Išskleisti meniu
4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.

| 7 komentarai

Ilgiausia gyvenimo odisėja baigėsi.

2020 m. liepos pabaigoje grįžau į Lietuvą, su žmona Aiste praleidęs užsienyje 135 dienas, didžiąją jų dalį – Pietų Korėjoje. Užklupus koronaviruso pandemijai ten pasitraukiau iš neramesnių Azijos vietų.

Čia – paskutinė mano dienoraščio dalis, kurioje – kaip visgi pavyko rasti bilietus “namo” (ir kiek kainavo), prasitęsti teisę būti Korėjoje dar mėnesiui, dar giliau pažinti šios nuostabios šalies kultūrą, atsiiminėti pinigus už neįvykusius skrydžius, keliauti į Europą per tuščius oro uostus ir lėktuvus ir kaip sugrįžus Lietuva atrodo palyginus su Korėja kovos su COVID atžvilgiu.

Ir kodėl gi buvo baisoka grįžti iš Korėjos.

Pirmosios dienoraščio dalys publikuotos seniau:
1.2020 m. kovas-balandis: kodėl tada, prieš karantiną, pirmoje kovo pusėje apsisprendžiau neatsisakyti kelionės į Pietryčių Aziją, kaip iš tų mažiau saugių Azijos vietų persikėliau į Pietų Korėją ir kaip skirtingos šalys gyveno tuo metu, kai pasaulis užsidarinėjo.
2.2020 m. balandis-gegužė: kaip įsigyvenau į Korėją ir jos kultūrą ir kodėl nesijaučiau įstrigęs Seule.
3.2020 m. gegužė-birželis: Korėjos kurortai pandemijos metu – kaip Korėja galutinai grįžo į ramybę, kol didžioji dalis pasaulio dar buvo uždaryta.

Žygis 19 km ilgio Seulo miesto siena, supančią visą centrą

Žygis 19 km ilgio Seulo miesto siena, supančią visą centrą


2020 m. birželio vidurys – “Kaip grįžti?” ir Korėjos kultūrinės patirtys


Ateina laikas grįžti. Tik kaip? (2020 m. birželio vidurys)

Atvykęs į Korėją kovo 30 d. jau byrant – bet dar iš paskutiniųjų veikiant – senajai ikikoronavirusinei tvarkai, kai lietuviai Korėjoje be vizos galėjo būti 90 dienų, vargais negalais gavau leidimą būti iki birželio 28 d. (jei būčiau atvykęs po 2 dienų, būtų tekę 14 dienų karantinuotis, o po 2 savaičių iš viso būčiau buvęs neįleistas į skrydį Korėjon).

Prie šventyklos Seule

Prie šventyklos Seule

Jau tada stebėdamas pasaulinę situaciją abejojau, ar tų 90 dienų užteks, bet tuo metu išvis nieko negalėjai prognozuoti. Aistė, tuo tarpu, dar buvo optimistė: tikėjosi, kad viskas baigsis greičiau ir realiai grįšime gegužį.

Negrįžome. Visi gegužės skyrdžiai, kuriuos „tuoj tuoj“ turėjo pradėti aviakompanijos ir mums siuntė susirūpinę pažįstami iš Lietuvos, taip ir neprasidėjo, aviakompanijoms ir valdžioms stumiant ir stumiant jų datas tolyn.

Seulo stoties rajonas

Seulo stoties rajonas pro antrojo buto langą. Anapus lango Seullo, arba Seoul High Lane, į naktį mėlynai švytintį pasivaikčšiojimų taką konvertuota buvusi eismo estakada. Ilgą laiką proziškas Seulas stengiasi atgimti, įgyti simbolių.

Aistės gimtadienį, birželio 16 d., sutinkame viename gausybės Seulo VR salonų, kur efektus kuria ne vien VR akiniai, bet ir specialūs prietaisai, kuriantys vėją, judesį ir kitus efektus, tarsi 4D kine. „Kai sakei, kad gimtadienį sutiksime Seule, maniau, kad juokavai“ – sakė Aistė.

Seulo VR salone. Deja, dar modernesnių / įvairesnių aparatų nepavyko nufotografuoti, nes ten buvome dviese

Seulo VR salone. Deja, dar modernesnių / įvairesnių aparatų nepavyko nufotografuoti, nes ten buvome dviese

Pripažįsta, kad gimtadienis daug geresnis, nei pernykštis Bimoje ir Sapėje, Indonezijoje, laukiant kelto kitą rytą… Po daugiau nei mėnesio grįžę į Seulą jaučiamės kaip namie. Žinome visus rajonus, atpažįstame vietas anapus autobuso lango. Studentų pramogų Hongdė ar drabužių didmenos Tongdemun su prekijais iš Vidurinės Azijos, kur pragyvenome virš mėnesio. Kostiumuotų čebolų darbininkų Youido ir hiperturtuolių Kangdamas, su “Gangnam Style” automobiliais, daugiaaukščiais šunelių spa ir vienintelėmis tikrai besikandžiojančiomis kainomis Seule. Jaučiame, kad jei autobusu važiuoja baltaodis ar juodaodis – išlips Itevone (toks Vakarų pasaulio Chinatown’ų atvirkščias variantas: vakarietiška “oazė” vidury Seulo, su daugybe barų, pagal gyvą amerikinę muziką besilinksminančių vakariečių anglų kalbos mokytojų porelių, net gėjų klubų “Homo Hill”).

Patys Itevone negyvename: antrai viešnagei Seule pasirenkome stoties rajoną. Nustebina benamių gausa: jų niekur kitur Seule nėra. Bet jie gyvena sau. Tvarkingai, tik vienoje stoties pusėje, eilute pasitiesę kartonus. Kas vis dar stebina, kad nors Korėjoje “alkoholis liejasi laisvai”, daug girtų, per visus tuos mėnesius jie nė karto neprisikabino, net neužkalbino. Pirma pasaulio šalis, kur net tarp apsvaigusių jaučiausi saugiai ir maloniai.

Dirbu antrajame bute Seule. Anapus lango Seullo, arba Seoul High Lane, į naktį mėlynai švytintį pasivaikčšiojimų taką konvertuota buvusi eismo estakada. Ilgą laiką proziškas Seulas stengiasi atgimti, įgyti simbolių.

Dirbu antrajame bute Seule.

Neįmanomų skrydžių gausa (2020 m. birželio vidurys)

Birželį skrydžių į Lietuvą randasi vis daugiau – bent jau taip skelbia Lietuvos spauda, remdamasi ministerijų pranešimais spaudai. Aišku, tų skrydžių labai mažai, palyginus su situacija prieš virusą. Patikrinęs Skyscanner pamatau, kad realybė – dar sudėtingesnė.

Grįžti iš Seulo – ne tas pats, kas iš Berlyno. Čia reikia, kad sutaptų du skrydžiai – iš Seulo į kokį Europos miestą ir iš to miesto į Vilnių. Iš esmės tokie jungiamieji skrydžiai birželį yra trijų beviltiškų rūšių:

Hongdae studentų rajone Seule

Hongdae studentų rajone Seule

*Neįvyksiantys skrydžiai. Pavyzdžiui, LOT‘o per Varšuvą – eina kalbos, kad ši aviakomopanija gal išvis bankrutuos, jei ir ne, tai tikėtina nebeskraidys į Seulą, tačiau net ir paskelbusi viešai, kad iki tada ir tada neskraidys, ji dar ilgai pardavinėdavo skrydžius, viliodama mažomis kainomis. Ir tokių netikrų pasiūlymų – daug, svarbu atskirti pelus nuo grūdų ir neprisipirkti neįvysiančių skrydžių, už kuriuos teatgausi vaučerį, dar blogiau – bankrutuojančios aviakompanijos. Kitas panašus pavyzdys – „Turkish Airlines“: tikiu, kad jie norėtų skraidyti, bet Lietuvos valdžia nedavė leidimo, nes ne ES aviakompanija.

Tarptautinių skrydžių ekranas Seulo Gimpo oro uoste - visai tuščias. 2020 m. birželio vidurys. Iš čia buvo skraidoma į aplinkines šalis - Kiniją, Japoniją - kurios korėjiečiams užsidarė, o tai reiškia, kad ir skrydžių su persėdimais į Europą sumažėjo

Tarptautinių skrydžių ekranas Seulo Gimpo oro uoste – visai tuščias. 2020 m. birželio vidurys. Iš čia buvo skraidoma į aplinkines šalis – Kiniją, Japoniją – kurios korėjiečiams užsidarė, o tai reiškia, kad ir skrydžių su persėdimais į Europą sumažėjo

*Man neįmanomi skrydžiai. Visokie su trim persėdimais Almatoje, Maskvoje ir Minske. Bent vienas išimtas skrydis ir viskas griūva – o šiais laikais beveik garantuota, kad bus išimtas. O jei ir negrius, beveik garantuota, kad tavęs į kokią iš tarpinių šalių neįleis.
*Labai brangūs skrydžiai. Iš Lietuvos laikiną monopolį skrydžiams į Lietuvą išsiderėjusi „Lufthansa“ uždarbiauja iš visų tų, kuriems tikrai būtina skristi būtent dabar ir jie mokės (beveik) bet kiek (gal giminaičio laidotuvės ar dar kas) – ir dėl to beatodairiškai sukėlė kainas iki tūkstantinių. Gal „Lufthansa“ iki birželio 28 d. ir galėčiau grįžti – nors irgi nepaprastai, mat iš Seulo „Lufthansa“ skrenda tik į Miuncheną, o į Vilnių – tik iš Frankfurto – tačiau ir brangu, ir rizikinga (kam be reikalo skraidyti iš vieno Vakarų Europos oro uosto į kitą), ir šiaip nesinori remti tokio „verslo“ modelio, kai valdžia suteikia avialinijoms monopolį (uždrausdama konkurentams skraidyti).

Palei Hano upę piknikaujantys korėjiečiai

Palei Hano upę piknikaujantys korėjiečiai

Be to, nors Lietuva panaikino 14 d. karantino reikalavimus atvykstantiems iš šalių, kuriose užsikrėtimų COVID per 14 d. yra penkiolika 100 000 ar mažiau, o Korėjoje šitas skaičius yra vos 1 (penkiolika kartų geresnis), Lietuvos sprendimas kažkodėl kol kas galioja tik kitoms Europos šalims: iš Korėjos atvykus vis tiek reiktų karantinuotis. 14 dienų prarasti nesinori. Verta palaukti.

Ant Seulo sienos

Ant Seulo sienos

Viltis – papildomas mėnuo Korėjoje. Kaip to pasiekti? (2020 m. birželio pradžia)

Pietų Korėja, priešingai nei, tarkime, Indonezija, smogus COVID automatiškai nesuteikė visiems užsieniečiams leidimo būti šalyje neribotą laiką. Nes Pietų Korėja nieko pati „neįstrigdino“ – skrydžiai iš jos vyko visuomet. Aišku, yra daugybė šalių, tarp jų Lietuva, į kurias grįžti pasidarė sunku ar neįmanoma – ypač balandį, gegužę. Tačiau kiekvieną situaciją Korėjos pareigūnai vertina atskirai – tam reikia eiti į imigracijos tarnybą arba pateikti paraišką internetu. Jeigu prašymas dėl COVID jis – nemokamas.

Pranešimas apie tai, kad greitasis traukinys į oro uostą nevažiuoja - tik įprastas metro. Greitajam rinkos nebeužtenka. Datos, iki kada jis nevažinės, vis stumiamos ir stumiamos tolyn

Pranešimas apie tai, kad greitasis traukinys į oro uostą nevažiuoja – tik įprastas metro. Greitajam rinkos nebeužtenka. Datos, iki kada jis nevažinės, vis stumiamos ir stumiamos tolyn. Oro uosto autobusui irgi atostogos

Nusprendžiame ir mes prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje. Korėjoje susipažinome su dar pora lietuvių, jau nuo anksčiau prašančių pratęsti teisę būti Korėjoje, ir dalinomės informacija – „Dar pavyko“, „Dar pavyko, bet jau teko pasižadėti dar kartą nebeprašyti pratęsimo“, „Dar pavyko, bet labai klausinėjo, kodėl neskrendu kitom avialinijom, juk tiek pasiūlymų internete“ ir pan.

Aišku, kad kuo toliau, tuo sunkiau prasitęsti, nes ES atsidaro. Visgi mes lietuviai, ne vokiečiai – mums sunkiau. Bet ar supras tą imigracijos pareigūnai? Pasak „likimo draugų“, itin trukdo visokiausi neva vyksiantys, bet iš tikro neįvyksiantys skrydžiai, kuriuos imigracijos pareigūnai mato savo sistemoje. Formaliai galima prašyti pratęsti teisę būti Korėjoje jeigu grįžimas yra „nelogiškas“, bet ar grįžimas už 1500 EUR su dviem persėdimais – pakankamai nelogiškas?

Naujas Reopen EU tinklapis rodo apribojimus ES viduje. Iš lėto šalys spalvinasi iš raudonos į geltoną ar žalią spalvas

Naujas Reopen EU tinklapis rodo apribojimus ES viduje. Iš lėto šalys spalvinasi iš raudonos į geltoną ar žalią spalvas

Dirbu su migracijos teise Lietuvoje ir suprantu, kad dažnas toks sprendimas priklauso nuo to, pas kokį pareigūną pakliūsi, o tai – ir savotiška loterija.

Na, gal ne loterija, bet labiau pokeris: geras žaidėjas, tinkamai besielgdamas, šansų turi daugiau.

Atviros (pačios šviesiausios) ir uždaros ar pusiau uždaros šalys IATA (aviacijos organizacijos) žemėlapyje

Atviros (pačios šviesiausios) ir uždaros ar pusiau uždaros šalys IATA (aviacijos organizacijos) žemėlapyje. Neatvirose ribojami skrydžiai, užsieniečių patekimas.

Taigi, ar eiti į Migracijos tarnybą paskutinę teisėto buvimo Korėjoje dieną, ar pasilikti daugiau laiko? Kaip ir visur, yra „už“ ir „prieš“. Jei ateisi paskutinę dieną, gal pareigūnas susimils labiau: juk nebeturi ką daryti, jei nepratęs teisės būti Korėjoje – niekaip nebeišvyksi laiku? O gal priešingai – pareigūnas supyks, kad laukei iki paskutinio ir pastatei jį „prieš faktą“? Tada galėtų supykęs nepratęsti leidimo ir staiga padėtis pasidarytų labai sunki: galėtum tapti nelegalu, o rasti skrydžius rytoj ar poryt būtų dar sudėtingiau ir brangiau, nei po savaitės.

