Tarpukaris. Laikai, kai keliauti dar buvo sudėtinga, brangu ir trukdavo ilgai. Retai kas tada nukrypdavo nuo pagrindinių kelių ir laivybos maršrutų – į didžiąsias Europos šalis ar Ameriką.

Bet buvo tarpukariu nuotykių ieškotojų, vykusių į pasaulio užkampius – buvo jų ir tarp Lietuvos gyventojų. Tai – ne kolumbai, vykę dar neatrastais keliais, bet, kita vertus, ir ne šių laikų emigrantai ar turistai, išvykstą žinodami, kad per kelias ar keliasdešimt valandų bet kada galės grįžti į Lietuvą.

Štai Teodoras Bieliackinas, visad žavėjęsis šiaurės kultūra, 1937 m. atsidūrė Islandijoje. Netikėtai – viename Norvegijos uoste pamatęs ten plaukiantį krovininį laivą Norvegijoje spontaniškai apsisprendė juo plaukti.

Toje mažoje šiaurės šalyje jis paliko savo žymą – vedė, studijavo, rašė į vietinę spaudą apie Lietuvą. Tuo pačiu siuntė straipsnius į Lietuvą apie Islandiją. Sovietinė okupacija nebeleido jam susisiekti su Lietuvoje likusia šeima. Mirė jis greitai po karo – 1947 m. , sulaukęs vos 40 metų.

Nebuvo tai žymus politikas, menininkas ar sportininkas, todėl netikėta yra Leono Stepanausko knyga, skirta Teodorui Bieliackinui, “Paviliojo Islandija”. Knygos autorius dar nuo 1993 m. domėjosi šiuo žmogumi, susirašinėjo su tada dar gyvais pažinojusiais Bieliackiną ir pats lankėsi Islandijoje, ieškodamas ten įrodymų apie tai, kuo gyveno šis Lietuvos nuotykių ieškotojas ir inteligentas.

Bet jau buvo prabėgę beveik 50 metų – gyvųjų mažai, ir pati Islandija – kita šalis. Štai Bieliackino laikais itin atokioje šalyje, pasak straispnių, kuriuos jis rašė Lietuvos spaudoje, nebuvo vagysčių. Užsakytus siuntinius pravažiuojantys vairuotojai anuomet palikdavo tiesiog šalikelėje – gavėjai pasiimti jų galėdavo ateiti ir kitą dieną.

Tačiau L. Stepanauskui pavyko rasti dar gyvų liudininkų ar liudininkų palikuonių, straipsnių Islandijos archyvuose ir net Bieliackino ranka prirašytų popieriaus lapų.

Ši istorija ir sudėta į knygą “Paviliojo Islandija”. Ir toks atkaklus bandymas išplėšti paprasto, tačiau neeilinio, žmogaus gyvenimą iš paskutinius prisiminimus apie jį beįtraukiančios užmaršties nagų yra išties įdomus.

2009 m. lapkričio 10 d.. Vakar kiek pakeliavau po pietryčių Lietuvą (Vilniaus, Šalčininkų rajonai). Manau, šios vietos nepelnytai užmirštos, nes žiūrėti ten tikrai yra ką, be to, viskas yra netoli Vilniaus, netoli važiuoti automobiliu, įmanoma ir dviračiais.

Įdomios vietos:

Merkinė (ne ta netoli Druskininkų) – dvaro griuvėsiai, kur kažkada būta pusiau nepriklausomos Pavlovo respublikos. Dvarininkas Bžotovskis joje buvo suteikęs tuo metu (XVIII a.) neregėtų teisių savo valstiečiams, panaikino lažą, rūpinosi jų išsimokslinimu. Dvaro griuvėsiai gana įspūdingi, apaugę mišku, matosi ne vieno pastato liekanos, sienos per du aukštus.

Mikniškės – čia yra medinė cerkvė, medine tvora aptverta stačiatikių bendruomenės teritorija. Ši bendruomenė sukurta tarpukariu, prie Sovietų bandė išvengti represijų apsimesdama kolūkiu – valdžia tai išaiškino ir nurodė bendruomenę likviduoti, bet bendruomenė išliko, į ją vyko daugiau žmonių iš Rusijos. Iki šiol ji praktikuoja gyvenimą “arti gamtos”, rūpinasi dvasiniais reikalais. Apie Mikniškių (rus. Michnovo) bendruomenę kažkada buvo didelis straipsnis Lietuvos ryte, tiesa, ten kaimo pavadinimas nebuvo nenurodytas.

Gražios Turgelių, Tabariškių bažnyčios. Pastaroji medinė, dar XVIII a., į jos šventorių patenkama pro varpinėje įrengtus vartus. Turgeliuose galima išvysti plačiai nuskambėjusius lenkiškus gatvių pavadinimus.

Arčiau Vilniaus yra XIX a. Baltosios Vokės dvaras, į kurį bent jau vakar buvo galima užeiti (kažkas išvertęs duris, nežinau, kiek laiko taip bus). Dar išlikę autentiškų papuošimo detalių, galima užlipti laiptais į antrą aukštą – bet viskas labai prastos būklės. Keturiasdešimt Totorių kaime galima aplankyti mečetę (penktadieniais tebevyksta pamaldos, yra imamas), musulmonų kapines.

Pastaroji vieta dėl ten vykstančio Be2gether festivalio turbūt jau labiau žinoma, bet ir ją verta paminėti – tai Norviliškės, buvęs vienuolynas, “iškyšulys” į Baltarusijos teritoriją. Vykdami ten pasiimkite pasus/asmens tapatybės korteles, nes ant Šalčininkų-Dieveniškių kelio juos gali patikrinti.

Vietos daugiakultūriškumas irgi prisideda prie atmosferos, kuri regione yra gana ypatinga.