Lankau pasaulį

Karibai. Tropinių salų grandinė su neįtikėtino žydrumo jūra, geltonumo paplūdimiais, žalumo džiunglėmis. Spalvos tikros – nuotraukų nereikia retušuoti.

Tik realybėje prie tame rojaus paveiksle dar yra ir nemandagūs vietiniai, nusikalstamumas. Ir turistų ordos, jų doleriams išvilioti įkurtos ištisos brangių parduotuvių gatvės.

Keliautojai traukia į Karibus milijonais. Dažną Karibų salą kiekvienais metais aplanko daug kartų daugiau žmonių, nei joje yra gyventojų. Svarbiausiose vienu metu vieši po penkis ar aštuonis milžiniškus kruizinius laivus, kiekvienas kurių atplukdo 2-5 tūkstančius turistų. O vietinių tipinėje saloje tegyvena 50 ar 100 tūkstančių, o jos plotas – mažesnis nei Vilniaus miesto…

Dalis kruizų keleivių salomis nelabai domisi, apsiriboja paplūdimiais ir apsipirkimu. Tačiau tiems, kas nori pamatyti daugiau, geriausias būdas keliauti po Karibus – irgi kruizas. Mat kruiziniai laivai ir Karibai tiesiog sutverti vieni kitiems: kai salos mažytės, vienos dienos (tiek laivai stovi uostuose) pilnai pakanka su kiekviena susipažinti. Per pirmąjį septynių naktų kruizą taip aplankiau septynias Karibų šalis, per antrąjį – dar keturias. Tiesa, yra Karibuose ir didesnės salos – tokiose praleidau ir po savaitę, o tai patogiausia prieš išplaukiant ar sugrįžus iš kruizo.

Dauguma Karibų salelių – kolonijos

Jei kas nors paklaustų, kiek Karibų šalių yra iš viso, tikriausiai sakytumėte gerokai mažesnius skaičius, nei tikrasis. Mat nors Karibuose tegyvena 42 milijonai žmonių (kaip vienoje Ispanijoje), šalių ten – net 31 (daugiau nei abiejuose Amerikos žemynuose kartu paėmus!). Atmetus šešias didžiausias Karibų šalis, likusiose 25-iose kartu paėmus gyvena mažiau žmonių, nei vienoje Lietuvoje – tik 2,9 mln. Įprasta, kad kiekviena didesnė Karibų sala yra atskira šalis, ir skaldymasis tęsiasi: po 2005 m. atsiskyrė penkios naujos šalys.

Tačiau Karibai – paskutinis pasaulio regionas, kuriame kolonijų vis dar daugiau nei nepriklausomų valstybių. Pastarųjų – vos 13. Tuo tarpu 6 Karibų šalys tebėra pavaldžios prancūzams, 6 – olandams, 4 – britams, 2 – amerikiečiams.

Kolonijos už nepriklausomas valstybes turtingesnės, mat ten pumpuojami nutolusių sostinių doleriai, eurai ir svarai, ten dažniau vilas perka sostinių multimilijonieriai. Todėl jos nepriklausomybės nesiekia (jei siektų – greičiausiai ją ir gautų).

Tų kolonijų tikrai nesupainiosi nei su Europa, nei su žemynine Amerika, ir lemia ne vien klimatas. Beveik visose Karibų salose dauguma gyventojų – juodaodžiai, ir tarpusavy jie kalba keistu Europos ir Afrikos kalbų mišiniu, vadinamu kreolinėmis kalbomis (kiekviena sala turi savą kalbą – kaip ir savus liaudies šokius bei muziką). Karibai buvo svarbus vergų prekybos punktas, juose klestėjo cukraus plantacijos, ir suvežti vergai savo skaičiais greitai pranoko europiečius kolonistus. Tuo tarpu istorinių gyventojų indėnų išvis neliko: juos išguldė ligos ir karai.

Dar kitus skirtumus Karibų salos „paveldėjo“ iš buvusių ar esamų imperijų. Štai vienose jų vairuojama kaire puse, kitose – dešine. Dar įdomiau: kai kuriose kairiapusio eismo šalyse populiariausi dešiniapusiam eismui pritaikyti automobiliai, importuoti iš JAV (Sent Kitse mums tokį net išnuomavo). Skiriasi ir salų oficialios kalbos (buvusių ar esamų kolonistų). Ir valiutos – nuosavos (Barbadoso doleris), regioninės (Rytų Karibų doleris), kolonijinės (Nyderlandų Antilų guldenas) ar užsieninės (euras, JAV doleris). Ir religijos – vienos salos anglikoniškos, kitos – katalikiškos ar kalvinistinės, bet visos krikščioniškos ir labai religingos.

Jūra – neatsiejama kiekvienos Karibų salos dalis

Dažna Karibų šalis turi daugiau teritorinių vandenų, nei žemės, o atstumas iki jūros niekuomet neviršija 10 km (išskyrus kelias didžiausias salas, kaip Kuba ar Puerto Rikas). Ir gražiausiai atrodo dažna sala žvelgiant iš vandens – ypač tos, vulkaninės, kiekviena su savo išraiškingu profiliu. Dar viena priežastis po Karibus plaukti būtent kruizu. Kai kurias salas, kurias įsiminiau labiausiai, tik praplaukiau pro šalį. Ypač įstrigo Nyderlandų valda Saba, toks didelis ugnikalnis, išsišovęs iš vandenyno gilumos.

Tiesa, Karibų salų kontūrus gali pamatyti ne vien iš laivo, o ir vieną iš kitos. Jos – arti viena kitos ir apsidairęs pakrantėse giedrą dieną ties horizontu paprastai gali pamatyti bent kelias kitas salas. Šitaip plaukdami iš salos į salą jas kadaise apgyvendino indėnai aravakai, vėliau juos išstūmė indėnai karibai, kurių garbei salynas vadinasi iki šiol, nors europiečių atvežtos ligos ir žudynės indėnų Karibuose nepaliko. Šitaip iš salos į salą šiandien plaukia kruiziniai laivai: išaušus atvyksta į uostą, prieš temstant jį palieka. Jei atstumas tarp salų per mažas, naktį dar pasisukinėja kur aplink, kad turistai spėtų papramogauti ir laive.

Karibų salų grandinė skiria Karibų jūrą (rytuose) nuo atviro Atlanto vandenyno, ir abudu krantai smarkiai skiriasi. Karibų jūros krantas – ramus, pilnas paplūdimių maudymuisi ir kaitinimuisi. Atlanto krantas – banguotas, labiausiai tinkamas serfingui.

Dalis Karibų salų lankytinų vietų – po vandeniu. Koralų rifai, nuskendę imperijų eros laivai, gabendavę į Europą auksą ir cukrų. Turistai plaukioja virš jų su vamzdeliais, nardo su deguonies balionais (SCUBA), su pririštais deguonies vamzdžiais (SNUBA).

Karibų pavojai: saugotis verta, bijoti – ne

Tačiau iš jūros ateina ir didžiausias Karibų siaubas – uraganai. Kasmet nuo birželio iki lapkričio (o ypač tarp rugpjūčio ir spalio) – uraganų sezonas. Jie, būna, ištisus miestus nuniokoja, o ir turistai tuo metu Karibų vengia, kruiziniai laivai beveik neplaukioja.

Retesnis, bet daugiau žalos pridarantis reiškinys – vulkanai. Ne vienas Karibų miestas jiems išsiveržus visiškai apleistas, o Monserato salos sostinė Plimutas nuo 1995 m. ligi pat šiandien – suodinas miestas-vaiduoklis, kur net turistai neįleidžiami. Tačiau išsiveržimai reti, o vulkanai dažniausiai ramūs, gražūs, apaugę vešliais miškais ir džiunglėmis, besispjaudantys nebent dvokiančiais dūmais.

Didžiausia tikimybė keliautojui nukentėti ne nuo gamtos, o nuo nusikaltėlių. Tiesa, saugumas Karibų salose labai varijuoja. Vienos salos statistiškai tik vos nesaugesnės už Lietuvą (pvz. Barbadosas), kitos yra tarp pavojingiausių pasaulio šalių (pvz. JAV Mergelių salos). Nors atokesnės jų vietos gali būti truputį nejaukios, kelionių į Karibus metu nesijaučiau taip nesaugiai, kaip kai kuriose Brazilijos ar Juodosios Afrikos vietose. Šiaip ar taip, blogiausia – naktimis, o tada kruiziniai laivai salas palieka.

„Laukinės atmosferos“ ištroškusius keliautojus labiau, tikriausiai, nervins… kiti turistai. Jeigu mėgstate autentiką, norite apsidairę išvysti daugiau vietinių veidų, o ne Amerikos turistų, ar paplūdimyje turėti laisvos erdvės, keliaukite į Karibus ne sezono metu. Mano pirmasis kruizas vyko gegužį – ir tuo metu mano laivas būdavo vienintelis kiekviename uoste, kuriame tik švartavosi. Kokie 1500 saloje išsilaipinančių turistų – tai ne 10000, kiek gali į kokią Alytaus dydžio salą paplūsti iš daugybės vienu metu suplaukusių kruizinių laivų per žiemos ir ankstyvo pavasario kelionių į Karibus piką.

Ne kiekvienas, kas atrodo kaip turistas, yra turistas, mat dėl savo saulės, mažų mokesčių kai kuriose salose, Karibai pritraukia ir daug nuolatinių gyventojų iš turtingų šalių, ypač JAV. Amerikai būdingus prekių ženklus, verslų tinklus Karibuose irgi lengvai rasi.

Karibų salų gamta: smulki, bet gyvai spalvinga

Karibų salose nėra labai aukštų kalnų, didelių krioklių ar upių. Jos tam per mažos. Užtat tai, kas ten yra – labai gyva. Juk kiaurus metus – šitoks karštis (29-31 laipsnių dienomis, 23-26 naktimis), nuolatiniai lietūs (daugelyje vietų jų – bent dvigubai daugiau nei Lietuvoje).

Į salas „neatvyko“ jokie didesni gyvūnai, išskyrus kelias žmonių užvežtas rūšis (pvz. beždžiones Sent Kitse). Bet štai nulyja liūtis – ir iš urvelių išlenda daugybė krabų. Slampinėja drieželiai, o Puerto Riko forte net sutikome saulėje besikaitinančią visai nemažą laukinę iguaną.

Dar turtingesnė Karibų augalija – medžiai itin vešlūs, išsikeroję, ryškiai žali. Vandens netrūksta – kai kurie kriokleliai tinka ir maudynėms.

Miniatiūriniai Karibų miestai ir kolonistų pastatai

Beveik visa gražaus, ką Karibų salose pastatė žmonės, paliko kolonistai, kaip ir visa kas, atplaukę jūra, nuo XVI a. iki pat XX a. vieni iš kitų užgrobinėję ir perpirkinėję salas. Kiekvienoje saloje jie pastatė po vieną ar kelis fortus, kad gintų nuo priešiškų imperijų ir jų remiamų piratų. Dar viena Karibų jūrų legenda. Aišku, tikrovėje jie buvo žiaurūs nusikaltėliai, iš išskaičiavimo gavę kokios Europos imperijos paramą, kad niokotų konkuruojančių imperijų laivus. Pasiskaičius apie tikruosius piratus, apie skerdynes ir kankinimus jų užgrobtuose miestuose, nuėjus į modernų piratų muziejų jų buvusioje “sostinėje” Nasau (Bahamai), bet koks holivudinis tos eros romantizavimas atrodo mažų mažiausiai keistas.

