Lankau pasaulį

Šventojoje žemėje, atrodo, jokia siena nėra tik siena, jokia gatvė – tik gatvė. Juk Šventuosiuose miestuose – Jeruzalėje, Betliejuje, Nazarete ir kitur – kiekvienas senas akmuo ar net medis “regėjo” įvykius, pakeitusius Europą ir pasaulį.

Šventojoje žemėje atsirado krikščionybė ir judaizmas. Ten gimė, gyveno ir mirė Jėzus Kristus. Šventa ji ir islamui. Tūkstančius metų į ten traukia minios dešimčių skirtingų religijų piligrimų, ir visi atranda kažką sau, kai kurie pasilieka su visam. Todėl ritualai švenčiausiose vietose niekuomet nenutrūksta. Priešingai – tų šventų vietų, dirbant archeologams, atrandama vis naujų.

Šventoji žemė turėtų priblokšti net ir netikintįjį. Miestai, miesteliai, gamtos grožybės, kurių pavadinimus Lietuvoje kiekvienas sužino dar būdamas vaikas. Ta neprilygstama religinė ir tautinė įvairovė, ypatingos tik tenai gyvuojančios kultūros. Visa tai “dovanojo” ne šiuolaikinė globalizacija, o istorijos tūkstantmečiai, kurių metu žmonija tikėjo, kad Šventoji žemė yra pasaulio centras.

Liūdnesnė tos įvairovės pusė: karai dėl šios žemės irgi nesibaigia. Tų, naujausiųjų, kai žydų valstybė Izraelis XX a. viduryje okupavo arabišką Palestiną, žiaurūs atgarsiai pasaulį lydi ir šiandien.

Nuskristi į Šventąją žemę iš Lietuvos – labai paprasta ir nebrangu, reisai – tiesioginiai. Aplankiau tiek religines-piligrimines, tiek gamtines-kultūrines Šventosios žemės vietas, pajutau – nebūtinai savo noru – ir tą amžiną konfliktą dėl jos.

Jeruzalė – Šventosios žemės širdis

Jeruzalė – neabejotinai gražiausias, įdomiausias ir švenčiausias Šventosios žemės miestas. Jame ir jo apylinkėse nesunkiai gali praleisti ne tik savaitgalį, tačiau ir savaitę.

Miesto simbolis – musulmoniškas auksinis Uolos kupolas (1021 m.), kylantis virš tvirtais mūrais įrėminto senamiesčio. Jis stovi ant Šventyklos kalvos, kur Abraomas vedė paaukoti savo sūnų, o iki 70 m. po Kr. stovėjo švenčiausioji judėjų Šventykla. Ta pati, kurioje paskutinę savaitę prieš savo nukryžiavimą pamokslavo Jėzus Kristus. Ir nuo kurios griuvėsių po 600 metų Mahometas, pasak islamo, žengė į dangų.

Panašių istorijų, kai viena ir ta pati vieta “daugiau nei šventa” daugybei tikėjimų Jeruzalėje – pilna. Net ir tuomet, kai vieta svarbi vien krikščionims, dėl teisės ją prižiūrėti šimtmečius konkuruoja ištisa eilė skirtingų krikščionybės atmainų. Dar XVIII a. Osmanų Imperijos valdžia, kuriai tada buvo pavaldi Jeruzalė, labai tiksliai padalino visų jų teises ir pareigas: kam priklausys kurie altoriai, kas kada laikys mišias. To laikomasi iki šiol.

Garsiausia tarp tokių padalintų “bažnyčių” – Šventojo kapo bažnyčia, pastatyta vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus Kristus. Ta pati, kurios vaduoti nuo musulmonų popiežiai šimtmečius siuntė Kryžiaus žygių riterius.

Iš tikro ji, kaip ir daug Šventosios žemės švenčiausių vietų krikščionių šventovių, bažnyčią nelabai ir primena. Ten beveik nėra salių ar navų – tik išraityti koridoriai, laiptai, belangės sienos, išpuoštos altoriais: stačiatikių, katalikų, armėnų, etiopų, koptų… Kai kurios krikščionybės pakraipų, šimtus metų ten laikančių altorius, kitur jau beveik nunykusios ir nežinomos. Visų jų vienuoliai keisčiausiais abitais šmirinėja viduje.

Tiesa, pačios olos, iš kurios prisikėlė Kristus, toje bažnyčioje nerasite. Viskas seniai nukasta, sunaikinta, o kapo vietoje pastatyta koplytėlė. Seniau saugoti to, kas autentiška, nebuvo įprasta, svarbiausia – vieta.

Tačiau nuo katalikų atskilusiems protestantams visi keisčiausi senoviniai ritualai su auksiniais smilkytuvais ir senovinėmis giesmėmis atrodė keisti ir bereikalingi. Jų nuomone, tamsūs puošnūs Kristaus kapo bažnyčios koridoriai menkai teperteikė tą laikmečio prieš 2000 metų, kai, supamas tik artimiausių pasekėjų, skurdžiai gyveno ir mirė Kristus, atmosferą. Todėl jie sukūrė savą šventą vietą: Kapą sode, dabar prižiūrimą anglikonų. Tai – tikras maždaug 2000 metų senumo nežinomo žydo kapas, iškaltas oloje. Ne Kristaus: tačiau šiuolaikiniam vakariečiui, turbūt, lengviau susikaupti ir pasimelsti ten, medžių apsuptyje, klausantis gitara brazdinančio ir tyliai angliškai dainuojančio pavienio muzikanto, nei atstovėjus eilę Kristaus kapo bažnyčioje, kur 10 sekundžių po įėjimo į kapo vietą jau išgirsti vienuolio barbenimą – “paskubėk ir leisk kitus”.

Šventos vietos: nuo įrodytų iki išgalvotų

Apskritai šventos vietos Šventojoje žemėje yra trijų rūšių. Pirmosios tiksliai nustatytos pagal aprašymus šventaknygėse, archeologinius duomenis. Tarp tokių – Alyvų kalnas, per kurį Jėzus įžengė į Jeruzalę, bei Getsamanės sodai jo papėdėje, kur Kristus meldėsi paskutinę naktį prieš mirtį. Jos apstatytos įvairių krikščionybės pakraipų šventovėmis, tokomis kaip Dominus Flevit (“Viešpats verkė”) vienuolynas ar Paternoster (“Tėve mūsų”) bažnyčia, kurioje visomis kalbomis (ir lietuviškai) surašyta garsiausioji krikščionių malda.

Kitos šventosios vietos – labiau abejotinos, tačiau gerbiamos (beveik) nuo pat Kristaus laikų, todėl įmanoma, kad yra tikros, nes pirmosios šventovės ten pastatytos dar esant gyviems tų įvykių liudininkams arba greitai po jų mirties. Tarp tokių – Marijos kapas Jeruzalėje, tiesa, pripažįstamas tik stačiatikų ir rytų krikščionių.

Ir, pagaliau, paskutinė šventųjų vietų rūšis: tos, bėgant šimtmečiams “atrastos” (sukurtos) Jeruzalėn keliavusių piligrimų – gal iš tvirto tikėjimo, gal tiesiog užsimanius papasakoti įdomių istorijų žmonėms, kurie pakeliui namo priims nakvynei. Kai kurios tokių “išgalvotų” vietų išpopuliarėjo ne mažiau, nei tikrosios. Pavyzdžiui, Kryžiaus kelias – koplyčios ir atminimo lentos Jeruzalės gatvėse, žyminčios vietas, kur Jėzus Kristus esą pametė kryžių ar suklupo. Jos atsirado Kryžiaus žygių laikais (~1100 m. po Kr.). Gi Kristaus eroje Jeruzalės gatvių planas greičiausiai apskritai buvo kitoks, o ir Kristų nukryžiuoti vedė ne iš ten, kur prasideda Kryžiaus kelias. Panašiai “atrastas” ir Paskutinės vakarienės kambarys (gotikinė architektūra išduoda jį esant įrengtą geras tūkstantmetis po Kristaus), taip pat arka, nuo kurios Poncijus Pilotas neva tarė “štai žmogus (Kristus)” (ecce homo).

Visgi šios vietos, kaip ir “Kapas sode”, tinka simboliškam apmąstymui. Šiaip ar taip, Jeruzalės centras mažytis, ir kur jame bebūtum, “tikrosios” tų įvykių vietos niekada nebus toliau 2 km.

Beje, beveik visos šventos vietos Izraelyje – nemokamos (išsilaiko iš aukų). Tiesa, ten, kur tenka pakrapštyti piniginę, šekelių teks palikti daug: mokesčiai Izraelyje dideli ir kainos – tarp didžiausių pasaulyje.

Religinio-tautinio konflikto atspindžiai

Krikščionių vienuolių ginčai dėl šventųjų bažnyčių yra juokingi, palyginti su žydų ir arabų ginču dėl pačios Jeruzalės. Pagal 1948 metų Jungtinių Tautų planą, miestas turėjo tapti nepriklausomu ir neutraliu. Tačiau vakarinę jo pusę tada užėmė žydai (Izraelis), rytinę, kartu su visu senamiesčiu ir švenčiausiomis vietomis – arabai. 1967 m. Izraelis staigiu puolimu iš arabų atėmė ir Rytinę Jeruzalę, ir dar daug kitų žemių (Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą).

Iki šiol Rytų Jeruzalė – labiau arabiška (palestinietiška), nors žydai ten siunčia gyventi savo naujakurius, kas pagal tarptautinę teisę yra nelegalu. Ištisos žydų karių (arabai į armiją nešaukiami) grupės, ginkluotos galingais koviniais automatais, patruliuoja tomis gatvelėmis, kaip ir visoje Palestinoje. Oficialus pretekstas – terorizmas, tačiau jo šiais laikais Izraelyje tikriausiai ne daugiau nei Vakarų Europoje. Palestiniečiai galbūt jau prarado viltį, tad organizuotą pasipriešinimą sustabdė. Radikaliausi galbūt išvyko kautis už Islamo valstybę: jiems priešu tapo ne vien Izraelio, bet ir visų Vakarų valstybių valdžios, jau virš 50 metų nesugebančios veiksmingai pasmerkti jų teisių pažeidimų Palestinoje.

Dabar kiekvienam žuvusiam žydui tenka 10-20 žuvusių palestiniečių. Vienas “rekordų” pasiektas 2009 m., kai žydų žuvo tik 9, o palestiniečių – 1034. Dauguma aukų – civiliai, nužudyti Izraelio karių už protestus, naudojant kaip gyvus skydus, o dažniausiai išvis “per klaidą” (iš lėktuvų ant palestiniečių miestų mėtomos bombos aukų nesirenka). Geras trečdalis nužudytųjų – vaikai. Vakaruose ir Lietuvoje tą mažai matome: apie kiekvieną teroro akte žuvusį žydą ar vakarietį spauda trimituoja garsiai, o apie kas savaitę žudomus palestiniečių civilius tyli. Izraelio šarvuoti buldozeriai nuolat griauna ir palestiniečių namus: tarsi stalininėje Rusijoje tai – kolektyvinė bausmė: už vieno palestiniečio aktyvizmą benamiais paverčiama šeima ar ištisa giminė.

Turistus nuo konflikto Izraelio valdžia stengiasi izoliuoti. Tačiau jis visuomet šalia. Jeruzalę naršiau nešinas Biblija: paskaitęs, kas lankomoje vietoje atsitiko, į tas istorijas įsijausdavau kur kas geriau. Tai štai: kai lipau į tą visiems šventą Šventyklos kalvą, uoliai daiktus peršvietinėję Izraelio kariai Naująjį testamentą pareikalavo palikti greta iš kažkieno jau atimto švęsto vandens. O į nuostabų Uolos kupolo vidų bei Al Aksos mečetę manęs, kitatikio, nebūtų įleidę jau kalvos viršų prižiūrintys musulmonai (iki 2000 metų, kol palestiniečių padėtis buvo kiek geresnė, duris jie atverdavo visiems).

Būnant ten, verta atsargiai rinktis žodžius: štai vieno žmogaus pasiteiravau, kaip nueiti į Haram-E-Šarif (dabartinis kalvos pavadinimas). Manau, paklaustasis tikrai suprato, tačiau nepatenkintas pasiteiravo: “Kas tas Haram-E-Šarif?”. Pasirodo, žmogus buvo žydas, ir jam ta vieta vis dar “Šventykla”, nepaisant to, kad ta jau tuoj bus 2000 m., kaip sugriauta. Tuo tarpu arabiškojoje Rytų Jeruzalėje vengiama žodžio “Izraelis” – ant viešbutyje duoto žemėlapio puikavosi užrašas “Šventoji žemė ir Palestina”.

Pakeliui į Šventyklos kalvą kabėjo rabinų atsišaukimas, raginantis žydus ten nelipti išvis (per šventa vieta). Žydai apeigas atlieka Šventyklos kalvos papėdėje. Vakarinė jos siena (ta kalva – dirbtinai sumūryta) vadinama Raudų siena, mat ten žydai aprauda sugriautos šventyklos, o taip pat kiša į tarpelius tarp akmenų lapelius su prašymais Dievui. Kai lankiau, vyravo kur kas linksmesnės bar micvos apeigos, kuriomis trylikamečiai žydai su dainomis, skanduotėmis, balionų leidimu į dangų pripažįstami suaugusiaisiais. Prie sienos giminės vyrai ir moterys eina atskirai, taigi, ta pati giminė švenčia susitikusi iš abipus tvorelės.

Betliejus: trejos Kalėdos mieste-kalėjime

Jeruzalės palestiniečiams pasisekė. Izraelis jiems pasiūlė pilietybę. 4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, okupuotose 1967 m., neturi net to. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva. Dauguma geriausių kelių okupuotoje Palestinoje faktiškai rezervuoti žydams ir turistams (palestiniečių automobilių numeriai – kitokie, tad paprasta jų neįleisti).

Vienas palestiniečiams paliktų miestų – Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Nuomotą automobilį teko palikti Jeruzalėje: jau vien autonuomos agentūrą, leidžiančią lankyti Rytų Jeruzalę ir okupuotų teritorijų zonas B ir C, suradome ne iš karto, o į Betliejų (okupuotų teritorijų zoną A) važiuoti leidžia tik keletas mažų arabiškų agentūrų, kurios nedirba oro uoste.

Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą. Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais sodinamam atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinančiam į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai – paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Grįžtant iš Betliejaus teko peršviesti savo daiktus it oro uoste, rodyti pasą nuobodžiaujančiam kariui, “lindėjusiam” mobiliajame telefone.

Dabar – taikus metas. Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba jis išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Gaza, didžiausias Palestinos miestas, šitaip uždarytas jau daug metų.

Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis. Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje – 85%), šiandien – tik 1,5% (Betliejuje – 35%). Pasigirsta nuogąstavimų, kad švenčiausios krikščionių vietos artimiausiais dešimtmečiais virs savotiškais muziejais, reikalingais tik piligrimams ir turistams.

O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę. Nepaisant to, kad jie atsikėlė gyventi per pastaruosius dešimtmečius, kai dažna Betliejaus šeima regione praleido daugybę kartų…

Galilėja: paeežerė kur pamokslavo Jėzus Kristus

Nors gimė Betliejuje, o mirė Jeruzalėje, Jėzus Kristus didžiąją dalį gyvenimo praleido Galilėjoje. Pamokslavo prie Tiberiados ežero. Krikščionys tas vietas atrado tik XX a. pradžioje, kai keliauti tapo paprasčiau (iki tol piligrimai lankydavo tik Jeruzalės apylinkes). Todėl bažnyčios ten gana šiuolaikiškos, ilgamečių tradicijų nėra. Net ir šiandien tai visiška provincija, be nuomoto automobilio tas vietas lankyti sunku. Matant tas žalias pievas, neaukštas kalvas, didoką, bet nemilžinišką ežerą net sunku patikėti, kad kažkokie vietiniai kaimiečiai, tokie kaip čia žvejodavęs šventas Petras, sugebėjo paskleisti religiją po visą Romos Imperiją, iš kur ji tapo populiariausia pasaulyje.

Tarp lankytinų piligriminių vietų Tiberiados ežero pakrantėje – Kafernaumas, kur Jėzus ilgai gyveno (ten – šv. Petro namo griuvėsiai, virš kurių moderni bažnyčia), tačiau galiausiai, kai dauguma miestelėnų juo taip ir nepatikėjo – pažadėjo jiems liūdną lemtį. Netoliese – kalnas, kur, spėjama, Jėzus pasakė kalno pamokslą [Mt 5:1-7:29]. Ginosare ištrauktas ~2000 m. senumo nuskendęs žvejybinis laivelis. “Gal Jėzaus” viliodamas turistus skelbia muziejus, tačiau, aišku, tikimybė labai jau maža.

Žymiausia piligriminė vieta Galilėjoje – Nazaretas, kur Jėzus praleido vaikystę. Didžiausia bažnyčia supa olą, kurioje gyveno Marija (priešingai Viduramžių dailininkų paveikslams, Šventojoje žemėje Kristaus laikais vargšų gyvenimui naudotos olos, o ne nameliai šlaitiniais stogais). Ta bažnyčia – ir savotiška modernaus krikščioniško meno galerija, pilna milžiniškų daugybės šalių dovanotų Marijos paveikslų, mozaikų, bareljefų. Yra ir lietuviškas, grįstas Aušros vartų Marija, ir geltonodė kiniška Marija, ir tajiška, primenanti hinduistų dievybę, ir moderniai baugi amerikietiška.

Kaip ir visa Šventoji žemė, Galilėja padalinta tarp žydų ir arabų. Nazaretas – arabiškas miestas (anksčiau krikščioniškas, dabar nebe), o iš Tiberijo, žydams švento kurorto palei Tiberiados ežerą, arabai išvaryti dar 1948 m. Tenykštės mečetės tuščios, jų griuvėsiai romantiškai apšviečiami.

Kaip ir kitur Šventosios žemės provincijoje, daug Galilėjos žydų gyvena prieš maždaug 50-100 metų įkurtuose “savanoriškuose kolūkiuose” – kibucuose. Lygus gyvenimas (“iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius”) anapus kibucų vartų atrodė visai patrauklus, kol neišmirė juos įsteigusių darbščių idealistų karta. Dabar daug dalykų kibucuose jau privatizuota, o algos mokamos pagal darbą.

Negyvoji jūra, žemiausia pasaulio vieta

Negyvoji jūra iš tikro yra ežeras, dar mažesnis už Tiberiadą. Jūra vadinamas todėl, kad yra vienas sūriausių pasaulyje vandens telkinių. Jo pakrantė – žemiausia planetos sausumos vieta. Dabar ji 431 m žemiau jūros lygio ir vis žemėja, mat Negyvoji jūra senka. Tai – minusas norint išsimaudyti: dauguma krantų jau toli nuo kelio, palikus automobilį, neaišku kaip prie jų prieiti (pasivaikščioję vis atsiremdavome į stačius šlaitus ir nuleidome rankas).

Keli paplūdimiai – mokami ir labai brangūs (pvz. įėjimas – 10 eurų žmogui). Visgi, juos išlaikyti – nemažai darbo: jūrai senkant, senieji pastatai, restoranai, viešbučiai apleidžiami ir statomi nauji buvusiame dugne. Dauguma “Negyvosios jūros viešbučių” šiandien išvis ne prie Negyvosios jūros, o prie mažų nuo jos atskilusių ežerėlių pietuose.

Aplinkui negyvąją jūrą – dyki, bet gražūs šlaitai, Ein Gedžio gamtos rezervate lengvai sutiksi kalnų ožių.

Viršum Negyvosios jūros iškilusi Masada. Žydų tvirtovė, kurią 70 m. po Kr. malšindami žydų sukilimą puolė ir užėmė romėnai. Nuo Masados viršaus matosi gražios panoramos, sausoje dykumoje išlikusios net romėnų karių stovyklos liekanos ir rampa, kurią supylę iš akmenų jie ir užėmė tvirtovę. Tiesa, gynėjai, tarsi Pilėnuose, nusižudė to nesulaukę.

Tel Avivas ir Haifa: nereligingas Izraelis

Mėgstamas žydų anekdotas sako, kad trys didieji Šventosios žemės miestai gyvena skirtingu ritmu: Jeruzalė meldžiasi, Haifa dirba, o Tel Avivas pramogauja. Tą nesunku suprasti net iš gyventojų drabužių. Jeruzalėje dauguma musulmonių ryši skareles, o žydų – galvas dengia šlikėmis ar skrybėlėmis. Tel Avive gi kur kas lengviau išvysi merginą su nuogu pilvu ir auskaru bamboje, didžiules tatuiruotes ar gėjų simboliką (tame mieste – didžiausi regiono gėjų paradai). Tuo tarpu Haifoje nėra nei to, nei ano, žmonės ten dažniausiai rengiasi kaip Lietuvoje.

Tiek Tel Avivas, tiek Haifa, labai nauji miestai, XX a. pirmojoje pusėje pastatyti žydų, kurie, sionistinių idėjų vedami, masiškai kėlėsi į Šventąją žemę. Todėl Tel Avivas – viena geriausių vietų pasaulyje pamatyti tarpukario ir ankstyvojo pokario architektūrą. Šis miestas garsėja ir naktiniu gyvenimu. Tiek Tel Avive, tiek Haifoje, šiandien prestižinės yra “vokiečių kolonijos” – rajonai, pastatyti templerių, XIX a. į šventąją žemę besikėlusių religingų vokiečių (vėliau per pasaulinius karus juos, kaip priešo piliečius, britai išvarė). Palei abu miestus driekiasi ilgi paplūdimiai.

Vienintelė tikra Haifos įdomybė, turinti mažai analogų pasaulyje – Bahajų sodai. Bahajai – viena naujųjų, sektomis vadinamų religijų, savotiškas islamo tęsinys, teigiantis, kad po Mahometo buvo dar pranašas Babas, kurio kapas ir yra Haifos soduose. Tie sodai kyla į kalną, todėl jų panoramos nuo vidurio, viršaus ir apačios – viena už kitą gražesnės. Juos nuolat prižiūri ~120 savanorių bahajų iš įvairių šalių ir žemynų, tiesa, turistams prieinama tik maža jų dalis.

Anksčiau greta Tel Avivo ir Haifos stovėjo arabiški miestai, atitinkamai Jafa ir Akrė. 1948 m. tuos miestus užėmę žydai daugumą arabų (palestiniečių) iš ten išvarė. Jų vaikai ir anūkai iki šiol leidžia dienas tremtinių stovyklose aplinkinėse šalyse. Iš viso tų Palestinos tremtinių su palikuonimis pasaulyje – 5 milijonai. Izraelis jų atgal nepriima. Tai – vienas didžiausių Artimųjų Rytų konflikto skaudulių.

Mat teisę į gyvenimą Izraelyje, netgi į valdžios skiriamą būstą turi kiekvienas pasaulio judėjas ir jų palikuonys. Izraelio pilietybė šitaip suteikta net per 100 tūkstančių juodaodžių Etiopijos judėjų, kurie, kaip rodo genetiniai tyrimai, nėra kilę iš žydų (yra atskira į judaizmą atsivertusi tauta). Tačiau visos šios teisės neprieinamos 1948 m. ištremtiems ar nuo represijų pabėgusiems Palestinos musulmonams ir krikščionims, nepaisant to, kad jų protėviai šimtus ar tūkstančius be pertrūkių gyveno Šventojoje žemėje. Dar daugiau, jų namus ir žemes valdžia tada išdalino žydams, tokiu būdu suformuodami didžiuomoje Šventosios žemės žydų gyventojų daugumą.

Nors dauguma Jafos ir Akrės gyventojų tuomet pakeisti, atmosfera tuose miestuose iki šiol išskirtinė. Ten pilna mečečių ir bažnyčių, viduramžiškų mūrų. Akrėje stūkso kryžininkų tvirtovė, tunelis (tai paskutinė Šventojoje žemėje kritusi kryžininkų žemė). Jafa smarkiau išgriauta – prispildžiusi ištaigingų restoranų, labiau primena prabangų senamiestį.

Kaip valandą tautinės neapykantos klausiausi

“Sionizmas yra amžinas idealas – 120 metų” – toks užrašas pasitiko dar Tel Avivo oro uoste. Sionizmas – filosofija, kurios dėka gimė Izraelis – iki šiol kelia kontraversijas. Jo šalininkams tai – tiesiog žydų nacionalizmas, eilinis XIX a. Europos tautinis atgimimas; tik, kadangi žydai gyveno pasklidę po pasaulį, prieš įsteigiant valstybę jiems dar teko atkeliauti į vieną vietą, o tam pasirinko Šventąją žemę, kurioje judėjai gyveno prieš 2000 metų. Kiti (ypač arabai) sionizmą dažniau prilygina nacizmui ir teikia tokius pavyzdžius: žydų elgesys su palestiniečiais, Izraelyje paplitęs kitų tautų ir religijų niekinimas. Nemaloniausias dalykas tame oficialiame “Sionizmo amžino idealo” metinių memoriale, pilname istorinių simbolių, man asmeniškai, kaip lietuviui, buvo sovietinis kūjis su pjautuvu. Tikriausiai pagerbiantis žydų komunistus.

To radikaliausiojo komunistuojančio žydų nacionalizmo teiginius netikėtai išgirdau… lietuviškai. Juos išdėstė Jeruzalės gatvėje prisišliejęs senyvas vietos litvakas. Gyvenime negirdėjau šitiek tautinės neapykantos! Nė neprisistatęs ir nepaklausęs mūsų vardų, jis maždaug valandą dėjo į šuns dienas visas iš eilės tautas, išskyrus žydus ir rusus. Arabus vadino žiurkėmis, vietoje žodžio “ukrainiečiai” sakydavo vien tik “koholai”.

Aišku, visus pakrikštijo “žydšaudžiais” (ir lietuvius, latvius), tačiau didžiausi žydšaudžiai neva – “koholai”. Istorinio pagrindo tam nėra, bet kodėl pašnekovas taip galvojo, galėjau įtarti. Kaip sakė pats, Izraelyje yra apie dešimt rusiškų laikraščių. Kiek supratau, jie tiražuoja Rusijos propagandą, kuria daugybė rusakalbių žydų, kurių Izraelyje virš 1 mln. (~15%), tiki aklai. “Laikraščiai neseniai rašė, kad lietuviai apdovanojo žydšaudį ordinu”, “Ukraina stato paminklus žydšaudžiams”.

Kiek pasidomėjau, tie tariami “pašlovintieji žydšaudžiai” – tai nacių veiksmams prieštaravę, netgi nacių persekioti žmonės, kurių tikrasis “nusikaltimas” – kad jie, siekadmi laisvės savosioms tautoms, priešu nr. 1 laikė Sovietų Sąjungą. Mat dažno izraeliečio pasaulėvaizdis toks: visi, kas nenorėjo gyventi rusų ar komunistų valdžioje – fašistai. Žydams, aišku, išimtis, kitaip ko jie patys emigravo iš TSRS į Izraelį…

Įdomu, jeigu dabar Rusija konfliktuotų ne su Ukraina, o, tarkime, su Lenkija – ar didžiausi žydšaudžiai, anot rusiškos Izraelio žiniasklaidos ir to paties pašnekovo, nebūtų lenkai? Jeigu su Lietuva – lietuviai? Turbūt būtų. Neapykanta jau pasėta visiems, tereikia sudėlioti akcentus.

Galiausiai pašnekovas pastebėjo, “na, gal ir ne visi lietuviai blogi”. Galvojau, gal paminės kokį žydų gelbėtoją (juk net pagal oficialiai Izraelio pripažintų žydų gelbėtojų procentą Lietuva yra pirmoji Rytų Europoje ir antroji pasaulyje). Tačiau kurgi: “geras lietuvis”, anot pašnekovo, pasirodo, buvo kažkoks komunistas kolūkio pirmininkas, kuris pokariu “šaudė miškinius”…

Pašnekovas dar pasidžiaugė, kad pats “išvyko iš Lietuvos prieš visus Sąjūdžius”, minėjo ir Paleckio išpopuliarintą frazę “savi šaudė į savus”. Galiausiai konstatavo, koks “didis žmogus” yra Vladimiras Putinas ir “gaila, kad Lietuvoje tokių nėra”.

Ironiška, bet klausydamas tų minčių galėjau nesunkiai įsivaizduoti labai jau panašias mintis kokiais 1939 m. dėstantį Vokietijos nacį. Tik vietoje žydų tokių polemikoje būdavo “visur skriaudžiami” vokiečiai, vietoje Izraelio ir Rusijos – “tvarką daranti” hitlerinė Vokietija…

Nuostatos, kurioms neišnykus susitaikymo Šventojoje žemėje nebus

Bet pašnekovo nepertraukinėjau ir įdėmiai klausiau. Tas pokalbis man daug ką “sudėstė į lentynėles”, leido suprasti žymios dalies (galbūt – daugumos) žydų nuostatas, kurių fragmentus matydavau skaitydamas Izraelio ir Palestinos laikraščius ar dalyvaudamas diskusijų forumuose, tačiau niekada neišklausiau taip nuosekliai ir išsamiai.

Baisiausia iš tų nuostatų, kurios neatsisakius neįmanoma jokia taika Artimuosiuose Rytuose, joks sutarimas jokiais istoriniais klausimais: Izraelyje gerbiamos tik žydų gyvybės, o kitų laikomos mažne bevertėmis. “Na, kai Izraelis užeina ant Gazos, tai jau tūkstančiais jų nužudo” – kalbėjo radikalusis pašnekovas apie už 60 km gyvenančius palestiniečių civilius apatiškai, tarsi tai būtų ne žmonės. O kiekvieno žydo žūtis konflikte Izraelyje – visuotinė tragedija. Štai 2014 m. vasarą, atsakydamas į 3 žydų paauglių pagrobimą, Izraelis taip be atodairos subombardavo Gazą, kad pražudė 2310 palestiniečių (dauguma – civiliai, 315 vaikų) ir per 10 tūkstančių sužeidė.

Ir, aišku, beveik niekam Izraelyje nekiltų mintis, kad tas faktas, jog sovietai per holodomorą nužudė daugiau ukrainiečių, nei naciai visame pasaulyje žydų per holokaustą, suteikė kažkokią teisę ukrainiečiams kovoti prieš sovietus. Ne, anot daugelio žydų, jie privalėjo būti prosovietiški, nes sovietai žydams buvo geresni, nei naciai (toks teiginys logiškas tik tada, jei ukrainiečio gyvybę laikysime objektyviai mažesnės vertės, nei žydo)… Ir sovietų nužudyti lietuviai, latviai, estai, lenkai, sunaikintos kalmukų ar Krymo totorių kultūros tame (pa)sąmoningame Izraelio pasaulėvaizdyje – visiškai nereikšmingas istorijos balastas.

Ir todėl Izraelis reikalauja teisti kitataučius, kolaboravusius su naciais, bet pats nenuteisė nė vieno iš daugybės pas save “priglaustų” su sovietais kolaboravusių žydų, žudžiusių kitataučius. Dar daugiau: kiek esu skaitęs, tie patys Izraelio laikraščiai (toli gražu ne vien rusiški), kurie pliekia bet kurį karo laikų kovotoją prieš sovietus kaip nacį (jie nedalyvavo holokauste, bet juk “kariavo prieš ‘geriečius’ sovietus, kurie kariavo prieš blogiečius nacius”), čia pat pateisina bet kurį kitataučius civilius iš politinių paskatų žudžiusį, žudantį ar žudysiantį žydą.

Žydų noras, kad gailėčiau žuvusių jų protėvių, man visiškai suprantamas. Totalitarizmą, okupacijas ir genocidus laikau blogiu. Dar paauglystėje domėjausi litvakų kultūra, man atrodė keista, kodėl apie juos, gyvenusius tose pat Vilniaus gatvėse, žinome taip mažai. Tačiau vėliau, internete rasdamas daugiausia vien tik radikalias arba labai radikalias užsienio žydų mintis supratau, kad jų pageidavimas, kad gailėčiau žuvusių jų protėvių – tik įžanga į “pretenzijas”. Toliau seka reikalavimai išsižadėti savo didvyrių todėl, kad šie gynė saviškius pirmiau žydų (t.y. smarkiau priešinosi antilietuviškiems sovietams nei antižydiškiems naciams). Ir galiausiai – reikalavimai išteisinti tuos, kurie persekiojo ir žudė mano protėvius.

Aišku, visa tai – dvigubi standartai. Tokie “reikalautojai” lietuvių žudynes laikys mažiau tragiškomis ar net pateisinamomis, jau tikrai neabejos savo protėvių pasirinkimu ginti saviškius lietuvių sąskaita (tarkime, įstojant į sovietinius partizanus) ir, kaip “paguodą”, nebent pasisiūlys kartu su manimi “draugiškai” pašlovinti tuos, kurie kankino ir žudė manuosius protėvius… Jeigu nežiūrėsime į trečiąjį pasaulį, Izraelis kartu su Rusija šiandien – neabejotinai tos šalys, kuriose tokie XX a. pradžią primenantys ultranacionalistiniai dvigubi standartai (“tautietis visada teisus”) klesti labiausiai.

Haredžiai: tikrieji žydai ar religiniai fanatikai?

Tačiau sakyti “visi žydai yra tokie” jokiu būdu negalima, nes ši tauta – įvairi kaip jokia kita. Juk tūkstantmečius iki atvykimo į Izraelį jų protėviai gyveno visiškai skirtingose žemėse ir žemynuose. Ten jie kažkiek prasimaišė su vietiniais, todėl aškenazių (Vidurio ir Rytų Europos kilmės žydų) būna net blondinų, o sefardų (Ispanijos, Šiaurės Afrikos kilmės žydų) ar mizrahių (Artimųjų Rytų kilmės žydų) oda kiek tamsesnė. Tačiau šie skirtumai sparčiai nyksta: senąsias žydų kalbas, kaip aškenazių jidiš ar sefardžių ladino, baigia pakeisti naujoji hebrajų kalba (ivritas), o žymioje dalyje Izraelio žydų santuokų jaunikis ir nuotaka priklauso skirtingiems žydų pogrupiams. Tautiškai išsiskiria tik žydai iš TSRS – kadangi jie imigravo neseniai (ypač po 1990 m.), dauguma tebekalba rusiškai ir rusiškų užrašų Izraelyje labai daug – tačiau ar taip liks keičiantis kartoms, nežinia.

Bet viena žydų grupė į bendrą Izraelio žydų katilą integruotis nė nesiruošia. Tai – haredžiai, dar vadinami ultraortodoksais. Jų nuomone, judaizmas nesuderinamas su šiuolaikiniu pasauliu, tad jie savanoriškai gyvena panašiai kaip prieš šimtą metų. Jų rajonai, tokie kaip Jeruzalės Mea Šarim ar Tel Avivo Bnei Brakas, jeigu ne automobiliai, primintų XIX a. Rytų Europos štetlus (žydiškus miestelius). Knygos knygynuose ten – apie rabinus ir jų mintis, lauko reklamos – religinio turinio (pvz. “mūsų metodas padės įsiminti Torą greičiau”). Vyrai vaikšto juodais lietpalčiais ir skrybėlėmis, moterų mada primena istorinių filmų masuočių aktores. Namie haredžiai neturi televizorių, o 50% vyrų nedirba, visą laiką studijuodami Torą (tiesa, tai – nauja mada: iki Antrojo pasaulinio karo jie tai darydavo vakarais, atidirbę amatininkais ar smulkiais verslininkais). Vaikų jie turi ir po keliolika (vidutiniškai – po devynis), todėl gyvena labai skurdžiai ir susigrūdę. Pasaulietinio mokslo nevertina. Kaip kadaise Lietuvos žydai, daug jų tebekalba jidiš, mat šventoji hebrajų kalba, anot jų, skirta Dievui.

Pasivaikščioti po Mea Šarim buvo viena tų keistų ir ypatingų Šventosios žemės patirčių, kurioms analogų kitur nėra. Buvo ketvirtadienio vakaras, haredžiai išėjo į gatves: juk nuo saulės laidos penktadienį iki saulės laidos šeštadienį Izraelį apims šabas, kai jie privalo taip ilsėtis, kad negali net valgyti pasigaminti, tam reikia ruoštis. Per šabą Mea Šarim uždaromas automobiliams, o į per klaidą užklydusius gojus (nejudėjus) praeivius – taip pasakojo tas pats radikalus ir gana religingas pašnekovas litvakas – vaikai mėto akmenis, butelius, suaugę reikalauja išeiti.

Šabo dauguma žydų laikosi kur kas rimčiau, nei lietuviai sekmadienio: nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų Izraelyje net nevažinėja autobusai, traukiniai (tai buvo viena pagrindinių priežasčių nuomotis automobilį). Tačiau paklausti apie haredžius, pasaulietiški žydai vadina juos fanatikais. Vaikštinėdamas po Mea Šarim savo akimis mačiau, kaip haredžių grupelė protestuodama ir tyliai stebima kitų rajono gyventojų šūkavo kažkokius lozungus. Šie taip įpykdė pasaulietiškais rūbais vilkėjusį praeivį, kad jis tiesiog visų akivaizdoje vienam protestuotojų spyrė, paskui jį pastūmė. Tas nesigynė, jo negynė ir viską matę policininkai: priešingai, jie haredžius išvaikė (tiesa, paskui šie vėl susirinko ten pat).

Deja, protesto esmės nesupratau. Tačiau nemažai haredžių yra antisionistai, ir kontraversiškiausi jų teiginiai tokie. Pirmasis: Izraelis yra blogis. Esą, žydų valstybę turėjo teisę sukurti tik Dievas, o ne žydai-sionistai; maža to, haredžių siaubui, dabartiniame Izraelyje dominuoja nereligingieji. Tokie haredžiai ragina ignoruoti valdžią, nebalsuoti, net neimti socialinio draudimo išmokų. Antrasis, dar labiau visuomenę pykdantis kai kurių haredžių teiginys: holokaustą savo tautai “užtraukė” žydai neharedžiai, kadangi jie, XIX-XX a. sandūroje palaipsniui atsisakydami senojo tikėjimo, sulaužė sandorą su Dievu, ir Dievas už tokį masinį “atsimetimą” nubaudė visą savo Išrinktąją Tautą. Kartais dar ir čia kliūva sionistams – neva jie tik stebėjo holokaustą laukdami, kol išsigandę išgyvenę žydai pabėgs į Šventąją žemę, taip išpildydami sionistų svajonę įsteigti Izraelį.

Mažiau radikalūs haredžiai patys dalyvauja Izraelio politikoje, tačiau tokie pasauliečiams kelia gal net dar didesnį rūpestį, nes jų įtaka auga geometrine progresija. Dėl milžiniško gimstamumo jau ketvirtis visų Izraelio žydų vaikų – haredžiai, nors šiaip haredžiai sudaro tik 10% izraeliečių. Ir dar nuo haredžių tikėjimo beveik niekas neatsimeta… Kol kas Izraelio valdžia kiek riboja haredžių religiją, pvz. Aukščiausiasis teismas uždraudė haredžių rajonų autobusuose priverstinai moteris sodinti gale, o vyrus – priekyje. Bet kiek toks sekuliarizmas išliks ateityje – nežinia.

Kaip ten bebūtų, aš gerbiu haredžius. Daugiausia jų prisirišimo prie savų tradicijų dėka žydai ir išsilaikė tūkstantmečius neasimiliavęsi, kas nepavyko beveik jokiai kitai diasporai. Man patinka, kad haredžiai nei patys perima užsieninių tradicijų, nei mėgina primesti savų idėjų visam pasauliui.

