Tokijo panorama kelios minutės po pirmojo smūgio (matosi gaisras Odaiboje)

Šis mano straipsnis Agavaro Kabanderio slapyvardžiu spausdintas laikraštyje “Babilonas”

Žemės drebėjimas mane užklupo būnant viršutiniame dangoraižio aukšte

Kas penktas pasaulio žemės drebėjimas, stipresnis negu šešių balų, įvyksta Japonijoje. Todėl kai penktadienį, kovo vienuoliktąją, lankantis Tokijo savivaldybės dangoraižio apžvalgos aikštelėje pradėjo drebėti žemė, nenustebau.

Drebėjimas pradžioje buvo silpnas – aš jį pajutau, nes stovėjau vietoje. Kas vaikščiojo – jo dar nejautė. Likimo ironija, kad tuo metu kaip tik skaičiau informacinį tekstą pasakojantį apie investicijas į Tokijo savivaldybės dangoraižio apsaugą nuo žemės drebėjimų.

Maždaug per dešimt sekundžių drebėjimas įsismarkavo. Apžvalgos aikštelės darbuotojai liepė visiems sėstis ant žemės. Taip saugiau – neįmanoma susižaloti pargriuvus. Pastatas gana smarkiai siūbavo. Kai kurie turistai bijojo. Japonai (išskyrus vieną vyresnio amžiaus moterį) laikėsi ramiau, fotografavosi. Jie turbūt žino, kad dangoraižiai ir turi siūbuoti, tai – visiškai saugu.

Pirmasis smūgis baigėsi po maždaug pusantros minutės. Žmonės pamažėle atsistojo ir grįžo dairytis. Iš apžvalgos aikštelės Tokijas buvo kaip ant delno. Jokių sugriovimų nesimatė. Tačiau vienoje vietoje, maždaug už trylikos kilometrų, Odaibos rajone, į dangų tuntais kilo juodi dūmai. Kaip vakare sužinojau, degė vieno didelio pastato stogas. Tokijas toliau gyveno savo gyvenimą – žmonės vaikščiojo, važinėjo mašinos. Tačiau dalis žmonių stoviniavo atvirose vietose – taip saugiau, niekas neužkris nuo aplinkinių namų. Kai kurie kiti tokijiečiai dėl ėmė nešiotis šalmus.

Pačioje apžvalgos aikštelėje nuostoliai irgi buvo maži: tik suvenyrų parduotuvėlėje kai kurios trapios prekės nukritusios sudužo.

Tuomet prasidėjo antrasis smūgis – vėl visiems teko sėstis ant žemės. Aikštelės darbuotojai viską per garsiakalbius sakė vien japoniškai, tačiau jų nurodymus buvo galima suprasti iš aplinkinių veiksmų.

Taip smūgiai ir ramybės periodai keitė vienas kitą apie valandą. Paskui, kai žemės drebėjimas, atrodė, nurimo, apžvalgos aikštelės darbuotojai leido žmonėms leistis žemyn. Laiptais. Liftai nebuvo įjungti – tai nesaugu. Ir ateinančiomis dienomis dauguma mietso liftų tebebuvo išjungti. Žmonės išsirikiavo į eilę bei tvarkingai nulipo.

Tvarkingos eilės prie taksofonų

45 minutės po drebėjimo: nustojus veikti mobiliajam ryšiui prie taksofonų susidaro žmonių eilės

Nusileidęs į pirmąjį aukštą išvydau prie televizoriaus besibūriuojančius žmones. Televizija, be abejo, japoniška – bet iš rodomo Japonijos žemėlapio, kuriame ryškiai pažymėta rytinė salų pakrantė, buvo galima suprasti – cunamis.

Ir kitose vietose žmonės žiūrėjo tuos pačius vaizdus. Tokijuje gausu lauko ekranų, kurie įprastai rodo reklamas – tačiau vos įvykus svarbesniam įvykiui nedelsiant ima transliuoti žinias. Per klaidą užėjau į vieną įstaigą, atrodo, universitetą, kur žmonės taip pat sekė įvykius per televiziją.

Prie taksofonų susidarė žmonių eilutės. Matyt, jie skambino artimiesiems – galbūt esantiems pavojaus zonoje. Mobilusis ryšys veikiausiai dėl didelio apkrovimo nebeveikė.

Ant geležinkelių sustojo traukiniai. Tokijuje jų itin daug, duagybė milijonų žmonių jais kas dieną vyksta į darbą. Vienas traukinys pasiliko ant pervažos – policija netrukus pakėlė automatiškai nusileidusį užtvarą ir žmonės vėl galėjo praeiti. Kiti traukiniai sustojo ant ilgų viadukų. Geležinkelių kompanijų darbuotojai, nešini vėliavėlėmis, palydėjo jų keleivius atgal į gatvę.

Valanda po drebėjimo: geležinkelio darbuotojas palydi įstrigusio traukinio keleivius

Ore tvyrojo nerimas, tačiau panikos nebuvo. Nei per žemės drebėjimą, nei po jo. Niekas nebandė užlįsti be eilės, nelakstė gatvėmis, nesistumdė, nerėkė, nepažeidinėjo teisės. Net per raudoną šviesą gatvę pereinančius mačiau vos kelis žmones.

Dalis įstaigų – parduotuvių, restoranų – nustojo veikti, tačiau dauguma tebetęsė darbą. Tuo metu buvau Haradžiuku rajone, vėliau Šibujoje. Prie daugelio kavinių ten susidarė eilės – tačiau pusvalandį pavaikščiojęs radau ir laisvą vietą. Dar ilgesnės eilės susidarė prie autobusų stotelės – juk daug traukinių nevažiavo. Mačiau eilę ir vienoje maisto parduotuvėje.

Metro linija, vendanti į Nihonbaši rajoną, kuriame buvau apsistojęs, vakare veikė – tad eiti dešimties kilometrų pėsčiomis neteko (bet iki pačios artimiausios stotelės neprivažiavau). Kiek tądien paskaičiau internete – ne vienam tokijiečiui teko pėdinti namo ir ilgesnes distancijas. Dalis jų kolegų liko nakvoti biuruose. Iš interneto sužinojau ir epicentro vietą bei tikrąjį tragedijos mąstą (tada buvo šimtai žuvusiųjų, tūkstančiai dingusiųjų). Pačiame Tokijuje sužeista dvidešimt žmonių įgriuvus stogui. Turint omenyje, kad ten gyvena 37 milijonai tai – labai mažai.

Žemė ir toliau vis kartais sudrebėdavo – bet jau menkiau. Tai tęsėsi visą savaitgalį.

Gyvenimas Tokijuje grįžta į savo vėžes

Piko valanda šeštadienio ryte

Kitą rytą, šeštadienį, dauguma traukinių jau važiavo. Piko valandos iš penktadienio vakaro persikėlė į šeštadienio rytą. Kai kurie traukiniai važiavo perpildyti (tai Tokijuje įprasta). Pačiam pavyko įlipti į antrąjį. Tačiau vienoje stotyje mačiau kur kas ilgesnę eilę, besidriekiančią iki pat lauko. Net ir čia vyravo tvarka – metro darbuotojai į peroną įleisdavo tiek žmonių, kad nesusidarytų pavojinga grųstis. Naują grupę įleisdavo tik daliai seniau įleistųjų išvažiavus. Metro darbuotojai, kaip įprasta per kiekvieną piką, užtikrindavo, kad nė viename traukinyje neliktų tuščios vietos, bet durys dar užsidarytų.

Ne viena užsidariusi įstaiga dar neveikė: pavyzdžiui, Tokijo nacionalinis muziejus, vienas prekybos centrų, visas „Starbucks” kavinių tinklas. Bet žmonės toliau gyveno savo gyvenimą: pirko elektroniką, skaitė mangą (japoniškus komiksus), lošė žaidimų automatais, vaikščiojo parkuose. Buvau nuvykęs ir prie Tokijo įlankos – laivai ten stovėjo nepažeisti, vakarykštis cunamis miesto nepasiekė. Miestas spindėte spindėjo – elektra nė viename rajonų, kuriuose lankiausi, dingusi nebuvo.

Parduotuvėse dalis lentynų po vakarykščio antplūdžio buvo tuščios. Tačiau maisto ir vandens visiems užteko.

Didieji ekranai Tokijo gatvėse vėl rodė reklamas. Bet visos vietinės televizijos dar transliavo vien informaciją apie katastrofą. Kartais rodė jos ir Fukušimos atominę jėgainę. Ten įvyko sprogimas, kiek padidėjo radiacija, evakuoti žmonės. Bet pasirodė, kad ši elektrinė sukėlė didesnį atgarsį Europoje nei pačioje Japonijoje. Japonų žiniasklaidai buvo įdomesni cunamio ir drebėjimo vaizdai, gelbėjimo operacijos, nuolat didėjantis aukų skaičius. Jau rasta tūkstančiai lavonų.

Iš Tokijo išskridau sekmadienį – taip buvau suplanavęs ir anksčiau. Tądien dalis šeštadienį neveikusių įstaigų jau dirbo. Traukinyje buvo daug vietos ir jis važiavo pagal grafiką. Į Naritos oro uostą atvykau likus pusantros valandos iki skrydžio, kaip ir patarė viešbutyje. To pilnai užteko. Ant grindų, mačiau, buvo gulinčių žmonių – greičiausiai jų reisai vakar buvo atšaukti. Manasis nebuvo nei atšauktas, nei atidėtas, kaip ir daugybė kitų sekmadienio skrydžių. Naritos oro uostas, kaip ir visas didžiausias pasaulio miestas, pamažu grįžo į savo vėžes.

Atominė elektrinė, arba žemės drebėjimo tęsinys

Žinios apie kovą su galima nelaime Fukušimos atominėje elektrinėje persekiojo ir vėliau, grįžus į Lietuvą. Europos žiniasklaidoje šiai temai turbūt skirta dar daugiau laiko, negu drebėjimui ir cunamiui.

Įdomu, kad Japonijoje yra visai kitaip. Kelias dienas po stichinės nelaimės visos televizijos ten rodė vien jos vaizdus. Būdamas Lietuvoje skaičiau japonų komentarus interneto forumuose – dabar taip nebėra. Kanalai grįžo prie įprastinių filmų. Tik žinių laidos liko tragedijoms nušviesti. Fukušima Japonijoje sudarė tik mažesniąją dalį nelaimės pasekmėms skirto dėmesio.

Man tai neatrodo keista. Radiacija Japonijoje padidėjo gana menkai. Nors yra kažkoks pavojus, jis dabar nė iš tolo neprilygsta cunamiui, nusinešusiam apie dešimt tūkstančių gyvybių ir šimtus tūkstančių palikusiam benamiais.

Bet iš Europos atrodo kitaip. Atominės elektrinės čia dar kelia didžiulę baimę nuo 1986 m., kai sprogo Černobylis. Dalis žmonių radiaciją įsivaizduoja kaip be jokių ribų sklindantį piktą gaivalą – ir net būdami Lietuvoje, už 8000 kilometrų nuo Fukušimos, perka vaistinėse jodą.

Tačiau juk iš tikrųjų pasaulyje branduolinių sprogimų buvo daugybė (atominių bombų sprogimų, o ne radiacijos nutekėjimų). Branduolinės valstybės yra atlikusios apie 2000 branduolinių bandymų. Dabar tokių šalių yra devynios – ir kiekviena jų privalėjo daug sprogdinti tam, kad įvaldytų technologiją. Sprogdinta paprastai toli nuo miestų. Bet daugybė tų bandymų buvo arčiau Lietuvos, nei Japonija. Štai Sovietai savo branduolinius bandymus darė Kazachijoje, Naujosios žemės saloje. Būtent čia, 2400 km nuo Vilniaus, 1961 m. susprogdinta ir garsioji „Bomba caras”, kurios atominis grybas buvo 64 km aukščio ir tai – galingiausias atominis sprogimas istorijoje.

Pasaulio pabaiga neatėjo. Sveikata sužalojama ar mirtys ištinka tik pernelyg arti sprogimo atsidūrusius. Kalbu apie dešimtis, galbūt šimtus, bet ne tūkstančius kilometrų. Aplinkinių teritorijų evakuacija bei profilaktika jose yra pakankama priemonė žmonėms išgelbėti. Lygiai kaip ir vykstant ugnikalnių išsiveržimams, uraganams, potvyniams ar kitoms nelaimėms. Nuo gamtos nelaimių, beje, ir žmonių yra mirę daug kartų daugiau, nei nuo visų pasaulio branduolinių avarijų, bandymų bei karo veiksmų. Net ir skaičiuojant tik nelaimes, įvykusias po atominės bombos išradimo.

2010 m. rugpjūčio 17 d.. Penktadienį lankiausi kantri muzikos festivalyje Visagine – bet šis įrašas bus ne apie muziką. Labiau apie kitą festivalio pusę, apie patį Visaginą.

Atominė elektrinė dabar – tik milžiniškas įspūdingas tuščias pastatas prie miesto. Bet Visaginas vis dar gyvena jos dvasia. Jos neištrinsi – net gatvių šviestuvai juk atomo formos, o turbūt geriausias restoranas vadinasi „Trečiasis blokas”.

Elektrinė, jau uždaryta, buvo ir šio – jau 17 – festivalio, pavadinto „atominiu”, remėjas. Simboliška: didysis jo remėjas – „NUKEM Technologies”. Įmonė, statanti branduolinio kuro kapinyną – paskutinįjį tašką IAE istorijoje.

Festivalį pradėjo trys žmonės. Festivalio idėjos autorė, Visagino meras bei IAE patarėjas eksploatacijos klausimais Viktor Ševaldin. „Patarėjas” skamba silpnokai tokioje draugijoje, bet tik tam, kas nežino šio žmogaus.

Visaginiečiai jo nepamiršo – rusišką V. Ševaldin kalbą lydėjo didžiausi plojimai. Juk jis – ilgametis IAE direktorius. Tik pernai ar šiemet tame poste pakeistas diplomatu. Keitimas suprantamas – dabar ten aktualesnės derybos dėl pinigų IAE uždarymui nei elektros gamyba.

V. Ševaldin buvo ir paskutinysis Lietuvos valstybinės įstaigos vadovas, nekalbėjęs lietuviškai.

Vėlgi ironiška – vos po kelių valandų į sceną išėjo „Nukem Technologies” atstovas. Jo kalba – daugiausiai angliška ir vokiška. Kaip ir V. Ševaldin, kelis žodžius ištarė lietuviškai. Dar šnekėjo ir JAV ambasadorė (lietuviškai) bei dar keli politikai, rėmėjai.

Festivalis vyko miesto stadione. Stadionui – apie 30 – 35 metai, kaip ir visam miestui. Tačiau tualetuose sunkiai bėga vanduo, veikia tik keli surūdijusių apšvietimo stulpų žibintai.

Žmonių pradžioje buvo mažai – prekeivių tubūt daugiau nei klausytojų. Paskui pastarųjų daugėjo, bet sausakimša netapo. Dar dešimtys žmonių sėdėjo ant suoliukų uz stadiono tvoros ir taip klausėsi neprivalėdami įsigyti bilietų. Dauguma klausytojų buvo gana pasyvūs – plojo palyginus mažai.

Seniausias Lietuvoje Visagino festivalis, atrodo, pralaimi konkurenciją kaip grybai po lietaus išdygusiems naujiems festivaliams. O pats Visaginas – miestas, kuris atgyveno savo paskirtį. Buvo statytas atominės elektrinės darbininkams – elektrinės štai nebėra. Vamzdžiai, tiekę iš jos pigią šilumą žiemomis, tušti.

Bet visomis kitomis prasmėmis miestas išliko tarsi kitokio gyvenimo inkliuzas Lietuvoje. Sovietų Sąjungos tęsinys. O gal greičiau – taip ir neįgyvendinta jos vizija. Kaip prieš dvidešimt metų čia – dvikalbystė, ir net lietuvis meras lietuvišką kalbą pakartojo rusiškai. Gatvių pavadinimai – Veteranų, Kosmoso, Partizanų, Santarvės, Draugystės ir netgi Tarybų. Visi gyvenamieji namai – socialistiniai daugiabučiai, senamiesčio nėra. Didžiausias ateistų procentas Lietuvoje. Daugybė skirtingų tautybių žmonių.

Prieš dešimtmetį miestas buvo vienas turtingesnių šalyje – juk IAE mokėjo gerus atlyginimus. Tada kompiuteriai dar buvo savo “vaikystėje” – o Visagine jau kas antras jais naudojosi. Miesto gyventojai vidutiniškai buvo jauniausi.

Ir dabar Visaginas nėra miręs miestas. Jo gatvėmis vaikštinėja žmonės – kai tuo tarpu kai kuriuose kituose nedideliuose Lietuvos miesteliuose daug tuščiau. Bet laikas bėga. Bedarbystė didelė. Kokia jo laukia ateitis? Ar gali jis tapti eiliniu Lietuvos provincijos miestu? Jei nauja atominė elektrinė bus pastatyta, kada tai bus – ar nebus tada jau emigravę, pasenę IAE specialistai?

"Lietuva" uždaryta, bet geras kinas Vilniuje liko.

2010 m. birželio 29 d.. 2002 metais uždarytas didžiausias Vilniaus kino teatras „Lietuva”. Gerai įsiminė akcija „Išsaugokime „Lietuvą””, kurios šalininkai visaip stengėsi uždrausti griauti kino teatro pastatą. Buvo teismai, buvo parašų rinkimai, buvo net inscenizuotas „Monopolis” ant šaligatvio, kuriame pardavinėta Gedimino pilis.

Prisipažinsiu – niekada nesupratau šitos akcijos. Ir dabar, po 8 metų, matau, kad nesupratau ne be reikalo.

„Išsaugokime „Lietuvą”” aktyvistai sakė, jog kovoja už neholivudinį kiną. Dabar Vilniuje yra net du tokio kino teatrai – „Skalvija” ir „Pasaka”. Net keturios salės, kurios dažnai pilnos. Kinas juk niekaip nesusijęs su konkrečiu pastatu. Jį galima rodyti visur, kur yra tam įranga ir salė.

Beje, nebuvo „Lietuva” nekomercinio kino šventovė. Ten dažnai rodyti tie patys holivudiniai filmai, kurie ką tik būdavo baigti rodyti kituose kinuose.

Nekomercinio kino šventovės reputaciją „Lietuvai” turbūt labiausiai sukūrė festivalis „Kino pavasaris”. Jis, beje, visada pritraukdavo daugybę žmonių ir buvo komerciškai sėkmingas. Ir jis, aišku, pergyveno „Lietuvą”, ir dabar vyksta net trijuose kino teatruose. Ir jį aplankyti dabar daug patogiau. „Lietuvos” dvi salės, kurių vienoje – 88 vietos, o kitoje – beveik 1000, festivaliui niekaip netiko. Viena buvo per maža (nuolat trūkdavo bilietų), kita – labai retai užpildoma. Trūkstant salių daugybė festivalio filmų būdavo rodomi darbo metu, dieną. Dabar festivalio laikas patogesnis.

Kino teatro pastatas tebestovi – kaip vaiduoklis Vilniaus širdyje. Kaip viename interviu pakomentavo legendinis architektas A. Nasvytis, jis irgi šios akcijos nesupranta. Kam saugoti tą pilką sovietinio funkcionalizmo stiliaus pastatą, niekaip nederantį prie senamiesčio?

Tibetas (mėlynas) ir Sinzianas (žalias): dvi priespaudos, skirtinga pasaulio reakcija.

2010 m. birželio 19 d.. Tibete gyvena apie 3 milijonus žmonių. Sinziane – 20 milijonų. Tibeto plotas 1,2 milijono kvardatinių kilometrų, Sinziano – 1,6 milijono. Tibeto gyventojų daugumą sudaro tibetiečiai, Sinziano – uigūrai.

Kas šituos kraštus sieja? Juos abu valdo Kinija. Valdo, nors daugybė vietos gyventojų norėtų nepriklausomybės. Ir jie abu yra greta vienas kito. Abiejuose Kinija kaltinama žmogaus teisių pažeidimais.

Kas šituos kraštus skiria? Į klausimą atsakysiu klausimu – ar daug girdite apie Sinzianą? O Tibetą? Spėju, apie Tibetą daug daugiau.

O Sinziane Kinijos valdžia buvo net „aktyvesnė” – gal kaip tik todėl, kad pasaulis tylėjo. Tibeto autonominiame regione 92% gyventojų tebėra tibetiečiai. Sinziano autonominiame regione vos 45% uigūrų. Jau net 41% ten sudaro etniniai kinai – atkelti per sukarintą kolonizacijos programą. Siekiant „atskiesti” uigūrus, kad regionas niekada netaptų nepriklausomu.

Atrodo, Tibetą palaikyti tapo tiesiog madinga. Juk kur kas paprasčiau įsilieti į jau esančią palaikytojų grupę, negu pačiam pasidomėti pasaulio situacija, kur labiausiai kenčia žmonės.

Žiaurybės dedasi ir kitur, kur kelias į laisvę tautoms uždarytas jėga – Čečėnijoje, Gazos ruože, Tamilų krašte, Kurdistane bei dar daugybėje vietų. Bet gal šių kraštų valdžia ne tokia charizmatiška, kaip Dalai Lama, ne taip mėgiama žiniasklaidos – ir nors juk ne valdžią, o žmones rekia palaikyti, vakarai tyli.

Visokeriopai remiu visų tautų apsisprendimo teisę. Mano nuomone, neturi būti trukdoma tautai siekti nepriklausomybės. Tiesiog gaila, kai vienos tautos kančios sulaukia šitiek daug dėmesio, kai tuo tarpu daugybė kitų okupuotų tautų – dar labiau užguitos, kolonizuojamos, su masiškiau persekiojamais ir žudomais disidentais – tarsi užmirštos.

Kitos tautos kovoje dėl laisvės lieka vienos.

Būdamas Londone mačiau paradą dėl Tibeto laisvės. Jame buvo daugiausiai baltieji, matėsi net Lietuvos vėliava. O Paryžiuje mačiau tamilų, siekiančių nepriklausomybės nuo Šri Lankos, palaikymo mitingą (tuo metu Šri Lankos armija vykdė puolimą prieš tamilus). Ten dalyvavo vien tamsiaodžiai – tai yra, patys tamilai imigrantai. Mažai kam daugiau vakaruose jų kančios įdomios. Kaip ir lietuviams tampa neįdomi kadaise stipriai remta Čečėnija.

Dabar yra vienas kankinys – pagrindinis visam vakarų pasauliui – Tibetas. Tarsi vienas gaivusis gėrimas – pagrindinis visam vakarų pasauliui – Coca Cola. Kitiems kankiniams, kaip ir kitiems gėrimams, lieka tik trupiniai. Įdomu, kad tokiam konformizmui dėl Tibeto visų pirma pasiduoda meniškos asmenybės, šiaip jau deklaruojančios pasipriešinimą madoms.

Kovoje už žmogaus teises, kaip ir prekių pirkime, atrodo labai galinga tampa rinkodara, viešieji ryšiai. Ir tibetiečiai tuo naudojasi geriau, negu uigūrai, tamilai ar čečėnai.

2010 m. birželio 4 d.. Lietuvos žiniasklaidoje tapo įprasta teigti, o ir žmonių tarpe tokia nuomonė tapo populiari, kad su Rusija reikia sutarti kuo geriau. Tokia užsienio politika dažnai įvardijama kaip „pragmatiška” – t.y. pagrįsta nauda, o ne principais.

Suprantama: kiekviena šalis turėtų stengtis palaikyti gerus santykius su kaimynais. Maža to, Lietuvos verslininkai turi Rusijoje ir ekonominių interesų – tad iš gerų santykių turėtų būti ir ekonominės naudos.

Tačiau dažniausiai pamirštama tinkamai įvertinti gerų santykių su Rusija kainą. Ne vien politinę, bet ir ekonominę kainą. Su daugeliu šalių palaikyti gerus santykius kainuoja sąlyginai mažai. Todėl geriau neįsigilinus atrodo, kad ir gerų santykių su Rusija palaikymui pakaktų atsitraukti esminėse užsienio politikos kryptyse. Nebereikalauti (arba gal tik garsiai neminėti) atlyginimo už okupacijos žalą, pamiršti Medininkų žudynių veikėjus. Tai yra atsisakyti savo principų. Atrodo, tada greitai baigtųsi visi nesusipratimai pasieniuose, vėl pradėtų tekėti naftotiekiu į Mažeikius rusiška nafta, gal net atpigtų dujos. Tai yra, gautume ekonominę naudą. Jeigu iš tiesų taip būtų, būtų suprantamas sąvokos „pragmatiška užsienio politika” vartojimas.

Deja, kaip rodo Rusijos užsienio politikos veiksmai artimajame užsienyje (t.y. buvusioje TSRS) pastarąjį dešimtmetį, ne viskas taip paprasta. Mat Rusijos strategijoje nėra ilgalaikės draugystės su kuria nors artimojo užsienio šalimi. Kuriai nors šaliai pasielgus priešingai Rusijos norams, Rusija imasi atsakomųjų priemonių. Ir tuo metu Rusija nebekreipia dėmesio į prieš tai buvusius santykius – atsakomųjų priemonių bus imtasi ir prieš tuos, kurie ilgą laiką dirbo gerų santykių labui (atsisakydami ambicijų), ir prieš tuos, kurie to nedarė.

Palyginkime Rusijos santykius su konkrečiomis artimojo užsienio valstybėmis. Tradiciškai daugiausiai dėl ko pykti Rusija turi ant Latvijos. Ši šalis automatiškai nesuteikė pilietybės rusakalbiams (ne visi Latvijos rusai ją turi ir dabar), ilgai nepripažino Abrenės srities prijungimo prie Rusijos. Estija irgi ne visiems rusakalbiams davė pilietybę, o Lietuva ją davė visiems norintiems.Priešingai nei Baltijos šalys, Ukraina ir (ypač) Baltarusija tvirtai liko Rusijos sąjungininkėmis. Ukrainoje bazuojamas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Baltarusija, ilgą laiką glaudžiausia Rusijos sąjungininkė, panaikino pasienio kontrolę su Rusija. Baltarusija nevadina sovietų valdžios okupacija (kaip ir dauguma ukrainiečių), o nepriklausomybės momentu laiko momentą, kai nepriklausomybę pripažino Rusija. Visa, ką čia įvardijau, yra atskiri pavyzdžiai, tačiau ir bendrai paėmus šitų penkių šalių ilgalaikė laikysena Rusijos atžvilgiu maždaug panašiai skiriasi nuo griežčiausios iki švelniausios.

O dabar pažiūrėkime, ką šitos šalys gauna iš Rusijos. Atrodytų, Rusija turėtų nuolat spausti Latviją ir Estiją dėl rusakalbių padėties ir, savo ruožtu, palankiau traktuoti Lietuvą. Bet taip nėra. Nors negavusių pilietybės rusakalbių padėtis Latvijoje ir Estijoje liko, kokia buvo – šis reikalais, kadaise ypač eskaluotas, pasitraukė iš didžiausių Rusijos užsienio politikos prioritetų.

Ne ką geriau ir Rusijos sąjungininkėms Baltarusijai ar Ukrainai. Baltarusija nesudaro jokių kliūčių Rusijos tranzitui į Kaliningradą. Nereikalauja jokios okupacijos žalos ir nedaro viso to, kuo neįtinka Rusijai Baltijos šalys. Tačiau štai Baltarusija atsisakė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Netrukus Baltarusijai pabrango rusiškos dujos – iki panašios kainos, kokią moka ir Rusijos sąjungininke niekada nebuvusi Lietuva. Nesvarbu, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės, be Rusijos, nepripažino nė viena Europos šalis. Iš sąjungininkų ir tikimasi daugiau, o neįvykdžius to, ko tikimasi, jau neatsižvelgiama į ilgalaikius gerus santykius.

Panaši situacija buvo su spaudimu Baltarusijai, kad ši parduotų savo dujotiekius Rusijai.

Taigi, Rusijos užsienio politikoje kur kas svarbesni momentiniai įvykiai, negu ilgalaikės tendencijos. Jeigu artimojo užsienio valstybė nepadaro to, ko iš jos tikisi Rusija, sulaukia atsako. O tikimasi daugiau iš tų valstybių, kurios anksčiau įvykdydavo daugiau to, ko Rusija tikisi.

Gana aiškiai Rusijos poziciją iliustruoja jos vicepremjero V. Zubkovo elgesys pastarosiomis dienomis Vilniuje vykusiame Baltijos jūros šalių viršūnių susitikime. Seimui priėmus rezoliuciją, remiančią Gruzijos teritorinį vientisumą, jis labai aiškiai rodė savo nepasitenkinimą, tai sakė kalbose, mažai bendravo su Lietuvos lyderiais. Ir visa tai nepaisant D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu akivaizdžiai labiau Rusiją palaikančios užsienio politikos. Vienas didelės teisinės reikšmės neturintis Seimo aktas, tik konstatavęs tai, ką pripažįsta beveik visos pasaulio valstybės (išskyrus Rusiją, Venesuelą, Nikaragvą ir Nauru), staiga nubraukė daugybę kartų, kai Lietuva elgėsi taip, kaip norėjo Rusija. Tame tarpe ir šaldė santykius su Gruzija nesiųsdama aukščiausio lygio atstovų į Gruzijos šventes bei nekviesdama Gruzijos prezidento M. Sakašvilio į nepriklausomybės paminėjimą.

Šiuo atžvilgiu Rusijos užsienio politika skiriasi nuo, pavyzdžiui, JAV užsienio politikos. JAV užsienio politika pastovi, sąjungininkai ir priešai ilgalaikiai. Sąjungininkams gali būti pareikšta kritika, gali būti atsidėkojama vizitais. Bet joks vienkartinis įvykis – pavyzdžiui, karių atšaukimas iš Irako ar Afganistano – draugiškų santykių nepakeičia, ekonominio atsako neiššaukia. Sunku būtų įsivaizduoti, kad JAV gerus santykius su Izraeliu iškeistų į santykius su Iranu.

Panašios ilgalaikės užsienio politikos laikosi ir dauguma vakarų valstybių. Tuo tarpu Rusijos užsienio politika kitokia – pagrindinis priešas ir pagrindiniai sąjungininkai greitai keičiasi, priklausomai nuo aplinkybių tuo konkrečiu momentu. Didžiausiu priešu skirtingais praėjusio dešimtmečio momentais pabuvo ir Estija (kai perkėlė bronzinio kario paminklą), Gruzija, Latvija ar Lietuva (kai įvedė reikalavimą gauti leidimą važiuojant per Lietuvą į Kaliningradą).

Todėl, mano supratimu, tokios užsienio politikos, kai atsisakoma principinių nuostatų ir tikimasi už tai gauti gerus santykius su Rusija, pragmatiška tikrai negalima vadinti. Jei dabar atsisakyti tų principinių nuostatų nieko nekainuoja, tai ateinantys Rusijos reikalavimai, kaip rodo Ukrainos ar Baltarusijos pavyzdžiai, jau gali būti susiję su kaštais (ir piniginiais). O pasitraukti bus vis sunkiau ir sunkiau. Didelis ryšys tarp dviejų šalių ekonomikų reiškia, kad to ryšio nutrūkimo atveju nuostoliai būtų dideli – ypač mažesniajai šaliai.

Jokiu būdu nesu nusiteikęs prieš gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Tačiau tokius santykius galima užmegzti tik tada, kai ir tos kaimyninės šalys į tave žiūri kaip į partnerį. Vokietija ir Lenkija yra dvi netolimos valstybės, nuo kurių Lietuva praeityje yra nukentėjusi – tačiau jos pasikeitė. Atsisakė imperializmo bei bandymų manipuliuoti kitomis šalimis tokiais būdais, kokiais tai darė tarpukariu.

Viliuosi, kad ateis laikas, kai pasikeis ir Rusija, ir bus galima tikėtis abiems pusėms naudingos ilgalaikės partnerystės – kokią Lietuva turi su jau minėtomis Lenkija ir Vokietija. Dabar, deja, tai dar neįmanoma.