Lankau pasaulį

Lietuvoje dar gaji mintis, kad kelionės, ypač tolimos – labiau “elito” užsiėmimas, nes tam reikia labai daug pinigų ar laiko.

Tačiau aš, sutilpdamas į įprastines atostogas ir maždaug vidutinę vilniečio algą, sugebu kiekvienais metais aplankyti ir pažinti po maždaug penkias naujas šalis trijuose žemynuose. Tai nėra kelionės autostopu ar su palapine – prabanga nesimėgauju, tačiau vertinu ir kokybę, todėl paprastai nuomojuosi automobilį, apsistoju viešbučiuose.

Kaip tai pavyksta ir kur klysta tie, kam tai atrodo neįmanoma? Pamėginsiu atskleisti savo patirtį, griaudamas mitus. Galbūt tai padės jums sutaupyti laiko ar pinigų. O jei jūs viską jau seniai žinojote (o galbūt žinote dar daugiau) – sveikinu, esate tikras keliautojas.

Pastaba: šis straipsnis rašytas dar iki tapau skaitmeniniu klajokliu ir pradėjau dirbti nuotoliu, keliaudamas dar ilgiau; bet visi patarimai čia galioja iki šiol

---

Kelionių mitai ir tikrovė

---

1 mitas. Kelionės labai brangios.

Tiesa: tai išties nėra pats pigiausias hobis, tačiau kartu jis yra vienas retų hobių, kuris nuolat pinga, be to, žinodamas kaip, gali sutaupyti net ir du trečdalius ar daugiau kelionės kainos, gaudamas tą patį.

Dabar galima įsigyti lėktuvo bilietus tokiomis kainomis, kokios prieš 5 ar 10 metų būtų atrodžiusios stebuklingai. Ir kalbu ne vien apie skrydžius į Europą, bet ir apie skrydžius į tolimus kraštus. Pavyzdžiui, dabar lengvai įmanoma nuskristi į JAV už 300 EUR į abi puses, kai tuo tarpu prieš penkerius metus ir 500 EUR buvo gera kaina. Pastarieji lėktuvo bilietai į Puerto Riką ir atgal man kainavo su visais mokesčiais tik 362 EUR, į Braziliją ir atgal – 478 EUR.

Čia nekalbu apie skraidymus su daugybe ilgų “neoficialių” persėdimų, važiavimu autobusu į Varšuvos oro uostą ar tarpinėmis nakvynėmis oro uostuose – kalbu apie patogius bilietus tiesiai iš Vilniaus su oficialiais persėdimais.

Kelionės į egzotiškus kraštus labai brangios atrodo (ir yra) tiems, kas keliauja su agentūromis (žr. grafikus žemiau). Kiekvienos savo kelionės išlaidas aš užsirašau labai tiksliai, ir, viską susumavus, paprastai man beveik identiška kelionė (pagal pamatomus objektus), įskaitant lėktuvo bilietų kainą, atsieina apie trečdalį tos kainos, kurią siūlo agentūros(!). Tai reiškia, už tą pačią sumą galiu keliauti trigubai dažniau, nei tie, kas keliauja su agentūromis.

Ir čia tiek mažesnė kaina yra nė kiek neprarandant kelionės kokybės, lyginant su agentūrų siūlymais (tiesą pasakius, nepriklausomai keliauti tik įdomiau). Viešuoju transportu naudojuosi tik ten, kur jis dažnas ir efektyvus (kitur nuomojuosi automobilį); vietose, kur tai atrodo svarbiausia, samdau gidą; o skrydžius, taupydamas laiką, paprastai perku normalius iš Vilniaus – o ne su galybe ilgų “neoficialių” persėdimų.

Jeigu papildomai taupytumėte dar ir šiose vietose – galėtumėte keliauti ir tik už ketvirtį tos kainos, kurios prašo agentūros už analogišką kelionę, ar dar mažiau. Neabejoju, kad dažnam rimtesniam keliautojui, ypač tiems, kurie keliauja lėtesniu tempu ir turėdami daugiau laiko, net ir mano patiriamos išlaidos atrodo didelės.

Idėjos, kaip sutaupyti kelionei – čia.

Taigi, kad pasitaupius neįmanoma bent kasmet (o gal ir dažniau) leistis į tolimą kelionę uždirbant vidutinę algą – mitas. Jei neturite kitų brangių hobių ir neperkate sau brangių daiktų ar drabužių, tai – nesunkiai įmanoma.

2 mitas. Norėdamas keliauti daug, privalai turėti daug atostogų.

Tiesa: Lietuvoje įprastų atostogų gali užtekti 3 tolimoms kelionėms per metus ir dar keletui trumpesnių.

Aš neatostogauju ilgiau, nei įprasta Lietuvoje (paskaičiavus keleto metų vidurkį). Tačiau jau daugybę metų savo atostogas pilnai panaudoju kelionėms – tai yra, nei vienos atostogų dienos nepraleidžiu Lietuvoje.

Be to, kelionėms išnaudoju ir savaitgalius, šventes. Aišku, vien per savaitgalį nukeliauti kur toliau – sunku, neįmanoma ar nelogiška. Todėl keliauju tokiais formatais, apjungdamas atostogas su įprastomis nedarbo dienomis:
1.”Ilgasis savaitgalis” (savaitgalis, gretimas švenčių penktadienis, pirmadienis, ketvirtadienis ar antradienis, su viena darbo diena). Taip praleidžiama tik 1 darbo diena, o kelionei yra 4 dienos. Tokiu formatu keliauju į artimus kraštus.
2.Savaitė su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Taip praleidžiamos tik 5 darbo dienos, o kelionė trunka 9 dienas. Geriausia, jei dar pavyksta prijungti ir vieną šventę.
3.Dvi savaitės su dviem aplinkiniais savaitgaliais. Praleidžiama 10 darbo dienų (jei yra švenčių – mažiau), o kelionė trunka 16 dienų.

Viso to rezultatas – kai kuriais metais užsienyje praleidžiu dvigubai daugiau kalendorinių dienų, nei darbo dienų. Tarkime, 2015 m. užsienyje buvau 40 dienų, tačiau į darbą dėl to negalėjau eiti tik 21 dieną – kitkas buvo savaitgaliai ir šventės.

Kadangi skirtingose darbovietėse situacija skirtinga, visiems tinkančio recepto nėra. Dirbant netipiniu darbo grafiku, galimybių susidaryti ilgesnius nei oficialios atostogos tarpus kelionei, prijungiant nedarbo dienas, gali būti ir daugiau.

3 mitas. Per trumpą kelionę daug nepamatysi / nepatirsi

Tiesa: jei iš anksto pasiruoši ir efektyviai išnaudosi kelionės laiką, per savaitę ar dvi galima patirti labai daug.

Dauguma mano kelionių laiko požiūriu gana trumpos (savaitė – dvi savaitės net į kitus žemynus, po Europą- kelios dienos), tačiau kiek per tą laiką pamatau ir patiriu – galite paskaityti “AŽ kelionės ir mintys” aprašymuose.

Tam reikia pasirengti ir derinti laiką. Iki minimumo sumažinti nenaudingą kelionės laiką. Keli pavyzdžiai:

1.Jei šalyje prastas ar vidutiniškas viešasis transportas, nuomojuosi automobilį.
2.Apsistoju ne viename viešbutyje, o įvairiuose skirtingose vietose, kad nereiktų vakarais grįžinėti, o būtų galima važiuoti visuomet į priekį.
3.Stengiuosi niekad nevažiuoti tuo pat keliu du kartus. Jei randu gerų sąlygų, atskrendu ir išskrendu iš skirtingų oro uostų. Jei ne – važiuoju ratu.
4.Derinu laiką taip, kad iš vieno miesto į kitą važiuočiau tokiu metu, kai kitko daryti negalima (pvz. vakare, kai jau sutemo, lankytinos vietos uždarytos).
5.Neimu su savimi registruoto bagažo, o tik kuprinę. Dėl to galiu greičiau išeiti iš oro uosto ir vėliau į jį ateiti. Taip pat nebūtina iš karto važiuoti į viešbutį pasidėti daiktų (tai irgi laiko gaišimas).
6.Iš anksto susirenku informaciją apie lankytinų vietų darbo laikus, viešojo transporto grafikus – kad nereiktų gaišti laiko tam vietoje. Šitam padeda ir kelionių vadovų knygos, internetas.
7.Konkretūs laiko taupymo būdai priklauso ir nuo šalies, į kurią vykstu. Tarkime, Indijoje, kur labai lėti traukiniai, tačiau beveik visi jie turi pigias miegamas vietas, traukiniuose apsimokėjo nakvoti. Taip sutaupiau laiko keliavimui dienos metu. Savo ruožtu, šalyse, kuriose yra ką veikti ir naktį, patarimas važinėti vakarais gali netikti.
8.Taip planuojuos skrydį, kad atskridęs nuo pat pirmos dienos galėčiau gyventi pagal atvykimo šalies laiko juostą ir neprarasčiau laiko aklimatizacijai. Plačiau apie aklimatizaciją rašau čia.

Taip pat mano kelionės yra išimtinai pažintinės, paplūdimiuose neguliu ar apsilankau tik kartą-kitą per kelionę trumpai nusimaudyti. Kitų poreikiai gali būti kitokie. Tačiau šie ir kiti laiko taupymo metodai vis tiek praverčia: jų dėka, galima didesnę kelionės dalį skirti tam, kas teikia džiaugsmą (nesvarbu, ar tai lankytinos vietos, ar paplūdinimiai, ar linksmybės), o ne daiktų krovimuisi, važiavimui pirmyn-atgal ir pan.

Taip pat, keliaujant be agentūros, negaištamas laikas laukiant kol į autobusą susirinks bendrakeleiviai ar lankant tas vietas, kurios ne tokios įdomios tau pačiam.

4 mitas. Be agentūros keliauti į egzotiškas šalis nepavyks

Tiesa: Galima keliauti be agentūros į praktiškai bet kurią šalį, išskyrus Šiaurės Korėją.

Tai – pakankamai saugu ir nesudėtinga. Plačiau apie saugumą kelionėse ir nepagrįstas baimes rašau čia.

Taip pat nepagrįstas pradedančių nepriklausomų keliautojų būgštavimas dėl to, kad jie nemoka vietinės kalbos. Susikalbėjimui dėl dalykų, kurie svarbūs, pilnai pakanka nedidelio skaičiaus žodžių ar sakinių. Be to, visur yra kažkiek mokančių angliškai (tačiau net jei jūs gerai nekalbate ir angliškai, tai irgi ne problema).

Aš prieš keliones kažkiek pramokstu svarbiausių kalbos žodžių ir sakinių, tačiau ir tose kelionėse, kur vietine kalba nekalbėjau nė kiek, o angliškai ten kalba mažai kas (pvz. Kinijoje), problemų neturėjau. Daug ką galima ir susirodyti.

---

Konkrečios mano kelionių trukmės ir išlaidos

---

Kad straipsnis nebūtų vien tušti žodžiai, parašau čia savo 2015-2016 m. kelionių, aprašytų ir “AŽ kelionės ir mintys” straipsniuose, galutines kainas ir kiek dienų jose praleidau.

Į sumas įeina visos išlaidos užsienyje, tai yra ir, tarkime, Indijos bei Ukrainos turguose nusipirkti drabužiai (ten pigiau, nei Lietuvoje, todėl kartais apsimoka nusipirkti reikiamų daiktų ateičiai). Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad į kelionių išlaidas įeina ir išlaidos maistui, o jas patirčiau ir būdamas Lietuvoje (kadangi keliauju daugiausiai į pigesnes nei Lietuva šalis, jos paprastai nebūna didesnės, nei namie).

Tai – mano ir mano žmonos išlaidų sumos, padalintos per pusę; kadangi žmona kelionėse išleidžia kiek daugiau nei aš, tikrosios mano išlaidų sumos iš tikro ~10% mažesnės, nei čia parašyta.

Kelionių trukmę visur skaičiuoju pagal tai, kiek “naudingų” dienų praleidau toje šalyje, neskaičiuodamas skrydžio ir persėdimų laiko (tačiau skaičiuodamas praleistas darbo dienas, aišku, įskaičiuoju ir skrydžių laikus).

2016 metų kelionės

Indija:
Lėktuvo bilietai – 443 eurai
Išlaidos vietoje – 268 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 192 EUR)
Viza – 92 eurai
Tačiau lėktuvas pavėlavo virš 3 val. ir gavau iš Finnair 600 eurų kompensaciją, dėl ko kelionė beveik nieko nekainavo (viena paslaugų, kurias teikiu, beje – pretenzijų aviakompanijoms surašymas tokiais atvejais, jei domina – galite kreiptis; plačiau apie tai, kada aviakompanijos privalo kompensuoti)
Kelionės trukmė – 11 dienų, iš kurių 7 darbo (tiesa, dėl vėlavimo vienos dienos Indijoje netekau, liko 10 d.).

Uzbekija:
Lėktuvo bilietai – 407 eurai
Išlaidos vietoje – 407 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 337 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 10 dienų, iš kurių 5 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Juodkalnija ir Bosnija:
Lėktuvo bilietai – 193 eurai
Išlaidos vietoje – 424 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 299 EUR)
Kelionės trukmė – 7 dienos, iš kurių 4 darbo (Joninės + savaitgalis)

Brazilija
Lėktuvo bilietai – 478 eurai
Išlaidos vietoje – 1283 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1047 EUR)
Kelionės trukmė – 16 dienų, iš kurių 11 darbo (3 savaitgaliai + lapkričio 1 d.)

Taigi, iš viso keliavimas 2016 m. kainavo 3484 eurus, arba 2977 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto (atsižvelgiant į Finnair kompensaciją), užtruko 40 dienų (iš kurių 27 darbo dienos) ir aplankiau 7 šalis 3 žemynuose.

2015 metų kelionės

Honkongas, Makao ir Gvangdžou-Šendženas:
Lėktuvo bilietai – 451 euras
Išlaidos vietoje – 541 euras (atmetus daiktus ir maistą – 370 EUR)
Viza – 89 eurai
Kelionės trukmė – 9 d., iš kurių 4 darbo (2 savaitgaliai + kovo 11 d.)

Ukraina (Lvovas):
Lėktuvo bilietai – 78 eurai
Išlaidos vietoje – 147 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 109 EUR)
Kelionės trukmė – 3 d., iš kurių 1 darbo

Australija:
Lėktuvo bilietai – 1105 eurai
Išlaidos vietoje – 1908 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 1442 EUR)
Kelionės trukmė – 24 d., iš kurių 14 darbo (apėmė Jonines ir liepos 6 d. + 4 savaitgaliai)

Makedonija:
Lėktuvo bilietai – 54 eurai
Išlaidos vietoje – 233 eurai (atmetus daiktus ir maistą – 185 EUR)
Kelionės trukmė – 4 d., iš kurių 2 darbo

Taigi, iš viso keliavimas 2015 m. kainavo 4606 eurus, arba 3883 eurus be kelionėse įsigytų daiktų ir maisto, užtruko 40 dienų (iš kurių 21 darbo diena) ir aplankiau 6 šalis 3 žemynuose.

Kelionė į Australiją – brangiausia nuo tada, kai taip tiksliai skaičiuoju išlaidas (2011 m.); paprastai kelionės atsieina pigiau.

Mano kelionių palyginimas su kelionių agentūrų kelionėmis

Įdomumo dėlei, pažiūrėjau, kiek panašios kelionės kainuotų su Lietuvos kelionių agentūromis. Taigi, “Kelionių akademija” siūlo tokias kainas – atkreipsiu dėmesį, kad daugeliu atvejų kelionės kiek trumpesnės, nei mano, ir lankytinų vietų pamatoma mažiau:

*16 dienų Australijoje – nuo 6078 eurų. Už šią sumą aplankoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų. Kelionė su agentūra – trečdaliu trumpesnė, o kainuoja dvigubai brangiau.
*12 dienų Indijoje – nuo 1938 eurų (jei su lankytinom vietom ir vizom). Kelionė pora dienų ilgesnė, nei mano, tačiau aplankomų lankytinų vietų skaičius gana panašus ir dauguma jų sutampa. Kelionė su agentūra – beveik trigubai brangesnė.
*11 dienų Brazilijoje – nuo 3228 eurų. Už šią sumą pamatoma tik apie trečdalį mano aplankytų vietų ir neįeina jokia papildoma lankytina vieta. Kelionė trečdaliu trumpesnė, nei mano, o kainuoja dvigubai brangiau.

Kaip matote, jei norėtumėte pamatyti tiek, kiek pamatau ir patiriu aš, keliaudami su agentūromis, jums tai:
a)Kainuotų bent trigubai brangiau (300%).
b)Užtruktų maždaug 50% ilgiau.

Tai reiškia, jei aš keliaučiau su agentūromis, tiek pat kelionių patirčių, kiek dabar turiu, man atsieitų daugiau, nei visas mano metines pajamas(!), o atostogauti tektų dvigubai ilgiau (nes nebeliktų ir galimybės taikytis prie švenčių, savaitgalių), kas neįmanoma.

Taigi, keliaudamas su agentūromis tikrai galėčiau sau leisti tik vieną kelionę į kitą žemyną per metus, tuo tarpu dar mažiau uždirbantys negalėtų leisti sau keliauti išvis.

Todėl jeigu jūs iki šiol keliaujate į egzotines šalis su agentūromis (arba pažiūrėję agentūrų siūlymus ir jų kainas nusprendžiate nekeliauti toliau Europos) – pasvarstykite, ar nepribrendo laikas keliauti patiems. Viskas bus pigiau ir įdomiau – bent jau kai priprasite.

P.S. Kiekvienai taisyklei yra išimčių. Visa tai, ką rašau, galioja mažiau standartinėms, pažintinėms kelionėms. Jeigu jūs mėgstate keliauti ten, kur ir dauguma lietuvių (pvz. Egiptas ir Turkija) ir jums pakaks nakvynės, maisto, gėrimų ir pramogų “viskas įskaičiuota” tipo viešbučio teritorijoje, su agentūriomis keliauti gali būti pigiau ir patogiau, nei analogišką kelionę “susidurstyti” patiems, ypač akcijų (“Paskutinės minutės” ir pan.) metu.

Komentarai

Patekęs į gerą pramogų parką ar gyvąjį muziejų turėtum pasijusti atsidūręs kažkur visai kitur. Vieni jų atkuria konkretų tolimos praeities laikmetį, kiti – fantastines vietoves. Vieni orientuoti į linksmybes (atrakcionus), o kiti, vadinami gyvaisiais muziejais – į supažindinimą su epocha. Tačiau visuose bilietas parduodamas visai dienai, gausu į roles įsijautusių aktorių, o plotai tokie, kad viskam pažinti ir apeiti veiklos gausu.

Svarbiausia, toks pažinimo-pramogų būdas puikiai tinka visai šeimai, kai tuo tarpu įprastiniai muziejai dažniausiai įdomūs tik suaugusiesiems.

Štai geriausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai.

 

---

Dysney World (Disnėjaus pasaulis)

Vieta: Florida, JAV

Disneilendas! Lygių pasaulyje jiems nėra, o visų Disneilendų viršūnė – Disnėjaus pasaulis (Disney World) Orlande (Florida, JAV).

Disneilendas – ne atrakcionų parkas ir tikrai jau neskirtas vien vaikams. Tai – didinga ir kokybiška patirtis, diena pasakos, Amerikoje viliojanti net ir senelius. Kai nuvažiavau ten būdamas 33-jų, likau dar labiau priblokštas nei kai apturėjau pirmą tokią „svajonių dieną“ būdamas 10-ies metų amžiaus.

Disnėjaus pasaulį kasmet aplanko daugiau žmonių, nei Londoną ar Paryžių! Penkis kartus daugiau! Aišku, jo populiarumas jį ir lengvai žudo: kainos, minios, eilės kartais sunkiai protu suvokiamos.

Ir visgi, verta! Verta, jei keliauji kaip aš: jau prieš kelias savaites apsirūpinęs priemonėmis išvengti visų Disney World blogybių ir „nuraškyti“ jo skaniausias uogeles.

Lietuvoje Disnėjaus parkus vadiname „atrakcionų parkais“, bet iš tikro tai „teminiai parkai“ (angl. theme park“). Atmosfera, o ne atrakcionai svarbiausi. Ir net ne atmosfera atrakcionuose – atmosfera visur, nuo bilietų kasos iki išėjimo.

Disnėjaus – tai patritis. Į parką perki bilietą visai dienai, į kurį įeina visos pramogos, patirtys. Ir tą dieną tarsi iškeliauji į kitą, magišką pasaulį. Erdvės tarp atrakcionų tokios pat ypatingos, kaip ir pačios pramogos. Nuo futuristinių kavinių iškabų „Ateities šalyje“ iki eilės prie Kasyklos traukinio – viskas dera prie atmosferos. Net tokie menkniekiai, kaip atrakcionų laikrodžiai ar avarinio išėjimo EXIT ženklai: viskas pagaminta specialiai tik tai vietai.

Visus Disnėjaus parkus vienija kokybė. Nepaisant didelių kainų, milžiniškų minių ir eilių, niekada ten nepasijutau patekęs į „spąstus turistams“. Niekas neaptriušę, neaplūžę, nepadaryta “kuo pigiau”. Pastatai ne sukalti iš kartono, o tikrai pastatyti: ir koks “XIX a. teatras”, ir “Vesterno miestelis”, ir pasakų pilis: viskas iš tikro medžio, akmens, su tikromis skulptūromis, mozaikomis, vitražais. Kurta tikrų menininkų, architektų. Imažinierių (imagineer, nuo imagination [vaizduotė] ir engineer [inžinierius]): šią profesiją ir sukūrė Disnėjus, nes iki jo nieko panašaus – teminių parkų – pasaulyje nebuvo. Tik menki keliaujantys cirkai ar lunaparkai. Ir Disnėjumi ilgai niekas netikėjo.

Didžiausias Disnėjaus magijos koziris – animatronai. Tikroviški it vaškinės figūros ir dar plastiškai judantys tarsi tikri – žmonės, gyvūnai, pasakų būtybės. Ir Disnėjus juos kuria jau daug dešimtmečių. Kai 1965 m. Disnėjaus imažinieriai „sutvėrė“ animatroninį Abrahamą Linkolną, žiūrovai nepatikėjo: priešais juos kalbą sakė „atgijęs“ prezidentas! Geriau įsižiūrėjęs į „senuosius animatronus“ dar gali įžvelgti „dirbtinumo“ (visgi užtrunka, kol supranti, kad tai – ne gyvas aktorius, o jei iš toli – iš vis sunku). Bet naujausieji pribloškia dar labiau. Varikliukai dar sumažėjo ir dabartiniuose juda jau ne, tarkime, pirštas, bet, kiekvienas veido raumuo atskirai!

Disney World susideda iš šešių parkų. Kiekvienam Disnėjaus pasaulio parkui minimaliai reikia skirti vieną dieną, nes kiekviename jų – apie 20-40 atrakcionų ir pramogų, renginiai ir kasdienė kulminacija – vakaro šou.

Tas „tikrasis Disneilendas“ su pasakų herojais ir Pelenės pilimi centre vadinasi „Magic Kingdom“ (Magijos Karalystė): jei lankyti tik vieną parką, tai turėtų būti „Magic Kingdom“. Kiti parkai žavūs, bet kitokie.

EPCOT – tokia viso pasaulio miniatiūra: aplink didžiulį ežerą – pagrindinių pasaulio šalių miestai, o prie įėjimo – ateities pasaulio vaizdai. Daugiau edukacijų, tautinės muzikos koncertų nei „grynų“ atrakcionų.
Animal Kingdom – „naujoviškas“ zoologijos sodas, kur galima leistis į safarius, o be tikrų gyvūnų yra ir mitinių.
Disney Studios – esą studija, kurioje kuriami Disnėjaus filmai.
Typhoon Lagoon ir Bilzzard Beach – vandens pramogų parkai.

Plačiau:
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

 

---

Polinezijos kultūros centras

Vieta: Havajai, JAV

Polinezijos Kultūros Centras – įspūdingiausias Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Be šio plaukimo, smulkesni renginiai nuolat vyksta kiekvienos šalies “kaimelyje”. Jie nesikartoja: jei vienur šokiai, tai kitur – kulinarija.

Dieninė dalis – tik pusė Polinezijos kultūros centro darbo laiko. Po jos laukė „luau“ vakarienė. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidegimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Vakaro kulminacija – didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Plačiau:
Havajai – stebuklinga gamtos didybė

 

---

Sovereign Hill

Vieta: Balaratas, Viktorija, Australija

Balarate į vakarus nuo Melburno atkasta daugiausiai Australijos aukso, XIX a. vyko tikra jo karštinė. Tad viena miestelio kalva palikta “gyvuoju muziejumi” Sovereign Hill. Kartu su miniomis turistų atkurtose XIX a. gatvėse “savo gyvenimus gyvena” ano meto drabužiais vilkintys aktoriai. Štai kūrikas kūrena kasyklas varančius katilus, fermeriai grėbia šieną avių garde. Visai dienai numatytas sąrašas renginių: aukso gryninimo išlydant, saldainių gamybos, žvakių liejimo ir dažymo (šachtų žvakės būdavo kitokios spalvos, kad kasėjai nesineštų jų namo), šaudymo demonstracijos, “Viktorijos teatro” minispektakliai, galimybė paieškoti aukso upelyje, ekskursijos vienoje keleto atkurtų mažų privačių kasyklėlių.

Gatvėmis rieda senos Cobb and Co karietos, ant sienų kabo ano meto skelbimai (“Liverpulis-Melburnas per rekordines 69 dienas”, “Antros klasės apgyvendinimas – ponios Karolinos Čisholm bakūžės”…), galima išbandyti seniai pamirštas kėglių ir biliardo atmainas, o parduotuvėlėse įsigyti to laikotarpio gėrimų, žaislų, rankdarbių.

Kasdien XIX a. kareivių būrys, pražygiavęs miestelį, iškelia, kaip anuomet, Britanijos vėliavą, paskelbęs “dienos naujienas” apie numalšintą klaidatikių induistų ir musulmonų sukilimą Indijos kolonijoje. Ant bilieto net atsiprašoma dėl to, kad “aktoriai laikysis XIX a. nusistatymų”. Australija taip persmelkta vakarietiško kultūrinio marksizmo, kad net jos dolerių banknotai vienoje pusėje būtinai turi vyro, kitoje – moters atvaizdus. Taigi, eiliniame Sovereign Hill gatvės vaidinime nuskambėjęs pasisakymas “gal ji taip kvailai mąsto, nes yra moteris” kitomis aplinkybėmis kaip reikiant būtų įsiutinęs feministes.

Vakare Sovereign Hill atsidaro antrąsyk naktiniam šou “Kraujas ant pietų kryžiaus”, pasakojančiam apie Eurekos kasėjų sukilimą. Tūkstančių žmonių minia tą 1854 m. spalio 17 d. sudegino Balarato Eurekos viešbutį, nes šis priklausė esą neteisingai dėl žmogžudystės išteisintam Džeimsui Bentliui. Sukilėliai, prisiekę ištikimybę “Pietų kryžiaus žvaigždyno vėliavai”, buvo sumušti, bet tas epizodas, kaip ir Nedo Kelio istorija, tapo Australijos nacionaliniu mitu. Norėtųsi viską suvesti į laikotarpio dvasią ar Australijos kolonijų “nusikaltėlišką prigimtį”. Kol neprisimeni kad ir Garliavos įvykių. “Eilinių vietos žmonių” kova su “neteisinga tolima valdžia”, matyt, geba įaudrinti mases visur ir visada. O čia ta valdžia buvo už 17000 km, o Pietų kryžiaus vėliava – pirmoji tikrai australiška, be britiško “kryžiaus”, kuris likęs net šiandieninės Australijos vėliavos viršutiniame kairiajame kampe.

Pats “naktinis šou” kainos nepateisino. Reklaminiai siužetai rodo degantį Eurekos viešbutį, karietą, bet tai atskiri epizodai. Išskyrus po sukilimo kasėjams suteiktas papildomas teises apžvelgusį aktorių, šou niekas nevaidina, o jo eiga tokia – įsižiebia kokio namo šviesos, pasigirsta įrašytas jo “gyventojų” pokalbis, įsižiebia šviesos kitur – ir “prabyla” “esantieji” ten. Pasibaigus tokiai scenai, žiūrovai eina (ar pervežami) miesteliu tolyn, kur laukia kitas “veiksmas”.

 

---

Splendid China (Nuostabioji Kinija)

Vieta: Šendženas, Kinija

“Nuostabioji Kinija” Šendženo mieste – tai visa didžioji Kinija, jos gražiausi pastatai ir ypatingiausios mažumos, “suvilktos” į vieną didelį Šendženo miesto parką.

Gyvasis muziejus susideda iš dviejų dalių. Vienoje jos pusėje tarp kalvelių ir ežerėlių stovi sumažintos Kinijos grožybių kopijos. Primena mini-Europos parką Briuselyje. Tik kad Kinija už Europos Sąjungą 2,5 karto didesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi. Ir “stebuklų” Kinijoje tikrai ne mažiau – tik jiems labai trūksta reklamos. Prie dažno eksponato galvodavau: “Kaip gražu! Kodėl apie tai negirdėjau? Kur yra ši vieta?”. Tarp tokių – budų statulos olose, keistos architektūros mažų tautelių kaimai, kalnų šlaitų gyvenvietės, uolų kūgiai, žavios kiniškos šventovės ar miestų vartai. Aišku, yra “Nuostabiojoje Kinijoje” ir Terakotos armija, Uždraustasis miestas, Potalos rūmai, it gyvatė vingiuojanti Kinų siena.

Antroji “Nuostabiosios Kinijos” pusė – Liaudies kaimas. Kinijos tautinių mažumų stilių namuose čia kasdien pristatomos jų kultūros. Deja, spėjau žvilgtelti tik į vieną programą – ji apsiribojo kinišku pasakojimu.,

“Visuotiniai” kasdieniai renginiai buvo žavesni: viduramžių kariai, demonstruojantys triukus ir mūšio menus; spektaklis, atskleidžiantis Kinijos liaudies drabužių įvairovę. Ir vakarinis “varjetė”, įkvėptas Olimpiados atidarymų – šokiais, vaidyba, akrobatika, spalvom, šviesom ir trykštančiu vandeniu perteikiama ankstyvoji Kinijos istorija. Ir net ugnies įžiebimas buvo.

Aišku, liaudies kaimas nepasiena be suvenyrų, restoranų, bet smagiausia po jį vaikščioti vėlų vakarą, kai niekas nebedirba, bet ir žmonių minios išsiskirsčiusios. Galingų žibintų šviesoje atsidūrusios etninės architektūros interpretacijos nebeatrodo pigios.

Plačiau:
Gvangdžou-Šendženas: didžiausias rytdienos miestas

 

---

Disney Sea

Vieta: Japonija

Disnėjaus ir pramogų parkų mylėtojai Tokyo Disney Sea vadina geriausiu pasaulio „Disneilendu“ Nors tai ne Disneilendas – Tokijo Disneilendas šalia. O Disney Sea japonai užsakė kai Disneilendas pasidarė per mažas.

Vos užėjęs supratau, kad šitas parkas išties neturi analogų. Centre vietoje pasakų pilies – nuolat rūkstantis vulkanas, jo papėdėje – renesansinė tvirtovė. Kiekviena parko zona įkvėpta vis kito pasaulio kampelio, vis kito laikmečio – štai iš romantiškos Italijos patenki į XIX-XX a. sandūros Niujorką, paskui prie liepsnojančių majų tvirtovių.

Nors tai nėra autentiška rekonstrukcija, labai lengva pasinerti į dvasią nes kur bebūtum, visur tave supa vien tai: pastatai, kavinės, atrakcionai, durų rankenos ir įspaudai grindinyje – viskas iš tos romantizuotos akimirkos, kurią atkuria tas Tokijo Disney Sea regionas.

O viską vienija vanduo – juk „Disnėjaus jūra“ – vanduo o Venecijos tiltais Italijoje (plaukia gondolos), vanduo su Titaniką primenančiu laivu Amerikos uoste, vanduo stympankiniame „20000 mylių po vandeniu“ ežere, vanduo virstantis kriokliais nuo majų piramidžių…

Aišku, yra atrakcionai, kai kurie jų turi analogus kituose Disnėjaus parkuose – bet vis tiek padaryti savaip, su ypatingais specialiai užsakytais meno kūriniais eilės zonoje, kaip koks „Soarin“ mitologizuotos aviatorės „aviacijos muziejus“.

Žiūrėtame dokumentiniame seriale apie Disnėjaus parkus radau atsakymą, kuo Disney Sea toks išskirtinis. Japonai liepė Disnėjaus „imažinieriams“ išlaisvinti fantazijas, jiems nerūpėjo kiek kas kainuos, jie „metė pinigus į smulkmenas“. Pavyzdžiui, per visą vieną 3D filmą kėdės sudreba tik gal dvi sekundes – tik dėl tiek įrengta ištisa kėdčių judinimo sistema. Verta, neverta? Na, tai tikrai būna siurprizas, tai įstringa atmintin. Tuo tarpu dažname pačių amerikiečių įrengtame naujame Disnėjaus parke skaičiuojami doleriai.

Plačiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Immersive Fort

Vieta: Japonija

Tai – vienintelis psasauly imersinio teatro parkas… Ištisas 30 000 kv. m. buvęs prekybos centras čia virtęs senoviniu miestu, pro kurio skirtingas duris patenki į vis kitus kasdien vaidinamus spektaklius… Tiesa, lai sąvoka „spektaklis“ neapgaus tų, kas niekad nebuvo imersiniam teatre. Ten nėra jokių scenų, jokių kėdžių… „Salė“ – tai ištisas miesto rajonas, kuriame aktoriai valandą ar dvi atlieka savo roles, o žiūrovai irgi vaikšto kur nori (ar, kartais, kur juos nusiveda koks „herojus“), kiekvienas pamato spektaklį vis iš kitos pusės…

Kaip tai atrodo realybėje? Pavyzdžiui – du Immersive Fort spektakliai kur dalyvavome:

„Tales of Edo Oiran“ prasidėjo nuo aukciono, kur parduodama prakeikta japoniška katana. Staiga pasirodė dūmai ir žiūrovai grįžo laiku į Edo periodo hanamačį („linksmybių rajoną“), su kekšėmis, suteneriu, daktaru ir keista tragiška meilės istorija – bei siaučiančiu gobtuvu užsidengusiu žudiku, kuris ta katana žudė. Čia herojai aktyviai bendravo su žiūrovais – štai mane pasigavęs vienas herojus nustūmė į viešnamį ir liepė slėptis kampe, o gretimam kambary vyko nužudymas; mano žmoną pagrindinė herojė prostitutė nusivedė į buduarą ir liepė ją perrengti ir pan.

„Sherlock“ masteliai dar didesni – atkurta svisas Viktorijos laikų Londono rajonas, kur Šerlokas Holmsas tiria žmogaus dingimą bei žmogžudysčių seriją. Čia jau žiūrovai patys rinkosi, ką sekti, o herojai mūsų tarsi nematė (nelaužė ketvirtosios sienos, kurios nebuvo). Mes sėkiojome paskui Šerloką ir matėm viską jo ir Vatsono akimis; bet kiti sekiojo paskui įtariamuosius, žmogžudysčių seriją tiriantį inspektorių, Holmso užsakovę (kurios mylimasis dingo) ir kt. ir matė viską vis kitaip (kiekvienas herojus turėjo savo siekių, paslapčių…), o viskas galiausiai susipynė teismo salėje (o po teismo, kur, atrodė, viskas baigėsi, laukė dar intensyvesnis ir tragiškesnis antras veiksmas).

Nieko panašaus gyvenime niekada nepatyriau ir nors imersinio teatro gali dar kur rasti, negirdėjau, kad kur nors būtų spektaklis tokių mastelių (Šerloke – 45 aktoriai, iki visokių ten šarlatanų, policininkų, centrinė aikštė, Holmso biuras, daugiabutis, baras, bažnyčia, teismo salė, cirkas ir kt.). Tiesa, vaidinama japoniškai, bet Šerloke užsieniečiams duoti „audiogidai“, kur ausinėse galėjom girdėti scenų, kur buvome, komentarus, o „Tales of Edo Oiran“ prieš spektaklį skaitėme angliškus istorijos ir herojų aprašymus.

Plačiau:
Japonija. Moderni! Amžina…

 

---

Puy du Fou

Vieta: Prancūzija

Į šį parką panašių visame pasaulyje nėra! Tai – spektaklių parkas, istorijos parkas. Kiekvieną dieną čia nuolat vaidinami ~20 spektaklių, kiekvienas – specialiai jam pastatytame teatre, todėl efektai čia neįsivaizduojamai „galingi“, net „Cirque du Soleil“ yra kur pasitempti. Kiekvienas spektaklis sugrąžina atgal laiku – 200 metų, 1000 metų, 1500 metų, ir viskas kaip tada, net „teatrų“ koridoriai…

Tarkime, Puy du Fou pastatytas ištisas romėnų amfiteatras, kuriame išvydau gladiatorių kovas. Kitur pastatytas Viduramžių kaimas, kurį žiūrovų akyse puola vikingai. Viduramžių pilis, kurią puola anglai (Šimto metų karas). Muškietininkų laikų teatras. Nebyliojo kino studija, kur kuriamas filmas. Gali praeiti „atgijusį“ Renesanso dvarą, į tragišką mokslinę ekspediciją išplaukusį La Perouse‘o laivą ir net siaubingus Pirmojo pasaulinio karo apkasus Verdeno mūšio metu.

Viskas pagrįsta tikra istorija, bet ne tiek politinėmis dramomis, kiek eilinių kiekvieno meto Prancūzijos žmonių gyvenimu: superrealistiškai pamatai, kaip gyveno, kaip jautėsi šauktiniai Pirmajame pasauliniame kare, kaimiečiai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos įkarštyje. „Vadovėlinės asmenybės“, kaip Žana Dark, Napoleonas, Robespjeras – pasirodo nebent epizodiškai, paveikdami pagrindinių spektaklių herojų – „eilinių“ vietos valstiečių, dvariškių, intelektualų ar riterių – likimus.

Viena vertus, kiekvienas spektaklis – tai realiai atkurti „eiliniai neeiliniai“ gyvenimai, kokių vyko daugelis. Bet tuo pačiu kiekvienas dar papasakoja ir kokį 100 ar 200 metų Prancūzijos istorijos epizodą: štai gladiatorių kovų gale į nelaisvę paimti galai sukyla prieš kovas stebėjusį Romos vietininką – taip simboliškai parodomas Romos Imperijos byrėjimas ir pasitraukimas iš Prancūzijos; Vikingų antpuolis baigiasi jų krikštu, po kurio vieni išplaukia (metę plėšikavimus), o kiti – lieka gyventi kaime kurį puolė (integruojasi Prancūzijoje); kino studijoje kuriamas XIX a. Belle Epoque filmas „nusispalvina“ atėjus tarpukariui, o studijos karuselėje greta žirgų atsiranda ir lėktuvas… Sudėjus visus spektaklius į vieną, pamačiau visą Prancūzijos istoriją nuo ~IV a. iki XX a., ir ne tik pamačiau, o pajaučiau, išgyvenau, nugara lakstė šiurpuliukai kone kiekviename spektaklyje pamačius tai, kas išvis nemaniau, kad gali būti parodyta teatre. „Kada jie spėjo pakeisti dekoracijas? Kaip?“ – dažniausiai lieki nesupratęs.

Puiki scenografija, vaidyba – daugybė paslėptų simbolių, kurių ir aš, manau, „pagavau“ tik nedidelę dalį, nes visgi nesu toje kultūroje užaugęs prancūzas… O prancūzai į parką kasdien traukia dešimtim tūkstančių, kiekviename teatre 2000 ar 3000 vietų ir spektakliai rodomi 5, net 8 kartus į dieną, visad pilni. O viską „karūnuoja“ vakaras: cinescenie, didžiausias spektaklis pasaulyje! Vienu metu ~2500 aktorių(!) su gausybe efektų, žirgų ir jaučių, vėliau automobilių ir tankų ~300 metrų skersmens lauko scenoje (apimančioje tikrus dvaro rūmus, tvenkinį, miestelį ir t.t.) suvaidina visą Vandės regiono istoriją. Smulki, bet iškalbinga detalė: išaušus Antrajam pasauliniam karui sproginėjant bomboms ir skambant oro pavojaus sirenoms virš žiūrovų galvų… praskrido to laikmečio naikintuvas! Tikras naikintuvas! O jei visgi buvo netikras, tai „išdūrė“ net mane… Užmojams ir masteliams prilygsta nebent Olimpiadų atidarymai – tik Cinescenie rodomas ne kas 4 metus, o kiekvieną vasaros savaitgalį ir taip numylėtas, kad net prieš mėnesį gauti bilietus buvo sunku… Na, Puy du Fou praleista diena tokia, kokios daugiau gyvenime neturėjau ir neturėsiu, bet kokias ten kitas „istorijos inscenizacijas“, spektaklius, net daugelį kino filmų „kerta“ be konkurencijos, visi kiti istoriniai spektakliai po Puy du Fou atrodo it mėgėjiška moksleivių kūryba. Puy du Fou yra viskas: ir tikroviškumas iki menkiausių detalių, ir Holivudo lygio efektai, ir „gilesni“ siužetai, kuriuose yra vietos analizei, pamąstymams ir užslėptoms prasmėms.

 

---

Colonial Williamsburg

Vieta: Virdžinija, JAV

Virdžinijos valstijos senosios sostinės Viljamsburgo senamiestis paverstas unikaliu „gyvuoju muziejumi“ Colonial Williamsburg: dar tarpukariu turtingiausi amerikiečiai supirko visus jo namus ir sklypus, senuosius restauravo, naujesnius nugriovė, kad miestas atrodytų kaip ~1775 m., JAV revoliucijos išvakarėse.

Jį „apgyvendino“ aktoriais: jie vilki ano laikmečio rūbus, jų tiek daug, kad akivaizdžiai matosi tarp turistų ir gali pasijusti grįžęs laiku. Geriausieji aktoriai (vadinami interpretatoriais) visiškai „gyvena vaidmenyje“, vyksta nuolatiniai spektakliai.

Štai visa centrinė gatvė virto aistringa miestelėnų diskusija apie artėjančias britų pajėgas JAV išsivadavimo kare ir „kaip reikia elgtis“, štai Džordžas Vašingtonas, pirmasis JAV prezidentas, sakė savo atsisveikinimo su politika kalbą, o paskui atsakinėjo į žmonių klausimus netrumpesnėmis kalbomis. Koks pasikaustęs jį vaidinantis aktorius! Jis tarsi tikrai tapęs Vašingtonu: atmintinai žino to laiko politines realijas, statistiką, koks Vašingtono draugas kur tuo metu yra, ir visu tuo remiasi savo argumentuose atsikirsdamas į XXI a. muziejaus lankytojų pastabas („Pone Vašingtone, jūs kalbate apie laisvę, bet jūsų šalyje pusė žmonių vergai“, „Pone Vašingtone, bet kaip vienijant JAV išsaugoti regionines kultūras?“).

Taip pat dalyvavome to meto „karinėje treniruotėje“, klausėmės to meto muzikos, paskaitos apie to metu didvyrius, ir tai buvo tik maža dalis visko, nes kasdien programa skiriasi (net iki raganų ar piratų teismų, kuriuose gali tapti prisiekusiuoju).

Plačiau:
Vašingtonas – JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis

 

---

King’s Landing

Vieta: Naujasis Brunsvikas, Kanada

Jokioje kitoje šalyje nėra tiek daug, tokių puikių gyvųjų muziejų, kaip Kanadoje… King‘s Landing mane, turbūt, išvis „sugadino“: sunku bus kokiam kitam pasaulio gyvajam muziejui labiau panėšėti į kelionę laiku! ~1850 m. lojalistų (britų, pabėgusių iš nepriklausomybę iškovojusių JAV į kolonija pasilikusią Kanadą) kaimas čia tikroviškas iki menkiausių detalių. Apaugę vieškeliai, tikri mediniai namai su vien to laikotarpio baldais ir rakandais…

Ir, aišku, su anuomečiais žmonėm. Jie ne šiaip vilki to meto rūbais, jie tarsi gyvena savo gyvenimus it kokiame visą dieną trunkančiame spektaklyje! Štai dar stovėdamas už durų girdžiu, kaip XIX a. vyras ir žmona kalbasi to meto temomis – iki užėjau ir pakvietė pasisvečiuoti jų namuose, bėdavojosi apie gyvenimą jau man.

Štai kalbuosi su kažkokiu „pas tėvus grįžusiu gyventi, nes jo verslas žlugo“ kaimo bernu, kai jį „pakirkinti“ pribėga kažkokia moteriškė. Aktoriai vaikšto vieni pas kitus namo, gano gyvulius, važinėja arklio traukiamais vežimais, užsiiminėja amatais. Jų gaminiai pardavinėjami parduotuvėje, kurioje tikrai nebuvo „Coca Cola“ ar šiuolaikinių prekės ženklų.

Į klausimus apie gyvenimą aktoriai dažniausiai reaguodavo taip, kaip reaguotų to meto žmogus. Štai vieno namo virtuvėje paklausiau ten sėdinčių moterų „Ar jūs čia tarnaitės?“, tai „įsižeidė“. Viena sakė kitai: „Ar girdėjai, klausia ar aš tarnaitė? Cha cha… Tarnaitės mes… Šeimininkė aš čia! Niekas šitam kaime nėra toks turtingas, kad turėtų tarnų – na nebent ūkiai turi bernus, kurie dirba laukuose“.

Svarbiausia, kad aktorių buvo net daugiau, nei lankytojų, šie visiškai „paskendo“ kaime, nors jau buvo liepos pradžia, tarsi ir turizmo sezonas… Galėjau su visais „gyventojais“ tiesiog ateiti pakalbėti vienas su vienu. Niekur nesijaučiau it patekęs į kokią paskaitą ar performansą su aktoriais centre ir žiūrovais visur aplinkui, kaip dažnai būna gyvuosiuose muziejuose; jaučiausi kaip kaimo svečias. Bažnyčios, mokyklos, lentpjūvė, malūnas – viskas atkelta iš gretimų marių dugno. Štai spaustuvininkas pakvietė padirbėti ir mane prie senovinės mašinos.

Mano žmonai vienu metu net kiek nejauku pasidarė – pasijuto kaip kokiame siaubo filme, kur visur aplink – seniai mirusių žmonių vaiduokliai. Taip tikroviškai jie vaidino!

Plačiau:
Rytų Kanada – didžiausi pasaulio potvyniai ir gyvieji muziejai

 

---

Smagiausių pramogų parkų ir gyvųjų muziejų žemėlapis

Norėdami įkrauti puslapį su šiuo žemėlapiu, pasinaudokite šia nuoroda: Smagiausi pramogų parkai ir gyvieji muziejai.

 

---

Kiti įdomiausi gyveji muziejai ir pramogų parkai

Visuose žemiau išvardytuose gyvuosiuose muziejuose ir pramogų parkuose taip pat puikiai praleisite visą dieną. Tik, priešingai nei aukščiau įvardytuose gyvuosiuose muziejuose ir pramogų parkuose, tos dienos gali užtekti, kad pamatytumėte mažne viską: veiklos, renginių ten kiek mažiau ar jie kiek mažiau įvairūs ir įspūdingi – tačiau vis viena pribloškiantys.

Korėjos liaudies kaimas Suvone (Pietų Korėja)

Seni namai ir kas valandą vykstantys vaidinimai bei renginiai čia pristato korėjiečių kultūrą, o nebrangūs restoranai – visą korėjiečių virtuvę.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Paryžiaus Disneilendas (Prancūzija)

Sumažinta “Disnėjaus pasaulio” versija, kurioje – tik “klasikinis Disneilendas” – “Magijos karalystė”.
Plačiau: Paryžiaus lankytinos vietos

Lotte World (Pietų Korėja)

Ši Disneilendo kopija po stogu (taigi, smagi ir žiemą) įkurta 1989 m. kai Korėja sparčiai iš skurdžios šalies tapo turtinga ir norėjo turėti ne tik dangoraižius ar modernų transportą, bet ir „savą Disneilendą“. Nors bendra Lotte World atmosfera Disneilendams neprilygsta, yra labai puikių „disneilendiškų“ atrakcionų, galimybės patekti į Senovės Egipto kapą ar džiungles, vyksta paradai ir renginiai. Be to, yra ir lauko zona-sala su pilimi, yra ir atrakcionų baisesnių už bet ką, ką gali patirti Disneilende nors šiaip Lotte World – labiau šeimos parkas.
Plačiau: Pietų Korėja – šalis, kurioje gimsta rytojus

Sadės kaimas (Indonezija)

Tikras senovinis kaimas, iš lėto virtęs gyvuoju muziejumi – kai ten gyvenantys Lomboko sasakai suprato, kad iš to uždirbs daugiau, nei kaip nors kitaip. Dabar pardavinėja bilietus, į kurių kainą įeina ir ekskursija po kaimą. O kaime – daug tradicinių amatų, namai, kurių grindys reguliariai valomos mėšlu ir t.t.
Plačiau: Lombokas – kaip Balis prieš 30 metų?

Emberų kaimai (Panama)

Panamos indėnų emberų tauta savo kaimus atvėrė turistams. Ten nenuvažiuosi keliais, tad reikėjo nuplaukti motorizuotu luotu kartu su iš turgaus grįžtančiais indėnais. Kelias valandas vietiniai mums demonstravo savo tradicijas, amatus, tautinius drabužius, atsakinėjo į klausimus. Viskas labai skoninga: nesijauti kaip patekęs į kokius “spąstus turistams” kur parodo tik tai, kas “uždega turistus”: emberos pasakoja apie savo gyvenimo būdą, lyderio rinkimus ir t.t. Pasakojo, kad tradicijos, kalba kaip tik laikosi stipriausiai kaimuose, kurie pasiekiami turistams: nes ten emberos mato, kad užsieniečiai domisi jų tradicijomis, net moka už jas pinigus, taigi, mano, kad jas veta išsaugoti.
Plačiau: Panama. Super-kontrastai, Amerikos širdis

Xcaret (Meksika)

Unikalus pramogų parkas netoli didžiųjų Meksikos kurortų Jukatane. Viskas prasidėjo nuo požeminių upių – jomis iki šiol galėjau plaukti, čia stebėdamas gyvenimą virš savęs, čia panirdamas į natūralius tunelius. Tačiau be to atsirado gyvūnai (nuo delfinų iki krokodilų) ir itin įspūdingas vakaro šou, atskleidžiantis Meksikos kultūrą. Kur kitur šiais laikais pamatytum, kaip žaidžiamas originalus majų ir kitų Meksikos indėnų sportas – žaidimas kamuoliu? Ištisą dieną praleidau su malonumu; beje, Xcaret išaugo iki daugiau parkų, tačiau pats pirmas tikriausiai – garsiausias.
Plačiau: Jukatanas – Meksikos kurortai, džiunglės, piramidės

Lujiburgo fortas (Kanada)

Tai – tikras prancūzų įtvirtintas miestas, atkurtas lygiai toks, koks buvo XVIII a.: seni pastatai, miesto sienos… Ir „apgyvendintas“ aktoriais, kurie, vilkėdami to meto rūbais, atlieka labai konkrečius vaidmenis: karys, kepėjas, triskart už save vyresnę našlę vedęs žvejas ir t.t. Viskas iš istorijos ir viską galėjome sužinoti „gyvai“ klausinėdami tų „liudininkų“.
Plačiau: Rytų Kanada – didžiausi pasaulio potvyniai ir gyvieji muziejai

Fort William (Kanada)

Čia atkurtas prekybos punktas, kur į kurį metisai voyageur’ai upėmis ir pervalkomis iš Kanados prerijų tolių suplukdydavo iš indėnų supirktus gyvūnų kailius, perkraudavo į Didžiųjų ežerų kanojas ir siųsdavo tolyn Europon… Indėnai, voyageurai, verslininkai, gynėjai ir kiti – visus čia, kaip įprasta Kanados nuostabiuosiuose gyvuosiuose muziejuose, vaidina į savo vaidmenis įsijautę aktoriai. Vienintelis minusas (kitiems – pliusas), kad ši nuostabi vieta – prie be galo atokaus ir šalto Thunder Bay miesto, pro kurį nesidriekia jokie turistiniai keliai, o mes važiavome todėl, kad kirtome skersai beveik visą Kanadą.

---

Kitos įdomiausios pasaulio vietos

Miestai: Senoviniai miestai | XIX a. miestai | Šiuolaikiniai didmiesčiai | Kurortai | Ypatingi miestai | Inžineriniai statiniai
Gamta: Pakrantės ir salos | Poliariniai peizažai | Vulkanai ir geizeriai | Kalnai ir kanjonai | Miškai ir džiunglės | Kriokliai | Dykumos | Olos ir požemiai | Ežerai | Gyvūnija
Kultūrinės patirtys: Pramogų parkai ir gyvieji muziejai | Šou ir renginiai | Ceremonijos | Sportas | Nakvynės vietos | Kelionių būdai | Valgymo būdai | Mažumos | Pramogos | Savičiausios valstybės
Istorinės vietos: Priešistorinės | Graikų ir romėnų | Artimųjų Rytų civilizacijų | Indėnų civilizacijų | Azijos civilizacijų | Pilys ir rūmai
Baisiausios vietos: Ekstremaliausios vietos | Išniekinta gamta | Nuosmukio vietos | Mirties vietos | Genocidų ir žudynių vietos | Įšalusių karų frontai

---

Aplankęs daugiau šalių, įdomiausių pasaulio vietų ir patirčių sąrašus plečiu.

Tačiau jau esu buvęs daugiau nei 110 šalių ir dešimtyse tūkstančių lankytinų vietų. Jei kuri garsi vieta nėra sąraše - gali būti todėl, kad ji pasirodė nepakankamai įspūdinga, o ne todėl, kad nebūčiau jos lankęs. Šiaip ar taip, kai kurios garsios lankytinos vietos tokios yra daugiau dėl reklamos.

Jei kyla klausimų, kodėl neįtraukiau tam tikros vietos į sąrašus, arba norite sužinoti apie įdomiausias pasaulio vietas daugiau - klauskite komentaruose, su malonumu atsakysiu!

Komentuoti

Paryžiuje yra viskas, kuo buvo pertekusios Europos Imperijos prieš 100-200 metų. Gausybė didžiulių puošnių pastatų, tiesių bulvarų ir meno šedevrų (turbūt daugiau, nei bet kuriame kitame pasaulio mieste).

Prancūzijai tai buvo didybės amžius, vedęs į “gražiąją epochą”. Prancūzijos Imperija valdė kolonijas daugelyje žemynų, Prancūzija dominavo pasaulio kultūroje – net Rusijos ponai samdė savo vaikams prancūzes aukles.

Paryžiaus vardas amžiams susipynė su ten kūrusių menininkų pavardėmis – ir nors visa tai praeitis, nors šiandienė Prancūzija tėra anos turtingos Imperijos šešėlis, kelionė į Paryžių tebėra dažno turisto svajonė. Kaip nenusivilti išgirtuoju Paryžiumi, ką ten pamatyti labiausiai verta?

Pribloškiamas Paryžiaus gatvių tiesumas

Vienas įspūdingiausių dalykų Paryžiuje – ilgos, plačios ir tiesios gatvės, specialiai nutiestos taip, kad pažvelgęs į tolį gatvės tolumoje išvystum kokį didingą pastatą. Pavyzdžiui, Triumfo arką, skirtą paminėti Napoleono užkariavimams. Ji stovi prie Eliziejaus laukų, garsiausio – bet tikrai ne vienintelio – iš tų Paryžiaus tiesiųjų bulvarų.

Visos plačiosios gatvės apstatytos gražiais ir didingais pastatais. XIX a. juk niekas nestatė “tiesiog daugiabučių”, kiekvienas pastatas projektuotas it savotiški rūmai. Tačiau senamiesčio Paryžiuje ieškotume bergždžiai. Siauros Viduramžių gatvelės atrodė nevertos Prancūzijos Imperijos, taigi prieš 150 metų išgriautos. Architektas Hausmanas jų vietoje pastatė naujus pastatus: aukštesnius, didesnius ir, svarbiausia, puikiai derančius tarpusavy.

Garsiosios Dievo Motinos katedros masteliai gėdos nedarė, tačiau net ji sulaukė “patobulinimų”: jos šonus išpuošė baisios gorgonos, o centre pastatytas papildomas, aukščiausias bokštas. Net Viduramžių didybė XIX a. Prancūzijos valdovams atrodė pernelyg menka…

O tikrasis aukso amžius į Paryžių atėjo XIX a. pabaigoje. Prancūzai tą laiką vadina “Gražiąja epocha” (Belle Epoque). Nepaisant Prancūzijos Imperijos dydžio, 43 metus (1871-1914 m.) Paryžiuje nevyko joks karas, jokia revoliucija. Turtėjantys, laisvo laiko įgijantys paryžiečiai pasuko į saviraišką, menus, sukurdami tą gražųjį Paryžiaus veidą ir Paryžiaus legendą. Prancūzų kalba tuo metu buvo pirmoji pagal svarbą pasaulyje (kaip dabar anglų), į prancūzų kultūrą kitataučiai žiūrėjo nusižeminę. Architektai, dailininkai, rašytojai (tarp jų – ne vienas žymus lietuvis) keliavo į Paryžių ieškoti įkvėpimo.

Gražiojoje epochoje Paryžių toliau pildė vienas už kitą gražesni pastatai, tokie kaip Palais Garnier opera (1875 m.), senieji metro stočių įėjimai ar baltoji Šv. širdies bazilika (1914 m.), aplink kurią į Monmartro rajoną ir susikėlė visi menininkai (nuo tada žodis “Monmartras” – menininkų rajono sinonimas visame pasaulyje).

Garsiausias Gražiosios epochos kūrinys – Eifelio bokštas (1889 m.), pažymėjęs vieną iš mieste vykusių pasaulinių parodų, kur visos šalys demonstravo savo pasiekimus. Jis tapo aukščiausiu pasaulio statiniu – iki tol pirmavusį Vašingtono monumentą aplenkė beveik dvigubai (300 m ir 178 m) ir karaliavo 42 metus. Pradžioje Eifelio bokštas vertintas kontroversiškai, tačiau tapo svarbiausiu Paryžiaus simboliu: nors ir metalinis, jis grakštus kaip visa Gražioji epocha, ir dovanojo Paryžiui dar vieną “urbanistinę ašį”.

Gražiojoje epochoje, palyginus su šiais laikais, gražu buvo viskas (bent jau išoriškai). Turistai masiškai traukia ir į Perlašezo bei Montparnaso kapines ieškodami ano meto įžymybių kapų (ir džiaugdamiesi puošniais antkapiais). Perlašezas, beje – lankomiausios kapinės pasaulyje.

O kai kurie užsuka net į Kanalizacijos muziejų. Jo viduje atsidūriau požemyje, palei dvokiančias “upes”. Bet ir čia Paryžius turi kuo pasigirti: kanalizaciją, kartu su miesto perstatymu, projektavo tasai pats Hausmanas, ji tuomet visame pasaulyje neturėjo lygių.

Paryžius – meno muziejų sostinė

XIX a. menininkus į Paryžių traukė ir galimybė pasižiūrėti meną. Juk nuotraukos tada tebuvo nebent nespalvotos, filmai neegzistavo išvis – iš senųjų tapybos meistrų mokytis tegalėjai muziejuje.

O koks pasaulio meno muziejus garsesnis už Luvrą? Jis – ir pirmoji tokia įstaiga pasaulyje. Nuvertę karalių revoliucionieriai 1793 m. valdovų rūmus atvėrė “liaudžiai”, leido gėrėtis monarchų sukauptais šedevrais. Vėliau kolekcija plėtėsi ir dabar Luvras – tarsi gyva meno enciklopedija, kur yra kiekvienos meno srovės pavyzdžių nuo neatmenamų laikų iki XVIII a.

Garsiausias darbas Luvre – tikriausiai Leonardo Da Vinčio “Mona Liza”, tačiau tai – dydžiu gana menka drobė. Geriausia į Luvrą eiti ne pamatyti konkrečių šedevrų, o tiesiog dairytis, džiaugtis – tikėtina, labiausiai sužavės ne tie meno kūriniai, kurie labiausiai išlinksniuoti meno vadovėliuose.

Luvras ilgainiui plėstas, rūmų kieme pastatyta net stiklinė piramidė, dalis patalpų perkelta po žeme. Bet meną Prancūzija kaupia greitai (mat nusigyvenusių aristokratų šeimos priverstos meno kūriniais mokėti paveldėjimo mokesčius) ir Luvre jis ilgainiui vis tiek netilpo. Tad XIX a. menui (impresionizmui ir kt.) pritaikyta Orsi buvusi geležinkelio stotis, o šiuolaikiniam (XX-XXI a.) menui pastatytas supermodernus Pompidu centras, pats panašus į modernaus meno kūrinį.

Prancūzijos karaliai turėjo ir kitus, dar garsesnius rūmus – Versalį vakariniuose priemiesčiuose. Juose neveikia dailės muziejus, tačiau jie patys – didingas parkas, puošnios menės – jam prilygsta. Juk Versalį pastatė “Karalius saulė” Liudvikas XIV a. sakęs “Valstybė – tai aš”: šalies iždo jis tikrai netaupė.

Pagrindiniai muziejai Paryžiuje brangūs (tiesa, jaunimui – nemokami). Tačiau meno šedevrų Prancūzija prikaupė tiek, kad ir mažiau svarbūs meno muziejai ten sprogsta nuo pasaulinio lygio kūrinių, kokių Lietuvoje išvis nerastum. Vienas tokių “atradimų” – Petit Palais muziejus, kurio pagrindinė ekspozicija nemokama visiems.

Visi paryžiečiai – prancūzai?

XX a. viduryje Prancūzijos Imperija subyrėjo. Buvusios kolonijos pasuko savo keliais, tačiau ne viena jų paskendo skurde ir karuose. Tenykščiai žmonės – jau kaip imigrantai – užplūdo Prancūziją. Kai kuriuose rajonuose, būna, apsidairęs neišvystu nė vieno šviesiaodžio.

Tačiau Prancūzija nepripažįsta turinti tautinių mažumų. Prancūzijai visi yra tik prancūzai – tiek afrikiečiai imigrantai, tiek tūkstantmečius Prancūzijoje gyvavusios atskiros baskų ar bretonų tautos. Prancūzams atrodo, kad tai – aukščiausia tolerancijos forma: kiekvienas ten – savas, nėra svetimų. Tačiau tokį požiūrį galima suvokti ir kaip aukščiausio laipsnio diskriminaciją: juk jis nepalieka jokios vietos atskirai mažumų kultūrai. Paryžiuje tikimasi, kad, kaip dera prancūzui, niekas nebus “pernelyg” religingas (mieste draudžiama viešai melstis, į kai kurias įstaigas negali patekti vilkėdamas religiniais rūbais), kad visi kalbės prancūziškai (priešingai Lietuvai, ten nėra tautinių mažumų mokyklų, mažumos neturi teisės į vertėjus teisme ir t.t.).

Net su turistais dažnas paryžietis “iš principo” nekalba kitomis kalbomis. Juodaodis ledų pardavėjęs, užkalbintas angliškai, puolė niurzgėti: “Tu tai nekalbi afrikietiškai, kodėl aš angliškai turiu kalbėti?”. Tarsi man pačiam gimtoji kalba būtų anglų…

Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad imigrantas persisunkė prancūzišku “kalbiniu šovinizmu”. Tačiau juk visose buvusiose kolonijose prancūzų kalba išlikusi elito ir mokslo kalba. Taigi, atvykėlius iš tų “kolonijų”, kokios jie rasės ar tautybės bebūtų, vienija geras prancūzų kalbos mokėjimas. Jie nuo mažens matė: kiekvienas išsilavinęs žmogus moka prancūziškai. Tarsi XIX a.

Nelinksmi naujieji Paryžiaus rajonai

Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti Paryžiaus elitas, skirtumų tarp “senųjų” ir “naujųjų” prancūzų visgi daugiau nei panašumų. Vienas skausmingiausių – polinkis nusikalsti. Dažnas XX a. “modernių vienodų namų” rajonas, statytas “eilinių prancūzų” šeimoms, spėriai pavirto nesaugia imigrantų zona, kurioje etniniai prancūzai gyventi nė nebesvarsto. Vieną iš kartų, kai lankiausi Paryžiuje, kaip tik buvo praūžusios masinės riaušės, kai “Afrikos kilmės prancūzai” kas dieną sudegindavo šimtus automobilių protestuodami prieš “Europos kilmės prancūzų” dominuojamą valdžią ir policiją.

XX a. apskritai nebuvo gailestingas Paryžiui. Paryžius neteko beveik visų užjūrių valdų ir iškrito iš didžiausių pasaulio miestų dešimtuko (net su priemiesčiais dabar tėra 29-as). Jis nebėra netgi didžiausias prancūzakalbis pasaulio miestas – aplenkė buvusios kolonijos Kongo DR sostinė Kinšasa… Daugeliu atžvilgiu Paryžius “važiuoja iš inercijos”. Turistus atvykti įkvepia klasikinė literatūra (“Pamatyti Paryžių ir numirti”) apie tą, senąjį Paryžių. Dažnas nusivilia neradęs, ko tikėjosi – ypač turistai iš Azijos. Atsirado net terminas “Paryžiaus sindromas” apibūdinti tam jų nuovyliui šiandieniu, palyginus su turtingaisiais Azijos didmiesčiais nesaugiu, netvarkingu, nelabai mandagiu Paryžiumi, kur grafičiais išterlioti traukiniai vėluoja, o mašinistai streikuoja. Ir, svarbiausia, kurio senąjį bohemišką miesto veidą vis labiau trina globalizacija.

Aišku, XX a. Paryžiuje pastatyta ir kai kas gražaus. Tai – Le Defanso arka (keistas “tuščiaviduris” dangoraižis), Montparnaso bokštas, sudarę naujas urbanistines ašis. Tai – Paryžiaus Disneilendas, netgi tapęs populiariausiu miesto turistiniu objektu. Visgi, pastarasis faktas kaip tik puikiai rodo Paryžiaus sąstingį. Mat Disneilendas tėra gerokai mažesnė Floridos “Disnėjaus pasaulio” kopija. Dangoraižių svetur irgi yra aukštesnių, įspūdingesnių – tiek Azijoje, tiek Amerikoje, tiek kitur Europoje. O paryžiečiai per 130 metų nieko aukštesnio už Eifelio bokštą taip ir nepastatė…

Garsusis Paryžiaus Mulin Ružo kabaretas teberodo šou panašius į tuos, jaudindavusius “Gražiosios epochos” menininkus. Tačiau šių dienų “Cirque du Soleil” stebuklų kontekste tie pasirodymai atrodė pasenę, įdomūs labiau istoriškai…

Bet pavadinimų vertė su metais, su kiekvienu paminėjimu literatūroje ir žiniasklaidoje, tik auga ir auga. Jei daugely šalių turtingiausi žmonės – tie, kas valdo “verslus masėms”, tai Paryžiaus milijardieriams didžiausius pinigus suneša madingi prabangos prekių ženklai. Eliziejaus laukuose prie Louis Vuitton parduotuvių eilės būna tarsi prie kokių sovietmečio deficitų. Nuostabaus “Gražiosios epochos” interjero Galeries Lafayette universalinėje parduotuvėje sutikau daugiau kinų, nei prancūzų. Paryžius neturtingesnių šalių elitui pats tapo prekės ženklu. Apsipirkinėti čia – neprilygstamas statuso simbolis.

XIX a. – Paryžiaus koziris

Jeigu visus šiandieninius paryžiečius perkelti gyventi į kokį kitą miestą esu tikras – tas miestas tikrai neišgarsėtų. Paryžiaus šlovė šiandien – nebe jo žmonėse, kaip prieš 100-200 metų, tačiau iš ano šlovės meto “paveldėtuose” pastatuose, gatvėse, paveiksluose.

To iš Paryžiaus niekas neatims. Ir tai pamatyti – daugiau nei verta. Paryžiaus mūrai – tikras XIX a. Europos imperijos sostinės atvirukas. Jokiame kitame didmiestyje toji epocha neužsifiksavo šitaip puikiai.

Jei vertinsite Paryžių blaiviai, jis nenuvils. Jis – ne šiandieninio pasaulio centras. Jis pasaulio, egzistavusio užpraeitame amžiuje, širdis. Taip, tos epochos gyvų pėdsakų pėdskaus dar gali atrasti kavinėse ar kabarete.

Bet gal verčiau ieškoti sustingusių jos liekanų: architektūros, dailės. Nes pastatai ir paveikslai, priešingai nei kultūra, tikrai nė kiek nepasikeitė.

P.S. Kaip Paryžius moka parodyti savo praeities šlovę, geriausiai supratau praleidęs mieste 2024 m. olimpiadą… Vietos, kuriose vyko varžybos, buvo parinktos taip, kad pasukęs galvą į šoną (ar net varžybų fone) matydavau tai Eifelio bokštą (paplūdimio tinklinis), tai Versalio parką (šiuolaikinė penkiakovė), tai obeliską Concorde aikštėje (3×3 krepšinis), tai Luvrą (atidarymas). Turbūt joks kitas pasaulio miestas neturėtų nė pusės tiek pasaulinio garso “fonų”, kad užtektų daugeliui sporto šakų!

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Dažnam lietuviui Varšuva – tik tarpinė stotelė. Automobiliu pakeliui į Čekiją ar Vokietiją, arba “pagavus” pigesnius lėktuvo bilietus iš Varšuvos oro uosto.

Tačiau juk Varšuva – didžiausias Vidurio Europos miestas, ilgą laiką buvęs ne tik Lenkijos, tačiau ir Lietuvos sostine. Į Seimus jos karalių rūmuose karietomis keliaudavo bajorai iš visos mūsų šalies.

Man Varšuva irgi ne kartą ir ne du buvo “tiesiog pakeliui”, bet savo valandas mieste visada išnaudodavau vaisingai. Ką įdomiausia pamatyti Varšuvoje per vieną ar kelias dienas aprašau žemiau.

Naujas Varšuvos senamiestis

Varšuvos senamiestis atrodo senas. Bet iš tikro per Antrąjį pasaulinį karą jis visas buvo virtęs griuvėsių lauku. Laimė, atstatytas – ne taip, kaip įprasta Rytų Europoje, net Lietuvoje, kur ištisi senamiesčių kvartalai pakeisti parkais ar sovietiniais monstrais. Lenkai sostinės senamiestį atstatė labai rimtai, autentiškai.

Bet ką reiškia autentika? Juk per daugybę šimtmečių iki Antrojo pasaulinio karo dažname sklype namai keitė vienas kitą! Tarkime, Viduramžiais gal stovėjo gotikinis namas, kuris paskui nugriautas ir kokiame XVIII a. pakeistas barokiniu, o XIX a. dar kitu. Tokiais atvejais architektai savo nuožiūra rinkosi, kurį iš tų senųjų pastatų atstatyti. Šitaip, tarkime, atstatyta Varšuvos katedra gavo Viduramžių gotikinio, o ne XIX a. neogotikinio fasado, kuris ją puošė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kopiją. Kritikai gali pasakyti, kad šitoks “atstatymas” tėra spėlionė: juk anos Viduramžių katedros buvo išlikusios tik pora iliustracijų. Na, bet Varšuvos senamiestis atrodo kur kas gražiau, nei daug kitų Rytų Europoje, kur karo žaizdas “užpildė” komunistiniai daugiaaukščiai.

Dangoraižių aikštė ir skausmingi paminklai

Tiesa, atstatytas tik Senamiestis, o ne visa prieškarinė Varšuva. Išeidamas iš jo jaučiuosi it palikęs delikataus grožio salą kur kas proziškesnėje jūroje. Tarp pavienių gražesnių kvartalų ima boluoti nuobodūs sovietiniai daugiabučiai, prieini stalininę Generolo Andreso gatvę. O aplink Varšuvos centrinę traukinių stotį – ištisa laukymė, vis labiau užstatoma dangoraižiais.

Pirmasis dangoraižis ten irgi pastatytas greit po karo. 1955 m. Lenkijos mokslo ir kultūros rūmai. Komunistai mėgdavo vaizduoti, kad visokios “šlovingos” profesijos pas juos gyvena puikiai. Aišku, laisvės jiems trūko kaip ir visiems likusiems totalitarinių visuomenių gyventojams. Tad tariamą išskirtinumą galėjo pabrėžti tik didi jų “štabų” architektūra. Ir Vilniuje turime bokštuotus stalininius mokslininkų namus, turėjome Profsąjungų rūmus ant aukšto kalno… Bet Varšuvos mokslo ir kultūros rūmai sau lygių turi nebent Maskvoje. Komunistinis dangoraižis puošnus tarsi Viduramžių katedros, tik vietoje šventųjų skulptūrų ten – visokie Markso ir Engelso raštais nešini betoniniai jaunuoliai ir kiti komunistinio panteono “dievai”, “pusdieviai” ir “didvyriai”.

