2011 m. vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai – itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui – ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės – net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino – tad ir muitininkų čia būti negali.

Kosovo miesteliuose statybos užgydo karo žaizdas

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai – apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., “egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) – itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių – juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios – tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia – ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais – trijų, keturių aukštų – namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui – itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Sostinė Priština jau gimė iš naujo

Perstatoma chaotiška Priština

Visa Priština panaši į statybų aikštelę. Deja – ir architektūrinio chaoso žemę. Greta naujų namų – senos gatvės, o patys pastatai – įvairių stilių, dydžių. Kažin, ar mieste yra vyriausiasis architektas? Seni namai griaunami – net ir tie, kurie, rodos, statyti XIX a. ar XX a. pradžioje. Paliekamos tik istorinės mečetės.

Karo žaizdų Prištinoje nebesimato. O juk net Serbijos sostinės Belgrado širdyje dar tebestovi subombarduoti Jugoslavijos gynybos ministerijos daugiaaukščiai… Palyginus su aplinkinėmis šalimis Kosovo sostinėje ir beveidžių socialistinių daugiabučių – mažai.

Per karą dingusių albanų nuotraukos ant Kosovo vyriausybės komplekso sienos.

Įtemptos padėties pamiršti neleidžia nuotraukos and vyriausybės sienos. Iš jų žvelgia daugybės žmonių veidai – čia ryškūs, čia išblukę. Per karą dingę be žinios albanai. Šiame kare (kurį 1999 m. užbaigė NATO intervencija) Serbija, vadovaujama Slobodano Miloševičiaus, bandė išnaikinti, išvyti iš Kosovo albanus. 750 000 albanų tada buvo ištremti, bent 600 civilių – nužudyti. Juk Kosovas, pasak serbų, yra kultūrinė jų šalies širdis. XIV a. būtent Kosove, Pečo mieste veikė serbiškasis stačiatikių patriarchatas. Vėliau visus Balkanus užkariavo turkai Osmanai. Pergalė Kosovo lauko mūšyje prieš serbus Osmanams atvėrė seniau uždarytus kelius. Albanai serbų istorijos vadovėliuose – tik imigrantai, itin išplitę dėl didelio gimstamumo. O albanų vadovėliuose jau albanai – tikrieji kosoviečiai, mat kilę tiesiogiai iš ilyrų, čia gyvenusių dar Romos Imperijos laikais. Serbai tuo tarpu atsikraustė vėliau. Albanams Kosovas – irgi brangus, juk tai jame 1878 m. susikūrė Prizreno lyga, albanų tautinio atgimimo židinys.

Taip ir nepabaigta statyti serbų stačiatikių cerkvė sutvarkytoje Prištinos aikštėje

Netolimą praeitį, jau kitaip, primena ir didžiulė raudonų plytų cerkvė Prištinos širdyje. Ji – nenaudojama, apaugusi žolėmis. Serbijos valdžia taip ir nesuspėjo pabaigti jos statyti, kai 1999 m. miesto kontrolę perėmė Jungtinės Tautos. Dabar cerkvė nebereikalinga – dauguma Prištinos serbų po karo išsikėlė. Jos užbaigti nėra priežasčių, o griauti ar pritaikyti kitai paskirčiai niekas nesiryžtų. Taip ji ir stūgso kaip paskutinis praėjusių laikų pranašas Kosovo sostinės širdyje, išvalyta nuo šiukšlių, apsupta gražios aikštės. Tuščia, taip ir nenutinkuotomis sienomis, ji, rodos, laukia čia sugrįžtančių serbų. Bet serbai negrįžta.

Internete, beje, galima rasti duomenų, kad dar apie 2004 m. šioje aikštėje buvo įsikūręs čigonų taboras. Šiandien jau niekas to nebeprimena.

Kosoviečiai patys kelia užsienio šalių vėliavas

Šiandieninė Kosovo sostinė – tarptautinis miestas. Bet visiškai kitaip nei Londonas ar Paryžius. Prištinoje gausu naujų ir švarių tarptautinių organizacijų atstovybių: Pasaulio banko, USAid ir daugybės kitų. Pilna čia ir šių įstaigų bei misijų darbuotojų – ir lietuvį vieną, jau paskui, išvykstant iš Kosovo, sutikau dirbantį muitinėje. Tikrų imigrantų Kosove mažai, užtat yra daug sugrįžusių albanų, važinėjančių automobiliais įvairių Europos šalių numeriais. Juk tuomet, kai buvo persekiojami serbų, daugybė albanų emigravo.

Virš Kosovo miestų plazda daugybė užsienio vėliavų. Ypač Albanijos, Europos Sąjungos, JAV, Jungtinių Tautų, NATO. Ne tarptautinės organizacijos jas kabina, tačiau patys žmonės, dėkingi už indėlį į nepriklausomybę. Įvairiaspalvėms vėliavoms atliepia gatvių pavadinimai, tarsi nužengę iš 15 metų senumo žinių laidų: “Bilo Klintono bulvaras”, “Madlenos Olbrait gatvė”. Mačiau net restoraną “Klinton”.

Kosovo valiuta – euras. Jis įvestas vienašališkai – todėl Kosovas neturi teisės dalyvauti Europos centrinio banko veikloje. Kainos – daug mažesnės nei tikrojoje euro zonoje. Pirmas patiekalas restorane (miesto centre) – du eurai, antrasis – trys ar keturi.

Pakelėse daug paminklų kariams

Statula Kosovo karo didvyriui, apsupta naujų lauko kavinių. Greta - Albanijos vėliava. (Prizrenas)

Iš Prištinos važiavau į Prizreną, garsėjantį savo senamiesčiu. Aplinkui vėl statybos – prekybos centrai, autosalonai – o ir kelio pradžia paversta keturių juostų greitkeliu. Be statybų Kosovą nuo Serbijos iškart atskirsi ir pagal kaimus. Juk serbų miesteliuose dominuoja cerkvės, o kosovietiški turi po mečetėlę su minaretu. Vyraujanti religija čia – Islamas. Bet jei įsivaizduojate čadromis vilkinčias moteris ar barzdotus vyrus – klystate. Islamas čia – kitoks, paveiktas ir socialistinės Jugoslavijos dešimtmečių. Prištinoje mačiau vos dvi plaukus prisidengusias kosovietes. Prizrene ir mažesniuose miesteliuose tokių – truputį daugiau, bet vis tiek labai mažai.

Kitas neabejotinas Kosovo ženklas – nauji paminklai karo didvyriams pakelėse ir miesteliuose. Pakelėse tai – tarsi mažesni ar didesni antkapiai, miestuose – natūralaus dydžio žmonių skulptūros. Nesenos taip pagerbtųjų mirties datos (XX a. paskutinis dešimtmetis) kaip ir šiandieninio stiliaus apranga, ekipuotė neleidžia pamiršti, kad vos prieš 12 metų šiandien iščiustytose gatvėse vyravo tikras pragaras. Esame įpratę prie paminklų kariams, bet tik tokių, kur vaizduojami raiteliai ir riteriai, arba bent jau 1940 m. laidos tankai…

Prizreno senamiestis – Kosovo perlas

Prizreno senamiestis - Kosovo perlas

Prizreno senamiestis, išsidėstęs palei upelį – išties gražus. Nesuniokotas chaotiškų statybų, atrestauruotas. Matyti vos vienas sudegęs namas – bet juk toks jau dešimtmetį stovi kad ir Palangos širdyje (kurhauzas). O 2009 m., vos prieš du metus, išleistas “Lonely Planet” kelionių vadovas dar piešia liūdnesnį vaizdą. Stačiatikių cerkvė, kurią “Lonely Planet” įvardija kaip nusiaubtą per neramumus, šiandien jau suremontuota ir saugoma. Dėl saugumo jos neleidžiama fotografuoti.

Balkanuose religinių radikalų daug mažiau, nei Artimuosiuose Rytuose, bet mečetės, bažnyčios ir cerkvės čia tapusios atitinkamų tautybių simboliais. Per karus jos, tarsi svetimos vėliavos, tampa taikiniais. Serbai degino mečetes, albanai – cerkves. Taip darė toli gražu ne vien tikintieji. Čia – nacionalinis, o ne religinis klausimas. Bet tautų ribos regione glaudžiai susijusios su religijomis: albanai ir bosniai – musulmonai, serbai, juodkalniečiai ir makedonai – stačiatikiai, o kroatai bei slovėnai – katalikai.

Kitas, serbiškas Kosovas

Pečo patriarchatas, saugomas NATO karių

Iš Prizreno nuvykau į Peją (serb. Pečas). Greta šio albanų gyvenamo miesto viduramžiais buvo minėtasis serbų patriarchatas. Dabar toje vietoje – moterų stačiatikių vienuolynas, saugomas NATO karių. Nežinau, ar jis buvo pažeistas per karą – šiandien visi vienuolyno pastatai gražūs ir švarūs. Kai ten lankiausi atvyko popas, lydimas dar didesnio įvairiataučių kariškių skaičiaus. Serbijos stačiatikių bažnyčia turi labai daug vienuolynų – Kosove jų irgi ne vienas ir ne du. Tai – grynai serbiškos salos, kuriose nerasi nė vieno albaniško užrašo (tačiau aptiksi angliškus ar vokiškus). Jos dar viduramžiais aptvertos didžiulėmis mūrinėmis sienomis, itin derančiomis ir šiandien.

Paskutinis iš aplankytų Kosovo didmiesčių – Mitrovica, arba Mitrovicė. Tai – padalintas miestas, nors čia ir nėra sienos kaip kadaise Berlyne. Miestą į dvi nesupainiojamas dalis skiria Ibaro upė. Pietinėje dalyje gyvena albanai, ji primena bet kurią kitą šalies vietą. O šiaurinė – Kosovo serbų viešpatija. Vos kirtus tiltą, tyliai stebimą NATO kario, pasitinka begalinė gausybė Serbijos vėliavų. Visi vaizdai sako, kad čia – jau Serbija. Naujų statybų beveik nėra, visi užrašai – serbiški. Ir jeigu tikrojoje Serbijoje jie rašomi tiek lotynų raštu, tiek kirilika, čia dominuoja kirilika, tokiu būdu dar padidinanti skirtumą nuo albaniškai kalbančios Kosovo dalies. Net KFOR (NATO Kosovo pajėgų) plakatuose, kurių daug šiuose kraštuose, esantys šūkiai čia serbiški, o ne albaniški. Dar daugiau – pardavėjai iš principo reikalauja Serbijos dinarų ir atsisako eurų. Čia užsienio kariai jau albanus saugo nuo serbų.

Kitapus upės Mitrovicoje, už tyliai saugomo tilto, ant kiekvieno stulpo kabo Serbijos vėliavos.

Kad esame Kosove primena tik kelio ženklai, kuriuose miestų pavadinimai skelbiami dviem kalbom: serbiškai ir albaniškai. Bet šitoje Kosovo dalyje albaniškus pavadinimus vietos gyventojai aprašo, uždažo ir net išdegina. Vos viename skyde mačiau, kad albaniškas tekstas būtų nepažeistas – tas skydas buvo visiškai naujas. Beje, albaniškojoje dalyje irgi yra uždažytų serbiškų pavadinimų – bet tokių “sužalotų ženklų” ten mažiau, nei serbiškoje.

Kosovo pasienio postas pasitinka tik dar už kelių dešimčių kilometrų. 2008 m. po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo šį postą serbai buvo supleškinę. Dabar čia dirba daug užsieniečių, tarp jų – ir lietuvis. Atrodo, šiandien Kosovas nebando įtvirtinti savo valdžios zonoje nuo Mitrovicos tilto iki šiaurinės sienos. Kai Kosovo nepriklausomybę pripažino dar ne visos šalys bet kokia, net ir visiškai teisėta bei logiška, intervencija, galėtų būti panaudota prieš kosoviečius – esą štai, tapę nepriklausomais Kosovo albanai diskriminuoja serbus. Tad serbai kantriai skatinami jungtis prie Kosovo Respublikos taikiai – nors jie sudaro vos 5% šalies gyvenojų, jiems rezervuota 10% vietų Kosovo parlamente, o serbų kalba turi statusą, lygiavertį albanų kalbai. Net oficialus tarptautinis šalies pavadinimas yra serbiškasis “Kosovo”, o ne albaniškas “Kosova”.

Bet kol kas niekas nesikeičia – paties šiaurinio Kosovo galo serbai nė neketina dalyvauti rinkimuose į Kosovo parlamentą.

Kosovo problema – išspręsta, bet Mitrovicos apylinkių – ne

Tokie ženklai, tik su neužklijuotais tanko piešinėliais, stovi prieš kiekvieną tiltą

Stebint visą šią situaciją neišvengiamai kyla klausimas – o kodėl iš viso šiaurines Mitrovicos apylinkes reikėjo įtraukti į Kosovo Respublikos sudėtį? Juk jei ten gyvena beveik vien serbai, jie nori likti Serbijoje, taip galėtų ir būti. Viskas galėtų būti įtvirtinta referendumu.

