2010 m balandžio 4 d.. Užuojauta lenkų tautai dėl prezidento Lecho Kačinskio ir jo delegacijos žūties.

Žūtis sukrėtė. Prezidento politika buvo tikrai įsidėmėtina. Patiko jo bandymai išrūpinti Lenkijai geresnes sąlygas Europos Sąjungoje, kad ES atsižvelgtų į Lenkijos kultūrą. L. Kačinskio vadovaujama Lenkija išsiderėjo sau išlygas Lisabonos sutartyje. Nenusileido lenkai ir užsienio politikoje rytų kryptimi, neketino jie nuolaidžiauti galingesnėms valstybėms vedina vien abejotinių ekonominių interesų. Ir tai nepakenkė – Lenkija atlaikė krizę kur kas tvirčiau, nei Lietuva, su nuolat augančia ekonomika. Tai, kad zlotas niekada nebuvo susietas su euru, tik padėjo ekonomiškai.

Užsienio politika buvo tvirta ten, kur ji turėjo būti tvirta – tačiau nebuvo L. Kačinskio politikoje betikslio konflikto paieškų. Jis tvirtai siekė palaikyti glaudžius santykius su Lietuva ir neketino leisti pavieniams incidentams jų sugadinti.

Situacija, kai jis buvo išrinktas prezidentu, o jo brolis dvynys Jaroslavas tapo premjeru, irgi įstrigo atmintyje.

Asmeniškai L. Kačinskį esu porąsyk matęs gyvai, kas gana reta atsižvelgiant į tai, kad jis – užsienio politikas, o aš nedirbu politikos srityje. L. Kačinskis dažnai aplankydavo Lietuvą.

Nebeaplankys.

2010 m. balandžio 1 d.. Geros mintys iš filmo „Katynė”, verčia susimąstyti (iš pokalbių pokario Lenkijoje tarp naujosios komunistų valdžios šalininkų ir oponentų):

„Gal tu ir mąstai kitaip, bet darai tą patį, ką ir kiti. Tai kas iš to, kad tu mąstai kitaip?”

„-Tu renkiesi mirusiuosius prieš gyvuosius?
-Ne, aš renkuosi nužudytuosius prieš žudikus.”

O Katynės žuynes, kaip ir visą Antrąjį pasaulinį karą, pamažu atiduodame istorijai. Prisimenantys miršta, kaip pamažu miršta ir pokario tremtiniai Lietuvoje.

Prieš kelis mėnesius buvau Londone, Imperiniam karo muziejuje, ir ten stovėjo senas dviaukštis Londono autobusas. Dar pirmajame pasauliniame kare daug tokių autobusų buvo perkelti į frontą transportui. Suformuoti autobusų daliniai. Tą autobusą į muziejų 1970 m. atvairavo patys veteranai. Muziejaus darbuotojas sakė, kad daug kam kažkodėl keista, kad 1970 m. dar buvo daug gyvų pirmojo pasaulinio karo veteranų. Dabar jų nebėra, pirmasis pasaulinis – tik istorija. Tas laukia ir antrojo pasaulinio karo. Įdomu, kaip tai pakeis situaciją Rytų Europoje, kur dar daug politikos paremta pokario įvykiais.

Žiaurus buvo tas karas, bet kažkaip ir gaila, kad ta epocha pereina iš žmonių atminties į istoriją. Bet tai kiekvienos epochos lemtis – būti nauja, paskui būti nesena praeitimi, senti ir numirti kartu su liudininkais, ir atgulti į tomus istorijos į knygų. Dabartinių laikų irgi laukia toks pats likimas.

2010 m vasario 11 d.. http://blog.delfi.lt/donskis/6703/”>Perskaičiau šį L. Donskio straipsnį.

L. Donskis čia kritikuoja politikus, kurie dėl karjeros nesako savo tikrosios nuomonės o sako viešai tai, ko tikisi dauguma rinkėjų, bijo konfliktuoti su žiniasklaida.

Deja, manau čia bėda ne politikų. Kas pasikeistų, jeigu dabartiniai Lietuvos lyderiai staiga imtų aktyviau reikšti savo tikrąsias mintis, kritiką, visiškai atsisakytų populizmo? Tiesiog dauguma tų lyderių nebebūtų išrinkti, o juos pakeistų tie, kas užsiimtų populizmu. Kitaip sakant, valstybėje niekas nepasikeistų – pasikeistų veidai, bet ne valžioje esančių elgesys.

Jau ne kartą matėme, kaip į valdžią ateina tie, kurie dar nebuvo valdžioje ir žada daryti viską naujai. Ir, kaip pastebi ir L. Donskis, atėję į valdžią ima elgtis visai kitaip, negu žadėjo. Ir visai nebūtinai dėl to, kad yra korumpuoti ar nekompetentingi. Tiesiog jie privalo elgtis kitaip, nes tai ką žadėjo – neįmanoma. Nes Lietuva turi daug skolų, nes pasaulyje finansų krizė, nes Lietuvos ekonominė padėtis ne tokia kaip vakarų Europos ir per keturis metus niekas to panaikinti negali – jokia pasaulio šalis tokio staigaus šuolio niekad nepadarė (nebent būtų atradusi naftos). Deja, daug žmonių šito nesupranta. Jiems ir toliau atrodo, kad įmanoma viską pakeisti staigiai. Jie ir toliau išrenka politikus, kurie žada tuos neįmanomus staigius pokyčius. Jie ir toliau pašalina iš arenos tuos, kurie tokių pokyčių nepadaro. Todėl politikai žada. Ne visi. Bet tų, kur neužsiima populizmu, valdžios arenoje lieka mažai. Kad ten patekti ir išlikti turi sakyti tai, ko iš tavęs tikisi. Nesakysi – tave pakeis kas nors kitas. Tas, kuris sakys. Ir valdžioje vis vien bus užsiimantis populizmu.

Žmonių, tvirtai sakančių savo nuomonę, politikoje yra. Turbūt ir L. Donskis tarp jų, ir, iš kitos pusės, J. Veselka, gal A. Zuokas (nesakau, kad su pastarųjų politikų nuomone būtinai sutinku). Dar daugiau jų politikos “pakraščiuose”. Tokie politikai gali tapti Seimo nariais, bet kažin ar kada bus aukščiausiuose postuose. Bent jau kol nepasikeis daugumos požiūris ir žmonės nenustos laukę superpolitiko.

Pabaigai įdomi mintis, kurią prisiminiau: „Rinkimus laimėti ir valstybę valdyti reikia skirtingų g

2009 m. birželio 8 d.. Jau yra 2009 m. Europarlamento rinkimų rezultatai. Galima palyginti, kiek pasikeitė politinė situacija per gana neramų pusmetį nuo Seimo rinkimų, o taip pat kiek sėkmingos buvo partijų rinkiminės kampanijos.

Tėvynės Sąjunga gavo 26,80% balsų, o Seimo rinkimuose turėjo 19,72%. Pokytis +7,08%, elektoratas pagausėjo 35,9%. Taigi, paskutiniu metu išskakyta kritika TS-LKD pozicijų nenumušė. Visų pirma, Tėvynės Sąjunga turi tvirtą nuolatinių rinkėjų bazę kurie yra pakankamai aktyvūs. Antra, Tėvynės Sąjunga sugebėjo perimti rinkėjus iš savo koalicijos partnerių (ypač Liberalcentristų) kurių pozicijos nukentėjo kur kas labiau.

Socialdemokratai surinko 18,62% balsų, o Seimo rinkimuose – 11,72%. Pokytis +6,90%, elektoratas pagausėjo 58,87%. Vėlgi, Socialdemokratai, kaip ir konservatoriai, turi nuolatinių lojalių rinkėjų gretas – esant mažam aktyvumui tai aktualu. Taip pat atrodo pasiteisino Socialdemokratų taktika iki rinkimų tempti nepripažįstant krizės, o dėl ekonomikos padėties paskui kaltę versti naująjai daugumai. Ir per Seimo rinkimus socialdemokratai buvo numušti sąlyginai ne taip žemai, o dabar greitai pakilo vėl tikėtina surinkę dalį balsų tų, kurie dėl dabartinių Lietuvos problemų kaltina dabartinę valdžią.

Tvarka ir teisingumas gavo 12,24% balsų, Seimo rinkimuose – 12,68%. Pokytis -0.44%, elektoratas sumažėjo 3,47%. Prastokas rezultatas – dar visai neseniai TT pagal apklausas buvo populiariausia Lietuvos partija, o dabar paaiškėjo, kad ji smarkiai atsiliko nuo konkurentų ir nepakartojo nė Seimo rinkimų pasiekimo. Mažas aktyvumas TT aiškiai nepalankus – už TT balsuoja nemažai tų žmonių, kurie yra nusivylę dauguma politikų, o dabar didelė dalis tokių rinkėjų iš viso neatėjo balsuoti.

Darbo partija surinko 8,81% balsų, Seimo rinkimuose – 8,99%. Pokytis -0,18%, elektoratas sumažėjo 2%. Atrodo, Darbo partijos elektoratas tam tikra prasme nusistovėjo ir galbūt Viktoro Uspaskich šiandien išsakytas siekis paversti Darbo partija nuolatine jėga turi tam tikrą šansą išsipildyti. Juoba, Darbo partijos rinkimų kampanija nebuvo įspūdinga. Kita vertus, Naujoji Sąjunga, kita aplink vieną žmogų kurta politinė jėga, galiausiai nuskendo, nors ir išsilaikė ilgai.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija surinko 8,46% balsų, Seimo rinkimuose – 4,79%. Pokytis +3,67%, elektoratas pagausėjo 77,1%. Tai be abejo partija, kuriai mažas rinkėjų aktyvumas buvo naudingiausias, nes pietryčių Lietuvoje, kur gyvena daugiausiai lenkų, jis buvo didelis – LLRA gerai mobilizavo savo elektoratą. Taigi, LLRA iškovojo pirmąją rimtesnę pergalę rinkimuose Lietuvoje – šios partijos rezultatai rinkimuose nuo jos įsteigimo nuolat kyla, už ją balsuoja vis didesnė lenkų mažumos dalis. Ir nors mažai tikėtina, kad kituose Seimo rinkimuose jie gautų tokį procentą balsų, kaip Europarlamento rinkimuose, nes Seimo rinkimuose aktyvumas būna didesnis, galbūt ateis ta diena, kai LLRA peržengs 5% barjerą ir ten bei vietoje 2-3 mandatų Seime turės 8-9 ir savo frakciją.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis surinko 7,35% balsų, Seimo rinkimuose – 5,73%. Pokytis +1,62%, elektoratas pagausėjo 28,27%. Manau pasiteisino rinkimų kampanija, kurios bene 90% sudarė vieno žmogaus, ne partijos nario (L. Donskio), reklamavimas. Kaip parodė Tautos prisikėlimo partijos sėkmė Seimo rinkimuose ir kiti pavyzdžiai, tam tikrą Lietuvos rinkėjų dalį pritraukia politikoje dar nedalyvavę, tačiau kitose srityse pasižymėję asmenys. LRLS manau perėmė ir šiek tiek TPP, ir Liberalcentristų balsų. LRLS pozicijas stiprina ir tai, kad ši partija nebuvo įsivėlusi ar įvelta į skandalus.

Liberalų ir centro sąjunga gavo 3,37% balsų, Seimo rinkimuose – 5,34%. Pokytis -1,97%, elektoratas sumažėjo 36,89%. Šįsyk liberalcentristams “išplaukti” nebepavyko ir sociologinės apklausos buvo teisios. Aiškiai pasimatė, kad liberalų derbyje laimi LRLS, o Liberalcentristų gebėjimas prisikėlti ateityje abejotinas. Liberalcentristai turi tvirtas pozicijas Vilniuje, bet veikiausiai jų nepakaks pergalei savivaldybių tarybų rinkimuose, o ir iki šių dar toli. Ir Vilniuje jų pozicijos susilpnėjo nuo maždaug 12% iki 7%. Tad susijungimo su LLRS tikimybė nėra nereali, ir partijos pirmininkas matyt būtų ne A. Zuokas.

Lietuvos centro partija surinko 3,09% balsų (rinkimuose į Seimą – 0,7%). Pokytis +2,39%, elektoratas pagausėjo 341,43%. Turiu pasakyti, šios partijos rezultatas nustebino, kaip ir Krikščionių konservatorių socialinės sąjungos tvirtas elektorato laikymasis (į Europarlamentą – 2,86%, į Seimą neturėjo atskiro sąrašo, bet 2004 m. Seimo rinkimuose turėjo 1,96%). Šioms partijoms manau irgi naudingas mažas aktyvumas. Centro partija buvo ir bene vienintelė demonstravusi euroskeptišką poziciją, tokiu būdu panaudodama kortą, kuri yra kur kas reikšmingesnė Europarlamento nei Seimo rinkimuose. Tačiau, atrodo, Lietuvoje euroskeptikų dar yra mažiau, nei vakarų Europoje ir euroskeptiškos partijos neturi šansų perlipti barjerą. Neiškovodamos pergalių ir negaudamos stambių valstybės dotacijų ar verslo paramos bei neturėdamos populiarių asmenybių šios dvi partijos kažin ar kada artimiausiu metu galės pakilti iki 5% barjero nacionaliniuose ar europiniuose rinkimuose.

Frontas (į Europarlamentą – 2,43%, į Seimą – 3,24%; pokytis -0,81%, elektoratas sumažėjo 25%) tebeturi kraštutinių kairiųjų palankumą. Elektoratas, tiesa, kiek išsikvėpė, galbūt prisidėjo ir partijos atstovų veiksmai per riaušes prie Seimo – bet matyt Frontas labiau neteko balsų tų, kurie balsavo už jį kaip už naują „nesusitepusią” partiją, nei tikrųjų kraštutinių kairiųjų. Frontas nebeperžengė 5% ir tose teritorijose, kur peržengė per Seimo rinkimus, kai kur jo populiarumas sumažėjo perpus ir daugiau. Visgi nemanau, kad Frontas artimiausiu metu išnyktų iš politinio žemėlapio – tai yra ideologinį, tegul ir kraštutinį, pagrindą turinti partija.

Toliau matosi Valstiečių liaudininkų sąjungos kritimas žemyn (į Europarlamentą – 1,88%, į Seimą – 3,73%; pokytis -1,85%, elektoratas sumažėjo 49,6%). Ši partija atsidūrė rinkimų užribyje pralaimėjusi net marginalinėmis neretai laikomoms jėgoms. Rinkimuose į Seimą barjerą VLS peržengė 15 apygardų iš 71, o šiuose rinkimuose – 7 savivaldybėse iš 60. Taigi, net kaimo žmonės nusisuka nuo VLS; tiesa, ši partija tebelaiko stiprias pozicijas Iganlinos rajone bei Šakių rajone (virš 10%).

Pilietinės demokratijos partija (į Europarlamentą – 1,31%, į Seimą – 1,11%; pokytis +0,20%, elektoratas pagausėjo 18%) marginaliai sustiprino pozicijas, tačiau realiai jau yra nukeliavusi į politinį užribį. Kur kas greičiau ten nukeliavo Tautos prisikėlimo partija (į Europarlamentą – 1,01%, į Seimą – 15,09%; pokytis -14,08%, elektoratas sumažėjo 93,31%) – „politikoje nedalyvavusių ir nesusitepusių garsenybių” efektas labai laikinas, o iš buvimo valdžioje TPP ir jų lyderis Valinskas patyrė turbūt didžiausią žalą iš keturių koalicijos partnerių.

Žemaičių partija (į Europarlamentą – 1,27%, rinkimuose į Seimą nedalyvavo), tikėtina, irgi gali būti laikinas darinys ir, panašiai kaip ne viena Lietuvoje įregistruota partija, savo kandidatų kituose ar dar kituose gali ir nebekelti, nors formaliai ir neišnykti iš politinio žemėlapio. Regionalizmas Lietuvoje menkas, ką rodo ir tai, kad ši partija net Žemaitijoje tik mažiau nei trečdalyje savivaldybių įveikė 5% barjerą, o 10% neperkopė niekur. Tautinė partija „Lietuvos kelias” jau dabar yra partija, savo sąrašus teikianti ne per visus rinkimus, o rezultatas Europarlamento rinkimuose (0,28%) parodo, kad savo elektorato jie iš esmės neturi. Patriotai, į kuriuos taiko „Lietuvos kelias”, matyt, labiau balsuoja už TS. Euroskeptikų balsus susirinko Centro partija. O nacionalistams galbūt nepriimtina tai, kad „Lietuvos kelio” lyderė – nelietuvė; nacionalistų ir šiaip Lietuvoje mažai.

Taigi, labiausiai elektoratą pagal procentinius punktus pagausino Tėvynės sąjunga (+7,08%) ir Socialdemokratai (+6,90%), o daugiausiai jo prarado Tautos prisikėlimo partija (–14,08%) ir Liberalų ir centro sąjunga (–1,97%).

Pagal santykinį elektorato pokytį geriausiai pasirodė Lietuvos centro partija (+341,43%) ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (+77,1%), o prasčiausiai – Tautos prisikėlimo partija (–93.31%) bei Valstiečių liaudininkų sąjunga (–49,6%).