Išskleisti meniu
Apie Tokiją ir Japonijos kultūrą

Apie Tokiją ir Japonijos kultūrą

| 2 komentarai

Kasdienė žmonių jūra Šibujoje

Neseniai buvau Japonijoje. Kiek stebina, kad Japoniją aplanko tik keli milijonai turistų per metus – atsižvelgiant į šalies dydį tai gana mažai. Shiny bloge radau mintį, kad Tokijas nėra įdomus miestas ir labiausiai tinkamas apsipirkimui. O man asmeniškai Tokijas yra pasaulio vieta kur, turbūt, jaučiuosi geriausiai.

Jis man patinka visų pirma dėl atmosferos. Tai didžiausias pasaulio miestas (37 mln. žmonių!) ir tą būdamas jame jauti. Tarp dangoraižių nardantys traukiniai, daugiaaukštės gatvės, “žmonių jūros” perėjose, šaligatviuose ir geležinkelio stotyse, dešimtis kvadratinių kilometrų padengę dangoraižiai, o nuo jų viršūnių nesimato ne tik miesto, bet netgi ir centro krašto (t.y. vietos kur baigtųsi aukšti pastatai ir prasidėtų priemiesčiai). Mažutėlės kavinės kur taupant vietą sugrūsti stalai, “grūdėjai” dar smarkiau grūdantys žmones į sausakimšus metro piko valandomis.

Pačinko - tradicinis japonų elektroninis lošimas iš pinigų

Pačinko - tradicinis japonų elektroninis lošimas iš pinigų

Kituose pasaulio didmiesčiuose yra panašių elementų – bet tai būna kelios ar keliolika vietų, pats centras, o čia ištisi rajonai tokie. Esu skridęs iš Tokijo per Paryžių, o Paryžiuje nakvojau – tai Paryžiuje buvo panašus jausmas, kaip iš to paties Paryžiaus ar Londono grįžus į Vilnių.

Tam, kad suvokti Tokijo dydį, reikia aplankyti įvairius jo rajonus – Šindzuku, Akihabarą, Nihonbašį, Odaibą, Šibują, Ginzą, Haradžiuku ir t.t. Pamačius, kad viskas, kas aukščiau išvardyta, nėra tik kažkokiame viename centre, o bemaž visur ir ateina tas suvokimas – arba gal supratimas, kad vis dar nesuvoki to dydžio. Ir visgi tie rajonai labai skirtingi – valdžios Nihonbašis, prabangios prekybos Ginza, elektronikos bei anime Akihabara, jaunimo Šibuja, per drebėjimus ir karus išlikusi senovinė Janaka ir t.t.

Kapsuliniai viešbučiai - žmonės juose gauna ne numerį, bet kapsulę. Beje, joje gali būti Full HD televizorius, internetas. Žemė Tokijuje daug brangesnė už technologijas. Jei kapsulė jums per maža galite rinktis kitą kambarių klasę - "mažas dvivietis", kurių plotas keli kvadratiniai metrai, o lova - siauresnė nei įprasta.

Ir, be abejo, visa japonų kultūra smarkiai skiriasi nuo mums įprastos. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo – juk daug kur ji skiriasi. Bet kokioje Afrikoje, Lotynų Amerikoje vietinė yra tik kaimų kultūra. Ir ji ilgainiui nyksta – praturtėję, į miestus išsikėlę tenykščiai žmonės bemat supanašėja su vakarieičiais (tebesilaiko nebent religinių normų).

O japonai bene vieninteliai turi savą ir “aukštąją” kultūrą – meno, verslo, etiketo, politikos, miestų… Aišku, ir japonai yra kai ką perėmę iš vakarų – tačiau manau, kad būtent iš Japonijos patys vakarai pasiėmė daugiausiai (lyginant su kitomis nevakarietiškomis tautomis). Anime ir manga, suši ir bušido (bei kiti kovos menai), haiku, origami, bonsai ir dar daug kas. Dar įspūdingiau atrodo tokie kultūros mainai žinant, kad japonų Vakaruose gyvena mažai (lyginant su arabais, kinais, turkais, indais, žydais, lotynų amerikiečiais).

Bunraku - viena japoniško teatro formų. Juodai apsirengę lėlininkai čia valdo stilizuotas lėles.

Bunraku - viena japoniško teatro formų. Juodai apsirengę lėlininkai čia valdo stilizuotas lėles.

Yra ir daugybė dalykų, kurie itin populiarūs Japonijoje, bet į vakarus neatėjo – pačinko ir milžiniški žaidimų automatų salonai, kabuki, no ir bunraku teatrai, ryokan ir kapsuliniai viešbučiai, daugiafunkciai tualetai ir t.t. Net savų jaunimo subkultūrų čia gausu (otaku, haradžiuku, lolitos…) – kai tuo tarpu likęs pasaulis apimtas tų pačių gotų, skinų ar pankų.

Kas svarbiausia – nemaža dalis šių reiškinių yra atsiradę neseniai, pastaraisiais dešimtmečiais. Kituose kraštuose tuo tarpu vietos kultūra paprastai yra “sena” – šimtmečių tradicijos. O kas nauja “dalinamasi” su kitomis šalimis. Jei išpopuliarėja vienur – paplinta visur.

Tuo tarpu japonų kultūra dar neprarado gebėjimo kurti tai, kas ją išskirtų iš kitų šalių.

    2 komentarai

  1. Manau, kad Japonijoje nedaug turistų lankosi todėl, kad turistu ten būti tiesiog sudėtinga. Daugeliui žmonių turistavimas – tai pavaikščiojimas su gidu po ‘įžymias vietas’ ir apsipirkinėjimas, užkandant kokio ‘pažįstamo maisto’, pvz. picų, dešrelių, didkepsnių ir pan.

    Tuo tarpu Japonijai reikia jausti trauką, ten turistaut sunku, reikia būt iš anskto apsiskaičius, turėt kantrybės, nusiteikt, kad aplankys ‘lost in translation’ jausmas, ir turbūt ne kartą. Kad maistas ten bus japoniškas, kad pusę laiko nesuprasi, ką valgai, kad pirkiniai irgi nebus tradiciniai turistiniai objektai, kad reik žinot, kur ko ieškot ir pan.

    Galiausiai, Japonija nėra pigi šalis. Tipiniai turistai jei jau ir nori tiek pinigų išleist, tai važiuoja kur bambas išvertę pagulėt, kokiuos Maldyvuos ar Karibuos. Dauguma žmonių tiesiog negali pakęsti to, prie ko nėra pripratę, jiems tai ‘ne atostogos’.

    • Taip, manau tu esi teisi.

      Pradžioje pagalvojau, kad ir Egipte ar Maroke, kur turistai plūsta, kultūra irgi kita nei pas mus. Bet paskui supratau, kad ten vykstantieji dažniausiai tos kultūros nė nemato (neišvyksta iš kurortų) arba mato ją tarsi “zoologijos sode”: pro viešbučių, autobusų langus, gidams pasakojant angliškai ar rusiškai. O vietiniams parduotuvių ar restoranų savininkai verčiasi dėl jų per galvą ir išmoksta užsienio kalbas (nes juk vietiniai neturtingesni už mus, tad kiekvienas turisto doleris jiems itin svarbus). Japonijoje – kitaip. Japonijoje žmonės nuoširdžiai padeda (greičiausiai labiau, nei kur kitur, kur teko būti), nesitikėdami dolerio – tačiau ir turistas negali tikėtis, kad japonas bus išmokęs jo gyvenime nebūtiną anglų kalbą ar kad koreguos savo gyvenimą dėl užsieniečio.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *