Turizmas

Graži Slovėnijos reklama, rodoma arenų reklaminėse lentose per visus krepšinio čempionatus (jaunimo ir t.t.) “In Europe there is Heart… The heart of basketball(…)”. Teoriškai ji reklamuoja 2013 m. Europos krepšinio čempionatą Slovėnijoje, bet praktiškai pačią šalį.

Itin taikliai pataikyta todėl, kad reklama pritaikyta auditorijai: visiems, kurie atėjo į areną, krepšinis tikrai aktualus ir tai, kad šalyje jis populiariausias, turėtų užsifiksuoti atmintyje kaip teigiama savybė.

Panašia kryptimi, mano supratimu, turėtų reklamuotis turistams ir Lietuva bei atskiri jos miestai. Lietuvoje neturime kažko, kas kokioje nors daugumai žmonių svarbioje srityje “nušluostytų nosis” visoms kitoms šalims (pvz. aukščiausio pastato ar kalno, geriausių paplūdimių).

Tačiau atskirose kategorijose išskirtinumų turime. Todėl užuot kūrus bendro pobūdžio šūkius kaip “Drąsi šalis”, ar tų pačių krepšinio čempionatų metu rodomas sunkokai įskaitomas “Recharge in Vilnius”, verta būtų reklamuotis tikslinėms auditorijoms ir tas reklamas pritaikyti prie konteksto, kaip daro Slovėnija.

Nebūtinai su krepšiniu (nors “Krepšinio širdies” apibūdinimas tiktų ir Lietuvai).

Štai Kaunas galėtų reklamuoti savo unikalią tvirtovę “Urban explorer” subkultūros atstovų, XIX – XX a. mūšių rekonstruktorių ir panašiuose renginiuose bei tinklapiuose – “Miestas-tvirtovė Kaunas”.

Katalikiškų renginių metu (taip pat katalikiškuose užsienio tinklapiuose, radijo programose) Lietuva turėtų minėti, kad čia įvyko seniausias Europoje (ir antras seniausias pasaulyje) Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas (Šiluvoje).

Jei tokius dalykus akcentuotume plačiajai visuomenei (pvz. bendro pobūdžio televizijoje, laikraščiuose) tai kainuotų labai daug, o naudos būtų mažai. Mažai naudos bus ir jeigu tiesiog sakysime nuvalkiotas bendrojo pobūdžio frazes apie savo šalį, kurias galėtų sakyti ir bet kuri kita pasaulio valstybė. Bet pasirinkdami tinkamą auditoriją ir pritaikydami reklamą būtent jai galime pasiekti kur kas geresnių rezultatų.

Pastaruoju metu lietuviškame internete išpopuliarėjo bent kelios svetainės, kurių esmė tokia: žmonės giriasi, kaip jie tą ar kitą vietą aplankė už juokingas sumas – litą, dešimt litų, šimtą litų… Internetiniai komentatoriai su savotiška pikdžiuga rašinėja, kaip jie sugeba nuskristi už 80 Lt ten, kur kiti moka 800 Lt.

Tokios bilietų kainos tikrai įmanomos su pigių skrydžių bendrovėmis: Ryanair, Wizzair.

Bet ar tikrai nusipirkę bilietą už, tarkime, 50 lt, už tiek ir keliausite? Seniau pigių skrydžių bendrovės tiesiog klaidindavo: pamenu, kai Wizzair pirmąsyk pradėjo skraidyti į Kauną (reisu Kaunas-Varšuva-Londonas) jų bilietas visada kainuodavo kokį litą, bet bandant jį pirkti pasirodydavo papildomi mokesčiai: kuro, registracijos, oro uosto ir kiti. Perskaičius kokių septynių mokesčių sąrašą tapdavo neaišku, už ką gi mokamas tas pirmasis litas – juk viskas išvardyta atskirai…

Dabar to jau mažiau (uždraudė ES), bet vis dar tebėra. Ryanair prie pradinės bilieto kainos dar prideda sunkiai išvengiamą kortelės mokestį – 20 Lt už skrydį. Skrendate į abi puses – štai jau bilietas kainuoja nebe 80, o 120 Lt. O jei dar ir su persėdimu – prisidės jau visi papildomi 80 Lt. Mokesčio išvengti galima, bet tam reikia pasidaryti specialias korteles, kurios (ir jų išlaikymas) irgi kainuoja papildomai – vertindami, kiek kainuoja jūsų pigūs skrydžiai, išdalinkite šią sumą ir pridėkite prie kelionių kainų.

Visi turbūt žino, kad pigių skrydžių bendrovėse beveik viskas mokama papildomai ir yra tikrai brangu: bagažas, maistas, geresnė vieta, pamiršimas laiku registruotis… Sakote, jums vis viena šių “papildomų paslaugų” neprireiks? Pagalvokite, ar tikrai niekada iki šiol neprireikė. Jeigu prireikė, gali prireikti ir darsyk. Šias sumas taip pat reikia įskaičiuoti į “pigių skrydžių” kainą. Nei Ryanair, nei Wizzair neužsiima labdara. Ryanair dirba labai pelningai ir žmonės, kurie nusiperka pigius bilietus, o paskui dar kelis kartus tiek išleidžia “papildomoms paslaugoms”, kurių kitose aviakompanijose jiems nė neprireiktų (nes ten yra nemokamas bagažo vienetas, nemokama registracija prieš pat skrydį ir kt.), yra viena tų didžiulių pelnų priežasčių.

Dar dažniau pigių skrydžių klientai pamiršta papildomas išlaidas “ant žemės”, kurios bus būtinos dėl pigaus skrydžio. Ryanair dažnai skraido į atokius oro uostus. Jei iš Vilniaus į Karmėlavos oro uostą ir atgal nuvykti ir parvykti kainuoja bent 40 Lt (bet tai irgi ne kas kita, kaip jūsų “pigaus skrydžio” kainos dalis, jei esate vilnietis), tai analogiško atstumo nuvažiavimas viešuoju transportu Skandinavijoje ar Jungtinėje Karalystėje bus nepalyginamai brangesnis, gali kainuoti ir virš 200 Lt (kai tuo tarpu į pagrindinius oro uostus ir atgal galima nuvykti metro už kokius 15 Lt).

Taip pat dažnai pigūs skrydžiai yra reti, nepatogiu grafiku. Pavyzdžiui, išvyksta iš Lietuvos vakare ir/arba grįžta ryte. Ką tai reiškia? O gi papildomą naktį viešbutyje užsienio šalyje. Kadangi ši papildoma naktis nepridės jums papildomo realios kelionės laiko, lyginant su tuo atveju, jei išvyktumėte kitos dienos ryte, o grįžtumėte vakare, tai viskas, ką sumokėsite tokiu atveju už nakvynę tėra papildomi paties nuvykimo šį vietą kaštai. Juos irgi reikia pridėti prie Ryanair kainos tam, kad sužinoti nematomąją kelionės kainą. Jei skrendate Ryanair su persėdimu reikia pridėti ir kaštus tarpiniame oro uoste ir, jei tokį perkate, kelionės jungties draudimą. O jei neperkate – įvertinti riziką, kad pirmasis reisas pavėluos, ir jau teks mokėti ne keliasdešimt, o šimtus litų. Jeigu kartą taip įvyko, išdalinkite šią “baudą” ir pridėkite prie visų likusių “pigių” kelionių kainų, nes su ne pigiais skrydžiais taip nerizikuotumėte.

Pagaliau dėl ilgesnio nusigavimo į vietą ir grįžimo (dėl toliau esančių oro uostų) sugaišite daugiau laiko. Reiškia, reali kelionės trukmė bus mažesnė. O juk pirkdami kelionę perkate ne ką kitą, kaip įdomų laiką užsienyje. Jei šito laiko mažiau – tai ir vienos užsienio mieste ar kurorte praleistos valandos kaina išeis santykinai didesnė. Tai aktualu, jeigu jūsų atsotogos, kaip daugumos mūsų, ribotos, ir dėl to, kad užuot keliavę į galutinį tašką ir atagl po 4 valandas, keliausite po 8 valandas, negalėsite pailginti kelionės trukmės.

Neneigiu, kad su Ryanair galima skristi labai pigiai – pats irgi neretai naudojuosi jų paslaugomis. Bet teigti, kad kelionė jums kainavo 80 Lt vietoje 800 Lt dažnai yra savęs ir kitų klaidinimas, nes tikrasis skirtumas daugeliu atveju gerokai mažesnis.

Pvz. šią žiemą skridau Kaunas-Stokholmas-Kaunas su Ryanair. Bilietai į abi puses kainavo iš viso 70 Lt. Tuo pat metu Estonian Air siūlė Vilnius-Stokholmas-Vilnius už 550 Lt. Tačiau pridėjus prie Ryanair reiso nuvykimo į Kauną ir iš jo, taip pat iš atokiai esančio Skavstos oro uosto į Stokholmą ir atgal išlaidas, o taip pat papildomą naktį Švedijos mastais pigiame viešbutyje (mat Ryanair atvykimas į Stokholmą buvo vakare, o Estonian būtų atskraidinę kitą rytą), reali Ryanair bilieto kaina pasiekė 350 Lt. Vis tiek pigiau už Estonian – bet stebuklų nebėra, atsižvelgiant į gerokai daugiau sugaišto laiko. O juk aš sąžiningai nepirkau jokio maisto lėktuve, neregistravau bagažo, laiku registravausi, nepirkau prioritetinių vietų, kadangi pažįstamas turėjo tam skirtą kortelę sugebėjau išvengti kortelės mokesčio ir t.t. – čia vien papildomi nusigavimo iki vietos ir atgal bei papildomos nakvynės kaštai. Bet kurios “papildomos paslaugos” pirkimas būtų bemat privertęs tikrąją kelionės su Ryanair kainą pavyti ar net aplenkti Estonian.

Ryanair aviakompanijai perėlus dalį srydžių iš Kauno į Vilnių, S. Bartaus tinklaraštyje užvirė įdomi diskusija apie Kauno ir Vilniaus patrauklumą turistams. Tikrovė tokia, kad į Vilnių atskrenda ir daugiau užsienio turistų, na o iš Kauno daugiausiai skrenda patys lietuviai. Ar Kaunas visiškai neįdomus miestas? Nemanau. Aišku, Vilniaus, kaip sostinės, pozicija geresnė – apie jį, kaip miestą, išgirsta daugiau žmonių.

Šiame straipsnyje pasiūysiu šešias tezes, kuriomis galėtų būti grindžiama Kauno reklama. Kartu paanalizuosiu labai dažnai daromas klaidas reklamos turistams srityje. Tai, mano nuomone, ta reklamos sritis, kurioje tų klaidų daroma labai daug – ir čia nekalbu vien apie Kauno reklamą.

Neverta tikėtis, kad užsienietis, paskaitęs Kauno (ar bet kurios kitos vietovės) reklamą, ilgam įsimins 10 ar 15 svarbių tezių apie jį. Jei įsimins, tai tik kelias. Kaip visi prisimena, kad Paryžiuje yra Eifelio bokštas, o Egipte – saulė ir piramidės. Reikia, kad tos tezės būtų kaip įmanoma svaresnės, pristatytų Kauną kaip įmanoma unikalų a)Regiono, iš kurio tikimasi turistų (Europos), mastu [3, 5, 6 tezės] ir b)Regiono, kuriame reklama pozicionuoja miestą (šiuo atveju, Baltijos šalių), mastu [1, 2, 4 tezės].

Turistų įsimintos tezės apie Kauną turi būti tokios, kad priverstų juos svarstyti Kauną kaip vieną savaitgalio kelionės galimybių, tikrinti bilietų į šį miestą kainas (jeigu turistai netikrins reisų į Kauną kainų, tai nė pigiausi Ryanair pasiūlymai nepadės jų privilioti). Mano siūlomos šešios tezės (jos – pastorintos):

1)Kaunas – 4 pagal dydį Baltijos šalių miestas, atsiliekantis tik nuo trijų sostinių: Vilniaus, Rygos ir Talino, bet svarba joms prilygstantis.

Reklamuojant turistinę vietą verta ją priskirti regionui. Pasirinkimas, kur keliauti, daug priklauso nuo nuvykimo laiko ir kainos, o tai lemia atstumas. Regiono įvardijimas, be kita ko, apibrėžia tą atstumą, sukelia pageidaujamas asociacijas. Regionas, kuriam priskiriame, turi būti pakankamai žinomas, kad potencialus turistas jį žinotų (ir išvydęs reklamą miestą imtų sieti su tuo regionu). Tame regione miestas turi kol kas atsilikti nuo konkurentų (nėra jokio tikslo reklamuoti Kauną kaip vidurio Lietuvos svarbiausią miestą – čia Kaunas ir šiaip laimi). Tačiau jis turi turėti potencialą, panaudojus rinkodarą, tame regione sužibėti (manau priskirti Kauną Rytų Europai ar Šiaurės Europai būtų jau klaidinga – šie regionai kol kas per dideli, atsižvelgiant į dabartinį Kauno populiarumą).

Daugybei užsieniečių Baltijos šalys – vienas regionas. Vilnius, Ryga ir Talinas, būdami sostinės, natūraliai yra žinomiausi jo miestai. Todėl verta pozicionuoti Kauną kartu su jais (juoba, kai gyventojų skaičiaus atotrūkis nėra toks didelis). Kitaip užsienio turistas, sumanęs atvykti į Baltijos šalis, gali net nesvarstyti Kauno, kaip galimybės, pasąmoningai šį jam menkai žinomą miestą prilygindamas visai likusiai Baltijos šalių provincijai.

2)Kaunas – Baltijos šalių kultūrinė širdis. Kaune virš 90% gyventojų sudaro pagrindinės šalies tautybės žmonės, tuo tarpu kituose iš 5 didžiausių Baltijos šalių miestų – vos 50-60%.

Antroji klaida – reklamuodami turistams stengiamės parodyti miestą tokį, kokį mes patys suvokiame kaip “šiuolaikišką”, “vakarietišką” – neva turistams iš vakarų to būtinai reikia. Pavyzdžiui, daugiakultūrinį, pilną modernių pastatų. Ši klaida būdinga neturtingų šalių gyventojams, kurie savo kultūrą dažnai laiko provincialia, neva neįdomia, o vakarų kultūrą – siekiamybe. Dėl panašaus požiūrio griaunami Pekino ar Baku senamiesčiai ir ten statomi daugiaaukščiai. Bet daugybę turistų – nepaisant jų nuomonės apie globalizaciją – žavi ne modernumas, tačiau autentika. Taip, geros paslaugos turistams (viešbučiai, restoranai, turistų informacija) yra pliusas, bet kultūrinis, architektūrinis ir kitoks suvienodėjimas – tik minusas.

3)Kaunas yra miestas-tvirtovė. XIX – XX a. milžiniškos Rusijos imperijos tvirtovės galingi fortai supa visą miestą, o jo centre stovi karininkų cerkvės, naujam gyvenimui prikeltos kareivinės ir karinis sandėlis, virtęs bažnyčia, karių kapinės… Tai geriausiai išsilaikiusi tokio dydžio XIX a. tvirtovė Europoje ir beveik visa ji šiandien prieinama kiekvienam.

Trečioji klaida – reklamuodami užsieniečiams rašome tai, kas įdomu mums patiems. Šią klaidą darydamas Kauno reklamuotojas visų pirma minėtų Kauno pilį ar bažnyčias, o ne “apgriuvusius fortus”.

Bet kiek tokių pilių, kaip Kauno pilis, yra Europoje? Tūkstančiai už ją įdomesnės. Vilniečiui ar klaipėdiečiui įdomi Kauno pilis, bet ne todėl, kad ji labai įspūdinga, o todėl, kad gimtojoje Lietuvoje pilių mažai. Dėl vilniečio ar klaipėdiečio ji gali konkuruoti (nes mažai kitų pilių lietuviai gali per kelias valandas pasiekti automobiliu), bet dėl vokiečio ar prancūzo – tikrai ne (panašus skrydis lėktuvu ir jie gai atsidurti prie šimtų didesnių pilių).

Na o XIX a. – XX a. pradžios istorija besidominčiam žmogui, arba “urban explorer” subkultūrai priklausančiam Kauno fortai gali būti neprilygstami. Procentaliai tokių žmonių gal mažai, bet skaičiumi Europoje – daug.

Romos, Paryžiaus, Budapešto ar Krokuvos savo senovės grožiu Kaunas nenukonkuruos ir neverta bandyti. Jei Kaunas akcentuos tą patį, ką akcentuoja šie miestai, tai jis geriausiu atveju atkreips eilinio turisto dėmesį, bet pateks į kokią keturiasdešimtą ar penkiasdešimtą vietą to turisto norimų aplankyti Europos vietų sąraše – ir savo eilės turbūt nė nesulauks. Blogiausiu atveju Kaunas nė neatkreips dėmesio – tiesiog reklaminė tezė “pilis, gražus senamiestis” yra tokia pati, kaip gerų 50 proc. regiono miestų, o be išskirtinumo pabrėžimo reklama greitai pamirštama.

Visada yra geriau ne būti keturiasdešimtam-penkiasdešimtam milijonų žmonių sąrašuose, bet patekti į pirmąjį penketuką mažesnio skaičiaus potencialių turistų sąraše. Nes šitie tikrai atvyks, jei tik bus galimybė. Na o pirmieji atvyks tik tuomet, jei nebus galimybės vykti į dar nelankytą aukščiau sąraše esantį miestą (kas mažai tikėtina).

4)Gotikinių bažnyčių pilnas Kauno senamiestis – geriausiai išsilaikęs tarp visų Baltijos šalių didmiesčių senamiesčių, beveik nenukentėjęs per karus ir pokario griovimus.

Ketvirtoji klaida – vardinant įvairius turistinius objektus nepaaiškinama, kuo reklamuojamasis miestas yra įdomesnis už kitus gretimus miestus įprastinėse turizmo kategorijose. Šitą paaiškinti svarbu siekiant privilioti turistus, jau svarstančius galimybę atvykti į Baltijos šalis.

Pavyzdžiui, blogoje reklamoje tiesiog vardijamos gotikinės bažnyčios – bet juk jų yra ir Vilniuje, Rygoje, o šie miestai – dar ir sostinės, tad tokia reklama niekaip neįtvirtintų Kauno unikalumo.

Todėl verta pažymėti, kuo Kaunas išsiskiria regione ir kodėl tai geresnis pasirinkimas savaitgaliui praleisti nei valstybių sostinės. Keista, kad net patys kauniečiai retai mini faktą, kad Kauno senamiestyje, priešingai nei Vilniaus ar Rygos, mažai yra sovietų išgriautų dykynių (aikščių, plačių gatvių) ar pristatytų chruščiovinių daugiabučių.

5)Kauno “Muziejų aikštėje”, greta žymaus simbolisto M.K. Čiurlionio galerijos bei Karo muziejaus yra ir unikalus Velnių muziejus, kurio 3 aukštai pilni velnių ir demonų skulptūrėlių iš Lietuvos ir viso pasaulio.

Penktoji klaida: turistiniuose bukletuose be tvarkos vardijama galybė skirtingų objektų – bažnytėlių, dvarų ir dvarelių, vienuolynų, parkų ir rūmų. Tokia gausybė informacijos aktuali daug savaitgalių per metus po gimtąjį kraštą važinėti galinčiam lietuviui, bet užsienietis, planuojantis per savaitgalį aplankyti miestą, toje informacijoje tik paskęs nesupratęs, kur čia eilinis dvarelis, o kas – išties įdomu.

Tad informaciją reikia grupuoti, kelis traukos taškus apjungiant į vieną, dar įdomesnį, nes tik tokios “įdomybių bombos” gebės atkreipti užsieniečio dėmesį. Užuot pristačius kiekvieną Kauno muziejų atskirai – pristatyti “Muziejų aikštę” (Vienybės a.), kurioje gali rasti ir meną, ir istoriją, ir siaubą. Akcentai šioje tezėje sudėlioti kaip ir su Kauno tvirtove. T.y. karo muziejų pasauly daug, o štai Velnių muziejus – unikalus. Uždraustas vaisius traukia – ir siaubas, kaip ir erotika, visada randa besidominčiųjų. Keliaujančios kankinimų, mirties bausmių įrankių parodos, siaubo kambariai ir visa, kas susiję, niekur klientų nestokoja.

6)Tarpuakriu Kaunas buvo faktinė Lietuvos sostinė. 1920 – 1940 metais Kaunas padidėjo dvigubai – tai vienas nedaugelio Europos miestų, tuo periodu išsiplėtės taip smarkiai. Todėl iki šiol Kaunas garsėja savo tarpukario architektūra.

Galbūt silpniausia tezė iš aukščiau įvardytų, bet galinti rasti susidomėjusių. Tai – dar vienas dalykas, išskiriantis Kauną iš Europos konteksto. Visa, kas daro vietovę unikalia, turizmui skatinti yra gerai. Išskyrus gal nebent pačius neigiamiausius šiuolaikinius dalykus, tiesiogiai liečiančius turistus (pvz. didelis nusikalstamumas, jei toks būtų, užkrečiamos ligos, didelės kainos, menkos anglų kalbos žinios).

Beje, esu parašęs anglišką internetinį kelionių vadovą po Kauną, kuriame akcentuoju panašias tezes. Kviečiu paskaityti/pakomentuoti čia.

Lietuviai turi tradiciją lėktuvui nusileidus paploti pilotui.

Graži tradicija. Yra sakančių, esą ji kvaila: girdi, Vakaruose taip žmonės nedaro, nedarykime ir mes.

Bet tai yra kultūrinė tradicija, ji nėra ir negali būti savaime bloga, nei gera. Ji tiesiog yra kai kas, kas skiria mus nuo kitų tautų. Čia – ne ekonominiai ar technologiniai skirtumai, todėl “atsilikimas” čia neįmanomas – yra skirtingos tradicijos ir tai žavu.

Štai Londonas didžiuojasi savo policininkų šalmais, juodaisiais taksi ar dviaukščiais autobusais. Jei tokios tradicijos būtų išlikusios pas mus, atsirastų daug balsų šaukiančių: “Naikinkime šias runkelių tradicijas, tebūnie kaip Vakaruose, perkame modernius taksi, autobusus, pareigūnų aprangą”.

O Londone šie dalykai tik kuria šalies savitumą, įvaizdį, taigi, ir turizmo pajamas. Tuo džiaugiasi ir patys britai, ir turistai. Plojimai lėktuve todėl gali būti puikus pirmas įspūdis apie šalį, išskiriantis Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos šalių. Tai, ką turistas pamato ir išgirsta vos atvykęs į naują kraštą, dažnai jam įsidėmi labiausiai. O kultūriniai skirtumai turistus žavi.

Esu skaitęs interviu su vienu krepšininku iš Amerikos, žaidusiu Lietuvoje. Jis pasakojo, kad kai nusileido Vilniuje ir išgirdo keleivių plojimus, jam tai paliko didelį įspūdį. Privertė susimąstyti, kad kiekvienas darbas svarbus ir gerbtinas, ypač piloto. Ne vien sportininko ar teatro aktoriaus, kuriems įprasta ploti ir JAV.

Sportininkams ir aktoriams ir toliau visi Lietuvoje ploja – nes juk taip “normalu”, taip daro ir Vakarų Europa…

Kažkodėl pas mus klesti nuomonė, kad verta saugoti tik senąsias kultūrines tradicijas. Tačiau dauguma tokių tradicijų gali būti išsaugotos tik muziejišku lygiu. Juk niekas nebedainuos sutartinių nuimdamas derlių, kai yra kombainai. O koncertuose tos sutartinės tėra muziejiniai eksponatai – nes juk ne tokiam atlikimui jos sukurtos.

Svarbesnės yra tokios tradicijos, kurios tebegali būti aktualios ir šiandien. Jos nėra mažiau autentiškos. Juk nei sutartinės, nei kryždirbystė, nei cepelinai neatsirado kartu su lietuvių tauta – viskas vystėsi ilgainiui kintant pasauliui. Kryžius drožti ėmėme tik tapę krikščionimis, cepelinus gaminti – kai iš Amerikos buvo parvežtos bulvės…

Plojimas pilotui lėktuvuose – viena tokių ir dabar aktualių, panaudojamų tradicijų. Tad saugokime tai, ką turime ir galime išsaugoti. Ekonomiškai atsiliekame nuo Vakarų, tačiau tai nereiškia, kad turime atsisakyti savo tradicijų. Juk tradicijos ekonomikos nesmukdo – kaip tik priešingai, jas turėdami šiame domėjimosi kitomis kultūromis amžiuje tampame tik įdomesni užsieniečiams.

Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių džiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.