Japonijoje – didžiausi pasaulio miestai ir moderniausios technologijos. Punktualiausi traukiniai, ryškiausios reklamos, automatizuotos kavinės ir viešbučiai.
Tačiau kartu japonai išsaugojo savo senutėlę amžiną kultūrą. Kovos menus, pagoniškus tikėjimus, arbatos ceremonijas, origamį ir bonsus, išskirtinę meilę gamtai.
Dar daugiau, Japonija dar vis tebekuria naujas tradicijas. Ne kaimo ar religines, o miesto, verslo, politikos. Vienos jų sužavi visą pasaulį (anime, karaokė, manga), kitos lieka populiarios vien Japonijoje, darydamos šią šalį dar paslaptingesne.
Tai, kas kitur vienoda, Japonijoje – savita. Ir pasaulis siekia Japoniją atrasti: keliautojų ten sparčiai daugėja, o japonai juos pasitinka širdingai paslaugiai. Nuvykau ir aš, ir šiame straipsnyje pristatau Japoniją iš visų pusių.
Kijoto Kinkakudži šventyklos auksinis paviljonas harmonijoje su aplinkiniu sodu - vienas garsiausių Kijoto ir Japonijos vaizdų.
Tokijas – miestas, neturintiseidami lygių
Tokijas – didžiausias pasaulio miestas (37 mln. gyv.). Ir jo dydžiui aprašyti žodžių nepakanka. Tai – fantastiškas metropolis, kur automobilių keliai gali būti trijų aukštų, kur tarp namų it kokie amerikietiški kalneliai nardo greitieji traukiniai. Kur kavinės ir restoranai įsikūrę ir penktuose ar dešimtuose pastatų aukštuose. Kur automobiliai parkinguose kraunami į stirtas specialiais liftais, kad užimtų mažiau vietos. Ir nuo centro iki miesto pakraščio tenka važiuoti gerą valandą geležinkeliu.
Tokijui – 600 metų, tačiau jame nerasi nieko seno. 1923 m. miestą sugriovė žemės drebėjimas, 1945 m. – amerikiečių bombardavimai. Tada Japonija pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą. Taip galutinai pasibaigė ta sudievinto imperatoriaus, beatodairiško karingumo, samurajų kardų ir garbės savižudybių epocha. Iš pelenų pokariu pakilęs Tokijas – jau naujosios, technologijų ir modernumo Japonijos, veidas.
Tipiškas Tokijo vaizdas: žibančios reklamos viršuje ir minios apačioje. Tokijas atstatytas aukštais siaurais namais be jokio vyriausiojo architekto priežiūros. Todėl jis chaotiškas, bet probloškiantis masteliais.
Vietoje naikintuvų ir lėktuvnešių atkurtoji Japonijos pramonė ėmė gaminti televizorius ir automobilius. Taip našiai ir kokybiškai, kad šie, pradžioje niekinti kaip pigios vakarietiškų daiktų kopijos, galiausiai užtvindė pasaulį kaip prabangos prekės – “Sony”, “Lexus”…
Japonai kimono iškeitė į kostiumus (iki pat šiol biurų darbuotojai į darbą vaikšto šitaip iškilmingai). Tačiau savitumo šalis neprarado. Mat naujosiomis technologijomis ji pasėjo sau naujas tradicijas.
Ir kur geriau pažinti tą šiuolaikinę – bet ne globalizuotą – kultūrą, nei Tokijuje? Ten – karaokė klubai per 5 ar 9 aukštus, kurių kambariuose, įsijungę diskotekinius šviestuvus ir videoklipus ekranuose, šėlsta ofisų darbuotojai. Ten – ne ką mažesni pačinko salonai (ypatingi japoniški lošimo automatai), gačaponų salės (automatai-loterijos mažiems žaisliukams). Ten – žaidimų automatų salonai, gyvūnų kavinės (kiaulių, usūrinių šunų, apuokų…), “Mario” videožaidimų įkvėptų gatvės kartingų vilkstinės. Nauja mada, jos ankstesnių mano kelionių metu nebuvo: Japonija nenustoja kurti.
Žaidimų automatų salone. Tai - tik pirmas iš šešių aukštų ir tik jo dalis.
Kiekvienam – savas Tokijo centras
Visa tai rasi visuose šiuolaikiniuose Japonijos miestuose, bet Tokijuje – didžiausiais masteliais. Jame – ištisi rajonai, ištisi miesto centrai skirti įvairioms Japonijoje gimusioms subkultūroms.
Štai Akihabara – otaku (maždaug “moksliukų”) rojus. Ten – daugiaaukštės elektronikos, anime (japoniška animacija), mangos (japoniški komiksai), jų herojų figūrėlių parduotuvės. Rūsiuose – pornografinė manga hentai, kuriai kultūrinių ribų beveik nėra (ant eilinių hentai komiksų žurnalų viršelių mačiau ir nuogą mažą mergaitę, ir kankinamą berniuką, ir besišlapinančią moterį). Meilė pieštai herojei toje subkultūroje net turi savo pavadinimą – moe (ir ji apima daugiau nei aistrą). Viena Akihabaros madų – tarnaičių kavinės į kurias švelniais balseliais kviečia paauglės persirengusios XIX a. Prancūzijos tarnaitėmis (panašios ten dirba padavėjomis). “Moe moe kyun!” skanduodamos “užburia” kiekvieną patiekalą, pakrikštija nuolatinius klientus “mielesniais” vardais…
Anime ir elektronikos reklamos Akihabaroje.
Haradžiuku subkultūra kitokia – tenykštis jaunimas rengiasi sunkiai nusakomai, bet, mūsų akimis, labai iššaukiančiai, daugiausia rožine spalva. Ja dažosi ir plaukus, o vietinio prekybos centro, kur užsukome, interjeras – irgi visas rožinis.
Rytinis Šindzukus – buvęs raudonųjų žibintų kvartalas. Pusnuogių merginų nuotraukos dar žvelgia nuo reklamų, primenančių, kas viršutiniuose pastatų aukštuose, tačiau šiandien tai – bendra pramogų zona. Rytiniame Šindzukuje – ir Auksinis gajus, žymiausia tradicinių japoniškų barų izakajų gatvė, dabar, tiesa, užgulta turistų. Izakajose testovi po kelias (geriausiu atveju – keliolika) vietų prie baro. Užtat ten japonai atsipalaiduoja, pasikalba, matėm, būna, kad net šeimininkas ima dainuoti.
Vakarinio Šindzukaus dangoraižiuose šviesos tik geltonos, užtat vakarais jos dega ne mažiau ryškiai – japonai pluša viršvalandžius.
Nihonbašis – senasis Tokijo galios centras, kuriame – akcijų birža ir Imperatoriaus rūmai, supami didžiausio miesto parko. Buvo metas, kad jo žemės kaina prilygo visos Kanados žemės vertei kartu paėmus…
Imperatoriaus rūmai. Į juos paprasti žmonės tegali pažvelgti iš tolo. Kiek arčiau priveda ekskursijos (vien japoniškos).
Ginzoje klesti prabangi prekyba. Pribloškiamos žibančios reklamos, milžiniški lauko ekranai Japonijoje nieko nestebina. Juk jie kiekvieną Japonijos didmiesčio gatvę vakarais paverčia fantastiškai ryškia. Tad “elitinės parduotuvės” ieško naujų išradingų būdų išsiskirti. Štai drabužių centre nuo 1 iki 6 aukšto kiekvienoje vitrinoje aplink savo ašį sukasi manekenai, aprengti suderintais rūbais. Į “Nissan” saloną vilioja koncepcinis modelis, kitur – net viduramžiškos freskos.
Odaiba – populiari laisvalaikio zona pajūryje, su gausybe prekybos centrų, pramogų zonų, atrakcionų. Rajonas pradėtas statyti ant buvusių fortų prieš kokius 20 metų ir vaikosi modernumo. Štai informaciją viename prekybos centrų suteikia žmogų primenanti robotė – jos oda, akys tokios tikroviškos, kad žiūrėdamas iš toliau galvojau jog tai – gyva moteris. Lauke stūkso 20 m aukščio anime roboto Gundamo kopija. Į Odaibą veža tylus traukinys guminiais ratais – Jurikamome linija (kadangi neturi mašinisto, galima sėdėti pačiame priekyje gėrintis Vaivorykštės tilto, Tokijo įlankos ar modernaus Fudži TV pastato vaizdais).
Roboto Gundamo žibanti statula prie prekybos centro Odaiboje. Fotografuota per ankstesnį apsilankymą Japonijoje - naujausios kelionės metu skulptūra pakeista dar įspūdingesne
Ropongis – Tokijo užsieniečių centras, kur pokariu bazavosi JAV okupacinė kariuomenė, paskui – ambasadoriai ir komandiruoti verslininkai. Kartu su “saviškiais” toje svetimoje kultūroje būdavo lengviau. Tačiau šiandien vakariečių Tokijuje jau daug ir jie laukiami visuose rajonuose. Net skeptiškai į atvykėlius žiūrėdavę izakajų šeimininkai išsikabino angliškus meniu (tik vieną dar mačiau užsirašiusį “užeiti tik mokantiems japoniškai”). Tuo tarpu dažną Ropongio naktinį klubą perėmė nigeriečiai (paprastai jie, apsimetę pabėgėliais, atplaukia į Europą, su kurios šalių leidimu gyventi nesunkiai gauna Japonijos vizą). Vidun praeivius jie kviečia labai įkyriai, tačiau internetas pilnas istorijų kaip susigundžiusieji buvo “pagirdyti” klofelinu. Arabai panašiai šaukia valgyti kebabų – tai nepavojinga, bet po japoniško mandagumo visokie savanaudiški “Hello my friend” kėlė atstūmimo reakciją ir vertė skubiai dingti iš rajono.
Tokiją reikia pajusti
Atvykdamas į kurį Tokijo rajoną būdavau susiplanavęs pamatyti ką konkrečiai – kokį postmodernistinį pastatą ar gatvę. Tačiau vos palikęs traukinių stotį tiesiog plūsdavau su tokia žmonių upe, į kurią net panašios Lietuvoje niekad nebuvo. Tokijuje labiausiai žavi jo gyvybė, įvairovė (nepaisant to, kad tai – beveik vientautis miestas), išskirtinumas.
Žmonės laukia vieno paskutinių metro traukinių. Kritiniais atvejais stotyse darbuojasi grūdėjai, stumte sustumiantys žmones į traukinius, kad neliktų ten laisvos vietos.
Ir dydis. Žvelgiant nuo aukščiausio pasaulio bokšto Tokyo Sky Tree apžvalgos aikštelės net pačią giedriausią dieną į rytinę pusę miestas driekėsi ligi pat horizonto.
Nors šimtamečių pastatų Tokijuje nėra, pasikapstęs nesunkiai rasi ir dar senesnių tradicijų. Aplankiau Kabuki teatrą, kur pagal šamiseno muziką veiksmą apdainuoja pasakotojas, o aktoriai vaidina stilizuotai (turistams – specialūs vertimo įrenginiai). Riogoku rajonas – sumo imtynių centras, kur ir gatvėje gali pamatyti tuos storus, samurajų šukuosenomis pasidabinusius sportininkus, kurių stumdymasis apvaliame ryžiais klotame ringe turi net religinę prasmę. Kartą specialiai keliavau į Tokijų tuomet, kai vyksta vienas didžiųjų sumo turnyrų: ten rimta lyga, su rimtais pinigais, pilnom salėm ir net vienu-kitu legionierium, bet viskas kitaip nei bet kokiam sporte: trepsėjimai piktosioms dvasioms iš ringo vaikyti, šventyklos stogas virš jo, rėmėjų vėliavos, būgnai, ilgi pasiruošimo ritualai ir kelių sekundžių kovos, kol vienas gigantų grius…
Sumo imtynininkų nuotraukos Riogoku traukinių stotyje. Kiekviename Tokijo centre visa aplinka perteikia rajono dvasią
Tokijo klasikinės kultūros sostinė – Ueno rajonas. Aplink parką – tradicinis bunraku lėlių teatras, gausybė muziejų. Tokijo nacionalinis muziejus įstabiai pristato visą puokštę Japonijos menų: nuo samurajų šarvų ir kardų įdėklų iki minimalistinės kambarius skirdavusių popierinių sienų tapybos, nuo budistinių statulų iki erotizuotų XIX a. ukiyo-e grafikos ant medinių lentelių darbų. Japonijoje niekas nedaroma tik šiaip sau, kiekvieno daikto grožiui iki pat šiol skiriama ne mažiau dėmesio nei funkcijai ir nuo pat XIX a. Japonija visokeriopai siekė savo taikomųjų menų pripažinimo lygiais Europos “aukštojo meno šedevrams”.
Daugiausiai tradicijų Tokijuje – Asakusos rajone. Tai kas, kad tenykšte Sensodzi budistų šventykla – po karo atstatyta nuo nulio, regint visus ritualus tą lengva pamiršti.
Asakusos Sensodzi šventykloje kūrenami smilkalai.
Kijotas: šventovės ir amžinos tradicijos
Gyviausos senosios Japonijos tradicijos – senojoje jos sostinėje Kijote. Tai – vienintelis tokio dydžio Rytų Azijos miestas, kurio nesugriovė nei karai, nei revoliucijos.
Dažnas japonas – ir ne tik – kelionei į Kijotą apsivelka kimono (tautinių drabužių nuomos agentūrų mieste – šimtai). Ir oriai leidžiasi į gausybę miesto senovinių šventyklų – 500 ar 1000 metų amžiaus. Daugiausia tokių – miesto pakraščiuose – Higašijamos ir Arašijamos rajonuose.
Kijoto senamiestis Higašijamos rajone. Tarp praeivių - ir kimono vilkinčios merginos.
Dauguma jų – budistinės. Vidaus prietemoje – gausybė Budos ir bodisatvų skulptūrų (Sandzusangen-do viena šalia kitos išrikiuota per tūkstantį). Šalimais – daugiaaukštės rytietiškos pagodos su špiliuose saugomais žiupsneliais Budos pelenų. Tačiau Kinkakudzi auksinio paviljono šventykla lygių neturi.
Kita dalis – šintoistinės šventovės. Šintoizmas – senoji pagoniška japonų religija teigianti, kad pasaulyje gyvena begalybė kami (verčiama ir kaip “dievai”, ir kaip “dvasios”) – kalnuose, medžiuose, net daiktuose. Priešais jų šventoves tikintieji varpeliu išsikviečia ten gyvenančius kamius, meldžia jų pagalbos plojimais. Šintoizmo simbolis – torii vartai, nuo kurių prasideda kiekviena šventovė. Žaviausioje Kijoto šventovėje – dievo Inario – torii net 10 tūkstančių. It mūsiškiame Kryžių kalne juos sukalė prašymų ar padėkų turėję žmonės ir net korporacijos.
Takas į šventą inari kalną uždengtas tiek torii, kad atrodo tarsi tunelis, besidriekiantis daugybę kilometrų. Pakeliui - gražūs vaizdai į miestą, šventyklėlėmis apstatyti 'kamių gyvenami' medžiai ir Inarį simbolizuojančios lapių statulos.
Budizmas ir šintoizmas sugyvena taikiai: šventyklos ir šventovės stovi greta, o tie patys žmonės ritualus atlieka ir pas tuos, ir pas anus. Dar įdomiau: vedybos dabar populiarios netgi krikščioniškos. Šitaip tuokiasi nekrikščionys, o “kunigai” būna tiesiog aktoriai – mat tradicijos, gal Holivudo dėka, japonams patinka. Ir neatrodo kvaila, nes Japonijoje religija labiau kaip paslauga: budistų vienuoliai iš įvairių vietinių “sektų” (ypač asketiškosios dzen) padeda tobulėti vidumi, šintoistai – prašyti pagalbos iš dievų ir dvasių. Kai reikia pasakyti savo religiją, japonams tai dažniausiai labai sudėtinga.
Dauguma šventųjų Kijoto vietų žavi ne dydžiu ar prabanga, o nuostabia aplinka. Ir net siogūnų – karo vadų, 1603-1869 m. faktiškai valdžiusių Japoniją vietoje imperatoriaus – Nidžo rūmai – labai minimalistiniai. Jokių baldų (sėdėta ant žemės), šviesias sienas puošia tik pavieniai gyvūnų, augalų ar kinų išminčių piešiniai.
Vieni Nidžo rūmų vidinių vartų. Vartai tradiciškai - tarp gražiausių Japonijos pastatų detalių
Užtat šventyklas ir rūmus supa medžiais apaugusios kalvos, japoniški sodai, kuriuose augalų nedaug, tačiau jie kruopščiai išraityti ilgamečiu darbu. Romantiškiausiems pasivaikščiojimams – Arašijamos bambukų giraitė, kur į dangų šauna tūkstančiai šių kietų it metalas medžių. Gėrėtis gamta, metų laikų kaita – japonų kraujyje. Kai pirkdamas traukinio bilietą Tokijas-Kijotas paprašiau vietos su vaizdu į šintoistams šventą Fudzijamos ugnikalnį tai nebuvo keistas, o labai dažnas pageidavimas.
Arašijamos bambukų giraitė Kijote.
Kijote pasineriama ir į gyvąsias tradicjas. Tokias kaip arbatos gėrimo ceremonijos, kuriose svarbu kaip prisėsti ant žemės (seiza), kada suvalgyti tradicinį vagaši saldainį iš ryžių ir pupų, kaip pasimėgaujant sušliurpti paskutinį neįtikėtinai kartaus gėrimo gurkšnį, kaip pasukti puodelį – pradžioje paveikslėliu nuo savęs, atsigerti, tuomet į save.
Kijote išlikę ir daugiausiai geišų. Priešingai įspūdžiui, kurį į Vakarus “eksportavo” JAV kariškiai, jos – ne prostitutės, o labiau menininkės, klientus linksminančios muzika ir šokiais. Klasikinių geišų stilizuotai baltai dažytais veidais mažėja (nuo ~80 000 prieš 100 metų iki ~1 000 dabar): reta kuri šiuolaikinė paauglė nori tapti maiko – geišystės mokine (ta “pameistrystė” primena vergovę).
Maiko - geišos mokinės - pasirodymas Kijote. Maiko rengiasi puošniau nei geišos, ypač sudėtingos jų šukuosenos. Ši maiko pirmametė, todėl nusidažiusi tik vieną lūpą. Tokius, tiesa, trumpus, pasirodymus rengia vietos tradicijų muziejus, o taip pat jų galima išvysti per festivalius. Nes nusamdyti geišą asmeniškai kainuotų labai brangiai.
Tačiau bendra “mokėjimo už pabuvimą kartu” kultūra Japonijoje – gyva kaip niekur. Anapus Kijoto Potončo izakajų gatvės, šiuolaikiniame centre – kaip ir kiekviename Japonijos mieste – nuo didžiulių plakatų “žvelgia” seksualios merginos ir berniukai-saldainiukai. Panašūs sutemus užtvindo gatves. Tai vadinamieji hosuto – “šeimininkės” ir “šeimininkai”: priešingos lyties atstovai ir atstovės palieka jų klubuose milžiniškus pinigus, kad tiesiog pabūtų tą vakarą dėmesio centre. Ne, tai nėra užmaskuoti viešnamiai – seksas tikrai į kainą neįeina.
Berniukų-saldainiukų 'šeimininkų' reklamos moterims. Atėjusios į klubą, jos išsirenka vieną iš katalogo, nors, jei perka daug alkoholio, pas jas ateina pabendrauti ir kiti hosuto. Daugelis 'šeimininkų klubų' klienčių - turtingų vyrų žmonos arba... 'šeimininkių klubų' darbuotojos
Osaka: žibantis metropolis be jokios žalumos
Šiandien Kijotas – dalis antros pagal dydį Japonijos aglomeracijos, kurios širdis – Osaka (20 mln. gyv.). Osakos centro spindesį, jos dengtas prekybinės gatves pranoksta tik Tokijas. Tačiau jei ieškote “šiuolaikinio japoniško miesto”, Osaka gali patikti net labiau. Užsieniečių tenai mažiau, o gyventojų tankumas toks, kad pasikėlęs į vieną gausybės populiarių vietų pažvelgti į miestą iš aukšto (dangoraižių, bokštų, apžvalgos ratų) regėjau tik pastatų džiungles – žalių erdvių, priešingai nei Tokijuje, centre nėra išvis. Trikampis parkas, asfaltuota aikštelė su keliais medžiais, kuri Vilniuje tebūtų užmirštas skverelis, kelionių vadovuose aprašomas kaip svarbi miesto poilsio erdvė…
Užtat Osaka turi žavių supermodernių pastatų. Štai Umeda Sky Building pastatus aukštai jungia visokie tilteliai.
Umeda Sky Building dangoraižis
Vien ilgiausių pasaulyje tarpatramių tilto – Akaši-Kaikijo – pilonus skiria net 1991 m atstumas. Jis – dalis sistemos, sujungusios Japonijos Honšiū ir Šikoku salas. Ten, pakrantėje, smagu pasivaikščioti, stebėti sklendžiančius didžiulius laivus, pasikelti į specialų taką patiltėje.
Tiltai nežavi tiek žmonių, kiek šventovės, todėl minių nėra. Bet minios – Japonijos dvasia, Japonijos žavesys, bet kai užgožia apylinkių grožį, gali varginti. Todėl į populiariausius objektus geriausia eiti išsyk po atidarymo, į kai kurias pramogas ir prieš savaitę bilietų negausi. O prekybinių-pramoginių gatvių visada galima rasti mažiau nuvalkiotų, tokių kaip Osakos Šinsekajus, it įstrigęs ankstyvame pokaryje, bet ne mažiau žavus, nei Dotonboris.
Seno ir naujo kontrastas Maiko krantinėje: Akaši-Kaikijo tiltas ir sena kinų verslininko vila
Net ir neketinant nieko pirkti verta aplankyti kokią “paradinę” japoniškos firmos parduotuvę. Osakoje lankėme “Panasonic” “rūmus”. Puikavimasis technologijomis ten, atrodo, ne mažiau svarbus, nei pats pardavimas: tarkime, buvo atskiras kambarys, kuriame specialus darbuotojas, mandagiai nusilenkęs, moderniausia aparatūra lankytojams leidžia muziką.
Nara, kur elniai vaikšto laisvai
Nara (350 000 gyv.) – dar vienas senas su Osaka suaugęs miestas. Ji buvo Japonijos sostinė iki Kijoto (710-794 m.). Garsiausia ten – Todaidzi šventykla, su milžiniška sėdinčio Budos statula.
Todaidzi Budos statulos salė, statyta 1701 m. Iki 1998 m. ji buvo didžiausias pasaulyje medinis pastatas. Visgi, ji tėra dalelė buvusios didybės, mat kompleksą seniau supo dvi 100 m aukščio pagodos
Daugiau budistinių skulptūrų – gretimame muziejuje. Nuo sėdinčių laiminančių “ateities Budų” vaikiškomis rankomis iki pikto kerštingo “išminties karaliaus” mio.
Tačiau tikrosios Naros įžymybės – elniai, “šintoizmo dievų pasiuntiniai”. Šimtai jų ten laigo laisvai, leidžiasi glostomi, o ypač mėgsta būti šeriami sausainiais, pardavinėjamais visose suvenyrų parduotuvėse. Prašydami sausainių nusilenkia!
Naros elniai tarp šintoistų šventovės žibintų. Nara garsėja žibintų festivaliais, kuomet visi uždegami. Mažai švenčių yra bendros visiems šintoistams, užtat dažnoje šventovėje vyksta unikalūs festivaliai ten gyvenantiems dievams.
Nara garsėja ir sake – tradiciniu japonų alkoholiniu gėrimu, klaidingai vadinamu ryžių degtine (iš tikro jo stiprumas ~15%). Sakės populiarumas kiek sumenkęs (tenka konkuruoti su viskiu, alumi bei seniau tik varguomenės gertu šoču), tačiau ji vis dar labai mėgiama ir vienintelė turi ritualinę prasmę (sakės statinės puošia net šintoistų šventoves). Harušikos bravoras siūlo nebrangiai ir su angliškais paaiškinimais degustuoti savo produkciją.
Anapus Naros – šventyklų pilnas Kii pusiasalis su svarbiausiomis Japonijos kapinėmis Okuno-in. Didieji konglomeratai ten pastatė memorialus “visiems savo mirusiems darbuotojams”. Kii pusiasalyje – ir daugiausiai galimybių pernakvoti budistų šventyklose, tiesa, brangu, mūsiškė šventykla priminė teatrą, kur pamaldų metu skambėjo angliški paaiškinimai ir spragsėjo užsieniečių fotoaparatai…
Šventas Nači krioklys Kii pusiasalyje
Gamta Japonijoje?…
Japonija gyvenama ultratankiai, bet jos didmiesčiai – prispausti prie vandenyno, o visų salų širdyje – išsvajota, numylėta, Gamta. Kalnai, ugnikalniai. 10% pasaulio aktyvių vulkanų – Japonijoje!
Bet ta gamta – apgulta ją mylinčių miestelėnų, kaustyta technologijom… Niekur pasauly nemačiau tiek lynų keltuvų, kiek Japonijoje. Ir apžvalgos ratų, funikulierių, puošiančių į visokius “3 svarbiausių Japonijos vaizdų” sąrašus įrašytus kalnus – ir ne tik.
Aso krateris iš sraigtasparnio
Minios apgula ne tik unikalias vietas, kaip Naruto sūkuriai, bet ir tas, kurių analogų nėra tik Japonijoje, kaip Totorio kopas ar Iriomotės salos mangroves – juk japonai svetur mažai keliauja. Bet kiek galimybių duoda ta didžiulė rinka! Pigesnis nei kur kitur gyvenime skrydis sraigtasparniu virš dūmais besispjaudančio Aso kraterio Kiūšiū saloje. Saulėlydžio virš salų grandinės stebėjimas pakilus lynų keltuvu iki bokšto Nagasakio Inasos kalno viršūnėje. Kas valandą į Akano ežerą link marimo dumbių kamuoliukų Hokaide išplaukiantys laivai – ir naktį gretimą mišką nuspalvinančios ainų legendų įkvėptos šviesos. Užkasimas karštame Ibusukio smėlyje. Patirtys, kurių kitur nėra ar jas turėtum planuoti iš anksto, o čia tiesiog jungiesi prie visų…
Plaukiam žiūrėti Naruto sūkurių
Kai kurios tų patirčių skaičiuoja šimtmečius, kaip kopimas į šventąją Fudzijamą, prasidėjęs anksčiau, nei Vakarų alpinizmas. Čia laukė savos tradicijos: nakvynė “trobelėje” su balkonu palei šlaitą, piligriminės lazdos, pokalbiai su bendrakeleiviais – tarsi kokiam šv. Jokūbo kely. O prie Fudzijamos – Hakonė, ruda žemė, onsenai ir, aišku, funikulierių bei lynų keltuvų serija, ir kruizai milžiniškais “senoviniais laivais” po Aši ežerą.
Laiptais virtęs kelias prieš Fudzijamos viršūnę
Net mažiausius gamtos lopinėlius japonai čiustija, myli: miestų parkeliuose kas pavasarį renkasi stebėti žydinčių sakurų, įrenginėja japoniškus sodus: vieni skirti pasivaikščiojimui, kiti – stebėjimui iš vieno taško, o nutolę kalnai horizonte – suplanuota jų tobulos panoramos dalis. Kiekvienas metų laikas japonams žavus, tekstai apie jo orą ir spalvas kone privalomai puošia darbinius japonų el. pašto laiškus: vasarinės liūtys, karščiai ir garsios it sirenos cikados. Geltoni rudenio lapai. Bet labiau kelionę į Japoniją verta derinti prie renginių – gal “klasikinių”, kaip daugiau nei 1000 metų Kijote vykstanti Gion matsuri, kur nuo važinėjančių daugiaaukščio namo dydžio platformų muzika vaikomos piktosios dvasios, o gal modernių, kaip pasaulinis kosplėjaus (persirenginėjimo anime ar japoniškų žaidimų herojais) festivalis Nagojoje. Ir net jei neturėtum nieko planuose, gal miestely, palei kurį važiuosi, vyks šventyklos šventė…
Nuotrauka su cosplay’ininkais Nagojos gatvėje
Japonijos pilys – miestų simboliai
Japonijos pilys – visiškai kitokios nei pas mus, stovi lygumose. Viduramžių Europoje miestų galią ir turtą simbolizuodavo jų bažnyčių bokštai, o Japonijoje – pilių donžonai. Apatinė jų dalis sumūryta iš įvairaus dydžio specialiai atrinktų akmenų (be skiedinio), o viršutinė medinė – tokia puošni, kad pilys įgijo didingas “pravardes”: Baltojo garnio, varno… Iki siogūnas Tokugava 1603 m. vėl suvienijo Japoniją, visą šalį buvo pasidalinę tokiose pilyse gyvendavę daimiai, saugomi iki mirties ištikimų samurajų.
Himedžio 'baltojo garnio' pilies donžono puošnioji medinė dalis
Pilių Japonijoje buvo apie 5000, deja, istorijos audras atlaikė tik 12. Stovi daugiau: tačiau likusios – atstatytos, neretai gelžbetoninės. Juk turėti savo pilį – kiekvieno miesto garbės reikalas.
Didžiausia autentiška pilis – Himedžio pilis (“baltojo garnio”, 46 metrų aukščio), iš tolo kylanti virš plynų apylinkių, supama galingų įtvirtinimų ir 83 pastatų. Seniausia – Matsumoto pilis (“varno”, nes juoda, 1504 m.). Pirmuose aukštuose saugoti ginklai, užkopę laiptais viršun pro jau didesnius langus stebėdami mūšio eigą gynybai vadovaudavo pilies karvedžiai, pagaliau – daimijo karo meto kambarys. Abiejų pilių viršūnėse “apgyvendinta” po šintoistų dievą (kamį). Beje, šiais laikais panašiai elgiasi kai kurios Japonijos korporacijos savo štabų dangoraižiuose.
Matsumoto 'varno' pilies donžonas
Hirošima: atominės bombos siaubas
Įvedus “Hirošima” į Google paiešką, kone visi vaizdai, kuriuos išvysite – atominės bombos grybai, miesto griuvėsiai. Būtent Hirošimoje 1945 m. amerikiečiai pirmąkart kare panaudojo atominę bombą, pražudydami per 100 tūkstančių žmonių. Bet šiandien tai – šiuolaikinis spindintis milijoninis miestas, radiacijos nėra nė padujų.
Tik centre likę parodų rūmų griuvėsiai (“atominės bombos kupolas”) ir muziejus atmena aną siaubą. Įsivaizduojantiems, kad atominė bomba – tai visų pirma liekamieji radiacijos reiškiniai, čia tenka keisti nuomonę. Ta, numestoji ant Hirošimos, žudė ir žalojo žmones staiga, ir dar baisiau, nei Černobylio avarija. Ypač jei buvai lauke, mažai apsirengęs…
Hirošimos parodų rūmų griuvėsiai. Tai arčiausiai sprogimo vietos stovėjęs, tačiau nuolaužų lauku nevirtęs pastatas. Tiesa, visi, kas buvo viduje - žuvo.
Tarp eksponatų – vienai mergaitei nukritę nagai, išsaugoti jos tėvo. Dėmė vietoje, kurioje sėdėjo eilinė tragedijos auka (akmenis aplinkui akimirksniu išblukino sprogimo šviesa). Moters nugaros nuotrauka su išdegintu jos vilkėto kimono raštu. Ir galybė baisių istorijų. Bombos sprogimą patyrusių hibakušų karta praktiškai išmirė, tad garsiai jas pasakoja “išgyvenusiųjų pasekėjai” – žmonės, specialiai praleidę ilgą laiką su konkrečiu hibakuša, mokydamiesi būtent jo išgyvenimo istoriją.
“Ar buvote Aušvice?” sužinojusi, kad mūsų Lietuva yra arti Lenkijos, paklausė “išgyvenusiojo pasekėja”. Abiejose vietose panašiai sunku patikėti, kad taip baisiai vieni žmonės galėjo pasielgti su kitais.
Einančių vaikų, nuo kurių krenta drabužių draiskanos ir oda, skulptūra. Nuotraukose užfiksuoti ir panašūs realūs vaizdai, bet perfotografuoti nelabai norėjosi, to nedarė ir šiaip jau visur fotoaparatais spragsintys japonai. Sprogimo metu daug vaikų dirbo lauke griaudami pastatus, kad išgriautos linijos trukdytų plisti bombardavimų sukeltai ugniai. Neprireikė: amerikiečiai sugebėjo Hirošimą nugriauti vienu karo veiksmu, be gaisro
Aplinkui – gražus memorialas aukoms. Amžinoji (matyt, tikrai) ugnis, kurią užgesins kai pasaulyje nebeliks atominių bombų.
Toliau nuo Hirošimos vėl – nesudrumstas peizažas. Mijadžimos sala, pilna gražių šintoistų šventovių ir šventų elnių.
Mijadžimos salos torii kasdien apsemiamas ir tampa vartais į Mijadžimos salą, kuri visa būdavo laikoma šventa. Kadaise šitaip į šventovę žmonės atplaukdavo valtimis, nes šventoje saloje negalėdavo išsilapinti.
Šinkansenai, moderniausi pasaulio traukiniai
Atstumas nuo Tokijo iki Hirošimos – 900 km. Tačiau greitieji traukiniai Šinkansen jį įveikia per 4 valandas. Tik jų dėka per devynias dienas ir sugebėjome pamatyti tiek daug. Galėjome, pavyzdžiui, išvažiuoti iš Tokijo 7 val. ryto ir dar neatėjus 10 val. būti Kijote (už 514 km), ir, ten praleidę visą dieną ir vakarą, nakvoti dar už 131 km Himedžyje. Kitą kartą, kai Japonijoje gyvenome tris mėnesius, sugedus kompiuteriui per dieną sulakstėme nusipirkti naujo iš Moriokos į Tokiją (544 km į vieną pusę).
Šinkansenai – pirmieji pasaulio greitieji traukiniai, paleisti į specialiai jiems pastatytas trasas dar 1964 m., šiandien laksto 300 km/h ir didesniais greičiais. Ir nors pastarąjį dešimtmetį greitųjų traukinių linijų nutiesta daug kur (Europoje, Kinijoje), reta kuri prilygsta Šinkansenams.
Šinkansenas atvyksta į Okajamos stotį.
Greičiai gal ir panašūs, bet vieninteliai Šinkansenai važinėja dažnai tarsi metro – pagrindinėse linijose kas 10 min., kas 15 min. Kada beateisi į stotį žinai, kad traukinys tuojau atvažiuos, ir vietų visada rasdavome daug. Be to, jie labai punktualūs: kelionės grafiką susidėliojau taip, kad persėsti iš traukinio į traukinį likdavo po keletą minučių, ir visuomet spėdavome.
Kartą dėl apsnigto ruožo Šinkansenai vėlavo 5 minutėmis – ir stotyse, ir pačiame traukinyje nuolat garsiai skambėjo atsiprašinėjimai.
Fudzijama pro Šinkanseno langą.
Apskritai japonai myli traukinius. Dauguma keliauja jais. Be pagrindinių “Japan Railways” linijų yra daugybė “smulkių” geležinkelių kompanijų, kurios konkuruoja ir su JR, ir tarpusavyje. Tarp tų pačių dviejų miestų būna nutiesta po keletą skirtingų privačių kompanijų bėgių. Net iš Naritos oro uosto į Tokijo centrą veda trejos geležinkelio linijos. Keleivių vežimas, priešingai likusiam pasauliui, Japonijoje – pelningas verslas.
Traukinius japonai irgi inkorporavo į kultūrą. Kiekvienoje didesnėje stotyje klesti ekiben maisto dėžučių parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben – joks greitas maistas. Kainos – kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu. Dėl žymiausių ekiben žmonės net specialiai išlipa papildomose stotyse. Ir kolekcionuoja stočių štampus į specialias knygeles: japonai dėl jų pamišę, nors ir ne tiek, kiek dėl kawaii talismanų.
Vienas gausybės skirtingų ekiben iš Tokijo stoties.
O štai garsiai kalbėti traukiniuose, net palikti įjungtą telefono skambėjimo garsą – draudžiama. Japonai vertina tylą. O traukiniai – viena vietų kur jie ilsisi ar miega pakeliui į ar iš darbo (geras ketvirtis žmonių kiekviename traukinyje ar net metro kiekvienu metu miega). Ir valgyti priimtina tik ekspresuose ir šinkansenuose.
Šinkansenų bilietai brangūs, tačiau užsienio turistai gali nusipirkti į JR įmonių Japonijos traukinius “Japan Rail Pass” nuolatinį bilietą. Jei važinėsite daug, sutaupysite – mes sutaupėme apie 40% to, ką būtume mokėję už atskirus bilietus. Be to, daug paprasčiau: ateini į bet kurią stotį ir važiuoji, be jokių vizitų į kasą (nebent norėtum rezervuoti vietą), o “suvažinėjimas pirmyn-atgal” užuot keliavus su visais daiktais į naują viešbutį – patogus. Nors daiktus Japonijoje visada yra kur pasidėti, spintelės kiekvienoje stotyje, pervežimo “iš viešbučio į viešbutį” paslaugos…
Geležinkelių darbuotoja pardavinėja maistą Šinkanseno keleiviams. Pereidami tarp vagonų visi geležinkeliečiai nusilenkia. Tarp kitų paslaugų prieinamų Šinkansen traukiniuose: gėrimų automatai, rozetės telefonui krautis. Kiekvienoje stotyje (o ir dažname muziejuje, prekybos centre) - įvairiausių dydžių automatiškai užsirakinančios spintelės. Atvažiuoji, pasidedi daiktus, eini į miestą, išvažiuodamas pasiimi.
Keliautojui smagu, kai šalyje turistams yra nuolaidų – juk dažname Azijos krašte būna atvirkščiai: viskas užsieniečiams tik brangiau. Nors, sparčiai išaugus turizmui, tokių dalykų, kaip “nemokamos ekskursijos užsieniečiams” kiekvieną kartą Japonijoje randu vis mažiau. Japonai skundžiasi turistų pertekliumi – o po trijų mėnesių mandagiojoje, švariojoje Japonijoje, kai išvysdavau kokius alų plempiančius užsieniečius, užstojančius vaizdą sumo stadione, išlaužytus žibintus Naroje, ar pirmyn-atgal dėl nuotraukos Šibujos perėjoje lakstančias amerikiečių ir europiečių poreles – jau ir pats mintyse švelniai keikdavau (kai kuriuos) užsieniečius…
Kainos Japonijoje nesikandžioja
Tokijas ilgą laiką vadintas brangiausiu pasaulio miestu, o Japonija – brangia šalimi. Tačiau tiesa ta, kad pavalgyti, pernakvoti, apsipirkti ar papramogauti Japonijoje galima ir pigiai (kitaip nei Vakarų Europoje). Mat Japonijoje kainos labai smarkiai varijuoja. Kokiame penktadalyje restoranų ir parduotuvių (netgi Tokijuje) jos – mažesnės nei Lietuvoje! Dalyje likusių – panašios ar didesnės.
Ar ši izakaja brangi, ar pigi - atsakyti sunku, mat visos jos atrodo vienodai. Beveik visose susimoki jau už atsisėdimą - juk vieta brangi, vakarais gatvės lygyje laisvų kėdžių sunku rasti. Kaip įprasta Japonijoje, virėja paduoda maistą iš centrinio koridoriaus tiesiai ant barą primenančio stalo - nereikia padavėjų. Panašiai veikia ir vietiniai greito maisto restoranai
Užtat štai lubų Japonijos kainoms, rodos, nėra išvis – vakarienė ar nakvynė gali atsieiti ir vidutinę lietuvio mėnesio algą. Ir čia ne kokios tik viršūnėlėms žinomos vietos, o pasiūlymai iš gausybės viešų reklamų. Jeigu tiesiog eisite į atsitiktinius gražiai atrodančius restoranus – Japonija išties atrodys labai labai brangi.
Viso to šaknys – japonų darbštume. Japonai dirba ir virš 12 val. per parą, atostogų teeina 7 dienas per metus (teorinis maksimumas – 14). Uždirba jie daug, bet štai laiko leisti tuos pinigus neturi. Kai ateina trumpa atokvėpio diena, negaili palikti pasakiškų sumų “užsirekomendavusiuose” viešbučiuose ir restoranuose. Ir prabangos prekių jie nuperka daugiau nei bet kuri kita pasaulio tauta.
Plastikiniai maisto produktai dažno restorano vitrinoje padeda išsirinkti patiekalus.
Japonijoje pigiausias – modernumas
Laimė, tai, ko trokšta japonai, ir tai, kas smagiausia Japonijoje mums, skiriasi kardinaliai. Mane Japonijoje labiausiai žavėjo jos modernumas. Ir jis ten pigus, nes japonams įprastas, net nusibodęs.
Tarkime, net pigiausiuose viešbučiuose tualetai – supermodernūs: su šildomomis sėdynėmis, reguliuojamos srovės apiplovimu, mygtuku nuleidžiamu dangčiu (kad nereiktų liesti). Pigiausiose kavinėse patiekalai užsakomi specialiais automatais. Jie, jei technologijos “atsilikusios”, išspausdina apmokėtą taloną, kuris paduodamas tiesiai virėjui (tai jau labai reta), o jei šiuolaikiškos – viskas persiunčiama automatiškai.
Panasonic unitazas Osakos Panasonic centre. Valdymo skydas - ant sienos dešinėje, jame - vienuolika mygtukų
Tuo tarpu brangiausiai Japonijoje mokama už erdvę, už gyvo žmogaus dėmesį. Tie suši restoranai, kuriuose patiekalai patiekiami judančiais konvejeriais – pigiausi. Brangiausi tie, kur patiekia patys virėjai – kainos ten nė nesurašytos, nes priklauso nuo to, už kiek virėjui pavyko nupirkti žuvį to ryto (~5:00) žvejų turgaus aukcione.
Lietuviui, gyvenančiam kokiame nedideliame mieste (Japonijos mastais net Vilnius – lyg kaimas) ir galinčiam per keliolika minučių nuvažiuoti į gamtą, prie upės ar ežero, tą sunku suprasti.
Suši konvejerio restoranas Osakoje. Kainos priklauso nuo lėkštelės spalvos. Suvalgytas lėkšteles krauni į krūvą, kurią pamačiusiam padavėjui lengva paskaičiuoti kainą. Jeigu tuo metu norimas patiekalas konvejeriu nevažiuoja, lengva jį užsakyti specialiu liečiamu ekranu prie kiekvieno stalo.
Japonijoje nakvynės – įdomi kelionės dalis
Japonija – vienintelė šalis, kurioje nakvojant įspūdžių ne mažiau, nei keliaujant dieną. Ištisa gausybė nakvynės vietų rūšių egzistuoja beveik vien Japonijoje.
Viena žymiausių – kapsulių viešbučiai, kur svečiai miega it spintos lentynose. Jie radosi dar 1979 m. ir labiausiai skirti superdarbštiems japonams, nespėjusiems į paskutinį traukinį namo, pernakvoti prieš vėl keliaujant į darbą. Tais laikais moterys Japonijoje beveik nedirbdavo, tad iki šiol dauguma tokių viešbučių priima vien vyrus.
Apsistojęs viename moderniame kapsulių viešbutyje pasijutau it patekęs į gamyklos konvejerį. Batus padėti ir šlepetes paimti 1 aukšte 91-oje spintelėje; daiktus pasidėti, nusiprausti ir persirengti į pižamą 9 aukšte 826-oje spintelėje; prigulti 8 aukšte 826-oje kapsulėje; ryte vėl persirengti 9 aukšte; pižamą išmesti į dėžę ir raktus grąžinti 1 aukšte, persiauti šlepetes į batus ir išeiti… Bet patirti tą konvejerį – nepakartojamas jausmas, tarsi papuolus į ankštą kosminę stotį iš fantastikos kūrinių.
Kapsulės viename iš devynių viešbučio aukštų. Žadintuvai kapsulėse veikia ne garsu, tačiau vis ryškindami šviesą - kad netrukdyti kitiems.
Kapsulėse trūksta tik kompiuterio. Tad prieš kokius 10 metų japonai – nuo studentų iki namo grįžti nespėjusių salarimenų – įsigudrino nakvoti interneto kavinėse. Ir tuomet šios virto savotiškais viešbučiais.
Su mūsų jau nunykusiomis interneto kavinėmis jas sieja vien vardas. Japoniškose gali gauti ne kėdę, o kambarėlį minkštomis grindimis miegui. Yra net bendri dušai, valgio automatai, o visi gėrimai – neriboti ir nemokami. Be kompiuterinių programų ir žaidimų kiekvienoje – ištisa mangos knygelių biblioteka (todėl jos dar vadinamos “mangos kavinėmis”). Tūkstančiai japonų interneto kavinėse gyvena nuolat, juk tai net pigiau nei nuomotis kambarį.
Interneto (mangos) kavinės kambarys (kairėje) ir durys į kambarius bei mangos biblioteka (dešinėje). Sienos ten yra tik dalinės, ne iki lubų. Todėl vos užėjus į patalpą pasijunta kojų tvaikas, o rūkomuose aukštuose - cigarečių kvapas. Naktimis aidi knarkimas. Norint apsistoti, reikia pildyti japonišką anketą; užsakyti iš anksto neįmanoma, todėl verta šiek tiek pramokti japoniškai.
Aistringoms naktims iš savo ankštųjų butų japonai keliauja dar kitur: į spindinčius meilės viešbučius iššaukiančiais pavadinimais, kurių ten – ištisi rajonai. Registruojamasi ir išsiregistruojama specialiais kompiuterių terminalais – elektroniniais kambarių katalogais. Įrangos radome ir numeryje: sūkurinė vonia, erotiškus apatinius pardavinėjantis automatas, laikrodis rodantys išnaudotą laiką, foninės muzikos įrenginys. “Pornografiniai DVD” – tiesiai šviesiai gyrėsi vieno viešbučio Osakoje lauko reklama (DVD Japonijoje dar ne atgyvena).
Visos supermodernios nakvynės – pigesnės už įprastus viešbučius. Japonai jas renkasi tik konkretiems atvejams ar “iš bėdos”. Net švariuose ir vidutiniškai kainuojančiuose, tačiau ankštuose verslo viešbučių kambariuose nakvoja tik per komandiruotes.
Japonijos kalnų vaizdas iš Kijoto Arašijamos rajono Okočio sodo, sukurto žymaus Japonijos aktoriaus. Tokių modernios miestų nakvynės negali pasiūlyti
Riokanai: mums pasenę, japonams – savi
Retu laisvalaikiu japonai mieliausiai apsistoja riokanuose. Dauguma jų seni, paveldimi iš kartos į kartą. Seniausiems – po tūkstantį ir daugiau metų(!) tos pačios verslininkų šeimos valdžioje (seniausias įsteigtas 718 metais po Kr. ir dabar jam vadovauja jau 46-osios kartos savininkas; tai – ir seniausias išlikęs pasaulio verslas apskritai). Pirmojo riokano, kuriame nakvojome, šeimininkas kuklinosi: “Mūsų riokanas dar naujas, vos prieš 70 metų jį įkūrė mano senelis”.
Per tuos 70 metų atliktas nebent kosmetinis remontas, pakeista santechnika. Visa kita riokanuose tarsi įstrigę laike. Kambariai be tualetų, apdaužytos sienos, popierinės durys, miegama kaip po senovei – ant grindų. Atėjus į kambarį laukia lengvas kimono (jukata), kurį svečiai turėtų vilkėti riokane (man skirtasis amžiumi tikriausiai nedaug nusileido riokanui, buvo pragraužtas kandžių).
Riokano kambario vidus.
Lietuvis tokiame riokane gali pasijusti apgautas – už ką tiek mokėti, jei šalia yra trigubai moderniau ir trigubai pigiau? Bet japonai neapgaudinėja ir dvigubų kainų iš užsieniečių niekad neprašo. Tiesiog kas užsieniečiui trigubai blogiau japonui gali atrodyti trigubai geriau.
Japonams riokanai – trokštamas ryšys su tradicija, senove, gamta, individualumu. Kiekvienas riokano kambarys turi nuosavą pavadinimą (gyvūnų, augalų garbei), kurio įkvėpimu yra įrengtas. Riokane svečiai pasitinkami asmeniškai (dar namo išorėje kabojo mūsų pavardės), su jais bendrauja pats šeimininkas (tiesa, mūsiškis atrodė kiek išvargintas to darbo). Kai kurie riokanų nepatogumai Japonijoje tokiais nelaikomi: nustebau išvydęs, kad net viešbutyje, turinčiame abudu variantus, kambariai su ir be tualeto kainavo vienodai.
Varvekliai anapus riokano lango. Viduje irgi nebuvo šilta. Aplink Naganą - Japonijos 'sniego kraštas', snieguočiausios pasaulio vietos: ten sninga tiek, kad sniego storis gali siekti 3 metrus.
Bet labiausiai riokanai garsėja maistu. Daugelyje į kainą privalomai įeina vakarienė ir pusryčiai, o kituose valgis gali sudaryti ir pusę didelės nakvynės kainos. Tai – kaiseki, aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus.
Pusryčių ir vakarienės laikai – gana griežti. Riokanai prie klientų nesitaiko – tai klientai turėtų pasidomėję rinktis riokaną, kurio tradicijos jiems priimtinos.
Vakarienė riokane. Užsisakyti nieko negalima: atnešama tai, kas paruošta tą dieną, paprastai - pagal metų laiką. Ryžių Japonijoje visur duodama maždaug tiek, kiek likusių maistų kartu paėmus. Kelionės pradžioje jų atrodydavo per daug, bet vėliau neretai jie būdavo skaniausias produktas. Nes įprasčiausias. Juk likę maistai dažniausiai - žalia žuvis ir jūros gėrybės
Vėlesnėje kelionėje į Japoniją apsistojome tame seniausiame pasaulio šeimos versle – Hoši riokane. Nustebino, kaip ten viskas puiku, patogu, koks geras kainos ir kokybės santykis: didžiuliai jaukūs kambariai, gražūs vaizdai į sodą. Senas verslas – nereiškia senas pastatas. Viskas perstatyta daug kartų. O kaina – ne *tiek* didesnė.
Hoši riokane
Japonijos užmiestis: popieriniai langai ir karštos versmės
Tikrieji riokanai labiausiai klesti tolimame užmiestyje. Anapus Japonijos pietrytinio kranto, vadinamojo Ramiojo vandenyno žiedu, apimančio visus pagrindinius didmiesčius ir 75 mln. žmonių, ribų. Ten, kur Šinkansenai zuja kiek rečiau, o dauguma traukinių “tevažiuoja” 130 km/h maksimaliu greičiu. Ir pažvelgęs pro vagonų langus dar išvysti daugiau medžių nei namų.
Aišku, net tasai “Japonijos užnugaris” gyvenamas tankiau, nei Lietuva. Bet tenai yra likę gražių kaimų, tokių kaip Narajus. Įsteigtas kaip poilsio miestelis prie siogūno nutiesto svarbaus kelio, pilnas riokanų ir parduotuvių, nevirto didmiesčiais. Tebestovi seni namai, jų languose – popierius vietoje stiklo.
Narajaus kaimas. Šiuo keliu tarp Tokijo ir Osakos judėdavo XVIII a. pirkliai ir keliautojai
Tačiau tikroji Japonijos užmiesčio pažiba – onsenai, karštosios versmės. Žemė po šia šalimi tiesiog verda. Pila vulkanų lavą ir nuolat dreba. Japonai prie to taip įpratę, kad net kai per kabuki spektaklį prasidėjo nedidelis žemės drebėjimas (5,5 balo), reakcija apsiribojo pagarsėjusiais šnabždesiais. Visgi, ši stichija gali būti labai pavojinga (kaip įsitikinau pats per ankstesnį 2011 m. apsilankymą Tokijuje). Onsenai – gražioji jos pusė.
Japonai taip mėgsta maudynes karštosiose versmėse, kad atvykę į kokį onsenų miestelį maudosi visose iš eilės, nusipirkę specialų dienos abonementą. “Versmių vonių” – gausybė. Jas turi ir dauguma riokanų, viešbučių.
Vienas daugybės vonių pastatų Šibu onsenų kurorte (dešinėje)
Onsenuose privaloma maudytis prieš tai nusiprausus po dušu ir išimtinai nuogiems. Tradiciškai moterys su vyrais tą daro kartu (kanjoku), nors dabar daugelyje onsenų atskirai (užtruko, kol radom “klasikinį” tolimame Niute). Didžiausia klasika – rotemburo, arba onsenai lauke. Ypač žiemą, tarp sniegų. Panirus į be proto karštą onseną kūnas taip sukaista, kad išlipęs šalčio nebejauti.
Vonia, kur maudžiausi, buvo nešildomoje patalpoje, tačiau vis tiek įkišus koją didelio noro lįsti vidun nebuvo – šitaip degina… Paskui, jau sėdint, vos pajudėjus svilinimo jausmas grįždavo, o išlipus svaigo galva, norėjosi tik miego. Ryte paklausiau riokano savininko, kokia vandens temperatūra – sakė, esą tik +42,5, užsieniečiams atskiedė iki šaltesnės, o japonai prie tokios, būna, skundžiasi, kad jiems per šalta…
Minimalistinis popierinės pertvaros piešinys Nacionaliniame muziejuje. Tokiuose piešiniuose, net prabangiausiuose rūmuose būdavo įprasta palikti didelius nepripieštus baltus tarpus. Panašaus laikmečio Europoje tai būtų atrodžiusi nesąmonė, tačiau XIX a. jau europiečiai įžvelgė japonų minimalizmo teigiamas puses. Garsiausia to stiliaus 'mokykla' - Kano.
Ten, Jamanučio onsenų miestelyje, tokias karštas vonias pamėgo ir… beždžionės. Jau prieš kokius 50 metų pirmoji smalsi japoninė makaka įlindo pasišildyti, ir dabar ištisos šeimos pakaitomis žiemom tą daro. Įsteigtas Džigokudanio beždžionių parkas, kur turistai gali jas stebėti iš labai arti.
Japonijoje vienu metu buvo išpopuliarėję “nihondziron” traktatai “aiškindavę”, kodėl japonai kitokie nei likę žmonės. Viena teorijų – neva jie išsivystė iš kitokių beždžionių. Aišku, tai pseudomokslas, tačiau būnant Džigokudanyje jis atrodė visai “logiškas”. Pirmąkart gyvenime mačiau beždžiones, kurios nei bandė ką vogti, nei kaip nors lindo prie turistų, nei nuo jų bėgo – tiesiog nekreipė dėmesio į prikištus fotoaparatus.
Japonai irgi nevagia. Japonija tokia saugi, kad valiutos keityklos laiko pinigų stirtas po stikliniais prekystaliais – “žiūrėkite, kiek turime ir galime iškeisti”.
Beždžionės rotemburo onsene Džigokudanio parke
Darbdavys japonui – antra tėvynė
Japonų kultūra išties kitokia. Paėmęs bet kurią gyvenimo sritį ir pasikapstęs giliau atrasi didžiulių skirtumų. Ir jų nesukiši į vieną sakinį.
Negalima net pasakyti “Japonijoje viskas moderniau”. Taip, pas juos vietoje padavėjų yra užsakymo automatai, konvejeriai, robotai; vietoje kioskų – gėrimų (net karštų), alkoholio, užkandžių ir dar bala žino ko automatai (kiekviename skersgatvyje, kiekviename didesnio viešbučio aukšte, vidutiniškai vienas tenka 33 žmonėms). Bet kiti dalykai, kurie pas mus automatizuoti, Japonijoje daromi rankomis. Ištisų paslaugų sferos darbuotojų pagrindinis darbas, rodos, nusilenkti klientui, dar kiti tiesiog mojuoja gatvėje reklamomis. Stotelių pavadinimus traukiniuose mašinistai, užuot paleidę įrašus, pranešinėja balsu, o konduktoriai išlipa į peronus apsidairyti, ar visi keleiviai sulipo.
Šie origamiai išlankstyti per branduolinį sprogimą žuvusiai Hirošimos mergaitei. Tačiau origamiai lankstomi ir klientams: dovanų gavome ir valiutos keitykloje, ir muziejuje, ir viešbutyje. Malonus žmogiškas prisilietimas tačiau kartu - papildomas darbas, kurio atitikmens mūsuose nėra.
Kodėl? Priežastys – dar kituose skirtumuose. Vienas jų, tikriausiai, japonų meilė žmogiškam prisilietimui. Bet kur kas svarbesnis – jų darbo kultūra. Korporacija japonams – lyg antra tėvynė. Nuo pat tada kai paskutiniais studijų universitete metais užsirašo į jos gretas ir tampa salarimenais, jie tikisi visą gyvenimą triūsti ten pat. Algos keliamos ne tiek pagal darbą, kiek pagal išdirbtus metus. Tai taip įprasta, kad visi likusieji vadinami “laikinaisiais darbuotojais”.
Tačiau japonai garantuotu darbu nepiktnaudžiauja, sunkiai pluša – net patekęs į žemės drebėjimą dažnas pirmiausiai skambina darbdaviui. Darbdaviai gali juos aprėkti ar net trenkti, bet tikrai neatleis. Tokia ta japoniška hierarchija: žemiau stovintieji klauso viršesnių, bet viršesni privalo jais rūpintis. Todėl net privačiose įmonėse dirba daugybė “nebereikalingų žmonių”. Todėl Tokijo akcijų birža dar 1962 m. galėjo pereiti prie elektroninės sandorių sistemos, tačiau, nenorėdama atleisti darbuotojų, tą padarė tik 1982 m. Todėl gatvėse pilna senukų eismo reguliuotojų – vienas, matėme, “reguliavo sankryžą” tiesiog atkartodamas šviesoforo signalus.
Japonų darbuotojai rūko prie ofisų pastato. Ženklią dalį laisvalaikio (net po darbo) japonai praleidžia su bendradarbiais. Vienintelis laisvesnis gyvenimo periodas - studijos universitete. Mat mokykloje plušama, kad įstoti į kuo geresnį, kadangi darbdaviai vertina tik kokį universitetą baigei, o ne kaip. Todėl lėktuve sutikti Japonijos nepriklausomi keliautojai daugiausiai - studentai. Kaip ir kone visi ryškiaspalviai subkultūrų atstovai. Nes vėliau darbdaviai net už madingai rudai nudažytus plaukus pyksta, ką jau kalbėti apie auskarus ar net barzdos auginimą.
Visa tai, tikriausiai, išsispręs savaime. Itin sumenkus gimstamumui Japonijos gyventojų skaičius jau mažėja. Vengdami Europą ar Ameriką krečiančių problemų japonai imigrantų masiškai nesikviečia (nors jų kažkiek daugėja) – jie tiesiog planuoja natūralų savo šalies “susitraukimą”. Dirva tam yra – darbo jėgos automatizuotoje Japonijoje seniai per daug. O išgriovus nereikalingais tapsiančius Osakos ar Tokijo pastatus (tarkime, mokyklas sumažėjus vaikų) atsiras gyventojus džiuginsiantys parkai. Ir nebereiks gyventi taip susikišus.
Automatiški Japonijos darbuotojai
Automatizuoti Japoniją paprasta ir dėl to, kad patys salarimenai veikia kaip automatai. Jie labai paslaugūs, jie tikrai stengiasi padėti. Tačiau jei nesuformuluosi savo prašymo taip tiksliai, kaip įvestum komandą į kompiuterį – jie nebūtinai supras.
Robotė prekybos centro infocentro tarnautoja Odaiboje, Tokijuje. Gyvai atrodo dar šiek tiek natūraliau, nes mirksi akys, lūpos juda pagal sakomus žodžius, kalbėdama gestikuliuoja rankomis.
Štai paprašyta bilieto Kijotas-Himedžis geležinkelio tarnautoja sakė, kad paskutinis tokio maršruto Šinkansenas išvyksta vos po 3 minučių, todėl patarė važiuoti lėtuoju traukiniu (užuot pasiūliusi daug geresnį variantą su persėdimu Osakoje, kurį netgi automatiškai duoda internetinė sistema). Beje, pasirodo, ir tiesioginis Šinkansenas vėlavo 5 minutėm, todėl neskubėdami į jį spėjome (darbuotoja sakė išvykimo laiką pagal “iškaltą” tvarkaraštį, neatsižvelgdama į aidinčius pranešimus apie vėlavimus).
O vienoje interneto kavinių pokalbis klostėsi maždaug taip:
Aš: “Ar galėtume gauti kompiuterį 5 val.?”.
Darbuotojas: “Ar esate užsiregistravę mūsų sistemoje?”.
Aš: “Ne”.
Darbuotojas: “Tada kompiuterio neduosime”.
Dažnas vakarietis, tikriausiai, čia būtų išėjęs. Tačiau aš dar pasiteiravau:
“Gal galime registruotis dabar?”.
Darbuotojas: “Taip, galite”.
Muziejaus darbuotojos Narajaus kaime užrašai. Ji mums viską 'pasakojo' žodis žodin.
Pasirodo, registracija užtrunka minutę ir yra visiškai nemokama, tačiau savo nuožiūra darbuotojas jos nepasiūlė. Japonai įpratę prie tikslių nurodymų ir improvizuoja mažai. Pagal vieną teorijų, toks “aiškių nurodymų laukimas” net sukėlė didįjį Japonijos ~1990 m. kainų burbulą ir jį sekusią krizę. Esą Japonijos centriniam bankui nustojus pasakinėti privatiems bankams ribas, kam ir kiek skolinti, šie tai suprato kaip… nurodymą skolinti visiems.
Kodėl japonai nesupranta užsieniečių
Tačiau šiaip ta kolektyvinė darbo dvasia ir pasišventimas dažniausiai Japoniją vedė į pergales. Jos dėka XIX a. antroje pusėje Japonija iš eilinės pasaulio užkampių valstybėlės staigiai pakilo iki vienintelės nebaltaodžių imperijos ir ne tik išvengė tapimo europiečių kolonija, tačiau net įveikė kare rusus (1904 m.). Jos dėka gerokai mažesnė Japonija kaip lygus su lygia Antrajame pasauliniame kare kariavo su JAV ir Kinija, tegul galiausiai ir pralošė. Jos dėka per kelis pokario dešimtmečius Japonija taip atsistatė, kad tapo antra pagal svarbą pasaulio ekonomika.
Tokijo Sky Tree ir Tokijas žvelgiant nuo jo, pastatytas darbščių japonų. Vienintelis matomas didesnis parkas - Imperatoriaus rūmų sodas.
Aišku, visa tai įmanoma tik todėl, kad ir tie hierarchijos viršūnėlėse nesavanaudiškai mąsto, kaip geriau jų korporacijai, miestui, visai Japonijai. Perkelta į kitą kultūrą Japonijos patirtis niekaip neveiktų: “neatleidžiami” darbininkai tinginiaudami imituotų darbą, o viršininkai savo nekvestionuojamą autoritetą naudotų visokiausiai korupcijai dangstyti…
Ir todėl neretam japonui užsieniečiai atrodo savotiški barbarai. Atsirado net sąvoka “Paryžiaus sindromas” apibūdinti dažno japono turisto nusivylimui išgirtuoju Paryžiumi, o kartu – visa Vakarų Europa. Juk nejaponai “nesupranta”, kad į namus šiukštu negalima eiti su lauko batais, o tualete būtina kambarines šlepetes persiauti į tualetines. Nesupranta, kad interneto kavinėje nepriimtina kalbėtis nepašnibždom, o namie – trankyti durų ar vakare garsiau žiūrėti filmo. Kad vaikštant šiukštu negalima valgyti ir gerti, gatvėje – prisėsti ant žemės ar laipto, lifte – kalbėti, o ekibenus gali skanauti tik ekspresuose, bet jokiu būdu ne žemesnės kategorijos traukiniuose. Kad pavalgius kavinėje privalu nusivalyti staliuką, visada ir visur galvoti visų pirma apie kitus. Jie nežino, kaip nusilenkti, kaip paprašyti ar padėkoti, nesuvokia, kad net 3 minutes negalima vėluoti, ir automobilių kamštis ar blogas oras – joks pasiteisinimas (juk žinai, koks čia miestas, juk matei orų prognozę). Japonams toks vakariečių elgesys gali atrodyti panašiai necivilizuotas, kaip mums restorane ant stalo susikelti kojas.
Tipiškas Japonijos traukinio vidaus vaizdas. Trys žmonės miega, vienas - įsikniaubęs į telefoną (gal dirba?). 'Atrodai pavargusi' (pavargęs) Japonijoje - komplimentas, nes, reiškia, 'daug dirbai'. Net studentui knapsėti per paskaitas yra gero tono ženklas. Vakariečiai to, aišku, irgi nesupranta.
Kai Japonijoje lankiausi pirmus du kartus (2006 m. ir 2011 m.) ir joje užsieniečių dar buvo labai mažai, japonai su jais elgdavosi kaip su tautiečiais. Dabar (2017 m., o ypač 2025 m.) turistinėse vietose to paslaugumo jau mažėja: tikriausiai į savo japonišką mandagumą kartą-kitą sulaukę “barbariško” atsakymo, japonai jį palieka įvertinantiems “saviškiams”. Tiesa, per tą laiką jie kur kas geriau išmoko angliškai (bent jau viešbučių, kavinių darbuotojai, bent jau svarbiausias frazes).
Toliau nuo Tokijo ar Kijoto – viskas dar kaip po senovei. Kol kas. Tad į Japoniją geriausia keliauti kuo greičiau. Kol joje dar daug autentikos – net ir užsieniečiui. Ir kol ji dar tokia ankšta ir perpildyta japonų. Nes tai – irgi japoniškos patirties dalis.
Trimatis drakonas vienoje galybės išradingų modernių reklamų
O jeigu pagrindiniame turistiniame žiede (Tokijas-Kijotas-Nara-Osaka-Hirošima) jums autentikos jau būtų per mažai, alternatyvos dar išliks ilgai:
*Kiūšiū sala pačiuose pietuose. Ten – ir aktyviausi Japonijos ugnikalniai (Aso, Sakuradžima), ir “Hirošimos alternatyva” Nagasakis, kuriame įdomi ne tik atominės bombos sprogimo istorija, bet ir nuo siogūno besislapstydavusių slaptųjų krikščionų paslaptys, ir Rio de Žaneirui kažkiek prilygstantis žaliom salom nusagstytas krantas.
*Hokaidas pačioje šiaurėje. Laukinė Japonija, kur per kelias dienas išvydome per šimtą lapių ir elnių, jie ateina ir į miestus. Kur dar gali pažinti senąją čiabuvių ainų kultūrą, o baikeriai ir kemperistai džiaugsmingai važinėja po didžiausios Japonijos nacionalinius parkus. Nes gyventojų tankumas ten – kaip Lietuvoje. Tiesa, žiemą ten tiek sniego, kad kelkraščius žymi aukšti stulpai su rodyklėmis.”
Hokaido kalnai ir kelkraščius rodančios rodyklės
*šiaurinė Honšiū sala pakeliui iš Tokijo į Hokaidą, kur, važiuojant Šinkansenu, didmiesčiai pamažu retėja, minios stotyse mažėja. Ten – legendinis Niūto onsenų kurortas, kur vyrai ir moterys tebesimaudo nuogi kartu. Ten – Fukušimos apleista zona, “japonų Černobylis”.
*Okinava ir salų grandinė, per 1000 km ištįsusi nuo pietinių Japonijos krantų. Jei pati Okinava – gal tarptautiškiausia Japonijos vieta (su dešimtim tūkstančių JAV karių ir masiniais kurortais), tai kitos vandenų atskirtos salos – absoliutūs užkampiai.
Tropiniai krantai Išigakyje, dar toliau Okinavos
Bet apie tą “alternatyvią Japoniją” – kiti straipsniai…
Japonijos lankytinų vietų ir įdomybių žemėlapis. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Japoniją
Visi mano kelionių vadovai po Japoniją
1. Japonija. Moderni! Amžina… - įžanga apie Japoniją bei informacija apie Honšiū salą
2. Okinava – Japonijos tropikai
3. Hokaidas – laukinė Japonija
4. Fudzijama – viskas, ką reikia žinoti kopiant
Komentarai
Naujausi komentarai