2010 m. birželio 4 d.. Lietuvos žiniasklaidoje tapo įprasta teigti, o ir žmonių tarpe tokia nuomonė tapo populiari, kad su Rusija reikia sutarti kuo geriau. Tokia užsienio politika dažnai įvardijama kaip „pragmatiška” – t.y. pagrįsta nauda, o ne principais.

Suprantama: kiekviena šalis turėtų stengtis palaikyti gerus santykius su kaimynais. Maža to, Lietuvos verslininkai turi Rusijoje ir ekonominių interesų – tad iš gerų santykių turėtų būti ir ekonominės naudos.

Tačiau dažniausiai pamirštama tinkamai įvertinti gerų santykių su Rusija kainą. Ne vien politinę, bet ir ekonominę kainą. Su daugeliu šalių palaikyti gerus santykius kainuoja sąlyginai mažai. Todėl geriau neįsigilinus atrodo, kad ir gerų santykių su Rusija palaikymui pakaktų atsitraukti esminėse užsienio politikos kryptyse. Nebereikalauti (arba gal tik garsiai neminėti) atlyginimo už okupacijos žalą, pamiršti Medininkų žudynių veikėjus. Tai yra atsisakyti savo principų. Atrodo, tada greitai baigtųsi visi nesusipratimai pasieniuose, vėl pradėtų tekėti naftotiekiu į Mažeikius rusiška nafta, gal net atpigtų dujos. Tai yra, gautume ekonominę naudą. Jeigu iš tiesų taip būtų, būtų suprantamas sąvokos „pragmatiška užsienio politika” vartojimas.

Deja, kaip rodo Rusijos užsienio politikos veiksmai artimajame užsienyje (t.y. buvusioje TSRS) pastarąjį dešimtmetį, ne viskas taip paprasta. Mat Rusijos strategijoje nėra ilgalaikės draugystės su kuria nors artimojo užsienio šalimi. Kuriai nors šaliai pasielgus priešingai Rusijos norams, Rusija imasi atsakomųjų priemonių. Ir tuo metu Rusija nebekreipia dėmesio į prieš tai buvusius santykius – atsakomųjų priemonių bus imtasi ir prieš tuos, kurie ilgą laiką dirbo gerų santykių labui (atsisakydami ambicijų), ir prieš tuos, kurie to nedarė.

Palyginkime Rusijos santykius su konkrečiomis artimojo užsienio valstybėmis. Tradiciškai daugiausiai dėl ko pykti Rusija turi ant Latvijos. Ši šalis automatiškai nesuteikė pilietybės rusakalbiams (ne visi Latvijos rusai ją turi ir dabar), ilgai nepripažino Abrenės srities prijungimo prie Rusijos. Estija irgi ne visiems rusakalbiams davė pilietybę, o Lietuva ją davė visiems norintiems.Priešingai nei Baltijos šalys, Ukraina ir (ypač) Baltarusija tvirtai liko Rusijos sąjungininkėmis. Ukrainoje bazuojamas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Baltarusija, ilgą laiką glaudžiausia Rusijos sąjungininkė, panaikino pasienio kontrolę su Rusija. Baltarusija nevadina sovietų valdžios okupacija (kaip ir dauguma ukrainiečių), o nepriklausomybės momentu laiko momentą, kai nepriklausomybę pripažino Rusija. Visa, ką čia įvardijau, yra atskiri pavyzdžiai, tačiau ir bendrai paėmus šitų penkių šalių ilgalaikė laikysena Rusijos atžvilgiu maždaug panašiai skiriasi nuo griežčiausios iki švelniausios.

O dabar pažiūrėkime, ką šitos šalys gauna iš Rusijos. Atrodytų, Rusija turėtų nuolat spausti Latviją ir Estiją dėl rusakalbių padėties ir, savo ruožtu, palankiau traktuoti Lietuvą. Bet taip nėra. Nors negavusių pilietybės rusakalbių padėtis Latvijoje ir Estijoje liko, kokia buvo – šis reikalais, kadaise ypač eskaluotas, pasitraukė iš didžiausių Rusijos užsienio politikos prioritetų.

