Iš pirmų lūpų

Pirmąsyk dalyvavau TEDx Vilnius renginyje. Tema buvo verta dėmesio: bepilotė aviacija (dronai), tyliai, bet užtikrintai besiskinanti kelią į kasdienius gyvenimus.

Maloniai nustebino įdomių pranešėjų gausa. Nebiurokratiškai užsidegęs apie Lietuvos technologinį potencialą kalbėjo ūkio viceministras, buvo rodomas panašus JAV valstybės tarnautojos pasisakymo įrašas, kalbėjo kino pramonei savo paslaugas siūlantys “dronų valdytojai” ir šios srities mokslininkai. Greta bepilotės aviacijos pažvelgta į privačius ar universitetinius kosminius projekt(ėli)us.

Keista, kad šie pranešėjai nebuvo minimi net oficialioje reginio svetainėje, tad ėjimas buvo savotiška loterija, kuri pasiteisino.

Dronų utopijos ir įspūdinga realybė

Vienintelė reklamuota kalba – Andrėjaus Raptopulo (Andreas Raptopoulos), įrašyta TED 2013 konferencijoje. Ji kaip tik pasirodė viena silpniausių. Jei “išjungi kritinį mąstymą” jo entuziastingai pateikiama Materneto idėja gali uždegti: esą kur nėra kelių galima būtų sukurti bepilotės aviacijos stočių tinklą, pasinaudodami kuriomis, pavyzdžiui, dronai gabentų vaistus į atokius Afrikos kaimus. Suprask, kaip internetas laisvai leido dalintis informacija, taip maternetas pasiųs daiktus.

Tačiau Maternetas neišvengiamai patirs technologinį spaudimą iš dviejų pusių:
*Pirma, laiškus, pranešimus ir panašius “informacinius” smulkius siuntinius perims elektroniniai tinklai.
*Antra, nuolat augant Trečiojo pasaulio ekonomikai šiaip ar taip bus statomi, nes vis tiek tik jais (bent artimiausiais dešimtmečiais) bus galima pervežti dideles maisto ir prekių siuntas, pačius žmones.

Raptopulo įvardytas vaistų vežiojimas lieka vienintelis svarbus materneto panaudojimas (kol nebus kelių), bet juk be kompetentingo daktaro apžiūros vaistai nepadės. Be to, abejotinas pačios materneto sistemos galėjimas išsilaikyti dėl “žmogiškojo faktoriaus” (didelio nusikalstamumo, neramumų regionuose, kur tai būtų aktualiausia).

Tuo tarpu dauguma kitų kalbų buvo apie realias bepilotės aviacijos galimybes (ir nuo technologijų atsiliekantį reglamentavimą), todėl aktualesnės ir įdomesnės. Tos galimybės: filmavimas (filmų, reklamų), fotografavimas, sunkiai apžiūrimų objektų reguliarus stebėjimas (ar nenušalo javai, ar nesurūdijo elektros stulpų detalės), žvalgyba (kare), treniruotės (taikiniai priešlėktuviniai gynybai) ir kitos.

Kadras iš neitin didelio biudžeto filmo “Trispalvis” kadras, nufilmuoto iš bepiločio lėktuvo TEDx renginyje kalbėjusios komandos. Prieš 10-20 metų panašūs sprendimai buvo įmanomi Holivudo “blokbasteriams” – samdant lėktuvus, sraigtasparnius. Ir tai šie nebūtų galėję, tarkime, praskristi tarp medžių

Dronų ir kitų inovacijų reguliavimo problemos

Amerikietės valstybės tarnautojos Lizos Telman iškelta problema, kad “teisė nespėja su technologijomis” aktuali, nors jos pasiūlytas sprendimas, kad “teisės aktai turėtų būti skirti visoms sferoms/technologijoms, o ne kiekvienai sferai/technologijai atskirai” šios problemos nesprendžia. Šiaip jis labai geras – mažina besikartojančių ilgų teisės aktų, reguliuojančių panašias sritis, skaičių, daro tvarką lengviau suprantamą visuomenei.

Tačiau bėda, kad negalime užtikrinti, kad teisės aktai tiks ir ateities technologijoms, kurių nenumatysime – o kiekviena technologija atneša savus niuansus. Su tuo susidurta, pavyzdžiui, atsiradus skraidymo aparatams – iki tol laikyta, kad žemės sklypo savininkams priklauso ir visa atmosfera virš jo, tad jie būtų galėję drausti skraidyti. Teko kurti specialią aviacijos teisę, apribojusią šias teises.

Kuriant bet kokios srities reglamentavimą reikia dvejopų žinių: reglamentuojamos srities ir reglamentavimo apskritai. Dauguma biurokratų turi antrųjų, o pirmųjų kažkiek įgyja iš gyvenimo ir kasdienio darbo. Problemos prasideda, kai reikia reglamentuoti naujas technologijas, ypač, kaip siūlė amerikietė, “reglamentuoti kuo anksčiau”. Čia vadovaudamasis vien “bendro pobūdžio patirtimi” pridarysi klaidų.

Turbūt kuriant naujų technologijų reguliavimą turėtų kuo labiau dalyvauti atitinkamų sričių entuziastai ir kuo mažiau – nuo tų klausimų nutolę “klasikiniai biurokratai”. Entuziastų yra ir valstybės tarnyboje, bet nebūtinai atitinkamoje institucijoje ir pareigose. Tad gal atsakymas – reglamentavimo kūrimo komandos, formuojamos ne tiek pagal pareigas/laipsnius, kiek pagal realų ryšį su konkrečia technologija. Svarbu, kad jos turėtų pakankamą sprendimo galią ir procesas neužtruktų, nes investicijas laimi greičiausi.

Kosmoso verslas ir kita

Privatūs kosminiai projektai šiandien atrodo labiau utopiniai ir neabejotinai brangesni, visgi standartizacija ir progresas ir ten įleidžia vis smulkesnius ir smulkesnius žaidėjus. Kad atpigus kilogramo pakėlimui “į erdvę” bei daugėjant dalykų, kuriuos į tą kilogramą galima sutalpinti, ir pasinaudojant kosmosu galima atrasti vis daugiau ir daugiau pelningų verslo sričių, abejonių man kelia kur kas mažiau, nei maternetas.

TEDx renginiui parinkta ir įdomi vieta – Vilniaus oro uosto VIP salė. Tiesa, jos vaizdas liūdnesnis, nei galima spęsti iš raidžių VIP, bet pamatyti buvo įdomu.

Nuo to, kai praeitą (2013 m.) vasarą keliavau po Ukrainą, prabėgo vos metai – bet nutekėjo daug vandens (ir kraujo).

Praeitą savaitgalį buvau grįžęs į Kijevą. Norėjau pakeisti bent vieną tų išsigandusiųjų, kurie atsisakė minčių ten keliauti dėl karo. Išleisti šalyje savo pinigus – puikus būdas be tarpininkų ją paremti. Tai leidžia vietiniams užsidirbti savo kasdieniais darbais ir verslais, šiaip jau netekusiais klientų dėl karo.

Beje, keliauti į Kijevą dabar – geras metas. Dėl kritusio grivinos kurso tai, kas ukrainiečiams normalūs pinigai, lietuviams – juokingos sumos: nakvynę galima gauti ir už keliolika litų; metro bilietas – 38 lietuviški centai. O ir skrydžiai – trys per dieną.

Dvivietis kambarys su šiuo vaizdu į Maidaną prabangiame viešbutyje Ukraina kainuoja 150 Lt.

