Jungtinės Amerikos Valstijos

Indėnus mėgstama romantizuoti. Ir Lietuvoje seniau buvo populiarios Karlo Majaus apysakos vaikams apie vadą Vinetu. Bet jas rašydamas K. Majus net nebuvo lankęsis Amerikoje, o ir vandens nuo to XIX amžiaus nutekėjo begalės.

Kelionė į didžiausią išlikusį indėnišką JAV regioną sudaužė iliuzijas tiems iš mūsų, kas jų turėjo. Šiandien indėnai vilki paprastais rūbais, daug jų skurdūs ir prasigėrę, o nuo atvykėlių slepiama tradicinė religija atrodo kaip kažkoks dar vos alsuojantis rudimentas.

Tačiau tuos tikėjimus įkvėpusi gamta – tebegyva. Ji tokia pat didinga ir beveik tokia pat laukinė, kaip prieš 100 ar 500 metų, nes “baltosios Amerikos” dangoraižiai, verslas ir didmiesčiai nuo ten – už šimtų kilometrų. Tai – lyg valstybė valstybėje, kur kultūra ir istorija kitokios nei aplink. Važiavau ten be iliuzijų ir man buvo įdomu išvysti realybę.

Iš JAV civilizacijos – į Navahų tautą

Tuščia magistralė nešė į rytus, o aplinka vis labiau stokojo augalijos. Saulėlydžio saulė blausiai apšvietė kaktusų ir uolų pilnas plynes. Kaimų reta, o tie, kur buvo, savo esybe kažkiek priminė civilizacijos avanpostus. Štai Montiselas (Monticello), pagal mormonišką planą išdėstytas namelių rinkinys. Turi savo šventyklą, bet mažytę – tik tolimas atspindys Solt Leik Sičio ar net Provo didybės. Labai monotoniškas vaizdas auksiniam angelui Moroniui nuo bokšto turėtų atsiverti! Ir lankytojų mažiau, nes šitame Jutos paribyje mormonas tik kas antras.

Paskui – nakvynė Blandinge, “paindėnės” miestelyje, kur atvykome dar nesutemus. Čia gyvena 3 000 gyv. (mažiau, nei kiekviename iš 54 Lietuvos savivaldybių centrų). Vakarienė “Subway”, kur dirba vietos jaunimas. Dar baltaodžiai, ne indėnai. Net tokie užkampiai JAV turi svarbiausius greito maisto tinklus. Kedrų pakraščio parkas Blandinge pristatė kas laukė: indėnų kultūrą, jų simbolius. Kopetėlės vedė į požeminę maldų salę kivą (tokias naudoja visos apylinkių indėnų religijos).

Pagaliau San Chuano upelis skiria amerikiečių žemę nuo navahų. Restorane-krautuvėje ant aukšto kranto, išdidžiai pavadintame “prekybos postu” (kaip laukinių vakarų laikais), užvalgėme navahų takų (Navajo Taco) ir kirtome tiltą.

Navahai yra didžiausia JAV indėnų tautybė. Jų 300 000, bet jų rezervatams priklauso plotas, didesnis nei visa Lietuva ir besidriekiantis per tris valstijas (Jutą, Naująją Meksiką, o daugiausiai – Arizoną). Navahams pasisekė, nes tai ir yra jų tikroji tėvynė. Daugybę kitų indėnų tautų (“genčių”) XIX a. ištrėmė iš gimtinių, suvarė į mažus nederlingus sklypus. Bet navahų žemės ir šiaip buvo prastos, niekas jų nesigviešė. Tiesa, kartą jie buvo priversti pėsčiom nužygiuoti 500 kilometrų ryčiau, bet pati JAV valdžia netrukus atšaukė šį nepopuliarų planą. Apsaugoti didelio skaičiaus ir plačios tėvynės, navahai savo kultūrą išsaugojo geriau nei dauguma JAV indėnų, bet ir jiems nelengva: pavyzdžiui, jau trečdaliui navahų gimtoji kalba yra anglų. Tiesa, kitur situacija daug liūdnesnė: vos 10% “senųjų amerikiečių” tebemoka savo tautų kalbas.

Smėlio audra virš Monumentų slėnio

Oras vis prastėjo, vėjas vis labiau gairino. Kiekvienąsyk išlipęs Natūralių tiltų nacionaliniame monumente kiek sušaldavau. “Natūralūs tiltai” nuo labai panašių natūralių arkų skiriasi tuo, kad apačioje teka upelis. Neilgas žiedinis plentas leidžia aplankyti maždaug penkis šiuos netikėtus gamtos kūrinius.

Asfaltuotas 261-asis kelias į pietus keliems kilometrams virsta žvyrkeliu. Tai – legendinis Moki Dugway, nusileidimas nuo didžiulės mesos. Mesomis (isp. “stalas”) čia vadinami plokščiakalniai – kol esi jų viršuj nė neatrodo, kad esi ant kalno, tik staiga privažiuoji kraštą, tarsi bedugnę. Mesa baigiasi stačia uola – žemės lygis staiga krenta. Apsidairęs išvydau, kad mesos išorinė “siena” tęsėsi iki pat horizonto. Niekur nesimatė nė mažiausio kaimo. Jau buvome Arizonoje, didžiausiame Amerikos indėnų rezervate – Navahų Tautoje (Navajo Nation).

Dairytis į tolius darėsi vis sunkiau, nes tūžmingi vėjai vis smarkiau pustė pažeme smėlį ir viskas pagelto. Laimė, kai atvykome į Monumentų slėnį – gigantiškų uolų, tarsi išdygusių kiaurai dykumos paviršių, žemę – dar galėjome regėti tą grožį. Kiekvienas stabtelėjimas čia buvo ne vien šaltas, bet ir skausmingas (smiltys plakėsi į veidą). Paskutiniame, kur ne visi iš mūsų lipo laukan, dar ir gerą gūsį smėlio į mašiną įpustė.

Be manęs ten, uolos teikiamoje užuovėjoje, stoviniavo būrelis žmonių su racijomis. Kalbėjo apie sraigtasparniu ryte atskrisiantį VIP, apie filmavimo aikštelių aptvėrimą. Vienoje laukymėje vos regima pro smėlio audrą stūksojo jų bazė, į kurią pikapas po pikapo vėžlio greičiu vilko kilnojamąsias studijas, autobusai su vardų lentelėmis gabeno antraplanius aktorius, o ties išvažiavimu susitikome žirgais pakrautų sunkvežimių virtinę. Holivudas ruošėsi filmavimui. Kino ekrane čia bus laukiniai vakarai.

Dabar ir man šios žemės juos jau priminė. Per geltoną pūgą matomumas buvo itin prastas, dangus su žeme maišėsi. Kajentoje, pakelės miestelyje, nebuvo elektros – neveikė nei “McDonald’s”, nei degalinės. Gerai, kad turėjome kuro, mat laukė 120 km kelionė į Tuba City, didžiausią navahų miestelį. Pakeliui – tik kelias per tyrlaukius su retkarčiais boluojančiomis šalikelių būdelėmis.

Tuba City – Didžiausias indėnų miestas

Tuba City (9000 gyv.), kur nakvojome, nedaug skyrėsi nuo kokio Blandingo. Gatvėse pasitiko Amerikai būdingų verslo tinklų reklamos – ir pas indėnus jie yra. Tik kainos didesnės – romantiškai nusiteikę turistai turbūt ir šiaip važiuoja, tad galima užsidirbti. Kiekviename viešbučio kambaryje ant lovos laukia vietinio augalo lapai. Alkoholis neparduodamas – Navahų Tautoje, kaip ir daugelyje kitų rezervatų – absoliuti prohibicija. Su girtuoklyste kova nelengva, kaip rodo klestintys “paindėnės” kaimų barai. Gyvenimas čia nykus, bedarbystė – 50 procentų. JAV remia indėnus išmokomis, bet pakelti gyvenimo lygį iki aukštos amerikietiškos kartelės nei jos, nei šioks toks turizmas nepadeda.

Greta viešbučio stovėjo peraugusį tradicinį navahų tipį primenantis namas. Tai – muziejus, įvardijamas kaip modernus. Iki JAV standartų jam toli, bet nedidelėje patalpėlėje galima sužinoti apie navahus, paklausyti jų pasaulio sutvėrimo mito. Paslaugi jauna darbuotoja bendravo atvirai ir labai skyrėsi nuo šiaip tylių, nesišypsančių indėnų. Žiūrėti į akis toje kultūroje nemandagu.

Tuose kraštuose keliaudamas laikrodžio rodykles vos spėji sukinėti – jei susigaudai, kad laikas keičiasi. Ten susiduria dvi JAV laiko juostos – Ramiojo Vandenyno (Nevada, Juta) ir Kalnų (Koloradas, Naujoji Meksika). Maža to, Arizona nuolat migruoja iš vienos laiko juostos į kitą, nes nesukinėja vasaros/žiemos laiko. Bet Navahų Tauta, nors yra Arizonoje, laikrodžius suka. Na ir paskutinė anomalija – hopių rezervatas (6 000 gyventojų), pilnai apsuptas Navahų Tautos, bet laiko nekaitaliojantis.

Hopiai: liūdno vaizdo rezervatas rezervate

Hopiai, nors yra navahų apsuptyje, nuo jų skiriasi iš esmės. Straipsnis navahų laikraštyje rašė net apie rezervatų teritorinį ginčą. Navahai buvo klajokliai, o hopiai – sėslūs. Gidė sakė, kad hopių būdas primena pueblų indėnų Naujojoje Meksikoje (irgi sėslių). Sutampa ir jų tradiciniai klanai (man paklausus, ar sutampa hopių ir navahų klanai, gidės veidas persimainė, bet ji atsakė, kad navahai irgi turi klanus, bet jie kitokie). JAV indėnai-žemdirbiai – unikalus šitų teritorijų reiškinys. Navahai, tik XX a. persikėlę iš palaikių tipių, jokio architektūrinio paveldo neturi, o hopių Oraibio kaimas skelbiasi esantis seniausia JAV gyvenviete.

Tiesa man jis labiau priminė trečiojo pasaulio lūšnyną. Namai šiuolaikiškai nuobodūs ir aplūžę, tik viename jų įsikūrusi parduotuvė turistams, prekiaujanti tradicine duona su pelenais. Tos mesos papėdėje aplankėme hopių muziejų kuris irgi atrodė it perkeltas iš Afrikos ar Lotynų Amerikos.

Įdomesnis buvo Valpis, kaimas ant antrosios iš trijų hopių šalį sudarančių mesų. Įspūdingiausia čia pati vieta, kurioje jis stovi, į plynas apylinkes atsiveriantys vaizdai. Tūkstantmetį skaičiuojantis Valpio senamiestis apleistas, tik apeigoms vietiniai dar grįžta į jo kivas (turistams uždaras). Vaikščioti ten galima tik su vietine gide. Ji pasakoja, kaip seniau moterys tįsdavo vandenį ant mesos iš papėdės, kad visi “Senamiesčio” namai čia paveldimi, nors ir nenaudojami. Pakeliui į senąjį Valpį ėjome per šiuolaikinę gyvenvietę, kur prekijai iš tarpdurio siūlo didžiules lėles kačinas (vietos religijoje tai – įvairių reiškinių personifikacijos, kurių yra 400 rūšių). Fotografuoti, filmuoti ir net (indėnų kraštams būdinga) užsirašinėti į užrašų knygelę visuose hopių kaimuose griežtai draudžiama.

Dabar nebe visi hopiai gyvena ant mesų, papdėse mačiau ir įvairių krikščionybės atmainų bažnytėles, mormonų susitikimų namus. Ir hopiškai nebevisi moka – ta kalba juk net nerašytinė.

Navahų sostinėje – ir savas prezidentas

Pravažiavę per niekuo neišsiskiriančią hopių sostinę trečiojoje mesoje grįžome pas navahus. Palyginus su hopiais Navahų Tauta – eilinė JAV provincija. Jos sostinėje Vindau Roke (Window Rock) – kompaktiškas, gamtos neužgožiantis valdžios namų kompleksėlis natūralios arkos papėdėje (yra net savas prezidentas). Ir už Ameriką paguldžiusių galvas navahų kapinaitės, kur prie kiekvieno antkapio plaikstosi vėjo nudrengta vėliava. Navahai itin pasižymėjo per Antrąjį pasaulinį karą kuomet tarnavo vietoj šifravimo mašinų: kiekvienas dalinys turėdavo po savo navahą ir jie per radiją tiesiog kalbėdavosi savo kalba, kurios nei japonai, nei vokiečiai nesuprato. Įsivaizduokite: XX a. pirmojoje pusėje, kai pasaulis su pasimėgavimu rijo “knygas apie indėnus”, visoje Europoje ir Azijoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris bent kiek suprastų populiariausią JAV indėnų kalbą. Eilinis įrodymas, kad užsieniečiai domėdavosi ne tikraisiais indėnais, o kažkokia įsivaizduojama mitologine civilizacija, sukurta XIX a. baltaodžių romantikų.

Indėnų rezervatai turi didelę autonomiją, o navahai dėl savo dydžio yra lyg valstybė valstybėje. Už dar 200 km, jau Kolorado valstijoje, indėnų šalis su mumis atsisveikino ryškiais kazino žiburiais. JAV aukščiausiasis teismas 1986 m. sprendimu leido rezervatams legalizuoti lošimus net kai aplinkinėje valstijoje jie uždrausti. Šitaip indėnams duota ilga meškerė lošėjų pinigams surinkti. Navahai ir hopiai ja nesinaudoja, bet čia jau buvo učių genties rezervatas.

Mesa Verdė: indėniška Atlantida

Pažintis su indėnais nesibaigė, nes dar laukė Mesa Verdė – bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko – it Atlantida. Dabar manoma, kad anasaziai buvo hopių ir pueblų protėviai, apie 1200 m. kažkodėl apleidę Mesa Verdę.

Mesa Verdė ispaniškai – “Žalias stalas”. Vietoj dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Klimatas gana atšiaurus, tad vienintelis JAV istorinis (o ne gamtinis) nacionalinis parkas žiemai uždaromas, o ir balandį dar ne visas veikė.

Gyvenimas kadais čia virdavo olose – mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Kivos neleidžia suabejoti, kad tai – pueblų-hopių kultūra, o šių požeminių šventyklų vidus simbolizuoja lipimą per tris pirmus pasaulius, kol pasiekiamas šis, ketvirtasis. Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte. Jis atrodė jau pilnai įsiliejęs į šiuolaikinių JAV kultūrą. Greta buvęs žmogus pamėgino jį užkalbinti ispaniškai: juk tokių veido bruožų paprastai būna imigrantai iš Lotynų Amerikos. Šis pavyzdys gerai parodo, kokie užgožti šiandieninėse JAV yra vietos indėnai, tebesudarantys vos 1% valstybės gyventojų (palyginimui lotynų amerikiečiai – 17%).

Jei į Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose – todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko. Jei 1000 metais po Kristaus indėnai būtų atradę Europą, turbūt panašiai būtų kalbėję apie romėnus.

Vaikštinėjant po Durango miestą – kažkuo priminusį kaubojų postą miškuose – pamažėle sutemo. Pasukome į pietus – į Naująją Meksiką. Indėnai nesibaigė, bet ten viskas jau vėl kitaip. Labai meksikietiški nedegto molio miestai supa savavaldžius indėnų kaimus “pueblus”, o ispanų kalba girdisi nuolat. Penktasis JAV veidas per vieną kelionę.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Visų Jungtinių Valstijų žmonės plūste plūsta grožėtis Jutos kanjonais, natūraliomis arkomis ir beribiais toliais. Ne ką mažiau keliauja čia atlikti religinės piligrimystės. Mat Juta yra mormonų tikėjimo žemė, o valstijos sostinė Solt Leik Sitis – jų šventasis miestas.

Mūsuose mormonus įprasta laikyti sekta. Bet pasaulyje jų jau didesnis skaičius nei žydų ir dauguma jutiečių – mormonai. Dar XIX a. persekiotojų išvaryti iš turtingųjų valstijų jie arklių kinkomais vežimais patraukė į šią tada “niekieno žemę”, “laukinius vakarus”. Iki pat šiandien nuostabieji Jutos kalnai ir slėniai tebėra pilni tos unikalios kultūros.

Gamta ir tikėjimas – šie du ypatingi Jutos veidai man pasirodė vienodai įdomūs.

Rytietiškas pažinimo džiaugsmas Vakaruose

Juta – tai JAV, bet dar kitokia. Su baltomis šventyklomis ir puošniais tabernakuliais, keistais religiniais vietovardžiais ir unikaliomis tradicijomis. Tai – didžiausios Vakarų pasaulyje užgimusios religijos šventi namai. Gal dėl savo vakarietiškumo mormonybė mažiau vilioja žingeidžius nuotykių ieškotojus nei Tibeto budizmas, judaizmas ar Islamo sufijai, todėl yra savaip neatrasta. Bet nuo eilinio amerikiečio gyvenimo mormono būtis skiriasi ne ką mažiau, nei religingo žydo.

Jutos pasienio miestas Sent Džordžas (reikšmė: Šv. Jurgis) mane pasitiko iščiustytomis pievomis ir tvarkingais nameliais, pilnais naujakurių pensininkų iš šiaurinių valstijų. “15000 vakarai” – skelbė lentelės. Centras dar toli. Mormonišką matematinę adresų sistemą (pagrįstą pranašo Džozefo Smito utopiniu “Siono miesto planu”) lengva perprasti, bet sunku išaiškinti. Pagrindinė gyvenvietės sankryža tarsi žymima nuliu, o gatvės – skaičiaus 100 kartotiniais. Adresas “300 pietūs 155 vakarai” reiškia, kad namas yra trečiojoje vakarų-rytų krypties gatvėje į pietus nuo centrinės sankryžos, tarp pirmosios ir antrosios šiaurės-pietų krypties gatvių į vakarus nuo centrinės sankryžos.

Šalia centrinės sankryžos ant suolelio sėdėjo metalinis Brihamas Jangas, kadaise ir atvedęs Juton mormonus, o viršum fontanuose žaidusių vaikų stūgsojo 1876 m. tabernakulis. Taip vadinasi mormonų renginių namai. Pensininkas misionierius lėtai pravedė nemokamą ekskursiją, rodė simbolinius laiptus, statytus tuometinio kandidato į prezidentus Mito Romnio senelio ir minėjo, kad esą tapčiau geru mormonu. Erdvioje tabernakulio salėje miestelėnai rinkosi pasiklausyti į mormonybę atsivertusio musulmono liudijimo.

Jutos nacionalinių parkų grožis

Į Jutą turistus ypač traukia jos gamta. Didžiuliai ir didingi nacionaliniai parkai. Siono parkas medžiais apaugusiame kanjone. Tas tarpkelis vis siaurėja: aklakelio pradžioje dar išsitenka ištisos poilsiavietės, o gale išgirdus tolimą audrą geriau apsisukti, nes siaurutė upės vaga aukštais šlaitais tuoj virs pavojinga, viską plaunančia srove.

Religinių vietovardžių gausa neleidžia pamiršti, kur esi. Greta Izaoko, Jokūbo ir Abraomo kalvų yra ir Moronio – angelo, pranašui Džozefui Smitui davusio auskines lenteles (“Mormono knygą”, esą aprašančią prieš Kristaus gimimą iš Izraelio į JAV perplaukusių žmonių istorijas ir svarba prilygstančią Biblijai). Jos originalas buvęs sukurtas išnykusia kalba ir raštu, ir Jutos miestų žemėlapis pilnas mistiškai skambančių pavadinimų: “Manti”, “Nephi”…

Paskui laukė Braiso kanjonas, atšiauresnis ir šaltesnis, ne be reikalo lyginamas su Didžiuoju kanjonu. Kai 1862 m. čia atvyko mormono Ebenzerio Braiso šeima tai buvo viena paskutinių neištirtų JAV vietų. JAV nacionaliniai parkai subtiliai derina gamtos viršenybę (ten negyvena joks žmogus) su civilizuotomis pažinimo programomis. Štai ir tąnakt parko reindžeris per galingus teleskopus rodė žvaigždes.

Toliau – Pauelo ežeras. Hidroelektrinės paskandintas tarpeklis, toks milžiniškas, kad po užtvankos pastatymo prisipildė tik per 11 metų. Čia plukdomos ekskursijos, o amerikiečiai polsiauja gyvenamuosiuose laivuose: ištisi jų miesteliai plūduriuoja ežere su kopetėlėm ir “drambliukais” į vandenį. Skirtingų spalvų uolienos aplink atskleidžia milijonus istorijos metų.

Ir toliausiai rytuose – Arkų nacionalinis parkas. Arkos čia ne pastatai, o gamtos tvariniai, gimstantys pamažu dūlant apatinėms uolienoms. Ir jų ten daugybė, per kiekvieną trumpą žygį pažymėtais takais gali išvysti po kelias.

Šventasis miestas Solt Leik Sitis

Juta gyvenama retai, maži kaimeliai pabirę jos slėniuose. Dalis, kaip Tintiko slėnis, pusiau apleisti, suręsti kadaise sidabro kasėjų. Gyventojų valstijoje mažiau nei Lietuvoje (2,8 mln.), o plotas – keturis kartus didenis. Bet Jutos galva ir širdis šiaurėje, Solt Leik Sitis – kitoks. Tai – ekonomiškai galingas milijoninis didmiestis.

Ant kalvos viršum Solt Leik Sičio stūkso didingas Kapitolijus (valstijos vyriausybė ir parlamentas), bet miesto “nulinė sankryža” – ne ten. Ji – ties Šventyklos aikšte. Nuo baltos 1893 m. Šventyklos bokšto žvelgia auksinė angelo Moronio statula. Vidun neužeisi – net ne visi mormonai tą gali padaryti. Šventykloje, atitinkančioje Saliamono Šventyklą Izraelyje, jie tik atlieka svarbiausias apeigas (tuokiasi, krikštijasi), o mišios (su vandeniu vietoje vyno) laikomos kukliuose Susitikimų namuose. Šventyklų pasaulyje jau per 140, bet Solt Leik Sičio – tai mormonų Meka ar Švento Petro bazilika.

Kaip atrodo jos vidus išvydau makete lankytojų centre. Daugiaaušktis, prabangus, pilnas įvairių simbolinių salių skirtingiems tikslams. Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus mormonų pavadinimas) štabas yra gretimame dangoraižyje, o buvusiame prabangiame viešbutyje nuolat rodomas puikiai pastatytas filmas apie šios religijos gimimą. Netoliese – didžiausia pasaulyje auditorija (20 000 vietų) – ten vyksta visuotiniai mormonų susitikimai. Ant stogo veši sodas, o viduje gausu mormoniškos dailės: ryškiaspalvių bibliškų scenų meksikietiškų piramdžių fone. Absoliučiai viskas čia nemokama, net asmeninės ekskursijos. Reik manyti, tai siūloma siekiant gerinti bažnyčios įvaizdį, bet savo tikėjimo Solt Leik Sityje niekas nepiršo.

Seniausias pastatas aikštėje – 1867 m. ovalus tabernakulis. Tai – visoje JAV žymaus mormonų choro namai. Teko laimė išvysti jo pasirodymą kitą rytą, per Velykas. Tarp žiūrovų buvo ir mormonų prezidentas bei Dvylikos apaštalų kvorumo narys. Per koncerto repeticiją vos užgiedojus “Aleliuja” visa salė staiga atsistojo – sunku įsivaizduoti ką nors panašaus Lietuvoje ne mišių metu. Pranešėjai atsiprašydami prašė žiūrovų per patį koncertą taip nedaryti – mat šis bus tiesiogiai transliuojamas į visą Ameriką, o stojimasis sukelia didelį triukšmą. Be savo ypatingų tradicijų mormonai tiki ir Biblija, todėl parengė stiprią programą, tinkamą bet kuriam krikščioniui.

