Mažai kas yra taip blogai teisinėje sistemoje kaip teoriškai uždraustos, bet praktiškai toleruojamos veikos. Jos privalo būti arba legalizuojamos, arba imama su jomis realiai kovoti. Deja, tikrovėje tokių „tik teoriškai neteisėtų“ veikų – dar daug.

Įmanoma padaryti, kad nusikalsti neapsimokėtų

Daugumą „teoriškai neteisėtų veikų“ galima paversti ir „praktiškai neteisėtomis“, už kurias gresia realios bausmės. Pasakymas „Su tuo neįmanoma kovot“ dažniausiai reiškia „su tuo nenorima kovoti“.

Viena priemonių tam, kad žmonės nenorėtų pažeisti teisės, yra didelis pažeidimų išaiškinimas. Kas rizikuotų, jei būti nubaustam tikimybė būtų 50% ar 70%? Tačiau tai retai įmanoma, nes kai kuriuos nusižengimus lengva paslėpti ar juos daro įtakingi žmonės (pvz. korupcija). Riziką įkliūti gali padidinti nusikalstamos veikos imitavimas (tarkime, kyšius duoda specialiai tam samdyti pareigūnai, kurie kyšį paėmus išsyk praneša apie nusikaltimą). Jei išaiškinamumo pakelti nepavyksta, padeda didesnės bausmės: kad ir tikimybė įkliūti bus tik, tarkime, 10%, jeigu įkliuvus bausmė bus labai didelė, rizikuoti neapsimokės.

Pavyzdžiui, net teoriškai sunkiai įmanoma pagauti žymesnį procentą girtų vairuotojų (juk policijos ant kiekvienos sankryžos nepastatysi), tačiau jeigu reidai reguliariai vykdomi, o pagautieji gauna rimtas bausmes, tai žmonės bus mažiau linkę pažeisti šias taisykles.

Tik dalis pažeidėjų „nesusimąsto“, kaip, tarkime, kleptomanai ar prievartautojai-maniakai. Dauguma, ypač rimtesnius turtinius nusikaltimus darantieji, viską paskaičiuoja: jie nori gauti pinigų, o ne prarasti, tad jei, tikėtina, praras daugiau nei gaus – nenusikals.

Ir dalis tokių, kurie važiuotų girti, nes taupytų 10 Lt taksi, to nedarys, jei bus neminiatiūrinė tikimybė susimokėti, pavyzdžiui, 5000 Lt baudą ir netekti teisių.

Išaiškinamumo didinimo ir/arba bausmės didinimo metodai taikytini visur, kur susidaro situacija, kad pažeidimus daryti labai apsimoka.

Pavyzdžiui, piratavimas: tikrai įmanoma norint su juo kovoti – pasinaudojus šiuolaikinėmis technologijoms paprastai išaiškinti, kas siunčiasi nelegalią programinę įrangą per Torrent sistemas. Pakaktų rimtai nubausti kokį 1% – ir piratavimo mastai sumažėtų, nes vienas dalykas daryti tai ką „visi daro ir niekas vis tiek nesužinos“ ir kitas tai, už ką bus tikimybė tūkstančius litų baudos (gerokai daugiau, nei kainuotų visa „piratinė produkcija“), lankytis policijoje ir pan. (kaip, tarkime, už vairavimą išgėrus).

Kaip įveikti spaudimą nekeisti ydingos situacijos

Tačiau padėtis čia nesikeičia dėl „dvigubo spaudimo“. Viena vertus, bijoma teisę pažeidinėti įpratusių žmonių, kuriems tai patogu, reakcijos, jei su piratavimu bus normaliai kovojama – todėl nekovojama. Antra vertus, nenorima ir programų/filmų/muzikos kūrėjų pasipriešinimo, kuris kiltų, jeigu būtų daroma rimtesnė autorių teisių reforma (galimai legalizuojanti piratavimą).

Geriausia išeitis yra eiti iškart dviem keliais: pirma, legalizuoti dalį „teoriškai nelegalių“ veikų ir antra – kitą dalį (rimtesnes) tos pačios rūšies „teoriškai nelegalias“ veikas padaryti ir „praktiškai nelegaliomis“: vykdyti reidus, griežtinti bausmes, kad taip pažeidinėti nebeapsimokėtų.

Tarkime, vienas galimų sprendimų piratavimo atveju būtų (nesakau, kad jį siūlau): legalizuoti P2P dalijimąsi programine įrangą asmeniniais tikslais, tuo tarpu įmonių bei kitų verslo subjektų kontrolę sustiprinti dažninant reidus ieškant piratinės programinės įrangos, tikrinant kitais būdais, didinant baudas.

Nebaudžiamumas – ir kelias į rimtus nusikaltimus, ir į politinį susidorojimą

Kaip ten bebūtų, už situaciją, kai veika yra teoriškai nelegali, bet ją vis tiek beveik visi norintieji ir daro, blogesnės turbūt nėra. Mat ji atveria kelius rimtesnėms problemoms.

Visų pirma, „Tik teoriškai nelegalių“ veikų buvimas skatina negerbti teisės. Žmogus, užuot tiesiog nedaręs viso to, kas uždrausta, ima aiškintis, už ką kokios bausmės numatytos ir kokia tikimybė įkliūti. Tai pavojinga: psichologai yra nustatę, kad kartą atitinkamą pažeidimą padaręs žmogus daug lengviau padarys ir didesnį pažeidimą. Todėl, pavyzdžiui, Irane, kur uždraustas alkoholis, nemaža narkotikų problema. Žmonės, ten paragavę alkoholio (tegul tokių ir daug mažiau, nei Lietuvoje), jau būna įveikę „teisės pažeidimo“ psichologinį barjerą, ir tarp alkoholio bei irgi uždraustų narkotikų tokio barjero jau nėra.

Be to, kai visi daro tam tikrus pažeidimus, gali pasidaryti kone neįmanoma nedaryti „teoriškai nelegalių“ veikų net tuomet, kai vien iš moralinės pusės norėtum gerbti teisę. Taip yra, pavyzdžiui, versle. Tarkime, visi konkurentai nemokės kokio nors mokesčio – ir valstybė nenubaus bent keleto jų šitaip smarkiai, kad ir kiti, pasiskaičiavę riziką, nustotų pažeidinėti teisę. Tada šie konkurentai galės pelningai pardavinėti savo prekes/paslaugas pigiau, nei tokį mokestį mokantysis – netekęs klientų šis, nors ir būdamas vienodai efektyvus su nesąžiningais konkurentais, tikėtina, galiausiai bankrutuos. Taip „teoriškai nelegalus“ mokesčio nemokėjimas faktiškai net taps „faktiškai privalomu“: vieninteliu keliu nenuostolingai užsiimti ta verslo rūšimi. Ir vėlgi: nuo neteisėto vieno mokesčio nemokėjimo iki platesnio mokesčių slėpimo laiptelis kur kas žemesnis, nei nuo legalios veiklos prie vieno mokesčio nemokėjimo.

Maža to, tokios „teoriškai nelegalios“ veiklos lengvai panaudojamos susidorojimui. Belieka skirti ypatingą dėmesį pasekti, pavyzdžiui, politiniam oponentui ir gauti įrodymų, kad jis šioje vietoje pažeidinėja teisę ir jau bus pretekstas tą oponentą bausti. Nesvarbu, kad kiti už tą patį nebaudžiami ir net nesistengiama jų „gaudyti“. Šitaip teisinė valstybė faktiškai pavirsta į pažinčių valstybę – tikrasis „nusižengimas“, už kurį baudžiama, yra ne ta „teoriškai nelegali veika“ (juk už ją niekas kitas nebaudžiamas), bet tai, kad neįtikai kažkokiems galingiems pareigūnams, sprendžiantiems, kurią mažą dalį žmonių rimtai patikrinti.