Kai kurie Karibų fortai dydžiu prilygsta europiniams, tačiau Karibų miestai – gerokai mažesni, niekaip negalintys konkuruoti su aplinkine gamta, kalnais ir slėniais. Juose yra žavių bažnytėlių, senų kolonistų antkapių ar karibiškos kolonijinės architektūros pastatų išsišovusiom metalinėm terasom. Bet netgi daugelis salų sostinių įspūdingos tik tada, kai žiūri į jas iš kokio aukšto taško, gėrėdamasis bendra panorama su jūra, įlankomis, laivais, tolimų salų kontūrais.

Panašiai – labiausiai gamtos kontekste – žavūs ir seni kolonistų dvarai su sodais, romo fabrikais, apžvalgos aikštelėmis, iš kurių koks britas ponas (ar jo vietininkas) stebėdavo darbininkų triūsą cukranendrių plantacijose. Iki XIX a. – vergų, o paskui, Europos imperijoms vienai po kitos naikinant vergovę, jau samdytų darbininkų, kurie plantacijose pasistatydavo lengvai išrenkamus medinius namelius (netekę darbo persikeldavo juos kitur) – tokių daug likę ligi šiol. Dauguma tų dvarų virtę griuvėsiais, keli atkurti ir apstatyti senoviniais baldais tarnauja tai pramonei, kuri Karibų salose pakeitė cukrų – turizmui.

Ištobulintas pardavimo turistams menas

Atmosfera Karibų miestuose – labiau afrikietiška. Chaotiški turgūs, visokias prekes siūlantys prekijai, gatvėmis vaikštinėjantys nežinia kieno gaidžiai, vištos ir viščiukai, skurdesnėse šalyse – ir šalikelėse numesti pusiau išrinkti rūdijantys kledarai. Pastaraisiais dešimtmečiais ten įrengti tik vergovės panaikinimo skverai ar monumentai ir nuolat plečiami kruizinių laivų uostai – parduotuvės kiekviename užima gerokai didesnį plotą nei prieplaukos. Jų pilna ir pačiuose miestuose.

Ir nekalbu apie suvenyrų prekyvietes: turtingi turistai iš Amerikos Karibuose neįtikėtinai masiškai perka auksą, deimantus, kitus brangakmenius. Kontrastas tarp žėrinčių vitrinų su net daugeliui lietuvių neįperkamomis prekėmis ir vietinių elgetų anapus – neįsivaizduojamas. Parduotuvių savininkai kruizų keleivius „verbuoja“ dar neišlipusius iš laivo: kol laivai plaukia, juose pilna „paskaitų“, „seminarų“ ir kitko aiškinančių, be kita ko, vienos ar kitos kranto parduotuvės produktų kone stebuklingus privalumus. „Tokiu ypatingu būdu deimantus apdirba tik ši viena įmonė“, „Šio tinklo parduotuvės bus kiekviename būsimame uoste, tad, jei nerasite kas jums patiks pirmajame, iki kruizo pabaigos tikrai rasite“, „Pasakykite slaptažodį ‚Kur dėdė Dufis?‘ ir jums padarys nuolaidą“ (ar kruiziniam laivui sumokės komisinius?).

Dolerių iš turistų tikisi visi Karibų prekeiviai, todėl kainos mažesnėse salose dvigubai didesnės netgi nei JAV – ypač maisto, gėrimų, suvenyrų, autonuomos ir kitų paslaugų turistams. O kokybė tiek pat kartų mažesnė. Vietiniai dirba lėtai, nelinkę ko nors aiškinti, o kliento klausimą, į kurį nenori, tingi, ar negali atsakyti, tiesiog ignoruoja tylėdami. Jei kas nepatiks, dar ir piktai aprėks (“Ko nesustojai, gi šaukiau”). Tačiau su grynomis apgavystėmis nesusidūriau.

Tipinis Karibų aptarnavimo sferos pavyzdys – autonuoma Šv. Martyno saloje, su kuria buvau sutaręs internetu. Atėjęs prie durų jas radau užrakintas. Kažkoks vietinis aiškino, esą autonuoma šeštadieniais nedirba ir reikėtų nuomotis automobilį iš jo. Nenorėdami susidurti su apgaviku, verčiau nuėjome į dar kitą agentūrą. Vėliau gavau kandoką atsiprašymo el. laišką iš pirmosios agentūros: „Apgailestaujame kad negalėjote palaukti net 5 minučių“. Esą pardavėjas tada būtų grįžęs, o tuo metu tvarkė šeimos reikalus.

Tikriausiai, Karibų žmonės išlepinti turizmo: kai tos salos – artimiausios visus metus karštos žemės nuo tokių Amerikos didmiesčių, kaip Niujorkas, Bostonas, Filadelfija ar Čikaga, kelionės į jas visada bus populiarios. Todėl Karibuose – turtingiausios pasaulio šalys tarp tų, kuriose – juodaodžių dauguma, o Juodąją Afriką savo ekonomika jos lenkia ir dešimt kartų. Be to, patys opiausi turistai su karibišku aptarnavimu ne ką tesusiduria: automobilių nesinuomoja, o ekskursijas perka jau kruiziniuose laivuose. Tiesa, tai reiškia, kad ir žymią dalį pajamų vietos agentūros turi palikti kruizinių laivų kompanijai kaip komisinius.

Po Karibus keliauti – labai paprasta

Daugelį mažesnių Karibų salų sieja vienas dalykas: jos daro viską, kad panaikintų turistams bet kokias kliūtis. Todėl nors dauguma salų turi savo valiutas (ar bendras valiutas su kitomis salelėmis), beveik visur laisvai cirkuliuoja ir JAV doleriai.

Itin paprasta išsinuomoti automobilį: vairuotojo duomenis agentūros leisdavo atsiųsti iš anksto, o automobilio grąžinimas – tiesiog jo palikimas aikštelėje, be jokios biurokratijos. Nėra ir jokių tikrinimų uosto muitinėse – daugelyje šalių net paso nežiūri, tik kruizo keleivio kortelę. Ir vizų nereikia.

Kai atplauki kruiziniu laivu, visa tai labai vertini. Juk kiekvienoje saloje turėdavome po maždaug aštuonias valandas. Jeigu dar dalį jų „suėstų“ biurokratija, valiutos keitimas ar bankomato paieškos – mažai ką spėtum.

Vienintelis rimtesnis kelionių Karibuose sudėtingumas – transportas pačiose salose. Nors autonuoma nepigi (be kita ko, nuomodamasis aštuonioms valandoms vis tiek moki už parą), keliaujant keturiese labiausiai apsimokėjo judėti būtent taip. Išnuomotais automobiliais apvažiavome tris salas (Šv. Martyno salą, Barbadosą ir Sent Kitsą), maksimaliai išnaudodami turėtą laiką.

Dar vienoje saloje (Sent Lusijoje) keliavome su ekskursija, užsakyta kruiziniame laive, nes ten nemaži (Karibų masteliais) atstumai kalnų keliais, dėl ko patiems būtų buvę sunkiau planuoti laiką, kad spėtume į laivą. Be to, norėjau bent kartą išklausyti gido pasakojimą apie vietos kultūrą.

Sent Tome (JAV Mergelių salos) vaikščiojome pėsti ir naudojomės autobusais. Taip – pigiausia (ypač jei keliaujate vienas ar dviese). Tačiau galimybės – ribotos. Autobusų maršrutai daugybės gražiausių salų vietų nesiekia, jokie jų grafikai neskelbiami. Nenorint pavėluoti į laivą, teko grįžti gerokai iš anksto.

Nasau (Bahamai) pavyko apvaikščioti pėsčiomis: įdomybių, kolonijinių dvarų ir fortų, muziejų, žavių sodų ir didingų viešbučių ten gausiausia kelių kilometrų atstumu aplink kruizinių laivų uostą.

Kaimanų salose pasiėmėme dalies dienos ekskursiją į pagrindinę lankytiną vietą – Rajų miestą – o likusį laiką skyrėme sostinės apėjimui pėsčiomis.

O štai taksi Karibuose labai brangus, taksistai dar įsigudrina imti mokestį iš kiekvieno keleivio atskirai. Jei būtume važiavę iš laivo tik iki kažkokio vieno taško ir atgal, gal būtų apsimokėję, bet norint salą ištyrinėti plačiau – tai smarkiai brangiausias būdas.

Kas parašyta aukščiau tinka mažosioms Karibų saloms. Didžiosios, kaip Kuba, Dominikos Respublika ar Puerto Rikas, savo atmosfera kur kas labiau primena žemyną. Ten jau ne visas gyvenimas sukasi apie turistus, lankytinų vietų daugiau, atstumai didesni, neįmanoma visko apžiūrėti per vieną dieną, transporto galimybės įvairesnės ir t.t. Kai kurios didesnės Karibų salos tarnauja ir kaip pagrindiniai kruizinių laivų uostai, kuriuose galima pradėti ir užbaigti kruizą. Todėl nebloga mintis atskristi į tokią salą bent kelios dienos iki kruizo ir pakeliauti po ją rimčiau, o tuomet lipti į kruizinį laivą. Būtent taip leidausi į savo pirmąjį kruizą iš Puerto Riko.

Kokias salas lankyti

Esu aplankęs keliolika Karibų salų ir čia vardinu jų privalumus ir trūkumus kelionėms:

Sala	Privalumai	Trūkumai
Barbadosas	Seni britų kolonistų dvarai. Mediniai buvusių vergų nameliai. Didingi (Karibų masteliais) sostinės Bridžtauno pastatai.	Labai brangu. Sala gana lygi (tad gamta ne tokia įspūdinga)
Nasau (Bahamai)	Turtingiausia Karibų valstybė. Nėra skurdo atmosferos, bet kartu tai ir nėra Europos kolonija. Didžiuliai viešbučiai (jei patinka). Daugybė salų, jeigu nenorite būti vienoje. Arti JAV, tad didžiulė kruizų pasiūla iš Majamio	Brangiau nei kai kur kitur
Dominikos Respublika	Didelė, turi platų spektrą kurortų, Santo Domingas – seniausias Amerikos miestas, yra ir 3km+ kalnai. Itin daug all inclusive superviešbučių (ypač Punta Kanoje).	Didelė, norint pažinti, reikia skirti bent savaitę – bet Centrinėje ir Pietų Amerikoje yra geresnių vietų praleisti savaitę ar dvi (nes nors įvairovė didelė, Dominikos Respublikos kalnai ar miestai neprilygsta, tarkim, Peru).
Grand Kaimanas (Kaimanų salos)	Rajų miestas – galimybė braidyti su rajomis. Labai turtinga, tvarkinga šalis, Britanijos kolonija su beveik britiška tvarka.	Nemažos kainos. Mažai ką veikti be rajų miesto, o jam pakanka kelių valandų.
Jamaika	Unikali kultūra – regis, Bobas Marlis, rastafariai, afrikietiška dvasia. Kriokliai, kuriais galima laipioti.	Nesaugu, didelės kainos (ypač kelių mokesčiai ir turistinės vietos), reikalauja skiepų paso.
Kuba	Socializmas (tiems, kas jaučia jam nostalgiją ar nori išvysti savo akimis dar leisgyvį), o tiksliau ypatinga kubietiška sistema. Apgriuvę pastatai ir seni automobiliai (kam jie romantiški). Kai kas pigu, jeigu jus tenkina kubiečiams skirtos prekės ir paslaugos (bet viešbučiams ar lankytinoms vietoms taip nesutaupysite)	Kainos neatitinka kokybės. „Vakarietiško“ prekių ir paslaugų lygio daugelyje miestų nerasite už jokius pinigus. Socializmas (tiems, kam jis tėra bjauri atgyvena). Daug kas apgriuvę, nubūta ir aplūžę (kam tai neatrodo romantiška)
Puerto Rikas	Iščiustyti senamiesčiai. Gerai saugoma gamta. Nedidelės kainos (tik Karibų masteliais). Aresibo observatorija. Švytinčios lagūnos	Gamta ne tokia įspūdinga kaip kai kuriose kitose Karibų salose. Dėl didesnio ploto apvažiuoti Puerto Rikui vienos dienos neužteks. Tai JAV valda, tad reikės vizos ar ESTA.
Sent Kitsas	Brimstouno fortas (didžiausias taip puikiai išsilaikęs visuose Karibuose). Didinga pietinio pusiasalio gamta. Mažas dydis (galima viską aplankyti per dieną). Romantiški griuvėsiai laukuose.	Mažas dydis (jei planuojate saloje pabūti ilgiau)
Sent Lusija	Nuostabi gamta: žalios Pitonų uolos, rūkstantys vulkanai. Žavūs žvejų kaimai.	Kiek įkyroki vietos prekijai. Nelabai įdomi (nes ne kartą sudegusi) sostinė, kurioje ir švartuojasi dauguma kruizinių laivų (tiesiog būtina po šalį pakeliauti plačiau).
Sent Tomas (JAV Mergelių salos)	Gražūs vaizdai nuo kalnų	Mažai įdomių vietų. Statistiškai viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tai JAV valda, tad reikės vizos ar ESTA.
Šv. Martyno sala	Maho paplūdimys, tiesiai virš kurio leidžiasi lėktuvai. Mažiausia padalinta vandenyno sala – tad aplankysite net dvi šalis. Pusėje salos atsiskaitoma eurais (nereiks keistis valiutos). „Pirmojo pasaulio“ atmosfera. Gražūs vaizdai nuo kalnų.	Labai mažas plotas. Mažai Karibų kultūros ir dvasios.