Šventoji žemė Biblijos žodžiais neseka

Atėjo laikas išskristi iš Šventosios žemės. Ji man paliko dvejopą įspūdį. Užaugęs krikščioniškoje šalyje, nuo mažens girdėdavau istorijas iš Biblijos, jomis paremtus posakius, metaforas. Pamatyti tas vietas realybėje – įdomu kiekvienam lietuviui, nesvarbu, ar nuoširdžiai tikinčiam, ar netikinčiam. Juk ten formavosi pasaulio istorija, pasaulio kultūra.

Kita vertus, labai liūdna, kad dabar Šventojoje žemėje niekas nebesilaiko ne tik idealistinio Kristaus paliepimo “Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą” [Mt 5:39], bet net ir Senojo Testamento pamokymo “akis už akį, dantis už dantį”. Keršydama už keletą civilių Izraelio valdžia nužudo tūkstančius, ir toliau vadina tai “savigyna”. 4-6 mln. “saviškių”, pražudyti nacių, jiems viską pateisina, o virš 100 mln. pasaulinio komunizmo aukų ten visiškai pamirštos arba net sakoma “taip jiems ir reikia”. Nes jos “nesaviškės”.

Išskrendant, praėjus visas saugumo patikras Tel Avivo oro uoste, manęs laukė tas pats kūjis su pjautuvu – geltonas raudoname fone, it iškirptas iš TSRS vėliavos. Pagalvojau, kaip į tokį, švelniai tariant, akibrokštą reaguotų koks mūsų politikas ar ambasadorius, atskridęs į Tel Avivą. Turbūt niekaip (juk garantuotai jie ir matė…). “Diplomatiškai”, paniekindamas save ir mane, nulenktų galvą?.. O kaip reaguotų net eilinis žydas, jeigu Vilniaus oro uoste jį pasitiktų nacistinė svastika? Turbūt įsivaizduojate.

Skrydis iš Tel Avivo į Vilnių buvo skrydis iš vieno kraštutinumo į kitą. Iš žemės, kurioje “saviškis visada teisus”, į žemę, kurioje “saviškiai” lengvai atiduodami “sušaudyti” svetimam šmeižtui, nė nebesidomint istorine tiesa. Iš šalies kurioje žmogus, nežinodamas tiesos, įtiki tuo, kas jo tautai palankiausia, į šalį, kurioje žmonės, nežinodami tiesos, įtiki tuo, ką garsiausiai rėkia kiti.

Naiviai viliuosi, kad kada nors tiek mes Lietuvoje, tiek žmonės Šventojoje žemėje atras aukso vidurį. Gerbs savo istoriją, savo kultūrą, bet kartu neniekins kitų požiūrių. Pripažins, kad nekalto žmogaus mirtis yra nekalto žmogaus mirtis – nesvarbu, ar tas žmogus žydas, ar arabas, ar lietuvis, ar rusas, iš kokios jis šeimos. O žudikas yra žudikas – nepriklausomai nuo tautybės ir politinių pažiūrų.

Komentarai

Kiekvienais metais pasaulis – modernesnis ir toliau pažengęs. Bet kartais už tai sumoka gamta, o keliose pasaulio vietose žmonės gamtą išsekino labai smarkiai.

Tai – mano pasakojimas apie regėtas pasaulio vietas, kuriose gamta baisiausiai paveikta žmonijos veiklos. Kai kurios jų net patiems žmonėms tapo nebereikalingos.

 

---

Išdžiūvusi Aralo jūra

Vieta: Uzbekija ir Kazachija

Muinakas (Uzbekija) kadaise buvo klestintis uostamiestis prie Aralo jūros – ketvirto pagal dydį pasaulyje ežero, didesnio, nei visa Lietuva. Šiandien buvęs konservų fabrikas griūva, didis žvejybinis laivynas rūdija. Mat nebeliko jūros. Sovietams ~1960 m. nukreipus į ją tekėjusių Amu Darjos ir Syr Darjos upių vandenis medvilnės laukams drėkinti, Aralas senka nebe metais, o mėnesiais. Keleto metų senumo knygose rašoma, kad tikrasis jūros krantas – 100 km, naujesnėse – kad 200 km nuo Muinako. Net vienu metu populiarios ekskursijos visureigiais Aralo dugnu iki dabartinio kranto kažin, ar dar teberengiamos.

Kelis dešimtmečius muinakiečiai bandė “nepaleisti jūros”, kasė žvejybiniams traleriams laivybos kanalus nuo uosto iki vis tolstančio kranto, bet ~1984 m. pasidavė. Sovietai Aralo jūros galą numatė gerokai anksčiau: rusų klimatologas Aleksandras Vojeikovas ją pavadino “gamtos klaida, betiksliu garintuvu”. Ir siūlė, kaip Sovietų Sąjungoje buvo įprasta, “pakinkyti gamtą žmogui” – panaudoti vandenį geriau. Visą vakarų Uzbekiją nuo tada vagoja į medvilnės plantacijas nukreipti kanalai. Iš Amu Darjos ties žiotimis lieka tik mažas upokšnis.

Drėkinimo projektas, pavertęs dykumas derlingomis, sovietinėse kino kronikose demonstruotas kaip didis triumfas, įgalinęs Uzbekijos TSR 1988 m. tapti didžiausia pasaulio medvilnės eksportuotoja.

Žaliesiems (ir ne tik jiems) Aralo jūros sunaikinimas, jos pavertimas Aralkumų dykuma – baisiausia pasaulio ekologinė katastrofa. Ji skaudžiai atsiliepė vietos žmonėms: pranyko darbo vietos, klimatas tapo atšiauresnis, ir, svarbiausia, nuodingi nuo Aralo pučiantys vėjai taip žaloja muinakiečių sveikatą, kad regione miršta kas penkioliktas vaikas. Mat buvusiame jūros dugne nusėdo visokie medvilnei tręšti naudoti pesticidai – nebelikus vandens, vėjai juos pusto ant gyvenviečių. Pastarosiose daugiau nei pusė butų atrodo apleisti, gyventojų sumažėjo penkis ar net dešimt kartų.

Labiausiai Muinake pribloškė vienišas vaizdas nuo Aralo kranto skardžio į, rodos, begalinę dykumą. Kur anksčiau plaukiojo žuvys, šiandien ganosi ožiai, karvės. Gretimose Laivų kapinėse baigia sunykti Aralo laivynas, prieš 50 metų sužvejodavęs iki šeštadalio Sovietų Sąjungos žuvų (iš viso jūroje plaukiojo šimtai laivų, prie Muinako atvilkta keliolika).

Skaityti daugiau: Uzbekija: sovietiškas šilko kelias

 

---

Černobylio apleista zona ir Pripetė

Vieta: Ukraina

Po Černobylio atominės elektrinės sprogimo iš 2600 kvadratinių kilometrų zonos evakuoti visi žmonės. Černobylio miestas atrodo niūriai: aplink jo kuklius memorialus gyvena tik keli šimtai laikinų darbuotojų ir mokslininkų, nes nuolat gyventi čia tebėra draudžiama.

Bet beviltiškiausia sprogimo auka – Pripetės miestas, visiškai apleistas, kadaise, tarsi Visagino brolis-dvynys, statytas Černobylio atominės jėgainės darbuotojams ir turėjęs 40000 gyventojų. Dabar jis – lyg sovietinė Pompėja. Amžiams įstrigo 1986 metai: paruoštos gegužės 1 dienos dekoracijos (šventė miestui taip ir neatėjo), visi užrašai – vien rusiški.

Ant grindų voliojasi kažkur iškeldintų pripetiečių daiktai. Ne tik jie: primėtyta ir naujų laikraščių, išgertų alkoholio butelių. Turizmas čia griežtai ribojamas – ekskursijos brangios, lydimos gido su Geigerio skaitikliu. Bet, atrodo, kažkas įsigudrina radioaktyviuose namuose net kelti balius…

Netikėčiausia, kaip smarkiai Pripetę atsiėmė gamta. Miesto gatvės virto tankiais miškais, šakos pro išdaužytus langus lenda į pastatus. Tuose apleistų kaimų namuose, kurių neišgriovė likvidatoriai, esą gyvena vilkai, kuriuos naujieji rusai medžioja iš sraigtasparnių (nematėme). Gamtai Černobylio radiacija nėra tokia jau žalinga: tikėtina, apsigimimų ir ligų daugiau, bet tai kompensuoja beveik uždrausta žmonių veikla.

Ekskursijos metu patenkama į visus ypatingesnius visuomeninius pastatus, privažiavome ir prie nauju sarkofagu dengtos elektrinės. Į zoną įvažiuojama pro radiacijos tikrinimo punktą – tarsi muitinę.

Po apsilankymo Černobylio zonoje lengva prakeikti atominę energetiką, bet, aišku, reikia suprasti ir tai, kad nėra būdų turėti šiuolaikinį modernų gyvenimą visiškai nepaveikus gamtos. Tik tas poveikis skirtingas. Atominė energija šiaip švari, bet jei įvyksta nelaimė, pasekmės būna žiaurios (tiesa, tokios katastrofos tebuvo dvi). Tuo tarpu, tarkime, šiluminės jėgainės katastrofomis negrąso, tačiau gamtą teršia nuolat (žr. Pekino smogas).

Skaityti daugiau: Černobylis – kelionė, į kurią panašių tiesiog nėra

 

---

Pekino smogas

Vieta: Kinija

Pusketvirtos dienos iš penkių, kurias buvau Pekine, tvyrojo smogas. Toks, kad saulė ne ryškesnė už mūsų mėnulį vakarėjant – į ją galėjau žiūrėti plika akimi. Toks, kad kitoje didžiausios pasaulio aikštės – Tiananmenio – pusėje stovinčių pastatų tiesiog nesimatė. Kai jis pagaliau išsisklaidė išvydome kitokį miestą. Ryškų. To nesugebėsi įvertinti, kol nepraleisi smoge kelių parų. Net kiekviena Pekino vieta dvilypė: kartais nykiai pilka, kartais splavinga.

Visa “pigių kiniškų prekių pramonė” pavertė Pekiną vienu užterščiausių pasaulio miestų. Greta orų prognozės laikraščiai praneša ir smogo prognozę, o turtingi pekiniečiai, baimindamiesi dėl savo vaikų, ieško būdų palikti miestą ar išvis Kiniją.

Technologijos Kinijoje ultramodernios, bet socialine prasme tai kelionė laike. Pekinas – lyg XIX a. Londonas. Šimtai tūkstančių naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines Naujųjų metų atostogas, ir tai ne visi. 400 milijonų kinų per 30 metų persikėlė į miestus – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Darbas bus sunkus ir ilgas – bet lengvesnis, nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, apie ekologiją tešaukia pavieniai aktyvistai – juk ir Londone anuomet tvyrojo smogas, poetiškai vadintas rūku.

Skaityti daugiau: Pekinas: XXI a. Roma?

 

---

“Kengūrų kapinės” Australijos keliuose

Vieta: Australija

Kiekvienas rytas atokiose Australijos žemėse atskleisdavo baisų vaizdą: kai kurie keliai atrodydavo lyg kengūrų genocido laukai (lavonai – kas kelis šimtus metrų).

Šokuojančius gyvūnėlius naktimis ištraiško autotraukiniai, kurių ilgis Australijoje mažai ribojamas (3, 4 priekabos). Staiga stabdyti jų vairuotojai negalėtų – tad apsiginkluoja “antikengūriniais” buferiais idant žūvantys gyvūnėliai nepažeistų sunkvežimio.

Maitą rydavo ereliai – tie, kurių teritorijoje yra kelias, vos 30% maisto tebesusimedžioja. O gyvvūnų mylėtojai važinėja tikrindami nutrenktų patelių sterbles. Žuvusios mamos kūno minkštumas dažnai apsaugo ten gyvenantį jauniklį. Tačiau paliktas vienas jis žūtų. Todėl kone kiekviename miestelyje yra “našlaičių kengūriukų namai” (jie auga maišeliuose), kelio ženkluose skelbiami telefonai, kuriais reikia pranešti apie sužeistą gyvūniją.

Tačiau kai atokiuose Australijos keliuose kartais tepravažiuoja po automobilį per kelias valandas, dauguma jauniklių miršta nesulaukę pagalbos, nes gyventi atviroje dykumoje jų kūneliai dar būna nepasirengę. Tik labai retai kengūrų lavonus matydavau nupurkštus simboliais X – vietiniai paaiškino, kad tai reiškia, jog savanoriai jau patikrino tos kengūros sterblę.

Skaityti daugiau: Kvinslandas: Australijos dvasia

 

---

Indijos šiukšlės

Vieta: Indija

Visos Indijos grožybės tėra salos paklaikusiame ir kaip niekur purviname nūdienos mieste. Dauguma Indijos miestų centrų rajonų svetur būtų vadinami lūšnynais.

Juose – visiškai nubūti pastatai. Indai išoriškam įvaizdžiui dėmesio beveik neskiria. Niekas netvarko nuplyšusių baldų, sudriskusių drabužių ar nubyrėjusių reklamų.

Bet labiausiai stebina šiukšlių kiekiai. Indams, turbūt, vakariečiai dar atrodo išprotėję dėl ekologijos. Patys indai visas šiukšles meta ten, kur eina ar važiuoja: pakelės sėte nusėtos atliekomis, parkai – lyg maži sąvartynai, palei gatves teka paplavų latakai. Senos šiukšlių krūvos padegamos: tokie laužai viduryje gatvių siunčia į dangų purvinus dūmus, keldami smogą.

Konteineriai reti ir ignoruojami: ką palikome viešbučio šiukšliadėžėje, kitą dieną aptikome gretimos gatvės viduryje. Vėliau benamiai – jų Indijoje beveik tiek, kiek Lietuvoje žmonių – atliekas degina pasišildymui, juodindami orą plastmasės ir gumos dūmais.

Šiukšlės – ir pagrindinis gyvūnų maistas. Jokioje pasaulio šalyje miestuose jų nemačiau šitiek daug, ir jie ramūs, žmonių visiškai nebijo. Tai (nuo dažniausiai iki rečiausiai matytų) – šunys, karvės, voverės, beždžionės, katės, pelės, žiurkės, kiaulės, avys, ožkos, šikšnosparniai, asilai.

Net daugybės viešbučių kambariai – purvini ir, iš pažiūros, tvarkomi gal kartą į mėnesį, tokia ir patalynė.

Skaityti daugiau: Šiaurės Indija: viduramžiška šalis be taisyklių

 

---

Fukušimos apleista zona

Vieta: Japonija

Fukušima vadinama antruoju Černobyliu: sprogusi atominė elektrinė, apleista evakuota negyvenama radioaktyvi zona… Bet pabuvojęs Fukušimoje supratau, kad skirtumai – milžiniški, kelionė ten – kitokia nei į Černobylį, tačiau unikali ir įdomi.

Jei Černobylio zona, rodos, paaukota „visiems laikams“, tai Fukušimos zonoje pilna darbščių kaukėtų japonų, ekskavatorių – nukasinėja radioaktyvų žemės viršutinį sluoksnį ir po truputį „atidaro“ apleistus miestelius gyvenimui (tiesa, po 5 ar 10 metų evakuacijoje grįžti į iš „zonos“ išbrauktus miestelius ir kaimus sutinka tik nedaugelis – kiti jau sukūrę gyvenimus kitur).

Jei Černobylio uždaroje zonoje viskas išvartyta vandalų, išvogta marodierių, tai Fukušimos Okumos miestelio mokykloje, mačiau, net vaikų batai tebestovi tvarkingai lentynėlėse (vaikai Japonijos mokyklose persiauna šlepetėmis, su jom ir evakavosi…), o išlaužtoje Futabos gaisrinėje (2011 m. įsilaužė patys gaisrininkai, kad, sugedus vartams, paimtų gaisrinį automobilį) visus keliolika metų kabo gaisrininkų kostiumai, stovi televizorius, nors Futaba man lankantis jau daug metų kaip atidaryta gyventojams ir turistams net be ekskursijų. Laikrodis sustojęs, bet nesudaužytas. Ir jokių neoficialių grafičių, tik pagyvinti naujai apgyvendinamus miestelis nutapytos freskos. Fukušimoje dar geriau supratau japonų pagarbą įstatymui, tvarkai, į kurį negali lygiuotis jokia Europos šalis.

Černobylio katastrofą sukėlė žmogus, o Fukušimos – „kaip kartą į tūkstantmetį didelis cunamis“, kurio 17 m aukščio bangos persirito per molus ir užtvindė generatorius, atimdamos galimybę aušinti reaktorius. „Nuo radiacijos niekas nemirė, bet daug kas mirė nuo evakuacijos, kaip dešimtys ligoninės pacientų“ – pasakojo vietiniai, kritikuodami idėją apskritai evakuoti tas zonas. Bet štai pati cunamio banga pražudė daugiau nei 15000. Ir evakuacija „užkonservavo“ tą katastrofą: kitur pakrantėje viskas seniai arba atstatyta, arba nugriauta, o Fukušimos zonoje dar daug griuvėsių – lankėme cunamio sudaužytą žuvivaisos įmonę, kur, atrodo, dar ką tik užliejo banga, išplovė septynis darbuotojus… Bet net ir tenykštis kadais užlietas, 10 metų apleistas tualetas perkeltas į kokią Indiją būtų tarp tvarkingesnių.

Ir Černobylio, ir Fukušimos zoną ir elektrinę galėjau aplankyti tik su ekskursija, bet jos skyrėsi kaip diena ir naktis. Černobylį toks „tamsiojo turizmo nuotykių ieškojimas“, o Fukušimoje viskas prasidėjo nuo paskaitos, kurios metu gidas-elektrikas, pats dalyvavęs avarijos likvidavime, keturis kartus nusilenkinėdamas atsiprašė už savo darbdavį – ir už katastrofą, ir už tai, kad 2011 m. buvo kuriam laikui dingusi elektra… Daug spausdintos medžiagos, schemų, diagramų, skaidrių. O tada – autobusas į elektrinę, metalo detektoriai, į liemenių kišenes įdėti dozimetrai, Geigerio skaitikliai, kurie aukščiausias dozes (~0,04 mSv į val.) rodė apžvalgos aikštelėje, nuo kurios išvydome keturis reaktorius po skirtingais sarkofagais, ir vandens cisternas kur kaupiamas reaktorių liekanas vėsinantis vanduo (atskiestas leidžiamas į jūrą, procesas baigsis tik 2051 m.), ir girdėjome daug pasakojimų „iš pirmų lūpų“.

Man Fukušimos katastrofa dar artima savaip, nes tuo metu, kai „sprogo“ Fukušima, buvome Japonijoje – tad dar įdomiau buvo išvysti pasekmes ir kas ten dabar.

Skaityti daugiau: Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Vietų, kuriose labiausiai išniekinta gamta, žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Vietos, kuriose labiausiai išniekinta gamta.

 

---

Kitos vietos, kur labiausiai išniekinta gamta

Šiose vietose gamtos sunaikinimas nėra toks totalinis, kad, rodos, kur akis užmato – viskas sunykę. Bet ir vietinis žmogaus įsikišimas į gamtą verčia susimąstyti.

Itaipu marios

Kur tyvuliuoja šitos marios kadaise sruvo didžiausi pasaulyje Gvairos kriokliai: ne šiaip sau didžiausi, o lenkę visus konkurentus kelis kartus. Vardan Itaipu hidroelektrinės kriokliai buvo paskandinti – galbūt svarbiausia žmonių sunaikinta gamtinė lankytina vieta. Žiūrėkite į Itaipu marias atsinešę krioklių nuotraukas ar video – ir tikrai pajusite gailestį.
Plačiau: Igvasu – nuostabiausias krioklių pasaulis

Nauru fosfatų lygumos

Nauru buvo turtingiausia pasaulyje šalis, klestėjusi iš fosfatų kasybos. Bet pinigai išgaravo, investicijos bankrutavo, beliko tik visiškai nualinta salos gamta. Išdžiūvusios, gelsvos fosfatų kasybos liekanų dykumos, tarsi Afrikos savanos, tik be jokių žvėrių. Ten niekas neauga, viską tenka įvežti: itin trūksta vaisių, daržovių, o reti arbūzai atsieina ir 100 dolerių, 75% žmonių nutukę, 90% turi viršsvorį, 40% serga diabetu…

Bingamo duobė

Viena didžiausių pasaulyje atvirų kasyklų atrodo kaip išprievartauta žemė. Labai sunku suvokti jos dydį – atrodo, apačioje mažyčiai žmogeliai ar daikteliai, o, pasirodo, ten milžiniški sunkvežimiai, didesni už bet ką, kas rieda viešaisiais keliais.
Plačiau: Juta – gamtos ir tikėjimo didybė

Sumgaitas

Šis Azerbaidžano miestas pavadinamas užterščiausiu pasaulyje dėl ten veikusios taršios sovietų pramonės. Nežinia, kiek šiuose teiginiuose tiesos, bet jausmas mieste labai nykus – apleistos gamyklos, ruda Kaspijos jūros pakrantė neprideda gražios atmosferos.

Plačiau:Azerbaidžanas – liepsnojanti naftos tėvynė

Bahreino naftos dykuma

Bahreinas naftos dėka iš dykumų salos-užkampio virto turtinga šalimi, bet tai turėjo savo kainą. Salos peizažas šiandien primena distopinį filmą: visa dykuma vagota išvagota aprūdijusių vamzdžių, kur akys užmato linguojantys naftos gręžiniai, rodyklės su begaliniais jų numeriais. Vidury to industrinio peizažo piknikauja, laužus kūrena, stovyklauja vietiniai: atrodo baisokai, bet, aišku, jei ne nafta, šiandien jie neturėtų džipų, kuriais suvažiuoja…

Plačiau: Bahreinas – naftos dykumos, niekieno miestai

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Šių miestų šeimininkai taip “maudosi piniguose”, kad gali visiškai išlaisvinti fantaziją ir netaupyti. Aukščiu, šviesomis, lazeriais šie miestai negali nepriblokšti, nes jie ir sukurti tam, kad priblokštų – ir taip pritrauktų dar daugiau turistų ir jų dolerių. Dažniausiai tai – iš naftos milijardų statomi arabų miestai, galingiausių politikų asmeniniai projektai, lošimų sostinės.

Labiausiai mane pribloškę “bumo miestai”, vieni turtingiausių ir moderniausių pasaulyje:

 

---

Dubajus

Vieta: Jungtiniai Arabų Emyratai

Tai, kas atrodo tik pasakiška svajonė, per 3-5 metus Dubajaus emyrai paverčia realybe. Dubajuje – aukščiausias visų laikų pasaulio statinys (Burž Chalifa), dirbtinė palmės pavidalo sala, kurios krantų ilgis penkis kartus viršija visos Lietuvos pakrantes (Džumeiros palmė), didžiausi fontanai ir gėlynas…

Prekybos centrai čia taip įspūdingai įrengti, kad po juos vedžiojamos ekskursijos, o nuolat augantys dangoraižių rajonai turi mažai lygių: ypač Šeicho Zajedo kelias, 16 juostų futuristinė magistralė, kurios abiejose pusėse – rodos, begalinės dangoraižių linijos.

Dar 1960 m. Dubajuje gyventojų buvo mažiau nei Marijampolėje, o šiandien – jau virš 2 mln., emyro kvietimu atvykę iš visų pasaulio kraštų. Ir turistų į Dubajų jau atvyksta daugiau, nei į Niujorką: kas tiesiog pailsėti prie visad šiltos jūros, kas pasidžiaugti vienais įspūdingiausių naujamečių fejerverkų, kas apsipirkti be mokesčių.

Tiems, kas pinigų neskaičiuoja, Dubajuje – neregėta superprabanga. Vieni brangiausių pasaulio viešbučių, atskiros parduotuvės ir atskiri ypatingi bilietai į lankytinas vietas. Net modernusis metro (be mašinistų) ten turi pirmosios klasės vagonus. “Nuo nulio” sukurtos “Emirates” avialinijos šiandien jau – vienos didžiausių ir patogiausių planetoje, o Dubajuje statomas didžiausias pasaulio oro uostas.

Nors tik kas dešimtas žmogus, sutinkamas Dubajuje šiandien – arabas, miesto širdis – arabiška. Vietiniai beveik visi be išimties dėvi tautiniais drabužiais, puoselėja savo kultūrą. Šiuolaikinis Dubajus – pasaulio sostinė, bet kartu ir arabų kultūros centras – reta Artimųjų Rytų vieta, kur ir turtinga, ir saugu.

Skaityti daugiau: Dubajus – Naujoji pasaulio sostinė

 

---

Abu Dabis

Vieta: Jungtiniai Arabų Emyratai

Ilgai tiesiog palaimingai klestėję iš naftos pinigų Dubajaus šėšėlyje JAE sostinės Abu Dabio emyrai nusprendė pastatyti tai, ką Dubajus praleido: tapti ne komercijos, tačiau menų, religijos, sporto, gamtos Meka.

Abu Dabio kūriniai: ekologinis Masdaro “ateities miestas”, pribloškianti Šeicho Zajedo mečetė, Luvro ir Gugenheimo muziejai, greičiausi amerikietiški kalneliai, Formulės 1 trasa ir keisti dangoraižiai – nuo labiausiai pasvirusio iki apvalaus.

Daugiausiai naftos turinčio Emyrato šeichai ne tik investuoja, tačiau ir turi neregėtų prabangių hobių, kuriais pasidžiaugti gali ir keliautojai. Tarp tokių – automobilių kolekcionavimas ir perdarymas (yra milžiniškas vieno šeichų automobilių muziejus), kupranugarių lenktynės (kupranugariai ten kainuoja milijonus, o jais “joja” šeichų radijo bangomis valdomi robotai), sakalininkystė (itin brangiems sakalams – net atskira ligoninė).

Nors Abu Dabis sparčiai kyla ir auga, kainos ten žemesnės negu jo “vyresniajame brolyje” Dubajuje ir net 5 žvaigždučių viešbučiai – visai įperkami (vieni pigiausių pasaulyje už tokią paslaugų kokybę).

Skaityti daugiau: Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai

 

---

Las Vegasas

Vieta: Nevada, JAV

Tai – kurortas viduryje dykumos, kurį išaugino apgalvotas Nevados valstijos sprendimas pirmai Amerikoje legalizuoti lošimus.

Bėgant metams iš mafijos irštvos Las Vegasas tapo Disneilendu suaugusiems, be lošimų čia – ir pramogų, net mokslinių konferencijų sostinė. Las Vegaso ruožas – mažai lygių pasaulyje turinti gatvė, kurią supa viso, kas pasaulyje yra įspūdingiausia, realaus (ar beveik realaus) dydžio kopijos: Niujorko dangoraižių, Eifelio bokšto, Egipto piramidės, Koliziejaus…

Visa tai – kurortai po stogu, kurių kiekviename – dešimtys restoranų, keli kazino, tūkstančiai viešbučių kambarių, santuokų rūmai – pakankamai veiklos, kad galėtum praleisti savaitgalį nė neišeidamas į karštą miestą. Bent jau dienomis – neišeiti naktį, kai gatvė žiba turbūt įspūdingiausiai pasaulyje, būtų nuodėmė.

Kurortai po stogu verčiasi per galvą viliodami praeivius nemokamais reginiais: didžiausi pasaulyje fontanai, galingiausias žibintas, nuolatinis cirkas… Sušlaminus dolerių šimtines atsivers dar įspūdingesnių pasirodymų salės: vien 7 “Cirque du Soleil” trupės nuolat dirba mieste. Las Vegasas – ir “Nuodėmių miestas”, kur prostitučių kortelėmis nuolat žiužena indėnai suterneriai.

Beje, kas keliasdešimt metų senieji “kurortai po stogu” sprogdinami ir statomi bent dvigubai didesni.

Skaityti daugiau:
Las Vegasas: suaugusiųjų Disneilendas

 

---

Makao

Vieta: Kinija (specialusis administracinis regionas)

Makao – vienintelis Kinijos miestas, kuriame legalūs lošimai ir Azijos lošimų sostinė. Praturtėję kinai į jį plūsta tokiais milijonais, kad kai kurie milžiniški žibantys pramogų kompleksai atsipirko per metus 2007 m. Makao lošimų apimtimis pavijo Las Vegasą, o dabar jau aplenkė jį… septynis kartus.

Prie tokios paklausos, pasiūla auga kaip ant mielių. Didžiausi pasaulyje kazino statomi ten, kur dar prieš keletą metų tyvuliavo jūra. Vietos trūksta nes tai – tankiausiai gyvenamas pasaulio kraštas (vienam žmogui tenka 5 kv. m žemės ir jūros).

Priešingai kitiems bumo miestams, Makao turi ir gilią istoriją: tai – pirmoji europiečių kolonija rytų Azijoje. Ji priklausė Portugalijai nuo 1557 m. iki pat 1999 m., todėl miestas didžiuojasi ir žaviu europietiškai lotyniškai azijietišku senamiesčiu. Tarp spindinčių dangoraižių gali atrasti ir tradicinę kinų kultūrą, o šalia daugumos parduotuvių – taoistiniai altoriai.

Skaityti daugiau:
Makao – naujai sena pramogų sostinė

 

---

Pribloškiantys turitngi pasaulio miestai žemėlapyje

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Labiausiai pribloškiantys miestai-pasakos.

 

---

Kiti įdomūs pasakų miestai

Į šiuos modernius ar iš naujo perstatomus miestus nukeliauti irgi rekomenduoju – neabejotinai pajusite, kiek daug šiais laikais gali pinigai ir politinis noras sukurti ką nors pribloškiamai įspūdingo.

Skopjė (Makedonija)

Skopjė pasistatė… naują Senamiestį. Ištisos gatvės naujų didingų pastatų, skulptūrų, fontanų. Viskas įkvėpta senųjų architektūros stilių: klasicizmo, baroko. Yra net triumfo arka. O seni socialistiniai pastatai renovuojami, padarant jiems naujus fasadus. Nieko panašaus pasaulyje nerasite. Nykus socialistinis miestas per ~5 metus tapo itin gražus.
Plačiau: Makedonijos lankytinos vietos

Baku (Azerbaidžanas)

Baku nėra dar vienas naftos miestas, tai – naftos tėvynė. Dar XIX a. pabaigoje miestas gyveno iš naftos. Po ilgo sovietinio sąstingio jis atgauna didybę: nuo dangoraižių iki formulės 1. Priešingai Persijos įlankos emyratams, Baku – ne imigrantų, o vienos tautos miestas su ilga istorija, tik gimstantis iš naujo.
Plačiau: Azerbaidžano lankytinos vietos

Putradžaja (Malaizija)

Malaizija pastatė naują sostinę, pilną didingų, tautinio stiliaus įkvėptų ministerijų pastatų, dirbtinių ežerų ir aukštų tiltų. Gyventojų ten kaip Alytuje, užtat prospektai platūs it milijoniniame mieste, tad savaitgaliais Putradžaja įspūdingai tuščia.
Plačiau: Malaizijos pusiasalis šauna į ateitį

Nursultanas / Astana (Kazachija)

Prezidentas Nursultanas Nazarbajevas paėmė atšiaurų miestą (-40 laipsnių žiemą – ne retenybė) ir pamėgino jį paversti visos Eurazijos centru: samdė garsiausius pasaulio architektus, kad suprojektuotų modernius – bet kartu ir tradicinius – valdžios pastatus, prekybos centrus, universitetus, aikštes, paminklus. Tai tikriausiai vienintelis miestas buvusioje TSRS, kur sovietnės atmosferos beveik nesijaučia – nes visas centras pastatytas Sovietų Sąjungai žlugus. Galiausiai miestas net pavadintas Nursultano Nazarbajevo garbei.
Plačiau: Kazachija – kalnai, gulagai ir dangoraižiai

Tbilisis ir Batumis (Gruzija)

Prie prezidento Sakašvilio (valdė 2003 – 2012 m.) Gruzija atnaujinta įspūdingais supermoderniais, pasaulyje analogų neturinčiais pastatais, o ypač daug jų kliuvo Tbilisiui ir Batumiui.
Plačiau: Gruzijos lankytinos vietos

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Madeira – viena piečiausių ir šilčiausių žiemomis Europos salų.

Jei pažiūrėti į žemėlapį tai Madeira labiau Afrika nei Europa. Ir geografiškai, ir pagal šiltas žiemas ji artimesnė Marokui, nei Portugalijai, kuriai priklauso. Ir atstumas nuo Lietuvos bei skrydžių kainos – tarsi į Afriką.

Tačiau gyvena Madeiroje portugalai, atsiskaitoma ten eurais ir kultūra – europietiška. Todėl tie, kam tegu ir brangūs, bet gerai apgalvoti pasiūlymai turistams labiau prie širdies, nei derybos rytietiškuose turguose, atostogauja Madeiroje, o ne Maroke.

Aš Madeiroje ne tiek poilsiavau, kiek domėjausi lankytinomis vietomis. Štai ką ten mačiau įdomiausio.

Funšalis – kurortas ant vulkano šlaitų

Madeira, kaip ir dauguma Makaronezijos salų – vulkaninė. Ir jos sostinė Funšalis lipa gana stačiai nuo vandenyno į kalną. Aišku, ir tai panaudota turistams – pagridniniam Madeiros pajamų šaltiniui. Į viršų pakilome lynų keliu, žemyn nusileidome toboganais.

Toboganai – savotiškos rogės kurioms nereikia sniego – kadaise buvo tradicija. Galimybė nusileisti greitai nuo kalno, slystant negrįstais keliais. Tačiau dabar keliai asfaltuoti ir “rogės” slysta prasčiau. Todėl turistai (niekas daugiau nebevažinėja) kur nuokalnė mažiau stati tiesiog traukiami dviejų toboganininkų. Iš šalies atrodo keistai – du vyrai virvėmis traukia per miesto gatves roges su turistais.

Bet Madeira padarytų daug ką dėl turistų pinigų. Jos dvarai pakeliui į Funšalio kalną virto viešbučiais. Gražieji jų sodai – irgi atviri lankytojams, kaip Monte rūmų tropinis sodas pačioje aukštumoje, Monte rajone.

Lankėmės šventiniu laikotarpiu, ir Funšalis buvo karstyte nukarstytas šviečiančiomis girliandomis kaip tikriausiai joks kitas mano matytas miestas. “Madeiros naujieji metai” – dar viena meškerė turistams iš šaltesnių Europos šalių traukti.

Madeira – viena pirmųjų europiečių kolonijų

Visgi, yra Madeiroje ir nemažai istorijos. Ši sala buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų – ją, tada negyvenamą, 1419 m. atrado portugalai. Dar beveik visas amžius iki Amerikos atradimo. Todėl Madeiroje, ypač Funšalio centre – daug senų pastatų, bažnytėlių, dvarelių.

Aišku, Funšalis svarba niekad neprilygo Portugalijos kone begalinėms kolonijoms Amerikoje ir Afrikoje, ir visa ko masteliai čia mažesni. Tačiau ir Madeira nestokojo turtų, o kas buvo nupirkta už dalį tų turtų ir šiandien galima išvysti Sakralinio meno muziejuje, kur – ne pagal salos menkumą brangūs garsių flamandų dailininkų darbai.

Tais laikais Madeira buvo nuolatinė stotelė tarp Portugalijos ir Amerikos – šioje saloje laivai pasikraudavo Madeiros vyno. Iki pardavimo jis būdavo plukdomas per įvairaus klimato juostas ir taip įgydavo ypatingą skonį. Dabar tą “kelionės laivu skonį” mėginama atkurti laikant vyną specialiose statinėse, kurios pašildomos ir atšaldomos.

Uoliniai krantai ir aukšti kalnai

Vienas labiausiai Madeiroje turistus žavinčių dalykų – jos gamta. Madeira šauna į viršų iš vandenyno, todėl ties dažna pakrante bangos plakasi į aukštas olas (vienos gražesnių – rytuose, ties Ponta do Buraco, labai aukštos šiaurinėje pakrantėje). Link salos vidurio – žavūs kalnų peizažai. Aukščiausias taškas – 1861 metrų aukščio Ruivo viršūnė.

Tarp galingų kalnų – kaimai ir gyvenvietės, iš kurių gražiausia pasirodė Žardim Do Mar pakrantėje. Yra ten ir senų apgriuvusių pastatų, bet daug namų – nauji. Madeiroje populiaru turtingųjų šiaurės Europos gyventojams nusipirkti vilą poilsiui ar pensijai. Tiesa, paplūdimių Madeiroje – nedaug, bet įdomių krantų – nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, neaukštos uolos, ant kurių viršaus – natūralūs bangų pritaškomi baseinėliai (Puerto Moniz kaimas).

Salos plotas – tik 801 kv. km (kaip du Vilniaus miestai), tačiau dėl vingiuotų kalnų kelių apvažiuoti ją nuomotu automobiliu (su sustojimais) trukdavo ir visą dieną.

Ar verta keliauti į Madeirą?

Visgi, pasaulio stebuklų Madeiroje nėra, o aukštos pakrantės uolos, kalvos ar žydra jūra, nors ir stebina prie lygumų pratusią lietuvio akį, pasaulyje nėra retas dalykas – panašią gamtą galima pamatyti daug kur Pietų Europoje.

Todėl, jeigu tikitės pribloškiamų įspūdžių, atostogos Madeiroje – galbūt nėra geriausias sprendimas.

Jei pageidaujate vien šilto klimato su galimybe karts nuo karto užsiimti kažkokia veikla, Madeira būtų logiškas pasirinkimas. Tačiau ir šiuo atveju yra daug Lietuvai artimesnių salų, į kurias galima nuskristi už trečdalį ar penktadalį to, ką sumokėtum už skrydį į Madeirą.

Todėl, nors ir nesigailiu aplankęs Madeirą, rekomenduočiau ten keliauti tik jei pavyksta atrasti labai gerą pasiūlymą arba jei artimesnėse žemėse jums nepatinka kultūra ar (jūsų atostogų metu) klimatas.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Komentarai

Sardinija nėra tarp vietų, kurios dažnai puikuotųsi Italijos atvirukuose. Ši sala plyti šimtai kilometrų nuo Italijos krantų. Tačiau pigūs skrydžiai iš jos miestų į daugelį Europos šalių leido ją atrasti keliautojams, tarp jų – ir man.

Tai – savotiška Italijos provincija, kur viskas panašu, kaip žemyne, bet smulkiau, paprasčiau: nuo romėnų miestų iki šiuolaikinių. Ne turistinio sezono metu ir keliautojų buvo mažai, nes dauguma čia atvyksta jūros.

Tačiau patys Sardinijos gyventojai labai didžiuojasi savo sala, pusė jų išvis sako, kad tai – ne Italija. Ir sala turi kai ką unikalaus: nuragus, vienus seniausių pasaulio pastatų, ir įspūdingą Kaljario senamiestį, it viena didi tvirtovė rymantį ant kalno.

Autentiški Sardinijos miestai ir miesteliai

Šiuolaikiniai Sardinijos miesteliai gana proziški, bet gali būti mieli, su senom bažnyčiom, upių krantinėm, picerijom ir itališkais restoranais. Tarp tokių gražiausia pasirodė Bosa, žavus ir Algeras [Alghero]. Sasaris (130 000 gyv.) – antras pagal dydį miestas – jau toks, kurio centro paprastai neapeisi.

Bet įspūdingiausia lankytina vieta – Kaljaris, salos sostinė (155 000 gyv.). Jo XIX a. prospektai pajūryje gražūs, bet juos nustelbia – visom prasmėm – senamiestis ant kalno. Įlipus ten (visgi aukštai) – siauros gatvelės, aikšės, bažnytėlės, ir gražūs vaizdai žemyn.

