išgaunama pusė pasaulio aukso. Tais laikais pastatyti romantiški balti kalnų miesteliai labai stačiomis tašytų akmenų gatvėmis, kupini puošnių barokinių bažnyčių ir rūmų, beveik nepakitę iki šiol.

Rio de Žaneiras, vienintelis milžiniškas pasaulio didmiestis, kurio tikroji žvaigždė yra ne pastatai, tačiau gamta: rajonus skiriantys stebuklingų formų kalnai, ilgi smėlėti paplūdimiai. Turtinga džiaugsminga kultūra – irgi visad šalia: samba, futbolas, bosa nova (nesunkiai viską patirsi per kelias dienas).

Pantanalis. Didžiausia pasaulyje pelkė, kurioje lengviausiai Brazilijoje pamatysi gyvūnus. Bereikia užvažiuoti dienai-kitai ir išvysi šimtus kapibarų, dešimtis ūdrų ar kaimanų, agučius, šarvuočius ir kitą unikalią Amerikos gyvūniją. O, jei pasiseks – ir jaguarų, ocelotų, tapyrų, skruzdėdų. Daugelis gyvūnų visai nebaikštūs!

Salvadoras. Senoji Brazilijos sostinė, žavinti geriausiai Brazilijoje išsaugotu didmiesčio senamiesčiu su auksinėmis bažnyčiomis ir labai turtinga afrikine kultūra (afrikietiška pagonybė, kapoeira): mieste jo Afrikos kilmė jaučiasi labiau nei kur kitur Brazilijoje. Tiesa, Salvadoras garsėja ir nesaugumu.

Resifė ir Olinda. Kiek primirštas didmiestis šiaurės rytuose, turintis gražų senamiestį ir kiaurus metus karštus paplūdimius aplink.

Pietų pakrantės. Rodos begaliniai smėlėti paplūdimiai į pietus nuo San Paulo. Visokiausi kurortai: nuo Majamį primenančių dangoraižių iki gamtinių užkampių ir salų be automobilių. Tai – saugiausia, turtingiausia ir “europietiškiausia” Brazilijos dalis, kur dauguma gyventojų – imigrantų iš Europos palikuonys, o kai kurie miesteliai iki šiol alsuoja kokios vienos ar kitos Europos šalies ritmu ir net kalba jos kalba.

Gamtos Brazilijoje nereikia toli ieškoti

Daugumą keliautojų į Braziliją atvilioja gamta, ir ji ten visada šalia. Net didmiesčiuose pilna įvairiausių ryškiai žydinčių medžių, atklysta gyvūnų. Štai Rio de Žaneire sutikome valgyti prašiusią beždžionėlę marmozetę, ką jau kalbėti apie įvairiausius driežus, milžiniškus ir spalvingus drugius.

Žymiausių lankytinose vietų (Igvasu kriokliai, Amazonė, Pantanalis) gamta neturi lygių visame pasaulyje, bet ir ten be pagrindinių jų įdomybių, verta ir tiesiog pasigėrėti „eiliniais“ gyvūnais ir augalais.

Tais, kurie žmonių nevengia ar lengvai prijaukinami. Tuo tarpu tuos, kurių mažai ir kurie gyvena džiunglėse ar prabunda naktimis (tarkime, jaguarus), pamatyti labai sunku. Kartais paprasčiau išgirsti.

Brazilijos paplūdimių užtektų šimtui kitų šalių

Kitas Brazilijos koziris – paplūdimiai. Jie kone begaliniai: Brazilijos krantų ilgis yra 8000 km ir didžioji dalis to platūs, didingi smėlėti paplūdimiai!

Gali rasti kokių tik nori – nuo miesto paplūdimių su dangoraižiais už nugaros iki gamtos užgožtų salų. Nuo trankių neužmiegančių pramoginių kurortų iki paplūdimių, pasiekiamų tik laiveliais ar ilgais žygiais pėsčiomis. Vietos užteks visiems!

Daugelis brazilų gyvena arba pakrantėje, arba ne toliau nei 3 val. kelio iki paplūdimio. Tad paplūdimys nuo vaikystės jiems įaugęs į kraują. Jis – ir žaidimų aikštelė, ir pramogų erdvė, ir susitikimų vieta ar net intelektualių pokalbių arena. Vaikai, paaugliai, šeimos, seneliai ištisą dieną leidžia pasistatę kėdutes ir skėtį, gurkšnodami gėrimus ar sportuodami, ar mirkdami valandą-kitą jūroje. Ir tai viena retų vietų, kur turistai, turtingieji ir vargšai – kartu.

Šiauriniuose Brazilijos krantuose vasaros dienom +31, žiemos – +26. Pietiniuose – vasaros dienom +29, žiemos – +21. Reikia prisiminti, kad vasara ir žiema Brazilijoje susikeitusios vietom: t.y. pagrindinis brazilų “sezonas” yra gruodis-vasaris.

Tačiau “Gerai ten, kur mūsų nėra”. Ir dažno brazilo mistifikuota svajonė – “tikra žiema kaip Europoje”. Be pajūrio kurortų Brazilijoje gyvuoja ir “aukštumų kurortai”. Ir ne, pasiturintys brazilai ten keliauja ne vasaromis atsivėsinti: jie ten žiemoja tikėdamiesi, kad gal šie metai bus vieni tų kelių stebuklingų, kai prisninga.

Brazilija milžiniška: kaip po ją keliauti

Brazilija yra penkta didžiausia pasaulio valstybė – tiek pagal plotą, tiek pagal gyventojų skaičių. Atstumai tarp nutolusių lankytinų vietų gali būti ir 1000 ar 2000 kilometrų. Jeigu pakeliui nėra ką lankyti, geriausia skristi. Vidinių skrydžių Brazilijoje daug ir nors jie brangesni, nei Europoje, jie pigesni, nei daug kur kitur Amerikoje (vienas gali kainuoti 50-150 eurų). Būtent naudodamasis vietinėmis pigių skrydžių avialinijomis aš skridau prie Igvasu krioklių, į Pantanalį, Salvadorą, Resifę, Amazoniją.

Brazilijos pietryčiuose, kur žmonės gyvena tankiau, atstumai tarp lankytinų vietų mažesni. Todėl automobiliu važiavau iš šalies sostinės Brazilijos per Minas Žeraisą ir Rio de Žaneirą į San Paulą, taip pat iš San Paulo į Pietų pakrantę (Florianopolį). Galima keliauti ir tarpmiestiniais autobusais (tačiau keleiviniai traukiniai, privatizavus geležinkelius, Brazilijoje panaikinti).

Visa tarpmiestinė Brazilijos transporto infrastruktūra dažnai atrodo statyta pernelyg seniai, kai dar važinėdavo mažiau kas. Net mokamose automagistralėse, pasitaiko, valandoms “klimpsti” sunkvežimių kamščiuose (tiesiog, magistralių tarp didelių miestų per mažai), o oro uostai visuomet sprogte sprogsta nuo žmonių. Bet sistema prižiūrėta.

Po Brazilijos didmiesčių centrus savo automobiliu geriau nevažinėti, nes kamščiai dideli, o automobilio statymas – labai brangus. Kur yra metro geriausia važinėti juo (deja, jis Brazilijoje retas). Autobusų sistema sudėtinga: maršrutų šimtai ir jie stotelėse nesužymėti, sąrašą galima rasti tik portugališkose internetinėse svetainėse (kažkiek padeda Google Maps, bet ne visada). Vienas pliusas: viešojo transporto stotys („terminalai“). Kone kiekvienas Brazilijos miestas tokias turi, ir beveik visi autobusų maršrutai prasideda nuo tokios stoties: pakanka į ją nuėjus pasiteirauti autobuso numerio ir platformos, ties kuria tas maršrutas stoja. Viešojo transporto stotis dažniausiai būna centre (tarpmiestinių autobusų – priemiesčiuose).

Geresnis, aiškesnis ir saugesnis sprendimas – Brazilijoje itin stiprus „Uber“. Jei keliauji keliese, nedidelį atstumą, važiuoti „Uber“ kartais net pigiau, nei viešuoju transportu. Jei keliauji vienas ar dviese, gali naudotis „Uber Juntos“: dalintis „Uber“ su kitais ta pačia kryptimi vykstančiais žmonėmis.

Amazonės upių baseinas – viena paskutinių pasaulio vietų, kur dar įprasta keliauti reisiniais upių laivais. Tiesa, šios kelionės matuojamos ne valandomis, o paromis tylaus gulėjimo hamake stebint lėtai slenkančius tolimus krantus. Romantiška, bet laiko tam pritrūko. Regionui pažinti pasirinkau trumpesnes ekskursijas iš Manauso ir Santaremo, kurių metu pamačiau ir džiungles, ir gyvūniją, ir vietos indėnų tradicijas. Tarp regiono didmiesčių patogiausia skristi: keliai yra ne visur, kai kurie keliai liūčių sezono metu “paskęsta”.

Tarp turto ir skurdo – vienas žingsnis

Nepaisant Brazilijos regionų įvairovės, girdėjau gerą mintį, kad patiems brazilams Brazilija susideda iš dviejų dalių. Pusė jos yra turtinga tarsi Belgija, kita pusė – skurdi lyg Indija. Turtingiausiuose rajonuose kainos (ir žmonių algos) lyg Vakarų Europoje. Skurdžiuose pigiau nei Lietuvoje, tačiau žmonių pajamos menkesnės daug labiau. Tai vadinamieji lūšnynai, arba favelos.

Oficialiai juose gyvena kas dvidešimtas brazilas, bet brėžti liniją sunku: daug rajonų ir miestelių atrodo vos kiek geriau nei favelos, o ir pačios favelos nėra tokios nevilties oazės, kaip gali pasirodyti išgirdus žodį „lūšnynas“: jose verda gyvenimas, dirbama ir švenčiama, palaikiams netinkuotiems raudonų plytų nameliams pristatomi vis nauji ir nauji aukštai. Tiesa, automatu mosuojantį jaunuolį irgi mačiau.

Daugelį „braziliškų linksmybių“ sukūrė būtent vargšai. Rio de Žaneiro karnavalo sambos mokyklos įsikūrusios favelose, ten – ir vieni aistringiausių futbolo sirgalių. Tačiau gebėjimas linksmintis vienija luomus: gyva muzika suskamba ir prestižiniuose baruose, ir prekybos centro maisto zonoje (food court), ir nemokamuose teatruose, ir favelų aikštėse. Keliaujant po Braziliją tiesiog būtina pasinerti į kokią vietinę pramogą (futbolas, koncertai). Bet net ir tai bus tik koks dešimtadalis to įspūdžio, kurį sukelia Karnavalas – kone mėnesio trukmės beprotybės, seksualumo, šokio ir muzikos fiesta, apimanti ne vieną didįjį Brazilijos miestą. Garsiausias vyksta Rio de Žaneire (tačiau ir kiti įdomūs bei labai skirtingi), o karnavalo apogėjus – maždaug prieš Užgavėnes.

Itin mėgsta brazilai ir reikšti save per išvaizdą: daugybė žmonių vilki įvairių subkultūrų drabužiais, apsinuogina labiau nei įprasta kitur ar išvis ekscentriškai modifikuoja kūną (veido tatuiruotės, mėlyni plaukai, juodas lūpdažis ir pan.). Karts nuo karto pamatysi moterimi persirengusį vyrą – jie save vadina “travesti”. Pagal plastinių operacijų skaičių Brazilija nusileidžia tik JAV ir net kokia favelos moteris sunkiai uždirbtus pinigus gali išleisti krūtų padidinimui. Netgi prekybos centruose gali pasidaryti tatuiruotę prisileisti botokso – tarsi tai būtų kokia šukuosena ar manikiūras.

Brazilai, remiantis apklausomis – vieni laimingiausių pasaulio žmonių. Įdomu, kad jie niekad niekur masiškai neemigruodavo. Ir šiandien gana daug brazilų geriau renkasi skursti, nei sunkiai dirbti: juodus darbus didmiesčiuose kai kur jau daro iš ispanakalbių Lotynų Amerikos šalių atvykusieji.

Nusikaltėliai – didžiausia Brazilijos antireklama

Įsijausti į brazilišką pozityvumą labiausiai trukdo nusikalstamumas. Statistika liūdnai įspūdinga. Kas devinta pasaulio žmogžudystė įvyksta Brazilijoje (penkiasdešimt tūkstančių per metus), nors tik kas keturiasdešimtas žmogus ten gyvena. Turistai dažniau nukenčia nuo nesibaigiančių vagysčių ir plėšimu. Pasak vietinių, ypač pavojingi nepilnamečiai, nes pagal Brazilijos įstatymus policija negali jų suimti: mačiau, kaip policija vaikėsi grupelę vaikų, bet tik atsiims vogtus daiktus ir paleis. Jokioje kitoje šalyje tiek kartų nenukentėjau nuo banditų, kaip Brazilijoje: štai Rio de Žaneire vidury baltos dienos mane apiplėšė (viską matė ir nieko nedarė dešimtys praeivių), Manause atakavo kišenvagiai. Laimė, pasirinko ne tas kišenes, kur būta brangiausių daiktų…

Net turtingiausi Brazilijos miestai bei rajonai, o ypač – didmiesčių senamiesčiai – pilni narkomanų, gyvenančių gatvėje ir mintimis skrajojančių kitame pasaulyje: štai vienas, prisituštinęs į kelnes, iš pažiūros įsivaizduoja vaidinantis teatre, štai kitas garsiai rėkauja atsitiktinius žodžius ir kabinėjasi prie aplinkinių, štai trečias staiga ima kąsti sau į ranką, ketvirtas perėjoje apsivemia, dar šimtai miega ar guli tarp šiukšlių, mirusiu žvilgsniu sekdami praeivius. Labiausiai pribloškia, kiek šitokių žmonių daug: vietomis jie skaičiumi nustelbia „normalius“. Reta šalių, kuriose jaučiausi taip nesaugiai kaip Brazilijoje. Vietinių raminimai irgi nepadėjo: „Čia gana saugu, iš mūsų tik tris automobilius pavogė“, „Iš pas mane gyvenusių turistų nieko nepavogė… Tiesa, iš vieno atėmė mobilų, na bet jis gatvėje žinutes rašinėjo“. O kur dar elektrifikuotos ir spygliuotos tvoros, supančios kiekvieną bent kiek turtingesnį namą, dvigubi vartai, neperšaunami stiklai (kažkieno vis tiek bandyti išdaužti), tanketes primenančios automatais ginkluotų inkasatorių mašinos, išmoningiausi būdai slėpti brangenybes: štai vienas, atsisegęs klyną, išsitraukia banknotus iš apatinių kelnaičių, kitas iš kojinių, merginos telefonas išryškėjęs iš po triko, gidas pataria telefoną nešti įsuktą į kepurę, o vos išsitrauki jį viešumoje – jau aplinkiniai drausmina, apšneka „tas vyras prašosi būti apiplėštas“. Ir dar visos siaubingos istorijos, kurias iš savo patirties pasakojo kiekvienas pažįstamas brazilas: „Mane buvo pagrobę: įšoko į mašiną, įsmeigė ginklus, liepė važiuoti į lūšnyną, viską atėmė, liepė pasakyti kortelių kodus ir paliko ten – bet kitus tokiose situacijose nužudo“ ir panašios.

Ne tik Brazilijos turtuoliai, bet ir vidurinioji klasė priversta gyventi tvirtovėse. “Savą” pasaulį nuo “svetimo” skiria, dvigubos durys (automobiliu įvažiuoji pro vienus vartus ir tik šiems užsidarius atsidaro antri), naujausiuose daugiabučiuose – net pirštų atspaudų detektoriai, veidų atpažinimas (kai apsistoji AirBnB surenka tavo biometrinius duomenis – antraip nepatektum net į laiptinę).

Daugiabučių bendros erdvės (iki stogų baseinų) labiau išpuoselėtos nei Lietuvoje, bet vos iškišęs galvą pro apsaugininkų stebimas jų duris patenki į anarchišką chaosą, vietomis pagalvodamas, ar grįši sveikas.

Į tai, kad gali būti apvogti, brazilai stengiasi nekreipti dėmesio: „Jei puls plėšikai, grasins ginklu – viską atiduokite ir nesinervinkite“ – Rio de Žaneiro olimpiados lankytojus pamokė vietos politikas – „juk nepergyvenate dėl išlieto kavos puodelio“. O viena brazilė klientė, su kuria kartu vakarieniavome, su olimpine ramybe balse sakė: „Užsakiau stalelį. Padavėja sakė, kad priešais kavinę vyksta susišaudymas – bet nieko, iki susitikimo laiko po poros valandų nurims“.

Tačiau brazilų kantrybė turi ribas. Pirmą kartą istorijoje brazilai pradeda masiškiau emigruoti, „atsikurti“ savo protėvių pilietybes (tarp jų – Lietuvos). Kai Brazilijos lietuvių, kuriems padedu tapti Lietuvos piliečiais, paklausiu, kodėl nusprendė emigruoti, daugelis visų pirma mini nesaugumą.

Tiesa, nuolatinis skundas „Per daug jau juos (banditus) užsileidome“ 2018 m. lėmė valdžios pasikeitimą, sustiprinta policija, ir, kaip sakė pažįstamas brazilas, „Dabar jau galiu eiti į San Paulo centrą su fotoaparatu“. Pridurčiau – tol, kol esi pareigūnų akiratyje, nes apiplėšimą „vos už kampo nuo policininkų“ patyriau ir aš, ir daug pašnekovų.

Keliaudamas po Braziliją vadovaujuosi daug įvairių patarimų: pavyzdžiui, turėjau „netikrą piniginę“ su nedaug pinigų, reikalui esant, plėšikams apgauti, o daiktus buvau paskirstęs po daugybę kišenių. Po netrumpos pertraukos, vėl atsispausdinau žemėlapius, kad rečiau traukčiau telefoną. Rekomenduojama viską, ko tą dieną nereiks, palikti viešbučio seife (tokius, kaip ir saugomas parkavimo aikšteles, turi net pigiausi viešbučiai), bet kadangi dažnai apsistodavau tik trumpam, tai ne visada buvo įmanoma.

Tik mažuose miesteliuose kiek saugiau (vis viena ne taip saugu, kaip Lietuvoje), o blogiausia situacija šalies šiaurės didmiesčiuose.

Dar sunkiau nei vagių išvengti apgavikų ir pinigų kaulytojų. Elgetų (kartą grįžtant namo nuo metro San Paule pinigų paeiliui prašė keturi). Parkingo reketininkų, rekančių milžiniškas duokles tarsi gatvė priklausytų jiems (pvz. vienas prašė 15 EUR). Laimė, įkyrių prekijų, brukančių prekes, mažai.

Norint nepermokėti padeda prasta apranga, ilgas demonstratyvus stebeilijamasis į kainas (gal sutapimas, bet kai eidavau pirkti vienas ir stengdavausi sudaryti nuskurėlio įvaizdį, manęs taip akivaizdžiai neapgaudinėdavo).

Kaip ten bebūtų, paslaugių, svetingų brazilų irgi buvo visur. Nesiliauja stebinti, kaip brazilai pasitiki savo durininkais, tarnais ir kokie malonūs šie gali būti: atrodo, Lietuvoje taip nepasitikėtum. Kaip įprasta atiduoti kokiam pirmąsyk matomam restorano darbuotojui raktelį, kad nuvarytų tavo automobilį į tolimą parkingą. Kaip apsilankius privačiose ligoninėse man atliko visus tyrimus ir liepė eiti namo nesusimokėjus: “grįžkite, susimokėkite rytoj”.

Vėlgi, Brazilija – lyg du pasauliai: tvarkingi, saugūs namai ir rajonai, supami kone postapokaliptinio skurdo ir anarchijos. Ir brazilai, sutikę žmogų, tarsi instinktyviai supranta, iš kurio pasaulio tas žmogus yra: kada reikia pasitikėti, kada – bėgti.

Odos spalva – tiesiog veido bruožas?

Brazilija – imigrantų šalis. Portugalų kolonistai, afrikiečiai vergai, europiečiai ir azijiečiai imigrantai (tarp jų – lietuviai), visiškai nustelbė indėnus, kurių tautos išliko tik giliai miškuose.

Tačiau priešingai daugeliui šalių, Brazilijoje artimi tarprasiniai santykiai niekad nebuvo tabu. Visi tiek prasimaišė, kad sąvoka “rasė” išvis buvo nunykusi, o šalį net lygybės trokštantys kairieji, panaikinus vergovę (1888 m.), didžiuodamiesi pakrikštijo rasine demokratija.

Odos spalva Brazilijoje – lyg plaukų spalva pas mus. Egzistuoja dešimtys ar net šimtai žodžių, kuriais brazilai apibrėžia savo odos spalvą. Populiariausi: juodaodis (preto, 8%), baltaodis (branco, 48%), rudaodis (pardo, 43% kai neduodama daugiau variantų), geltonodis (amarello, 1%), variaodis (caboclo), rusvaodis (moreno). Teoriškai baltaodžiai kilę iš Europos, juodaodžiai iš Afrikos, o rudaodžiai yra jų mišinys, bet realybė kita: kaip rodo genetiniai tyrimai, vidutiniškai kiekvienas baltaodžiu besivadinantis Rio de Žaneiro gyventojas turi po 7% afrikietiško ir indėniško kraujo; kiekvienas, besivadinantis juodaodžiu – 7% indėniško ir net 42% europietiško. Tik imigrantai ir jų vaikai neprasimaišę. Dar vergovės eroje dalis vergų jau buvo beveik baltaodžiai, dalis vergvaldžių – juodaodžiai.

Tiesa, skirtinguose Brazilijos regionuose vyraujantys veido bruožai skiriasi. Štai Amazonijoje gerokai daugiau matosi indėniškų genų, pietryčiuose dažnesni europietiški, šiaurės rytuose – afrikietiški. Sakoma, kad braziliškus pasus labai mėgsta padirbinėtojai, nes nė vienam pasaulio žmogui, gavusiam netikrą pasą, nėra sunku apsimesti brazilu.

Per brazilišką televiziją dauguma rodomų žmonių – šviesiaodžiai, mat toks grožio standartas. Juk kiekvienoje šalyje kai kurios paveldimos savybės (ausų, krūtinės, nosies dydis, forma ir t.t.) laikomos gražiomis, o kai kurios – ne.

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais dėl JAV įtakos į Braziliją sugrįžo rasės sąvoka, taigi, bet kas, kas nenaudinga tamsesnės odos žmonėms, imta laikyti rasizmu. Paskaičiavus, kad šviesesnės odos spalvos žmonės vidutiniškai pasiekia daugiau (ne vien ten, kur reikalingas grožis), tuo metu valdžiusi ekskomunistinė Darbininkų partija ėmė šaukti apie diskriminaciją. Pasidarbuota iš peties: nustatytos net kvotos, kad pusė į universitetus priimamų žmonių turi būti tamsesnės odos, nepaisant jų rezultatų. Pagal šią sistemą turtingos tamsiaodžių šeimos jaunuolis netgi prasčiau besimokydamas gali įstoti į universitetą, kai tuo tarpu geriau besimokydamas šviesiaodis iš lūšnyno neįstos. Beje, žinant Brazilijos tautinį margumyną, beveik neabejotina, kad ir afrikietiško, ir europietiško kraujo turės jiedu abu. Taip be amžino susiskaldymo į turtingus ir vargšus, Brazilijoje atsirado naujas – rasinis.

Sutikti brazilai skundėsi, kad prie Darbininkų partijos politinė nuomonė, neapykanta turtingiems, imta formuoti net mokyklose, kuriose net panaikinta privaloma užsienio kalba. Esą kilo net opozicinis judėjimas „Mokymasis be partijos“.

Katalikybę keičia protestantizmas

Brazilija – daugiausiai katalikų pasaulyje turinti valstybė (~140 mln.). Religija ten – labai rimtas reikalas: bereikia apsilankyti antroje pagal dydį pasaulio katalikų bažnyčioje prie Aparesidos. Aplink ją susiformavo ištisas religinis kurortas su lynų keltuvu, turgumis, lunaparku ir viešbučių eilėmis. Religija ir pasaulietinis gyvenimas Brazilijoje persipynę: neretai pamatysi ant automobilių ar autobusų užklijuotus religinius šūkius, gatvėmis vaikštančius vienuolius. Padėkų Dievui aptikau, net pavyzdžiui, paukščių zoologijos sode, o parlamento posėdžių salėje kabo kryžius. Visa tai, tikriausiai, krikščionybės sveikumo požymis: jei kažkuo tikrai tiki, tai atrodo tokia pati realybės dalis, kaip ir politika, gamta, pramogos ar automobiliai.

Tačiau štai katalikybės dominavimas pastaraisiais dešimtmečiais susvyravo. Žmonės palieka auksais išpuoštas jos bažnyčias ir eina į kur kas kuklesnes, bet „gyvesnes“ protestantiškas, įsikūrusias kur pirmuose namų aukštuose. Tokių mačiau labai daug. Afrikietiškos kultūros žmonėms ypač artimi charizmininkai / sekmininkai, savo apeigose daug dainuojantys, mėginantys berti žodžius iš sąmonės srauto. Jau beveik ketvirtis brazilų – protestantai. Pakanka įsijungti televizorių ir galėsi suskaičiuoti kokius penkis įvairiausių protestantinių bažnyčių kanalus, kiekviename kurių visokie pastoriai nuolat rėš ugningas religines kalbas.

Be krikščionybės, Brazilijoje yra kandomblė (modifikuota afrikietiška pagonybė), kurią pamatyti sunkiau (maldos namai terreiro nesiskiria nuo paprastų), su savo baltai vilkinčiais sekėjais. Taip pat visokios naujos „sektos“ kurias norint atrasti labai lengva ir netikėtai įdomu (įspūdingi ritualai, apranga).

Brazilai prie užsieniečių nelabai pratę

Beveik visiems 200 milijonų brazilų gimtoji kalba – portugalų. Kitomis kalbomis jie kalba prastai, o angliškai dauguma nemoka net paprasčiausių žodžių, kuriuos, jau galvojau, žino visas pasaulis. Štai viena motelio darbuotoja raštelyje kreipėsi „The Lord“ (Viešpatie) – kiek suprantu, pasinaudojusi kokiu žodynu, taip išsivertė žodį „Senhor“ (šiaip jau reiškiantį ir Pone/Misteri). Prieš keliaudamas kiek pramokau portugališkai – labai pravertė.

Kaip pasakojo vietiniai, daug brazilų mano, kat tai užsieniečiai turi išmokti portugališkai, jei atvažiuoja į Braziliją. Net jeigu tas atvykėlis – turistas! Pasitaiko labai radikalių veikėjų, kuriuos Europoje mažų mažiausiai vadintume neonaciais: vienas “prašalaitis” priėjęs restorane puolė šaukti (“Kodėl aptarnaujate nevietinius?”), o kitas, mačiau, nė iš to, nė iš to, užsieniečius ėmė vaikytis su mačete – kaip šie drįso kalbėti ne portugališkai? Turbūt, kalti ir narkotikai ar alkoholis, bet abi patirtys – nejaukios. Kaip ten bebūtų, tai visiška retenybė, kuri atsitinka gal kartą į mėnesį buvimo Brazilijoje ar rečiau, o dauguma brazilų malonūs.

Tiesa, ir maloniesiems brazilams suvokti likusį pasaulį nėra lengva, su juo ryšių retas jų turi. „O kas Lietuvoje buvo iki Lietuvos?“ klausė manęs Manauso teatro darbuotojas. Nes juk tiek Brazilija, tiek visos jos kaimyninės šalys patyrė dvi skirtingas epochas. Indėniškąją ir tą po Kolumbo, kai indėnus išguldė ligos, nustelbė Europos kolonistai ir Afrikos vergai. Pašnekovui buvo sunku patikėti, kad Lietuva egzistuoja nuo pat Viduramžių, kad jau tūkstančius metų čia gyvena tie patys lietuviai ir jokių panašių radikalių pokyčių pas mus nebuvo.

Brazilija – pati sau pasaulis! Labiausiai tuo įsitikinau Rio de Žaneiro karnavale, kur kone visos superpasirodymų temos buvo susijusios su Brazilija, jos kultūra, menu, istorija; eilinis užsienietis nesuprastų gerų 95% vizualinių ir garsinių metaforų. Jeigu toks renginys vyktų kur JAV ar Europoje juk, aišku, matytume ir “pasaulines” temas: klimato atšilimą, technologijų įsigalėjimą ir pan.

Dar viena dilema, kylanti dėl menkų Brazilijos ryšių su užsieniu: iš kur gauti Brazilijos rialų? Valiutos keityklos retos, veikia trumpai. Bankai pinigus keisti atsisako ar tai daro už didelius mokesčius. Daug bankomatų lietuviškų kortelių neaptarnauja, kai kurie – brangūs. Ar jas priims pardavėjai – loterija: būna, kad net labiausiai turistinėse vietose sako „tik grynais“, būna, oficialiai ima, bet mūsiškę kortelę atmeta, būna, kad lipdukais „VISA/MASTERCARD“ stalelį apsiklijavęs sėdi net turgaus prekijas. Tačiau tokie atvejai – įtartini, mat Brazilija liūdnai garsėja kortelių duomenų vagystėmis.

Unikalios vietos pavalgyti ir pernakvoti

Nepaisant to, kad Brazilija yra atvykėlių šalis, o jos didmiesčiuose gali nesunkiai rasti amerikietiškų greito maisto tinklų, brazilai turi ir savo virtuvę (kuri dar ir smarkiai įvairuoja regionuose). Garsiausias patiekalas – feižoada iš pupų ir mėsos. Kaip mėgsta sakyti patys braziliai, jie yra antropofagai. Žmogėdros. Ne, ne tai, apie ką pagalvojate: jie “valgo” užsienio kultūrą, sukramto ir “išspjauna” kažką visai naujo. Taip džiazas pavirto į bosa novą. Ir daugybė “užsieninių” patiekalų populiarūs tik Brazilijoje: pavyzdžiui, saldžios picos su kokiu ten Nutella ar Snickers. Arba mažos picukės esfihos. Jos supina itališką picą su libanietiška sfiha.

Bet dar įdomesni vietiniai Brazilijos valgymo restorane būdai. Standartinis – užsisakyti patiekalus iš meniu – ten veikiau išimtis, nei taisyklė. Pietų metui paplitę restoranai „por kilo“ („už kilogramą“), kuriuose galima įsidėti kiek nori maisto, o susimokėti teks pagal galutinį lėkštės svorį (ir visai nesvarbu, kiek prisikrovei jautienos, o kiek daržovių). Dar yra „atviri bufetai“ – ten už fiksuotą mokestį gali valgyti kiek nori. Taip pat “marmitex” – vienkartinis prisidėjimas į fiksuoto dydžio dėžutę “kiek tilps”. Vakarais populiaresni „rodizio“, kur patiekalus (vienur mėsą, kitur picos gabalėlius ar sušius) nešioja padavėjai ir galima juos arba imti, arba „praleisti“ (nepriklausomai nuo to, kiek valgysi, susimoki tiek pat). Arba “rodizio a la carte“, kur surašai kiek ir kokių gabaliukų nori iš tam tikro sąrašo ir tau atneša (gali rašyti kiek nori, bet prirašius ir nesuvalgius – bauda).

Minusas – dažno restorano darbo valandos labai ribotos: vieni, tarkime, dirba nuo 11:00 iki 14:00, kiti – tik vakarais. Brazilai nelinkę ilgai miegoti, bet viskam (darbui, valgiui, linksmybėms) ten yra savas metas, didmiesčiuose – net savi rajonai, o atsidurti ne vietoje ir ne laiku, kur viskas dar ar jau uždaryta, gali būti ir nesaugu. Beje, daugelis tradicinių patiekalų net valgomi konkrečiomis savaitės dienomis: pavyzdžiui, San Paule sunkiai kur gausi feižoadą ne trečiadienį ar šeštadienį, o regioninį „mėsų kalną“ virada a paulista – ne antradienį.

Brazilai turi ir įdomių nakvynės vietų. Be viešbučių (beveik visi – su įskaičiuotais pusryčiais, didesnieji turi ir baseinus ant stogų) ar hostelių yra pozados [pousada] – paprastai maži, istoriniuose pastatuose įsikūrę viešbutėliai.

Taip pat ložės Pantanalyje ar džiunglėse, kur gali kaip niekur būti gamtos apsuptyje (su visais to pliusais ir minusais, pvz. vabzdžiais).

Ir moteliai. Vienintelis pastarųjų panašumas į mums įprastus – į juos atvažiuojama automobiliu. Turistai ten užsuka retai – dauguma lankytojų brazilai, mėginantys paįvairinti seksualinį gyvenimą (neretai – su prostitutėmis). Viskas įrengta taip, kad tavęs niekas nepastebėtų: su darbuotojais bendraujama per telefonspynę, įvažiuojama tiesiai į dengtus garažus, iš kurių veda laiptai į kambarį. Kambariuose be įvairių veidrodžių, lempų, stiklinio vonios kambario ir pornografiją rodančio televizoriaus būna ir nepermatomas suktukas, per kurį galima paduoti ar paimti daiktus iš darbuotojų. Taip užmokama, taip užsakomi įvairūs sekso žaisliukai iš specialaus meniu. Aišku, langų nėra, o ant vartų kabo įrašas „tik nuo 18 metų“.

Brazilijoje meilės reikalai – daug mažesnis tabu, nei pas mus. Brazilai rengiasi daug atviresniais rūbais, nei kurioje kitoje valstybėje. Viešumoje aistringai bučiuojasi daugybė porų: eilėje prie parduotuvės kasų, paplūdimyje, tiesiog gatvėje… San Paule net ir homoseksualios poros taip daro. O Rio de Žaneire mačiau ir seksą paplūdimyje. Ir net eiliniame viešbučiuose teko matyti priklijuotus perspėjimus apie lytiškai plintančias ligas ir jų simptomus, prie registratūrų – raginimus stebėti, ar svetimų vaikų neatsiveda pedofilai ir pan.

Daug nakvynės vietų Brazilijoje rasi hamakus poilsiui: jie kabinami prie lango, balkone ir kitur. Hamakas – tikra Brazilijos tautinės tapatybės dalis.

Puiki šalis aplankyti, bet ne gyventi

Nors iš šio aprašymo Brazilija gali pasirodyti valiūkiškos laisvės šalis, ten laisvas jaustis negali. Tikriausiai itin tą pajusčiau, jei reiktų joje gyventi nuolat. Juk laisvės pojūtį suteikia trys dalykai, kurių Brazilijai trūksta: saugumas (galimybė be baimės eiti kur nori ir kada nori), stipri ekonomika (galimybė daug ką įpirkti) ir politinės aplinkybės (oficialios ideologijos nebuvimas).

Tačiau kelionei Brazilija – viena įdomiausių pasaulio valstybių. Dėl didingos jos gamtos, dėl ugningos kultūros tikrai verta prisiimti tam tikrą riziką.

Juoba, dabar galima rasti gerų pasiūlymų skrydžiams iš Vilniaus į San Paulą, kokių seniau į Pietų Ameriką išvis nebūdavo.

Šiame straipsnyje tegalėjau menkai paliesti šios milžiniškos šalies esmę. Toliau – išsamesni straipsniai apie atskiras Brazilijos lankytinas vietas ir jų atmosferą.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje

---

Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Paskutinė mūsų medaus mėnesio stotelė – Tokijas, Japonijos sostinė, didžiausias pasaulio miestas pagal beveik visus kriterijus. Honšiū, kurioje stovi šis megapolis – irgi Ramiojo vandenyno sala, tik jos plotas – kaip pusketvirtos Lietuvos, ir gyventojų čia ne keliasdešimt tūkstančių, o šimtas milijonų, daugiau nei trečdalis kurių – tokijiečiai.

Tokijuje jau buvau kartą lankęsis ir visados norėjau grįžti, o dabar – parodyti jį ir Aistei. Toks nesuvokiamai jis didelis, toks skirtingas, bet man kažkodėl artimas. Priešingai skurdiesiems Mikronezijos salynams čia kitoniška ne vien archajiškoji provincijos kultūra, bet ir verslo, ir politikos, ir meno, ir etiketo, ir technologijų naudojimo papročiai. Saugumas – tiesiog užburiantis.

Deja, prabėgus vos kelioms valandoms nuo mūsų lėktuvo nusileidimo, žvalgantis nuo Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aikštelės, Japoniją sukrėtė tragedija. 9 balų žemės drebėjimas, vienas didžiausių planetos istorijoje. Kataklizmas kratė ir Tokijų – pusšimčio aukštų pastatas siūbavo it švytuoklė, dužo suvenyrai, trankėsi durys. Žmonės nerimastingai susėdo ant žemės, evakavosi laiptais.

Bet Japonijos sostinėje aukų beveik nebuvo. Tekančios Saulės šalies technologijos pastatus apsaugo net ir nuo šitokių kartą į kelis dešimtmečius pasaulį ištinkančių požeminių smūgių. Tačiau žmonija dar nerado vaistų nuo cunamių – ir štai kovo 11 d. ši drebėjimo iššaukta stichija pasiglemžė 16 tūkstančių Japonijos pakrančių gyventojų gyvybių, nušlavė per šimtą tūkstančių pastatų, padarė šimtamilijardinius nuostolius. Ateities niekada nežinai – kaip pastebėjo Aistė, dar prieš dvi savaites lankydamasi cunamių muziejuje Havajuose ji nė už ką nebūtų pagalvojusi, kad šitaip greitai atsidursime greta tokios tragedijos.

Japonija ir mes tragedijos mastą suvokė pamažu. Didieji reklaminiai lauko ekranai transliavo žinių laidas, o žuvusiųjų vis daugėjo: šimtais, paskui tūkstančiais. Televizijas užplūdo mėgėjiškomis kameromis filmuoti siaubingi vaizdai. Bandymai atvėsinti Fukušimos branduolinės jėgainės reaktorius dar mėnesį mums grįžus dominavo ir Lietuvos žinių eteryje, pramaišiui su Libijos karo vaizdais. Labiausiai šie įvykiai gąsdino mūsų tėvus, kuriems tik vakare galėjome iš viešbučio parašyti elektroninį laišką. Per tą laiką mūsų nuotrauka jau buvo pasiekusi Lietuvos ambasadą Japonijoje…

Mandagūs ir paslaugūs japonai net šitokios katastrofos akivaizdoje išliko išoriškai ramūs. Nepažeidinėjo įstatymų ir galimybės paskambinti artimiesiems laukė tyliose ir tvarkingose eilėse prie taksofonų. Ypatingos buvo dienos: jautėmės tarsi žurnalistai, savo akimis regėdami tai, ką paprastai matome nebent televizijos ekranuose.

Tokijas išliko gyvas miestas, kuriame veikė elektronikos turgūs, garsiai šūkavo gatvės reklamuotojai, spindėjo aukšti neonai. Šitokio didmiesčio palaužti neįmanoma. Ir nors dalis lankytinų objektų neveikė, viešųjų pastatų liftai nejudėjo, o neuždarytosios metro linijos persipildė tarsi piko valandomis, buvo gera būti Tokijuje, ir labai gaila išvykti – jau nebe tolyn, o namo…

Žvelgiant atgal, mums labai pasisekė – juk galėjome įstrigti lifte, traukinyje pakeliui iš oro uosto, arba oro uoste – dieną po katastrofos daug skrydžių nevyko. Bet buvo labai gaila tautos, kurią per trumpą viešnagę pamilo net iki tol japonų nemėgusi Aistė.

Tokijo istorija:
660 m. pr. Kr. – Legendinė Japonijos įkūrimo data.
646 m. po Kr. – Įsteigiama šiuolaikinė Japonijos valstybė.
1603 m. – Šalį užvaldo siogūnas Tokugava ir jo dinastija. Nors formaliai svarbiausiu lieka imperatorius, galingiausias asmuo – siogūnas. “Užrakintos šalies periodas” : užsieniečiams draudžiama atvykti į Japoniją, o japonams – išvykti.
1868 m. – Imperatorius Meidzi panaikina siogūnatą. Jam valdant, Japonija tampa modernia pramonine valstybe, atsiveria pasauliui, užima Korėją, Taivaną, Kurilus, Karafutą, Riūkiū salas. Sostinė perkeliama iš Kijoto į Tokiją.
1923 m. – Didysis Kanto žemės drebėjimas sugriauna Tokiją.
1945 m. – Japonija pralaimi Antrąjį pasaulinį karą JAV. Tokijas subombarduojamas. JAV okupuoja Japoniją iki 1952 m. Didelė dalis Japonijos Imperijos teritorijų jai nebegrąžinamos, bet darbštūs japonai pokariu sukuria tikrą ekonominį stebuklą.

 

Kovo 11 d.

---

Tokijas toks didelis, kad net visų rajonų gyventojai nežino

Tokijo dydžio suvokti neįmanoma. Tą žinojau jau po pirmojo apsilankymo didžiausiame pasaulio mieste, kurio ankštuose daugiabučių dangoraižių aukštuose spiečiasi 37 milijonai žmonių. Dvylika Lietuvų, pusketvirtos Maskvos ar Londono, du Niujorkai.

Pamenu, anąsyk iš Tokijo grįždamas nakvojau Paryžiuje. Aibėje romanų aprašytas, melodramose iščiustytas prancūzų didmiestis tuomet atrodė kaip nedidelis miestelis. Kur daugiaaukštės gatvės, kur tarp namų nardantys greitieji traukiniai, kur žmonių jūros, devynių aukštų knygynai ar elektronikos parduotuvės? Nėra nieko net panašaus. Paryžius po Tokijo – tarsi Vilnius po Paryžiaus, arba Panevėžys po Vilniaus.

Štai vėl grįžau į Tokijų Naritos oro uostą – milžinišką, bet dydžiu smarkiai atsiliekantį nuo vietiniams reisams užleistos Hanedos. Daug yra būdų iš čia nuvykti į centrą – kelių skirtingų kompanijų traukiniai, autobusai, japonų angliškai praminti “limuzinais”, ir brangūs, bet dėl kamščių lėti taksi.

Paslaugus bilietų pardavėjas nesustodamas aiškino, kaip rasti viešbutį. Deja, pats to nežinojo – prieš tai paieškojo internete. Tokijuje visų adresų nežino niekas. 1-10-10 Nihonbaši Horidome Čuo-Ku – taip buvo nurodyta viešbučio vieta. Čuo-Ku yra viena 23 specialiųjų Tokijo padalų. Horidome – gatvė, Nihonbašis – rajonas, žymus kaip finansų centras, Tokijo akcijų biržos namai.

Toliau – įdomiau: skaičius 1 nurodo rajono dalį, pirmasis 10 – kvartalo numeris, antrasis 10 yra namo numeris. Bet pastarąjį skaičių lemia ne namo vieta, o jo statybos metai: seniausias kvartalo namas visąlaik bus pirmasis, antras pagal senumą – žymimas antruoju numeriu ir t.t. Nespėliosiu, kiek Tokijuje rajonų dalių, kvartalų ar gatvių – bet bilietų pardavėjas taip ir nesugebėjo mums paaiškinti, kaip nuvykti į viešbutį. Teko skubėti į vieną Tokijo traukinių – juk jie niekados nevėluoja, išskyrus tuos kartus, kai prieš juos šoka eilinis savižudis, ir švieslentės paskelbia “Linija uždaryta dėl nelaimingo atsitikimo” (tokį skelbimą regėjome ir mes).

Paslaugūs japonai bėdoje nepaliks

Prirakinome lagaminą specialia kodine spyna – vos paspaudus mygtuką kodas vėl grįžo prie nulių. Pasaulio technologijų sostinė… Dar likus daug dešimčių kilometrų iki didmiesčio centro pro šalį jau slinko privatūs namai, paskui keliaaukščiai, vėliau pirmieji dangoraižiai priemiestyje Čiboje, galiausiai išvydome beveik baigtą aukščiausią pasaulio televizijos bokštą, 634 metrų aukščio Tokijo dangaus medį. O iki galutinės stoties buvo likę dar apie 20 kilometrų.

Tokijas paneigia šimtus vakarietiškų mitų. Pirmoji mums prieš akis griuvo legenda, kad didmiesčiuose žmonės susvetimėja. Su neregėtu paslaugumu susidūrėme vos išlipę Tokijo stotyje. Išvydusi, kad žiūriu į žemėlapį, vidutinio amžiaus moteris pasiteiravo, ko ieškome. Čia pat surinko savo mobiliojo ekrane mūsų viešbučio telefono numerį. Japoniškai pasiteiravo registratūros darbuotojų, kaip mums ateiti.

Kad ir į kokią situaciją pakliūtumėte Japonijoje – bus, kas jums padės. Greičiau jau perdėtas noras būti paslaugiems taps problema: negalėdami pagelbėti japonai jaučiasi itin nejaukiai, pasakyti “nežinau” jiems – labai sunku. Be to, jie bijo, kad turistas pajus bent kokį nepatogumą. Štai ir nepažįstamoji traukinių stotyje primygtinai mums siūlė važiuoti taksi – o juk viešbutis vos už poros kilometrų.

Kiekvienoje sankryžoje – po žemėlapį susigaudymui

Ėjome pėsti. Kelią radome pagal daugybę aplinkinius kvartalus vaizduojančių planų, kiekvienoje sankryžoje atgręžtų į šaligatvius. Pirmuosiuose planuose mūsų adreso dar nebuvo, tik reikiamos miesto zonos pakraštys matėsi. Maždaug nuo pusiaukelės lagaminų vilkimo tiesiomis Nihonbašio gatvėmis stenduose jau rasdavome ir savo kvartalo namų kontūrus. Aplink – daugybė kostiumuotų, tvarkingų japonų vyrų, greitu žingsniu kertančių gatves perėjomis. Aukšti verslo pastatai, dienos pietus skubiai valgančių klerkų pilni restoranėliai.

Ir devynaukštis mūsų viešbutis skirtas verslininkams. Buvo dar ne laikas registruotis – tad tiesiog palikome krepšius prie laiptų, didžiulėje krūvoje, tarp lagaminų tų, kurie iš Nagojos ar Osakos čia atvyko tvarkyti reikalų, dirbs iki dešimtos vakaro ir tuomet pareis nakvoti į mažą viešbučio kambarėlį.

Papietavome gretimame pusrūsio restoranėlyje. Kaip ir viskas Tokijuje, jis be galo ankštas, kėdė prie kėdės, staliukas prie staliuko, menkučiai tarpeliai įlįsti ar išlįsti. Ir dūmai ore – Japonijoje apribojimų rūkaliams nėra, o rūko ten kas ketvirtas. Laimė, sloga buvo palaužusi mano uoslę. Aistė, gavusi tik pagaliukus iš angliškai vos kelis žodžius išlemenusios padavėjos, prisipažino, kad patyrė kultūrinį šoką, viskas jai buvo taip keista.

Japonijoje savita ir miestų kultūra

Esame įpratę prie egzotiškos “kaimų kultūros”: Afrikos šamanai, Peru indėnai, gyvenantys plaukiojančiuose šiaudiniuose nameliuose Titikakos ežere, Arabijos pusiasalio beduinai ar XIX a. užsikonservavę JAV amišai be paliovos kaitina milijonų vaizduotę ir it magnetas traukia turistus. Bet visi šie unikalūs papročiai nyksta vos žmonės persikelia į miestus, praturtėja – pasilieka nebent religiniai įsitikinimai. Mechiko, Keiptauno, net Delio elitas gyvena stebėtinai vakarietiškai (kiek neriboja tikėjimas). O Japonija yra tas paskutinis placdarmas, kur ne tik skurdžioji ūkininkų kultūra sava. Japonai turi ir savą verslo ar politikos tvarką, atlyginimų sistemas, teatro tradicijas, tautines sporto šakas, kaip štai sumo imtynės, tebesutraukiančios pilnas dešimttūkstantines arenas… 40% parduodamų knygų čia – manga komiksai, tarp filmų svarbi ypatinga animacijos forma (anime) ir tuo šios šalies unikalumas neapsiriboja.

Tikriausiai tai, kad jų šalis – irgi turtinga, suteikė japonams imunitetą vakarų kultūrai. Nežiūri jie į Vakarus nusižeminę, kaip į modernybę. O savų šimtmečius kurtų papročių neniekina tarsi atsilikimo – priešingai nei Atatiurkas, Turkijoje sunaikinęs Osmanų tradicijas, nei Kinijos kultūrinės revoliucijos chunveibinai, caras Petras I ar daugybė kitų istorinių reformatorių, vakarietinimo neskyrusių nuo modernizacijos.

Pasibaigus nuo 1639 iki 1853 metų trukusiam “užrakintos šalies” periodui, išsaugojusiam šalį nuo Europos kolonistų, Japonija irgi patyrė modernizacijos epochą. Imperatorius Meidzi atsisakė to, kas pasenę: pavyzdžiui, samurajų luomo, kurio aštrios katanos ir vakizašiai kare jau buvo bejėgiai prieš šautuvus. Meidzi vystė pramonę, mokslą, bet kultūra liko: štai Tokijas tapo vieninteliu pasaulio miestu, kur universitetinį išsilavinimą galėjai įgyti ne europietiška kalba. Į abu pasaulinius karus Japonija žengė kaip supervalstybė – vienintelė tokia, sukurta ne baltaodžių, paremta visiškai kitomis tradicijomis.

Rusus sumušęs generolas Nogis Maresukė (būtent po šio gėdingo įvykio carui teko panaikinti lietuviškos spaudos draudimą ir baigti knygnešių gadynę) 1912 m. kartu su žmona atliko dzunši – rituališkai nusižudė jų Valdovo Meidzi laidotuvių kortežui vos išriedėjus į Tokijo gatvės. 1932 m. teisiant karininkus sąmokslininkus, pražudžiusius premjerą Cujošį Inukajų, jų šalininkai kaip paramos ženklą siųsdavo į teismą nusipjautus mažylius pirštelius ir šimtus krauju pasirašytų peticijų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į mirtį vardan Japonijos lėktuvus kreipė kamikadzės, o karo vadai, suprasdavę, kad nebeapgins jiems patikėtos salelės nuo amerikiečių, teberašė priešmirtinius eilėraščius (dzisei).