Ne ką geriau ir Rusijos sąjungininkėms Baltarusijai ar Ukrainai. Baltarusija nesudaro jokių kliūčių Rusijos tranzitui į Kaliningradą. Nereikalauja jokios okupacijos žalos ir nedaro viso to, kuo neįtinka Rusijai Baltijos šalys. Tačiau štai Baltarusija atsisakė pripažinti Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Netrukus Baltarusijai pabrango rusiškos dujos – iki panašios kainos, kokią moka ir Rusijos sąjungininke niekada nebuvusi Lietuva. Nesvarbu, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės, be Rusijos, nepripažino nė viena Europos šalis. Iš sąjungininkų ir tikimasi daugiau, o neįvykdžius to, ko tikimasi, jau neatsižvelgiama į ilgalaikius gerus santykius.

Panaši situacija buvo su spaudimu Baltarusijai, kad ši parduotų savo dujotiekius Rusijai.

Taigi, Rusijos užsienio politikoje kur kas svarbesni momentiniai įvykiai, negu ilgalaikės tendencijos. Jeigu artimojo užsienio valstybė nepadaro to, ko iš jos tikisi Rusija, sulaukia atsako. O tikimasi daugiau iš tų valstybių, kurios anksčiau įvykdydavo daugiau to, ko Rusija tikisi.

Gana aiškiai Rusijos poziciją iliustruoja jos vicepremjero V. Zubkovo elgesys pastarosiomis dienomis Vilniuje vykusiame Baltijos jūros šalių viršūnių susitikime. Seimui priėmus rezoliuciją, remiančią Gruzijos teritorinį vientisumą, jis labai aiškiai rodė savo nepasitenkinimą, tai sakė kalbose, mažai bendravo su Lietuvos lyderiais. Ir visa tai nepaisant D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu akivaizdžiai labiau Rusiją palaikančios užsienio politikos. Vienas didelės teisinės reikšmės neturintis Seimo aktas, tik konstatavęs tai, ką pripažįsta beveik visos pasaulio valstybės (išskyrus Rusiją, Venesuelą, Nikaragvą ir Nauru), staiga nubraukė daugybę kartų, kai Lietuva elgėsi taip, kaip norėjo Rusija. Tame tarpe ir šaldė santykius su Gruzija nesiųsdama aukščiausio lygio atstovų į Gruzijos šventes bei nekviesdama Gruzijos prezidento M. Sakašvilio į nepriklausomybės paminėjimą.

Šiuo atžvilgiu Rusijos užsienio politika skiriasi nuo, pavyzdžiui, JAV užsienio politikos. JAV užsienio politika pastovi, sąjungininkai ir priešai ilgalaikiai. Sąjungininkams gali būti pareikšta kritika, gali būti atsidėkojama vizitais. Bet joks vienkartinis įvykis – pavyzdžiui, karių atšaukimas iš Irako ar Afganistano – draugiškų santykių nepakeičia, ekonominio atsako neiššaukia. Sunku būtų įsivaizduoti, kad JAV gerus santykius su Izraeliu iškeistų į santykius su Iranu.

Panašios ilgalaikės užsienio politikos laikosi ir dauguma vakarų valstybių. Tuo tarpu Rusijos užsienio politika kitokia – pagrindinis priešas ir pagrindiniai sąjungininkai greitai keičiasi, priklausomai nuo aplinkybių tuo konkrečiu momentu. Didžiausiu priešu skirtingais praėjusio dešimtmečio momentais pabuvo ir Estija (kai perkėlė bronzinio kario paminklą), Gruzija, Latvija ar Lietuva (kai įvedė reikalavimą gauti leidimą važiuojant per Lietuvą į Kaliningradą).

Todėl, mano supratimu, tokios užsienio politikos, kai atsisakoma principinių nuostatų ir tikimasi už tai gauti gerus santykius su Rusija, pragmatiška tikrai negalima vadinti. Jei dabar atsisakyti tų principinių nuostatų nieko nekainuoja, tai ateinantys Rusijos reikalavimai, kaip rodo Ukrainos ar Baltarusijos pavyzdžiai, jau gali būti susiję su kaštais (ir piniginiais). O pasitraukti bus vis sunkiau ir sunkiau. Didelis ryšys tarp dviejų šalių ekonomikų reiškia, kad to ryšio nutrūkimo atveju nuostoliai būtų dideli – ypač mažesniajai šaliai.

Jokiu būdu nesu nusiteikęs prieš gerus santykius su kaimyninėmis šalimis. Tačiau tokius santykius galima užmegzti tik tada, kai ir tos kaimyninės šalys į tave žiūri kaip į partnerį. Vokietija ir Lenkija yra dvi netolimos valstybės, nuo kurių Lietuva praeityje yra nukentėjusi – tačiau jos pasikeitė. Atsisakė imperializmo bei bandymų manipuliuoti kitomis šalimis tokiais būdais, kokiais tai darė tarpukariu.

Viliuosi, kad ateis laikas, kai pasikeis ir Rusija, ir bus galima tikėtis abiems pusėms naudingos ilgalaikės partnerystės – kokią Lietuva turi su jau minėtomis Lenkija ir Vokietija. Dabar, deja, tai dar neįmanoma.

2010 m. gegužės 17 d.. Viename žiniasklaidą aptariančiame bloge aptikau įdomų pastebėjimą apie Lietuvos geležinkelių reklamas. Ši valstybinė įmonė reguliariai reklamuojasi laikraščiuose, spausdinami ilgi straipsniai. Juose nereklamuojamos jokios LG paslaugos – tiesiog paminima, kad įmonė įdiegė vienokias ar kitokias technologijas, pasiekė vieną ar kitą politinį susitarimą, pasisavino ES lėšas.

Atrodo, kad tai reklama labiau įmonės vadovams, negu pačiai įmonei. Gal kartu apsauganti nuo neigiamų žiniasklaidos veiksmų.

Tuo tarpu pervežtų Lietuvos geležinkeliais keleivių skaičius ilgainiui mažėja. Atsakydama į tai įmonė uždaro nuostolingus reisus, o tai „nukerpa” dar daugiau keleivių. Labai seniai jau keleiviniai traukiniai riedėjo į Alytų ar Tauragę. Ne taip seniai – į Pagėgius, Obelius. Nenuostabu – keleivių vežimas įmonei atneša milijoninius nuostolius. Juos turi padengti krovinių vežimas.

Tačiau nuostoliai iš keleivių vežimo kyla ne todėl, kad traukiniai – neekonomiška transporto priemonė. Jie kyla, nes keleivių – per mažai, traukiniai rieda pustuščiai ar dar tuštesni. Su panašiu užpildymo procentu beveik bet koks vežimas būtų nuostolingas. Ką gali padaryti LG, kad pakeisti situaciją? Rinka tikrai yra – juk tais pačiais maršrutais važiuojančiais autobusais kelionę pasirenka daugiau žmonių. Atsakymas – reklama. Ji visada svarbi roduktams ir paslaugoms, orientuotiems į mases.

Jei užsakinėjama reklama, galbūt reikėtų reklamuoti tas paslaugas, kurių pirkimui reklama turėtų realios reikšmės? Keleivių vežimas – turbūt ta paslauga, kurią labiausiai apsimoka reklamuoti masėms skirtoje žiniasklaidoje.

2010 m. balandžio 20 d.. Europoje lėktuvai pamažu vėl pradeda skraidyti. Beprecedentis skrydžių sustabdymas atrodo ateina į pabaigą – nors ugnikalnis Islandijoje kelias pastarąsias dienas dar spjaudėsi. Nuostoliai milžiniški – aviakompanijoms, turizmo pramonei, svetimuose kraštuose įstrigusiems žmonėms.

Ištuštėjęs Londono Getviko oro uostas

Jau pasigirsta viso šio įvykio lyginimų su kiaulių gripu. Vadinimu nereikalinga panika.

Kuo remiantis teigiama, kad pelenai žalingi lėktuvų varikliams? Buvo keli incidentai – tiesa, ne tragiški. Štai 1982 m. British Airways lėktuvui Boeing 747 Indonezijoje įskrius į vulkaninius pelenus užgeso visi varikliai (nuskridus toliau vėl įsijungė). Tačiau remiantis tokiais pavieniais faktais negalima nieko  įrodyti – gal pelenai kenkia tik tam tikriems varikliams (pavyzdžiui, tik turboreaktyviniams), esant tam tikrai koncentracijai, tam tikrai traukai. Neaišku ir kokia to tikimybė.

