Rio de Žaneiras! Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.
Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.
O kai saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Būdamas Rio de Žaneire dienomis galėjau gerėtis gamta, o kiekvieną vakarą – vis kitokia braziliška kultūra.
Klasikinė Rio de Žaneiro panorama nuo Korkovado (Kristaus skulptūros) kalno
Rio paplūdimiuose – savos taisyklės
Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net dviejų iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.
Poilsiautojai Ipanemoje
Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.
Kopakabanos rajonas vakarėjant
Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir renka už šį meną praeivių aukas. Tykšta didelės bangos, bet ne vasarą maudosi mažai kas: nors, tiesa, Palangoje niekada nebūna net tokio šilto vandens, kaip giliausią Rio de Žaneiro žiemą. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas ar Flamengas, kur dėl taršos beveik nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.
Turint laiko, verta aplankyti kiekvieną paplūdimį – vien jau dėl vaizdų į Rio kalnus ir įlankas, kurie visur vis kitokie, bet visur įspūdingi. O jei paplūdimių pasivaikščiojimams pritrūktų, dar yra Rodrigo de Freiteso lagūnos (ežero) pakrantės prie Ipanemos, atveriančios ne mažiau nuostabius vaizdus. Šalimais – ir Botanikos sodas su didingom palmių alėjom, ir Parque Lago su rūmais ir vaizdu į Kristų. Daugelyje miestų geriausias vaizdas pro langą – tai vaizdas į jūrą; bet kai gyvenau name tarp Ipanemos paplūdimio ir Rodrigo de Freiteso ežero, vaizdas į ežerą buvo ne mažiau nuostabus. Rio fotogeniškas visas!
Porelė glamonėjasi ant liepto prie Rodrigo de Freiteso lagūnos. Visame Rio de Žaneire įprasta demonstruoti meilę atvirai, o ypač – per Karnavalą. 9 mėnesiai po jo, vietiniai sakė, net gimstamumas išauga.
Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Bara de Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir daug kavinių ne sezono metu neveikia. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.
Paplūdimio promenadoje
Rio de Žaneiro kalnai – neprilygstamas fonas miestui
Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).
Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…
Dviejų lynų keltuvų junginys skrenda virš „bedugnės“ ant įspūdingų formų Cukraus kalno (Pao de Acucar; alternatyvų ten patekti nėra, ir net kroviniai keliami tuo pačiu keltuvu).
Cukraus kalno vaizdas nuo Flamengo paplūdimio. Jis – žemesnis už Korkovado, todėl debesuotą dieną pasirinkome kilti į jį
Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.
Laiminantis Kristus, Rio de Žaneiro simbolis ir vienas naujųjų septynių pasaulio stebuklų.
Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Vienas minusas – gražusis Kristaus atpirkėjo statulos kompleksas įrengtas tada, kai automobilius mažai kas turėjo ir turizmas buvo menkas, tad užkilti į viršų gana sudėtinga (tenka du-tris kartus perlipti į kitą transporto priemonę) ir brangu.
Ant baliustradų prie Kristaus atpirkėjo statulos pas turistus atėjo mažytė beždžionėlė marmozetė. Kai kurie kalnai Rio de Žaneire – tikros gamtos oazės
Tačiau ratuotiems turistams yra nemokama Mirante Dona Marta. Tiems su dviračiais – Vista Chinesa. Dar kitokie, bet ne ką prastesni vaizdai.
Užvis įspūdingiausi (bet ir brangiausi) Rio de Žaneiro vaizdai – iš sraigtasparnio, kurie iš dviejų aikštelių nuolat kyla į septynių trukmių ir brangumų skrydžius: Ipanema, Kopakabana, Cukraus kalnas, Jėzaus statula… Kelios minutės, bet paliekančios įspūdį visam gyvenimui.
Rio de Žaneiras iš sraigtasparnio. Arčiau – Ipanema, toliau – Kopakabana, tolumoje – Cukraus kalnas
Favelos – nuo beviltiškų iki madingų
Dauguma kitų gražiausių Rio de Žaneiro vaizdų yra visiškai nemokami, o jais gėrisi… patys skurdžiausi miestelėnai. Taip jau susiklostė, kad XX a. viduryje miestą užplūdę atvykėliai iš skurdžių Brazilijos šiaurės rytų valstijų, neradę prieinamo būsto, nelegalius namus sau dažniausiai susiręsdavo ant tuščių kalnų šlaitų. Šitaip gimė favelos – lūšnynai.
Priešingai daugeliui miestų, kur skurdieji gyvena atokiuose priemiesčiuose, Rio de Žaneiro favelos visada bado turtingųjų akis. Viena yra kalne tarp Centro ir Kopakabanos, kita – tarp Kopakabanos ir Ipanemos, trečia – tarp Ipanemos ir Bara de Tižukos…
Tipinis Rio de Žaneiro vaizdas: apačioje turtingas rajonas, viduryje (tarp kalvų) – favela, o pačios aukščiausios vietos sunkiai pasiekiamos ir todėl paliktos miškui
Favelos atėmė iš Rio de Žaneiro Holivudo garsenybių numylėto miesto statusą, mat miestą užplūdo nešvara, nusikaltimai. Tiesa, ryšys tarp favelų ir „asfalto“ (turtingųjų rajonų) kartais naudingas abiems pusėms: faveliečiai dirba mažai apmokamus darbus, tarkime, viešbučių kambarinėmis. Bet kiti faveliečiai žemyn leidžiasi vogti, plėšti (ypač daiktus reikia saugoti paplūdimiuose). Nuo plėšikų Rio de Žaneire nukentėjau ir aš: puolė miesto centre, dieną, šešiese, pagriovė ant žemės, plėšė kišenes. Viską matė dešimtys žmonių – ir nieko nedarė, visi pripratę.
Vieta, kur vidury dienos upuolė plėšikai (Rio centras)
Dar neseniai visas Rio de Žaneiro favelas tikrąja to žodžio prasme valdė narkomafija: kontroliavo vienintelius įvažiavimus (atvykstant policijai, mafijai tarnaudavę vaikai perspėdavo fejerverkais), laisvai gatvėse prekiaudavo narkotikais („apsipirkti“ atvažiuodavo ir turtingas jaunimas). Ruošdamasi Rio de Žaneiro Olimpiadai valdžia svarbiausias favelas atsiėmė (tai prilygo vidaus karui su daugybe žuvusių pareigūnų, mafijozų ir prašalaičių). Vadinamoji „pacifikacija“ (nuraminimas) patiko ne visiems faveliečiams, nes dabar reikia laikytis painių įstatymų (darbų saugos, gaisro saugos), mokėti mokesčius (tiesa, tai vis tiek daro tik nedaugelis). „Biblijai – taip, Konstitucijai – ne“ – toks vienoje favelų matytas grafitis puikiai apibrėžia dažno „doro“ faveliečio nuomonę apie pacifikaciją.
Vidigalio favela. Policijos pacifikuota – aišku, nusikaltėliai niekur nedingo. Bet jie nebėra vienintelė favelos valdžia.
Susilaukusi protestų, kad Olimpiadai ruošiamasi eilinių piliečių sąskaita, valdžia stengėsi, kad infrastruktūros gerinimai, skirti turistams, būtų naudingi ir skurdžiausiesiems. Viena tokių vietų – Mirante da Paz liftas: gretimos favelos gyventojai juo gali grįžti namo iš Ipanemos, o turistai nuo viršaus – pasigėrėti nemokamais vaizdais. Deja, nepanašu, kad suderinti abu dalykus būtų pavykę: nors liftas atrodo moderniai, buvome vieninteliai turistai tarp faveliečių – užsukus į apžvalgos aikštelę paaiškėjo kodėl: ten viskas nudrengta, prišiukšlinta, voliojosi net išmatos.
Iš Mirante da Paz atsiveria du vaizdai – į Ipanemą ir į favelą. Šitas įdomesnis, nes vaizdų į Ipanemą yra ir gražesnių. Tuo tarpu favelos, ilgą laiką „kultūringai ignoruotos“ kaip miesto piktžaizdė, vis labiau domina turistus kaip unikali Rio de Žaneiro pajūrio dalis, iš kurios kilo žymi dalis Rio kultūros
Dar nuvažiavome iki naujo lynų kelio, kuris statytas kaip viešasis transportas favelos Complexo do Alemão gyventojams; jiems jis turėjo būti nemokamas, o turistams už pinigus leisti gėrėtis Rio priemiesčių vaizdais. Deja – 2011 m., prieš pasaulio futbolo čempionatą, už 50 mln. eurų pastatytas keltuvas vos pora mėnesių po olimpiados 2016 m. sustingo amžiams – nutrauktas finansavimas. Toks likimas ištiko dar ne vieną čempionato/olimpiados projektą.
Turistų laukiantys motociklininkai su atšvaitinėmis liemenėmis Vidigalio favelos papėdėje. Greta yra kainoraštis – gali užvežti ne tik viršun (smagu lėkti vingiuotom gatvėm su vėju), bet ir į bet kurį kitą miesto rajoną.
Visgi, keletas favelų, apvaduotos nuo narkomafijos, pakilo iš skurdo liūno, ir tokios gentrifikacijos pažiba – Vidigalis. Ant fotogeniško kalno tarp Ipanemos ir Bara de Tižukos stovintis siaurų gatvių rajonėlis iš pirmo žvilgsnio išvis jau primena turistinį rajoną: įeinančius pasitinka angliški užrašai, siūlantys užvežti aukštyn (Brazilijoje neportugališki skelbimai – labai reti), pilna daugmaž tvarkingų viešbučių ir restoranų (kai kuriuos labai rekomenduoja net kelionių vadovų knygos), pačioje viršūnėje su vaizdu – hipsteriškas burgerių baras (pardavinėja net marškinėlius su užrašais „Mano vardas – favela“), o turistų ramybę saugo, atrodo, ištisas policijos batalionas. Tik šiukšlių gerokai daugiau ir, atokiau nuo policijos, automatu ginkluotą paauglį dar mačiau – bet, kaip sakė vietiniai, jei nefotografuosi – nieko turistams nedarys, nes iš turistų uždirba visa favela. Apsistoti Vidigalyje – vis dar pigiausia Rio pajūryje (praeities šleifas), bet turbūt jau greitai tai bus tiesiog madinga. O juk dar prieš keletą metų turistus griežtai gąsdindavo nekišti nosies į Vidigalį be gido…
Bet favelų Rio de Žaneire – šimtai, ir toms toliau nuo gražiųjų pakrantės kalvų pasisekė mažiau. Idant galėtų užsidirbti, jų gyventojams tenka laipioti per greitkelių tvoras, rizikuoti gyvybėmis siūlant pravažiuojantiems vairuotojams visokius sausainėlius.
Daiktų pardavėjai automobilių kamštyje palei favelą
Garsiai reklamuojamos nepigios ekskursijos po favelas paprastai veda ne ten, o į tas, „ramiąsias“ favelas, kaip Vidigalis. Vieniems užsieniečiams ekskursijos labai patinka, kitiems atrodo kažkoks nesusipratimas („kelionė pamatyti skurdą“). Išmėginęs manau, kad geriau, užuot ėjus į tokią ekskursiją, tiesiog pažiūrėti gerą dokumentinį filmą apie favelas (pvz. „Welcome to Rio“) ir pavaikščioti ten pačiam, nusipirkti vieną kitą prekę skurdžiuose kioskuose: ir pačiam pigiau, ir pinigai pasieks tuos kam labiau reikia, ir pamatysi ne mažiau. Gal ekskursijų būna ir geresnių, bet mūsiškėje angliškai vos kalbantis gidas daugiausiai rodė visokius Vidigalyje augančius medžius („čia avokadas, čia bananas, čia vėl avokadas“).
Kavinė Vidigalio Favelos viršūnėje
O šiaip dauguma “eilinių” Rio de Žaneiriečių gyvena nei favelose, nei paplūdimių rajonuose. Miestas kone be galo ištįsęs į šiaurės vakarus, kur “darbininkų rajonas” seka “darbininkų rajoną”, o kas rytą lėta, dešimtmečius normaliai negerinama miesto traukinių sistema jie važiuoja į pagrindinius rajonus, vakarais, atstovėję ilgas eiles metro stotelėse – atgal. Į tuos šiaurės vakarus jau neužsuka jokie turistai, nėra ko. “Sveiki atvykę į Rio!” – pavymui man šaukė vietiniai, gal pirmąkart išvydę savo stotelėje užsieniečius. Užsieniečiai po Rio dažniau keliauja “Uber” – jis ten toks nebrangus ir patogus, kad keliaujant keliese dažnai net pigiau, nei viešu transportu.
Rio de Žaneiro centrą verta lankyti konkrečiu metu
Rio de Žaneiras taip asocijuojasi su paplūdimiais, kad lengva pamiršti, jog portugalai šį miestą įkūrė ne prie paties vandenyno, o prie įlankos, natūralaus uosto. Galvojo, kad ta įlanka – upė (miesto pavadinimas reiškia „Sausio upė“). Tenai iki šiol – Rio de Žaneiro centras. Kaip ir visur Brazilijoje, centras nėra prestižinis rajonas, bet, jei nekreipti dėmesio į daugybę benamių ir narkomanų (tai paprasčiausia šurmuliuojant darbo dienai), bei istorinius pastatus užgožusius XX a. vidurio daugiaaukščius, ten yra kuo pasigrožėti.
Rio de Žaneiro istorinis teatras, supamas naujų pastatų. Po teatrą vyksta ekskursijos, Europos didmiesčius kopijavę operos teatrai buvo tikras XX a. pradžios Brazilijos didmiesčių pasididžiavimas
Tarp gražiausių pastatų – Candellaria Mergelės Marijos bažnyčia (šimtmetį statyta prabangiausia Brazilijos imperijos šventykla), Portugališkos literatūros skaitykla (tikra XIX a. mokslo šventovė), Centrinis teatras (būna ekskursijos), Senoji katedra, Šv. Benedikto vienuolynas (daugiausiai dėl interjero).
Portugalų literatūros skaitykla
Kiek pasakojo vietiniai, Rio centras jau daug dešimtmečių lėtoje agonijoje. Pirmasis smūgis buvo 1960 m. įvykęs sostinės perkėlimas į Brazilijos miestą: Rio centrą paliko Brazilijos valdžia. Pamažu “nukraujuoja” ir verslas: kas kyla į prabangesnius pajūrio rajonus, kas – į ekonominę sostinę San Paulą. Mažėjant darbuotojų, didėja benamių, nusikaltėlių, narkomanų dalis. Naktimis, savaitgaliais jie jau daug kur sudaro daugumą. Kartą apsistojau miesto centre: viešbučio registratūros tarnautoja slėpėsi už neperšaunamo stiklo, o ryte pro langą regėjome tokį vaizdą: kažkoks vyras mušė moterį, o kokie penki žiūrovai stebėjo. Kiek supratau, pardavėjas auklėjo kažkokią benamę, gal vagilę. Valdžia mėgina centrą išsaugoti, gaivinti: pavyzdžiui, didžiausiu vieno asmens sukurtu grafičiu, grafitisto Eduardo Kobros duokle olimpiadai. Ją ir savaitgalį saugo pareigūnai – ir turistai drįsta trauktis fotoaparatus.
Eduardo Kobros grafitis, skirtas olimpiadai (fragmentas; įvairiataučių žmonių iš viso penki ir jie atspindi visą žmoniją)
Paėjęs į pietus nuo centro pro modernią katedrą, patenki į Lapa rajoną, kurio simbolis – buvęs akvedukas, nūnai tapęs tramvajų, kylančių į Santa Tereza rajoną ant kalno, trasa. Dabar tai – menininkų, muzikantų kvartalai. Tačiau atėję po pietų, ten radome kaip niekur Rio de Žaneire daug narkomanų ir benamių, o dauguma kavinių buvo užvėrusios sunkias žaliuzes. Bent jau 125 m Selarono laiptais pasigerėjome – juos įrengė čilietis menininkas 1990-2013 m. (tikriausiai būtų ir toliau gražinęs rajoną, bet 2013 m. ant tų pačių laiptų jis, prieš tai susilaukęs grasinimų, rastas negyvas).