Pokaris – septynerius metus trukusi JAV okupacija – truputį sumažino tą atskirtį. Bet Vakarų ir Japonijos kultūrų santykis tebėra stebėtinai lygus. Taip, Japonija šį bei tą perima, bet štai net ir Lietuvoje jau turime anime festivalius, ikebanos ar origamio būrelius, suši ir sašimi restoranus, bušido federaciją, leidyklos užsako spausdinti nespalvotuosius didžiaakius mangos herojus, o netoli haiku trieilių almanache aprašyto Vilniaus savivaldybės pastato kasmet pražysta sakuros. Iškylavimo po šiais ryškiaspalviais medeliais tradicija Japonijoje užgimė kai nebuvo nei Vilniaus, nei Lietuvos: VIII a. po Kristaus, ir net šiuolaikinė tos šalies meteorologijos agentūra nuolat praneša, kur pražys rausvieji žiedai: dažniausiai sausį Okinavoje, kovą Tokijuje, o balandį pagaliau pradžiugina ir sniegingojo Hokaido gyventojus.

Restoranai ir parduotuvės – bet kuriame pastato aukšte

“Labiau nei bet kur kitur Tokijuje aišku, kad “miestas” – ne daiktavardis, bet veiksmažodis” – šiais architekto Morio Tošiko žodžiais netrukome įsitikinti Šindzukuje. Tai – vis dar Tokijo centras, bet nuo Nihonbašio ten važiavome keliolika kilometrų metro. Abiejuose rajonuose įspūdingų pastatų mažai, dangoraižiai ir gatvės chaotiškai pabirę – juk Tokijas naikintas ir pernaikintas, statytas ir perstatytas: štai 1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas tik kas ketvirtą namą paliko sveiką, o 1945 m. JAV bombardavimų pasėtos ugnies audros prarijo 25% didmiesčio. Tačiau pats miesto dydis, jo gyvybė, veiksmas – nepakartojami. Žmonių upės, kurioms Lietuvoje prilygti galėtų nebent Palangos Basanavičiaus gatvė karščiausiais rugpjūčio savaitgaliais, niekad nesustoja. Gatvėmis laksto mažieji balti keikarai – į 3,4 metrų ilgį, 1,48 metrų plotį ir 0,66 litro variklio tūrį, privalomus siekiantiems mažesnių mokesčių, japonai geba sutalpinti ir visureigius, ir kupė, ir prabangia vidaus įranga pertekusias mašinas, ir net mikroautobusus ar sunkvežimius. Miestai kurių architektūra mažiau įdomi retai mane sudomina – bet Japonijos sostinė pribloškia ir be to.

Rytinis Šindzuku – be galo spalvingas, kupinas pačinko salonų, restoranų, įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų specializuotų parduotuvių. Taisyklė, kad pirmuose aukštuose veikia parduotuvės, pramogos ir restoranai, o aukščiau – nebent butai ar biurai, didžiausiame pasaulio mieste negalioja. Čia pilna dangoraižių, nuo pirmo iki paskutinio aukšto nuomojamų paslaugų sferai. Vertikaliai prie jų šono pritvirtintos iškabos spalvingai skelbia: 9F naktinis klubas, 8F suši restoranas, 7F žaidimų salonas… Bet dažniausiai visos reklamos – tik japoniškos.

Tokijo savivaldybė dydžiu pranoksta daugelį vyriausybių

Vos praėjome po geležinkelio viaduku, greta kurio – didžiausia pasaulyje traukinių stotis, kasdien išleidžianti ir priimanti “visą Lietuvą” (3 milijonus keleivių), į Vakarinį Šindzuku – vaizdas bemat pasikeitė. Dangoraižiai – pilkšvi, biurų sklidini verslo aviliai. Vienas jų – keistos architektūros 48 aukštų Tokijo savivaldybės pastatas: ties puse aukščio jis tampa dviem dangoraižiais, kurių kiekvieno viršus pasuktas 45 laipsnių kampu.

Liftu pakilome į vieną dviejų apžvalgos aikštelių 202 m aukštyje, karūnuojančių kiekvieną savivaldybės pastato viršų. Priešingai nuvalkiotoms Tokijo aukštoms vietoms, tokioms kaip Tokijo bokštas, ta raudona Eifelio bokšto kopija, pastatyta prieš 1964 m. olimpiadą, apsidairymas nuo čia – nemokamas. Dėl to ne mažiau gražus: į visas puses kiek akis užmato – betoninės džiunglės. Nesibaigia ne tik aglomeracija – nesimato nė ribos, kur pagaliau praretėja daugiaaukščiai ir prasideda privatūs namai.

Žemės drebėjimas užklupo viršutiniame aukšte

Savivaldybės pastatas mokesčių mokėtojams kainavo milijardą dolerių, o jo gotikinę katedrą menančiai formai apginti nuo nuolat šalį purtančių žemės drebėjimų sugalvota speciali brangi sistema. Likimo ironija – būtent šį tekstą skaitydamas lentelėje ant erdvaus apžvalgos aukšto sienos pajutau, kad grindys po kojomis išties juda. Aistė tuo metu žingsniavo link manęs, todėl neišsyk patikėjo: žemės drebėjimai vaikštant jaučiami mažiausiai.

Bet stichija ėmė šėlti vis labiau. Po kokių dešimties sekundžių dužo pirmosios prekės suvenyrų parduotuvėlėje, dunksėjo sunkios metalinės durys, kažkas traškėjo. Darbuotojai japoniškai šūkavo – mano nedidelės japonų kalbos žinios šių žodžių neapėmė, bet, matydami, kaip sėdasi ant žemės vietiniai, tą patį padarėme ir mes. Kad nepargriūtume.

Dangoraižiai statomi taip, kad nuo stichijos judėtų – pro langą kaip niekad matėsi, kaip smarkiai linguoja mūsiškis daugiaaukštis lyginant su aplinkiniais pastatais. Likome ramūs, bet nebuvo jauku: juk nežinojau, koks svyravimas yra normalus. Dauguma japonų reagavo panašiai, kaip lietuviai į stiprią audrą: visi pripratę, mokyklose mokomi, ką daryti. Užtat keli turistai (Tokijuje jie visuomet paskęsta vietinių jūroje) laikėsi skirtingai – ypač įsibaimino viena amerikietė. Nepadėjo jai nė dviejų japonų moksleivių bandymai aiškinti situaciją. Itin baisu buvo ir vienai japonei senutei, raminamai savo vaikų.

Virš didmiesčio – dūmų stulpas

Patalžęs šalį kelias minutes pirmasis smūgis baigėsi. Žmonės susispietė prie rytinių langų – už keliolikos kilometrų, kitapus upės, Odaibos rajone, rodės, kilo rimtas gaisras – virto juodų dūmų tumulai. Savivaldybės papėdėje, matėme, gyvenimas toliau virė, riedėjo automobiliai. Tačiau minios žmonių apačioje nusprendė palūkėti: būriavosi parkuose, atvirose vietose ir ramiai stovėjo. Mažesnė sužeidimų tikimybė dėl griuvimų ar kokių atsipalaidavusių apdailos detalių kritimo.

Žemės drebėjimas – net ir XXI a. mokslui nenuspėjama stichija. Nežinia, kiek bus požeminių smūgių, kokios jie galios. Antrasis smūgis, kaip vėliau sužinojome, buvo daug silpnesnis už pirmąjį, bet ir daug arčiau, todėl savijauta jo metu buvo panaši. Pernelyg baisu mums nebuvo – čia juk Japonija, o ne kokia Afrika, modernūs pastatai čia ištveria stipriausius smūgius. Amerikietė jautėsi kitaip: antrojo smūgio metu ji slėpėsi po iš kažin kur atvilktu suoleliu.

Kur trenkia žaibas gali matyti, o kur žemės drebėjimo epicentras niekad nežinai. Tad japonai sunerimę bandė susisiekti su giminaičiais ir draugais. Apkrautas mobiliojo ryšio tinklas nebeveikė.

Po pirmųjų smūgių laukė dar keli, jau silpnesni, primenantys bangų supimą laive. Viršutiniame aukšte praleidome apie valandą, juk liftai nebeveikė. Kai tapo akivaizdu, jog smūgiai silpnėja ir retėja, darbuotojai leido lipti žemyn siaurais laiptais. Mūsų tvarkinga vorelė vis prasilenkdavo su savivaldybės klerkais, o galiausiai praleidome televizijos žurnalistus, aukštyn nešančius sunkią kamerą – turbūt kopė imti interviu apie nelaimę iš aukščiausių Tokijo pareigūnų.

Katastrofa panikos nesukėlė

Vestibiulyje žmonių būrys tylėdami sekė televizijos transliaciją. Rytinė Japonijos salų pakrantė ekrane žibėjo raudonai ir geltonai. Aišku – cunamis. Ore tvyrojo įtampa. Lauke prie taksofonų rikiavosi eilės – bet niekam nė mintis nekilo niurzgėti ar prašyti užleisti į priekį. Visi kantriai laukė savo eilės.

Ta pati tvarka stebino ir kitur mums einant link Meidzi šventovės, kurios apylinkių žalias miškelis yra vienintelė išlikusi tokia erdvė tame rajone, kuriame žemės sklypas kainuoja daugybę milijonų. Štai policija uždarė vieną gatvės atkarpą – visi ramiai ėjo aplink. Masiškai sustojo traukiniai. Vienas – ant pervažos, tad skubiai atvykę pareigūnai rankomis pakėlę šlagbaumus praleido ir mus. Kiti vagonų sąstatai nurimo ant tūkstančių viadukų, kuriais geležinkelių linijos trečio ar penkto pastatų aukštų lygyje “skraido” per didmiestį.

Daugybės susisiekimo kompanijų (gyventojų tankumas čia šitoks didelis, kad pelninga skirtingoms privačioms bendrovėms turėti nuosavas geležinkelio linijas, keliaujančias daugmaž ta pačia kryptimi) tarnautojai su geltonomis vėliavėlėmis dabar jau vedė keleivius iki artimiausių nulipimo rampų. Net ir katastrofos akivaizdoje vos keletas kirto gatvę žibant raudonai šviesai. Jokių rimtesnių incidentų nekilo. Tokia Japonija šalis: riaušių, kokios siaubia JAV didmiesčius, Londoną ar Paryžių ir be rimtos priežasties, čia net įsivaizduoti būtų neįmanoma.

Tarp nesibaigiančių dangoraižių – ramus šventovės parkas

Meidzi šventovė – tikra ramybės oazė vidury sukrėsto didmiesčio. Baltai vilkintys sintoistų šventikai ją uždarinėjo, maldininkų nebuvo – dauguma per japonų tautinės religijos simbolį, didžiulius torii vartus, lėkusių gyventojų tiesiog kirto kampą, o ne bėgo melstis. Japonai labiau prietaringi, nei religingi, ir ritualus dažnai atlieka pagal skirtingus tikėjimus. Gimimus atžymi pas sintoistus, laidoja pas budistus. Iki Antrojo pasaulinio karo sintoizmas, paskutinis nenunykęs pagoniškas tikėjimas turtingojoje pasaulio dalyje, buvo valstybinė religija. Nors ir sumenkęs, šis įsitikinimas, kad bene visa kas yra ir kami (verčiama ir “dievai”, ir “dvasios”) – medeliai, akmenys, saulė, žaibas, vėjas, kalnai, mirusieji, paslaptingi žemių globėjai, vaisingumas ir begalė kitų daiktų, reiškinių ar mistinių figūrų – svarbus ir šiandien. Meidzi šventovė – bene pagrindinė, juk čia įšventovintas pats Imperatorius Meidzi su žmona. Kuklus medinis japoniškas nagare-zukuri stiliaus pastatas, iš naujo sukaltas po karo, 1958 m., nė iš tolo nepriminė Vatikano, Mekos ar didžiųjų budistinių stupų bei pagodų nežabotos didybės.

Japonijoje ir jaunimo subkultūros – savos

Pro šventovei dovanotų sakės statinių sieną išėjome į Haradžiuku rajoną. Jo garbei pavadinta ryškiaspalviai apsirengusių merginų subkultūra, bet toli gražu ne vien ši jaunimo grupė čia renkasi. Japonijoje ne tik kultūra, bet ir subkultūros savos – viso pasaulio menininkų rajonus “uzurpavusios” hipių, pankų ir gotų bangos ar jų priešai skinhedai į didžiausią pasaulio miestą mažai teįsiskverbė. Šias pogrindžio madas Tokijuje įveikė XVIII a. – XIX a. drabužiais vilkinčios lolitos, animacijos ir filmų herojais “tapę” kosplėjininkai, savųjų sunkvežimių išvaizdą prie žybsinčių robotų artinantys dekotoros, seksualiosios giaru… Haradžiuku rajonas – įvairiausių subkultūrų centras.

Vietos pavalgyti paieškos užsitęsė: pagrindinė gatvė, atrodė, sprogs nuo žmonių, prie restoranų bei kavinių eilės driekėsi net į lauką. Mat kone pusė jų buvo uždaryta: turbūt žemės drebėjimas išvartė baldus, sudaužė lėkštes… Bet pakako pasukti į dešinę, į šonines gatveles, pereiti kelias sankryžas, ir štai jau valgėme makaronus šeimyninėje kavinukėje prie vieno iš keturių ar penkių ten buvusių stalelių. Į vidų užeiti kvietė vitrinose sudėlioti plastikiniai patiekalai. Tokijo restoranų šeimininkai šiuos meno kūrinius(?) perka Kapabašio gatvėje, nusėtoje butaforinių maisto produktų krautuvėmis, o potencialiems valgytojams pakanka nukreipti į juos išmaniųjų telefonų kameras – ir štai ekranėlyje jie jau regi receptus.

Sutemo, siaurosios gatvės ištuštėjo. Kituose didmiesčiuose vaikštinėti būtų buvę nejauku, bet Tokijuje nusikalstamumo beveik nėra. Net atsargieji “Lonely Planet” kelionių vadovai drąsiai skelbia: “Net vienos moterys gali visiškai saugiai vaikščioti po Japonijos sostinę naktį”.

Minių Šibujoje baisūs žinių vaizdai nesustabdė

Po keliolikos minučių vėl įsiliejome į žmonių jūrą, plaukiančią Aojama gatve, jaunimo pamėgtame Šibujos rajone. Tikros spūstys, o prie perėjos viaduko susiformavusi eilutė. Dalis žmonių rankose nešėsi šalmus. Kelios gatvės atiduotos pėstiesiems. Pirmame daugiaaukščio aukšte įrengta degalinė – “pistoletai” kabo ant lubų, taip sutaupydami dar kelis kvadratinius metrus. Iš spalvingų japoniškų reklamų visur žvelgė paauglės mergaitės – vakariečius tai verčia jaustis nejaukiai, nes jų seksuali apranga ir flirto kupinos šypsenos primena pedofilijos skandalus. Dar viena vieta, kur Japonijos ir Vakarų kultūros prasilenkia.

Ieškojome tradicinio pačinko lošimo, kurio vienas centrų yra Šibuja – bet Rytiniame Šindzukuje žibėjusios ryškios jų reklamos čia jau buvo nunykusios. Užtat aptikome penkių aukštų žaidimų automatų saloną. Mūsuose tokie jau atgyvena – atrodo, kam jų reikia, kai kiekvienas turi namie kompiuterį, o norintieji – dar ir galingą PlayStation ar Xbox žaidimų konsolę. Monetas mėtančių ir kovojančių, šaudančių, plaukiančių, važinėjančių ar skraidančių regėtais ir neregėtais įrenginiais japonų kiekiai rodė, kad tokijiečių nuomonė – kita. Beje, Lietuvos kino teatrų laukimo salėse ar prekybos centrų vaikų erdvėse dar pasitaikantys žaidimų automatai – irgi iš Tekančios saulės šalies, tik kokių 10 – 15 metų senumo.

Tokijas pilnas milžiniškų reklaminių ekranų, dengiančių po kelis pastatų aukštus. Prieš išvykdami žiūrėjome dokumentinį filmą apie Japan Airlines skrydį 123, nulūžus uodegai sukusį paskutinius ratus didžiausio pasaulio miesto apylinkėse, ir stebėjomės: negi tikrai didieji Tokijo ekranai, kaip ten rodoma, gąsdina žmones transliuodami katastrofų vaizdus. “Negali būti, kam kelti paniką” – sakė Aistė. Dabar įsitikinome – yra būtent taip. Didysis Šibujos ekranas demonstravo pajūrio miestus liejančią cunamio bangą, per galingus garsiakalbius skambėjo žurnalisto komentarai ir interviu. Keli žmonės stovėjo ir stebėjo, o nepažįstamųjų minios plaukė pro šalį.

Pilnas buvo ir restoranas, kur vakarieniavome. Čia eilinį sykį nusistebėjau Tokijo saugumu: jauna mergina visiškai nebūgštaudama paliko rankinuką ant vienintelės laisvos kėdės prie klientų nusėsto ilgo stalo ir nusileido į pirmą aukštą užsisakyti maisto. Galutinai griuvo ir mitas, kad didmiesčiai – būtinai nesaugūs. Japonijos sostinėje nėra “blogų rajonų”, kaip piktžaizdės įsirėžusių į Europos ar Amerikos metropolius. Daug lemia imigracijos nebuvimas: juk Vakaruose daugiausiai vagia, plėšikauja, riaušes kelia įvairios mažumos.

Prieš atvykdama Japonijon, Aistė įsivaizdavo japonus tūžmingus ir žiaurius. Įtaką čia padarė žudynių, kraujo ir prievartos kupini filmai, kaip Judzio Makigučio “Siogūno sadizmas” (apie krikščionių persekiojimą Tokugavos eroje) – kuo jau kuo, o smurtu viešojoje erdvėje japonų niekas civilizuotame pasaulyje nelenkia. Bet neprireikė nė 24 valandų, kad Tekančios saulės šalį ji pamiltų. Būnant Tokijuje teiginys, esą žiaurūs filmai ar kompiuteriniai žaidimai skatina žmones baisiai elgtis, atrodo ne tik naivus, bet net idiotiškas. Per metus visoje Japonijoje įvyksta vos ~300 žmogžudysčių – panašiai, kaip Lietuvoje. Tik Lietuvoje gyvena 3 mln. žmonių, o Japonijoje – 127 mln…

Net pigiausiame viešbučio kambaryje – moderni technika

Manėme, kad teks pėdinti 12 kilometrų į Nihonbašį pėsčiomis, bet, mūsų laimei, Ginzos metro linija jau buvo atidaryta. Grūdėjai – baltai vilkintys metro darbuotojai, užtikrinantys, kad nė kvadratinis centimetras vagone neliktų laisvas, tačiau durys dar užsidarytų – mus įkišo į antrąjį traukinį. Kad ir kokie pilni būtų Vilniaus troleibusai, žmonės ten niekada šitaip nesusispaudžia, o atokiau nuo durelių galima net pajudėti. Tuo tarpu jei Tokijo metro piko valandomis būtų dar keliais žmonėmis pilnesnis – iškiltų pavojus dusti. Bet Japonijoje viskas – tvarkinga, ir grūdėjai, pagarbiai nusilenkiantys toms durelėms, kuriose keleiviai tinkamai susispaudė patys, dar nė vieno nepražudė. Metro (ir tik metro) stumdytis čia – mandagu, bet ribas japonai jaučia puikiai.

Trasa nebuvo pilnai paleista, o gal žmonių tiesiog per daug, nes traukinys stotelėse stovėdavo gerokai per ilgai. Priešpaskutinėje, Mitsukošimae, išlipome ir paskutinę kelio dalį nukulniavome per ištuštėjusį Nihonbašį, kur tūkstančiai baltų pardavimo automatų, konkuruojančių tarpusavy kainomis ir asortimentu, skaičiumi lenkė praeivius, į mažutėlį savo viešbučio kambarį, priskirtą tik Tokijuje aktualiai kategorijai: “Mažas dvivietis”. Skirtas dviems žmonėms, bet lova – ne dvigulė (didesnė tiesiog netilptų). Tai buvo pigiausias tarp per internetą užsakomų Tokijo kambarių, bet unitazas ten turėjo ne vieną apiplovimo funkciją, o televizoriaus raiška – Full HD (1920×1080). Tai buvo 2011 m., kai Lietuvoje toks dalykas buvo išvis mažai žinomas, o Japonijoje visi kanalai šitaip aiškiai rodė tuos pačius vaizdus: cunamis Sendajuje (jam teko nelaimė atsidurti arčiausiai epicentro) verčiasi per atramines sienas, Čiboje liepsnoja naftos verslovė. Drebėjimo stiprumas – 8.9 balo. Aukų – šimtai, bet tikrojo kovo 11 d. tragedijos masto japonai tą vakarą dar nežinojo. Tokijuje niekas nežuvo, tik dvidešimt žmonių sužalota įgriuvus stogui.

Savo elektroniniu laišku iš taip pat nedidelės registratūros pirmame aukšte, kur buvo internetas, nuraminome tėvus, kurie, iš mūsų negaudami žinių, jau buvo kreipęsi į Užsienio reikalų ministeriją Lietuvoje. Viešbučio kambarys karts nuo karto sulinguodavo…

 

Kovo 12 d.

---

Šeštadienio ryte – piko valandos

2011 m. kovo 12 d. rytą dešimtys tūkstančių tokijiečių atsibudo savo biuruose. Traukiniai į jų priemiesčius – tik juose, dešimtys kilometrų nuo darboviečių, namus įperka dauguma didžiausio miesto piliečių – kovo 11 d. nebevažiavo. Taksi vairuotojams pelnytis iš katastrofos pakeliant kainas nė mintis į galvą šovusi nebūtų – bet eilės prie jų punktų driekėsi kilometrinės.

Tad penktadienio vakaro pikas persikėlė į šeštadienio rytą. Stotelėje prie viešbučio įsigrūdome į trečiąjį traukinį, bet Ueno stotyje, kurioje išlipome, vaizdas dar baisesnis. Minia, tūkstantinė masė žmonių, nuo pat lauko iki perono prieangio, kur metro darbuotojai prilaikė grūsties bangas, įleisdami į laipinimo aikšteles tik tiek žmonių, kiek tilps į tris-keturis artimiausius traukinius, nes palei bėgius stumdynės galėtų tapti tragiškomis.

Prie paprasto Ueno parko su budistine šventykla bei sintoistinėmis šventovėmis aplankėme pačinko saloną, tankiai apstatytą dešimtim, gal šimtais automatų. Suki rankenėlę – krinta kamuoliukai. Jei pasiseka, atsimuša kur reikia ir gauni daugiau blizgančiųjų rutulių. Ekranėlyje vis keičiasi vaizdai. Gal todėl, kad nesupratome moterišku kompiuteriniu balsu beriamos japoniškos greitakalbės, mums nepasisekė: dešimties eurų vertės rutuliai į duobutę sukrito per kelias minutes. Salonas buvo pilnas maždaug trisdešimties – penkiasdešimties metų amžiaus žmonių, su užsidegimu pirkusių, bėrusių, sėmusių blizgiuosius, paskui mainiusių juos į prizus, o kažkur už kampo – prizus į pinigus.

Prizus į pinigus keičia Jakudza

Pačinko – keista tvirtovė prieš globalizacijos girnas. Kad ir kur būtų sukurta kas gero technologijų eroje, bemat išpopuliarėdavo visame pasaulyje. Ir azijiečiai, ir europiečiai, ir amerikiečiai iš DVD per televizorių žiūri Holivudo kiną. Bet štai pačinko Japonijoje – be galo populiarus, o kitapus jūrų – žinomas tik “vaponams” (wapanese – šitaip anglakalbėse šalyse vadinami Tekančios saulės šalį imituojantys žmonės). Net šioje kultūrų susiliejimo eroje japonai geba ne tik saugoti senąsias tradicijas, bet ir kurti naujus kultūrinius savitumus.

Lošimai iš pinigų Japonijoje – nelegalūs, todėl prizus į jenų šimtines ir tūkstantines keičia jakudzos. Vadinti šiuos žmones “japonų mafija” tas pats, kas Dalai Lamą “pakrikštyti” Tibeto popiežiumi. Priešingai nei Vakarų nusikaltėliai, jakudzos veikia viešai, turi štabus su iškabomis ir net leidžia laikraščius. Save jie kildina iš senovės miestelių sargybinių, gynusių skurdžias gyvenvietes nuo banditų (kaip garsiajame Akiros Kurosavos filme “Septyni samurajai”). Kaip ir visoje japonų visuomenėje Jakudzoje hierarchija tvirta: jei “tėvas” tylėdamas paduoda “sūnui” aštrų peilį, “sūnui” savo kaltę teks išpirkti nusipjaunant dalį kairės rankos mažojo pirštelio. Trys tokie samurajiški ritualai, vadinami jubizume, ir pirštų belieka devyni – tenka pereiti prie dešinės rankos.

Vogti jakudzoms draudžia garbė, o pelną jie gauna iš subtilesnio įstatymų pažeidinėjimo: pornografijos, suteneriavimo Kinijos tėvų ant “vieno vaiko politikos” aukuro paaukotoms mergaitėms, ginklų prekybos, bet užvis pelningiausias yra įmonių valdybų narių šantažas (jap. sokaja), grasinant apie juos paskelbti kompromituojančią informaciją akcininkų susirinkimų metu (japonams gėda – daug baisiau nei mums). Jei moki jakudzoms – neparankūs akcininkų susirinkimai gali ir visai žlugti, tatuiruotiems “smulkiesiems akcininkams” nepaliaujant šūkauti “banzai” ir šlovinti Imperatoriaus.