Įdomu pastebėti, kad pastarosiomis dienomis oro erdvė Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainioje uždaryta nebuvo, skrydžiai buvo masiškai vykdomi. Ir iš/į Kaliningradą, kuris juk dar arčiau vulkano, nei Lietuva. Kirsdavo jie ir Lietuvos oro erdvę dideliame aukštyje. Nieko neatsitiko. Akivaizdu, kad jeigu vulkaniniai pelenai ir padidina riziką, tai mažai. Žalos nepatyrė ir vakarų Europoje pastaruoju metu bandomuosius skrydžius atlikusių aviakompanijų lėktuvai.

Vulkanas, keliantis problemas

O aviacijoje rizkingų veiksnių ir šiaip yra. Lietus, rūkas, skersinis vėjas leidžiantis – taip, jeigu oro sąlygos bus labai blogos, lėktuvas nesileis. Tačiau ir mažesnis oro pablogėjimas gali sąlygoti aviakatastrofą. Ta pati piloto klaida, tas pats lėktuvo gedimas esant geroms oro sąlygoms gali nieko blogo nelemti, blogesnėms – privesti prie nelaimės. Bet dėl to niekas nedraudžia leistis esant ne idealioms oro sąlygoms. Juk jeigu draustų, pakilęs retai kada žinotum, kur nusileisi.

Ir visgi – komercinė aviacija yra saugiausias būdas keliauti. Ir keli papildomi avariniai nusileidimai to pakeisti negali. Gal kai kam atrodo šventvagiška kalbėti apie kompromisus su saugumu, bet jų daugybė yra padaryta visose srityse. Keliauti be rizikos neįmanoma, bet žmonės namie nesėdi. Kas kartą keliaudami automobiliu einame į didesnius kompromisus su savo saugumu negu sėsdami į keleivinį lėktuvą blogomis oro sąlygomis.

Tai kodėl buvo nutraukti skrydžiai? Manau susidėjo daug detalių. Niekas nenori rizikuoti. Ir ne tik apie pelenus čia kalbu. Šiuo metu net jeigu įvyktų su pelenais nesusijusi nelaimė, bent pradžioje žiniasklaida, kas be ko, kaltintų aviakompaniją ar valdžią. Nes nusprendė leisti skraidyti tokiu metu, kai kiti neskraidė. Galimas dalykas, tokiu atveju nuo išmokos mokėjimo bandytų išsisukti ir draudimo kompanijos, atsirastų norinčių prisiteisti dideles sumas pinigų. Tad nėra gerai būti vieninteliai aviakompanijai, kuri skraido, arba vienintelei šaliai, neribojančiai skrydžių. Todėl nutraukus skrydžius vieniems, sekti pavymui ėmė ir kiti. Pradžioje gal buvo tikėtasi, kad viskas baigsis daug greičiau – pavyzdžiui, per dieną, kaip eilinis rūkas – bet vlukanas vis spjaudė ir spjaudė pelenus.

Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

2010 m balandžio 8 d.. Nužudytas Pietų Afrikos Respublikos politikas Tereblanšas (Eugene Terre’blanche). Spaudoje jis pristatomas kaip “Baltųjų pranašumo” judėjimo lyderis. Gal būtų galima pasakyti, kad rasistas pats tapo rasizmo auka, ir kad neradikaliai nusiteikusiems baltiesiems PAR nėra ko nerimauti?

Deja, tai tiesiog yra pirmas kartas, kai Lietuvos spaudoje rašoma apie baltųjų ūkininkų žudynes Pietų Afrikoje. Politiko, kad ir kraštutinių pažiūrų, nužudymas deja sutraukia daugiau pasaulio dėmesio, negu eilinių žmonių žudynės. O tikrovė tokia – Pietų Afrikos Respublikoje būrų tautos ūkininkai žudomi taip, kad šios žudynės neretai pavadinamos genocidu. Ne, jos greičiausiai nėra sankcionuotos valstybės. Tai pavieniai, bet labai dažni, dažnai rasistinę potekstę turintys fermų užpuolimai. Nuo 1994 m., kuomet Afrikos Nacionalinis Kongresas atėjo į valdžią PAR, nužudyta jau keli procentai būrų ūkininkų (tūkstančiai žmonių). Paprastai tai nesusiję su politinėmis pažiūromis ir nusikaltimai pasižymi dideliu žiaurumu. Dažnai išžudomos visos šeimos, prieš žudant prievartaujama, kankinama. Kartais net nieko nepavagiama.

Būrų tauta (dar vadinama afrikanais ar afrikaneriais) – baltieji. Dauguma Pietų Afrikos gyventojų – juodieji. Būrai kilę susimaišius olandų, vokiečių, prancūzų ir kitiems kolonistams, pradėjusiems čia keltis dar XVII amžiuje. Per tą laiką jų kalba pakito – ji vadinama afrikanso kalba. Ūkininkavimas – tradicinis būrų darbas; žodis “būras” jų kalba ir reiškia ūkininką. Būrai save laiko afrikiečiais ir nebejaučia turį tėvynę kur nors kitur, kaip tik Pietų Afrikoje. Šiaip ar taip, kai būrai atvyko į Gerosios Vilties Kyšulį, juodųjų tame regione dar nebuvo. Tik vėliau, britų vejami į šiaurės rytus, būrai su jais susidūrė. Vėliau būrai įsteigė nepriklausomas valstybes – Transvalį, Oranžiją – ir patys priešinosi europiečių kolonializmui. Britanijai užpuolus būrų valstybes kilo karas, per kurį britai pirmąsyk panaudojo koncentracijos stovyklas kaip karo taktiką. Tą karą būrai pralaimėjo ir 1902 m. dabartinė PAR buvo pilnai užimta britų.

Paskui sekė apartheido periodas, kuomet skirtingų rasių žmonės PAR gyveno atskirai. Baltųjų rasės žmonės gyveno turtingiausiai. Galiausiai apartheido režimą referendumu nutarė panaikinti ir patys baltieji. Per pirmuosius rinkimus, kuriuose vienod balso teisę turėjo visų rasių žmonės, į valdžią atėjo Afrikos Nacionalinis Kongresas.

Nuo to laiko smarkiai išaugo nusikalstamumas, ypač išpuoliai prieš baltuosius. Tačiau ir bendrai nusikalstamumas – prievartavimai, nužudymai – PAR yra vienas didžiausių pasaulyje. Rasizmas prieš baltuosius – irgi pakilime. Mitinguose juodieji radikalai šaukia nužudyti būrus. Išleistas įstatymas, apribojantis, kiek nejuodųjų galima priimti į universitetus (nepriklausomai nuo jų sugebėjimų). Būrų įsteigti miestai pervadinami juodųjų vartojamų kalbų pavadinimais.

Deja, pasaulis daugiausiai tyli. Galbūt kai kam atrodo politiškai nekorektiška ginti baltuosius prieš juoduosius. Juolab žinant tos šalies istoriją. Bet baltieji Pietų Afrikoje – mažuma, sudaranti maždaug tokią dalį gyventojų, kaip juodieji – JAV. Negi jeigu per keliolika metų baltieji nusikaltėliai JAV išžudytų kelis procentus tam tikrų juodųjų bendruomenių, pasaulis taip pat tylėtų iki tol, kol nebūtų nužudytas koks nors radikalus politikas?

Rasizmas yra rasizmas, kad ir kokia kryptimi jis būtų nukreiptas. Juo labiau, kad neapykanta dažnai iššaukia ir atgalinę neapykantą. Jeigu pamatę, kaip vienos rasės žmogus dėl rasizmo nužudo kitos rasės žmogų reaguosime priklausomai nuo to, kokios rasės žudikas ir nužudytasis, tai ar netapsime patys rasistais?

Daugiau informacijos apie įvykius PAR galima rasti čia:

http://fromtheold.com/news/south-africa-boer-genocide-farming-couple-brutally-murdered-and-tortured-2010010816265.html