2010 m. balandžio 20 d.. Europoje lėktuvai pamažu vėl pradeda skraidyti. Beprecedentis skrydžių sustabdymas atrodo ateina į pabaigą – nors ugnikalnis Islandijoje kelias pastarąsias dienas dar spjaudėsi. Nuostoliai milžiniški – aviakompanijoms, turizmo pramonei, svetimuose kraštuose įstrigusiems žmonėms.

Ištuštėjęs Londono Getviko oro uostas

Jau pasigirsta viso šio įvykio lyginimų su kiaulių gripu. Vadinimu nereikalinga panika.

Kuo remiantis teigiama, kad pelenai žalingi lėktuvų varikliams? Buvo keli incidentai – tiesa, ne tragiški. Štai 1982 m. British Airways lėktuvui Boeing 747 Indonezijoje įskrius į vulkaninius pelenus užgeso visi varikliai (nuskridus toliau vėl įsijungė). Tačiau remiantis tokiais pavieniais faktais negalima nieko  įrodyti – gal pelenai kenkia tik tam tikriems varikliams (pavyzdžiui, tik turboreaktyviniams), esant tam tikrai koncentracijai, tam tikrai traukai. Neaišku ir kokia to tikimybė.

Įdomu pastebėti, kad pastarosiomis dienomis oro erdvė Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainioje uždaryta nebuvo, skrydžiai buvo masiškai vykdomi. Ir iš/į Kaliningradą, kuris juk dar arčiau vulkano, nei Lietuva. Kirsdavo jie ir Lietuvos oro erdvę dideliame aukštyje. Nieko neatsitiko. Akivaizdu, kad jeigu vulkaniniai pelenai ir padidina riziką, tai mažai. Žalos nepatyrė ir vakarų Europoje pastaruoju metu bandomuosius skrydžius atlikusių aviakompanijų lėktuvai.

Vulkanas, keliantis problemas

O aviacijoje rizkingų veiksnių ir šiaip yra. Lietus, rūkas, skersinis vėjas leidžiantis – taip, jeigu oro sąlygos bus labai blogos, lėktuvas nesileis. Tačiau ir mažesnis oro pablogėjimas gali sąlygoti aviakatastrofą. Ta pati piloto klaida, tas pats lėktuvo gedimas esant geroms oro sąlygoms gali nieko blogo nelemti, blogesnėms – privesti prie nelaimės. Bet dėl to niekas nedraudžia leistis esant ne idealioms oro sąlygoms. Juk jeigu draustų, pakilęs retai kada žinotum, kur nusileisi.

Ir visgi – komercinė aviacija yra saugiausias būdas keliauti. Ir keli papildomi avariniai nusileidimai to pakeisti negali. Gal kai kam atrodo šventvagiška kalbėti apie kompromisus su saugumu, bet jų daugybė yra padaryta visose srityse. Keliauti be rizikos neįmanoma, bet žmonės namie nesėdi. Kas kartą keliaudami automobiliu einame į didesnius kompromisus su savo saugumu negu sėsdami į keleivinį lėktuvą blogomis oro sąlygomis.

Tai kodėl buvo nutraukti skrydžiai? Manau susidėjo daug detalių. Niekas nenori rizikuoti. Ir ne tik apie pelenus čia kalbu. Šiuo metu net jeigu įvyktų su pelenais nesusijusi nelaimė, bent pradžioje žiniasklaida, kas be ko, kaltintų aviakompaniją ar valdžią. Nes nusprendė leisti skraidyti tokiu metu, kai kiti neskraidė. Galimas dalykas, tokiu atveju nuo išmokos mokėjimo bandytų išsisukti ir draudimo kompanijos, atsirastų norinčių prisiteisti dideles sumas pinigų. Tad nėra gerai būti vieninteliai aviakompanijai, kuri skraido, arba vienintelei šaliai, neribojančiai skrydžių. Todėl nutraukus skrydžius vieniems, sekti pavymui ėmė ir kiti. Pradžioje gal buvo tikėtasi, kad viskas baigsis daug greičiau – pavyzdžiui, per dieną, kaip eilinis rūkas – bet vlukanas vis spjaudė ir spjaudė pelenus.

2010 m balandžio 8 d.. Nužudytas Pietų Afrikos Respublikos politikas Tereblanšas (Eugene Terre’blanche). Spaudoje jis pristatomas kaip “Baltųjų pranašumo” judėjimo lyderis. Gal būtų galima pasakyti, kad rasistas pats tapo rasizmo auka, ir kad neradikaliai nusiteikusiems baltiesiems PAR nėra ko nerimauti?

Deja, tai tiesiog yra pirmas kartas, kai Lietuvos spaudoje rašoma apie baltųjų ūkininkų žudynes Pietų Afrikoje. Politiko, kad ir kraštutinių pažiūrų, nužudymas deja sutraukia daugiau pasaulio dėmesio, negu eilinių žmonių žudynės. O tikrovė tokia – Pietų Afrikos Respublikoje būrų tautos ūkininkai žudomi taip, kad šios žudynės neretai pavadinamos genocidu. Ne, jos greičiausiai nėra sankcionuotos valstybės. Tai pavieniai, bet labai dažni, dažnai rasistinę potekstę turintys fermų užpuolimai. Nuo 1994 m., kuomet Afrikos Nacionalinis Kongresas atėjo į valdžią PAR, nužudyta jau keli procentai būrų ūkininkų (tūkstančiai žmonių). Paprastai tai nesusiję su politinėmis pažiūromis ir nusikaltimai pasižymi dideliu žiaurumu. Dažnai išžudomos visos šeimos, prieš žudant prievartaujama, kankinama. Kartais net nieko nepavagiama.

Būrų tauta (dar vadinama afrikanais ar afrikaneriais) – baltieji. Dauguma Pietų Afrikos gyventojų – juodieji. Būrai kilę susimaišius olandų, vokiečių, prancūzų ir kitiems kolonistams, pradėjusiems čia keltis dar XVII amžiuje. Per tą laiką jų kalba pakito – ji vadinama afrikanso kalba. Ūkininkavimas – tradicinis būrų darbas; žodis “būras” jų kalba ir reiškia ūkininką. Būrai save laiko afrikiečiais ir nebejaučia turį tėvynę kur nors kitur, kaip tik Pietų Afrikoje. Šiaip ar taip, kai būrai atvyko į Gerosios Vilties Kyšulį, juodųjų tame regione dar nebuvo. Tik vėliau, britų vejami į šiaurės rytus, būrai su jais susidūrė. Vėliau būrai įsteigė nepriklausomas valstybes – Transvalį, Oranžiją – ir patys priešinosi europiečių kolonializmui. Britanijai užpuolus būrų valstybes kilo karas, per kurį britai pirmąsyk panaudojo koncentracijos stovyklas kaip karo taktiką. Tą karą būrai pralaimėjo ir 1902 m. dabartinė PAR buvo pilnai užimta britų.

Paskui sekė apartheido periodas, kuomet skirtingų rasių žmonės PAR gyveno atskirai. Baltųjų rasės žmonės gyveno turtingiausiai. Galiausiai apartheido režimą referendumu nutarė panaikinti ir patys baltieji. Per pirmuosius rinkimus, kuriuose vienod balso teisę turėjo visų rasių žmonės, į valdžią atėjo Afrikos Nacionalinis Kongresas.

Nuo to laiko smarkiai išaugo nusikalstamumas, ypač išpuoliai prieš baltuosius. Tačiau ir bendrai nusikalstamumas – prievartavimai, nužudymai – PAR yra vienas didžiausių pasaulyje. Rasizmas prieš baltuosius – irgi pakilime. Mitinguose juodieji radikalai šaukia nužudyti būrus. Išleistas įstatymas, apribojantis, kiek nejuodųjų galima priimti į universitetus (nepriklausomai nuo jų sugebėjimų). Būrų įsteigti miestai pervadinami juodųjų vartojamų kalbų pavadinimais.

Deja, pasaulis daugiausiai tyli. Galbūt kai kam atrodo politiškai nekorektiška ginti baltuosius prieš juoduosius. Juolab žinant tos šalies istoriją. Bet baltieji Pietų Afrikoje – mažuma, sudaranti maždaug tokią dalį gyventojų, kaip juodieji – JAV. Negi jeigu per keliolika metų baltieji nusikaltėliai JAV išžudytų kelis procentus tam tikrų juodųjų bendruomenių, pasaulis taip pat tylėtų iki tol, kol nebūtų nužudytas koks nors radikalus politikas?

Rasizmas yra rasizmas, kad ir kokia kryptimi jis būtų nukreiptas. Juo labiau, kad neapykanta dažnai iššaukia ir atgalinę neapykantą. Jeigu pamatę, kaip vienos rasės žmogus dėl rasizmo nužudo kitos rasės žmogų reaguosime priklausomai nuo to, kokios rasės žudikas ir nužudytasis, tai ar netapsime patys rasistais?

Daugiau informacijos apie įvykius PAR galima rasti čia:

http://fromtheold.com/news/south-africa-boer-genocide-farming-couple-brutally-murdered-and-tortured-2010010816265.html

2010 m balandžio 4 d.. Užuojauta lenkų tautai dėl prezidento Lecho Kačinskio ir jo delegacijos žūties.

Žūtis sukrėtė. Prezidento politika buvo tikrai įsidėmėtina. Patiko jo bandymai išrūpinti Lenkijai geresnes sąlygas Europos Sąjungoje, kad ES atsižvelgtų į Lenkijos kultūrą. L. Kačinskio vadovaujama Lenkija išsiderėjo sau išlygas Lisabonos sutartyje. Nenusileido lenkai ir užsienio politikoje rytų kryptimi, neketino jie nuolaidžiauti galingesnėms valstybėms vedina vien abejotinių ekonominių interesų. Ir tai nepakenkė – Lenkija atlaikė krizę kur kas tvirčiau, nei Lietuva, su nuolat augančia ekonomika. Tai, kad zlotas niekada nebuvo susietas su euru, tik padėjo ekonomiškai.

Užsienio politika buvo tvirta ten, kur ji turėjo būti tvirta – tačiau nebuvo L. Kačinskio politikoje betikslio konflikto paieškų. Jis tvirtai siekė palaikyti glaudžius santykius su Lietuva ir neketino leisti pavieniams incidentams jų sugadinti.

Situacija, kai jis buvo išrinktas prezidentu, o jo brolis dvynys Jaroslavas tapo premjeru, irgi įstrigo atmintyje.

Asmeniškai L. Kačinskį esu porąsyk matęs gyvai, kas gana reta atsižvelgiant į tai, kad jis – užsienio politikas, o aš nedirbu politikos srityje. L. Kačinskis dažnai aplankydavo Lietuvą.

Nebeaplankys.

2010 m kovo 1 d.. Šį įrašą parašiau dar prieš pradedant rodyti Žalgirio varžybas per TV6. Tačiau vien TOP 16 varžybų ir vien netiesioginių transliacijų rodymas per šį kanalą esmės smarkiai nekeičia. Be to, manau, kad prie to, jog per LKF taurės net pusė Siemens arenos nebuvo užpildyta, iš dalies prisidėjo ir aukšto lygio klubinio krepšinio dingimas iš televizijos ekranų.

TV3 jau kuris laikas neberodo Eurolygos krepšinio. Jis matomas tik mokamo Viasat Sport Baltic abonentams. Viasat Sport Baltic, kaip ir TV3, priklauso tam pačiam švedų Viasat tinklui.

Krepšinio transliacijos visada buvo populiarios, ypač svarbiausių rungtynių. Tad ne jų nepopuliarumas yra tokių Viasat veiksmų priežastis. Juoba, kad net rungtynių vaizdo įrašai nerodomi nei per TV3, nei per mažiau populiarų antrinį TV6 kanalą. Per TV6 juk rodomos kur kas mažiau žiūrovų sulaukiančios užsienio futbolo transliacijos.

Nors spaudoje pasirodė keli straipsniai šia tema, jų nedaug. Nepalyginsi su tuo laiku, kada, uždraudus alkoholio reklamą, TV3 surengė reklaminę akciją siekdama panaikinti šį žiniasklaidai nenaudingą draudimą. Tada iš esmės buvo padaryta tas pats – Eurolyga iškelta į mokamus kanalus. Alkoholio reklamos draudimo įstatymas pakeistas, tačiau krepšinis vos keliems mėnesiams grįžo į TV3 eterį.

Tapo akivaizdu, kad alkoholio reklamos draudimas nebuvo tikroji krepšinio “iškėlimo” priežastis. Tikroji priežastis – mokamo kanalo “Viasat Sport Baltic” populiarinimas. Šis kanalas apkeitė anksčiau buvusius “Viasat Extra” kanalus. Jeigu anksčiau TV3 viliodavo “Viasat Extra” rodydama daugybę krepšinio rungtynių, tai dabar meduolį pakeitė vėzdu ir tiesiog nepaisant rungtynių populiarumo pašalino Eurolygą iš TV3 ir TV6.

Kam tokia situacija žalingiausia ir kas čia galėtų ką padaryti? Aišku, ji žalinga fanams. Bet visų pirma ji žalinga krepšiniui. Kaip rodo pasaulio patirtis, konkretaus sporto varžybų rodymas ar nerodymas per populiarią televiziją ilgainiui padaro nemažą įtaką to sporto populiarumui šalyje.

Žalinga krepšiniui – reiškia žalinga FIBA ir ULEB. Pasaulinės ir regioninės sporto organizacijos visada rūpinasi savo sporto populiarinimu. Tik tai garantuoja jų įtaką ir pajamas ateityje. FIBA turi tikslą vystyti krepšinį kaip pasaulinį sportą. Lietuva – vienas krepšinio atramos punktų. Analogiškai ir kitos pasaulinės sporto organizacijos, pavyzdžiui FIFA, kartais atsisako galimai trumpalaikės naudos dabar vardan didesnio sporto populiarumo.

Atrodytų logiška, kad pasirašydamos sutartis dėl transliacijų tarptautinės krepšinio organizacijos turėtų žiūrėti ne vien į mokamus pinigus, tačiau ir į transliacijų aprėptį. Deja, ULEB yra visų pirma verslo, o tik paskui sporto organizacija.

ULEB (kaip ne kartą deklaravo jos lyderiai) vadovaujasi tokia strategija – siekia, kad Eurolygoje būtų daugiau klubų iš finansiškai stiprių šalių, neatsižvelgiant į tai, kad krepšinio populiarumas ten menkas. Matyt tikimasi, kad vien klubų dalyvavimas Eurolygoje tą populiarumą kels ir pelno bus daugiau, negu iš klubų, esančių ne tokiose turtingose šalyse. Tačiau esminio krepšinio populiarumo kilimo tokiose šalyse kaip Prancūzija ar Belgija nematome. Jis pastaraisiais dešimtmečiais pakilo Ispanijoje, bet tai daugiausiai vietinės ACB lygos nuopelnas. Tuo tarpu tokia ULEB politika gali panaikinti krepšinio užnugarį ten, kur jis yra.

2009 m. birželio 8 d.. Jau yra 2009 m. Europarlamento rinkimų rezultatai. Galima palyginti, kiek pasikeitė politinė situacija per gana neramų pusmetį nuo Seimo rinkimų, o taip pat kiek sėkmingos buvo partijų rinkiminės kampanijos.

Tėvynės Sąjunga gavo 26,80% balsų, o Seimo rinkimuose turėjo 19,72%. Pokytis +7,08%, elektoratas pagausėjo 35,9%. Taigi, paskutiniu metu išskakyta kritika TS-LKD pozicijų nenumušė. Visų pirma, Tėvynės Sąjunga turi tvirtą nuolatinių rinkėjų bazę kurie yra pakankamai aktyvūs. Antra, Tėvynės Sąjunga sugebėjo perimti rinkėjus iš savo koalicijos partnerių (ypač Liberalcentristų) kurių pozicijos nukentėjo kur kas labiau.

Socialdemokratai surinko 18,62% balsų, o Seimo rinkimuose – 11,72%. Pokytis +6,90%, elektoratas pagausėjo 58,87%. Vėlgi, Socialdemokratai, kaip ir konservatoriai, turi nuolatinių lojalių rinkėjų gretas – esant mažam aktyvumui tai aktualu. Taip pat atrodo pasiteisino Socialdemokratų taktika iki rinkimų tempti nepripažįstant krizės, o dėl ekonomikos padėties paskui kaltę versti naująjai daugumai. Ir per Seimo rinkimus socialdemokratai buvo numušti sąlyginai ne taip žemai, o dabar greitai pakilo vėl tikėtina surinkę dalį balsų tų, kurie dėl dabartinių Lietuvos problemų kaltina dabartinę valdžią.

Tvarka ir teisingumas gavo 12,24% balsų, Seimo rinkimuose – 12,68%. Pokytis -0.44%, elektoratas sumažėjo 3,47%. Prastokas rezultatas – dar visai neseniai TT pagal apklausas buvo populiariausia Lietuvos partija, o dabar paaiškėjo, kad ji smarkiai atsiliko nuo konkurentų ir nepakartojo nė Seimo rinkimų pasiekimo. Mažas aktyvumas TT aiškiai nepalankus – už TT balsuoja nemažai tų žmonių, kurie yra nusivylę dauguma politikų, o dabar didelė dalis tokių rinkėjų iš viso neatėjo balsuoti.

Darbo partija surinko 8,81% balsų, Seimo rinkimuose – 8,99%. Pokytis -0,18%, elektoratas sumažėjo 2%. Atrodo, Darbo partijos elektoratas tam tikra prasme nusistovėjo ir galbūt Viktoro Uspaskich šiandien išsakytas siekis paversti Darbo partija nuolatine jėga turi tam tikrą šansą išsipildyti. Juoba, Darbo partijos rinkimų kampanija nebuvo įspūdinga. Kita vertus, Naujoji Sąjunga, kita aplink vieną žmogų kurta politinė jėga, galiausiai nuskendo, nors ir išsilaikė ilgai.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija surinko 8,46% balsų, Seimo rinkimuose – 4,79%. Pokytis +3,67%, elektoratas pagausėjo 77,1%. Tai be abejo partija, kuriai mažas rinkėjų aktyvumas buvo naudingiausias, nes pietryčių Lietuvoje, kur gyvena daugiausiai lenkų, jis buvo didelis – LLRA gerai mobilizavo savo elektoratą. Taigi, LLRA iškovojo pirmąją rimtesnę pergalę rinkimuose Lietuvoje – šios partijos rezultatai rinkimuose nuo jos įsteigimo nuolat kyla, už ją balsuoja vis didesnė lenkų mažumos dalis. Ir nors mažai tikėtina, kad kituose Seimo rinkimuose jie gautų tokį procentą balsų, kaip Europarlamento rinkimuose, nes Seimo rinkimuose aktyvumas būna didesnis, galbūt ateis ta diena, kai LLRA peržengs 5% barjerą ir ten bei vietoje 2-3 mandatų Seime turės 8-9 ir savo frakciją.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis surinko 7,35% balsų, Seimo rinkimuose – 5,73%. Pokytis +1,62%, elektoratas pagausėjo 28,27%. Manau pasiteisino rinkimų kampanija, kurios bene 90% sudarė vieno žmogaus, ne partijos nario (L. Donskio), reklamavimas. Kaip parodė Tautos prisikėlimo partijos sėkmė Seimo rinkimuose ir kiti pavyzdžiai, tam tikrą Lietuvos rinkėjų dalį pritraukia politikoje dar nedalyvavę, tačiau kitose srityse pasižymėję asmenys. LRLS manau perėmė ir šiek tiek TPP, ir Liberalcentristų balsų. LRLS pozicijas stiprina ir tai, kad ši partija nebuvo įsivėlusi ar įvelta į skandalus.

Liberalų ir centro sąjunga gavo 3,37% balsų, Seimo rinkimuose – 5,34%. Pokytis -1,97%, elektoratas sumažėjo 36,89%. Šįsyk liberalcentristams “išplaukti” nebepavyko ir sociologinės apklausos buvo teisios. Aiškiai pasimatė, kad liberalų derbyje laimi LRLS, o Liberalcentristų gebėjimas prisikėlti ateityje abejotinas. Liberalcentristai turi tvirtas pozicijas Vilniuje, bet veikiausiai jų nepakaks pergalei savivaldybių tarybų rinkimuose, o ir iki šių dar toli. Ir Vilniuje jų pozicijos susilpnėjo nuo maždaug 12% iki 7%. Tad susijungimo su LLRS tikimybė nėra nereali, ir partijos pirmininkas matyt būtų ne A. Zuokas.

Lietuvos centro partija surinko 3,09% balsų (rinkimuose į Seimą – 0,7%). Pokytis +2,39%, elektoratas pagausėjo 341,43%. Turiu pasakyti, šios partijos rezultatas nustebino, kaip ir Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos tvirtas elektorato laikymasis (į Europarlamentą – 2,86%, į Seimą neturėjo atskiro sąrašo, bet 2004 m. Seimo rinkimuose turėjo 1,96%). Šioms partijoms manau irgi naudingas mažas aktyvumas. Centro partija buvo ir bene vienintelė demonstravusi euroskeptišką poziciją, tokiu būdu panaudodama kortą, kuri yra kur kas reikšmingesnė Europarlamento nei Seimo rinkimuose. Tačiau, atrodo, Lietuvoje euroskeptikų dar yra mažiau, nei vakarų Europoje ir euroskeptiškos partijos neturi šansų perlipti barjerą. Neiškovodamos pergalių ir negaudamos stambių valstybės dotacijų ar verslo paramos bei neturėdamos populiarių asmenybių šios dvi partijos kažin ar kada artimiausiu metu galės pakilti iki 5% barjero nacionaliniuose ar europiniuose rinkimuose.

Frontas (į Europarlamentą – 2,43%, į Seimą – 3,24%; pokytis -0,81%, elektoratas sumažėjo 25%) tebeturi kraštutinių kairiųjų palankumą. Elektoratas, tiesa, kiek išsikvėpė, galbūt prisidėjo ir partijos atstovų veiksmai per riaušes prie Seimo – bet matyt Frontas labiau neteko balsų tų, kurie balsavo už jį kaip už naują „nesusitepusią” partiją, nei tikrųjų kraštutinių kairiųjų. Frontas nebeperžengė 5% ir tose teritorijose, kur peržengė per Seimo rinkimus, kai kur jo populiarumas sumažėjo perpus ir daugiau. Visgi nemanau, kad Frontas artimiausiu metu išnyktų iš politinio žemėlapio – tai yra ideologinį, tegul ir kraštutinį, pagrindą turinti partija.

Toliau matosi Valstiečių liaudininkų sąjungos kritimas žemyn (į Europarlamentą – 1,88%, į Seimą – 3,73%; pokytis -1,85%, elektoratas sumažėjo 49,6%). Ši partija atsidūrė rinkimų užribyje pralaimėjusi net marginalinėmis neretai laikomoms jėgoms. Rinkimuose į Seimą barjerą VLS peržengė 15 apygardų iš 71, o šiuose rinkimuose – 7 savivaldybėse iš 60. Taigi, net kaimo žmonės nusisuka nuo VLS; tiesa, ši partija tebelaiko stiprias pozicijas Iganlinos rajone bei Šakių rajone (virš 10%).

Pilietinės demokratijos partija (į Europarlamentą – 1,31%, į Seimą – 1,11%; pokytis +0,20%, elektoratas pagausėjo 18%) marginaliai sustiprino pozicijas, tačiau realiai jau yra nukeliavusi į politinį užribį. Kur kas greičiau ten nukeliavo Tautos prisikėlimo partija (į Europarlamentą – 1,01%, į Seimą – 15,09%; pokytis -14,08%, elektoratas sumažėjo 93,31%) – „politikoje nedalyvavusių ir nesusitepusių garsenybių” efektas labai laikinas, o iš buvimo valdžioje TPP ir jų lyderis Valinskas patyrė turbūt didžiausią žalą iš keturių koalicijos partnerių.

Žemaičių partija (į Europarlamentą – 1,27%, rinkimuose į Seimą nedalyvavo), tikėtina, irgi gali būti laikinas darinys ir, panašiai kaip ne viena Lietuvoje įregistruota partija, savo kandidatų kituose ar dar kituose gali ir nebekelti, nors formaliai ir neišnykti iš politinio žemėlapio. Regionalizmas Lietuvoje menkas, ką rodo ir tai, kad ši partija net Žemaitijoje tik mažiau nei trečdalyje savivaldybių įveikė 5% barjerą, o 10% neperkopė niekur. Tautinė partija „Lietuvos kelias” jau dabar yra partija, savo sąrašus teikianti ne per visus rinkimus, o rezultatas Europarlamento rinkimuose (0,28%) parodo, kad savo elektorato jie iš esmės neturi. Patriotai, į kuriuos taiko „Lietuvos kelias”, matyt, labiau balsuoja už TS. Euroskeptikų balsus susirinko Centro partija. O nacionalistams galbūt nepriimtina tai, kad „Lietuvos kelio” lyderė – nelietuvė; nacionalistų ir šiaip Lietuvoje mažai.

Taigi, labiausiai elektoratą pagal procentinius punktus pagausino Tėvynės sąjunga (+7,08%) ir Socialdemokratai (+6,90%), o daugiausiai jo prarado Tautos prisikėlimo partija (–14,08%) ir Liberalų ir centro sąjunga (–1,97%).

Pagal santykinį elektorato pokytį geriausiai pasirodė Lietuvos centro partija (+341,43%) ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (+77,1%), o prasčiausiai – Tautos prisikėlimo partija (–93.31%) bei Valstiečių liaudininkų sąjunga (–49,6%).