Egzotiškoje ir pavojingoje Afrikoje Gambija užima ypatingą vietą. Ši šalelė garsėja savo kurortais – tai artimiausia visus metus karšta pakrantė vakarų Europai. Afrikai retas saugumo lygis čia leido sukurti „viskas įskaičiuota“ poilsio Meką, rinkodaros ekspertų pakrikštytą „besišypsančiu krantu“.
Gambijos dydis – kaip šeštadalis Lietuvos, bet šalyje gyvena 2 milijonai žmonių. Ji labai siaura ir itin ilga (virš 300 km), įsiterpusi į Senegalą. Gambija buvo britų kolonija, Senegalas – prancūzų. Legenda byloja, kad Gambijos upe kadaise plaukė britų karo laivas ir šaudė iš patrankų į abi puses. Kur toliausiai krisdavo sviediniai ten ir buvo brėžiama Gambijos kolonijos išorinė siena.
Ryškiai vilkinčios ant galvų daiktus nešiojančios moterys – dažnas vaizdas Gambijoje.
Kad ir kokia mažytė būtų ši šalis viešbučių britams ir skandinavams zonos tėra vienas jos veidas. Yra dar du. Vienas jų – tai dulkėti miesteliai, susilieję į didmiestį kur gyvena koks trečdalis gambiečių.
Ir pagaliau plati ir egzotiška Aukštutinė Gambija („Upcountry“), kur kaimai tebeatrodo tarsi prieš šimtmečius, veši baobabai, ryžius graužia hipopotamai, o miestuose elektra įjungiama kelioms valandoms per parą.
Gambija Nr. 1: Turistinės zonos
Visi turistiniai Gambijos viešbučiai stovi keliuose didžiausios šalies aglomeracijos Serekundos pajūrio rajonuose. Mes gyvenome Keip Pointe, bet kiti jie: Senegambija, Fadžara, Bakau ir Bidžilas labai panašūs. Kiekviename – keli iš atskirų žemaaukščių pastatų sudaryti viešbučių kompleksai, restoranai, valiutos keityklos, kur už svarus ir eurus duoda kaip reta sutrintus Gambijos dalasius. Ir, aišku, paplūdimys, pilnas melsvų šviežių sulčių spaudėjų būdelių. Mano kelionės tikslas nebuvo kaitintis saulėje, bet net ir tokiu atveju apsimokėjo pirkti atostogų paketą, nes Gambija – mažiausia Afrikos žemyno valstybė, todėl daugumą įdomybių galima aplankyti iš vieno viešbučio. Tai – ir vienas pigiausių būdų aplankyti Juodąją Afriką (savaitės kelialapį iš Londono galima gauti už 1700 Lt, kai tuo tarpu vien lėktuvo bilietai į daugelį regiono šalių kainuoja 3000-4000 Lt).
Gambijoje, kaip ir Lietuvoje, saulė leidžiasi į jūrą.
Dauguma tokių pakrantės „daug kas įskaičiuota“ viešbučių priklauso užsienio kapitalui, bet mūsiškis buvo valstybinis. Visgi net ir jo direktorius – vokietis. Vietinių darbo kultūra kitokia: darbuotojų knibžda, bet viskas vis tiek vyksta lėtai. Padavėjų viešbučio restorane būdavo daugiau nei klientų, bet aptarnavimas užtrukdavo itin ilgai. Tas pats su kitais verslais: užsieniečių valdomoje autonuomoje turbūt galima gauti geresnę paslaugą, o prasidėję su vietiniu viešbučio darbuotoju Pis, pasisiūliusiu tarpininkauti, sugaišome didžiąją dienos dalį (tiesa, sumokėjome mažiau, o problemų nekilo).
Nors Gambija patenka į skurdžiausių pasaulio šalių ketvirtį, kainos čia bent jau kaip Lietuvoje. Tiesiog dauguma šalies gyventojų išvis nesinaudoja parduotuvių, kavinių ir panašiomis paslaugomis. Visa tai skirta užsieniečiams ir elitui.
Mėlynos sulčių ir vaisių salotų pardavėjų būdelės yra kiekviename paplūdimyje.