Karibai ir kruizas – tobulas derinys

Visgi, tikriausiai nerekomenduočiau skristi tik į vieną kurią Karibų salą. Jos toli ir, išskyrus keletą, jos mažos – šitiek nuskridus, verta pakeliauti daugiau. Todėl kruizas po Karibus – smagi ir įdomi patirtis.

Niekas taip gerai neatskleidžia Karibų, kaip kruizas. Alternatyvų mažai – keltai jungia tik kai kurias salas, lėktuvų skrydžiai ne pagal atstumą brangūs. Viešbučių ir vilų kainos irgi tinkamesnės turtingiems amerikiečiams.

Ir turbūt niekas taip gerai neatskleidžia kruizo privalumų, kaip Karibai, kur, pernakvojęs plaukiančiame laive, kasdien gali išsilaipinti vis naujame uoste, įdomiai praleisti dieną, bet vakare nesigailėti, kad nepasilieki toje saloje ilgesniam laikui. Juk ten jau viską matei, juk laukia kitos salos.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentarai

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.

Pastaba: šis straipsnis rašytas dar iki tapau skaitmeniniu klajokliu ir pradėjau dirbti nuotoliu, keliaudamas dar ilgiau; bet visi patarimai čia galioja iki šiol

---

Kelionių mitai ir tikrovė

---

1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.

---

Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos

---

Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).

Uzbekija:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.

Komentarai

Patekęs į gerą pramogų parką ar gyvąjį muziejų turėtum pasijusti atsidūręs kažkur visai kitur. Vieni jų atkuria konkretų tolimos praeities laikmetį, kiti – fantastines vietoves. Vieni orientuoti į linksmybes (atrakcionus), o kiti, vadinami gyvaisiais muziejais – į supažindinimą su epocha. Tačiau visuose bilietas parduodamas visai dienai, gausu į roles įsijautusių aktorių, o plotai tokie, kad viskam pažinti ir apeiti veiklos gausu.

Svarbiausia, toks pažinimo-pramogų būdas puikiai tinka visai šeimai, kai tuo tarpu įprastiniai muziejai dažniausiai įdomūs tik suaugusiesiems.

Štai geriausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai.

 

---

Dysney World (Disnėjaus pasaulis)

Vieta: Florida, JAV

Disneilendas! Lygių pasaulyje jiems nėra, o visų Disneilendų viršūnė – Disnėjaus pasaulis (Disney World) Orlande (Florida, JAV).

Disneilendas – ne atrakcionų parkas ir tikrai jau neskirtas vien vaikams. Tai – didinga ir kokybiška patirtis, diena pasakos, Amerikoje viliojanti net ir senelius. Kai nuvažiavau ten būdamas 33-jų, likau dar labiau priblokštas nei kai apturėjau pirmą tokią „svajonių dieną“ būdamas 10-ies metų amžiaus.

Disnėjaus pasaulį kasmet aplanko daugiau žmonių, nei Londoną ar Paryžių! Penkis kartus daugiau! Aišku, jo populiarumas jį ir lengvai žudo: kainos, minios, eilės kartais sunkiai protu suvokiamos.

Ir visgi, verta! Verta, jei keliauji kaip aš: jau prieš kelias savaites apsirūpinęs priemonėmis išvengti visų Disney World blogybių ir „nuraškyti“ jo skaniausias uogeles.

Lietuvoje Disnėjaus parkus vadiname „atrakcionų parkais“, bet iš tikro tai „teminiai parkai“ (angl. theme park“). Atmosfera, o ne atrakcionai svarbiausi. Ir net ne atmosfera atrakcionuose – atmosfera visur, nuo bilietų kasos iki išėjimo.

Disnėjaus – tai patritis. Į parką perki bilietą visai dienai, į kurį įeina visos pramogos, patirtys. Ir tą dieną tarsi iškeliauji į kitą, magišką pasaulį. Erdvės tarp atrakcionų tokios pat ypatingos, kaip ir pačios pramogos. Nuo futuristinių kavinių iškabų „Ateities šalyje“ iki eilės prie Kasyklos traukinio – viskas dera prie atmosferos. Net tokie menkniekiai, kaip atrakcionų laikrodžiai ar avarinio išėjimo EXIT ženklai: viskas pagaminta specialiai tik tai vietai.

Visus Disnėjaus parkus vienija kokybė. Nepaisant didelių kainų, milžiniškų minių ir eilių, niekada ten nepasijutau patekęs į „spąstus turistams“. Niekas neaptriušę, neaplūžę, nepadaryta “kuo pigiau”. Pastatai ne sukalti iš kartono, o tikrai pastatyti: ir koks “XIX a. teatras”, ir “Vesterno miestelis”, ir pasakų pilis: viskas iš tikro medžio, akmens, su tikromis skulptūromis, mozaikomis, vitražais. Kurta tikrų menininkų, architektų. Imažinierių (imagineer, nuo imagination [vaizduotė] ir engineer [inžinierius]): šią profesiją ir sukūrė Disnėjus, nes iki jo nieko panašaus – teminių parkų – pasaulyje nebuvo. Tik menki keliaujantys cirkai ar lunaparkai. Ir Disnėjumi ilgai niekas netikėjo.

Didžiausias Disnėjaus magijos koziris – animatronai. Tikroviški it vaškinės figūros ir dar plastiškai judantys tarsi tikri – žmonės, gyvūnai, pasakų būtybės. Ir Disnėjus juos kuria jau daug dešimtmečių. Kai 1965 m. Disnėjaus imažinieriai „sutvėrė“ animatroninį Abrahamą Linkolną, žiūrovai nepatikėjo: priešais juos kalbą sakė „atgijęs“ prezidentas! Geriau įsižiūrėjęs į „senuosius animatronus“ dar gali įžvelgti „dirbtinumo“ (visgi užtrunka, kol supranti, kad tai – ne gyvas aktorius, o jei iš toli – iš vis sunku). Bet naujausieji pribloškia dar labiau. Varikliukai dar sumažėjo ir dabartiniuose juda jau ne, tarkime, pirštas, bet, kiekvienas veido raumuo atskirai!

Disney World susideda iš šešių parkų. Kiekvienam Disnėjaus pasaulio parkui minimaliai reikia skirti vieną dieną, nes kiekviename jų – apie 20-40 atrakcionų ir pramogų, renginiai ir kasdienė kulminacija – vakaro šou.

Tas „tikrasis Disneilendas“ su pasakų herojais ir Pelenės pilimi centre vadinasi „Magic Kingdom“ (Magijos Karalystė): jei lankyti tik vieną parką, tai turėtų būti „Magic Kingdom“. Kiti parkai žavūs, bet kitokie.

EPCOT – tokia viso pasaulio miniatiūra: aplink didžiulį ežerą – pagrindinių pasaulio šalių miestai, o prie įėjimo – ateities pasaulio vaizdai. Daugiau edukacijų, tautinės muzikos koncertų nei „grynų“ atrakcionų.
Animal Kingdom – „naujoviškas“ zoologijos sodas, kur galima leistis į safarius, o be tikrų gyvūnų yra ir mitinių.
Disney Studios – esą studija, kurioje kuriami Disnėjaus filmai.
Typhoon Lagoon ir Bilzzard Beach – vandens pramogų parkai.

Plačiau:
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

 

---

Polinezijos kultūros centras

Vieta: Havajai, JAV

Polinezijos Kultūros Centras – įspūdingiausias Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Be šio plaukimo, smulkesni renginiai nuolat vyksta kiekvienos šalies “kaimelyje”. Jie nesikartoja: jei vienur šokiai, tai kitur – kulinarija.

Dieninė dalis – tik pusė Polinezijos kultūros centro darbo laiko. Po jos laukė „luau“ vakarienė. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidegimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Vakaro kulminacija – didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Plačiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 

---

Sovereign Hill

Vieta: Balaratas, Viktorija, Australija

Balarate į vakarus nuo Melburno atkasta daugiausiai Australijos aukso, XIX a. vyko tikra jo karštinė. Tad viena miestelio kalva palikta “gyvuoju muziejumi” Sovereign Hill. Kartu su miniomis turistų atkurtose XIX a. gatvėse “savo gyvenimus gyvena” ano meto drabužiais vilkintys aktoriai. Štai kūrikas kūrena kasyklas varančius katilus, fermeriai grėbia šieną avių garde. Visai dienai numatytas sąrašas renginių: aukso gryninimo išlydant, saldainių gamybos, žvakių liejimo ir dažymo (šachtų žvakės būdavo kitokios spalvos, kad kasėjai nesineštų jų namo), šaudymo demonstracijos, “Viktorijos teatro” minispektakliai, galimybė paieškoti aukso upelyje, ekskursijos vienoje keleto atkurtų mažų privačių kasyklėlių.

Gatvėmis rieda senos Cobb and Co karietos, ant sienų kabo ano meto skelbimai (“Liverpulis-Melburnas per rekordines 69 dienas”, “Antros klasės apgyvendinimas – ponios Karolinos Čisholm bakūžės”…), galima išbandyti seniai pamirštas kėglių ir biliardo atmainas, o parduotuvėlėse įsigyti to laikotarpio gėrimų, žaislų, rankdarbių.

Kasdien XIX a. kareivių būrys, pražygiavęs miestelį, iškelia, kaip anuomet, Britanijos vėliavą, paskelbęs “dienos naujienas” apie numalšintą klaidatikių induistų ir musulmonų sukilimą Indijos kolonijoje. Ant bilieto net atsiprašoma dėl to, kad “aktoriai laikysis XIX a. nusistatymų”. Australija taip persmelkta vakarietiško kultūrinio marksizmo, kad net jos dolerių banknotai vienoje pusėje būtinai turi vyro, kitoje – moters atvaizdus. Taigi, eiliniame Sovereign Hill gatvės vaidinime nuskambėjęs pasisakymas “gal ji taip kvailai mąsto, nes yra moteris” kitomis aplinkybėmis kaip reikiant būtų įsiutinęs feministes.

Vakare Sovereign Hill atsidaro antrąsyk naktiniam šou “Kraujas ant pietų kryžiaus”, pasakojančiam apie Eurekos kasėjų sukilimą. Tūkstančių žmonių minia tą 1854 m. spalio 17 d. sudegino Balarato Eurekos viešbutį, nes šis priklausė esą neteisingai dėl žmogžudystės išteisintam Džeimsui Bentliui. Sukilėliai, prisiekę ištikimybę “Pietų kryžiaus žvaigždyno vėliavai”, buvo sumušti, bet tas epizodas, kaip ir Nedo Kelio istorija, tapo Australijos nacionaliniu mitu. Norėtųsi viską suvesti į laikotarpio dvasią ar Australijos kolonijų “nusikaltėlišką prigimtį”. Kol neprisimeni kad ir Garliavos įvykių. “Eilinių vietos žmonių” kova su “neteisinga tolima valdžia”, matyt, geba įaudrinti mases visur ir visada. O čia ta valdžia buvo už 17000 km, o Pietų kryžiaus vėliava – pirmoji tikrai australiška, be britiško “kryžiaus”, kuris likęs net šiandieninės Australijos vėliavos viršutiniame kairiajame kampe.

Pats “naktinis šou” kainos nepateisino. Reklaminiai siužetai rodo degantį Eurekos viešbutį, karietą, bet tai atskiri epizodai. Išskyrus po sukilimo kasėjams suteiktas papildomas teises apžvelgusį aktorių, šou niekas nevaidina, o jo eiga tokia – įsižiebia kokio namo šviesos, pasigirsta įrašytas jo “gyventojų” pokalbis, įsižiebia šviesos kitur – ir “prabyla” “esantieji” ten. Pasibaigus tokiai scenai, žiūrovai eina (ar pervežami) miesteliu tolyn, kur laukia kitas “veiksmas”.

 

---

Splendid China (Nuostabioji Kinija)

Vieta: Šendženas, Kinija

“Nuostabioji Kinija” Šendženo mieste – tai visa didžioji Kinija, jos gražiausi pastatai ir ypatingiausios mažumos, “suvilktos” į vieną didelį Šendženo miesto parką.

Gyvasis muziejus susideda iš dviejų dalių. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.,

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Aišku, liaudies kaimas nepasiena be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Plačiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias rytdienos miestas

 

---

Disney Sea

Vieta: Japonija

Disnėjaus ir pramogų parkų mylėtojai Tokyo Disney Sea vadina geriausiu pasaulio „Disneilendu“ Nors tai ne Disneilendas – Tokijo Disneilendas šalia. O Disney Sea japonai užsakė kai Disneilendas pasidarė per mažas.

Vos užėjęs supratau, kad šitas parkas išties neturi analogų. Centre vietoje pasakų pilies – nuolat rūkstantis vulkanas, jo papėdėje – renesansinė tvirtovė. Kiekviena parko zona įkvėpta vis kito pasaulio kampelio, vis kito laikmečio – štai iš romantiškos Italijos patenki į XIX-XX a. sandūros Niujorką, paskui prie liepsnojančių majų tvirtovių.

Nors tai nėra autentiška rekonstrukcija, labai lengva pasinerti į dvasią nes kur bebūtum, visur tave supa vien tai: pastatai, kavinės, atrakcionai, durų rankenos ir įspaudai grindinyje – viskas iš tos romantizuotos akimirkos, kurią atkuria tas Tokijo Disney Sea regionas.

O viską vienija vanduo – juk „Disnėjaus jūra“ – vanduo o Venecijos tiltais Italijoje (plaukia gondolos), vanduo su Titaniką primenančiu laivu Amerikos uoste, vanduo stympankiniame „20000 mylių po vandeniu“ ežere, vanduo virstantis kriokliais nuo majų piramidžių…

Aišku, yra atrakcionai, kai kurie jų turi analogus kituose Disnėjaus parkuose – bet vis tiek padaryti savaip, su ypatingais specialiai užsakytais meno kūriniais eilės zonoje, kaip koks „Soarin“ mitologizuotos aviatorės „aviacijos muziejus“.

Žiūrėtame dokumentiniame seriale apie Disnėjaus parkus radau atsakymą, kuo Disney Sea toks išskirtinis. Japonai liepė Disnėjaus „imažinieriams“ išlaisvinti fantazijas, jiems nerūpėjo kiek kas kainuos, jie „metė pinigus į smulkmenas“. Pavyzdžiui, per visą vieną 3D filmą kėdės sudreba tik gal dvi sekundes – tik dėl tiek įrengta ištisa kėdčių judinimo sistema. Verta, neverta? Na, tai tikrai būna siurprizas, tai įstringa atmintin. Tuo tarpu dažname pačių amerikiečių įrengtame naujame Disnėjaus parke skaičiuojami doleriai.

Plačiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Immersive Fort

Vieta: Japonija

Tai – vienintelis psasauly imersinio teatro parkas… Ištisas 30 000 kv. m. buvęs prekybos centras čia virtęs senoviniu miestu, pro kurio skirtingas duris patenki į vis kitus kasdien vaidinamus spektaklius… Tiesa, lai sąvoka „spektaklis“ neapgaus tų, kas niekad nebuvo imersiniam teatre. Ten nėra jokių scenų, jokių kėdžių… „Salė“ – tai ištisas miesto rajonas, kuriame aktoriai valandą ar dvi atlieka savo roles, o žiūrovai irgi vaikšto kur nori (ar, kartais, kur juos nusiveda koks „herojus“), kiekvienas pamato spektaklį vis iš kitos pusės…

Kaip tai atrodo realybėje? Pavyzdžiui – du Immersive Fort spektakliai kur dalyvavome:

„Tales of Edo Oiran“ prasidėjo nuo aukciono, kur parduodama prakeikta japoniška katana. Staiga pasirodė dūmai ir žiūrovai grįžo laiku į Edo periodo hanamačį („linksmybių rajoną“), su kekšėmis, suteneriu, daktaru ir keista tragiška meilės istorija – bei siaučiančiu gobtuvu užsidengusiu žudiku, kuris ta katana žudė. Čia herojai aktyviai bendravo su žiūrovais – štai mane pasigavęs vienas herojus nustūmė į viešnamį ir liepė slėptis kampe, o gretimam kambary vyko nužudymas; mano žmoną pagrindinė herojė prostitutė nusivedė į buduarą ir liepė ją perrengti ir pan.

„Sherlock“ masteliai dar didesni – atkurta svisas Viktorijos laikų Londono rajonas, kur Šerlokas Holmsas tiria žmogaus dingimą bei žmogžudysčių seriją. Čia jau žiūrovai patys rinkosi, ką sekti, o herojai mūsų tarsi nematė (nelaužė ketvirtosios sienos, kurios nebuvo). Mes sėkiojome paskui Šerloką ir matėm viską jo ir Vatsono akimis; bet kiti sekiojo paskui įtariamuosius, žmogžudysčių seriją tiriantį inspektorių, Holmso užsakovę (kurios mylimasis dingo) ir kt. ir matė viską vis kitaip (kiekvienas herojus turėjo savo siekių, paslapčių…), o viskas galiausiai susipynė teismo salėje (o po teismo, kur, atrodė, viskas baigėsi, laukė dar intensyvesnis ir tragiškesnis antras veiksmas).

Nieko panašaus gyvenime niekada nepatyriau ir nors imersinio teatro gali dar kur rasti, negirdėjau, kad kur nors būtų spektaklis tokių mastelių (Šerloke – 45 aktoriai, iki visokių ten šarlatanų, policininkų, centrinė aikštė, Holmso biuras, daugiabutis, baras, bažnyčia, teismo salė, cirkas ir kt.). Tiesa, vaidinama japoniškai, bet Šerloke užsieniečiams duoti „audiogidai“, kur ausinėse galėjom girdėti scenų, kur buvome, komentarus, o „Tales of Edo Oiran“ prieš spektaklį skaitėme angliškus istorijos ir herojų aprašymus.

Plačiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Puy du Fou

Vieta: Prancūzija

Į šį parką panašių visame pasaulyje nėra! Tai – spektaklių parkas, istorijos parkas. Kiekvieną dieną čia nuolat vaidinami ~20 spektaklių, kiekvienas – specialiai jam pastatytame teatre, todėl efektai čia neįsivaizduojamai „galingi“, net „Cirque du Soleil“ yra kur pasitempti. Kiekvienas spektaklis sugrąžina atgal laiku – 200 metų, 1000 metų, 1500 metų, ir viskas kaip tada, net „teatrų“ koridoriai…

Tarkime, Puy du Fou pastatytas ištisas romėnų amfiteatras, kuriame išvydau gladiatorių kovas. Kitur pastatytas Viduramžių kaimas, kurį žiūrovų akyse puola vikingai. Viduramžių pilis, kurią puola anglai (Šimto metų karas). Muškietininkų laikų teatras. Nebyliojo kino studija, kur kuriamas filmas. Gali praeiti „atgijusį“ Renesanso dvarą, į tragišką mokslinę ekspediciją išplaukusį La Perouse‘o laivą ir net siaubingus Pirmojo pasaulinio karo apkasus Verdeno mūšio metu.

Viskas pagrįsta tikra istorija, bet ne tiek politinėmis dramomis, kiek eilinių kiekvieno meto Prancūzijos žmonių gyvenimu: superrealistiškai pamatai, kaip gyveno, kaip jautėsi šauktiniai Pirmajame pasauliniame kare, kaimiečiai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įkarštyje. „Vadovėlinės asmenybės“, kaip Žana Dark, Napoleonas, Robespjeras – pasirodo nebent epizodiškai, paveikdami pagrindinių spektaklių herojų – „eilinių“ vietos valstiečių, dvariškių, intelektualų ar riterių – likimus.

Viena vertus, kiekvienas spektaklis – tai realiai atkurti „eiliniai neeiliniai“ gyvenimai, kokių vyko daugelis. Bet tuo pačiu kiekvienas dar papasakoja ir kokį 100 ar 200 metų Prancūzijos istorijos epizodą: štai gladiatorių kovų gale į nelaisvę paimti galai sukyla prieš kovas stebėjusį Romos vietininką – taip simboliškai parodomas Romos Imperijos byrėjimas ir pasitraukimas iš Prancūzijos; Vikingų antpuolis baigiasi jų krikštu, po kurio vieni išplaukia (metę plėšikavimus), o kiti – lieka gyventi kaime kurį puolė (integruojasi Prancūzijoje); kino studijoje kuriamas XIX a. Belle Epoque filmas „nusispalvina“ atėjus tarpukariui, o studijos karuselėje greta žirgų atsiranda ir lėktuvas… Sudėjus visus spektaklius į vieną, pamačiau visą Prancūzijos istoriją nuo ~IV a. iki XX a., ir ne tik pamačiau, o pajaučiau, išgyvenau, nugara lakstė šiurpuliukai kone kiekviename spektaklyje pamačius tai, kas išvis nemaniau, kad gali būti parodyta teatre. „Kada jie spėjo pakeisti dekoracijas? Kaip?“ – dažniausiai lieki nesupratęs.

Puiki scenografija, vaidyba – daugybė paslėptų simbolių, kurių ir aš, manau, „pagavau“ tik nedidelę dalį, nes visgi nesu toje kultūroje užaugęs prancūzas… O prancūzai į parką kasdien traukia dešimtim tūkstančių, kiekviename teatre 2000 ar 3000 vietų ir spektakliai rodomi 5, net 8 kartus į dieną, visad pilni. O viską „karūnuoja“ vakaras: cinescenie, didžiausias spektaklis pasaulyje! Vienu metu ~2500 aktorių(!) su gausybe efektų, žirgų ir jaučių, vėliau automobilių ir tankų ~300 metrų skersmens lauko scenoje (apimančioje tikrus dvaro rūmus, tvenkinį, miestelį ir t.t.) suvaidina visą Vandės regiono istoriją. Smulki, bet iškalbinga detalė: išaušus Antrajam pasauliniam karui sproginėjant bomboms ir skambant oro pavojaus sirenoms virš žiūrovų galvų… praskrido to laikmečio naikintuvas! Tikras naikintuvas! O jei visgi buvo netikras, tai „išdūrė“ net mane… Užmojams ir masteliams prilygsta nebent Olimpiadų atidarymai – tik Cinescenie rodomas ne kas 4 metus, o kiekvieną vasaros savaitgalį ir taip numylėtas, kad net prieš mėnesį gauti bilietus buvo sunku… Na, Puy du Fou praleista diena tokia, kokios daugiau gyvenime neturėjau ir neturėsiu, bet kokias ten kitas „istorijos inscenizacijas“, spektaklius, net daugelį kino filmų „kerta“ be konkurencijos, visi kiti istoriniai spektakliai po Puy du Fou atrodo it mėgėjiška moksleivių kūryba. Puy du Fou yra viskas: ir tikroviškumas iki menkiausių detalių, ir Holivudo lygio efektai, ir „gilesni“ siužetai, kuriuose yra vietos analizei, pamąstymams ir užslėptoms prasmėms.

 

---

Colonial Williamsburg

Vieta: Virdžinija, JAV

Virdžinijos valstijos senosios sostinės Viljamsburgo senamiestis paverstas unikaliu „gyvuoju muziejumi“ Colonial Williamsburg: dar tarpukariu turtingiausi amerikiečiai supirko visus jo namus ir sklypus, senuosius restauravo, naujesnius nugriovė, kad miestas atrodytų kaip ~1775 m., JAV revoliucijos išvakarėse.

Jį „apgyvendino“ aktoriais: jie vilki ano laikmečio rūbus, jų tiek daug, kad akivaizdžiai matosi tarp turistų ir gali pasijusti grįžęs laiku. Geriausieji aktoriai (vadinami interpretatoriais) visiškai „gyvena vaidmenyje“, vyksta nuolatiniai spektakliai.

Štai visa centrinė gatvė virto aistringa miestelėnų diskusija apie artėjančias britų pajėgas JAV išsivadavimo kare ir „kaip reikia elgtis“, štai Džordžas Vašingtonas, pirmasis JAV prezidentas, sakė savo atsisveikinimo su politika kalbą, o paskui atsakinėjo į žmonių klausimus netrumpesnėmis kalbomis. Koks pasikaustęs jį vaidinantis aktorius! Jis tarsi tikrai tapęs Vašingtonu: atmintinai žino to laiko politines realijas, statistiką, koks Vašingtono draugas kur tuo metu yra, ir visu tuo remiasi savo argumentuose atsikirsdamas į XXI a. muziejaus lankytojų pastabas („Pone Vašingtone, jūs kalbate apie laisvę, bet jūsų šalyje pusė žmonių vergai“, „Pone Vašingtone, bet kaip vienijant JAV išsaugoti regionines kultūras?“).

Taip pat dalyvavome to meto „karinėje treniruotėje“, klausėmės to meto muzikos, paskaitos apie to metu didvyrius, ir tai buvo tik maža dalis visko, nes kasdien programa skiriasi (net iki raganų ar piratų teismų, kuriuose gali tapti prisiekusiuoju).

Plačiau:
Vašingtonas – JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis

 

---

King’s Landing

Vieta: Naujasis Brunsvikas, Kanada

Jokioje kitoje šalyje nėra tiek daug, tokių puikių gyvųjų muziejų, kaip Kanadoje… King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Apaugę vieškeliai, tikri mediniai namai su vien to laikotarpio baldais ir rakandais…

Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje! Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. vyras ir žmona kalbasi to meto temomis – iki užėjau ir pakvietė pasisvečiuoti jų namuose, bėdavojosi apie gyvenimą jau man.

Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais. Jų gaminiai pardavinėjami parduotuvėje, kurioje tikrai nebuvo „Coca Cola“ ar šiuolaikinių prekės ženklų.

Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia! Niekas šitam kaime nėra toks turtingas, kad turėtų tarnų – na nebent ūkiai turi bernus, kurie dirba laukuose“.

Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias. Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas – viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Štai spaustuvininkas pakvietė padirbėti ir mane prie senovinės mašinos.

Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė – pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink – seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Taip tikroviškai jie vaidino!

Plačiau:
Rytų Kanada – didžiausi pasaulio potvyniai ir gyvieji muziejai

 

---

Smagiausių pramogų parkų ir gyvųjų muziejų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Smagiausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai.

 

---

Kiti įdomiausi gyveji muziejai ir pramogų parkai

Visuose žemiau išvardytuose gyvuosiuose muziejuose ir pramogų parkuose taip pat puikiai praleisite visą dieną. Tik, priešingai nei aukščiau įvardytuose gyvuosiuose muziejuose ir pramogų parkuose, tos dienos gali užtekti, kad pamatytumėte mažne viską: veiklos, renginių ten kiek mažiau ar jie kiek mažiau įvairūs ir įspūdingi – tačiau vis viena pribloškiantys.

Korėjos liaudies kaimas Suvone (Pietų Korėja)

Seni namai ir kas valandą vykstantys vaidinimai bei renginiai čia pristato korėjiečių kultūrą, o nebrangūs restoranai – visą korėjiečių virtuvę.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Paryžiaus Disneilendas (Prancūzija)

Sumažinta “Disnėjaus pasaulio” versija, kurioje – tik “klasikinis Disneilendas” – “Magijos karalystė”.
Plačiau: Paryžiaus lankytinos vietos

Lotte World (Pietų Korėja)

Ši Disneilendo kopija po stogu (taigi, smagi ir žiemą) įkurta 1989 m. kai Korėja sparčiai iš skurdžios šalies tapo turtinga ir norėjo turėti ne tik dangoraižius ar modernų transportą, bet ir „savą Disneilendą“. Nors bendra Lotte World atmosfera Disneilendams neprilygsta, yra labai puikių „disneilendiškų“ atrakcionų, galimybės patekti į Senovės Egipto kapą ar džiungles, vyksta paradai ir renginiai. Be to, yra ir lauko zona-sala su pilimi, yra ir atrakcionų baisesnių už bet ką, ką gali patirti Disneilende nors šiaip Lotte World – labiau šeimos parkas.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Sadės kaimas (Indonezija)

Tikras senovinis kaimas, iš lėto virtęs gyvuoju muziejumi – kai ten gyvenantys Lomboko sasakai suprato, kad iš to uždirbs daugiau, nei kaip nors kitaip. Dabar pardavinėja bilietus, į kurių kainą įeina ir ekskursija po kaimą. O kaime – daug tradicinių amatų, namai, kurių grindys reguliariai valomos mėšlu ir t.t.
Plačiau: Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

Emberų kaimai (Panama)

Panamos indėnų emberų tauta savo kaimus atvėrė turistams. Ten nenuvažiuosi keliais, tad reikėjo nuplaukti motorizuotu luotu kartu su iš turgaus grįžtančiais indėnais. Kelias valandas vietiniai mums demonstravo savo tradicijas, amatus, tautinius drabužius, atsakinėjo į klausimus. Viskas labai skoninga: nesijauti kaip patekęs į kokius “spąstus turistams” kur parodo tik tai, kas “uždega turistus”: emberos pasakoja apie savo gyvenimo būdą, lyderio rinkimus ir t.t. Pasakojo, kad tradicijos, kalba kaip tik laikosi stipriausiai kaimuose, kurie pasiekiami turistams: nes ten emberos mato, kad užsieniečiai domisi jų tradicijomis, net moka už jas pinigus, taigi, mano, kad jas veta išsaugoti.
Plačiau: Panama. Super-kontrastai, Amerikos širdis

Xcaret (Meksika)

Unikalus pramogų parkas netoli didžiųjų Meksikos kurortų Jukatane. Viskas prasidėjo nuo požeminių upių – jomis iki šiol galėjau plaukti, čia stebėdamas gyvenimą virš savęs, čia panirdamas į natūralius tunelius. Tačiau be to atsirado gyvūnai (nuo delfinų iki krokodilų) ir itin įspūdingas vakaro šou, atskleidžiantis Meksikos kultūrą. Kur kitur šiais laikais pamatytum, kaip žaidžiamas originalus majų ir kitų Meksikos indėnų sportas – žaidimas kamuoliu? Ištisą dieną praleidau su malonumu; beje, Xcaret išaugo iki daugiau parkų, tačiau pats pirmas tikriausiai – garsiausias.
Plačiau: Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės

Lujiburgo fortas (Kanada)

Tai – tikras prancūzų įtvirtintas miestas, atkurtas lygiai toks, koks buvo XVIII a.: seni pastatai, miesto sienos… Ir „apgyvendintas“ aktoriais, kurie, vilkėdami to meto rūbais, atlieka labai konkrečius vaidmenis: karys, kepėjas, triskart už save vyresnę našlę vedęs žvejas ir t.t. Viskas iš istorijos ir viską galėjome sužinoti „gyvai“ klausinėdami tų „liudininkų“.
Plačiau: Rytų Kanada – didžiausi pasaulio potvyniai ir gyvieji muziejai

Fort William (Kanada)

Čia atkurtas prekybos punktas, kur į kurį metisai voyageur’ai upėmis ir pervalkomis iš Kanados prerijų tolių suplukdydavo iš indėnų supirktus gyvūnų kailius, perkraudavo į Didžiųjų ežerų kanojas ir siųsdavo tolyn Europon… Indėnai, voyageurai, verslininkai, gynėjai ir kiti – visus čia, kaip įprasta Kanados nuostabiuosiuose gyvuosiuose muziejuose, vaidina į savo vaidmenis įsijautę aktoriai. Vienintelis minusas (kitiems – pliusas), kad ši nuostabi vieta – prie be galo atokaus ir šalto Thunder Bay miesto, pro kurį nesidriekia jokie turistiniai keliai, o mes važiavome todėl, kad kirtome skersai beveik visą Kanadą.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Paryžiuje yra viskas, kuo buvo pertekusios Europos Imperijos prieš 100-200 metų. Gausybė didžiulių puošnių pastatų, tiesių bulvarų ir meno šedevrų (turbūt daugiau, nei bet kuriame kitame pasaulio mieste).

Prancūzijai tai buvo didybės amžius, vedęs į “gražiąją epochą”. Prancūzijos Imperija valdė kolonijas daugelyje žemynų, Prancūzija dominavo pasaulio kultūroje – net Rusijos ponai samdė savo vaikams prancūzes aukles.

Paryžiaus vardas amžiams susipynė su ten kūrusių menininkų pavardėmis – ir nors visa tai praeitis, nors šiandienė Prancūzija tėra anos turtingos Imperijos šešėlis, kelionė į Paryžių tebėra dažno turisto svajonė. Kaip nenusivilti išgirtuoju Paryžiumi, ką ten pamatyti labiausiai verta?

Pribloškiamas Paryžiaus gatvių tiesumas

Vienas įspūdingiausių dalykų Paryžiuje – ilgos, plačios ir tiesios gatvės, specialiai nutiestos taip, kad pažvelgęs į tolį gatvės tolumoje išvystum kokį didingą pastatą. Pavyzdžiui, Triumfo arką, skirtą paminėti Napoleono užkariavimams. Ji stovi prie Eliziejaus laukų, garsiausio – bet tikrai ne vienintelio – iš tų Paryžiaus tiesiųjų bulvarų.

Visos plačiosios gatvės apstatytos gražiais ir didingais pastatais. XIX a. juk niekas nestatė “tiesiog daugiabučių”, kiekvienas pastatas projektuotas it savotiški rūmai. Tačiau senamiesčio Paryžiuje ieškotume bergždžiai. Siauros Viduramžių gatvelės atrodė nevertos Prancūzijos Imperijos, taigi prieš 150 metų išgriautos. Architektas Hausmanas jų vietoje pastatė naujus pastatus: aukštesnius, didesnius ir, svarbiausia, puikiai derančius tarpusavy.

Garsiosios Dievo Motinos katedros masteliai gėdos nedarė, tačiau net ji sulaukė “patobulinimų”: jos šonus išpuošė baisios gorgonos, o centre pastatytas papildomas, aukščiausias bokštas. Net Viduramžių didybė XIX a. Prancūzijos valdovams atrodė pernelyg menka…

O tikrasis aukso amžius į Paryžių atėjo XIX a. pabaigoje. Prancūzai tą laiką vadina “Gražiąja epocha” (Belle Epoque). Nepaisant Prancūzijos Imperijos dydžio, 43 metus (1871-1914 m.) Paryžiuje nevyko joks karas, jokia revoliucija. Turtėjantys, laisvo laiko įgijantys paryžiečiai pasuko į saviraišką, menus, sukurdami tą gražųjį Paryžiaus veidą ir Paryžiaus legendą. Prancūzų kalba tuo metu buvo pirmoji pagal svarbą pasaulyje (kaip dabar anglų), į prancūzų kultūrą kitataučiai žiūrėjo nusižeminę. Architektai, dailininkai, rašytojai (tarp jų – ne vienas žymus lietuvis) keliavo į Paryžių ieškoti įkvėpimo.

Gražiojoje epochoje Paryžių toliau pildė vienas už kitą gražesni pastatai, tokie kaip Palais Garnier opera (1875 m.), senieji metro stočių įėjimai ar baltoji Šv. širdies bazilika (1914 m.), aplink kurią į Monmartro rajoną ir susikėlė visi menininkai (nuo tada žodis “Monmartras” – menininkų rajono sinonimas visame pasaulyje).

Garsiausias Gražiosios epochos kūrinys – Eifelio bokštas (1889 m.), pažymėjęs vieną iš mieste vykusių pasaulinių parodų, kur visos šalys demonstravo savo pasiekimus. Jis tapo aukščiausiu pasaulio statiniu – iki tol pirmavusį Vašingtono monumentą aplenkė beveik dvigubai (300 m ir 178 m) ir karaliavo 42 metus. Pradžioje Eifelio bokštas vertintas kontroversiškai, tačiau tapo svarbiausiu Paryžiaus simboliu: nors ir metalinis, jis grakštus kaip visa Gražioji epocha, ir dovanojo Paryžiui dar vieną “urbanistinę ašį”.

Gražiojoje epochoje, palyginus su šiais laikais, gražu buvo viskas (bent jau išoriškai). Turistai masiškai traukia ir į Perlašezo bei Montparnaso kapines ieškodami ano meto įžymybių kapų (ir džiaugdamiesi puošniais antkapiais). Perlašezas, beje – lankomiausios kapinės pasaulyje.

O kai kurie užsuka net į Kanalizacijos muziejų. Jo viduje atsidūriau požemyje, palei dvokiančias “upes”. Bet ir čia Paryžius turi kuo pasigirti: kanalizaciją, kartu su miesto perstatymu, projektavo tasai pats Hausmanas, ji tuomet visame pasaulyje neturėjo lygių.

Paryžius – meno muziejų sostinė

XIX a. menininkus į Paryžių traukė ir galimybė pasižiūrėti meną. Juk nuotraukos tada tebuvo nebent nespalvotos, filmai neegzistavo išvis – iš senųjų tapybos meistrų mokytis tegalėjai muziejuje.

O koks pasaulio meno muziejus garsesnis už Luvrą? Jis – ir pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Nuvertę karalių revoliucionieriai 1793 m. valdovų rūmus atvėrė “liaudžiai”, leido gėrėtis monarchų sukauptais šedevrais. Vėliau kolekcija plėtėsi ir dabar Luvras – tarsi gyva meno enciklopedija, kur yra kiekvienos meno srovės pavyzdžių nuo neatmenamų laikų iki XVIII a.

Garsiausias darbas Luvre – tikriausiai Leonardo Da Vinčio “Mona Liza”, tačiau tai – dydžiu gana menka drobė. Geriausia į Luvrą eiti ne pamatyti konkrečių šedevrų, o tiesiog dairytis, džiaugtis – tikėtina, labiausiai sužavės ne tie meno kūriniai, kurie labiausiai išlinksniuoti meno vadovėliuose.

Luvras ilgainiui plėstas, rūmų kieme pastatyta net stiklinė piramidė, dalis patalpų perkelta po žeme. Bet meną Prancūzija kaupia greitai (mat nusigyvenusių aristokratų šeimos priverstos meno kūriniais mokėti paveldėjimo mokesčius) ir Luvre jis ilgainiui vis tiek netilpo. Tad XIX a. menui (impresionizmui ir kt.) pritaikyta Orsi buvusi geležinkelio stotis, o šiuolaikiniam (XX-XXI a.) menui pastatytas supermodernus Pompidu centras, pats panašus į modernaus meno kūrinį.

Prancūzijos karaliai turėjo ir kitus, dar garsesnius rūmus – Versalį vakariniuose priemiesčiuose. Juose neveikia dailės muziejus, tačiau jie patys – didingas parkas, puošnios menės – jam prilygsta. Juk Versalį pastatė “Karalius saulė” Liudvikas XIV a. sakęs “Valstybė – tai aš”: šalies iždo jis tikrai netaupė.

Pagrindiniai muziejai Paryžiuje brangūs (tiesa, jaunimui – nemokami). Tačiau meno šedevrų Prancūzija prikaupė tiek, kad ir mažiau svarbūs meno muziejai ten sprogsta nuo pasaulinio lygio kūrinių, kokių Lietuvoje išvis nerastum. Vienas tokių “atradimų” – Petit Palais muziejus, kurio pagrindinė ekspozicija nemokama visiems.

Visi paryžiečiai – prancūzai?

XX a. viduryje Prancūzijos Imperija subyrėjo. Buvusios kolonijos pasuko savo keliais, tačiau ne viena jų paskendo skurde ir karuose. Tenykščiai žmonės – jau kaip imigrantai – užplūdo Prancūziją. Kai kuriuose rajonuose, būna, apsidairęs neišvystu nė vieno šviesiaodžio.

Tačiau Prancūzija nepripažįsta turinti tautinių mažumų. Prancūzijai visi yra tik prancūzai – tiek afrikiečiai imigrantai, tiek tūkstantmečius Prancūzijoje gyvavusios atskiros baskų ar bretonų tautos. Prancūzams atrodo, kad tai – aukščiausia tolerancijos forma: kiekvienas ten – savas, nėra svetimų. Tačiau tokį požiūrį galima suvokti ir kaip aukščiausio laipsnio diskriminaciją: juk jis nepalieka jokios vietos atskirai mažumų kultūrai. Paryžiuje tikimasi, kad, kaip dera prancūzui, niekas nebus “pernelyg” religingas (mieste draudžiama viešai melstis, į kai kurias įstaigas negali patekti vilkėdamas religiniais rūbais), kad visi kalbės prancūziškai (priešingai Lietuvai, ten nėra tautinių mažumų mokyklų, mažumos neturi teisės į vertėjus teisme ir t.t.).

Net su turistais dažnas paryžietis “iš principo” nekalba kitomis kalbomis. Juodaodis ledų pardavėjęs, užkalbintas angliškai, puolė niurzgėti: “Tu tai nekalbi afrikietiškai, kodėl aš angliškai turiu kalbėti?”. Tarsi man pačiam gimtoji kalba būtų anglų…

Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad imigrantas persisunkė prancūzišku “kalbiniu šovinizmu”. Tačiau juk visose buvusiose kolonijose prancūzų kalba išlikusi elito ir mokslo kalba. Taigi, atvykėlius iš tų “kolonijų”, kokios jie rasės ar tautybės bebūtų, vienija geras prancūzų kalbos mokėjimas. Jie nuo mažens matė: kiekvienas išsilavinęs žmogus moka prancūziškai. Tarsi XIX a.

Nelinksmi naujieji Paryžiaus rajonai

Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti Paryžiaus elitas, skirtumų tarp “senųjų” ir “naujųjų” prancūzų visgi daugiau nei panašumų. Vienas skausmingiausių – polinkis nusikalsti. Dažnas XX a. “modernių vienodų namų” rajonas, statytas “eilinių prancūzų” šeimoms, spėriai pavirto nesaugia imigrantų zona, kurioje etniniai prancūzai gyventi nė nebesvarsto. Vieną iš kartų, kai lankiausi Paryžiuje, kaip tik buvo praūžusios masinės riaušės, kai “Afrikos kilmės prancūzai” kas dieną sudegindavo šimtus automobilių protestuodami prieš “Europos kilmės prancūzų” dominuojamą valdžią ir policiją.

XX a. apskritai nebuvo gailestingas Paryžiui. Paryžius neteko beveik visų užjūrių valdų ir iškrito iš didžiausių pasaulio miestų dešimtuko (net su priemiesčiais dabar tėra 29-as). Jis nebėra netgi didžiausias prancūzakalbis pasaulio miestas – aplenkė buvusios kolonijos Kongo DR sostinė Kinšasa… Daugeliu atžvilgiu Paryžius “važiuoja iš inercijos”. Turistus atvykti įkvepia klasikinė literatūra (“Pamatyti Paryžių ir numirti”) apie tą, senąjį Paryžių. Dažnas nusivilia neradęs, ko tikėjosi – ypač turistai iš Azijos. Atsirado net terminas “Paryžiaus sindromas” apibūdinti tam jų nuovyliui šiandieniu, palyginus su turtingaisiais Azijos didmiesčiais nesaugiu, netvarkingu, nelabai mandagiu Paryžiumi, kur grafičiais išterlioti traukiniai vėluoja, o mašinistai streikuoja. Ir, svarbiausia, kurio senąjį bohemišką miesto veidą vis labiau trina globalizacija.

Aišku, XX a. Paryžiuje pastatyta ir kai kas gražaus. Tai – Le Defanso arka (keistas “tuščiaviduris” dangoraižis), Montparnaso bokštas, sudarę naujas urbanistines ašis. Tai – Paryžiaus Disneilendas, netgi tapęs populiariausiu miesto turistiniu objektu. Visgi, pastarasis faktas kaip tik puikiai rodo Paryžiaus sąstingį. Mat Disneilendas tėra gerokai mažesnė Floridos “Disnėjaus pasaulio” kopija. Dangoraižių svetur irgi yra aukštesnių, įspūdingesnių – tiek Azijoje, tiek Amerikoje, tiek kitur Europoje. O paryžiečiai per 130 metų nieko aukštesnio už Eifelio bokštą taip ir nepastatė…

Garsusis Paryžiaus Mulin Ružo kabaretas teberodo šou panašius į tuos, jaudindavusius “Gražiosios epochos” menininkus. Tačiau šių dienų “Cirque du Soleil” stebuklų kontekste tie pasirodymai atrodė pasenę, įdomūs labiau istoriškai…

Bet pavadinimų vertė su metais, su kiekvienu paminėjimu literatūroje ir žiniasklaidoje, tik auga ir auga. Jei daugely šalių turtingiausi žmonės – tie, kas valdo “verslus masėms”, tai Paryžiaus milijardieriams didžiausius pinigus suneša madingi prabangos prekių ženklai. Eliziejaus laukuose prie Louis Vuitton parduotuvių eilės būna tarsi prie kokių sovietmečio deficitų. Nuostabaus “Gražiosios epochos” interjero Galeries Lafayette universalinėje parduotuvėje sutikau daugiau kinų, nei prancūzų. Paryžius neturtingesnių šalių elitui pats tapo prekės ženklu. Apsipirkinėti čia – neprilygstamas statuso simbolis.

XIX a. – Paryžiaus koziris

Jeigu visus šiandieninius paryžiečius perkelti gyventi į kokį kitą miestą esu tikras – tas miestas tikrai neišgarsėtų. Paryžiaus šlovė šiandien – nebe jo žmonėse, kaip prieš 100-200 metų, tačiau iš ano šlovės meto “paveldėtuose” pastatuose, gatvėse, paveiksluose.

To iš Paryžiaus niekas neatims. Ir tai pamatyti – daugiau nei verta. Paryžiaus mūrai – tikras XIX a. Europos imperijos sostinės atvirukas. Jokiame kitame didmiestyje toji epocha neužsifiksavo šitaip puikiai.

Jei vertinsite Paryžių blaiviai, jis nenuvils. Jis – ne šiandieninio pasaulio centras. Jis pasaulio, egzistavusio užpraeitame amžiuje, širdis. Taip, tos epochos gyvų pėdsakų pėdskaus dar gali atrasti kavinėse ar kabarete.

Bet gal verčiau ieškoti sustingusių jos liekanų: architektūros, dailės. Nes pastatai ir paveikslai, priešingai nei kultūra, tikrai nė kiek nepasikeitė.

P.S. Kaip Paryžius moka parodyti savo praeities šlovę, geriausiai supratau praleidęs mieste 2024 m. olimpiadą… Vietos, kuriose vyko varžybos, buvo parinktos taip, kad pasukęs galvą į šoną (ar net varžybų fone) matydavau tai Eifelio bokštą (paplūdimio tinklinis), tai Versalio parką (šiuolaikinė penkiakovė), tai obeliską Concorde aikštėje (3×3 krepšinis), tai Luvrą (atidarymas). Turbūt joks kitas pasaulio miestas neturėtų nė pusės tiek pasaulinio garso “fonų”, kad užtektų daugeliui sporto šakų!

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Dažnam lietuviui Varšuva – tik tarpinė stotelė. Automobiliu pakeliui į Čekiją ar Vokietiją, arba “pagavus” pigesnius lėktuvo bilietus iš Varšuvos oro uosto.

Tačiau juk Varšuva – didžiausias Vidurio Europos miestas, ilgą laiką buvęs ne tik Lenkijos, tačiau ir Lietuvos sostine. Į Seimus jos karalių rūmuose karietomis keliaudavo bajorai iš visos mūsų šalies.

Man Varšuva irgi ne kartą ir ne du buvo “tiesiog pakeliui”, bet savo valandas mieste visada išnaudodavau vaisingai. Ką įdomiausia pamatyti Varšuvoje per vieną ar kelias dienas aprašau žemiau.

Naujas Varšuvos senamiestis

Varšuvos senamiestis atrodo senas. Bet iš tikro per Antrąjį pasaulinį karą jis visas buvo virtęs griuvėsių lauku. Laimė, atstatytas – ne taip, kaip įprasta Rytų Europoje, net Lietuvoje, kur ištisi senamiesčių kvartalai pakeisti parkais ar sovietiniais monstrais. Lenkai sostinės senamiestį atstatė labai rimtai, autentiškai.

Bet ką reiškia autentika? Juk per daugybę šimtmečių iki Antrojo pasaulinio karo dažname sklype namai keitė vienas kitą! Tarkime, Viduramžiais gal stovėjo gotikinis namas, kuris paskui nugriautas ir kokiame XVIII a. pakeistas barokiniu, o XIX a. dar kitu. Tokiais atvejais architektai savo nuožiūra rinkosi, kurį iš tų senųjų pastatų atstatyti. Šitaip, tarkime, atstatyta Varšuvos katedra gavo Viduramžių gotikinio, o ne XIX a. neogotikinio fasado, kuris ją puošė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kopiją. Kritikai gali pasakyti, kad šitoks “atstatymas” tėra spėlionė: juk anos Viduramžių katedros buvo išlikusios tik pora iliustracijų. Na, bet Varšuvos senamiestis atrodo kur kas gražiau, nei daug kitų Rytų Europoje, kur karo žaizdas “užpildė” komunistiniai daugiaaukščiai.

Dangoraižių aikštė ir skausmingi paminklai

Tiesa, atstatytas tik Senamiestis, o ne visa prieškarinė Varšuva. Išeidamas iš jo jaučiuosi it palikęs delikataus grožio salą kur kas proziškesnėje jūroje. Tarp pavienių gražesnių kvartalų ima boluoti nuobodūs sovietiniai daugiabučiai, prieini stalininę Generolo Andreso gatvę. O aplink Varšuvos centrinę traukinių stotį – ištisa laukymė, vis labiau užstatoma dangoraižiais.

Pirmasis dangoraižis ten irgi pastatytas greit po karo. 1955 m. Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai. Komunistai mėgdavo vaizduoti, kad visokios “šlovingos” profesijos pas juos gyvena puikiai. Aišku, laisvės jiems trūko kaip ir visiems likusiems totalitarinių visuomenių gyventojams. Tad tariamą išskirtinumą galėjo pabrėžti tik didi jų “štabų” architektūra. Ir Vilniuje turime bokštuotus stalininius mokslininkų namus, turėjome Profsąjungų rūmus ant aukšto kalno… Bet Varšuvos mokslo ir kultūros rūmai sau lygių turi nebent Maskvoje. Komunistinis dangoraižis puošnus tarsi Viduramžių katedros, tik vietoje šventųjų skulptūrų ten – visokie Markso ir Engelso raštais nešini betoniniai jaunuoliai ir kiti komunistinio panteono “dievai”, “pusdieviai” ir “didvyriai”.

Dabar aną komunizmo fosiliją, nuo kurios apžvalgos aikštelės (esančios ne pačiame viršuje) dar galima pasidairyti (nepigiai), supa nauji, kapitalistiniai plieno ir stiklo dangoraižiai. Juose – šiuolaikiniai biurai ir viešbučiai, juk Varšuva su savo 2 mln. gyventojų – bene svarbiausias Vidurio Europos ekonominis centras.

Kai kurie nauji pastatai skirti nunykusios praeities atminimui. Dar gausiau paminklų. Jie mena nepriklausomybės kovas su bolševikais (nežinomo kareivio kapas), sovietinius trėmimus į Sibirą, Varšuvos sukilimą prieš nacistinę Vokietiją, genocidus… Ir tų memorialų vis daugėja: naujas modernus žydų muziejus dydžiu pranoko “konkurentus”, kitas naujas muziejus skirtas Varšuvos sukilimui prieš nacistinę Vokietiją.

Varšuvos valdovų kelias ir rūmai

Kur kas “šviesesnė” į Senamiestį vedanti gatvė – Valdovų kelias, ateinantis nuo Krokuvos (todėl ta vieta vadinama Krokuvos priemiesčiu). Jis nutiestas dar kol Lenkijos-Lietuvos valstybė džiaugėsi laisve ir jį supa didingi pastatai, graži Šv. Kryžiaus bažnyčia, ir Lietuvoje garsių giminių namai (pvz. Tiškevičių), prezidentūra, Varšuvos universitetas. Atsiremia ji į Karalių rūmus, skiriančius Krokuvos priemiestį nuo Varšuvos senamiesčio. Aišku, per Antrąjį pasaulinį karą rūmai griuvo, bet, lygiai taip pat aišku, puikiai atstatyti – net Lietuvos herbai, kaip Žečpospolitos laikais, pakabinti salėje, kurioje rinkdavosi Abiejų Tautų Respublikos seimai (tiksliau, tos salės kopijoje).

Kiti dveji Varšuvos valdovų rūmai išliko autentiški. Tiesa, jie toliau centro. Tai – barokiniai Vilanovo rūmai, kuriuos užsakė Steponas Batoras, o du jų fligelius puošia atitinkamai žirgas (Vytis) ir Lenkijos erelis..

Ir Lazienkio rūmai, priklausę paskutiniajam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Juos supa gražus parkas su povais. Lengva pamiršti, kad juos valdęs karalius galios jau beveik neturėjo, o netrukus neliko ir pačios Lenkijos-Lietuvos valstybės.

Dievo žaislas, kaip ir Lietuva

Istorikas Normanas Deivisas Lenkijos istoriją pavadino “Dievo žaislu”. Glūdinti tarp dviejų didžiausių Europos tautų – vokiečių ir rusų – tarp Rytų ir Vakarų – ji buvo nuolat puldinėjama, okupuojama iš abiejų pusių ir patyrė milžiniškas netektis. Lenkų tauta visgi išgyvendavo ir vėl atgimdavo. Atgimė ir dabar – ir laikosi stipriai: Varšuvoje labai tvirta dauguma gyventojų – lenkai, priešingai daugumai milijoninių Europos didmiesčių, kurie virtę daugiataučiais (nors, kylant Lenkijos ekonomikai, tai po truputį keičiasi).

Tiesą pasakius, Lenkijos istorija daug kuo panaši į Lietuvos. Dar daugiau: didžiąją dalį savo egzistavimo amžių šios dvi valstybės žengė drauge: aljanse, unijoje. Todėl ir dabar Varšuvoje dienos vos pakaktų vien apžiūrėti vietoms, susijusioms su Lietuva ir žymiais lietuviais. Ir daug gatvių Varšuvoje pavadinta garbei tų, kurie šitaip pagerbiami ir pas mus – Adomas Mickevičius, Emilija Pliaterytė, karalius Jogaila… Tik, aišku, vardų formos – lenkiškos.

Ir nors tarpukario konfliktas dėl Vilniaus sunaikino tą lenkų-lietuvių vienybę, o kai kurios tuos laikus primenančios Varšuvos atminimo lentos gali lietuviui kelti pyktį, reikia pripažinti: jokia kita Europos sostinė nėra taip akivaizdžiai susijusi su Lietuva, kaip Varšuva. Gal būtų Minskas – bet, priešingai nei Varšuva, po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų jis nebuvo atkurtas.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti

Roma – amžinasis miestas. Čia – ne šiaip sau šūkis turistams.

Kiti miestai klesti laikinai – o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m. – vienas pasaulio centrų.

Kiekvienoje Romos gatvėje – nenutrūkstamos istorijos didybė. Greta didingų Romos Imperijos griuvėsių, šventyklų pagonių dievams – gausybė puošnių barokinių bažnyčių, paminklų, fontanų ir Naujųjų laikų monumentų.

Romos Imperija griuvo, bet ne Romos svarba. Imperatorių pakeitė popiežius, vėliau dar prisidėjo Italijos valdžia – bet pasaulio akys ir toliau krypsta į Romą.

Senovės Roma: žymiausi didūs pastatai

Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Gyvenimo būdas ten, kiek tik leido technologijos, priminė šiandieninį – žmonės gyveno daugiabučiuose, eidavo į parduotuves, pramogaudavo teatruose ar sporto varžybose.

Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai.

Žymiausias tarp didingųjų senovės Romos pastatų – Koliziejus, kur vykdavo gladiatorių kautynės iki mirties (mušdavosi tiek vergai, tiek savanoriai, tiek iš požemių paleidinėti gyvuliai).

Tačiau Romos Imperijos sportų karalius buvo ne jos, o arklių su vežimais lenktynės. Jų pasižiūrėti į Romos Circus Maximus stadioną susirinkdavo ir po 150 tūkstančių žmonių (daugiau nei į šiuolaikinius stadionus).

Deja, Circus Maximus neišlikęs, tačiau žvelgdamas į ligi šiol tuščią 621 metrų ilgio erdvę, kurioje jis stovėjo, lengvai galėjau pajusti Senovės Romos didybę.

Populiarus laisvalaikis Senovės Romoje – pirtys, kurių didžiausios – Karakalos pirtys. Tai – ištisas miesto kvartalas, kurio pastatuose kadaise veikė įvairių temperatūrų salės, baseinai, juos supo kiemai. Šiandien telikę griuvėsiai, tačiau milžiniškos sienos neleidžia abejoti vietos svarba.

Roma pastatyta ant septynių kalvų. Tarp dviejų pagrindinių kalvų – Palatino ir Kapitoliaus – Forumas, miesto politinė širdis. Ten išlikę daug kadaise svarbių pastatų, šventyklų – ilga “griuvėsių gatvė”, į kurią perkamas bendras bilietas.

Kiekvienas Romos kampas alsuoja istorija

Be šių pagrindinių vietų po visą Romą išsibarstę menkesnių griuvėsių. “Menkesnių” tik Romos mastais – bet kuriame kitame mieste tai būtų pagrindinės įžymybės. Cezario ir Augusto forumai (kur vykdavo prekyba), Konstantino ir Tito triumfo arkos (statytos grįžtančioms iš pergalingų mūšių kariuomenėms pagerbti).

Kai kurie Senovės Romos pastatai naudojami (beveik) iki šių laikų – aišku, pakeitus paskirtį. Štai imperatoriaus JHadriano mauzoliejus paverstas Šv. Angelo tvirtove. O Panteonas, visų dievų šventykla, virto katalikiška bažnyčia. Jos pažiba: betoninis kupolas, ilgus šimtmečius buvęs didžiausiu pasaulyje. Diokleciano pirtys irgi tapo bažnyčia, dabar ten veikia ir senovės Romos muziejus, pilnas senovinių statulų, antkapių. Marcelijaus teatro viršuje – Viduramžių gyvenamasis namas.

Į senovės Romą iš visų pusių vedė gausybė tiesių ir patogių kelių (“visi keliai veda į Romą”), kurių dėka ir galėjo iškilti šis miestas (antraip niekaip nebūtų spėta suvežti pakankamai maisto milijonui gyventojų). Prie vieno jų, Apijaus kelio (Via Appia) pietuose, išlikę didingų turtingų romėnų kapų. Ten – ir kuklios, tačiau milžiniškos krikščioniškos katakombos, kuriose laidoti pirmieji, dar valdžios persekioti, krikščionys.

Visgi daugiausiai žmonių ir turto į Romą tuomet atplaukdavo laivais. Tiksliau ne į Romą, o į gretimą Ostijos uostą (Ostia Antica). Dabar jis – vientisas apleistų griuvėsių laukas, kuriame nerasi nė vieno šiuolaikinio pastato. Jeigu pačioje Romoje iš senovės teišlikę didingi visuomeniniai pastatai ir negali pamatyti, kur senovės romėnai gyvendavo, kur jie pirkdavo maistą – tai tuo tarpu Ostijoje tebegali užeiti ir į daugiabučius (insula), ir į parduotuvėles.

Romos griuvėsiai saugomi nuo tolesnio nykimo, tačiau ir neatstatinėjami. Ištisoms kartoms jie gražūs, romantiški savaime. Pasaulio kilmingieji net statydavo dirbtinius “Romos griuvėsius” savo rūmų parkuose, o XVIII a. dailininkai, kaip Roberas, savo drobėse “paversdavo” klestinčius jų pačių laikmečio rūmus “romėniškais griuvėsiais”.

Pačioje Romoje griuvėsiai tiesiog įaugę į gyvą miestą. Štai koks senovės Romoje iš Egipto parsivežtas obeliskas aikštėje, štai senovės Romos vartai automobilių žiedo centre, štai romėnų akvedukas kerta šiuolaikinę gatvę (tiksliau – atvirkščiai).

Viduramžių Roma – bažnyčių miestas

Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” – skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo. Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. Svarbiausia – jie tapo krikščionimis (krikščionybė tuo metu jau buvo romėnų pagrindinė religija).

Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau – ir Amerikos, Australijos – tautos.

Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų. Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais. Tada pastatyta gausybė bažnyčių – rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Daug jų – barokinės, o pirmoji pasaulio barokinė bažyčia – Gesu bažnyčia lietuviams artima ir tuo, kad ten palaidotas kardinolas Radvila, vienas tų įvairiataučių Viduramžių didžiūnų, padariusių religinę karjerą Romoje. Dalyvavau Jėzaus ir Marijos bažnyčios mišiose – jos ten laikomos lotyniškai, ta pačia tvarka, kaip būdavo Viduramžiais (pvz. kunigas kalba nusisukęs nuo žmonių).

Daug bažnyčių – labai senos, tačiau nuolat perstatinėtos. Mat svarbiausi ten ne mūrai, o jų vieta. Jos stovi ten, kur žuvę ir palaidoti svarbūs katalikų bažnyčios šventieji. Štai Šv. Pauliaus bažnyčia stūkso už miesto, kur po mirties bausmės atvežtas Šv. Pauliaus kūnas (dabartinė statyta 1823 m.). Kitos žymios bažnyčios – Šv. Jono Laterane, Santa Maria Maggiore.

Vatikanas, pasaulio katalikų sostinė

Romos – ir viso katalikų pasaulio – religinė širdis – Vatikanas. Kur gyvena, Urbi et Orbi į miestą ir pasaulį kreipiasi pats popiežius. Šv. Petro bazilika – viena didžiausių pasaulio bažnyčių, statyta 1626 m. ant šv. Petro kapo ir pilna pasaulinio garso religinio meno. Jos prieigose – aikštė, per svarbiausias šventes sklidina piligrimų; jos viršūnėje – kupolas (137 m), į kurį galima įlipti dėl vaizdų.

Dar daugiau pasaulinės reikšmės meno – Vatikano muziejuje kur eksponuojama viskas, kas per tūkstantmečius padovanota Romos katalikų bažnyčiai ar jos nusipirkta. Tačiau bene įspūdingiausi ten – interjerai, ypač Mikelandželo sukurta Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai. Jei eisite į Vatikano muziejų, pasilikite laiko, mat visas sales būtina pereiti paeiliui, be to, eilės prie bilietų – nemažos.

Vatikanas oficialiai yra valstybė, tačiau netipinė. Jos plotas – tik 0,44 kv. km, jos piliečiai – bažnyčios darbuotojai ir kunigai (pilietybė nepaveldima, laikina). Į didžiąją dalį Vatikano eiliniam žmogui negalima laisvai užeiti.

Seniau popiežius valdė ne tik Vatikaną, bet ir visą Romą, ir dar aplink. Ir dabino ją ne vien bažnyčiomis. Iš tų laikų – balti puošnūs Trevi fontanai, vieni gražiausių pasaulyje, Navonos aikštės paminklai. Daugiabučiai namai gerokai didesni, nei Viduramžiais buvo įprasta Lietuvoje, ir dažnas jų padabintas kokia Marijos ar šventojo skulptūrėle ant sienų kampo.

Šiuolaikinė Roma – Italijos sostinė

XIX a., po Didžiosios prancūzų revoliucijos, katalikų bažnyčios rolė Europoje pamažu ėmė menkti. Tačiau Romos nepribaigė ir tai. Nes kaip tik tuo metu skirtingos regiono šalelės vienijosi į didelę vieningą valstybę – Italiją. Pastaroji vėliau tapo viena galingiausių Europos imperijų. Nuo 1870 m. jos sostinė – Roma.

Norėdami parodyti, kad ir jų tautinė imperija gali sukurti kažką didingo, italai Kapitolijaus kalvą karūnavo Monumentu Viktorui Emanueliui, Italijos karaliui (altoriumi Tėvynei, 1911 m.). Jis primena rūmus, gal parlamentą, bet iš tikro tai labiau skulptūra, nei pastatas.

Italijos sienos plėtėsi, iš Romos valdyta vis daugiau ir daugiau žemių: ~1890 m. užimti Somalis ir Eritrėja, 1912 m. užkariauta Libija, 1918 m. kai kurios Viduržemio jūros salos, 1936 m. – Etiopija, 1939 m. – Albanija. Tarpukariu valdžioje buvęs fašistas Benitas Musolinis įsivaizdavo kuriantis naują Romos Imperiją, daugiausia Rytų Afrikoje.

Jis irgi Romoje paliko savo ženklų – EUR rajoną, kurio širdis – Darbo civilizacijos rūmai, “kvadratinis koliziejus”. Tiesa, stebėdamas jį ir aplinkinius pastatus pamaniau, kad Romos imperija buvo atgimusi nebent Musolinio fantazijose: nors praėjo 2000 metų, technologijos patobulėjo, tų paprastų fašistinių pastatų nė iš tolo negalėjau palyginti su Senovės Romos didybe ir masteliais.

Po Antrojo pasaulinio karo Romos padėtis tik blogėjo: Italijos ekonominis centras pasislinko į Milaną, o Italijos sostinė liko savotiškame nuošalyje. Ten nedygo įspūdingi nauji pastatai, nestatyti dangoraižiai. Kita vertus, turistams taip gal tik geriau – naujienos neužgožė senovės. Kartą gyvenome šiek tiek aukštesniame bute ir galėjome matyti visą Romos panoramą – Šv. Petro baziliką, koliziejų, net EUR rajoną – nes neužstojo jokie nauji pastatai. Ir XX amžiaus tragedijos Romos pasigailėjo, mat per pasaulinius karus Roma išvengė bombardavimų (kalbama, kad jokia kariavusi valstybė nenorėjo netyčia užmušti popiežiaus).

Amžinojoje Romoje ir kelionės – amžinos

Roma – amžinasis miestas. Tačiau tai, kas dovanojo jam klestėjimą, keitėsi: imperija, krikščionybė, Italija…

Viena išliko per amžius: kelionės. Imperijos laikų patricijai, religingi pėsti Viduramžių piligrimai, išsilavinę apšvietos amžiaus didikai ir šiuolaikiniai masiniai turistai – visi traukė į Romą.

Kadaise daugeliui tai apskritai būdavo vienintelis užsienio miestas, į kurį per visą gyvenimą išsiruošdavo keliauti.

Karietas pakeitė traukiniai, paskui – lėktuvai. Žmogus dabar gali aplankyti daug daugiau ir nukeliauti toliau. Tačiau neabejoju, kad vienas taškų, kurį verta pamatyti kiekvienam, ir šiandien turėtų būti Roma.

Kai Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, pirmasis lietuviškas kelionių vadovas parašytas būtent apie Romą. Apie Vakarų pasaulį dar numanėme nedaug, tačiau Romą, Imperiją, popiežių juk žinojo kiekvienas…

Dar po 30 metų nuo išleidimo tą knygelę mačiau pardavinėjamą Romos gatvėse. O ką? Nebūtų sunku po Romą vaikštinėti ir su 100 metų amžiaus knyga apie miestą. Nes į Romą nekeliaujama pažiūrėti, kas naujo. Romoje XXI a. žmones žavi lygiai tas pats, kas žavėjo jų tėvų, senelių, prosenelių, proproproprosenelių kartas.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai