Aš elgetoms pinigų neduodu. Yra išimčių – gal kokia senutė prie bažnyčios. Bet šiandien Vilniuje gausu elgetaujančių darbingo amžiaus vyrų, išmaldos prašančių įkyriai. Štai ir prieš savaitę Gedimino prospekte vienas jų priėjo prie manęs ir puolė sekti netrumpą graudžią pasaką. Toliau sėdėjau ant suolelio (valgiau, tad jam buvo akivzaizdu, kad negalėsiu tiesiog nueiti į šalį). Kai nepavyko iškaulyti pinigų (maisto nė neprašė), jis išvadino mane žertva ir metė įkandin piktas replikas.

Gal nustebsite sužinoję, o gal tai jau seniai nujautėte, kad ne vienas toks elgeta per mėnesį surenka daugiau, negu vidutinis Lietuvos atlyginimas. Štai taip – jūs dirbate, mokate mokesčius ir netgi juos sušelpiate, o jie, šitaip rinkdami pinigus daugiausiai iš paprastų žmonių, “į rankas gauna” daugiau. Todėl, kad kažkam sužadina gailestį jų paprastai išgalvotos istorijos. Arba dar dažniau – net ne gailestį jie sužadina, o šleikštulį, ir žmonės duoda tuos centus, kad tik elgetos nueitų šalin ir baigtų tuos pasakojimus, patrauktų savo žvilgsnį. Mano nuomone, duoti pinigus tokiose situacijose ne tik, kad nėra joks geras darbas, bet netgi ir yra nemoralu.

Lietuva yra ne Afrikoje į pietus nuo Sacharos dykumos. Pas mus yra pašalpų, nemokamo maitinimo ir kitos sistemos. Dažnas viduriniosios klasės ar pasiturintis žmogus nesidomi ir nežino to – juk jam viso šito nereikia. Tuo sėkmingai ir naudojasi neturtėliais apsimetusieji, sekdami jau puikiai išmoktas pasakas, kad sudegė jų namai ir kas nors mirė. Ir, svarbiausia, pasakys, kad jie nori tik valgyti, badauja, tikrai negeria (kaip tas Gedimino prospekte – nors jo veidas sakė ką kitą)…

Iš patirties žinau, kad ne vienas toks darbingo amžiaus Vilniaus valkata moka tas pasakas sekti ne viena užsienio kalba. Juk užsieniečius, nežinančius mūsų realijų, dar lengviau sugraudinti. Lengva jiems meluoti, esą už ką tik duotus 20 litų nė valgyti nenusipirksi. O neduos turistas pinigų – galima pasiųsti “Fuck you”. Taip man pasakė vienas jaunas elgeta prie Vilniaus universiteto, kažkodėl palaikęs užsieniečiu ir prašęs pinigų angliškai (“I have nothing to eat!”). Tie, kurie duoda, niekada neišgirs, ką apie juos iš tikro mano pinigus paėmęs. O gal jūs galvojate, kad davusiems toks žmogus nuoširdžiai mintyse dėkoja, o tik “gobšuolius” čia pat pasiunčia “užsikrušti”?

Žmonės nepagalvoja, kad jei iš tikro tiems elgetoms būtų atsitikusios tos liūdnos istorijos, būtų gausybė išeičių. Nuo įprastinių valgyklų vargšams, labdaros fondų iki tokių netikėtų, kaip krišnaitų vegetariška valgykla vargšams Raugyklos gatvėje. Tačiau yra keli dalykai, kurių tikrai nesiūlo nemokamai nei biudžetinės įstaigos, nei labdaros organizacijos – tai alkoholis, cigaretės ir narkotikai. Tam ir išeina daugybės tokių elgetų (ar elgetaujančių vaikų tėvelių) nemažos surenkamos sumos. Todėl jie ir “neatsistoja ant kojų”, kaip tą atsistojimą supranta likusi visuomenės dalis. O kam jiems “stotis”?

Aš nemanau, kad duodamas centų elgetai padaryčiau gerą darbą. Priešingai. Aš prisidėčiau prie to, kad tam žmogui apsimokėtų šitaip gyventi. Nieko nedirbti ir rinkti pinigus vien todėl, kad yra sumokančių juos kaip duoklę, kad elgeta nuo jų “atstotų”. Gerti, vartoti narkotikus. Daryti gėdą mano miestui, iškeikti užsienio turistus.

Dar daugiau – jeigu kas nors duoda tokiems gatvės prašytojams pinigų iš gailesčio, nes nori padaryti gerą darbą, tuomet nukenčia tie, kam šių pinigų tikrai labiau reikia. Galbūt gabiam vaikui, kurio tėvai neišgali leisti į išsvajotą būrelį, o gal visą gyvenimą dorai dirbusiam žmogui, laukiančiam eilėje brangios operacijos. Juk pinigų, kuriuos žmonės aukoja labdarai skaičius – ribotas ir todėl kas “paaukota” vieniems nebebus paaukota niekam kitam.

Vilniuje planuojama įkurti Modernaus meno centrą (MMC). Gražu, kad tai privati iniciatyva – kolekcijai įsigyti privatus rėmėjas skirs 20 mln. litų. Tiesa, planuojama, kad centras bus nuostolingas, per metus patirs 1,5 mln. litų nuostolių – o šiuos nuostolius turės padengti valstybė. Kaip ir 10 mln. Lt statybos išlaidas.

Būtent dėl šių nuostolių viešojoje erdvėje kilo diskusijos. Lietuvoje jau turime ne vieną modernaus meno erdvę – greta būsimo MMC yra neseniai renovuota Nacionalinė dailės galerija, yra Šiuolaikinio meno centras, Kaune – Čiurlionio muziejus (pristatantis ir kitų XX a. dailininkų kolekcijas). Kritikai kelia klausimą, ar verta statyti dar vieną pastatą, kai kolekcijoms vietos jau yra. Juk MMC, skirtingai nei seniau čia planuotas Gugenheimo muziejus, nepristatys pasaulinio lygio kolekcijų – tai bus daugiausiai lietuvių darbai. Todėl galimybė pritraukti užsienio turistų (kas buvo Gugenheimo projekto koziris) – labai ribota.

Kai tam tikras dalykas yra pirmasis regione, šalyje ar net žemyne – jis duoda didelę naudą. Kai jau tik kažkelintas – nauda kelia abejonių.

Tačiau MMC projekte dauguma pinigų – privatūs. Kiekvienas su jais gali elgtis kaip nori ir džiugu, kad už juos bus perkami kūriniai, su kuriais galės susipažinti ir kiti Lietuvos žmonės.

Bet Lietuvoje turime ir daug didesnių projektų, ir jau statomų vien iš mokesčių mokėtojų pinigų. Visų pirma, aišku – Valdovų rūmai, kainuosiantys ~360 mln. litų. Jų paskirtis nelabai aiški. Sakoma, kad tai bus tautos simbolis, kad pritrauks turistus. Bet kad Europoje valdovų rūmų yra daug ir daugybė jų – originalūs, o ne atkurti XXI a. Norint XXI a. pritraukti turistus reikia kurti originalius XXI a. objektus. Kopija niekada netaps originalu. Aplankyti romėnų miestų griuvėsių milijonai turistų vyksta juk ne todėl, kad jie būtų labai įspūdingi (šiandienėmis technologijomis galima pastatyti daug aukštesnių, didesnių ir gražesnių pastatų), tačiau dėl jų istorinės reikšmės, sąsajų su ta prabėgusia epocha. Lygiai taip su dauguma istorinių objektų.

Aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas Azerbaidžane (162 m) ir Nacionalinės vėliavos aikštė

Už tokią sumą, kokią kainuoja MMC (ką jau kalbėti apie Valdovų rūmus) būtų galima padaryti kažką, kas tikrai išskirtų Vilnių Europos bei pasaulio mastu, būtų pasaulinio lygio, pritrauktų turistų, o ir kasmet išlaikyti kainuotų mažiau. Galbūt vieną įspūdingą milžinišką postmodernią skulptūra kur nors Saulėtekio slėnyje ar viename beveidžių sovietinių rajonų užsakyti iš žymaus užsienio skulptoriaus – tokią, kad pagal kokius nors kriterijus patektų į Gineso rekordų knygą.