Vos išėjus iš viešbučio – nesvarbu, į paplūdimį ar gatvę – bemat ima kalbinti vietiniai. Tai vadinamieji bamsteriai (nuo angl. „bum“ – valkata, maždaug „valkatiniai“). Jie medžioja turistus tikėdamiesi gauti pinigų. Žingsniuoja greta klausinėdami standartinių klausimų „Iš kur jūs?“, „Kiek laiko būsite?“, „Kelintą kartą Gambijoje?“. Jei užeini į parduotuvę, laukia prie kasų, o kavinėje prisėda šalimais. Kai kurie siūlo savo paslaugas – paprastai gidauti (toli gražu ne visi turi licencijas ar gali pasakyti ką nors daugiau nei eilinis žmogus). „Gidai“ kviečiasi į „ofisą“ – plastmasinę kėdę po skėčiu arba net be jo.
Daug vietinių jaunuolių pasiryžę suteikti ir kitokias paslaugas. Turistinėje Gambijos dalyje mačiau daugybę tokių porų: senyva, dažnai apkūni europietė ir jaunas atletiškas gambietis. Jie jas vedžioja, nešioja ant rankų, naktimis aplanko viešbučiuose. Už tai gauna dovanų ir pinigų. Kaip vyrai važiuoja į Tailandą, taip turtingas nebe pirmos jaunystės moteris vilioja Afrika ir Karibai.
Valiutos keityklos turistiniuose rajonuose pinigus keičia greitai. Kas kita šalies rytuose, kur keitimui teko atlikti biurokratinių procedūrų.
Juodojoje Afrikoje įprasta: jei yra kokia pasiteisinusi apgavystė, tuoj šia „veikla versis“ daugybė žmonių. Vienos jų taikiniu tapau ir aš: netoli Bakau turgaus pribėgęs vaikinas apsimetė „viešbučio apsauginiu“ ir staigiu judesiu uždėjo man apyrankę. Neva tai dovana nuo jo senelio, kurios atsisakyti nevalia, o ją mūvėdamas jau esu „tikras gambietis“. Tik kad jau netrukus už tą savo „gerumą“ paprašė susimokėti. Pamatęs, kad neketinu, tik po kokių penkių minučių greitu judesiu nuėmė apyrankę. Kita populiari apgavystė: po neva nemokamos paslaugos siūloma paaukoti, pasirašyti vardą ir aukojimo sumą „aukotojų knygon“. Kad neduotum per mažai ten jau būna surašytos didelės sumos, neva suneštos kitų turistų.
Be kurortų Serekundos priemiesčiuose turistams tarnauja ir du nacionaliniai parkai: Abuko ir Bidžilo. Užimantys iš viso 150 ha jie nė iš tolo neprilygsta pietinės ar rytinės Afrikos safarių mekoms. Bet ir artumas prie gamtos čia kitas: automobiliais važiuoti negalima, viskas apeinama pėsčiomis. Kelis kilometrus po gaivią tankių džiunglių vėsumą gali lydėti gidas, aiškindamas apie florą ir fauną. Gambijos valdžią reikia pagirti, mat šie gidai – profesionalūs, baigę specialius mokslus. Jie ne tik moka angliškai, žino apie ką pasakoja, tačiau ir šį tą numano apie žemynus, iš kurių pas juos atvyksta turistai: žino Lietuvą, Europos ekonominę krizę ir t.t.
Trys vaizdai iš Abuko ir Bidžilo parkų (iš kairės į dešinę): parazitinio medžio žudomas kitas medis, termitynas, paukštis džiunglėse.