Benamiai prie Seulo stoties

Benamiai prie Seulo stoties

Ilgai analizuoju Pietų Korėjos imigracijos įstatymą ir poįstatyminius aktus – jie apibrėžia daug ką, bet, kaip visuomet, daug kas priklauso nuo pareigūno.

Nusprendžiu eiti birželio 22 d., savaitė iki teisės būti Korėjoje pabaigos. Atėjus dar anksčiau, girdėjau, siunčia palūkėti, paieškoti skrydžių – tad savaitė tikriausiai anksčiausias logiškas terminas.

Pasidomiu ir įstatymo eilutėmis apie tai, kas būtų, jei nepratęstų buvimo termino, o vis tiek tektų pasilikti ilgiau. Šiuo metu kaip tik „nelegalų amnestija“ – patys prisipažinę, jie išleidžiami iš šalies be baudų ir be teisės grįžti ribojimų. Deja, paaiškėja, kad ji tik iki birželio 30 d., bet kai neįmanoma išvykti, gal pratęs?

Kpopo žvaigždžių alėjoje Kangname - visų Korėją garsinančių grupių nuotraukos

Kpopo žvaigždžių alėjoje Kangname – visų Korėją garsinančių grupių nuotraukos

Nakvynė šventykloje ir kiti Korėjos kultūros stebuklai (2020 m. birželio vidurys)

Leidžiamės į vienas paskutinių įdomių Korėjos regionų, kurių dar nelankėme – Porjongo kurortą su „Sky Bike“ drezina, Kongdžu su sena tvirtove, kurios sienomis gali vaikščioti gėrėdamasis miesto panoramomis.

Minama drezina Porjonge važiuojame virš paplūdimio

Minama drezina Porjonge važiuojame virš paplūdimio

Baekje Cultural Land, kur atstatytas ištisas Viduramžių Korėjos miestas. Dėl turistų ir dėl filmų. Filmų, serialų, TV laidų filmavimo vietos Korėjoje gerbiamos tarsi ten būtų. Restoranai vitrinas nukabina ten užsukusių maisto žurnalistų video kadrais, muziejai skiria ištisas sales ten filmuotiems serialams, “filmavimo vietos” pažymimos net žemėlapiuose – juk eilės turistų specialiai ieško, kur gi buvo tas pirmasis jų numylėtų herojų pakštelėjimas į žandą. Bet be visų kinų, japonų, ar filipiniečių, kuriems kelionė į Korėją ne kelionė jei neišvysta kur filmuotos jų mylimiausios istorinės dramos, Baekje Cultural Land buvo tuščias tuščias.

Baekje Cultural Land

Baekje Cultural Land

Kartu išbandome „korėjietiškas patirtis“, kurių dar nemėginome.

Ondol – viešbučių kambariai be lovų: miegama, dirbama ant grindų paminkštinimų, kuruos išsidėstai kaip nori. Daugeliui korėjiečių tai patogiau, smagiau, erdviau nei įprasti kambariai ir jie nekainuoja pigiau, nei lovų kambariai.

Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme 'ondol' ir siūlė 'tobol' (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie. Na, baltaodžiui užsisakius restorane 'bošintang' (šunienos sriubos) nustebo dar labiau...

Ondol kambaryje Porjongo viešbutyje. Registratūros darbuotoja iš pradžių nenorėjo patikėti, kai užsakėme ‘ondol’ ir siūlė ‘tobol’ (su lova). Visgi daugybė turistų nori patirti Korėją dienomis, bet miegoti minkštai, kaip įpratę namie. Na, užsisakius restorane ‘bošintang’ (šunienos sriubos) nustebo dar labiau…

Templestay programą – visą parą praleidome budistų šventykloje, su vakarinėmis ir rytinėmis pamaldomis bei į jas šaukiančiais gongais, parklupimais, tradiciniais vegetariškais valgiais. Viskas paaiškinama, pamokoma, tačiau niekada neraginama keisti tikėjimo: tai galimybė tau pasinerti į kitą kultūrą, ją suprasti ir patirti daug labiau, nei kokiame muziejuje – bet nėra skatinama ją priimti.

Templestay metu

Templestay metu

Motelius – supermodernius viešbučius, kur kiekvienas kambarys kitoks ir gali rinktis, ko tą dieną reikia. Labai lijo – išsirinkome su drabužių džiovintuvu po lietaus. Reikia dirbti – su dviem galingais kompiuteriais ir dideliais monitoriais. Norime pasižiūrėti filmą – su milžinišku 4K ekranu. Na ir ko tik dar nematėme: masažiniai foteliai ir lovos, džakuzi, įdomūs interjerai: po Korėjos motelių visi Vakarų viešbučiai atrodys tokie vienodi ir tokie įstrigę XX a. pradžioje. Ir viskas tekainuoja 30-40 eurų už naktį, tai beveik standartas.

Korėjiečiai pamišę dėl masažinių fotelių. Milžiniški jų pardavimo salonai yra kiekviename mieste ar rajone. Jei Vakaruose tokie foteliai dažniausiai - pramoga įmetus centų neturint ką veikti, tai Korėjoje jie daug universalesni, su visokiausiais režimais, perkami namams, viešbučiams ir kt.

Korėjiečiai pamišę dėl masažinių fotelių. Milžiniški jų pardavimo salonai yra kiekviename mieste ar rajone. Jei Vakaruose tokie foteliai dažniausiai – pramoga įmetus centų neturint ką veikti, tai Korėjoje jie daug universalesni, su visokiausiais režimais, perkami namams, viešbučiams ir kt.

Jau seniai turėjau mintį pakeliauti po Korėją nakvojant jos moteliuose. Nesivežant nieko, kas netilptų į kišenes: juk kai kiekviename motelyje kompiuteris, net „laptopo“ nereikia: pakanka USB atmintinės su duomenimis ir gali dirbti. Planavau tokią kelionę 2021 m., vestuvių 10 metų jubiliejui.

Dirbame Korėjos motelyje. Kompiuteriai su mechaninėmis klaviatūromis ir kitais niuansais. Korėjoje, atrodo, niekada netaupoma investicijoms į įrangą - net ir pigiuose moteliuose

Dirbame Korėjos motelyje. Kompiuteriai su mechaninėmis klaviatūromis ir kitais niuansais. Korėjoje, atrodo, niekada netaupoma investicijoms į įrangą – net ir pigiuose moteliuose

Na, 2021 m. išvis nebesuplanuosi, bet džiugu, kad dar vieną gyvenimo idėją pavyko įgyvendinti. Ir smagu, kad aplankysiu tiek daug Korėjos – ši šalis man patinka ir nežinia, kada vėl galėčiau grįžti.

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Vienuoliai muzikos instrumentais žmones, žuvis, gyvūnus ir paukščius kviečia į pamaldas (jebul)

Ir po 3 mėnesių Korėjoje kasdien atrandi ką naujo (2020 m. birželio vidurys)

Turbūt jokios kitos šalies, išskyrus Lietuvą ir gal Latviją, neištyrinėjau taip išsamiai, kaip Pietų Korėjos, tačiau tai tokia šalis, kuri nenusibosta: ilgainiui, daugiau atrandant, skaitant, žiūrint, kyla vis daugiau ir daugiau minčių, ką dar galėčiau padaryti ir suprantu, kad iki birželio galo nespėsiu, o gal ir iki liepos galo.

Tedžono dangaus gatvėje, kur stogas švyti reklamomis, video ir net kartais po juo einančių žmonių atvaizdais. Tikrai įspūdinga

Tedžono dangaus gatvėje, kur stogas švyti reklamomis, video ir net kartais po juo einančių žmonių atvaizdais. Tikrai įspūdinga

Ir tai dar atsižvelgiant į tai, kad dalis įdomybių užsisukus turistų srautams atšauktos. Aistė norėjo aplankyti elektroninio sporto stadioną, juk Korėja yra jo gimtinė ir dar 2000 m., kai Lietuvoje išvis niekas rimtai nežiūrėjo į kompiuterinius žaidimus, jį rodė per Korėjos televiziją, o 2003 m. Starcraft finalai į Kvangalio paplūdimį sutraukė 20 000 žmonių minią. Bet Seulo e-sporto stadioną “LOL park” rungtynių dieną raodme tuščią, storomis juostomis užkirstais keliais link arenos: e-sportas vyksta be “gyvų” žiūrovų.

LOL Park. Nuo 2014 m. Korėjos e-sporto stadionai dar toli pažengė

LOL Park. Nuo 2014 m. Korėjos e-sporto stadionai dar toli pažengė

Nėra ir Seulą garsinančių neverbalinių miuziklų, kur pagal muziką „gamina“ kimči ar bibimbapą (Nanta, Bibap), mokosi tekvando (Jump), gesina gaisrus (Firemen) ir pan.

Bet tai tik maža dalis Korėjos stebuklų. Atrandu netikėtai naršydamas internete kokį OOOZOOO šviesų parką. Pagal vietą atrodo, tik papildomas smagumas prie kažkokios priemiesčio degalinės, apie 3 val. reikia važiuoti iš Seulo centro ir paskui eiti pro kažkokius sandėlius. Bet šviesų menas ten nuostabus, jo daug, kas vakarą vyksta visokie šviesų šou. Būtų tokia vieta kur Lietuvoje – ją puikiai žinotų ne tik lietuviai, bet ir latviai, estai, lenkai, baltarusiai, važiuotų ten miniomis. Kai Korėjos rinka šitokia didžiulė, taip myli technologijas, net ir užkampiuose stūgso kone pasualinio lygio vietos, Korėjos mastais pernelyg menkos, kad būtų paminėtos net kokioje „Lonely Planet“ knygoje.

Ooozooo šviesų parko vakarinis šou. Viena daugybės instaliacijų

Ooozooo šviesų parko vakarinis šou. Viena daugybės instaliacijų

Ne mažiau nustebino ir Ryto tylos sodas (Garden of Morning Calm), bei kiti Seulo priemiesčių stebuklai. Skirstau miestus į kelias kategorijas. „Lietuviškų mastelių“ didmiesčiai – t.y. 100 000 ir daugiau gyventojų – tokie žmoniški, kas nori per kokią savaitę gali aplankyti visas vietas, o tikri miestelėnai žino kiekvieną svarbesnę gatvę. Milijoniniai miestai, kaip kokia Varšuva ar Berlynas, pribloškia dydžiu ir įvairove, bet visgi yra ištyrinėjami, kas juose gyvena dar gali žinoti kiekvieną rajoną. Na o dešimtmilijoniniai miestai – kaip 22 mln. gyv. Seulas, ketvirtas pagal dydį pasaulyje – neištyrinėjami išvis, net žvelgiant nuo aukščiausių bokštų nesibaigiantys ligi horizonto.

Ryto tylos sode

Ryto tylos sode

Pirmąkart turiu galimybę tokiame mieste iš viso praleisti kone du mėnesius ir net reikšmingų jo įdomybių dar visų aplankyti nespėjau.


2020 m. birželio pabaiga – migracijos tarnybos, avialinijos ir nauja realybė


Galimybių grįžti kruša (2020 m. birželio pabaiga)

Šiais laikais sunkiai gali numatyti ir kas bus po savaitės ar dviejų. Vos užsiregistruojame po savaitės (birželio 22 d.) nueiti į Migracijos tarnybą ir tuoj atrandu realesnių (nors ir toli gražu ne įprastinių) galimybių grįžti į Lietuvą kad ir tą savaitę.

„KLM vienintelė ES aviakompanija, vis dar skraidanti į Korėją“ – perskaitau Korėjos laikraštyje. Tikriniu skrydžius Seulas-Amsterdamas (juk KLM – olandų avialinijos). Iš Amsterdamo jau kaip nors: Wizzair‘as, atrodo, pradeda skrydžius į kitą Olandijos miestą Eindhoveną.

63 dangoraižio viršūnėje. 1990 m. jis buvo aukščiausias Azijoje, dabar ir Seule pranoktas, todėl apžvalgos aikštelei tenka traukti lankytojus kitaip – meno kūrniais, įdomiais veidrodžiais. Vien vaizdo nebepakanka

63 dangoraižio viršūnėje. 1990 m. jis buvo aukščiausias Azijoje, dabar ir Seule pranoktas, todėl apžvalgos aikštelei tenka traukti lankytojus kitaip – meno kūrniais, įdomiais veidrodžiais. Vien vaizdo nebepakanka

KLM pasiūlymai, aišku, brangūs, nors už „Lufthansa“ ir pigesni. Bet konkurencija daro stebuklus: kai KLM Seulas-Amsterdamas skraido tiesiogiai, jų konkurentai skrydžius Seulas-Amsterdamas (su persėdimu) siūlo gerokai pigiau, nei iš Seulo į daugelį kitų Europos miestų. Pavyzdžiui, „Qatar Airways“, kurių vaučerių dar turime, nes juk su jais turėjome grįžti iš Azijos ir tuos skrydžius jie atšaukė. Seulas-Amsterdamas per Katarą kainuoja 370 eurų.

Vėliau radau ir nebrangių pasiūlymų tuo pačiu Qatar Airways į Milaną (340 eurų – visi bijo to Milano) bei Miuncheną (pradėjo ten Lufthansa skraidyti iš Seulo – ir bemat Qatar numetė kainas konkurencijai sukelti).

Piknikas Seule

Piknikas Seule

Aišku, vis tiek viskas problemiška. Ką daryti, nuskridus į Europą? Iš karto skristi į Lietuvą nepavyktų, nes reisai šiais laikais reti – reiktų kažkur pernakvoti. Bet ar tai nereikš, kad būsiu priverstas karantinuotis 14 dienų toje šalyje – pavyzdžiui, Olandijoje? Na o kainos ten jau didelės, ne kaip Pietų Korėjoje… Ir pripratus prie korėjietiškų viruso mastelių, kai 1 užsikrėtimas milijonui gyventojų sukelia švelnią paniką ir klausimus „Kodėl šiandien tiek daug?“, baisiai atrodo Vokietijos, Italijos skaičiai (10-20 ir pan. užsikrėtimų milijonui). „Europoje čia normalu“ – per eilinį kalbėjimąsi „Facebook Messenger“ Aistę ramina draugė.

Skaitau jau Olandijos tvarką – atvykusiems iš Pietų Korėjos karantinuotis reikia, bet „skrendantiems tranzitu, karantinuotis nereikia“. Na bet ar tranzitas nėra tik tuomet, jei neišeini į oro uosto (ką daryti tektų jei skristume iš skirtingų)? Atsakymo taip ir nerandu.

Būdamas taip ilgai šalyje susiduri su visokiom gyvenimiškom situacijom, matai žmonių reakcijas. Štai kaimynai užpylė AirBnB butą. Autobusas pateko į avariją ir pan.

Būdamas taip ilgai šalyje susiduri su visokiom gyvenimiškom situacijom, matai žmonių reakcijas. Štai kaimynai užpylė AirBnB butą. Autobusas pateko į avariją ir pan.

Gal pildyti anketą su paklausimu Olandijos migracijos tarnyboms? Gal paklausti olandės draugės su kuria dar sausį praleidau gražią dieną dar ramiame Utrechte? Neprireikia. Europa atsidarinėja ne ką lėčiau, nei kovo mėnesį užsidarė: ir štai matau, kad jau net Lietuva, atrodo, nereikalauja karantinuotis atvykusiems iš Pietų Korėjos. „Saugių šalių sąrašą“ pakeitė „Nesaugių šalių sąrašu“, kur 45 šalys, bet net ir ten palikta dviprasmybė: atrodo, net ir iš jų grįžus karantinas bus tik rekomenduojamas. Pavyks ir su Olandija, bent jau nuo liepos 1 d., kai ES atsidaro.

Žmonės Tedžono gatvėje

Žmonės Tedžono gatvėje

Akmuo ant nugaros, kai, atrodė, Migracijos pareigūnų sprendimas galėjo visai rimtai nulemti mano likimą – kainuoti tūkstantines sumas, pasiųsti į 14 dienų karantiną Europoje, padaryti nelegalu ar pan. – nusirideno. Jei ir bus sprendimas neigiamas, kaip nors jau grįšiu, ir turbūt neišleisiu tam daugiau 500 eurų, nors dieną ir sugaišiu ne vieną.

Prie Seulo Namdemun vartų

Prie Seulo Namdemun vartų

Korėjos migracijos tarnyba (2020 m. birželio pabaiga)

Du reikalavimai teikiant paraišką Migracijos tarnyboje – parodyti, kad skrydis, į kurį turėjai bilietą, atšauktas, bei kad turi naują bilietą ne vėliau, kaip po mėnesio.

Ką daryti su tuo nauju bilietu? Keli variantai:
*Mėginti pasikeisti atšauktą Seulas-Tokijas į tokį patį skrydį liepos gale. Iki rugpjūčio, kuriam nuo seno turime bilietą Tokijas-Vilnius, dar spėtume. Bet kai pirkta per tarpininkus, laiku pasikeisti bus sunku, be to, beveik įsitikinęs, kad Japonija ir tada žmonių iš Korėjos – bent jau turistų – neįsileis.
*Pirkti Qatar Airways bilietą į kažkokį Europos miestą, kas realiai apsimokėtų. Bet tada gali klausti – tai „Į bet kurį Europos miestą galite skristi ir anksčiau“, juk apie niuansus Europos viduje nežino. Be to, pirkti bilietą pavojinga: o kas, jei nepratęs buvimo, tai neteksi bilieto.
*Įsigyti kokį nors jungiamąjį bilietą tiesiai į Vilnių per kokį Europos miestą (Varšuvą su LOT, Amsterdamą su KLM ir Air Baltic). Minusas, kad šiais laikais negali nieko numatyti ateitin ir kas dabar siūloma, nebūtinai geriausias variantas. Dalis skrydžių neįvyks, dalis aviakompanijų gal net bankrutuos ir pan.: iš tikrųjų pirkti tiesiai į Vilnių, matyt, geriau vėlau.

Atrandu būdą rezervuoti bilietą, bet nepirkti: pateikti rezervaciją įrodančią, kad toks yra. Rezervuoju LOT bilietą į Vilnių. Jau vėliau spręsiu, ar naudotis šiuo bilietu, ar kitu – o jeigu teisės būti Korėjoje nepratęs, nepatirsiu nuostolių bent jau čia. LOT ką tik išėmė savos skrydžius į Vilnių iki pat liepos 16 d., tai geras argumentas, jei klaustų, „Kodėl neskrendate liepos 1 d.“ ar pan.

Išaušta birželio 22 d., diena, kuri nulems likimą – na, ne gyvenimo, bet mėnesio. Ar galėsime pasilikti Korėjoje ir ramiai ieškoti geriausios galimybės sugrįžti, ar turėsime karštligiškai pirkti skrydį Lietuvon kuo skubiau – tikriausiai, pradėdami naują “nuotykių” seriją, su nakvynėmis ir persėdimais labiausiai COVID paveiktuose regionuose. Na, gal savaip įdomu pabuvus Korėjos saugumo burbule pamatyti, kaip gi dabar atrodo Kataras, kur dar kovą, koronaapokalipsei apgaubiant pasaulį, vaikščiojau po duris užvėrinėti pradėjusią Dohą. Ar Milanas, kur viskas prasidėjo už Kinijos ribų: ar ten žmonės dar bijo, nešioja kaukes, ar jau nuo visko pavargę?

Bet čia jau gi tik save guodžiu! Aišku, kad kur kas geriau būtų likti Korėjoje, kur mėnesiui dar užteks įdomybių, kur patogu dirbti, pigu ir saugu. Nuo pavojų nebėgu, jeigu jie pas mane ateina – tačiau pats jų neieškau ir stengiuosi vengti.

Ir, įdėjus tiek pastangų, norisi sėkmės.

Atėję prieš dvi valandas, laukiame savo eilės migracijos tarnyboje

Atėję prieš dvi valandas, laukiame savo eilės migracijos tarnyboje

Iš ryto padarau bilieto sugrįžimui rezervaciją. Liepos 16 d.: laiko pakankamai. Buvo kiek neramu: ar pavyks, ar neužstrigs sistema, bet rezervuoti gali tik tą pačią dieną.

Atvažiuojame į Migracijos biurą likus porai valandų, atsispausdinu visus dokumentus. Dar surašome ir prašymą bei savo situacijos aprašymą – nors tai privaloma tik tada, jeigu neturi atgainio bilieto (t.y. pvz. skrydžiai artimiausią mėnesį išvis nebūtų pardavinėjami), bet Korėjos kultūroje pagarbiau parašyti per daug, nei per mažai.

Laukiame. Žmonių daug. Nepriklausomai nuo tautybės ar rasės, visi su kaukėmis, bet dalis nevietinių rimtai į jas nežiūri: štai vos ima kalbėti su kuo nors ir išsyk nusismaukia, tarsi kalbėti su kauke būtų „ne lygis“. O juk kaukė ir reikalingiausia kai prasižioji! Iš karto matosi skirtumas nuo korėjiečių, kurių 95% dėvi kaukes tinkamai.

Užsidega mūsų numeriai, prieiname kartu. Klausia, kodėl skrydis iš Tokijo rugpjūtį (juk atidėti galėtų tik iki liepos) – paaiškinu, kad čia tas skrydis, kurio netekome. Tyli, pildo. Sako atsiimti pasą prie kito langelio, kai užsidegs numeris.

Dar nežinome atsakymo, bet jaučiu, kad, greičiausiai, bus gerai. Išties – pase įklijuotas teisės būti Korėjoje pratęsimas. Ne iki liepos 16 d., kada mano rezervuotas skrydis, bet iki liepos 28 d. – lygiai mėnuo nuo birželio 28 d., maksimumas. Gal taip jiems paprasčiau, o gal dėl viso pikto: kad nereiktų vėl atidėjus ar atšaukus skrydį vėl pas juos eiti.

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu. Atvykimo štampo į pasą jau nededa, bet pratęsimo štampą dar klijuoja

Su įklijuotu teisės būti Korėjoje pratęsimo lapu. Atvykimo štampo į pasą jau nededa, bet pratęsimo štampą dar klijuoja

Atšvenčiame su sodžu ir kola ant Mapo tilto stebėdami Hano upę.

Korėjos megabažnyčios maldos (2020 m. birželio pabaiga)

Viena korėjietiškų patirčių, kuriasdar norėjau patirti – apsilankymas megabažnyčioje. Korėja tik JAV nusileidžia išsiunčiamų krikščionių misionierių skaičiumi ir 5 iš 10 didžiausių planetos bažnyčių yra Korėjoje. Į Youido bažnyčios vieną ir tą patį pastatą susirenka iki 500 000 žmonių kiekvieną sekmadienį, tai populiariausia bažnyčia pasaulyje…

Deja, patekti į tas didžiąsias pamaldas nepavyko. Bandėme balandį – pasiūlė ateiti gegužį. Būtume patekę, bet tada lankėme Pusaną, Čedžu. Grįžus birželį Seule vėl koronaviruso bangelė. Pamaldos vyksta – tačiau po žiniasklaidos didinamuoju stiklu esanti bažnyčia bijo, kad jų metu pasklis virusas, todėl įleidžia tik bažnyčios narius.

Prie Youido, populiariausios pasaulyje bažnyčios

Prie Youido, populiariausios pasaulyje bažnyčios

Korėjiečiai draugiški. Sutiktas pastorius supažindina su anglakalbiu pastoriumi. Šis pakviečia išgerti sulčių, papasakoja gimęs misionieriaus šeimoje, užaugęs Indonezijoje, kur jo tėvai yra ir dabar. Kalba angliškai puikiai ir pakviečia į mažesnes angliškas pamaldas.

Minių ten nėra, bet patirtis uždenganti: kokios dainos, kokios emocijos šlovinant Dievą! Kaip geras koncertas, tik tikslas kitas. Ar, tiksliau, karaokė – ekrane nuolat degdavo dainų tekstai ir buvo paprasta dainuoti kartu.

Vyrauja korėjiečiai (kaip sakė pastorius, norintys išmokti angliškai) ir juodaodžiai, kuriems tokios “dainuojančios bažnyčios” visuomet prie širdies (Afrikoje ir tarp afroamerikiečių jos dominuoja). Žmonės sėdi kas antrą, su kaukėmis, bet atstumo laikytis sunku: juk krikščionys – bendruomenė, ir pastorius nesusilaiko nepasiūlęs per pamaldų vidurį visiems pabendrauti tarpusavyje.

Youido bažnyčios pamaldose: užsidegimas čia nusveria prabangą, viskas vyksta sporto salėje

Youido bažnyčios pamaldose: užsidegimas čia nusveria prabangą, viskas vyksta sporto salėje

Žmonės, ypač nekorėjiečiai, spaudžia rankas, apsikabina. Štai taip, turbūt, virusas plinta bažnyčiose – aišku, ne tik jose, ir, pastorius sakė, jam pikta, kad žiniasklaida dažnai išskiria bažnyčias tarsi kaip pagrindines koronaviruso plėtros kaltininkes.

Aš apsiriboju nusilenkimais.

Nusiperkame bilietą namo(?) (2020 m. birželio pabaiga)

Biurokratija nesibaigė: dabar reikėjo „užbaigti reikalus“ su visomis avialinijomis, atsiimti pinigus už atšauktus skrydžius ir išsirinkti ir įsigyti tą, kuris įvyks. Čia kaip totalizatorius! Rezervuotu „LOT“ nesinaudosime: kaina normali, bet beveik garantuoju, kad jį atšauks.

Optimaliausia būtų nuskristi iki Europos „Qatar Airways“, kur turiu 230 eurų vaučerį… Gal beliktų primokėti iki 200 eurų.

Reklama paverstas Seulo pastatas

Reklama paverstas Seulo pastatas

Bet pasaulis susidūręs su neregėta krize ir niekas nieko nežino, tinklapiuose ir tinklaraščiuose metų metais rašyta patirtis staiga bevertė. Ar tikrai galiu panaudoti „Qatar Airways“ vaučerį? Aš jį turiu, o Aistė – ne. Todėl, kad aš pirkau bilietą tiesiogiai iš „Qatar Airways“, o Aistė, „nulūžus“ jų sistemai, per tarpininką. „Qatar Airways“ manąjį vaučerį išrašė per kelias dienas, o štai tarpininkas Aistę jau pora mėnesių maitina pažadais: „vaučeris tuoj tuoj bus“, „sunkiai dirbame, kad jį gautume“.

Skambinti bergždžia: „Qatar Airways“ skambučių centruose tik girdi muzikėlę ir automatinius pranešimus apie užimtus pranešėjus. Gerai, kad dar turėjome nemokamų skambučių iš „Skype“ – antraip būtume sukūrenę dešimtis eurų ir nieko nepešę. Galvojau, keli mėnesiai po viruso pagrindinio antpuolio jau viskas bus aprimę: juk mažai kas pastaruoju metu pirko skrydžius, tad turėtų ir mažai kam riekėti avialinijų konsultantų, „šokas“ praėjęs – bet kur tau.

Mūsų antrasis butas Seule. Įprasta, kad mažuose butuose taupoma erdvė įrengiant pusaukštį su lova

Mūsų antrasis butas Seule. Įprasta, kad mažuose butuose taupoma erdvė įrengiant pusaukštį su lova

Nusprendžiu eiti į „Qatar Airways“ biurą Seule. Priešingai nei Varšuvoje kovo 12 d., apsauga jau nesako, kad klientai ten neaptarnaujami: apsaugos nėra išvis. Bet liftas į reikiamą aukštą be kortelės nekelia. Randame kitą liftą. Į tuščia biurą tuoj ateina darbuotoja, pažada atsiųsti vaučerį. Tačiau pasako: „Pirkti bilieto iki Vilniaus nepavyks, nes Qatar ten neskraido“. Nors „Qatar“ ir parduoda bendrus bilietus su, tarkime, „Air Baltic“, vaučerio ten nepanaudosi. Galima tik iki Amstedamo, Miuncheno, ar pan.: o bilietai iš ten į Lietuvą brangūs, be to, dar be bagažo. Į Varšuvą Qatar nebeskraido ir nebeplanuoja.

Variantas, bet grįžęs namo pažiūriu alternatyvų. Nuo liepos pradės skraidyti „Finnair“. Pasidomiu plačiau: Suomijos valdžia parėmė šią aviakompaniją (neturėtų bankrutuoti), skrydžiai į Aziją svarbi jų verslo dalis, Vilnius – beveik namų rinka vežimui į Aziją, tad jie neturėtų atšaukti. Ir kainos taip smarkiai nesikandžioja: liepos 26 d. randu skrydį Seulas-Helsinkis-Vilnius su bagažu už 460 eurų. Aptariame – geriausias variantas, nusiperkame.

Finnair bilietas, kurį įsigijau

Finnair bilietas, kurį įsigijau

Kaip sekėsi pinigus už neįvykusius skrydžius susirinkti (2020 m. birželio pabaiga)

Trečioji misija – atsiimti 68 eurus už skrydį dviems žmonėms Seulas-Tokijas iš T‘Way. „Pietų Korėjos avialinijos“ – galvoju – „bus paprasta rasti biurą“. Jis pažymėtas Gimpo oro uoste – bent jau ne Inčeono, kuris gerokai tokliau centro. Žmonių kupiname oro uosto vietinių skrydžių terminale jų langelis uždarytas, nuoroda siunčia prie registracijos skrydžiams. Bet ten sako: „Jūsų skrydis tarptautinis, padėti negalime“. „O kur yra T‘Way ofisas oro uoste?“ – klausiu. „Jokio ofiso nėra, skambinkite šiuo telefonu“. Su skambučiais jau pasimokėme… Einame į tarptautinį terminalą – jis išvis tarsi miręs, nė vieno tarptautinio skrydžio nebelikę (iš Gimpo jų mažai ir buvo, dauguma iš Inčeono), parduotuvės uždarytos, tik informacija veikia, kuri nieko naudingo negali pasakyti.

Tuščias T'Way kioskas oro uoste

Tuščias T’Way kioskas oro uoste

Žiūriu, kad korėjietiškoje žemėlapio programėlėje „Kakao“ pažymėtas ir T‘Way pagrindinis ofisas prie oro uosto. Lietus merkia, bet einame ten – pro eiles oro uosto sandėlių, viename kurių veikia ši aviakompanija. Laimė, saugiojoje Pietų Korėjoje nėra jokios apsaugos ar įėjimo tik su kortelėmis. Šalia T‘Way pilotų ar stiuardesių, užlipame į antrą aukštą, begaliniais koridoriais nupėdiname iki durų su lentele „Customer and Foreign Service“. Aptriušęs gamyklinis interjeras sako, kad, šiaip jau, kleintai nėra tokie atkaklūs ir ten neina, matyt, iš ten tiesiog atsiliepinėjama telefonu. Bet korėjiečiai mandagūs. Vienintelis darbutojas, dirbęs toje didžiulėje patalpoje, priima, išklauso situaciją ir pasiūlo grąžinti pinigus „nes tarptautinių skrydžių nebeturime“ – tiesa, kadangi pirkau bilietus per tarpininką, pinigus gali grąžinti tik tam tarpininkui. Tad laukia dar vienas žingsnis – atgauti iš jo.

Aistė skundžiasi pasiilgusi lietuviško maisto. Jei būtų pasiilgusi lietuviško alaus, nebūtų problemų - jį mačiau net nedidelėje Pietų Korėjos parduotuvėlėje

Aistė skundžiasi pasiilgusi lietuviško maisto. Jei būtų pasiilgusi lietuviško alaus, nebūtų problemų – jį mačiau net nedidelėje Pietų Korėjos parduotuvėlėje

Ketvirtoji misija – atsiimti po 617 eurų iš „Air China“ už skrydį Varšuva-Tokijas-Varšuva liepą-rugpjūtį (turėjo būti visai kita kelionė!). Vėlgi randame „Air China“ ofisą: šis, Seulo centre, atrodo, jau skirtas priimti klientus, kiekvieną darbo stalą puošia pliušinės pandos. Klientų, aišku, nėra, Air China seniai neskraido į Korėją ir nežinia, kada skraidys – vėlgi, pasitinka vieniša darbuotoja. Čia biurokratijos daugiausia: „Pinigų atsiimti neturite teisės pagal bilieto sąlygas“. „Bet juk skrydis atšauktas“ – sakau – „Gavau el. laišką iš Air China su reikalavimu nueiti į artimiausią biurą“ (tikrai gavau!). Vėl laukimas. Galiausiai sako: „Pirkote bilietus Europoje, per Kopenhagą… Kopenhagoje neturime atstovybės, tai eikite į atstovybę Varšuvoje“ – tarsi būtų lengva padaryti! Alternatyva, sako, kreiptis į tarpininką – jie tik duoda „pažymą apie atšauktą skrydį“, kurią turėčiau siųsti tarpininkui.

Air China ofiso pandos ir tuščios kėdės

Air China ofiso pandos ir tuščios kėdės

Iš namų užpildau reikiamas paraiškas tarpininkams. Taigi, rezultatai:
*“Qatar Airways“ žadėjo vaučerį atsiųsti rytoj. Tyla. Laiškas po trijų dienų: „Vaučeris nepriklauso, nes nepadavėte paraiškos, o tiesiog neatėjote į skrydį“. Bet „Qatar Airways“ tokios paraiškos nepriėmė, nurodė paduoti tarpininkui – tai negi tarpininkas neperdavė? Tačiau tuoj ateina antras el. laiškas: „Atsiprašome, suklydome. Jūsų skrydis buvo atšauktas dėl COVID, todėl siunčiame vaučerį“. Pirmas pasiekimas.
*“T‘Way“ pinigai iš tarpininko grįžo į mano sąskaitą po trijų dienų. Gerokai greičiau, nei tikėjausi – vizitas biure davė vaisių! Antras pasiekimas.
*Apie „Air China“ savaites jokių žinių, išskyrus automatinį tarpininko pranešimą, kad atgaudinėja pinigus. Paskui laiškas, neva tokios rezervacijos nėra ir siūlymas užpildyti iš naujo. Užpildžiau. Vėl jokių žinių.

Nuo Seullo kelio

Nuo Seullo kelio

Atsiveriantis pasaulis žvelgiant iš Korėjos (2020 m. birželio pabaiga)

Ribojimai judėti nyksta, bet iš lėto. Atsidaręs IATA koronaviruso ribojimų puslapį kas kokią savaitę atrandu vis daugiau šviesiai („jokių ribojimų“) pažymėtų šalių.

Per visą krizę „atsilaikė“ tik Meksika. Birželį prisijungė Serbija, vėliau – Ukraina, Turkija, dar vėliau – Albanija, Makedonija, Kosovas ir t.t. Azija vis dar lieka „tamsi“, bet jai yra ką ginti: daugelyje Rytų Azijos šalyse usžikrėtimų mažiau nei kone visur kitur.

Kiekvienoje šalyje - savi rezonansiniai skandalai. Korėjietiškas susijęs su technologijomis - baime, kad daug kur intymiose vietose filmuojama. Moterų tualetai, moteliai, pirtys ir dar daug kas paženklinti tokiais sertifikatais, kad ten - nefilmuojama

Kiekvienoje šalyje – savi rezonansiniai skandalai. Korėjietiškas susijęs su technologijomis – baime, kad daug kur intymiose vietose filmuojama. Moterų tualetai, moteliai, pirtys ir dar daug kas paženklinti tokiais sertifikatais, kad ten – nefilmuojama

ES ketino atsiverti užsieniui nuo liepos pirmos – tikriausiai, tik kai kurioms šalims. Bet ES viduje ribojimai nyksta taip greitai ir visuotinai, kad, atrodo, visa Europa staiga tyliai perėjo į Baltarusijos ar Švedijos pusę: iš Lietuvos pasiekia žinios, kad niekas nebedėvi kaukių, graibsto bilietus į vėl “paleistus” renginius (draugų teigimu jie taip greitai išperkami, kad įsigyti neįmanoma), o pažvelgęs į Palangos paplūdimių nuotraukas prisimenu vaikystę: tokie sklidini, kaip anuomet, kai “nebuvo” visų Turkijų ar Ispanijų.

Įspėjimas, kad lankytojai neaptarnaujami be kaukių. Nors ribojimai nyko, kaukių reikalavimai augo.

Įspėjimas, kad lankytojai neaptarnaujami be kaukių. Nors ribojimai nyko, kaukių reikalavimai Korėjoje tik augo (nors 90% jas dėvėjo ir šiaip).

Karantinas baigėsi, viskas kaip seniau, nors liga tebėra.

Įdomu. Per tą laiką, kol Europa nuėjo nuo visiškos laisvės iki visiško užsidarymo ir atgal prie laisvės, Pietų Korėjoje beveik niekas nepasikeitė. Visokios smulkmenos – kažkas užsidaro, kažkas atsidaro, kažkur pasidaro privalomos kaukės. Visuotinio karantino čia niekad nebuvo ir ribojimai menki, tačiau jie tokie, kad gali būti beveik amžini. Europa, atrodo, „statė“ ant to, kad karantinas, kad ir visom prasmėm labai brangus, sunaikins ligą, tarsi Kinijoje, bet nė velnio (jau 2020 m. kovą tai numačiau ir rašiau kodėl Europoje tai nepavyks): tikiu, kad po kelių dešimtmečių sociologai ir psichologai daug ką, kas didelėje pasaulio dalyje vyko 2020 m., analizuos kaip masinės psichozės apraišką.

Korėjietiškame autobuse, kur tik trys sėdynių stulpeliai. Privlaomos kaukės viešajame transporte įvestos birželį.

Korėjietiškame autobuse, kur tik trys sėdynių stulpeliai. Privalomos kaukės viešajame transporte įvestos birželį.

Pagal „toleranciją ligai“, atrodo, pasaulis persiskirstė į tris stovyklas:
*Pirmoji, kuriai koronavirusas yra maras. Jos ligą itin agresyviomis priemonėmis kaip ir išnaikino, bet karantinus naikina tik kai savaites nebūna nė vieno užsikrėtusio. Tačiau, aišku, kol liga yra kitur pasaulyje, ji visada gali grįžti. Vos suserga keliolika ar keliasdešimt žmonių, tuoj uždaromi ištisi rajonai, miestai: kaip birželį Pekino ar Melburno dalys. Šitos šalys nekalba apie sienų atidarymą, skrydžiai ribojami, net „kelionių burbulų“ vengia. Tai – Kinija, Australija, Naujoji Zelandija, Tailandas, Vietnamas.
*Antrajai šalių kategorijai koronavirusas yra „liga, rimtesnė už daugelį“, bet visgi toli gražu ne pagrindinė ar vienintelė pasaulio bėda: koronaviruso keliami pavojai lyginami su kitais – pavyzdžiui, visuotinio už(si)darymo pavojais ekonomikai, psichologijai. Todėl šios šalys stengiasi minimizuoti ligą (masiniu testavimu, kaukėmis), bet pavienius klasterius toleruoja kaip neišvengiamą blogį. Jos riboja atvykimą, bet jo nedraudžia, siekia „kelionių burbulų“. Oficialūs pasisakymai rodo, kad joms priimtina, tarkime, kad per dieną užsikrečia vienas ar du žmonės iš milijono, bet ne daugiau. Tarp tokių šalių – Pietų Korėja, Japonija.
*Ir trečioji kategorija, kuriai koronavirusas, atrodo, tapo dar viena liga ir netgi užsikrenčiant dešimtims ar šimtams žmonių iš milijono jos atsidaro – ir atsidaro pilnai, be kaukių. Iš praždių čia buvo Švedija ar Baltarusija, bet dabar, atrodo, ir Rusija, didžioji dalis ES, JAV ir t.t. Aišku, šitaip atsidarius ir nepalikus jokių alternatyvių priemonių liga grįžta – na, bet tai juk, jų požiūriu, tik eilinė liga…

Baekje Cultural Land

Baekje Cultural Land

Trečiosios kategorijos šalyse serganičųjų (pagal populiaciją) ilgainiui būna gal 10-100 kartų daugiau, nei antrosios kategorijos, o antrosios kategorijos savo ruožtu – 10-100 kartų daugiau, nei pirmosios. Frazės kaip „ligos protrūkis“ tose šalyse turi visai skirtingas reikšmes. Lietuvos žiniasklaida, cituodama vietinę, štai praneša apiie „ligos protrūkį“ Pietų Korėjoje, kai tas protrūkis toks pats, kaip Lietuvoje didžiausias atoslūgis (~1 užsikrėtęs iš milijono per dieną ar mažiau). Arba, dar geriau, apie „antrą koronaviruso bangą“ Kinijoje, kai ta banga – keliasdešimt susirgusiųjų 1 milijardo 400 milijonų gyventojų šalyje (t.y. tas pats, kas Lietuvoje būtų vienas susirgęs per kelis mėnesius) ir ji čia pat baigiasi. Tik šypsotis belieka, kai vien antraštes skaitantys lengvatikiai skaitytojai paskui rimtai kalba: „Kinijoje antra banga atėjo po 6 mėnesių nuo pirmos, reiškia, pas mus bus rudenį“.

Pasivaikščiojimas Seule

Pasivaikščiojimas Seule

Pati Lietuva, atrodo, migravo tarp tų trijų kategorijų. Kai kovą įvedė karantiną šalyje tesant keliolikai sergančiųjų, elgėsi „kiniškai“. Kai gegužį atlaisvino didžiuosius karantino ribojimus ir sudarė „kelionių burbulą“ su Latvija ir Estija – jau korėjietiškai. Na o dabar, panašu, artėjame prie Švedijos lygio: karantino, kaukių nėra, sienos atidarytos ir, jei Latvijoje skaitosi pavojinga atvykti iš šalies su 15 užsikrėtusių / 100 000 gyv. / 14 dienų, tai Lietuvoje karantinuotis reikia tik jei 25.

Svarbu, kad Lietuvą negrįžtų į pirmą šalių grupę…

Seulo šventykloje perrašinėju sutras

Seulo šventykloje perrašinėju sutras


2020 m. liepos pradžia – Korėjos kurortai, kalnai ir įspūdinga sala be viruso


Lėktuvais aplink Korėją: Kvangdžu ir Kangvonas (2020 m. liepos pradžia)

Žinodamas, iki kada būsime Korėjoje, paplanuoju ateinantį mėnesį.

Netekusios skrydžių į užsienį, Korėjos avialinijos lėktuvus permetė į vidinius reisus. Jei Lietuvoj atsirado Vilnius-Palanga-Vilnius savaitgaliui, tai Korėjoje – dešimtys reisų po kelis kartus į dieną. Ir pigiai. Įsigyjame „T‘Way“ reisus Seulas-Kvangdžu ir Kvangdžu-Jangjangas po 7 eurus. Nuvažiuoti traukiniu vien Seulas-Jangjangas kainuotų brangiau… Paskui planuojame plaukti į atokiąją Ulleung-do salą, iš ten – į „Korėjos kultūrinę sostinę“ Kjongdžu, visur praleidžiant po kelias dienas, ir galiausiai į Seulą.

Per tris mėnesius susipažinau su Korėja ir žinau, kur dar ne viską aplankiau, kur norėčiau grįžti – ir rytinė pakrantė (Jangjangas) bei Čeolos provincija (Kvangdžu) – du tokie regionai.

Kalnai prie Jangjango

Kalnai prie Jangjango

Jau rašiau, kad kelionė per valstybių sienas šiais laikais – tarsi kelionė laiku, bet dabar jau ir vidiniai skrydžiai ją primena. Kelis pastaruosius mėnesius Korėjoje koronavirusas plito tik Seule, tuo tarpu Kvangdžu ir Jangjango apylinkėse jo išvis beveik nebuvo. Tačiau štai mūsų skrydžio į Kvangdžu (birželio 29 d.) išvakarėse ateina žinia: „susikoronavirusavo“ viena miesto budistų šventykla: nauji ligoniai vien tame mieste iš pradžių keli, vėliau keliolika. Korėjai tiek yra daug.

Automatiškai išverstos žinutės, kuriomis užpylė Kvangdžu

Automatiškai išverstos žinutės, kuriomis užpylė Kvangdžu

Ir štai Kvangdžu pasijutome it grįžę į kovą, kai skridome per Katarą, Tailandą ar Balį. „Nuo liepos 2 d. laikinai neveikia“ kabėjo pranešmai ant muziiejų (kodėl nenuėjome liepos 1 d.?), metro vietoje „Sveiki atvykę“ skambėjo roboto balsas „Užsidėkite kaukes“, o kaimo autobuso vairuotojas griežtai atsisakė įleisti grupelę kaimiečių be kaukių – tegul laukia kito autobuso po valandos ar dviejų, per tą laiką gal kur kaukes susiveiks.

Antraštė Kvangdžu bijo tapti naujuoju Tegu

Antraštė Kvangdžu bijo tapti naujuoju Tegu

Skirtumas tas, kad Kvangdžu jau žino kaip elgtis: viskas išbandyta, žinoma, kas veikia. Korėjos ligų centras patvirtino trijų laiptelių pavojaus lygių programą: 1 lygis (dabar didžiojoe šalies dalyje) apima vien tik rekomendacijas, 2 reiškia valstybių viešų įstaigų (muziejų, bibliotekų) uždarymą ir renginių didesnių nei 50-100 žmonių draudimą (šitas lygis yra Seule, Tedžone ir, nuo dabar, Kvangdžu), o 3 – mokyklų uždarymą ir renginių, didesnių nei 10 žmonių, draudimą. Antras lygis visoje šalyje įvedamas jei 14 dienų iš eilės užsikrėtusiųjų daugiau nei 50 per dieną; trečias lygis – jei daugiau nei 100 (pagal gyventojų skaičių tai yra tas pats, kas Lietuvoje būtų atitinkamai 3 ir 6 užsikrėtusieji per dieną). Aišku, Korėja yra Korėja ir nė vienas pavojaus lygis nenumato, tarkime, privačių restoranų, pramogų parkų ar kino teatrų uždarymo – tai ten būtų nesuvokiama, to niekad nebuvo.

Automatinis vertimas - uždarytas muziejus

Automatinis vertimas – uždarytas muziejus

Aplankėme Damjango bambukų mišką ir Mokpo miestą, Gočango tvirtovę ir dolmenus aplink Kvangdžu.

Damjango bambukų miške

Damjango bambukų miške

Dar labiau sužavėjo Soroksano nacionalinis parkas prie Jangjango – atsiimu žodžius, kad Korėjos gamta šiaip jau nėra labai įspūdinga, nes tenykščiai kalnai ir slėniai, kur, kaip įprasta Korėjoje, galima pasikelti lynų keltuvu (net nesuskaičiuoju, kiek lynų keltuvų važiavau šiais mėnesiais) – pasaulinio lygio.

Soroksano nacionaliniame parke

Soroksano nacionaliniame parke

Ir į Jangjangą virusas (dar) neatėjo – kelionė laiku į vasarį ar sausį. Net oro uosto taksistas, kurio paslaugomis teko pasinaudoti nuvažiavus vieninteliam su skrydžiu suderintam nemokamam autobusui, vežė be kaukės, spjaudydamas pro langą. Prie paplūdimių pastatytos patikrinimo būdelės, turiničos reguliuoti žmonių skaičių, bet viduje nieko nėra. O juk savaitgalis… Korėjiečiai maudosi su drabužiais ir leidžia laiką paplūdimyje ten, kur didžiausias šešėlis – kad neįdegtų. Ruda oda Korėjoje negražu.

Tuščios patekimą į paplūdimius reguliuojančios būdelės prie Jangjango

Tuščios patekimą į paplūdimius reguliuojančios būdelės prie Jangjango

Į kai kurias Korėjos vietas, kur jau buvom buvę, norėjosi grįžti, ir viena tokių – Čongdongdžino kurortas. Žavus, be to, anąsyk nespėjome nueiti į povandeninį Šiaurės Korėjos laivą, kuriuo į krantą išplaukė šiauriečiai šnipai. Dabar ir jį, ir visas nuo inflitracijų gintis anapus paplūdimių pastatytas tvoras bei įtvirtinimus, ir kruizinį laivą nat kalno primenantį viešbutį, ir senų bei meniškų laikrodžių muziejų apžiūrėjome iš lėto, neskubėdami, kol nusileido saulė. Rytų Korėjoje ji nesileidžia į jūrą, o iš jos teka – ir pasižiūrėti pirmojo metų saulėtekio į tuos paplūdimius suguža sunkiai įsivaizduojamos minios. Fejerverkai, beje, paplūdmiuose šaudomi kas vakarą – Pietų Korėjoje tai galima ir kiekviena pajūrio miestelių maisto krautuvė turi pirotechnikos skyrių. Pamenu, kai pirmą kartą tą pamačiau, norėjau klausti aplinkinių, “Ką čia jie švenčia šiandien?”. Pagyvenęs ilgiau supranti.

Čongdongdžinas nuo laivo formos viešbučio kalno viršūnėje

Čongdongdžinas nuo laivo formos viešbučio kalno viršūnėje

Korėjos medicinos sistema ir per koronavirusą puikiai veikia (2020 m. liepos pradžia)

Aistei pradėjo skaudėti pilvą. Skausmas kelias dienas stiprėja. Paklausiu, ar nereiktų kreiptis į daktarą – sako, gal pirmadienį. Bet jau šeštadienį vos nenualpsta.

Kviečiame greitąją – gal apendicitas? Užtrunka: 119 telefonu paprašius kalbėti angliškai, siunčia pas kitą operatorių, tas pas dar kitą, galiausiai padeda ragelį. Paskui nukreipia į 1399 liniją, kuri šiaip jau skirta koronavirusui, bet ten moka angliškai. Ten išklauso, paklausia kur esame, nurodo skambinti 119 vėl. Vėl nepavyksta. Antrą kartą Aistė nebeklausia “Ar galiu kalbėti angliškai”, o iškart kalba. “Greitoji atvyksta” – sako. Taip visada užsienyje – nereikia bijoti, kad nemoki kalbos. Dar niekada nėra dėl to kas nors nepavykę: koks nors išmoktų vietinių žodžių, anglų kalbos, gestų ir automatinio vertimo derinys suveikia.

Greitoji veža į Kangniūngą, artimiausią didesnį miestą. Malonus daktaras greitojoje bendrauja per automatinį vertėją. Standartiniai klausimai apie savijautą papildomi naujais “Kada atvykote į Korėją?”, “Ar buvote Tegu?”. Pamatuoja temperatūrą – +37. “Korėjiečiams sunku patekti į ligoninę jei turi temperatūros arba atvyko neseniai” – daktaras išverčia per automatinį vertėją.

Patekimo į ligoninę koridorius

Patekimo į ligoninę koridorius

Į ligoninę patenkama per dezinfekcinį koridorių. Tie patys klausimai. “Buvote Seule?” “Taip, prieš savaitę”. To pakako, COVID testų nereikėjo.

Palyginus su tuo, ką girdėjau iš namiškių Lietuvoje, medicina Korėjoje eina kaip sviestu patepta: juk Lietuvoje ne COVID ligonių dažnai nepriima, daug skyrių uždaryta. Kelios valandos – ir Aistei padaryta net kompiuterinė tomografija. Tai išgirdę daktarai Lietuvoje kiek baisėjosi – kam reikėjo radioaktyvios procedūros net nepadarius pilnos echoskopijos? Bet Pietų Korėja myli technologijas, jų nebijo ir ten taip įprasta: įtarimai sklaidomi galingiausiomis priemonėmis.

Aistė ligoninėje. kadangi korėjietiški vardai iš trijų skiemenų, vardo lentelėje virš jos lovos tebuvo parašyta "A-i-su".

Aistė ligoninėje. kadangi korėjietiški vardai iš trijų skiemenų, vardo lentelėje virš jos lovos tebuvo parašyta “A-i-su”.

Aistei jokios operacijos nereikėjo, bet ji džiaugiasi išsityrusi dėl ilgalaikių ligų. Reikėjo mokėti – tačiau pigiau, nei Lietuvoje, jei eitum į privačią kliniką. Ką jau kalbėti, kad Lietuvoje tikriausiai daug kur išvis nenueitum. Namiškiai patarė jei yra kokių sveikatos bėdų eiti pas daktarą Korėjoje, kol dar ten esame, nes Lietuvoje, jei ta liga – ne COVID – gali būti problemų.

Už Korėją didesnės patirtys (2020 m. liepos pradžia)

Esu Pietų Korėjoje jau virš 100 dienų – ilgiau, nei bet kokioje kitoje šalyje per gyvenimą, išskyrus Lietuvą. Ilgiau nei JAV per visas “Tikslas – Amerika” ekspedicijas kartu paėmus.

Modernus būrimas - išsirenki savo zodiako ženklą, meti monetą ir gauni pranašystę. Korėja įsimylėjusi būrimus - šimtai tūkstančių žmonių net pasikeičia vardus, kad būtų laimingesnė ateitis, o būrėjai dirba net pramogų parkuose ar metro stotelėse

Modernus būrimas – išsirenki savo zodiako ženklą, meti monetą ir gauni pranašystę. Korėja įsimylėjusi būrimus – šimtai tūkstančių žmonių net pasikeičia vardus, kad būtų laimingesnė ateitis, o būrėjai dirba net pramogų parkuose ar metro stotelėse

Ir, nors Pietų Korėja vos pusantro karto plotu didesnė už Lietuvą, o aš kasdien darau ką nors naujo, net pačiam nuostabu, kiek naujo čia atrandu, kiek daug čia yra ką veikti. Ne šiaip sau “veikti, nes reikia kažką veikti”, kaip, atrodo, daro kai kurie Lietuvoje užstrigę keliautojai, savuose Facebook ar Instagramuose pakeitę įprastus kelionių į užsienį vaizdus ganėtinai vienodomis Lietuvos gamtos ar miestelių nuotraukomis. Sako, gražu. Žinau, kad gražu – esu išmaišęs ir Lietuvos grožybes, aprašęs True Lithuania svetainėje. Gražu, nes sava. Bet “neutraliems žmonėms” iš užsienio kitaip: todėl jie, aišku, ne pandemijos laiku, ir keliauja labiau į Romą ir Paryžių, o ne Vilnių ar Kauną. Juk nepalyginsi Kauno pilies su Krak de Ševaljė ar net Malborku, o Aukštojo kalvos – su Andais ar Himalajais.

Pastatas valandai sudarantis iliuziją, kad viduje siaučia bangos. Galite rasti video Youtube - karantino metu jis apskriejo visą pasaulį

Pastatas valandai sudarantis iliuziją, kad viduje siaučia bangos. Galite rasti video Youtube – karantino metu jis apskriejo visą pasaulį

Tuo tarpu Pietų Korėjoje dažnai jaučiu, kad tam tikra vieta ar patirtis didesnė už Korėją. Jei tokia būtų Lietuvoje, tai ten važiuotų ir lenkai, ir latviai, ir estai, ir žmonės dar iš toliau – o Korėjoje tokių patirčių tiek, kad kartais ten būni vienas.

Matyt, 51 mln. žmonių daro savo – tai didžiulė rinka. Pakankama, kad kone prie kiekvieno kalno pastatyti lynų keltuvą, gražiose pakrantėse įrengti pėsčiųjų takus ir tiltus tarp uolų ir dūžtančių bangų, atstatyti seniai sugriuvusias miestų sienas ir tvirtoves žaviems žygiams. Nereikia laukti renginių ar derintis prie kažkokio laiko: štai Kjongdžu golgulsos sunmudo imtynės demonstruojamos kasdien, bet kurią dieną galėjau pamatyti ir “Flying” neverbalinį miuziklą, persmelktą kompiuterinių žaidimų estetikos, kur aktorių skrydį imituoja juos nešiojanti robotizuota ranka. Kaina – keliolika eurų. Atsiperka per mases. Aišku, ne šiais laikais…

Sunmudo demonstracija

Sunmudo demonstracija prie Kjongdžu

Ulleungdo – pribloškianti sala, kur pakliūti reikia laiko (2020 m. liepos pradžia)

Kita stotelė – Ulleung-Do sala kur dar nepastatytas oro uostas ir todėl reikia 2-4 val. plaukti laivu.

Tikrai verta! Nes vulkaninė sala stebina savo aukštomis stačiomis uolomis, tarp jų “įstrigusiais” miesteliais. Ir, nepaisant atokumo, kaip Korėjoje įprasta, sukurta puikia turizmo atmosfera: lynų keltuvas, kasdieniai apžvalginiai laivų reisai aplink salą, liftas į uolą, uolose iškalti ir pakabinamais tiltais sujungti pakrantės takai.

Ulleungdo pakrantės take

Ulleungdo pakrantės take

Jei nebūčiau buvęs Korėjoje 4 mėnesių, būčiau neturėjęs jai laiko, bet net Aistė, kuriai kultūra daug įdomesnė už gamtą, pripažino, kad Ulleungdo – nuostabi sala, verta trijų dienų.

Ulleungdo panoramos

Ulleungdo panoramos

Ir Ulleungdo nebuvo nė vieno koronaviruso atvejo! 2020 m. liepą tai atrodo beveik kaip stebuklas. Faktas, kad sala pasiekiama sunkiai, per ją nėra jokio tranzito, veikia kaip “natūralus kelionių ribojimas”. Na, bet turistų (iš kitų Korėjos vietų) daug. Su kaukėmis ten tik apie pusę žmonių ir ne vienas vyresnio amžiaus žygeivis vos išlipęs iš kelto kaukę nusisega: vieta, kur gali nuo jų pailsėti. Tačiau viešojo transporto vairuotojai vėl prašo kaukes užsidėti. Juk nežinia, kada atplauks tas pirmasis infekuotasis…

Ulleungdo pakrantės

Ulleungdo pakrantės

Kažkur toli į rytus nuo Ulleung-Do – Dokdo (Tokdo, Takešimos, Liankūro) salelės. Kauno zoosodo dydžio, su vienu ten įkurdintu žveju. Japonija į jas reiškia pretenzijas ir tai Korėją žeidžia, todėl dar kai kovo 30 d. iš oro uosto važiavau į Seulą, traukinyje perspėjimai apie koronavirusą nuolat mainėsi su įrodymais, kad Dokdo priklauso korėjiečiams. Ulleung-Do yra arčiausiai Dokdo esanti Korėjos sala ir ištisos senų patriotų minios perka bilietus į Dokdo ir atgal, kad iškeltų ten Korėjos vėliavą, jei tik dažnai blogas oras leis išlipti. Tiek smarkiai dar nesukorėjietėjau, bet simbolius ir reikšmę perpratau jau seniai.