Štai Baku (Azerbaidžanas) pasistatė aukščiausią pasaulyje vėliavos stiebą (162 metrai). Išties įspūdingai atrodo, iš viso miesto matosi ir stovint netoliese pusės futbolo aikštės(!) dydžio vėliava neįtikėtinu garsu šiugžda. Tokie objektai manau tikrai gali pritraukti turistų, “padėti jiems” pasirinkti tarkim Vilnių, o ne Rygą. Aišku, vėliavos stiebas čia tik pavyzdys. Bet toks projektas manau tikrai būtų įprasminęs valstybės tūkstantmetį labiau, nei Valdovų rūmų atstatymas, kuris vis tiek nebus pilnai autentiškas. Vėliavos stiebas kartu su didžiule modernia Vėliavos aikšte aplink, spėjama, Azerbaidžanui atsiėjo 24 mln. JAV dolerių – t.y. tik šeštadalį mūsiškių Valdovų rūmų kainos.

Planavau vieną vasaros savaitgalį praleisti Stokholme. Deja, nepavyko – greitai po to, kai nusipirkau bilietus, skrydžiai Vilnius-Stokholmas buvo atšaukti. Suprantu aviakompaniją – ne visi skrydžiai pelningi, o reisų Vilnius-Stokholmas užpildymas buvo itin prastas. Tačiau didelės problemos su klientų aptarnavimu paskatino mane parašyti šį įrašą. Žemiau pateikiu faktus. Galbūt jie padės kitiems į panašią situaciją pakliuvusiems, ypač jei jiems skrydis bus svarbesnis ir labiau neatidėliotinas nei buvo man.

Gegužės 7: Užsisakau bilietus Vilnius-Stokholmas-Vilnius su Wizzair biržėlio mėnesį. Užsisakau ir viešbutį Stokholme.

Gegužės 12: Wizzair panaikina galimybę įsigyti naujus bilietus į visus reisus Vilnius-Stokholmas-Vilnius po gegužės 31 d., įskaitant ir į tuos, kuriais turėjau skristi aš. Tai – ženklas, kad reisai atšaukiami. Reisų atšaukimą savo bloge patvirtina ir Vilniaus oro uosto komercijos direktorius Simonas Bartkus.

Gegužės 13: Kitas nusipirkęs skrydžius šiam laikotarpiui žmogus tame pat bloge parašo, kad skambino į Wizzair klientų aptarnavimo centrą (kaina ~3,5 Lt už minutę) – ir buvo patikintas, kad skrydžiai įvyks, o informacija apie jų atšaukimą yra klaidinga (“galite būti tikri, kad skrydis į Stokholmą įvyks”. Sako “jūs ne pirmas skambinate, nežinau, kaip čia toks gandas pasklido”. Po to – “galbūt čia tinklapio konfigūracijos klaida, kad kainų nerodo, pabandykite kada vėliau, turėtų veikti“).

Gegužės 13: Ryte parašau Wizzair pretenziją (anglų k.): 1.Girdėjau, kad Wizzair atšaukė skrydžius į Stokholmą, įskaitant i rmanuosius. 2.Wizzair manęs neinformavo. 3.Jau esu užsisakęs Stokholme viešbutį ir prašau pagal ES reglamentą pakeisti atšauktus skrydžius į artimiausius įmanomus, kad tuo laikotarpiu būčiau Stokholme. Pagal ES reglamentą 261/2004 (jis Lietuvoje privalomas kaip ir įstatymai) Wizzair privalo keisti dėl savo kaltės atšauktus skrydžius ir į kitų aviakompanijų, nors tai ir būtų jiems ekonomiškai nenaudinga.

Gegužės 16: Gaunu atsakymą iš Wizzair, kad mano rezervacijos nėra pakeistos (t.y. jokie skrydžiai neatšaukti), o jeigu kas nors keistųsi, Wizzair mane informuotų.

Gegužės 17: Oficialiai paskelbiama, kad Wizzair reisai Vilnius-Stokholmas-Vilnius birželio mėn. nutraukiami. Šie reisai, ir visi jų užsakymai, tiesiog ištrinami iš viešai prieinamos Wizzair duomenų bazės. Nei su manimi, nei su kitais užsakiusiais reisą, Wizzair nesusisiekia.

Gegužės 18: Atrašau Wizzair atstovei, gegužės 16 d. atrašiusiai į mano pretenziją, kad dabar jau Wizzair pripažino, kad reisus atšaukė, ir pakartoju prašymą. Gaunu automatinį atsakymą, kad šios darbuotojos darbe nebus iki gegužės 25 d. Todėl vėl iš naujo užpildau Wizzair tinklapyje pateikiamą pretenzijos formą.

Gegužės 19: Wizzair atsiunčia sąskaitą (invoice), surašytą vengriškai. Sąskaitos suma “-88 Lt”. Iš to galiu suprasti, kad grąžinami pinigai už skrydį. Tačiau tai nėra visa kaina – už skrydį mokėjau 124 Lt. Negrąžinamas 36 Lt vadinamasis užsakymo mokestis. Laiško tekste nėra jokių paaiškinimų, dėl ko ši sąskaita ir ar tai susiję su atšauktu reisu, tik siūloma iškilus neaiškumams skambinti į Wizzair, o skambučio kaina, pavertus į litus, yra 3,5 lito už minutę.

Gegužės 20: Wizzair atsiunčia laišką, kad skrydis atšauktas ir pažada su manimi susisiekti aptarti galimybes. Jei skubu, siūlo paskambinti vienu iš čia nurodytu telefonų ir žada, kad bus taikomos vietinio ryšio kainos: http://wizzair.com/useful_information/schedule_change/?language=EN .

Gegužės 23: Skambinu Wizzair nurodytu telefonu grafoje “Lithuania”. Tinklapyje rašoma, kad šiuo numeriu konsultuojama vienintele kalba – “English”. Tačiau atsiliepia lenkiškai. Po įrašyto monologo ištaria vieną anglišką sakinį “For English speaking consultant please press 2″.

Paspaudžiu “2″ – atsiliepia konsultantė: “Dzień dobry”. Klausiu “Do you speak English?”. Liepia luktelėti ir perduoda kitam konsultantui. Jis angliškai jau kalba.

Pagal ES reglamento 261/2004, privalomo tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje (kur registruota Wizzair), 8 straipsnį, jie turi man leisti pasirinkti vieną iš trijų variantų: A)Pakeisti atšauktąjį skrydį į artimiausią galimą, B)Pakeisti atšauktąjį skrydį į skrydį kitą dieną arba C)Grąžinti pinigus. Kadangi birželį iš Vilniaus į Stokholmą tebeskraidys Estonian Air, o Wizzair – nebe, paprašau užsakyti man bilietą Estonian Air. Jie privalo tą padaryti – tačiau atsisako ir teigia, kad keičia bilietus tik į Wizzair skrydžius. Klausiu, gal pasiūlytų kokį kitą Wizzair skrydį vietoje atšaukto – iš Vilniaus jie skraido į ne vieną miestą. Šiaip ar taip, keliauju turistiniais tiksais, galiu planus ir pakeisti. Atsako, “Galime pasiūlyti tik į Stokholmą”. O juk Wizzair reisai į Stokholmą nutraukiami jau po savaitės. Kas beliko – prašau grąžinti pinigus. Perklausia “Is this your final decision?”. Sakiau “Yes”. Kai užsimenu, kad atsiųstame “invoice” nurodyta mažesnė suma, nei mokėjau už bilietą, pažada grąžinti visus 124 Lt – per 7 dienas. Lauksiu.

Galbūt ši istorija oro bendrovių bankrotų išvargintiems lietuviams nepasirodys įspūdinga. Tačiau skirtumas čia tas, kad Wizzair, skirtingai nei FlyLAL ar Star 1 yra didelė veikianti bendrovė, esanti toli nuo bankroto. Dauguma čia įvardytų klientų aptarnavimo trūkumų yra gana nesunkiai – ir svarbiausia, nebrangiai – išsprendžiama.

Vilnius nuo viduramžių garsėja kaip religinės tolerancijos miestas. Čia greta gyvena Romos katalikai, stačiatikiai, sentikiai, reformatai, liuteronai, judėjai, karaimai, unitai, musulmonai. Dar XIX a. visos šios bendruomenės turėjo po savo maldos namus, o katalikai, judėjai bei stačiatikiai – ir ne po vienerius. Tuo metu tai Europoje buvo gana reta: migracijos, tokios kaip šiais laikais, nebuvo.

Čia pateikiu žemėlapį, kuriame skirtingų spalvų taškais sužymėti Vilniaus maldos namai – priklausomai nuo religijos, kuriai priklauso. Taip pat nuspalvintas ir visas miestas priklausomai nuo to, kokie maldos namai yra arčiausiai nuo tos vietos.

Kad būtų paprasčiau, be spalvų teritorijas žymi ir raidės. “K” (ir melsva spalva) nurodo, kad iš ten arčiausiai yra Romos katalikų bažnyčia. S (ir gelsva spalva) – stačiatikių cerkvė. R, L, J ir U žymi atitinkamai reformatų, liuteronų, judėjų bei unitų maldos namams gretimas teritorijas. “Kar.” – tai karaimai (kenesa), “Sen.” – sentikiai. M, TŽ bei NAB žymi tris naujas religines bendruomenes, XX a. pabaigoje pasistačiusias Vilniuje bažnyčias: mormonus, Tikėjimo žodį bei Naująją apaštalų bažnyčią.

Šiame žemėlapyje matyti, kad artimiausia vietai šventovė daug pasako apie miesto rajono istoriją. Beveik visuose caro laikais urbanizuotuose rajonuose (Šnipiškėse, Žvėryne, Naujamiestyje, Naujininkuose) artimiausi maldos namai yra cerkvė. Čia bažnyčios taip ir nebuvo pastatytos – nei tarpukariu, nei po nepriklausomybės atkūrimo, kuomet jos statytos sovietiniuose rajonuose. Tik Naujamiestyje lenkai mėgino pastatyti įspūdingą Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau sovietai ją nugriovė. Liko ir kai kurios iki carinės okupacijos tuometiniuose Vilniaus priemiesčiuose statytos bažnyčios: Kalvarijų, Šv. Stepono. Cerkvių kupolais, o ne bažnyčių bokštais, liko padabintas ir senasis LDK laikų Vilniaus “rusų galas” – Bokšto gatvės apylinkės. Sovietiniuose rajonuose cerkvių zonų nėra – jau beveik šimtas metų, kaip Vilniuje nepastatyta nė vieni nauji stačiatikių maldos namai. Gal tai lėmė ir esamų statinių padėtis: kaip matyti žemėlapyje, katalikų bažnyčios yra susigrūdusios senamiestyje ir sunkiau pasiekiamos daugumai vilniečių. Tuo tarpu cerkvės – plačiai pasklidusios teritorijose tarp centro ir naujų rajonų. Jeigu nebūtų pastatytos naujosios bažnyčios Lazdynuose, Viršuliškėse ir Pilaitėje šiandien daugumai vilniečių būtų lengviau atvykti į cerkvę nei bažnyčią.

Tebematyti žemėlapyje ir senieji etniniai Vilniaus rajonai – vokiečių pirklių LDK laikais gyventai Vokiečių gatvei tebėra artimiausia liuteronų bažnyčia. Sentikių rajonu kadaise buvusiems rytiniams Naujininkams – sentikių cerkvė. Tik sinagoga artimiausia yra ne visam buvusiam getui. Nieko nuostabaus – dauguma Vilniaus sinagogų, įskaitant ir Didžiąją, sovietų buvo sugriautos. Deja, tais laikais nugriauta ir Vilniaus mečetė, dėl to nebėra ir atitinkamai nuspalvintos zonos buvusiame Lukiškių priemiestyje, kuriame kadaise gyveno musulmonai totoriai.

Vilniaus pakraščiuose driekiasi naujųjų religinių bendruomenių zonos. Šios bendruomenės negalėjo statyti bažnyčių senamiestyje, kur žemė brangi. Tačiau jų maldos namai aptarnauja visą Vilnių. Įdomu pastebėti, kad kadangi Fabijoniškėse, Šeškinėje bei Pašilaičiuose taip ir nebuvo pastatyta nei bažnyčia, nei cerkvė, šių rajonų gyventojams artimiausi maldos namai yra mormonų šventykla. Taigi, mormonų šventykla yra artimiausieji maldos namai trečioje pagal dydį Vilniaus ploto teritorijoje (po katalikų ir stačiatikių).

Antrajame plane, kurį čia pateikiu, sužymėtos tik katalikų (melsvai) bei stačiatikių (gelsvai) maldos namų zonos. Yra keturios didelės zonos, kuriose cerkvės arčiau už bažnyčias. Trys jų statytos caro valdymo laikais, o viena – senasis LDK laikų “rusų galas”.

Vilnius – senas miestas. Nesvarbu, ar laikysime, kad jis – dar Mindaugo laikų sostinė, ar pripažinsime Gediminą jo kūrėju – akivaizdu, kad daugybės Vilniaus pastatų sienos mena šimtmečius.

Per visą savo istoriją (išskyrus kelis karų ir ligų periodus) Vilnius plėtėsi. Ir iki šiol skirtinguose rajonuose pastatai, parkai, jų išdėstymas mums atmena skirtingus laikmečius. Tai – ne tik Senamiestis, bet ir Naujamiestis, Naujininkai, Žvėrynas ar Šnipiškės, pagaliau ir visi Sovietų okupacijos laikų rajonai ar šiuolaikiniai stikliniai dangoraižiai.

Eidami dažnai nesusimąstome, ką mena pastatai aplinkui. Toli gražu ne kiekvienas vilnietis pasakytų, kada pastatytas kuris jo miesto rajonas. Todėl padariau šį žemėlapį. Čia Vilniaus miesto nuotrauka iš palydovo nuspalvinta pagal tai, kokiu laikotarpu statytas konkretus rajonas.

Straipsnis rašytas 2011 m. metais, tad žemėlapis jau pasenęs

Spalvos reiškia štai ką:

• ŽALIA – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai (iki 1795 m.)
• GELTONA – Rusijos Imerijos laikai (1795 m. – 1918 m.).
• VIOLETINĖ – Lenkijos Respublikos / Tarpukario Lietuvos laikai (1918 – 1940 m.)
• RAUDONA – Sovietų Sąjungos laikai (1940 m. – 1990 m.). ŠVIESIAUSIA RAUDONA: 1940 m . – 1959 m., TAMSESNĖ – 1960 m. – 1969 m., DAR TAMSESNĖ – 1970 m. – 1979 m., TAMSIAUSIA RAUDONA: 1980 m. – 1990 m.
• MĖLYNA – Lietuvos Respublikos laikai (1990 m. ir vėliau). MELSVA Į ŽALSVYMĄ – 1990 – 1999 m., MELSVA – 2000 m. ir vėliau.

Kol kas šis žemėlapis – nebaigtas. Jį aš pildysiu gavęs pastabas iš jūsų. Jeigu yra klaidų, jei žinote, kada statytos dar nenuspalvintos teritorijos – būtinai parašykite.

Vienoje vietoje informacijos apie tikslų visų Vilniaus pastatų statybos laiką, deja, neradau. Ypač sunku surasti kolektyvinių sodų, fabrikų vyraujančią architektūrą. Idealiu atveju kiekvienas namas žemėlapyje būtų nuspalvintas atskirai.

Ateityje tikiuosi padaryti ir panašius Kauno, Klaipėdos planus.