Selarono laiptai Rio de Žaneire
O šiaip Brazilijoje nusprendus aplankyti kokį rajoną (išskyrus pačius prestižiškiausius) verta pasidomėti, kada geriausia ten eiti. Kada ten „vyksta veiksmas“, sueina minios eilinių žmonių ir praskiedžia vietinius „gatvės gyventojus“. Istoriniuose centruose tai – darbo metas, Lapoje ir Santa Terezoje – vakarai. Tiesa, sutemus į tuos rajonus nebevykome – visi vakarai jau buvo suplanuoti, veiklos Rio de Žaneire vakarais – ne mažiau nei dienomis.
Lapos akvedukas ir rajonas ant kalno
Muzika ir sportas: Rio de Žaneiras atgyja sutemus
Pirmąjį vakarą Rio de Žaneire pasiklausėme bosa novos melodijų. Sunkiau, nei atrodo: muzikos stilius, tapęs tikru Brazilijos prekės ženklu („Merginą iš Ipanemos“ iki šiol groja net mūsų radijo stotys, o autoriaus Tomo Žobimo garbei pavadintas Rio oro uostas), pačiame Rio de Žaneire seniai nebepopuliarus. Kasdieną jo gyvos muzikos vakarai, kiek ieškojau informacijos, vyksta tik viename Ipanemos bare („Vinicius“), ir ten susirinko beveik vien senukai (įskaitant dainininkus ir muzikantus).
Brazilams ~1960 m. kurta bosa nova – praeities muzika, kaip mums koks Šabaniauskas ar Dolskis, ir naujos jų kartos klauso vis naujų stilių. Tačiau Vakarų šiuolaikinė Brazilijos muzika nepasiekė, vakariečių fantazijoje Rio de Žaneiras liko naivokos bosa novos žemė.
Bosa novos vakaras
Kito garsaus braziliško stiliaus – Rio de Žaneiro karnavalų išgarsintos sambos – toli ieškoti nereikėjo. Jis, tarsi klasika, populiarus visuomet, ir, daugiau nei pusmetis iki karnavalo, sambos „mokyklos“ (t.y. klubai) kiekvieną savaitę rengia viešas repeticijas (tiksliau – pasirodymus/šokių naktis). Dauguma sambos mokyklų – iš favelų; štai važiuoji pro kokią favelą vėlų šeštadienio vakarą, ir ant kelio puola vaikai, ragindami ten sustoti pažiūrėti sambos. Mes aplankėme Salgeiro sambos mokyklą: pasirodymas be galo ugningas, tiesa, kamerinis, be visų superspalvingų karnavalinių platformų. Rėmėjų reklamų gausa rodė, kad samba rio de žaneiriečiams – ne tik šokis, bet ir sportas, juk kasmetis karnavalas – sambos konkursas, kuriame reikia palaikyti saviškius. Kiekviena mokykla karnavalui sukuria himną, ir savo „repeticijų“ metu moko jo lankytojus tarsi kokia politinė partija kala visiems savo programą.
Salgeiro sambos mokyklos repeticija
Rio De Žaneiro karnavalo pagrindiniai pasirodymai vyksta sambodrome prie miesto centro, yra ten ir „Sambos miestas“ kur visos mokyklos turi savo atstovybes. Nekarnavalo metu Sambos miestas „miegojo“, bet didingos platformos ir sambos mokyklos repeticijos atminimas įkvėpė grįžti į Rio antrą kartą specialiai dėl karnavalo. Ir žodžių neturiu apsakyti tam, ką pamačiau – miestas iš labai gražaus, bet, visgi, miesto, virsta kažkokia beprotybės zona (šimtai gatvės koncertų ir paradų, milijonai persirengėlių, seksualūs rūbai), o sambodromo pasirodymų masteliai primena kokio fantastinio filmo specialiuosius efektus. Pribloškiamo įspūdžio nėra su kuo palyginti visame pasaulyje.
Menkutis fragmentas Rio de Žaneiro karnavalo: viena iš platformų, kurių per vakarą būna apie 50. Pasirodo 30 000 šokėjų iš 7 sambos mokyklų, o visas pasirodymas trunka apie 8-9 valandas nuo vakaro iki ryto (kiekviena sambos mokykla žygiuoja virš valandos, demonstruodama savo kostiumus, būgnus ir, aišku, platformas, ir pasirodymu perteikdama kokią nors gilią temą). Ir tokių pasirodymų sambodrome būna ne vienas
Dar vieną vakarą aplankėme Brazilijos futbolo šventovę – Marakanos stadioną. Vietinė Fluminense komanda priėmė svečius iš Salvadoro miesto – Vittoria. Brazilija – galingiausia pasaulyje futbolo šalis – ir futbolas čia tikra šventė: prieš kelias valandas aplink stadioną dainuodami renkasi sirgaliai, girdisi petardų šūviai (susprogdina, ko neleido įsinešti?), svečiai atvyksta autobusais su klubo vėliavomis. Riba tarp „ultrų“ ir „neultrų“ ištirpusi: rungtynių metu dainavo, grojo, praleidus įvarčius griebėsi už galvų, keikėsi, ar verkė kone visi. „Ultros“ išsiskiria radikalumu, o ne užsidegimu: jų klubai ne tik mušasi, bet net ir šaudosi tarpusavyje, vėliau savo salėse kabina žuvusių „kankinių“ nuotraukas.
Tiesa, iš 75 tūkstančių Marakanos vietų užimta buvo tik 20 tūkstančių (lankytojų ir pajamų statistiką skaidrumo dėlei privaloma viešai skelbti ekrane). Ir čia geriau, nei vidurkis: šituo Brazilija panaši į Lietuvą, sportą jie labiau mėgsta žiūrėti per televizorių, nei stadione ir smarkiai atsilieka nuo vakarų europiečių.
Mačas apytuštėje Marakanoje (dauguma žiūrovų sėdi tribūnoje kairėje, kurios čia nesimato)
Savaitgalių vakarais tūkstančius lankytojų pritraukia ir Šiaurės rytų tradicijų centras. Iš tiesų tai – didelis turgus, šeštadieniais ir sekmadieniais veikiantis kiaurą parą; toks populiarus, kad net parduodami įėjimo bilietai. Be prekijų ten – pora scenų su muzikantais ir daug restoranų. Aplinkui klientų ieškosi prostitutės, kai kurios – beveik nuogos (Brazilijoje prostitucija legali).
Lankytojai Šiaurės rytų tradicijų centre
Rio valstija: nuo vasaros sostinės iki aukso uosto
Rio de Žaneiras iki 1960 m. buvo Brazilijos sostinė. Pradžioje – Portugalijos kolonijos. Vėliau, kitų šalių kolonijoms Amerikoje sukilus dėl laisvės, Portugalijos karaliai suprato, kad Brazilijos nebeapgins ir sužaidė meistriškai: suteikė Brazilijos Imperijai nepriklausomybę, tačiau į imperatoriaus sostą pasodino savo giminaičius.
Šitaip portugalai valdovai imperatoriavo iki 1889 m., kai, panaikinę vergovę, buvo nuversti. Jie mėgino gyventi europietiškai ir tą „europiečių valdomos Amerikos valstybės“ skonį dar galima pajusti kalnų priemiestyje Petropolyje, imperatorių vasaros rezidencijoje. Ten – didinga neogotikinė katedra, vilos (atminimo lentos primena, kokie žymūnai kur gyveno) ir rūmai – menkesni, nei galima tikėtis, visgi dar buvo laikai, kai gražiausi ir didingiausi dalykai buvo prieinami tik Europoje.
Brazilijos imperatorių vasaros rezidencija Petropolyje
Rio de Žaneiras tada buvo ir svarbiausias uostas, iš kurio plukdydavo Minas Žeraiso auksą. Kaip tada jis atrodė galima įsivaizduoti nuvažiavus į Paratį (36 000 gyv.), „aukso uostą“ iki to laiko, kai Rio de Žaneirą pasiekė pirmasis kelias per kalnus. Praradęs savo pagrindinę misiją, Paratis sustingo laike: tiesias jo gatves tebesupa maži balti nameliai ir XVIII a. bažnytėlės. Viena buvusi baltaodžių, viena rudaodžių, viena juodaodžių. Kai lankėmės, kaip ir per kiekvieną pilnatį, Paračio gatveles užliejo siurealistiškas potvynis, o prekeiviai turistams pastatė laikinus tiltelius.
Tų turistų nemažai, nes Paratis yra pusiaukelėje tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo važiuojant vaizdingąja Žaliąja pakrante. Kai Brazilija tokia milžiniška, atstumas nuo didmiesčių lemia labai daug.
Patvinusi Paračio gatvelė
Jie važiuoja ne tik pažiūrėti miestelio: aplinkui Paratį – ir įstabus Trinidade paplūdimys, ir kriokleliai kur galima maudytis (ar šliuožti ant užpakalio nugludintu akmeniu), ir tradicinio Brazilijos alkoholinio gėrimo kašasos fabrikai.
Ištįsę Rio de Žaneiro valstijos kurortai
Kai Rio de Žaneiras turi dešimtis kilometrų plačių paplūdimių, atrodo, kam dar kariokoms (taip vadinami rio de žaneiriečiai) poilsiauti kur kitur? Bet aplinkui Rio de Žaneirą kurortų tiek, kad geografijos neišmanantis pamanytų, kad Rio, tikriausiai, išvis neturi savų pakrančių! Kariokos nori praleisti aplinką ar pasiilsėti saugiau: galioja bendras Brazilijos dėsnis, kad kuo mažesnis miestas – tuo saugiau.
Barai su gyva muzika, dažnai ant paplūdimio smėlio – būtinas Brazilijos kurortų atributas
Netoli Paračio plyti Ilha Grande sala. Be automobilių. Iš vienintelio “tikro” miestelio po salą tegali eiti ilgais pėsčiųjų takais (ilgiausiems ir dienos neužteks). Arba plaukti laivais. Kasdien perpildytos “ekskursinės programos”, kur įlipi į greitąjį katerį ir 5-6 valandas plauki aplink salą, išlaipinamas čia į vieną, čia į kitą paplūdimį: didingą Lopes Mendes, Paranajoka su bažnytėle ir kapinėmis, Aventureiro su turistiniu kaimeliu tiems, kam Ilha Grande miestelis – per mažai atokus.
Vienas gausybės Ilha Grande paplūdimių
O trankiausias Rio žemių kurortas – Buzios 175 km į rytus nuo miesto. Viską pradėjo paparacių persekiojama Bridžit Bardo: nusibodus dėmesiui Rio, patraukė į Buzios žvejų kaimelį. Brazilams parūpo, ką gi ten tokio rado B. Bardo, ir jie sekė iš paskos. Kaimelis virto dideliu, trankiu pramoginiu kurortu, kur daug pagrindninės gatvės kavinių turi vaizdus į jūrą. Centre – ir statula B. Bardo, jos garbei pavadinta ten daug kas.
Daugybė atokių valstijos kurortų pasiekiama tik laivais, iš kurių reikia išbristi į paplūdimį
Rio de Žaneiras abejingų nepaliks
Kartais būna, kad labiausiai išreklamuotos pasaulio vietos nuvilia: lūkesčiai būna milžiniški, o visos pagyros gali pasirodyti buvusios tiesiog geras turizmo rinkodaros įdirbis. Tačiau garsiausia Brazilijos vieta Rio de Žaneiras šio vardo nusipelnė. Tai tikrai vienas gražiausių pasaulio miestų.
Svarbiausia, tai retas miestas, kuris paliks didžiulį įspūdį ir gamtos mylėtojams, ir kultūros ar naktinio gyvenimo fanams.
Karnavalo metu milijonai Rio de Žaneiro gyventojų ima rengtis beprotiškai, ultraseksualiai, net idiotiškai – bet miestui viskas tinka!
Visi straipsniai iš kelionių po Braziliją
1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės
8. Brazilijos pietūs: turtingieji Brazilijos krantai
9. Pantanalis: Pietų Amerikos žvėrynas
10. Resifė ir Olinda: Brazilijos autentika
11. Salvadoras: auksinė Brazilijos vergų sostinė
12. Brazilijos virtuvė: patiekalai ir tradicijos
13. Rio de Žaneiro karnavalas – didžiausias šou žemėje
Kelionių vadovai po Braziliją žemėlapyje
Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!
Travelers' Map is loading...
If you see this after your page is loaded completely, leafletJS files are missing.
Komentarai
Naujausi komentarai