Šiaurės Amerika – kelionių vadovai

Jamaika – labai, labai dviprasmiška šalis.

Ar dar yra kita tokia maža šalis pasaulyje, kuri turėtų tiek mylėtojų? Jamaikos plotas – kaip šeštadalio Lietuvos, o Jamaikos kultūra visą gyvenimą tave „bombarduoja“ tarsi tai būtų supervalstybė: Bobo Marlio sekėjai, regio fanai, dreduoti rastafariai, Kernagio daina „Montego Bay“, istorijos apie vyrus iš Jamaikos „importuojančias“ vakarietes, Jamaikos bobslėjaus komanda…

Tiesa, daugelis Jamaikos mylėtojų ir „dainių“ net nėra buvę savo „svajonių šalyje“…

O tie, kurie Jamaiką patyrė „savo kailiu“, man pasakojo ir kitokias istorijas: apie kaip niekur žiaurų pinigų melžimą, įkyreivas, apgavikus ir blogiau.

Jau pačią pirmą dieną Jamaikoje abi šalies pusės mane pritrenkė su kaupu.

Kodėl Jamaika lengva nusivilti?

Tiesą pasakius, nusivylimas Jamaika pradėjo rastis dar gerokai iki ten nukeliaujant. Tai man buvo 111-oji aplankyta šalis – ir nė vienoje iš 110 iki tol nesusidūriau su panašiomis problemomis. Jamaikos vizos lietuviams nereikia – tačiau tik jeigu esi pasiskiepijęs nuo poliomielito, raudonukės ir tymų. Visi lietuviai skiepyti nuo šių ligų dar vaikystėje: bet juk turi Jamaikos pasieniečiams tai įrodyti! Ruošdamasis kelionei sugaišau kaip niekad daug laiko: rinkau pažymas iš poliklinikos, prašiau perrašyti skiepus į tarptautinį skiepų pasą. Žmonai tai išvis nepavyko: ji vaikystėje keitė poliklinikas, tad duomenys apie jos „vaikystės skiepus“ neišliko.

Yra ir daugiau valstybių, reikalaujančių skiepų paso – bet paprastai jos nori tik įrodymų apie skiepus dėl geltonojo drugio. O kvailiausia Jamaikos „skiepų politikoje“ pasirodė „bausmė“ už tai, jeigu skiepų paso neturėsi: tiesiog privalėsi oro uoste nusipirkti Jamaikos vizą (2020 m. kainavo 100 JAV dolerių). Logika nesuprantama: jei tikrai Jamaika taip bijo, kad keliautojas atveš į šalį tas ligas (ko nebijo jokia kita šalis), tai ką keičia vizos turėjimas? Kitur, jei privalomi kažkokie skiepai (paprastai tik nuo geltonojo drugio), tai be jų į šalį neįleidžia išvis… Peršasi išvada, kad tai tik dar vienas būdas pasipinigauti, kurių Jamaikoje daug. Iš tiesų, internetas pilnas istorijų apie įrodymo apie skiepijimą nenusivežusius lietuvius, kuriems teko „pakratyti pinigines“, tokių pažįstu ir pats. Aišku, visi buvo skiepyti, tik pasiklydo biurokratiniuose klystkeliuose…

Vos išlipus iš laivo, Jamaika piniginę atakavo supersmūgiais. Prašeivas, įkyrius pardavėjus pavyko atlaikyti (vien narkotikų per pirmas 20 minučių šalyje pasiūlė dukart). Bet niekaip neišvengsi užsieniečiams „užlaužtų“ lankytinų vietų kainų: tarkim, patekimas prie Dano upės krioklių ar į Bobo Marlio muziejų kainuoja po 25 JAV dolerius (2020 m.). Aišku, vietiniams – gerokai pigiau.

Jamaikoje laukė ir brangiausi keliai, kokiais tik esu važiavęs kur nors pasaulyje: nuvažiuoti 5 kilometrus magistrale kainuoja beveik eurą. Kai pamačiau tokias kainas, galvojau, mane „mausto“ – bet, pasirodo, tikrai. Ir čia tik lengvajam automobiliui: sunku suprasti, kaip tokioje skurdžioje Jamaikoje, pavyzdžiui. Prieš mus važiavusio pikapo vairuotojas už 70 km „suplojo“ 20 eurų prilygstančią sumą – ir taip daug kas. Tam, kad sutaupytų kokias 15 minučių! O juk Jamaika – viena skurdžiausių Karibų šalių, tai iš kur tokie pinigai?

Čia prieiname kitą Jamaikos bėdą: Jamaika – viena nesaugiausių pasaulio šalių. Tikimybė būti nužudytam Jamaikoje – maždaug 10 kartų didesnė, nei Lietuvoje, ir beveik dvigubai didesnė nei, tarkime, Brazilijoje, kur nuo nusikaltėlių ne kartą nukentėjau ir pats. Didelė dalis žmonių Jamaikoje bedarbiai ir dažnas jaunuolis didžiuojasi būdamas rude boy, kitaip sakant, banditas. Juodų pinigų Jamaikoje daug…

Laimė, pats Jamaikoje nenukentėjau nuo nusikaltėlių. Nebent gal netiesiogiai: daugelis draudimo kompanijų, draudžiančių nuomotus automobilius, savo taisyklėse įrašiusios, kad draudimas negalioja autonuomai Jamaikoje. Viena draudimo diena ten kainavo maždaug šeštadalį to, ką sumokame už metus draudimo kitur – ir prastesnėm sąlygom, su didele frančize. Kruopščiai apfilmavau, apfotografavau paimamą automobilį – apibraižymų ir aplankstymų buvo kelios dešimtys ir turiu patirties, kada už svetimus aplankstymus grąžinant automobilį reikalauja susimokėti tarsi juos būtum padaręs tu.

Dėl visko kalti ne tik nusikaltėliai, bet ir beprotiškas eismas, duobėtos gatvės.

Kodėl tiek žmonių myli Jamaiką?

Patirčių užteko, kad jau po pirmų keleto valandų Jamaikoje džiaugčiausi, kad neatkeliavau ten ilgam: blogiausias pirmas įspūdis iš visų šalių, į kurias tik gyvenime keliavau!

Bet tada pakvipo Jamaikos grožis. Ir pamažu supratau, kodėl Jamaiką įsimylėjusiųjų – šitokia begalė. Kad ir tas pats Bobo Marlio muziejus, kuriame veikdavo garsiojo regio atlikėjo studija. Eksponatai ten kaip eksponatai, bet užtat darbuotojai pertekę ta laisvąja Jamaikos dvasia! Štai spontaniškai tobula klausa ir balsu užtraukia kokią Bobo Marlio dainą, štai rėžia uždegančią kalbą, „skaldo bajerius“ keikviename sakinyje.

Visi ten pasirodė kaip reikiant „apsirūkę žolės“. Jamaikoje „žolė“ nelegali, bet Jamaika yra unikalios rastafarių religijos tėvynė, o šios religijos atstovai žolę rūko religiniais tikslais. Rastafaris buvo ir Bobas Marlis, jis ir išpopuliarino rastafarizmą pasaulyje. Rastafarizmas subtiliai apjungė krikščionybę su rasizmu: pasak šios religijos, Jėzus Kristus buvo juodaodis, juodaodžiai yra išrinktoji tauta („tikrieji žydai“) ir ateityje užvaldys pasaulį. XX amžiuje Jėzus Kristus esą buvo įsikūnijęs į Etiopijos imperatorių Hailę Selasę, Ironiškiausia, kad pats Hailė Selasė nebuvo rastafaris, niekada nesilankė Jamaikoje. Buvo paskelbtas Dievu prieš savo valią!

Gali atrodyti, kad tik gerai apsirūkius žolės gali staiga paskelbti už 12000 km esančios valstybės valdovą Dievu – o Jamaikoje tuo tiki šimtai tūkstančių ir net tada, kai Hailę Selasę nuvertė komunistai, jo autoritetas nesusivyravo!

Bet viskam yra priežastys. 92% jamaikiečių yra juodaodžiai. Palikuonys vergų, kuriuos prieš kelis šimtus metų ten suvežė britai. Visuose Karibuose panašiai, visi Karibai buvo didelis vergų turgus – bet Jamaika labiau nei bet kuri kita Karibų valstybė žvelgia į Afriką. Ten jautiesi labiau kaip Afrikoje, nei kaip Amerikoje.

Ir tarpukariu, kai gimė rastafarizmas, Etiopija buvo vienintelė Afrikos valstybė, sugebėjusi atlaikyti Europos kolonistų antpuolius, o Hailė Selasė – jos valdovas, paskutinysis iš 800 metų gyvavusios juodaodžių dinastijos, kuri save kildino iš biblinio žydų karaliaus Saliamono. Ir jamaikiečiai rastafariai Etiopiją idealizavo. Taip idealizavo, kad tūkstančiai jų „sugrįžo į tėvynę Afriką“ emigruodami į Etiopiją. Nepaisant to, kad, iš tikro, jokio jamaikiečio protėvis nekilęs iš Etiopijos: europiečiai vergus pirkdavo visai kituose Afrikos regionuose.

Žolės rūkymas, ras(tafar)izmas, regis, „vos suprantama“ jamaikiečių anglų kalba gali patikti, gali nepatikti – bet faktas, kad visa tai ir dar daugiau sukuria tą unikalią Jamaikos dvasią, kurios nerasi niekur kitur. Jamaika nėra „dar viena Karibų sala“, „gražus kruizinių laivų uostas“, ji kitokia.

Jamaika – Karibų supervalstybė

Jamaika kitokia tikriausiai ir todėl, kad Jamaika – didelė. Karibų masteliais. Trys milijonai žmonių, kai daugelyje salų – po keliasdešimt tūkstančių. Gal todėl Jamaika – pirmoji matyta šalis, kuri praktiškai didžiuojasi pavadinta “trečiuoju pasauliu”: taip vadinasi muzikos grupė, šį terminą savo kalbose vartoja politikai. Nes Jamaika – ne šiaip “trečiasis pasaulis”, bet viena to trečiojo pasaulio lyderių: ypač kultūrine prasme. Ji įkvepia ne tik Karibus, bet ir visą Afriką “nepaklusti” pirmajam pasauliui, eiti savu keliu.

Taip, Jamaikos plotas – tik kaip šeštadalis Lietuvos, bet ji kalvota ir Jamaikos neapžiūrėsi nei per dieną, nei per dvi.

Todėl, nors Jamaika turi net tris kruizinių laivų uostus, ji sunkiai pasiduoda apžiūrėjimui kruizo metu. Plaukiant kruizu, geriausia apžiūrinėti atitinkamo uosto apylinkes. Jei laivas stoja sostinėje Kingstone – tai jo Bobo Marlio muziejų bei gražius, nors ir kuklius, britų aristoktantų namus (pvz. Devon House). Jei Očo Rios – tai unikalius Dano upės krioklius, bene vienintelius, į kuriuos gali įkopti prieš srovę (jų dugnas panašus į Turkijos Pamukalę). Vienas kruizų pliusas: dažniausiai Jamaikos pareigūnai neprašo iš kruizinių laivų keleivių skiepų paso.

Paprasčiau Jamaiką apžiūrėti per savaitę atostogų: galima pirkti „viskas įskaičiuota“ pasiūlymus ar atskristi reisiniu lėktuvu. Aišku, piniginę pakratyti teks.

Tiesa, kelionė į Jamaiką man galėjo kainuoti gerokai daugiau – o didžiausių nuostolių išvengiau geraširdžių jamaikiečių dėka. Visų pirma, vienas jamaikietis rado ir grąžino pamestą USB atmintinę (pažiūrėjo ten nukopijuotas nuotraukas ir pagal jas susirado mus). Paskui įkliuvome į baisų kamštį (sugedo šviesoforas ir sankryžoje įsivyravo anarchija). Abejojome, ar spėsime į laivą, viršijome greitį, sustabdė policija. Bet išgirdę mūsų situaciją bei „Jamaika patiko“, skubiai paleido – be baudų, be kyšio reikalavimų. Ir automobilyje „nebūtų apibraižymų“ nuomotojas rasti nemėgino, ir dar iki laivo nuvežė.

Kažkaip Jamaikoje susipina apgavystės ir geraširdis sąžiningumas, linksmas „atsipūtimas“ ir kova už būvį, „mačizmas“ ir romantiškumas. Ir, atrodo, daug kas susipina tuose pačiuose žmonėse. Gal nekeista, kad jamaikiečiai padaro tokį įspūdį toms vidutinio amžiaus vakarietėms, kurioms Jamaika – pagrindinė žemė egzotiškos meilės medžioklei…

Komentarai

Disneilendas! Lygių pasaulyje jiems nėra, o visų Disneilendų viršūnė – Disnėjaus pasaulis (Disney World) Orlande (Florida, JAV).

Disneilendas – ne atrakcionų parkas ir tikrai jau neskirtas vien vaikams. Tai – didinga ir kokybiška patirtis, diena pasakos, Amerikoje viliojanti net ir senelius. Kai nuvažiavau ten būdamas 33-jų, likau dar labiau priblokštas nei kai apturėjau pirmą tokią „svajonių dieną“ būdamas 10-ies metų amžiaus.

Disnėjaus pasaulį kasmet aplanko daugiau žmonių, nei Londoną ar Paryžių! Penkis kartus daugiau! Aišku, jo populiarumas jį ir lengvai žudo: kainos, minios, eilės kartais sunkiai protu suvokiamos.

Ir visgi, verta! Verta, jei keliauji kaip aš: jau prieš kelias savaites apsirūpinęs priemonėmis išvengti visų Disney World blogybių ir „nuraškyti“ jo skaniausias uogeles.

Disnėjaus pasaulis – ne (tik) atrakcionų parkas

Lietuvoje Disnėjaus parkus vadiname „atrakcionų parkais“, bet iš tikro tai „teminiai parkai“ (angl. theme park“). Atmosfera, o ne atrakcionai svarbiausi. Ir net ne atmosfera atrakcionuose – atmosfera visur, nuo bilietų kasos iki išėjimo.

Disnėjaus – tai patritis. Į parką perki bilietą visai dienai, į kurį įeina visos pramogos, patirtys. Ir tą dieną tarsi iškeliauji į kitą, magišką pasaulį. Erdvės tarp atrakcionų tokios pat ypatingos, kaip ir pačios pramogos. Nuo futuristinių kavinių iškabų „Ateities šalyje“ iki eilės prie Kasyklos traukinio – viskas dera prie atmosferos. Net tokie menkniekiai, kaip atrakcionų laikrodžiai ar avarinio išėjimo EXIT ženklai: viskas pagaminta specialiai tik tai vietai.

Visus Disnėjaus parkus vienija kokybė. Nepaisant didelių kainų, milžiniškų minių ir eilių, niekada ten nepasijutau patekęs į „spąstus turistams“. Niekas neaptriušę, neaplūžę, nepadaryta “kuo pigiau”. Pastatai ne sukalti iš kartono, o tikrai pastatyti: ir koks “XIX a. teatras”, ir “Vesterno miestelis”, ir pasakų pilis: viskas iš tikro medžio, akmens, su tikromis skulptūromis, mozaikomis, vitražais. Kurta tikrų menininkų, architektų. Imažinierių (imagineer, nuo imagination [vaizduotė] ir engineer [inžinierius]): šią profesiją ir sukūrė Disnėjus, nes iki jo nieko panašaus – teminių parkų – pasaulyje nebuvo. Tik menki keliaujantys cirkai ar lunaparkai. Ir Disnėjumi ilgai niekas netikėjo.

Didžiausias Disnėjaus magijos koziris – animatronai. Tikroviški it vaškinės figūros ir dar plastiškai judantys tarsi tikri – žmonės, gyvūnai, pasakų būtybės. Ir Disnėjus juos kuria jau daug dešimtmečių. Kai 1965 m. Disnėjaus imažinieriai „sutvėrė“ animatroninį Abrahamą Linkolną, žiūrovai nepatikėjo: priešais juos kalbą sakė „atgijęs“ prezidentas! Geriau įsižiūrėjęs į „senuosius animatronus“ dar gali įžvelgti „dirbtinumo“ (visgi užtrunka, kol supranti, kad tai – ne gyvas aktorius, o jei iš toli – iš vis sunku). Bet naujausieji pribloškia dar labiau. Varikliukai dar sumažėjo ir dabartiniuose juda jau ne, tarkime, pirštas, bet, kiekvienas veido raumuo atskirai!

Šeši Disnėjaus parkai – vienas už kitą populiaresni

Disney World susideda iš šešių parkų. Kiekvienam Disnėjaus pasaulio parkui minimaliai reikia skirti vieną dieną, nes kiekviename jų – apie 20-40 atrakcionų ir pramogų. Tikrai neverta už priemoką mėginti aplėkti per dieną kelis: geriau tada jau ir aplankyti tik vieną parką, bet nuodugniai.

Tas „tikrasis Disneilendas“ su pasakų herojais ir Pelenės pilimi centre vadinasi „Magic Kingdom“ (Magijos Karalystė): jei lankyti tik vieną parką, tai turėtų būti „Magic Kingdom“. Kiti parkai žavūs, bet kitokie.

EPCOT – tokia viso pasaulio miniatiūra: aplink didžiulį ežerą – pagrindinių pasaulio šalių miestai, o prie įėjimo – ateities pasaulio vaizdai. Daugiau edukacijų, tautinės muzikos koncertų nei „grynų“ atrakcionų.
Animal Kingdom – „naujoviškas“ zoologijos sodas, kur galima leistis į safarius, o be tikrų gyvūnų yra ir mitinių.
Disney Studios – esą studija, kurioje kuriami Disnėjaus filmai.
Typhoon Lagoon ir Bilzzard Beach – vandens pramogų parkai.

Parkų aprašymai skamba labai skirtingai, bet iš tikro jie pamažu vis labiau panašėja (ypač ne vandens parkai). Kiekviename parke Disnėjus stato atrakcionus bei su pasakų ir komiksų herojais susijusias pramogas: štai „Frozen“ atrakcionas atiteko EPCOT‘ui (Norvegijos miesteliui), o Avataro Pandora pasirodė tinkamiausia „Animal Kingdom“. Dėl to šiek tiek gaila: tokioje tikroviškoje EPCOT‘o Meksikoje, su piramidėmis ir mariačiais, staiga atsidūręs Antulis Donaldas kažkaip viską sugadina. O juk dar prieš keliolika metų to nebuvo.

Aplankiau du Disnėjaus parkus – „Magic Kingdom“ bei „EPCOT“ ir aprašau juos šio straipsnio pabaigoje.

Kaip išvengti didžiausių Disnėjaus minusų (kainos, eilės)

Apie Disnėjaus pasaulį girdėjau ir neigiamų atsiliepimų. Pažįstami Floridoje sakė, kad nupirko vaikams 4 dienų Disnėjaus pasaulio bilietą, o jau po 2 dienų vaikai norėjo namo: eilės, eilės, eilės…

Į Disnėjaus pasaulį tikrai negali tiesiog nuvažiuoti ir tikėtis stebuklo. Taip daro daugelis – ir vieni kitiems sutrukdo. Reikia pasiruošti iš anksto. Ilgai netruko – šiais kompiuterių ir mobiliųjų programėlių laikais viskas paprasta. O kelios valandos sugaištos ruošiantis prie interneto sugrįžo su kaupu: manau, tikrai nerašyčiau apie Disnėjaus pasaulį taip gražiai, jei būčiau specialiai nesiruošęs. Kai ten keliavau būdamas vaikas nesiruošiau – ir labai daug ko nepamačiau!

Štai kas man padarė dienas Disnėjaus pasaulyje dar magiškesnėmis:

1.Ėjau į Disnėjaus pasaulį ramesnėmis dienomis. Bilietus įsigijau internetu prieš kelias savaites. Ne, bilietai nesibaigia. Tačiau pirkdamas internetu matai, kurios dienos pigesnės ir pagal tai planuoji kelionę. Pigesni paprastai pirmadieniai-ketvirtadieniai, nebent būtų šventė. Pigesni jie gana nežymiai (stebuklingų akcijų stebuklų žemėje nebūna). Bet – dar svarbiau – žmonių mažiau. Eilės mažesnės. Yra skirtumas, ar tą patį laiką stovėti eilėse, ar nueiti į tris papildomus atrakcionus!. Ėjau antradienį ir trečiadienį, o savaitgalius Amerikoje pasilikau kitoms pramogoms ir lankytinoms vietoms.

2.Fast Pass+ eilių vengimo sistema. Nusipirkęs bilietus prisijungiau prie Disnėjaus svetainės ir „susirinkau“ Fast Pass+. Ne visi žino, bet kiekvienas Disnėjaus pasaulio bilietas leidžia gauti tris patekimus į atrakcionus per dieną be eilės. Tereikia rezervuoti laiką (valandos tikslumu) ir tuo laiku eiti į atrakcioną (pvz. „nuo 17:50 iki 18:50“). Ėmiau Fast Pass ne į tuos atrakcionus, kur norėčiau labiausiai, bet į tuos, kuriuose vidutiniškai ilgiausios eilės. Tokiu būdu sutaupiau geras dvi-tris valandas: į atrakcionus, prie kurių vidutinės eilės ~60-70 minučių, užėjau per kokias 10 minučių. Į mažiau populiarius atrakcionus su Fast Pass + patenki visai iš karto, į populiariausius – su kokiu 10-20 minučių laukimu (vietoj valandos ar ilgiau). Tačiau imti Fast Pass + ten, kur vidutinė eilė 10 minučių, tikrai neverta: geriau atstovėti eilę, o greičiausiai rasi ir metą kada tos eilės visai nebus.

Tiesa, FastPass+ skaičius ribotas ir jie pasibaigia. Štai kodėl dar verta Disnėjaus pasaulio bilietus pirkti iš anksto: net ir pirkdamas prieš kelias savaites, į populiariausią atrakcioną FastPass+ nebegavau. Beje, išnaudojus visus tris dienos FastPass+ gali gauti vieną naują, panaudojęs tą – dar vieną naują ir t.t. Aišku, tuo metu FastPass+ į populiariausius atrakcionus jau tikrai nebus, bet galėsi sutaupyti kokias 20-30 minučių kiekviename atrakcione. Taigi, su FastPass+ yra dvi taktikos: pirmoji, kaip mano, paimti FastPass+ į populiariausius atrakcionus (net jei jie būtų tik vakare). Antroji – imti FastPass+ į tuos atrakcionus, į kuriuos galima gauti FastPass+ ryte, kad juos greitai panaudoti ir tada imti naujus ir naujus. Aišku, pats geriausias variantas – imti FastPass+ į populiariausius atrakcionus rytui (ir paskui dar gauti „antrus šansus“). Tačiau tokie FastPass+ ištirpsta greičiausiai: Disneilendo bilietus tam reikia pirkti bent prieš mėnesį.

3.Stengiausi atvažiuoti į parką kuo anksčiau. Rekomenduojama atvažiuoti ~30 min. iki parko atidarymo. Deja, man nepavyko. Kamščiai keliuose, paskui prie parkingo, nusigavimas nuo parkingo iki parko, saugumo patikrinimas tarsi oro uoste: pačiame parke buvau tik 1 val. 30 min. po atidarymo! Gaila, nes praradau „laisvesnes valandas“: daugelis šitaip vėluoja ar nori nusnausti ir pirmosiomis valandomis net į populiariausius atrakcionus galima patekti beveik be eilių. Tereikia vos atidarius parką skubėti prie populiariausio iš tų atrakcionų, į kuriuos neturi Fast Pass +. Jei norite tuo pasinaudoti, paskaičiuokite laiką, kurį jums užtruks važiuoti iki parko, ir pridėkite dar 1-2 valandas „rezervui“ – tikrai prireiks. Nebent gyvenate šalia parko.

4.Naudojausi Disnėjaus pasaulio programėle – geriausia jos funkcija: „gyvai“ rodomos eilės prie atrakcionų. Jos „pulsuoja“: štai vienu metu į „Karibų jūros piratus“ buvo 25 minučių eilė, kitu metu – jau 75 minučių. Svarbu ištaikyti momentą, kai eilė sutrumpėja.

5.Išėjau iš parko po uždarymo. Šitas tiesiog būtina: juk prieš uždarymą – įspūdingas fejerverkų šou, Disnėjaus pasaulis savaip atsiveria per saulėlydį ir po jo, kuomet nuostabiai apšviečiamas milijonais lempučių ir fakelų.

Disnėjaus pasaulio darbuotojai gal labiau nei kas kitas pasaulyje moka valdyti minias: atrakcionai veikia tarsi žmonių konvejeriai, eilės skirstomos ir apjungiamos. Net sunku patikėti, kiek tūkstančių žmonių praeina kiekvieną atrakcioną. Ir vis tiek nepažįstami nesodinami vienas šalia kito: geriau jau pora vietų paliekama tuščia. Disnėjui labai rūpi patirtis, kurią iš jo išsineši.

Disnėjaus pramogos: kur eiti, ką praleisti

Per dieną niekaip nespėjau apeiti visų pramogų ir atrakcionų net ir viename parke. Bet apėjau beveik visus, kuriuos norėjau: kai Disnėjaus pasaulis tarnauja ir keturmečiams, ir marškinėliais „Disnėjaus narkomanas“ pasidabinusiais senukais, pramogos ten pernelyg skirtingos, kad tiktų visiems.

Visų pirma, praleidau susitikimus su herojais, kur tūkstančiai laukia pusvalandį, valandą ir ilgiau, kad galėtų nusifotografuoti su Mikiu, Donaldu, kitais (tiksliau, jais persirengusiais aktoriais), paimti jų autografus. Manau, tai įdomu nebent patiems mažiausiesiems.

Privengiau ir „standartinių karuselių“, kokias galima rasti daugybėje eilinių lunaparkų. Gal Disnėjaus karuselės ir truputį gražesnės, bet esmė ta pati. Tarkime, „Dumbo“, „Magic Carpet“ ir „Astro Orbiter“ yra praktiškai vienas ir tas pats atrakcionas: tik pirmuoju atveju sukiesi „drambliukuose Dambiuose“, kitu Aladino stebuklinguose kilimuose, trečiu – futuristinėse skraidyklėse. Dar vaikystėje Palangoje skraidžiau tokioje pat karuselėje, tik „Gulbėmis“ ar „Vištomis“ – ir eilių nebuvo…

Kur kas labiau patiko animatronų ir vaizdo spektakliai, kur sėdama tarsi teatre ir pasakojimas kuriamas dainomis, vaizdais ir, aišku, animatroniniais herojais. Pasakojimų temos įvairiausios: nuo „meškiukų kantri koncerto“ iki labai rimto pasakojimo apie visus Amerikos prezidentus (padarytas kiekvieno jų animatronas).

Dar geresni animatronų atrakcionai, kur važiuoji specialiu traukinuku arba plauki laiveliu ir, atrodo, patenki į kitą vietą ir laiką. Pavyzdžiui, į 1700 m. Karibus „Pirates of the Carribean“ ar į Mikės pūkuotuko pasaulį.

Ir, pagaliau, didieji atrakcionai – vieninteliai, kur ne tiesiog įdomu ar gražu, bet dar patiri ir šiurpuliuką. Disnėjaus karūnos deimantai.

Ar Disnėjaus pasaulyje įmanoma sutaupyti?

Disneilendas brangus. Labai brangus. 2020 m. diena Disnėjaus pasaulyje kainavo bent 125 dolerius (automobilio statymas dar 25) – ir kone kasmet kainos kyla. Bet nors aš taupus žmogus ir visokie bandymai „ištraukti daugiau pinigų už tą patį, kas kitur“ mane erzina, Disnėjaus pasaulyje nė akimirkos nesigailėjau. Nes Disnėjaus pasaulis nėra „tas pats, kas kitur“. Be net jei ir būtų, kaina nėra jau tokia didelė, jeigu išnaudoji dieną su kaupu. Kitur Floridoje ekskursijos, atrakcijos, muziejai, kino bilietai atsieis po 10-50 dolerių už valandos ar dviejų pramogą. O čia, Disnėjaus pasaulyje – 12 valandų aukščiausio lygio pramogų! Per dvi dienas spėjau aplankyti 27 atrakcionus ir kitokias pramogas, o kur dar paradai, koncertai, fejerverkų šou ir kita.

Tiesa, skaičiau gerą mintį, kad „Dalis Disneilendo Magijos yra kaip jis magiškai traukia tavo pinigus“. Ir yra tiesos – bet tik jei pats leidi. Į Disnėjaus pasaulio bilieto kainą įeina visos pramogos – tačiau ne kavinės ar parduotuvės. Pastarosiose kainos neįsivaizduojamai „užlaužtos“: dvigubai, trigubai brangiau nei už Disnėjaus pasaulio ribų Floridoje. Ten eidamas, prarandi dukart: ne tik susimoki už kokį dešrainį tarsi už steiką, bet dar ir gaišti brangų dienos Disnėjaus pasaulyje laiką. Man buvo sunku suvokti, kiek daug žmonių visgi tai darė: jie tikriausiai Disnėjaus pasaulyje paliko 2, 3 kartus daugiau, nei kainavo bilietas. „Tai brangiausia gyvenime diena“ – tokius marškinėlius vienas lankytojų nusipirko Disnėjaus suvenyrų parduotuvėje ir čia pat apsirengė… Na, turtingam amerikiečiui gal 100 dolerių ne pinigas – bet neprivalote tiek leisti, kad mėgautumėtės Disnėjaus pasauliu. Juk į restoraną nueiti galėsite ir paskui, kitur.

Valgių, gėrimų į Disnėjaus pasaulį gali atsinešti savo, o jo viduje – pasipildyti butelius geriamu vandeniu iš specialių kranų: nieko nekainuos. Taip ir dariau.

Patogiausia vieta apsistoti – pačiame Disnėjaus pasaulyje. Ten yra visokių viešbučių ir net „motelių“, bet net ir pigiausi jų vis tiek bus žymiai brangesni nei panašūs kitur. Todėl galima apsistoti ir toliau Disnėjaus pasaulio bei važinėti automobiliu.

Beje, jeigu norite Disnėjaus pasaulio suvenyrų – tam nebūtina aukoti brangias apsilankymų parkuose akimirkas. Disnėjaus pasaulyje yra Disney Springs zona, kuri primena prekybos centrą po atviru dangumi – ten jokio bilieto nereikia, parkavimas nemokamas, į restoranus ir parduotuves gali eiti kiekvienas norintis, pirkti Disnėjaus ir gausybės kitų prekės ženklų suvenyrus – yra net trijų aukštų specializuota prekių su “Coca Cola” parduotuvė ir “superherojai” turi savo parduotuves.

Magic Kingdom – Disnėjaus pasaulio širdis

Magic Kingdom buvo pirmasis Disnėjaus parkas, kurį aplankiau. Jis susideda iš keturių pagrindinių žemių:

*Frontierland (pasienio šalyje) atkurti Laukiniai vakarai – XIX a. vesternų, kaubojų ir indėnų Amerika.
*Adventureland (nuotykių šalyje) atkurtas ~1700-1800 m. atradėjų pasaulis: Afrikos, tolimų salų grožis ir atmosfera.

*Fantasyland (fantazijų šalis) – tai tikrasis Disnėjaus pasaulis su visais herojais ir stebuklais.
*Tomorrowland – ateities šalis. Tiesa, kadangi „Magic Kingdom“ įkurta 1971 m., tai ta ateitis labiau tokia, kokia įsivaizduota tada: pats tikriausias retrofuturistinis elektropankas.

Į „Magic Kingdom“ patenkama per „Main Street“ – pagražintą, kaip ir viskas, tipinę ~1920 m. Amerikos miesto centrinę gatvę. Iš laikų, kai Voltas Disnėjus sukūrė Mikį, pirmuosius garsinius animacinius filmus. Ta gatvė veda prie ne mažiau amerikietiškos „Liberty Square“ (Laisvės aikštės) bei Disneilendo simbolio ir daugelio asmenukių fono – Disnėjaus pilies.

Patys įdomiausi lankyti Magic Kingdom atrakcionai – visi, beje, kopijuoti ir kituose Disneilenduose:
1.Big Thunder Mountain (Didysis griaustinio kalnas). Lekiantis palaidas laukinių vakarų kasyklos traukinys: tuneliais, aplink uolinius kalnus. Nuo kalno atsiveria ir nuostabūs Disneilendo vaizdai.
2.Space Mountain (Kosmoso kalnas). Disnėjaus klasika: amerikietiški kalneliai tamsoje. Kosminė tema dar laukiant eilėje, šviesos prie starto ir tamsa paskui sukuria baugų paslaptingo kosmoso įspūdį: kaip ir visi Magic Kingdom atrakcionai, šis nėra superbaisus, bet dar niekada gyvenime nebuvau girdėjęs tiek spiegiančios savo žmonos. Kai nežinai, kur lekia traukinys-raketa, kažkodėl viskas atrodo daug „stipriau“.

3.Haunted Mansion (Vaiduoklių dvaras). Labiau baugus ir meniškai įdomus, nei baisus. Ir šiuolaikiniam žmogui jis kelia ne mažiau klausimų „kaip tie vaiduokliai padaryti?“, nei prieš keliasdešimt metų, kai buvo atidarytas. Disnėjus sugeba atimti galimybę susivokti, ką gi tu matai: hologramą, projekciją, animatroną?
4.Pirates of the Carribbean (Karibų jūros piratai). Ar dar daug reikia besakyti, kai šis atrakcionas įkvėpė Holivudo filmų seriją? Plaukdamas laivu patenki į praeitį, į miestelį, kurį plėšia piratai. Tiesa, atrakcionas kiek „sušvelnintas“ (nebeliko, pavyzdžiui, piratų gaudomų ir pardavinėjamų miestelio moterų, užtat atsirado „gražuolis“ Džonis Depas), bet atmosfera vis tiek gera.

5.It‘s a small world (Mažas pasaulis). Jei kokį Disnėjaus atrakcioną galima pavadinti tikru pasauliniu meno paveldu ir šedevru, tai It‘s a small world. Sukurtas 1964 m. Niujorko pasaulinei parodai jis ten demonstravo amerikiečių technologijas ir simbolizavo trokštamą pasaulio vienybę. Kai pirmąkart perskaičiau šio atrakciono aprašymą: „Plaukimas pro įvairiais tautiniais drabužiais vilkinčias lėles“ – atrodė lėkšta, skirta tik mažiausiesiems. Bet tada sužinojau, kad atrakcionas kaip tik labiausiai mėgiamas senjorų… Ir nepasigailėjau nuėjęs: ten užkonservuoti 1964 m., visi to meto pasaulio troškimai ir vizijos, meno stiliai ir kita. Ištisos šalių, žemynų dioramos subtiliai atskleidžia pasaulio kultūras – ir daug žinantis suaugusysis „išsineš“ daug daugiau, nei vaikas.

Atrakcionai pagal Disnėjaus kūrinius (važiuoji per patalpas, o aplink tave kuriam istorija): The Many Adventures of Winnie the Pooh (Mikė Pūkuotukas), Under the Sea: Journey of the Little Mermaid (Undinėlė). Pirmasis pasakoja labiau fragmentus, antrasis – visą siužetą, bet geriau jį jau žinoti.

Animatronų ir vaizdo „teatrai“: The Hall of Presidents (filmas ir animatronų spekataklis apie JAV prezidento instituciją ir visus prezidentus), Mickey‘s PhilharMagic (3D kino Disnėjaus animacinių žvaigždžių „popuri“), Country Bear Jamboree (kantri dainuojantys meškų animatronai), Tiki Room (dainuojantys paukščių animatronai Polinezijos tematikos kambaryje).

Paprastos karuselės: Mad Tea Party (sukamasi puodeliuose), Dumbo (sukamasi su pakilimu). Čia ėjau nebent likus keliasdešimt minučių tarp kitų atrakcionų, kai kitur būčiau nespėjęs išlaukti eilės.

Kiek nuvylė Robinzonų šeimos namas, kuris, nors pažymėtas kaip atrakcionas, iš tikro labiau kaip tam tikra skulptūra/instaliacija: tiesiog eini per namelių medyje komplekstą ir praeini. Ir Jungle Cruise (Džiunglių kruizas) – lėtas plaukimas pro “pasaulio džiungles”, pro dramblius ir kanibalus: deja, animatronai senoki, šviesu, juos matai iš arti, todėl ne vienoje vietoje matosi, kad netikra, dalies magijos nėra.

Dienos Magic Kingdom kulminacija – fejerverkų šou. Galvojau, turbūt priblokš pirotechnikos kiekiais. Bet buvo priešingai: kokybė nusvėrė kiekybę. Pirmą kartą mačiau fejerverkų-lazerių-šviesų šou, kur visi šie elementai yra „į temą“, tarpusavyje siejasi – net fejerverkai sprogsta tikrai pagal muziką, o ne tik „atseit“.

Taip pat smagu dienos metu sudalyvauti dieniniame parade, kai per visą parką važiuoja platformos su garsiausiais Disnėjaus herojais.

EPCOT – edukacinė Disnėjaus ateities vizija

Antrasis parkas, kurį lankiau – EPCOT.

Charizmatiškasis Voltas Disnėjus labai nemėgo kartoti, ką jau padarė: kiekvienas jo projektas buvo kažkas visiškai pasauliui naujo. Visų pirma jis sukūrė garsinius animacinius filmus (1928 m.). Tada 1955 m. – Kalifornijos Disneilendą – pirmąjį nuolatinį pramogų parką, kur tarsi pasineri visai dienai į kitą pasaulį. Dar vėliau (1965 m.) – Floridos Disnėjaus pasaulį – ištisą pramogų parkų šalį.

Ketvirtoji jo gyvenimo superidėja buvo EPCOT – tikras gyvenamas miestas, kuriame būtų panaudotos visos ateities technologijos. Deja, Disnėjus mirė nuo vėžio kai EPCOT dar tebuvo projektas. Kompaniją paveldėjęs jo brolis Rojus Disnėjus Volto vaizduotės polėkio stokojo: jis pasirinko nerizikuoti, statyti tai, ką Disney kompanija mokėjo. Ir vietoj EPCOT miesto pastatė dar vieną pramogų parką (atidarytas 1982 m.).

Tiesa, visai kitokį, nei Magic Kingdom. EPCOT – tarsi nuolatinė pasaulinė paroda ir susideda iš dviejų dalių:
*Ateities pasaulio (Future World), kur demonstruojama pasaulio istorija, technologijos ir ateitis.

*Pasaulinės parodos (World showcase), kur aplink ežerą stūkso pagrindinių pasaulio šalių „paviljonai“, kiekvienas jų – tarsi labai tikroviškai atkurtas tos šalies miestelis. Juose yra tų šalių muziejai, skamba jų muzika, kai kur yra ir įdomesnių atrakcijų.

Iš pradžių EPCOT su „Disneilendu“ siejo nebent animatronai – bet EPCOT‘e ir jie buvo ne pasakų herojai ar Donaldas su Mikiu, o simbolizavo kokius istorinius veikėjus, ateities robotus ar egzotinių šalių žmones.

Jei Magic Kingdom buvo vieta, kur vaikai tempia suaugusius, tai EPCOT tikriausiai – kur suaugusieji tempia vaikus tikėdamiesi, kad pramogaudami jie dar ir šio bei to išmoks: apie pasaulį, technologijas. To klasikinio EPCOT‘o simbolis yra Spaceship Earth (Erdvėlaivis žemė), kur važinėdamas planetos viduje stebi, kaip galimybė dalintis informacija pakeitė žmoniją: štai ant olų tapančius akmens amžiaus animatronus keičia egiptietis, išradęs papirusą, paskui graikai, romėnai, Gutenbergas su presu, galiausiai kompiuteriai ir paskui „išskrendi į kosmosą“. Viskas komentuojama pasirinkta kalba.

Aišku, tokios edukacijos 1982 m. stebino labiau, nei šiais kompiuterių ir Youtube laikais, nors jos tebėra žavios. Be to niekas nesensta greičiau, nei ateities vizijos ir kokio „Horizons“ atrakciono vaizduojama „pasaulio ateitis“ 2000 m. jau buvo praktiškai praeitis. Tad pamažu kai kurie „tradiciniai atrakcionai-edukacijos“ pakeisti naujoviškais.

Dalis jų – ne mažiau mokomieji, bet kartu ir labai smagūs.
*Test Track (Bandymų trasoje) atsiduri bandomame naujame automobilyje ir savo kūnu patiri visokiausius testus. Deja, man lankantis buvo uždaryta: Disnėjaus pasaulis nuolat tvarkomas ir beveik niekuomet nebūna atidaryti visi atrakcionai.
*Mission Space patenki į kosminio laivo paleidimą: tavo kūną veikia tokios pat perkrovos, kaip kosmonautus kylančioje raketoje. Viskas atkurta labai autentiškai – net nesupranti, kaip veikia atrakcionas (iš tikro veikia kaip kosmonautų treniruoklis – centrifuga, bet tau atrodo, kad lipi į kosminį laivą). Tai – vienas kontroversiškesnių Disnėjaus atrakcionų, nes neatlaikę perkrovų du žmonės yra mirę. Tiesa, jie sirgo kitomis ligomis – bet Disnėjus nenori, kad tai kartotųsi, ir prie šio atrakciono labai gąsdina, o bijantiesiems netgi sukūrė atskira „susilpnintą variantą“ (Green Mission). Pastarasis labiau primena eilinį 4D kiną, tuo tarpu pagrindinė „Orange Mission“ – unikali patirtis. Ech, kaip spaudė perkrovos prie kėdės ir kaip tikrąja to žodžio prasme ištraukė visas ašaras iš akių!

*Soarin‘ „skrendi virš pasaulio“ – nuo Polinezijos iki Tadž Mahalo ir kitur. Galvojate, 4D kinas? Ne, 3D akinių net nėra. Disnėjui to ir nereikia: jis suprojektavo unikalią technologiją, kur tave pakelia aukštai nuo žemės tiesiai į paverstą planetariumą menantį kino teatrą, kur net sukiodamas galvą nematai jokių sienų – tik projektuojamą vaizdą – priekyje, viršuj, apačioj. Dar į veidą pučia vėją. Ir toks skrydis kur kas tikroviškesnis, nei su 3D akiniais. Mano žmona nuolat iš baimės nusisukinėjo, nors tai tebuvo filmas! 3D akiniai jau nebeiššaukia panašių reakcijų, esame pripratę… Čia Disnėjaus koziris: net buvęs šimtuose lunaparkų ten vis dar gali patirti kažką naujo! Nes Disnėjaus imažinieriai ne vien menininkai ar dizaineriai – jie ir išradėjai.

EPCOT plečiasi ir tokių mokomųjų atrakcionų bus daugiau.

Tuo tarpu „Pasaulinėje parodoje“ Disnėjus pradėjo kurti su savo herojais susijusias atrakcijas: Norvegijos žemėje atsirado „Frozen“ plaukimas (visai smagus, su labai naujais animatronais), o Meksikos „Laiko upę“ pakeitė plaukimas per Meksiką su Antuliu Donaldu ir jo draugais. Visgi, tai kontroversiška. EPCOT‘o fanams nepatinka ir galiu suprasti, kodėl: kažkaip nesiderina tie išgalvoti herojai su tokiais tikroviškais pastatais, tikrais tų šalių liaudies muzikantais ir t.t. Juk „Frozen“ veiksmas net nevyksta Norvegijoje, o Donaldas Meksikoje lankėsi gal tik viename 1944 m. filmuke (pagal kurį ir perkurtas atrakcionas).

Kita vertus, Pasaulinę parodą sunkiau pritaikyti šiandienai, nei EPCOT ateities pasaulį. Kai kurie „Tradiciniai“ pasaulinės parodos „atrakcionai“ atrodo visai lėkšti: 360 laipsnių filmas apie Kiniją, toks pat filmas apie Kanadą, nedidelis vikingų dievų muziejėlis, Amerikos indėnų meno galerija… Šiais laikais juk daugelis patys keliauja, per gyvenimą lankę daugybę muziejų, turi namie didelius televizorius ar net 3D akinius – ne filmo ar kelių vidutiniškų eksponatų pažiūrėti į Disnėjaus pasaulį ateina. Tik The American Adventure daug geresnis: tai ne tik filmas apie Amerikos istoriją, bet ir animatronai, ir ištisas XIX a. amžiaus prabangos lygio teatras, pastatytas specialiai tam. Na argi galėtų didžiausiame JAV pramogų parke Amerikos istorija būti pristatyta kitaip, nei tobulai?!

Pasaulinėje parodoje įspūdingiausia pasirodė tiesiog vaikščioti. Nors ir esu buvęs visose šalyse, kurios atkurtos EPCOT, EPCOT‘e yra tokia išgryninta tų šalių esencija, pliusai be minusų. Tvarkinga Maroko medina be įkyrių prekeivių, spalvinga Meksikos piramidė, kokios jos buvo iki visi dažai nutrupėjo, naktimis apšviečiama Venecija (tikroji – tamsoka), Kanados miškas su kriokliu. Gausybė menininkų: mariačių grupė, Kinijos akrobatai, XIX a. JAV dainiai, Maroko pilvo šokio šokėjos… Aišku, netikra, perdėta – bet savaip žavu. Toks gyvasis muziejus ir kartu milžiniškas vientisas ~1982 m. meno kūrinys. Laikų, kai pasaulis dar stovėjo ant atominio karo slenksčio ir turizmas buvo nedaugelio privilegija, o likusiems vienintelė įmanoma kelionė, tarkime, į Kiniją, ir buvo kiniškas EPCOT paviljonas su 360 laipsnių filmu.

O vakare, aišku, EPCOTas irgi pribloškia šou su fejerverkais, lazeriais. Pačiame ežere.

Disnėjaus pasaulis – Amerikų Amerika

Keliaujantiems į Floridą ar Ameriką trumpam gali kilti klausimas, ar verta užsukti į Disnėjaus pasaulį – ypač jei be mažų vaikų. Ne tik dėl pinigų – bet ir dėl laiko: na, pramogų parkas, na, tokių daug, ir Europoje yra, o Amerikoje norisi pamatyti Ameriką.

Nesutikčiau – Disnėjaus pasaulis yra Amerikų Amerika. Čia ne tik gausybė pramogų, labai tiesiogiai perteikiančių Amerikos kultūrą ir istoriją, kaip prezidentų salė. Ne tik amerikietiškas “Main Street”, Amerikos paviljonas. Kiekvienas Disnėjaus herojus juk – amerikietiškos kultūros dalis, tokia sava sava kiekvienam amerikiečiui, net seneliams. “Tavo tėvas šiame atrakcione buvo, kai jam buvo 12” – nugirdau “Space Mountain”. Karta iš kartos amerikiečių šeimos ten eina, turi savo tradicijas.

Garsiausi Disnėjaus pasaulio atrakcionai žmonių akyse – paveldas, o jei koks uždaromas ar rekonstruojamas – žiniasklaida prabyla apie tragediją. Jiems Disnėjaus pasaulis – kaip Europoje Viduramžių pilys, ir matant, kiek imažinierių kartos įdėjo dėmesio ir kūrybingumo į kiekvieną atrakcioną, nieko keisto, kad apie juos kuriami filmai. Atrakcionai juk – vienetiniai kūriniai, jie egzistuoja dešimtmečius ir gal egzistuos šimtmečius, kiekvienas atspindi epochą: gal šaltąjį karą, gal kosmoso siekius. Vaikui ten tik pramogos, bet ir pačiam protingiausiam, nevaikiškiausiam žmogui yra ką pamatyti. Ir Amerikoje gausu žmonių, kurie paprašo po mirties jų pelenus išbarstyti Disney World – ypač jo siaubo kambaryje…

Todėl manau, kad keliaujant po Florida tikrai būtina bent dieną – ar net kelias – skirti Disnėjaus pasauliui.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Florida – tikra JAV supervalstija!

Aplankęs daugelį JAV valstijų ir teritorijų žinau: yra tokių, kur, atrodo, turistui nėra ką veikti, arba tėra viena-kita lankytina vieta.

Tačiau Floridoje ir dviejų savaičių atrodė negana! Ten – ir Majamis, vienas „pačiausių” pasaulio kurortų. Ir dešimtys pramogų parkų, kurių kiekvienam pasaulyje – Disnėjus, Universal Studios… Dar ir pagrindinis JAV kosmodromas, ir unikalus Everglades pelkių nacionalinis parkas, ir Key salų archipelagas, ir tiesiog tropinis klimatas.

Nenuostabu, kad daugybės amerikiečių svajonė yra pasenti Floridoje, o gyventojų skaičiumi ši valstija jau aplenkė Niujorką.

Majamis – turtais pertekęs tarpukario kurortas

Majamis yra Floridos durys, o kartu – ir visos Amerikos vartai. Skrydžiai į Majamį iš Europos vieni pigiausių: ženkliai pigiau skristi nebent į Niujorką.

Kartu Majamis – ir vienas gražiausių JAV miestų. Bent jau jo kurortinė zona, Miami Beach priemiestis, stovintis ilgoje nerijoje, tarp lagūnos ir Atlanto vadenyno.

Pernelyg daug Amerikos miestų yra panašūs vienas į kitą lyg du vandens lašai: ilgos tiesios gatvės, vienodi pastatai, o viskas, kas buvo gražu – seniai nugriauta. Miami Beach kitoks: vietiniai aktyvistai išgelbėjo savo paveldą ir eidamas jo Ocean Drive pajūrio promenada tebegali pasijusti kaip tarpukario kurorte.

Tebestovi seni tarpukario viešbučiai, restoranai, kaip medus traukdavę pirmąją atostogauti tropikuose išgalėjusią amerikiečių kartą. Tada ir gimė Florida. Narsus verslininkas Henris Flagleris nutiesė geležinkelį „į niekur” per pelkynus, o kiti verslininkai jo pabaigoje pastatė superkurortą – Majamį. Net dirbtines „Venecijos salas” supylė, pačių turtingiausiųjų zoną. Visu šimtu metų anksčiau nei tą patį darė Dubajaus šeichai. Tais laikais Floridoje gyveno tik 500 000 žmonių, o dabar – 21 milijonas! Pats Flagleris, tiesa, Miami Beach negyveno: Europos šalies karaliaus rūmus primenantis Flaglerio namas yra šiauresnėje Nerijoje, Vest Palm Byče.

Tarpukario klestėjimą primena puikus Wolfsonian muziejus, kur daug to meto meno ir baldų. Vietoje daugeliui muziejų įprastų nuobodžių „Menininkas gimė X metais ir tapė Y” tipo aprašų, čia aprašoma, kaip eksponatai atspindi didžiulius to meto pokyčius. Nazių propagandiniai plakatai, dėl katalikybės įtakos uždrausti Airijos vitražai ir t.t.

Ne visa Majamio istorija rožėm klota: ~1980 m. Mieste dominavo narkotikus į JAV plukdė mafijozai, nužudė ir ne vieną turistą. Bet miestas atgimė: senieji pastatai ne tik suremontuoti, bet ir spalvingau nudažyti, o vakarais apšviečiami įspūdingomis šviesomis, viską apsupa vakarėliai. Kartu esi ir tarpukaryje, ir labai šiuolaikiškame milžiniškame vakarėlyje.

Deja, kainos – ne kaip tarpukariu: jos vienos didžiausių JAV. Ir Majamis (ar ir visa Florida) savo turtus tėškia tau į akis, tarsi būtum ne Amerikoje. Kitur Amerikoje neatskirsi milijonieriaus nuo juodadarbio. O į Miami Beach tiems, kas kompleksuoja atsidūrę tarp turtingesnių, geriau ir nevažiuoti: jeigu nepatenki į turtingiausiųjų lietuvių sąrašus, greitai pasijusi vargšu.

Niekur kitur pasaulyje nemačiau tiek daug Ferrari, Lamborghini, Porsche, ką jau kalbėti apie Corvette ar Mustang – ištisi jų salonai vienas netoli kito! Kas neišgali nusipirkti, atostogoms Floridoje bent nuomojasi – eilinė Sixt nuomos agentūra Majamio oro uoste reklamuojasi: „Autonuoma, su kuria tu gali pasirodyti turtingas”. Ir iš tiesų Majamio oro uosto nuomojamų automobilių parkinge visokių „superautomobilių”, kabrioletų, kupė ir milžiniškų visureigių – ne ką mažiau, nei eilinių mašinų! O jau išvis nesinuomoti automobilio neikas nesumąstytų – Majamio oro uosto autonuomos pastatas prilygsta mažesnio oro uosto keleivių terminalui ir vien „Alamo” autonuoma, kur nuomojomės, turėjo septynis langelius. „Rinkitės bet kurį” – darbuotoja mojo į dešimčių automobilių eilę, vieną daugybės.

Miami Beach „gyvoje parodoje” ir kūnai, ir dizainerių kūryba: neamerikietiškai seksualūs merginų drabužėliai, apnuoginantys neamerikietiškai lieknas formas. Majamis – ir modelių sostinė, o jo senųjų viešbučių ir plačiųjų paplūdimių fone fotografų blykstės nuolat „gamina” naujas reklamas ir mados žurnalų viršelius. „Looking for teen talent” („Ieškome paauglių talentų”) – reklamos kviečia jaunimą į svajonę.

Majamis – Amerikos sostinė ir laisvoji Kuba

Majamis susideda iš dviejų dalių. Pašėlusio Miami Beach ilgojoje nerijoje ir kur kas paprastesnio „tikrojo Majamio”. Pastaraisiais metais ir jo centras išstypo dangoraižiais: kai Miami Beach nakvynė daugeliui neįperkama, žmonės apsistoja anapus (~5 km) ilgųjų tiltų ir į paplūdimį važiuoja iš Majamio centro. Taip darėme ir mes.

„Tikrasis Majamis” irgi sparčiai kyla, turtėja. Ko vertas vien Vynvudo sienų rajonas – dar prieš gerą dešimtmetį ten buvo autoservisai ir sandėliai, o dabar viskas ištapytą nuostabiais pasaulino garso grafitistų kūriniais, o viduje – vieni prabangiausių restoranų. Vieni pradėjo tradiciją, kaimynai nukopijavo.

Bet turtuoliai ir „auksinis jaunimas” „tikrame Majamyje” – tik lašas jūroje. Dauguma majamiečių vos kalba angliškai! Nes Majamis – svajonių miestas visiems Karibų gyventojams. O ypač kubiečiams, kurie čia plaukia sprukdami nuo komunistinio Kubos režimo ir jo sukelto skurdo. JAV politika tokia: jei tik kubietis paliečia Amerikos žemę – jam suteikiamas prieglobstis.

Jau 35% Majamio žmonių – kubiečiai, dar 35% – kiti ispanakalbiai. Iš viso 70%. Majamyje net nesijauti kaip JAV: nuo pat Majamio oro uosto viskas dviem kalbom. Ir dažnai su tavimi muziejuje ar oro uoste sveikinasi ispaniškai, o angliškai net nemoka! Net žmonės turistų aptarnavimo srityje. „Derecho, derecho, go” – bandė aiškinti kaip pastatyti automobilį apartamentų parkingo tarnautojas. Majamyje gyvenantis klientas, pasakojo, ten įsidarbinęs privalėjo išmokti ispaniškai. Majamiečiai mėgsta didžiuotis vadindami miestą „Amerikos žemyno sostine”: juk čia susiduria angliškoji (JAV) ir ispaniškoji (Lotynų) amerikos. Daugybės Lotynų Amerikos organizacijų, televizijų štabai yra Majamyje.

Stipriausia ta loyniška dvasia – Majamio kubiečių rajone, vadinamame Calle Ocho (aštunta gatvė). Ten supranti, kaip atrodytų Kuba, jei ne Fidelis Kastro! Lotyniška, spalvinga – bet tvarkinga, pilna visokių verslų nuo cigarų fabrikėlių iki hipsteriškų kubietiškų restoranėlių. Iš pradžių žodžiai „kubietiškas restoranas” kėlė šypseną – per visą kelionę į Kubą nevalgiau nieko skanaus. Bet, pasirodo, ir tai tikriausiai lėmė komunizmas ir deficitai, o ne prasta virtuvė: Majamyje, kur kubiečiai – laisvi, jie gamina skaniai.

Majamio kubiečių rajone ir „laisvi paminklai” Fidelio Kastro režimo aukoms, ir „laisvas muziejus” pasakojantis apie Majamio kubiečių bandymą 1961 m. susigrąžinti Kuboje valdžią. Jis kupinas pagiežos prezidentui Kenedžiui ir demokratams, kurie mėginimo neparėmė ir 2506-ąją kubiečių brigadą, išsilaipinusią Kubos Kiaulių įlankoje, Kastro nugalėjo. Nenuostabu, kad dabar kubiečiai balsuoja už respublikonus.

Antroji Majamio tautų mozaikos detalė – Mažasis Haitis, kur gyvena juodaodžiai imigrantai iš Haičio. Čia majamiečiai patarė mums nevažiuoti: nesaugu. Jei būtume buvę Amerikoje pirmą kartą, iš tiesų galėjo lengvai šokiruoti: šiukšlės, freskos „tabletė per dieną gali apsaugoti nuo ŽIV” ar agitacijos parduoti plaukus. Bet kai aš jau lankiau dešimtis šiaurinės JAV dalies getų (pvz. Detroito), Majamio Mažasis Haitis pasirodė net labai civilizuotas: yra gerų Haičio virtuvės restoranų, viename kurių nebrangiai ir skaniai suvalgiau haitietiško griot. Juk daugelyje getų yra tik neviltis, o vienintelė pramoga – narkotikai.

Už superprabangaus fasado Majamis gali būti net labai pigus. Išskyrus nakvynę. Greito maisto restoranai kaip visur ir… nemokamas viešasis transportas. Miami Trolley pseudosenoviniai autobusai ir Majamio centro Metromover traukinukas. Bilietų neturi – lipi ir važiuoji, dairydamasis į dangoraižius! Tik iš Majamio centro į Miami Beach taip nenukeliausi.

O ir iš paplūdimių brangiausias pats pietinis – kuo toliau į šiaurę, tuo jie pigesni, bet ir paprastesni. Apynuoges gražuoles keičia žydai ortodoksai su šlikėmis ir ilgom suknelėm. Dar viena tauta Majamio tautų mozaikoje, taip ir neištirpusi į „bendrą Amerikos kultūrą”. Ir gražų paminklą holokaustui jie ten pasistatė, nes, sakoma, Majamis vienu metu buvo vieta, kur bene daugiausiai pasaulyje gyveno holokaustą ištvėrusių žydų. ~1945 m. jie emigravo į Ameriką, o gyvenimo gale – į Floridą. Floridietiška svajonė.

Everglades – didžiausias pelkių nacionalinis parkas

Majamyje niekaip nepagalvotum, bet prieš 100-130 metų viskas ten buvo viena didelė pelkė. Ir ta pelkė Majamį tebesupa. Tai – Everglades nacionalinis parkas, visai kitoks, nei dauguma JAV. „Čia tikra Florida, o ne South Beach” – sakė vietinis.

Everglades nerasi kalnų ar kanjonų – visa Florida dar lygesnė už Lietuvą, aukščio rekordas – 105 metrai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, nebus ką žiūrėti: „lietuviški” miškeliai, pievos, tik karšta.

Bet tada pradeda rodytis paukščiai – įspūdingiausių spalvų, milžiniški. Ir aligatoriai. Jų Everglades gyvena apie du milijonus ir jie romūs – gali prieiti per žingsnį, beveik paliesti.

Tuos pelkynus (ar, kaip sako vietiniai, lėčiausią pasaulio upę) jau beveik šimtmetis galima tyrinėti įvairiausiais būdais. Įprastų pasivaikščiojimo takų daugiausiai ties įvažiavimu į parką iš Homestead miestelio, pvz. Anhinga Trail (mačiau gausiai aligatorių) ar Pa-Hay-Okee apžvalgos bokštas (su gražiu vaizdu į Everglades).

Alternatyvių pramogų geriausia ieškoti palei Tamiami trail kelią – patį pirmą, dar tarpukariu nutiestą per šias pelkes. Ten – galimybės praplaukti laivais su propeleriais (labiau kaip pramoga: greitis, vėjas, vaizdai) ar pravažiuoti bagiu (mūsų važiavimas buvo labiau kaip ekskursija: lėtai, bet su ilgu pasakojimu), ar autobusu nuo Shark Valley parko įėjimo. Toje aplinkoje vienas aukščio metras viską keičia: pelkynai virsta miškais. Lėkdamas su laivu per pelkyną ir važiuodamas mišku per bagį jaučiausi tarsi skirtingose šalyse.

Palei Tamiamio kelią pilna ir seminolų bei mikosukių kaimų. Floridos indėnus kolonistai sunaikino labai seniai (tik kažkoks akmenų ratas Majamio centre liko), bet apie XIX a., bėgdami nuo amerikiečių, į Floridą atsikėlė naujų indėnų ir, sumišę su pabėgusiais juodaisiais vergais, sukūrė naujas seminolų ir mikosukių gentis. Priešingai daugeliui JAV indėnų, šie – turtingi. Jiems priklauso gausybė kazino ir net pasaulinis „Hard Rock Cafe” tinklas. Prasigyveno iš turistų Tamiami kelyje, rodydami jiems savo amatus – ar, tiksliau, rodydami tai, ką turistai tikėjosi išvysti „pas indėnus”.

Dabar, tiesa, tos tradicinės „indėnų pramogos” atrodo keistai: visokie dirbtiniai totemai, pseudoindėniški namai ir, aišku, kiekviename kaime „privalomas” aligatorių zoosodas ir aligatorių imtynės kur demonstruojamas „aligatorių suvaldymo menas”. Mikosukių kaime juos „ganė” net ne indėnas: indėnai, atrodo, seniai ten tik vadovauja, o gentys tapo savotiškomis akcinėmis bendrovėmis: jų nariai tiesiog renka dividendus. Visai kitaip, nei Navahų krašte, kur dar klesti tikra už Lietuvą didesnė indėnų šalis…

Šiais laikais pramogos su gyvūnais, tikriausiai, kontraversiškos, tad „aligatorininkas” viską pateikinėjo kaip istorinę demonstraciją: „štai taip mikosukiai turistams prieš 100 metų rodydavo, kaip sugriebti aligatorių už žabtų”. Tada davė palaikyti aligatoriuką pačiam. Bet konkurencija didelė, žmonių skonis kitas – Mikosukių kaime buvom beveik vieninteliai turistai.

Keys archipelagas

Vienintelis Floridos kurortas, galintis lygiuotis su Majamiu – Ki Vestas (Key West). Nuvažiuoti į jį – iššūkis, jei nori tą pačią dieną grįžti į Majamį. 267 km atrodo nedaug (Amerikoje), bet tai ne magistralė, o unikalus Overseas Highway kelias, šokinėjantis ilgais siaurais tiltais nuo vienos Key salos prie kitos. Dar vienas tarpukario verslininkų šedevras.

Ir pakeliui yra daug ką žiūrėti. Coral Gables – žavus Majamio priemiestis, tarpukariu pastatytas tarsi senas Europos miestelis (vien jo viešbutis ko vertas). Houmstede – Koralų pilis, įkurta „braliuko” latvio Lydskalninio. Anas buvo tikras ekscentrikas: kalbama, jo šeima kovojo prieš carinę Rusiją, o dar ir mergina nesutiko tekėti. Movė iš Latvijos į Ameriką ir čia statė „pilį” (ar kažkokį bestogį meno kūrinį iš mirusių koralų) savo „nelaimingai meilei”. Gyveno imdamas pinigus iš turistų už „pilies” lankymą. Mirė dar 1951 m., bet turistai žavisi jo pilimi iki šiol – Billy Idol net dainą pagal ją sukūrė.

Tuomet prasideda salos: toks ilgas amerikietiškas priemiestis su nedideliais namais ir savitarnos sandėlių eilėmis. Net automobilių, kemperių ir valčių „storage” (pastarosios kraunamos trimis aukštais). Daugybė floridiečių į valstiją atvyksta žiemoti, o karštas ir uodingas Floridos vasaras iškeičia į visai pakenčiamą klimatą šiaurėje. Vasarai jie nuomojasi ištisus sandėlius idant paliktų visus kitą žiemą praversiančius daiktus.

Tarpinės salos neįdomios, jei nežinai, ko ieškoti. Iš anksto pasidomėjus, ne visas įdomias vietas net spėjome aplankyti. Robio prieplauka (Islamorada), kuri reklamavosi galimybe šerti žuvis, bet kur kas smagiau buvo ten atplaukusi „jūrų karvė” lamatinas – net paliesti leidosi.

Anės paplūdimys (Islamorada) – toks idiliškas. Vėžlių ligoninė (Maratonas) – be galo amerikietiška: kažkoks gyvūnėlius mylintis motelio savininkas užleido motelio baseiną sužeistais vėžliais ir dabar net „vėžlių greitąsias” turi, skubančias jų gelbėti. Apsimoka: brangūs bilietai, aukos. Galima žiūrėti skeptiškai ar net juoktis iš į magnetinio rezonanso aparatus kišamų vėžlių (geriau jau Amerikoje gimti vėžliu nei Afrikoje žmogumi!). Na, bet juk niekas nieko neprievartauja: yra šeimininkai, sugebėję įrodyti, kad tai svarbu, ir gyvūnų mylėtojai, pasiryžę tam – o ne kam kitam – aukoti savo pinigus. Ir viskas sukasi, plečiasi. Amerika.

Tada Big Pine Key ir No Name Key salos, kur gyvena laukiniai vieni mažiausių pasaulio elnių (per 20 minučių „užvažiavimą” matėme penkis, šmirinėjančius tarp namų it šunys).

Ir visą ilgą kelią karūnuoja Ki Vestas. Jei Majamio paplūdimys atsiduoda tarpukario dvasia, tai Ki Vestas – prieškario, senųjų Amerikos pietų, su dviaukščiais rūmais, kurių atvirose verandose sėdėdavo ponios įmantriomis suknelėmis. Dabar ir Ki Vestas paskendęs brangiuose vakarėliuose, tik jų lankytojai – gerokai vyresni, nei Majamyje. Vietos sau randa ir gėjai su transvestitais, ir marškinėlių, idealizuojančių Donaldą Trampą, parduotuvės. Visa Florida tokia: pasidalinusi tarp kairiųjų demokratų ir dešiniųjų respublikonų, lemiama valstija dažnuose JAV prezidento rinkimuose.

Aišku, visas smagumas ten – vakarais, ir į Ki Vestą atvykome jau sutemus. Bet nakvynė ten – labai brangi. Grįžome į Majamį – jau po vidurnakčio. Per dieną ten ir atgal – įmanoma.

Orlandas – pasaulio pramogų parkų sostinė (Disney World)

Skaityti plačiau: Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kai Floridoje lankiausi pirmą kartą, Majamį net praleidau. Nes daug įdomybių yra ir šiauriau. Orlandas garsėja kaip pasaulio pramogų parkų sostinė.

Garsiausias aišku Disnėjaus pasaulis (Disney World). Parkas čia per menkas žodis – tai Panevėžio miesto pramogų miestas, kuriame – keturi pramogų parkai, du vandens parkai, „miesto centras“ su parduotuvėmis ir restoranais ir gausybė viešbučių.

Į visus pramogų parkus bilietas perkamas visai dienai ir apima visas pramogas: atrakcionus, paradus ir šou, bei superfejerverkus vakare (bet neįeina restoranai ar paslaugos – maisto atsinešėme savo). Kainos – didžiulės, bet jokiu metu nesigailėjau tiek mokėjęs: Disnėjaus pasaulyje viskas tiesiog ištobulinta. Pastatai iš tikrų medžiagų ir kiekviena detalė nuo iškabos šrifto iki žibintų stulpų perteikia norimą dvasią (gal kokio Afrikos užkampio, gal Laukinių vakarų ar ateities – priklausomai nuo parko). Atrakcionai – ne šiaip atrakcionai, o tikri meno kūriniai, pasakojantys istoriją nuo to momento, kai stoji į eilę prie jų: viską atskleidžia spalvos, architektūra ir gausybė animatronų (realistiškų robotų). Viską sukūrė armijos „imažinierių“ – taip Disnėjus vadino savo atrakcionų kūrėjus („vaizduotės inžinieriai“). Senieji atrakcionai analizuojami tarsi šedevrai – apie juos rašomos knygos ir kuriami filmai. Ištisa „Karibų jūros piratų“ filmų serija pastatyta pagal… Disnėjaus atrakcioną.

Tuos atrakcionus amerikiečiai laiko tikru savo paveldu tarsi europiečiai Viduramžių pilis: vos pabando Disnėjus ką nors „sumoderninti“, tuoj kyla ažiotažas. „Tavo tėvelis važiavo šituo Space Mountain, kai jam buvo 12“ – nugirdau šeimos pašnekesį. Ir 80-mečius senelius marškinėliais „Disnėjaus fanatas“ mačiau. Ir girdėjau istorijas, kad tokie prašo po mirties išbarstyti jų pelenus Disnėjaus pasaulyje, ypač jo Siaubo kambaryje. Nes Disnėjaus pasaulis – tikrai ne vien vaikams: geras trečdalis ar pusė lankytojų buvo be vaikų. Disnėjus – vienas Amerikos kultūros pagrindų.

Svarbu ateiti į Disnėjaus parką prieš atidarymą, o išeiti po uždarymo – ir tai spėsi ne viską, bet bent jau pamatysi parke, kas įdomu. Na o ketinimus aplankyti per dieną kelis parkus pamirškite iš karto. Vienas parkas – viena diena. Tokiais tempais vien Disnėjaus pasaulyje reikėtų 4-6 dienų… Mes ėjome dvi dienas į du pagrindinius parkus:
*Magic Kingdom – klasikinis Disneilendas su visais herojais ir Volto Disnėjaus sumanymais.
*EPCOT – nuolatinė pasaulinė paroda su realistiškais įvairių šalių miestais bei pasaulio ateities vizijomis (labiau edukacinė, bet ir smagi).

Dar Disnėjaus pasaulyje yra:
*Animal Kingdom – pramogų parkas per brūkšnelį zoologijos sodas, bet kitoks.
*Disney Studios – Disnėjaus filmų tematika sukurtas parkas – neva studija, kur filmuojami Disnėjaus filmai.

Ir Disnėjus – tik Floridos parkų pradžia! Didžiausias konkurentas Universal Studios Orlande įkūrė du parkus. Disnėjus ir Universal kaunasi dėl herojų – tarkime, „Žvaigždžių karus“ nusigriebė Disnėjus, o Harį Poterį – „Universal“. „Universal“ parkai kiek baisesni, nei Disnėjaus, kur net man, ne baisių atrakcionų mėgėjui, nieko superbaisaus nebuvo.

Dar yra Water World, vienas geriausių akvariumų. Ir ištisa eilė kitų parkų: važiuoji štai keliu į Orlandą, pasidairai – ir tai šen, tai ten apžvalgos ratai, milžiniški amerikietiški kalneliai: net keista, kaip visi randa savo klientą, kai šalia „grandų grandai“. Ko tik nėra: net Holy Land (Šventosios žemės) pramogų parkas Biblijos tematika! Na, Amerikos religingumu niekada neabejojau.

Aišku, mažesni parkai pigesni, ten nėra ir kito Disnėjaus ar Universal siaubo – supereilių. Jei ką Floridoje ir būtina planuotis iš anksto, tai apsilankymus šiuose parkuose, mat daug kas priklauso nuo savaitės bei paros meto, o taip pat specialių bilietų „be eilės“: jei strategiškai visko nesudėliosi, apsilankymas Orlando superparke gali virsti stovėjimo eilėse kankynių serija.

Florida – langas į Ameriką

Florida man buvo ir puiki galimybė pamatyti šiuolaikinės Amerikos kultūros pramogas. Kaip milijonai senelių iš visos Amerikos susirenka čia praleisti senatvės (Florida – seniausia amžiumi JAV valstija), o milijonai moksleivių ir studentų kasmet atvažiuoja prašėlti pavasario atostogas („Spring break“), taip ir visos geriausios sporto lygos, miuziklai, menas ir kita neišvengiamai atsiduria ir Floridoje.

Floridoje pirmąkart aplankiau NBA varžybas (Orlando „Magic“), Floridoje nuėjau ir į amerikiečių pamiltas NASCAR lenktynes. Deitona Byčo trasoje, netoli ten, kur jos ir atsirado, kaip alkoholio draudimo eros kontrabandininkų lenktynės paplūdimiu. Jei domina Amerikeitiškas futbolas, beisbolas, rodeo, profesionalios imtynės – viską rasi Floridoje.

Floridoje rasi ir vieną geriausių pasaulyje Salvadoro Dali muziejų (Sent Pitersberge) – kaip įprasta JAV, mecenatas kolekcionierius po mirties jam užrašė savo kolekciją, kurioje ne vien mažos drobės, bet ir monumentalūs siurrealisto darbai.

Floridoje – ir didžiausi pasaulyje kruiziniai uostai, iš kurių gali leistis į pažintį su Karibais.

O Amerikos kosmoso programa, galima sakyti, yra tik Floridoje – bent jau turistams. Ten yra Kanaveralo kyšulys, iš kur paleistos visos misijos į mėnulį ir Šatlai. Ten yra ką veikti visą dieną – “raketų miškas”, Šatlo paviljonas (su tikru Šatlu), astronautų šlovės galerija, skrydžių į mėnulį paviljonas (su tikrom raketom), NASA dabarties paviljonas, raketų surinkimo pastatas – vienas didžiausių pasaulyje. Visa teritorija didesnė nei Vilniaus miestas, bet lankytojams, aišku, prieinama tik maža dalis. Ne, tai ne nuobodus muziejus: pilna video, interaktyvių eksponatų, dažname paviljone nuolat rodomas koks 4D tipo “superfilmas” – mėnulio paviljone net kosminis laivas į kino salę atskrenda. Toks kosmoso mokslo Disneilendas!

Bet vis tiek niekas neprilygs galimybei gyvai stebėti erdvėlaivio paleidimą. Reikia sėkmės: vieną kartą aplink Kanaveralą buvau savaitę, bet niekas nevyko. O kitą kartą atvažiavau tik dienai – bet kaip tik į tą dieną buvo nukeltas nepasisekęs paleidimas iš dienos prieš tai. Lauki paleidimo, tarsi kokios savo komandos pergalės: juk tik viskam susiklosčius puikiai tu išvysi tą analogų neturintį reginį. „Jau pradeda pildyti benziną“ – pasako vedėjas ir tolumoje raketą apsupa baltos dujos. Man labai pasisekė. 5, 4, 3, 2, 1. Raketą apuspo ugnis ir ji iš lėto (iš tikro be galo greitai) šovė į viršų per dangų, kol pranyko debesyse. Tada smogė garsas (jis juk lėtesnis už šviesą), ūžė, paskui tratėjo. Nugara ėjo pagaugais. Po aštuonių minučių, išvedusi kosminį laivą į orbitą, raketos žemutinė dalis liepsnodama nusileidžia.

Floridoje – ir Klirvoteris, pasaulinė scientologų bažnyčios sostinė su savo muziejėliu (bet ką ten rodo gali rasti internete).

Floridoje – ir seniausias JAV miestelis Sent Ogastinas, įsteigtas dar 1565 m. ispanų tuo metu, kai anglai dar nelabai ir svajojo kolonizuosiantys Ameriką. Florida dar ilgai priklausė Ispanijai – iki XIX a. XX a.”Floridos kūrėjas” Flagleris šalimais pastatė milžiniškų didingų viešbučių ir kuklus ispaniškas rajonas virto trankia, bet jaukia pramogų zona. Štai ir vienas žaviausių senųjų JAV miestų yra Floridoje!

Florida turi daug stiprių kortų. Šėlstantys kurortai ir pramogų parkai, vienas įdomiausių gamtinių nacionalinių parkų ir gausybė kultūrų: tiek amerikinės populiariosios, tiek visokiausių imigrantų. Net lietuvių, kurie dar 1964 m. čia pasistatė savo klubą.

Tiesa, Florida – ir automobilių kamščių valstija, ir turi daugiausiai mokamų kelių. Kai visi taip skuba gyventi ir atostogauti Floridoje, infrastruktūra tiesiog nespėja.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Niagaros kriokliai! Visas pasaulis juos žino, bet tik ten buvusieji supranta, ko ten tikėtis.

Nuo kitų didžiųjų pasaulio krioklių Niagara smarkiai skiriasi. Niagara virsta ne gamtoje, bet vidury miesto. Niagarą galima patirti visokeriopai: plaukti po kriokliu, eiti į tunelį anapus krioklių, stebėti šviesų šou ant krioklio keterų, skristi lynų keltuvais, gėrėtis fejerverkais – ir čia tik mažytė dalis visų pramogų. Lankiausi ten ne kartą ir dar ne viską išbandžiau.

Be to, Niagara viena pirmųjų pasaulyje turistinių vietų apskritai: jau 150 metų turistai ten masiškai keliauja! Tad Niagaros krioklių kurortai turi ir savo didžią istoriją. Gamta ir istorija Niagaroje susipynusi kaip niekur.

Kodėl Niagaros kriokliai populiariausi pasaulyje?

Pagrindinis Niagaros krioklys, vadinamas Pasagos kriokliu arba Kanados kriokliu – tai galingo balto vandens siena aukščio sulig Vilniaus bažnyčių bokštais (56 metrai) ir beveik kilometro pločio (790 metrų).

Be jo, netoliese dar yra mažesnis Amerikos krioklys (30 m aukščio, 320 m pločio).

Aišku, jei kas skaitė Gineso rekordų knygą, gali klausti “Ką, tik tiek?” – juk aukščiausias pasaulio krioklys yra 979 metrų aukščio (Anchelis, Venesuela), o plačiausias – 10 km pločio (Khonė, Laosas)! Bet, reikalas tas, kad aukščiausi pasaulio kriokliai, palyginus su Niagara – tarsi menkos vandens srovelės, o plačiausi – žemi it kokie upės slenksčiai.

Vos keli kriokliai, kaip Niagara, turi ir žymų aukštį, ir žymų plotį. Kiti panašūs kriokliai – kaip Igvasu Pietų Amerikoje ar Viktorija Afrikoje – yra toli nuo visko, nesaugiuose kraštuose. Tik pastaraisiais dešimtmečiais turizmas pakilo ir atpigo pakankamai, kad daugiau žmonių ten keliautų.

Tuo tarpu Niagaros vieta kelionei – ideali. Per dieną gali atvažiuoti iš didžiausių Amerikos miestų: Niujorko, Čikagos, Detroito, Toronto, Klivlando… Dar XIX a., atsiradus traukiniams, didmiesčių amerikiečiai plūdo pažiūrėti savojo gamtos stebuklo. Aišku, tada žmonės dar nekeliaudavo kasmet, todėl į Niagarą dažniausiai važiuodavo medaus mėnesiui. Niagara Folso miestas iki šiol tituluojasi “Medaus mėnesių sostine”, nors šiais laikais reta Amerikos nuotaka besižavėtų medaus mėnesiu taip arti namų.

Bet atstumas nuo Amerikos didmiesčių padeda ir toliau: juk į Niujorką, į Čikagą paprasčiausia ir pigiausia atskristi iš viso pasaulio (ir iš Lietuvos). Ir tas pačias pramogas, kuriomis džiaugdavosi 1920 m. jaunavedžiai, dabar išbando šimtai tūkstančių kinų, indų, europiečių, lotynų amerikiečių…

Niagara neblėsta. Niagarą kasmet aplanko 30 milijonų turistų, kai Igvasu – 2 milijonai, o Viktorijos krioklius – 1 milijonas.

Niagaros krioklių pramogos

Kelionė prie daugelio pasaulio krioklių panaši. Apogėjus – žvilgsnis į krioklius. Man patinka krentantį vandenį stebėti ilgai, bet net ir taip vis tiek praleidus ilgiau valandos prie vieno krioklio norisi eiti toliau. Svarbi kelionių prie krioklių dalis būna žygis prie krioklių: bet Niagaroje nėra net to, juk kriokliai yra mieste.

Tad kaip užimti visus jaunavedžius ir kitus turistus ne valandą, o savaitgalį, savaitę? Apsukrūs ~1900 m. verslininkai sugalvojo daugybę būdų. Daugelis jų šiandien būtų tikrai neįmanomi: gamtosaugininkai neleistų išgręžti už krioklio tunelių, tiesti netoliese lynų keltuvų. Bet, kadangi visa tai pastatyta prieš 100 metų ir daugiau, viskas išliko: ir todėl Niagarą galima patirti įvairiau, nei vien “gamtinius” krioklius.

Niagaros kriokliai yra ant JAV ir Kanados sienos. Pramogų yra abiejose pusėse. Abiejose pusėse galima nusipirkti pasą, įgalinantį aplankyti visas pagrindines krioklio pramogas (Kanadoje – “Niagara Falls Adventure Pass”, JAV – “Niagara Falls Discovery Pass”). Kainos tikrai nesikandžioja, atsižvelgiant į tai, ką už tai gauni: tokiose brangiose šalyse tikėjausi brangiau. Iš tikro viskas net pigiau, nei Brazilijos Igvasu.

Tiek JAV, tiek Kanadoje žymiausia Niagaros krioklio pramoga – plaukimas po kriokliu laivu (Maid of the Mist ir pan.). Iš tikro ne po, o prie krioklio: bet vandens purslų ten tiek, kad pranoksta liūtį, viskas balta, šlapia, žmonės klykia. Tikrai nepakartojama patirtis, o jei vandens bus per daug, visada gali slėptis laivo viduje. Esu taip plaukęs ir po Igvasu kriokliais – ten laivelis mažesnis, viskas atvira, vienu metu net buvo toks jausmas, kad skęstu. Niagaros pramogos daug labiau “draugiškos šeimai” (vaikams, seneliams, neįgaliems…).

Kitos pramogos Kanadoje, įeinančios į Kanados pasą (nuo, mano nuomone, įdomiausių):
• Kelionė anapus krioklio (Journey Behind the Falls). Dar 1889 m. pirmąsyk išgręžtais tuneliais užeini anapus baltosios vandens sienos, stebi, kaip vėjas įpučia vandenį į tavo menką siaurą tunelį. Kadaise gidai tais tuneliais vesdavo su žibalinėm lempom, dabar viskas apšviesta, ir celofaniniai lietpalčiai, kaip ir daugelyje Niagaros pramogų, įeina į kainą.

• Baltojo vandens pasivaikščiojimas (Whitewater walk). 300 m takelis palei Niagaros upę žemiau krioklių, kur teka balti vandenys tokie tūžmingi, kad vos keliems žmonėms pavyko perplaukti, o bangų upėje aukštis skaičiuojamas metrais. Pačių krioklių nesimato.

• Sūkurio aeromašina (Whirlpool Aero Car; įeina tik į brangesnį Kanados paso variantą). Senovinis (1916 m.) lynų keltuvas virš gražaus Niagaros upės vingio žemiau krioklių, pilno sūkurėlių. Pačių krioklių nesimato.

• Niagaros įtūžis (Niagara’s Fury). Filmas apie Niagaros krioklį su visokiausiais efektais (ir vandeniu). Jei perkate “Adventure Pass”, verta užsukti, bet šiaip kiek nuvylė: kai tikra Niagara alma vos anapus išėjimo, sunku pranokti.

Kitos pramogos JAV, įeinančios į JAV pasą:
• Vėjų ola (Cave of the Winds). Galimybė prieiti labai arti Amerikos krioklių – ten, kur rimtai taško. “Šlapiausias vietas” norint galima apeiti. Pirmąkart šie priėjimai įrengti dar 1841 m. ir tada dar būdavo galima nusileisti į olą, garsėjusią milžiniškais vėjais – bet ją 1954 m. sunaikino pati gamta. Tad vėjų oloje olos neliko. Užtat atsirado minimuziejus, pasakojantis Niagaros istoriją.
Dar įeina keli muziejai ir filmas – aš pirkau tik Kanados pasą, tad pastarųjų nelankiau.

Jei norite pamatyti svarbiausias Niagaros krioklių pramogas įdomiai, rekomenduoju pažiūrėti filmą “Niagara” su Merlin Monro. Herojai ten išmėgina viską. Taip, filmas 1953 m. Bet net nuostabu, kaip niekas nuo tada nepasikeitė – tik didesni viešbučiai užaugo. Kai pagalvoji, 1953 metais kokio Dubajaus išvis iš esmės nebuvo, daugelio kurortų ir nacionalinių parkų nebuvo, Igvasu ar Viktorijos kriokliai atrodė nepasiekiama svajonė ir menkai kam žinomi, o Niagaroje tokie patys masiniai turistai darė lygiai tą patį, ką tu darai dabar. Ir net 1918 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, darė tą patį… Niagara viena retų nereliginių vietų, kur ir pats turizmas yra įdomi istorija.

Vaizdai į Niagaros krioklius: nuo nemokamų iki brangiausių

Tam, kad tiesiog pamatytumėte Niagaros krioklius, nieko pirkti išvis nereikia. Visos krantinės nemokamos. Įspūdingesnis vaizdas nuo Kanados pusės krantinės, nes ten matai krioklius iš priekio. Ta krantinė iš esmės yra mieste.

Amerikos pusės krantinė įdomiausia Ožio saloje (Goat Island), plytinčios tarp abiejų Niagaros krioklių. Kadaise ten irgi buvo miestas, netgi fabrikai, naudoję krioklių vandenį pramonei – bet ~1887 m. grąžino gamtai, padarė parku. Tiesa, iš jo krioklius tegali stebėti iš šono (gražiausias vaizdas nuo Terrapin Point).

Tiek JAV, tiek Kanados promenadose ne tik išvysti krioklius, bet ir esi aptaškomas.

Pinigus, kuriuos kitur sumokėtumėte už Nacionalinio parko ar priėjimo prie krioklių bilietą, Niagaroje verta skirti viešbučiui su vaizdu į krioklį. Kanados pusėje yra gausybė viešbučių, kur nuostabi krioklio panorama atsiveria tiesiog pro kambario langą. Nepakartojama sėdint prie palangės iš aukštai stebėti krioklius. Kas vakarą jie nušviečiami galingais žibintais (tas apšvietimas, beje, irgi sukurtas dar 1925 m.), spalvos mainosi, keičiasi. Vasaromis ir pavasario-rudens savaitgaliais vakarais dar stebina ir fejerverkai. Smagu, kai krioklys – paskutinis vaizdas prieš užmiegant ir pirmas vaizdas prabudus.

Jei apsistoji pigesniuose moteliuose atokiau krioklių, vis tiek bus būdu pažvelgti į krioklius iš aukščiau (aišku, mokamai) – yra restoranai viešbučių viršutiniuose aukštuose ir net specialiuose bokštuose (aukščiausias – Skylon Tower), o dangų virš krioklių nuolat raižo apžvalginiai sraigtasparniai.

Ne sezono metu viešbučiai pigesni, bet Niagaros kriokliai viena retų vietų, kur ne sezonu ir įspūdis bus ne tas. Mat dalis Niagaros krioklio vandenų yra nukreipta į hidroelektrinę. JAV ir Kanada sutarė, kad turizmo sezono metu dieną bus “vagiama” mažiau krioklio vandens. Lapkričio-kovo mėnesiais kriokliui paliekama 1400 kubinių metrų per sekundę (5 Nemunai ties Kaunu), o turistinio sezono metu – 2800 kubinių metrų į sekundę (10 Nemunų). Dienos metu: bet nakties metu gal ir gerai, kad purslų stulpas sumažėja, geriau matosi apšvietimas.

JAV Niagara Folsas: desperatiškas getas su lietuviška istorija

Ir Kanada, ir JAV turi po kurortą iš savosios Niagaros krioklių pusės, priimantį turistus. Abudu miestai taip ir vadinasi – Niagara Falls (lietuviškai Niagara Folsas).

Kadaise JAV Niagara Folsas buvo pagrindinis Niagaros krioklių kurortas. 1960 m. (eroje, kai sukurtas filmas “Niagara”), jame gyveno 102 000 žmonių – kaip Panevėžyje. Be turizmo, svarbi buvo ir pramonė: krioklių vanduo sukdavo visokiausias mašinas.

Deja, Niagara Folso istorija – viena liūdniausių Amerikos žemyne. Pramonė pamažu nyko: iškelta į kitas šalis ar valstijas, juk dabar krioklių pagamintą elektrą laidais gali persiųsti bet kur. Išsikėlė ir žmonės. Išaugo nusikalstamumas. Miestas virto vadinamu “getu”. Dabar kai kurie panašūs miestai JAV atgimsta, bet Niagara Folsui tas negresia. Mat ~1964 m. miestas padarė vieną idiotiškiausių sprendimų JAV urbanistikos istorijoje: išgriovė senamiestį (Old Falls St. apylinkė) ir pakeitė nykiais pastatais, aikštėmis. Atseit turėjo viskas būti gražu, modernu, smagu turistams: išėjo priešingai. Niagara Folso centras nejaukus, nebeturi jokio “šarmo”: kažkokie parkingai, laukymės, neišnuomoti betoniniai turgūs kur būta gražių pastatų, ir vienas eilinis nykus daugiaaukštis kazino. Tik keli pavieniai įdomesni pastatai likę, o istorijos žiupsnelius gali rasti nebent toliau centro (pvz. Main St). Bet ir ten daug kas apleista, langai užkalti.

Viena įdomiausių vietų JAV Niagara Folse lietuviams – Niagara Folso lietuvių bažnyčia, kurią dar 1925 m. pasistatė fabrikuose dirbę lietuviai. Ji – parduota anglikonams, į pamaldas teateina du žmonės, rajonas nesaugus. Bet nuo pat 1925 m. išlikę lietuviški užrašai ir Vytis frontone. Įdomu matyti šimto metų senumo Vytį iškaltą 2 kilometrai nuo garsiųjų Niagaros krioklių – dar vienas priminimas, kad miestas su didžia istorija, ir dalis jos – netgi lietuviška. Tiksli bažnyčios vieta – “Tikslas – Amerika” žemėlapyje (priartinkite).

Tik istorija. Dabar JAV Niagara Folse gyventojų – jau tik 50000, mažiau Alytaus. Lietuvių irgi nesutiksi, nebent turistus, o jie laikosi prie pačių krioklių ir daugelis, apsistoję Kanadoje, tik ateina į JAV pažiūrėti Vėjų olos bei sugrįžta per tiltą. Greta 30 mln. žmonių kasmet pritraukiančių krioklių JAV pusėje net lankytinų vietų nepavyksta sukurti: štai ant Narsuolių muziejaus, pasakojančio istorijas visų tų, kurie per Niagaros krioklius ėjo lynais, plaukė statinėmis ir darė dar visokius sunkiai suvokiamus triukus (tai buvo tikra XIX a. mada), kabėjo iškaba “Parduodama”. Atrodo, muziejus “padėjo galvą” kaip ir daug tų narsuolių. “Tripadvisor” dar 2013 m. komentaruose irgi rašoma, kad muziejus uždarytas, parduodamas. Atrodo, nieks nė pastato pirkti nenori.

Kanados Niagaros kurortas: linksmas miestas-lunaparkas

Kol JAV Niagara Folsas nyko, kanadietiškasis plėtėsi. ~1960 m. jame gyveno tik 22000 žmonių (tokia Plungė): filme “Niagara” dar rodoma, kad priešais Niagaros krioklį stovi kempingas su nameliais. Šiandien ten stūkso viešbučiai-dangoraižiai su vaizdais į krioklius iš numerių, o mieste gyventojų – jau 88000 (beveik Panevėžys). Abu kurortai “susikeitė vietomis”.

Kanados Niagara Folsas turi du centrus. Naujesnis yra Fallsview – aukštų viešbučių linija priešais Pasagos (Kanados) krioklius: ten geriausia vieta apsistoti, yra variantų pavalgyti, apsipirkti.

Antrasis centras – Cliffton Hill yra tarsi vienas didelis lunaparkas. Jei kriokliai pabostų (pvz. vaikams), ten rasi kone “pusę Disneilendo” įvairiausių pramogų, o naktį Cliffton Hill žiba tarsi Las Vegasas.

Cliffton Hill (apačia priešais mažesniuosius, Amerikos, krioklius) – siaubo kambariai, vaškinių figūrų muziejai, atrakcionai, žaidimų automatai, 3D kinai, pramoginiai muziejai (Gineso rekordų, Riplio keistenybių), apžvalgos ratas ir t.t. Yra ir Cliffton Hill pasas, tiesa, perkant jį, galėsi patekti tik į nedaug pramogų. Tikriausiai orientuota į tuos, kurie dešimtosioms vestuvių metinėms grįžta ten, kur šventė medaus mėnesį. Jau su vaikais… Mažai Amerikoje vietų, kur viename rajone būtų šitiek pramogų visai šeimai.

Parkavimas Niagara Folse yra brangus (įskaitant prie viešbučių), bet daugelyje parkingų moki už išvažiavimą: tai yra, jei atvažiuosi ir paliksi automobilį kelioms dienoms, mokėsi tik kartą. Po miestą tada gali vaikščioti arba važinėti Wego autobusais, kurių 2 parų bilietas įeina į Niagara Falls Adventure Pass.

Niagaros kriokliai – ir kelionė į save

Niagaros upė atrodo milžiniška, bet ji stebėtinai trumpa – vos 58 kilometrai. Tiesiog, ji jungia du milžiniškus ežerus – Erio ir Ontarijo – ir todėl ja plūsta šitokia vandens galybė.

Niagaros kriokliai yra maždaug ties upės viduriu ir bėgant metams slenka į pietus, palikdami slėnį (kasmet po kelis centimetrus). Lankytinų vietų yra visur palei šią upę. Daug visokių fortų, įtvirtinimų: juk Kanadą valdžiusi Britanija ir JAV dažnai nesutardavo. Golfo laukai, drugelių parkas. Yra milžiniškos hidroelektrinės, verčiančios krioklių vandenį elektra. Ne šiaip sau hidroelektrinės, o pačios pirmosios pasaulyje, iš kurių elektra buvo siunčiama didesniu atstumu laidais, užuot panaudojus čia pat. “Prisimink: pasaulis pasikeitė čia” – pompastiškai skelbė filmukas Cave of the Winds muziejuje.

O šiauriniame Kanados kelio palei upę gale – Niagara on the Lake miestelis, vienas seniausių Kanadoje. Kai tik kam Amerikoje pasakydavau, kad važiuosiu prie Niagaros krioklių, būtinai patardavo aplankyti ir Niagara on the Lake. Išties, miestelis gražus, tikra JAV Niagara Folso priešingybė: turtingas, pilnas turistų, prabangių restoranėlių ir parduotuvių puikiai išsilaikiusiuose senuose (kai kurie dar XVIII a.) pastatuose, kurių čia niekas nesugalvotų griauti (dabar, vietinis pasakojo, viską supirko kinai).

Bet visgi aš iš Europos, ir senais pastatais taip paprastai nenustebinsi. Ech, kaip smarkiai gebėjimą žavėtis lankytinomis vietomis keičia asmeninė patirtis: kas amerikiečiui “neįtikėtinai senas, gražus, unikalus, tvarkingas miestelis”, Europoje būtų gana eilinė gyvenvietė. Užtat mane, pavyzdžiui, žavi, kiek Amerikoje miestuose yra gyvūnų: voverės, kiškiai, net stirnos ateina, žmonių nebijo. Ir Niagara on the Falls matėme. Žavi visi Amerikos greito maisto tinklai: tokie įvairūs, ištobulinti. Amerikiečiai to nė nepastebi: įprasta.

Ir Niagaros krioklius skirtingais gyvenimo etapais regėjau skirtingomis akimis. Kai pirmą kartą ten keliavau 1998 m., mačiau visų pirma patį krioklį, dar – Cliffton Hill šviesas ir garsus (Lietuvoje to nebuvo!). Sugrįžęs 2019 m., pirmąkart supratau vietovės istorijos didybę ir reikšmę, visą krioklių įvairovę.

Kriokliai nepasikeitė. Net jų kurortai, pramogos nepasikeitė. Pasikeičiau aš ir pasikeitė Lietuva.

1998 m., tarkime, nebuvo pinigų jokioms krioklio pramogoms, viskas atrodė šitaip brangu. Nakvojome motelyje kažkur už miesto ir tik atvažiavome pasižiūrėti į krioklį nuo promenados (automobiliu, skolintu iš JAV gyvenančio tėvų pažįstamo). Jau vien žvilgtelėti į Niagaros krioklį tada lietuviui buvo “kažkas nesuvokiamo”, prieinama tik Amerikoje turintiems draugų ar giminių. Tai buvo pirmoji mano tolima kelionė ir dar 6 metus paskui nekeliavau toli.

O 2019 m. jau nakvojau viešbutyje su vaizdu į Niagaros krioklį, pirkau Adventure pass – ir tai neatrodė kažkoks superišlaidavimas lyginant su vidutine Lietuvos alga ar mano pajamom. Tikrai gali sau leisti atvykęs į šitokią vietą. Šimtai tūkstančių lietuvių kasmet keliauja panašiai.

Kartais manęs žmonės klausia, “Ką darysi, kai viską, kas įdomu, pasaulyje būsi matęs?”. Tada galiu prisiminti Niagaros krioklius. Grįžęs ten pat po 20 metų viską atrandi naujai. Ir tam net nereikia kokio Dubajaus, kur po 20 metų viskas ir bus nauja. Tam pakanka ir Niagaros krioklių – vietos, kuri keičiasi lėčiau, nei žmonių kartos.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentuoti

Kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas gali būti labai įvairi. Nes JAV – tai ir didingi tušti nacionaliniai parkai, ir dangoraižių miestai, ir galybė kultūrų, ir sportas, ir dar daug kas.

Esu keliavęs po JAV jau devynis kartus ir kaskart atrandu ką naujo, nes skirtingos JAV vietos viena nuo kitos skiriasi net labiau, nei Europos šalys.

Susigaudyti tame nėra paprasta, todėl čia į vieną straipsnį surinkau informaciją, kaip patekti į JAV (bilietai, vizos), kaip geriausia keliauti po JAV ir ką ten labiausiai verta pamatyti.

JAV didmiesčiai – dangoraižiai, prilygstantys rūmams

Dangoraižių pilni miestai – vienas JAV simbolių. Net jei į JAV keliautumėte dėl gamtos ar kitų priežasčių, neišvengiamai atvyksite ir į didmiesčius. Tikrai verta pagrindiniuose pabūti bent kelias dienas.

JAV miestai neturi europinių senamiesčių, Viduramžių katedrų ar antikinių griuvėsių: net patys seniausi JAV miestai yra naujesni už Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Ir, nepaisant to, senieji Amerikos didmiesčiai tiesiog pribloškia istorija ir senove: 100-150 metų amžiaus dangoraižiais, traukinių stotimis, bankais, universalinėmis parduotuvėmis, universitetais, viešbučiais, teismais, kartais net fabrikais, kurie ir dydžiu, ir puošnumu pranoksta beveik visus Europos didikų dvarus ir dalį karalių rūmų. Tada Amerika tapo galingiausia pasaulio šalimi – ir tai matosi kiekviename pastate.

Iki šiol vienas man smagiausių užsiėmimų tokiuose miestuose – pasivaikščioti jų centruose, pasigėrėti užvertus galvą statulomis, bareljefais, kolonomis, kuriais JAV architektai kadaise puošdavo net eilinius biurų daugiaaukščius. Jei tik galite, užeikite ir į didingus fojė: JAV niekas nebombardavo, neokupavo, todėl kai kur išlikę pribloškiami šimtamečiai interjerai su verslą ir darbą šlovinančiomis freskomis, citatomis.

Kitas malonumas – pakilti į vieno dangoraižių viršūnę ir pažvelgti į miestą iš paukščio skrydžio, arba pasižiūrėti į miesto centrą iš šiek tiek toliau, iš kur visi jo dangoraižiai matosi kaip viena visuma. Mat visi JAV miestai tokie: centre – dangoraižiai, aplinkui – vienaukščių namų priemiesčiai, kurių gyventojai į centrus kas rytą važiuoja valandą, dvi, tris. Taigi dangoraižių panoramos, kuriai sugalvotas net angliškas pavadinimas skyline, niekas neužstoja.

Įspūdingiausias toks “senasis JAV didmiestis” – Niujorkas, 1920-1960 m. buvęs didžiausiu pasaulio miestu: vien jo centro (Manhatano) dydis sunkiai suvokiamas, o žmonių tame centre gyvena kaip pusėje Lietuvos.

Su Niujorku visad konkuravo Čikaga. Anos “Amerikos aukso amžiaus” didybės daug ir Filadelfijoje, yra ir Bostone, Detroite, Sent Lujise bei kituose JAV šiaurės rytų miestuose. Mat tais laikais, kai visa tai pastatyta, prieškariu ir tarpukariu, pasaulyje lyderiavo tik šiaurės JAV rytai – kitur dar buvo “Laukiniai vakarai” ar “Skurdūs pietūs”. Išskyrus gal aukso karštinės dėka iškilusį San Franciską, žavintį savo tiltais.

Visiškai autentiškų miestų centrų JAV beveik nerasi, o išlikę seni namai stovi pramaišiui su naujais. Paveldas šioje šalyje nėra labai saugomas: miestai yra skirti naudojimuisi, o ne grožiui. Tad pasenę, nereikalingi pastatai išmetami tarsi baldai ar drabužiai. XIX a. pastatas, netgi bažnyčia ar buvęs aukščiausias pasaulyje dangoraižis, nesunkiai gali virsti dulkėmis ir būti pakeistas kokia “nauja dėžute”. O kai prireikia nutiesti naują kelią, miestas ‘prakertamas’ tarsi miškas: tiesiog išgriaunama viskas, kas pakeliui, nepriklausomai nuo amžiaus ar vertės.

Tik JAV pietryčiuose, kurie ilgą laiką buvo skurdūs, galima rasti pavienių geriau išsaugotų miestų. Jų centrai tokie labiau europiniai – rūmai ir dvarai, o ne dangoraižiai. Tarp jų – Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana.

JAV Šiaurėje vienintelis gražesnis senamiestis – Filadelfijos, kur buvo paskelbta JAV nepriklausomybė ir todėl amerikiečių garbės reikalas buvo jį išsaugoti kartu su visais istoriškai reikšmingais pastatais.

Šiais laikais vis daugiau JAV žmonių gyvena Vakaruose. Tačiau dauguma tenykščių didmiesčių – nauji, tokie begaliniai priemiesčiai iš vienodų vienaukščių pastatų ir todėl nuobodūs vaikščioti. Net ir antrasis pagal dydį JAV miestas Los Andželas anapus Holivudo toks. Keliautojams jie praverčia labiau kaip vieta apsistoti ar pavalgyti. Ir tai dažniausiai net ne jie, o pakelės prie jų. JAV vakaruose svarbiausios lankytinos vietos – gamtoje.

JAV nacionaliniai parkai ir gamtinės lankytinos vietos

Kone visos pasaulinės reikšmės gamtos įdomybės JAV paskelbtos nacionaliniais parkais. JAV nacionaliniai parkai visai kitokie, nei Europoje, nes ten negyvena joks žmogus. Nusiperki bilietą ir patenki į šimtų ar net tūkstančių kvadratinių kilometrų erdvę, kur aplink – tik gamta, švelniai pritaikyta keliautojui. Ilgi takai pasivaikščiojimams, lankytojų centrai, šen bei ten asfaltuoti automobilių keliai: jei nenori ar negali leistis į “laukinį” žygį, galima gražiausius “atvirukinius vaizdus” pamatyti tiesiog iš pakelės aikštelių. Tvorelių, užrašų “neišklyskite iš tako” beveik nėra: eini kur nori.

Ir ta gamta labai įvairi, juk JAV – gigantiška šalis.

JAV pietvakariuose tai – dykumos ir dyki uoliniai kalnai bei kanjonai. Itin įspūdingi Didžiojo kanjono, Braiso kanjono, Natūralių arkų nacionaliniai parkai, Monumentų slėnis, Alamogordo baltieji smėlynai. Daugiausiai gražių nacionalinių parkų – Jutos valstijoje ir aplink.

JAV šiaurės Vakaruose – žali miškai, upės. Tenykštė pažiba – Jeloustounas (žiemą neprivažiuojamas), garsėjantis kaip viena vos kelių pasaulio vietų, kur pilna geizerių.

Floridoje – pelkės, pilnos aligatorių, kur gali braidyti, vaikščioti, lėkti propeleriniais laivais ar bagiais (Evergleidsas).

Havajuose – pajuodijusia lava padengta žemė ir kartais vis išsiveržiantys vulkanai – Kilauea, bei Mauna Kea, aukščiausias nuo papėdės pasaulio kalnas.

Na o Aliaska išvis beveik kaip vienas didelis nacionalinis parkas: jos plotas kone kaip pusės Europos Sąjungos, o gyventojų – kaip viename Vilniuje, daugybėje vietų ten nestovėjęs joks žmogus, dauguma kaimų pasiekiami tik lėktuvais ar laivais, nes nėra kelių. Daug kur meškų daugiau nei žmonių, fjordai, salos, ledynai, galingos upės, aukščiausi JAV kalnai… Kelionių sezonas – vasara, bet žiema stebina žvaigždynais ir šiaurės pašvaistėmis.

Gamtos mylėtojams kelionė po JAV – tai kelionė iš nacionalinio parko į nacionalinį parką, nusipirkus specialų bilietą – “America the Beautiful” pasą – su kuriuo gali įvažiuoti į kiekvieną jų ištisus metus. Nesu tas, kuriam kelionės – tai vien gamta, tačiau pagrindiniai JAV nacionaliniai parkai negali nepriblokšti.

Be to, JAV gamta visada arčiau žmogaus, nei Lietuvoje. Net miestuose pilna voverių, miestų parkuose ar kapinėse gali sutikti kiškių, stirnų, o nacionaliniuose parkuose (tuose, kurie nėra dykumose) beveik visuomet pamatai žvėrių. Ir vienas įspūdingiausių JAV gamtos stebuklų yra praktiškai miesto centre – Niagaros kriokliai.

JAV muziejai ir lankytojų centrai

Nesvarbu, ar esate didmiesčio centro muziejuje, ar nacionalinio parko lankytojų centre – ką jau moka amerikiečiai tai moka: padaryti šitokias turistines vietas patrauklias. Informacija ten pateikiama ne tik nuobodžiais stendais, bet ir vaizdu, garsu, vaidinimais, visokiais žaidimais: randa ką veikti ir vaikai. Pasitaiko ir į kainą įeinančių ekskursijų – tik reikia sužinoti jų laiką. Užėjęs į dažną iš didžiųjų gerųjų muziejų ryte, gali nesunkiai išeiti vakare ar bent jau po kokių 5 valandų – net jei nesi muziejų fanas.

Tiesa, visų muziejų kainos – gana didelės, bet jie to verti. Ne vien dėl pristatymo, bet ir dėl eksponatų: dešimtmetis po dešimtmečio JAV milijonieriai suaukojo muziejams savo kolekcijas, todėl net, tarkime, vienos geriausių vietų atrasti Europos dailę yra JAV. Kiekvienas senasis JAV didmiestis turi kokį meno muziejų, kur pilna Rembrantų, Rubensų ir panašaus “kalibro” kūrėjų darbų, ir kuo didesnis didmiestis – tuo geresnis muziejus…

Ir dar viena gera žinia: be privačių mokamų muziejų, yra ir ne ką prastesnių nemokamų. Daugiausia tokių – Vašingtone, kuris yra tikras muziejų miestas: savaitę ten gali praleisti vien nemokamuose muziejuose. Oro ir kosmoso, juodaodžių, indėnų, gamtos istorijos ir t.t.

Įdomi JAV tradicija – Gyvieji muziejai, dydžio sulig ištisais miesteliais, kur tarp lankytojų įsimaišę aktoriai nuolat vaidina muziejaus temą (kokį istorinį periodą). Vienas žymiausių – Colonial Williamsburg Virdžinijoje, kur inscenizuojami kolonijiniai laikai JAV. Nemažai Gyvųjų muziejų yra JAV vakaruose – jais paversti apleisti Laukinių Vakarų miesteliai. Kai kurie Laukinių Vakarų miesteliai, kaip Pietų Dakotos Dedvudas, dar gyvenami, bet kartu yra ir pusiau muziejai (nuolatiniai spektakliai aikštėse ir pan.).

Memorialų taip gražiai ir skoningai, kaip amerikiečiai, irgi nekuria niekas: sugebama nenueiti į “sovietinę gigantomaniją”, bet kartu ir nepadaryti kažko niekingai menko. Įvairiausių karų veteranai, mirę prezidentai, genocidų aukos – viskas nusipelno subtilaus, bet didingo pagerbimo. Įspūdingiausias man turbūt – Rugsėjo 11 teroro akto memorialas Niujorke, amžinai į bedugnę besipilantis vanduo. Bet niekur nėra tiek memorialų, kiek Vašingtone.

JAV pirmauja pasaulyje mokslo ir technologijų srityje, todėl JAV yra galimybė pamatyti ir didžiausius žmonijos technologinius stebuklus, kurių kiekvienas čia pritaikytas turistams. Pavyzdžiui, tik JAV paprastai galite patekti į veikiantį kosmodromą – Kanaveralo kyšulyje Floridoje, iš kur amerikiečiai į kosmosą leidžia savo misijas ir iš kur žmogus pakilo į mėnulį.

O JAV Pietuose muziejais virto daug senųjų plantacijų. Apie jų šeimininkų dinastijų ir vergų mūsų akimis keistus gyvenimus šiandien pasakojama ekskursijų metu, rodomi autentiški daiktai, interjerai: apskritai JAV Pietūs XIX a. turėjo daugiau bendro su aristokratiška Europa nei su JAV Šiaure.

Tiesa, reikia padaryti “namų darbus”: tai, kad JAV turi vienas kokybiškiausių pasaulyje turistinių vietų, jokiu būdu nereiškia, kad visos jos tokios. Augant turizmui kiekvienas svarbesnis JAV miestas apaugo šimtais visokių “spąstų turistams”: muziejų-parduotuvių, pramogų parkelių ir ekskursijų temomis, kuriomis nelabai yra ką pasakyti (“piratų turas” mieste, kur beveik nebuvo piratų, “vaiduoklių turai” ir pan.). Daug jų labai vidutiniški (bet nelabai pigūs), o klientus susirenka masine reklama, viešbučiuose dalinamais nuolaidų kuponais.

JAV kurortai ir klimatas

Poilsiauti prie vandenyno į JAV keliauja mažai užsieniečių – tačiau JAV turi išties puikių kurortų. Daugelis amerikiečių, tiesą pasakius, niekada gyvenime nėra poilsiavę už JAV ribų – nors pinigų turi daug. Kam, jei Amerikoje – visokiausia gamta ir visoks klimatas? Be to, didžiuosiuose JAV kurortuose – įspūdinga visokiausių pramogų pasiūla.

Kiaurus metus vasara būna tik vienoje JAV valstijoje – Havajuose. Valstija susideda iš septynių salų, kurių visos labai skirtingos. Didingos laukinės gamtos ir mažų viešbučių mėgėjams patarčiau keliauti į Didžiąją Havajų salą – vulkanų rojų – o norintiems maudytis dangoraižių papėdėje, vakarais “kultūrintis” didmiestyje, užsiimti serfingu labiausiai tiks Oahu. Temperatūra gruodžio dienomis maždaug +26, liepą – +31.

Tiesa, iš Lietuvos skristi iki Havajų toli ir brangu. Daug artimesnis Havajų pakaitalas ne tik lietuviams, bet ir rytų pakrantės amerikiečiams – Florida, kurios pagrindinis ir istorinis kurortas – Majamis, garsėjantis savo naktiniams klubams ir mados fotosesijoms užleistu Miami Beach tarpukario rajonu.

Florida – vyriausia amžiumi JAV valstija, nes daugelio amerikiečių svajonių pensija yra namas Floridoje prie paplūdimio (viską parduoda ir išsikrausto)> Bet ir poilsiautojams ir pramogautojams ji gali pasiūlyti daugiau, nei dešimt kitų valstijų kartu paėmus. Turistams populiaru iš Floridos leistis į kruizą po Karibus, kur dalis salų irgi priklauso JAV (Puerto Rikas, JAV Mergelių salos). Yra Floridoje ir senų miestelių, virtusių pramogų rojais: Ki Vestas, Sent Augustinas.

Floridoje, kaip ir visur JAV, yra ką veikti ir visai šeimai. Ten – ir Disnėjaus pasaulis, didžiausias pasaulyje pramogų parkas. Jo plotas – kaip ketvirtis Vilniaus ir ten yra 6 pramogų zonos, kurių kiekvienoje gali praleisti visą dieną (įprastinis “Disneilendas” – tik viena iš šešių), o kur dar golfo aikštynai, viešbučiai, “Disnėjaus miesto centras”. Gali visas atostogas praleisti vien ten, niekur neišeidamas: yra daugiadieniai bilietai į konkrečią zoną ar visas pramogas.

Kitoks, suaugusiųjų, “Disneilendas” yra dar toliau nuo jūros – tai Las Vegasas. “Pasaulio lošimų sostinė”, bet gal reiktų sakyti “Pramogų sostinė”: ten – įspūdingiausi šou (vien Cirque du Soleil siūlo septynis nuolatinius pastatymus), atrakcionai aukščiausio vakarų JAV bokšto viršūnėje ir t.t. Daug kas nemokamai: vieni aukščiausių pasaulio fontanų, dirbtinis ugnikalnis, šou prilygstanti naktinė šviesų jūra ir vaizduotę pranokstantys šiuolaikiniai pastatai (Egipto piramidės stiklinė kopija, Eifelio bokštas, Venecija…). Vasaromis labai karšta (kai lankiausi pirmą kartą, buvo +44) – bet tenykščiai viešbučiai – tai ištisi kurortai po stogu; gali net neiti iš saviškio (nors rekomenduoju pažiūrėti daugiau).

Visai kitokių kurortų yra JAV šiaurės rytuose – Naujojoje Anglijoje, prie didžiųjų ežerų. Jie ramesni, labiau primena Palangą, gamta gana lietuviška. Kiekvieno kurorto širdis – paplūdimys ir lentučių takas (boardwalk) palei paplūdimį su gausybe “paprastų” šeimos pramogų. Ten sezonas – tik vasaromis, nors ypač Naujoje Anglijoje populiaru keliauti rudenį, kai gražiai gelsta ir raudonuoja lapai. Kadaise, kai nebuvo galimybių per kelias valandas atsidurti tropikuose, daugelis JAV didmiesčių žmonių poilsiaudavo būtent tuose kurortuose, tokiuose kaip Atlantik Sitis.

Žiemos šiaurinėje JAV dalyje – snieguotos, o kuo toliau nuo vandenyno – tuo šaltesnės. Tiesa, bendrai paėmus, beveik visur (išskyrus Aliaską) kiek šilčiau nei Lietuvoje: vasaros Niujorke ar Čikagoje – kokiais 6 laipsniais karštesnės nei Lietuvoje, žiemos – 3-6 laipsniais.

JAV kultūra ir kultūros – rasės, tikėjimai

Jungtinės Amerikos Valstijos gali asocijuotis su gamta, miestais – bet retai su kultūra. Net esame įpratę patraukti amerikiečius per dantį – girdi, jie be kultūros, tradicijų. O be reikalo: Amerikoje patyriau ir vienas įspūdingiausių pasaulyje kultūrinių patirčių.

Visų pirma, Amerika yra pasaulio popkultūros sostinė: čia gimsta tai, ką vartoja visas pasaulis, ir tai galite išvysti savo akimis. Galingiausios pasaulio sporto lygos, Holivudo studijos, muzikos žvaigždės – viskas JAV yra galimos turistinės patirtys: nuo varžybų ar koncerto iki ekskursijos po Harley-Davidson gamyklą.

Kur bekeliausi po JAV, greičiausiai galėsi nueiti į kokį tipinį sporto re(n)ginį: gal NBA krepšinį (krepšinio fanui tiesiog būtina!), amerikietišką futbolą, beisbolą, NASCAR lenktynes, amerikietiškas imtynes (prowrestling), rodeo, automobilių daužynes (demolition derby) ar pikapų ant didelių ratų (monster truck) pasirodymą: belieka paieškoti Google, kas ten tuo metu vyks. Visa tai savaip atskleidžia JAV kultūrą.

Tačiau jei ta “masinė kultūra” – ne jums, ne mažiau gali sužavėti JAV mažumų kultūros ir lankytinos vietos. Taip, daugelis amerikiečių kalba angliškai – bet čia jų panašumai ir baigiasi. JAV rajonai, miestai, valstijos “priklauso” skirtingoms rasėms, religijoms, kultūroms ir pervažiavęs keliolika kilometrų kartais atsiduri it kitame pasaulyje. Amerikiečiai to “kito pasaulio” prisibijo, laikosi savojoje kultūrinėje pusėje – todėl ieškodamas mažumų kultūros dar gali pasijusti savotišku atradėju.

Įdomiausios lietuviams – Amerikos lietuvių vietos, kurias esu specialiai tyrinėjęs ekspedicijose “Tikslas Amerika” ir sužymėjęs internetiniame žemėlapyje. Nepabuvus bent vienoje didingoje JAV lietuvių bažnyčioje, vienuolyne, muziejuje, Vyčio bareljefais puoštuose lietuvių klubų rūmuose, gali nesuprasti kodėl. Tačiau šios vietos nuostabesnės ir didingesnės už daugelį to, kas sukurta to meto Lietuvoje, nes Amerikos lietuviai galėjo sau leisti daugiau. Ir geriau išsilaikiusios: juk ten nebuvo sovietų okupacijos. Jos naujai atskleidžia Lietuvos ir Amerikos (kaip imigrantų šalies) istoriją. Daugelis JAV lietuvių vietų – šiaurės rytų pramoniniuose miestuose.

Kone kiekviename JAV mieste rasi ir juodaodžių rajoną. Jame ne taip ir lengva išgirsti džiazą, gospelus ar hiphopą, užtat visur nešvara, sugriuvę namai, narkotikai ir nusikalstamumas: net nė vieno viešbučio dažname nėra, nes niekas nenorėtų apsistoti (bent vieną pamatyti verta: Detroite, kur 82% žmonių – juodaodžiai – dauguma rajonų tokie). Kiek geresniais yra laikomi lotynų amerikiečių rajonai, o Naujosios Meksikos valstijoje “lotynai” net sudaro gyventojų daugumą. Ten – ispanų kalba, lotyniška kultūra, ir kai kurios jau JAV sukurtos Lotynų tradicijos (pvz. lauraideriai – automobiliai mažais ratais).

Apskritai, pirmą kartą keliaujant į JAV pribloškia skirtumai tarp “gerų” ir “blogų” rajonų ar net miestų. “Geri” – tokie, kur žmonės net nerakina durų ir automobilių (“Kai reikia rakintis, jaučiuosi kaip kalėjime” – sakė man vienas amerikietis), išpuoselėtos pievutės, kaimynai saugo vieni kitus (pvz. kartą nepažįstami mane perspėjo: “atsargiai, ten už kampo – narkomanas”, nes toks atklydėlis jau tikras rajono įvykis). Dauguma gyventojų – baltaodžiai ar geltonodžiai. Ten akivaizdu, kad esi turtingiausioje ir galingiausioje pasaulio šalyje.

“Bloguose rajonuose”, lotynų amerikiečių, o ypač juodaodžių gyvenamuose, tuo tarpu, viskas kitaip ir vietom jautiesi kaip trečiame pasaulyje: skurdas, nusikaltimai, keiksmažodžiai, šiukšlės, na ir daug narkotikų. Kita vertus, ten ir viskas kažkiek pigiau: parkavimas, viešbučiai (jeigu jų išvis yra). Dažniausias patarimas, kurį girdėdavau iš priemiesčių baltaodžių, išgirdusių mūsų tolimesnį maršrutą – nekišti nosies į “blogus” rajonus. Jie patys ten būna nebuvę dešimtmečius, nes “ko ten važiuoti į tuos griuvėsius?”. Tačiau kadangi kai kurie dabar “blogi” rajonai kadaise klestėjo, yra pilni gražių pastatų (tegu dažnai ir apleistų), didžios istorijos (apleisti dangoraižiai, apleista pirmoji pasaulyje automatizuota gamykla Detroite…), ten lankiausi daugybę kartų – buvau atsargus ir kol kas nieko blogo neatsitiko.

Įdomu JAV atrasti ir indėnus: gal jų daugelis išžudyta, gal dabartiniai – nuskurdę, prasigėrę ir nebesidabina plaukų plunksnomis, bet kai kurie indėnų rezervatai vis dar yra savotiškos jokiuose žemėlapiuose nepažymėtos indėnų šalys su savo prezidentais, šventėmis pow-wow, visai kita kultūra (pvz. dažname negalima ne tik fotografuoti, bet ir užsirašinėti į užrašų knygutes; nepamatysi ten ir amerikietiškų šypsenų). O Navahų rezervatas plotu net didesnis už Lietuvą! O kur dar senųjų civilizacijų griuvėsiai – JAV jų nedaug, bet Mesa Verdės namai olose yra pasaulinės reikšmės. Geriausia vieta pažinti indėnus – pietvakarių JAV, Arizonos/Jutos/Kolorado/Naujosios Meksikos sankirta, kur yra visos įvardintos vietos ir dar daugiau. Bet indėnai indėnams nelygu: JAV rytuose “rezervatai” seniai tapo savotiškomis akcinėmis bendrovėmis – jų “akcininkai” genties nariai tiesiog gauna “dividendus” iš ten įsteigtų kazino ar parduotuvių veiklos, o į jas užėjęs gali neišvysti nė vieno indėno. Nes tų indėnų tose gentyse belikę po kelis šimtus.

Havajuose, savo ruožtu, gali atrasti senosios havajiečių kultūros liekanas, o Aliaskoje paskutinėje iš JAV valstijų dar yra ištisi miesteliai, nepasiekiami keliais, kur kalbama “senosiomis” (indėnų, eskimų) kalbomis.

Paradoksalu, bet mažiausiai ką išskirtinio turi “eiliniai” JAV baltaodžiai, turintys protėvių iš įvairių Europos tautų ir sudarantys apie pusę JAV žmonių. Pamenu amerikietės moksleivės pasakojimą, kad, mokytojai liepus atsinešti ką nors iš savosios kultūros, sunkiausia buvo baltaodžiams neimigrantams. Didžiuotis kilme, turėti savo simbolius jiems kontroversiška – daug kas tai laiko rasizmu. Autentiškesnės tik pietryčių JAV, kur imigracija vyko taip seniai, kad susiformavo savita kultūra: tokia labiau aristokratiška, europietiška, agrikultūrinė, vertinanti praeitį ir paveldą, giminių istorijas (palyginus su JAV šiaurės “Amerikietiškosios svajonės” tautų katilu). Daug pietiečių net nebežino, iš kokių šalių atvyko jų protėviai ir surašymuose prisistato tik kaip “amerikiečiai”. Pietinės JAV valstijos 1861-1865 m. netgi nesėkmingai kovojo dėl nepriklausomybės (Pilietinis karas) ir kai kurie pietiečiai iki šiol gerbia tada pietuose įkurtos Amerikos Valstijų Konfederacijos simbolius – bet tai irgi kontroversiška, juk Konfederacijoje ilgiau išliko vergovė. Dar viena “kultūra kultūroje” yra Luiziana (aplink Naująjį Orleaną), buvusi prancūzų kolonija, garsėjanti ir vudu.

Dar verta atrasti ypatingiausias religines mažumas. Mormonai, sudarantys daugumą Jutos gyventojų: jų baltos šventyklos su pranašu Moroniu bokšte ir Solt Leik Sičio šventyklos aikštė, švenčiausioji vieta. Žydai ortodoksai ir jų rajonas Brukline (Niujorkas), kur visi aplinkiniai – juodai vilkintys, su peisais, o per šabą viskas sustingsta. Amišai, iki šiol gyvenantys tarsi XIX a.: nenaudojantys elektros, važinėjantys karietomis, auginantys po 6-8 vaikus ir kalbantys vokiškai kaip jų protėviai, į JAV atvykę prieš kelis šimtmečius (“Amišų šalys” yra Pensilvanijoje ir Ohajuje, pastarojoje – ir amišų muziejai).

Antra religija amerikiečiams – politika. Po 10-30 minučių dažniausiai galiu nesunkiai suprasti, už ką balsuoja mano pašnekovas: demokratus ar respublikonus. Nes skiriasi ne tik pažiūros (kurias dažniausiai ir pasako), bet ir gyvenimo būdas, automobilis ir t.t. Net “Lonely Planet” rašydama svarbiausią informaciją apie kiekvieną valstiją parašo, ar ta valstija demokratų, ar respublikonų – nes dešimtmetis po dešimtmečio daugelyje valstijų rinkimus laimi ta pati partija ir tik kelios “ant ribos esančios” nulemia galutinį rezultatą.

Religiją, tuo tarpu, keisti JAV daug labiau įprasta, nei pas mus: sutikau daugybę amerikiečių, pakeitusių religiją, kai kurie – net keliskart per gyvenimą. Tą skatina visokie miesionieriai: kas ant viso kvartalo per ruporą šaukia apie apokalipsę, kas kaišioja už valytuvų paaiškinimus apie pragarą. Nepaisant to, amerikiečiai – gerokai religingesni, nei europiečiai, maldos ir padėkos Dievui dažnos net viešose politikų kalbose, dauguma tikinčiųjų kas sekmadienį lanko bažnyčią, o lauko reklamos pilnos religinių šūkių: todėl gyvenimo būdo skirtumai tarp skirtingų religijų yra nemaži.

Įsivaizduojame JAV kaip modernią šalį, bet modernumu ją seniai pranoko Azija. Net stebėtina, kiek daug JAV išlikę tokių senų dalykų, kokie pas mus seniai nunykę: atsiskaitymai čekiais, vietoje elektrinių tablo – klijuojamos raidės, mylios ir coliai vietoje kilometrų ir centimetrų. Bet visa tai tapo savotiška JAV kultūros dalimi – kaip ir liepos 4 fejerverkai ar padėkos dienos kalakutas.

Kaip keliauti po JAV – autonuoma ar viešasis transportas?

JAV yra turtingiausia didelė pasaulio šalis, tačiau ko neturi, tai neturi: viešojo transporto. Kai kuriuose “senuosiuose didmiesčiuose” (Niujorke, Čikagoje) dar gana patogu važinėti metro (nors jis toks senas, džeržgiantis), bet daugelis atokesnių rajonų ir lankytinų vietų viešuoju transportu visiškai ar beveik nepasiekiamos (jei neskaičiuoti kokio du kartus per dieną važiuojančio autobuso, ir tai ne visur).

Nes Amerika – automobilių kraštas. Teises čia duoda nuo 16 metų ir, kaip pasakojo amerikiečiai bendraamžiai, su kuriais bendraudavau paauglystėje – jei neturi automobilio sulaukęs 16 m., esi nevykėlis, nes tai reiškia, kad būsi “įstrigęs” tėvų namie. Girdėjau, tai keičiasi, bet iš lėto (paaugliai vis dažniau vietoj automobilio iš tėvų prašo “iPhone” ir, matyt, bendrauja internetu).

Todėl nepriklausomiems keliautojams po JAV todėl beveik būtina išsinuomoti automobilį – beveik visada po JAV keliauju tik taip. Tik atvažiavus į pagrindinius didmiesčius automobilį kartais verta palikti priemiesčiuose ir toliau važiuoti metro: nes valandos parkavimas centre gali kainuoti ir 12 dolerių, ir 30 dolerių už valandą (privačiuose parkinguose; gatvėse paprastai pigiau, bet sėkmės rasti vietą – be to, ten negalima palikti automobilio ilgiau 2 ar 3 valandų, kartais tenka atlikti keistas biurokratines procedūras: pvz. Milvokyje skambinome ir prašėme telefonu nemokamo leidimo palikti automobilį gatvėje nakčiai – gavome).

Kaip ten bebūtų, be automobilio Amerikos užmiestyje daug blogiau: kartą Aliaskoje teko taip keliauti ir daugiau nenoriu. Na, atvažiuoji kokiu vėluojančiu traukiniu iki stoties, ir kas toliau, kai viešbutis už 12 km? Teko rinktis ir autostopą. O juk ir tą viešbutį už 12 km pasirinkau tik dėl to, kad jis arčiausiai, šalia pagrindinio kelio: buvo ir daug pigesnių, geresnių, bet jie dar toliau… Nuo tada nebestebina ši JAV girdėta istorija: “Iš kaimyno atėmė teises ir todėl jis įniko į narkotikus, nes be automobilio negalėjo nei darbo turėti, nei pramogų ne namie”.

Automobilio nuomos sistema JAV sutvarkyta geriausiai pasaulyje: net menkiausiame oro uoste ar miestelyje rasi autonuomos tinklų “Avis”, “Budget”, “Dollar” ir kitų atstovybes, kur, kam atsitikus, galėsi auotomobilį pasikeisti, o didmiesčių oro uostuose laukia dešimtys tūkstančių nuomai paruoštų mašinų. Be to, benzinas perpus pigesnis, nei Lietuvoje, o mokamų kelių – mažai ir jų lengva išvengti. Galiausiai, kelionė po JAV automobiliu – nesvarbu, ar senaisiais prieškariniais keliais ir tiltais (kaip garsiuoju 66 keliu, kertančiu visą Ameriką), ar naujaisiais greitkeliais – kartu ir kultūrinė patirtis. Moteliai (kur automobiliu privažiuoji prie kambario durų), greito maisto restoranų tinklai didžiuliuose pakelės “verslo miesteliuose”, pakelės poilsio aikštelės (kur gali nusnausti automobilyje ar sunkvežimyje) – viskas įaugę į amerikiečių kultūrą. Ir po kapines, ir po nedidelius muziejus po atviru dangumi važinėjama automobiliais ir, amerikiečiai pasakojo, yra net kas kempinguose į tualetą automobiliu važiuoja, “juk už kalnelio”. Gal tai viena priežasčių, kodėl JAV šitiek smarkiai nutukusių žmonių…

Galima po JAV keliauti ir kemperiu. Tiek automobilį, tiek kemperį paprastai pigiausia grąžinti ten, iš kur paėmei (patartina vaiuoti ratu), ir pigiau imti ne oro uoste. Greičiausiai kemperiu vis tiek išeis brangiau, nei apsistoti viešbučiuose ir nuomotis automobilį: už teisę nuvažiuoti didesnius atstumus kemperiu dar reikia primokėti.

Didesnius atstumus JAV viduje, tuo tarpu, geriausia skristi lėktuvu. Kainos, tiesa, didesnės, nei panašaus atstumo skrydis kainuotų Europoje – suskraidyti į abi puses gali kainuoti 150-250 eurų.

Kartais galima sutaupyti (patogumo sąskaita) važiuojant ilgo nuotolio autobusais. Klasikinius “Greyhound” gerokai nukonkuravo dviaukščiai “Megabus”, veikiantys tarsi pigių skrydžių avialinijos: artėjant važiavimui, kainos kyla (verta pirkti iš anksto), yra priemoka už antrą lagaminą, vietas priekyje ir pan. Niujorkas-Torontas važiuoti “Megabus” man atsiėjo perpus pigiau, nei būtų atsiėję lėktuvu, o, kadangi autobusas naktinis, sutaupiau ir viešbučiui.

Greitųjų traukinių JAV nėra, ilgos kelionės traukiniais kai kuriems amerikiečiams – labiau kaip hobis, ir nepigus. Akcentas ten – ne nuvažiavimas iš taško A į tašką B (dažni ir dideli vėlavimai, vidutinis greitis 50 km/h). Akcentas – dideli panoraminiai langai su vaizdais į gamtą ir tokia švelni XIX a. “traukinių aukso amžiaus patirtis” su vakarienėmis prie stalo vagone-restorane.

Po kai kurias JAV vietas gali būti logiška keliauti kruiziniu laivu (pvz. Aliaską, kur į daug miestelių neveda keliai). Tiesa, daugelis kruizų maršrutų driekiasi ne vien per JAV, bet net ir daugelis tokių laivų yra tarsi plaukiojantys Amerikos gabalėliai (dauguma keleivių – amerikiečiai, šou pritaikyti jiems).

Kur pavalgyti, kur apsistoti JAV ir kiek tai kainuos

Apskritai JAV yra brangi šalis. Labiausiai tą supranti viešbučiuose: turistiniuose miestuose jų kainos prasideda nuo kokių 70 eurų, o Niujorke ir už 120 eurų ne kartą tepavyko gauti hostelio kambarį be tualeto. Pigiausia apsistoti priemiesčiuose, kur, šalia magistralių, yra susiformavę ištisi nauji miestų mini-centrai: eilė viešbučių ir motelių, restoranų, parduotuvių, į kurias automobiliais suvažiuoja gretimų priemiesčių gyventojai. Ten nesusiduri su kamščiais, parkavimas nemokamas.

Tiesa, ten gali apsistoti tik jei turi išsinuomavęs automobilį. Kitu atveju, apsistoti greičiausiai teks miesto centre, kur viešbučiai kiek brangesni (išskyrus hostelius). Turint automobilį, variantas apsistoti centre kaip tik mažiau patrauklus: parkavimas “per naktį” miesto centre mokamas ir nepigus (gali kainuoti, pvz., 20 EUR), be to, daug kur nakčiai palikti mašinos išvis neįmanoma. Apskritai, parkavimo ženklai JAV daug sudėtingesni nei pas mus: kiekvienoje gatvėje – savos taisyklės kada galima, kada negalima parkuoti, kiek kainuoja, kur bauduos ir kur nutemps (tikrai nutempia!) ir viskas paaiškinta žodžiais. Baudą kartą gavome viršiję parkavimo laiką vos 5 minutėmis.

“AirBnB” JAV kai kur nelegalūs (esą turistai atima taip trūkstamus namus iš eilinių darbininkų) – nereiškia, kad ten jo nėra, bet yra mažiau, o šeimininkai prašo niekam nesakyti, kad esi laikinas nuomininkas. Apskritai “AirBnB” apsimoka tik apsistojant vienoje vietoje ilgiau, nes paprastai labai brangus valymas, pvz. 70 EUR (juk JAV net ir juodadarbių valytojų algos nemažos).

JAV yra tinklų šalis. Verslą norintis pradėti žmogus čia paprastai ne galvoja savo idėją, o nusiperka jau gatavą: pažadėjęs atiduoti “centrui” dalį pajamų atidaro “McDonald’s” restoraną, “Motel 6” motelį, “7-11” parduotuvėlę, pradeda nuomoti automobilius po “Avis” vėliava.

Pigiausi viešbučių tinklai yra “Motel 6”, “Super 8”. Kiek brangesni -“Courtyard Inn”, “Best Western”, “Quality Inn”. Ten – retesnės problemos su nešvara, dažniau įskaičiuoti pusryčiai (bet pusryčiai JAV viešbučiuose – visada gana menki: bandelė ir vaflis, geresniuose – dar dešrelė ar kepsnelis). Yra viešbučių tinklų, kurie turi kokį nors savo ypatingumą: pvz. “Microtel” yra smagios palangės-sofos, o “Drury’s” – į kainą įeina neribotas popkornas ir gėrimai. Toks tinklų privalumas: visada žinai, ką rasi, net numerių išplanavimas dažnai vienodas, nes priemiesčių viešbučiai statomi “nuo nulio” specialiai šitam. Bet šiaip daugelis tinklų iš esmės nesiskiria vienas nuo kito, o viešbučių savininkai “migruoja” iš vieno tinklo į kitą: vienas viešbutis, kur nakvojome, tarkime, Booking.com vis dar buvo įrašytas kaip “Sleep Inn”, pinigus nurašė kaip “Holiday Inn”, o iškaba lauke buvo jau dar trečia.

Restoranų tinklai paprastai yra pigiausias būdas pavalgyti, bent jau greito maisto. Kainos tokiuose – nedaug didesnės, nei Lietuvoje. Jų būna keli pagrindiniai tipai: mėsaininės (“McDonald’s”, “Wendy’s”, “Burger King”, “Jack in the Box”, “Sonic Drive In”, “Five Guys”), sumuštininės (“Subway”, “Quiznos”, “Firehouse Subs”, šaltų sumuštinių “Jimmy John’s”), meksikietiški patiekalai (“Moe’s”, “Taco Bell”), vištiena (“Popeye’s”, “KFC”). Daugelyje gali nusipirkti maistą iš automobilio (“drive through“), o kai kuriuose automobilis tau pakeičia staliuką: atvažiuoji į specialią vietą, greta kurios yra užsakymo aparatas, tada padavėjas ten tau atneša maistą ir tu valgai (tai vadinama “drive in“). Tiesa, šis variantas retėja. Beveik visuose greito maisto restoranuose nealkoholinių gėrimų gali pasipildyti nemokamai: susimoki kartą, piliesi kiek nori. Daug geriant išeina pigiau, nei Lietuvoje. Tuose greito maisto tinkluose, kurie būna tik JAV, kaip taisyklė, porcijos milžiniškos – dydį galima maždaug numatyti pagal kalorijų skaičių, kuris rašomas beveik visur. Net mažas kompleksas gali būti beveik dienos kalorijų norma (~1800 ir pan.). Tokius dalinamės dviese.

Greito maisto tinklai, kaip ir pigiausi moteliai, JAV asocijuojasi ir su neturtu. Turtingi ar net viduriniosios klasės amerikiečiai to vengia: ne kartą mums priekaištingai sakė “Kaip gali ten valgyti?, “Kaip galite ten apsistoti?”. Jie eina į kitokius restoranus, tokius, kur aptarnauja prie staliuko. Skirtumas nuo greito maisto – milžiniškas. Visų pirma, kainos – paprastai bent dvigubos. Be to, JAV įprasta palikti arbatpinigių kokius 20% papildomai, o jei aptarnavo blogai – tai 10%. Ir, nors kartą apsilankęs gali nepalikti, girdėjau istorijų, kad nepalikęs arbatpinigių žmogus grįžo ir jo neaptarnavo, nes tai didelis įžeidimas padavėjui, o ir pats dėl “per mažų arbatpinigų” esu sulaukęs piktos replikos “Ką, tik tiek?”. Vienas Lietuvoje lankęsis amerikietis man visai rimtai nusistebėjo: “Lietuvoje palieka tik 15% arbatpinigių!”. Beje, JAV negreito maisto restoranuose pats sėstis negali – turi laukti, kol pasodins. Kartą, kokias 10 minučių taip pralaukęs prieš eilę tuščių staliukų, pamėginau sėstis – grąžino laukti toliau. Galiausiai, po dar 5 minučių, išėjau. JAV man patinka greitas maistas, jo pasirinkimas toks didžiulis.

Kainos JAV dar labai smarkiai priklauso nuo vietos, ypač paslaugų. Taip pat, verta žinoti, kad beveik niekur nerašoma galutinė kaina: prie parašytos dar reikia pridėti visus mokesčius valstybei, valstijai, miestui (~10%, bet priklauso nuo vietos).

Kaip ten bebūtų, amerikiečiai uždirba daug ir jų kainos jų negąsdina. Net sunku patikėti, kiek daug pinigų jie palieka pirkdami išbrangintus suvenyrus, tarsi be maišo suvenyrų kelionė būtų ne kelionė. “Tik 20 dolerių” pasidžiaugia išvydę, kiek kainuoja nusifotografuoti su kokiu “Coca Cola” meškinu “Coca Cola” muziejuje, ir čia pat susidaro eilė…

Kaip nuskristi į JAV?

Laimė, kad į JAV nusigauti – pigu. Skrydžiai į JAV – pigiausi tokio atstumo skrydžiai. Ne sezono metu į abi puses iš Vilniaus esu suskraidęs ir už 300 eurų, sezono metu kainos gali prasidėti nuo 450 eurų.

Labiausiai apsimoka skristi į konkrečius pagrindinius miestus. Paprastai pigiausi skrydžiai – į Niujorką, toliau seka Čikaga, Vašingtonas, Majamis. Jei suplanavote kelionę po kitas JAV vietas, vis viena logiška skristi į vieną šių miestų ir paskui perskristi ar kitais būdais nusigauti ten, kur jums reikia: taip, tikėtina, bus pigiau.

JAV vizos, ESTA ir patekimo procedūros

Lietuviams galioja bevizis režimas į JAV, bet ne viskas taip paprasta. Norėdamas keliauti į JAV, privalai užpildyti ESTA paraišką (internetu) ir už ją susimokėti. Pildant šią paraišką, reikės atsakyti į įvairius klausimus (jų neką mažiau, nei prašant vizos), duoti paso kopiją ir pan. Daugeliui žmonių ESTA suteikiama iš karto automatiškai (per kelias sekundes atsiųs atsakymą), tačiau gali užtrukti ir tris dienas ar net ESTA prašymą atmesti, todėl rekomenduojama ESTA pasirūpinti iš anksto. ESTA galioja du metus arba iki paso galiojimo pabaigos. ESTA paraiškos tinklapis yra čia (atsargiai: yra daug netikrų ESTA paraiškos tinklapių, kurie už tą patį prašo didesnių mokesčių).

Kai kurie lietuviai negali gauti ESTA ir jiems reikia JAV vizos. Tai, pavyzdžiui, lietuviai lankęsi Irane, Sirijoje, Irake, Libijoje, Somalyje, Jemene ar Sudane, ar norintys JAV būti ilgiau 90 dienų. Viza yra gerokai (~10 kartų) brangesnė nei ESTA, tačiau ji galioja 10 metų. Per tą laiką galima į JAV vykti neribotą skaičių kartų (neviršijant maksimalių kelionės trukmių). Netgi jei pasikeisite pasą, paprašykite, kad jums nepramuštų JAV vizos, ir galėsite ja naudotis toliau (tada į kelionę reikės imti abu pasus: seną su JAV viza ir naują galiojantį). Išbandžiau tai – puikiai veikia, problemų nekyla, ESTA prašyti turint vizą nereikia: galite tiesiog skristi į JAV ir viskas. JAV vizos reikia prašyti užpildant paraišką internete ir tada registruojantis pokalbiui JAV ambasadoje.

Tiek ESTA, tiek vizą geriausiai darytis dar iki perkant lėktuvo bilietus – turėti bilietus tam nebūtina, o jei netyčia vizos negautumėte (šiais laikais gauna beveik visi) – nepatirtumėte nuostolių. Išskyrus, aišku, pačios vizos ar ESTA kainą – šios sumos negrąžinamos net jei ESTA ar vizos jums neduotų.

Nors procedūros gauti ESTA ir JAV vizai gana ilgos / daug klausimų, paskui viskas paprasta: imigracijos pareigūnai oro uoste tiesiog paklaus apie jūsų buvimo JAV tikslus, o gal net neklaus nieko. Tiesa, vienas niuansas: jeigu skrisite su persėdimu JAV viduje ir turėsite atiduotą lagaminą, jį turėsite atsiimti ir priduoti iš naujo.

---

Visi mano kelionių po Jungtines Amerikos Valstijas aprašymai ir vadovai

---

Trumpai apie viską:

JAV - viskas ką reikia žinoti keliaujant

Kelionės po vakarų JAV

Vakarų JAV - įspūdingiausi Amerikos nacionaliniai parkai ir gamta (Didysis kanjonas, Jeloustounas, Josemitas, Braiso ir Siono kanjonai). Tai taip pat Vakarų JAV kartu geriausia vieta pažinti indėnų, mormonų, bei lotynų kultūrą, yra keli įdomūs miestai (San Franciskas, Los Andželas, Las Vegasas).

Juta - tikėjimo ir gamtos didybė
Las Vegasas - suaugusiųjų Disneilendas
Los Andželas - Holivudo karštis tarp vienodų namų
JAV indėnų žemės - rezervatas, didesnis už Lietuvą
Naujoji Meksika - molio miestai, lotyniška dvasia
San Franciskas - aukso amžiaus šlovės miestas
Didysis kanjonas ir laukinė Arizona
Jeloustounas - JAV nacionalinių parkų karalius
Pietų Dakota - primirštas Amerikos gamtos perlas
Burning Man – viskas, ką reikia žinoti

Kelionės po rytų JAV

Rytų JAV žavi visų pirma senais didmiesčiais ir jų dangoraižiais, istorija (iš gamtinių lankytinų vietų čia - tik Niagaros kriokliai, ir tie patys vidury miesto). Šiame regione daugiausiai ir lietuviško paveldo, todėl čia vykdžiau ir lietuviško paveldo žemėlapio "Tikslas - Amerika" kūrimą.

Niujorkas - pirmoji pasaulio sostinė
Čikaga - amerikietiškos svajonės miestas
Detroitas - getu virtusi automobilių sostinė
Niagara – daug daugiau, nei kriokliai!
Vašingtonas - JAV didybė, supermuziejai, politinė širdis
Filadelfija - miestas, kuriame gimė Amerika

Kelionės po pietų (pietryčių) JAV

Pietų JAV žavi pačiais seniausiais JAV miestais (Naujasis Orleanas, Čarlstonas, Savana, Sent Augustinas), plantacijų dvarais, pelkynais, kurortais ir pramogų erdvėmis (ypač Floridoje: Majamis, Orlandas, Ki Vestas).

Pietinės JAV - tikroji, pamirštoji Amerika?
Naujasis Orleanas - džiazuojantis vudu miestas
Florida – Majamis, Disnėjus, salos ir karštis
Disney World – pasaulio pramogų sostinė

Kelionės po JAV salas ir Aliaską

JAV turi gausybę nutolusių salų. Žymiausi - Havajai, bet JAV priklauso ir Puerto Rikas, JAV Mergelių salos, Guamas. Havajus ir Guamą aplankiau per savo medaus mėnesį, tad aprašymai asmeniškensi, o apie Puerto Riką ir JAV Mergelių salas - skirti susiplanuoti savo kelionę.

Aliaska - begalinės Gamtos apsupty
Havajai - stebuklinga gamtos didybė
Oahu - plakanti Ramiojo vandenyno širdis
Puerto Rikas - iščiustyta Lotynų Amerika
Guamas - Azijos Kanarai
JAV Mergelių Salos - Amerikos Karibai

Kelionių vadovai po JAV žemėlapyje

Spauskite ant žymeklio žemėlapyje ir ant iššokusios nuotraukos - ir skaitykite kelionių vadovą apie tą vietą!

Komentarai

Apie Švento Martyno salą sužinojau dar paauglystėje. Interneto aušros Lietuvoje laikais, kai lėtai įsikraudavusiose mėgėjiškose svetainėse apie aviaciją išvydau nuotraukas milžiniškų lėktuvų, besileidžiančių, atrodo, tiesiai paplūdimio poilsiautojams ant galvų. Ilgai norėjau ten nuvykti, ir kai rinkausi kruizą po Karibus svarbi sąlyga buvo, kad tarp lankomų uostų būtų ir Švento Martyno sala.

Riaumojančių lėktuvų vaizdas, jų reaktyvinių variklių jėgos į nuogą kūną pučiamos aštrios smėlio smiltys išties – nepakartojama patirtis, kurią nedvejodamas įrašysiu tarp įspūdingiausių lankytų pasaulio pakrančių.

Oro uostų pasaulyje daug, bet dauguma didžiųjų plačiai aptverti – nė artyn kilimo tako neprieisi. O Švento Martyno sala ne tik pernelyg maža, kalvota ir ežeruota, kad aplink oro uostą galėtų būti dėl saugumo palikti tušti plotai. Ji – dar ir padalinta į dvi atskiras kolonijas: Prancūzijos (Sen Martenas) ir Olandijos (Sint Martenas). Mažiausia šitaip padalinta vandenynų sala pasaulyje.

Maho paplūdimys, garsiausia pasaulio lėktuvų stebykla

Princesės Julianos oro uostas, į kurį virš Maho paplūdimio tupia lėktuvai – ne šiaip sau oro uostas. Tai svarbus Karibų aviacijos centras, kur atskrenda net patys didžiausi orlaiviai iš kolonijinių centrų: Amsterdamo, Paryžiaus. O taip pat iš JAV didmiesčių – iš ten atkeliauja didelė dalis turistų. Per maždaug valandą išvydau kokių penkiolikos lėktuvų tūpimus. Svarbiausių besileidžiančių lėktuvų grafikai surašyti banglentės formos gretimo baro stende, kylančių lėktuvų – dega televizoriaus ekranuose. Net didžėjus juos pamini. Lėktuvai ten – nesibaigiančios šventės dalis. Jūroje, nepaisydamos greit gilėjančio dugno ir stipriai gylyn traukiančių bangų, mirko ištisos grupės į ekskursiją „maudynės ir lėktuvų stebėjimas“ sugužėjusių turistų.

Iš tiesų maudynės Maho paplūdimyje – nepakartojamos. Sunku nupasakoti jausmą, kai į tave, besigalynėjantį su jūros srovėmis, riaumodamas artėja koks 42 tonų Boeing‘as. Sąmoningai supranti, kad jis leisis oro uoste tau už nugaros, bet smegenys apgauna – pagal trajektoriją atrodo, kad trenksis į žemę arčiau, į paplūdimį. Aišku, nesitrenkia. O danguje toli jau matosi naujas šviečiantis taškelis. Kartais – ir du.

Ant smėlio ginkluoti brangiais fotoaparatais lėktuvų tyko fotografai. Jiems reikia saugotis. Mus vienas vietinis perspėjo net daiktų vienų ant smėlio nepalikti. Ne, ne dėl vagių. Dėl pakilimo taku įsibėgėjančių lėktuvų. Kai didelis reaktyvinis „Boeing‘as“ ar „Airbus‘as“ sustoja pakilimo tako pradžioje ir iki maksimumo padidina variklių trauką, ruošdamasis kilti, jį pamatai ne akimis. Jį pajauti visu savo kūnu. Maho paplūdimyje tada pakyla vėjas, tikra smėlio audra, lengvai galinti kokius marškinėlius nunešti jūron. Vadinamasis „jet blast“ – galinga jėga, dėl kurios lėktuvai negali skraidyti pernelyg arti vienas po kito. „Narsuoliai“ net buvo išradę tikrą ekstremalų sportą: tvirtai įsikabinę į užpakalinę pakilimo tako tvorą, „galynėdavosi“ su reaktyvinių variklių „vėju“ (Youtube yra vaizdų).

Dabar įspėjimai praneša, kad tai mirtinai pavojinga, tvora truputėlį patraukta. Bet kurioje kitoje šalyje visas paplūdimys būtų uždarytas. Bet juk ten stovi viešbučiai, barai, kazino, juk pro ten driekiasi vienintelis kelias į salos pietryčius (kai leidosi didesnis lėktuvas, priblokšti turistai viduryje jo sustabdė savo nuomotus automobilius, o įpykę vietiniai pypė).

Juk Maho paplūdimys tapo žymiausia Šv. Martyno salos lankytina vieta.

Viena salelė, dvi skirtingos šalys

Nors muitinės tarp prancūziškos ir olandiškos Šv. Martyno salos dalių nėra (tik aukšti vėliavų stiebai – vieta turistams nusifotografuoti), Sen Martenas nuo Sint Marteno skiriasi smarkiai.

Sint Martenas (41 tūkst. gyv.) yra olandų kolonija. Kartu su kitomis olandų kolonijomis Karibuose ji turi savo pinigą (Nyderlandų Antilų guldeną), taip pat savo automobilių numerius ir įstatymus. Ji nesiskaito Europos Sąjungos dalimi. Olandai nelinkę ir primesti tenykščiams žmonėms savo kultūros, tad gimtosios jiems kitos kalbos: 67% anglų (oficiali), 13% ispanų ir vos 4% olandų, pasitinkanti tik ant valdžios institucijų ženklų ir gatvių pavadinimų.

Sen Martenas (32 tūkst. gyv.), tuo tarpu, Prancūzijos valdžios akimis – atplyšęs gabalėlis jų europietiškos tėvynės. Ten atsiskaitoma eurais, automobilių numerius dabina ES vėliavos ir visi vietiniai, nepaisant kilmės, vadinami prancūzais, nuo mažens mokomi prancūziškai.

Olandiškoji pusė turtingesnė (bet ne brangesnė). Joje – ir Princesės Julianos oro uostas, ir uostas, kuriame švartuojasi didžiausi kruiziniai laivai (ir mūsiškis).

Prancūziškoje šiaurėje turizmas ramesnis, bet rafinuotesnis. Į sostinės Marigo uostą gali užsukti tik maži prabangūs kruiziniai laivai ar jachtos. Grand Case miestelis garsėja savo brangiais restoranais. Savijauta Sen Marteno krantuose – kaip Viduržemyje, ne Karibuose. Net prekybos centras tvarkingas, su durimis į parduotuves iš vidaus, o ne lauko.

Man labiau patiko olandiškoji pusė. Jos sostinė Filipsburgas, “suspaustas” tarp ežero ir Karibų jūros, žavesnis, nei gana paprastas Marigo, kuriame kokias keturiasdešimt minučių praleidome automobilių kamštyje (sala maža, bet kelių nedaug).

Vienintelė tikrai įspūdinga vieta prancūziškame Sen Martene – Paradis (Rojaus) kalnas, aukščiausias saloje. Visureigiu, kurie Šv. Martyno saloje – be galo populiarūs (vien plačiųjų „Hummer“ per aštuonias valandas išvydau kokių dešimt), tikriausiai būtume galėję užvažiuoti iki pat viršaus, bet ir iš apžvalgos aikštelės, kurią gebėjome pasiekti, laukė kvapą gniaužiantis vaizdas.

Naujieji salos gyventojai laiko veltui neleidžia

Nors abiejose salos pusėse dauguma gyventojų – juodaodžiai vergų palikuonys, labai daug ir baltaodžių „saulės imigrantų“ iš Olandijos, Prancūzijos, Amerikos. Tokių yra visuose Karibuose – tačiau daugelyje salų tai pavienės šeimos, gyvenančios aptvertose vilose: miestuose jų mažai tesutiksi.

O Šv. Martyno salos pakrantėse dygsta ištisi modernių daugiabučių rajonai. Aišku, bent dalis prabangių namų palei jūrą ar pakeliui į Paradis kalną, už kurių vartelių skalija pikti šunys, irgi priklauso tokiems atvykėliams.

Persikėlę į Karibus, jie laiko veltui neleidžia: kai kurie čia įkuria naują verslą-hobį. Tarp tokių – Nikas Malis, save vadinantis „Jodos vyruku“, mat kadaise sukūrė Žvaigždžių karų personažą Jodą.

Tada jis buvo grimuotojas, o dabar jau daug metų pensijoje Filipsburge valdo parduotuvę-muziejų, iš kurio ekranų dėsto filosofiją apie specialiuosius efektus. Kol nerestauruoja savo filmams naudotų lėlių ir kostiumų kolekcijos ar aktorių gipsinių kaukių, galima pabendrauti ir su juo pačiu, bet nesu pakankamas „Star Wars“ žinovas, kad lengvai sugalvočiau protingą klausimą.

Kitas mažiau žymus atvykėlis Sen Martene nusipirko buvusią plantaciją ir pavertė ją Loterie ferma, tiksliau – nuotykių parku, pasivaikščiojimo takeliais, kavinėmis. Apsilankymas manęs nesudomino – bet jeigu į Šv. Martyno salą atvyktum ne vienai dienai kruiziniu laivu, o atskristum ilgesniam laikui vienu tų virš Maho paplūdimio tupiančių lėktuvų, ar jeigu ten gyventum – turbūt atrodytų kitaip.

Šv. Martyno sala – tikra Karibų kryžkelė. Vien apsižvalgęs nuo jos krantų gali pamatyti tris kitas salas: britų Angiliją, garsenybių pamėgtą prancūzų Sen Bartelemį, olandų Sabą. Šimto kilometrų spinduliu aplink Šv. Martyną – devynios kitos šalys. Nenuostabu, kad Sint Marteno kruizų uostas – vienas labiausiai užimtų. Tiesa, kai keliavome ne sezono metu (gegužį), net ir jame mūsų laivas stovėjo vienintelis.

Mano kruize po Karibus Šv. Martyno sala buvo paskutinė. Laivas pasuko į Puerto Riką, tada aš – namo. Pasak statistikos, maždaug 42% kruizų keleivių anksčiau ar vėliau sugrįžta į kruizo metu lankytus uostus. Šv. Martyno sala toli, kažin, ar bebus proga dar kada apsilankyti – tačiau Maho paplūdimio patirtį pakartoti visai norėčiau.

---

Visi kelionių po Karibų salas aprašymai

1. Karibai: spalvingiausios pasaulio salos (ĮŽANGA)
2. Kruizai: viskas, ką reikia žinoti prieš išplaukiant (BENDRAI APIE KRUIZUS)
3. Bahamai - Karibų turtuoliai
4. Barbadosas: maža juoda Britanija
5. Dominikos Respublika - (ne tik) saulė ir jūra
6. Jamaika - ją žino visi, pažįsta nedaugelis
7. JAV Mergelių salos - Amerikos Karibai
8. Kaimanų salos - rajų miestas, bankų rojus
9. Kuba - mirštančios revoliucijos žemė
10. Puerto Rikas: iščiustyta Lotynų Amerika
11. Sent Kitsas: mažiausia Amerikos valstybė
12. Sent Lusija: džiunglių vulkanų respublika
13. Šv. Martyno sala. Lėktuvai ir paplūdimiai.

Komentuoti