Įdomus Nuoras [Nuoro], garsėjantis ant pastatų ištapytomis freskomis. Kiek pervertinti pasirodė Oristanas ir Karbonija. Abiems gal trūksta jūros pakrantės. Karbonija, beje, garsėja fašistine architektūra – tačiau kad ir kiek Musolinis bandė vaizduoti kuriantis antrąją Romos imperiją, jo užsakyti rajonai ir miesteliai nė iš tolo negalėjo prilygti senovės Romos didybei.

Aplinka – autentiška; Sardinijoje – mažiausiai imigrantų tarp visų Italijos provincijų. Italijoje, būna, afrikiečiai vaikšto būriais, čia tik karts nuo karto kokį sutikdavome.

Sardinijos nuragai: priešistorinės daugiaaukštės akmeninės tvirtovės

Unikaliausia Sardinijos kraštovaizdžio pažiba – nuragai. Tai prieš 3000-4000 metų statyti masyvūs pilkų akmenų pastatai. Kiekvienas jų – tai ištisas buvęs kaimas-tvirtovė. Roma dar tebuvo savo kūdikystėje, kai Sardinijos gyventojai žvelgdavo į apylinkes nuo štai tokių dirbtinių kalnų.

Svarbiausia – kai kurie jų išsilaikę tikrai puikiai. Vieni seniausių pasaulio statinių, kuriuos dar vis įdomu pamatyti ne tik archeologui.

Galima užeiti į vidų, vaikščioti koridoriais, laipioti iš aukšto į aukštą, užlipti ant siaurų stogų, ant kurių kadaise, tikriausiai, nuragų gynėjai laukdavo priešų. Iš viso nuragų – net 7000, daugiausiai salos šiaurės vakarinėje dalyje – bet dauguma jų labiau apgriuvę. Iš toliau nė neatskirsi, kur kalva, o kur – šitokia priešistorinė tvirtovė.

Įspūdingiausi tarp geriau išsilaikiusiųjų – trikampis Nuraghe Santu Antine (Šv. Antano nuragas), kurio ankšti akmeniniai koridoriai dabar apšviesti, ir keturkampis Nuraghe Barumini (Baruminio nuragas), kur dar įmanoma išvysti, kokie dideli iš tikro būdavo nuragai: akmeninė tvirtovė tebuvo dirbtinio kalno viršus, kurį supo siaurų gatvelių-koridorių tinklas su gyvenamaisiais ir kitokiais kambariais.

Sardinijos gamta praryja žmonių kūrinius

Kaip ir daugelyje pietų salų, žaviausia Sardinijos gamtinė vieta – jos krantai. Ypač ten, kur jie aukšti, kur nuo kelio aikštelių gali pažvelgti į jūros tolius. Įspūdingiausias gamtos didybės vaizdas – Buggeru kaimas, per kurio, rodos, tokį menką bangolaužį, ritosi galingos bangos.

Tarose Dievo sutvertą panoramą papildė patys žmonės. Senovės romėnai tame kyšulyje pastatė miestelį, šiandien iš jo teliko gatvių grindinys, sienų liekanos, mažesnės už vaikštinėjančius retus turistus. Romos Imperijos didybės ten nepajutome, tačiau smagiai pasivaikščiojome tuo tūkstančius metų daugybės kartų kartu su pačia gamta kurtu ir nykusiu peizažu. Netoliese – jau šiuolaikinis švyturys.

Ne mažesne gamtos dalimi tapo maždaug 700-1000 metų amžiaus romaninės bažnyčios Logoduro regione). Aplinkiniai kaimai ilgainiui nunyko – nė žymės nelikę, kad kas nors ten gyveno – ir tų bažnyčių lankyti neliko kam. Bet nagingi Viduramžių statybininkai mūrydavo tikrąja to žodžio prasme “amžiams” – ir štai juodos ar rudos senutėlės varpinės, niekam nereikalingos, iki šiol žavi pravažiuojančius keliautojus. Tarp įdomiausių – Santissima Trinità di Saccargia.

Giliau nuo krantų Sardinijos gamtą žmonės buvo pakinkę jos turtų kasimui. Ypač anglių. Visa tai baigėsi – didelių algų ir piktų profsąjungų Europoje nieko kasti nebeapsimoka. Tarp žalių kalvų pietinėje Sardinijoje – apleisti senutėliai šachtininkų namai ir šachtų štabai. Kai ką bandoma pritaikyti turizmui, bet visko tiesiog per daug, ir štai keliaujant kokiu atokiu keliuku prieš akis vis iššoka boluojančios langų kiaurymės. Dar vienos kartos palikimas Sardinijoje virsta gamtos dalimi.

Ar verta keliauti į Sardiniją?

Sardinija – viena labiau išskirtinių Viduržemio salų. Dėl nuragų, Kaljario senamiesčio.

Nukeliavau į ją tada, kai pigius tiesioginius skrydžius iš Lietuvos ten siūlė “Ryanair”. Manau, kad esant tokiai galimybei ši viena didžiausių Viduržemio salų – tikrai geras pasirinkimas atostogų kelionei.

Tačiau jeigu tiesioginių pigių skrydžių į Sardiniją iš jūsų gyvenamosios nėra, “kombinuotis” brangesnės ir nepatogesnės kelionės skirtingais lėktuvais tikriausiai neverta. Įdomių salų Pietų Europoje – daug. Nebent jas jau lankėte ir norite kažko naujo, arba labai patinka Italijos kultūra. Arba labai norite pamatyti nuragus.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Komentuoti

Taivanas – tik maža kalnuota sala. Bet kokios jo ambicijos! Tai – viena turtingiausių Azijos šalių.

Vakarų turistai nepažįsta Taivano, o Taivanas nepažįsta Vakarų turistų – tiek jų mažai ten atvyksta. Ir aš apie daugelį Taivano lankytinų vietų sužinojau tik pradėjęs ruoštis kelionei. Jos, kaip ir visa sala, dvejopos.

Vakarinis krantas – žibančių miestų virtinė, kur 20 mln. žmonių gyvena susispaudę Vilniaus apskrities dydžio teritorijoje. Rytinis krantas – kalnai, tarpekliai, kaimai, gamtos supami vingiuoti keliai.

Beje, Taivanas savęs nelaiko atskira valstybe. Oficiali pozicija tokia: Taivanas yra tikroji Kinija, ir jis turėtų valdyti viską: nuo Pekino iki Tibeto. Mat Taivanas – vienintelė senosios Kinijos Respublikos žemė, kurios taip ir neužkariavo komunistai. Į Taivaną nuo revoliucijos subėgo visos Kinijos elitas, su savimi atsiveždamas ir neprilygstamus kultūrinius lobynus.

Pirmąkart keliavau po Taivaną ypatingu – kinų naujų metų laiku – tiesa, tai sukėlė daugiau problemų nei įspūdžių.

Taipėjus – laikinąja sostine tapęs provincijos miestas

Taipėjus dabar – neabejotinai viena dviejų Kinijos sostinių. Būtent jame veikia Nacionalinis rūmų muziejus – pribloškiamo kiekio puikiai išsilaikiusio kinų meno kolekcija.

Rūmų, tiesa, tame muziejuje nepamatysi. Jie – Pekine, žymesniojoje iš Kinijos sostinių. Ir pats muziejus kadaise veikė Pekine, Uždraustajame mieste. Tačiau kai Pekiną ėmė pulti Mao Dzeduno komunistai, kapitalistinė Kinijos valdžia visus brangiausius lobius skubiai evakavo į Taivaną, atokiausią savo provinciją. Galiausiai ten pabėgo ir pati – desperatiškam paskutiniam bandymui išgyventi.

Viskas jau galėjo atrodyti prarasta, atrodyti, kad visą Kiniją užims komunistai, kaip prieš tai užėmė visą Rusiją. Bet, pasirodo, kautis dėl salų Kinijos komunistai buvo nepasiruošę: lemiamą mūšį jie pralošė, ir Taivanas amžiams liko kapitalistinės Kinijos Respublikos valdžioje.

Paskui valdžią į Taivaną pabėgo ištisos kinų giminės: religingieji, turtingieji, inteligentai ir kiti, ką komunistai būtų neabejotinai nužudę ar suėmę. 15% Taivano gyventojų šiandien – anie pabėgėliai ir jų palikuonys.

Štai tada Taipėjus – vos 100 tūkstančių gyventojų turėjęs provincijos miestas – paskelbtas Kinijos sostine. Tiksliau – laikinąja sostine, tarsi tarpukario Kaunas. Bet nieko nėra pastoviau už laikinumą, nes vos 1% istorinės Kinijos “išgelbėjusi” Kinijos Respublika (vis dažniau ir dažniau vadinama tiesiog “Taivanu”) “išvaduoti Pekino” šansų neturėjo ir neturi.

Lietuva Kinijos Respublikos nepripažįsta – kaip ir dauguma pasaulio šalių, teisėta visos Kinijos valdžia laiko komunistų įkurtą Kinijos Liaudies Respubliką. Nepaisant to, prie Taipėjaus savivaldybės mačiau plazdant ir Lietuvos vėliavą, mat šis miestas – susigiminiavęs su Vilniumi. O lietuviams vizų į Taivaną nereikia – priešingai nei į “didžiąją Kiniją”.

Vienišas superdangoraižis ir ideologiniai memorialai

Dabar Taipėjus turi jau 6 milijonus žmonių, bet jis vis dar atrodo lyg laikinai peraugęs provincijos miestas. Ten gyvenama neišvaizdžiuose daugiabučiuose, senų pastatų mažai. Tik pastaraisiais dešimtmečiais Taipėjus ėmė panašėti į tikrą sostinę. 2004 m. jame pastatytas tada aukščiausias pasaulyje pastatas Taipei 101 (508 m). Jo žydras laiptuotas siluetas gražus, bet labai jau vienišas: juk antras pagal aukštį Taipėjaus dangoraižis – beveik perpus žemesnis.

Tik dabar Taipėjuje statomas ir metro – kai pirmąkart keliavau, buvo atidarytos vos dvi linijos, nuo artimiausios stotelės iki reikiamos lankytinos vietos, tokios kaip viena retų gatvių su išlikusiais senesniais pastatais, būdavo, tekdavo žingsniuoti po kelis kilometrus. Beje, Taipėjaus centre metro tarnauja ir kaip prekybos centrai, o požemiais lygiagrečiai bėgių gali nuo stotelės iki stotelės nueiti ir pėsčias.

Ilgus metus Taipėjų kažkuo panašiu į sostinę darė visų pirma ideologiniai pastatai. Didžiausias jų – Čiango Kaiši memorialinė salė (1980 m.), iš tikro – ištisas pastatų kompleksas su parku, skirtas Čiangui Kaiši pašlovinti. Būtent Čiangas Kaiši buvo tas Kinijos prezidentas, kurį komunistai privertė trauktis į Taivaną, o valdė Kinijos Respubliką jis… 49 metus (nusileidžia tik Fideliui Kastro).

Čiangas – kontraversiška asmenybė, mat buvo diktatorius. Nuo Mao Dzeduno jis skyrėsi tuo, kad buvo kapitalistas – tačiau kol jis valdė, buvo mažai laisvių ir didelis asmenybės kultas: jo nuotrauka kabojo Pekino Tiananmenio aikštėje kur dabar puikuojasi Mao Dzedunas, jo portretus turėjo ir eiliniai piliečiai. Čiangui valdant, taivaniečiams, kaip ir kinams iš komunistinės Kinijos, būdavo draudžiama keliauti į užsienį, ir tik po jo mirties 1975 m. Kinijos Respublika (Taivanas) pamažu tapo demokratiška.

Užtat visus kinus vienija pagarba Sun Jatsenui, kuriam – kita memorialinė salė Taipėjuje. Jis pasisakė už apkerpėjusios Kinijos monarchijos nuvertimą dar tais laikais, kai tai buvo bendras tiek komunistų, tiek kapitalistų tikslas (beje Taivano himnas – pagal melodiją dainuojama Sun Jatseno kalba). Trečias didis Taipėjaus memorialas – Nacionalinė revoliucinių kankinių šventovė, skirta žuvusiems verčiant Kinijos karalių, ginantis nuo japonų ir komunistų. Prie visų trijų memorialų daugiausia žmonių sutraukia kasdieniai “garbės sargybos keitimaisi”.

Visi trys memorialai – tradicinės architektūros, kiniškais stogais. Juk Taipėjus – Kinijos sostinė! Pastatytas tada ir Didysis viešbutis (Grand Hotel) svarbiems užsienio svečiams – tikras betoninis 12 aukštų monstras, bet irgi – kiniškos liaudies architektūros.

Taivane, priešingai komunistinei Kinijos Liaudies Respublikai, senoji kinų kultūra ir religija buvo šlovinama, ne persekiojama. Tad liko daug autentiškų istorinių šventyklų, priklausančių viena kitą papildančioms, o ne konkuruojančioms rytų religijoms (taoizmui, budizmui, konfucianizmui). Bet jos mažos – kaip patys Taivano miestai anksčiau. Pamatęs mažyčius šiaip ne taip išsaugotus Šiaurinius vartus, visiškai užgožtus milžiniško transporto mazgo, lengvai supratau, koks nereikšmingas miestas iki XX a. buvo Taipėjus.

Kelionei – netikėtai rimtos kliūtys

Taipėjuje užtrukome ilgiau nei planavome – išvažiuoti nebuvo paprasta. Autonuomos agentūrų oro uoste trūko, o tos, kurios buvo, nenorėjo nuomoti automobilio – pageidavo tarptautinių teisių, kurių tada dar neturėjome. Nors oficialiai šių teisių reikia daug kur, realiai daugumoje valstybių pakanka parodyti lietuviškas: tik vieninteliame Taivane dėl to kilo problemų. Vakarinės derybos jau pačiame Taipėjuje įsikūrusioje autonuomos agentūroje užtruko ilgai, o ir galiausiai išriedėjus į kelią link rytinės pakrantės nebuvo paprasta: žemėlapį gavau tik kinišką (be lotynų rašto simbolių), tik kiniški buvo ir aplinkiniai užrašai, tik kiniškai kalbėjo ir dauguma sutiktų žmonių.

Ir nors prieš keliaudamas pasistengiu pramokti vietines kalbas, su kinų kalba manęs visuomet laukdavo absoliuti nesėkmė: mano tariamų, rodos, taisyklingų žodžių niekas beveik nesuprasdavo, mano užrašyto “hieroglifo”, reiškiančio vartus ( 門 ) – taip pat Taipėjaus taksistas neperskaitė (paskui parodžiau, rodos, identišką simbolį knygoje – iškart suprato, ko noriu…). Tikriausiai man šitaip nesiseka todėl, kad kalbant kiniškai svarbūs ne tik skiemenys, o ir tonas kuriuo jie tariami; rašant hieroglifus svarbi ir eilės tvarka, kuria brėži brūkšnius (brėžiant ne ta tvarka, simboliai vietiniams išeina keisti). Mano lietuviškos akys ir ausys tų skirtumų nejaučia, o lietuviškos balso stygos ir rankos nėra išlavintos juos perteikti… Beje, Taivane rašoma tradiciniu kinų raštu, kuris dar sudėtingesnis už “supaprastintąjį”, likusioje Kinijoje įvestą komunistų.

Dėl visų šių priežasčių jau pirmąją naktį teko nakvoti automobilyje. Pasirinkome vietą palei seną šventyklą – vis geriau, nei prie senų kapinių, kurių didžiulę skulptūrą baugiai netikėtai apšvietė automobilio priekiniai žibintai. Viešbučiai buvo užimti. Kinų nauji metai… Kinams tai – ne tiek šventė, kiek nacionalinės atostogos. Daugeliui visą savaitę nereikia eiti į darbą ir kas leidžiasi pas gimines, kas – keliauti po šalį ir užsienį. Nors tikėjausi ir pasidžiaugti šventimu, teko nusivilti: Taipėjuje tik skurdžius fejerverkus kažkas tolumoje pašaudė, o renginiai pasirodė menki. Todėl keliauti į Kiniją per naujus metus nerekomenduoju – neverta. Daug šventinių atributų, beje, galima pamatyti ir prieš bei po tos “beprotiškos savaitės”, kai visos lankytinos vietos grūste užgrūstos… Ir kodėl gi visai šaliai atostogauti vienu metu?

Tiesa, nors mums ir aiškino, kad “laisvų viešbučių visur nėra visą savaitę” (booking.com rodė panašiai), kitą dieną sustojusiems pavalgyti pakelės namuose mums šeimininkė sena kinė pasiūlė ir nakvynę. Jeigu mokėtume kiniškai – panašią vietą, matyt, būtume suradę ir tąnakt, kai teko nakvoti automobilyje, tačiau nemokant skaityti sandėlis nuo pigaus viešbučio, kurio numeriai nesiūlomi internete, skyrėsi mažai.

Taivano rytinė pusė: žali didingi kanjonai

Rytinė Taivano pakrantė – tikrai Taipėjaus priešingybė. Žalia, kalnuota, tuštoka (gyventojų tankis panašus kaip Lietuvoje, bet po Taipėjaus ir tiek atrodo mažai). Hualianas, kuriame nakvojome – didžiausias rytų pakrantės miestas, tačiau tik Kauno dydžio.

Didžiausia rytinio – o gal ir viso – Taivano grožybė: Taroko tarpeklis. Jis labai gilus (vietomis virš 3 km), jo pakraščiais kone stebuklingai vingiuoja armijos ~1960 m. pastatytas kelias, čia įlįsdamas po uolomis, čia į tunelius. Panašūs – ir pasivaikščiojimo takai žmonėms, beždžionių tiltai. Šiaip ten gali važiuoti savo mašina, bet tik ne per naujus metus – juk kamščiai kimšte užkištų įstabųjį kelią. Net atėjusiems anksti ryte mums teko stovėti didžiulę eilę ir važiuoti specialia autobusų vilkstine.

Vietoje magistralių rytiniame Taivane – siauri kalnų keliai. 100 km atstumą (bent jau toks jis atrodė žemėlapyje) nuvažiuoti užtruko daugybę valandų ir tikslą – Gaosiongo uostamiestį – tepasiekėme antrą valandą nakties. Laimė, taivaniečiai nepersimiega. Ne tik viešbučių registratūros, bet net ir maisto turgūs dirba naktimis. Jie vadinami naktiniais turgumis ir, būdavo, net kokią trečią ar ketvirtą ryto matydavau, kaip kinai važiuoja dviračiais į tokius užkąsti ką tik iškeptų patiekalų. Didžiausią tokį – Džilino turgų – aplankiau Taipėjuje, panašių į turginius skanių ryžių užkandome ir tąnakt pakeliui. Šiaip naktinių turgų patiekalai yra ne tik pigūs, bet ir patys skaniausi – tai ir yra ta kinų virtuvė, kurią esame įpratę gauti kinų restoranuose. Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose patiekalai, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje.

Taivano vakarinė pusė: miestais užstatytos lygumos

Vakarinis Taivanas – kitoks, lygus. Nuo Taipėjaus iki Gaosiongo ten driekiasi ištisa miestų eilė. Beveik visi Taivano žmonės gyvena toje lygumoje – tankumas sunkiai suvokiamas. Viena greta kitos nutiestos dvi magistralės, šen bei ten kertančios viena kitą – vienos nepakako. Šiaip jos mokamos, bet tomis dienomis pinigų niekas nerinko: kaip rašė laikraščiai, naujųjų metų proga. Juk jei visi į “masinį keliavimą” išsiruošę vairuotojai dar privalėtų stoviniuoti susimokėti, susidarytų dešimtkilometriniai kamščiai… Bent vienas privalumas keliauti kinų naujų metų metu.

Šiaip taivaniečiai vairuoja kaip niekur tvarkingai. Tik įpročio greitesniems važiuoti kairiau, o lėtesniems dešiniau – nėra; todėl važiuojantį tave gali lenkti iš abiejų pusių. Tiesa, paprastai lenkdavome mes: beveik joks taivanietis nevažiavo net maksimaliu leistinu greičiu. O papasakojusiais, kaip apvažiavome visą Taivaną, autonuomos agentūroje mumis sunkiai patikėjo.

Vakariniai miestai – iš pietų į šiaurę Gaosiongas, Tainanas, Taičungas, Taojuanas panašūs į Taipėjų, tik mažesni. Išskyrus kelias įžymybes, tokias kaip Gaosiongo Sky 85 Tower, prasidedantis kaip du dangoraižiai, kurie nuo 40 aukšto sueina į vieną, pastatai ten gana paprasti. Beje, tas Sky 85 bokštas beveik apleistas – naudojami tik kai kurie jo aukštai, viename kurių grįžę į Taivaną mes išsinuomavom AirBnB butą.

Dar taivaniečiai didžiuojasi visokiais fortais, kuriuos prieš daugelį šimtmečių pastatė ispanai ar olandai (Anpingo (Zeelandia) Tainane, Danšujaus (Santo Domingo) prie Taipėjaus) – tačiau man, prie rimtesnių pilių įpratusiam europiečiui, jie nepasirodė įspūdingi.

Gatvėse – kiniška kultūra. Šventyklos ir prie jų pardavinėjami netikri banknotai (jei tokį sudeginsi, kinai tiki, tavo protėviai rojuje gaus tikrą), smilkalų kvapas, turgūs. Daugiau nei kur kitur pasaulyje pliušinių gyvūnėlių traukimo automatų ir net šventyklos turi savotiškus automatus, pranašaujančius ateitį.

Tiesa, Taivano kultūra daug mažiau vienalytė, nei atrodo. Nors ilgą laiką salą valdė Kinijos elitas, kuris, jeigu ne komunistinė revoliucija didmiesčiuose, niekuo gyvu nebūtų apsigyvenęs tokioje provincijoje, daugumą taivaniečių sudaro kur kas seniau čia atvykę kinai. Skirtumai dideli: juk kinų kalba iš tikro labiau primena kalbų šeimą ir jei “pabėgėliai nuo revoliucijos” kalba standartine mandarinų kalba (kaip Pekine), tai senieji Taivano kinai – pietine nanų. Maža to, Taivane apie ~2,5% žmonių sudaro senųjų tautų atstovai, kurie panašūs į kitus Ramiojo vandenyno salų gyventojus, o ne į kinus (kalba tokiomis kalbomis, yra tamsesnės odos).

Taivanas ir Kinija (ne)suartėjo?

Taivane susidarė keista padėtis: nors “visos Kinijos susivienijimo” viltis pasiliko tik ideologinėse lyderių kalbose, Kinijos Respublikos valdžia iš paskutiniųjų stengėsi padaryti Taivaną kuo panašesnį į Kinijos širdį: pavyzdžiui, skatino senuosius Taivano gyventojus pradėti kalbėti mandariniškai (iš dalies pavyko). Aišku, Čiango įsivaizduojamą suvienytą Kiniją turėjo valdyti kapitalistai-tautininkai, o ne komunistai.

Kokiais 2000 m. jau atrodė, kad Kinijos suvienijimas vėl tapo realiu. Mat visa komunistų valdoma Kinija irgi po truputį perėjo prie kapitalizmo. Abi “valdžios” sėdo prie derybų stalo. Kai kurios didžiausios principinės keistenybės nuo tada išnyko.

Kai keliavau į Taivaną pirmą kartą, vieną tokių dar spėjau išvysti. Trumputį atstumą Honkongas-Taipėjus mane skraidino didysis “Boeing 747” orlaivis, ir panašių kasdien ten skraidė per 100 (tai buvo populiariausias pasaulyje reisas)! Kodėl? Todėl, kad tiesioginiai reisai tarp žemyninės Kinijos ir Taivano buvo negalimi, tad visiems kinams tekdavo skraidyti per Honkongą, vienintelį miestą “daugmaž pakeliui”. Dabar to nebėra – atidaryti tiesioginiai skrydžiai. Nebeliko prasmės ir specialioms “KLM Asia”, “British Asia” aviakompanijoms, kurias europiečiai buvo priversti įsteigti dėl to, kad Kinijos Liaudies Respublika nepageidavo, kad į ją skraidytų aviakompanijos, skraidančios ir į Taivaną.

Taivano lėktuve – ir filmas apie Lietuvą

Tačiau tuo žingsniai ligi suvienijimo ir apsiribojo. Nes į Taivaną atėjus žodžio laisvei paaiškėjo: vis mažiau ir mažiau Taivano žmonių save išvis laiko kinais. Tiesą pasakius, jau 75% jaunimo suvokia save tik kaip taivaniečius, ir tą lemia ne vien istoriniai skirtumai, bet ir tie, atsiradę per beveik 70 gyvenimo po skirtingomis ideologijomis metų.

Ir daug to, kas leidžiama taivaniečiams, dar ilgai bus neleidžiama žemyninės Kinijos gyventojams. Vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų Kinijoje nebūtų įmanomas: tame pačiame Taivano “Eva Airlines” kompanijos lėktuve iš Honkongo į Taivaną buvo rodomas filmas apie… Sovietinį bunkerį Lietuvoje (tą, kur vaidinama TSRS komunistinė diktatūra). O Tainano gatvėse savo atsišaukimą man įkišo “Falun Gong” judėjimas – tas pats, kuris žemyninėje Kinijoje laikomas baisiu kultu, o jo tikintieji net žudomi.

Daug Taivano žmonių reikalauja pagaliau reformuoti jų šalį į “normalią” – tai yra, skelbti nepriklausomybę, persivadinti į “Taivano Respubliką”, pasikeisti vėliavą ir himną ir pamiršti tas didžias ambicijas, kurios vis dar atsispindi oficialiuose žemėlapiuose (juose Taivano spalva nuspalvintos visos iki Antrojo pasaulinio karo Kinijos turėtos provincijos – net Mongolija ir 1944 m. prie Rusijos prijungta Tuva).

Tačiau, be praretėjusių vietinių suvienijimo šalininkų, tam nepritaria Kinijos Liaudies Respublika, suprasdama, kad šitaip Taivaną prarastų galutinai: “jei skelbsit nepriklausomybę, laukia karas”.

Dvilypis Taivanas

Taip ir gyvena Taivanas susidvejinęs tarp kūjo ir priekalo: nei priklausomas, nei nepriklausomas; žvelgiantis ir į Kiniją, ir į Vakarus/Japoniją.

Bet turistams tai niekaip neatsiliepia. Turistams Taivanas susidvejinęs kitaip: tai sala, kurioje ir – gamtos didybė, ir azijietiški perpildyti didmiesčiai. Svarbiausia: mažai neazijiečių. Tiems, kam patinka keliauti po vakariečių “neatrastas”, tačiau modernias šalis, tai bus privalumas. Tiems, kam svarbiau susišnekėti angliškai ir nepatirti neplanuotų nuotykių, tai bus trūkumas.

Komentarai