Užuojauta lenkų tautai dėl prezidento Lecho Kačinskio ir jo delegacijos žūties.

Žūtis sukrėtė. Prezidento politika buvo tikrai įsidėmėtina. Patiko jo bandymai išrūpinti Lenkijai geresnes sąlygas Europos Sąjungoje, kad ES atsižvelgtų į Lenkijos kultūrą. L. Kačinskio vadovaujama Lenkija išsiderėjo sau išlygas Lisabonos sutartyje. Nenusileido lenkai ir užsienio politikoje rytų kryptimi, neketino jie nuolaidžiauti galingesnėms valstybėms vedina vien abejotinių ekonominių interesų. Ir tai nepakenkė – Lenkija atlaikė krizę kur kas tvirčiau, nei Lietuva, su nuolat augančia ekonomika. Tai, kad zlotas niekada nebuvo susietas su euru, tik padėjo ekonomiškai.

Užsienio politika buvo tvirta ten, kur ji turėjo būti tvirta – tačiau nebuvo L. Kačinskio politikoje betikslio konflikto paieškų. Jis tvirtai siekė palaikyti glaudžius santykius su Lietuva ir neketino leisti pavieniams incidentams jų sugadinti.

Situacija, kai jis buvo išrinktas prezidentu, o jo brolis dvynys Jaroslavas tapo premjeru, irgi įstrigo atmintyje.

Asmeniškai L. Kačinskį esu porąsyk matęs gyvai, kas gana reta atsižvelgiant į tai, kad jis – užsienio politikas, o aš nedirbu politikos srityje. L. Kačinskis dažnai aplankydavo Lietuvą.

Nebeaplankys.