Dokdo kryptis

Dokdo kryptis ant Ulleung-Do kalno. Deja, rūkas tolumoje net per nemokamą žiūroną neleido įžvelgti tų salelių


2020 m. liepos vidurys – senoji Korėjos sostinė ir vienas pirmų “susirgusių” pasaulio miestų


Senoji sostinė Kjongdžu (2020 m. liepos vidurys)

Po Ulleungdo grįžtame į Kjongdžu, senąją sostinę, ir nors ten lankiausi dar 2014 m., atradau miestą naujai – jo žydinčias gėles ir lotosus, jo atstatytą senamiestį. Vienaip patiri viską, kai tam turi vieną dieną (kaip 2014 m.) ir kitaip – kai keturias, kurias dar prasitęsėme iki penkių, pasilikdami daugiau laiko darbui nuostabiame motelyje, kurio numeryje – du galingi kompiuteriai, milžiniškas 4K televizorius, džakuzi, kelių dušų kabina, masažinė lova, išmanusis tualetas, šviesų valdymo skydas, indų dezinfekcijos ultravioletine šviesa spintelė, į kainą įeinantys gėrimai bei kosmetika. Kaina – 37 eurai.

Dirbu Kjongdžu motelyje

Dirbu Kjongdžu motelyje

Kjongdžu, tasai Korėjos Kijotas, be visų japonų ir kinų minių savaitės dienomis labai tuščias. Kas kita – savaitgalį. Pirmą kartą Korėjoje matėme šitokias minias turistinėje vietoje kai prie Anapdžio tvenkinio nuėjome šeštadienio vakare. Negalėdami išvykti užsienin korėjiečiai keliauja po Korėją.

Prie atstatyto Šilų dinastijos tilto

Prie atstatyto Šilų dinastijos tilto

Niekur dar neskubame, bet tuoj reiks. Liepos 26 d. artėja. Svarsčiau pamėginti prasitęsti buvimą Korėjoje dar – kitiems dar pavyksta. Bet Aistę jau šaukia darbai – karantinas Lietuvoje senokai baigėsi ir yra dalykų, kuriuos padaryti Aistė gali padaryti tik Lietuvoje, nors aš galėčiau ir toliau dirbti iš Korėjos. Teks grįžti.

Kjongdžu Šilų dinastijos parke ruošiamasi koncertui su socialine distancija

Kjongdžu Šilų dinastijos parke ruošiamasi koncertui su socialine distancija

Tegu, kur vyko antrasis pasaulyje koronaviruso protrūkis (2020 m. liepos vidurys)

Iš Kjongdžu važiuojame į Tegu – miestą, kuriam smogė pirmoji pasaulyje koronaviruso epidemija už Kinijos ribų. Susirgo per 6000, Korėja per Tegu buvo antra pasaulyje pagal koronaviruos aukų skaičių, bet tos dienos dabar taip toli. Kai kurios priemonės dar likusios (pvz. autobusų stotyje kas antra sėdynė ne šiaip pažymėta „Nesėsti“, bet užtraukta stop juosta), tačiau šiaip net ramiau nei kitur: jokių įspėjamųjų žinučių, nuo kurių žmonė,s matyt, pavargo, o ir sergančių praktiškai nėra. Bet stigma miestui uždėta: ne šiaip sau pasirinkome Tegu lankyti vieną paskutinių, o sulaukę lankytinose vietose anketų „Ar lankėtės Tegu per 14 d.“: akivaizdu, kad jei būtume, būtų neįleidę.

Blokuotos kėdės Tegu

Blokuotos kėdės Tegu

Tegu nakvojome tradiciniame korėjietiškame name – hanoke – prikeltame naujam gyvenimui ir turizmui. Nakvojome, aišku, vieninteliai, tad turėjome ne tik kambarį, o ir visą namą. Malonus šeimininkas prisipažino, kad, kai nusipirko ir remontavo senąjį namą, tikėjosi iš jo gyventi, bet dabar teko įsidarbinti anglų kalbos mokytoju hagvone (korepetitorinėje mokykloje). Korepetitorių poreikis Pietų Korėjoje, atrodo, begalinis, ir net anglakalbių imigrantų forumuose, iš kurių renku informaicją apie tam tikrus praktinius dalykus, atrodo, daugiau nei pusė rašančiųjų – agnlų kalbos mokytojai. Yra ne atskiri paforumiai – „Anglų kalbos pamokų planai“ ir pan.

Tegu hanoke

Tegu hanoke

Pažiūrėjome filmą apie „Diamond Princess“ protrūkį – jis vyko tik 4 mėnesiai atgal, bet atrodo kaip 4 metų istorija. 6 mėnesiai, 2020 m. vasarį, atgal dar patys plaukėm kruiziniu laivu, ir vienintelis kitoks dalykas buvo „Ar lankėtės Vuhane?“ anketa.

Tegu E-World - viena daugybės vietų kur Korėjoje šviesomis, augalais, gėlėmis, VR, AR ir dar bala žino kuo sukuriama pribloškiama realybė

Tegu E-World – viena daugybės vietų kur Korėjoje šviesomis, augalais, gėlėmis, VR, AR ir dar bala žino kuo sukuriama pribloškiama realybė

Iš Tegu jau pasukome link Seulo – pro Čungdžu, kurio „šviesų pasaulį“ radome uždarytą, bet pasidžiaugėme kokybišku kovos menų muziejumi. “Čungdžu ar Čeongdžu?” dar klausė autobusų bilietų pardavėja – užsieniečiams sunku ištarti skirtumą. Parašė abudu pavadinimus korėjiečių raštu ir nurodė besti į tinkamą. Po tiek laiko korėjoje nesunkiai sugebėjau. O ir iš pradžių pavadinimą buvo nugirdusi teisingai. Motelyje “Holivudas” kiekvienas aukštas buvo puoštas skirtinga amerikietiška tematika.

Vondžu su ilgiausiu Korėjoje pakabinamu tiltu. Vėliau pamatėme nuotraukas, koks užgrūstas jis būna įprastu metu – vos praeisi – o dabar net į nuotraukas nepateko kiti turistai.

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas...

Ant Vondžu pakabinamo tilto. Nuotraukos prie įėjimo rodė, kad jis būna sausakimšas…

Tada Čunčeoną, „Mažąją Prancūziją“, tokį keistą parką, kur pamatai, kaip korėjiečiai švelniai mitologizuotai įsivaizduoja Europą: su marionečių spektakliais, prisukamomis muzikinėmis dėžutėmis ir daug, daug Mažojo princo. Tai vienas dalykų, kurį duoda galimybė būti šalyje tiek ilgai: lankai ne tik tai, kas būtų įdomu šiaip, bet vis tiek daug ko atrandi, kad ir vietinių požiūrį į Europą.

Čunčeono Mažoji Prancūzija

Čunčeono Mažoji Prancūzija

Neaiški ateitis nenumaldomai artėja (2020 m. liepos vidurys)

Jau svarstau apie ateitį. Planavome daryti “Tikslas – Amerika 2020″ ekspediciją – tačiau tikriausiai teks ją atidėti. Vienas pagrindinių elementų turėjo būti apsilankymas Los Andželo lietuvių dienose – jos jau atšauktos. Apie JAV sienų atidarymą ES gyventojams jokių žinių. Parašiau kelis straipsnius į “Lithuanian Heritage” žurnalą ir tuo pačiu vyr. redaktoriaus paklausiau, ar, jo nuomone, vyrensio amžiaus Amerikos lietuviai, kurie turi daugiausiai ką papasakoti apie lietuvišką paveldą, nebijotų su mumis susitikti. Sakė, yra įvairių žmonių – vieni žiūri itin rimtai, kiti – ne. Aišku, lazda turi du galus: kitais metais galbūt (tik galbūt) šios problemos nebus, na bet kiekvienais metais išeina iš gyvenimo vis daugiau senųjų JAV lietuvių. Ir man esant Pietų Korėjoje pasitraukė Stanley Balzekas, Čikagos lietuvių muziejaus įkūrėjas, Grand Rapidso lietuvių kunigas Dennis Morrow, tiek pasakojęs apie tenykštį lietuvių paveldą. Laikas – ne mūsų pusėje, bet, matyt, teks atidėti.

Pietų Korėjoje pirkdamas bilietą į lankytiną vietą gauni ir tokių kuponų. Jų vertė gali būti ir analogiška bilieto vertei. Juos gali išleisti pas vietos verslininkus. Išeina, kad valdžia juos paremia, bet ne tiesiogiai duodama pinigų už nieką, tačiau didindama jų apyvartas.

Pietų Korėjoje pirkdamas bilietą į lankytiną vietą gauni ir tokių kuponų. Jų vertė gali būti ir analogiška bilieto vertei. Juos gali išleisti pas vietos verslininkus. Išeina, kad valdžia juos paremia, bet ne tiesiogiai duodama pinigų už nieką, tačiau didindama jų apyvartas.

Galbūt vietoje Amerikos šį rudenį aplankysime Vakarų Europos lietuvišką paveldą. Aišku, jei sienos vėl neužsidarys. Kol kas, atrodo, pasaulis su koronavirusu susitaiko: daug kur sergančių skaičiai auga, tačiau mirusiųjų – ne. Štai JAV balandžio pradžioje būdavo 31000 susirgimų ir 2700 mirčių per dieną. Dabar jau 62000 susirgimų – tačiau tik 600 mirtys. Tada buvęs 7 kartus pavojingesnis už gripą, koronavirusas, vis geriau išmokstant jį gydyti, savo pasekmėmis pamažu artėja prie proziškesnių ligų. Ir net kur sergančių skaičius auga, nauji uždarymai nebe tokie drakoniški. Išskyrus kelias šalis, kaip Kinija ar Australija, kurioms koronavirusas – vis dar maras. Liepos pradžioje visą Viktorijos valstiją Australijoje vėl uždarė…

Korėjiečių porelė prie tūkstantmetės observatorijos Kjongdžu. Korėjoje įprasta poroms derinti rūbus tarpusavyje ar rengtis vienodai

Korėjiečių porelė prie tūkstantmetės observatorijos Kjongdžu. Korėjoje įprasta poroms derinti rūbus tarpusavyje ar rengtis vienodai

Europoje irgi nieko toli nepriplanuosi. Dabar koronavirusas stiprus Balkanuose ir štai Bulgarija, į kurią vieni pirmųjų iš Lietuvos paleisti užsakomieji reisai, vėl įtraukta į Lietuvos juoduosius sąrašus šalių, iš kurių grįžus privalomas karantinas.

Neramu ir dėl Lietuvos. Iš Lietuvoje gyvenančių girdžiu, kad pačioje šalyje pasibaigus karantinui nunyko visas saugojimasis. O dar atidarytos sienos: kad ir ne su visomis šalimis, bet su tokiomis, kur koronavirusas paplitęs net 10 kartų daugiau, nei Lietuvoje. Ne šiaip sau atidarytos sienos, kad galima keliauti – bet visiškai panaikinta pasienio kontrolė, net temperatūros netikrina, netikrina, iš kur grįžti. Gali ateiti nauja banga – kuo dabartinė situacija kitokia, nei kovo mėnesį, kai viskas uždaryta? Nesinorėtų atsidurti Europoje tuo metu, jeigu vėl kas sugalvotų viską uždaryti.

Dainininko Kim Kvang Seoko gatvė Tegu. Jo muzika man buvo malonus atradimas

Dainininko Kim Kvang Seoko gatvė Tegu. Jo muzika man buvo malonus atradimas

Ir vėl atrodo, kad Korėjoje viskas geriau – tik jei iš pradžių sakiau, kad Korėjoje geriau, nes nėra neprotingai be atodairos viskas iš eilės uždarinėjama, tai dabar ir priešingai – atrodo, kad Korėjoje geriau, nes čia pavojaus suvokimas nepasibaigė taip staiga, kaip prasidėjęs. Ribojimų buvo nedaug, bet jie nenaikinami staiga. Korėja nuo pat pradžių eina nuosekliu keliu. Ir visą laiką, kol čia buvau, koronavirusas todėl laikėsi stabiliai.

Korėjiečiai laukia eilės nusifotografuoti ant laiptų į niekur. Išdrįstančius užlipti į viršų palaiko plojimais

Korėjiečiai laukia eilės nusifotografuoti ant laiptų į niekur. Išdrįstančius užlipti į viršų palaiko plojimais


2020 m. liepos pabaiga – paskutinė savaitė Seule ir grįžimas į Lietuvą


Paskutinė savaitė Seule (2020 m. liepos pabaiga)

Liūčių sezonas. Užlyja kaip iš kibiro dideliais lašais. Važiuojame atsitiktine kryptimi. Sėdime antrame aukšte priekyje. Labai primena tą 2020 m. kovo 11 d. vakarą, kai ten pat sėdėjome autobuse Vilnius-Varšuva, kad skristume į Katarą. Šitos kelionės pradžia, jau daugiau nei 4 mėnesiai atgal. Taip toli ir kartu arti.

Netoli paskutinės stotelės išlipame, einame į PC bangą, vieną tų Korėjos interneto kavinių kurios ne tik, kad neišnyko, bet klesti ant kiekvieno kampo – pažiūrime tiesioginę e-sporto varžybų – Korėjos League of Legends lygos transliaciją modernaus kompiuterio ekrane užsisakę patiekalų. Korėjietiška, jau sava.

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje) stebime LOL varžybas

PC Bange (supermodernioje korėjietiškoje interneto kavinėje, kurios, užsakius to paties kompiuterio ekrane, tiekia ir restorano lygio maistą) stebime Korėjos lygos League of Legends varžybas

“Susirenku” paskutines patirtis, kurias norėjau išbandyti, bet dar nepriėjo rankos.

E-sporto arenoje taip ir nesulaukėme, bet nuėjome į vieną gausybės kino teatrų, kur, nesant didelio naujų filmų pasirinkimo, mačai transliuojami ekrane. Tiksliau, ekranuose: Korėjoje ir kinas nėra šiaip kinas, pilna visokiausių salių kur ekranais virsta net sienos, kur net eiliniai Holivudo filmai paverčiami 4D patirtimis su vandeniu, vėju ir kitkuo.

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

League of Legends kino teatre, kur ant sienų projektuojama statistika ir žemėlapis

Bent vienas šokio spektaklis vėl pradėjo vykti – aplankėme.

Aistės svajonę aplankyti Pietų ir Šiaurės Korėjų sieną įgyvendinome, kiek įmanoma. Važiavome palei krantą specialiu dviaukščiu autobusu, kur iš antro aukšto lengvai matosi šiaurė, paskui Imdžingako parkas, kur improvizuota Šiaurės-Pietų siena. Pamenu, kai lankiausi ten 2014 m., kurį laiką galvojau, kad tikrai siena – taip viskas tikroviška. Bet pažiūrėjęs žemėlapį pamačiau, kad net demilitarizuota zona ten neprasideda. Tačiau simbolinis teatras tęsiasi toliau – nuo to laiko pastatytas lynų keltuvas, “perkeliantis” į Šiaurę ir, neleidus išlipti, atgal. Norėdamas pirkti bilietą privalai rodyti pasą… Visgi, Šiaurės/Pietų padalinimas, tas mistinis, kone religinis suvienijimo siekis Korėjoje labai svarbus dalykas, ir nors toks parkas atrodo net savaip šventvagiškai (atrakcionai prie šitokio skausmo), jis derina rimtą ir linksmą – yra ir paminklai, ir subombarduotas traukinys, ir altorius, kuriame pietų korėjiečiai atlieka apeigas šiaurėje likusiems protėviams. Nepaisant visų istorinių skausmų, Korėja gyvena toliau.

Vaizdas iš lynų keltuvo į tai, kas atrodo kaip Šiaurės Korėjos siena. Iš tikrųjų įtvirtinimai abipus Imdžino upės yra Pietų Korėjos, bet, kadangi į šią upę galima atplaukti ir iš šiaurės, jie saugo, kad infiltratoriai neišsilaipintų upės krantuose

Vaizdas iš lynų keltuvo į tai, kas atrodo kaip Šiaurės Korėjos siena. Iš tikrųjų įtvirtinimai abipus Imdžino upės yra Pietų Korėjos, bet, kadangi į šią upę galima atplaukti ir iš šiaurės, jie saugo, kad infiltratoriai neišsilaipintų upės krantuose

Pernakvoju čimdžilbange – korėjietiškame pirčių/pramogų komplekse kur normalu nusipirkus 12 val. bilietą tiesiog nusiprausti karštoje vonioje ir griūti ant žemės. Šitam specialiai lūkuriavau kiek geresnės epidemiologinės situacijos – tai viena retų vietų Korėjoje, kur beveik niekas nedėvi kaukės.

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės

Didžiausiame Seulo čimdžilbange Dragon Hill Spa miegui išvirtę žmonės

Nuvykome į rajonus, kuriuose nebuvome, kaip Kangnamo centrą. Turizmo informacija jau atidaryta – bet daugelis bukletų ten reklamuoja nevysktančias ekskursijas ir pramogas. Dieną praleidžiame Suvone, garsiame savo tvirtove ir liaudies kaimu – tokiomis daug gyvesnėmis vietinėmis Rumšiškėmis, kur kas dieną dar vyksta visokie šokiai, muzika.

Aistė Suvono liaudies kaime šaudo iš lanko

Aistė Suvono liaudies kaime šaudo iš lanko

Išsinuomojome, kaip korėjiečių poros, mokyklines uniformas pasivaikščiojimui po parką. Kai pirmąkart tai išvydome Seule, nesupratome – negi tiek daug mokyklinukų ir kodėl jie atrodo 30 ar net 40 m.? Iš visų užsiėmimų, kuriuos išbandžiau, šitas buvo vienas keistesnių, gal todėl jį ir atidėjau iki galo. Bet visuomet patyręs, o ne tik perskaitęs ar pamatęs, supranti geriau. Na, uniformos Korėjoje yra “kažkas tokio”. Štai viena trokštamiausių specialybių moterims – stiuardesės. Konkurencija 100 į 1 vietą. Pažiūrėjęs filmą su norinčių tapti stiuardesėmis interviu nustebau, kai viena pagrindinių priežasčių pasirinkti tokį darbą buvo… graži uniforma.

Su uniformom prie ketvirto pagal dydį pasalyje Lotte World pastato

Su uniformom prie ketvirto pagal dydį pasalyje Lotte World pastato

Pažiūrime filmą “Admirolas” (apie didįjį kovotoją su japonų invazijomis Ji Sun Šiną) DVD bange, kur, išsinuomavęs savą kino salytę, gali bet kurį korėjietišką filmą paimti su angliškais subtitrais.

DVD bange

DVD bange

Nueiname į golfo kambarį, kurių Korėjoje daugiau nei Starbucks ir kur (o ne golfo laukuose) vyksta didžioji dalis Korėjos golfo turnyrų. Mušant į ekraną. Patogu – nereikia kamuoliuko ieškoti, jis įkrenta pats į skylę ir grąžinamas iš grindų. Be to, dalyviai gali mušti į tą pačią virtualią duobutę tuo pat metu ir akis į akį konkuruoti, kas geriau. Angliškų ar amerikietiškų tradicijų šalyse (korėjiečiai tas golfo mašinas eksportuoja) tai gali būti nebent “pigi treniruotė”, o Korėjoje – ir pagrindinis turnyras.

Golfo kambaryje

Golfo kambaryje

Aplankome gyvūnų kavinę. Kačių? Šunų? Korėjoje tai būtų taip nuobodu! Ta, kurią pasirinkome, vadinasi “Meškėnų kavinė”, juos šeri, o juos įsimylėjęs šeimininkas spragsi telefonu taip, kad neįsivaizduojamus tūkstančius tų meškėnų nuotraukų jau turi. Pasakoja apie jų skirtingas asmenybes. Tuomet sako: “Ar norite pabendrauti ir su kiaulėmis?”. “Jos miega” – sakau. “Jau nubudo!”. Išties, kiaulės vaikšto, jų kinis laisvas – taigi, šeimininkas nurodo ten gultis mums. Tada apkloja mus pledu ir papila ant mūsų kiaulių maisto. Kiaulės puola ėsti. Negaliu sustoti kvatojęsis. Įdomu, ką apie tokią pramogą pamanytų eilinis lietuvis?

Kaip tapome valgomuoju stalu kiaulėms

Kaip tapome valgomuoju stalu kiaulėms

Apsiperkame. Priešingai stereotipams, Pietų Korėjoje pigu. Drabužiai po 4 ar 8 eurus – kone visuotinė norma, išskyrus “Department store brands” čebolų universalinėse parduotuvėse. Vietoje lagamino, palikto Tailande, įsigyjame naują.

Su nauju lagaminu

Su nauju lagaminu

Gera čia būti. Kažką atradamas sugalvoju naujų ir naujų idėjų, ką nuveikti vėl. Bet net ir tos pačios pramogos, tas pats maistas jau atrodo nebe egzotiškas, savas: norisi vėl ir vėl, tarsi būčiau nuo seno prie to pripratęs. Na, kaip Lietuvoje svarstai “Ką veiksti šįvakar?” ir pasirenki kiną ar kompiuterinį žaidimą ar kokias R. Petrausko “Protų kovas” bare.

Mokyklinių uniformų nuoma

Mokyklinių uniformų nuoma. Gali pasirinkti įvairiausių metų ir amžių

Europa žvelgiant iš Korėjos (2020 m. liepos pabaiga)

Pietų Korėjoje kasdien seku koronaviruso statistiką – tai ir įdomu, nes ji pateikiama įvairiais pjūviais, su komentarais, o Korėjos užkrečiamų ligų centras nuolat daro tyrimus, stebėjimus, parašo ištyręs, kaip užsikrėsi koronavirusu visgi nepavojinga, ar kodėl užsikrėtė naujausios aukos, kokių rekomendacijų nesilaikė ir pan. Rašomos vis naujos ir konkretesnės rekomendacijos. Pagal tai kiekvienas Korėjos gyventojas gali priimti protingus sprendimus, o jei ir kažkurie nepriims, tai jau vien likusieji savo elgesiu ligos plėtrą sulėtins.

Saulėlydis Seule

Saulėlydis Seule

Artėjant grįžimui į Lietuvą, nusprendžiu paanlizuoti ir situaciją ten. Greitai tenka nusivilti. „21 papildomas atvejis“ – po ilgesnės pertraukos rašoma Koronastop svetainėje, bet tuo viskas ir apsiriboja. Kur tie atvejai? Korėjoje vienaip elgiesi saugesniuose miestuose, kitaip tuose, kur buvo protrūkis. Lietuvoje irgi buvo padarytas atvejų žemėlapis. Padarytas ir pamirštas – neatnaujinamas daugybę mėnesių.

Prie išsprogdinto karo metų traukinio netoli Korėjų sienos

Prie išsprogdinto karo metų traukinio netoli Korėjų sienos

Žiniasklaida irgi nerašo daugiau apie tuos atvejus. Skyrelis „Koronavirusu susirgusiųjų maršrutai“ atrodo įdomiai. Pasižiūriu – vienas maršrutas iš vakar dienos, kitas kelios dienos atgal. Per dieną suserga dešimtys, o maršrutų patalpinama keliolika per *mėnesį*. Tai ką, likusieji niekur nesilankė? Nereikia nė sakyti, kad Korėjoje viskas kitaip, pranešimus apie viruso atvejus regione ir kur tie žmonės lankėsi gauni žinute į telefoną ir t.t.

Europoje dažnai rašoma „Užsikrėtusysis turėjo vieną kontaktą“. Bet nesiizoliavęs juk sunkiai galėjo nesusitikti su niekuo išskyrus savo žmoną ar vyrą. Tikriausiai, pasakė tik vieną kontaktą… Korėjoje per kredito korteles, per telefonų buvimo vietas išsiaiškinama dešimtys kontaktų. Išsiaiškinama ir kur kas buvo – tad apgauti reikalavimus izoliuotis sudėtinga.

Kiekvieno Kpop dievuko gimtadienis švenčiamas tą mėnesį metro ir lauko reklamose užperkant aibę sveikinimo skelbimų

Kiekvieno Kpop dievuko gimtadienis švenčiamas tą mėnesį metro ir lauko reklamose užperkant aibę sveikinimo skelbimų

Toks jausmas, kad jei Korėjoje viskas daroma rimtai ir iki galo, tai Lietuvoje kartais tiesiog uždedamos varnelės „bandėme tą“, „bandėme tą“. Bet jokiu būdu nenoriu kritikuoti Lietuvos – Lietuva yra tarp stipriausių Europos šalių pagal atsaką koronavirusui, daug ką ji iš tos pačios Korėjos perėmė tinkamai ir sutvarkė anksčiau, nei daugelis kitų Europos šalių (mobiliuosius testavimo punktus, masinį testavimą), dėl ko geriau “atlaikė” pirmąją bangą. Tiesiog kad Korėja nubėgusi toli į priekį nuo visos Europos ir iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl daug Europos šalių, ypač vakarų, taip prastai tvarkosi: Vakarų Europa irgi turtinga, ligonių gydymas šiaip ar taip dar ne tiek kainuoja, kiek kainuotų normalesnė prevencija. Na o Lietuva yra Europoje, įpratusi Vakarų Europą matyti pavyzdžiu, ji ir skurdesnė už Vakarų Europą – tad jai sunku, kai to gero pavyzdžio ten nebemato.

Matydamas situaciją Korėjoje ir gerai pažinodamas Europos kultūrą, manau, kad problema tapo keli Europos idealai:
*”Šventas privatumas” – Europa iš pradžių kritikavo ir kritikavo korėjiečius, kad jos epidemiologai taip lengvai pagal kortelių ar telefonų duomenis be pačių ligonių sutikimo sužino, kur lankėsi ligoniai ir izoliuoja visus jų kontaktus; tik kad privatumą gerbusioje ir to nedariusioje Europoje nesurasti ligoniai taip išplatino ligą, kad Europos šalys paskui apribojo dar svarbesnes žmogaus teises (judėjimo laisvę ir t.t.).
*”Šventas Šengenas” – net kai Italijoje ar Ispanijoje jau nenumaldomai plito liga nebuvo jokių Šengeno ribojimų, pasienių kontrolės, netikritntos temperatūros, kaip buvo daroma Korėjoje, nereikėjo pildyti sveikatos deklaracijų ir kitų “švelnių” priemonių; kol, persipildžius kantrybės taurei, per kelias dienas pereita prie kito kraštutinumo – išvis uždrausta kirsti sienas, keliauti, uždrausti daugelis skrydžių.
*Na ir priešinimasis kaukėms – jos Europoje neįprastos, mažai kas jas nešioja daugiau, nei privaloma, jos tampa net ištisų sąmokslo teorijų taikiniais. Korėjoje nieko panašaus, ten žmonės jas nešioja ir nuo kitų ligų, užterštumo, alergijų.

Gal taip nebijočiau ligos antro išplitimo Europoje, jei ne visuotinio karantino Damoklo kardas. Jei prastai kovosi su virusu, vėl grąžinsi visus idealus į aukštumą, tai virusas sugrįš, o kas tada? Beveik garantuoju, kad laukia straipsniai „Karantinas buvo panaikintas per greitai!“ ir siūlymai vėl visus uždaryti (tokie skamba kiekvienos „susikarantinavusios“ ir paskui staiga „išsivadavusios“ šalies žiniasklaidoje).

Šilkverpių kokonai - pondeogi. Vienintelis Korėjos virtuvės 'stebuklas', kurio taip ir neišdrįsau paragauti. Čia jie atnešti kaip užkandis (bančan) prie patiekalo

Šilkverpių kokonai – pondeogi. Vienintelis Korėjos virtuvės ‘stebuklas’, kurio taip ir neišdrįsau paragauti. Čia jie atnešti kaip užkandis (bančan) prie patiekalo

Kaip norisi tokių rašytojams parodyti šalis, kur išvis to visuotinio karantino nebuvo, kaip Pietų Korėją. Karantino nebuvo, bet ir staigaus atpalaidavimo nebuvo. Nes, toks jausmas, niekas to nežino. Štai, žiūriu internetu, kalba A. Fauci, tas Trampo priešininkų liaupsinamas JAV epidemiologas. “Kodėl Pietų Korėjai ir kitoms panašioms šalims taip gerai pavyko, o JAV ne?” – klausia jo. “Nes ten viskas buvo uždaryta staigiai ir smarkiai” – maždaug taip atsako Fauci. O, taip… Jei net pagrindinis JAV epidemiologas nežino, ką darė Pietų Korėja ar Taivanas ir įsivaizduoja, kad tai – antra ir trečia Kinijos Liaudies Respublikos, tai ką jau kalbėti apie eilinius žmones?

Seulo Hongdae pramogų rajone

Seulo Hongdae pramogų rajone

Štai susirgo Lietuvoje kažkokie uzbekai. Lietuvos žiniasklaidoje pasklido įvairiausi variantai, ką gi daryti: gal liepti karantinuotis atvykstantiems iš ne ESBO šalių-narių, gal iš nei EEE, nei ESBO narių, gal tik užsieniečiams iš ten. Tarsi nuo narystės tarptautinėse organizacijose ar pilietybės priklausytų sergamumas! Galiausiai apsistota ties privalomu 14 d. karantinu užsieniečiams iš šalių ne EEE narių. Bet, žiūriu, galiojantys poįstatyminiai aktai prieštarauja vienas kitam: pagal vieną karantinuotis reikia visiems užsieniečiams iš tų šalių, pagal kitą – tik jei šalies sergamumo vidurkis viršija 25 atvejus 14 d. 100 000 gyv. (vėliau sumažinta iki 15, nors prieš tai buvo lygiai taip staiga pakelta iki 25). Na, sergamumo rodiklis bent jau pagrįstas kažkuo šioje situacijoje aktualiu, o ne naryste organizacijoje.

Seulo metro - kaukės čia niekada neišnyko

Seulo metro – kaukės čia niekada neišnyko

Liūdnokas grįžimas namo (2020 m. liepos pabaiga)

Kuo labiau artėja lemtinga diena, tuo liūdniau darosi ir tuo labiau galvoju, gal visgi reikėjo pabandyti pasilikti dar ilgiau. Žinios iš Europos neramina, o Korėjoje saugu. Grįši, ir kas po to? Sekant žiniasklaidą ir kitą foną supratau, kad namai nebetraukia. Na bet Aistė vėl sako – „Man reikia“.

Mapo rajone, kur gyvenome trečiąjį kartą Seule

Mapo rajone, kur gyvenome trečiąjį kartą Seule

Kuo toliau, tuo situacija Europoje atrodo blogesnė (štai vėl grįžo koronavirusas į Ispaniją bei kitur, vėl tūkstančiai ligonių per dieną), o Korėja laikosi, kaip visuomet. Net tos kelios vietos, kurios laikinai buvo uždarytos Seule, jau atveria duris: spėjome aplankyti Seodaemun kalėjimą, kur kolonijiniais laikais japonai kalino Korėjos patriotus, tuojau žiūrovai grįš į visus sporto mačus.

Sepodaemun kalėjimas, architektūra primenantis Lukiškes

Sepodaemun kalėjimas, architektūra primenantis Lukiškes

„Tai Lietuvoj dar anksčiau tai atsidarė“ – sako Aistė. Taip, bet kas bus, jei virusas ten grįš? Lietuva, deja, buvo tarp tų Europos šalių, kurios pademonstravo, kaip staiga gali viską uždaryti, niokoti savo ekonomiką. Čia kaip su pasitikėjimu rinkomis: na, niekada žmonės nepasitikės Graikijos ar Argentinos obligacijomis taip, kaip Vokietijos. Kaip anos šalys parodė nepagarbą savo kreditoriams, taip didžioji dalis Europos – nepagarbą savo gyventojams, jų darbams ir verslams. Bent jau taip atrodė stebint viską iš Pietų Korėjos, kuri elgėsi kitaip ir jai pavyko geriau: tiek pagal epidemiologinę situaciją, tiek pagal ekonominę.

Prieš spektaklį Korėjoje matuojama žiūrovų temperatūra. Prieš tai visi pasirašė, užrašė telefono numerius, bet birželio mėn. pradėta pereiti prie QR kodų. Tokiu būdu kam nors susirgus aišku, ką testuoti

Prieš spektaklį Korėjoje matuojama žiūrovų temperatūra. Prieš tai visi pasirašė, užrašė telefono numerius, bet birželio mėn. pradėta pereiti prie QR kodų. Tokiu būdu kam nors susirgus aišku, ką testuoti

Deja, epidemiologinė situacija Europoje blogėja, o laikas ką padaryti dėl pasilikimo Korėjoje senka. Be mokesčio atisėti „Finnair“ skrydį galėjau iki 1 savaitės iki jo. Na, nieko tokio ir su mokesčiu – bet kuo toliau, tuo sunkiau bus sutvarkyti biurokratines procedūras dėl buvimo laiko pratęsimo.

Liūdnai stebiu Hano upę iš paupio parko. Pavalgau paskutinį kartą kimči bokumbap Kimganės tinkle, pasidžiaugiu spindinčiais Konkuk pramogų rajono pastatais ir miniomis. Apsistoju paskutinei nakčiai viešbutyje su vaizdu į miestą, kad dar galėčiau pažiūrėti tuos nenuilstančius automobilių srautus ir žibantį Seulo simbolį televizijos bokštą, į kurį kėlėmės jau prieš daugiau nei tris mėnesius.

Vienas paskutinių vakarų Seule

Vienas paskutinių vakarų Seule

Skrydis namo: tušti reisai, oro uostai, kaukių eksporto draudimas (2020 m. liepos pabaiga)

Važiuojame į Inčeono oro uostą. Jis apytuštis, bet žmonių yra. Patikrinimai stebėtinai sklandūs, tik atsiradęs papildomas klausimas: „Ar vežate kaukes?“. Jas iš Korėjos eksportuoti vis dar uždrausta, nors trūkumo jau nebėra: kaukių kainos Korėjoje pastarosiom dienom krito į neregėtas žemumas, o vienoje kosmetikos parduotuvėje nusipirkus lūpdažių Aistei tiesiog šiaip padovanojo … 50 kaukių dėžę.

Inčeono oro uoste

Inčeono oro uoste

„Lagamine yra apie 10 kaukių“ – sakome. Paprašo 5 min. palaukti, kol peršvies. Dar buvo kuprinėse, bet pareigūnai matė ir nieko nesakė. Matyt konfiskuotų tik gerokai daugiau kaukių – vėliau mačiau, kad kažkas į tą patį skrydį prasinešė gal 200. Pasaulyje dar, sako, yra jų deficitas, giminės ir draugai prašo parvežti.

Išvykimo skrydžiams surašyti visų ekranų nebereikia. O juk kažkada visos dienos skrydžiai netilpdavo. Tie, kurie "išimti" jau neberašomi kaip Cancelled, kaip būdavo kovą ar balandį - jie taip seniai išimti, kad jų išvis nebėra ekranuose

Išvykimo skrydžiams surašyti visų ekranų nebereikia. O juk kažkada visos dienos skrydžiai netilpdavo. Tie, kurie “išimti” jau neberašomi kaip Cancelled, kaip būdavo kovą ar balandį – jie taip seniai išimti, kad jų išvis nebėra ekranuose

Praeiname pasienio kontrolę. Paskutiniai keliai pasilikti užsidaro.

Atsiimame PVM už Korjėjoje įsigytus telefonus – tiesa, tik Aistei pavyksta, nes aš jau nepatekau į 3 mėn. ribą.

Paskutiniai Korėjos vaizdai

Paskutiniai Korėjos vaizdai

Lipame į lėktuvą. 315 vietų Airbus A350 ekonominėje klasėje – 27 keleiviai. Dar keli verslo klasėje, tai gal 30 keleivių. Akivaizdžiai nuostolingas reisas, bet socialinės distancijos laikytis lengva. Aistė ir aš gauname A ir C vietas, B paliekama tuščia. Stiuardai su kaukėmis, keleiviai irgi (išskyrus valgymą), prašoma per daug neavaikščioti ir nesistoti ir, kad tai būtų paprasčiau, bagažą dėti po kėde, o ne į lentyną.

Tuščias Finnair lėktuvas

Tuščias Finnair lėktuvas

Nusileidžiame Helsinkyje ir oro uosto vaizdas primena traukinių stotis iš korėjiečių filmo „Traukinys į Pusaną“ apie zombių apokalipsę. Viskas tuščia, tuščia, tik tie 30 mūsų reiso keleivių, atsisveikinę su lėktuvo stiuardais, sliūkina begaliniais tuščiais koridoriais, paskui pro saugumo kontrolę, kur veikia tik vienas iš daugybės metalo detektorių. Kavinės, parduotuvės – viskas uždaryta. Prisėdame padirbėti atsitiktinėje kavinėje, kurios kėdės ir stalai dabar – tokie patys niekieno, kaip ir visi suoleliai. Net pasų kontrolės pareigūnai nedėvi kaukių.

Uždarytos Helsinkio oro uosto parduotuvės

Uždarytos Helsinkio oro uosto parduotuvės

Nesigailiu dėl nieko, kas buvo, bet neramu dėl to, kas bus (2020 m. liepos pabaiga)

Kai Youido bažnyčios pastorius pasakė, kad Korėją, nors ši ir neįsivedė karantino, nuo koronaviruso išgelbėjo Dievas, žiūrėjau kiek skeptiškai. Per beveik 4 mėnesius Pietų Korėjoje mačiau visai neantgamtiškus ir teisingus sprendimus: visuotines kaukes, išmaniąsias technologijas ligonių radimui ir „išgaudymui“, rimtą ir nuoseklų požiūrį nesimėtant nuo vieno kraštutinumo prie kito – ko taip trūksta Europoje.

Bet dabar jau pačiam atrodo, kad gal tada, kovą, aukštesnės jėgos mane išvedė iš Europos prieš pat užsidarymą, padėjo priimti teisingą sprendimą po teisingo sprendimo, dėl kurių vos laiku išskridau iš Tailando į Indoneziją, paskui vos laiku iš Indonezijos į Pietų Korėją, kuri apskritai buvo bene vienintelė tikra ramybės oazė pasaulyje per visą šitą krizę.

Žurnalistai, imdami interviu, vis klausia – “Ar nesigaili, ką darytum kitaip?”. Nieko nedaryčiau, visi šie 4,5 mėnesio būtų labai vykę ir nuostabūs net ir bet kuriuo kitu metu, o tai, kad galėjau tokius apturėti per visą šią krizę prilygsta stebuklui.

Daugelis lietuvių, 2020 m. kovą užsidarius sienoms skubiai ir brangiai grįžusių namo, troško, be kita ko, ir to “namų saugumo” jausmo. Išties, daugelyje šalių situacija buvo neaiški. Katare, Tailande, Indonezijoje ir aš jaučiausi neapibrėžtai – nors, kaip rašiau to meto dienoraštyje, grįžti į Lietuvą nesvarsčiau.

Bet nuo tos akimirkos, kuomet mane įleido į Pietų Korėją, jaučiausi saugiai. Ir nuo ligos, ir nuo karantinų. Nebuvo ten ir tų “piktų vietinių žvilgsnių” apie kuriuos kažkodėl klausinėja žurnalistai (ir apie kuriuos pasakojo keliautojai iš kone visur kitur), nebuvo draudimų, netvarkos. 4,5 mėnesio aš nebuvau niekur įstrigęs – buvau ten, kur norėjau būti, ir veikiau ką norėjau veikti, ir tie 4 mėnesiai man tikrai labai daug davė.

Ir kelionė namo, deja, šį kartą man nėra grįžimas ten, kur saugu. Šį kartą aš grįžau į Europą su tokiu nerimu, kokio paprastai savo kelionėse nejaučiu: nei po apiplėšimo Brazilijoje, kai šeši banditai parvertė ant žemės, nei kokioje Sirijoje ar Hezbollah kontroliuojamuose rytiniuose Libano slėniuose, ar Ukrainoje Donbaso karo metu.

Dabar tarsi iš saugaus ariergardo atvykau į šito “nematomo karo” frontą.

P.S. Jau suėjo 14 dienų nuo mano sugrįžimo. Grįžęs iš daugelio šalių dabar turėčiau džiaugtis, kad pasisekė (neužsikrėčiau). Bet pasigauti virusą Korėjoje tikimybė buvo mažesnė, nei Lietuvoje. Kiekvieną dieną apie 20-30 kartų mažesnė.

Ir 200-300 kartų mažesnė nei kai kuriose kitose Europos šalyse. Belieka tik viltis, kad tokia “banga” iš Vakarų ar Pietų Europos ir šįkart aplenks Lietuvą.

Stebime situaciją ir žiūrime, kas bus toliau…

Nuoširdžiai viliosi, kad mano baimės nepagrįstos, kad Lietuva ir toliau laikysis sėkmingai, laiku pritaikiusi papildomą gerą praktiką. Kad prie klaidų, kaip “visuotinis karantinas” negrįš, o tinkamus sprendimus, kurių irgi buvo daug (masinis testavimas ir t.t.), pildys naujais ir naujais teisingais sprendimais.


Koronaviruso pandemijos dienoraščiai Azijoje (ir paskui)


1. 2020 m. kovas-balandis. Per pasaulį korona-apokalipsės metu
2. 2020 m. balandis-gegužė. (Ne)įstrigau Seule: mano korona-pandemijos istorija (2)
3. 2020 m. gegužė-birželis. Laiškas iš ateities. Kurortai po koronaviruso
4. 2020 m. birželis-liepa. 4,5 korona-mėnesių Azijoje. Sugrįžimas.
5. 2020 m. liepa-rugsėjis. Koronapandemijos dienoraštis 5 (Lietuva-Suomija)

Straipsnio temos: , , , , ,

    7 komentarai

  1. Palauk, o tai ko tu čia grįžai, jei ten taip gerai, teisingai, vietoje ir laiku viskas??? Galėjai migracijos pareigūnams pasekti tas pačias pasakas apie tai kaip jie ten pas save viską gerai daro ir kaip “tavo Lietuvoje” nieko niekas nemoka bei nesugeba, kai kaip reikia žinai tik tu ir tavo naujieji mažieji draugai. Būtum paprašęs kad nesiųstų į laukinę Europą, žiūrėk gal būtų ir pasigailėję, pasiaurinę akis ir davę pilietybę. Lyg virusai ateitų ne iš tos pasaulio dalies šikšnosparnių, žiurkių, šunų valgytojų, o iš Europos. Tokie teisuoliai, maro metu besitrankantys neaišku kokio chujaus po pasaulį, dar drįsta čia mokinti visus ir aiškinti kas ką ir kur ne taip darė.

  2. O Air China PayPal priima? Jei priima, gal reikia viską pirkti PP, iš ten lengviau pinigus atgauti. Čia žinoma, ateičiai.

    • Tiksliai nepamenu.

      Šiaip tiek su Paypal, tiek su kredito kortelėmis teoriškai galima daryti “chargeback”. Praktiškai tai, aišku, kažkiek ribota.

      Labai maža dalis aviakompanijų palaiko Paypal. Su Azijos aviakompanijomis dažna problema, kad išvis neįmanoma nusipirkti bilieto tiesiogiai iš jų – tai yra, nepriima ir jokių lietuviškų kortelių. Tenka pirkti per tarpininkus, o tai prideda papildomą laiptelį ir problemą siekiant atsiimti pinigus.

  3. Kaip visada- skaityčiau ir skaityčiau jūsų įspūdžius!

  4. Buvo ypatingai įdomu skaityti, ačiū!

  5. Sveiki atvykę! Sekiau ir skaičiau jūsų išvykimo “nuotykius”. Šaunuoliai!

  6. Sveikinu sugrįžusius ir daug patyrusius

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *