Lankau pasaulį

Dubajaus šlovė tokia, kad daug žmonių net nežino, kad Emyratų sostinė – Abu Dabis (2 000 000 gyv.). Tenykštė emyrų Al Nahjanų šeima valdo 87% JAE žemės ir 94% naftos. Šitokie turtai gal kiek užliūliavo: kol Dubajus perkėlinėjo fantastikos kūrinius į realybę, Abu Dabis palaimingai klestėjo iš, rodos, amžinų savo išteklių.

Tai jau praeitis. Abu Dabis irgi trokšta milijonų turistų, bet į tiesioginę kovą su žymiuoju kaimynu nestoja. JAE sostinės pasiekimai – rafinuotesni. Šiandien lankytojų minios aplink juos dar menkos – bet su Abu Dabio galimybėmis ir planais gali nė neabejoti, kad viskas – tik laiko klausimas.

Be to, Abu Dabiui priklauso ir dykuma dydžio sulig visa Lietuva. Ten gyvenimas teka kaip po senovei: kupranugarių grožio konkursai ir lenktynės, medžioklės su sakalais, vyrai ir moterys atskirai – tik tame, kas būdavo “kaimų reikalai”, dabar sukasi milijonai eurų. Jei to neišvydai, nematei Emyratų!

Išmėgintas receptas: avialinijos, prabanga ir rekordai

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis emyras, Al Nahjanas išplėtė oro uostą ir įsteigė aviakompaniją (“Etihad”), vežančią tranzitu “tarp keturių žemynų”. Ir Dubajaus Burž Al Arab viešbučiui Abu Dabis pasistatė atsaką: Emirates Palace. Kaip ir visas Abu Dabis, jis labiau prigludęs prie žemės už savo konkurentą: dangoraižio formą pakeitė rūmai, kur, greta aukso, prabangą kuria šviesos, galingų žalių lazerių žaismas. Paprastus mirtinguosius į Abu Dabį labiau vilioja galimybė bene pigiausiai turtingajame pasaulyje apsistoti “tiesiog” penkių žvaigždučių viešbutyje su puikiu aptarnavimu.

Abu Dabis dabar siekia tų rekordų, kuriuos “pražiūrėjo” Dubajus. Štai “Capital Gate” – labiausiai pasviręs pasaulio dangoraižis, Aldar kompanijos štabas – pirmasis apvalus dangoraižis.

O didžiausia Abu Dabio pažiba – Šeicho Zajedo mečetė, kurios naktinio apšvietimo spalva priklauso nuo mėnulio fazės, spalvingas sietynas sveria 9 tonas, o kilimas – 35 tonas – įspūdingiausia JAE. “Čia yra detalių iš visų jūsų šalių” – nemokamų ekskursijų gidas pasakė išsiklausinėjęs, iš kur suvažiavo turistai, nors, tikriausiai išgirdęs Lietuvos pavadinimą, pridėjo “arba jūsų kaimyninių šalių”.

Naujosios Dubajaus salos: Formulė 1, antrasis Luvras…

Emyratai atsiveža ir pasaulinį sportą: rodos, bent kas mėnesį vyksta kokios pasaulinio lygio teniso, bokso, plaukimo, ar kitos varžybos – net NBA klubai atskrenda parodomiesiems mačams. Dubajus su 60 000 vietų Meidano hipodromu tapo žirgų lenktynių sostine, o Abu Dabis pasistatė Jas Marina Formulės 1 trasą. Ir ne šiaip pasistatė: susitarė, kad Abu Dabio Grand Prix bus paskutinės sezone, taigi, finalinės varžybos. Be to, po kiekvienos dienos (netgi treniruočių) vyksta pasaulinių žvaigždžių koncertai – paskaičiavus pasirodė, kad vien į koncertų bilietus būčiau sumokėjęs daugiau, nei mokėjau už visą “Formulės 1” savaitgalį. Taip, Abu Dabyje susimoki nemažai – tačiau gauni dar daugiau, nei susimoki.

Netoli Formulės trasos spindi raudonas kupolas – didžiausias pasaulyje lunaparkas po stogu “Ferrari World“, kuriame – greičiausi pasaulyje amerikietiški kalneliai “Formula Rossa”. Greta “Ferrari World” yra ir kitas atrakcionų parkas – Warner Bros World. Jis irgi po stogu toje pat Jas saloje, kuriamoje kaip Abu Dabio pramogų sostinė. Viską į vidų emyratiečiai kiša ne šiaip sau – karštąjį pusmetį lauke niekas laiko neleidžia, dar ir kokį rugsėjį, kai lauke +40 ir nuo drėgmės bemat aprasodavo mobiliųjų telefonų objektyvai ir akiniai, lauke vaikščiodavome kone vieni.

Didžiausias Abu Dabio projektas – Sadijato sala, kultūros širdis. Ten jau pastatytas Luvro muziejus. Girdėjau skeptiškų minčių: “Luvre jau buvau Paryžiuje, ko čia važiuoti?”. Bet važiuoti tikrai verta, nes tai kitoks muziejus: užuot dėsčius eksponatus pagal civilizacijas ir koncentravusis į Vakarų pasaulį, čia eksponatai dėliojami temomis (pvz. “Pirmųjų miestų era”, “Senovės imperijų era”), vienas greta kito atsiduria, tarkime, romėnų, majų ir kinų dirbiniai. Akcentuojama tai, kas kiekvienu istorijos metu siejo visą pasaulį, o ne jį skyrė (pvz. ~500 pr. Kr. – 600 m. po Kr. gimė visos didžiosios religijos, o apie 1400-1700 m. laivai sujungė žemynus). Labai įdomus požiūris, kuris retas, tad net mane, aplankiusį šimtus muziejų, sužavėjo! Be to, ir pats pastatas labai įspūdingas. Ateityje Sadijate dar nusimato ir Gugenheimo muziejus, o taip pat jau statomas “Religinis centras”, kur simboliškai viena greta kitos stovės mečetė, bažnyčia ir sinagoga. Abu Dabis ritmai užsimojo konkuruoti su Paryžiumi ar Niujorku “kultūros fronte”.

Aišku, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad visas Abu Dabio “proveržis” ir yra koncentruotas tokiose “salose” ar priemiesčiuose. Paima emyras kokią dykumų salą, “užleidžia” architektais ir statybininkais – dešimtmetis-kitas ir tai jau pasaulinės reikšmės pramogų (Jas sala) ar kultūros (Sadijat sala) erdvė. Tokių salų yra ir daugiau. Bet pati “pagrindinė” Abu Dabio sala, kurioje yra miesto centras, kiek nykoka: tokie vienodi rajonai iš vienodo aukščio daugiabučių, statytų ~1980 m. Užtat ten ir gerokai pigiau ir, kadangi Abu Dabyje daugumą žmonių sudaro imigrantai, gausu gero įvairių virtuvių maisto. Bet tegul žodis “sala” neapgauna: visos salos didelės ir atstumai itgi didžiulai (nuo Abu Dabio centro iki Jas salos – 35 km).

Kiek gražiau Abu Dabio centro pakrantėje, kuri apsodinta parkais. Yra ten ir Heritage Village – “Paveldo kaimas”, tokia tradicinė Emyratų vieta, kur ne tik turistams, bet ir jaunosioms kartoms pristatomas Abu Dabis, kurį dar prisimena šiuolaikiniai seneliai, bet dabar jau net ir įsivaizduoti sunku.

Kai lankiausi Abu Dabyje 2014 m., įdomus pasirodė Masdaras, ateities miestas, su milžiniškais reklamos ekranais, saulės baterijom ir kt. Bet įsivaizduojama ateitis, deja, greitai sensta: “ateities mieste” butai taip ir neišaugo, o nuvykus 2022 m. saulės baterijos jau atrodė gana įprastas dalykas, na o automatiškai važiuojantys automobiliai, tegu dar ir ne realybė, bet, kai ja taps, bus tikrai jau ne tokie, kaip Masdare, kurie važiuoja tik konkrečiom tik jiems skirtom trasom.

Dykumų didmiestis Al Ainas, arba sena ir nauja Emyratų prabanga

Sadijato saloje stovės ir didžiulis šeicho Zajedo muziejus. To Abu Dabio emyro, kuris “pasikinkė naftą” ir suvienijo emyratus. Jis gimė 170 km gilyn į Abu Dabio dykumą, Al Aino mieste, nemažame, bet kukliame forte palei oazę. Al Aino forto asketiški kambariai, palapinė, kurioje Zajedas priimdavo savo gentainius, ir landroveris, kuriuo lakstydavo kopomis, šiandien prieinami turistams, bet kad geriau pažintumėte tuos “naftos pradžios eros” Emyratus, rekomenduoju pažiūrėti šį trumpą 1969 m. filmą.

Tuomet šios žemės buvo “britiško pasaulio” užkampis, vadintas Piratų krantu. Emyrai laisvai karaliavo savo kaimuose, iš britų gaudami “apsaugą už privilegijas”. Dykuma atrodė tokia bevertė, kad buvo niekieno: iki pat šiol vienos valstybių sienos ten neratifikuotos, o kitos taip keistai išraitytos, kad dalina daugumą emyratų į 2, 3 ar 4 tarpusavyje nesusijusias dalis.

Anglai preciziškai kiekvieną “savą” lyderį pagerbdavo nustatytu skaičiumi salvių – priklausomai nuo jo turtų ir žemių svarbos. Tai štai Zajedui britų laivų patrankos iššaudavo vos šešis kartus, kitiems emyrams – po tris-penkis. Palyginimui kai kurie indų maharadžos klausydavosi 21 šūvio, o Afganistano valdovas – visų 31. Kaip viskas pasikeitė!

Abu Dabiui pavaldus Al Ainas šiandien – Vilniaus dydžio (600 000 gyv.), ir čia daugiau nei kur kitur “tikrų” emyratiečių (neimigrantų). Jiems dykuma – kraujyje, jie džiaugiasi piknikais tarp priešistorinių kapų liekanų Hili archeologiniame parke. O užsieniečiams reikia jūros. Al Aine – ir didžiausias šalyje kupranugarių ir jų pašarų turgus. Vienas pardavėjas pakvietė pažiūrėti “didžiausią įdomybę” – be kojų gimusį kupranugariuką. Kas įdomu vietiniams ir turistams smarkiai skiriasi…

Neturintys vakariečių konsultantų arabų muziejai irgi kitokie. Kaip ir Al Aino forte, piramidės formos Nacionaliniame automobilių muziejuje prie Abu Dabio verkiant trūksta aprašymų. Tik dėl to, kad buvau žiūrėjęs šį filmą apie JAE turtuolius, žinojau, kad ten eksponuojama šeicho Hamado Bin Hamdano Al Nahjano kolekcija, kad jo pomėgis – automobilių perdarymas. Kad didžiulis lauke stovintis gaublys ant ratų ir apverstas namas – triaukštės gyvenamosios priekabos, kurias šeichas stovyklaudamas pasistato dykumoje. Kad iš septynių mersedesų, kiekvienas kurių (ir išorė, ir salonas, ir net priderinti ginklai) išdažytas kita vaivorykštės spalva, šeichas kadaise kiekvieną savaitės dieną imdavo vis kitą.

Kupranugarių lenktynės su robotais ir sakalų ligoninė

Užsienyje mėgstu stebėti nacionalinį sportą, tad Abu Dabyje nuvykau į kupranugarių lenktynes. Naftos turtai iš šventinės beduinų pramogos jas pavertė rimtu reikalu: šeicho Zajedo taurėje, kurią stebėjau, prizai ir kupranugarių kainos – milijoninės. Pusvalandžio reikėjo vien susigaudyti kas ir kaip, mat viskas ten kardinaliai skyrėsi nuo vakarietiško sporto: jokių tribūnų nėra, o žiūrovai seka kupranugarius baltais džipais, palaikydami favoritus klaksonais. Greta pagrindinės ~6 km ilgio žiedinės Al Vatbos trasos driekiasi trys keliai: žiūrovams, TV operatoriams ir kupranugarių savininkams. Pastarieji nėra vien stebėtojai: distanciniais pultais jie valdo robotukus, kurie… joja kupranugariais. Juk kuo lengvesnis jojikas, tuo greičiau lekia šis žvėris, tad “sunkūs” šeimininkai patys balne nesėdi. Iki 2005 m. kupranugarius, vakariečių kairiųjų siaubui, valdydavo iš šeimų išpirkti indukai, bet naujos technologijos leido šeichams tai pakeisti.

Kupranugarių lenktynėse nebuvo ir jokių garsinių pranešimų, reklamų, lankstinukų ar bilietų, o informacija sklido iš lūpų į lūpas. Deja tai buvo vienintelė vieta Emyratuose, kur žmonės beveik nesuprato angliškai, tad ne visko galėjau pasiklausti. Ir nors tegalėjau matyti startus, finišus (kas 20 minučių) bei pralekiančias žiūrovų mašinas, lenktynės atsidūrė tarp įdomiausių Emyratuose regėtų dalykų.

Kitą populiarų vietinių pomėgį – sakalininkystę – išvysti sunkiau. Daugelyje visokių “ekskursijų po dykumą” įeina ir “sakalo palaikymas”, tačiau autentiškiausia lengvai prieinama patirtis – Abu Dabio sakalų ligoninėje. Čia šeimininkai savo sakalus veža ne tik gydyti – čia sakalai, tarsi pas mus žieminės padangos, paliekami ir žiemoti, keisti plunksnas. Plunksnos surenkamos ir vėliau priklijuojamos tiems sakalams, kurie jų netenka ir atvežami gydymui. Dar sakalams daromas “manikiūras”, dildomi nagai (kad geriau medžiotų).

Sakalai kainuoja iki pusės milijono, bet, kaip sakė gidas, “Su sakalu galima apsieiti ir pigiai – galima ir tik už kokius 5000 dolerių nusipirkti, laikyti žiemai tik 1000 dolerių kainuoja – šuniukas brangiau”. Nereikia nė sakyti, kad gidas buvo Emyratų pilietis. Jis dar ugningai pasakojo, kaip negalėjo nuleisti akių, kai kažkas atvežė ypatingesnės spalvos sakalą. Paklausius pasidaro ne taip ir keista, kad, nors Emyratuose gyvena daug europiečių, draugystės tarp emyratiečių ir europiečių retai teužsimezga. Jie tiesiog gyvena skirtinguose pasauliuose, net ir tie, kurie gali sau leisti viską: vieni eina į prabangų naktinį klubą ar barą alkoholio plempti, kiti savo baltu džipu lekia į dykumą sakalų ganyti…

Tiesa, Abu Dabyje, priešingai nei Dubajuje, europiečių kultūros “gatvėse nesimato”, čia nebematai mikrosijonėlių ar nuogų pilvų. Bet yra “vakariečių zonos”. Pavyzdžiui, koncertuose po Formulės 1 staiga pasijusdavau tarsi kokiam Berlyne ar Amsterdame: praktiškai vien vakariečių jaunimas, ultraseksualūs merginų rūbai, alkoholis liejasi laisvai (tiesa, leidžiama jį pirkti tik turistams ir tik apsirengusiems ne tautiniais rūbais). Kiekviena vieta turi savo “emyratiečių-vakariečių” proporciją ir “kupranugarių lenktynės” bei “vakariečių žvaigždžių koncertai po Formulės 1” yra radikaliai priešingose pusėse… Aišku, dar yra ir “trečia medalio pusė”, tiesą pasakius, Abu Dabio miesto gyventojų dauguma: “juodadarbiai imigrantai” iš Indijos, Pakistano, Bangladešo. Daugelis jų išvis nėra klientai, tik tarnautojai pirmoms dviems grupėms: veda kupranugarius į lenktynes ar pilsto kokteilius Formulės 1 koncerto bare. Jie uždirba tam, kad išlaikytų šeimas namie – jiems Emyratai tai darbo, o ne pramogų zona, ir daugybė jų iš savo “darbininkų miestų” nuvežami tik į darbą ir atgal. Vienintelė vieta, kur esi su jais kartu – oro uostas. Daugelis skrydžių iš Abu Dabio jų pilni – su milžiniškais lagaminais, užsidirbtais televizoriais po kokių dviejų metų sunkaus darbo jie grįžta į savo skurdžius pietų Azijos kaimus.

Livos oazė ir Abu Dabio dykumos begalynė

Tikroji kultūrinė Abu Dabio širdis nėra Abu Dabio miestas ir net ne Al Ainas. Tai didžiulė dykuma į pietus – akmenuota, o pietuose smėlėta. Ten, kur Livos oazė su atstatytais miniatiūriniais fortais, kur “senais laikais” (t.y. greičiausiai dar XX a. pirmoje pusėje) kaimiečiai sugindavo gyvulius kai puldavo koks gretimas kaimas. Ten, kur Morybo kopa, ta klasikinė smėlėta dykuma. Ten, kur nėra jokių kitų miestų ir, nepaisant to, kad esi naftos šalyje, degalų geriau užsipilti iš anksto, nes nežinia, kada bus kita degalinė.

Važiavau ten ne šiaip kada, o per Ad Dafros dykumų festivalį, kasmetinį renginį, kurio pažiba – kupranugarių grožio konkursas! Kupranugarių dalyvauja dešimtys tūkstančių, brangiausi parduodami už milijonus eurų. Na, jei atstumas iki pilvo aukštas, atstumas tarp priekinių ir galinių kojų didelis, lūpa atvėpusi ir kt. – visa tai grožio ženklai. Ir dar žiūrima “Kaip to savininko kupranugarių banda atrodo kartu”.

Konkursas trunka savaitę. Atvykom priešpaskutinę dieną, kad viską išsiaiškintume – aišku, jokios informacijos nebuvo, viskas “iš lūpų į lūpas”, daugelis angliškai nekalba. Laimė, emyras čia parūpino gidus – tad, kai po kokių kelių valandų klaidžiojimo, susiradome vieną tokį, mus pavedžiojo aplink, papasakojo.

Grožio konkursas ten – tik visa ko dalis. Yra ir kitų konkursų – avių grožio, arabiškų šunų salukių. Yra suvenyrų turgus. Yra tradicinių pramogų – pvz. “pargriauk kupranugarį patempęs už uodegos”. Modernūs ekranai skaičiuoja sekundes, kada kupranugaris grius, tarsi kokiam rimtam sporte… Yra koncertai vakare – jau tradicinės muzikos. Jau be jokių vakariečių. Kur vyrams ir moterims yra atskiros zonos – ir mums su žmona teko koncertą stebėti atskirai. Ir kavinėse atskiros zonos lytims. Šoko tik vyrai – moterims juk nepadoru – tokį tradicinį šokį su lazdom. Galvojate “kaimiečių pramogos”? Ne, daug tų žmonių milijonieriai, atvykę, atvedę daugelio milijonų vertės kupranugarių bandas – neretai po kelias, į įvairias kategorijas. Juk yra “juodų kupranugarių diena”, “septynerių metų amžiaus kupranugarių diena” ir t.t., ir kiekvieną dieną šimtai ar tūkstančiai kupranugarių, kai kurie atvesti net iš Saudo Arabijos ar Kuveito. Abu Dabis ir Persijos įlankos regionas – viena tų retų pasaulio vietų, kur praturtėjimas nereiškė tradicijų sunykimo. Priešingai – tos tradicijos, paremtos naftos pinigais, tik dar labiau subujojo. Kas prieš 100 ar 200 metų tikrai buvo kaimo bernų pramogos dabar – rimtas regioninis reikalas, superfestivalis.

Tai – tikroji Abu Dabio esybė. Nors dabar tikriausiai tos esybės yra jau kelios. Gali sakyti, kaip ir Dubajuje. Bet Dubajus, priešingai nei Abu Dabis, neturi tokio “dykumos rezervo”, kur gyvenimas dar kaip po senovei…

O Abu Dabio emyras gyvena dar kitoje realybėje, kur lengvai įgyvendina “pasaulines užgaidas”! Labiausiai tą supratau pačiuose emyrato dykumos vakaruose, Sir Ban Jas saloje. Ten emyrų šeima turi kelis rūmus, į kuriuos iš savo sostinės vis atskrenda sraigtasparniu. Visa sala pilna laisvai basiganančių gyvūnų iš viso pasaulio! Kokie tik emyrui gražūs, tuos ir atsiveža: ne tik arabiškos smėlio gazelės ar oriksai, bet ir 50 žirafų iš Afrikos, ir australiški emu, ir damanai, ir gepardai su servalais, ir net elniai iš Škotijos – kad šie nesukaistų, tarnautojai jiems nuolat nuskuta kailį. Ilgą laiką uždara sala dabar prieinama turistams, bet tik labai mokiems: norintys išvykti į brangų safarį turi apsistoti viename iš dar brangesnių salos viešbučių ar atplaukti kruiziniu laivu. Prabangūs viešbučiai buvo tušti – iš pradžių galvojau, koks nenusisekęs verslo planas – bet paskui supratau, kad ne dėl pinigų viskas statyta: pakankamai turtingus svečius taip emyras tarsi pasikviečia į savo numylėtą salą, o masinio turisto palei rūmus jam nereikia.

Švytintys keliai ir Abu Dabio ateitis

Abu Dabio emyrate atstumai nemaži, bet JAE keliai – turbūt geriausi pasaulyje. Didmiesčius jungiančios plačios magistralės su puikiomis poilsio zonomis visą naktį taip ryškiai apšviestos, kad nekart pamiršome įsižiebti lempas, greičio ribojimas – 160 km/h. Lėtaeigiai sunkvežimiai “po ratais nesipainioja”. Net į Hafito kalno poilsio aikšteles prie Al Aino vedantis serpantinas turi nuolatinę lenkimo juostą.

Dubajus spindi pasaulio ekranuose, o Abu Dabis tiesiog patogiai veikia. Prekybos centrų, restoranų, pramogų ir čia per akis, bet keliai dar apytuščiai. Kaip ir visur Persijos Įlankoje, nekvalifikuotas imigrantų darbas pigus – vidurinioji klasė gali sau leisti tarnus, o vairuotojus turi tiek žmonių, kad Al Aino prekybos centre mačiau ženklą “vairuotojams laukti čia”.

Vieni žmonės trūks plyš siekia atsidurti ten, kur tuo metu “numeris vienas”. O kitus toks iškvaišimas tik erzina. Pastarieji galbūt – Abu Dabio raktas į sėkmę. Gal kažkam svarbiau pagarba gamtai nei rekordai? Galimybė gėrėtis pasaulio meno šedevrais, o ne prekybos centrais? Tokių žmonių daugėja, ir Dubajus jiems netiks.

---

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Komentarai

Jeigu pasakiškai turtingi šachai, faraonai ir sultonai iš Rytų legendų gyventų šiandien, jų kraštai turėtų atrodyti panašiai, kaip Dubajus!

Kone kilometro aukščio dangoraižis. Didžiulės dirbtinės salos, išraitytos taip, kad jūra niekada nebūna toliau 100 žingsnių. Prekybos centrai didesni už kai kurias valstybes, fontanai, trykštantys aukščiau, nei bet kuris Lietuvos pastatas ir kupranugariais jojantys robotai.

Keliaudamas po Emyratus ne kartą praradau amą nuo aplinkos didybės. Europoje esame įpratę tos šlovės ieškoti praeityje: senose katedrose, vienuolynuose ir rūmuose. Šiuolaikiniai pastatai mūsuose nuobodūs, jų architektams terūpi sutaupyti pinigus. O JAE valdovai netaupo. Didybė jų žemėse – dabartis, o ne žila senovė!

Burž Chalifa, surinkęs visus dangoraižių rekordus

“Žodžio “Neįmanoma” lyderių žodyne nėra” – ši Dubajaus emyro Mahometo Bin Rašido Al Maktumo frazė pasitinka kiekvieną lifte į Burž Chalifa. Per 80 prieš tai ėjusių metų aukščiausio pasaulio dangoraižio rekordas “tepaaugo” nuo 380 m iki 509 m. Tuomet 2010 m. Burž Chalifa it durklas perskrodė Dubajaus dangų – 828 metrai. Dešimtys Gineso rekordų knygos įrašų – “aukščiausias pastatas”, “aukščiausias laisvai stovintis statinys”, “aukščiausias statinys” (…) – staiga pavirto vienu vieninteliu. Bet kam tas įrašas – užteko sykį pažvelgti į Burž Chalifa iš papėdės, kad suprasčiau, kad nieko bent panašiai aukšto gyvenime neregėjau.

Skoningos projekcijos pakeliui į viršų nuosaikiai papasakoja miesto ir visų Emyratų istoriją: pavienį arabą su sakalu dykumoje tuoj pakeičia dangoraižių projektai. Pirmas vaizdas galėtų būti iš kokių 1960 m., kai Dubajuje, dykumos miestelyje, gyveno 40 000 žmonių (mažiau nei Marijampolėje). Antrasis – šiandieninis, kai miestas jau glaudžia virš 3 milijonų (daugiau, nei visa Lietuva).

Emyratuose pirmą kartą lankiausi 2003 m. ir net tada regėjau kitą šalį. 2003 m. Emyratuose žmonių gyveno tiek, kiek tada Lietuvoje: 3,5 milijono. 2022 m., kai Dubajuje praleidau kelis mėnesius – tris kartus daugiau (10 milijonų). 2003 m. Dubajaus superplačios gatvės atrodė it nutiestos pasipuikavimui: eismo mažai, rikiuokis ir statyk mašiną kur nori. O dabar kamščiai kilometriniai ir turbūt šeichai graužiasi nagus, kad nenumatė dar daugiau važiavimo juostų.

Anąsyk Emyratų miestai stebino labiausiai todėl, kad žinojau, kaip greitai jie sukurti dykumoje. Šiandieninis Dubajus priblokštų nesvarbu, kur ir kada jis būtų statytas.

Prekybos centrai – Dubajaus veidas

Nė nesuskaičiuočiau kiek kartų per kelionę regėjau žodžius “…iausias pasaulyje”. Burž Chalifa papėdėje trykštantys didžiausi pasaulio muzikiniai fontanai nustebino daugybę kartų – iš viršūnės jų vaizdas įdomus, žiūrint iš apačios net šiurpuliukai nugara lakstė, na o stebėti tą šou sėdint laivelyje beveik “po fontanais” – išvis nepakartojama patirtis. 275 m ilgio čiurkšlių serija pagal melodiją kas pusvalandį šoka į 150 m aukštį, o kai kuriais laikais prie fontanų dar prisijungia ir pats Burž Chalifa dangoraižis – jis staiga tampa didžiausiu pasaulyje ekranu, ant jo rodomi įvairiausi kvapą gniaužiantys vaizdai!

O didžiausias šou – per naujus metus. Fontanai, ekranas, lazeriai ir dar nuo Burž Chalifos it kokio milžiniško stulpo į šonus šaudomi fejerverkai – nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs! Bet stumdytis dėl to vaizdo teko “už du”, daug kas į Dubajų skrenda vien dėl jo…

Dubajaus fontanai priklauso gretimam didžiausiam pasaulyje prekybos kompleksui Dubai Mall, valdančiam per milijoną kvadratinių metrų. Tik trečdalis jų yra parduotuvės, mat Dubajaus prekybos centrai – ne tik verslas, o ir Emyrato pasididžiavimas. Be fontanų Dubai Mall dar – milžiniškas akvariumas, dinozauro skeletas, meniškas dirbtinis krioklys per keturis aukštus, ledo arena. Vien nemokamai žvalgytis į visa tai galėtum daugiau nei valandą; mačiau, kaip gidai po Dubai Mall net veda ekskursijas. Į kompleksą įeina ir ištisas pseudosenovinis miestelis, pilnas prabangių restoranų ir viešbučių – fotografuotis ten taip populiaru, kad gražiausiose vietose susidaro eilės.

Antrasis pagal dydį Dubajaus prekybos centras Mall of Emirates (223 000 m2) garsėja savo dirbtine kalnų slidinėjimo trasa. Mums iš šaltosios Lietuvos, kur turime Akropolius ir Druskininkų trasą, sniegas ir ledas po stogu įspūdžio nedaro, bet dykumų arabams yra “kažkas tokio”. Emyratuose natūraliai šalnų nebūna, ir iki šiol prisimenu, kaip net gerokai šiauresnėje Jordanijoje netikėtai pasnigus suaugusieji it vaikučiai puolė mėtytis gniūžtėmis bei lipdyti ant mašinų besmegenius. Kai vasarą Dubajuje pavėsyje kone kasdien būna virš +40 (gruodį ir ~26), čiuožinėjimas atrodo pasakiškai.

Miesto pietuose – Ibn Battuta, didžiausias pasaulyje stilingos architektūros prekybos centras. Visas jo interjeras pašvęstas garsiausio arabų keliautojo Ibn Batutos kelionėms: štai Irano stiliaus koridorius, Maroko stiliaus, Andalūzijos stiliaus, Kinijos stiliaus, Indijos stiliaus su drambliu-laikrodžiu… Emyratai subtiliai derina patogumą užsieniečiams, nuo kurio priklauso jų ateitis, ir pagarbą savo kultūrai. Didieji prekybos centrai nėra tik “pigios dėžutės”, materializmo šventovės. Tik dalis iš milijonų pirkėjų ten musulmonai – bet per garsiakalbius it iš minaretų vis vien leidžiamas šauksmas maldai. Tautinės detalės nepamirštamos ir statant dalį viešbučių ar dangoraižių, o Dubajaus fontanai šoka ir pagal rytietišką muziką.

Visi šie prekybos centrai – nauji. 2003 m. didžiausias Dubajaus prekybos centras plotu nė neprilygo Vilniaus Akropoliui…

Pasaulis susitinka Dubajuje

Kiekvienas iš 11 milijonų kasmet miestą aplankančių turistų išsiveža dalelę Arabijos (įspūdžių, nuotraukų, prekių…). Tuo pat metu viso likusio pasaulio gabalėliai iškyla Dubajuje, it skelbdami žemei: štai naujoji tavo sostinė.

Įspūdinguose prekybos centruose kainos nebėra stebuklingos. Jeigu domina ne prekių ženklai, o pigumas, galite daryti kaip aš: apsidairę ten vykti į Dragon Mart, didžiausią pasaulyje kiniškų prekių centrą (6000 parduotuvių). Patiko interneto komentaras, kad čia “Be jokios tvarkos sudėta visa, ką Kinija kada tik yra pagaminusi”. O oficialus prekybos centro šūkis “Čia rasite viską, ko jo jūs net nežinojote, kaip jums reikia”. Bene pirmąsyk per visas savo keliones net aš ten pagavau pirkimo azartą. Kai daug prekeivių parduoda tą patį, nesunku rasti gerų pasiūlymų, tačiau prieš perkant reikia paklausinėti kainų keliose vietose ir derėtis.

Šį Kinijos gabalėlį supa Dubai International City, vienas daugybės nekilnojamojo turto projektų, ištįsusių į buvusias Dubajaus dykumas ir paženklintų spindinčiais Emyratų korporacijų pavadinimais (EMAAR, DAMAC, NAKHEEL). Tai – lyg ištisas miestas, kurio kiekvienas rajonas it atkeltas iš kurios užsienio šalies senamiesčio: Irano, Graikijos, Ispanijos, Maroko, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, Kinijos. Ne viskas pavyko, bet užsieniečiai mielai perka nekilnojamąjį turtą “savo” rajonuose. Tai jų “emyratiška svajonė”: lengvas gyvenimas saulėtame užsienyje, kur viskas kokybiška ir nebrangu, beveik nėra mokesčių, o butų kainos augo kaip ant mielių (girdėjau pasakojimų, kaip nusipirkto turto vertė per kelerius metus išaugo šešiagubai). Emyrai leidžia “už uždarų durų” užsieniečiams gyventi lyg tėvynėse: vakariečiai geria alkoholį, užsiima nesantuokiniu seksu, pagal savo tradicijas auklėja vaikus (mokyklos – įvairių kalbų ir programų). Šiuo požiūriu Persijos įlanka tolerantiškesnė už Vakarų Europą, kurioje ne pagal valstybės nustatytą modelį auginami vaikai iš imigrantų atiminėjami ir apskritai išimčių kitataučiams nebūna. Dubajaus prekybos centruose pilna prekių iš viso pasaulio – net lietuviškų. Ir netgi per Kalėdas Dubajuje tiesiai šviesiai rašoma “Švenčiame Kristaus gimimą” – nors tai musulmoniška šalis – kai tuo tarpu kai kuriose Vakarų *krikščioniškose* šalyse religinių pasisakymų vengiama!

Pietų Azijos skurdžių “emyratiška svajonė” kitokia. Jie keliauja į Emyratus užsidirbti sau ir šeimoms; daugybė “Western Union” tipo agentūrų net turi atskirus langelius: “siuntimas į Indiją”, “siuntimas į Pakistaną”, “siuntimas į Bangladešą”… Imigracija čia didžiausia pasaulyje ir tarp Emyratų gyventojų vos 10% – piliečiai arabai. Vien indai sudaro per 50% dubajiečių. Daug jų gyvena “darbo stovyklose” ar ištisuose darbininkų miestuose, kur visi pastatai pigūs ir vienodi. Mačiau, kaip iš tokio miesto šimtai ar tūkstančiai autobusų ryte surenka indus – matyt, išvežios po gamyklas ar statybvietes.

Vakarų “žmogaus teisių agentūros” mėgsta pagrūmoti emyrams, tačiau dažniausiai nauda abipusė: emyrai gauna pastatus, kuriems pastatyti vietinės darbo jėgos neužtektų, o imigrantai – didesnius pinigus, nei kada galėtų svajoti uždirbti tėvynėse. Priešingai nei Vakaruose, Emyratuose kitataučiui įsidarbinti – juokų darbas; dokumentų tvarkymu, butu, maitinimu ir net skrydžiu namo pačiam rūpintis ir apmokėti nereikia. Valstybė čia – emyrai, o ne tauta, taigi emyrai lengva ranka kviečia kokius tik nori valdinius.

Pigi darbo jėga labai patogi tiems, kurie ją įperka – tarp jų ir visiems turistams. Pavyzdžiui, kiekviename rajone pilna visą parą dirbančių parduotuvių ar restoranų. Aptarnavimas geras, visi nori išlaikyti darbus. Tiesa JAE darbuotojai mažai ką žino. Neatsakys jums “Kur yra parduotuvė X?”, nes ten juk patys nebuvo. Net jei parduotuvė X yra tame pačiame prekybos centre už kampo. Ir net į klausimus apie prekes parduotuvėse neretai atsako “Nežinau”. O kiti “juodadarbiai” ir rodykles būna pakabinę klaidingai…

Dubajaus Marina – prabangos ir turtingų europiečių rajonas

Priešingame Dubajaus imigrantų socialinės piramidės gale nuo Indijos juodadarbių – vakariečių elitas. Visokie architektai, emyratiečių įmonių CEO, mokslininkai, netgi armijos generolai, atvežę savo patirtį į Emyratus – aišku, už tikrai nejuokingas algas. Jų širdis – Dubajaus Marina miesto pietuose. Pasivaikščiojimas tame “200 dangoraižių miške” prilygsta Čikagos ar Niujorko centrų įspūdžiui. O tarp jų- didžiausia pasaulyje jachtų prieplauka pilna privačių ir nuomojamų laivų. Ir ten nesijauti kaip Emyratuose – “tautinių rūbų” beveik nesimato, skamba anglų, prancūzų ir – ypač – rusų kalbos. Beveik nesigirdi muedzinų šauksmo maldai, yra alkoholio parduotuvių, o ant žemės primėtyta kortelių su “masažisčių” reklamomis (pagal jų menką aprangą gali suprasti, koks “masažas” tuose “rusių centruose” siūlomas). Greta, aišku, paplūdimys (koks gi “europiečių rajonas” karštoje pasaulio dalyje be maudynių?), Bluewaters sala su prabangiais restoranais.

Ir pilna prabangių prekės ženklų, prabangių automobilių – Dubajaus Marinoje vienintelį kartą gyvenime per kokį pusvalandį pamačiau keturis “Ferrari” ir “Lamborghini”! Tuos, kas myli prabangą, Dubajus traukia kaip sūris peles: “Čia galime jaustis laisvai, gyventi kaip norime” – sako jie (rekomenduoju BBC dokumentinį serialą “Inside Dubai: Playground of the rich”). Dubajuje jiems nereikia bijoti nei banditų, nei pavyduolių, nei kokių smerkiančių kairiųjų pažiūrų žmonių. Dubajuje toks gyvenimo būdas – normalus ir sveikintinas. Bent jau Marinoje ar aplink Burž Chalifa.

Nelabai toli Marinos stūkso Madinat Džumeira – toks “rytietiškas turgus” su “rytietiškais pastatais”, bet be rytietiško chaoso. Specialiai vakariečiams, kad jiems patogiai – nors ir brangiau – įsigytų visus kupranugarių pieno suvenyrus ar gal net auksus.

Prabangiausias Dubajaus vietas atpažinsi pagal tai, kad net patarnautojai (pvz. padavėjai) ten – imigrantai iš Europos, o ne Filipinų ar Indijos. Be to, vieta bent jau “vidutinės klasės”, jeigu ten šalta: jei restorane ar viešbutyje taip kondicionuojama, kad net drebi iš šalčio, nepaisant to, kad lauke kepina saulė, tai – “aukštas lygis”.

Global Village – tikrų dubajiečių pramogų zona

Dubajuje esu lankęsis ir per nacionalinę dieną (gruodžio 2 d.) – būtent tada septyni emyratai susijungė į vieną šalį. Tai simbolizavo visur kur kabojęs paveikslėlis su septyniais išsirikiavusiais emyrais. Ne su vėliavomis (kurias kiekvienas emyratas irgi turi), ne su herbais ar kitokiais simboliais, tačiau valdovais. Netrūko ir emyrų nuotraukų: jomis gyventojai dengė galinius automobilių stiklus, puošė namus. Nacionalinės dienos karštinė ten ilga lyg pas mus kalėdinė: ir savaitę po nacionalinės dienos dar ne viskas nukabinama.

Indų, vakariečių ir emyratiečių gyvenimai Emyratuose beveik nesusikerta. Jų pomėgiai skirtingi. Su emyratiečiais Dubajuje netikėtai plačiau susidūriau Global Village. Tai – dar viena “pasaulio atstovybė”, pramogų rajonas, kuriame yra lunaparkas, kiekviename pastate pardavinėjamos kitos šalies prekės, o už prekystalių stovi tenykščiai atvykėliai. Tačiau daug lankytojų vilki dišdašas (ilgas baltas vyriškas drabužis) ar abajas (ilgas juodas moteriškas drabužis, dengiantis ir plaukus ar veidą). Iš to lengvai atskirsi emyratiečius. Praturtėjimas Persijos Įlankoje nesunaikino tautinių rūbų. Emyratiečiai juos kasdien vilki ir todėl, kad išsiskirtų iš daugumą jau sudarančių imigrantų. Iš patirties galiu pasakyti, kad dišdaša karštame sausame klimate ir labai patogi. Ir oficialus drabužis ten ne kostiumas, o dišdaša su agalu (standžiu dvigubu ratu, kadaise pančiodavusiu kupranugarį) ant pakaušio prispausta kufija (skara), kurios šonai kabo iš abiejų galvos pusių.

Global Village nesunku praleisti visą vakarą, mat kas pusvalandį ten prasideda renginiai: įvairių šalių kultūriniai šou, tautų paradas ar, pavyzdžiui, motociklininkų akrobatinis pasirodymas. Emyratiečiai motodromą buvo apstoję pulkais. Bet kad ir kiek vakarietis renginio vedėjas angliškai ragino visus ploti, žiūrovai džiaugėsi tyliai – dar vienas kultūrinis skirtumas.

Krizė Dubajų tik pristabdė? Kas naujo Dubajuje

Global Village – dalis Dubailendo, turėjusio užimti 287 kvadratinius kilometrus (beveik dvigubai daugiau, nei visas Kaunas). Čia turėjo būti ir didžiausias lunaparkas (sudie, Disneilende) ir “Sakalo stebuklų miestas”, kuriame – realaus dydžio(!) septynių pasaulio stebuklų, Eifelio ir Pizos bokštų kopijos bei keturiskart už tikrąjį didesnis Tadž Mahalas – visa išdėstyta sakalo forma. Kol kas ten dykuma – 2009 m. pasaulinė krizė supurtė emyratišką svajonę: turto kainos krito perpus, o “įžūliausi” projektai užšaldyti geresniems laikams ar atšaukti. Iš “Sakalo stebuklų miesto” beliko dar vienas nekilnojamojo turto projektas kur, tiesiog, daugiabučiai – ir piramidžių formos.

Ketvirtis pasaulio kranų, kaip 2006 metais, Dubajuje nebedirba, bet prognozuodami šiam miestui galą “pikti liežuviai” klydo. Išbaigiami “proziškesni” rajonai, statoma nebe “tai, ko pasaulis net nesvajojo pamatysiąs”, o tai, kas sukeltų pasaulyje atgarsį – bet nekainuotų “supermilijardų”.

Tarp naujesnių Dubajaus akcentų – Dubai Miracle Garden – didžiausias pasaulio gėlynas, kur iš gyvų gėlių suformuoti povai, arkos, širdys, nameliai ir, aišku, automobiliai. Taip pat Ain Dubai – didžiausias pasaulio apžvalgos ratas, iš kurio grožėjausi Marinos vaizdais.

Dubai Frame – unikalus rėmėlio formos apžvalgos bokštas. Ateities muziejus, pasakojantis apie būsimas technologijas – bet labiausiai, kaip įprasta Dubajui, pribloškiantis savo išore (net neįsivaizduotum, kad tokį pastatą pastatyti įmanoma) ir instagraminiais interjerais. Gal šie pastatai nebėra “…iausi”, bet jie tokie, kad vien jų formą pamatęs iš karto atpažinsi, tarsi kokį Eifelio bokštą. Ir toks yra tikslas.

Kartu statoma ir tai, ko tiesiog trūksta miestui – pavyzdžiui, pastatyta Dubajaus opera netoli Burž Chalifa, nes miestas tokios neturėjo. Nėra ji kokios “superarchitektūros”. Vietoj savos trupės ten – atvažiuojantys baletai, operos, miuziklai iš viso pasaulio, o tarp lankytojų arabų irgi beveik nėra. Tipinis Dubajus! Sakyčiau, miesto istorija turėjo kelis etapus. ~1960 m. Dubajus iš tragiško pasaulio užkampio virto miestu. ~1980 m. iš miesto į tam tikrą regiono centrą, traukusį prekeivius, turistus. ~2005 m. – iš regioninio centro į “šiuolaikinio pasaulio stebuklą”, vienus žavėjusį, o kitiems buvusį kičo ir nepamatuotų užmojų sinonimu. Na o dabar iš “vien tik pasaulio stebuklo” virsta, be kita ko, ir tikru didmiesčiu: su teatrais, bibliotekomis, viešuoju transportu, “Madam Tiuso” muziejumi ir žmonėmis, kurie ten nori pasilikti ilgam.

Dubajaus Palmės ir kiti dirbtiniai salynai

Aišku, gaila tų fantastiškiausiųjų Dubajaus projektų, kurie taip ir netapo realybe… Bet ir tai, kas padaryta iki krizės – gniaužia kvapą. Štai Džumeiros Palmė – didžiulė išraityta dirbtinė sala, kurios krantų ilgis – 520 km (penkis kartus daugiau, nei visas Lietuvos pajūris). Kiekvienas jos pastatas turi nuosavą paplūdimį. “Kamiene” – daugiabučiai, “šakose” – privačios vilos, salą supančiame mole – milžiniški viešbučiai, kuriuose nepernakvosi už pigiau nei 250 eurų. Du garsiausi – Atlantis kompleksai, prie jų visad gausu fotografų.

Kaip ir daug ką Dubajuje, Palmę gali patirti daugybę kartų. Ypač gražus vaizdas nuo Palmės molo promenados (17 km ilgio!) atgal į miestą, į Dubai Marina arba į “pirmąjį superprabangų Dubajaus viešbutį” Burž Al Arab. Dar kitoks – išėjus į vieno Palmės viešbučių paplūdimį ir pažvelgus į Palmės šakas. Tačiau Palmės genialumą geriausiai supranti pažvelgęs į ją iš viršaus – juk visa esmė salos formoje! Tam, aišku, irgi daug galimybių: “strateginėje vietoje” stūksantis Ain Dubai apžvalgos ratas, View at the Palm dangoraižis Palmės kamieno centre (jame – ir Palmės muziejus, pasakojantis apie jos statybas). Bet niekas “nenukerta” vaizdo iš dangaus. Jį čia nori pamatyti tiek žmonių, kad prie sraigtasparnių susidariusios ištisos eilės, nors jie dangų raižo nuolat ir ši pramoga nepigi. Verta paimti ilgesnį skrydį: pamatyti ir Dubajaus dangoraižių linijas, ir visokius įdomių formų tvenkinius. “Nutrūktgalviams” – savos galimybės: leistis į Palmę parasparniu ar parašiutu, mat šalia pastatytas ir oro uostas. Kurdamas lankytiną vietą Dubajus iš karto viską apmąsto iš visų pusių…

Dubajus moka traukti pinigus – tačiau, priešingai daugeliui brangių Vakarų pasaulio miestų, juos išleidęs Dubajuje kažkaip nesijaučiu apgautas. Reklaminiame filme View at the Palm papėdėje herojus sako – “Daug kur buvau, daug mačiau, bet kažkaip trūksta to ‘vau’, to ‘čia tai kitaip'”. Ir tikrai – na, tūkstančiai pasaulyje puošnių rūmų, didingų bažnyčių, aukštų pastatų. Bet Džumeiros Palmė išvis sukūrė sau naują lygą, kurioje nėra konkurentų! Supilti salyną, dydžiu prilygstantį miestui, kuris savo forma kartu ir tarsi meno kūrinys? To niekas niekada daugiau nedarė! Žmonijos galimybių triumfas pasiekia naujas aukštumas…

Greta Dubajaus supilta dar viena “Palmė” – Džebel Ali palmė (ją turėjo apsupti emyro eilėraštis, pastatais ant polių išrašytas vandenyje). O taip pat “The World” – pasaulio žemėlapio formos salynas. Per krizę viskas buvo sustabdyta ir pikti liežuviai jau kalbėjo: “Tos salos skęsta! Niekad nebus pastatytos!”. Bet štai projektai atnaujinti ir 2023 m. jau nakvojau viename pirmųjų “The World” salyno viešbučių – “Heart of Europe”. Tiesa, ir čia, tikriausiai, viskas daug mažiau stebuklinga, nei būtų buvę, jei ne ta nelemta krizė: išskyrus plaukimą ten jachta ir “dirbtinio lietaus gatvę”, viešbutis gana eilinis.

Šeicho Zajedo kelias – naujoji Dubajaus širdis

Pagrindinė Dubajaus arterija – Šeicho Zajedo kelias, 16 juostų futuristinė magistralė, apstatyta kone susiglaudusiais dangoraižiais. Man – viena gražiausių pasaulio gatvių. Gražiausias jos vaizdas atsivėrė vakare, nuo restorano ant Four Points by Sheraton viešbučio stogo, 43 aukšte. Lankytojai – vien vakariečiai. Kainos – didelės, bet ne siaubingos. Analogiškai ir Gevora – aukščiausias pasaulio viešbutis – kitoje Zajedo kelio pusėje. Kai Emyratuose šitiek “superprabangos”, eilinė prabanga – visai įperkama.

O štai “superprabanga” nuo paprastų žmonių atskirta aukštomis sienomis. Į Burž Al Arab be rezervacijos nė nosies neįkiši ir net supermodernus Dubajaus metro (be mašinistų), besidriekiantis ant aukštų polių palei Zajedo kelią, turi ir “auksinės klasės” vagonus su mažiau spūsčių. Superprabangą Emyratuose kartą išbandžiau: Burž Chalifa keturis kartus brangesnis “dangaus bilietas” leido pabuvoti 125 ir 148 aukštuose (vietoje vien 124). Iš aukščiau vaizdas gražesnis, ypač į dirbtines salas, ten duoda saldumynų ir natūralių sulčių. Bet elitas, matyt, primoka ir už išskirtinumą bei asmeninę erdvę: iš apytuščio 125 aukšto regėjau, kaip 124 aukšto terasoje turistų minios trinasi kone petys petin.

Nori prabangos nemokamai? Tiesiog nueik į tualetą prabangių “Dubai Mall” parduotuvių zonoje. Jis visai kitoks, nei eiliniai to paties prekybos centro tualetai kitur!

Mažytis Dubajaus Senamiestis

Šeicho Zajedo kelias ir Marina užgožė “senąjį” (1960-1990 m.) betoninį Dubajų. Bet pasivaikščioti palei chorą (ilgą įlanką, angl. “Dubai Creek”), dar vis įdomu.

Pietiniame jos krante, Bur Dubai, išlikęs vienintelis “ikinaftinis” rajonas – persiška Al Fahidi. Po ilgų užmaršties dešimtmečių jis atstatytas, belangiuose nameliuose yra galerijų ir muziejėlių, bet šiaip mažutėliai JAE senamiesčiai tušti ir tylūs. Netoliese – fortas (Dubajaus muziejus) bei turistų turgelis su įkyriais prekijais. Daugiau muziejų rytinėje senamiesčio dalyje, prie Al Ghubaiba metro stoties.

Stokodamas istorinių vietų, Dubajus sukūrė ar nusipirko naujų. Visų pirma, į rytus nuo senamiesčio pastatė didelį Al Syf rajoną – jis atrodo kaip senamiestis, tik tvarkingesnis, bet iš tikro ten viskas nauja. O į vakarus prišvartavo lainerį “Queen Elizabeth II” – jis paverstas viešbučiu, naktiniu klubu, po jį daromos įdomios ekskursijos. Šis 1964 m. statytas laivas – legendinis; vienintelis, kuris net ir įsivyravus lėktuvams toliau plaukiodavo per Atlantą ir taip tęsė “Titaniko erą”. Juo plaukė Bitlai, daug kitų garsenybių. Jei stovėtų kur Londone, kitų pramonės eros stebuklų apsupty, gal neatkreiptų tiek dėmesio, bet Dubajuje, kurio laivo pastatymo laikais, galima sakyti, išvis nebuvo – tai “kažkas tokio”. Kaip sakė laivo gidas, “Mūsų laive yra seniausia Dubajuje smuklė”. Iš tiesų – juk įkurta 1964 m.! “Welcome to history” – sveikintis su kiekvienu svečiu išmokyti viešbučio konferansjė.

Šiauriniame choro pusėje, Deiroje, turgus didesnis, ypač garsios prieskonių ir aukso gatvės. Pastarojoje apyvartos skaičiuojamos dešimtimis milijardų – indai ten atskrenda apsipirkti, kad bent vestuvių dienai susikurtų svajonę. Chorą mėgstu kirsti tradicine valtimi abra – palyginus su 2003 m. jų mažiau, o į darbą plaukiančius darbininkus pamažu stumia krantinėmis besigrožintys turistai. Iš vandens Deiros krantas gražesnis: ten “ankstyvieji” dangoraižiai, tokie kaip saulėlydį atspindintis Dubajaus bankas, ir tradicinių krovininių laivelių (davų) uostas, kurie, sakoma, apeidami sankcijas plukdo techniką į Iraną. Kiti davai – jau pritaikyti šiuolaikiniam Dubajui – švytėdami vakarais plukdo turistus ir vietinius – su vakarienių bufetais, tradiciniais šokiais.

Sunku patikėti, bet nedidelis Deiros laikrodžio bokštas kažkada buvo Dubajaus simbolis! Juk statytas 1965 m., kai Dubajuje išvis nieko nebuvo…

Deira – ir puiki vieta nakvoti taupiems. Atmosfera ten dar savita: daugelis žmonių – indai, pakistaniečiai, bet nebe tie “porai metų atvykę juodadarbiai”, o tokie, kurie Dubajuje susikūrė kažkokį gyvenimą: versliukus ir pan. Apskritai Dubajuje yra “penki luomai”, kiekvienas kurių turi savo rajonus, darbus, gyvenimo būdus, pramogas:
1.Emyratų valdančiosios šeimos. Turi savo rūmus, netgi salas – apie gyvenimo būdą nespėliosiu.

2.Emyratų piliečiai arabai. Gyvena dideliuose privačiuose namuose, važinėja baltais džipais. Dirba valstybės tarnyboje, kur gerai moka ir geros sąlygos, o įsidarbinti gali tik piliečiai. Pomėgiai – prekybos centrai, sakalai, kupranugariai, žirgai, automobiliai, ilgi pokalbiai madžliuose, piknikai dykumose, vaikų auginimas.

3.Vakariečiai ir pats kitų imigrantų elitas. Gyvena privačiuose namuose ar geruose butuose su gražiu vaizdu kokioje Marinoje. Dirba gerus darbus privačiose kompanijose, panaudodami savo žinias ir patirtį, ar turi rimtus verslus. Pomėgiai – alkoholingi baliukai, koncertai, paplūdimiai, žygiai, kelionės į aplinkinius kraštus. Daugelis Dubajuje laikinai, bet daugelis ir nežino, kiek laikinai. Nemaža dalis – vieniši.

4.”Raštingi” imigrantai iš skurdesnių šalių (kitų arabų šalių, Indijos, Pakistano). Gyvena prastesniuose butuose aplink Dubajaus senamiestį, gretimuose emyratuose, arba į dykumą ištįsusiuose nykesniuose Dubajaus priemiesčiuose. Turi kokius versliukus arba dirba tautiečiams, kurie juos turi. Daug jų su Dubajumi jau sieja gyvenimą, bet žino, kad pilietybės niekada negaus.

5.Juodadarbiai iš skurdžių šalių. Gyvena darbininkų miestuose, yra atskraidinami ir parskraidinami iš tėvynių, kasdien nuvežami ir parvežami į darbą – visiškai atskirti nuo kito Dubajaus gyvenimo ir šalyje būna tik laikinai. Dirba “masinius darbus” pirmo-trečio luomų verslininkams: statybininkai, prekybos centrų valytojai ir pan.

Visi gyvena atskirai ir tai niekaip neribojama. Normalu matyti skelbimus “Nuomojamas kambarys tik malajalų tautybės žmogui”, “Nuomojama lova tik afrikietei moteriai”, “Ieškome pardavėjų – priimamos tik filipinietės” ir pan. Kiekviena tautybė, kilmė Dubajuje turi su ja susijusius stereotipus (filipiniečiai – “paslaugūs”, vakariečiai – “protingi”, indai – “geri statybininkai” ir pan.). Dubajus yra labiau akcinė bendrovė, kurios akcininkai – piliečiai, o kontrolinio paketo savininkas – emyras – tad visokių “įstatymų prieš diskriminaciją” nėra, nes jie neapsimoka ir nėra ekonomiškai pagrįsti – kita vertus, niekas į Dubajų neatvyko prievarta ir tai, kad žmonės ten lieka, rodo, kad, šiaip ar taip, viską sudėjus, jiems Dubajus geriau, nei jų tėvynės.

Mažieji emyratai Dubajaus šėšėlyje: Šardža, Adžmanas, Um Al Kuvainas

Šardža ir Adžmanas – dar dviejų emyrų žemės – faktiškai tapo Dubajaus rajonais. Šardža (1 500 000 gyv.) mėgina tapti arabų kultūros sostine. Alkoholis čia draudžiamas visur, o muziejai pristato vietos tradicijas ir meną. Islamo Civilizacijos muziejus moderniai parodo, ką pasauliui davė islamas: gausybė musulmonų išradimų, pasaulio mečečių vaizdai (beje, yra net Keturiasdešimties Totorių kaimo mečetė), religinės dogmos. Kol Europą siaubė Tamsieji amžiai arabų pasaulis buvo pasaulio civilizacijos centras. Bet šiandien dauguma jo skurdi – kas kitas, jei ne Persijos Įlankos emyrai, (iš)galėtų deramai pristatyti savo tautos pasiekimus? Pastatė Šardža ir įspūdingą universitetą – ištisą arabiško stiliaus pastatų miestą. Šardža žada atkurti ir senamiestį, bet kol kas jis miręs.

Adžmane (500 000 gyv.) jau nieko įspūdingo nėra: eiliniai daugiabučiai gaubia eilinį smėlėtą paplūdimį. Tie, kam pats Dubajus per brangus, ir čia gauna “emyratiškos svajonės” gabalėlį. Juk ir “gilesniuose” už Adžmaną Emyratų užkampiuose – įvairių virtuvių maisto restoranai ir tinklai, didelės parduotuvės ir kokybiškos paslaugos.

Dar šiauriau, Um Al Kuvaine, laukė kone skurdas – tenykštis emyras naftos neturi. Jo miestelį vertėjo pamatyti, kad įsivaizduočiau, kaip atrodė Dubajus prieš kelis dešimtmečius: chaotiškos parduotuvėlės vienaukščiuose namuose, apgriuvęs senamiestis su apšepusiu parku palei krantą, ~70 000 gyventojų, senas mažas fortas – vienintelė lankytina vieta.

Dubajaus dykumos, kalnai, Ras Al Chaima ir Fudžaira

Dubajus vis plečiasi ir plečiasi į dykumą, bet dykumos dar visai neužėmė. Toje dykumoje tvenkia tvenkinius – nuo Flamingų tvenkinio iki Širdies formos tvenkinio – tačiau jie labiau įspūdingi tikrų ežerų nemačiusiems Emyratų piliečiams.

Man, tuo tarpu, gražesnė – nes labiau nematyta – tikra dykuma, su kupranugariais ir baltais džipais, lekiančiais per kopas. Kažkokia “dykumos pramogų serija” (džipai, kupranugariai, sakalo palaikymas, vakarienė dykumoje, keturratis motociklas ar net oro balionas) – kone privaloma kiekvienam turistui, pasiūla čia didelė ir kainų galima rasti gerų.

Yra aplink Dubajų ir mažiau atrastų vietų, kaip apleistas Madam kaimas, kurio namus baigia užpilti smėlis – kaip man pasakojo vietinis, gyventojai esą ~1980 m. iš ten išsikraustė bėgdami nuo apsėdusių piktųjų dvasių (džinų).

Bet jei nori gamtos toliau nei “keliolika kilometrų nuo aukščiausio pasaulio dangoraižio” tai verta vykti į du tolesnius emyratus. Ras Al Chaima šiaurėje Fudžaira rytuose.

Tai – kitokios, kalnų žemės su gražia gamta. Itin vaizdingas kelias į aukščiausią Emyratų kalną – Džebel Džaisą. Žavūs ir jų kalnų fortai, unikali – vėl kitokia – dvasia.

Dubajus pasiekė savo tikslą?

Prieš kelis dešimtmečius vakariečiams specialistams Emyratai buvo it gerai apmokama tremtis į dykumą. Šiandien jų algos nebėra tokios didelės, nes pats gyvenimas Emyratuose – o ypač Dubajuje – džiaugsmingas ir trokštamas: čia – ne tik superprekyba, bet ir supersportas, ir superžvaigždžių koncertai, ir supermuziejai, ir superparodos. Kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę vyksta kas pasaulinio!

Atrodo, Dubajų iš vėžių išmušti tegalėtų baisi katastrofa. Vos 2% jo ekonomikos tebesudaro naftos eksportas. Pagal turistų skaičių jis – penktas miestas pasaulyje (aplenkė net Niujorką). Iš dešimties aukščiausių pasaulio viešbučių Dubajuje stovi septyni. Šiandien kai kam Dubajus atrodo kičinis, bet manau, kad atėjus laikui jo XXI a. stebuklai atsidurs net UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Kita vertus, keliaujant 2014 m. to jausmo dar nebuvo, bet 2022 m. jis stiprėjo: Dubajus tarsi primigęs ant laurų. Štai Dubailendo, didžiausio pasaulyje atrakcionų parko, jis taip ir nepastatė. Vietoje jo 2016 m. įkūrė Dubai Parks and Resorts – irgi įspūdingą atrakcionų parką, tiksliau, keturis parkus, vieną Holivudo (“Motiongate”), kitą – Bolivudo tematika, ir dar du Legolendus, ir pseudoeuropietišką “senamiestį” su restoranais. Kai kurie atrakcionai ten tikrai Disnėjaus lygio. Apie tokio lygio parką ir Lietuvoje, ir visoje Vidurio / Rytų Europoje tik pasvajoti galėtume. Bet, nepaisant to, parkuose lankytojų labai mažai. Nes taip jau yra: kad konkuruotum su įsitvirtinusiais konkurentais, negali tiesiog statyti “beveik to paties”, reikia statyti dvigubai geriau. Dabar gi į Dubajų atvykę turistai į “Dubai Parks and Resorts” nemato prasmės eiti – geriau jau kada nueis į tikrą Disneilendą, tikrą Legolendą, juk jei atkeliavo iki Dubajaus, bus ir Danijoje ar Paryžiuje… Trūkstant lankytojų, Bolivudo parkas išvis uždarytas. Kol “Dubai Mall” ar “Ibn Battuta” lūžta nuo klientų (net staliuko, būna, negausi), paprastesni (Dubajaus mastais) prekybos centrai – kaip egiptietiškas Wafi Mall ar itališko miesto stiliumi įrengtas Dubai Outlet Village – irgi tušti.

Džumeiros mečetė (1998 m.), vis dar aprašyta kelionių vadovuose kaip “pribloškiama”, šiandien savo dydžio labiau kaip kokio JAE kaimo mečetė. Ir Džumeiros paplūdimiai, kaip jėgos aitvarų Kite beach – gražūs, bet tokie eiliniai, na, ne stebuklingi.

Laikas bėga. Kaip paseno Deira, Džumeira ar Bur Dubajus, kada nors pasens ir Marina ar Palmė – o nieko naujo “supersuper” realiuose planuose nebėra. Dubajui padeda tai, kad kol kas, atrodo, į Dubajaus pasaulio sostinės poziciją niekas aiškiai nesitaiko – bet juk turtingų naftos valstybių aplink yra ir daugiau. Kaip ten bebūtų, Dubajus neabejotinai garantavosi sau vietą istorijoje kaip XXI a. pradžios pasaulio svajonių miestas. Bet tą Dubajus supranta ir išnaudoja – štai 1997 m. Burž Al Arab viešbutis, kuris pirmasis tvirtai “įkišo” Dubajų į “prabangiausių pasaulio vietų” sąrašą, jau iš dalies virto muziejumi: prabangiausi jo numeriai klientams nenuomojami, į juos vedamos tik turistų ekskursijos. Na, ką ten nuomosi už dešimtis tūkstančių eurų kambarį su televizoriumi, kuris padarytas iš aukso – bet pagamintas ~1997 m. (apie 4K gali tik pasvajoti)?

Jei išmintingas emyras ir toliau gerai “mėtys progreso kortas”, tai Dubajaus šlovė neišnyks, kaip jau šimtmečius nenyksta kokio Londono, Paryžiaus ar Niujorko šlovė.

---

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Komentarai

Persijos įlanka. Aukštieji arabų dangoraižiai, dirbtiniai salynai ir legendos apie auksinius tualetus ir žavi, ir erzina pasaulį. Visi žino Dubajų. Bet tokių kaip jis “naftos karalysčių” aplink Persijos įlanką – dar vienuolika.

Esu aplankęs jas visas, o Persijos įlankos regione iš viso praleidęs keturis mėnesius.

Tai – atskiras pasaulis, kuriame ekonominiai ir politiniai dėsniai kitokie. Valstybės pagrindas čia – ne tauta, o emyro (valdovo) giminė. Jos pakviestieji imigrantų milijonai skaičiumi seniai nustelbė pilietybę turinčią “aristokratiją”. Tačiau vietiniai, netgi tapę milijonieriais, išliko savimi: mėgsta važinėti po dykumas, augina kupranugarius ir medžioja su sakalais, rengiasi tautiniais rūbais.

Dešimtimis milijonų barelių kasdien gręžiama nafta – ir Dievo dovana, ir grėsmingai tiksintis laikrodis. Vieną dieną jos nebeliks. Didžiausi pasaulio prekybos centrai, dangoraižiai, avialinijos ir pramoninės zonos – visa tai brangūs mėginimai įsitverti kažką mažiau laikino. Turistų Meka – štai titulas, kurio trokšta dauguma Persijos įlankos emyrų ir mano kelionė prisidėjo prie to kūrimo.

Persijos įlankos šalys – skirtingos

Persijos įlanką vienija politika, ekonomika ir kultūra, bet net pats nustebau, kokie skirtingi tai kraštai.

Dubajus trokšta nei daug, nei mažai: būti pasaulio sostine. Vieną po kito jis atima pasaulio rekordus iš Amerikos ir Europos. Subtiliai derina arabišką didybę su įdomybėmis iš viso pasaulio, išskirtinumą su masiškumu. Nepakartojama yra regėti kaip tai, kuo prieš dešimtmetį nebūtum patikėjęs, čia – jau ranka paliečiama tikrovė. Aplinkiniai mažesni emyratai irgi “nusiraško” dalį Dubajaus didybės, nors daro viską kitaip.

Abu Dabis turi daugiausiai naftos vienam gyventojui ir milijonų turistų vilioti taip neskuba. Kuria tai, ką jo “rytinis brolis” pamiršo (Formulė 1, muziejai, ekologinis miestas). Dubajui Abu Dabis dar neprilygsta, tačiau jį papildo. Ir kainos jame mažesnės. Be to, Abu Dabiui priklauso dykuma, dydžio su visa Lietuva, o ten tebeklesti senosios tradicijos: sakalininkystė, kupranugarių lenktynės ir grožio konkursai. Tik viskas dabar labai rimta ir verta milijonų!

Omanas spjovė į visas “dangoraižių lenktynes” ir prieš jo miestus tebetriumfuoja retai gyvenama gamta (dykumos, kalnai) ir senosios pilys. Tai – tikra Arabija, tačiau turtinga, su gražiais namais ir be įkyrių prekeivių.

Kuveitas – vakarietiškiausia Persijos Įlankos šalis, bet turistų (kaip ir informacijos jiems) ten stebėtinai trūksta. Todėl vietiniai dar džiaugiasi atvykėliais, o kiekviena išvyka – paieškos ir atradimai.

Kataras priešingai – panoro tapti arabų pasaulio širdimi. Viena vertus, jis gerbia islamą ir tradicijas (ribojamas alkoholis, apranga), kita vertus, čia yra kitose Persijos įlankos šalyse neįsivaizduojama žodžio ar mokslo laisvė: veikia modernūs universitetai, laisviausias TV kanalas “Al Jazeera”.

Saudo Arabija. Didžiausia ir kontroversiškiausia iš naftos karalysčių! Begalinė jos dykuma glaudžia ir švenčiausias musulmonų pasaulio vietas (Meka, Medina), ir makabriškus apleistus senamiesčius, ir Jordanijos Petrai prilygstantį nabatėjų kapų miestą (Al Ulą). Tačiau Saudo Arabija – konservatyviausia iš visų šalių, iki 2017 m., tarkim, moterys net negalėjo vairuoti, mirties bausmės vykdomos viešai, o ir mano žmoną iš ne vieno restorano išprašė dėl lyties. Ten “kitas pasaulis” kur keliauti labai įdomu – bet tik tam, kas ryžtasi *pasinerti* į kitokią kultūrą.

Bahreinas. Mažytė sala, kurios turizmas apsiribojo Saudo Arabais, norinčiais pabūti “liberalesniame krašte”. Liberalumas – sąlyginis, o lankytinų vietų mažoka, bet gražūs nedideli fortai, o įdomiausia “Naftos dykumos” atmosfera: visa Bahreino dykuma pilna naftos gręžinių, rūdijančių naftotiekių, tarp kurių verda gyvenimas, rengiami piknikai.

Kur ką pamatyti Persijos įlankos kraštuose?

Didmiesčiai. Neabejotinas lyderis – Dubajus su savo aukščiausiu pasaulyje pastatu Burž Chalifa, dirbtinėm salom Palmėm, rūmų grožio prekybos centrais (Ibn Batutta), pramogų pilna Marina, aukščiausiais pasaulio muzikiniais fontanais, aukščiausiu apžvalgos ratu it t.t. Antras numeris – Abu Dabis, kurio Jas, Sadijat salose irgi yra grožybių (naujasis Luvras ir t.t.). Jei norisi didmiesčio su istorija – tai pirmauaj Džida Saudo Arabijoje, kur – ir gražus senamiestis, ir vienas kitas šiuolaikinis rekordas.

Gamta. Saudo Arabija – vien jau dėl savo dydžio. Ten telpa pačios įvairiausios dykumos, kalnai, krateriai… Tačiau grožybių turi ir Omanas – tiek dykumas, tiek kalnus, o galima jų rasti ir JAE (mažiau, bet turizmui pritaikyta labiausiai) – iš JAE, dykuma “stipriausia” Abu Dabyje (pietuose), o kalnai – Ras Al Chaimoje.

Kultūra. Jei kalbama apie vietinę kultūrą, aišku, Saudo Arabija, kur dar dauguma gyventojų yra vietiniai, vyrauja arabų kalba, o islamas laikosi bene tvirčiausiai turtingame pasaulyje ir musulmonų minių stebėjimas Medinoje – nepakartojamas. Įdomus ir Islamo meno muziejus Katare bei Dubajaus muziejai. Abu Dabis – puiki vieta patirti “gyvąją” vietinę dykumų kultūrą, bent jau minimaliai pasiekiamą užsieniečiams (kupranugarių lenktynės, sakalų ligoninė, Ad Dafros dykumų festivalis ir t.t.). O jei kalbama apie pasaulinę kultūrą, tai daugiausiai jos Abu Dabyje – kur Luvras – ir Dubajuje, kur tarptautiniai menininkai, koncertai ir t.t.

Istorija. Giliausia istorija Saudo Arabijoje, kur yra ~2000 metų nabatėjų griuvėsiai, ir senosios islamo vietos, ir apleisti dykumų miestų senamiesčiai su savo unikalia atmosfera, ir įspūdingas Džidos senamiestis. Tiesa, daug senųjų islamo vietų nugriauta, nes vyraujanti islamo forma – vahabizmas – griauna senus pastatus kurie “virsta stabais”, be to, į Meką nemusulmonai net neįleidžiami. Istorija žavi ir Omanas, kuriame išlikę didingų senų fortų (juk Omanas kadaise buvo kolonijinė imperija), tuo tarpu kitose “naftos karalystėse” įspūdingų istorinių vietų mažai, nes iki naftos tai buvo civilizacijos užkampiai.

Kurortai. Čia pirmauja JAE, kur skirtinguose emyratuose gali rasti viską: nuo Dubajaus superprabangos iki Ras Al Chaimos įperkamos ir tvarkingos šilumos kalnų papėdėje iki Adžmano, “pigaus Dubajaus priemiesčio”.

Pramogos. “Pramogų sostinė”, aišku, Dubajus, kur kone kas savaitę vyksta kokie pasaulinių superžvaigždžių koncertai, pasaulinio lygio sporto renginiai ir t.t. Tvirtoje antroje vietoje – Abu Dabis. Kitose “karalystėse” (Bahreine, Katare, Saudo Arabijoje) nebent pavieniai renginiai, laikinai jas perkeliantys į dėmesio centrą.

“Tamsusis turizmas”. Jei domina “švelniai baugios” vietos, rekomenduoju Bahreino naftos dykumą, kur skambant perspėjimams, kad prie naftos grčžinių neiti artyn, vietiniai gali kūrenti laužą tiesiog prie naftotiekio. Taip pat – Kuveitą, kur gali pasidomėti Sadamo Huseino invazija per Persijos įlankos karą. Na ir apleisti Saudo Arabijos senamiesčiai.

“Neatrastos vietos”. Norite atsidurti ten, kur turistų beveik nėra ir nebuvo? Kuveitas, kaip “neatrastas turistų turtingas didmiestis”. Saudo Arabijos miestai ir gamtinės vietos toliau nuo pagrindinių (t.y. toliau Rijado, Džidos, Mekos, Medinos) – ypač keliaujant savo išsinuomotu automobiliu.

Nuvykimas į Persijos Įlanką ir vizos

Persijos Įlankos karalijos (išskyrus Saudo Arabiją) nedidelės, tad pažintinei kelionei kiekvienoje užtenka 3-5 dienų. Tačiau nuskristi ten gana brangu, todėl savaitgalinės išvykos atkrenta.

Esu ten keliavęs įvairiais būdais.

*Atostogų savaitė ar dvi su poilsiu – taip pirmą kartą nukeliavau į Dubajų (yra galimybių nuskristi užsakomaisiais reisais savaitei ar dviem į JAE), kartu pakeliavome ir nuomotu automobiliu po šalį.

*Į vieną sujungtos kelios “savaitgalinės pažintinės kelionės” perskrendant iš vienos šalies į kitą. Taip keliavau į regioną antrą kartą. Skridau į Dubajų (per Stambulą) – taip pigiausia ir patogiausia. Iš milžiniško Dubajaus oro uosto pilna pigių skrydžių į aplinkines šalis – taip nusigavome į Kuveitą. O į Omaną vykome nuomotu automobiliu. Geležinkeliai čia “stovi” tik emyrų ateities vizijose, autobusai beveik nekursuoja, tad keliauti kitaip savarankiškai būtų sunku.

*Sustojimas kelioms dienoms pakeliui į Aziją ar Australiją – skrendant su persėdimu. Taip pateku į Katarą. Kadangi “Qatar Airlines”, kai skrendi per Katarą, suteikia teisę be papildomos priemokos sustoti kelioms dienoms Dohoje, pasinaudojau šia galimybe skrisdamas į Tailandą. Analogiškai stiprias avialinijas turi ir Dubajus, Abu Dabis – tad galima kelias dienas pakeliui į kokį Tailandą ar Balį praleisti ir ten, galbūt kiekvienoje kelionėje skrendant vis per kitą “naftos karalystę”.

*Žiemojimas. Pastarąjį kartą į Įlankos regioną nuvykau visai žiemai – daugiausiai buvau Dubajuje, kur 2021-2022 m. vyko EXPO paroda, bet kartu iš tos “bazės” aplankiau ir Bahreiną (10 dienų su darbu per atstumą) bei Saudo Arabiją (15 dienų), o taip pat ir daug likusių JAE emyratų, tokiu būdu jau esu aplankęs visų Persijos įlankos monarchų žemes. Išties įdomu regione praleisti ilgesnį laiką, nes tai reiškia, kad tuo metu vyks gausybė pasaulinio lygio renginių, koncertų, kuriuose galėsi sudalyvauti.

Kelionės planavimas ir kainos

Persijos įlanka pagarsėjusi kaip labai brangi: naktis kai kuriuose viešbučiuose ten kainuoja tūkstančius eurų. Bet tiesa ta, kad tos šalys gyvena “dviem greičiais” – viršuje yra nesuvokiamai didelės kainos ir prabanga, tačiau jei jums pakanka eilinės kokybės, ji kainuos net mažiau nei Lietuvoje (maistas, geri, bet ne superprabangūs viešbučiai). Juk čia daug mažesnis PVM, kuris Lietuvoje sudaro 21% prekės kainos, o ten daug kur 0% ar 5%. Viskas itin patogu – gausu vietų, dirbančių 24 val. per parą. Pigi darbo jėga, imigrantų milijonai daro savo.

Tiesa, “trečiojo greičio” Persijos įlankoje nėra: pavalgyti galima ir labai pigiai, bet sunkiai rasi dvivietį kambarį už pigiau nei ~50 eurų nakčiai, o ir šis, paprastai įvardijamas kaip “butas” (apartment), gli būti nekoks. Tokių vietų ir penkių žvaigždučių viešbučių su milžiniškais atriumais kaina kai kur skiriasi mažiau negu mes įpratę. Vienintelis patikimas būdas keliauti – lėktuvai ar automobiliai. Autonuoma, tiesa, nėra brangi, o benzinas pigesnis už geriamąjį vandenį, tad keliaujant keturiese ar net ir dviese, kainos nesikandžioja.

Planuojantis kelionę tiesiog būtinas internetas. Persijos Įlankoje, o ypač Emyratuose, viskas keičiasi be greičiau nei bet kur kitur: penkių metų senumo kelionių literatūra stokos galybės naujų įdomybių, o senosios gali būti uždarytos remontui ar pasikeitusios. Deja regione, atrodo, modernu viskas, išskyrus kompiuteriją. Net daug oficialių valstybinių tinklapių ten pasenę, tarsi jų administratoriai, padirbėję kelis metus, staiga nusprendė nieko nebeatnaujinti. Be to, jie įsikrauna lėtai, o kartais nustoja veikti – belieka bandyti vėl po valandos. Ir kelionės metu internetas būdavo lėtesnis nei Lietuvoje. Tiesa, valstybė valstybei nelygi – Dubajus, Abu Dabis šitą jau sutvarkė, internetas ten labai greitas (nors informacija tinklapiuose ir nėra tvirta). Dar vienas keistas trūkumas, žinant, kad tai “naftos karalystės” – degalinės. Jų mažiau nei esame įpratę, ypač dykumose, verta pasipildyti kuro iš anksto.

Drabužiams jokių oficialių reikalavimų nėra (išskyrus Katarą ir Saudo Arabiją, ir tai ne visur), bet kultūriškai neįprasta dėvėti atvirų rūbų (šortų, sijonų ne iki žemės), vietinės moterys prisidengia plaukus. Mečetėse taip rengtis privaloma, o kitur į pernelyg apsinuoginusius žmonės gali žvalgytis panašiai, kaip Vilniuje į einančius su bikiniais ar glaudėmis. Į tuos, kurie gerbia aprangos tradicijas, žiūrima pagarbiau.

---

Visi straipsniai iš kelionių po naftingąją Persijos įlanką

ĮŽANGA: Naftos karalystės: Kelionė po persijos įlanką
1. Dubajus: Naujoji pasaulio sostinė
2. Abu Dabis ir jo rafinuoti rekordai
3. Omanas: Atgimusi dykumų imperija
4. Kuveitas: Turistų pamirštas turtingas didmiestis
5. Kataras – arabų mikro-super-valstybė
6. Bahreinas - naftos dykumos, niekieno miestai
7. Saudo Arabija - (ne)atsivėrusi uždrausta karalystė

Komentarai

Į Kiprą dažniausiai skrendama pailsėti – paplūdimiuose, baruose. O aš skersai-išilgai išmaišiau šią salą, mėgindamas suprasti jos kultūrą ir skirtumus.

Trumpas žvilgsnis į Kipro žemėlapį sudomina: pietinę pusę valdo graikiška Respublika, šiaurinę – Turkijos kariuomenės saugoma turkiška, keletą rajonų kontroliuoja britų armija, dar kelis – Jungtinių Tautų taikdariai. Stebuklas, kad karo zonų vengiantys eiliniai turistai iš viso ten drįsta kelti koją.

Bet kaip ir dažnas konfliktas, šis žurnaluose atrodo baisiau, nei iš arti. Ir turkų, ir graikų tiesos savaip logiškos, bet kraujo vardan jų niekas nebelieja. Ir dabartinis ginčas tėra akimirksnis Kipro istorijoje, kurioje – graikai ir romėnai, kryžininkai ir venecijiečiai, arabai ir osmanai… Visi jie paliko kažką savo šiuose Artimųjų Rytų vartuose. Aš tam paskyriau visą kelionę, bet kai Kipras plotu mažesnis už Vilniaus apskritį, kiekvienas poilsiautojas gali visa tai išvysti neilgų išvykų metu.

Aja Napa – Kipro turizmo Meka

Kiekvienas pietų “atostogų rojus” turi savo eilinį kurortą. Tokį su betoniniais pakrantės viešbučiais, kelionių agentūrų masiškai suskraidintais keliautojais, paplūdimiais ir pramogomis. Tokį, kuriame netikėtai atsibudęs sunkiai atpažintum šalį – nes jie visur vienodi. Kipro turizmo Meka – Aja Napa. Ji labiau šėlsta nei ilsisi. Tranki muzika naktimis, tuščios gatvės rytais. Ir reklamos, kad klubais Aja Napa Viduržemyje tenusileidžia Ibizai. Tarp nuobodžių apartamentų viešbučių, kur turistai grįžta paryčiais ir kondicionieriaus įjungimas ar muilas kainuoja papildomai, vienintelis mažytis vienuolynas mena, kaip kokiais 1970 m. čia dar buvo žvejų kaimelis.

Aja Napoje – o ir visoje Pietų Kipro pakrantėje – rusų kalbos daugiau, nei Palangoje. Kavinės čia ne tik turi rusiškus meniu, bet ir rusiškas iškabas. Jų šeimininkai verste verčiasi per galvą, katras pasirodys rusiškesnis: štai Rusijos vėliava, milžiniškas žodis “barščiai”, ištapytos matrioškos, gyva rusiška muzika… Verslui turbūt padeda: dauguma rusų čia ieško tik saulės ir jūros, o ne kultūrinių eksperimentų, tad su malonumu laisvalaikį leidžia “kaip namuose”.

Rusakalbiai Kipre ne tik poilsiauja, bet ir gyvena. Jų ten jau 2,5% – daugiau nei postsovietinėse Gruzijoje, Armėnijoje ar Azerbaidžane. Nesunku pamanyti, kad rusų kalba Pietų Kipre net tapo oficialia: dauguma užrašų turistams yra trikalbiai (graikiški-angliški-rusiški), keletas – tik graikiški-rusiški. Pasitaiko net reklamų ir iškabų, parašytų vien rusų kalba! Galite įsivaizduoti, kokia didelė rusų bendruomenė, jeigu yra restoranų, juvelyrikos parduotuvių, net nesiteikiančių prisistatyti nei graikiškai, nei angliškai.

Per Kipro vidurį – apleista “niekieno žemė”

Pilnuose Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė – Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka – Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis. 1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes – šiandien jie tuštutėliai. Žuvusį kurortą nuo turkų teskiria kariuomenės tvora (galima aplankyti), o graikams jis matosi tik per galingus nemokamus žiūronus iš specialių apžvalgos aikštelių.

Po pagrindine tokia aikštele – muziejėlis. Ten – turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai. Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Gali susidaryti įspūdį, kad visa turkų žemė dabar tokia, kaip Varoša – apleista ir niekam nereikalinga, bet vėl suklestėsianti vos ją palies graikiška ranka.

Bet laikai, kai graikai su turkais vieni į kitus galėdavo pažvelgti tik ties vieninteliu Rokos bastionu Nikozijoje, baigėsi dar 2003 m. Dabar net nuomotu automobiliu muitinę kirtome per kokias 20 minučių. Kare dingusių graikų nuotraukas tuoj pakeitė transparantas “Šiaurės Kipro Turkų Respublika per amžius”.

Turkų Kipras pakilo iš skurdo

Vaizdas anapus niekaip neprimena sustingusio laiko, kurį prieš dešimtmetį ten išvydo pirmieji galėjusieji kirsti tą sieną civiliai. Kol pietinį Kiprą siaubia krizė (kas apie ją negirdėjo?), šiaurinis jį sparčiai vejasi. “Atsipalaiduokite, Šiaurės Kipre nėra jokių europroblemų” – skelbia oficialus Šiaurės Kipro turizmo tinklapis, nė kiek ne(be)liūdėdamas, kad turkų Kiprą graikai faktiškai paliko už Europos Sąjungos ribų. Šiaurės Kiprą pripažįsta tik Turkija, tad į jo uostus, oro uostus, nekeliauja keleiviai ir kroviniai – bet tai jau nebetrukdo ten augti vilų kvartalams, viešbučiams, biurų pastatams. Kai kainos tris kartus(!) mažesnės nei Pietų Kipre, savarankiški “Ryanair kartos” turistai atranda kelius.

Greta Kipro Respublikos plazda Europos Sąjungos vėliavos, o šalia Šiaurės Kipro Turkų Respublikos – Turkijos. Vietoj euro ten – Turkijos lira ir paramą teikia Turkija. Apšviesta Nikozijos-Kirėnijos magistralė, apynaujai automobiliai neleidžia patikėti, kad Šiaurės Kipras – dar vis gerokai skurdesnis. Kirėnija (turkiškai – Girnė) – pagrindinis Šiaurės kurortas ir išliaupsintos jo pajūrio įlankos restoranai knibždėjo turistų.

Šviesos gal kiek per ryškios, bet šiaip Šiaurės Kipras kur kas autentiškesnis už savo anksčiau į masinį turizmą pasukusį kaimyną. Šiaurėje yra ir Karpazo pusiasalis, kur viskas kaip “po senovei”, o prie milžiniško Auksinio smėlio paplūdimio (kur nuo jo pradžios iki jūros teko eiti puskilometrį) testovi pora kavinių-kempingų ir ganosi laukiniai asilai. Ir gražiuose kaimeliuose, kaip Dipkarpazas, baruose geria vietiniai (ne tik airaną, bet ir degtinę – islamas Šiaurės Kipre nusilpęs), o cerkvės ir mečetės veikia greta.

Cerkvių Šiaurės Kipre pilna visur, bet jų varpai keturiasdešimt metų tyli. Vyresni kipriečiai dar pamena, kad ir graikai, ir turkai gyveno išsibarstę po visą salą. Graikų buvo daugiau (~80%) ir jie Kiprą regėjo kaip natūralią Graikijos tąsą, paskutinę kaladėlę į Megali Idea – nuo XIX a. pradžios vykusio Graikijos vienijimo – statybas. Turkų nuomonė buvo kita ir Britų Imperija 1960 m. savo koloniją Kiprą paleido tik su galybe sąlygų, tarp jų dviem oficialiom kalbom, neutralia vėliava su salos žemėlapiu, tautinėmis kvotomis valstybės tarnyboje ir, svarbiausia, įsipareigojimu nesijungti nei prie Graikijos, nei Turkijos. Vakariečių idealistai siekė pavyzdinės dvitautės valstybės – o gavo konfliktų židinį, kur riaušėse žuvusieji tuoj skaičiuoti tūkstančiais. Turkų mažuma kentėjo labiau, užsibarikadavo savo miestuose ir laikėsi tik Turkijos paramos dėka. Galiausiai Turkija įvedė armiją “atkurti konstitucinei tvarkai”, bet iš tikro įsteigė Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Šiaurės graikai buvo priversti trauktis į Pietus, Pietų turkai (jų buvo mažiau) – į Šiaurę. Vietoje nepriklausomo neutralaus Kipro nuo tada gyvuoja du labai šališki Kiprai.

Jeruzalės karalių bažnyčios virto mečetėmis

Dalis nebereikalingų šiaurės cerkvių dabar – muziejai, kaip romantiškas Belapais vienuolynas, iš kurio koncertų sale virtusio refektorijaus kaip ant delno matosi Kirėnija ir jūra. Vienuolyną, tiesa, įkūrė ne stačiatikiai, bet katalikai augustijonai. Mat, be graikų ir turkų, Kipro visuomet troško ir vakariečiai. Nuo Karpazo pusiasalio iki Sirijos krantų – vos 100 kilometrų ir Kipras pasitarnavo kaip puikus užnugaris popiežiaus kryžininkams XII a. Jie čia pastatė ne tik vienuolynus ir bažnyčias, bet ir pilis. Įspūdingiausios trys iš jų – irgi Šiaurės Kipre, aukštai pakrantės kalnuose. Tiesa, pribloškia labiau ne mūrai (jie gana kuklūs), bet vaizdai žemyn: iš Kantaro pilies dviejuose šonuose matosi jūra, laukai, kuriuos ji kadaise gynė.

1291 m. arabai išvijo kryžininkus iš Azijos žemyno ir Kipras tapo paskutiniu jų bastionu Artimuosiuose Rytuose – puoselėjamu ir turtingu. Šventoji žemė seniai buvo prarasta, bet prancūzų kilmės Luzinjanų dinastijos valdovai tebesikarūnuodavo Jeruzalės karaliais Famagustos Šv. Mykolo katedroje, pastatytoje pagal Reimso modelį.

1571 m. jau nė galingos italų inžinierių sienos, iki šiol supančios Famagustą ar Nikoziją, nebeišgelbėjo salos nuo musulmonų (šįsyk Osmanų Imperijos) invazijos. Ir gražioji Famagustos katedra nuo tada – užkariautojo Lala Mustafa Pašos mečetė; jos gotikiniai bokštai apgriuvę, šone prilipdytas minaretas. Alachui pašvęstų senųjų bažnyčių Kipre daug ir man jos pasirodė įdomiausias salos civilizacijų samplaikos palikimas. Balti interjerai, išstūmę visus šventuosius paveikslus, minbarai ir mihrabai šoninėse navose, netikėtai atskleidžia tokias įprastas gotikos formas.

Famagustos senamiestis šiandien – tikros bažnyčių kapinės. Visur regi jų viduramžiškus mūrus: čia tik be stogų, čia jau vien storas puošnias sienas, seniai sudužusių vitražų arkas. Viduramžių Famagusta nedarė gėdos Jeruzalės karaliams. Bet ir iš katalikų valdovų rūmų teliko mūrais įrėminta automobilių aikštelė.

Dvi Nikozijos, arba paskutinė padalinta sostinė

Taisyklingo apskritimo įtvirtinimai, nuo 1569 m. supantys Kipro sostinės Nikozijos senamiestį, gražiau atrodo nuotraukose iš palydovų nei pačiam žingsniuojant jų perimetru. Sienos žemos, bastionai užstatyti.

Politinė “siena” kuri driekiasi per patį senamiesčio (ir miesto) vidurį – dar smulkesnė, bet svarbesnė. Ji skiria graikų ir turkų valstybes. Šiandien “Atilos linija” čia pusiau teorinė: einant pagrindine Ledros gatve pakanka stabtelėti prie policininko ir tu – jau anoje pusėje. 30 metų niekas net norėdamas negalėjo to padaryti, o Jungtinės Tautos vis dar valdo “buferinę zoną”, kuri iš abiejų pusių atrodo it koks keistas anapusinio pasaulio intarpas: aplink verda gyvenimas, o ten, už daugiakalbiais įspėjimais paženklintos tinklinės tvoros – mirusios gatvelės ir namai.

Pietinė Nikozija – didesnė (~300 000 gyv.). Senamiestis žemas, tarp namų – dragomano, XVIII a. tarpininkaudavusio tarp Osmanų valdžios ir vietos graikų, rūmas, kurio interjeras alsuoja senaisiais Rytais. Netolima arkivyskupo rezidencija didesnė už prezidentūrą. Kipras viena religingiausių stačiatikių žemių ir joks išsamus straipsnis apie jį neapsieina be teiginio, kad net “McDonald’s” čia siūlo Gavėnios patiekalus. Beje, pirmasis šalies prezidentas Makarijas III (1960-1973 m.) buvo arkivyskupas.

Turkiška šiaurė (60 000 gyv.) pasirodė geriau sutvarkyta. Ten – mečetėmis virtusios bažnyčios (didžiausia – Selimijos, tarp kurios minaretų įdomiai ištemptos Šiaurės Kipro ir Turkijos vėliavos), gražus prekybinis kiemas (Buyuk Han), nūnai užleistas amatininkams, Britų kolonijos laikų teismo rūmai ir XX a. pradžios socialiniai būstai – vienaukščiai kotedžėliai, kuriuos skiriančiuose skersgatviuose susėdusios bendrauja kaimynų šeimos.

Turtingųjų pyktis ir stokojančiųjų džiaugsmas

Šiuolaikinio graikų ir turkų mentaliteto skirtumus gerai atskleidžia sienų terlionės. Kaži ar kur dar mačiau tiek kraštutinės kairės grafičių kaip pietinėje Nikozijoje – komunistinės idėjos tebepavergusios dažno graiko mintis. Dar ką tik Kiprui vadovavo Demetris Kristofijas – Sovietų Sąjungoje diplomuotas komunistas, kabinete pasistatęs Lenino biustą. Tiesa, Kipro graikams patinka tik antroji K. Markso frazės “Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius” pusė. Dirbama čia trumpai, kai kurios valdžios įstaigos jau 15:00 užveria duris.

Už kipriečius “pluša” saulė ir jūra: šimtai tūkstančių turistų vien dėl jų čia atveža savo pinigus. Apetitas auga bevalgant, tad Kipras išplėtojo mokesčių lengvatas, kad atsiviliotų dar ir Rusijos oligarchų milijardus. Patikėję šia “Europos Sąjungos sala” naujieji rusai sumerkė pinigus į Kipro bankus ir “kiprietiškoji svajonė” Pietuose tęsėsi. Bet bankininko darbas irgi darbas – suvežtuosius turtus klaidingai investavus į Graikijos obligacijas, šie sunyko – ir “burbulas” 2011 m. sprogo. Dalis bankų bankrutavo, oligarchai neteko pinigų, (Pietų) Kipras prarado pasitikėjimą ir jo ekonomika nuriedėjo žemyn.

O turkiškoje dalyje sienos švaresnės. Žmonės ten skurdesni – tiesiog kol pietinis Kipras smuko, šiaurinis turtėjo. Kipro graiko vidutinė alga “į rankas” tebėra kone 2000 eurų – tačiau tai, kad jis naujausio modelio mobilųjį telefoną gali pirkti šiek tiek rečiau nei prieš krizę, jam tragedija, verčianti šūkauti gatvėse ar paišyti kūjus su pjautuvais. Tuo tarpu Kipro turkui, uždirbančiam kokius 700 eurų, vien tai, kad jis jau gali įpirkti išmanųjį telefoną, savaime džiugu – prieš dešimtmetį pasaulio modernybes juk regėdavo tik per seną televizorių.

Kiprą vienija maistas, istorija ir katinai

Šiandien Kipras taip karingai susiskaldęs, kad sunku ir patikėti, bet per visą salos istoriją ji niekad anksčiau nebuvo padalinta. Imperija čia keitė imperiją, civilizacija civilizaciją, bet nė viena jų nepasitenkindavo užkariavusi tik pusę salos.

Todėl ir Šiaurės, ir Pietų Kiprai vienodai didžiuojasi antikinių graikų polių liekanomis. Salamyje Šiaurėje geriau išlikę pastatai: teatras, gimnazija, kur aplink kolonuotą centrinę aikštę lakstydavo atletai, pirtys, net tualetas, kur puslankiu sutūpus būdavo aptariamos aktualijos. Užtat Pietų Kipro Pafosas džiugina nuostabiai puikiai porą tūkstantmečių ištvėrusiomis grindų mozaikomis: graikų mitų scenos, geometriniai raštai, alegorijos… Jomis vaikščiodavę užsakovai atgulė priemiestinėse kilmingųjų kapinėse. Pafose dalis kapų – it po žemėm užkastos didžiulės vilos, su kolonuotais atriumais ir puotų kambariais velionio artimiesiems.

Beje, net Antikos civilizacija Kipre nebuvo pirmoji: dar 6000 metų prieš Kristų čia žmonės statė akmeninius apvalių namelių kaimus. Vienas tokių – Choirokitija – pripažintas net UNESCO, bet kad suprastum jo grožį turi mėgti archeologiją.

Kipras tebesigėri ir geriausiai išlikusiomis bizantiškomis freskomis. Šiai imperijai XV a. žlungant, kryžininkams išstūmus stačiatikybės širdį iš Kipro pakrantės miestų, puikiomis ikonomis buvo ištapytos kalnų cerkvytės Trodoso kalnuose. Išvydus tuos senus kaimo namelius sunku patikėti, kad jų interjerai gali būti net UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Bet jei pasiseka ir cerkvytė būna atrakinta, įžengus į svetainės dydžio maldų salę tiesiog prislegia tos senos spalvingos freskos: sienos, žemos lubos – viskas ištapyta. Trodose išsibarstę ir vienuolynai, tokie kaip turtingasis Kykoso, Jono Lampadisto su triguba cerkve slėnio dugne ar Omodoso, nūnai paskendęs tarp parduotuvių.

Paskutinioji, Britų, Imperija (1878-1960 m.) paliko salai kairiapusį eismą ir dvi karo bazes: Akrotirį ir Dekeliją. Šios formaliai yra Britanijos, o ne Kipro dalis. Tad Kipro žemėlapis, toks vientisas ant šalies vėliavos, ne vien Šiaurėje yra išgraužtas visokių anklavų ir eksklavų. Britanijos valdas galima pravažiuoti, net paskanauti “fish&chips”, bet draudžiama trauktis fotoaparatą. Tad didžiulės laidais sujungtos antenos, virš pat automobilio stogo prabirbęs karinis sraigtasparnis turėjo likti tik mano atmintyje. 8000 dislokuotų karių turbūt labiausiai domisi gretimomis arabų šalimis.

Britanija pasižadėjo nekonkuruoti su Kipru: savo valdose nestatyti viešbučių ir kurortų. Bet išraizgyti tarpvalstybinės sienos taip, kad už jos neliktų nieko įdomaus, nepavyko. Kone Akrotirio naikintuvų kilimo tako papėdėje įsikūręs Šv. Mykolo vienuolynas. Nuobodžios architektūros ir vos su keliomis vienuolėmis, jis išgarsintas kačių, kurių protėves, esą, į mūšį su driežais šaukdavo varpai. Keista istorija – tačiau katės, šiaip ar taip, vienija Kiprą. Jų pilna ir pas graikus, ir pas turkus. “Kačių kavinės”, neseniai duris atvėrusios Vilniuje, idėjos čia niekas nesuprastų: Kipre visos kavinės yra kačių. Vos prisėsdavome bet kurio baro viduje, restorano su staltiesėmis terasoje ar net viešbučio pusryčių salėje greit prisistatydavo viena, dvi ar trys miauklės. Trindavosi apie kojas, lūkuriuodavo po stalais, atkaklesnės vis primindavo apie save priekinėmis letenėlėmis. Vietines kačių (ir mažesnes šunų) “kolonijas” turi ir lankytinos vietos, senamiesčiai. Visi gyvūnai beglobiai, bet gerai įmitę, draugiški, žmonių nei vengia, nei puola. Matyt juos Kipre myli ir neskriaudžia.

Kai salos “nacionalinis valgymo būdas” yra meze, nieko keisto, kad maisto lieka ir jiems. Čia paeiliui it konvejeriu nešami užkandžiai, paskui karšti patiekalai. Visados daugybės rūšių – jei nebūtų mėsos, pabaigoje stalas primintų lietuviškas Kūčias. Net minimeze buvo sunkoka įveikti. Į meze dažnai įeina ir kitas Kipro virtuvės simbolis: halumi sūris, daromas iš avies ir ožkos pieno mišinio.

Pietų Kipro miestai – tarptautiniai

Praėjus sekmadienio popietę pagrindinio salos uosto ir finansų centro Limasolio pakrante sunkiai ir liežuvis beapsiverčia vadinti pietinį Kiprą “graikų Kipru”. Ant žolytės ten iškylauja ištisos minios sinhalų, rymo pavieniai juodaodžiai ir bendrauja vietnamiečiai. Keletas graikų tebestovi už nuosavų parduotuvėlių prekystalių it koks rekvizitas. Jie paskęsta šiuolaikiniame Limasolyje it šarvuoti riteriai viduramžių šventėje tarp marškinėliais ir šortais vilkinčių prašalaičių minių. Pietų Kipre imigrantų – jau per 20%. Afrikiečiai ir azijiečiai ten ieško geresnio gyvenimo, vakariečiai – šiltesnės ir ramesnės senatvės, rusakalbiai – ir to, ir ano. Pridėjus prie šios žmonių masės visus turistus krašto savastis tirpte ištirpsta.

Larnaka už Limasolį kiek “tikresnė”. Didžiąją mečetę supančius turkų rajono namus nuo jūros teskiria siaura gatvė – it kokioje tropinių Rytų sostinėje. Tik turkus čia po karo pakeitė Šiaurėje gyvendavę graikai, o mečetę lanko kone vien imigrantai.

Tuštoka buvo ir aplink Hala Sultan Tekke prie Larnakos oro uosto, vieną švenčiausių musulmonų vietų. Kukli rusva XIX a. mečetė supa pranašą Mahometą savo pienu girdžiusios moters kapą. Laikų, kai Osmanų Imperijos karo laivai praplaukdami jai saliutuodavo patrankomis, jau niekas nebepamena. Girdėjau tik kaip vienišas šventikas už puošnaus kapo baldakimo kamantinėjo rusaitę, ar ji tikrai pasiryžusi tekėti už musulmono. “Tavo siela rusiška” – vėliau ji sakė savo išrinktajam vaikštinėdama sode. Už šventovės vartų išsičiustę modeliai pozavo fotografams – kažin, ar juos čia priviliojo šis islamiškas paveldas, ar įspūdingas jį supančio Larnakos druskos lauko (sezoninio ežero) vaizdas.

Lozoriaus cerkvė Larnakos centre daug gyvesnė: išauksuotame viduje stačiatikiai bučiuoja relikvijas dengiančius stiklus, o didžiausia šventenybė yra ankštame požemyje, kur tegali užeiti susilenkęs. Tai – Šv. Lozoriaus kapas; Jėzaus Kristaus prikeltas iš numirusių Lozorius dar tarnavo Kipro vyskupu.

Kiekvienas pajūrio miestas (Limasolis, Larnaka, Pafosas) turi ir savo kurortinę zoną – Aja Napos kopiją. Pajūrio gatvė, viešbučiai ir restoranai anapus jos, rusų minios, nustelbiančios visus likusius.

Bendrai aš klystu – tai nėra pavienės zonos, tai – ištisas Kipro karkasas, jau apglėbęs ir visas pakrantes, senuosius vienuolynus, Trodoso slėnių kaimelius. Turbūt tai – naujasis Kipro veidas. Šiandien dar tik Pietų Kipro – bet galbūt ateityje jis pasiglemš ir Šiaurės Dipkarpazo užeigą, kurioje dar buvome vieninteliai nevietiniai, ir Auksinio smėlio paplūdimį.

2004 m. Kipras sprendė dėl Kofio Anano plano, turėjusio suvienyti salą. Turkai balsavo “už”, vildamiesi išgelbėti ekonomiką nuo visų blokadų, graikai “prieš”, nepageidaudami turkams atiduoti dalį valdžios. Nuo tada nutekėjo daug vandens. Tuos, kam Kipras – Tėvynė, vis labiau nustelbia žmonės, kuriems ši sala – tik darbovietė, poilsiavietė, senelių namai ar ofšorinis bankas. Pietūs čia “pirmauja”, bet Šiaurė žygiuoja jų pėdomis. Gal ateis laikas, kai dauguma Kipro gyventojų (nebe graikų ir nebe turkų) tiesiog nebesupras Atilos linijos reikšmės ir 1974 m. karas – jiems visiškai svetimas – skausmingų prisiminimų nebekels. Gal tada visas Kipras taps vieninga “niekieno žeme”, Viduržemio Singapūru.

Bet šitokios “jei ir toliau taip” prognozės dažnai smarkiai prašauna, nes istorijos tendencijos keičiasi. XII a. juk būtų buvę logiška prognozuoti, kad Jeruzalė per amžius priklausys kryžininkams – bet atsigavę musulmonai susigrąžino ką praradę ir atėmė dar kelis kartus tiek. XVI a. tvyrojo baimė, kad turkai Osmanai greit “paims” visą Europą – bet Kipras buvo viena paskutinių jų pergalių. XX a. pradžioje niekas nė nebūtų galėjęs spėti, kad Britų Imperija per 50 metų neteks ne tik Kipro, bet ir beveik visko, išskyrus Britanijos salas. Todėl nedrįsiu prognozuoti, kokios civilizacijos prieangyje Kipras stovės po dar penkių dešimtmečių.

---

Visi straipsniai iš kelionių po Europos salas

1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? (įžanga)
2. Islandija: keturių stichijų šėlsmas
3. Madeira: visad šilta Europos pabaiga
4. Svalbardas: šiauriausias žmonijos forpostas
5. Malta: arabų kryžiuočių sala
6. Sardinija: ramioji Italijos sala
7. Kipras: kitokia kelionė į Kiprą
8. Kanarų salos – Afrikos klimatas, Europos dvasia

Komentarai

2014 m. rugpjūčio 8 d.. Išsamiai palyginau, kiek skiriasi geriausi skrydžių pasiūlymai iš Vilniaus, Rygos, Talino, Varšuvos bei Minsko.

Pasirodo, skrydžių į Europą kainos iš Vilniaus geriausios Baltijos šalyse, smarkiai lenkia Minską, tačiau dažniausiai atsilieka nuo Varšuvos. Skrydžiuose į tolimus kraštus Vilnius atrodo kiek prasčiau.

Pigiausi skrydžiai į Vakarų Europą

Visų pirma palyginkime skrydžius į Vakarų Europą – jie vidutiniškai pigiausi. Štai minimalios kainos litais į pasirinktas 10 šalių ir atgal per artimiausius kelis mėnesius:

Čia daugiausiai lemia pigių skrydžių bendrovės: jų konkurencija didžiulė Varšuvoje, kiek mažesnė Vilniuje ir Rygoje, dar mažesnė Taline, o Minske jų išvis nėra. Kainų skirtumai pakankami, kad minskiečiui apsimokėtų skristi iš Lietuvos, bet dažniausiai nepakankami, kad lietuviui vykti į Varšuvos oro uostus.

Prie geros Vilniaus pozicijos kai kuriomis kryptimis prisidėjo ir neseniai debiutavusios bendrovės Air Lituanica pigūs siūlymai.

Pigiausi skrydžiai į Rytų Europą ir Artimuosius Rytus

Minimalios skrydžių kainos į Rytų Europos, Vidurinės Azijos ir Artimųjų Rytų šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Pigių skrydžių bendrovės į šiuos kraštus skraido mažiau, tiesioginiai skrydžiai retesni, tad mažas kainas čia vis dažniau lemia konkurencija tarp su persėdimu skraidinančių bendrovių.

Gerą Vilniaus padėtį čia lėmė Ukraine International avialinijų geri siūlymai į kai kurias šalis (Ukrainą, JAE, Kazachiją), taip pat tiesioginiai Wizzair skrydžiai į Izraelį, Gruziją, didelė konkurencija Rusijos (Maskvos) kryptimi.

Minskas ir čia nesužibėjo, bet tiesioginiai Etihad skrydžiai į JAE bei bendra orientacija rytų kryptimi padėjo jam aplenkti Taliną. Tačiau vien tai, kad iš Minsko daugiau tiesioginių skrydžių į rytus nei iš Vilniaus (su Belavia) nereiškia, kad kainos ten geresnės.

Pigiausi skrydžiai į tolimus kraštus

Minimalios skrydžių kainos į Pietų Azijos, Rytų Azijos, Amerikos, Afrikos, Okeanijos šalis per artimiausius kelis mėnesius:

Čia tiesioginių reisų jau beveik nėra (išskyrus keletą iš Varšuvos), tad kainas lemia tik konkurencija tarp su persėdimų skraidinančių bendrovių, tokių kaip KLM, Aeroflot, Air France, Iberia ir t.t. Kuo daugiau jos reisų turi į atitinkamą oro uostą, tuo didesnė ir gerų pasiūlymų į tolimus kraštus tikimybė.

Čia be konkurencijos laimi Varšuva, į kurią jau neretai apsimoka (turint laiko) važiuoti žemės transportu: pigiausi pasiūlymai iš Varšuvos nuo pigiausių pasiūlymų iš Vilniaus jau skiriasi vidutiniškai virš 500 Lt, į kai kurias šalis net virš 1000 Lt. Tuo tarpu Vilniaus, Rygos, Talino kainos skiriasi mažiau ir net Minskas sąlyginai nedaug atsilieka – į visur skraido panašus skaičius pagrindinių avialinijų (arba turi bendrojo kodo skrydžius), o nedideli skirtumai esmės neįtakoja.

Visgi, Ryga (o šiek tiek ir Talinas) kainomis Vilnių lenkia (Rygos vidurkis geresnis beveik 100 Lt). Taip yra todėl, kad ten bazuojasi didelės aviakompanijos (pvz. Rygos Air Baltic), jos turi daug sutarčių su pagrindinėmis užsienio aviakompanijomis, suteikiančių galimybę pigiau nusipirkti bilietus į tolimus kraštus skrendant segmentą iki tam tikro didelio oro uosto su vietine aviakompanija (t.y. Air Baltic), o nuo ten – su tarptautine. Lietuva bankrutavus FlyLAL šios galimybės neteko. Kurį laiką bazinės aviakompanijos Lietuvoje nebuvo išvis, o Air Lituanica skrydžių pasiūla ir sutarčių skaičius palyginti mažas. Todėl nors, tarkime, iš Lietuvos yra daug reisų į Jungtinę Karalystę ar Italiją, galimybių pirkti bilietus su persėdimu ten į tolimus kraštus nėra (nebent kombinuotumeis pats) – tuo tarpu latviai tokią galimybę turi.

Kaip lygintos kainos

Iš trijų plačių pasaulio regionų (Vakarų Europos, Rytų Europos/Artimųjų Rytų, bei Tolimųjų kraštų) palyginimui išrinkau po dešimt šalių stengdamasis, kad tai būtų svarbios ir kuo įvairesnės šalys.

Tuomet lyginau pigiausius bilietus, kuriuos į šias šalis per artimiausius kelis mėnesius galima gauti iš minėtų penkių oro uostų (įskaitant bilietus su persėdimais). Šias kainas (į abi puses, litais) sudėjau į lenteles žemiau.

Lyginau naudodamasis Skyscanner Android programėle, kuri automatiškai parodo pigiausią įmanomą skrydžio kainą iš nurodyto oro uosto į kiekvieną šalį per artimiausius kelis mėnesius. Šioje programėlėje nustatydavau, kad esą perka tos šalies klientas, kurioje yra oro uostas (nes nuo pirkimo vietos kainos irgi priklauso).

Beje, panašų (nors ir daug paprastesnį) kainų tyrimą dariau ir 2010 m.

Komentarai

Pagalvojus apie Armėniją dabar akyse stovi kalnų vienuolynai, atlaikę dešimt-penkiolika amžių, jų meniški akmeniniai kryžiai. Ir, visai netoli – šiuolaikinių pastatų griuvėsių laukai. Pirmuosius davė krikščionybė, antruosius – žlugusi sovietinė santvarka. Lankiau visas buvusios TSRS europines šalis ir manau, kad Armėnijoje laikas įstrigo labiausiai.

Armėnų valdovai pirmieji pasaulyje pripažino Kristų ir nuo pat tų 301 m. jų tauta stovi avangarde. Ne “aukštosios mados”, bet “priešakinių mūšio linijų” prasme. Gyvendami pramaišiui su kitatikiais (pagonimis, musulmonais, ateistais) jie trėmė ir buvo tremiami, žudė ir (dažniau) buvo žudomi. Net šiandien dauguma Armėnijos sienų dėl konfliktų uždarytos. Bet per unikalią istoriją kalnų fone gimė ir daug gražių dalykų.

Armėnijos kurortai: diasporos kova su sovietizmu

Daug metų iki nuvykau į Armėniją kelionėse susidurdavau su armėnais. Jų šeimai priklausė žymusis “Baron” viešbutis Alepe (Sirija), kuriame Agata Kristi parašė “Žmogžudystę rytų eksprese”. Jie vakarietiškiausio Isfahano (Iranas) rajono tikrieji šeimininkai, ypatingos jų rašto sistemos simboliais aprašinėtas bažnyčias regėjau Libane, Tbilisyje.

Armėnai – kaip ir žydai ar čigonai – plačiai pasklidusi tauta. 3 milijonai jų gyvena Armėnijoje, 5 milijonai – užsienyje. XIX a. jų kaimeliai ir kvartalai driekėsi per visus Artimuosius Rytus ligi pat Indijos – bet mažai kur armėnai sudarė daugumą, net dabartinėje Armėnijoje juos lenkė azerbaidžaniečiai, iki šiol žiūrintys į Armėniją kaip į jų žemėse įsteigtą imigrantų valstybę. Anksčiau multikultūrinė Užkaukazė per XX a. stebėtinai kristalizavosi (ir taikiai, ir karais): Armėnijoje armėnų jau 98%.

Užsienio armėnai visko nemetė, kad persikeltų į (at)gimusią skurdoką Tėvynę. Tačiau diaspora Armėnijai – kaip nafta Azerbaidžanui. Investuoja milijardus vedina jausmais, o ne pelno siekiu. Ir atkeliauti jiems liepia širdis, o ne “100 puikiausių pasaulio vietų” tipo sąrašai.

Jų pluoštams dolerių ir eurų privilioti kurortuose pastatyti modernūs užsienio tinklų viešbučiai, paslaugos ir pramogos. Štai ramus kalnų kurortas Cachkadzoras net vasarą neišjungia slidininkų keltuvų – “skrisdamas” vienu jų, skambant senoms vakarietiškoms dainoms, gerėjausi nuostabiais priekalnių vaizdais. Tyli itališka įranga sukuria kone Šveicarijos iliuziją, bet pasiekus viršutinę stotį šią tuč tuojau išsklaido langų kiaurymės gretimame name.

Armėnijoje apleistų pastatų, griuvėsių ir amžiams įstrigusių statybų – gausu kaip niekur. Ir kurortai tokių pilni: buvusių parduotuvių, gyvenamųjų ir poilsio namų, degalinių.

Kaimuose, tokiuose kaip Bžni prie Cachkadzoro, garsėjantis XI a. bažnyčia, dar liūdniau: rūdija likimo valiai paliktos volgos ir žiguliai, sovietiniai traktoriai ir autobusai. Keliais rieda panašūs. Kol nesugenda: mačiau ne vieną grupelę armėnų, šalikelėje mindžikavusią prie atidaryto “Kamaz” ar “PAZ” variklio dangčio.

Sevano ežeras – niūri Armėnijos jūra

Jūrą armėnams atstoja 940 km2 Sevano ežeras – kito kranto nematydami ten zuja laiveliai ir vandens motociklai. Yra ir paplūdimių, šalia pat jų – drėgmės pilnos sovietiškos poilsinės sudegusiomis rozetėmis. Mūsiškė buvo Sevano pusiasalyje, garsėjančiame vienuolynu (Sevanavank) ant kalno. Šis būtų puikiu švyturiu, bet šaltomis (birželį buvo ~8 laipsniai) ir mašalų pilnomis kalnų (~1900 m virš jūros lygio) naktimis ten tamsu nors į akį durk (vienuolynas neapšviestas, žibintų nėra).

Iki Stalinas liepė nukreipti ežero vandenį laukų drėkinimui Sevano pusiasalis buvo sala. Laimė, ežeras nebuvo nusausintas tiek, kiek Aralo jūra, ir ekologinė katastrofa čia švelnesnė. Bet iš derlingomis turėjusių virsti “atkovotų žemių” naudos mažai ir Armėnija šimtakilometriniais požeminiais vamzdžiais vėl pildo ežerą. Užtruks dešimtmečius. Mūsiškio paplūdimio baras, kur vakare plyšavo rusiška muzika, jau pusiau apsemtas, kaip ir šimtai kitų postalininių pastatų.

Gražiai sutvarkytos gatvės – reti inkliuzai tarp pusiau užmūrytų daugiabučių balkonų ir dūlančių šiferio stogų. Sevano mieste tokių visai nėra, o gretimame (~30 km į šiaurę) Diližano kurorte, kur “liaudies artistai” ilsėdavosi nuo miestų šurmulio, driekiasi vos viena. Senus namus su ypatingaisiais mediniais balkonais ten iščiustė kilimų magnatas Tufenkianas iš JAV. Už 120 metrų ji vėl įsilieja į (post)sovietines realijas. Tvorų ar sienų nėra: Armėnija saugiausia Užkaukazėje, ir skurdas čia nereiškia pavojaus.

Armėnų, kaip ir lietuvių, kryždirbystė – UNESCO paveldas. Armėnų kryžiai – chačkarai – išraižyti akmenyse. Jie tebestatomi kaip antkapiai, vestuvių proga, bažnyčių sienose išraižomi mecenetams atminti; išraižyti gausius ornamentus menininkui užtrunka mėnesį. Didžiausias pasaulyje senų chačkarų laukas – Noratus kaime palei Sevano ežerą. Čia ir dūlantys šimtamečiai meno kūriniai, ir šiuolaikiniai kapai. Tarp jų ganosi avys ir karvės.

Dar piečiau aplankiau Selimo karavansarajų, kuriame kadaise stodavo šilko kelio pirkliai idant storos sienos apgintų nuo banditų.

Armėnams vanduo – labai svarbus. Miestuose, miesteliuose ir šalikelėse – tūkstančiai puošnių vandens kolonėlių, į kurias nukreipti įvairūs šaltiniai. Vanduo ten nuolat srūva, tarsi laukdamas, kol kas prisipils butelį ar atsigaivins prikišęs burną. Jo temperatūra ir skoniai – įvairūs, kai kur vanduo mineralinis. Žymiausios biuvetės – Džermuke kur galima paragauti net penkių rūšių karšto “gydomojo vandens”. Jų aplinka – stalininė sanatorija “Armėnija” – gražiai suremontuota, bet kitur vaizdas liūdnas. Ant įspūdingo skardžio – milžiniškos apleistos gydyklos, o takas prie žymiųjų Džermuko krioklių veda pro aprūdijusių mašinų pilnus sovietinius garažus.

Arenyje pakeliui į Džermuką laukia stipresni gėrimai – vynai. Ten veda kelias į Iraną, tad sunkvežimio vairuotojams alkoholis parduodamas… “Coca Cola” buteliuose.

Pavalgyti Armėnijoje galima kurortų ar pakelės kavinukėse (nebrangu), bet “prabangesnis” vakaro praleidimas – restoranai, kuriuose kiekviena šeima ar kompanija gauna atskirą kambarėlį, o patiekalai nešami paeiliui be meniu (būtina iš anksto suderėti kainą).

Vienuolynų ir gamtos meilė

Labiausiai turistus Armėnijon traukia jos atokūs vienuolynai (vank). Kiekvienas jų – kelios nedidukės senutėlės kupoluotos bažnyčios, tamsios, be freskų ar mozaikų. Vieninteliai pagražinimai čia – chačkarai ir akmenyse įrėžtos aukotojų pavardės.

Tikrasis Armėnijos vienuolynų grožis – subtilioje jų “santuokoje” su aplinka. Visuomet kalnuota, bet visgi labai įvairia. Aplankiau net aštuonis religinius kompleksus, ir kiekvienas atsiskleisdavo naujai. Minėtasis Sevanavankas atveria Sevano ežero tolius, o Kečarį supa Cachkadoro slidininkų rojus.

Noravankas “lipa” į nugairintas gelsvas uolas. Gehardas tūno slėnio apačioje ir panašios uolos ten panaudotos tikėjimui: jose išskaptuota bažnyčia, net su kupolo vidumi ir skyle šviesai patekti lubose. Gošavankas driekiasi ant švelnaus šlaito palei kaimą.

Chor Virapas žvelgia į plačią lygumą, už kurios – snieguotas Ararato kalnas (5 165 m). Pasakojama, kad ten po Tvano išsilaipino Nojus, o XX a. pradžios ekspedicija net aptiko Arkos liekanas. Armėnams tai jų valstybės simbolis. Neprieinamas: iš Chor Virapo puikiai matosi ir turkų pasieniečių bokštai – uždaryta siena. Karso sutartimi (1921 m.) Sovietų Sąjunga amžiams perdavė Araratą Turkijai. Prekijai žaisdami jausmais siūlo Chor Virapo piligrimams paleisti baltą balandį, kad šis nuskristų tiesiai į Araratą (iš tikro jie grįžta pas pardavėjus).

Atokiausias tarp gražiausiųjų – Tatevas, ir nors pasiekėme jį neasfaltuotu kalnų serpantinu, nuo 2010 m. per platų slėnį neša ir ilgiausias pasauyje dvipusis “lynų keltuvas” (5,7 km ilgiui pakanka vos 3 atramų).

Armėnai – krikščionys, tačiau nei katalikai, nei stačiatikiai, nei protestantai. Jų bendruomenė lėtai nutolo dar VI a. Armėnų kryžiaus kiekvienas galas dvišakas, bažnyčių “prieangis” didesnis nei pagrindinė salė, o altorius primena teatro sceną: pakeltas ir dengiamas užuolaida. Itin mėgstamos žvakutės. Suprasti vienuolynų istoriją nesudėtinga, nes diaspora dovanojo daugiakalbes lentas; įėjimas visur nemokamas.

Armėnų bažnyčios širdis nuo pat 301 m. – Ečmedzinas greta Jerevano (55 000 gyv.). Čia yra savotiškas “Mažasis Vatikanas” su centrine katedra, katoliko (“armėnų popiežius”) rūmais, muziejais, seminarija, chačkarais, masyviais vartais ir paminklais. Aplinkui stūkso ir daugiau senų bažnyčių bei VI a. apvalios Zvarnotso katedros griuvėsiai. Masteliai gana nedideli, o pastolių gausa bei sovietų išgriautos erdvės neleido pajusti Romos didybės. Kai viskas bus suremontuota gal bus kitaip.

Armėnai niekad nepamiršta priminti, kokia sena pas juos krikščionybė, bet didžiuojasi jie ir I a. po Kr. pagoniška Garni šventykla (o gal kapu), įkvėpta graikų ir romėnų, kurių imperijų pakraščiu Armėnija kadaise buvo.

Garni šventykla(?). Į ją žiūrėdamas jautiesi lyg būtum Graikijoje. Pastatą XVII a. sugriovė žemės drebėjimas, bet XX a. jis atstatytas panaudojant pusę originalių detalių (nauji akmenys specialiai kiek kitos spalvos).

Jerevanas: Stalininė sostinė virsta vakarietiška

Jerevanas ne tik Armėnijos sostinė – tai ir milijoninis didmiestis, glaudžiantis per trečdalį šalies žmonių. Jį faktiškai pastatė sovietai, nes 1922 m. Tarybinės Armėnijos žemės buvo visiškai kaimiškos (armėnų didmiesčiai liko Turkijoje). Prieš šimtą metų Vilnius buvo didesnis už Jerevaną penkis kartus, o šiandien jau Jerevanas dusyk lenkia Lietuvos sostinę.

Jerevano širdis – apvali stalininė Respublikos aikštė, žavinti vienodo stiliaus pastatais ir vakare trykštančiais spalvingais “šokančiais fontanais”. Geležinis Leninas nuverstas (krito visi bolševikai nearmėnai), bet ant vyriausybės pastato tebekaba kūjis su pjautuvu, liudijantys unikalų armėnų požiūrį: nusipirktoje knygoje apie Armėnijos istoriją sovietmetis įvardijamas ne kaip okupacija, bet kaip “Antroji Respublika”. O dabartinė “Trečioji Respublika” kartu su Rusija, Baltarusija bei Kazachija kuria Eurazijos Sąjungą. Kitose NVS šalyse prorusiškumo paprastai tiek, kiek ten gyvena rusakalbių, o Armėnija – vienintelė “į Rytus žvelgianti” nesurusėjusi šalis. Rusų ten – tik 0,5% (mažiausiai buvusioje SSRS) ir net sovietinių kartų armėnai sunkokai kalba rusiškai.

Fontanų šou Jerevano Respublikos aikštėje. Tiesa, vėlų vakarą Jerevano pastatų apšvietimas ir net gatvių žibintai išjungiami.

To šaknys gilios. Dar XIX a. rusai pasiekė populiarumo tarp armėnų, taip siekdami atplėšti šias žemes nuo Osmanų Imperijos. Vengdama sukilimo ši Pirmojo pasaulinio karo metais įvykdė “nelojalios armėnų tautos” masinę tremtį toliau nuo fronto su Rusija. ~1 mln. persekiojimų neišgyveno – tai Jerevane atmena Genocido memorialas. Rusiškoji Armėnija vėl atrodė kaip išsigelbėjimas. O ir pats sovietizmas Armėnijoje nebuvo toks antiarmėniškas; į šalį masiškai nesiųsti gyventi rusai naujakuriai, kaip į Pabaltijį, per sovietmetį armėnų procentas ten tik pakilo. Prisiminęs Armėnijos miestelių vaizdus dar geriau supratau sovietinę nostalgiją: modernių naujovių po 1990 m. ten atėjo stulbinamai mažai, užtat, turbūt, dauguma dabartinių griuvenų “prie ruso gyvavo”.

Kaip ten bebūtų, šiandieninis Jerevanas tiek pat vakarietiškas kiek ir rusiškas. Diasporos nuopelnas. Tokių žmonių kaip Kafesdžianas, įspūdingą 112 m. sovietinę laiptų kaskadą pavertęs modernaus meno muziejumi po atviru dangumi. Mažiau kūrybiškas investicijas daro ir nearmėnai – senus namus pakeitusį pėsčiųjų Šiaurės prospektą, sukoncentravusį prabangius Vakarų prekės ženklus, vystė ir lietuviai.

Jerevano laiptų kaskada - Kafesdžiano modernaus meno muziejus. Kaskada iš tolo matosi tiesios gatvės gale. Tokios urbanistinės perspektyvos, kai pastatai mieste išdėlioti ne šiaip sau, priminė Paryžių.

Jerevano atmosfera kardinaliai skiriasi nuo provincijos, čia tuntai jaunų žmonių ir grupelės turistų, o kavinėse net rodė Pasaulio futbolo čempionatą, nors Armėnija jame ir nedalyvavo (miesteliuose barai per svarbias varžybas sukdavo muzikinius klipus).

Armėnijoje sužavėjo autentiška visa ko dermė

Armėnų žemėse turbūt nėra pasaulio stebuklų. Bažnytėlės mažos (tiek pakako kažkada negausioms armėnų bendruomenėms), kalnai didingi (bet būna ir didingesnių), o sugriauti miestai pernelyg skaudūs, kad būtų įtraukiami į įdomiausių pasaulio vietų sąrašus. Tačiau visa ko dermė savaip traukia. Svarbiausia, kad tai tikrai autentiška šalis, kurioje gali pasinerti į konkrečią vieną civilizaciją, jos kultūrą, tikėjimą, gamtą ir istoriją. Šiais globalizacijos laikais vien tai kultūrinėje Europoje jau tapo savotišku stebuklu.

Verti dėmesio Armėnijos ir Kalnų Karabacho turistiniai objektai.

---

Visi kelionių po pietų Kaukazo šalis aprašymai

ĮŽANGA: Užkaukazė - Artima, bet žavingai svetima
1. Azerbaidžanas - Liepsnojanti naftos tėvynė (keliauta 2010 m.)
2. Gruzijos svajonės pabaiga? (keliauta 2012 m.)
3. Armėnija - Amžinasis krikščionybės avangardas (keliauta 2014 m.)

Komentarai