Dabar aną komunizmo fosiliją, nuo kurios apžvalgos aikštelės (esančios ne pačiame viršuje) dar galima pasidairyti (nepigiai), supa nauji, kapitalistiniai plieno ir stiklo dangoraižiai. Juose – šiuolaikiniai biurai ir viešbučiai, juk Varšuva su savo 2 mln. gyventojų – bene svarbiausias Vidurio Europos ekonominis centras.

Kai kurie nauji pastatai skirti nunykusios praeities atminimui. Dar gausiau paminklų. Jie mena nepriklausomybės kovas su bolševikais (nežinomo kareivio kapas), sovietinius trėmimus į Sibirą, Varšuvos sukilimą prieš nacistinę Vokietiją, genocidus… Ir tų memorialų vis daugėja: naujas modernus žydų muziejus dydžiu pranoko “konkurentus”, kitas naujas muziejus skirtas Varšuvos sukilimui prieš nacistinę Vokietiją.

Varšuvos valdovų kelias ir rūmai

Kur kas “šviesesnė” į Senamiestį vedanti gatvė – Valdovų kelias, ateinantis nuo Krokuvos (todėl ta vieta vadinama Krokuvos priemiesčiu). Jis nutiestas dar kol Lenkijos-Lietuvos valstybė džiaugėsi laisve ir jį supa didingi pastatai, graži Šv. Kryžiaus bažnyčia, ir Lietuvoje garsių giminių namai (pvz. Tiškevičių), prezidentūra, Varšuvos universitetas. Atsiremia ji į Karalių rūmus, skiriančius Krokuvos priemiestį nuo Varšuvos senamiesčio. Aišku, per Antrąjį pasaulinį karą rūmai griuvo, bet, lygiai taip pat aišku, puikiai atstatyti – net Lietuvos herbai, kaip Žečpospolitos laikais, pakabinti salėje, kurioje rinkdavosi Abiejų Tautų Respublikos seimai (tiksliau, tos salės kopijoje).

Kiti dveji Varšuvos valdovų rūmai išliko autentiški. Tiesa, jie toliau centro. Tai – barokiniai Vilanovo rūmai, kuriuos užsakė Steponas Batoras, o du jų fligelius puošia atitinkamai žirgas (Vytis) ir Lenkijos erelis..

Ir Lazienkio rūmai, priklausę paskutiniajam Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Juos supa gražus parkas su povais. Lengva pamiršti, kad juos valdęs karalius galios jau beveik neturėjo, o netrukus neliko ir pačios Lenkijos-Lietuvos valstybės.

Dievo žaislas, kaip ir Lietuva

Istorikas Normanas Deivisas Lenkijos istoriją pavadino “Dievo žaislu”. Glūdinti tarp dviejų didžiausių Europos tautų – vokiečių ir rusų – tarp Rytų ir Vakarų – ji buvo nuolat puldinėjama, okupuojama iš abiejų pusių ir patyrė milžiniškas netektis. Lenkų tauta visgi išgyvendavo ir vėl atgimdavo. Atgimė ir dabar – ir laikosi stipriai: Varšuvoje labai tvirta dauguma gyventojų – lenkai, priešingai daugumai milijoninių Europos didmiesčių, kurie virtę daugiataučiais (nors, kylant Lenkijos ekonomikai, tai po truputį keičiasi).

Tiesą pasakius, Lenkijos istorija daug kuo panaši į Lietuvos. Dar daugiau: didžiąją dalį savo egzistavimo amžių šios dvi valstybės žengė drauge: aljanse, unijoje. Todėl ir dabar Varšuvoje dienos vos pakaktų vien apžiūrėti vietoms, susijusioms su Lietuva ir žymiais lietuviais. Ir daug gatvių Varšuvoje pavadinta garbei tų, kurie šitaip pagerbiami ir pas mus – Adomas Mickevičius, Emilija Pliaterytė, karalius Jogaila… Tik, aišku, vardų formos – lenkiškos.

Ir nors tarpukario konfliktas dėl Vilniaus sunaikino tą lenkų-lietuvių vienybę, o kai kurios tuos laikus primenančios Varšuvos atminimo lentos gali lietuviui kelti pyktį, reikia pripažinti: jokia kita Europos sostinė nėra taip akivaizdžiai susijusi su Lietuva, kaip Varšuva. Gal būtų Minskas – bet, priešingai nei Varšuva, po Antrojo pasaulinio karo sugriovimų jis nebuvo atkurtas.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentuoti

Roma – amžinasis miestas. Čia – ne šiaip sau šūkis turistams.

Kiti miestai klesti laikinai – o paskui keliauja užmarštin, sumenksta iki miestelių. Tik ne Roma. Roma jau virš 2000 m. – vienas pasaulio centrų.

Kiekvienoje Romos gatvėje – nenutrūkstamos istorijos didybė. Greta didingų Romos Imperijos griuvėsių, šventyklų pagonių dievams – gausybė puošnių barokinių bažnyčių, paminklų, fontanų ir Naujųjų laikų monumentų.

Romos Imperija griuvo, bet ne Romos svarba. Imperatorių pakeitė popiežius, vėliau dar prisidėjo Italijos valdžia – bet pasaulio akys ir toliau krypsta į Romą.

Senovės Roma: žymiausi didūs pastatai

Dar prieš ~2000 metų Roma, manoma, buvo milijoninis miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Gyvenimo būdas ten, kiek tik leido technologijos, priminė šiandieninį – žmonės gyveno daugiabučiuose, eidavo į parduotuves, pramogaudavo teatruose ar sporto varžybose.

Kad sutalpintų šitokią žmonių gausybę, Romos pastatai buvo stačiai milžiniški. Tokie milžiniški, kad net laikas bei po plytą juos nešioję neišsilavinę Viduramžių žmonės negebėjo visko sugriauti. Šen bei ten Romoje boluoja ne pavieniai griuvėsiai, tačiau ištisi gerai išsilaikiusių pastatų kompleksai.

Žymiausias tarp didingųjų senovės Romos pastatų – Koliziejus, kur vykdavo gladiatorių kautynės iki mirties (mušdavosi tiek vergai, tiek savanoriai, tiek iš požemių paleidinėti gyvuliai).

Tačiau Romos Imperijos sportų karalius buvo ne jos, o arklių su vežimais lenktynės. Jų pasižiūrėti į Romos Circus Maximus stadioną susirinkdavo ir po 150 tūkstančių žmonių (daugiau nei į šiuolaikinius stadionus).

Deja, Circus Maximus neišlikęs, tačiau žvelgdamas į ligi šiol tuščią 621 metrų ilgio erdvę, kurioje jis stovėjo, lengvai galėjau pajusti Senovės Romos didybę.

Populiarus laisvalaikis Senovės Romoje – pirtys, kurių didžiausios – Karakalos pirtys. Tai – ištisas miesto kvartalas, kurio pastatuose kadaise veikė įvairių temperatūrų salės, baseinai, juos supo kiemai. Šiandien telikę griuvėsiai, tačiau milžiniškos sienos neleidžia abejoti vietos svarba.

Roma pastatyta ant septynių kalvų. Tarp dviejų pagrindinių kalvų – Palatino ir Kapitoliaus – Forumas, miesto politinė širdis. Ten išlikę daug kadaise svarbių pastatų, šventyklų – ilga “griuvėsių gatvė”, į kurią perkamas bendras bilietas.

Kiekvienas Romos kampas alsuoja istorija

Be šių pagrindinių vietų po visą Romą išsibarstę menkesnių griuvėsių. “Menkesnių” tik Romos mastais – bet kuriame kitame mieste tai būtų pagrindinės įžymybės. Cezario ir Augusto forumai (kur vykdavo prekyba), Konstantino ir Tito triumfo arkos (statytos grįžtančioms iš pergalingų mūšių kariuomenėms pagerbti).

Kai kurie Senovės Romos pastatai naudojami (beveik) iki šių laikų – aišku, pakeitus paskirtį. Štai imperatoriaus JHadriano mauzoliejus paverstas Šv. Angelo tvirtove. O Panteonas, visų dievų šventykla, virto katalikiška bažnyčia. Jos pažiba: betoninis kupolas, ilgus šimtmečius buvęs didžiausiu pasaulyje. Diokleciano pirtys irgi tapo bažnyčia, dabar ten veikia ir senovės Romos muziejus, pilnas senovinių statulų, antkapių. Marcelijaus teatro viršuje – Viduramžių gyvenamasis namas.

Į senovės Romą iš visų pusių vedė gausybė tiesių ir patogių kelių (“visi keliai veda į Romą”), kurių dėka ir galėjo iškilti šis miestas (antraip niekaip nebūtų spėta suvežti pakankamai maisto milijonui gyventojų). Prie vieno jų, Apijaus kelio (Via Appia) pietuose, išlikę didingų turtingų romėnų kapų. Ten – ir kuklios, tačiau milžiniškos krikščioniškos katakombos, kuriose laidoti pirmieji, dar valdžios persekioti, krikščionys.

Visgi daugiausiai žmonių ir turto į Romą tuomet atplaukdavo laivais. Tiksliau ne į Romą, o į gretimą Ostijos uostą (Ostia Antica). Dabar jis – vientisas apleistų griuvėsių laukas, kuriame nerasi nė vieno šiuolaikinio pastato. Jeigu pačioje Romoje iš senovės teišlikę didingi visuomeniniai pastatai ir negali pamatyti, kur senovės romėnai gyvendavo, kur jie pirkdavo maistą – tai tuo tarpu Ostijoje tebegali užeiti ir į daugiabučius (insula), ir į parduotuvėles.

Romos griuvėsiai saugomi nuo tolesnio nykimo, tačiau ir neatstatinėjami. Ištisoms kartoms jie gražūs, romantiški savaime. Pasaulio kilmingieji net statydavo dirbtinius “Romos griuvėsius” savo rūmų parkuose, o XVIII a. dailininkai, kaip Roberas, savo drobėse “paversdavo” klestinčius jų pačių laikmečio rūmus “romėniškais griuvėsiais”.

Pačioje Romoje griuvėsiai tiesiog įaugę į gyvą miestą. Štai koks senovės Romoje iš Egipto parsivežtas obeliskas aikštėje, štai senovės Romos vartai automobilių žiedo centre, štai romėnų akvedukas kerta šiuolaikinę gatvę (tiksliau – atvirkščiai).

Viduramžių Roma – bažnyčių miestas

Romos Imperija 476 m. po Kr. pražuvo. “Ją nukariavo barbarai” – skelbiama istorijos vadovėliuose. Tai nebuvo kažkokia vienkartinė tragedija, o ilgas procesas. Ir tie barbarai buvo ne užkariautojai, o imigrantai: juos Roma priėmė, nevarė, nors, aišku, paskui dėl šito pati smarkiai nukentėjo. Tačiau barbarai miestą ne vien griovė, jie žvelgė į Romą ir kaip į idealą. Patys perėmė didelę dalį romėnų kultūros. Svarbiausia – jie tapo krikščionimis (krikščionybė tuo metu jau buvo romėnų pagrindinė religija).

Kadangi Romoje gyveno popiežius, šis miestas Viduramžiais įgijo gal net daugiau įtakos, nei imperijos laikais. Juk į krikščionybę atsivertė ne tik buvusiose romėnų žemėse apsigyvenę barbarai, tačiau ir visos likusios Europos, o vėliau – ir Amerikos, Australijos – tautos.

Tais susiskaldymo ir konfliktų laikais popiežius turėjo daugiau galios, nei dažnas karalius ar imperatorius. Pastarieji keliaudavo Romon audiencijų. Ir remdavo Amžinąjį miestą savo pinigais. Tada pastatyta gausybė bažnyčių – rodos, po vieną kiekvienoje Senamiesčio gatvėje, viena už kitą įspūdingesnės. Daug jų – barokinės, o pirmoji pasaulio barokinė bažyčia – Gesu bažnyčia lietuviams artima ir tuo, kad ten palaidotas kardinolas Radvila, vienas tų įvairiataučių Viduramžių didžiūnų, padariusių religinę karjerą Romoje. Dalyvavau Jėzaus ir Marijos bažnyčios mišiose – jos ten laikomos lotyniškai, ta pačia tvarka, kaip būdavo Viduramžiais (pvz. kunigas kalba nusisukęs nuo žmonių).

Daug bažnyčių – labai senos, tačiau nuolat perstatinėtos. Mat svarbiausi ten ne mūrai, o jų vieta. Jos stovi ten, kur žuvę ir palaidoti svarbūs katalikų bažnyčios šventieji. Štai Šv. Pauliaus bažnyčia stūkso už miesto, kur po mirties bausmės atvežtas Šv. Pauliaus kūnas (dabartinė statyta 1823 m.). Kitos žymios bažnyčios – Šv. Jono Laterane, Santa Maria Maggiore.

Vatikanas, pasaulio katalikų sostinė

Romos – ir viso katalikų pasaulio – religinė širdis – Vatikanas. Kur gyvena, Urbi et Orbi į miestą ir pasaulį kreipiasi pats popiežius. Šv. Petro bazilika – viena didžiausių pasaulio bažnyčių, statyta 1626 m. ant šv. Petro kapo ir pilna pasaulinio garso religinio meno. Jos prieigose – aikštė, per svarbiausias šventes sklidina piligrimų; jos viršūnėje – kupolas (137 m), į kurį galima įlipti dėl vaizdų.

Dar daugiau pasaulinės reikšmės meno – Vatikano muziejuje kur eksponuojama viskas, kas per tūkstantmečius padovanota Romos katalikų bažnyčiai ar jos nusipirkta. Tačiau bene įspūdingiausi ten – interjerai, ypač Mikelandželo sukurta Siksto koplyčia, kurioje renkami nauji popiežiai. Jei eisite į Vatikano muziejų, pasilikite laiko, mat visas sales būtina pereiti paeiliui, be to, eilės prie bilietų – nemažos.

Vatikanas oficialiai yra valstybė, tačiau netipinė. Jos plotas – tik 0,44 kv. km, jos piliečiai – bažnyčios darbuotojai ir kunigai (pilietybė nepaveldima, laikina). Į didžiąją dalį Vatikano eiliniam žmogui negalima laisvai užeiti.

Seniau popiežius valdė ne tik Vatikaną, bet ir visą Romą, ir dar aplink. Ir dabino ją ne vien bažnyčiomis. Iš tų laikų – balti puošnūs Trevi fontanai, vieni gražiausių pasaulyje, Navonos aikštės paminklai. Daugiabučiai namai gerokai didesni, nei Viduramžiais buvo įprasta Lietuvoje, ir dažnas jų padabintas kokia Marijos ar šventojo skulptūrėle ant sienų kampo.

Šiuolaikinė Roma – Italijos sostinė

XIX a., po Didžiosios prancūzų revoliucijos, katalikų bažnyčios rolė Europoje pamažu ėmė menkti. Tačiau Romos nepribaigė ir tai. Nes kaip tik tuo metu skirtingos regiono šalelės vienijosi į didelę vieningą valstybę – Italiją. Pastaroji vėliau tapo viena galingiausių Europos imperijų. Nuo 1870 m. jos sostinė – Roma.

Norėdami parodyti, kad ir jų tautinė imperija gali sukurti kažką didingo, italai Kapitolijaus kalvą karūnavo Monumentu Viktorui Emanueliui, Italijos karaliui (altoriumi Tėvynei, 1911 m.). Jis primena rūmus, gal parlamentą, bet iš tikro tai labiau skulptūra, nei pastatas.

Italijos sienos plėtėsi, iš Romos valdyta vis daugiau ir daugiau žemių: ~1890 m. užimti Somalis ir Eritrėja, 1912 m. užkariauta Libija, 1918 m. kai kurios Viduržemio jūros salos, 1936 m. – Etiopija, 1939 m. – Albanija. Tarpukariu valdžioje buvęs fašistas Benitas Musolinis įsivaizdavo kuriantis naują Romos Imperiją, daugiausia Rytų Afrikoje.

Jis irgi Romoje paliko savo ženklų – EUR rajoną, kurio širdis – Darbo civilizacijos rūmai, “kvadratinis koliziejus”. Tiesa, stebėdamas jį ir aplinkinius pastatus pamaniau, kad Romos imperija buvo atgimusi nebent Musolinio fantazijose: nors praėjo 2000 metų, technologijos patobulėjo, tų paprastų fašistinių pastatų nė iš tolo negalėjau palyginti su Senovės Romos didybe ir masteliais.

Po Antrojo pasaulinio karo Romos padėtis tik blogėjo: Italijos ekonominis centras pasislinko į Milaną, o Italijos sostinė liko savotiškame nuošalyje. Ten nedygo įspūdingi nauji pastatai, nestatyti dangoraižiai. Kita vertus, turistams taip gal tik geriau – naujienos neužgožė senovės. Kartą gyvenome šiek tiek aukštesniame bute ir galėjome matyti visą Romos panoramą – Šv. Petro baziliką, koliziejų, net EUR rajoną – nes neužstojo jokie nauji pastatai. Ir XX amžiaus tragedijos Romos pasigailėjo, mat per pasaulinius karus Roma išvengė bombardavimų (kalbama, kad jokia kariavusi valstybė nenorėjo netyčia užmušti popiežiaus).

Amžinojoje Romoje ir kelionės – amžinos

Roma – amžinasis miestas. Tačiau tai, kas dovanojo jam klestėjimą, keitėsi: imperija, krikščionybė, Italija…

Viena išliko per amžius: kelionės. Imperijos laikų patricijai, religingi pėsti Viduramžių piligrimai, išsilavinę apšvietos amžiaus didikai ir šiuolaikiniai masiniai turistai – visi traukė į Romą.

Kadaise daugeliui tai apskritai būdavo vienintelis užsienio miestas, į kurį per visą gyvenimą išsiruošdavo keliauti.

Karietas pakeitė traukiniai, paskui – lėktuvai. Žmogus dabar gali aplankyti daug daugiau ir nukeliauti toliau. Tačiau neabejoju, kad vienas taškų, kurį verta pamatyti kiekvienam, ir šiandien turėtų būti Roma.

Kai Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, pirmasis lietuviškas kelionių vadovas parašytas būtent apie Romą. Apie Vakarų pasaulį dar numanėme nedaug, tačiau Romą, Imperiją, popiežių juk žinojo kiekvienas…

Dar po 30 metų nuo išleidimo tą knygelę mačiau pardavinėjamą Romos gatvėse. O ką? Nebūtų sunku po Romą vaikštinėti ir su 100 metų amžiaus knyga apie miestą. Nes į Romą nekeliaujama pažiūrėti, kas naujo. Romoje XXI a. žmones žavi lygiai tas pats, kas žavėjo jų tėvų, senelių, prosenelių, proproproprosenelių kartas.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai

Berlynas kaip joks kitas Europos miestas trykšte trykšta gyvybe, šviesom ir muzika. Čia – Europos jaunimo sostinė, kur susirinkusios visos rasės, tautos ir subkultūros netgi nykiausias ir apleisčiausias gamyklas geba paversti “supersuperinėmis” vakarėlių zonomis…

Tačiau šitas Berlynas gimė ką tik. Buvo daug Berlynų. Visi labai svarbūs. Ir visi staiga išnyko. Bet visų jų didybės liekanos tebeslypi kažkur anapus barų ir kebabinių kėdžių – ir kiekvienas gali jas rasti!

Buvo Berlynas didinga, puošni Vokietijos Imperijos sostinė su vienais geriausių pasaulio muziejų ir puošniausių pastatų – bet 1918 m. Imperija griuvo. Buvo nacių Berlynas, kurį Hitleris žadėjo paversti pasaulio centru – bet Antrasis pasaulinis karas 1945 m. visą jį sutrynė į griuvėsius. Buvo Padalintasis Berlynas, kai vienoje Sienos pusėje klestėjo demokratija, o kitoje valdė žiaurūs komunistai, aptvėrę savo pusę tarsi kalėjimą: pabėgti per Berlyno sieną buvo mirtina svajonė. 1989 m. siena griuvo ir daugelis berlyniečių savo svajonę įgyvendino – išvažiavo. Miestas tapo nebereikalinga tuščių daugiabučių dykuma… Dabar prisikėlė – eilinį kartą vėl kitoks.

Bet viskas susiję. Jei ne tos spalvingos istorijos nuolaužos, kažin ar visi hipsteriai ir reiveriai Berlyną būtų taip pamilę.

Berlyno centras: imperinis miestas

Gražiausias (įprastine prasme) Berlyne – miesto centras. Tai nėra ankštas “Senamiestis”, kokį mes jį įpratę matyti, mat Berlynas Viduramžiais nebuvo svarbus miestas. Jis išaugo tik Prūsijai vienijant Vokietiją tapęs jos sostine. Ir dauguma didingiausių pastatų centre statyti tokie didingi ir puošnūs, kad būtų verti naujosios imperijos, ketinusios dalintis pasaulį su britais ir prancūzais.

Ne mažiau pribloškia ir monumentai, tokie kaip Brandenburgo vartai (1791 m.), iš tikrųjų niekad nenaudoti miesto gynyboje, ar Pergalės kolona (1873 m., atmenanti Vokietijos vienijimo karus).

Vokietijos politinė širdis – Reichstagas (bundestagas). Pusę šimtmečio 1945-1989 m. jis praleido apleistas palei kapitalizmo ir komunizmo frontą, o šiandien, padabintas stikliniu kupolu, vėl glaudžia Vokietijos parlamentą.

XIX a. imperijoms labai buvo svarbus ir eilinių žmonių švietimas. Kad jie suvoktų, kiek jų “narsūs tautiečiai” pasaulio tolybėse “gerų dalykų” atrado. Taigi, Imperija Šprė upės salą Berlyne pavertė Muziejų sala, kurios didinguose pastatuose – viskas nuo tapybos iki tikrų iš Babilono atgabentų miesto vartų.

Rytų Berlynas – didelis miegamasis rajonas virto dideliu “tūsų” širdimi

1945 m. okupavę Rytų Berlyną sovietai daugelį “imperinių” rajonų išgriovė ir pastatė naują “socialistinį miestą”. Pasidairęs į pastatus Rytų Berlyne pasijauti lyg atsidūręs toli Europos rytuose, kokiame Rusijos užkampyje. Beveik pačiame centre ten – dūlantys miegamieji rajonai iš blokinių daugiabučių. Šen bei ten koks senesnis pastatas – bet irgi nykus, nes buvo projektuotas stovėti kur kiemo užkampy, o dabar, išgriovus viską aplinkui, atsidūręs palei kokį svarbų prospektą…

Dar kokiais 2005 m. tūkstančių butų Rytų Berlyne stovėjo tušti ir niekam nereikalingi – po Vokietijų susijungimo 1989 m. rytų berlyniečiai, vos gavę galimybę, persikėlė gyventi į Vakarų Vokietiją arba bent jau į šiuolaikiškesnius būstus. Negyvenami butai tapo tokiu dideliu Berlyno savivaldybės galvos skausmu, kad net Lietuvos laikraščiai rašydavo apie tą problemą.

Ech, kaip sunku tuo patikėti šiandien! Iš praždių ištuštėjusį Rytų Berlyną atrado menininkai kuriems trupanti tarybinė pramonė, virš gatvių besidriekiantys vamzdžiai ir be jokių ribojimų paišomi grafičiai atrodė romantiškai įkvėpiantys. Senuose bunkeriuose suskambo alternatyvi muzika, studijas steigė tapytojai ir fotografai, “niekam nereikalinguose cechuose” pradėjo veikti savadarbiai naktiniai klubai. Visokiausių subkultūrų minios traukė to lankyti ir iki šiol Berlyne gal daugiau nei kur kitur Europoje gali išvysti visokių keisčiausių “mama lieptų taip nesirengti” aprangos stilių, tatuiruotes, šukuosenas.

Bet paskui “neformalus” pasekė ir masinė kultūros pramonė, ir visokie startuoliai, ir kietuoliai. Berlynas tapo “cool”, “geil”, “güzel”! Kai Berlyną lankiau 2013 m., dar rašiau – “Rytų Berlyną sunku pamilti”. Sugrįžęs 2022 m. pamilau. Tuščius laukus per tą laiką užpildė modernūs stiklo ir plieno daugiaaukščiai, tuščius šaligatvius net žiemą buvo okupavę viso pasaulio virtuvių restoranų ir trankių barų staliukai, tuščias grafičiais išterliotas sienas papuošė keisčiausių klubų ir renginių reklamos.

Ir net Alexanderplatz, toji sovietų “išprievartauta” Berlyno centrinė aikštė, kur buldozeriais išgriovę visą Vokietijos Imperijos didybę komunistai “prištampavo” vienodų daugiabučių, dabar jau atrodo visai žavi! Ne dėl pastatų – dėl gyvybės. Šitiek žmonių, šitiek gatvės muzikos, šitiek (alternatyvių) madų, šitiek šviesų vakare!

Butai senuosiuose tarybiniuose daugiabučiuose vėl ištirpo – ir už juos mokama tarsi už prabangos rojų. Ne, jie, net ir renovuoti, atrodo liūdnokai – tikroji prabanga yra gyventi Berlyne, kur “viskas vyksta!”.

Bet, kaip visuomet Berlyne, praeities atmosferos gali paragauti su kaupu. Prospekte, kruis tebesivadina Karlo Markso Alėja. Stalininio stiliaus, pilkais, slegiančiais, tačiau puošniais fasadais. Statyta kaip pagrindinė Rytų Berlyno ir visos komunistinės Rytų Vokietijos arterija. Stovint po jos medžiais hipsterinė Berlyno dabartis atrodo kažkur toli toli…

Netoli Karlo Markso alėjos – “tamsiausia” Berlyno vieta. Štazi muziejus. Milžiniškas štabas, kuriame veikė ši KGB atitinkanti Rytų Vokietijos spectarnyba. Tik preciziškai sekė ji dar didesnį procentą žmonių, nei KGB Sovietų Sąjungoje. Ir griūvant komunizmui rytų vokiečiai šturmavo Štazi archyvus, ieškodami informacijos apie save. Laimė, vokiečiai tvarkingi, patalpų jie nesugriovė ir iki pat šiol jos – tokios, kokias paliko paskutinis direktorius.

Totalitarinis Berlyno paveldas

Nepaisant to, kad yra viena labiau nuo komunizmo nukentėjusių tautų (sovietai išžudė ~2 mln. vokiečių civilių, išprievartavo šimtus tūkstančių moterų), vokiečiai nekeičia visų gatvių pavadinimų, negriauna sovietinių “pergalės” paminklų. Jų, milžiniškų, yra du – vienas Tirgartene, kitas – Treptoverio parke. Pastarajame neva pastatyta po sarkofagą visoms 16 tuomečių tarybinių respublikų (ir Lietuvos TSR), bet “lietuviškasis” niekuo nesiskiria nuo likusių. Memorialą puošia gausybė Stalino citatų. Net Rusijoje tokių mažai berasi. Viską sutvarkė, suremontavo Vokietijos valdžia. Ir tai viena nedaugelio Berlyno vietų, kur nemačiau jokių grafičių – turbūt valyti dažnai tenka, kai Berlyne šitiek rusų išprievartautų vokiečių moterų palikuonių, šitiek pabėgėlių iš Ukrainos. Naivus aprašas prie paminklo skelbia, kad šiuolaikinė Vokietija, savo lėšomis suremontuodama(!) paminklą, “siekė susitaikymo su Rusija ir kitomis postsovietinėmis tautomis”. Tarsi tos “postsovietinės tautos” džiaugtųsi tuo paminklu, pačios tokius pat pas save seniai nugriovusios…

To šaknys – propagandos kampanijoje, kurią ne tik sovietai, bet ir vakarų Sąjungininkai pokariu vykdė Vokietijoje. Ji ne tik išmokė vokiečius nekęsti nacių (denacifikacija) tačiau – o tai kur kas kontroversiškiau – paskatino traktuoti visus Sąjungininkus “išvaduotojais”. O juk tarp Sąjungininkų buvo ne vien demokratiškosios JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, o ir Sovietų Sąjunga, baisiausias to meto totalitarinis režimas, pražudęs daugiau žmonių, nei visos fašistinės-nacistinės diktatūros kartu paėmus. Tačiau iki pat šiol vokiečiai nesugeba su vienoda atjauta žvelgti į komunizmo ir nacizmo aukas. Iki pat šiol Rytų Berlyne tebėra populiari ir VDR Komunistų partija (tiesa, persivadinusi tiesiog “Linke” – “Kairė”).

Jokiame kitame Vakarų Europos mieste neregėjau ir negirdėjau tiek prosovietinių, prorusiškų dalykų, kiek Berlyne. Nuo Rusų muziejaus, kur pasakojama apie “vokiečių pražudytus rusų karius”, bet beveik nieko apie tai, kiek karių ir civilių pražudė rusai. Iki šiuolaikinių Karlo Markso seminarų reklamų su kūjais ir pjautuvais. Tokia mintis Berlyne tiesiog ore tvyro: “Vokiečiai/naciai buvo blogi, rusai/komunistai buvo tik nekaltos vokiečių aukos, ir dabar vokiečiai turi amžinai atgailauti remdami bet kokius jų veiksmus”. Kartais atrodydavo, kad net Minske ar Sankt Peterburge žmonės kritiškiau žiūri į Sovietų Sąjungos rolę, nei Berlyne!

Na gerai, suprasčiau dar, jei vokiečiai kažkaip atleistų rusams už skriaudas jiems patiems, nes “patys vokiečiai pradėjo karą”. Aišku, ir tai tokia savo seneles ir proseneles niekinanti užmarštis dvelktų absurdu: juk milijonai nužudytų, išžagintų vokiečių buvo civiliai, daug jų nebuvo naciai, su naciais siejo tik bendra tautybė… Bet kai Berlyno muziejuose ir atminimo lentose “negalima” plačiai rašyti net apie kitų nekaltų tautų, kurias Hitleris dalinosi su Stalinu, aukas – jei tik tas aukas nužudė ne vokiečiai, o rusai – tai jau labai “neskanu”. Deja, kuo ilgiau buvau Berlyne, tuo labiau neapleido jausmas, kad kažkokio ruso kario, pakeliui į Berlyną 1944 m. žudžiusio ir plėšusio lietuvius, lenkus ir kitus, gyvybė čia vertinama nesuskaičiuojamą kartų daugiau, nei visų tų aukų gyvybės. Po to, kai bendrakeleivis 2022 m. nuėjo į eilinę kavinę, o vokietis šeimininkas, išgirdęs, kad esame iš Lietuvos, ėmė pasakoti, kad kare palaiko Rusiją, nes ji vėl kovoja su Vakarų imperializmu, jau ir “neutraliais” Berlyno barais, įkurtais kokių ten meksikiečių imigrantų, darėsi sunku džiaugtis. Aišku, ta “sovietiškiausio Vakarų Europos miesto” atmosfera pritraukė ir daug rusų – jie sudaro ~3% berlyniečių. Vieną iš kartų, kai lankiausi Berlyne, viešbučio darbuotojas rusas, išvydęs lietuvišką pasą, “persijungė” į rusų kalbą ir puolė klausinėti “Kaip tai jūs prastai mokat rusiškai? Taigi Lietuvoje net parlamente visi posėdžiai vyksta rusiškai!”.

Nors menantieji nacizmą, priešingai nei menantieji komunizmą, jau sparčiai atgula kapuose, ta atmintis iki šiol formuoja Vokietijos politiką. Štai šiandienos Vokietijoje antisemitizmo mažiau nei daugelyje kitų valstybių – tačiau prie visų sinagogų, vis plečiamų žydų muziejų mačiau dieną-naktį budint policininkus. “Sunaikinta įvairovė” – per vieną mano apsilankymų visame Berlyne pasitikdavo tokie nacių laikotarpį atmenantys laikini paminklai.

Nacistinė architektūra, visgi, turi savo gerbėjų – tegul jie ir nesireiškia taip garsiai, kaip įvairaus modernizmo šalininkai. Ji – kažkuo panaši į stalininę, tik, sakyčiau, dar didingesnė, nepaisant to, kad ir paprastesnė. Didybė kuriama masteliais, o ne puošnumu. Tarp jos pavyzdžių – Berlyno olimpinis stadionas, kuriam, tiesa, ruošiantis 2006 m. Pasaulio futbolo čempionatui uždėta moderni “karūna”.

“Šventa įvairovė”: naujoji Berlyno ideologija

Šiaip ar taip dabartinėje Vokietijoje įvairovė idealizuojama nepaisant nieko, o bet kokia kritika jai “maišoma su žemėmis” it koks nacizmo atgimimas. Lygiai taip, kaip nacių laikais idealizuota priešingybė – tautinis grynumas, o bet kokia kritika jam maišyta su žemėmis kaip bolševizmas ar kosmopolitizmas… Kaip tada kitataučiai, nepaisant logiškų argumentų, “varyti lauk”, taip dabar, nepaisant logiškų argumentų, milijonais kviečiami iš įvairiausių Afrikos ar Azijos kraštų, teikiant politinį prieglobstį net be realaus pagrindo. Visuomet gaila, kai panašiai įsivyrauja “vienintelis teisingas požiūris”…

Bet, kaip ir su sovietiniais simboliais, berlyniečiai, atrodo, visokeriopai siekia “išpirkti kaltę” elgdamiesi priešingai nei ~1940 m. Kad atleistų patys sau – nes likęs pasaulis Berlynui jau seniai atleido…

Taip, totalitariniai režimai “ravėjo” Berlyną nuo jiems nepageidaujamų žmonių ir taip, tai buvo labai žiauru. Bet, kita vertus, galbūt toksai radikalizmas, “neapykanta kaimynui” apskritai galėjo sudygti tik ten, kur buvo tautinė įvairovė? Kad ir kiek multikultūralizmas būtų idealizuojamas šiandienos Vokietijoje – tautiškai margos visuomenės statistiškai daug nestabilesnės, būtent jose kyla dauguma pasaulio konfliktų, pogromų, genocidų ir kitų neapykantos proveržių…

Pokariu, po denacifikacijos, buvo sunku įsivaizduoti, kad Berlyne vėl kada galėtų vykti žudymai tautiniu ar religiniu pagrindu. Tačiau, specialiai užauginus “įvairovę”, tokie išpuoliai ir konfliktai grįžo į realybę (terorizmo pavidalu).

Įvairovė pasaulio mastu (skirtingos kultūros skirtingose šalyse) bus visuomet, ir tokia įvairovė yra visokeriopai naudinga, tačiau įvairovė viename mieste, kaip prieškario Berlyne ir kaip šiandienos Berlyne – labai jau problemiškas, nevienareikšmis dalykas. Galbūt siekis, kad visi labai skirtingų kultūrų žmonės visuotinai draugiškai sugyventų kaimynystėje, lygiai taip pat prieštaraujantis žmonijos prigimčiai, kaip ir jau pamirštas Rytų Berlyno valdžios troškimas pastatyti komunizmą? Na, Berlyne, aišku, net tokios minties negalėčiau kelti, kaip ir daugybės kitų… “Ribos” “laisvės mieste” kartais net arčiau, nei daugelyje kitų.

Kaip ten bebūtų, suprantu kodėl ERASMUS studentui toji Berlyno įvairovė tiesiog nuostabiai žavi. Visų šalių maistas! Visų šalių muzika! Visų šalių šokiai! Visų šalių vaikinai ir merginos! Linksmiausiuose rajonuose – už kiekvieno kampo. Kas bus ateity, kitam rajone – ne tiek svarbu. Tada jau gyvensi kitur.

Nugriautoji Siena ir Vakarų Berlynas

Iš garsiausio Berlyno statinio – Berlyno sienos – šiandien telikęs politiniais grafičiais apipaišytas fragmentas Rytų pusės galerija. Griūvant komunizmui 1989 m. žmonės entuziastingai išgriovė tą nekenčiamą statinį. Juk net 139 žuvo, mėgindami pabėgti iš komunistiniu kalėjimu tapusios Rytų Vokietijos į laisvesnius Vakarus.

Aišku, Rytų Vokietijos valdžia aiškino priešingai. Neva pas juos buvo rojus, o Vakarų Vokietijoje – kapitalistinis pragaras. Tačiau Berlyno siena (oficialiai: “Antifašistinė siena”) – didžiausias jų melo įrodymas. Mat kol jos nebuvo, žmonės “balsavo kojomis” – tiek daug jų persikėlė iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną, kad Rytų Vokietijai ėmė trūkti darbininkų. Štai tada 1961 m. per savaitę tarybiniai kariai ir pastatė tą 155 km ilgio betoninę sieną, “uždarydami kalėjimą”. Net metro linijas perkasė, “pernelyg arti sienos” stovėjusių namų langus užmūrijo (juk kai kas bandydavo šokti per Sieną pro juos).

Vakarų Berlynas tapo kapitalizmo sala, iš visų pusių apsupta (ir aptverta) komunizmo jūros. Jam išsilaikyti padėjo tik amerikiečių suorganizuotas “oro tiltas” – būtiniausių dalykų skraidinimas. Tokiomis sąlygomis miestas negalėjo normaliai gyvuoti ir Vakarų Vokietija sava sostine paskelbė Boną. Daug Vakarų Berlyno pastatų palei naująją sieną riogsojo nenaudojami, įskaitant Reichstagą. Dabar dauguma jų suremontuoti, o tuščios, sovietų išgriautos erdvės užstatytos šiuolaikiškai: nuo modernių Potsdamo aikštės dangoraižių iki Holokausto memorialo.

Vietomis išgriautų erdvių dar likę, o atminimo lentos primena, kas ten buvo anksčiau. Štai bažnyčios prie Bernauer gatvės memorialo bokštas išstovėjo iki pat 1985 m., o sovietų kariai iš varpinės mėgdavo žvalgytis į Vakarų pusę. Visgi, galiausiai šventovę jie susprogdino. Dabar toje vietoje – tik menka koplyčia. Bažnyčios nereikia, mat Rytų Vokietijoje, priešingai daugeliui ekskomunistinių šalių, sovietams pavyko išplatinti ateizmą: dauguma žmonių ten – netikintieji.

Garsiausia buvusios sienos vieta – Checkpoint Charlie, arba “Perėjimo punktas C”. Ten, kur kadaise buvo viena keleto vietų, kur, su labai sunkiai gautais leidimais, kai kurie žmonės galėdavo kirsti Rytų/Vakarų sieną – nedidelis muziejus, dar vienos sugriautos bažnyčios metaliniai kontūrai.

Nors Vakarų Berlyno niekas specialiai negriovė dėl ideologijos, ir jo karas nepasigailėjo. Todėl daug pastatų ten – paprasti, skubiai sumūryti pokariu. Tik šen bei ten pamatai kokią didingą bažnyčią, rūmus ar tiltą. Tik tada supranti, kad iki karo Berlynas tikriausiai grožiu nenusileido Paryžiui. Štai iš Kaizerio Vilhelmo bažnyčios teliko bokštas – užtat koks didelis (113 m), koks puošnus. Jis tapo paminklu senajam Berlynui, vienam įspūdingiausių Europos miestų, teišlikusiam atvirukuose ir bombų kažkaip išvengusiuose fragmentuose. Kaip ir Oberbaumo tiltas, Šarlotenburgo rūmai…

Keistumas – Berlyno privalumas?

Dabar Berlynas – labiau keistas ir gyvas nei gražus. Bet grožis nebėra būtinas, kad miestas trauktų turistus ar “įdomesnėje vietoje” gyventi nusprendusius hipsterius. Žmonės keliauja daug ir gražių miestų Europoje kiekvienas pamato dešimtis. O Berlynas – tik vienas.

Vienintelis toks įvairus. Nekalbu apie tautinę įvairovę – jos dabar kupina visa Vakarų Europa. Kalbu apie istorinę įvairovę. Nėra pasaulyje kito miesto, kur dalis senųjų gyventojų būtų praleidę Šaltąjį Karą kapitalizmo pusėje, o dalis – komunizmo. Kur netoli sovietinio paminklo galėtum išvysti modernius korporacijų biurų pastatus – tų pačių metų statybos. Kur pro tas pačias grafičiais išpaišytas sienas vaikščiojo šitiek šnipų ir agentų. Dėl kurio vos nekilo atominis karas. Kuris per 100 metų tris kartus buvo tapęs svarbios valstybės sostine, lėmusia milijonų likimus, ir tris kartus – žlugusiu ar net sugriautu miestu, kurio likimą sprendė svetimi.

Tokios “sūpynės”, aišku, lėmė, kad net šių laikų istorija Berlyne nėra akivaizdi: nauji vėjai juk “nutrina” senuosius. Berlyne tikrai nebeišvysi nė vienos svastikos, o reikšmingiausi pasaulio istorijai miesto pastatai – Kaizerių rūmai, Hitlerio Reicho kanceliarija ar Berlyno siena – pasikeitus politinėms aplinkybėms specialiai nugriauti (tiesa, rūmai, vėl pasikeitus aplinkybėms, 2020 m. iš dalies atstatyti). Todėl tuos, kam maga viską “gauti ant lėkštutės”, Berlynas tikriausiai nuvils. Užtat jeigu patinka ieškoti istorijos giliau pasikapsčius – tai puikus miestas.

Štai tas kalnas miesto šone supiltas iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių – jais užpilta nebaigta statyti milžiniška nacių karių mokykla, o nūnai apleistą bokštą “kalno” viršuje naudojo JAV šnipai. Toifelsbergas, pamažu tapęs alternatyvių barų ir grafičių zona…

Štai tame didžiuliame pastate veikė Luftvafės ministerija, Hermanas Gėringas iš jo siuntė lėktuvus bombarduoti Londono.

Tokių istorijų gali papasakoti apie žymią dalį Berlyno. Tačiau tik retą jų primena aiškios atminimo lentos.

Na, bet daugeliui Berlyno svečių ir nereikia tų lentų. Jie čia trokšta elektroninės muzikos ir meilės, trumpalaikio šokių šėlsmo. Kiek dar metų gyvuos šitas Berlynas? Koks kitas Berlynas gims vietoj jo? Ar ateities digeriai ieškos niekam nebereikalingo šiuolaikinio meno apleistuose šiuolaikiniuose naktiniuose klubuose panašiai, kaip šių dienų digeriai ieško pamirštų karo, komunizmo ar nacizmo liekanų?

Kitame mieste tokios mintys nekiltų. Bet Berlyne, kai tave visur aplink supa griuvėsiai dalykų, kurie dar neseniai buvo statyti amžiams, netrunki virsti amžinybės skeptiku.

---

Visi kelionių vadovai po Europos miestus

• Amsterdamas: kanalų, dviračių, nuodėmių miestas
• Barselona – pasakiškiausios architektūros didmiestis
• Berlynas: visas XX amžius viename mieste
• Briuselis: biurokratinės imperijos širdis
• Gdanskas – atstatytas prūsų didmiestis-kurortas
• Kelnas – turistus apžavėjo… gamyklos!
• Londonas: Britų imperija viename mieste
• Madridas: Šėlstantis didingas didmiestis
• Paryžius: prieškario Europos žavesys
• Praha – senovinio Europos miesto etalonas
• Roma: Europos istorija viename mieste
• Ryga: Pabaltijo didmiestis
• Sankt Peterburgas: Rusijos kultūros širdis
• Stambulas: nemirtinga dviejų civilizacijų sostinė
• Stokholmas: Švedijos sostinė per keturiolika salų
• Varšuva: atstatytas mūsų karalių miestas
• Venecija – plaukiantis Viduramžių rojus

Komentarai