Parkuose gyvena kelių rūšių beždžionės – vyrauja žaliosios makakos ir rudieji kolobai. Pirmosios prisileidžia žmones arčiau, antrosios jų vengdamos šokinėja medžių lajomis. Teoriškai jas visas draudžiama šerti, bet gidai tai akivaizdžiai toleruoja. Dar yra dideli (iki 2 m ilgio) varanai, kurių vienas tūnojo ant tako. Ir, aišku, paukščiai – Gambija jais garsėja. Daug parazitinių medžių, apsivejančių ir sunaikinančių savo „aukas“ (kitus medžius). Stūkso didžiuliai termitynai – kai kurie jau apleisti, kiti dar gyvi. Medžių kamienais driekiasi dengti termitų koridoriai (juos apgriovus darbštūs vabzdžiai bemat taiso “stogą”). Pro krūmus kartą į mus žiūrėjo dukeris (tokia antilopė). Abuko parko tolimiausiame taške dar įsikūręs ir nedidelis zoologijos sodas su žmogbeždžionėmis ir iš Pietų Amerikos atvežtomis hienomis – turbūt kad kompensuoti didžiųjų žvėrių trūkumą laisvėje.
Šios žaliosios makakos Bidžilo miško parke ką tik kovėsi.
Mažiau nei kilometras nuo mūsų viešbučio, sunkiai randamas gyvenamajame rajone tyvuliuoja Kačikalio krokodilų prūdas. 90% gambiečių musulmonai, likę daugiausiai krikščionys, bet pagoniškų prietarų likę. Pas šiuos 100 roplių ir ropliukų keliauja nevaisingos moterys. Čia jos apiprausiamos to žolėmis užaugusio telkinio vandeniu, o dar šiek tiek jo parsineša namo – intymiosioms vietoms. Sako, padeda, ir yra gambiečių, pakrikštytų Kačikaliais. Turistams įdomesni patys krokodilai, išsidrėbę, dalis išsižioję, nejudantys dešimtis minučių. Išrėplioja štai vienas ir užmina kitam ant uodegos. Tas irgi pajuda, po poros sekundžių abu vėl sustingsta. Kai kurie net leidžiasi paliečiami.
Krokodilai prie Kačikalio prūdo. Panašių prūdų šalyje yra ir daugiau: ir vaisingumui, ir turistams.
Gambija Nr. 2: Urbanizuota pakrantė
Serekunda, nuolat traukianti žmones iš kaimų šiandien jau Kauno dydžio (~300 000 gyv.). Bet miestas – beveidis: jokio senamiesčio, visi nameliai plynos architektūros. Jame tėra vienas veikiantis šviesoforas. Tiesa, neaišku kam jis eikvoja elektrą, mat gretimoje būdelėje nuolat dirba reguliuotojas, kartais liepiantis važiuoti ir degant raudonai šviesai. Pagrindinis eismas čia vyksta plačiomis gatvėmis, tačiau dauguma gyventojų dienas leidžia tankiuose vienaukščių kvartaluose tarp jų.
Eilinis Gambijos aglomeracijos gyvenamasis rajonas.
Sostinė Bandžulis dar dešimt kartų mažesnė – vos 35 000 gyventojų. Ji įsikūrusi 10 km nuo Serekundos aglomeracijos, saloje, kurią XVI a. valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysės vasalai Kuršo kunigaikščiai, o vėliau britai, iš čia kontroliavę Gambijos žiotis ir prižiūrėję, kad, po 1807 m. uždraudimo, į Ameriką nebūtų plukdomi nauji vergai.
Bandžulio katalikų katedra Lietuvoje nieko nestebintų, bet Gambijoje tai išskirtinio dydžio pastatas. Kitos bažnyčios ten – paprasti vienaaukščiai namai.
Bandžulis irgi chaotiškas, tik dalis jo gatvių grįstos, bet atmosfera kiek miestiškesnė. Aukščiausias šalies statinys – 35 m arka, pastatyta 1994 m. revoliucijos, per kurią į valdžią atėjo prezidentas Jahja Džamechas, garbei. Ją tenka apvažiuoti aplinkinėmis gatvėmis – mat po arka “kelias laisvas” būdavo tik pačiam Džamechui. Gambijos pakelėse buvo pilna jau pasibaigusių rinkimų agitacijos, kurios metai iš metų niekas nenukabina: „Balsuoti už Džamechą 2011 m. kiekvieno Gambijos gyventojo šventa pareiga“, „Džamechas – didysis taikos statytojas“, „Nesuteik sau priežasties paskui graužtis – balsuok už Džamechą“ ir pan. O prie Džamecho rezidencijos kabojo plakatas su jo žmona: „Už kiekvieno didžio vyro stovi puiki moteris“. Nacionalinis laikraštis, užprenumeruotas į viešbučio fojė, spausdindavo pirmame puslapyje antraštes panašias į „Du pasaulio lyderiai sveikina prezidentą Džamechą“ (pasirodo tai – Egipto ir Džibučio prezidentai) ir net turistams skirtoje Gambijos videoreklamoje jis minėtas. Atrodė, Džamecho valdžia amžina – bet štai po mūsų kelionės jį ėmė ir nuvertė…
Į arkos viršų užlipome. Pasidairyti įdomu, paskutiniame aukšte dar yra ir muziejėlis, bet viduje vaizdas – jau liūdnas. Liftas nebeveikia, lemputės išsukiotos, sienos apdaužytos, fotelio koja nulaužta, o vienoje iš arkos papėdžių kažkas „užsibarikadavęs“ garsiai leido muziką. Galima tęsti ir tęsti, bet taip yra visoje Gambijoje – net ir nauji dalykai ten greitai tokie nebeatrodo.
Bandžulio Arka 22, skirta 1994 m. liepos 22 d. revoliucijai. Tada valdžią nuvertusi Karinių pajėgų laikinoji valdančioji taryba dabar tapo Patriotinio perorientavimo ir statybos aljansu, bet angliškas akronimas liko tas pats (AFPRC).
Dar aplankėme skurdoką Nacionalinį muziejų. Ant sienų regėjome laikraščių iškarpas, vietos legendas, “Mis Gambija” nuotrauką. Ir buvusios metropolijos – Londono – atvaizdą. Gambiečiams tenykščiai masyvūs Viktorijos laikų architektūriniai šedevrai turėtų atrodyti kaip stebuklas. Įdomiausi muziejuje pasirodė istoriniai ir etniniai žemėlapiai, mat ne visus juos rasi internete. XIV – XV a. Gambijoje klestėjo prekybinė Malio imperija, kurios sostinė buvo atokiame Sacharos Timbuktu mieste. Ją sukūrė mandinkų tauta – iki šiandien 42% Gambijos gyventojų mandinkai. Antroje vietoje (18%) – fulos, dažniausiai besiverčiantys prekyba. Nors volofai tik treti (16%) skirtingų tautybių Gambijos gyventojai tarpusavy paprastai susišneka volofiškai. Gal dėl to, kad “vyriasniajame Gambijos brolyje” Senegale volofai yra didžiausia tautybė. Kaip ir beveik visos Afrikos šalys Gambija – etniškai marga, mat jos sienos eina ne tautinėmis, o 1661 – 1965 m. egzistavusios anglų kolonijos ribomis. Nuo tų laikų oficiali kalba – anglų, ji vienintelė vartojama iškaboms, rašymui, tačiau kalbama ja daugiausiai tik su užsieniečiais.
Nacionalinio muziejaus pusrūsis paskirtas tradiciniams muzikos instrumentams.
Pravažiavome žymų Alberto turgų. Pietavome „McCeasar‘s“ restorane. Iškaba skelbė „New York, Paris, Banjul“, nors iš tikro šios kavinės tėra Bandžulyje ir Serekundoje. Nei su „McDonald‘s“, nei su „Ceasar‘s Pizza“ jos neturi nieko bendro, bet Gambijoje ir dar akivaizdesnių prekių ženklų kopijų buvo („Pizza Hut“). Maistas neskanus, bet bent atrodė higieniškai.
Bandžulio ir Serekundos centruose bamsterių nesutikau, mažai ir turistų. Prašinėtojų visuomet daugiausia ten, kur gausu „viskas įskaičiuota“ kelionių dalyvių. Juk šie perka saulę, o ne kelionę; daug jų nesidomi vietine kultūra, nesigaudo kainose ir lengva ranka atiduoda vietiniams čionai didelius pinigus. Šie tada to tikisi iš visų turistų – kaip viešbučio darbuotojas mūsų atvykimo dieną pareikalavęs 5 Anglijos svarų arbatpinigių, nes esą už mažiau nė namo neparvažiuos.
Parduotuvės Serekundoje palei pagrindinį kelią į oro uostą. Dauguma jų primena garažus.
Kitą dieną keliavome į pietus nuo Serekundos. Čia, netoli Afrikos viršūnių susitikimui pastatytų prabangių vilų yra Tandže muziejus. Įkurtas nacionalinio muziejaus darbuotojo, nusprendusio viską daryti „vakarietiškiau“. Užuot pardavinėjus senus atvirukus ir knygeles čia vietoje dirba amatininkai (papuošalų kalvis, audėjas), tradicines pagyrų dainas atlieka griotai (papastai dainuojantys panegirikas juos nusamdžiusioms šeimoms per šventes), o atkurtą tipinį kaimo šeimos namų kompleksą (atskiri nameliai moterims, vyrams) pristato gidas. Netoli nuo muziejaus – meno projektas iš į savo sklypą susitemptų šiukšlių.
Gambija įdomi ir tuo, kad tai – anglakalbė musulmoniška šalis. Akis atveria reklamos: Western Union per ramadaną už perlaidą dovanoja maišą cukraus, o mobiliojo ryšio bendrovės konkurencijos įkarštyje klientams siūlo laimėti finansavimą hadžui (piligrimystei į Meką).
Gambija Nr. 3: Egzotiški rytai
Prieš 300 kilometrų kelionę į rytus, į atkampią Aukštutinę Gambiją, jautėsi lengvas šiurpuliukas. Juk užsieninės autonuomos kompanijos net neleidžia savo klientams ten važiuoti, o mes išjudėjome ten tik dviese.
Kaip patarė Pis, į kelią išsiruošėm dar prieš aušrą. Užkandę bandelių, paliktų dėl tądien autobusais į ekskursijas vežtų agentūrų klientų, išvykome blausiai apšviestais keliais. Pirmasis keltas iš Bandžulio į Barą turėjo išplaukti septintą ir geriau prieplaukoje būti dar šeštą, nes vėliau susidaro tokios eilės, kad ir iki vakaro gali nespėti persikelti.
Į chaotišką keltų uostą atvykome vieni pirmųjų. Tik joks keltas mūsų nelaukė. Uosto darbuotojai kalbėjo apie nemažą vėją, bet šio laivo reputacija ir šiaip prasta: iš keturių variklių beveikia vienas vienintelis. Net ir suvažiavus ant denio teko dar valandą laukti – pasirodo, dviejų baltų visureigių, kuriais plaukę svarbūs asmenys vėliau pasuko į Senegalą. Barą pasiekėme vėluodami tris valandas, o aplink prisižiūrėjome visko. Moterų su nešuliais ant galvos, aukštutiniame denyje sėdinčių baltųjų turistų, supuvusių, bet itin ryškių sunkvežimių ir valstybiniais numeriais „Judiciary“ padabintą automobilį vairuojančių teisėjų, tarpusavyje bendravusių tik „prestižine“ anglų kalba.
Plaukiant keltu.
Anoje pusėje dauguma pakelės vaikų mus išvydę šaukė „toubab!“ („baltasis!”) ir mojo rankutėmis. Paaugliai tik nužvelgdavo, vėliau iš vienų sulaukėm angliško komentaro „šlykštūs baltieji“ (“ugly whites”). Pirmiausiai aplankėme Džufurės kaimą – tai irgi buvusi Kuršo valda, bet jį išgarsino afroamerikiečių rašytojo Alekso Heilo (Alex Haley) knyga „Šaknys“, kurioje jis teigė išsiaiškinęs, jog kilo iš per Džufurę eksportuoto vergo Kunta Kintės. Ir nors vėliau įrodyta, kad knyga išgalvota, o dalis – net nuplagijuota, ji pasirodė pačiame afroamerikiečių tautinio romantizmo įkarštyje. Ir Gambija tai puikiai išnaudojo: Džufurėje vykstantys „Šaknų“ festivaliai traukia juoduosius amerikiečius, o čia įkurtas muziejus pasakoja romantizuotą vergovės istoriją. Nors kone visus vergus į vergovę paimdavo afrikiečiai vadukai ir parduodavo europiečiams, čia labiau akcentuojami grobimo atvejai – Kunta Kintė (neva istorinė asmenybė) juk buvo pagrobtas miške. Bet atmetus romantizuoto kūrinio ir realybės maišymą apie vergovę čia yra ką sužinoti: apie „trikampį eksportą“, kai europiečiai gabendavo iš Amerikos į Europą žaliavas, iš Europos Afrikos vadukams – gaminius, o iš Afrikos į Ameriką vergus. Kaimiečiai apmokyti dirbti gidais, tačiau autentikos tikėtis sunku.
Tradicinės spalvingos valtys Džufurėje šiandien plukdo ne žvejus, bet turistus į salą, kurios nūnai griuvėsiais tapusiame forte sunkios kelionės per Atlantą laukdavo iš aukštupio suvežti vergai.
Džufurė yra toliausia vieta, reginti daugiau turistų, o iki mūsų tikslo Džordžtauno – dar kokie 250 kilometrų. Kelias siauras ir tuščias, bet asfaltuotas, neduobėtas. Tai – Taivano parama, gauta mainais už jo pripažinimą teisėta visos Kinijos valdžia. „Taivano ir Gambijos tautos – broliškos“ pasitiko užrašas dar prie oro uosto (tiesa, neužilgo po mūsų apsilankymo Gambijos prezidentas be paaiškinimų su Taivanu… nutraukė diplomatinius santykius).
Kartais net gali pagalvoti, kad važiuoji per Amerikos lygumas. Kol neišvysti kaimelių su tokiais pat iš molio drėbtais namais, kaip muziejuje, su bantabomis (pakylomis baobabų pavėsyje ant kurių tariasi kaimo vyrai) ir… naujomis mečetėmis su iki 4 minaretų. Kas pakrantėje yra ikituristinė praeitis Aukštutinėje Gambijoje („Upcountry“) – šiandiena.
Tradicinis Gambijos kaimas su nauja mečete savanoje.
Visame kelyje – kas keliolika kilometrų policijos ar armijos kontrolės punktai. Sustojimas kiekviename – privalomas. Daug pareigūnų siekia sau naudos. Štai vienas jų stebėjo visus iš kelto išvažiuojančius automobilius – pamatęs, kad dar nespėjau prisisegti diržo, bemat tiesiai šviesiai pareikalavo kyšio (jo poste yra net specialus mažas kambarėlis be langų su staliuku kyšiams padėti). Kitame poste pasiklausę, kur važiuojame, liepė pavežti „į budėjimą vykstantį savo kolegą“ 100 kilometrų iki sekančios perkėlos per Gambijos upę Farafenyje. Pakeleivis buvo be uniformos, kalbėjo mažai, o į klausimus atsakydavo šabloniškom frazėm: „Kokių nusikaltimų čia dažniausiai pasitaiko?“ „Būna mažai nusikaltimų, nes mes, policija, giname turistų gerovę“. Minėjo, kad yra volofas, kilęs iš vietų, kur jį paėmėme, budi anapus upės Somoje ir grįžta tik kartą į mėnesį.
Farafenis, kur paleidome bendrakeleivį – vienaukščių namų samplaika. Čia teikiama galybė paslaugų, mat šiaurinis pagambijo plentas susikerta su Transgambijos keliu, kuris, kirsdamas Gambijos šalį ir upę, jungia abi Senegalo puses.
Šiaurinio kranto keliu prekeiviai grįžta iš turgaus, vykusio Vasu miestelyje. Pėsčiom ir vežimais, tarsi iš Vilniaus Kaziuko mugės 1912, o ne 2012 metais
Postus lengva pralėkti, mat daug jų niekaip nežymimi. Tačiau pabuvęs Gambijoje už Serekundos ar Bandžulio ribų bent kiek ilgėliau supranti, kad jei nenori būti smarkiai apšauktas, privalai stoti visur, kur kelyje yra koks bokštelis, juodai užvyniotas stulpas ar kas nors panašaus. Sustoti ir dairytis, nes pareigūnai gali būti ir įsimaišę tarp aplinkinių prekeivių. Regėjome, kad daugybė vietinių vairuotojų jau iškart su automobilio dokumentais pareigūnams atvirai kiša ir dalasių kupiūras. Gal neturi draudimo ir reikia „išsipirkti“?
Kelias buvo toks neblogas, kad kai jis staiga pasibaigė, atsiremdamas į Aukštutinės Gambijos realybę, galima buvo patirti lengvą šoką. Ten laukė negrįsta automobilių pilna aikštelė, o į vienos provincijų sostinę Džordžtauną, išsidėsčiusį Gambijos upės saloje, turėjo kelti mažas keltas. Tik kad nekėlė. Pribėgę du jaunuoliai (mulatas arabas ir juodaodis) tarė kad jam „kaput“, nežinia kada bus pataisytas, ir pasiūlė perplaukti surūdijusia daugiaviete valtimi bei apsistoti jų viešbutyje.
Džordžtaune, dabar suafrikietintu Džadžanburės pavadinimu, atsidūrėme toliau nuo įprastos civilizacijos ribų nei tikėjomės. Beveik visos gatvės čia negrįstos ir dulkinos. Nebuvo elektros – mieste ji įjungiama tik kelioms valandoms per parą. Kai tai įvyko 4000 gyv. miestelis atgijo – nors buvo vakaras, kas ėmė dirbti staklėmis, kas tęsė gubernatoriaus rezidencijos statybas.
Džorždtauno centras.
Miestelio įžymybės: apleistas medinis namas, suręstas iš Amerikos pargrįžusių vergų, senutėlė XIX a. metodistų bažnyčia užkaltais langais (bet dar veikianti). Iš vergovės vietiniai gyventojai, gal išvydę Džufurės sėkmę, užsidirbinėja itin įžūliai: britų kolonijiniai sandėliai pristatomi kaip vergų turgus, net apie iš pažiūros XX a. vidurio statinį taip kalbama, yra priraišiotos neautentiškos grandinės. Dar daugiau: kiek atokiau auga medis, kurį palietusiems vergams, esą, būdavo suteikiama laisvė, tik niekas nepaliesdavo (kokia logika vergvaldžiams taip daryti – neaišku). Dabar šio medžio „kopija“ aptverta tvorele, o prie jos rymantis žmogus renka pinigus už pasirašymą į „vergovės atminimo knygą“. Mus vedęs vaikinas, prižiūrintis viešbutį, su „medžio šeimininku“ apsižodžiavo, mums patarė nieko neaukoti ir pasakė, kad aukomis „bendruomenei“ tas vyras su niekuo nesidalija.
Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo vieno aukšto pastatėlis. Trys kambariai, tualetas bendras. Teoriškai – nes praktiškai tą naktį buvome vieninteliai svečiai, gal visame mieste. Viešbutį prižiūrėję vaikinai, svajojantys tapti teisininku ir mediku, pasakojo apie prieš kelias dienas čia buvusius suomius. O šiaip daugumai iš 150 000 kasmetinių turistų visa Gambija, kurią jie pamato – tai vandenyno pakrantė.
Iš Amerikos grįžę vergai (aku) statydavosi tokius namus. Laisvę jie gaudavo, pavyzdžiui, už pagalbą britams karuose. Džordžtaune išlikęs aku namas dabar naudojamas kaip sandėlis.
Viešbučio prižiūrėtojai nakčiai paliko salą ir mes pastate likom vieni (o gal su juodaodžio teta, viešbutėlio šeimininke, miegojusia viename kambarių). Kai naktį pabudau elektros vėl nebuvo – gal gyvenime nemačiau tokios aklinos tamsos. Lauke čiulbėjo, rodosi, begalė paukščių, kvykavo gyvūnai. Ir labai siurrealistiškai iš penkių mečečių muedzinai arabiškai kvietė priešaušrio maldai. „Malda yra geriau nei miegas“.
Ryte senąja valtimi plaukėme žiūrėti begemotų. Už miesto krantuose zujo beždžionės ir driežai, tvieskė karštesnė nei prie vandenyno saulė, o upė labai lėtai tekėjo tolyn. Begemotus, deja, regėjome tik iš toli – šie žolėdžiai gindami teritoriją kasmet pražudo daugiau žmonių, nei visi plėšrūnai kartu paėmus, tad ir vietiniai jų bijo. Tiesa, dar pavojingesnis Afrikoje – uodas. Gambija – maliarinėje zonoje ir įkandimų išvengti nepavyko. Priešingai rekomendacijoms nevartojome vaistų, bet arabas mus nuramino, kad gruodžio mėnesį užsikrėsti neįmanoma.
Jau sutaisytas Džordžtauno keltas ryte atkelia mokinius į mokyklą. Per Gambijos upę nėra nutiesta nė vieno tilto.
Plaukdami giliau pabendravome. Versliojo arabo šeima, pasirodo, atsikėlė iš Mauritanijos, jo tėvas buvo prekeivis, o dabar tarsi pensijoje turi šią motorinę valtį. Imigrantų Gambijoje daug, juos traukia stabilumas ir taika. Daugiausiai iš kitų Afrikos šalių, bet yra net libaniečių. O patys gambiečiai iš rytų keliasi į pakrantę (Džordžtaunas jau neteko gal ketvirčio žmonių, todėl ir namų daug apleista), rizikuoja masiškai plaukdami į Europą. Pats vaikinukas niekada nenorėtų išvykti – čia, “Upcountry”, ramu ir saugu, konfliktus sprendžia musulmonų išminčiai (marabout). Tiesa, kai surūkyta žolės suktinė atlaisvino liežuvį jis ėmė kaltinti valdžią baisia korupcija, žiauriu elgesiu su kaliniais. Net jo buvusioje mokykloje esą valdininkų vaikai buvo viršesni už kitus, tik jiems visada užtekdavo suolų sėdėti.
Begemotai Gambijos upėje.
Arabas buvo darbštus, paslaugus ir verslus – nuolat sugalvodavo, ką dar pasiūlyti: nacionalinis patiekalas – bulvės su ryžiais – vakare (to turistiniame krante negausi), pusryčiai valtyje (indus išplovus upėje), būtų dar ne vienai dienai ekskursijų sugalvojęs. Jis kritiškai mąsto, naudojasi internetu. Jo juodaodis (mandinkų tautybės) geriausias draugas tik darydavo ko paprašytas. Bet krante jis dar pareikalavo papildomų pinigų už vakarykštį pavedžiojimą po miestelį (nors vedžiojo arabas).
Važiuodami atgal į pakrantę stabtelėjome prie Vasu akmenų ratų, „Afrikos stounhendžo“. Jis mažesnis už tikrą ir gerokai naujesnis (~900 m. po Kr.) – juk Afrikoje priešistorė truko ilgiau. Iš policininko išgirdę, kad jei važiuosime į Barą šiandien gal ir nesulauksime eilės į keltą, kėlėmės iš Farafenio į Somą (dabar ten jau stovi tiltas). Čionai automobilių ir sunkvežimių eilės atskiros – pastaroji kilometrinė, turbūt tenka laukti paromis. Lengvuosius spėriai apstoja garsiai šaukiančios medžiagų prekeivės. Paskui važiavome negrįstu keliu pietiniame krante.
Vienas iš Vasu akmeninių ratų.
Išvykimas
Savaitės Gambijoje užteko lėtu tempu pamatyti įdomiausius dalykus. Jau ir turistinė pakrantė čia – tarsi atoki pasaulio provincija. O kelionė į rytus – tai ir odisėja laiku atgal, nes grindinį keičia smėlis, automobilius – vežimai, mūrinius namelius – apvalių trobų kaimai.
Palyginus su visu tuo oro uostas atrodo moderniai. Bet tvarka viduje – vietinė. Net autobuso vairuotojas, pavežantis nuo terminalo iki lėktuvo, prašo pinigų. Atsisveikinimas. Jau netrukus pro iliuminatorius regime Senegalo dykumas.
Mano nuomonė apie vertus dėmesio Gambijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.
Naujausi komentarai