Ką pamatyti Okeanijoje

Okeanija, Ramiojo vandenyno salos – egzotiškiausias, sunkiausiai pasiekiamas pasaulio kraštas! Bet įdomybių ten tikrai daug, o miniatiūrinės salų valstybės – be galo skirtingos!

Kaip susiorganizuoti kelionę į Okeaniją, kaip ten keliauti, ką ten pamatyti, kur apsistoti, kokios kainos?

Pats aplankiau beveik visas Okeanijos valstybes – ir į visus šiuos ir daugiau klausimų atsakau šiame straipsnyje.

Okeanijos šalys ir valstybės

Ramiojo vandenyno plotą sunku suvokti! Nuo rytinių Okeanijos salų iki vakarinių atstumas – daugiau nei 12000 km, kaip nuo Lietuvos iki Australijos! Kelionės trunka ilgai, skrydžiai tarp salų reti ir jų mažai, o kainos – didžiulės, tad negali tikėtis aplankyti labai daug šalių. Bet nesiūlysiu ir pasirinkti vienos: kai atvyksti taip toli nuo Lietuvos, juk norisi pamatyti regioną išsamiai…

Ramiajame vandenyne yra 21 šalis, iš kurių 12 nepriklausomos valstybės, 9 – „kolonijos“. Dar keli salynai neturi net užjūrio valdos statuso ir priklauso tiesiogiai kitų žemynų šalims.

Visų pirma, surašysiu, kuo kiekviena Okeanijos šalis ar valda yra išskirtinė ir labiausiai įstrigo atmintin (kraštai išrikiuoti pagal abėcėlę, ne įdomumą):

*Amerikos Samoa (JAV valda) – 20% Amerika, 80% Samoa (žr. žemiau), bet įspūdingiausia man buvo atskristi iš Samoa kertant datos keitimo liniją: skrydis truko 30 min., o laikrodį sukau 24 val. – ir radau tą pačią – bet ir kitokią – kultūrą.
*Fidžis – pietinio Ramiojo vandenyno „vartai“ (daug skrydžių, nemaži miestai), kurortai privačiose salose ir masiškesnis poilsinis turizmas.

*Guamas (JAV valda) – tokie „Azijos Kanarai“, viliojantys masinius turistus iš Japonijos ir Korėjos (didžiulis akvariumas, pramogų parkas ir pan.)

*Havajai (JAV valstija) – aktyvūs ugnikalniai, Mauna Kea kalnas su observatorijom (nuo papėdės aukštesnis už Everestą), didinga kalnuota gamta, Honolulu didmiestis-kurortas. Daugeliu klausimų ten jautiesi kaip bet kur kitur JAV, tik oras – tropinis, o dauguma žmonių – Azijos kilmės (su havajiečių mažuma, išlikusiomis havajiečių šventyklomis).

*Maršalo salos – ilgos siaurutės salos be jokių kalvų ar kalnų (archetipinė koralų šalis). Žaviausia ten būnant tiesiog justi tą tavosios salelės siaurumą, menkumą…

*Mikronezija – tai tarsi keturios valstybės vienoje. Ponpėja – tai Nan Madolas, paslaptingas apleistas tūkstantmetis miestas tarp džiunglių ir vandens. Čiukas – paskendęs japonų laivynas nardytojams. Japas – akmeniniai pinigai-paminklai.

*Nauru – fosfatų pramonės nualinta gamta, koralų „kolonos“, buvusi viena turtingiausių pasaulio šalių – ir pamokanti „nusigyvenimo“ istorija.

*Naujoji Kaledonija (Prancūzijos valda) – paskutinė tokia „naujakurių kolonija“, kur 24% gyventojų – prancūzai, 41% – kanakai, ir nuolat vyksta sukilimai dėl nepriklausomybės. Tai lyg pietų Prancūzija Ramiajame vandenyne su parodomuoju Okeanijos prieskoniu.

*Naujoji Zelandija – toks „beveik žemynas“ su milijoniniu miestu, snieguotais kalnais, žalia gamta ir Norvegijai prilygstančiais fjordais. Dauguma gyventojų – baltaodžiai kolonistų palikuonys, „Europos provincijos“ atmosfera.

*Samoa – falės (nameliai be sienų), superįspūdingos bažnyčios, superspalvingi autobusai (ir ne tik), gyva vadų (matei) kultūra, geizeriais šaudančios bangos ir dar populiarios tradicinės tatuiruotės nuo torso iki kelių.

*Šiaurės Marianai (JAV valda) – apleistos Antrojo pasaulinio karo atominių bombų bazės, radarai ir visa eilė kitų apleistų vietų, po kur gali šmirinėti laisvai.

*Tonga – vienintelė Ramiojo vandenyno karalystė su viena seniausių pasaulio dinastijų, aristokratinės tradicijos, plaukimas su banginiais.

*Vanuatu – itin autentiškos gentys su baugiai gražiom tradicijom, bene aktyviausias planetos ugnikalnis, nakvynė nameliuose medyje.

*Velykų sala (Čilės valda) – paslaptingos akmeninės statulos, neįtikėtina atokiausioje pasaulio saloje gimusios civilizacijos istorija čia traukte traukia paslapčių ieškotojus – ir sukelia kainas. Bet dabar dauguma žmonių – čiliečiai.

Keliose valstybėse nesu buvęs: Palau, Kiribatyje, Tuvalu ir Saliamono salose. Jas aplankęs papildysiu šį straipsnį. Tačiau šių valstybių nesirinkau kelionėms todėl, kad, pasidomėjus, man jos pasirodė mažiau įdomios už tas, kurias lankiau.

Kartais Australija irgi suvokiama kaip Okeanijos dalis, bet tai jau visiškai kitokia šalis – ištisas žemynas su keliasdešimt milijonų žmonių, tad apie jį – atskiras straipsnis. Panašiai ir su Naujosios Gvinėjos sala – joje vienoje gyventojų, tautų, kalbų daugiau, nei visose Okeanijos salynuose kartu paėmus.

Koralinės ir vulkaninės Ramiojo vandenyno salos

Daugelis Ramiojo vandenyno šalių susideda iš dešimčių, net šimtų salų ir salelių. Vienos šalies salelės tarpusavy kartais skiriasi labiau, nei valstybės. Salos būna dviejų tipų – verta pamatyti ir tokias, ir tokias:

Koralinės salos – siauri ilgi atolai, it nerijos, supamos vandenynų. Čia niekada nebūsi daugiau nei koks kilometras iki kranto. Salų pagrindas – žuvę koralai, o jie neauga smarkiai aukščiau vandens, tad čia nėra jokių kalnų. Koralinėse salose žavi tas amžinas vandenyno artumo jausmas, buvimas tokiam žemės šapely vandenyno toliuose. Ištisos valstybės taip plyti vos iškilusios virš vandens.

Vulkaninės salos išaugo veržiantis ugnikalniams. Tiesa, daugelis jų jau seniai užgesę – tokie žali kalnai, dovanojantys nuostabius vaizdus žemyn, aukštas uolėtas pakrantes. Bet tie, aktyvūs, kaip Havajų Kilauea ar Vanuatu Jasūras – yra vieni aktyviausių visame pasaulyje, ir vieni nuostabiausių Okeanijos vaizdų. Savaip nejaukūs, savaip žavūs pajuodijusios lavos užlieti kaimai ir miesteliai.

Tai, kad sala vulkaninė, nereiškia, kad koralų ten nėra. Tokias salas irgi supa koralinės lagūnos – tokio žydrumo, kurio niekad nepamatysi Europoje. O kur dar visos spalvos, toks skaidrus vanduo, kad net iš lėktuvo galėjau pamatyti ryklius, diugonus, rajas. Tobulos vietos nardymui ir paviršiniam nardymui. Bangos dūžta toli nuo kranto – kur baigiasi koralai.

Tiesą pasakius, koralinės salos kadaise irgi buvo vulkaninės, tiesiog jų vulkanai per milijonus metų prasmego vandenyne, palikdami tik juos kadaise apaugusių koralų žiedą.

Okeanijos gamtos stebuklai ir grožybės

Stipriausi prisiminimai iš Okeanijos – tai didieji jos gamtos stebuklai. Havajų ir Vanuatu aktyvūs ugnikalniai, Naujosios Zelandijos fjordai. Tai – pagrindinis kelionės tikslas, kurį paskui galima “aplipdyti” kitom grožybėm.

Stebuklai yra ne visur, o štai nuostabios pakrantės – daugelyje salų. Okeanijoje įprasta, kad niekada nesi toliau nei koks kilometras nuo vandenyno, dažnai pėsčiom gali prieiti vandenyną į dvi ar visas keturias puses. Būna oro uostai vos telpa į salą: štai Nauru atskridus lėktuvui uždaromas kelias, Maršalo salose pakilimo taką taško bangos. O krantų ten – tikras kaleidoskopas. Nuo aukštų uolinių krantų iki smėlėtų paplūdimių, nuo aukštų serfingo vertų bangų iki ramių spalvingų koralinių lagūnų. Visuomet – daugybė kitų salelių tolumoje aplink horizontą, nuostabūs ryškūs saulėlydžiai.

Man Okeanijos pakrantėse žaviausios blowholes – vietos, kur bangos taip galingai trenkiasi į uolas, kad šoka aukštyn tarsi geizeriai. Sėdi ant kranto, lauki aukščiausio… Gražiausias regėjau Samoa, bet nuostabių radau ir Tongoje, Šiaurės Marianuose.

Didesnėse salose ir gilyn nuo krantų rasi malonių grožybių atsipalaidavimui, žygiams – kriokliai su baseinais, kuriuose maudomasi, paparčių miškai, upės.

Kas gali nemaloniai nustebinti – šiukšlių gausa. Ir dėl kultūros, ir todėl, kad jas išvežti sudėtinga, ypač dideles: sudaužytus automobilius, jūrinius konteinerius. O salelės mažos, paslėpti irgi mažai kur. Vietiniams akių nebado – Nauru muziejininkas net siūlė mums aplankyti metalo laužą, kaip įdomią lankytiną vietą…

Ramiojo vandenyno augalai, gyvūnai ir koralai

Reikėjo (ne)didelių stebuklų, kad į šitokias nutolusias salas galėtų apskritai atkeliauti gyvūnai ir augalai… Su kai kuriais viskas aišku: kokoso riešutus srovės plukdo tolyn – ir jie sudygsta tolimose salose, išauga palmės. Bet dėl kitų mokslininkai suka galvas, kuria teorijas: gal kokius gyvūnėlius pakėlė uraganai ir jie per stebuklą paskui nenukrito į vandenyną, o „nutūpė“ negyvenamoj saloj.

Kaip ten bebūtų, stebuklai reti. Augalija ir gyvūnai plito iš vakarų (Papua Naujosios Gvinėjos) į rytus, taigi, kuo toliau į rytus – tuo skurdesnė gyvūnija ir (kažkiek) augalija. Bet tos rūšys, kurioms pavyko „kolonizuoti“ naujas salas, suvešėjo kaip niekur.

Dar kitus gyvūnus atsivežė žmonės. Sulaukėjusių didelių šunų gausa erzina: jų pilna, dažnas – piktas. O štai laisvėje – po kaimus, net po kai kurių sostinių gatves – besiganančios kiaulės savaip mielos, kai kur net traukiančios turistus (Tongoje, kur „paršai-žvejai“ per atoslūgius knisa jūros gėrybes).

Bet įspūdingiausia gyvūnija – po vandeniu. Spalvingiausi koralai traukia nardytojus. Banginius gali ne tik stebėti, bet (Tongoje) net su jais plaukioti.

Ramiojo vandenyno istorija ir karo palikimas

Žmonių pasklidimas Okeanijos salose – ne mažiau stebuklingas nei gyvūnų ar augalų! Juk tai vyko prieš 1000, 2000, 3000 metų, kai europiečiai dar nebuvo atradę nutolusių žemynų ir plaukiojo tik aplinkui Europą. O štai Okeanijoje žmonės jau turėjo vandenynų kanojas: sulipdavo į tokią dešimtys jų, pasiimdavo kiaules, ir plaukdavo į neištirtus vandenyno tolius ieškodami naujų salų, ir, orientuodamiesi pagal žvaigždes ir danguje pasirodžiusius paukščius (reiškia, netoli krantas), išsilaipinę „pradėdavo“ naujas tautas… Per pora tūkstantmečių vandenyne neliko nė vienos didelės negyvenamos salos!

Jie gyveno, kalbėjo, medžiojo, valgė ir gimdė – bet apie tuos šimtmečius mažai kas byloja, nes palaikiai jų nameliai virto dulkėmis. Vos keliose vietose pastatyta kas daugiau iš akmens, užtat kokios tai vietos! Kadangi jokia Ramiojo vandenyno tauta nepaliko istorijos knygų, viskas iki šiol taip paslaptinga…

Garsiausia Velykų sala (Čilės valda) ir jos moai statulos – statytos neaišku kodėl, neaišku kam, ne visai aišku kaip paskui pačių čiabuvių paeiliui nuverstos – ir vėl atstatytos istorijos entuziastų.

Bet negali nepriblokšti ir Nan Madolas, kaip galvą nukirsti galėjo duoti vietiniai, „dvasių pastatytas“ miestas ant vandens Mikronezijos džiunglių gilumoje.

O prisiliesti prie gyvos, nepamirštos istorijos labiausiai patiko Tongoje. Tą šalį – vienintelę – dar valdo karalius ir ta dinastija klesti per 1000 metų (tik japonų senesnė) – ir Viduramžiais ji valdė vandenynų plotus didesnius už Europos imperijas. Bet dabar valstybė mažytė, ir pats mačiau, kaip per sekmadienio pamaldas karalius visiems tautiečiams spaudžia ranką. Aišku, yra ir pastatų: rūmai, ir senųjų valdovų kapai-minipiramidės, ir „Ramiojo Vandenyno Stounhendžas“).

Išskyrus Tongą, visas Ramiojo Vandenyno salas XIX a. „susirinko“ užjūrių imperijos (Ispanija, JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Britanija). Jos statė kuklias bažnyčias ir plantacijas, bet nieko labai įspūdingo, nes joms visoms joms „Pietų jūrų salos“ buvo paskutinis jų valdų užkampis. Bet galiausiai vis tiek dėl tų salų imperijos „susipjovė“ tarpusavy.

Ne mažiau nei „čiabuvių“ istorija žavi Antrojo pasaulinio karo palikimas… Ramiajame vandenyne jo „frontas“ stūmėsi daug didesnius atstumus, nei Europoje. Tik tas frontas buvo nematomas: japonai ir amerikiečiai įsitvirtindavo įvairiose salose, su lėktuvnešiais, linijiniais laivais, naikintuvais perėminėjo salas-tvirtoves vieni iš kitų. 1941-1942 m. į priekį sala po salos stūmėsi japonai, 1942-1945 m. – jau amerikiečiai. Ir tie, ir tie paliko po savęs nesuskaičiuojamą galybę pabūklų, ištisų karo bazių. Ir giliai džiunglėse, ir po vandeniu randi to karo istoriją, randi kitaip, nei Europoje, kur viskas „įrėminta“ muziejuose ar pažymėta ženklais „nelaipioti“: Ramiajame vandenyne nerasi lentelių su paaiškinimais, bet vaikščiosi laisvai.

Įspūdingiausios Antrojo pasaulinio karo vietos:

Tinianas (Šiaurės Marianai) ir karo bazės, iš kurių pakilo bombonešiai mesti vienintelių istorijoje atominių bombų (ant Hirošimos ir Nagasakio), kadaise didžiausia pasaulyje oro bazė, atiduota džiunglėms.

Perl Harboras (Havajai, JAV), kurį užpuolus japonams į Antrąjį pasaulinį karą buvo įtraukta Amerika. Tiesa, kadangi Havajai – JAV valstija, čia jau tvyro JAV dvasia: muziejus, patriotiškos ekskursijos, o ne apleistos vietos.

Čiukas (Mikronezija), „japonų Perl Harboras“, kur jau amerikiečiai paskandino japonų laivyną (žuvo panašiai žmonių) ir jis guli pasiekiamas nardytojams jūros dugne.

Bet kokių pavienių priešlėktuvinių ar priešlaivinių pabūklų rasi visur, per kur driekėsi „vandenyninis frontas“ – arba net toli anapus to fronto, britų ir kitų kolonistų pastatytus laukiant japonų puolimo.

Okeanijos kurortai, paplūdimiai ir viešbučiai

Bet kuri Okeanijos sala nuotraukose atrodys ir rojus žemėje – smėlėti paplūdimiai, uolos ir į jas tykštančios bangos „geizeriais” šaudančios aukštyn, žali medžiai… Todėl stebina, kiek palyginus mažai ten tikrų kurortų. Kita vertus, gal ir ne keista: juk nuskristi ten toli ir brangu…

Tik keli salynai garsėja kurortų gausa: Havajai (JAV), Fidžis, Prancūzų Polinezija, Guamas (JAV). Kai kuriuose kituose rasi pavienius turizmo avanpostus: vieną-kitą įvairiai pavykusį mėginimą sukurti „tarptautinę“ turistų oazę ir daug vietinių prieskonių (Tonga, Samoa, Vanuatu). Bet ištisose salose nieko panašaus į kurortą iš viso nėra, arba tik daigai.

Paplūdimiai – tiek kurortų, tiek ne – neretai nuotraukose stebina labiau, nei pamėginus bristi: būna, pėdas pjauna akmenys (verta turėti šlepetes). Bangų daugumoje beveik nėra, nes jos dūžta į koralų liniją toli nuo kranto – maudymasis tokioje žydroje lagūnoje primena maudynes ežere.

Ten, kur yra, Ramiojo vandenyno kurortai – kelių rūšių, svarbu pasirinkti jums tinkamiausią:

1.Masiniai tarptautinių tinklų „viskas įskaičiuota“ viešbučiai, kur visos atostogos gali praeiti jų ribose. Didžiausiuose turizmo bastionuose (Havajai, Fidžis…) tokių daugybė, kitur būna po vieną kitą valstybėje. Patirtis ten panaši, kaip kokioj Antalijoj ar Hurghadoj – tik ekskursijos kitokios ir kitur, o daugiaaukščius viešbučius kiekiais nustelbia visokie „bungalų kaimai“. Keliauti iš Lietuvos ten mažai prasmės, nes, jei reikia tik saulės, jūros ir maisto bufeto – rasi daug arčiau. Dauguma keliautojų ten iš gretimų žemynų: pietuose – iš Australijos, vakaruose – iš rytų Azijos, Havajuose – iš vakarų JAV. Nes jiems tai vieni artimiausių tokių kurortų.

2.Privačios salos. Viena mažytė salelė čia – vienas viešbutis, ar, tiksliau, namelių kompleksas. Savaip primena Maldyvus, tik vilų ant vandens mažiau. Su vietiniais ten visai nesusidursi (nebent per kokius animatoriaus surengtus tautinius šokius), galimybės išvykti bus ribotos, kainos – didelės. Dažnas keliautojas tokioje saloje praleidžia kelias dienas, o likusias atostogas – kitur. Privačių salų gausu Fidžyje, Prancūzų Polinezijoje, bet pavienių rasi ir aplink Vanuatu, Tongą ir kitur.

3.Nepriklausomi kurortai. Paplūdimiai, palei kuriuos susispietę kažkiek nedidelių viešbutėlių, valdomų vietinių ar Ramiojo vandenyno svajonės paviliotų atvykėlių. Tokius rasi ten pat, kur ir „viskas įskaičiuota“ kurortus – tik gali būti prie kitų paplūdimių; bet mažai turistinėse šalyse jų nėra.

4.Kurortai-didmiesčiai. Toks praktiškai yra tik vienas – užtat koks! Havajų Honolulu su Vaikiki paplūdimiu ir viešbučiais-dangoraižiais palei jį. Ten jau – Amerikos, ne Ramiojo vandenyno dvasia.

5.Nekurortai. Ten juk tropinės mažos salos – tai saulė ir vandenynas visur šalia – tai gali apsistoti bet kuriame kaime, miestelyje ar net sostinėje ir tuo irgi džiaugtis. Tokiuose paplūdimiuose nesutiksi turistų (dažnai – ir vietinių). Rojus? Gal ir taip, bet „nekurortinis paplūdimys“ paprastai reiškia ir daug netvarkomų šiukšlių, nėra gelbėtojų, reikalingų prekių ir paslaugų (kad ir kremo nuo saulės). Viešbučiai dažniausiai bus arba primenantys pigius Vakarų motelius, arba keistos improvizaijos (Nauru apsistojome jūriniame konteineryje), arba visai tradiciniai (pvz. Samoa nakvojome paplūdimio falėje be sienų, Vanuatu – namelyje medyje). Tokios tradicinės nakvynės – vienas smagiausių prisiminimų iš Okeanijos… Jei nakvynės vieta toliau kranto reikia pasidomėti transporto galimybėmis (gali tekti nuomotis automobilį), jei prie kranto – reikia išsiaiškinti, ar ten maudymuisi tinkamas paplūdimys.

Anapus pagrindinių salų, viešbučių pasiūla ribota, ir daugelis jų gali nebūti internetinėse platformose – tenka ieškoti kontaktų, susisiekti tiesiogiai, nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. Konkurencija ten maža, pernelyg stengtis nereikia, lėtas salų tempas…

Okeanijos gentys, tautos ir tradicijos

Nesiliauja stebinti, kokios skirtingos yra Ramiojo vandenyno salų tautos ir kultūros! Tradiciškai jos skirstomos į Melaneziją, Polineziją ir Mikroneziją, bet net tarp gretimų salų skirtumai – didžiuliai, daug didesni nei tarp gretimų Europos tautų. Izoliacija daro savo…

Štai nusileidome Samoa ir iš karto pribloškė ryškios spalvos – autobusų, namų – bei bažnyčios it perkeltos iš barokinės Europos – krikščionybė atėjo ir kitur, bet tik Samoa net mažuose kaimuose statomos tokios superpuošnios. O kur dar visos falės – namai be sienų; kai kuriuose kaimuose tokių daugiau nei „normalių“ namų – to irgi kitur n(eb)ėra.

Nusileidi Tongoje ir negali nepastebėti visų „Tegyvuoja karalius!“ šūkių ir didžiavimosi viena seniausių pasaulio monarchijų.

Bet gal nė vienas salynas neprilygsta Vanuatu,kur išvis – vos 300 000 žmonių, bet 138 kalbos. Kiaulių ir jų ilčių kultas, tradiciniai vadai, tik varpą dengiantys „drabužiai“, „nardymas į žemę“ šokinėjant nuo bokštų, Amerikos garbinimas tarsi dievų žemės – ko pamatysi, priklauso nuo salos ir tautos.

Yra ir kas Ramųjį vandenyną vienija. Didžiavimasis savo šalim ar bent sala – kiek daug ten automobilių su milžiniškom savo vėliavom. Vietiniai žodžiai „Labas“, kurie tarsi antros vėliavos: jie visur parašyti, jie sakomi net kalbant angliškai, juos išmoksta kiekvienas turistas (Fidžio Bula, Nauru Ekamawir Omo – iki šiol pamenu, tiek matyta…). Krikščioniškas religingumas – kad sekmadieniais neveiks parduotuvės ir restoranai daugumoje salų nėra klausimo, bet kai kur ir uždaromi oro uostai, draudžiama važinėti taksi… Chorų giesmės įvairių krikščionybės atmainų (itin populiarūs metodistai, sekmininkai, mormonai, katalikai) pamaldose įstringa net nereligingiems turistams – gal ir dėl to, kad alternatyvų sekmadieniais mažai… Deja, išskyrus kelias šalis – didžiausias pasaulyje vidutinis viršsvoris, sergamumas diabetu.

Vienas „nepatogiausių“ keliautojui kultūrinių aspektų – daugybėje salų kone visa žemė privati ir paveldima. Net už gražių vietų aplankymą renka pinigus tų vietų savininkai. Tai ne tas pats, kas oficialūs „valstybiniai bilietai“, nes kaina gali priklausyti „pagal akis“ ar būti nepagrįstai didelė, be to, mokėjimo tvarka neaiški; kai kurias vietas savininkai, būna, išvis uždaro.

Tiesa, visus salynus (išskyrus gal Tongą) valdė kolonistai – o daug salynų iki šiol valdo. Ir vienas didžiausių kultūrinių klausimų Ramiajame vandenyne – kiek tą salą paveikė „baltaodžių kultūra“?

Yra salynų, kur atvykėliai jau sudaro daugumą žmonių – kaip Havajai, Naujoji Zelandija. Ten vietinė kultūra pusiau prarasta ir vėl atrandama, pusiau „sudėta“ į parodomuosius kaimus turistams – o masinė kultūra labiau europinė / amerikinė.

Yra Naujoji Kaledonija ar Fidžis, kur atvykėlių ir vietinių maždaug per pusę ar 60%-40% – tad vyksta nuolatinis „virvės traukimas“ į vietinę ir tarptautinę pusę (kartais kruvinas).

Ir yra salų, kur beveik visi gyventojai – vietiniai. Tokiose kultūra gali būti autentiškiausia, bet irgi ne visuomet. Jeigu šalis tebevaldoma iš užjūrio (Prancūzijos, Britanijos, JAV), tai vis tiek dominuos „užjūrio kalba“, o Ramiojo vandenyno „ekscesai“ bus apriboti (pvz. ir sekmadieniais daug kas veiks, lankytinose vietose lauks valdiški bilietai, o ne žemės savininko paieškos). Kai kurios šalys, nors ir tapo nepriklausomomis, liko smarkiai paveiktos kolonijinės kultūros – pvz. Nauru, kur dauguma užrašų iki šiol anglų, o ne vietine kalba, ja mokoma mokyklose. Bet kitose iki šiol gyvi senoviniai papročiai: išeiginiai tautiniai rūbai – tokie pinti sijonai – Tongoje, tatuiruotės Samoa.

“Civilizuotos“ ir išorinės Okeanijos salos

Dauguma valstybių valdo daug salų, ir yra didžiulis skirtumas tarp sostinės („pagrindinės salos“) ir išorinių salų (outer islands). Juk jei į sostinę dažniausiai kasdien (didžiausiuose užkampiose – kas antrą dieną) skrenda lėktuvai iš užsienio, tai į pačias atokiausias gyvenamas salas gal kartą į mėnesį atplaukia laivas, o dauguma salelių išvis negyvenamos… Lendant gilyn į tolimas salas pamažu nyksta visi civilizacijos atributai. Skirstyčiau Ramiojo vandenyno salas į tokias kategorijas pagal „civilizacijos įsiskverbimo lygį“:

1.Ramiojo vandenyno centrai, kuriuose jautiesi kaip įprastose pasaulio šalyse. Šimtų tūkstančių žmonių didmiesčiai, prekybos centrai, tinklų restoranai, didelės aviakompanijos, daugybė skrydžių kasdien į daug užsienio šalių. Tokios vietos yra „regiono vartai“: per jas skrendi į kitas valstybes. Pavyzdžiai: Fidžio Viti Levu sala, Havajų Oahu ir Didžioji sala, Naujosios Zelandijos šiaurinė ir pietinė salos, Naujosios Kaledonijos Didžioji sala, Guamas.

2.Atokesnių šalių sostinės. Kokie 10 000-100 000 gyventojų saloje, jos širdyje – Lietuvos rajono centro dydžio miestas. Skrydžiai tik į kelis kitus oro uostus (dažnai Ramiojo vandenyno centrus). Vietoj prekybos centrų – kinų laikomos nemažos parduotuvės, kur „gausi bet ką, bet nebūtinai tiksliai kokio norėtum“, yra bankomatai ir pan. Sostinių salos – ir vartai į kitas šalies salas.

3.Pagrindinės nutolusios salos. Jos turi oro uostus, į kuriuos yra reguliarūs skrydžiai iš sostinės (kelis kartus per dieną ar bent kas antrą dieną). Deja, tie reisai mažiau patikimi, nei tarptautiniai – kartais būna ir mėnesiams atšaukia kokiai aviakompanijai bankrutavus, žmonės stringa. Tokiose salose jau gausi ne viską, ko reikia, o kas bus ir ko nebus turi išsiaiškinti iš anksto – pvz. ar bus valiutos keitykla, bankomatas.

4.Artimiosios (pakrantės) salos. Tai mažesnės salos esančios greta didesnių (sostinės ar pagrindinių), tose pačiose lagūnose – matosi nuo kranto. Į jas vieninteles Okeanijoje paprasta patekti laivu – per valandą ar kelias. Visgi, paprasta tik mums, keliautojams iš toli – nors salos netolimos, vietiniams dažniausiai tai „kitas pasaulis“ ir jie tarp salų neplaukia, nebent darbo reikalais ar dėl šeimos, o ir turistų plaukia mažiau, tad koks 3 val. plaukimas iš sostinės į jos pakrantės salą kaip reikiant „numuša“ tarptautinės civilizacijos kiekį. Kai kur yra keltų grafikai (kaip į Samoa Savai salą iš salos-sostinės Upolu), bet kitur juos gali nebent išsiklausinėti ar jie nuolat keičiasi, dėl ko sunku planuoti (taip buvo su Ovalau sala Fidžyje). Dalis pakrantės salų „parduotos“ (išnuomotos ilgam laikui) viešbučiams ir tapusios tarsi privačiomis, kur gyvena tik tų viešbučių darbuotojai ir svečiai – transportą į tokias dažnai organizuoja patys viešbučiai.

5.Atokios nutolusios salos. Pasiekiamos tik ilgais plaukimais retais laivais (para ir pan., kartą į savaitę ar kartą į mėnesį). Ten jau daugelio modernios civilizacijos aspektų gali nebūti ar jie būti sunkiai pasiekiami, turistų irgi beveik nėra (kam aukoti atostogas dėl vienos salos?). Kai kurių šalių net sostinės neturi oro uostų ir priklauso šiai kategorijai: Pitkerno salų, Tokelau.

6.Negyvenamos salos. Tokių – absoliuti dauguma, nors daugelis jų mažytės, kai kurios iškyla į paviršių tik per atoslūgius ir yra tarsi smėlio kopos (sandbank). Į kai kurias plukdo turistus („trumpas palikimas negyvenamoje saloje“), kai kurias nuomoja visokiems „Robinzonų“ realybės šou… Paprastai tai – negyvenamos salos, kurios yra gana netoli didžiųjų salų, ypač sostinių.

Kaip ten bebūtų, net pačios didžiausios salos (išskyrus gal Havajus ir Naująją Zelandiją) – juokingos dydžiu pasaulio mastu. Visose kai pasakydavom, kad esame iš Lietuvos, kurioj gyvena 3 milijonai žmonių, laukdavo nustebimas – „Kokia milžiniška jūsų šalis!“. Net Fidžyje, viename Ramiojo vandenyno centrų – juk net ir ten gyventojų tik milijonas, bet ir tai kartais daugiau nei beveik visose kitose regiono šalyse…

Kaip keliauti į Okeaniją ir po ją? (laivai ar lėktuvai?)

Okeanijos salos per toli nuo kitų žemynų, kad į ten per eilines atostogas galėtum svajoti keliauti kaip nors kitaip, kaip tik lėktuvu – ir tai skrydis į „pirmąją salą“ nuo artimiausio žemyno gali užtrukti 4 ar 6 valandas, o nuo Lietuvos – daugiau nei parą, įskaičiuojant beveik neišvengiamus du persėdimus pakeliui (pirmas – kažkuriame Europos didmiestyje, antras – kur nors Azijoje arba Amerikoje).

Atstumai tarp Okeanijos salų irgi paprastai įveikiami tik lėktuvais – na, štai koks Kiribatis turi tik 130 000 gyventojų, bet nuo jo sostinės Taravos iki rytinių salų net lėktuvu tenka skristi 4 val., kaip nuo Vilniaus iki Malagos. Deja, skrydžiai itin brangūs: koks 2 val. skrydis tarp salų valstybių neretai atsieina tiek, kiek esu suskraidęs Vilnius-Niujorkas. Be to, tarp daugelio Okeanijos valstybių tiesioginių skrydžių nėra: turi skristi per vieną bazinių oro uostų. Pietiniame Ramiajame vandenyne pagrindinė tokia bazė – Fidžis; jo Nadžio tarptautiniame oro uoste savo pastarojoje kelionėje po Ramųjį vandenyną leidausi keturis kartus. Nauru-Fidžis-Tonga, Tonga-Samoa-Fidžis, Samoa-Fidžis-Vanuatu… Alternatyva – daryti „didelį lanką“ per Naująją Zelandiją ar Australiją. Taip pat – kai kurias šalis jungia „salų šokliais“ (Island Hopper) vadinami maršrutai, kur tas pats lėktuvas paeiliui leidžiasi daugybėje salų, tarsi į autobusą į jį įlipa ir išlipa keleiviai. Taip, pavyzdžiui, keliavome po Mikroneziją ir Maršalo salas: mūsų „salų šoklys“, pakilęs iš Honolulu, leidosi Madžūre (Maršalo salos), Kvadžaleine (Maršalo salos), Ponpėjoje (Mikronezija), Čiuke (Mikronezija) iki atvyko į Guamą; beveik kiekvienoje saloje pakeliui išlipome porai dienų ir vėl į kelią.

Kaip ten bebūtų, kelionę į Okeaniją verta pradėti planuoti nuo skrydžių maršrutų, o ne atvirkščiai: kai kurios salos paprastai ir pigiai „susijungia“ į vieną kelionę (pvz. yra retas tiesioginis reisas), o kai kurias mėginti sugrūsti į vieną savaitę ar pora atrodo beviltiška ir kvaila. Ten daug turistų, kurie šalyje nori tik „atsižymėti“, pasilieka salai vieną dieną – nors kartais tiek užtenka, labai didelė rizika, nes Okeanijoje ne tik visokie taifūnai, bet ir nepatikimos avialinijos, kurios savosiose salose neturi nei atsarginių dalių, nei pakaitinių lėktuvų. Štai Nauru atšaukus skrydį priverstinai pasilikome 2 papildomoms paroms, Čiuke – 7 valandoms… Mums – nieko, bet kitus bilietus „pirmyn“ turėję bendrakeleiviai privalėjo mokėti už bilietų keitimą.

O ar galima į (ir po) Okeaniją keliauti laivu? Galimybių yra. Kai kurias itin artimas salas jungia keltai, į pakrantės saleles iš pagrindinių gabena laivai Būna ir vienas-kitas naktinis keltas tarp labiau nutolusių gretimų salų – bet tokie reti (pvz. kartą per savaitę), jų grafikai nestabilūs, tad jie labiau pritaikyti vietiniams ar kroviniams, o ne turistams.

Į artimiausias Australijai salas (Naująją Kaledoniją (Prancūzija), Vanuatu) dar rasi poros savaičių kruizų iš Australijos (tiesa, tokiam kruize lauks kokios 6 dienos gryno plaukimo ir vos 3 dienos su išlipimais krante). Jeigu turi laiko, gali mėginti plaukti ir kitur: yra „ilgalaikiai kruizai“, 100, 150 dienų ir panašūs, iš JAV į Australiją ar dideliu žiedu iš JAV, stojantys ir tolimose valstybėse. Tiesa, tokių kruizų mažai (jei į kokią šalies sostinę atplaukia vienas-kitas per mėnesį – jau gerai), jie labai brangūs, o kur išvysdavome tokius laivus – jais plaukė beveik vien turtingi JAV pensininkai. Dar kiti plaukia nuosavom ar nuomotom jachtom. Kainoms ten jau nėra ribų, laikui, kurį tam turi skirti – irgi – bet kai kurias salas logiška pamatyti tik taip, nes ten nėra oro uostų.

Nors daug salų nedidelės, išskyrus privačias salas-viešbučius, pėsčias visko neapeisi (atstumai 10-30 kilometrų ir pan.). O viešasis transportas ten – retai kur būna (tik didesnėse salose) ir tas, kuris yra, dažnai neturi oficialių grafikų, o net jei jie ir yra – juos gali nebent išsiklausinėti. Be to, viskas baigia važinėti anksti, sekmadieniais nevažinėja išvis. Taksi daugelyje salų itin brangūs, kai kur sekmadieniais irgi nevažinėja. Taigi, dažnoje saloje pasirinkome nuomotis automobilį – tiesa, dažniausiai tarptautinių tinklų ten nerasi, reikia ieškoti internete vietinių agentūrų ir susirašinėti, ar teirautis per viešbutį. Kuria puse vairuojama priklauso nuo tą salą valdžiusios imperijos: kur valdė britai, važiuojama kairėje, kur prancūzai ar JAV – dešinėje. Keliai gali būti blogi (ar bent dalis jų) tad dažnai salose nuomojami džipai.

Ramiojo vandenyno kainos ir lankytinos vietos

Į Ramųjį vandenyną brangu nuskristi ir brangu keliauti iš salos į salą (žr. aukščiau), bet kainos pačiose salose labai įvairios.

Kokiame Fidžyje daug kas (ypač maistas) pigiau nei Lietuvoje. Dažnoje saloje maistas nebrangus. Brangiausia Naujoje Zelandijoje ir užjūrio valstybių „kolonijose“, kaip Havajai ar Naujoji Kaledonija. Taip pat mažiausiose salose kainos gali būti neproporcingos – kai kas gali būti labai brangu vien todėl, kad reta ir sunkiai nuvežama: pvz. Nauru, kur dėl fosfatų kasybos nualintos gamtos niekas neauga, itin brangūs švieži vaisiai. Taip pat daug kur brangesnės, nei galėtum tikėtis pagal maisto kainas, paslaugos turistams: autonuoma, viešbučiai.

Apie lankytinų vietų kainas išvis sunku ką pasakyti: nuo Nauru, kur viskas nemokama ar Šiaurės Marianų, kur mačiau tik vieną mokamą lankytiną vietą (ir toje kažkodėl niekas iš mūsų pinigų neėmė), iki Vanuatu, kur už gražų vaizdą į jūrą žemės savininkui gali mokėti ir dešimtis eurų, o patekimas prie Jasuro ugnikalnio užsieniečiams atsieina kone šimtą. Viskas priklauso nuo to, kiek vietiniai išmokę „melžti“ turistus…

Išskyrus pagrindinius „centrus“ (Havajai, Naujoji Zelandija…) žmogaus sukurtos lankytinos vietos (muziejai ir pan.) silpnos (kokie ten ant A4 lapo paspausdinti aprašai ir pablukusios nuotraukos). Išimtis – liaudies kaimai, kur gyvai parodomos vietos tradicijos (išmoksi nusilupti kokosą, susipinti lėkštę, išvysi vietos šokios ir pan.) – tokių yra ne vienoje saloje-sostinėje.

Visgi garsiausios – gamtinės vietos, jų kokybė priklauso nuo salos. Nuo Tongos Tangatapu, kur viena svarbiausių lankytinų vietų yra „palmė dviem viršūnėm“, iki Vanuatu Tanos su Jasūro ugnikalniu. Dažnai tai, kas po vandeniu, įspūdingiau nei kas virš jo.

Kur turizmas gausesnis, radosi populiarių „vietinių turistinių pramogų“. „Vietinių“ ne todėl, kad jomis naudojasi vietiniai (priešingai – taip pramogauja tik atvykėliai), bet todėl, kad jos taip plačiai siūlomos tik ten. Pavyzdžiui, skrydis malūnsparniu-autožyru (ne sraigtasparniu) virš Naujosios Kaledonijos lagūnų, plaukimas su padangų kamerom upe (river tubing) Fidžyje, plaukimas su banginiais Tongoje, žygiai į „kanibalų kaimus“ Vanuatu (nors Ramiajame vandenyne kanibalizmas išnyko vėliausiai pasaulyje – tik XX a. – iš tikro tai spektaklis). Tokias pramogas lengva gauti ir nė viena nelikau nusivylęs: kainos kartais nemažos, bet prieinamos, o didelė patirtis organizavime lemia aukštą kokybę, nesklandumų nebuvo.

Ramiojo vandenyno virtuvė

Daugelis Ramiojo vandenyno šalių turi ir savo virtuvę, bet ją paragauti ne visur paprasta: kavinėse, restoranuose dominuoja užsieninė: europietiška, amerikietiška (burgeriai), kiniška (daug kinų verslininkų). Vietinės turi specialiai ieškoti.

Paprasčiau gauti kokoso riešutus bei kavą. Ne, ne tą, kurią geriame mes – „kava“ tai gėrimas, į kurį nieko panašaus neragavau pasaulyje. Vaizdas – kaip purvinas vanduo, panašus ir skonis, tik atsigėrus dar ir burna užtirpsta kaip pas dantistą. Sako, turi raminamąjį ar „liežuvį atrišantį“ poveikį, lyginama su alkoholiu, nors jo neturi nė lašo. Ją geria beveik visur, kur tvirtai laikosi vietinė kultūra, bet tikslios tradicijos skiriasi: ką padaryti prieš atsigeriant, kada geriama, kaip įpilama. Niekur neatrodo labai higieniškai, bet yra itin „ekstremalių“ paruošimo variantų: kai kuriose Vanuatu salose svaigiojo pipiro šaknis berniukų sukramtoma ir išspjaunama, tada kiti geria.

Ar verta keliauti į Ramiojo vandenyno salas?

Ar verta keliauti į Ramiojo vandenyno salas, priklauso nuo to, koks esi keliautojas…

Jeigu ieškai tik saulės, paplūdimių, poilsio – galbūt nusivilsi, nes visa tai – net ir atokias salas – galima rasti ir daug arčiau, ir daug pigiau.

Jeigu kelionėse svarbiausia gamta – tuomet Okeanijoje tikrai rasite “būtinų patirti stebuklų”, kaip Havajų ar Vanuatu ugnikalniai, Naujosios Zelandijos fjordai, įvairios povandeninės grožybės. Savų stebuklų ras ir “keistų genčių ieškotojai”. Tik svarbu pasirinkti tinkamas salas: toli gražu ne kiekvienoje šalyje gamta pribloškiama, toli gražu ne kiekvienoje rasi menkai civilizacijos paliestų tautų.

O jeigu domitės pasaulio kultūromis, gyvenimo būdu norite aplankyti kuo įvairesnius kraštus – tai Okeanija, ypač atokesnės jos “čiabuvių” šalys, bus puikus potėpis pasaulio paveiksle. Tiesa, matyt, ne vienas pirmųjų – gera jį pasilikti pabaigai, kai jau esi pamatęs lengviau pasiekimus kraštus Europoje, Amerikoje, Azijoje.

Jeigu kelionė jums turi būti patogi, be nesklandumų rizikos – turbūt geriausia apsiriboti pagrindiniais centrais, kaip Naujoji Zelandija ar Havajai. Bet jei nuotykiai, menkai pramintų takų ieškojimas, jus žavi – vėlgi, Okeanijai pasaulyje mažai lygių, bent jau anapus visokių karo zonų.