Lankau pasaulį

2013 m. vasarą lankiausi Kijeve. “Euromaidano” protestai dar nevyko. Bet daugybė ženklų rodė nuolatinę konfrontaciją, kuria Kijevas ir visa Ukraina gyvena dešimtmečius. Čia pateikiu savo atsiminimus ir nuotraukas, kurias tada padariau: dalį nufotografuotų vietų “Euromaidanas” pakeitė. Niekas nežino – amžiams ar tik trumpam.

Aplink Maidaną – baltos ir raudona palapinės

“Maidan” tiesiog reiškia “aikštė”. Bet visi kijeviečiai žino, kad “Maidano protestai” reiškia protestus būtent Nepriklausomybės aikštėje. Iš pažiūros joje nėra nieko vakarietiško: pokariu išgriovus dalį Kijevo senamiesčio šią aikštę apsupo stalininių namų pasaga. Pasagos gale – didžiulis viešbutis “Ukraina”. Per “Euromaidano” įvykius jo fojė buvo kraunami žuvusiųjų lavonai.

Viešbutis Ukraina Kijeve. Priešais – Maidanas.

Bet 2013 m. vasarą Maidanas buvo ramus. Vaikštinėjo pėstieji, o fotografai nuomojo senovinius drabužius (populiari Ukrainoje pramoga). Netgi per ramus – nes šiaip ten visuomet kas nors protestuodavo, kaip ir pridera tokioje vertybiškai susiskaldžiusioje šalyje. Tačiau 2013 m. vasarą protestai aikštėje jau buvo uždrausti.

Profsąjungų rūmai, neseniai sudegę per mūšius Maidane, kaip jie atrodė 2013 m vasarą.

Kad įtampa niekur nedingusi nesunku buvo įsitikinti paėjus Chreščiatiku į pietus. Chreščiatikas – stalininis plentas, kirtęs Senamiestį (Vilniuje kažkas panašaus bandyta daryti platinant Vokiečių gatvę). Išprašyti iš Maidano čia buvo persikėlę tuomet kalintos Julijos Tymošenko šalininkai – stovėjo ištisas baltų palapinių miestelis, išdabintas ukrainietiškais šūkiais “Laisvę Julijai” ir pan.

Julijos Tymošenko rėmėjų palapinių miestelis Chreščiatike.

Dar toliau į pietus, T. Ševčenkos gatvėje, stovėjo Lenino paminklas, per “Euromaidano” įvykius aktyvistų nugriautas. Prie jo irgi stūksojo palapinės – raudonos ir vienišos, su nupieštais kūjais ir pjautuvais. Keli komunistai sergėjo paminklą.

Komunistai saugo Lenino paminklą.

Ukraina šiandien susiskaldžiusi į keturias mąstymo kryptis: vakarietišką, sovietinę, ukrainietišką tautinę ir rusišką tautinę. Kijeve, kaip sostinėje, yra įvairių jų; komunistai ir V. Janukovyčiaus regionų partija atstovauja sovietinę bei rusišką tautinę kryptis, J. Tymošenko – ukrainietišką tautinę ir vakarietišką.

Dvi stačiatikių bažnyčios: Maskvos ir Kijevo

Nepriklausomybės aikštė nėra vienintelė Kijevo centre. Už ją nuostabesnė Sofijos aikštė, kurios puošnios cerkvės atskleidžia Ukrainos istoriją, privedusią ir prie dabartinių įvykių. Šv. Mykolo vienuolynas su auksiniais kupolais atrodo itin senas, bet jis pastatytas 1999 m. Tiksliau, atstatytas – senąjį nugriovė sovietai 1936 m. Vietoje vienuolyno sovietai planavo pastatyti didžiulius stalininius valdžios pastatus, bet pastatė tik vieną – užsienio reikalų ministeriją.

Šv. Mykolo vienuolynas Sofijos aikštėje. Nedidelis pilkas kryžius į kairę nuo vartų atmena Holodomorą.

Valstybinio ateizmo nebeliko, bet religija ne ką mažiau susiskaldžiusi nei visa visuomenė: kitoje aikštės pusėje stūgsančiame Sofijos sobore, tūkstantmetėje Ukrainos krikščionybės širdyje, pamaldos nevyksta. Mat beveik pusė Ukrainos stačiatikių pavaldūs Maskvos patriarchui, o didesnioji dalis kartu su savo šalimi paskelbė nepriklausomybę – įkūrė Kijevo patriarchatą. Nei vieni, nei kiti nepasiruošę užleisti Soboro varžovams. Kijevo patriarcho Volodimiro kapas yra šaligatvyje už Soboro vartų, nes 1995 m. laidotuvių procesijai kelią į šventovės kiemą jėga užkirto milicijos “Berkut” daliniai, remdami Maskvos patriarchatą; buvo daug sužeistųjų ir pora žuvusiųjų. Nuo tada panašūs įvykiai Kijeve kartojasi kas devynerius metus, tik vis smarkiau: 2004 m. buvo Oranžinė revoliucija, 2013 m. – “Euromaidanas”.

Dvi skirtingos patirtys sovietmečiu

Sofijos aikštėje kryžius ir kuklios lentos ukrainietiškai ir angliškai primena apie Holodomorą. Tai buvo didžiausias pasaulio istorijoje vienos tautos genocidas. Jo metu (1932-1933 m.) sovietai badu išmarino bent 7-10 milijonų ukrainiečių (atėmė maistą ir uždraudė išvykti). Tačiau atminimas atrodo kone mėgėjiškai, palyginus su gigantomaniškais obeliskais “tarybinei armijai” ar “fašistų nužudytiems tarybiniams žmonėms”. Vėlgi: anuomet šiuos paminklus statė oficiali sovietinė valdžia propagandiniais tikslais ir galėjo nesirūpinti piliečių nuomone, o šiandien Holodomoro atminimo paminklas nepatiktų daliai rusakalbių, kurie Holodomoro kančių patyrė mažiau ir buvo tarp genocido vykdytojų.

Planas rodantis Holodomoro aukas. Mažiausiai aktyvus genocidas buvo rytinėse Donecko ir Luhansko srityse – tose pat, kur daugiausiai rusakalbių; be to, vietoj nužudytų ukrainiečių būdavo atkeliami gyventi rusai. Krymas tuo metu buvo Rusijos TSFR dalis, tad Holodomoras ten nevyko.

Todėl status quo buvo saugomas: paminklėliai komunizmo aukoms mažyčiai ir net kai kurie Leninai buvo paliekami stovėti, kad nepykdyti rusų. Iki, aišku, “Euromaidano” – jo metu dauguma paėmė valdžią į savo rankas ir paminklus bolševikų vadui nugriovė. Centrinėje Ukrainoje. Vakarų Ukrainoje (kur rusų mažai) jų jau seniai nebuvo, o rytų Ukrainoje, matyt, jie dar ilgai stovės – tenykštės daugumos valia kitokia.

Bet žodį “Bolševikas” Kijeve galima pamatyti ir visai naujose reklamose. Mat taip vadinasi… prekybos centras. Todėl, kad čia kadais buvo fabrikas “Bolševikas”. Gal tas šaržuotas bolševikas reklamoje labiau pašiepia bolševizmą nei jam atiduoda pagarbą (jau vien tuo, kad reklamuoja prekybos centrą). Visgi Lietuvoje tai sunkiai įsivaizduojama situacija, o ir Ukrainoje Holodomoro aukų artimiesiems, turbūt, nesuvokiama. Bet Kijevas – ganėtinai rusakalbis miestas, nors ilgainiui ukrainietiškėja keliantis žmonėms iš kaimų ir šalies vakarų.

Prekybos centro Bolševikas reklama.

Dvi kalbos: ukrainiečių ir rusų

Kalbinė situacija Ukrainoje įdomi. Rusais save laiko tik 17% Ukrainos piliečių, bet dar kone antra tiek prisistato kaip ukrainiečių tautybės, bet rusų gimtosios kalbos. Ukraina rusų valdyta ilgiau, nei Lietuva, ir dalis ukrainiečių, ypač pietuose ir rytuose, per daugelį kartų surusėjo. Šiandien bent trijose srityse (Donecko, Luhansko, Krymo) daugumos žmonių gimtoji kalba rusų – bet tik vieninteliame Kryme ir daugumos gyventojų tautybė yra rusai.

Bet ir tai dar ne visa istorija. Sovietmečiu net ukrainakalbiai daugelyje situacijų versti bendrauti rusiškai ir to palikimas iki šiol akivaizdus: dauguma Ukrainos literatūros, žiniasklaidos, muzikos yra rusų kalba – net ir tuose kraštuose, kur rusakalbių mažai (išskyrus pačius Ukrainos vakarus). Tiesa, po nepriklausomybės ukrainiečių kalba tvirtai įsitvirtino iškabose ir valdžios bendravime (išskyrus Ukrainos rytus ir pietus).

Žmogui psichologiškai būdinga graužtis dėl bet kokio pokyčio į, jo požiūriu, neigiamą pusę, taigi bet koks rusų kalbos pasitraukimas iš vienos ar kitos sferos daliai rusakalbių ukrainiečių ir daugumai Ukrainos rusų sukelia nepasitenkinimą. Tačiau šiuo metu Ukrainoje rusų kalbos situacija turbūt stipresnė, nei pačios oficialiosios ukrainiečių kalbos. Apklausos rodo, kad ukrainiečių kalbą kasdien vartoja mažiau, o rusų kalbą – daugiau žmonių, nei tų, kuriems šios kalbos gimtosios (rusų kalba gimtoji 35% šalies žmonių, bet namie ją vartoja ~45%). Paprastai būna atvirkščiai: oficialią kalbą vartoja daugiau žmonių, nei yra pagrindinės tautybės atstovų.

Dvi iškabos evakuotoje Černobylio zonoje. Kairė yra likusi iš laikų prieš 1986 m. sprogimą, ji vien rusiška. Dešinė – šiuolaikinė – vien ukrainietiška. Viešieji užrašai – viena tų sferų, kur ukrainiečių kalba po 1991 m. vėl tapo vyraujančia.

Dabar gi, kaip ir religija bei politinės pažiūros, kalba Ukrainos žmones dalija maždaug per pusę. Ir būtent ta tolygi proporcija įkalinusi Ukrainą nuolatiniame konflikte. Demokratinius rinkimus gali laimėti abi pusės – jų rezultatą nulemia vos keli procentai keičiančiųjų nuomonę. Jei rinkimai demokratiški, oponentai jų rezultatus pripažįsta, tačiau paskui pakanka vieno esminio jiems nepatinkančio naujosios valdžios sprendimo ir protestai vėl kyla su nauja jėga. O protestai čia – palapinių miesteliai, riaušės, muštynės parlamente.

Europos Sąjunga prieš Muitų sąjungą, ukrainiečių kalba prieš rusų kalbą, SSRS genocidas prieš tariamą SSRS didybę, Kijevo patriarchatas prieš Maskvos patriarchatą – tai tik keli iš daugelio klausimų, kuriais aiškią poziciją užėmęs politikas neišvengiamai sulauks paniekos iš maždaug pusės piliečių ir palaikymo iš kitos pusės.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revoliucijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Malta tėra taškelis Viduržemio jūroje. Nei plotu, nei gyventojais ji neprilygsta net… Vilniaus miestui. Regint Maltos vardą ilguose “viskas įskaičiuota” kelionių kataloguose lengva įsivaizduoti, kad be geltono smėliuko, ryškios saulės ir žydros jūros ten nieko daugiau nėra.

Ilgasis savaitgalis Maltoje leido įsitikinti, kad stereotipas klaidingas. Salelė tiesiog sprogsta nuo ženklų, koks svarbus Centras kadaise ji buvo. Maltos priešistorinės šventyklos – seniausi žemės pastatai, amžiumi toli pralenkę Egipto piramides. Kryžininkų tvirtovės ir miesteliai mena jų klestėjimo šimtmečius arabams atsiėmus Šventąją Žemę. Gilios Antrojo pasaulinio karo katakombos – mažytės ir strategiškai svarbios Maltos taip ir nepalaužė Musolinio bombonešiai.

Uolėtas Maltos krantas ir 1637 m. kryžininkų bokštas.

Valeta – kryžininkų miestas-tvirtovė

Maltos sostinė Valeta – ne miestas, o rajonas, kurio masyvūs barokiniai pastatai padengę įtvirtintą kyšulį. Bet jo istorinės svarbos pakanka, kad vadinti miestu. Tai – pirmasis nuo Antikos laikų Europoje miestas, pastatytas “nuo nulio”. Gatvės čia tiesios, skersvėjų vėsinamos, tolumoje nuolat boluoja jūra. Nuo kitų rajonų skiria aukšta siena – visa Malta perpildyta rusvais senais įtvirtinimais, o Valeta atrodo it iš jūros kyšanti tvirtovė. Centre – Ordino Didžiojo magistro (faktiškai – salos karaliaus) rūmai ir puošni Šv. Jono kokatedra. Jos grindys ištisai nuklotos riterių antkapinėmis plokštėmis – tų pačių, kurie pastatė Valetą ir įsteigė Maltą kaip atskirą šalį. Juos mena ir aštuoni barokiniai rūmai (auberge), kiekvieni kurių tarnaudavo kaip atskiros tautybės (gimtosios kalbos) riterių bazė – juk Kryžiaus nešėjai iš visos Europos čia suplaukdavo. Tautybės turėjo ir nuosavas koplyčias.

Kalėdoms papuošti italų riterių rūmai Valetoje. Italų riterių vadas tradiciškai visad buvo ir Ordino laivyno admirolas.

Katedros ir rūmai yra kiekviename Europos didmiestyje, bet prabangi požeminė Viduramžių ligoninė – kažkas visiškai unikalaus. Riterių ordinas, kurį musulmonai atvijo iki Maltos, buvo hospitaljerai – prieš tapdami kariais jie rūpindavosi į Jeruzalę keliavusių piligrimų sveikata. Maltoje piligrimų nebuvo, bet prestižo reikalas jiems ir naujojoje bazėje įrengti savo “broliams riteriams” ligoninę – puikesnę už visas kitas.

Čia gydydavęsi riteriai turėjo ir tualetus, ir kiemelį pasivaikščiot. Šiandien ligoninė – konferencijų centras.

Į ligoninės bilieto kainą įėjo filmo apie Maltą “Malta Experience” peržiūra specialiame kino teatre. Tokia pramoga ten labai populiari: daug miestelių turi savo “turistinį kiną”. Nors apie Maltą jau daug žinojau, gerai paruoštas filmas sudomino.

Hospitaljerams Malta turėjo priminti Palestiną: maltiečiai kalba arabiškai. Tik istorija juos pavertė krikščionimis, o iš paskos žengė lotynų raštas, šimtai itališkų žodžių. Bet krikščioniškų tradicijų maltiečiai laikosi su musulmonišku uolumu. Bažnyčių čia 356 (viena į kvadratinį kilometrą, arba viena 1168 gyventojams). Tik neseniai įteisintos skyrybos. Kultūriškai Malta – irgi sala tarp Europos ir Šiaurės Afrikos.

Eilinė tiesi Valetos gatvė.

Europos pakraščiuose kadaise buvo daug kryžininkų šalių (ir Lietuvą dvi tokios – kryžiuočių ir kalavijuočių – puldinėjo), bet tik vienintelę Maltą riteriai išlaikė šitaip ilgai – iki pat 1798 m.

Vienintelis Maltos didmiestis

Už storos Valetos sienos driekiasi Floriana – gražus XIX a. “Naujamiestis” – o toliau kiti rajonai, kiekvienas vadinamas miestu. Iš tikro jau labai seniai jie susijungė į vieną didmiestį, daugiau nei pusės maltiečių namus.

Žymiausi rajonai-miestai plyti anapus įlankos: Isla, Birgu / Vitoriosa ir Kalkara. Čia buvo hospitaljerų štabas iki jie užsakė statyti Valetą. Čia gatvės susivijusios, pilnos šimtamečių bažnyčių ir skulptūrų. Jų niekas negriovė: nors hospitaljerus ištrėmė Napoleonas (iš valstybės jie tapo labdaringu Maltos ordinu), paskui salą valdė britai, jie visi buvo vakarų krikščionys ir nė nemanė naikinti paveldo, kaip rusai/sovietai pas mus. Maltiečiai net rimtai svarstė tapimą tokia pat Britanijos dalimi, kaip Anglija ar Škotija. Pasirinko nepriklausomybę, bet anglų kalba liko viena oficialių. Tai masina britų pensininkus ir ofšorinių kompanijų šeimininkus.

Vaizdas į Valetą iš Vitoriosos. Vitoriosos forte dešinėje nuo 1991 m. susitaręs su Maltos valdžia vėl bazuojasi Maltos ordinas. Tiesa, jokių politinių galių nebeturi.

Šiauriau pilna modernesnių rajonų su didžiuliais viešbučiais, o pačiame gale – Pačevilis, pagarsėjęs striptizo klubais. Vakarėjant ėjau jo gatvė; siautė būsimi jaunikiai ir nuotakos, o iš daugiaaukščio viešbučio rūsio aidėjo nešvankūs angliški riksmai.

Kokia mažytė yra Malta supratau skaitydamas vietinį anglišką dienraštį. Iš ministro žurnalistas ėmė interviu apie… vienos Didmiesčio gatvės remonto aplinkiniams gyventojams keliamus trukdžius. Kai salos plotis 10 kilometrų, kiekviena vietinė problema yra ir nacionalinė.

Smėlis ir jūra

Dauguma Maltos turistų Valetą aplanko tik per vienadienę ekskursiją. Jų tikslas – žydra jūra ir saulė. Lapkritį, kai keliavome mes, tam “juodas” nesezonas ir kainos juokingos. Erdvus dvivietis viešbučio kambarys ant jūros kranto teatsiėjo 50 Lt į dieną. Balkonas atsivėrė į Šv. Pauliaus įlanką, kurioje, kaip spėjama, sudužo į Europą plaukusio Apaštalo laivas (tai aprašyta Biblijos Apaštalų darbų knygoje).

Šv. Pauliaus įlanka, vienas Maltos kurortų.

Bet ir maži pajūrio kaimeliai iš dviaukščių privačių namelių turi savo paslapčių. Po Melieha užsukau į katakombų tunelius. Čia slėpdavosi maltiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, kai šią britų koloniją iš paskutiniųjų puolė Musolinis. Neužėmė. Gal net ir karas būtų kitaip pasisukęs, jei ne ši Sąjungininkų salelė vidury vokiečių ir italų jau valdyto Viduržemio.

Šv. Pauliaus įlankoje stovi ir galingas rusvas mūrinis bokštas. Tokiais kryžininkai XVII a. apjuosė visą salą – kad matytų, ar neartėja turkų laivynas, o šiam priplaukus – pašaudytų bei dūmais perduotų žinią apie puolimą į Valetą. Ordino gynyba nebuvo juokas: 1565 m. per didžiąją apgultį 9 000 kryžininkų atlaikė 40 000 turkų. Apie tą mūšį, sunaikinusį turkų nenugalimumo iliuziją ir pakeitusį Europos istoriją, anuomet visas žemynas kalbėdavo net labiau, nei šiandien apie Antrąjį pasaulinį karą. Ir po 200 metų prancūzų filosofas Volteras rašė: “Nieko nėra garsesnio už Maltos apgultį”.

Pilaitė netoli kranto.

Pietinėje Maltos pakrantėje gražios uolos ir Mėlynoji grota, kur plaukėme valtele. Gražus ramus vakaras. Maltos gamtos masteliai nėra superdidingi, bet smagiai išvykai grota tinka.

Malta – tai dar ne visa Malta. Skamba keistai? Gal, bet iš tikro Maltos sala yra tik 78% valstybės. Antroji sala – Gozas; ten kėlėmės keltu. Būtent jo vakarinė pakrantė turbūt gražiausia Maltoje – ar bent taip atrodė nuo gelsvų uolų stebint iš lėto artėjančią audrą.

Audra artėja į Gozą.

Senosios Maltos šventyklos

Maltos civilizacija amžiumi toli lenkia kryžininkus ir arabus. Galbūt ji lenkia ir Afriką, Europą, Aziją: būtent Maltoje išliko seniausi žemės pastatai. Iš šventyklų – tokių kaip Taršieno Didmiestyje, Agar Čimo pietuose, ar Džgantijos Gozo saloje belikę griuvėsiai. Stori mūrai, tiesa, vis dar aukštesni už žmones; matosi bareljefų, “altorių” liekanos, geometriniai raštai, pusapvaliai kambariai, pagal bažnyčias praminti “apsidėmis”, nors, aišku, dėl tikrų patalpų paskirčių archealogai tegali spėlioti.

Ir nors šventyklų stogų vietose žiojėja skylės, dar galima išvysti, kaip jos atrodė. Mat jų kopiją senovės maltiečiai įrengė po žeme. 1902 m. požeminių vandens cisternų kasėjai turėjo be galo nustebti, kai po gyvenamuoju namu aptiko šitaip puikiai išlikusį daugiatūkstantmetį Hal Saflienio požemį. Čia, manoma, buvo laidojami žmonės – prieš tai supūdžius, kad liktų kaulai. Vieta gležna ir be galo branginama, tad turistų skaičiai griežtai ribojami iki vos 60 per parą: pirkome bilietus internetu prieš mėnesį. Tikrai verta – jei šventyklų griuvėsiai įdomūs todėl, kad labai seni, tai keliaaukštis Hal Saflienio požemis gniaužia kvapą ir pats savaime. Čia žemė išsaugojo viską kaip prieš 5000 metų: nenuskilę aštrūs kampai, ryškūs dažai, siaurėjančios lubos. Niekur kitur pasauly neišvysi tokio gyvo tokios žilos senovės vaizdo.

Deja, požemyje fotografuoti draudžiama, tad čia mažiau įspūdingi Agar Čimo megalitai.

Rusvi Maltos kaimai

Maltos kaimai – mažytės Didmiesčio kopijos. Kaip ir visa Malta jie stokoja spalvų. Išskyrus šventus bažnyčių paveikslus viskas rusva/pilkšva: ir žemė, ir senieji namai, ir net rūmai. Tiesa, dar balkonai ryškūs ir net naujuose namuose meniškai raižyti.

Salos gilumoje stūkso senoji sostinė Mdina (vos 300 gyv.), arabiškai siauromis gatvelėmis be automobilių, į kurias žvelgia tylūs barokiniai ir romaniniai fasadai. Kaip ir ne vienas Maltos miestelis ji įtvirtinta, o nuo aukštų sienų mūrų gali regėti visas salos įžymybes. Tarp jų – Mostos kaimo bažnyčios kupolą, dydžiu pralenkusį Romos panteoną.

Mostos kupolas kyla virš maltietiškai rusvų namų.

Gozo salos sostinei Vitorijai pasisekė daug mažiau: tenykščiai žmonės savo barokinės bažnyčios kupolui pinigų išvis nesurinko, tad nupiešė ant lubų. Aišku, tinkamas efektas susidaro tik žiūrint iš tam tikro taško. Ten dar aplankėme seną kalėjimą, parapijos muziejų, ir, aišku, nuo miesto sienos stebėjome tolius.

Pačios Mdinos bažnyčia – kokatedra. Niekas nedrįso katedros perkelti į Valetą, tad dabar abu miestai dalinasi Vyskupijos centro šlove. Kaip ir Valetoje grindys čia klote nuklotos meniškomis antkapinėmis lentomis.

Meniškos antkapinės lentos – įprasta Maltos bažnyčių grindų danga. Garbiausiose šventovėse jos driekiasi nuo sienos iki sienos, nuo įėjimo iki altoriaus.

Pabaigai

Pažintinės ir poilsinės kelionės dažnai būna atskiros, mat įdomybės nuo atokių kurortų smarkiai nutolusios. O Maltoje galima viską puikiai suderinti, nes nuo bet kurio viešbučių iki visų salyno grožybių – ne daugiau keleto valandų kelio.

P.S. Čia leidau sau dėl istorinės-kalbinės kilmės įvardyti Maltą arabų sala. Tačiau maltiečiai, su kuriais esu bendravęs, nemėgsta būti siejami su Afrika. Konfrontaciją lemia ir didžiulė imigracijos problema: 2004 m. Maltai prisijungus prie ES Valeta tapo artimiausia Afrikai ES sostine. Nuo tada kasmet ~2000 žmonių iš Afrikos nelegaliai ten išsilaipina – palyginus su šalies gyventojų skaičiumi Maltai tenka daugiausiai prieglobsčio prašytojų visoje Europoje.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Maltos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Planuodamas savo keliones esu pastebėjęs daug niuansų kaip keliauti pigiau. Čia jais pasidalinsiu.

Kada pirkti bilietus?

1.Dauguma skrydžių yra brangiausi likus nedaug laiko iki išskridimo. Taip aviakompanijos daugiausiai pinigų pasiima iš tų, kam skristi būtina.
2.Tačiau pirkti prieš 7 ar 10 mėnesių irgi gali būti ne geriausias sprendimas. Mat aviakompanijos tada sudeda bandomąsias kainas, o jei pardavimai sekasi prasčiau, daro nuolaidas (akcijas). 1-2 mėnesiai iki skrydžio gali būti geras laikas pirkti, bet reguliariai tikrinkite, ar nėra akcijų.
3.”Paskutinė minutė” (kai pirkti pigu prieš pat kelionę) galioja tik poilsiniams skrydžiams (“Novaturas” ir pan.), ypač kelionėms su įskaičiuotais viešbučiais. Nes čia nebūna žmonių, kuriems staiga prireiktų skristi, kaip tik priešingai – paskutinę minute galinčių ir norinčių išeiti atostogų yra mažai.
4.Jei įmanoma, skriskite nestandartiniu metu. Ypač – žiemą. Taip pat, trumpoms kelionėms – ne savaitgaliui (jei savaitgaliui – bent ne per šventes). Sutaupysite ir skrydžiams, ir viešbučiams.

Kur pirkti bilietus?

1.Geriausia patikrinti situaciją bilietų pardavimo portaluose, nes siūlomi įvairių aviakompanijų reisai. Neblogas portalas yra skyscanner.net, jis rodo ir pigių skrydžių bendrovių, ir įprastinius reisus, kaip juos siūlo įvairios agentūros. Žr. straipsnį “Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus”.
2.Visgi net ir visais šiais būdais rasite ne visų aviakompanijų pasiūlymus. Galite patikrinti Vikipedijos straipsnį apie oro uostą, į kurį norite skristi – ten bus parašyta, kokios aviakompanijos į kur iš jo skraido. Tai matosi ir Flightradar24.com. Tada žiūrėkite atitinkamų aviakompanijų puslapius.
3.Pigių skrydžių bendrovių reisai (Ryanair, Wizzair) dažniausiai bus pigiausi. Bet jei skrendate su persėdimu ir pirmasis skrydis pavėluos antro neteksite (jei nesate apsidraudę; bet jei draudžiatės, skaitykite sąlygas, nes dažnai ten būna pvz. minimalus persėdimo laikas). Be to, už daug ką (lagaminus ir kt.) teks mokėti papildomai, o oro uostas į kurį skrendate gali būti atokiau nuo miesto (patikrinkite nuvykimo iš ten laikus ir kainas).
4.Skrendant į tolimus kraštus bilietai iš pagrindinių Europos oro uostų (pvz. Londono) gali būti gerokai pigesni nei iš Vilniaus. Tokiu atveju gali apsimokėti iki tų pagrindinių oro uostų pirkti atskirus Ryanair/Wizzair bilietus.
5.Kai kuriais atvejais būna pigesni pasiūlymai iš Rygos, o ypač Varšuvos (į kuriuos galima nuvažiuoti autobusu/traukiniu/automobiliu). Patikrinkite šiuos variantus.

Kaip planuotis kelionę, kad būtų pigiau?

1.Neturėkite konkrečių planų kuriuo metu norėtumėte vykti, tiesiog sekite kainas (gal bus akcijos). Kadangi akcijos paprastai būna likus gana daug laiko iki skrydžio (1-6 mėn.) nėra taip sudėtinga susiplanuoti tik tuomet.
2.Neplanuokite ir vienintelės tikslios vietos, kurią norėtumėte aplankyti. Siekiant “pagauti” geras kainas geriausia ir neturėti susiplanavus konkretaus miesto ar šalies, kur norite vykti. Pasaulyje daug įdomių vietų, geriau sudaryti tam tikrą sąrašą šalių, kur vykti norėtumėte, ir sekti akcijas. Jei taip darysite daug metų, tikėtina, nukeliausite į daugelį to sąrašo vietų – tiesiog kiekvienais metais vyksite ten, kur būtent tada labiausiai apsimokės.
3.Galvokite ne vien apie skrydžio kainą. Prie skrydžio kainos iš karto galite pridėti nusigavimo į oro uostus ir atgal kainas, lagamino pervežimo kainą (jei mokama ir jei jį imsite), nakvynės tarpiniuose oro uostuose kainas (jei reikės ir imsite viešbutį) ir pan. Tai – irgi tiesioginės nukeliavimo išlaidos. Tik viską sudėję lyginkite, kuris skrydžio variantas geresnis.
4.Sužinokite, kas jūsų skrydžio bendrovėje mokama papildomai ir pasirūpinkite, kad neprireiktų: kad nereiktų pirkti lėktuve maisto pasiimkite savo, stenkitės neimti abejotino būtinumo daiktų ir nereiks registruoti bagažo (jei tai mokama) ir pan. Kaip taisyklė aviakompanijose visos papildomos paslaugos nesveikai brangios, nes tai yra esminė pigių skrydžių bendrovių verslo dalis.

Kas yra “pigu”?

Čia rašau orientacines “eilines kainas” (tik skrydžių) į įvairias vietas (ir atgal). Tokiomis kainomis galima nuskristi iš Vilniaus (ir atgal) daugmaž visada. Nebloga kaina – mažesnė už šias, labai gera kaina – gerokai mažesnė. Šios kainos galioja tik į kai kuriuos regiono didmiesčius; skrydžiai į kitus didmiesčius kainuos 50%-100% brangiau, į smulkius miestelius ir 200-300% brangiau (bet dažnai galima skristi į “pigiausių kainų” didmiesčius ir važiuoti, arba ieškoti pigių vietinių reisų iš ten į galutinį tašką – tam pasidomėkite, kokios krašte, į kurį skrendate, yra pigių skrydžių bendrovės):

(Kainos į abi puses – iš Vilniaus ir atgal):
Vakarų Europa – 50 EUR
Rytų Europa – 125 EUR (su keliais pigesniais miestais)
Balkanai – 200 EUR
Artimieji Rytai, Šiaurės Afrika, Vidurinė Azija – 300 EUR (su keliais pigesniais miestais)
JAV, Kinija – 400 EUR
Indija – 450 EUR
Japonija, P. Korėja, Pietryčių Azija – 550 EUR
Juodoji Afrika – 700 EUR
Pietų Amerika – 800 EUR
Australija – 1000 EUR

Pigus skrydis – dar ne viskas

Pigus skrydis – dar ne viskas; juk kelionės metu reikės mokėti už maistą, viešbučius.

1.Viešbučius apsimoka pirkti kartu su kelione (“kelionių paketą”) jei skrendate į poilsinio turizmo kraštus (Egiptas ir pan.), į kuriuos kitaip pigiai nenuskrisi, ir ketinate praleisti laiką vienoje vietoje (poilsinė kelionė).
2.Skrendant į poilsinio turizmo kraštus net jei ir nesinaudosite / ne visą laiką naudositės į kainą įeinančių viešbučių paslaugomis gali būti verta pirkti kelionės paketą (su pigiausiu viešbučiu), nes taip pigiau, nei pirkti atskirai skrydį.
3.Kitu atveju iš anksto užsisakyti viešbučius (internetu) apsimoka tik skrendant į turtingas šalis, tuo tarpu “egzotiškuose” kraštuose apsimoka ieškotis viešbučių vietoje, nes ten per internetą dažnai skelbiasi tik keli brangesnieji, be to, vietoje galima derėtis. Tiesa, kai kuriose šalyse reikalaujama oro uoste ar prašant vizos pateikti viešbučio rezervaciją (dažniausiai pakanka rezervacijos pirmajai nakčiai).
4.”Egzotiškuose” kraštuose vietose (viešbučiuose, restoranuose), kurios atrodo vakarietiškos, tenka mokėti net ir kelis kartus brangiau. Norėdami sutaupyti žiūrėkite, kur valgo ar apsistoja vietiniai (komfortas/higiena, tiesa, gali neatitikti mums įprastų).
5.Turtingose šalyse pigiausias būdas pavalgyti – greitojo maisto restoranai (“McDonald’s”, “Burger King”). Neturtingose šalyse tuo tarpu šie restoranai yra prie brangesnių, nors vis tiek gali būti tarp pigesnių jei žiūrėti vien vakarietiškų higienos standartų maitinimo įstaigas.
6.Pasidomėkite nemokamomis nakvynėmis per CouchSurfing, HospitalityClub ir pan., arba per emigravusius pažįstamus.
7.Turtingose šalyse pigiau nuomotis automobilį (išskyrus jei keliaujate vienas), o neturtingose – keliauti viešuoju transportu. Taksi nevažinėju beveik niekuomet nes ten – dažnos apgavystės, geriau “Uber” ir jo atitikmenys.
8.Palyginkite ir šiaip kainas šalyse, į kurias norite vykti vizos, viešbučių, restoranų, transporto. Gali būti, kad, kur brangesnis skrydis, bus pigiau visa kita ir per atostogas išleisite mažiau. Taip būna dažnai, mat pigiausi skrydžiai į brangias Vakarų Europos šalis (jei Norvegijoje pigiausiame restorane, jei pasiseks, valgysite už 13 EUR, tai Irane panašus maistas atsieis 0,3 EUR ar 0,6 EUR).
9.Ieškokite individualių būdų sutaupyti, priklausančių nuo valstybės. Tarkime, Japonijoje, jei važinėsite daug traukiniais tai gali atsieiti perpus pigiau jei pirksite “Japan Rail Pass”, o Indijoje yra galimybė už kelis eurus pernakvoti specialiuose traukinių stočių viešbučiuose “retiring rooms” (tiek kainuoja visas kambarys, o ne lova) – tačiau tą reikia žinoti, rezervacijų svetainėse tų viešbučių nėra.
10.Jei eisite į konkrečius renginius ar turistinius objektus, paieškokite internete, ar nėra bilietų su nuolaida.
11.Žiūrėkite, kurią kelionės dieną ką daryti apsimoka labiau Kai kurios pramogos ar viešbučiai kai kuriose labai turistinėse vietose atsieis smarkiai pigiau ne savaitgalių metu – tokius dalykus tuo metu ir bandykite.