Japonai – pacifistiškiausia pasaulio tauta

Pašūkauti Jakudzos progos nepraleidžia ir šiaip: didmiesčių gatvėmis kartais rieda juodi mikroautobusai, ginkluoti galingais garsiakalbiais, karinių maršų fone rėkte rėkiančiais apie galių Valdovui grąžinimą, juk tarp Imperatoriaus protėvių – ir sintoistų saulės dievybė Amarecu. Jakudza ir 1000 Japonijos ujoku (nacionalistinių judėjimų) palaiko glaudų ryšį ir nepabūgsta stoti prieš likusią visuomenę, kuri Hirošimos siaubo akivaizdoje tapo tokia pacifistinė, kad daug japonų pasisako net prieš gynybą, jeigu šalį kas užpultų. “Japonija neturi armijos, Japonija turi tik Savigynos pajėgas” – išdidžiai skelbė gidė per ankstesnį mano vizitą į Tokiją, kalbėdama apie ketvirtį milijono kariškių, kurių finansavimas – septintas pagal dydį pasaulyje.

O šimtai Japonijos mokytojų atsisako gerbti himną bei vėliavą. Kad netektų giedoti VI a. po Kristaus sukurtų “Kimi ga jo” žodžių (seniausias ir trumpiausias himno tekstas pasaulyje), stebinančių japonišku kuklumu ir gilia mintimi, sugalvotas net alternatyvus tekstas: “Kiss me girl, you”. Rašytojas Jukijo Mišima, 1970 m. po nepavykusio karinio perversmo persirėžęs pilvą ir išsitraukęs rankomis sau žarnas (charakiri), o turtą užrašęs savo sekundanto, pagal tą patį paprotį nukirtusio jam, leisgyviui, galvą, būsimai teisminei gynybai, apsiverstų grabe, jei tik nebūtų kremuotas, kaip ir 99,81 proc. japonų.

Te valdysi tu

Tūkstantį kartų, aštuonis

Tūkstančius kartų

Kol akmenys uolomis

Samanotomis virs.

Janakos rajonas: paskutinis senojo Tokijo vaizdas

Ueno parkas iš visų pusių apsuptas pagrindinių muziejų: rytietiško ir vakarietiško meno, mokslo… Svarbiausias jų, nacionalinis muziejus, pastatytas tarpukariu, deja, po drebėjimo jis neveikė. Tad, padedami stebėtinai gerai angliškai mokėjusio vyro, nupėdinome į ūksmingas ir tuščias Janakos kapines netoliese. Ten – mediniais stulpeliais apkaišyti didžiuliai akmeniniai postamentai. Ant jų – kaimijo vardai, suteikti po mirties (kuo kilnesnis vardas, tuo daugiau pinigų paima jį sugalvoję budistų šventikai, o kainos vidurkis 2001 m. buvo 4 500 eurų). Štai imperatorius Hirohito Japonijoje vadinamas tik pomirtiniu vardu Šova, taip praminta ir visa jo valdymo era (1926 m. – 1985 m.).

Gretimas Janakos rajonas – paskutinis atspindys senojo pirklių ir amatininkų Šitamačio, ištvėręs visas katastrofas. Siaurose gatvelėse čia gyvena šimtai kačių, o tarp keliaaukščių namų spraudžiasi galybė šventyklėlių. Bet vos perėjome pėsčiųjų viaduką per žiedinę Jamanote geležinkelio liniją, tradiciškai laikomą Tokijo centro riba, ir vėl aikštę supo dangoraižiai.

Į Odaibos kurortą traukiniai dar nevežė

Iš čia nesėkmingai bandėme nukeliauti į poilsinį Odaibos rajoną gynybai supiltoje saloje, kur XIX a. patrankas seniai pakeitė futuristiniai daugiaaukščiai. Iki Tamačio traukinys mus nuvežė, bet vienbėgio geležinkelio Jurikamomės linijos stotys tebebuvo uždengtos masyviomis žaliuzėmis. Kaip ir kai kurios strėlės formos Šinkansenų linijos, šie savo storą bėgį apžergę vagonai be mašinistų dar tik buvo išbandomi po katastrofos.

Tebeuždarytas buvo ir pėsčiųjų kelias didžiuoju Vaivorykštės tiltu, nuo kurio turėjo atsiverti pasakiški vaizdai į Tokijo įlanką. Neturėdami automobilio kirsti vandens telkinio taip ir nesugebėjome. Tuščioje pauostėje tik įsitikinome, kad Japonijos sostinės stichija pasigailėjo – vandenyne tebeplūduriavo laiveliai, o pakrantėse stūksojo namai, nes cunamio jėga šios vietos, ačiū Dievui, nepasiekė.

Aplink daugiaaukštes elektronikos parduotuves renkasi “moksliukai”

Nepavykus pasiekti Odaibos nukeliavome Akihabaron. Kitapus aikštės nuo stoties čia pasitiko  devynaukštis prekybos centras, visas užleistas elektronikai. Daugybė pardavėjų šaukia apie jiems patikėtų prekių puikumą ir daug sykių lenkiasi visiems, parodžiusiems bent menkutį dėmesį.

XXI a. prekybos spindesiui atitaria niūrus dviaukštis turgelis po geležinkeliu. Čia rasi visko: ne tik nuvalkiotus televizorius ar žibintuvėlius, bet ir begalę šnipinėjimui skirtų kamerų ant tušinukų, akinių, rankinių laikrodžių ir, čia pat – prietaisus, aptinkančius visas tokias nusikaltėlių ar specialiųjų tarnybų “blakes”. Pastarieji, tiesa, dešimtkart brangesni. Tūkstančius eurų kainuojantys įrenginiai vis sudrebėdavo. Ne, nebe nauji požeminiai smūgiai: tiesiog viršuje pradundėdavo traukinys.

Pasaulio technologijų sostinės “elektroninė širdis” Akihabara – dar ir otaku subkultūros centras. Šie “moksliukai” jaunuoliai, pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų ir mangos, šokantys vota muzikos žvaigždutėms ir steigiantys anime įgarsinančių merginų fanklubus, čia ieško sau naujų žaisliukų. Užėjome ir į vieną mangos knygyną. Lentynos lūžo nuo komiksų, priskiriamų begalei žanrų (šoudžo, šounen, smut, džosei, mecha…), tarp jų – ir pornografinių.

Pieštinė pornografija, vakaruose pravardžiuojama “hentai“, pagarsėjusi dėl ten piešiamų merginų ir vaikinų itin jauno amžiaus bei keistų sekso būdų: pavyzdžiui, merginas prievartauja medžiai ar pabaisos. Beje, pačius lytinius organus japonai net žiauriausiuose hentai “uždengia”. Lygiai kaip suimtųjų antrankius, kai televizija rodo vesdinimus į teismą. Vakariečiai šypsosi – ką toks “užtapymas” keičia?

Kaip ten bebūtų, hentai yra senesnis menas, nei, pavyzdžiui, impresionizmas, nes legendinis dailininkas Hokusajus Kacušika savo “Žvejo žmonos sapną”, kuriame moterį seksualiai patenkina du aštuonkojai, sukūrė dar 1814 m., kai Klodas Monė, Sezanas ar Renuaras nė gimę nebuvo.

Ginzos rajonas – pasaulio prabangos sostinė

“Jei nežinočiau, kad Tokijuje centrų – daugybė, galvočiau, kad centras – čia” – pasakė Aistė, kai atvykome į Ginzą. Neįmanoma nupasakoti įspūdžio, sukeliamo ilgų ir tiesių į visas puses besidriekiančių gatvių, įrėmintų dangoraižiais, kurie iki pat horizonto išdabinti virtinėmis daugiaaukščių ryškių reklamų – reikia tai pamatyti. Kiekvienoje sankryžoje apsidairęs regi tą patį – vėl be galo ilgos gatvės, vėl gausybė šviesų… Per gatves galima eiti ne vien skersai, bet ir įstrižai: užsidegusi raudona šviesa vienu metu tarsi sustingdo automobilių srautus ir sankirtas užplūsta žmonių minios.

Prabangos Ginza, kurios žibančios vitrinos spindi nuo dešimtis tūkstančių kainuojančių Vertu telefonų, o bet kuri save gerbianti įmonė, nuo drabužių dizainerių iki Sony, turi nuosavą daugiaaukštį prekybos centrą, puikiai papildo ofisų Šindzukų, jaunimo Šibują ar naktinių klubų Ropongi. Japonijoje Bulgari juvelyrai gauna 26% visų pasaulinių pajamų, Gucci – 27%, Louis Vuitton – 30%, Baccarat – 35%, o Burberry – net 36%. Prekių ženklų titanams ši rinka svarbesnė nei JAV ar Europos šalių.

“Atsiprašome, bet valgyti turime tik arklieną”

Plačiuose prospektuose ir siauresnėse gatvelėse ieškojome, kur pavalgyti. Sunkiau, nei atrodo: juk restoranai ne pirmuose aukštuose, o reklamos – hiragana, katakana ir kandzi: trys rašto sistemos, kurias pakaitomis tuose pat sakiniuose vartoja japonai. Blaškėmės jų nesuprasdami. Kai pagaliau radome jaukią vietelę antrame aukšte, priėjęs padavėjas tarė: “Atsiprašome, bet turime tik arklieną”.

Ką jau padarysi – ketinome ten likti, dar klausinėdami, ar nėra kitų patiekalų, surašytų jų meniu. “Tk, tk, tk, tk, ar žinote, kas yra arkliai?” – pasiteiravo padavėjas, imituodamas žirgo šuoliavimą. Lyg to dar būtų negana, po keliasdešimties sekundžių jis atnešė mažą žaislinį kumeliuką (laikomą parodyti tokiems kaip mes?). Tuomet jau atsiprašę išėjome.

Pavalgėme stebėtinai tuščioje kavinėje už kelių kvartalų. Galbūt po katastrofos žmonės savaitgaliui išvyko būti su namiškiais.

Aptuštėję metro vagonai parvežė mus viešbutin. Didieji lauko ekranai vėl transliavo reklamas, bet televizijos – vis dar vien specialias laidas. Aukų jau – tūkstančiai. Jūros vandeniu bandyta atvėsinti Fukušimos atominę elektrinę, mat cunamis pažeidė aušinimo sistemą.

 

Kovo 13 d.

---

Teks grįžti į įprastinį gyvenimą…

Sekmadienį Tokijas jau buvo grįžęs į savas vėžes. Vėl atsidarė Starbucks kavinės, veikė visos geležinkelio linijos, jų tarpe ir Keisei, savo lėtesniuoju traukiniu vežusi mus į Naritos oro uostą. Vakar daugybė skrydžių buvo atšaukta – šiandien beveik visi vyko pagal grafiką ir tik vakarykščiai įstrigėliai, prigulę ant žemės, priminė, kad kažkas negerai. Viešbučio tarnautojas nepamelavo prasitaręs, kad į milžinišką oro uostą pakanka atvykti likus pusantros valandos iki skrydžio: japoniška sistema vėl veikė tobulai.

Taip baigėsi mūsų viešnagė didžiajame pasaulio mieste, o kartu ir medaus mėnesio kelionė. Japonai turi tokį terminą – Naritos skyrybos. Darboholikai, gyvenantys su tėvais ir jų siunčiami į pasimatymus (miai), paprastai pirmąsyk vienas kitą geriau pažįsta medaus mėnesio metu. Ne viena pora tuomet suvokia, kad jiems ne pakeliui – ir štai čia, supami lagaminais apsikrovusių žmonių, ką tik grįžusių iš komandiruočių, jie nusprendžia išsiskirti. Mums taip neatsitiko – nepaisant labai jau netradicinės povestuvinės kelionės. SAS Airbus A340-300 pakilo į Kopenhagą. Būtent Danijos sostinės oro uoste mes apskridome pasaulį – juk jo salėse laukėme skrydžio San Franciskan lygiai prieš 26 dienas.

 

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Guame po ilgų klajonių Ramiojo Vandenyno giluma vėl atsidūrėme Vakarų civilizacijoje. Su neoninėmis lempomis, dideliu oro uostu, greito maisto restoranais, milžiniškais viešbučiais…

Bet ore ten jau tvyrote tvyrojo Rytų dvelksmas. Tolimoji JAV kolonija Guamas gyvena iš Azijos turistų. Tuntai Tokijo madas sekančių jaunų japonų zujo nedidelių jo miestų gatvėmis, prekybos centrų ir oro uosto koridoriais, o japoniški užrašai beveik nustelbė angliškus.

Priešingai nei Havajuose, Guame nėra pasaulio stebuklų. Į Guamą, kaip į Kanarus ar Maljorką, milijonai keliautojų ten skrenda visų pirma dėl puikaus klimato ir šilto vandenyno. Juk visa tai – vos kelios valandos skrydžio nuo daugiamilijoninių didmiesčių smalkių ir tvankumos.

Kelios bent kiek įdomesnės Guamo vietovės smarkiai apvilktos turistine drobule. Prie sostinės Aganijos (Hagatnos) – Dviejų įsimylėjėlių uolos, nuo kurių esą Anapilin nušoko vietiniai Romeo ir Džuljeta. Gražiai sutvarkytos senųjų ispanų fortų liekanos ir latė akmenys, praeituose amžiuose laikydavę vietinės čamorų tautos namų stogus.

Neturėdami gamtos didybės ar istorinių paminklų guamiečiai kuria naujas pramogas. Aganijos akvariume ėjome stikliniu tuneliu, virš kurio plaukiojo rykliai, rajos ir gigantiški gruperiai. Vėliau už panašaus stiklo jau regėjome tikrą vandenyną. Ten įrengta Povandeninė observatorija: nusileidi žemyn palangiškį primenančio jūros tilto gale ir štai už lango matai žuveles bei… nardytojus.

Bet labiausiai iššaukiantis turizmo pramonės ir vietinės gamtos susidūrimas mums pasirodė Tafalofo kriokliai. Šiuos Guamui milžiniškus, bet pasauliniu mastu vidutiniškus upės sklenksčius apsupo keistas pramogų parkas – jame ir siaubo kambarys, ir pornografinės skulptūros, ir Budų atvaizdai, ir kopija olos, kurioje gyveno dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tebekariavęs japonų seržantas (link jos veža vaikiškas traukinukas)…

Pirmoji diena Guame, kai lankėme Aganijos apylinkes, buvo ir sunkiausia mano peršalime – per ašaras ne visada galėjau atsimerkti, o nosinaites šnarpščiau blokais. Tačiau Guamas turėjo normalią ligoninę, kur man išrašė batą tvirtu padu – juo minant nebebuvo pavojaus pakenkti kaulo tiesiam suaugimui. Tad kai antrąją dieną Guame apvažiavome salą, vėl galėjau vaikščioti negrįstais takeliais ir dar labiau džiaugtis kelione – deja, jau pasukusia į pabaigą…

Guamo istorija:
~4000 m. pr. Kr. – Iš Azijos į Guamą atvyksta pirmieji gyventojai, čamorų protėviai.
1521 m. – Guamą atranda Ferdinandas Magelanas. Ispanija pareiškia į jį pretenzijas (taip pat ir į kitas Marianų salas).
1668 m. – Kartu su kitomis Marianų salomis tampa ispanų Marianų salų kolonija, pavaldžia Naujosios Ispanijos kolonijai (dabartinė Meksika).
1817 m. – Marianų salų kolonija tampa pavaldžia kitai Ispanijos kolonijai – Filipinams.
1898 m. – JAV-Ispanijos karo metu salą užima JAV, ją tiesiogiai ima valdyti JAV laivynas.
1941 m. – Antrojo pasaulinio karo metu okupuoja Japonija. 1944 m. JAV susigrąžina salą.
1949 m. – Guamas tampa JAV teritorija (kolonija), nebepavaldžia kariškiams. Jo gyventojai netrukus gauna JAV pilietybę. Dar po dešimtmečio į salą pradedami įleisti turistai.

 

Kovo 8 d.

---

Grįžimas į civilizaciją

Viršum tupiančio į savo namų oro uostą “salų šoklio” sparno jau regėjau miesto šviesas. Seniai išsiilgtas civilizacijos spindesys po, rodos, begalinių Ramiojo vandenyno tolių. Guamas. Jungtinių Amerikos Valstijų kolonija prie Azijos krantų, arba, jei jau kalbėti visai oficialiai, neinkorporuota organizuota JAV teritorija (unincorporated organized territory).

Atogrąžų saloje pasitikęs oro uostas būtų kuklus pasauliniam didmiesčiui, bet mums tada atrodė milžiniškas. Su “rankovėmis” keleiviams, parduotuvėmis ir ilgais koridoriais. Su daugybe pasų tikrinimo punktų erdvioje salėje – o ne vienu menkučiu koridoriaus šone, kaip trijose pastarosiose mūsų “stotelėse”.

Mums stojus eilėn į terminalą ėmė plūsti jauni japonai. Daugybė jų vilkėjo ryškiais, madingais drabužiais – tik tos mados Tokijuje nuo Paryžiaus, Milano ar Niujorko skiriasi kaip diena ir naktis.

Oficiali kalba anglų, reklamos – japoniškos

Aistė paso tikrinimo laukė neramiai. San Francisko liūtys jos JAV vizos nuotraukoje buvo išplovusios pusę veido. Pareigūnas nusiuntė į atskirą kambarėlį, kur uždavė papildomų klausimų, bet po keliolikos minučių jau ėjome į erdvią atvykimo salę.

Iš autonuomos punkto paimtame turistiniame planelyje hiragana, katakana ir kandzi (trys japonų vartojamos rašto sistemos) aiškiai nusvėrė lotyniškas raides ir anglų kalbą. “Restaurant” – vienas žodis oficialia kalba, o greta galybė reklaminių hieroglifų.

Neįtikėtina žinant, kad vos du procentai iš 175 000 guamiečių – japonai. Užtat keturi iš penkių turistų čia atskrenda tais didžiuliais ir dažnais oro laineriais iš Tokijo, Osakos, Nagojos, Saporo, Fukuokos, Hirošimos, Sendajaus, Niigatos ar Nahos – kiekvienas didesnis Tekančios Saulės šalies miestas turi tiesioginį reisą į Guamą. O štai į už keliolikos valandų oro kelio per vandenyno bangas tūnančią dominiją skrydžių maža – net į Vašingtoną ar Niujorką tektų keliauti su persėdimais.

Sutvarkę formalumus jau riedėjome per lietaus skalbiamą Tamuningą – pagrindinį Guamo kurortą, kartu su kitais dviem miestais, Aganija (Hagatna) ir Tumonu, supantį dvi įlankas. Šalikelėse miegojo uždarytų greito maisto restoranų vitrinos, o centrinę Pale San Vitores gatvę tvieskė neonų šviesos. Vos kelias minutes tetruko kelionė iš A. B. Von Pato oro uosto iki didelio pakrantės viešbučio su baseinu ir visu kitu, be ko neįsivaizduojate “viskas įskaičiuota” tipo kurorto. Nemažame kambaryje vis šnarpšdamas nosį užmigau ir sapnuodamas laukiau, kol Jungtinių Valstijų žemę palies pirmieji ryto saulės spinduliai. “Kur prasideda Amerikos diena” – toks yra taiklus Guamo šūkis, nes kai ta pati septinta ryto pagaliau pasieks sostinę Vašingtoną, Tamuningą vėlei dengs dvidešimt pirmos valandos sutemos.

 

Kovo 9 d.

---

Guamo Romeo ir Džuljeta, ir kodinės spynos meilei pažymėti

Jei ieškotumėt Guamui analogų Europoje – tai būtų Kanarų salos. Nėra čia senųjų civilizacijų griuvėsių ar meistriško grožio gotikos bei baroko statinių, nėra ir gamtos didybės, kaip Havajuose. Keliautojus į šį JAV laivyno forpostą vilioja visuomet šiltas oras, nedaug vėsesnis vandenynas ir vos kelios valandos skrydžio nuo didmiesčio tvankumos.

Kaip ir Kanaruose, kiekviena menka įdomybė Guame pateikta tarsi pasaulinė retenybė, apsupta suvenyrų parduotuvėlių nesustojančioms turistų upėms aptarnauti. Tenerifėje šitų srovių “vanduo” – londoniečiai ar Reino-Rūro aglomeracijos gyventojai, o čia – japonai, su nedideliu korėjiečių prieskoniu. Likusi Azijos dalis švaistytis pinigais atostogoms tropikuose dar negali (arba ir patys gyvena amžinoje vasaroje).

Pirmoji iš susvarbintų Guamo lankytinų vietų mums buvo Dviejų Įsimylėjėlių taškas (Two Lovers Point), nuo kurio aukštos uolos į Tumono įlankos bangas, esą, nušoko legendinė pora (savaime suprantama, juos tokiai lemčiai pastūmėjo jų meilei priešgyniavę tėvai). Dabar uolėtą 122 metrų aukščio krantą karūnuoja grakšti apžvalgos aikštelė kur nebūtume patekę be tris dolerius kainavusio bilieto. Į seklią įlanką bei žydrą debesėliais nusagstytą dangų galima pažvelgti ir pro teleskopus (įmetus monetų). Dar ten – neaišku, ar kada gyvenusius Guamo Romeo ir Džuljetą atmenančios mozaikos. Bei jau labai tikrų porelių prikabinti japoniški įrašai apsilankymui čia pažymėti bei širdelių formos kodinės spynutės.

Įspūdingame jūrų muziejuje – ir jūros gėrybių restoranas

Palikę Įsimylėjėlų Tašką keliems kitiems įsimylėjėliams nuvykome į Underwater World jūrų muziejų. Vietoje mažų akvariumų čia – viena didžiulė vandens talpa, kurios dugne vinguriuoja stiklinis oro pilnas tunelis. Juo eidamas mačiau iš šonų ir virš galvos plevenančias rajas, smėlyje tarp koralų sustingusius ryklius, ir vis praplaukiančius gigantiškuosius gruperius, kurių per pusę tonos sveriantis beveik 3 metrų ilgio kūnas primena prabėgusius dinozaurų laikus – jas išvydus visai nekeista, kad šios milžinės minta ir rykliais.

Antrame aukšte – kiti baseinėliai, kur boluoja medūzos ar iš dugno “olų” galvas kaišioja morenos. Pirmosios Aistei itin patinka, o antrosios – itin šlykščios. Trečiame pastato aukšte esantis prabangus jūros gėrybių restoranas tikrai nesukeltų apetito gamtos mylėtojui.

Su specialiu batu vaikščioti tapo lengviau

Deja, tą trečiadienį manoji sloga visai įsismarkavo ir visus gražiuosius vaizdus regėjau pro tekančias ašaras bei nuolat aukštyn keliamas vienkartines nosinaites, kurių, jau panaudotų, buvo pilnos kišenės. Laimė, daug problemų tądien pavyko išspręsti. Ryte pirmąsyk aplankėme viešbučio rekomenduotą Daktaro kliniką. Priešingai nei gretimoje didžiojoje Memorialinėje ligoninėje, čia noriai priimami žmonės iš šalies – nors spartietiškas laukiamasis buvo pilnas, ilgai sėdėti neteko. Mane apžiūrėjo, pasvėrė, išmatavo (juk nežinojau savo matmenų pėdomis ir svarais). Davė baltą kaukę ant veido (Azijoje nemandagu sergant šitokių nedėvėti ir leisti į orą bacilas) ir liepė sugrįžti vakarop.

Antrąsyk į kliniką nuvykome jau po didžiojo akvariumo ir pietų. Peršvietė koją rentgeno spinduliais – kaulas nepasislinko, bet lūžis nelabai gražus. Dovanojo specialaus binto (mat vaistinėje buvo pasibaigęs), pardavė batą su nelanksčiu padu. Kelionėje jis itin pravertė, nes nebereikėjo stengtis statyti kojos atsargiai, galėjau ramiai žingsniuoti net ir per akmenis, kurių nelygus paviršius nebegrasė perskirti piršto lūžio vietoje. Už viską sumokėjom mažiau, negu tikėjomės, prisiklausę apie be galo brangią JAV sveikatos apsaugos sistemą.

Kadangi medicininiai reikalai neleido nutolti nuo šalies sostinės, tą dieną apžiūrėjome patį miestą, likusią Guamo dalį pasilikdami rytdienai.

Kuklios, bet tvarkingos Aganijos įžymybės

Pradėjome nuo senojo ispanų Aguedos forto griuvėsių ant kalvos prie sostinės Aganijos. Priešingai didžiajai Okeanijos daliai, kurią dar 1850 m. valdė įvairūs karaliukai, Guamas kolonizuotas dar XVII a., kai pro čia Ispanijos karaliaus vardu plaukė Ferdinandas Magelanas, netoliese, Filipinuose, gavęs galą, ir savo padėjėjui baskui Chuanui Sebastianui Elkanui bei jūreiviams palikęs garbę tapti pirmaisiais apkeliavusiais pasaulį žmonėmis.

Kaip ir visos Jungtinės Valstijos, Guamas daugiatautis, bet kas trečias tenykštis žmogus yra čamoras. Tai – dar viena Mikronezijos tautų, pasklidusi po ilgąjį Marianų salyną: Guamą ir šiauriau plytinčią kitą nutolusią JAV valdą – Šiaurės Marianus. Istorijos girnos pasigailėjo čamorų labiau nei havajiečių ir apie pusė jų (deja, dažniau vyresnieji nei jaunimas) tebekalba senąja savo kalba. Nebe visai tokia, kokią ją girdėjo Magelanas: tris amžius trukęs ispaniškasis periodas pakeitė net čamoriškus skaitvardžius: seniau jie skaičiuodavo gyvus ir negyvus, ilgus ir trumpus daiktus skirtingai, o dabar viskam sako “Unu”, “Dos”, “Tres”, “Kuåttro'”, “Singko'”…

Čamorų simbolis, besipuikuojantis Šiaurės Marianų herbe ir vėliavoje – latė akmuo (latte). Tiksliau – du akmenys: storas riedulys, uždėtas ant ilgo ir plonesnio. Senųjų Guamo “trobų” šiaudiniai stogai laikydavosi ant bent šešių šitokių akmeninių stulpų, mat sienų jos neturėdavo. Stogai, gindavę senovės čamorus nuo liūčių, nupuvo, o patvarūs latė akmenys liko riogsoti laukuose, panašiai, kaip Nan Madolas ar Velykų Salos moai sklulptūros, taip ryškiai primindami senąją civilizaciją, neatpažįstamai pakeistą vis naujų kolonizatorių ordų, kad net šių dienų archeologai Guamo priešistorėje išskiria “ikilatė”, “tradicinį ikilatė” (1 – 1000 m. po Kr.) ir “latė” (1000 – 1521 m.) periodus.

Aštuoni latė “stulpai” simboliškai perkelti į sostinę Aganiją ir stūkso Latė akmenų parke ispaniškojo forto papėdėje. Menkas parkelis vienintelis rodė čamorišką šio miesto prigimtį. Netolimoje aikštėje, kurios pavadinimas (Plaza de España) tebeprimena iki 1945 metų ją puošusius Ispanijos gubernatoriaus rūmus – balta katalikiška Dulce Nombre de María arkikatedra, priešais – paminklas Popiežiui Jonui Pauliui II. Guame katalikų – 85%. Jei JAV religija skaldo net tas pačias rasines grupes, tai čia ji vienija kardinaliai skirtingas. Kovo 9-oji buvo Pelenų trečiadienis, todėl daugybės žmonių – nuo klinikos darbuotojų iki sporto žinių vedėjo televizijos ekrane – kaktas dabino juodi kunigo ranka nubraižyti kryžiai.

Eidami arčiau vandenyno atsidūrėme čamorų turguje, garsiai šurmuliuojančiame kiekvieną trečiadienį. Skambėjo dainos, minios apsuptoje scenoje šoko merginų grupė. Aplinkui – prekybos nameliai ir pavieniai ant lauko stalų gėrybes išsidėstę prekeiviai. Tik, deja, daugiau nei čamoriškų dirbinių ten įprastinių suvenyrų bei kiniškų prekių. Nusipirkau daugiafunkcį “šveicarišką” peiliuką, mat jis tekainavo dolerį.

 

Kovo 10 d.

---

Turistai laukia žuvų, o už lango priplaukia… nardytojai

Saulėtą (ir vėl) kovo 10 dieną išsileidome į kelionę aplink 541 km² ploto (maždaug kaip Vilniaus miestas) salą. Piečiau sostinės jūros tiltu sujungta su krantu aplankėme Povandeninę observatoriją (Undersea observatory). Kartu su japonų mokyklinukų grupe sraigtiniais laiptais nulipusius į pastato “rūsį” 11 metrų gylyje už 24 panoraminių langų žiedo pasitiko žuvelių kolonijos, melsvi vandens toliai ir gelsvas smėlio dugnas. Kaip zoologijos sode – tik ne gyvūnėliai čia įkišti į akvariumą: tai žmonės užsidarę stikliniame narve, o žuvims priklauso visas vandenynas. Be to, stebėjimas čia abipusis: gretimose seklumose mokoma nardyti ir naujai iškepti narai itin mėgsta iš kitos vitrinų pusės pažvelgti į Observatorijos klientus. O patyrę plaukikai čia barsto maistą – kad žuvelės priplauktų arčiau žiūrovų.

Netolimi paplūdimiai mena Antrąjį pasaulinį karą, kai amerikiečių pajėgos 1945 m. sugrįžo į 1941 m. japonų okupuotą Guamą, tuomet pervadintą Omija Džima (Didžiosios Šventyklos Sala). Asane ir Agate likę menki skerdynių likučiai: kelios olos, vandenyno link nukreipti pabūklai. Viskas tvarkingame nacionaliniame parke su gražiais takeliais, paminklais. Ramiai ir visiškai vieni pasivaikščiojome tomis tykiomis pakrantėmis.

Fortų liekanos iš auksinės ispanų galeonų eros

Pietinė Guamo dalis – erdvūs tušti plotai, kur tarp kalvų pajūryje įsispraudę keli kaimai. Viena šitokių gyvenviečių – Umatakas. Čia 1521 m. išsilaipino Ferdinandas Magelanas. Išvydęs, kaip valtelėmis priplaukę čamorai siaubia jo laivą, legendinis keliautojas praminė Marianus Vagių salomis (Islas de Los Ladrones). Nepaisant negarbingo pirmojo kontakto su Europa, palei įlanką stovi nedidelis obeliskas ekspedicijos aplink pasaulį kapitonui.

Viršum įlankėlės dunkso ispaniškai tebevadinami Nuestra Señora de la Soledad forto griuvėsiai. Į vandenyną nukreipti patrankų vamzdžiai sužadino vaizduotę: štai čia prieš tris šimtus metų bangas skrosdavo didieji Ispanijos galeonai, gabendavę brangius krovinius tarp Meksikos ir Filipinų. Budrūs sargybiniai iš kuorų stebėdavo, kad joks korsaras nepasigvieštų Burbonų dinastijos nuosavybės. Guamas tada valdytas iš Mechiko, kurio barokinis senamiestis ir Vėliavos aikštė nuo šito forto ne ką arčiau, nei patys karalių rūmai Madride. Bet vandenynų prekybos eroje atstumas skaičiuotas ne kilometrais ir ne myliomis, o jūroje praleistomis savaitėmis. Meksikon, anapus Ramiojo vandenyno, didieji burlaiviai keliaudavo tiesiai, o į Seviliją ar kitus indėnų auksu finansuotus Ispanijos uostus tekdavo sukti aplink visą Afriką.

Paskui atėjo 1815 metai: Napoleonas palaužė jau gana trapią Ispanijos galybę, ir jos keturios vicekaralystės Amerikoje pasuko savais keliais, nepalikdamos Burbonams nė kolonijinio perlo – Naujosios Ispanijos, virtusios Meksika. Didžiausią planetos vandenyną raižantys galeonai liko tik praeities miražas, Umatako fortas nunyko. Dabar priešais – tik vandenys, tik gražus tiltas per upelį ir švento Dionizijaus bažnyčia.

JAV tapimas supervalstybe prasidėjo Guame

Guamas regėjo XVI a. galingiausios pasaulio Imperijos galutinį žlugimą ir kartu – pagrindinės XX a. supervalstybės iškilimą. 1898 metų birželio 20 d. JAV jūrų pėstininkų kurioziška invazija nė nesulaukė atsakomųjų šūvių: mažytis ispanų garnizonas manė, kad amerikiečiai patrankomis tik saliutuoja. Ispanijos galybė tada buvo jau tokia sutrūnijusi, kad paskutinę žinią savo valdiniams Guame karalystės valdžia buvo perdavusi tik balandį, kai joks karas dar nevyko.

Tą karštą vasaros dieną JAV prisijungė prie kolonijinių šalių. Iki tol ji tik pagal dar 1831 m. mirusio prezidento Džeimso Monro doktriną sergėjo Amerikos žemyną nuo Europos bandymų vėl jį pasiglemžti sau. Ir su ispanais 1898 m. kariauti ėmė dėl jų represijų prieš Kubos kovotojus už laisvę. Bet štai Guamas tapo pirmąja užjūrio kolonija, pirmąja gyvenama valda toliau to, ką valdyti buvo JAV “prigimtinis likimas” (Manifest destiny). Po metų Manilos mūšyje krito ispaniškieji Filipinai, dar po metų JAV prisijungė Havajus.

Naujai užimtas valdas stebėjusioje Salų tarnyboje dirbo ir kapitonas Džonas Peršingas. Kai po dviejų dešimtmečių, 1918 m., šio žmogaus vadovaujama JAV “ekspedicinė kariuomenė” Prancūzijos mūšių laukuose padėjo tašką Pirmajam pasauliniam karui, tai buvo tik Guamo įvykių tąsa. Iš grupelės buvusių kolonijų, nežinia kaip gebėjusių išsilaisvinti nuo Britanijos, iš pasaulio periferijos, JAV tada tapo vienu jo centrų, gebančių veikti bet kurioje pasaulio vietoje neprasčiau, nei patys britai.

Kriokliai, siaubo kambarys, japonų partizano ola – su vienu bilietu

Pietinė Guamo pakrantė – labiau čamoriška, šiek tiek primenanti likusią Mikronezijos dalį. Pietavome chaotiškame dešrainių “restorane” netoli varganai atrodančio kaimelio. Aišku po Čiuko viskas atrodė tvarkinga.

Palikome automobilį prie Talafofo krioklių, tarp besiganančios kiaulių šeimynėlės. Patys dviejų kaskadų kriokliai čia supami keisto pramogų parko. Į kainą įeina “skrydis” virš upės mažuose lynų keltuvo vagonėliuose. Apačioje ramiai pasivaikščiojome prie šniokščiančių vandenų.

Greta žemutinės kaskados aplankėme mažą muziejėlį, kurio eksponatai – ant rankų pirštų suskaičiuojamos freskos, kiekviena atspindinti skirtingą salos epochą.

Paskutiniosios sienos išdabintos įnirtingais Antrojo pasaulinio karo mūšiais sausumoje ir vandenyje. Paskui patys nukėblinome iki vietos, teoriškai atmenančios tą karą: olos, kurioje Šoičis Jokojus (Šoiči Jokoi), Antrojo pasaulinio karo japonų seržantas, gyveno iki pat 1972 m. Imperinės Japonijos kultūroje pasiduoti buvo nesuvokiamai negarbinga – geriau jau žūti kare ar bent pasidaryti galą sau. Šitaip negarbinga, kad Imperijai kapituliavus šimtai jos kareivių likę už fronto linijos tęsė konfliktą. Kas kovėsi tarsi partizanai, o kas tiesiog slapstėsi, manydami, kad Imperatoriaus Hirohito kalba, kurioje jis atsisakė savo dieviškumo – daugų daugiausia eilinė amerikiečių propaganda. Tokie atskalūnai svajonėse regėjo laiką, kai niekuomet kare nenugalėta Japonija atsities, frontas vėl pasistums į pietryčius, ir jų pagalbos labai reikės išsilaipinusiems desantininkams, kad virš Omija Džimos skambant “Kimigajo” melodijai vėl suplazdėtų tekančios saulės vėliava.

Tiesa, tikrąją seržanto slėptuvę jau seniai nuplovė taifūnas, o mes teaplankėme jos kopiją. Džiunglių tankmę, kurioje japoną tik po dvidešimt aštuonerių spartietiško gyvenimo, žolių valgymo ir primityvios medžioklės metų, aptiko vietos gyventojai, ten pakeitė takelis, greta jo – mažas traukinukas tiems, kas pavargtų žingsniuodami tuos kelis šimtus metrų.

Lynų vagonu, pakeliui stabtelėjusiu dėl dingusios elektros, grįžome į aukštutinę parko terasą. Nuo apžvalgos bokšto pasigėrėjome kalvotu peizažu ligi pat toliuose tyvuliuojančio vandenyno. Dar šalimais – siaubo kambarys su praeiviams iš garsiakalbių skambančiais žodžiais “Laikykite vaikus prie savęs, jie maži ir būtų puikus užkandis”.

Tarp gyvatvorių skulptūros demonstruoja Kamasutros pozas

Bet užvis labiausiai Tafalofe pribloškė meilės parkas: palei gyvatvorėmis įrėmintus takelius ten išrikiuotos baltos skulptūros. Tarsi kokios klasikinės romėnų ar graikų deivės – bet daug atviresnės. Vienur moteris gašliai išsiskėtusi, kitur atvaizduota tik apatinė jos dalis. Einame toliau – gipsinės figūros štai jau mylisi įvairiausiomis pozomis. Čia ir 69, ir du vyrai su viena moterimi, ir tai, ką europiečiai vadina iškrypimais.

Kai jau galvojau, kad viską matėme, priėjome paaugliškas fantazijas primenančius aparatus. Čia lankytojai suka specialią rankenėlę, o dvimatė metalinė vyro figūrėlė tuomet kiša savąjį organą į geležinę moterį. Greičiau suki – ir seksas greitesnis. Na ir pagaliau link išėjimo iš parko – du vienodi antropomorfiški šunys, galbūt japonų animacijos herojai. Jie nesimyli – likau nesupratęs, kaip jie čia susiję. O Aistė išvis nesuvokė, kas į tokią vietą gali eiti: juk nepilnamečiai bent oficialiai čia neįleidžiami (tiesa, prižiūrėtojai prie įėjimo nebudi).

Japonai su vakariečiais turbūt ir čia visai “pasiklydę vertime”. Juk net sintoistų šventyklose yra penių skulptūros, o kasmečiame “Plieninio falo festivalyje” (Kanamara macuri) religinė procesija per Kavasakio miestą Japonijoje neša didžiulę lyties organo imitaciją.

Smagiai pasijuokę grįžome automobilin. Tafalofo krioklių parkas – tikras Guamo veidrodis. Į vieną vietą čia gebėta suplakti tai, ką tesieja vienas vienintelis faktas: tai gali privilioti turistus. Bet per ten praleistas pusantros valandos lankytojų matėme vos keliolika…

Į JAV kariuomenę uoliausiai stoja neamerikiečiai

Jei išgirdus žodį “Amerika” prieš akis iškyla baltaodžių pilni miestai su getais, hiphopo ritmu gyvenamais juodaodžių – tuomet Guamas ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai – nebe Amerika. Europos kilmės žmonių čia – vos 7 procentai, Afrikos kilmės – nėra net vieno procento. Be silpną daugumą sudarančių čamorų saloje vyrauja filipiniečiai (26,3% gyventojų) – juk archipelagas anapus Filipinų jūros irgi buvo ispanų, amerikiečių, ir tik kai 1946 m. jis tapo nepriklausomu salų keliai išsiskyrė. Dar 11,3% guamiečių (ar jų tėvai, seneliai…) imigravę į šią turtingiausią Mikronezijos dalį iš kitų Ramiojo Vandenyno salų. Daug jų čia atvyksta studijuoti, mat Guamo universitetas, kurio triaukščius bendrabučius regėjome Mongilao miestelyje rytų pakrantėje – prestižiškiausias Mikronezijoje. Atmenant moksleivius iš gretimų salų it magnetas traukiančią Čiuko Xavier mokyklą – tai tikras Ramiojo Vandenyno Oksfordas, nūnai turintis 3000 studentų. Paskutinė didesnė Guamo bendruomenė – ne Filipinų kilmės azijiečiai (6,3%).

Kiti salos demografiniai rodikliai irgi neprimena šiuolaikinių Jungtinių Valstijų: štai viena moteris čia susilaukia vidutiniškai net keturių vaikų.

Nepaisant šitokių skirtumų, didesnė dalis Guamo vyrų pasišvenčia ginti Dėdę Semą JAV kariuomenėje nei bet kurios iš 50 valstijų piliečių. Visa šiaurinė salos dalis – ją aplankėme paskiausiai – išdalinta karo bazėms. Ir laivynas, ir oro pajėgos čia turi savas. Iš už debesų atsklindantis naikintuvų eskadrilių reaktyvinių variklių gausmas Guame nieko nestebina.

Iki XX a. vidurio dėl savo karinės reikšmės Guamas net buvo uždara teritorija – turizmas draustas. Ir šiandien tūkstančių karių aptarnavimas – antrasis pagal svarbą ekonomikos ramstis, tad vietos verslininkai įnirtingai stengiasi, kad kuo daugiau iš federalinio biudžeto valstybės gynėjams mokamų atlyginimų pasiliktų saloje. Prie vienų vartų į Anderseno oro pajėgų bazę pastatytas McDonald’s restoranas, prie kitų – Pizza Hut.

Įspūdingas Guamo kapines turistiniai bukletai užmiršę

Grįžę trimiestin išlipome prie Laisvės statulos kopijos. Aišku, mažytės, pastatytos skautų berniukų, žvelgiančios į vandenin besileidžiančią saulę ir ore dūzgiantį karinį sraigtasparnį atlapomis durimis. Visi monumentai ir paminklai Guame – mikroneziškai mažučiai (tai ne visada nuspėtum pagal didingus jų aprašymus turistams).

Bene vienintelis statinys, kuris įspūdingai atrodytų ir didmiestyje, buklete turistams kaip tik neaprašytas. Tai – Aganijos katalikų kapinės ties vakariniu išvažiavimu, netoli gubernatoriaus būstinės. Jų baltas kolumbariumų eiles, nuo gatvės pusės iščiustytas masyviomis šventųjų statulomis, klasicistinėmis kolonomis ir frontonais, išvydome dar ryte, ir negalėjome negrįžti aplankyti jau temstant.

 

Kovo 11 d.

---

Tolimoji JAV valda Guamas tęsė gyvenimą lėtu turistiniu ritmu. Pale San Vitores gatvėje žibėjo neoniniai hieroglifai. Japonės moksleivės turškėsi blausiai apšviestame viešbučio baseine. O mes, lydimi Irako kare galvas sudėjusių guamiečių žvilgsnių iš oro uoste iškabintų didžiulių memorialinių nuotraukų ir supami tų, kuriems trumpos atostogos, deja, jau baigėsi, po trumpo miego kulniavome į “Continental Airlines” lėktuvą Guamas-Tokijas. Dar valandėlė ir štai orlaivio važiuoklė jau paliko “Nenuskandinamojo Amerikos lėktuvnešio” (tokia Guamo pravardė) paviršių.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Čiuke praleistos trys dienos – neabejotinai nykiausios mūsų Medaus mėnesio akimirkos.

Purvinomis ir sklidinomis balų gatvėmis automobiliai čia juda ne ką greičiau už pėsčiuosius. Apie nusikalstamumą bei klestintį alkoholizmą trimituoja ir vietiniai, ir turistai.

Prieš 70 metų Čiukas buvo viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo japonų tvirtovių. Pagrindinėje Veno saloje aplankėme jų ryšių centrą – nūnai prabangiausią Mikronezijos mokyklą, kurios visi mokytojai – užsieniečiai, bet pamokos vyksta Lietuvos kaimo mokyklų lygio nesiekiančiose klasėse. Dar – nešvankiais grafičiais išrašinėtą švyturį, pabūklą oloje. Sumokėjome ne vieną dešimtį dolerių, kuriuos spėriai renka paveldo netausojantys jo šeimininkai.

Kitose salose yra daugiau nykstančio karo paveldo, bet minčių ten vykti teko atsisakyti – su anais žemvaldžiais susikalbėti net vietiniams nepavyksta.

Turtingus vakariečius į Čiuką traukia tai, kas po vandeniu. Ramūs didelės jo lagūnos vandenys slepia ištisą Antrojo pasaulinio karo japonų laivyną. Dugne taip pat rymo tankai, naikintuvai, boluoja kaukolės…

Bet man prie sulaužyto piršto prisidėjo stiprėjantis peršalimas, tad jau ir sausumoje laipioti nuo liūčių pažliugusiomis kalvomis buvo iššūkis. Reti skrydžiai lėmė, kad būtent Čiuke turėjome praleisti tris dienas. Daug ilsėjomės.

Dėl to sau skirto “Nardymo po nuskendusius laivus sostinės” titulo viešbučiai – ne pagal kokybę brangūs. Ten nėra baseinų ar sporto salių, o restoranai dirba tik tam tikromis dienos valandomis. Mūsiškiame pagrindinė pramoga (be nardymo) buvo videonuoma.

 

Kovo 5 d.

---

Skurdo, korupcijos ir nusikaltimų lagūna

Jei kas prasiveržia į platųjį internetą apie tolimąjį Čiuką tai – žinios apie skurdą ir nusikaltimus. Ir dar apie paskandintą japonų laivyną jo didelėje lagūnoje, it laimės žiburys viliojantį turtingus nardymo gerbėjus į šį Dievo pamirštą užkampį.

Paieškokite keliautojų forumuose informacijos apie tokius žiniasklaidos baubus kaip Iranas ir įsitikinsite, kad dauguma komentarų – teigiami. Išdrįsę ten nuvykti, jei tik nusiteikia tam tikriems nepatogumams, gauna begalę teigiamų įspūdžių, o terorizmo rizika daug menkesnė nei įsivaizduoja įpratusieji užsienio šalis regėti pro turistinių autobusų langus. Pats esu savarankiškai keliavęs ir toje pačioje Bašaro Al Asado tvirtos rankos gniaužiamoje Sirijoje, ir “religijų katile” Libane ar niekaip etninių skirtumų neperkopiančiame Kosove. Visur pasitikdavo turizmo nenugairintas įdomių vietų grožis, žmonių draugiškumas.

Apie Čiuką mūsiškė žiniasklaida nepraneša nei blogo, nei gero – per toli ir per menka ši rifų apsupta didžiulė lagūna su pabirusiomis keliasdešimčia gyvenamų salų. Bet internetas – pasaulinis.  Visų kaip vieno – nuo turistų iki Mikronezijos piliečių – pasisakymai ten tik blogi, geriausiu atveju neutralūs, kupini gailesčio ir teisinimų čiukiečiams. Štai vakarietis savanoris dirbęs žymioje Xavier mokykloje pasakojo, kaip Čiuko aukščiausiojo teismo pirmininkas organizavo teismo inscenizaciją, kurioje mokiniai galėjo pasijusti advokatais – esą net ir šiame vaikų žaidime nugalėtoją nulėmė korupcija. Mikroneziečiai šaukia apie kitas jų salas siaubiančius nusikaltėlius iš Čiuko.

Pirmasis įspūdis patvirtino internetinius skundus

Jeigu kas iš bendrakeleivių dar turėjo kažkokių iliuzijų, dulkėtas oro uostas ir purvu padengta aikštelė priešais jas vis labiau naikino. Važiuojant viešbučio mikroautobusu, keleiviams teko laikyti neužsidarančias duris. Tai – ne taip pavojinga, kaip atrodo: juk neįtikėtinai duobėtomis, purvu apneštomis Čiuko sostinės Veno gatvėmis jis riedėjo nė kiek ne greičiau, nei bėga žmogus. Jungtinių Valstijų finansuojamas pagrindinės gatvės dangos keitimas stringa.

“Truk Stop Hotel” laukė dar vienas nusivylimas. Paklausti apie galimybes aplankyti japonų karinius įtvirtinimus, nusėjusius šį kadaise puikiai įtvirtintą salyną, šio verslo šeimininkai tik šyptelėjo. “Čia – Mikronezija” – sakė (nors turbūt turėjo sakyti “Čia – Čiukas”, nes Ponpėjuje tvarkos daugiau). Viskas privatu, o savininkai kiekvieną kartą iš turistų reikalauja vis kitos pinigų sumos: dešimčių, kartais šimtų dolerių. Derybos trunka itin ilgai. Vien plaukimas į tas salas daug kainuotų, o ir šitiek sumokėję keliautojai, būna, lieka nieko nepešę. O Mikronezijos turistiniuose bukletuose jos pristatomos kaip įdomybės, apie kliūtis patekti nė žodeliu neužsimenama…

Dešimtys paskandintų japonų laivų – vienintelis Čiuko turtas

Visa Čiuko laimė, kad kai kūrėsi jų teisės sistema, vietiniai nė nesvajojo apie SCUBA nardymą ir niekaip neišsidalijo tų vandenyno dugno vietų, kurių joks atoslūgis neatidengia. Todėl visos japoniško “Perl Harboro” – JAV operacijos “Hailstone” – pasekmės viešos. Armada plieninių skenduolių, kur iškabos tebekaba ir net puodeliai stovi kur stovėję. Ką japonai 1941 m. pradėjo, amerikiečiai čia 1944 m. vasario 17 dieną pabaigė, pasiglemždami 45 laivus bei 270 lėktuvų, pražudydami per 2000 japonų karių – ne visi jie spėjo suvokti, kas vyksta, ir vos kelis iš pagrindinio Imperijos salyno atplukdytus naikintuvus spėjo paruošti skrydžiui. Dalis istorikų teigia, kad būtent tądien Čiuke nulemtas liūdnas Japonijos likimas Antrajame pasauliniame kare.

Deja, nuo manęs aną laivyną paslėpė lagūnos bangelės – sveikata neleido pasvajoti apie mokymąsi nardyti. Sekmadieniais parduotuvės uždarytos ir binto nusipirkti nebuvo kur – teko paaukoti marškinėlius, juos suplėšyti ir taip sutvarstyti sutinusį ir pajuodusį pirštą. Maža to, pradėjo kibti sloga ir viešnagei šioje “Ramiojo vandenyno kloakoje” slenkant tolyn jaučiausi vis blogiau.

Ne pagal jo spartietiškumą nepigiame viešbutyje praleidome tris dienas: šitame pasaulio krašte skrendi ne tada, kada nori, bet tada, kai skrenda lėktuvai. Tai buvo ramus laikas, kurį leidome viešbučio numeryje bei kiemelyje, tokiame skurdžiame Lietuvos standartais, bet šitokiame turtingame palyginus su už pastato sienos plytinčia purvo dykyne.

 

Kovo 6 d.