Bet kaltas čia tarptautinės teisės principas, vadinamas lotyniškai – “uti possidetis juris”. Jis sako, kad naujai sukuriamų šalių sienos turi sutapti su prieš tai buvusių administracinių vienetų (regionų, provincijų…) ribomis. Ši doktrina taikyta ir Lietuvoje – juk dabartinės Lietuvos sienos atitinka Lietuvos TSR, o ne tarpukario Lietuvą. Tad ir Kosovo ribos – tokios pačios, kaip Jugoslavijos laikų Kosovo autonominės provincijos.

Kitur “uti possidetis juris” doktrina padeda išvengti neramumų, ginčų, kurturėtų eiti valstybių sienos. Tačiau Kosove yra kitaip – ji naujai valstybei įkišo karčią piliulę, kurią sunku suvirškinti, o Mitrovicos apylinkių serbus pasmerkė gyventi šalyje, kurioje jie gyventi nenori.

XIV amžius negrįš ir negali grįžti. Tą turi suprasti ir serbai. Jeigu visos tautos žiūrėtų į tokius senus laikus, pasaulis taptų tokia konflikto zona, kokia yra Balkanai. Juk ir lietuviai tada galėtų pretenduoti į “pirmųjų lietuviškų knygų miestą” Karaliaučių ar Tilžę. O į šituos pačius kraštus, prisimindami kiek kitus laikus, pretenduotų ir vokiečiai. Lenkai reikštų oficialias pretenzijas į Vilnių, nes juk dar XX a. pradžioje didžioji vilniečių dalis kalbėjo lenkiškai. Beveik kiekvienas pasaulio kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė skirtingoms šalims, kalbėjo skirtingomis kalbomis ir tikėjo skirtingais dievais.

Dar vienas Prizreno senamiesčio vaizdas

Šiandieninis Kosovas tvirtai stojasi ant kojų, palaikomas tarptautinių organizacijų ir ypač musulmoniškų šalių paramos. Jis netapo nusikaltėlių irštva ar ekonomiškai žlugusiu kraštu, kaip pranašavo pikti liežuviai – po nepriklausomybės padėtis čia tik gerėja. Paties Kosovo problema – jau išspręsta. Net jeigu šio fakto dar ilgai nepripažins tokios šalys, kaip Ispanija ar Rusija, kurios pačios turi problemų su nepriklausomybės siekiančiomis tautomis. Kosovą pripažįstančių šalių, šiaip ar taip, daugėja kasmet. Šiandien 76 valstybės, tarp jų Lietuva, pripažino šalį oficialiais dokumentais, o dar daugybė tiesiog nedalyvauja geopolitikoje ir neužsiima oficialiais pripažinimais, bet faktiškai neprieštarauja Kosovo nepriklausomybei, priima turistus su kosovietiškais pasais.

Bet problema Mitrovicos apylinkėse dar liko. Ją reikės vienaip ar kitaip išspręsti norint, kad čia nesusiformuotų eilinio Balkanų konflikto židinys.

Visi straipsniai iš kelionių po buvusią Jugoslaviją

1. Buvusi Jugoslavija: tautų ir tikėjimų mozaika (įžanga)
2. Kroatija: viduržemis kaip kadaise
3. Serbija: nugenėtoji Jugoslavija
4. Kosovas gimė iš naujo
5. Slovėnija: dangiška kaimiška žemė
6. Makedonija. Senutėje žemėje – naujausia Europos tauta
7. Juodkalnija: naujasis Europos turizmo perlas
8. Bosnija: trijų žavių kultūrų frontas

Vienas mano pomėgių nuo pat paauglystės – nacionaliniai himnai. Kartu su herbais ir vėliavomis tai – vienas pagrindinių šalies simbolių. Tačiau herbus ir vėliavas jau seniai tyrinėja ištisi mokslai (heraldika, veksilologija). O domėjimasis himnais – pakankamai naujas reiškinys. Iki interneto atsiradimo gauti jų įrašus buvo sudėtinga.

Tačiau himnas gali pasakyti apie šalį daugiau, nei herbas ar vėliava. Tiek jo žodžiai, tiek ir muzika. Religingos tautos šaukiasi Dievo, revoliucijų ar karų nualintų himnais tampa karo maršai, monarchijose ir diktatūrose giedama karaliui, komunistiniuose režimuose – apie liaudį ir partiją. Himnai atspindi, ar tauta daugiau užkariavo, ar pati kentėjo nuo užkariautojų. Ar labiau save sieja su gamta, ar su miestišku gyvenimu.

Norintiems patogiai vienoje vietoje surasti valstybių himnus bei informaciją apie juos sukūriau tinklapį HIMNAI.LT . Čia yra dedami pasaulio šalių himnų tekstai, jų tikslūs vertimai į leituvių kalbą, garso įrašai ir kita informacija. Garso įrašų ieškau gana ilgai iki aptinku geriausios kokybės.

Mūsų yra trys milijonai – pranešė Statistikos departamentas, baigęs gyventojų surašymą. Tiksliau – 3,053 milijono.

2001 m., kai gyventojai surašinėti pastarąjį kartą, mūsų buvo 3,484 milijono. Per 10 metų netekome 431 000 Lietuvos žmonių.

Kad gyventojų sumažėjo – nieko nestebina. Bet stebina kitas faktas. 1989 m., kai vyko užpraeitas surašymas, Lietuvoje gyveno 3,675 milijono . Tai yra, per 12 metų nuo 1989 m. iki 2001 m. gyventojų sumažėjo „tik” 191 000.

O juk šitas 1989 – 2001 m. periodas apėmė sunkiausius šiuolaikinei Lietuvai metus. Tai sovietų blokados, persiorientavimo prie kapitalizmo, kolūkių sunykimo, nežabojamos mafijos ir reketo laikai. Be to, būtent tada ir sumažėjo gimstamumas (dabar jis kaip tik ėmė kilti).

Iš karto po nepriklausomybės iš Lietuvos buvo ir daug „kultūrinių emigrantų”. Daugybė rusų išvyko į Rusiją, kur buvo jų šeimos ir giminės. 1989 m. rusai sudarė 9,4% Lietuvos žmonių, 2001 m. – jau tik 6,3%. Tūkstančiai žydų tada persikėlė į Izraelį. Etninių lietuvių tuo laikotarpiu sumažėjo tik 17 000.

Dabar situacija kitokia – dauguma emigrantų ekonominiai.

Tad kas pasikeitė per tą dešimtmetį, jeigu, objektyviai žiūrint, ekonominė situacija pagerėjo, nusikalstamumas sumažėjo? Vartus į užsienį – visomis prasmėmis – plačiai atvėrė 2004 m. stojimas į Europos Sąjungą. Tada sparčiai išaugo emigracijos tempai. Pamenu, optimistai tada sakė – girdi, ES padarys mus turtingesniais ir važiuoti svetur nebereikės. Tada jiems prieštaravau. Ir dabar matau, kad neklydau.

Gyvenimo lygis išties pakilo – tiesa, nežinau, kiek prie to prisidėjo ES (juk jis kilo ir iki 2004 m.). Bet ne vien ekonomikos lygis lemia žmonių laimę. Kaip jau rašiau, vidutinis lietuvis yra turtingesnis už 5 iš 6 pasaulio žmonių. Bet ar laimingesnis? Kaip yra nustatę ir psichologai, laimę smarkiai lemia savęs lyginimas su aplinkiniais. Tais, kuriuos dažnai matome. Įstoję į ES tapoma viena neturtingiausių jos dalių. Nuolat matome turtingesnes dalis: ten paprasta keliauti (paprasčiau, nei į skurdesnę už mus NVS), ten paprasta persikelti gyventi ir veikiausiai jau yra emigravę ne vieno iš mūsų giminės. Tad ir lyginame save su jomis, o ne su milijardais Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos žmonių. Tai, kad Lietuva viso pasaulio mąstu yra tarp turtingesnių šalių mums nublanksta prieš tą, kad su Vakarų Europa lyginant mes – skurdūs.

O juk ES esanti laisvė persikelti dirbti kitur padaro emigraciją tiesiog ranka pasiekiama. Tai nebėra sudėtingas sprendimas (kaip buvo tada, kai leidimą dirbti gauti reikėjo pasistengti ir visada žinojai, kad sumanius aplankyti tėvynę tai nebus pigu ir paprasta). ES persikelti iš Kauno į Londoną ne ką sunkiau nei iš Kauno į Vilnių. Bent jau jei moki anglų kalbą. Tad žmonės išvyksta pabandyti laimės svetur. Ir pabandę negrįžta.

Baisiausia, kad emigracija dar labiau smukdo pragyvenimo lygį tiems, kurie pasilieka. Suduoda smūgį vyresniems žmonėms, kuriems nebus kam uždirbti pensijų (pensijų sistema, kai jaunesni faktiškai moka jas senesniems, sukurta ir buvo veiksmingiausia, kol gyventojų skaičius augo). Analogiškai pakenkiama ir kitiems socialiai remtiniems žmonėms. Nukenčia vaikai, kuriuos išvykdami palieka jų tėvai. Taip jau yra, kad valstybės sektorius mažėjant gyventojų skaičiui atitinkamai nemažėja – ir todėl vieną valdininką ar biudžetininką išlaiko vis mažiau ir mažiau lietuvių. Jeigu emigraciją bandytume kompensuoti imigracija iš rytų – tai irgi sukels ekonominių problemų, juk imigrantų integracija – brangi ir, kaip rodo Vakarų Europos pavyzdžiai (masinės riaušės Prancūzijoje 2005 m., terorizmas Britanijoje ar tiesiog daug didesnis nusikalstamumas tarp imigrantų), ta integracija lieka ribota.

Manau, kad ilguoju laikotarpiu dėl stojimo į ES itin paspartėjus emigracijos padaryti nuostoliai tikrai nusvers ES projektų duodamas „injekcijas”. Ir, jeigu situacija iš esmės nepasikeis, sunaikins Lietuvos galimybes pavyti Europos Sąjungos vakarų šalis. Apie neekonominę emigracijos žalą čia net nekalbu.

Grįžtant prie sausų skaičių, Vilnius per dešimtmetį neteko 3 300 žmonių (0,61% – gali būti gerokai daugiau, jei naujieji duomenys pateikti su Grigiškėmis). Kaunas neteko 57 700 (15,23%). Klaipėda – 31 700 (16,42%). Šiauliai – 20 800 (15,53%). Panevėžys – 16 300 žmonių (13,6%).

Lietuva per tą patį laiką neteko 12,37% žmonių.

1989 m.-2001 m. netektis sudarė 5,2% ir jokiame didmiestyje neviršijo 9%.

Osmanų Imperija pradeda džihadą, 1914 m.

Antrasis pasaulinis karas visame pasaulyje turbūt geriausiai žinomas iš karų. To meto įvykiai tebeseka daugybės tautų atmintį. Okupacijos, holokaustas, pirmoji atominė bomba, milijonai mirčių ir naikinimas. To meto diktatoriai Stalinas ar Hitleris tebeturi pasekėjų šiandien.

Pirmasis pasaulinis karas įvyko vos 20 metų anksčiau. Buvo jis ne ką mažiau masiškas, nei antrasis, ir ne ką mažiau žiaurus. Jame krito 14% visų turkų ir serbų, apie 4% vokiečių, prancūzų, graikų, italų… Ir pakeitė pasaulio istoriją jis ne ką mažiau. Ir per Lietuvą jo frontas stūmėsi, ir būtent per šį karą 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė.

Antrasis pasaulinis karas atidarė naujuosius laikus. Kai didžiąsias valstybes nuo tarpusavio karų sulaiko atominės bombos, kai globalizacija suvienija ištisus regionus.

Laidojami žuvę kariai.

O pirmasis pasaulinis karas – uždarė tą senąją imperijų ir karalysčių epochą. Kai žmonės kariavo beveik be mašinų („vyras prieš vyrą”), kai visos kultūros tebebuvo atskiros, o į kitas šalis vykdavo tik diplomatai, šnipai, piligrimai, nuotykių ieškotojai ir emigrantai (pastarieji daugiausiai į Ameriką ir iš ten retai grįždavo). Kai į Ameriką tebereikėjo plaukti savaites, o į Australiją – mėnesius.

Bet pasaulis jau buvo tapęs pakankamai mažu ir tokiu priklausomu nuo Europos, kad vieno žmogaus nužudymas Bosnijoje netrukus į karą įtraukė visus žemynus.

Ir tada jau buvo fotoaparatai, vaizdo kameros. Ir pirmojo pasaulinio karo vaizdai – įdomus liudininkas tos savaip didingos, savaip baisios, nepelnytai pamirštos epochos. Liudininkas, kokio dar senesniems laikams nebeturime.

Žiūriu dešimties dalių BBC filmą „The First World War” (2003 m., 10 serijų). Tikrai vertas dėmesio. Filmuoti kadrai, nuotraukos, to meto žmonių citatos ar laiškų tekstai perteikia atmosferą, kuri palyginama su šiandieniniais vaizdais. O nuoseklūs pasakojimai, žemėlapiai suteikia daug informacijos apie karą, kuris tikrai nepelnytai pamirštas.

Tibetas (mėlynas) ir Sinzianas (žalias): dvi priespaudos, skirtinga pasaulio reakcija.

2010 m. birželio 19 d.. Tibete gyvena apie 3 milijonus žmonių. Sinziane – 20 milijonų. Tibeto plotas 1,2 milijono kvardatinių kilometrų, Sinziano – 1,6 milijono. Tibeto gyventojų daugumą sudaro tibetiečiai, Sinziano – uigūrai.

Kas šituos kraštus sieja? Juos abu valdo Kinija. Valdo, nors daugybė vietos gyventojų norėtų nepriklausomybės. Ir jie abu yra greta vienas kito. Abiejuose Kinija kaltinama žmogaus teisių pažeidimais.

Kas šituos kraštus skiria? Į klausimą atsakysiu klausimu – ar daug girdite apie Sinzianą? O Tibetą? Spėju, apie Tibetą daug daugiau.

O Sinziane Kinijos valdžia buvo net „aktyvesnė” – gal kaip tik todėl, kad pasaulis tylėjo. Tibeto autonominiame regione 92% gyventojų tebėra tibetiečiai. Sinziano autonominiame regione vos 45% uigūrų. Jau net 41% ten sudaro etniniai kinai – atkelti per sukarintą kolonizacijos programą. Siekiant „atskiesti” uigūrus, kad regionas niekada netaptų nepriklausomu.

Atrodo, Tibetą palaikyti tapo tiesiog madinga. Juk kur kas paprasčiau įsilieti į jau esančią palaikytojų grupę, negu pačiam pasidomėti pasaulio situacija, kur labiausiai kenčia žmonės.

Žiaurybės dedasi ir kitur, kur kelias į laisvę tautoms uždarytas jėga – Čečėnijoje, Gazos ruože, Tamilų krašte, Kurdistane bei dar daugybėje vietų. Bet gal šių kraštų valdžia ne tokia charizmatiška, kaip Dalai Lama, ne taip mėgiama žiniasklaidos – ir nors juk ne valdžią, o žmones rekia palaikyti, vakarai tyli.

Visokeriopai remiu visų tautų apsisprendimo teisę. Mano nuomone, neturi būti trukdoma tautai siekti nepriklausomybės. Tiesiog gaila, kai vienos tautos kančios sulaukia šitiek daug dėmesio, kai tuo tarpu daugybė kitų okupuotų tautų – dar labiau užguitos, kolonizuojamos, su masiškiau persekiojamais ir žudomais disidentais – tarsi užmirštos.

Kitos tautos kovoje dėl laisvės lieka vienos.

Būdamas Londone mačiau paradą dėl Tibeto laisvės. Jame buvo daugiausiai baltieji, matėsi net Lietuvos vėliava. O Paryžiuje mačiau tamilų, siekiančių nepriklausomybės nuo Šri Lankos, palaikymo mitingą (tuo metu Šri Lankos armija vykdė puolimą prieš tamilus). Ten dalyvavo vien tamsiaodžiai – tai yra, patys tamilai imigrantai. Mažai kam daugiau vakaruose jų kančios įdomios. Kaip ir lietuviams tampa neįdomi kadaise stipriai remta Čečėnija.

Dabar yra vienas kankinys – pagrindinis visam vakarų pasauliui – Tibetas. Tarsi vienas gaivusis gėrimas – pagrindinis visam vakarų pasauliui – Coca Cola. Kitiems kankiniams, kaip ir kitiems gėrimams, lieka tik trupiniai. Įdomu, kad tokiam konformizmui dėl Tibeto visų pirma pasiduoda meniškos asmenybės, šiaip jau deklaruojančios pasipriešinimą madoms.

Kovoje už žmogaus teises, kaip ir prekių pirkime, atrodo labai galinga tampa rinkodara, viešieji ryšiai. Ir tibetiečiai tuo naudojasi geriau, negu uigūrai, tamilai ar čečėnai.