Iš patirties žinau, kad geras būdas greitai nustatyti turistams reikalingų paslaugų (viešbučių, restoranų) kainų lygį šalyje yra pažiūrėti “Coca Cola” kainas. Tai geriau nei žymesnis “Big Mac” indeksas, nes McDonald’s yra sąlyginai nedaug šalių (Coca Cola – visur). Taigi, 0,5 l “Coca Cola” buteliukas parduotuvėse Azijoje (išskyrus turtingas šalis kaip Japonija), būna, kainuoja ir iki 0,3 EUR, Lotynų Amerikoje 0,5 EUR, Rytų Europoje ir Juodojoje Afrikoje 0,8-1 EUR, Vakarų Europoje 1-1,5 EUR, Norvegijoje ir dar daugiau.

Žemos kainos gali padėti sutaupyti ne tik kelionėje! Pavyzdžiui, gali apsimokėti nusipirkti drabužių šalyje, kurioje pigu, ir dėvėti juos Lietuvoje.

Kinijos įvaizdžių daug. “Pasaulio fabrikas”, kurio užguiti darbininkai šešias dienas per savaitę gamina centus kainuosiančius niekučius – ir kartu ekonominis stebuklas, tuoj tuoj aplenksiantis JAV. Komunistinė diktatūra – ir kartu “laukinio kapitalizmo” rinka, kur milijonai uždirbami per naktį.

Pusketvirtos dienos iš penkių, kurias buvau Pekine, tvyrojo smogas. Toks, kad saulė ne ryškesnė už mūsų mėnulį vakarėjant – į ją galėjau žiūrėti plika akimi. Toks, kad kitoje didžiausios pasaulio aikštės – Tiananmenio – pusėje stovinčių pastatų tiesiog nesimatė. Kai jis pagaliau išsisklaidė išvydome kitokį miestą. Ryškų. To nesugebėsi įvertinti, kol nepraleisi smoge kelių parų. Net kiekviena Pekino vieta dvilypė: kartais nykiai pilka, kartais spalvinga.

Žymiojo Pekino Uždraustojo miesto šonas skendi smoge

Pramoninė revoliucija ir XXI a. technologijos

Technologijos Kinijoje ultramodernios, bet socialine prasme tai kelionė laike. Pekinas – lyg XIX a. Londonas. Šimtai tūkstančių naujų miestelėnų plūsta į fabrikus, palikdami šeimas kaimuose, kurias teaplankys per visuotines Naujųjų metų atostogas, ir tai ne visi. 400 milijonų kinų per 30 metų persikėlė į miestus – daugiau, nei iš viso yra gyventojų JAV ir beveik tiek, kiek Europos Sąjungoje. Darbas bus sunkus ir ilgas – bet lengvesnis, nei ūkiuose. Fabrikai taršūs, apie ekologiją tešaukia pavieniai aktyvistai – juk ir Londone anuomet tvyrojo smogas, poetiškai vadintas rūku.

Kitu atžvilgiu Pekinas – lyg Senovės Roma. Milžiniška milžiniškos valstybės širdis. Daugelis skursta – bet niekas nebadauja. Saugu: mažai žudymų, plėšimų, vagysčių. Milžiniški pinigai metami visuomeninių pastatų ir sporto didybei. Vien “Paukščių lizdo” stadionas Pekino olimpiadai atsiėjo pusę milijardo JAV dolerių. Neregėtais mastais plečiama infrastruktūra, tik vietoje romėniškų kelių šiandien – greitieji geležinkeliai. Nuo Pekino iki Honkongo (2475 km) ilgiausias pasaulyje toks geležinkelis nugabens per 10 valandų – prieš dešimtmetį reikėjo 25.

Aptarnavimas dar atsilieka. Traukiniu vykau į Badalingą, iščiustytą turistams Kinų sienos atkarpą. Pilkšvas mūrinis sliekas, kone 3000 metų vingiuojantis Mongolijos pasienio kalvomis išties palieka neišdildomą įspūdį. Kelionė atgal nebuvo tokia maloni: minios žmonių laukė prie bilietų kasos traukinių stotyje. Laikas išvykti artėja – o bilietų pardavėjo nėra. Likus 15 minučių jis ateina ir iš lėto štampuojasi bilietus. Tampa aišku, kad paskutiniai žmonės nespės. Eilėje riksmai, sienos daužymas. Po 5 minučių pradėjus prekybą visi puola grūstis, mėgina prakišti savo juanius pro grotas: spaudimas toks, kad pirmieji kojomis vos beliečia žemę. Buvau priekyje, tad su bilietu nubėgau į peroną. Traukinys vis neatvažiuoja. Kitas – po pusantros valandos. Matyt, reisas atšauktas, bet niekam nepranešta. Išėjau pasivaikščioti į jau užmigusį turistinį miestelį.

Didžioji Kinų siena smoge. Ji driekiasi per 20 000 km, kai kur sugriuvusi, bet populiariausia ši XV a. atkarpa Badalinge.

Senas ir naujas Kinijos menas

Nors lėktuve skaitytas oficiozinis angliškas Pekino laikraštis vedamajame rašė, kad Kinija ir Indija – vienintelės pasaulio kultūros, išlaikiusios tęstinumą tūkstantmečius – Kinijoje daug ką pakeitė Kultūrinė revoliucija. Komunistinės revoliucijos lyderio Mao Dzeduno siekis sunaikinti keturias “senybes” – senąsias mintis, kultūras, tradicijas ir papročius. Daužyti ir deginti vienuolynai, rūmai, dvarai, uždrausti visi Pekino operos pastatymai išskyrus penkis naujus apie darbo liaudį, armiją ir Mao (parašytus Mao žmonos). Šiandien kai kas atstatoma turistams, bet per daug sunykę.

Norėjau išvysti akrobatiką, kuria garsėja kinai. Deja, akrobatikos teatrai atrodė tušti, gal neveikiantys. Pasirinkome Lao Še arbatinę: gal kiek turistams išlaižytą Kinijos vaidinamųjų menų pristatymą. Daugybė menų suklestėjo dar tada kai įveikę Kinų sieną šalį užėmė Kublai Chano mongolai (valdė 1271-1368 m.) – jie ir įkūrė Pekiną. Kinų inteligentai, pašalinti iš politikos, atrado kūrybinę gyslelę.

Šiuolaikinis menas klesti 961 meno rajone, rytų vokiečių statytoje nebeveikiančioje gamykloje. Nesitikėjau išvysti to, ką pamačiau: štai Mao Dzedunas atvaizduotas kaip panda, štai magnetukas su “Pig Guevarra” (Kiaule Gevara). Senasis komunistinis panteonas per dantį traukiamas gana atvirai. Vietą turbūt mėgsta “auksinis jaunimas”: kainos čionykštėse stilingose kavinėse europinės.

Modernus Pekino menas 961 meno rajone: kiek apsinuoginusios karės maudosi ordinuose.

Hutongai prieš dangoraižius

Aplink Tiananmenį nuo seno plyti hutongų jūra. Tai siauros gatvelės su mažais vienaukščiais nameliais, specialiai išplanuotais dvasioms paklaidinti. Jų pastatyta begalė: juk 1800 m. Pekinas buvo milijoninis miestas – didžiausias pasaulyje.

Bet hutongai griūva masiškai. Štai vienas ištisas rajonas – daugybės hektarų, su dešimtimis gatvelių – aptvertas statybine tvora, ant kurios – dangoraižių, baseinų vizijos. Pekine buvau 2011 m., tad šiandien tų hutongų jau turbūt nebėra, šimtai kitų sunyko dar iki man atvykstant. Požiūriai panašūs kaip į Vilniaus Šnipiškes: kai kam tai – progresas, juk hutongų nameliuose trūksta patogumų.

Hutongas

Paradoksalu, kad imituodamas Vakarus Pekinas išlaiko mažiau autentikos nei patys Vakarų didmiesčiai – juk Romos ar Londono senamiesčius modernizavo, o ne griovė. Ir visgi tradicinių rajonų per daug, kad visus būtų galima nušluoti per dešimtmetį, dar regėjau daug jų, nors ir perkirstų plačiais prospektais.

Šiandieniniam kinui jo šalies istorija jau svarbi, turistų minios plūsta į Pekiną. Keli hutongai iš lėto čiustijami – ypač aplink varpų ir būgnų bokštus. Tokie bokštai stovėdavo kiekviename Kinijos mieste ir pranešdavo apie nelaimes; šiandien Pekino būgnininkai kasdien rodo teatralizuotus šou.

Aplink zuja kitur išnykę rikšos, o parduotuvėlės įdomios: pavyzdžiui, visų pasaulio įžymybių lėlės. Kinai labai išradingi, o tapti “kopijuotojų tauta” juos privertė aplinkybės. Tai keičiasi: Kinija patentų paraiškų skaičiumi jau aplenkė Ameriką. Ir suvenyrų čia galima rasti unikalių.

Ir išradingojo Pekino širdis nebe hutongai, o Čaojano ofisų rajonas, kuriame stūgstantis valstybinės televizijos CCTV štabas, atrodo, paneigia fizikos dėsnius. Tiesa, ekonominės Kinijos širdies reikia ieškoti Šanchajuje, ne čia.

CCTV štabas.

Kiniška prekyba – ne visai stereotipinė

Auksinių resursų (Golden Resources) prekybos centras – didžiausias pasaulyje: kiekvienas iš penkių jo aukštų – Vilniaus Akropolio dydžio. Pavadinimas keistokas, bet su anglų kalba ten sunku: net prabangios lauko reklamos pilnos klaidų.

Prekės ženklai – daugiausiai vietiniai, penktame restoranų aukšte – tradicinis “maisto turgus” po stogu. Pigu, bet savo porcijoje radau iškepusį tarakoną. Pažįstamas kinas dievagojosi, kad, nors ir koks būtų abejotinas higienos lygis Kinijoje, tai – reta.

Požiūris į mandagumą ten kitoks. Ant šaligatvio valytis dantis ten normalu, kaip ir vaiką apmauti kelnėmis su skyle gamtiniams reikalams. Užtat šnirpšti nosį ar krapštytis dantis – “purvina” (snargliai traukiami į save).

Tokie vaizdai dažnesni tradiciniuose chaotiškuose prekybos rajonuose – kurie (bent jau Pekine, bent jau baltaodžiams) nėra stebuklingai pigūs. Centre yra ir kitokių, prabangių gatvių, kurių lankytojai kitų kinų pravardžiuojami bananais (“geltoni išorėje, balti viduje”).

Čianmen - viena naujų prabangių Pekino gatvių, atkurtų senuoju stiliumi. Gale - autentiški miesto vartai, vienas retų miesto sienos reliktų.

Pekinas – imperatorių rūmų miestas

Iki XX a. Kinija tūkstantmečius valdyta monarchų. Besikeitusios žymios dinastijos gyveno rūmuose: ne pavieniuose pastatuose, o ištisuose kompleksuose riestastogių pastatėlių ir menių, koridorių ir bokštelių, nuo liepsnų sergimų drakonų skulptūrėlių. Žymiausias čia – Pekino Uždraustasis miestas. Taisyklingas stačiakampis kvadratinis kilometras, į kurį paprastam mirtingajam įžengti buvo nevalia.

Uždraustajame mieste

Uždraustąjį miestą pastatė Mingų dinastija – ta pati, kurios eunuchas Čang He parplukdė žirafą iš Afrikos, ir, pasak sąmokslų teoretikų, pasiekė Europą bei Ameriką. Kaip ten bebūtų, didybės demonstravimas, o ne kolonizacija buvo didžiųjų ekspedicijų tikslas. Mingams jų Kinija buvo pasaulio centras, kitų kraštų nereikėjo.

1644 m. Mingus nuvertė Čingai. Jų rūmai – Vasaros rezidencija šiauriau centro – paliko dar didesnį įspūdį. Ypač vieta: tvenkinys su puošniu arkiniu tilteliu ir lėtais turistiniais laivais, už nugaros – kalnas. Ir marmurinis “laivelis”, kuriam, pasakojama, imperatorienė Ciši ištaškė Kinijos karo laivyno biudžetą. XIX a. Kinija tebebuvo milžiniška ir nekolonizuota, bet europiečiai ją jau dalinosi įtakos sferomis. Galios centras pasitraukė į Pasiuntinybių rajoną – vakarietiško stiliaus uždarą “miestą mieste”, kur dirbo “Kinijos virvutes tampiusios” britų, prancūzų, vokiečių atstovybės.

Tiltas vasaros rezidencijoje

Atmindamas prabėgusias Kinijos dinastijas supranti, kad straipsnio pavadinimas vadinantis Pekiną “XXI a. Roma” dvelkia europietiška arogancija. Juk tuo pat metu, kai klestėjo Senovės Roma, kinai turėjo savą Hanų imperiją, nenusileidusią romėnams nei plotu, nei gyventojų skaičiumi. Daugybę amžių kinai gyveno turtingiau nei europiečiai, ir tik po Europos geografinių atradimų, pramonės revoliucijos (XV – XX a.) iš lėto pasitraukė į antrą planą. Gal amžinybės akivaizdoje trumpas Europos proveržis baigiasi ir galios centras grįžta į Rytus?

Komunistinės Kinijos širdis

Ir Čingų laikais, ir dabar Pekinas – administracinis miestas. Pažįstamas kinas sakė – pernelyg politinis, kad jam patiktų. Prieš Uždraustąjį miestą stovėjusios viduramžių ministerijos Mao laikais nugriautos, kaip ir galinga miesto siena. Dabar ten – plyna Tiananmenio aikštė. Jos šone – parlamentas, centre – Mao Dzeduno memorialinė salė. Tiksliau – mauzoliejus, ar net šventykla.

Eilė prie Mao Dzeduno mauzoliejaus

Rytinėje eilėje stovėjau pusantros valandos. Viskas konvejeriu. Prie saugumo patikros pardavinėjamos gėlės. Jų dėti prie paties Mao negalima – tik kitame kambaryje. Skaičiau esą ten jos surenkamos ir parduodamos vėl. Leniną Maskvoje galima apeiti iš visų pusių, o čia taupant erdvę srautas skyla į dvi dalis: pusė keliolikai sekundžių išvysta dešinę, pusė – kairę “Didžiojo Kinijos vairininko” pusę. Sunku buvo suprasti, kuri dalis ėjo mauzoliejun iš pagarbos Vadui, kuri – kaip į turistinį objektą, kuri – privalomai su valstybinėmis ekskursijomis.

Įrašius “Tiananmen” į Kinijos Google Images išvysite gražius vaizdus: vieni paskutinių nenugriautų miesto vartų, Uždraustojo miesto siena su Mao nuotrauka. Tą patį padarę bet kur užsienyje pamatysite jaunuolį, žengiantį priešais tanką. 1989 m. Tiananmenio studentų mitingai ir žudynės, blokuojamos “Didžiosios kinų ugniasienės” (interneto cenzūros sistemos). Net prie bevielio (Wifi) McDonald’s tinklo Pekine neprisijungsi neįrašęs asmens duomenų. O pažįstamas kinas žodį “Tibet” asmeniniuose el. laiškuose visada specialiai rašo su klaidom (automatiniams tikrintuvams apgauti) – nors jis ir remia Kinijos politiką Tibete.

Kariai Pekino plakate.

Kitas šiandieninės Kinijos simbolis – didžiosios pandos. Nesvarbu kur gimusios jos laikomos kinėmis, skolinamos draugiškoms šalims (“pandų diplomatija”) ir bet kurį kokios įžymybės dėmesį pandoms spauda interpretuoja kaip prielankumą Kinijai. Ir Pekino zoologijos sode jos privilegijuotos – tingiai drybso tarp modernių joms sukurtų žaidimų aikštelių, stebimos tik papildomus bilietus nusipirkusiųjų. Kai kuriems kitiems žvėrims liūdniau: galvojau, kad tapyrų namas apleistas, kol užėjęs į vidų nepamačiau, kad jo purvinos betoninės grindys pilnos šių gyvūnų.

Pekinas – ir Kinijos tikėjimų sostinė

Kinijos sostinėje tikėjimų – gausybė. Vakaruose multikultūralizmas – tai daugybė mažumų rajonėlių aplink savas šventyklas. O Kinijoje vienas ir tas pats žmogus gali laikytis skirtingų apeigų: budizmo, taoizmo, konfucianizmo. Riba tarp religijos ir filosofijos dažnai ginčijama; oficialiai dauguma ateistai.

Šventovės, kaip ir rūmai, yra ne pastatai, o jų kompleksai – ir Pekine jie milžiniški. Parko supamoje Dangaus šventykloje – labiau taoistinėje – Dievą garbindavo imperatoriai. Konfucijaus šventykla – tai ir buvęs “universitetas”, kuriame valstybės tarnybos siekę visų provincijų kinai imperijos laikais privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą.

Vienas Dangaus šventyklos paviljonų

Čonhe yra didžiausia Tibeto budistų šventovė už Tibeto ribų: čia milžiniškas Buda, smilkalus kūrena maldininkai, einama į kiemą po kiemo pro tolydžio didėjančius pastatus. Matosi Pančin Lamos atvaizdas – tai antrasis Tibeto budizmo žmogus po Dalai Lamos, bet dabartinį pripažįsta tik Kinijos valdžia, nustačiusi, kad jis inkarnavosi į dviejų komunistų sūnų (Tibeto valdžios tremtyje atrastą Pančin Lamą “dėl jo paties saugumo” kinai paslėpė).

Įdomi Donjue šventykla, kur impozantiškos skulptūros atskleidžia visus 73 biurokratiško taoistų Dangaus departamentus: miško dvasių, ligų paskyrimo, yra net parašo departamentas, tvirtinantis laiškus, siunčiamus tarp kitų departamentų. Beje, šventovė veikia ir kaip “liaudies buities muziejus”; kai kurių skulptūrų aprašymai prasideda frazėmis “Prietaringi žmonės tikėjo, kad…”. Veikianti šventykla ir ateizmo muziejus kartu? Tik Kinijoje, tik šiandien.

Vandens dvasių departamentas Donjue šventovėje

Hutonguose būta daug mažų šventyklėlių, bet dauguma jų sunaikintos per Kultūrinę revoliuciją. Liko kompleksėliai tokie kaip XV a. Fajuano Mahajanos budistų šventykla ir… Niučie mečetė. Pirma mečetė čia pastatyta dar X a. ir dabartinė šventovė jau visiškai kiniška: vienas pastatas maldų salė moterims, kitas – maldų salė vyrams…

Yra ir XIX a. bažnyčios, gražiausia jų – Atpirkėjo katedra. Šios jau tarsi perkeltos iš Europos, tik Jėzus su Marija dalyje paveikslų – mongolidai Kinijos imperatorių drabužiais. Oficiali “Kinijos patriotinė katalikų bažnyčia” pavaldi ne Vatikanui, o valdžiai ir negali kritikuoti abortų ar kontracepcijos, būtinų vieno vaiko politikai. Daugybė krikščionių renkasi maldą nelegaliose “namų bažnytėlėse”, kurių skaičiaus niekas nežino. Teko net girdėti, esą Kinijoje sekmadieniais krikščioniškas mišias lanko daugiau žmonių, nei visoje Europos Sąjungoje.

Pabaigai

Šiandien madinga peikti Kiniją. Bet ji dabar eina tą patį kelią, kurį jau nuėjo Europa. Eina labai sparčiai. Lietuvoje ~1990 m. pirma buvo politinis pokytis, tada – ekonominis, Kinijoje – atvirkščiai. Būdamas Pekine jaučiau kažkokią ore tvyrančią viltį. Juk dar prieš 30 metų kinai išvis negalėjo vykti užsienin, o šiandien jie vieni dažniausių turistų. Prieš 30 metų Kinija gamino perpus mažiau automobilių nei Lenkija – o šiandien gamina daugiau nei JAV, Vokietija, Prancūzija ir Italija kartu paėmus. Žinau, kad jei grįžčiau ten po 10 metų, viskas turbūt bus smarkiai pasikeitę į gera: žmonės turtingesni, politinių laisvių daugiau. Optimizmas, kurio man taip trūksta Europoje. Vakarų starto linija daug toliau, bet ar tikrai bėgam visada į tą pusę?

Dažnas kontrastas: sena šventykla ir komunistinis daugiabutis. Visgi tokie namai netapo tokiu Pekino veidu, kaip Vilniaus ar Maskvos, nes tais laikais miestas plėtėsi gana nedaug, o sparčiai augti ėmė tik 1990 m. plieno ir stiklo eroje.

Visi kelionių po Kiniją aprašymai-vadovai

Viskas apie Kiniją viename

Kinija - viskas, ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po Kinijos miestus

1. Šanchajus - Kinijos variklis
2. Honkongas - šviesų ir jūrų miestas
3. Pekinas - XXI a. Roma?
4. Guangdžou-Šendženas - didžiausias rytdienos pasaulio miestas
5. Makao - naujai sena pramogų sostinė
6. Sianas - Azijos Roma vėl atrasta
7. Perlų upės delta - Kinijos langas į pasaulį

Kelionės po Kinijos užmiestį ir gamtą

1. Trys tarpekliai Jangdzėje - upių kruizų karalius
2. Džangdziadzie - dangų raižančių uolų miškas
3. Kinijos šilko kelias - grotos, kinų siena, dykuma
4. Mažasis Tibetas - Kinijos Činghajaus provincija
5. Taivanas - dvilypė turtingoji Kinija

Kelionių vadovai po Kiniją žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Stereotipai, sukurti apie Iraną, neatėmė noro nepriklausomai pakeliauti po šią persų civilizacijos tėvynę. Tikrovė tikrai pranoko lūkesčius – Irano įdomybės – pasaulinio lygio, o keliauti gana paprasta. Tiesa, būnant Irane reikia nuolat juo gyventi: nebus vakarietiškų oazių, kuriose viskas kaip namie.

Bet ir pats Iranas – moderni šalis, kur gimstamumas per mažas, raštingumas arti 100%, nusikaltimų nedaug; kurios menas pripažintas pasaulyje, o pramonė gamina viską nuo saldainių iki automobilių. Kur nėra įkyrių prekeivių, o vietiniai padeda be atlygio. Kur valdžia renkama tikruose rinkimuose, o vizą gali gauti nesiųsdamas paso ambasadon.

Didingi Irano miestai (Isfahanas, Jazdas, Širazas), antikiniai griuvėsiai (Persepolis) grožiu tikrai nenusileidžia žymioms Prancūzijos ar Italijos vietoms, bet yra visiškai kitokie. Ir vakarietiškų veidų juose be galo mažai. Iš visų mano lankytų šalių Irane didžiausias skirtumas tarp palankumo turizmui ir Vakarų turistų skaičiaus.

Susirinkimų mečetės Isfahane kiemas. Masyvūs plytelėmis puošti pastatai su arkinėmis nišomis ivanais, mažais minaretais ant stogų - tik vienas daugelio Irano miestų veidų

Kitas Azerbaidžanas: Pirmoji pažintis su Irano miestais

Pirmuoju langu į Iraną man tapo Azerbaidžanas. Ne, ne ta nepriklausoma valstybė – kitas Azerbaidžanas yra Irane. Būtent čia gyvena dauguma pasaulio azerbaidžaniečių, jie sudaro net 24% Irano žmonių (51% – persai).

Gamta visame Irane panaši, tik pakrantėse drėgna ir vešlūs miškai.

Kiekvieno Irano miesto širdis – turgus. Centrinė turgų dalis nuo saulės dengta šimtamečiais skliautais. Tarp kilometrinių pasažų it akys žiojėja karavansarajai – kiemai, kadaise glausdavę kupranugarių vilkstines, kurioms kelią rodydavo minaretai-švyturiai.

Didžiausias Azerbaidžano regiono turgus – Tabrize. Buvusiems Egipte ar Maroke gali pasirodyti kaip stebuklas, bet per kelias jame praleistas valandas nė sykio niekas nepasiūlė ko nors pirkti. Gali užeiti į parduotuves, ramiai apžiūrinėti prekes. Tiesa, pora užkalbino – bet nė žodžio apie prekes. Irane užsieniečių mažai ir kiekvienas dar traukia dėmesį, norą paspausti ranką. Kartais praeiviai siūlosi padėti, bet nieko mainais nesitiki; “Čia ne Egiptas ir ne Indija – žmonės čia padeda dykai” – vėliau sakė vienas tokių pašnekovų. Nebuvo ir elgetų: beveik visi iraniečiai musulmonai šiitai, o jie 20% kasmetinių santaupų atiduoda vargšams – gatvėse daug aukų dėželių, o pardavėjai nakčiai ant durų rankenų palieka duonos kepalus.

Tabrizo turgus. Kiekvienas turgus - tai ištisas miesto rajonas po stogu.

Nors Tabrizo turgus jau UNESCO sąraše, paveldosaugos mada Irane nauja: didžioji jo dalis – begalinės vitrinos, nakčiai paslepiamos langinių metalu, dieną žibančios neonais ir prigrūstos vienos rūšies prekių. Autentiški ne langų rėmai, o pati esmė: prekyba čia taip vyko daugybę amžių. ~1500 m. Tabrizas turėjo 250 000 gyv. ir dydžiu lenkė visus tiek Irano, tiek Europos miestus.

Bet tikroji Irano miestų pažiba, tikrasis tūkstantmetės persų civilizacijos grožis – tai milžiniški išdabinti viešieji pastatai. Jie priklauso aibei architektūros stilių, kuriuos gali išvysti tik čia. Mečetės, valdovų rūmai, dvasiškių kapai-šventovės. Fasadus puošia plytelės su kaligrafiniais raštais, augalų motyvais. Viduje spindinti begalė mažyčių veidrodėlių atrodo nenusakomai. Pirmąsyk juos išvydau Zandžano Sejid Ibrahim šventovėje. Kaip įprasta prie žymaus dvasiškio kapo ten vyrai prieina iš vienos pusės, moterys – iš kitos. Visgi įspūdingiausias Azerbaidžano mauzoliejus – Šeicho Safi-Al-Dino Ardabile (XVII a.).

Šeicho Safi-Al-Dino mauzoliejaus Ardabile viena iš menių. Angos skliautuose - Irano architektų būdas gerinti akustiką, o šiose angose eksponuotas prabangus porcelianas, rusų armijų vėliau išvežtas į Ermitažą Sankt Peterburge.

Dar daugybės architektūrinių stebuklų gatvėse nepamatysi. Išoriškai kuklūs namai slepia šimtamečius puošnius kiemus ir kambarius. Niūrūs laiptai į požemius atveria ištaigingas pirtis, nūnai daug kur pertvarkytas į restoranus. Su tuo pirmąsyk susipažinau Kazvine, vienoje iš 31 buvusių šalies sostinių, dauguma kurių turi kuo pasigirti iš savo “Aukso amžiaus”.

1773 m. Amino privatūs rūmai Kazvine. Visų kambarių grindys klotos kilimais, o baldų nėra. Ir šiandien iraniečiai daug ką daro ant žemės; pasitiesus staltiesę kambarys tampa valgomuoju, pakeitus ją čiužiniu - miegamuoju. Net restoranuose kartais nebūna kėdžių ir stalų.

Turtingi iraniečiai gyvena priemiesčiuose, o Vilniaus Perkūnkiemio tipo Valiasr rajonas Tabrize prabangesnis už centrą. Turistui gerai – viešbučiai ir restoranai senamiesčiuose yra pigūs. Sotūs pietūs kartą atsiėjo 1 litą, dvivietis kambarys su patogumais kainuodavo ~75 Lt. Tik lankytinos vietos nepigios (~10 Lt), mat užsieniečiai moka brangiau.

Irano Azerbaidžanas – ne vien miestai. Įspūdingas Kandovanas, “Irano Kapadokija“, kur žmonės tebegyvena olose. Romantiški Tacht-E-Soleiman griuvėsiai buvo švenčiausia Persijos vieta prie Sasanidų (~IV a. po Kr.), kuomet valstybinė religija buvo zoroastrizmas. Apvalus ežeras ir iš jo čiurlenantis nuodingas vanduo, vulkano vaizdas tebealsuoja harmonija.

Kandovane olų būstai kyla virš tradicinių namų. Į olas daiktus teužvilksi asilais.

Paskui (VII a.) arabai įvedė islamą. Bet tai bene vienintelis tvarus užkariautojų pasiekimas Persijoje. Iraną buvo nukariavę ir graikai, mongolai, turkai – bet ne persai asimiliuodavosi, o užkariautojai supersėdavo. Didžiausias pasaulio plytų kupolas Soltanijos kaime statytas mongolų – bet jo išorė grynai persiška. Ir Irano mečetės visai kitokios nei Stambule ar Kaire.

Irane kitaip ir tai, kas kitur vienoda

Irano skirtumai nuo likusio pasaulio akivaizdžiausi prekyvietėse. Ne tik užrašų raidės kitokios (arabiškos), bet ir skaitmenys kainose (rytų arabiški). Produktų galiojimo laikas žymimas metais nuo Mahometo išvykimo į Mediną (dabar – 1392-ieji). Dėl sankcijų mūsiškės kredito kortelės bevertės, atsiskaitoma ~40% per metus nuvertėjančiais rialais. Benzinas pigesnis už stalo vandenį (litro kaina 30-60 ct). Kone visos prekės lentynose pažymėtos “Made in Iran”, o jas atveža iranietiški automobiliai (Saipa, Samand, Paykan) zujantys gatvėmis be jokių atstumų ir taisyklių. Alkoholis ir kiauliena nelegalūs.

Čia ne paveikslai, o įrėminti kilimai. Tai - vienas senų persiškų menų.

Užsieniniai prekių ženklai reti, bet pilna naivių jų kopijų: “Starbucks Costa Coffee” kavinė su tirpia kava, tikro Big Mac’o nuotrauka greito maisto restoranų vitrinose, persiški kilimai su Peliuku Mikiu. Neverta tikėtis kinų, indų, japonų virtuvių: “tikras maistas” čia tik kebabai, nuo mėsa nelaikomos vištienos ir daržovių būdavau atkalbinėjamas kaip nuo patiekalų vargšams.

Irane nepadoru dėvėti aptemptus rūbus, apnuoginti blauzdas. Moterims papildomas reikalavimas – skarelė. Kai kurie vakariečiai čia regi diskriminaciją, bet tada Teherano metro diskriminuojami vyrai, nes ten yra moterų vagonai (apytuščiai) ir bendri vagonai (perpildyti). Iraniečiai tokiomis sąvokomis nemąsto: jie siekia ne lytis vienodinti, bet atsižvelgti į natūralius jų skirtumus. Ypač nepagarbiu moterims iraniečiai laiko vakarietišką jų seksualumo akcentavimą (reklamose, madoje, popmuzikoje): Irano konstitucija reikalauja “(…)kad moteris nebūtų objektu ar instrumentu vartotojiškumui bei išnaudojimui skatinti”. Irano miestuose daug moterų dirba, vairuoja; yra TV laidų vedėjos ir net viceprezidentė; universitetuose studenčių daugiau nei studentų. Grožį dažna pabrėžia ryškiu makiažu, o nosies “parietimo” operacijos tapo visuotiniu reiškiniu, mėgiamu ir vyrų (gatvėse išvysi nemažai užklijuotų nosių).

Dvi merginos Teherano parke. Kairioji vilki juodu apsiaustu - čadra (tai neprivaloma), dešinioji - atsistūmusi spalvingą skarelę atgal kiek įmanoma. Čadrų daugiau, ypač už Teherano ribų. Dar kitos rengiasi spalvingai, bet pilnai dengia plaukus. Veido persės neslepia - tai kitų šalių tautinė tradicija.

Kiek Irane reiškia šeima supratau, kai vietinė mergina pasisiūlė palydėti iki mano ieškomos armėnų bažnyčios Isfahane. Sužinojusi, kad esu su žmona, ji iškart pakvietė mus eiti greta, o pati kiek atsitraukė.

Iraniečiai myli gamtą, nors ji čia monotoniška – begalinė sausa plynaukštė (dykumos, stepės), kur tik palei jūrą aukštis žemesnis nei 1 km. Rodos, savaitgaliais kiekviena Irano šeima iškylauja. Negalintys išvykti iš miesto pasitiesia kilimus parkuose, net ant šaligatvių. Pasidalina maistu su praeiviais, ypač užsieniečiais: ir pats ragavau arbatos, saldainių.

Iraniečių giminių piknikai Isfahano senamiestyje.

Ekologija – viena Irano nepasiekusių vakarietiškų madų. Butelių ar servetėlių vežti į šiukšliadėžes nieks nesivargina.

Isfahanas – klasikinės Persijos širdis

Isfahanas buvo sostine XVII a. valdant Safavidams. Jo centrinė aikštė – antra pagal dydį pasaulyje po Pekino Tiananmenio (160×508 m). Tik už šią daug įspūdingesnė – nes visi pastatai čia statyti prieš 400 metų, pagal vieną planą. Dvi didžiulės mečetės, rūmai su terasa, portalas. Ratu zuja karietos, o aplink, aišku, turgus. Nėsyk neišlįsdamas iš jo skliautuotų gatvių nuėjau 2 km iki Susirinkimų mečetės – dar vieno Isfahano stebuklo. Turistų daug, bet beveik visi – iraniečiai ir arabai. Elgetų, prekių siūlytojų ir smulkių apgavysčių ėmė rastis, bet nedaug.

Dalis didžiosios Isfahano aikštės

Atokesni Čehel Sotun rūmai – tradicinis paviljonas su sosto mene, kurioje šachas priimdavo svečius. Pastatėlis apsuptas klasikinio sodo su fontanais – ir vėl senutėlė persiška tradicija, nes seniausio žinomo pasaulio sodo liekanos yra greta Kyro didžiojo rezidencijos Pasargaduose netoli Širazo (statyta 546 m. pr. kr.).

Freskos Čehel Sotun pavilijone: šachas priima užsienio valdovą.

Piečiau senamiesčio driekiasi aibė V a. – XVII a. keliaaukščių tiltų. Už upės – armėnų rajonas, kur greta 1664 m. katedros yra vakarietiškų restoranų. Irane visad gyveno religinės mažumos. Virš miestų be minaretų pasitaiko ir kupolų su kryžiais; kitatikiams (išskyrus bahajus) rezervuota daugiau vietų parlamente nei proporcingai priklausytų, jie gali laisvai užeiti į mečetes (priešingai pvz. Marokui).

Chadžu tiltas per Zajanderudą; iš puošnios menės (dešiniau) šachas stebėdavo vandens tėkmę. Man lankantis nereikėjo nei jos, nei paties tilto: sausros, pramonė ir žemės ūkis upę išdžiovino. Dugnas sueižėjęs, o valtys rūdija greta jau želiančių augalų.

Isfahanas tikrai galėtų būti savaitgalinio turizmo Meka, kaip Roma, Stambulas, Paryžius. Džiugu, kad pamačiau jį kol dar tokiu netapo.

Jazdo dykumose persų architektai pakinkė stichijas

Į rytus nuo Isfahano plyti dykuma, ir tik geniali architektūra leido čia statyti miestelius ir didmiesčius kaip beveik Vilniaus dydžio Jazdas.

Vasaros karštį ištverti padeda badgyrai – masyvūs bokštai, vėją kreipiantys žemyn į patalpas. Daugybė šių “viduramžių kondicionierių” vėsina ir vandenį kūginiuose rezervuaruose. Šis atičiurlena iš kalnų požeminiais kanalais – kanatais – kuriuos persai kasė dar iki Kristaus gimimo. Kiekvienam kaimui ir atskirai šeimai buvo numatytos vandens proporcijos, ir kanatai tebereglamentuojami Irano civiliniame kodekse. Autentiškus juos išvydau Jazdo vandens muziejuje. Šis įrengtas XIX a. rūmuose – per didįjį kolonializmą Iranas gebėjo likti laisvas; Kadžarų dinastijos valdžioje turtuoliai namus statėsi naujai, bet savaip: arkinės lubos su nuotraukomis, nišos su veidrodžiais, balto gipso puošyba.

Dolat Abad rūmai Jazde su didžiausiu Irano badgyru (38 m). Viduje atsistojus po tuo iš aštuonių badgyro kanalų, kuris atitinka tos dienos vėjo kryptį, jauti gaivią vėsą, o pažvelgus viršun apsisuka galva.

Kiti masyvūs senoviniai kūgiai – ledainės. Irano dykumoje žiemą būna speigo; tada galima užsišaldyti tiek vandens iš kanatų, kad ledainėse neištirptų per vasarą. Visų trijų tipų “dykumų pastatų” prisižiūrėjau gretimame Meibodo miestelyje.

Meibodo vaizdas iš pilies. Visi seni regiono pastatai - rusvi, nedegto molio. Toks ir Jazdo senamiestis.

Čakčakas yra zoroastristų religijos centras. Sunku piligrimams, liepą čia plūstantiems į šventę, nes ir spalio dienos karštyje lipti į tą kalną lengva nebuvo. Greta šlaite “kabančio” pastatų komplekso – šventovė, kur subtiliai susilieja stichijos: smilksta mediena, kapsi pro uolas prasisunkęs vanduo, pro langus spindi didžiuliai toliai. Kaip diena ir naktis skiriasi nuo mečečių ar bažnyčių. Regione daug kur išvysi pranašo Zaratustros atvaizdus; praeityje buvo visko, bet šiandien tai toleruojama. Amžinoji ugnis dar nuo V a. dega ir pačiame Jazde. Priemiesčio kalvose dunkso dachmės, kur idant neužterštų ugnies ir žemės zoroastristai grifams palikdavo savo numirėlius (iki ~1960 m.).

Zoroastristų šventovė Čakčake prigludusi prie olos.

Viena įdomiausių patirčių Irane – zurchanė (pažodžiui: “stiprybės namai”), kur susilieja sportas, šokis, gimnastika ir filosofija. Ji populiari šiandien kaip ir prieš 2000 metų kuomet partų kariai šitaip ruošdavosi karams su romėnais. Pagal XIV a. poeto Hafezo dainas vyrai čia sukasi it dervišai (sulieja sielą su poezija), čia mojuoja vėzdais ar metalinėmis grandinėmis.

Zurchanė nebenaudojamame vandens rezervuare Jazdo centre. Žodžiai ir nuotraukos toli gražu neperteikia ore tvyrojusios jėgos.

Širazas – poetų ir Antikos žemė

Jei Irane poezija – “antroji religija”, Hafezas – jos Dievas. Širaze aplink jo kapą įrengtas didingas parkas. Saulei nusileidus per garsiakalbius čia skamba jo dainos, o “piligrimai” spontaniškai gieda menininkų kapinaitėse. Dienomis lankytojai atsitiktinai verčia eilėraščius tikėdamiesi išvysti pranašystes.

Hafezo kapas Širaze (1935 m.) tik viena iš 'šventovių' poetams.

Kitokią muziką – šauksmą maldai – girdėjau Šach Čeraho – septintojo imamo sūnų kapo-šventovės – kieme. Šiitams imamai buvo dvylika teisėtų Mahometo pasekėjų, paskutinis kurių vėl ateis. Tik vienas iš to tuzino palaidotas Irane, tad miesto pasididžiavimas gali būti ir kokio imamo giminaičio amžino atilsio vieta – Širaze yra ir kito septinto imamo sūnaus kapas (Imamzadeh Hamza). Sunitams šitas kultas – stabų garbinimas.

XIV a. Imamzadeh Hamza viduje - daugybė viens į kitą nukreiptų mažų veidrodėlių kuria pasakišką blizgesį. Tokia grynai persiška prabangos išraiška buvo populiari šventovėse bei rūmuose iki pat XX a.

Širazas irgi buvo sostinė (XVIII a.) ir turi to meto mečetes, turgų, pilį, rūmus. Bet labiausiai čia vilioja griuvėsiai 50 km už istorinių miesto Korano vartų. Tai – Persepolis, kadais (550-330 m. pr. Kr.) didžiausios pasaulyje imperijos valdovų rūmai.

Persepolis iš viršaus. Kolonos remdavo milžiniškų kilimais išklotų menių stogus.

Aleksandras Makedonietis Persepolį sudegino; ironiška, bet kaip tik todėl, kad tūkstantmečius buvo niekam nereikalingi, griuvėsiai puikiai išsilaikė. Iš tolo kolonos ant didžiulės lygios platformos primena Romos ar Graikijos civilizacijas. Iš arti – viskas kitaip. Kapiteliai čia – bulių, liūtų ir žmonių galvos. Bet įspūdingiausi – bareljefai, tiksliai perteikiantys kas čia vykdavo prieš tūkstantmečius. Dešimčių imperijos tautų atstovai neša duokles: štai juodaodžiai nubiai su dramblio kaulu, graikai su vynu, aštriakepuriai skitai, babiloniečiai, indai…

Viršum Persepolio ir aplink olose iškalti valdovų kapai. Dar šiauriau stūgsantys Pasargadai sunykę labiau, daugumą griuvėsių grožiu čia lenkė rusvai žalsvi stepių toliai.

Iš kairės į dešinę: bareljefas, valdovo kapas ir Persepolio vartai

Teherano gatvėse – atspindžiai šachų saulėlydžio…

Teheranas yra milžiniškas. Galima ginčytis, ar ten gyvena 12 milijonų, ar 15 milijonų žmonių, bet vis tiek daugiau nei Paryžiuje ar Londone. Jis nėra gražus, bet jo betoniniuose pastatuose atsispindi visa prieštaringa naujausioji Irano istorija.

Tada mažą miestelį sostinę 1795 m. paskelbę Kadžarai centre pastatydino puošnius Golestano rūmus. Jų įspūdį šiandien gadina nykūs aplinkiniai XX a. vyriausybiniai daugiaaukščiai, apkabinėti ženklais “nefotografuoti”. Čia nemažai policijos ir karių, bet nuo stereotipinio Irano vaizdinio vis tiek toli. Patys Kadžarai, paskutinės tradicinės Irano dinastijos atstovai, kaltinti parsidavimu užsieniečiams ir galiausiai nuversti 1925 m.

Pusiau atvira Golestano rūmų menė, kurioje būdavo karūnuojami šachai. Kai kritulių šitaip mažai net dalies mečečių maldų salės it teatro scena neturi priekinės sienos.

Teheranas stovi ant kone begalinio švelnaus šlaito – jei tenka lipti į viršų, reiškia eini į šiaurę. Pačioje aukštumoje – turtingas Tadžrišo priemiestis, iškilęs virš karščių bei išmetamųjų dujų. Kainos čia jau kone lietuviškos, restoranai modernūs.

Čia Niavarano rūmuose gyveno ir paskutinieji Irano šachai – Pahlavių dinastija. 1925 m. valdžią paėmęs karininkas Reza Chanas Pahlavis lyg Napoleonas sau užsidėjo karūną. Rūmai neleidžia pamiršti, kaip Pahlaviai mylėjo Vakarus. Gyvenamasis pastatas modernus (1968 m.) – tradicinių papuošimų imitacijos interjere kontrastuoja su metaliniu stogu ir Druskininkų sanatorijas primenančiais langais, o vietoje fortepijono stovi sintezatorius. Darbo pastatas dar Kadžarų, bet iš jų veidrodinės salės durys nūnai veda į labai eilinius Pahlavių tualetus (su unitazais) ir posėdžių sales.

Niavarano rūmų gyvenamasis pastatas. Pahlaviai tapo pirmaisiais Persijos valdovais, perėmusiais užsieninę architektūrą.

Šachų meno kolekcija – vakarų modernizmas (P. Pikaso, S. Dali, A. Varholas…) ir priešistorinės vertybės. Visi musulmoniškos Persijos šimtmečiai kone praleisti, nes Pahlaviai įkvėpimo sėmėsi tik iš Antikos bei šiuolaikinių Vakarų. “Įkvėpimas” per švelnus žodis – musulmoniškas tradicijas bandyta išrauti su šaknimis: vienu metu iranietėms net drausta dėvėti skareles, dėl ko daugybė jų metų metus nėjo iš namų. Šachas stengėsi būti pavyzdinis “Europos monarchas”: vilkėjo kostiumus, mylimai žmonai nepagimdžius įpėdinio prieš vėl vesdamas išsiskyrė. Palaikė puikius santykius su JAV ir Izraeliu ir skelbėsi kuriantis “Didžiąją civilizaciją”.

Eiliniai iraniečiai tai vadino “apsinuodijimu Vakarais” ir niršo vis labiau. Ne ką mažiau piktino šacho išlaidumas: automobilių kolekcija, du užsakyti “Concorde” lėktuvai, pompastiškas užsienio vadovų sukvietimas Persepolin Persijos imperijos 2500 m. sukakčiai paminėti (iraniečiai tegalėjo stebėti per televizorių)… Pirmąsyk šachui teko bėgti iš šalies dar 1953 m., bet CŽV padėjo jam grįžti į valdžią. Tačiau 1979 m. islamiška revoliucija buvo jau nebesustabdomas potvynis.

Teherano metropolis žvelgiant iš centro kalnop.

…ir islamo revoliucijos aušros

Revoliuciją įkvėpė religingas asketas Ajatola Ruhola Chomeinis. Jam buvo 75 m., bet Vakarai per naiviai tikėjosi, kad Ajatola bus pernelyg išvargintas ilgametės tremties. Pirmoji pasaulyje Islamo respublika sukurta pagal jo viziją. Parama buvo milžiniška, 1989 m. Chomeinio laidotuvės tapo didžiausiomis pasaulio istorijoje. Iki 10 milijonų (penktadalis visų iraniečių) minia skandavo “imamas”, tarsi priskirdami Chomeiniui šį šventą titulą. Šiandien Imamui Chomeiniui statomas didžiulis kapas-šventovė prie Teherano. Lankiausi ten penktadienį, arčiau savo įkvėpėjo norintys pabūti iraniečiai stovyklavo palapinėse aplink. Pastatai milžiniški, bet plyni it sandėlis.

Islamiška revoliucija Šaltojo karo metais buvo unikalus reiškinys, nes jos lyderiai vienodai nemėgo ir JAV, ir TSRS bei užtikrintai atmetė ir globalaus komunizmo, ir kapitalizmo idealus. Kai 1980 m. Iraną užpuolė Sadamo Huseino Irakas, siekdamas atsiplėšti sau arabiškas Irano žemes, kone visas pasaulis stovėjo už Irako nugarų. Jungtinės Tautos aiškiai nepasmerkė net prieš iraniečius panaudoto cheminio ginklo. Karas truko 8 metus, žuvo milijonas žmonių. Kaip visi musulmonai mirę gindami tikėjimą, tėvynę, šeimą ar turtą jie vadinami kankiniais (šahid) ir jų nuotraukos žvegia nuo tūkstančių stulpų kiekviename mieste. Gražus atminimas – aukos nėra vien statistika. Didžiausios kankinių kapinės – Behešt-e-Zahra – Teherane, šalia Chomeinio kapo-šventovės. Antkapiai čia – stiklinės dėžutės ant polių su žuvusių karių nuotraukomis ir asmeniniais daiktais.

Kankinių veidai Teherano kapinėse. Po jais daug kur žvelgia ajatolos Chomeinis ir dabartinis šalies Vadovas Ali Chameni.

JAV nuoskaudos ant Irano irgi matosi Teherane. Tai – buvusi JAV ambasada, ištapyta antiamerikietiškais grafičiais. Reikalaudami išduoti Amerikon pabėgusį šachą ją 1979 m. užgrobė Teherano universiteto studentai. Diplomatus įkaitais pralaikė 444 dienas, o vaduoti slaptai skridę JAV sraigtasparniai patyrė avariją dėl blogo oro. “Dievas, ne mes juos sustabdėme” – pakomentavo Chomeinis. Irano gebėjimas ištverti supervalstybių spaudimą išties galėjo atrodyti nežemiškas.

Ironiška, kad Iranas, kurio žmonės bene draugiškiausi pasaulyje užsieniečiams, kaip valstybė bičiulių neturi. Daug Vakarų kairiųjų ir konservatorių stebėtinai sutaria kai tema pasisuka apie islamą: jis neva atgyvenęs, necivilizuotas. Tuo tarpu arabai ir kiti musulmonai laiko Irano šiitus schizmatikais (Irano piligrimai žudyti net Mekoje). Vienintelė kita šiitų šalis yra Azerbaidžanas – bet ten, buvusioje TSRS, religija atskiesta komunistinio ateizmo. Politiniai skirtumai tarp Irano ir JAV irgi sunkiai išsprendžiami: dėl Amerikos žydų įtakos JAV niekad neatsisakys paramos Izraeliui, o Iranas to niekada nesupras: juk Izraelis, o ne Iranas, vienašališkai įgijo branduolinę bombą, puolė kaimynines šalis, okupavo jų žemes ir ištrėmė šimtus tūkstančių palestiniečių; “Kad išsaugotų prestižą JAV turi neberemti Izraelio” skaičiau “Tehran Times”. Reti Irano sąjungininkai (Sirija, Venesuela) tokiais tapo dėl politinio išskaičiavimo, o ne ideologinio artumo.

Politiniai atsišaukimai Irano gatvėse nereti. Dešiniajame kaklaraištis JAV vėliavos spalvom ištapytas neatsitiktinai: Irane jie tapo Vakarų simboliu ir prie kostiumo paprastai nedėvimi.

Be istorinių žymių vietų Teheranas garsėja ir muziejais (kilimų, nacionaliniu), bet šie gana nedideli.

Valdžia, islamas ir Vakarai

Ir visgi nepaisant šimtų čadruotų moterų Chomeinio kape-šventovėje Teheranas yra ta vieta, kur valdžios kritikų daugiausia. Tarp čia sutiktų pašnekovų – inteligentiškas pensininkas, prisistatęs nacionalistu, ir turėjęs neigiamą požiūrį į kone kiekvieną valdžią (politinę ir religinę, JAV, arabų, paties Irano), jas visas kaltino sąmokslu. Mus pasveikino išsivadavus nuo Sovietų ir pasidžiaugė, kad likome katalikais, nors pats, sakė, tiki tik tuo, ką mato. Pašnekesys, prasidėjęs meno galerijoje, užtruko gal 4 valandas, ir tai puikus būdas pažinti Irano žmones – kam nors pašnekinus tiesiog likti drauge.

Unikaliame Masulės pašlaitės kaime (kur vienų namų stogai kitiems yra gatvės) iškylautojų iš Teherano apranga buvo atviresnė nei regėta kituose miestuose, o miškuose prie niūrių Kaspijos paplūdimių (teheraniečiai juos myli dėl… dažno lietaus) regėjau ir porą merginų atvirais plaukais ar flirto.

Masulėje kiekviena gatvė - žemesnio namo stogas.

Bet įsivaizduoti, kad tokių žmonių Irane dauguma, matyt, reikštų apgaudinėti save. Islamas čia be galo svarbus. Parduotuvėlės ir sunkvežimiai išdabinti religiniais šūkiais, ir net nešiojamo kompiuterio “wallpaper’į” “I love Allah” matėme. TV vedėjai vis ištaria “Bismilach rachman rachim” (“Vardan Dievo, gailestingo ir maloningo”), kiekviename viešbučio kambaryje yra rodyklė į Meką ir maldos kilimėlis su akmenėliu galvai. Imamo dukters kapu garsėjančiame milijoniniame Kome vietos nakvynei šventadienį neradau išvis.

Išvysti visą socialinį Irano paveikslą trukdo kalbos barjeras: Irano mokyklose pirmoji užsienio kalba – arabų, angliškai supranta gal kas penkiasdešimtas, neretai – vakarietiškesnieji. Tiesa, angliškų nuorodų gatvėse netrūksta.

Huseinija Jazde. Huseinijos - specialūs maldos namai gedėti trečiojo imamo Huseino, nužudyto Karbalos mūšyje

Islamas yra ir Irano teisės pagrindas. Nuo mūsiškės ji skiriasi labiau vertybėmis nei politine sistema. Parlamentas ir prezidentas renkami. Įstatymų atitiktį Islamo teisei (pagal referendumu priimtą Konstituciją) prižiūri Sargų taryba – Konstitucinio teismo atitikmuo. Daug “vakariečiams baisių šariato istorijų” yra ištrauktos iš konteksto, nes įstatymai tiesiog visiškai kitokie. Nesantuokinis seksas Irane tikrai baudžiamas – bet šiitai pripažįsta laikinąsias santuokas, kai dėl trukmės sutariama iš anksto: galima vesti/ištekėti kad ir mėnesiui, jei patiko – pratęsti. Už moters nužudymą teoriškai mokama mažiau nei už vyro – bet praktiškai šios “baudos” retos, nes aukų ir žudikų šeimos sutaria dėl kompensacijos. Tarp bausmių yra plakimas rykštėmis – bet ar tikrai už smulkius nusikaltimus tai blogiau nei mūsiškiai kalėjimai (su nusikaltėlių patirties dalijimusi, kastomis, sunkia integracija po bausmės ir brangiu išlaikymu)?

Įstabiais vitražais žymioje Nasir-al-Molk mečetėje Širaze iranietis turistas pozuoja žmonai paeiliui užimdamas visas musulmoniškos maldos pozas.

Nesupratimas kyla, nes daugybė vakariečių mąsto: “Aš nenorėčiau taip gyventi; reiškia, ir iraniečiai nenori”. Bet žmonės, jų kultūros ir įpratimas skirtingi. Prie Pahlavių persai atsikando Vakarų – ir triukšmingai patys juos atmetė. Kad ir ką apie jį bemanytume, Iranas jau trečias tūkstantmetis eina savo keliu, “prarydamas” visus užkariautojus ir daugumą reformatorių. Ir todėl jis unikalus – pastatais ir menais, religija ir literatūra, gyvenimo būdu ir draugiškumu, skaitmenimis ir kalendoriumi…

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Irano turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Prieš keliaujant į užsienį mėgstu pasižiūrėti dokumentinių filmų apie šalis, kurias lankysiu. Lyginant su knygomis, privalumų – daug:

1.Filmai ne tik pasakoja, bet ir parodo. Ypač vertingi filmuoti archyviniai kadrai, autentiški tradicijų vaizdai, kompiuterine grafika atkurta senovė. Perskaityti, tarkime, diktatoriaus kalbos ištraukas ne tas pats, kas pamatyti jos įrašą (su intonacijomis, vaizdu ir t.t.); perskaityti apie religines apeigas ne tas pats, kas pamatyti jų vaizdą.

2.Filmai leidžia pamatyti tai, ko būdamas kelionėje nepamatysi: praeities įvykių, taip pat to, kas neskirta turistams ar vyksta kitu metu. Tačiau to pažiūrėjimas leidžia geriau suvokti tai, ką matysi kelionėje. Pvz. prieš lankantis Berlyne verta pažiūrėti filmus su autentiškais kadrais apie Berlyno padalijimą, sieną, mėginančius per ją pabėgti ir jos griūtį.

3.Filmus galima žiūrėti kartu su žmonėmis, su kuriais keliausi. Kartu aptarti, kelionės metu prisiminti ir lyginti su matomais vaizdais.

Tiesa, dokumentinis filmas nelygus dokumentiniam filmui. Gal išgirdęs šį žodžių junginį kai kas net nusišypsos, nes šiandien “dokumentika” pavadinami ir daugybė propagandinių, politizuotų ar abejotinas sąmokslo teorijas populiarinančių kūrinių. Nors pastarieji dažnai sulaukia didžiausio dėmesio (nes jų rėmėjai labiausiai užsiangažavę), greta jų yra tūkstančiai informatyvių, “tikrų” dokumentinių filmų.

Geras šaltinis dokumentiniams filmams apie įvairias valstybes yra Film Numud (anglų k.). Čia jie išrūšiuoti pagal šalis, tad paprasta pasirinkti jus dominančią. Visur pateikiamos nuorodos į nemokamas filmų peržiūras Youtube ar panašiose svetainėse.

Tam net nebūtina ruoštis kelionei: gal norite kitaip pažvelgti į šalį, kurią jau lankėte, kurioje gyvena jūsų ar tiesiog domina kurio nors pasaulio krašto kultūra, istorija ar dabartis.