---

Prapliupus lietui gatvės virto ežerėliais

Vieną dieną užsirašėme į ekskursiją išklibusiu mikroautobusu po salą. Vienintelę kelionę, kurią viešbutis galėjo pasiūlyti, nes su Veno salos žemvaldžiais jie dar palaiko šiokį tokį ryšį. Sudaužytas mikroautobuso veidrodėlis rėkte rėkė, jog tik labai ribotą: kaip pasakojo vairuotojas Pis (vairuodamas vis darinėjęs dureles, kad nusispjautų), mašiną apdaužė kelią pastoję švyturio, kurį turėjome lankyti ekskursijos metu, savininkai, mat už turistų apsilankymą buvo sumokėta tik vienam šeimininkų, o yra dar du.

Lietus gatves buvo pavertęs upėmis ir ežerais – kanalizacija, Europoje išrasta dar senovės romėnų, čiukiečiams mažai žinoma, o ir ten, kur ji įrengta, nuolat užsikemša ir dvokia (net mokyklos kartais dėl to uždaromos). Šalikelėse bolavo dar daugiau metalo laužu virtusių mašinų nei kitur Mikronezijoje, ir net ištisa tokiom pat atliekom tapusi degalinė.

Pirmoji lankytina vieta, į kurią mus atvežė – Xavier vidurinę mokykla, įrengta tarp bunkeriškų baltų buvusio japonų karo ryšių centro sienų. Liūties pabaigos laukėme tamsioje sporto salėje, kur ant apsilaupiusių sienų kabojo vienišas krepšinio lankas nuplyšusiu tinkleliu. Bet ne, tai ne ta mokykla, kurion žygiuoja eilinių čiukiečių vaikai. Xavier katalikiška mokykla-internatas – itin prestižinė, čia savo atžalas siunčia visos Mikronezijos ir net Maršalo salų turtingieji. Bet užsieniečiai mokytojai angliškas pamokas veda atokių Lietuvos kaimų pradines mokymo įstaigas primenančiose klasėse. Turistams parodoma freska “Karas rojuje” (“War in paradise”) ir vaizdas iš balkono į kalvos viršūnėje tarp medžių stūksantį japonų švyturį (“Čiukas”, beje, reiškia “Kalnas”).

Žemvaldžiai pinigus renka, bet paveldo netausoja

Į tą statinį, tą prakeiktąją 1944 m. vasario naktį rodžiusį kelią visiems japonų krovininiams ir kariniams laivams artyn būsimo jų negilaus kapo, ir nuvažiavome. Jei taip galima pasakyti, mat vairuotojas automobilį paliko pakalnėje, o toliau kopėme šlapiu, vos pramintu takeliu per džiungles. Sunku buvo – ne tiek skausmas kliudė, kiek baimė pakeisti piršto kaulo padėtį, dėl ko kelionės pabaiga būtų pasunkėjusi. Laimė, padėjo vairuotojas.

Pusiaukelėje stovinčioje troboje susimokėjome dvidešimt dolerių, dar išvydome bunkerį ir seną patranką. Pats švyturys labai apleistas, aprašinėtas nešvankiais užrašais – turbūt tų tuntų vaikų, laipiojusių šlaitu aplink mus. Bet vaizdas iš viršaus – nuostabus, regėjome artėjančią nuają tropinę liūtį (to pliaupimo ribos buvo be galo ryškios), o paskui pirmame švyturio aukšte laukėme jos pabaigos.

Aplankėme ir dar vieną panašiai apleistą vietą, kurios savininkui labiausiai rūpėjo susirinkti dolerius – japonų pabūklą, besiilsintį ant surūdijusių statinių oloje, anais laikais slėpusioje Tekančios Saulės šalies karius. Beje, prieš ekskursiją, už kurią viešbučiui sumokėta atskirai, niekas neįspėjo, kiek dar papildomai reikės mokėti už įdomybių lankymą jų savininkams.

Čiuko turizmo pramonės kainos panašios į Havajų, o kokybė prastesnė, nei dauguma keliauti mėgstančių Lietuvos žmonių galėtų įsivaizduoti. Ak, tas keistasis išteklius, tie žuvę laivai lagūnoje, dviejų štai jau prieš 70 metų besigalynėjusių imperijų palikimas, iš kurio didybės dabar neįdėdami jokių pastangų pinigus kraunasi vietos žemvaldžiai. Kraunasi ir, deja, dažnai čia pat prageria – ir doleriai vėl iškeliauja užsienin, o alkoholizmas dar labiau karaliauja lagūnoje.

O kadaise Čiuke gyveno daugiausiai japonai…

Nežinia koks dabar būtų šitas salynas, jei istorijos vingiai būtų kitaip pasisukę ir vietoje keturių baltų žvaigždžių vandenyno mėlio fone virš jo plazdėtų vėliava su raudona saule baltame fone – “hinomaru”. Japonijos kolonizacijos čia būta tokios intensyvios, kad per keliolika metų japonai skaičiumi Čiuke buvo pralenkę čiukiečius. Sunku įsivaizduoti, kaip tuomet čia viskas atrodė, turbūt buvo daug tvarkingiau. Bet štai Imperiją sudraskė karas ir jos valdiniams teko grįžti tris tūkstančius kilometrų į vakarus (žvelgiant iš Okeanijos salynų, Japonija yra vakarai, o Amerika – rytai).

Be rūdijančių pabūklų ir trūnijančių bunkerių japonus Čiuke dar atmena už žmogų žemesnis paminklėlis pakrantėje, prie kurio mikroautobusas stabtelėjo važiuodamas link viešbučio. Jis neįsivaizduojamą galybę kartų menkesnis už panašų skaičių gyvybių pasiglemžusio tikrojo Perl Harboro memorialus. Havajai – JAV, vienas civilizacijos centrų, o Čiukas – gilus jos užkampis.

Tiesa, Okeanijos kultūros ir šiaip neteko neįtikėtinos daugybės žemių: ne tik Havajai šiais laikais – grynos JAV su egzotikos prieskoniu, bet ir didžiausiose Naujosios Zelandijos salose maorius pakeitė anglų palikuonys, Naujojoje Kaledonijoje ar Taityje gausu išeivių iš Prancūzijos, Fidžyje pusė žmonių – indai, o Taivane, kurio stačius uolėtus krantus prieš du tūkstantmečius paliko Okeanijos tautų protėviai, dabar – beveik vien kiniški veidai. Todėl tikriausiai džiugu, kad Mikronezija pilnai grąžinta patiems mikroneziečiams.

 

Kovo 7 d.

---

Kaip pėsčiomis po Veną vaikščiojome

Pirmadienį ekskursiją pėsčiomis sau suorganizavome patys. Aistė nejaukiai jautėsi, matydama į savo krepšelį įbestus aplinkinių žvilgsnius. O gal jie tiesiog mintyse juokėsi iš mano šlubčiojimo. Aplankėme dvokiančią parduotuvę, kur pirmąjį paimtą sulčių buteliuką teko nešti atgal lentynon kai išvydome, jog galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs. Dar – kinų restoraną: stebėtinai padorų, su vaizdu į mažytį uostą. Ilgųjų katerių ten plaukiojo dar daugiau, nei Madžūre ar Ponpėjuje, nes juk Čiukas yra ne viena didelė sala, apsupta salelių, o kelių didesnių salų grupė. Beje, po didelių liūčių veikiausiai kiekvienas namas tampa savotiška sala, juk štai ir dabar, praėjus jau nemažai laiko po paskutinio lietaus, gatvėmis buvo sunku žingsniuoti dėl milžiniškų purvino vandens sklidinų duobių. Apie šaligatvius, aišku, nėra ko nė svajoti.

 

Kovo 8 d.

---

Sugedus lėktuvui sėdėjome prie pakilimo tako

Antradienio rytą turėjome palikti Čiuką – Aistė šio momento nekantriai laukė. Bet koją pakišo lėktuvo gedimas ir amerikiečių įgulos pareigingumas. Jau sulipusiems į “salų šoklį” pilotas pranešė, kad sugedo indikatorius, rodantis, ar išsiskleidę užsparniai. Skristi galima – bet nesaugu, juk jei užsparniai leidžiantis neišsiskleis, pilotas to nesužinos. “Gal šiame oro uoste bus reikiama detalė” – tarė lakūnas, o mes tik šyptelėjome. Aišku, atsarginių dalių Čiuke nebuvo ir keleiviai vėl išlipo – dar 7 valandoms, kol “Continental Micronesia” suorganizavo naują lėktuvą ir atskraidino jį iš savo bazės Guame.

Čiuko oro uoste nėra nė vienos parduotuvės, prekeivio ar net gėrimo automato, todėl čia aviakompanijų pareiga rūpintis atidėto reiso keleiviais turi ne tik piniginę, bet ir tiesioginę prasmę: jei ne iš lėktuvo suneštos skardinės, būtų tekę kęsti troškulį. Čiukietė darbuotoja be jokio vakarietiško subtilumo apramino dėl atidėjimo sunerimusius į skurdų oro uosto pastatą grąžintus keleivius: “Ką, jūs norite, kad lėktuvas sudužtų?”.

Skaitėme knygas ir ėjome į lauką – saugumo reikalavimai Čiuke nėra perdėti ir iki jau sutemus danguje tarp žvaigdžių sužibo mūsų pasiimti atskriejančio orlaivio navigacinės lempos, galėjome vaikščioti net po lėktuvų aikštelę (joje, aišku, tebestovėjo vienintelis mūsiškis sugedęs Boeing’as). Kiti keleiviai susėdo ant žolės. Vieną grupelę sudarė kostiumuoti mormonų misionieriai – gal penkiolika. Tikriausiai jie grįžinėjo iš misijų, kuriose kiekvienam mormonų vyrui rekomenduojama tarnauti porą metų. Vaikšto misionieriai poromis po du, už tūkstančių kilometrų nuo gimtųjų miestelių, esančių kur nors Jutoje ar Aidache, ir pasakoja aplinkiniams apie savo tikėjimą, apie pranašą Mormoną ir Džozefą Smitą, esą atradusį senuosius Mormono raštus. Ir į Lietuvą misionieriai keliauja, bet mūsuose jų  labai mažai lyginant su Okeanija. Dar prieš gerą savaitę Polinezijos kultūros centre Aistė gailėjosi ten triūsiančių mormonų studentų – o dabar jau sakė, kad tikrai daugybę kartų geriau išvažiuoti į Laję nei vargti čia.

Džozefo Smito ir Brihamo Jango pasekėjai puikia proga aiškinti apie mėlynosios Mormono knygos sąsajas su Biblija pabėgti kur neturintiems keleiviams nepasinaudojo – šnekučiavosi tik tarpusavy. Galiausiai mėnesienos šviesoje spindėjusios geltonos gaisrinės, parūpintos JAV Federalinės aviacijos administracijos lėšomis, išlydėjo “Continental Micronesia” orlaivį su mumis viduje atgal į Guamą.

Kaip Čiuko parlamentas sudegė

Balandžio 30 d., praėjus porai mėnesių nuo mūsų grįžimo į Lietuvą, supleškėjo Čiuko parlamentas. Vienintelė vaizdo medžiaga internete yra įkelta į Youtube svetainę – ugnies šėlsmą filmavęs čiukietis įgarsino džiaugsmingais muzikiniais ritmais. Informatyvesnis Ponpėjaus laikraščio “Kaselehlie Press” straipsnis, parašytas gegužės 9 d., o pasaulinio tinklo platybes išvydęs tik birželio 1-ąją, pasakoja, kad čiukiečiai, užuot padėję gesinti, plėšė pastato kondicionierius ir nešė į metalo laužą. Ta atliekų aikštelė uždaryta savaitei – bet ne dėl šios, o dėl kitos bylos tyrimo – rašo laikraštis. Be to, vos prieš dvejus metus Čiuke pastatyti nauji “tada gražūs” parlamento rūmai, kurie taip ir liko trūnyti, nes iki jų neveda joks įmanomas pravažiuoti kelias. Straipsnio rašymo metu ten buvo išdaužyti langai, išlaužytos durys, o kambariai čiukiečiams atstojo tualetus. Gaisrinių automobilių saloje irgi nėra, tad gesinimo darbams pasiskolintos geltonosios oro uosto gaisrinės strigo dėl didžiulio savo aukščio.

Atrodo, šioje Ramiojo vandenyno “žlugusioje saloje” į gera niekas greit nepasikeis. Nesvarbu, ar žuvis pūva nuo galvos, ar nuo uodegos, nes čiukietiško rifų ryklio vienodai supuvusios ir ta, ir ana.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Pirmąsyk apie Ponpėją (dar vadinamą Ponape) sužinojau paauglystėje, perskaitęs apie Nan Madolą. Tie milžiniški senoviniai griuvėsiai ant 92 dirbtinių salų tikrai nuostabūs, o dar labiau – paslaptingi. Deja, laimės man jie neatnešė, nes į jų masyvius akmenis susilaužiau kojos pirštą.

Šis incidentas kiek pakoregavo planus ir užuot išvydę salos krioklius susipažinome su vietine ligonine. Jos darbuotojai įspėjo – Nan Madolas apsėstas piktųjų dvasių ir ten geriau jau būčiau nėjęs. Mano nelaimė jiems tik sustiprino šį tikėjimą…

Kad ir ką vietiniai galvoja apie savo protėvių sostinės griuvėsius, ją aplankyti leidžia. Bet idant galėtum nubristi į pirmąją salą, privalai sumokėti trims žemvaldžiams. Juk ir pats Nan Madolas, ir prie jo vedantys takeliai – privatūs.

Turizmas Ponpėjoje tebėra įstrigęs tarpukario keliautojų-atradėjų, kaip mūsiškis Matas Šalčius, eroje. Rodyklių beveik nėra, žemėlapiai netikslūs, o vietiniai dar neišmokę elgtis su užsieniečiais. Takelio ant Sokeh uolos, pasitinkančios kiekvieną besileidžiantį lėktuvą, net su aplinkinių namelių gyventojų pagalba rasti nepavyko.

Užtat aplankėme Mikronezijos sostinę Palikyrą, stūksančią džiunglėse – vos kelių dešimtmečių senumo vienaaukščius valdžios pastatus jau smarkiai apėdė drėgmė.

Dar niūresnį vaizdą regėjome nuplaukę į Lengerio salą, kur kadaise šurmuliavo japonų karinė oro bazė. Dabar ten iš betono liekanų kyšo didžiuliai džiunglių medžiai ir niekaip nebepasakytum, iš kur anuomet kildavo lėktuvai. Ne ką mažiau įdomu nei išvysti šį gamtos triumfą buvo suvokti, kad Lengeris tebėra gyvenamas…

 

Kovo 3 d.

---

Mikronezijai pelną neša… jos nepriklausomybė

Pro lėktuvo iliuminatorių žaliasis Ponpėja atrodė įspūdingai didelė. Apaugę kalnai ir stačioji Sokeh uola, pasitinkanti keliautojus – viskas šitaip masyvu palyginus su išsirangiusiomis koralinėmis Maršalo salelėmis, plytinčiomis kelių Europų dydžio vandenyno platybėse ryčiau.

Ir Ponpėjos tarptautinis oro uostas tapo atgaiva akims po Maršalo salų Amata Kabua aerodromo. Kuklus, tačiau suremontuotas, naujai nudažytas, apynaujais bagažo vėžimėliais ir net turizmo informacija, kur dalinami salos planai (spalvoti!) bei parduodama plona knygelė su lankytinų vietų nuotraukomis ir aprašymais. Tik geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad prie beveik visko ten – nuo keleivių registravimo punktų iki minėtų vežimėlių, ir net iki laikrodžio, kabančio išvykimo salėje – mažomis raidelėmis kažkas parašyta. “Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios parama”, “Japonijos dovana”, “Kinijos pagalba” – štai tų užrašų esmė.

Suverenitetas – didžiausias tokių šalių, kaip Mikronezijos Federacija, ekonominis turtas. Tai – vos 107 000 gyventojų turintis kraštas, kurio viena keturių valstijų yra Ponpėja. Suverenitetas leidžia pardavinėti pašto ženklus filatelistams ir prekiauti interneto domenų vardais (Mikronezijos interneto plėtinys .fm itin populiarus tarp radijo svetainių, o į pietus plytinčios Tuvalu .tv – tarp televizijų). Suverenitetas – tai ir galimybė teikti diplomatinį pripažinimą, teisė balsuoti Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Okeanijos valstybės geopolitikoje nedalyvautų, užtat šitie balsai labai svarbūs didiesiems pasaulinio politikos teatro aktoriams. Štai todėl Kinijos Liaudies Respublika ir Kinijos Respublika (Taivanas) dosniai dalija savo paramą šitoms atokioms saloms ir atolams – abi šalys siekia būti pripažintos vienintele teisėta visos Kinijos valdžia. Mikronezija pripažįsta komunistinę Liaudies Respubliką, o kaimyninės Maršalo Salos – Taivaną.

Nepamiršta Okeanijos nė Rusija, sugebėjusi “įtikinti” net dvi regiono šalis (Nauru bei Vanuatu) pripažinti Abchazijos bei Pietų Osetijos nepriklausomybę nuo Gruzijos (tiesa, Vanuatu po kelių mėnesių savąjį pripažinimą atšaukė). Nesnaudžia ir JAV: pačiais kontraversiškiausiais Artimųjų Rytų politikos klausimais vos trys valstybės JT generalinėje asamblėjoje balsuoja taip, kaip Amerika: tai Izraelis, Mikronezija bei Maršalo salos.

Viešbučio nameliai – virš džiunglių

Viešbučio mikroautobusas, kaip ir kiekvieną iš tų šešių savaitės dienų, kai salon atskrenda lėktuvas – surinko turistus. Vežė per salos sostinę Koloniją, paskui kaip visa “Sodų sala” žaliu pajūriu (Ponpėja – viena drėgniausių vietų pasaulyje ir mums ten viešint ne kartą pliaupė). Vykome į “The Village” viešbutį – ant polių suręstų palaikių pastatėlių kaimelį, kur vietoje kondicionierių ant lubų sukasi dideli ventiliatoriai, o vietoje langų – tinkleliai, neužkirtę kelio vidun ne tik mašalams, tačiau net ir driežiukams. Daug ką atpirko nuostabus vaizdas nuo kalno į vandenyną bei į Ponpėją apsupusias mažesnes saleles.

Viešbučio savininkai – kaip čia įprasta, baltaožių imigrantų šeimyna – padovanoję medaus mėnesio proga šampano butelį sujungė mus su autonuomos kompanija ir už kokio pusvalandžio greta mūsų prie tolimiausiame mediniame paviljone, aukštai kybančiame virš šlaito, stovinčio staliuko, jau sėdėjo šios firmos darbuotoja. “Nežymėsime esamų apdaužymų” – sakė ji – “ir nieko tokio, jeigu ir jūs apdaužysite automobilį, visi čia apdaužo”.

Didi Sokeho uola, kur japonų kariai nesulaukė amerikiečių

“Ratuoti galėsime viską apžiūrėti” – naivokai galvojome. Apsipirkę parduotuvėlėje pravažiavome Koloniją ir nuvykome prie žymiosios Sokeh uolos. Pasak spalvingosios knygelės turistams į jos viršūnę turėtų vesti takas, greta kurio išlikusios japonų bunkerių liekanos. Antrojo pasaulinio karo metais apie 8000 japonų karių ten laukė JAV invazijos – tačiau amerikiečiai nutarė Ponpėją bombarduoti tik iš oro. Sala perimta tik po 1945 m. rugpjūčio 15 d., kai begalės pralaimėjimų ir dviejų atominių bombų išvargintas Imperatorius kreipėsi į žmones fonografu įrašytu savo „bangakmenio balsu“ senovine rūmų kalba pranešdamas, kad „laikas ir likimas“ verčia „ištverti kas neištveriama“ – taip Japonija kapituliavo.

Deja, netrukome įsitikinti kad ta gražioji knygutė ir tebuvo vienintelis dalykas, skiriantis turizmo lygį Ponpėjoje nuo gretimų salų. Paaiškėjo, kad ten ne tik nėra rodyklių, bet žemėlapis netikslus. Net paklausus vietinių sunku buvo suprasti, kurgi tas takelis link uolos. Nuo kelio Sokeho pusiasalio gilumon vedančių takelių – daug, bet visi jie – panašūs į bet kuriuos žmonių pramintus takelius, vedančius nuo vienos gryčios prie kitos.

Oro uostą „prarijo“ drėgnasis miškas

Pasisukinėję gretimame žvyrkelyje ir pasižvalgę į uolą iš apačios, nutarėme verčiau plaukti į Lengerio salą – vieną tų, kurios supa Ponpėją. Ten buvo japonų karinė oro bazė, pokariu ligi pat 1970 m. veikusi ir kaip civilinis salos aerouostas. Pasak netiksliosios knygelės turistams ten galima už vieną dolerį nuvykti vandens taksi iš turgaus prieplaukos. Nuvykus į vietą, kur neva turėtų švartuotis šie samdomi laiveliai, laukė eilinis netikėtumas: sėdi daug vyrų ir apie jokią galimybę plaukti nežino – kam reikia, tie patys turi valtis arba pažįsta, kas jas turi. Patarė keliauti į gretimą prieplauką – bet ir čia nieko panašaus neradome.

Mikroneziečiai – turbūt vieni mažiausiai verslių žmonių pasaulyje. Arabų kraštuose vietiniai įkyriai lenda prie turistų siūlydamiesi būti gidais, vertėjais, ar nuvesti į savo giminaičio, draugo parduotuvę. Amerikoje emocijų mažiau: bet sienos apkaišytos reklamomis, bukletais, telefonų numeriais, interneto adresais ir niekada neliksi nežinodamas, kaip kur nors nuvykti. Japonijoje, kaip įsitikinome vėliau, santykiai su turistais grįsti ne ekonomine nauda, bet paslaugumu – tavimi ten visada bus pasirūpinta ir visai nesvarbu, esi turtingas ar stokoji lėšų.

O štai Kolonijos prieplaukoje regėjome tokį vaizdą: daug gulinčių žmonių, kramtančių betelį, plūduriuoja jų valtys. Paklausėme vieno jų – tokio apkūnaus vyro, Aistės pasišlykštėjimui spjaudžiusio raudonai nusidažiusias seiles – kaip nuplaukti į Lengerį. Kelis kartus jis siūlė pakalbėti su kuo nors kitu, galbūt grįžtančiais į tą salą gyventojais. Galiausiai nutarė tarpininkauti. Pradžioje norėjo neįtikėtinai didelės pinigų sumos, galiausiai sutarėme dėl 15 dolerių, kas Ponpėjoje irgi yra milžiniški pinigai.

Plukdė mus kokių šešiolikos metų paauglys tėvo motorine valtimi. Vėjelis smagiai pūtė į veidą. Po kelių minučių jau stovėjome apleistoje betoninėje prieplaukoje. Aplink – nė gyvos vasios. Parodžiau jaunajam „gidui“ japonų aerodromo liekanų nuotrauką ir jis liepė sekti paskui jį į tankmę. Tarp tų brūzgynų ir medžių išties buvo visokių pastatų, betoninio grindinio liekanų. Bet atpažinti juos jau labai sunku. Džiunglės labai greitai atkovoja tai, ką žmonės apleido. Ten, kur prieš keliasdešimt metų virė gyvenimas, nūnai – tik tuščias drėgnasis miškas. Ir visi anuometiniai statiniai – tų džiunglių pakloto dalis. Šis gamtos pergalės prieš kultūrą greitis ir paliko didžiausią įspūdį Lengeryje.

„Negyvenamoje saloje“ – pasitikimas su mačete

Toliau, žingsniuodami siauru takeliu salos pakrante, regėjome ir vėliau statytų apleistų pastatų. Dar prieš kelis metus ten gyveno žmonės – sakė „gidas“. Paminėjo ir jam svarbesnį faktą, kaip su draugais ten iškylavo. Kalbos barjeras neleido pernelyg išsiplėsti. Todėl į kiekvieną žodį atkreipdavau didesnį dėmesį. Štai vieną aukštą uolą jis įvardijo tiesiog „Bloga vieta“ – taip ir nesupratau, ar dėl tariamai ją apsėdusių dvasių (kuo čia labai tikima), ar dėl ten gyvenančių nusikaltėlių.

Aistei jau seniau Lengeryje buvo nejauku, bet labiausiai ji išsigando kai išvydome iš džiunglių ateinantį berniuką su mačete rankose ir šuniu greta. Mūsų gidas su juo ėmė kalbėtis ponpėjiečių kalba (taip, kiekviena Mikronezijos Federacinė valstija turi savo kalbą). Visgi, priešingai Aistės nuogąstavimams, ne kaip atimti mūsų pinigus bei daiktus, tačiau kaip mus nuvesti prie amunicijos sandėlio, kurį irgi rodžiau savo knygutėje. Berniukas gali nuvesti – mums jie pasakė – bet ten tamsu ir toli. Padėkojome ir atsisakėme. Galiausiai mus palydėjo ten, kur gyvena sutiktasis angliškai nekalbantis berniukas. Labai įdomu buvo išvysti tokį gyvenimą. Ne pagrindinėje valstijos saloje, bet mikroneziškame „priemiestyje“. Ten – viena palaikė troba. Vos už kelių metrų nuo jos – trūnijantys pilki senųjų šeimos kartų kapai. Laisvai ganėsi paršelis, kišo knyslę į kokoso kevalą. Atokiau moteris (šeimos tėvas dirbo kitoje saloje) džiaustė rūbus – į mus dėmesio nekreipė. Tai vis nesiliovė stebinti – juk paprastai kuo vietovė atokesnė, kuo mažiau turistų ją aplanko, tuo labiau vietiniai įsistebeilija į svečius, bando juos kalbinti ar kviestis namo.

Abu jaunieji nauji pažįstami išėjo ir pažadėjo atplaukti valtimi, tad greta tos sodybos praleidome keliolika ar keliasdešimt minučių. Vanduo geba stebuklingai atskirti bendruomenes. Buvo sunku patikėti, kad vos už nepilno kilometro, Ponpėjoje, yra civilizacija: parduotuvės, kavinės, automobiliai. Lengerį modernus gyvenimas pasiekęs tik atskirų daiktelių, šiukšlių, kitų džiunglių svetimkūnių pavidalu. Čia tegyvena kelios šeimos ir visos – skirtinguose salos galuose, jungiamos tik praskintų takelių. Bet juk Mikronezijoje yra ne vien tokie savotiški „priemiesčiai“, iš kur motorine valtimi paprasta pasiekti valstijos centrą. Yra ir galybė atokesnių salų, kaip štai už 300 km esantis Pingelapo atolas, tarp kurio 250 gyventojų dėl kraujomaišos itin išplito daltonizmas, ir nūnai kas dešimtas neskiria spalvų. Ten gyvenimas teka dar senesne vaga ir tik valstijoms priklausantys laivai, tokie kaip tuo metu sugedęs ir netoli Ponpėjos oro uosto prišvartuotas „Micro Glory“, tokius kraštus retkarčiais aplanko.

Beplaukiant atgal, paauglys valtininkas pabandė mus apgauti. Sulėtino variklį ir ėmė sakyti, neva baigiasi kuras ir tam reikia papildomų pinigų. Nors buvome aiškiai sutarę, kad į kainą įeis ir benzinas. Kvailiausia buvo tai, kad akivaizdu, jog vienintelė degalinė galėjo būti tik pačioje Ponpėjos saloje – t.y. kaip tik ten, kur mums ir reikėjo. Pernelyg nereagavome į apgavystę, juoba, valties „kapitonas“ nelabai gebėjo angliškai paaiškinti ką turi omenyje. Galiausiai jam pačiam nusibodo žaisti ir laivelis vėl maksimaliu greičiu nuplaukė ten, kur prasidėjo „ekskursija“. Aistė manęs paprašė pažadėti, kad su panašiais žmonėmis nebeprasidėsime. Išties, priešingai nei arabų kraštuose, saugiai ten nesijautėme.

Trūnijanti sostinė ir tuščias prekybos centras

Jau vieni nuvykome į visos Mikronezijos Federacijos sostinę Palikyrą. Tai ne miestas, o valstybinių pastatų kompleksas, 1989 m. pastatytas už 14 km nuo valstijos centro Kolonijos. Kelio teko teirautis ir vieno praeivio, bet Aistės prognozei, kad ir prie pačios sostinės nebus jokių ženklų, nebuvo lemta išsipildyti. Federalinė sostinė – išdidžiai skelbė didžiulis stendas. Vienaaukščių rausvų mūrų džiunglių apsuptyje statytojai norėjo, kad jų kūrinys keltų įspūdį. Bet drėgnasis Mikronezijos klimatas nepagailėjo net šalies valdžios buveinės. Prabėgus vos 22 metams, namus, glaudžiančius nacionalinę biblioteką, keturiolika deputatų turintį parlamentą ir kitus valdžios ramsčius, sujungtus „havajietiškais“ besieniais „koridoriais“, jau smarkiai paženklino rūdys ir laikas. Stendai su planais, aiškinančiais kaip pasiekti tą ar kitą įstaigą – sunkiai beįskaitomi. Bent jau vakarėjant, kai pasibaigęs darbas ir aplink – nė vieno žmogaus, Palikyras atrodė niūrus ir negyvas.

Kelyje iš Kolonijos į Palikyrą stūkso prekybos centras „Sokeh“. Pažymėtas turistiniame žemėlapyje tarp svarbesnių įžymybių, tad ten nebuvusiam gali atrodyti, jog čia kokia kompaktiška „Akropolio“ versija, salos prekybinė širdis tarp abiejų sostinių. Iš tikro jis labiau primena eilinę „Norfą“, o prekių pasirinkimas – dar skurdesnis. Abu kartus, kai ten užsukome, plati automobilių aikštelė buvo tuštutėlė, o apšviestoje salėje vaikščiojo tik darbuotojai. Gretimas kinų restoranas – irgi be klientų, o stende reklamuojamas sporto klubas – uždarytas. Bandymas perkelti bent žiupsnelį vakarietiškosios prekybos į Okeaniją čia patyrė visišką fiasko.

 

Kovo 4 d.

---

Už pabraidymą – mokesčiai trims žemvaldžiams

Kitą rytą išsiruošėme į Nan Madolą, neabejotinai didžiausią Ponpėjos įžymybę, „Ramiojo vandenyno Veneciją“. „Venecija“ šiandien nuvalkiotas žodis – turime jas Šiaurės, Rytų, Amerikos ir dar kokias tik nori. Nan Madolas kitoks: tai ne ramus miestelis su kanalais, bet kvadratinį kilometrą užimančio V a. Saudeleurų dinastijos valdžios centro, iš kur anuomet valdytas ne tik Ponpėja, griuvėsiai. Ne kanalai čia iškasti, bet visos mažne 100 salų – dirbtinės, išmūrytos ant kieto koralinio dugno.

Vienas mūsų viešbučio savininkų ten plukdė laivu, bet ekskursijos – brangios. Nutarėme verčiau važiuoti automobiliu, apsukti visą už Vilniaus miestą mažesnę salą ratu, aplankydami ir Keprohio bei Sahvartiko krioklius, pasižvalgydami į paprastų ponpėjiečių gyvenimą.

Važiuodami į Nan Madolą pasijutome tarsi būtume tarpukario keliautojai, tarsi Riplis, jau prieš dvi savaites San Franciske lankyto muziejaus įkvėpėjas. Anais laikais su tuo, ką patyrėme, tekdavo susidurti daug kur už Europos ribų: siekdamas išvysti egzotiškuosius pasaulio stebuklus turėdavai derinti su vietiniais šeichais, radžomis ar genčių vadais… XXI a. turizmo paprastumas, kai viską sužinai iš interneto, randi pagal tikslius žemėlapius ir nusiperki spausdintą bilietą su spalvingu informaciniu bukletėliu, į Mikroneziją nė neketina ateiti.

Paskutinius dar pravažiuojamus kilometrus iki Nan Madolo vedė žvyrkelis, paskui – tik išvažinėtos vėžės pro namelius ir savo vadą paršiukų maitinančią kiaulę. Pasiklausę vietinių pasukome į reikiamą šoninį keliuką. To keliuko savininkas čia turėjo iš mūsų paimti po dolerį – bet jis, matyt, kažkur išvykęs… Kelias netruko pasibaigti ties viena aplūžusia sodyba džiunglių viduryje – greta namo sėdėjo moteris, o jos vyras ar sūnus rinko jau po tris dolerius. Jie – žemės sklypo tarp kelio ir Saudeleurų griuvėsių šeimininkai. Kaip ir kitur Mikronezijoje, Ponpėjoje visa žemė, netgi ir pats Nan Madolas – privati. Ši įžymybė, kurią norint sausuma pasiekti tenka susimokėti trims žemvaldžiams, niekaip nesugebantiems, o turbūt ir nesistengiantiems susikooperuoti ir pardavinėti vieno bilieto, kalbama, dėl to net neįtraukta į UNESCO sąrašą. Nan Madolas – bene svarbiausias pasaulio istorinis objektas, dar nesantis tame nuolat besipučiančiame paveldo rinkinyje. [po mūsų apsliankymo Nan Madolas pagaliau į UNESCO sąrašą įtrauktas]

Toliau iki akmeninio miesto dirbtinių salų vedė gražus medinis takelis per džiungles. Nežinia, ar savo lėšomis jį nutiesė sklypo savininkai, ar tai jau Ponpėjos valdžios iniciatyva. Takelis atsirėmė į vanens „kanalą“. Anapus – jau Nan Madolo rūmai. Reikėjo bristi. Bent jau dugnas kietesnis ir kojos nesmigo. Šiltutėlis vanduo siekė vos šlaunų vidurį – bet vėliau bus potvynis, todėl viešbučio kateris čionai atplaukti turėjo tik tuomet, kai nebebus taip seklu. Užtat vos persikėlę kiton pusėn išvydome iš tolių atirkluojamą mažesnę valtelę, pilną vietinių žmonių. Tai – Madolenihmo savivaldybės vado, Nan Madolo savininko, atstovai. Jie surinko paskutinę mokesčio už apsilankymą dalį – dar po tris dolerius – ir nuplaukė savo keliais.

Kaip Nan Madole pirštą susilaužiau

Akmenine siena apjuostos salos centre – spėjamas Saudeleurų kapas su stogeliu. Architektūra – paprasta, be raižinių ar lipdinių, bet jau vien pats didžiulių akmeninių mūrų, atplukdytų iš kitų salų, vaizdas čia, Ramiojo vandenyno viduryje, pakankamai įspūdingas, kad suteiktų Nan Madolui tokią paslapties aurą, kokia gaubia ir Velykų Salos statulas. Bet priešingai pastarosioms, Nan Madolas – nekomercializuotas, vis dar “pasislėpęs” toli nuo turistinių kelių, nepakankamai tyrinėtas archeologų. Ir net šiandieniniai ponpėjiečiai į jį žiūri su baime.

Apėjome salą visiškai vieni. Tai yra, be kitų žmonių: tarp griuvėsių šmirinėjo kitokie maži rudi kailiuoti padarėliai. Aistė pelių labai bijo, todėl ėmė kone verkdama raginti skubėti atgal. Dar apžvelgiau apylinkes nuo kraštinės sienos viršaus ir grįžome į „žemyną“.  Aistė luktelėjo, kol aš nubridau į kitą dirbtinę salą. Į ją nevedė pramintas povandeninis takas, kojos strigo smėlyje – bet šiaip ne taip pasiekiau anuos labiau apgriuvusius rūmus. Deja, ten ištiko nelaimė: jau krante, bandydamas įveikti kliūtis, tvojau koją į akmenį. Pasigirdo trakštelėjimas – lūžo mažasis kojos pirštelis. Mintyse nusikeikiau pagalvojęs, kad dabar keliauti bus sunkiau, ir kiek luktelėjęs ėmiau šlubčioti uolomis kanalo link.

Kaip tik tą vasario 4 d. Ponpėjoje lankėsi ir „Vinstonas“ iš Taivano (kinai įpratę prisistatydami vakariečiams savo „neištariamus“ vardus pakeisti angliškais, verslaudami Rusijoje – rusiškais ir t.t.). Kaip dar vakar mes, jis nerado kelio prie Sokeh uolos, bet pasiekti tikslą jam padėjo du mikroneziečiai. Dabar šie žmonės atlydėjo Vinstoną iki didžiausios įžymybės Nan Madolo. Taivanietis, metus dirbęs turizmo agentūroje Madžūre, o nūnai keliaujantis po aplinkines valstybes, užuot bridęs, perplaukė jau patvinusį kanalą vietinių mergaičių valtele. Jos ir parplukdė mane į krantą. Vėliau tas nuolat fotoaparatu spragsėjęs vyras padėjo man grįžti netrumpą kelią iki automobilio.

Ligoninėje: „Pats kaltas: sužalojo piktosios dvasios“

Ligoninėje, į kurią mus nukreipė viešbučio savininkai, viskas truko ilgai. Registracijos biurokratija (reikėjo užvesti kortelę), daktaro, kuris dar ilgai šnekučiavosi su kitu pacientu, laukimas. Aistę tai kiek nervino, bet aš buvau ramus, jau pripratęs. Skubiai mane pasodino tik į invalido vežimėlį, ligoninei dovanotą mormonų.

Žinojau, kad Mikronezijoje tikima dvasiomis. Bet netikėta buvo su tuo susidurti ne viename atokesnių kaimų, o pagrindinėje šalies ligoninėje.  Aistei pildant biurokratinius formalumus, registratorius pasiteiravo, kur susižeidžiau. Nan Madole – pasakiau tiesą. Gal nereikėjo, nes tuomet jis ir patalpoje buvęs apie penkiasdešimties metų pacientas (beje, iš išvaizdos turintis ir baltaodžių kraujo) ėmė kalbėti apie piktąsias dvasias. Esą būtent jos lėmė mano traumą. Ypač jie kamantinėjo, ką aš veikiau Nan Madole ir negi tikrai nieko iš ten nepaėmiau – viskas, kas ten pakeliama, turi būti ten ir palikta, o jei išvežama – privalo būti nuvežta atgal. „Nan Madolą net ir pastatė piktosios dvasios“, – tęsė pasakojimą ligoninės registratorius. Paskui jis nuoširdžiai pasipiktino to akmeninio griuvėsių miesto šeimininku: kaip jis gali tik surinkti pinigus ir paleisti turistus vaikščioti vienus piktųjų dvasių apsėstoje vietoje? Apytiksliai trisdešimtmetis ponpėjietis ligi tol manė, kad vadas už tuos tris dolerius skiria ir „palydą“. Gal kada praeityje taip ir būdavo. Paklausiau, ar patys mikroneziečiai lankosi Nan Madole – anas pacientas iškart pasakęs, kad ne, piktas išėjo. Tuomet ligoninės darbuotojas kiek atlyžo: klausė, ar fotografavau ir pasidžiaugė, kad turėsiu atminimą iš tos vietos. Panašūs griuvėsiai yra ir Kosrajės saloje – rekomendavo turistinį objektą jis. Mikroneziečių santykiai su dvasiomis – įvairūs.

Daktaras pasirodė šviesus žmogus, deja, priverstas verstis su menku inventoriumi. Ir piršto įtvirtinti, kaip siūlė, jis neturėjo kuo, tad tik subintavo jį su gretimu. Išgirdęs, kad keliausime į Čiuką, davė savo draugo, dirbančio ten daktaru, kontaktus: gal tenykštė ligoninė turtingiau gyvena?

Pernelyg nesitikėdami šitokio stebuklo grįžome ilsėtis. Iš viršum džiunglių įrengtos medinės terasos stebėjome saulėlydį. Labai norėjosi, kad patirtas sužeidimas nesugadintų kelionės.

 

Kovo 5 d.

---

Per skausmą – į vokiškas bažnyčias

Kitą rytą kęsdamas skausmą, ištikdavusį kas kartą prilietus lūžusį pirštą prie žemės, apžiūrėjau Koloniją (nelygus gruntas buvo ypač sunkiai neskausmingai įveikiamas – bet negi dėl tokios menkos traumos turėjau keisti planus, nepabuvoti vietose kurias, tikriausiai, būčiau regėjęs pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime?).

Priešingai daugeliui Okeanijos miestelių Ponpėjos sostinėje tarp daugybės vienaukščių palaikių namelių ir priplėkusių parduotuvėlių yra ir žilą senovę – prieškarį, net devynioliktąjį amžių – menančių statinių. Seniausia – ispaniškoji siena, įrėminanti beisbolo aikštelę. Ją pastatė pirmieji kolonistai, galutinai teises į salyną jas visuomet ginčijusiems vokiečiams pardavę 1899 metais.

Bet pilka akmeninė siena nė iš tolo neprilygsta vokiečių statytai bažnyčiai – deja, po Antrojo pasaulinio bombų iš jos teliko varpinė ir apsidė. Laimė, kita ne ką mažiau graži neogotikinė protestantų bažnytėlė ištvėrė istorijos vingius ir tebestovi prie prieplaukos.

Prieš palikdami Sodų salą nuvykome į Kolonijos rajoną, esą, garsėjantį rankdarbiais, bet radome ten tik vieną parduotuvėlę, neprilygstančią nė toms, kurios Maršalo salose papildomai nereklamuojamos.

Prie nedidelio raudonastogio Ponpėjaus oro uosto – neįprastai daug rezervuotų vietų. Ne invalidams, kurie čia, matyt, neskraido, bet svarbiausiems valstijos ir valstybės žmonėms: Ponpėjos aukščiausiojo teismo pirmininkui, Federacijos prezidentui… Kiekvienai pareigybei – atskira vieta, ir visos tuščios.

Šiuose kraštuose oro uostuose sutinki vis tuos pačius žmones. Kai šitiek mažai lėktuvų skydžių, daugybė skrenda „šokuodami per salas“, apsistodami kiekvienoje toms pačioms kelioms dienoms, kurių pakanka viskam apžiūrėti. Tad Ponpėjos oro uoste vėl sutikome ir viską fotografuojantį taivanietį, ir tamsaus gymio amerikietę, keliaujančią darbo reikalais. Abu išvydome paskutinį kartą: jie skrido tiesiai į Guamą, o mes dar tris dienas ketinome praleisti Čiuke. Liūdnai pagarsėjusiame kaip nusikalstamumo, korupcijos ir nekompetencijos žemė. Deja, visos pranašystės, regėtos radus menkas informacijos dozes internete apie tą tankiausiai apgyvendintą Mikronezijos valstiją, netruko išsipildyti, o ir mano sveikata pablogėjo…

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1.Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2.San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3.Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4.Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5.Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6.Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7.Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8.Guamas: Azijos Kanarai
9.Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti

Pro lėktuvo iliuminatorių Madžūras atrodė kaip rojaus kampelis. Siaurutė 60 kilometrų ilgio pasaga, iškylanti iš Ramiojo Vandenyno žydrynės. Tai – koralų rifas, užaugęs per daugybę amžių šiems jūrų gyvūnams vis prisitvirtinant prie mirusių savo protėvių kūnų ir šitaip karta po kartos stiebiantis aukštyn.

Nusileidus pasitiko ir skurdas bei netvarka. Tarp žalutėlių palmių – išmesti jūriniai konteineriai, surūdiję automobilių kėbulai ir sulaukėjusių šunų gaujos. Ir net drabužiai, sudžiaustyti ant… antkapio.

Dauguma madžūriečių gyvena miestelyje salos rytuose. Čia mes ir apsistojome vakariečių valdomame viešbutyje. Stambesnis verslas Maršalo salose – užsieniečių rankose. Viešbučiai – baltaodžių, restoranai ir turgaus tipo parduotuvėlės – kinų. Vietiniai į viską žiūri ramiai ir niekur neskuba.

Madžūre nėra jokių rodyklių, kelio ženklų, ar šviesoforų, o vienintelį salos kelią kartkartėm aptaško bangos – kaip ir oro uosto pakilimo taką. Sala tokia siaurutė, kad statyti toliau vandenyno nebuvo vietos.

Per porą dienų spėjome aplankyti salos įžymybes, retai reginčias turistus. Alele muziejų, įrengtą viename aptrūnijusio pastato kambaryje (kitame yra nacionalinė biblioteka). Labai autentišką kopros gamyklą. Kuklų memorialą japonų kariams. Regėjome ir mažus, tačiau modernius valdžios rūmus.

Likusiu laiku keliavome po salą, mirkome Lauros paplūdimyje vakariniame jos gale. Išstovėti ant jūros dugno ten – be galo sunku, mat galinga srovė nuolat neša į šiaurę. Pasroviui plaukia palmių šakos ir šiukšlės…

Vakarais stebėdavome lagūną nuo suoliukų prie viešbučio. Saulėlydžio vaizdas būdavo užburiantis. Man Madžūre labiausiai įstrigo gamtos grožis, Aistei – skurdas.

Maršalo salų istorija:
1526 m. – Salas atranda ispanas Alonso de Salazaras, paskelbia jas Ispanijos valda.
1788 m. – Iš naujo atranda britas Džonas Maršalas, pavadina savo garbei.
1859 m. – Vokietija įkuria nuolatinius prekybos postus.
1885 m. – Ispanija už pinigus galutinai atsisako teisių į salas Vokietijos naudai. 1886 m. Vokietija paskelbia protektoratą. 1906 m. prijungia prie Vokiečių Naujosios Gvinėjos kolonijos.
1914 m. – Per pirmąjį pasaulinį karą iš vokiečių perima Japonija. 1920 m. Tautų Sąjunga patvirtina Japonijos mandatą valdyti teritoriją, pavadintą Pietų Jūrų Salomis.
1944 m. – Per Antrąjį pasaulinį karą iš japonų nukariauja JAV. 1947 m. Jungtinės Tautos patvirtina JAV teisę valdyti teritoriją, pavadintą Ramiojo Vandenyno Patikėtąja Teritorija.
1986 m. – Mikronezijos Federacinės Valstijos tampa nepriklausoma kaip laisvai su JAV asocijuota valstybė. 1990 m. tai patvirtina JT saugumo taryba.

 

Vasario 28 d.

---

Su JAV atsisveikinome dar Honolulu oro uoste

Iš Honolulu oro uosto lėktuvai tolimiesiems reisams visuomet pakyla popiet. Rytais aviakompanijos savuosius aliuminio paukščius atgena priešinga kryptimi – iš bazių Amerikoje ar Azijoje į šį rojaus salyną. Jokio turisto nežavi “raudonų akių skrydžiai” – taip Amerikoje vadinami naktiniai reisai – o suspėti pirmyn-atgal dienos metu galima tik šitaip.

Bet yra vienas reisas, vienas skrydis kuris Havajų sostinę palieka ketvirtą nakties. “Continental” avialinijų (dabar – “United” avialinių) 957-asis stoja piestu ne tik prieš didžiausio Havajų oro uosto tvarką, bet ir prieš šiuolaikinę aviacijos verslo sistemą. Mat šie lėktuvai neskrenda iš taško A tiesiai į tašką B. Pakeliui jie leidžiasi neįtikėtinus penkis kartus ir tik po 14 valandų 25 minučių (iš kurių pusketvirtos valandos stovi nusileidęs ant žemės) pasiekia septintąjį savo oro uostą, galutinį tikslą – Guamo salą netoli Azijos krantų. Kaip tais senaisiais užmirštais laikais, dar iki reaktyvinio amžiaus, iki Antrojo pasaulinio karo, kai tiesioginiai tarpžemyniniai skrydžiai tebebuvo tolima svajonė.

Paskutiniąją 2011 metų vasario dieną “Salų šokliu” (“Island hopper”), kaip pravardžiuojama ši aviacijos verslo fosilija, pirmąsyk skridome ir mes. Dar tą neišaušusį rytą prieš akis užsivėrė Jungtinės Valstijos. Oro uoste keli amerikiečiai darbuotojai pranyko tarp daugybės to paties reiso laukusių keleivių, tarp kurių – gal tik pora baltaodžių. Likusieji – daugiausiai skurdžių valstybėlių, per kurias “šokavo” CO 957, gyventojai, dirbantys turtinguosiuose Havajuose. Jie laukė su daugybe lagaminų, maisto pilnais kelioniniais šaldytuvais, iš gėlių supintais kryžiais, turbūt skirtais giminaičio laidotuvėms kokiame atokiame salyne. Kokiam daiktui nukritus bemat ištraukavo pėdą iš įsispiriamos basutės ir spėriai pakeldavo jį kojų pirštais. Dauguma atvyko ne valandą ir ne dvi, o tris ar keturias iki pakilimo ir kantriai laukė eilėje prie uždaryto oro uosto. Skrydis dar buvo ir valandą atidėtas, mat vėlavo atskristi: kai pakeliui tenka leistis šešiuose oro uostose, neatsilikti nuo grafiko – be galo sunku.

Jau praėję saugumo patikrinimą išvydome, kad tik vienintelė “Starbucks” kavinė tedirba iš visos galybės įstaigų ir įstaigėlių, popietėmis taip maloniai pasitinkančių tūkstančius turistų. Tik vienas dešimčių ženklų aiškiai rodžiusių: dabar kitas metas ir skrydis į visiškai kitokią žemę. Antroji medaus mėnesio pusė – taip, būtent čia kelionė persirito į antrąją savo dalį – bus ne tik nepanaši, bet net ir priešinga pirmajai.

Ant A4 lapo atspausdintas grafikas, pakabintas “Boeing 737-800” prieš akis stiuardesėms, priminė naudojamus maršrutinių autobusų vairuotojų. Trijų raidžių kodai žymėjo Honolulu, Madžūro, Kvadžaleino, Kosrajės, Ponpėjaus, Čiuko ir, pagaliau, Guamo aerodromus, o greta jų surašyti tikslūs tūpimo ir kilimo laikai, kurių taip sunkiai “Salų šoklio” pilotams sekėsi laikytis. Mūsų tikslas – pirmoji “stotelė”, Madžūras, Maršalo salų sostinė. Kai po 5 valandų pro iliuminatorius išvydome tą nuostabų vaizdą: 60 km ilgio siaurutėlę pasagos formos koralinę salą (atolą) žydrame beribiame vandenyne, jau buvo aišku, kad iš Vakarų pusrutulio perskridome į rytinį. Iš gyvenimo nežinia kur “dingo” ištisos 23 valandos – būtent tiek čionykštis laikas “pirmavo” prieš havajietiškąjį. Kirtome datos keitimo liniją ir paskutinė vasario diena, nespėjusi išaušti, tapo kovo 1-ąja.

 

Kovo 1 d.

---

Autonuoma: “Atsiprašome, vienintelis automobilis sugedo”

Madžūras iš oro mums, žemės vaikams lietuviams, atrodė kaip rojus. Bet kai lėktuvas jau riedėjo bangų taškomu kilimo taku, vos sutalpintu į siaurąjį atolą, vizija ėmė blėsti. Galutinai ji sunyko aptriušusiame oro uosto pastate. Lagaminus krovikai čia padavė mėtydami per skylę žemoje sienelėje, vežimėliai – aprūdiję, reklaminiai plakatai kaip diena ir naktis skiriasi nuo Amerikos spindesio ir jų dizainas veikiau primena Vilniaus skelbimų stulpų turinį Sovietų Sąjungos laikais. Pirmasis, kurį pamačiau, išdidžiai kybantis greta pasų tikrinimo posto, skatino naudoti prezervatyvus ir stabdyti ŽIV plitimą.

Galbūt Aistė nebūtų patyrusi lengvo šoko Madžūre ir sakiusi, jog jau norėtų išvykti, jei nebūtume atskridę iš JAV. Kontrastas – sunkiai suvokiamas. Vietoje daugybės tarptautinių autonuomos agentūrų – vienas langelis, kurio tarnautoja kažkam paskambinusi mums išlemeno, jog jų automobilis sugedo, ir, savąjį punktą čia pat uždariusi, išėjo namo. Vietoje visos ekologiško gyvenimo mados mikroautobusu vežami viešbutin regėjome senų automobilių kiuženas “išmestas” čia pat, greta vienintelio salos plento, jungiančio abu ilgojo atolo galus (sąvartyno ar laužyno Madžūre nėra). Mieste būriais valkatavo mišrūnai šunys, kartais puldinėjantys ir žmones – kiek skaičiau, tokia padėtis susidarė, gyvūnų teisių gynėjams įtikinus maršaliečius atsisakyti šungaudžių.

Ir visgi Maršalo salos nėra tokios tolimos JAV kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iki 1986 metų tai buvo JAV kolonija, dar Antrojo pasaulinio karo metais atkariauta iš Japonijos. Užuot tapę visai nepriklausomais, maršaliečiai pasirinko “laisvai asocijuotos valstybės” statusą. Iš Amerikos jie gauna paramą, naudoja kaip valiutą JAV dolerį. Maršaliečiai gali laisvai dirbti JAV, o amerikiečiai – Maršalo salose, be to, salos savo krašto apsaugą patikėjusios JAV kariuomenei. Net ir į klausimą, ar lietuviams Maršalo salose reikia vizos, man atsakė JAV ambasada.

Atvykome gedulo dieną branduoliniams bandymams atminti

Mūsų viešbutis stovėjo kitapus automobilių aikštelės nuo turgaus ir netoli degėsių – ano gaisro nuotraukos buvo vieni pirmųjų Google parodytų paveikslėlių, kai kadaise ieškojau informacijos apie Madžūrą. Tų žinių net šiuolaikinio interneto platybėse labai trūko, todėl apsidžiaugiau iš išorės nudrengto viešbučio registratūroje išvydęs žalsvus paprasto A4 popieriaus lapus, ant kurių vietinė valdiška turizmo agentūra nespalvotai atspausdinusi trumpą informaciją apie svarbiausias salyno įžymybes.

Vidinis viešbučio kiemas, pilnas vasarnamių šiaudiniais stogais, grožiu nustelbė aplinkinį miestą. Čia palikę daiktus išsinuomojome automobilį ir ramiai luktelėjome, kol viešbučio tarnautojas lape sužymėjo visus keliolika tos nebenaujos “Toyotos” prirūkytu salonu apdaužymų. Seniau svarstėme, ar nuomotis verta: tačiau pagrindinis paplūdimys Laura yra kitame atolo gale, už 45 kilometrų, viešasis transportas – keli mikroautobusai per dieną, o taksistai iš turistų mėgsta “pasipelnyti”. Šunų ordos ir karštis vaikštinėti po miestą irgi neviliojo. Tas karštis čia nebe toks kaip Havajuose: pusiaujas jau driekiasi šalia ir nė Didysis vandenynas negeba atvėsinti oro žemiau trisdešimties laipsnių. Net naktį temperatūra tekrinta tik ligi kokių +28 – ir taip ištisus metus.

Planavome tądien aplankyti atolo centro, vadinamo DRD (Daridas – Rita – Djerapas), įdomybes. Alele muziejų, vienintelį šalyje. Įsikūrusį tokio mėlyno aplūžusio namo antrajame aukšte kartu su nacionaline biblioteka. Užtruko, kol jį radome – šiuose kraštuose iškabų keliautojams beveik nėra. Kaip ir rodyklių, kelio ženklų ar šviesoforų (o kam, kai tėra vienas kelias?). Medinės durys į ekspozicijų salę (tiksliau – kambarį) užrakintos, nors pagal laiką įstaiga turėjusi dirbti. Greta pastato sėdintys vietiniai irgi tvirtino, kad muziejus turįs veikti. Tik vėliau sužinojome, kad kovo 1 d. Maršalo salose – nacionalinė šventė, Atomo aukų atminimo diena. Skirta nukentėjusiems nuo branduolinių bandymų: juk būtent Maršalo salose yra garsusis Bikinio atolas, kur ankstyvuoju pokariu “dygo” JAV branduoliniai grybai, pažeidę aplinkinių salų žmonių sveikatą, ir kurio garbei pavadintas moteriškas maudymosi kostiumėlis, išpopuliarėjęs kaip tik anais besaikio masinio naikinimo ginklų tobulinimo laikais.

Liūdnos atminimo dienos proga uždaryta buvo ir turizmo informacija, įrengta vienaaukštyje pastatėlyje kartu su pasauline audito įmone “Deloitte”. Sutikau jos darbuotoją, kuri sakė tik grįžusi pasiimti pamiršto daikto ir pasiūlė sugrįžti rytoj. Tad kelionės planus pakoregavome: pavalgę kinų restoranėlyje ir nusipirkę šlepetes (koralinis dugnas žeidžia pėdas) bei kremo nuo saulės, išvykome per visą atolą į kitą jo galą, į Lauros paplūdimį.

Ant palmių apsupto kelio ganosi kiaulės

Retai kada gali sakyti pamatęs “visą miestą” ar “visą salą”, bet kiekvienas Madžūro lankytojas, pravažiavęs ilguoju atolo keliu, šitaip pasigyręs smarkiai neperdės. Vandenynas čia dažnai regimas abiejuose šonuose, o kartą, ten, kur į siaurąją salą įspraustas pakilimo takas, bangos net aptaškė mūsų automobilio langus. Išvykus iš DRD, daugumos iš 20 000 madžūriečių namų (skaičius tik iš pažiūros mažas, nes visose Maršalo salose žmonių tėra 60 000: mažiau, negu Alytuje), peizažas pasikeičia: vandenynas tebesupa, bet palaikius namelius keičia palmių giraitės. Gyvūnų kaimenės jose nelaigo: salos pernelyg atokios, kad čia būtų atkeliavę žvėrys. Užtat yra šunys ir kiaulės: taip, Madžūre kriuksės ganosi laisvai, ne viena ir ant kelio išturseno.

Kai prabėgus dar geroms dviems savaitėms namie žiūrėjome čia filmuotus vaizdus, medžių žalumas, jūros žydrynė ir dangaus vaiskumas nustelbė visą skurdą ir šiukšles. Prie Madžūro reikia priprasti, ypač vykstant iš Amerikos – bet tai vis tiek labai gražus kraštas. Šalikelėse kur nekur boluoja antkapiai: kiekviena giminė čia turi savas kapinaites. Tokie mirusiųjų miesteliai, kur visut visutėliai paminklai – balti – statomi šeimos sklypuose, kurie jai neišmirus niekada neatiteks kitiems. Mat žemės sklypų šituose kraštuose negalima nei pirkti, nei parduoti, nei dovanoti ir beveik visi jie – privatūs, paveldimi pagal sudėtingus teisinius papročius. O perleidžiami jie gali būti tik pagal dar keistesnius: pavyzdžiui, sklypą galima dovanoti tam, kuris išgelbėjo tavo kanoją.

Greta paminklų tįso ir baltos plokštės – po jomis ilsisi velioniai, kurių čia niekas į žemę nekasa. Laidojimo vietos Maršalo salose neįtikėtinai susipynusios su gyvenimo realijomis: vienur regėjome ant kapų sudžiaustytus rankšluosčius, o kitur antkapyje įtvirtintoje nuotraukoje mirusysis vilkėjo NBA krepšininko sportine apranga.

Stipri srovė neša ir turistus, ir šakas

Pagaliau pasiekėme Laurą, kuri tarpukariu ir buvo Madžūro centras, o dabar, palyginus su DRDu – tik palmėmis užaugęs kaimas. Čia, kaip ir aname gale, atolas išplatėja: vietoje vieno kelio driekiasi “net” dvi lygiagrečios gatvės. Susimokėjome paplūdimio prižiūrėtojams po vieną dolerį. Virš vandenyno, iš trijų pusių apsupusio šią vietą, rymojo pasvirusios palmės. Ties horizontu žibėjo baltos didžiųjų bangų keteros, mat jos dar ten, tolumoje, sudūžta į koralų rifus, antruoju žiedu supančius atolą. Į savo namus kelme skuba maži kriauklėti gyvūnėliai. Žmonių – mažai, tik keli vaikučiai, vėliau mandagiai pasisveikinę ir tęsę savo žaidimus (Ramiojo vandenyno salų gyventojų tikrai negali kaltinti įkyrumu). Ir dar pora turistų atokiau. Nusirengusių ir puolusių vandenin mūsų laukė siurprizas: plūduriuoti vietoje Ramiajame Vandenyne ties Laura neįmanoma. Mat srovė, kaip tie “prekybiniai vėjai”, kadaise smarkiai gelbėdavę burlaivių kapitonams, nuolat nešė į šoną. Jei tik pakeli abi kojas šuoliui per bangą – nusileidi jau gerokai šiauriau. Keli tokie šuoliai ir gali apsižvalgęs suprasti, kad už nugaros nebėra salos – reikia nepamiršti vis žengtelėti kelis žingsnius prieš srovę.  Neša nerimstanti srovė ir medžių šakas, ką ten šakas – ištisus kamienus, ir šiukšles – vienkartinius puodelius, gal išmestus jūron saliečių ar laivo įgulos. Nors nebuvo jokio vėjo, viskas nenuilstamai keliavo tolyn.

Į DRDą grįžome vakarop. Pavakarieniavę viešbučio restorane, prisijungėme prie interneto ir parašėme į vietą už 12 500 km: Lietuvą. Mano ir Aistės laiškai skyrėsi kardinaliai: ji pasakojo apie skurdą ir plaukiančias šiukšles, aš – apie palmes, giedrą orą ir neįsivaizduojamą ilgojo atolo siaurumą. Pasėdėjome ant medinių suolelių prie lagūnos. Valanda po saulėlydžio čia – nuostabi. Dangus ramiai temsta virš turtingų keliautojų jachtų, krovininių laivų, aplink vis prabirbiančių madžūriečių katerių. Jie šiuose kraštuose – ne mažiau reikalingi, nei automobiliai. Juk ne tik ši ilgoji sala gyvenama, bet ir aibė mažesniųjų anapus lagūnos. Ten nei nuvažiuosi, nei pėsčias nueisi.

 

Kovo 2 d.

---

Kuklus muziejus, graži vyriausybė ir kiniškas verslas

Antrąją dieną važiavome tuo pat keliu (o kur gi kitur?), bet lankėme kitas vietas. Ryte – Alele muziejų, kurio rusvas interjeras ir stendai primena gūdų sovietmetį. Ten – seni atspausdinti lapai, negausūs eksponatai bei prižiūrėtoja, vis įkišanti nosį pažiūrėti, ar vieninteliai klientai dar neišėjo. Nepaisant visko, tai išvysti man buvo tikrai įdomu: senąsias vokiečių misionierių darytas nuotraukas, sudėtingą žemės perleidimo teisinę tvarką ar branduolinių bandymų pasekmių aprašus. Juk internetas Okeanijoje dar ne visagalis ir neapsilankęs šiame muziejuje to tiesiog nebūčiau sužinojęs.

Buvome ir teisme, kurio oranžiniai mūrai virš havajietišku stiliumi perpučiamo pirmojo aukšto – antras pagal švarą ir modernumą pastatas saloje po stiklinio Vyriausybės rūmo. Matėme kino teatrą – jo salelėse, deja, sukosi tie patys Holivudo “blokbasteriai”, o ne pirmasis Maršalo salų filmas “Ña Noniep”, susuktas mokyklos direktoriaus Džeko Nydentalio (Jack Niedenthal) ir pasakojantis apie trylikametį, burtininko prakeiktą apiplėšti kioską (kerais šiuose kraštuose labai tikima).

Yra Madžūre ir boulingo salė, ir keli restoranai bei parduotuvės. Tokie verslai dažniausiai kinų rankose. Darbštieji imigrantai iš Azijos laiko ir daugumą kavinių, ir vietinius “Viskas po vieną eurą” atitikmenis. Į vakariečius besiorientuojantys viešbučiai čia valdomi baltaodžių: tas, kuriame apsistojome, priklausė Reimersų šeimai. Vietiniai gyventojai – itin neverslūs, tikra amerikiečių priešingybė.

Nuo medinio prekystalio šalimais teismo rūmų pora jaunų maršaliečių pardavinėjo kažką, įvyniotą į foliją. Paklausiau ką – pasirodo, keptos mėsos gabalus. Dėl higienos ji nelabai viliojo, todėl pietaudavome kinų restoranuose. Bet net ir pasauline tapusi kinų virtuvė pateikė Aistei kultūrinį šoką. Užsisakydavusi vištienos ji gaudavo vištą, sukapotą į rytiečiams įprastus mažus gabaliukus – bet kartu su visais kaulais. Aš, kaip jautienos fanas, to išvengiau. Ir nors ir vienaukštis betoninis pastatėlis pirmąją dieną, ar mums skirtas atskiras kambarys dideliu stalu antrąją buvo savaip maršalietiški, juose jautėsi ir Kinijos dvasia. Štai ant sienos kabojo toks pats kičiškai elektroninis laikrodis su švytinčiu kriokliu, vietiniu ir Pekino laiku, kokį mačiau ir kinų restorane Briuselyje…

Didžiausia šalies gamykla, kurios nežino net vietiniai

Nors per pusantros dienos, rodos, jau pažinome miestelį, gerokai pavargome, kol radome tokį svarbų vietinei ekonomikai objektą: kopros fabriką. Spartietiškasis lapas su informacija turistams skelbė, kad čia rengiamos ekskursijos turistams. Turizmo informacijos darbuotoja, prižiūrinti darbe ir vaiką, apie tai papasakoti negalėjo. Tik nurodė apytikslę vietą “Ramiojo vandenyno perlo” (šitoks Madžūro devizas) plane, bet net ir ten nuvykus tik trečiasis vyras, toks jau senyvo amžiaus, gebėjo parodyti, kur gi yra ta “Tobolar” gamykla. Kitiems, rodos, neįdomu, kas visai netoli jų namų, o ir mes patys nepasirodėme įdomūs. Jau slampinėjančius po gamyklos teritoriją darbininkai tik nulydėjo mus žvilgsniu. Lietuvoje iškart prisistatytų apsauga…

Šiaip ne taip suvokėme, kad mūrinis vienaaukštis – ne kas kita, kaip šios vienintelės salų pramonės administracinis pastatas. Čia, biure apsilaupiusiomis sienomis, sutikome kelis darbuotojus, tarp jų inteligentiškesnį viršininką, kurio veide ryškėjo ir japoniški bruožai. Vos pasakėme, kad mes – iš Lietuvos – ir jis gestais imitavo kamuolio varymą bei metimą į krepšį. Maršalo salose nėra televizijos, tad, turbūt gamyklos direktoriaus kuklius namus (kitokių saloje nėra) puošia palydovinės antenos “lėkštė”. Malonu, kad net tokiame tolimame ir jūrų nuo pasaulio izoliuotame krašte yra, kas žino Lietuvą.

Direktorius parodė ant sienos sukabintus lapus su nuotraukomis – aišku, paprastu spausdintuvu atspausdintomis. Ten – kopros gamybos kelias.

Kopra – tai džiovinti kokosai. Didieji riešutai atvežami iš įvairių atolų ir čia perdirbami. Gamyklos darbuotojai, kelissyk “perleidinėję” mus vienas kitam, pagaliau atrado tokį, kuris ir pravedė per šį industrinį objektą, ir pasakojo tiek, kiek jam leido ribotos anglų kalbos žinios. Ta gamykla – visiškai autentiška. Ne koks nors iščiustytas kampelis turistams, o vieta, kur kažin ar laikomasi darbų saugos bei higienos rekomendacijų, su kvapais. Kur sunkvežimiai tebenaudojami ir sudužus jų lempoms, o senesnieji, jau seniai pavirtę metalo laužu, tiesiog išstumti už gamyklos teritorijos vartų. Grįžę suvenyrams nusipirkome nacionalinio produkto: kopros šampūno už keliasdešimt centų, kuris, kaip grįžęs iš kelionės pamačiau, lietuviškoje kambario temperatūroje… užšąla. Biuro pasieniais nuvirvenusi pelytė iš karto atėmė iš Aistės norą  likti ten nors kiek ilgiau.

Beje, darbininkas-gidas arbatpinigių atsisakė – supažindinimas su šiuo pramonės “paveldu” griežtai nemokamas. Investuodami į tokias pramogas maršaliečiai nė neketina pastatyti rodyklių ar išleisti tikslių žemėlapių. Vakarietišką ir vietinį supratimą apie tai, kas aktualu turistams, skiria mylios, gal šimtai mylių. Maršaliečiui, gimusiam ir visada gyvenusiam atole, mažesniame už Vilniaus centrą, juk nė į galvą  nešaus, kad galima čia ko nors nerasti. “Kiek savaičių būsite Madžūre?” klausė mus lydėjęs gamyklos darbininkas. Atskrendančiųjų “Salų šokliu” kelioms dienoms jis nesuprastų.

Šalia kopros gamyklos, skelbė bukletai, dar yra autrigerių dirbtuvės. Tokių kanojų, kokiomis, dėl stabilumo turinčiomis papildomą šoninį “minikorpusą”, mikroneziečiai kadaise atplaukė į Madžūrą.

Kopros pramonės dulkes nusiplovėme Lauroje. Grįždami sustojome prie vienų kapinaičių – šiuos velionius nuo gyvų giminaičių skyrė Plentas.

Taikos parkas – Maršalo salose žuvusiems japonams

Išlipome ir kitoje vietoje, atmenančioje sudėtingą salų istoriją: Taikos parke – betoniniame amfiteatre, japonų suręstame Antrojo pasaulinio karo aukoms. Mažutis jis lyginant su Honolulu Pančboulo baltaisiais memorialiniais monolitais. Nublanktų daugelyje kitų šalių, bet tik ne Madžūro, kurio aukščiausia vieta vos keli metrai virš jūros lygio, lagūnos pakrantėje. Jis neleidžia pamiršti, kad milžinišką Ramiojo Vandenyno regioną, besidriekiantį nuo Maršalo Salų rytuose iki pat Palau (nuo kurio Filipinai ir Indonezija ranka pasiekiami) vakaruose, nuo Šiaurės Marianų šiaurėje ligi fosfatų pramonės nugairintos vienišos Nauru salos pietuose, 1914 m. užėmė Japonija.

Iki tol tai buvo Vokietijos valda, po Pirmojo pasaulinio karo – formaliai Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, pavesta valdyti japonams, bet faktiškai – Japonijos kolonija. Visa plačioji Ramiojo Vandenyno šiaurė tuomet priklausė vos dviems šalims: Japonijai ir JAV. Įsivaizduojama siena tarp šitokių skirtingų imperijų driekėsi kažkur tarp Maršalo Salų ir Havajų. Individualistai amerikiečiai ir kolektyvistai japonai niekad nepasitikėjo vieni kitais ir 1941 m. kilo karas. Po kelių pergalingų rytų drakono smūgių santūrusis JAV “Demokratijos arsenalas” (taip savo šalį tada įvardijo prezidentas Ruzveltas) atsigavo ir stūmėsi į vakarus, ir štai 1944 m. sausio 30 d. užėmė Madžūrą, dar po kelių mėnesių Imperatoriaus Hirohito dalinių nebeliko visose Maršalo salose. Nebeliko ir japonų kolonistų – nežuvusiems kare greit po jo įsakyta grįžti į gimtąją šalį. Bet niekas neišvijo vaikų, azijiečių spėtų sugyventi su vietos moterimis. Jų palikuonys, kaip buvęs šalies prezidentas Kesajus Notė – neabejotina Maršalo salų elito dalis.

Ramiojo Vandenyno platybėse – ir gabalėlis Vilniaus

Grįžę į DRDą aplankėme vietos katalikų bažnyčią. Tai apynaujis žemas mūrinis pastatas. Lietuvoje sakytume – kokia kukli bažnytėlė – bet Madžūre ir toks statinys didingas. Altoriaus šone stovėjo “Dievo gailestingumo” paveikslas – nutapytas pagal Vilniuje, Dievo Gailestingumo Šventovės (kurioje, beje, prieš porą savaičių mes ir buvome priėmę Santuokos sakramentą) altoriuje kabantį  šv. Faustinos 1931 m. vizijų pagrindu sukurtą originalą. 2011 metus Vatikanas paskelbė Dievo Gailestingumo metais tad ši maža Vilniaus istorijos dalelė kaip niekad anksčiau pasklido po pasaulį, po jo didmiesčius ir atokiausiąsias salas.

Vilnietės vienuolės vizija dabar regima visur, kur tik yra katalikų. Maršalo salose jų nedaug: maždaug 8,4% vietos gyventojų. Kaip ir daugumoje Ramiojo vandenyno salynų, tuose tolimuose atoluose religijų – gausybė. Pusę gyventojų į krikščionybę atvertė kongregacininkų misionieriai, ketvirtį – sekmininkų. Itin smarkiai Okeanijoje dabar veikia mormonų bažnyčia: kiekvienoje aplankytoje saloje matėme po kelis naujus jų “susitikimų namus”, net atokiausiuose kaimeliuose. Turint omeny, kad šį tikėjimą išpažįsta mažuma, tai gana įspūdinga. Bet Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia (tikrasis mormonų pavadinimas), kalbama, yra antroji pagal turtą pasaulio religinė organizacija, ir jos pastangos Ramiajame Vandenyne duoda vaisių: štai jau 8% maršaliečių – mormonai, kai 1999 m. tokių dar buvo 4%. Už mormonų statistinėse lentelėse – tikras tikėjimų žolynas: ir Jehovos liudytojai, ir egzotiškieji bahajai.

Priešais bažnyčią mažoje trobelėje senutė gamino rankdarbius ir čia pat jais prekiavo. Buvo nebrangu ir Aistė kai ką nupirko. Ant sienos kabėjo verslo liudijimas, kurio galiojimas baigėsi prieš gerą pusmetį.

 

Kovo 3 d.

---

Mūsų lėktuvas leidosi JAV karo bazėje

Sutemus atolo “didmiesčio” gatvių linksmi žmonės neapleido, o mes vakarieniavome traškučiais stebėdami lagūną iš medinių pavėsinių. Trumpas nuotykis šalyje, kurios ne tik sostinės, bet ir paties pavadinimo nežino dauguma lietuvių, baigėsi. Atidavėme automobilį, o kitą dieną mus nuvežė į oro uostą. Susipažinome su tamsaus gymio amerikiete, kuri darbo reikalais irgi skrido “Salų šokliu” stabteldama salelėse kelioms dienoms. Iš eilinio Fabijoniškių buto dydžio kambario, kurio kampe kabojo televizorius, stebėjome, kaip geltonos oro uosto gaisrinės švyturėliais sveikino iš Honolulu atskridusį lėktuvą, kaip saugumo dėlei išlaipinami vienoje pusėje sėdėję jo keleiviai, kaip jie susėda patalpėlės priekyje, o tada sulipa atgal orlaivin pirmieji. Paskui link aliumininio paukščio keliavome mes: kaip ir visuose regiono oro uostuose – tik pėsti. Laukė skrydis į Ponpėjų, vienos iš keturių Mikronezijos Federacinių Valstijų centrinę salą. Ten ir visos valstybės sostinė Palikyras ir, svarbiausia, tai, kas liko iš “Ramiojo vandenyno Venecijos” Nan Madolo, įkvėpusio siaubo klasiką H. F. Lavkraftą (H. P. Lovecraft) parašyti “Cthulhu šauksmą” (Call of Cthulhu). Tie ciklopiški akmeniniai griuvėsiai lig šiol kelia vietiniams pagarbią baimę.

Lėktuvas paliko Madžūrą, bet vietoje vakarų pilotas jį dar nukreipė šiauriau. Tūpė Kvadžaleine – štai ten ir pažvelgėme paskutinįsyk į Maršalo salų žemę. Tas atolas – vienas didžiausių pasaulyje ir net iš lėktuvo sunkiai matėsi to 97 salelių žiedo, įrėminusio per 2000 kvadratinių kilometrų ploto lagūną, pabaiga. Net jei ir būtumę norėję ten išlipti niekas nebūtų leidęs. Juk Kvadžaleine tebėra JAV karo bazė, didžiausias vienos keturių pasaulyje atolų valstybių (o tiksliau – vietos žemvaldžių) pajamų šaltinis ir kartu – ginčų objektas.

Paskutinį kartą anglų kapitono Džono Čarlzo Maršalo, čionai atplaukusio 1788 m., pavardę rašėme pildydami Lietuvos gyventojų surašymo anketą. Juk tame internetu pildomame klausimyne teirautasi – “Kur buvote 2011 m. kovo 1 dieną?”.

---

Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną

1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai

Komentuoti