Šis mano straipsnis spausdintas Panevėžio laikraštyje “Babilonas”. Pasirašytas Agavaro Kabanderio slapyvardžiu.

Jeigu keliavote po musulmoniškas šalis, turbūt nesykį matėte užrašą „Islamic bank” – „Musulmoniškas bankas”. „Musulmoniška santuoka”, „Musulmoniška malda” – turbūt suprantami dalykai, juk ir Krikščionių kultūroje šitą turime. Bet musulmoniški bankai?!

Musulmonams savų bankų reikia todėl, kad Islamas draudžia palūkanas. Tad ir padėti indėlį, ir paimti paskolą iš įprastinio banko musulmonams negalima. Juk arba teks pačiam imti palūkanas (už indėlį), arba jas mokėti (už paskolą).

Musulmonai laiko, kad yra neteisinga reikalauti iš žmogaus (arba institucijos) grąžinti daugiau pinigų, nei paskolinta. Juk tokiu atveju skolintojas gautų pelną vien todėl, kad turi pinigų, kuriuos gali paskolinti – tai draudžiama. Uždirbti dorai musulmonas gali dirbdamas (mainydamas laiką į pinigus) arba prisiimdamas riziką (pavyzdžiui, versle). O jeigu iš anksto sutariama, kiek bus sumokėta palūkanų, rizikos skolintojui nebūtų.

Tad musulmoniški bankai veikia kitaip. Bankas skolina pinigus verslininkams ne už palūkanas, bet už būsimo pelno dalį. Pats bankas už indėlius irgi moka ne palūkanas, o pelno dalį, kuri priklauso nuo to, kaip bankui seksis skolinti. Tai yra, ir indėlininkas, ir bankas, prisiima dalį rizikos. Jeigu verslininkas pelno negaus, jis neprivalės ne tik mokėti palūkanų, bet ir apskritai grąžinti atitinkamos kredito dalies bankui. Rizikuoja ir indėlininkai – juk prastai savo verslą vykdantis bankas irgi grąžins mažiau pinigų indėlininkams.

Prasiskolinti tiek, kad reiktų visą gyvenimą mokėti skolas, tokioje sistemoje sudėtinga – patyrus nuostolių, mažės ir skolos. Aišku, yra ir kita pusė: jeigu investavę skolintus pinigus uždirbsite didelį pelną, teks juo dalintis – taigi, atiduoti daugiau, negu įprastinėje bankininkystėje, kur palūkanos iš anksto sutartos. Be to, musulmoniški bankai, suvokdami riziką, nėra linkę dalinti paskolų „į kairę ir į dešinę”. Kai kurie ekonomistai teigia, kad tai gerai, nes taip išvengiama ekonomikos perkaitimo.

Gali kilti klausimas – jeigu riziką prisiima bankas, tai ar dorai tada uždirba pasiskolinęs verslininkas? Iš tikro verslininkas tik dalinasi riziką su musulmonišku banku. Visų pirma, pagal susitarimą su banku jis gali privalėti kartu su skolintomis lėšomis investuoti ir savo pinigų, kuriais jau rizikuos tik pats. Be to, jis rizikuoja savo darbu. Jeigu verslininkas metus stengsis išvystyti verslą, ir tai nepavyks, verslininkas, galima sakyti, neteks metų darbo – savo laiko. O dirbti (stengtis išvystyti verslą) verslininkas įsipareigoja pagal sutartį su banku.

Beje, ir tradiciniai bankai skolindami kažkiek rizikuoja. Juk gali būti, kad pasiskolinusi įmonė subankrutuos. Ypač tai pasimatė per dabartinę krizę, kuomet kai kurie „verslininkai” pradėjo nusikalstamai privedinėti savo įmones prie bankroto vien tam, kad nereikėtų grąžinti skolų – kai tuo tarpu visą tų įmonių turtą pasilikdavo sau. Tačiau vakarietiškoje sistemoje bankas patiria nuostolių tik dėl skolininko nusikalstamų veiksmų, arba jeigu skolininkui verslas nesiseka absoliučiai (taip, kad lemtų tikrą bankrotą). Tuo tarpu musulmoniškoje bankininkystėje skolininkui, kurio verslas nepasisekė, nereikia apgaudinėti tam, kad išvengti prasiskolinimo.

Musulmoniška bankininkyste turi teisę naudotis ne vien musulmonai. Tačiau tokie bankai negali prisidėti prie veiklų, kurias draudžia Islamas: pavyzdžiui, lošimų verslo. Tiesa, po pavadinimu „Musulmoniškas bankas” kartais slepiasi institucijos, kurios nesilaiko Islamo principų – skolina nemoraliais laikomiems verslams, ima palūkanas, tik kitaip pavadintas. Tačiau jeigu tokios veiklos paaiškėja, tai gali sukelti skandalą ir musulmonų klientų praradimą.