Aplink Šventyklos aikštę – istorinė Solt Leik Sičio širdis. Keli ankstyvo XX a. dangoraižiai, prabangūs anuomečiai namai. Po sunkios kelionės girgždančiais vežimais Brihamas Jangas ištarė “Čia toji vieta!”, pakvietė visus mormonus ir kūrė teokratiją. Ant teatro tebekaba jo frazė “Šalia religijos žmonėms reikia ir pramogų”, o ant Siono banko, kaip ir ant Šventyklos, puikuodavosi užrašas “Šventumas Viešpačiui. Viešpaties namai”. 1896 m. mormonų šaliai nusprendus tapti JAV valstija religiją nuo valdžios teko atskirti, kaip ir atsisakyti poligamijos – ji liko tik keliuose “fundamentalistiniuose” kaimuose, kurie buvo pernelyg atokūs, kad aplankyčiau. Dabar turtingoje Jutoje vis gausėja imigrantų, o mormonų procentas mąžta (šiuo metu ~60%). Tačiau multikultūrinėje Amerikoje ir tiek yra daug: Juta – vienintelė JAV valstija, kur daugiau nei pusė gyventojų išpažįsta vieną tikėjimą.

Druskos ežeras ir konservatyvūs priemiesčiai

Solt Leik Sitis pavadintas gretimo Didžiojo Druskos ežero garbei. Paplūdimių ten yra, bet ežeras atrodo purvinas ir vietom dvokia. Saloje įsteigtas Valstijos parkas su buivolų aptvaru.

Bingamo kanjono duobė – jau žmogaus, ne gamtos darbo vaisius. Antra pagal dydį pasaulio atvira kasykla mormonams nepriklauso – jie specialiai neeksplotavo šio vario telkinio nenorėdami pritraukti godžių amerikiečių dėmesio. Stebėjau kaip giliai iš lėto – it kirmėlės – juda milžiniški sunkvežimiai.

Aplink šventąjį mormonų didmiestį spiečiasi mažesnių istorinių miestelių žiedas. Virš namų kyla tradiciniai “susitikimų namų” (atitinka bažnyčią) bokšteliai. Logane lankėme kapines. Mormonų antkapiuose – šventyklų, kurioje jie susituokė, raižiniai, ir ilgi vaikų sąrašai. Jie tiki, kad su brangiais žmonėmis susitiks ir po mirties. Todėl Jutos miestuose pilna “Genealoginių tyrimų” įstaigų: ištyrinėjus savo šeimos medį galima atlikti protėvių pomirtinį krikštą ir viltis su jais susipažinti Danguje. Šiame reikale sukaupta tokia patirtis, kad ir kitatikiai amerikiečiai savo šaknų ieškoti eina į mormoniškas skaityklas ir interneto svetaines.

Provas yra konservatyviausias JAV miestas ir kartu, pasak tyrimų, laimingiausias. Čia – Brihamo Jango universitetas, 35 000 studentų vienijanti mormoniška aukštoji mokykla, kurios garbės kodekse be nusirašinėjimo smerkiamas ir nesantuokinis seksas bei alkoholio vartojimas (beje, mormonai negeria ir kavos bei arbatos). Greta – misionierių rengimo centras. Kiekvienas mormonas privalo dvejus metus skirti tikėjimo skleidimui svetur. Šiuos kostiumuotus, poromis vaikštančius misionierius kartais matome ir Lietuvos gatvėse. Prove būsimieji misionieriai skubiai mokomi jų laikinosios šalies kalbos, taip pat oratorystės ir elgesio manierų. Grupelė absolventų kaip tik fotografavosi prie modernios Provo šventyklos – jų laukia labai sunkūs, bet ir įdomūs bei naudingi metai. Galėjau tik įsivaizduoti, ką jaučia atokios Jutos provincijos jaunuolis, staiga gavęs galimybę du metus pagyventi Polinezijos saloje, Paryžiuje ar Japonijoje. Juo džiaugiasi ir miestelis: regioniniai laikraščiai turi skiltį “Misionierių žinios”, prekybos centruose pilna užsienyje tikėjimą skleidžiantiems giminaičiams skirtų atvirukų, o grįžusiems rengiamos įspūdingos sutiktuvės.

Daugumai nemormonų Solt Leik Sičio pavadinimas turbūt pirmiausiai primena ten vykusią 2002 m. Žiemos olimpiadą. Prie slidinėjimo trasų buvau – tiesa, balandį jos jau neveikė, rymojo apsuptos buvusio olimpinio kaimelio. Park Sitis – slidinėjimo kurortas garsėjantis “Sundance” kino festivaliu – buvo net labai gyvas, žibėjo pilnas žmonių, gaubiamas kažkokios prabangos auros.

Atėjo laikas sukti į pietus. Tankų šiaurinės Jutos didmiestį pakeitė vis tuštėjanti magistralė, žolėtus kalnus ėmė stumti dykumos. Mormonai pamažu liko už nugaros, priekyje – didžiausias išlikęs indėnų kraštas, plotu sulig dviem Lietuvom. Dar vienas Amerikos veidas, dar viena daugybės JAV kultūrų.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Pasaulio lošimų sostinė, kičo miestas, šviesiausia planetos vieta – tai vis epitetai tam pačiam vienam Las Vegasui. Ko tik ten nepamatysi! Štai sfinksas prie stiklinės natūralaus dydžio (111 m) piramidės kopijos. Štai visi Niujorko dangoraižiai, sulipdyti greta ir apsupti amerikietiškų kalnelių bėgiais (jais lekia klykiantys turistai). Štai Apvaliojo stalo riterių pilis, Eifelio bokštas, Koliziejus…

Visa tai – vadinamieji megakurortai (megaresort), šiandieninio Las Vegaso esmių esmė. Ištisi miesteliai po aukštais stogais, vasaromis saugančiais nuo iki 47 laipsnių dykumų karščio. Kiekviename – ir ~4000 viešbučio kambarių, restoranai, parduotuvės, pramogos nuo teatrų iki zoologijos sodų. Jie šitokie didžiuliai ir įvairūs, šitokie nepaisantys įprastinių taupiai nuobodžios šiuolaikinės architektūros rėmų, kad po kai kuriuos galėdavau vien vaikščioti valandą ar ilgiau, priblokštas tos didybės.

Smagių akimirkų pakako ir be to, nors lošti nemėgstu. Mat Las Vegasas jau seniai – visų pramogų (o ne tik lošimų) sostinė į kurią kasmet atkeliauja 41 milijonas žmonių.

Pagrindinis bulvaras – laisvės rojus

Visi megakurortai stovi Las Vegaso Bulvare, arba tiesiog Ruože (Strip), 7 km ilgio gatvėje, kuri daugeliui yra Las Vegaso sinonimas, nors formaliai ji už miesto ribų. Ten – beveik visa turizmo industrija ir nė vieno gyventojo. Ruožas – nei gatvė, nei miestas, tai – reiškinys.

Kartą Las Vegase lankiausi kovą ir saulė kaitino, ne degino. Žmonių Ruože – minios, pilna keistuolių: vienas elgeta užsirašęs, kad aukas reikia “žolei”, kitas – “penio didinimo operacijai”. Vis pasigirsdavo plastikinių kortelių žiužėjimas: taip indėnai suteneriai atkreipia dėmesį į savo merginų nuotraukas (Nevadoje viešnamiai legalūs, bet Vegase – ne, tad sekso darbuotojos pagal užsakymą atvežamos iš priemiesčių). Las Vegasas dar vadinamas Nuodėmių miestu, o amerikiečių patarlė sako “Kas įvyksta Vegase, pasilieka Vegase”.

Tačiau Las Vegase ne viskas perkama-parduodama. Priešingai. Rodosi, kad megakurortai tiek užsidirba milijonų, jog nė nebesistengia iš eilinio turisto nugręžti dar kelių dolerių. Tame mieste jaučiuosi be galo laisvas. Ten tavęs niekada neišprašys todėl, kad nesi klientas, neprisikabins klausinėdami “ką pirksite?”. Nereikia bijoti, kad “prispirs reikalas”, nes galėsi užsukti į bet kurio kazino tualetą. Jei pavargsi – prisėsti pirmo pasitaikiusio megakurorto prabangiame hole, kur gros gyva muzika. Visur galima fotografuoti, filmuoti ir, nors man tai neaktualu, rūkyti (puiki ventiliacija išsklaido dūmus), daug kur tvyro žolės kvapas. Net lošimo stalai, kitur pasaulyje slepiami už nepermatomų sienų, Las Vegase, būna, stovi kone gatvėje.

Kitus kartus Vegase buvau vasarom – liepą, rugpjūtį. Dienos metu, būdavo, vaikštinėdavom vieni tarsi per išmirusį miestą – nes termometras rodė +48. Telefonas perkaisdavo tiesiog nešamas rankose, atsisakydavo fotografuoti nes “turi atvėsti”!

Megakurortai vilioja nemokamais reginiais

Nemokamų renginių Las Vegase tiek, kad užtenka net labai aktyviam savaitgaliui. Viską finansuoja išsiskirti (ne vien Vegase, bet visame pasaulyje) trokštantys megakurortai. Štai prie “Belaggio” kas valandą pagal muziką šoka 140 m aukščio fontanai, “Circus Circus” apvalioje scenoje nuolat keičiasi artistai, o nuo “Luxor” piramidės viršūnės į dangų šviečia galingiausias pasaulio žibintas (kas vakarą įžiebiamas, deja, sudegina nemažai paukščių).

Visą dieną pravaikščiodavome iš megakurorto į megakurortą, o tepralošdavome tris dolerius automatuose. Tiek daug ten ką veikti ir atrasti be lošimų!

Pastatų vidus spindesiu prilygsta fasadams: “Venetian” po ištapytais debesimis, tarp itališkų fasadų ir gigantiškų freskų plaukioja gondolos, “Belaggio” atkurtas XX a. pradžios italijos miestas, “Ceasar’s Palace” – sušiuolaikinta romėnų didybė (sraigtinis eskalatorius! Forumo parduotuvės, bakchanalijų bufetas ir teatras-koliziejus!) ir t.t. Visa tai – kičas, bet labai kokybiškas; o su Gineso knygos vertomis proporcijomis jis užgniaužia kvapą ilgam.

Manau, kad dažnas mažiau aktyvus Las Vegaso svečias per atostogas taip ir neiškiša nosies iš to megakurorto, kuriame apsistojo (ypač vasarą). Juk ten visko pakanka: gali kasdien valgyti vis kitur, leisti laisvalaikį vis naujai ir atrasi naujų puošnių “gatvių” (plačių aukštų koridorių) pasivaikščiojimui.

Ne visiems net ir tokie atradimai rūpi: kasmet Las Vegasą 5 milijonai daktarų, mokslininkų ir verslininkų aplanko darbo reikalais. Mat didžiuosius megakurortus pamilo visokiausių konferencijų organizatoriai: kiekvieną dieną mieste prasideda maždaug po 60 tokių renginių profesionalams.

O štai pačių lošimų įvairovė kiek nuvylė – jie tokie patys, kaip visur, tik apipavidalinimų begalė. Nei Holivudo įžymybių veidai, nei piratų laivai ilgai šerti automatus doleriais manęs nesuviliojo. Esmė juk visur vienoda: sutapus paveikslėliams išloši, bet jie dažniau nesutampa ir kur nors ekrano kampe kreditai pamažu senka. Ir pokeris visur tas pats: nesvarbu, ar krupjė gyvas vyras, ar kompiuterine grafika sukurta didžiakrūtė. O dar ir prastesnės tikimybės – pavyzdžiui, ruletės su trim nuliais. Las Vegaso kazino žino, kad vis tiek visi pas juos važiuos, per galvą nesiverčia. Didžiausi “prasilošėliai” ten paguldė šimtamilijonines sumas suvilioti kazino magnatų “dovanotais” skrydžiais ir kambariais. Tiesa, jei kadaise Las Vegaso 66% pajamų sudarė lošimai, šiandien proporcija apsivertė: lošimams liko 33%.

Iš masės tipinių lošimų salių išsiskyrė “Circus Circus“, orientuotas į šeimų poilsį. Apvalioje arenoje čia – tikra mugė su galybe rungčių; gali išbandyti rankos taiklumą, reakciją, miklumą. Tai labiau skirta vaikams – vietoje piniginių laimėjimų automatiškai išspausdinamos kortelės, už kurias perkami prizai (tad nėra griežto 21 m. amžiaus ribojimo).

Kiekvieną vakarą – dešimtys prabangiausių šou

Kai nemokamos Vegaso pramogos yra tokios, už kurias Lietuvoje paklotum bent keliolika eurų, norintieji parduoti į savo renginius bilietus turi pasiūlyti ką nors superišskirtinio. Ir pasiūlo.

Ėjome į vieną penkių kas vakarą rodomų Cirque du Soleil pasirodymų. Žodžiais nenupasakosi, reikia tai pamatyti – vaizdas užburiantis. Vėliau lankiausi Cirque Du Soleil ir Vilniuje, bet ne tas pats: juk Las Vegase visa arena specialiai įrengiama vienam spektakliui, kurį – tik jį vieną – ta pati trupė vaidina kas keletą dienų metai iš metų. Pasirodymas nugludintas beveik iki tobulumo – praktinių ar piniginių kliūčių tam Las Vegase nėra.

O tokių “kasdienių” pasirodymų Vegase – dešimtys, ne tik “Cirque du Soleil”! Nuo striptizo šou (nesibaigiantiems mergvakariams ir bernvakariams) iki Viduramžių riterių kovų. Kai kurie pasirodymai diena iš dienos, metai iš metų rodomi dešimtmečius. Kiti – laikinesni, vadinamos “rezidencijos“. Atvyksta koks žymus atlikėjas ar grupė į Vegasą ir ten apsigyvena, tarkim, 3 mėnesiams, kasdien rengdamas po koncertą toje pat arenoje. Žiūrovų pakanka! Kai kurie ilgalaikiai praėjusių amžių “rezidentai” tapo Las Vegaso istorijos dalimi. Bet nė vienas jų neprilygsta Elviui Presliui, čia vėl atkūrusiam prigesiusią karjerą. Šaligatviuose bei kavinėse vakarais nuolat uždarbiauja jo antrininkai, kai kurie patys tapę savotiškom žvaigždėm. Yra Elvio Preslio, Franko Sinatros gatvės…

Kas dvidešimta JAV pora žiedus sumaino Las Vegase, tad čia gausu santuokų koplyčių, o kiekviename megakurorte – eilė vestuvių salonų… Kiekviename už papildomą mokestį gali sutuokti Elvis, o kai kuriuose, kaip Little Church of the West, kur žiedus sumainė Andželina Džoli – už dar brangiau – Elvis-liliputas. Pastovėjęs prie tos koplyčios ilgiau išvydau tikrą “santuokų konvejerį” – pora po poros po poros…

Joks gatvės pasirodymas nenustelbtų paties Las Vegaso naktinio vaizdo. Sutemus Las Vegasas sužimba milijardais šviesų – neabejotinai įspūdingiausiai apšviestas miestas, į kokį esu keliavęs. Dieną kazino potuščiai, o sutemus kai kur laisvo stalo nerastum. Las Vegasas niekada nemiega, naktimis čia visuomet sezonas – juk net vasarom sutemus pakankamai atvėsta. Ir kai 1951 m. netoliese buvo daromi branduoliniai bandymai viešbučiai siūlė iš viršutinių aukštų stebėti atominius “grybus”. O šiandien veikia branduolinių bandymų muziejus…

Net garsiausi pasaulio prekės ženklai čia turi pasistengti, kad irgi atkreiptų dėmesį. “McDonald’s”, “Starbucks” irgi žiba unikaliom iškabom, o “Coca Cola” Ruože turi milžiniško butelio formos parudotuvę…

Pakilome ir mes apsižvalgyti į Stratosferos bokštą. Aukščiausias vakarų JAV statinys – dar vieno megakurorto pasididžiavimas. Ir Ruožas, ir (priešingoje pusėje) labai eilinis miestas iš ten – kaip ant delno. Akimis palydėdavau nuo apžvalgos aikštelės su virvėmis šokinėjančius žmones. Kiti suposi ant 277 m aukštyje įrengtų atrakcionų. Negi Las Vegase bokštas bus “tik bokštas”?

Mafiją iš Las Vegaso išstūmė pramogų verslas

Stratosferos bokšto papėdėje – marokietiško stiliaus “Sahara” viešbutis, legendinis, bet neaišku kiek dar stovės. Ant aukso vertės (pavertus eurais hektaras gali kainuoti ir per 30 mln.) Ruožo žemės pastatai greitai tampa per maži, tada susprogdinami (su pokyliais ir fejerverkais), kad užleistų vietą dvigubai didesniems. 27 aukštų “Sahara” atrodė tokia menkutė prie “Wynn” ir kitų dangoraižių – o juk pastatymo metais (1963 m.) ji buvo aukščiausias statinys mieste. Vieno tų “senojo Las Vegaso” viešbučių – “Tropicana” – griovimą 2024 m. patys matėme. Deja, ne pačią “kulminaciją” kai pagrinidnis dangoraižis po sprogimo, šaudant fejerverkais, smigo žemėn…

Anuomet Vegasas buvo kitas. Tada čia buvo mafijos irštva, o šiandien – Disneilendas suaugusiesiems. Mafijai dabar atidarytas… Mafijos muziejus. Ir savo “rezidentą” tas muziejus turi: kai aš lankiausi, ištisus metus kasdien apie savo gyvenimą pasakojo kažkoks tėvą policijai kadais įdavęs italų mafijozas. Beje, daugybė porų nusprendė Mafijos muziejuje susituokti. Vegasas…

Išradingiau su miesto istorija supažindina pinbolo šlovės galerija. Tiems kas nepamena: iki kompiuterių išplitimo baruose stovėdavo tokie automatai, kur, įmetęs monetą, ant švieselėmis mirgančio “stalo” turėdavai specialiomis rankenėlėmis daužyti metalinius kamuoliukus, kad šie neiškristų.

Ilgus dešimtmečius pinbolas buvo elektroninių žaidimų etalonas. O tai reiškia, kad Las Vegase jo automatų buvo tūkstančiai, ir ~150 jų pateko į “šlovės galeriją”. Čia jie aprašyti it muziejaus eksponatai, bet visi puikiai veikia. “Keliaudamas laiku” nuo 1947 m. iki ~2000 m. pinbolo saulėlydžio savo rankomis ir akimis pajutau, kaip pirmyn šuoliavo pramogų technologijos.

Apskritai Las Vegasas turėjo tris istorijos etapus. Pirmasis – “Mafijos Las Vegasas” iš tarpukario laikų. Tada ~1970 m. miestą pamilo primasis švarus verslininkas Howard Hughes – tikras ekscentrikas, gyveno užsidaręs viename savo viešbučių kambarių – bet kas gi daugiau tada galėjo “užsikrėsi” Vegasu ir panorėti jį “išvalyti”? Ir galiausiai ~1990-2000 m. atplūdo didysis kapitalas, pastatė visus megakurortus, pirmasis kurių – 1989 m. “Mirage” – jau uždarytas, nemokamais išsiveržimais dar ir mane žavėjęs ugnikalnis išardytas. Įdomu, kad didįjį verslą atvedė įstatymas, kuris leido Las Vegase steigti kazino be “kiekvieno savininko asmenybės patikrinimo”. Nes mafijozai tuos patikrinimus apeidavo, o kam jie iš tikrųjų trukdydavo – akcinėms bendrovėms, kurios niekaip negalėdavo patikrtinti kiekvieno iš tūkstančių akcininkų.

Kaip Las Vegase neprarasti pinigų?

Nors per porą dienų aplankiau tik pusę megakurortų, blizgesys, šviesos, spalvos ir didybė ima lengvai varginti. “Lonely Planet” knygos visuomet pataria, ką mieste veikti vieną, dvi ir keturias dienas. Bet prie “Keturios dienos Las Vegase” ten parašyta “Net negalvokite apie tai!”, ir pamažu supratau kodėl.

Tačiau į Las vegasą dar grįžau – ir jau ilgesniam laikui, bet daug lėtesniu tempu. Apsistoję “Excalibur” Viduramžių “pilyje”… dirbome nuotoliu, kartais išeidami į “nuodėmių miestą”. Mat Las Vegaso viešbučiai ne sezonu – vieni pigiausių Amerikoje. Tik reikia būti labai atsargiam, nepasimauti ant visokių papildomų mokesčių ir mokestėlių. Las Vegasas gali nekainuoti beveik nieko, bet, jei būsi neatsargus, išsunks devynis prakaitus: štai kokia “eilinė parduotuvėlė”, tik kad gėrimų kainos nesurašytos – paklausiau ir supratau kodėl, jos didesnės nei restoranuose… O ir du restoranai vieno to paties megakurorto fojė gali atrodyti vienodai paprasti, bet viename kainos bus normalios, kitame – tarsi jis turėtų “Michelin” žvaigždutes…

Jei neatsargiai parkuosi automobilį bet kur, gali palikti dešimtis dolerių (ypač brangūs parkingai, kur automobilius už tave pastato tarnautojai, dar besitikintys ir didelių arbatpinigių). Tačiau po Las Vegasą važinėja ir pigūs autobusai, iš kirų antro aukšto atsiveria nuostabūs Stripo vaizdai. Ir net… nemokamos metro linijos, sujungusios to paties konglomerato megakurortus, kad pasivažinėti po miestą sumanę svečiai neišklystų pas konkurentus.

Bet yra Las Vegase brangių patirčių, kurias įsigyti tikri verta – ne vien didieji šou. Man didžiausią įspūdį paliko skrydis sraigtasparniu į Didįjį kanjoną: skrendi virš “Ruožo”, tada dykumos, o galiausiai – tarp milžiniškų uolų. Ir nusileidome tiesiog kanjone – ten, kur neveda jokie keliai, indėnų rezervate…

Senasis Las Vegaso centras atgimsta

Vieną kartų apsistojome ne ruože, bet Las Vegaso centre, nuo kurio viskas ir prasidėjo – seniausiame miesto viešbutyje “Golden Gate”. Jo kambariai – mažyčiai, o visas tenykštis dengtas pasažas Fremonto gatvė, dangoraižėliai ir suvenyrų krautuvės šiandien turbūt sutilptų į vieną Ruožo megakurortą. Restorano reklama skelbė: “Riebalingiausi ir nesveikiausi mėsainiai”, o “Mafijos baras” reklamavosi “Alkoholis jums gerai”. Vegasas: viską reik priimti su šypsenos doze.

Vienu metu Centras buvo kone miręs, bet atgijo: švytinčioje Fremonto gatvėje kas vakarą pilna nemokamos muzikos ir menininkų pasirodymų, o virš visų minių po stogu-ekranu zipline skraidė nutrūktgalviai. Net policininkai šoko – jei tai buvo policininkai, nes krūtis lipinia juosta užsiklijavusios vienuolės juk tikrai ne vienuolės… Netoliese kažkoks automobilis-vabzdys prie “Container Mall” spjaudė liepsnas: ko tik neprigalvojama Las Vegase!

Ruože Las Vegasas nebeišsitenka. Naujos pramogos kuriasi aplink jo. Štai Sphere, didžiausias pasaulyje kino teatras, kurio 18K ekrane rodomi tai specialiai tam sukurti filmai, tai transliuojami koncertai – o jo apvali išorė tapo dar vienu Las Vegaso simboliu. Arba Area 15 palei magistralę, kuria gali aplenkti Ruožo vakarinius kamščius. Ją nebuvusiam išvis sunku nupasakoti – tarsi koks prekybos centras, bet viduoje viskas fluorescuoja ir žiba, o vietoje pagrindinės parduotuvės kažkoks meno kūrinys – žaidimas… Arba didžiausias pasaulio apžvalgos ratas – kuriam, tiesa, paskui iššūkį metė Dubajus – tie miestai panašūs ir užmojais ir klimatu…

Į Las Vegasą atėjo ir didysis sportas, anksčiau vengęs miesto. Nes anksčiau į statymus už sportą žiūrėta kreivai, o dabar tai jau normalu.

Las Vegaso tolimesni rajonai – paprasti ir padorūs

Bet galiausiai Las Vegaso magnatų išmonė prasisklaido, apsupa proziški priemiesčiai. Pažįstamas lasvegasietis sakė, kad amerikiečiams sunku patikėti, bet gyvenimas ten – toks, kaip ir visur. Yra imigrantų rajonai, kur lengvai gavau nebrangias salvadorietiškas pupusas, yra turtingesni, bet ne kitokie, nei kokiame Los Andžele. Viskas taip toli “nuodėmių”, kad vienas tų Las Vegaso priemiesčių – Hendersonas – net tapęs religingų judėjų zona: mažai kur JAV mačiau tiek tradicinių juodų žydiškų drabužių.

Dar keli kilometrai ir jaukių mažų namelių dykuma užleidžia vietą tikrai. Juk Vegasas – net ne oazėje, jis išaugintas vien tik apgalvoto Nevados sprendimo legalizuoti kazino dar tada, kai visoje likusioje Amerikoje lošimai drausti (1931 m.). O už elektrą turi būti dėkingas Huverio elektrinei, prie kurios gaingos užtvankos visuomet fotografuojasi ne mažiau turistų, nei prie senųjų Niujorko dangoraižių. Na, aukščiu (221 m) ir senumu (1931 m.) ji jiems prilygsta!

Nevada baigiasi už 70 km. Ten – Meskitas, dar vienas lošimų miestelis, mažas ir dulkinas. Tokie išaugę visuose pasieniuose vilioti lošėjams iš aplinkinių valstijų. Nors šiandien daugybėje valstijų azartiniai žaidimai legalūs, jų plėtra ribojama – tuo tarpu Nevadoje kazino leistini visur. Bet gal ne tai svarbiausia – svarbiausia reputacija, įdirbis: tuo Las Vegaso turbūt niekas niekad nepavis.

Keliai iš Las Vegaso į skirtingus pasaulius

Las Vegase esu buvęs daug kartų ir kas kartą iš jo išvykau skirtinga kryptimi. Kur beišvažiuosi, irgi laukė Viltis – tik kitokia.

Į rytus nuo Vegaso – religingoji Juta, kurios gyventojų dauguma mormonai, kurių gyvenimo viltis – kelionė į rojų (beje, nors šiandien sunku patikėti, iki visos “kazino eros” Las Vegasą įkūrė būtent mormonai!).

Į vakarus Interstate magistralė vedą į Los Andželą, į Holivudą, kurio lempų spindesys traukia Amerikos ir pasaulio jaunimą šlovės ir karjeros viltimis.

O į šiaurę nuo Las Vegaso – begalinės Nevados dykumos, kur vieni viliasi išvysti skraidančias lėkštes gyvendami kemperiuose “kiek galima arčiau Area 51”, kiti laukia aistringos nakties mažuose atokiuose viešnamiuose (atrodo kaip motelis, bet parašyta “brothel”, pasiūla plati – iki “girlfriend experience”), treti – “karščiausios gyvenime temperatūros” karščiausiame pasaulio taške Mirties slėnyje (rekordai pavėsyje – +54; +50 būna kasmet, kabo “Heat kills” ženklai). O ketvirti, kaip mes per vieną savo kelionių pro Las Vegasą, paskui važiuoja į “Burning Man” – jų viltis net būtų sunku sudėti į žodžius.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Detroitas amerikiečiams – žlugusio miesto sinonimas. Visas didmiestis – vienas ištisas “juodaodžių getas”, kur nusikalstamumas – milžiniškas ir kur eiliniai amerikiečiai tau pataria nekišti nosies.

Bet Detroitas – ne lūšnynas iš palaikių namų. Tai Motorų miestas, automobilių tėvynė, kur Henris Fordas įrengė pirmąjį pasaulio konvejerį. Anuometę prabangą mena tarpukario dangoraižiai – puošnūs tarsi senamiesčio rūmai, be jokio plyno stiklo ir betono. Tik vieni gražuoliai apleisti, kiti – jau seniai likę tik nuotraukose.

Ištuštėjusį centrą supa begalinės apgriuvusių ir sudegintų namų dykros. Datos jų frontonuose mena 1930 ar 1950 metus, kai Detroite gyveno du milijonai, kai jis vis pretenduodavo rengti Olimpiadą. Šiandien beliko 650 000 žmonių.

Detroitas – siurrealistinė vieta, kur amerikietišką svajonę pakeitė afrikietiška desperacija. Man miestas paliko didžiulį įspūdį: slogų, bet galingą.

Nuo turtingiausio miesto iki žlugusio – per vieną kartą

Amerika įvairialypė, bet ten nėra kone amžinų kraštų, saugančių savo tūkstantmetes kultūras. Būna, kad miestai ir valstijos neatpažįstamai pasikeičia ir per vienos kartos gyvenimą. Jei 1912 m. statytas Chrysler administracinis pastatas turėtų akis, papasakotų ne mažiau, nei senosios Europos katedros.

Apie pakilimą, kai pirmąsyk istorijoje padorias algas gaudavę automobilių pramonės darbininkai statėsi sau jaukių namelių eiles. Apie plėtrą, kai ~1920 m. didingiems dangoraižiams neišsitenkant miesto centre įkurtas Naujasis centras tarp “senamiesčio” ir fabrikų. Apie kaitą, kai ~1960 m. senuosius rajonus išvagojo platūs greitkeliai ir juodaodžiai kėlėsi į Detroitą, o baltaodžiai – į priemiesčius. Ir apie žlugimą, kai ~1970 m. vienas po kito aplinkiniai namai tapo niekam nebereikalingi.

Apie vis žadėtą ir žadėtą ir žadėtą ir vis neįvykusį “Detroito renesansą”. Ir galbūt – pagaliau – jau nuo giliausio dugno atsispiriantį miestą. Į Detroitą vis grįžtu ir grįžtu, ir miesto centre kasmet randu daugiau gyvybės, naujų barų, o kai kurie apleisti pastatai pakyla iš griuvėsių. Bet tiktai centre. Didžiuma Detroito jau negrįžtamai sunykusi – ten, kur pirmose kelionėse dar regėdavau senovinius pastatus, šiandien matau tik degėsius ar išgriautus sklypus.

Nenykstanti segregacija ir tai, kas nutylima

Detroite juodaodžių – daugiausiai JAV (82%), bet kaip ir “juodosios” kitų miestų dalys jis kultūros centru netapo. Pakrikštytos “getais” tokios vietos liūdnai garsėja nesaugumu, skurdu. Akivaizdžiausia priežastis: tarp juodaodžių itin paplitęs nusikalstamumas. ~40% JAV kalinių ir apie pusė žudikų – juodaodžiai, nors jie sudaro tik ~13% gyventojų. Bent sykį gyvenime už grotų atsisėda kas trečias afroamerikietis, o kiekvienu momentu bausmę atlikinėja kas dvidešimtas. Viso to prielaidos gali būti labai giliai. Ričardas Hernešteinas ir Čarlzas Murėjus knygoje “The Bell Curve” aprašo tyrimų rezultatus: vidutinis afroamerikiečių IQ yra ~5 punktais žemesnis nei Lotynų Amerikos kilmės amerikiečių, ~15 nei JAV baltaodžių ir net ~20 nei Amerikos japonų ar kinų. Vidutinio septyniolikmečio afroamerikiečio intelektas – kaip trylikamečio baltaodžio. Tai atsispindi ir mokymosi bei egzaminų rezultatuose, o vėliau – pajamose (intelekto ir uždarbio sąsaja pastebima visose šalyse). Net gausybė privilegijų juodaodžiams stoti į universitetus ar gauti gerus darbus nepadeda teisėtai suvienodinti pragyvenimo lygio.

Amerikoje inteligentiškas baltasis visa tai žino, bet garsiai nesako. Politiškai nekorektiška. Mintis jie išreiškia kojomis – išsikeldami iš juodųjų rajonų ir miestų. Tai net turi surimuotą pavadinimą: White flight (“baltųjų pabėgimas”). Ironiška, bet šią rasinio pasidalijimo erą paskatino įstatymas, skirtas segregacijai panaikinti. Kai XX a. viduryje suvienytos juodųjų ir baltųjų mokyklos, staigaus pokyčio nebuvo, nes žmonės leido vaikus ten pat, kur iki tol. Užuot palikus situaciją keistis palaipsniui, 1964 m. priimtas radikalus sprendimas: priverstinai vežti vaikus į toliau nuo jų namų esančias mokyklas tam, kad kiekvienoje jų mokinių rasinė proporcija atitiktų vyraujančią regione.

Rezultatas – liūdnas. Juoduosiuose JAV regionuose tokios tapo ir visos valstybinės mokyklos. Mat juodaodžių vaikai terorizuodavo baltaodžiukus ir šių tėvams liko dvi išeitys. Viena jų – privati ar religinė mokykla. Kita – persikėlimas į priemiesčius, kur baltaodžių dauguma. Juk mokykliniai autobusai per regionų ribas neveža. To pasekmė: tikroji segregacija JAV švietime tik padidėjo, atsirado nauji “getai”. Dar įdomiau: žymi dalis labiausiai “priverstinį vežimą” rėmusių politikų patys savo vaikus siuntė į privačias mokyklas. Puikus JAV rasinės situacijos atspindys: kalbėdami dauguma yra idealistai, bet kai reikia rūpintis savo šeimomis spėriai tampa realistais.

Detroitas – didžiausias Baltųjų pabėgimo ir Geto gimimo paveikslas. Paskutinę vinį įkalė rasinės riaušės 1967 m. (dar vadinamos juodaodžių sukilimu) ir pirmasis juodaodis meras Koulmanas Jangas [Coleman Young], kone varu varęs baltaodžius už 8 mylios – gatvės, kuria driekiasi šiaurinė Detroito riba. Dabar ji – ir nematoma rasių siena. Simboliškai “8 mylia” vadinosi ir filmas su Eminemu, iš juodaodžių mušto paauglio tapusio pirmąją baltaode hiphopo superžvaigžde. Taip jis įveikė 8 mylią, bet tai tėra išimtis: dažnas JAV didmiestis turi savo “8 mylią” ir dauguma vietinių laikosi “savo rasės pusėje”. Baltaodžiai skundžiasi, kad “juodaodžių zonose” tampa nusikaltimų aukomis, tuo tarpu juodaodžiai sako, kad “baltaodžių zonose” juos automatiškai įtarinėja policija.

Savaitgaliais mirštantis Detroito centras

Į Detroitą pirmąsyk atvykome šeštadienį ir centras buvo tuštutėlis. Tarsi kokio Lietuvos rajoninio miestelio. Tik masteliai kiti – 40 aukštų Kadilako pastatas, kadais aukščiausias pasaulyje už Niujorko ribų. Didinga 1902 m. apygardos rotušė, apklijuota skelbimais “parduodama”. Ją baikščiai fotografavo grupelė turistų, besistengusių laikytis greta vienas kito.

Jokių kamščių Motorų mieste seniai nebūna. Automobilį palikome viename parkingų, tarsi žaizdos išvagojusių miestą. Kur šiandien plyti tokios aikštelės, kadaise į dangų stiebėsi dangoraižiai. Niekas nenorėjo ten gyventi, prekiauti ar dirbti – tad jie buvo susprogdinti. Nuomoti plotus automobiliams stovėti už 40 dolerių per dieną apsimoka labiau, nei biurus ar butus. Aišku, ne savaitgaliais.

“Domino’s Pizza”, kur pietavome, ieškojo išvežiotojų. Skelbime didelėmis raidėmis rašė: “Reikalingas neteistas žmogus”. Rasti tokių netaip lengva: Detroite 100 000 gyv. kasmet tenka 48 nužudymai (Niujorke – 6), 2137 žiaurūs nusikaltimai (Niujorke – 623), o kur dar visos vagystės. Reklamas parduotuvių vitrinose lydi ir šūkiai “Pinigai naktimis nelaikomi”.

Po Detroitą vaikštinėjome su senomis nuotraukomis – jos būtinos, kad suprastum žlugimo mastą. Štai vienoje automobilių aikštelėje kadaise stovėjo didžiausias Amerikoje 33 aukštų 205 000 kv. m “Hudson’s” prekybos centras (pastatytas 1954 m., susprogdintas 1998 m.).

Netoliese Detroito metro kažkodėl žiedu apsuka pievelę – sename atviruke išvysti, kad ten dar prieš kelerius metus stovėjo šimtametis “Statler” viešbutis, kuriame nakvojo legendinis magas Haris Hudinis, kai Detroite paskutinį kartą lipo ant scenos.

Palyginus su senomis nuotraukomis, visa šiandieninė Detroito panorama atrodo it po iliuzionisto triuko. Bet priešingai nei magija, griovimas palieka pėdsakus. Prie “Statler” tebestovi keturaukštis, apdegintas viešbučio griovėjų (apleistas – negi remontuosi). Apnuogintas ugniasienes “tebepuošia” seniai dulkėmis virtusių kaimyninių pastatų įspaudai.

Bet Detroitas nepasidavė, skolintais pinigais graibėsi šiaudo. Į centrą gyvybės turėjo įpūsti kelių dangoraižių remontas – tokių kaip Apygardos savivaldybės valdomas “Guardian Building“, kurio spalvingas tarpukario (1928 m.) interjeras pramintas “Finansų katedra”. Jame radome ir vienintelę Detroito centre matyta suvenyrų parduotuvė.

Vėl veikia ir baltas neorenesansinis Westin Book Cadillac viešbutis, tebegyvas ir 1977 m. panoramą papildęs penkiagubas “Renaissance Center” – General Motors koncerno būstinė. Ir “Detroit Tigers” beisbolininkai centre pasistatė stadioną, mėgindami sugrąžinti centrui pramogų. Bet Detroito “Renesansas” – tai visuomet žingsnis į priekį, du atgal. Kiekvienam “prikeltam” dangoraižiui tenka keli nugriauti. Dar kiti tūno skaistykloje tarp remonto ir sprogdintojų bombų. Tarp tokių nuostabiausias pasirodė 38 aukštų “Book Tower” su Beaux Arts stiliaus 11 aukštų karūna (statytas 1926 m.): jo fasado kruopščiomis puošmenomis būčiau galėjęs gerėtis ilgai.

Per ateinančias keliones į Detroitą, regėjau lėtą jo centro atgimimą. “Book Tower” suremontuotas, kai kurie tušti sklypai – užstatyti, praeivių – daugiau, tarp jų – iš priemiesčių į beisbolą, krepšinį ar kokį naują gerą restoraną atvykę baltaodžiai. Naująsias Amerikos baltaodžių kartas vėl savaip žavi seni miestai, sena architektūra – o Detroito dar gali gyventi pigiai. Tiesa, jei nebūčiau matęs Detroito jo “žemiausiame taške”, turbūt, progreso nematyčiau. Štai skersgatvyje narkotikus leidžiasi narkomanas, štai vietinis “Subway” restoranas “Google Maps” platformoje įvertintas 1,5 – ir aptarnavimas ten tarsi ne Amerikoje, o duris puošia ženklai “Čia neelgetauti”, tualetas – tik darbuotojams.

Nepaisant visko, dar nuo pirmos kelionės Detroite norėjau apsistoti ilgėliau – ir štai radau puikų nebrangų (Amerikos mastais) butą su vaizdu į senąjį rotušės bokštą. Kaip ant delno buvo visi parkingai ant pastatų stogų, juos patruliuojančios policijos mašinos, labai tuščias ir labai nuostolingas vienbėgis geležinkelis – kuriuo įdomu apvažiuoti Detroito centrą. O nakčiai butas paskęsdavo iš kažin kokių tolių atsklindančiuose hiphopo ritmuose. Jei 2012 m. kelionėje Detroitas pribloškė vien savo apleistąja didybe, tai kokiais 2023 m. jau laukė ir kitoks žavesys, netgi turistinės pramogos, kaip plaukimas Detroit Princess laivu su maisto bufetu, su detroitietiška Motown muzika, su nuostabiais vaizdais į JAV ir į Kanadą.

Na, gal pagaliau Detroitas tikrai iš geto virs afroamerikietiškos kultūros sostine? Raktas į tai gali būti auganti JAV įvairovė: iš “dviejų rasių” šalies, kokia buvo Detroito žlugimo metais, JAV virsta tikru kultūrų ir tautų kaleidoskopu – lotynų amerikiečiai, indai, kinai… Vaikai iš jau labai dažnų mišrių santuokų “pramina savus” kultūrinius kelius. Kelias dar ilgas – bet pagal odos spalvą ar veido bruožus Amerikoje po truputį darosi sunkiau nuspėti žmogaus kilmę ar kultūrą. Tad gal dar po daug dešimtmečių ir 8 myliai nebus ko skirti…

Bet kol kas ta nematoma siena neišnyko. Ir netgi “pastatyta” nauja – ji supa Detroito centrą. Centre – daug policijos, remontai, atgimimas, vienas-kitas turistas. Tas centras – tai “Downtown” rajonas ir Naujasis centras “Midtown”, bei juos jungiantis “Cass Corridor”. O aplinkui – toks Detroitas, koks visuomet pastaraisiais dešimtmečiais. Dar beviltiškas.

Liepsnojantys Detroito gyvenamieji rajonai

Amerika dirba miestų centruose, bet gyvena begaliniuose privačių namų rajonuose aplinkui. Detroito nameliai nuvytę daug labiau nei miesto centras – ir apie atgimimą daugelis tegali pasvajoti.

Kiekvieną kartą keliaudamas į Detroitą abejoju, ar išvysiu tai, ką kas kartą ten randu. Nes internete nuolat skelbiama apie tūkstančius, dešimtis tūkstančių Detroito mero nurodymu nugriaunamų apleistų namų – tai gal jų neliks išvis? Bet kur tau – tai tik menka dalis sunykusio Detroito. Tarp tuščių sklypelių boluoja gausybė griuvėsių: čia tik langai išdaužyti, čia jau viskas susmegę. O juk kadaise tai buvo tvarkingos namų eilutės ant brangios miesto žemės.

Mačiau skelbimą: “Namas su keturiais miegamaisiais. 4000 dolerių”… Geriau paskubėtų parduoti, mat apleisti namai čia ilgai nelieka. Juos padegti – populiari vietos jaunimo pramoga per Helovyną. Net Didžiajame Bulvare (Grand Boulevard), Paryžiaus įkvėpimu puslankiu 1913 m. apjuosusiame miestą, žymi dalis senųjų kolonuotų namų, glaudusių pasiturinčias šeimas, virtę baisiais degėsiais.

Suprasdami, kad valdžia iki jų neprisikapstys, vietos menininkai pamėgino savaip “pagražinti” kelias apleistas gatves: apkarstė fasadus buvusių šeimininkų paliktais daiktais. Pramintas Heidelbergo projektu šis kvartalas turi savitą atmosferą, bet labiau skurdo ir nostalgijos, o ne grožio.

Detroitas traukiasi. Štai išjungiami žibintai atokesniuose rajonuose. Uždaroma pusė miesto parkų – likusiųjų niekas nebeprižiūrės. Naikinamas viešojo transporto maršrutas po maršruto. Ištisus kvartalus supirkinėja ūkininkai, šluoja nuo žemės buvusios didybės liekanas ir augina daržoves. “Urbanistinė žemdirbystė”.

Vieną parką Detroitas visgi pasišovęs palikti – Belle Isle salą Didžiojo Bulvaro gale, iš kurios matosi ir Detroito centras, ir Kanada. Iš ten, toli, net apleisti dangoraižiai dieną taip akių nebadė. Panašų vaizdą regėdavo ir viduriniosios klasės amerikiečiai, kai prieš daug dešimtmečių čia dar ateidavo pasivaikščioti.

Griuvėsiais virtusi automobilių pramonė

Dar šiauriau, pilnai apsuptas Detroito – Hailand Parkas [Highland Park]. “Ką baisaus priemiesčių gyventojai sako apie Detroitą, tą detroitiečiai pasakoja apie Hailand Parką” – skaičiau internete detroitiečio mintis. Tai – buvusi “Ford” kompanijos širdis. XX a. pradžioje didžiosios įmonės statė tokius “nuosavus miestus” kad aplink štabą turėtų ir politinę galią.

Milžiniška “Modelio T” gamykla apleista. Plytinė, su gigantiškais langais, kadaise apšviesdavusiais tūkstančius plušančių darbininkų. Tušti, išdegę ir jų daugiabučiai, ir viršininkų “dvarai”. “Modelis T” buvo pirmasis pasaulyje masinės gamybos automobilis, iš Amerikos gatvių išstūmęs arklius. Ten gimė automobilizmas, moderni pramonė, kurios dėka Henris Fordas įrašytas į žymųjį Maiklo Garto 100 įtakingiausių visų laikų žmonių šimtuką. Bet bergždžiai ieškotum paminklų – čia Detroitas, čia istorija gyva tik atmintyje, paties atsineštose nuotraukose ir griuvėsiuose.

Piquette gatvėje prie Naujojo Centro, kur spietėsi konkurentų (o seniau ir paties Fordo) gamyklos, panašūs vaizdai. Didžiulis “Fisher Body” fabrikas apipaišytas, išdaužytais langais. Gretimas “Studebaker” 2005 m. taip supleškėjo, kad nė vienos stovinčios sijos nebeliko. Mylios ilgio smengantis “Packard” gamyklų kompleksas kitoje miesto pusėje atrodo liūdniausiai. Ir paskutiniai ten pagaminti automobiliai iš gatvių jau persikelia į kolekcijas.

Detroite kaip niekur kitur prasminga “Google Street View” funkcija rodanti, kaip viskas atrodė anksčiau. Kas prieš penkis ar penkiolika metų buvo apypadoriai namai dabar dažnai – griuvėsiai, o vietoj tų laikų griuvėsių boluoja šiukšlinos pievelės.

Tiesa, kartais būna ir kitaip! Štai Piquette gatvės senąją “Ford” gamyklą įsigijo entuziastai ir įrengė ten “Ford” muziejų, suvežė 100 metų senumo automobilius. Jei Detroitas turi viltį – tai ji tokių istorijos mylėtojų, entuziastų rankose. Jie “už centus” nuperka kokį apleistą didį pastatą ir sudeda visą energiją, kad jį suremontuotų, atkurtų. Jei pasiseka – brangiau parduoda, bet tai ne vien verslas. Sunku! Kalbėjau su vienu gyvenimą tokiems pastatams pašventusiu žmogumi, Amerikos prancūzu. Pasakojo, kad įsigijęs senuosius Bohemijos tautinius namus, tuoj pat turėjo neplanuotai pirkti ir dar du namus šalimais, nes ten kiaurą parą veikė narkoprekybos punktai ir su tokiais “kaimynais” joks planuojamas “salės vestuvėms” verslas nebūtų pasisekęs.

Tiesa, tokios “entuziastų rekonstrukcijos” vyksta metų metus, savom nagingom rankom, iš ribotų uždarbių. O per tą laiką sudeginama, nugriaunama dešimtys kitų namų. Kai kurie Detroito rajonai jau “pasiekę lūžio tašką”. Ten pastatų beveik neliko išvis! Vis labiau tolimesni miesto rajonai primena dykras, kritinė masė namų nugriauta, kai kur nė vienas nestovi ar koks vienas stypso jau apleistas, o netrukus neliks ir jo. Valdžia žmones iškelia į dar gyvenamus rajonus, miestą sutraukia. “Nuostabių apleistų pastatų”, kurios matei senuose Youtube filmukuose ar knygose kaip “Fabulous Ruins of Detroit”, dažniausiai nebėra. Kai kurie suremontuoti, daug nugriauta. Šį straipsnį pradėjau rašyti dar po pirmųjų kelionių į Detroitą, o paskui vis atnaujinu. Jei į Detroitą pirmąsyk keliaučiau dabar, gal jis tokio įspūdžio nepadarytų. Apleista gamykla, mokykla, universitetas, sporto arena – baugiai didinga. O piktžolėm apaugęs sklypas – tiesiog nyku.

Apvažiavęs ištisus Detroito rajonus, kur nėra gyvų parduotuvių, restoranų, dar labiau vertini vietas, kurios sugebėjo išlikti gyvos per visą Detroito žlugimą… Viena tokių – 1946 m. Buddy’s Pizza restoranas, kuriame išrastos garsiosios kvadratinės Detroito picos – jų skonį sunku prilyginti picai, jis primena fondiu ant duonos. Dabar tai – restoranų tinklas, bet “štabas” tebeveikia ten, kur visada, nors ir apsuptas griuvėsių, nors ir netoli Hailand Parko. Be langų, be vitrinų, kaip koks bunkeris – net neatrodė, kad veikia išvis. Bet viduje pasijutau grįžęs į Detroito “Aukso amžių”.

Baisiausius Detroito rajonus stebėjome tik pro mašinos stiklą: trečiąjį pasaulį primenanti aplinka su retsykiais praeinančiais it apkvaitusiais žmogeliais išlipti neviliojo, be to, ten labiausiai pribloškia ne kiekvienas paskiras degėsis, tačiau tai, kad ir už kilometro, ir už dešimties viskas atrodo vienodai apokaliptiškai. Apleistas gamyklas pafotografuodavau ir išlipęs: ten – nė gyvos dvasios, tad ir pavojaus turbūt nėra. O štai Centre ignoruodamas amerikiečių patarimus net “Detroito dugno metais” vaikščiojau ilgai. Pora vietinių buvo priėję “persimesti keliais žodžiais” (nieko pikto), o vieną rėkaujančią grupelę dėl visa ko apėjau didesniu lanku. Bet problemų nekilo. Per savo keliones pastebėjau, kad jos dažniau atsiranda ten, kur nesitiki. Nes jei nesijauti saugiai, esi žymiai atsargesnis ir tai, matyt, padeda.

Paskendusi Detroito lietuvybės sala

Viena labiausiai atmintin įsirėžusių patirčių man iš pirmosios viešnagės Detroite – apsilankymas Šv. Antano lietuvių bažnyčioje. Kai 1920 m. iškilo masyvūs jos mūrai Detroitas buvo kitas miestas, o aplinkiniuose rajonuose gyveno gausybė autofabrikuose dirbusių lietuvių. Priešais bažnyčią ant puošnaus buvusio klubo tebeparašyta “Lithuanian Hall”, bet jis jau seniai parduotas biurams. Šiandien nebėra ir bažnyčios – paskutinės mišios laikytos 2013 m.

Pirmąkart Detroite lankiausi 2012 m., per verbų (Amerikoje – palmių) sekmadienį. Lietuviška giesmė “Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” skambėjo labai simboliškai. Ir dėl parapijos, apie kurios likimą visi jau žinojo, ir dėl viso Detroito miesto.

Mišių dalyviai buvo vyresnio amžiaus, vienam – net 102. Jaunesnieji jau gimę JAV, bet greit po karo, lietuvių pabėgėlių šeimose, todėl auklėti taip, kad Tėvynė jiems – tik okupuotoji Lietuva. Tądien, kaip ir kas sekmadienį, jie suvažiavo iš priemiesčių į senąją Detroito lietuvybės širdį. Mišios vyko eiliniame kambaryje, kadaise tarnavusiame kaip lietuviškos mokyklėlės klasė. Mat pagrindinė bažnyčios salė – antrame aukšte ir jau nebe kiekvienas parapijietis galėjo ten užlipti.

Mokyklos jau daug anksčiau nebeliko, jaunimas išsibėgiojo – iš Lietuvos atsiųstam kunigui patarnavo nebe lietuviai. Amerikietė vienuolė vis įterpdavo angliškas giesmes – keletą jų mokėjau, tad giedojau kartu. Nustebau, kad tą dariau beveik vienintelis – dauguma, nepaisant už Atlanto praleistų gyvenimų, giedojo tik lietuviškas.

Bet lietuvių kalba jie bendravo amerikietiškai. Ekstravertiškai. Prieš mišias nebuvo jokios pagarbios lietuviškos tylos – žmonės šnekučiavosi lyg restorane ar lauke. Paskui ir mus viena moteris užkalbino, ir visas patalpas parodė taip, kaip Lietuvoje parodytų tik senas draugas. Valgomąjį, kuriame bendruomenė skanauja sekmadieninius pietus, muziejėlį su margučiais, tautiniais rūbais, himnu, ir begalę kitų dešimtmečius kruopščiai rinktų lietuvybės atplaišų: lietuvių kunigų nuotraukas, Sausio 13-osios aukų sąrašus… Ir didžiąją viršutinę salę atrakino – pasakojo, kad ankstyvuoju pokariu suplūdus dipukams net jos nepakakdavo ir mišių tekdavo klausytis lauke.

Tie laikai nežinia kur prabėgę, bet bažnyčios uždarymo gaila: juk ji Amerikoje ne tik religinių apeigų vieta, bet ir bendravimo klubas, ir – dažnai – paminklas konkrečiai mažumai. Todėl vyskupams jas uždarinėjant visuomet kyla konfliktai su parapijas puoselėjusiais lietuviais, lenkais, slovakais ar vokiečiais. Bet negirdėjau, kad kas būtų protestavęs prieš Šv. Antano šventovės uždarymą: matyt suprato, kad mieste, iš kurio dauguma išsikėlė, ir lietuvių bažnyčiai vietos nebeliko. Priemiesčiuose liko kita, amerikietiškai moderni Dievo apvaizdos lietuvių bažnyčia.

The Henry Ford – amerikietiškai patrauklus muziejus

Daugybei aplinkinių miestų gyventojų Detroitas neegzistuoja. Net tie, kam ten tenka dirbti, žino tik greitkelius iki darbovietės ir atgal. Nė didžiosios 18 aukštų apleistos “Michigan Central Station” geležinkelio stoties, prie kurios pasiūlėme susitikti, pažįstami Mičigano lietuviai nežinojo.

Užtat visi puikiai žino “The Henry Ford” – automobilių magnato Detroito priemiesčiuose įkurtą didžiausią Amerikos muziejų. Jis kolekcionavo viską, kas turėjo atspindėti jo laikmetį ateities kartoms. Eksponatai – nuo senų automobilių iki JAV prezidentų daiktų iki “Titaniko” prabangos detalių. Lietuvoje viskas būtų išskaidyta į dešimtis ekspozicijų ir “memorialinių butų”, kuriuose kiekvienam užbėgusiam retam lankytojui tektų po kelis darbuotojus. Gal taip ir būtų gražiau. Bet štai Henrio Fordo muziejuje šeimos spiete spiečiasi ilgose eilėse prie brangių bilietų: nes žino, kad ten galės įdomiai praleisti visą dieną nesvarbu, kas kam įdomu. Valdžios išlaikymo muziejui nereikia.

Dar garsesnis tame komplekse – Greenfield Village, tokios it mūsų Rumšiškės, kur Henris Fordas “įšaldė” savo vaikystės laikų Amerikos kaimą – tokį, kokio, kaip pats suprato, jo industrinės revoliucijos dėka nebeliks. Ten – ir to meto moksliniai atradimai. Edisono laboratorija, galimybės pavažinėti tikrais “Ford Model T”, garvežio traukiamais vagonais.

O taip pat – visuomet populiarios ekskursijos į šiuolaikinę Ford gamyklą, kur galėjome matyti kaip robotai ir darbininkai renka populiariausius Amerikoje pikapus. Jei nebuvote modernioje automobilių gamykloje, čia vienas paprasčiausių būdų patekti!

Didžiosios automobilių korporacijos, susidūrusios su profsąjungų reikalavimais, daug gamybos iškėlė iš Detroito, net išvis iš Amerikos. Bet nors laikai, kai Detroite gaminta kone dauguma pasaulio mašinų, toli toli praeityje, “iš inercijos” šis bei tas liko ir “Didysis autogamybos trejetas” yra ta jėga, kuri vienintelė Detroite turi tikrai daug pinigų vienu rankos mostu suremontuoti ištisus dangoraižius. “Ford” taip atgaivino senąją Mičigano traukinių stotį, kuriai, pirmąkart lankantis Detroite, atrodė, jau nėra vilčių…

Detroitas pasirodė ir pati puikiausia vieta išbandyti kitą Amerikos automobilių eros pramogą – užvažiuojamąjį kino teatrą. Ford Wyoming Drive-In teatras su penkiais senoviniais ekranais – įkurtas dar tarpukariu ir, sakoma, didžiausias pasaulyje. Kaip dauguma Detroito pramogų, ji nelabai reklamuojama turistams – bet jei įsijausi į miesto atmosferą, rasi.

Mažumų viešieji ryšiai – it verslo

Dierborno priemiestis, kuriame nuo 1929 m. stovi “The Henry Ford”, “Greenfield Village” ir “Ford Drive-In” kino teatras – šiandien gyvenamas arabų. Siurrealistiškai atrodė ant buvusių bažnyčių bokštų špilių kryžius pakeitę mėnuliukai. JAV tokių keistybių – daug. Musulmonų šalyje jau 3 milijonai, bet jų kultūros savaip prisibijoma. Jie siejami su terorizmu, nors JAV nužudymų statistikoje jų išpuoliai – tik lašas jūroje.

Amerikoje mažuma mažumai nelygi. Apie vienas ir pasakytas kritiškesnis žodis suvokiamas kaip kažkoks “..izmas” ar “…fobija”, už kurį net atleidžiama iš darbo ar šalinama iš universiteto. Apie kitas mažumas kalbėti galima laisvai – jų kultūras ir paveldą saugo ar griauna vien “nematoma rinkos ranka”. O apie trečias jau pasisakęs teigiamai gali likti ne taip suprastas. Viską ten, kaip versle, lemia įvaizdžio kūrimas: tik dešimtmečiai darbo kai kurių mažumų turėtą “piktadarių įvaizdį” pakeitė “aukų įvaizdžiu”.

Bet mažumų miestuose, rajonuose ir gyvenvietėse visi įvaizdžiai sunyksta. Detroitas ar Dierbornas tebuvo dvi tokios vietos Amerikoje – jų esu aplankęs dešimtis, šimtus – bet apie tai jau kituose kelionių aprašymuose-vadovuose.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Jungtinės Amerikos Valstijos yra viena šalis, bet skirtumai jos viduje – gal net didesni, nei Europoje.

Keliaudamas po JAV pasistengiau išvysti kuo daugiau Amerikos veidų: ne vien iščiustytą priekį, bet ir menkai žinomus svarbius užkaborius.

Šešių straipsnių serijoje – šešios skirtingos Amerikos ir išsamus žvilgsnis į kiekvienos jų gyventojus, atmosferą bei įdomybes.

Aplankyti JAV regionai ir įdomybės

Šeši unikalūs JAV kraštai, po kuriuos keliavau 2012 m.:

1.Detroitas yra didžiausias JAV getas. Getais Amerikoje vadinami juodaodžių rajonai ar miestai, kuriuose klesti nusikalstamumas, narkotikai, smurto kultūra, nenoras dirbti. Kiti amerikiečiai getų vengia, dažnas – paniškai bijo. Bet getai nėra lūšnynai iš palaikių bakūžių. Dauguma jų iki XX a. viduryje JAV vykusio “rasių kraustymosi” spindėjo. Detroito gražutėliai namai (dabar griūvantys) ir dangoraižiai, puošnumu prilygstantys Vilniaus bažnyčioms (dabar apleisti), liudija, koks turtingas kadaise buvo šis miestas, kuriame gimė pasaulinė automobilių pramonė. Juodaodžiai sudaro 13% JAV žmonių.

2.Las Vegasas seniai nebėra tik lošimų sostinė, tai – Disneilendas suaugusiems. Su spektakliais, atrakcionais, parduotuvėmis, vestuvių koplyčiomis, begale įspūdingų nemokamų šou. Ten suvažiuoja pasiausti visa Amerika. Tačiau kur stovi įspūdingiausių pasaulio pastatų kopijos, dirbtiniai geizeriai ir vulkanai dar prieš 100 metų tebuvo sausa dykuma. Kaip būdinga Amerikai, ne naudingos iškasenos ar saulėti paplūdimiai, o vien tik versliška įžvalga leido iš nieko pastatyti Las Vegasą.

3.Juta žymiausia savo nuostabiais nacionaliniais parkais. Jų didžiulius negyvenamus slėnius, natūralias “arkas” ir “tiltus” tik XIX a. pabaigoje ištyrnėjo mormonai tikintys, kad Jėzus Kristus lankėsi Amerikoje. Jiems Juta buvo pažadėtoji žemė, ir jie iki šiol valstijoje sudaro gyventojų daugumą. Jų baltosios šventovės, šventasis miestas Solt Leik Sitis – dar vienas Jutos (ir Amerikos) veidas, kurį tyrinėdamas pajunti kultūrinio atradimo džiaugsmą. Ir mormonai – tik viena daugelio mažai žinomų religijų, nuo persekiojimų radusių prieglobstį (ir iki šiol klestinčių) Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mormonai sudaro 2% JAV žmonių.

4.Indėniškoji Amerika. JAV tebėra išlikusi ištisa “indėnų šalis” – už Lietuvą didesnis indėnų gyvenamas plotas tarp keturių valstijų. Čia kelios “senųjų amerikiečių” tautos (navahai, hopiai, učiai…) tebeturi savo įstatymus, valdžią ir tvarką. Nors alkoholizmas ir skurdas daug kur nustelbė senąją kultūrą, pamatyti tebėra ką. Liko pavieniai tradicijų puoselėtojai, liko ir didinga Laukinių Vakarų gamta bei jos gožiami senieji indėnų kaimai (tokie kaip Mesa Verdės olų gyvenvietės). Indėnai sudaro 1% JAV žmonių.

5.Naujoji Meksika yra gyvenama daugiausiai “lotynų” (ispanakalbių metisų) – mat iki JAV užkariavimo tai buvo Meksikos valda. Naujojoje Meksikoje istorija gilesnė nei kitur JAV: seni moliniai namai ir misionierių bažnyčios, 1607 m. įkurta sostinė Santa Fe, į rezervatus neišvaryti indėnų kaimai (pueblai). Ir garsusis 66 kelias. Kartu Naujoji Meksika – ir puiki vieta pažinti JAV “lotynų” kultūrą; kitur JAV tai imigrantai, o čia – ir vietiniai. Lotynai sudaro 17% JAV žmonių.

6.Čikaga – tai amerikietiškos svajonės miestas, dangoraižiais, pramone, išradimais ir verslais amžinai stebinęs pasaulį. Jos centro didybę dar prieškariu ir tarpukariu pastatė imigrantai iš Europos. Sugužėję ieškoti laimės jie pavertė Čikagą miniatiūriniu “senuoju žemynu”, kur kiekvienoje miesto dalyje gyventojų daugumą sudarydavo vis kita tautybė. Manęs negalėjo nestebinti Čikagos lietuviškų pastatų, bažnyčių, kapinių dydis. Prieš 100 metų Čikagoje gyveno daugiau lietuvių, nei bet kuriame Lietuvos mieste. 62% JAV žmonių yra baltaodžiai imigrantai iš Europos arba jų palikuonys.

Maršrutas ir praktiniai dalykai, žinotini keliaujant į JAV

Į Ameriką skridau reisu Varšuva-Čikaga. Mat į kelis didžiuosius Rytų didmiesčius – ypač Niujorką ir Čikagą – nusigauti pigiau, nei į visus kitus (per akcijas galima rasti iki 550 eurų į abi puses). Be to, paprastai pigiau ir nuvykti, ir grįžti iš to paties miesto su tom pačiom avialinijom – todėl ir išskridau iš Čikagos. Iš Varšuvos pasitaiko geresnių pasiūlymų tolimiems skrydžiams, nei iš Vilniaus – bet tai nėra taisyklė, ypač jei įvertinti atstumą iki Lenkijos sostinės.

Pačioje Amerikoje keliavome su dviem vidiniais perskridimais (Detroitas-Las Vegasas ir Albukerkė-Čikaga). Nuskristi į Čikagą ir “perskristi“, tarkime, Čikaga-Albukerkė buvo pigiau, nei pirkti bilietą tiesiai iš Europos į Albukerkę, be to, taip dar galima apžiūrėti ir papildomą miestą pakeliui. Tačiau tokių pigių skrydžių, kaip kartais pasitaiko su “Ryanair” ar “Wizzair” Europoje, už Atlanto nelabai rasi: paprastai vidiniai skrydžiai ten atsieina po kelis šimtus dolerių. Todėl netolimas distancijas verčiau keliauti automobiliu. Taip kelionės pradžioje nuvykome iš Čikagos į Detroitą. Suradus pakeliui ką žiūrėti, automobiliu verta vykti ir didelius atstumus: mūsų kelionės “ašis” buvo milžiniškas lankas iš Las Vegaso į Albukerkę per Jutą ir indėnų žemes (iš viso ~3200 km per dvi savaites).

Amerika – automobilizmo tėvynė visomis prasmėmis. Magistralės ten puikios, palei jas – ištisi “paslaugų miesteliai” kas kelias dešimtis kilometrų, siūlantys daugybės tinklų restoranus, motelius, degalines. Automobilių nuoma taip pat išvystyta geriausiai pasaulyje: lengva (ir palyginus nebrangu, ypač atsižvelgiant į pigesnį benziną) išsinuomoti, iškilus problemai – pasikeisti automobilį. Mat didžiųjų agentūrų nuomos punktai yra kiekviename užkampių miestelyje. Todėl mes automobilius nuomodavomės visur. Net porai dienų Čikagoje: antraip atokesnes vietas (pavyzdžiui, lietuvių rajonus) aplankyti būtų buvę sunku, mat viešasis transportas JAV miestuose ribotas. Be to, keturiems žmonėms automobilio nuoma (grąžinant jį kitoje vietoje) dažniausiai – pigiausias užtikrintas būdas nuvažiuoti didesnį atstumą.

Nors kai kurios prekės JAV nėra brangios (bent jau taip buvo 2012 m., kai dolerio kursas buvo kritęs), keliauti po šią šalį – brangoka. Aplūžę priemiesčių moteliai – tokie, kokiuose Holivudo trileriuose susitinka neaiškaus plauko tipai – pigūs tik santykinai. Už 60 ar 90 dolerių, kuriuos kainuoja naktis juose (be pusryčių), Azijoje galėtum apsistoti ir 4 ar 5 žvaigždučių viešbutyje. Pagal dienos išlaidas kelionė į JAV man – viena brangiausių, nors prabanga tikrai nesilepinau, valgydavau beveik vien greito maisto restoranuose (visgi JAV tai beveik nacionalinė virtuvė, ir tų tinklų – begalės).

JAV lankytinos vietos: brangu, bet kokybiška

Brangios ir lankytinos vietos, tokios kaip muziejai (20-30 dolerių). Tačiau užėjęs vidun nerasi tiesiog nuobodžiai išdėliotų eksponatų: viskas bus garsinėmis, vaizdinėmis ir kitomis priemonėmis pristatoma kiekvienam skoniui ir amžiaus grupei (išimtis: indėniškos žemės, kuriose kainos kaip JAV, bet kokybė panašesnė į Trečiąjį pasaulį). Taip pat modernios ir įvairios ir mokamos pramogos. Dauguma jų – ir gana brangios, bet paieškojęs gali rasti ir nemokamų (pvz. daromų reklaminiais tikslais), kaip įvairūs Las Vegaso šou.

Pigesni, bet ne prasčiau pritaikyti turizmui nacionaliniai parkai. JAV tai reiškia ką kita nei Lietuvoje: juose niekas negyvena (išskyrus gyvūnus), įvažiavimas mokamas, o pagrindinė pramoga – gausybė paruoštų pasivaikščiojimo takų su gražiais vaizdais į apylinkes. Panašių parkų gausu Jutoje, lankytose indėniškose žemėse.

Dažnas nacionalinis parkas žiemai užsidaro, o pavasarį atveria ne visus kelius iš karto. Mesa Verdės parke balandį dar galėjome išvysti tik kai kurias apleistas indėnų gyvenvietės olose. Todėl prieš planuojantis kelionę verta patikrinti lankytinų vietų atsidarymo ir užsidarymo datas. Oras keliauti geriausias pavasarį ir rudenį, nes vasarą kai kur labai karšta (Las Vegase gali būti ir +45), o žiemą – šalta.

“Žilos senovės” vietų JAV beveik nėra. Didžiojoje JAV dalyje indėnai buvo klajokliai, nieko nestatė, be to, atvykę kolonistai juos išvarė iš nuosavų žemių. Todėl seniausi pastatai daugelyje miestų – vėlyvojo XIX a. (kuomet nepriklausomomis tapusios JAV įsisavino žemyną), kai kur – XVIII a. (kai britai labiausiai vystė savo kolonijas, vėliau tapusias valstijomis).

Mano aplankytas indėniškas regionas ir Naujoji Meksika – išimtys, nes indėnai iš ten nebuvo ištremti, o ispanai tas žemes kolonizavo anksčiau (XVII a.). Visgi, palyginus su Europa ar Azija paveldo ten mažoka – tačiau jis išskirtinis.

“80-120 metų senumo pastatai” neskamba žaviai, bet jie tikrai įspūdingi. Mat tai – ne kokie nors medinukai ar nedideli daugiabučiai (kokie iš tos eros išliko Lietuvoje), o milžiniški dangoraižiai, pastatyti dar vis pagal senuosius puošnius architektūrinius stilius. Niekur kitur pasaulyje iki pat Antrojo pasaulinio karo dangoraižiai nebuvo statomi – todėl tokius įspūdingus neobarokinius, neogotikinius, neoromaninius, beaux arts, art deco stilių milžinus galima išvysti tik Amerikoje (Čikagoje, Detroite, Niujorke). Gaila, JAV paveldas nelabai saugomas, tad ne vienas aukštuolis jau tapo dulkėmis.

Taip pat, kaip jau turbūt supratote, JAV man patiko pažinti ir įvairias mažumų kultūras (kurios dažname mieste ar rajone sudaro daugumą). Pasirodė, kad amerikiečiai, nors garsiai šlovina kultūrinę įvairovę, patys dažniausiai laikosi savojoje terpėje. Gal taip ir geriau: Amerika išlieka įvairesnė, jos kultūros mažiau nuvalkiotos, mažiau suvienodėjusios. Ir atradimo džiaugsmą JAV užkampiuose galima patirti ne mažesnį, nei toli Rytuose.

---

Visi straipsniai iš kelionės po Jungtines Valstijas

ĮŽANGA: Šeši Jungtinių Amerikos Valstijų veidai
1. Detroitas: Getu virtusi automobilių sostinė
2. Las Vegasas: Suaugusiųjų Disneilendas
3. Juta: Tikėjimo ir gamtos didybė
4. JAV indėnų žemės: Rezervatas, didesnis už Lietuvą
5. Naujoji Meksika: Molio miestai, lotyniška dvasia
6. Čikaga: Amerikietiškos svajonės miestas

Taip pat galie pažiūrėti trumpą filmą Penki Amerikos veidai iš šios kelionės. Su juo dalyvavau trumpametražių filmų programoje “Baltas kluonas”.

---

Visi kelionių po buvusią Jugoslaviją aprašymai

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje - naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas
9. Albanija: Azija Europoje

Komentarai