Nebuvo jokių problemų aplankyti Kijevo įžymybes: Olų ir Vydubyčių vienuolynus, Chimerų namą ir Operos teatrą, Vladimiro, Andriaus, Mykolo cerkves, pagrindines gatves ir aikštes. Įdomu – nors kartu ir šiurpu – buvo pažvelgti, kaip vos per metus pasikeitė didmiestis. Ir pajusti, kaip arti mūsų viskas vyksta: juk į Kijevą lėktuvas skrenda vos 1 val. 10 min.

Šis straipsnis rašytas 2014 m..

Aplink Maidaną – memorialai ir vainikai

Po kelionės autobusu ir metro nuo Boryspilio oro uosto paskutinius 10 km iki miesto centro ėjome pėsčiomis. Dar likus 3 km iki Maidano pasirodė pirmasis gėlėmis ir vainikais nukrautas kryžius. Su uniformuoto jaunuolio nuotrauka ir 2014 m. birželio žūties data. Labai simbolinėje vietoje: parke prie legendinio Kijevo Rusios kunigaikščio Askoldo kapo – jį klastingai nužudė Naugardo (dabartinė Rusija) valdovas Olegas.

Vainikai kariams prie Askoldo kapo.

Kuo arčiau centro, šią žiemą buvusio mūšio lauku, tuo naujieji memorialai tankėjo. Kryžiai, akmeniniai paminklai, ištisos “pagarbos lentos” su aukų nuotraukomis… Jų papėdėse suversti nužudytųjų daiktai: nuo asmeninių drabužių, papuošalų iki šalmų, lazdų bei savadarbių skydų, kuriais jie kovojo prieš riaušių policijos “Berkut” kulkas. Žlungantis V. Janukovyčiaus režimas nužudė 104 aktyvistus, tad paminklų pakanka visoms Maidano prieigoms. Praeiviai stabteli, rymo, kalbasi prie jų, peržvelgia “Maidano didvyrių” nuotraukas ir daiktus.

Viskas dar buvo taip neseniai, bet pats Maidanas – vėl švari ir žibanti centrinė aikštė. Palapinių miestelį pakeitė žiemos įvykių bei dabartinių Donbaso fronto kovų nuotraukų paroda. Jose – sugriauti namai, numušti rusų bepiločiai lėktuvai, pas karo belaisvius aptikti Rusijos armijos maisto daviniai ir kario pažymėjimai…

Revoliucijos ir karo nuotraukų paroda Maidane.

Suplėškėjusių Maidano Profsąjungų rūmų pajuodusias langų kiaurymes kone visiškai užkloja plakatai su šūkiais “Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė!” sirpstančių javų fone. Daug panašių skelbimų ir ant reklaminių stulpų, metro stotyse ir vagonuose.

Patriotizmas kyla iš paprastų žmonių

Daugumą šito kuria ne valdžia. Patriotinės nuotaikos, kaip ir Maidano laikais, tebekyla “iš apačios į viršų”. Memorialus aukoms stato, plakatus kabina eiliniai žmonės. Aktyvistai rengia gausybę kitų akcijų: štai karikatūristas Maidano pakraštyje demonstruoja savo išmoningus kūrinius (pvz. “Rusiškas kokteilis: 50% degtinės, 50% kraujo”), o kiti menininkai gretimoje požeminėje perėjoje ištapė aukšto lygio grafitį Ukrainos vienybei: oranžinis Donbaso šachtininko šalmas, žalias Lvovo liūtas, trišakis ir lyg iš dangaus žvelgiantis Putinas su apgaulinga aureole bei kūju ir pjautuvu rankose.

Menas 'United colors of Ukraine' požeminėje perėjoje prie Maidano.

Prie įspūdingų vyriausybės, užsienio reikalų ministerijos pastatų tebeplazda ir Europos Sąjungos vėliavos – taip, lyg Ukraina jau būtų Sąjungos narė. Į Vakarų šalis ukrainiečiai, tarsi pokario Lietuvos partizanai, tebežvelgia su viltimi. Bet Vakarų lyderiams apsiribojant aptakiais ir bereikšmiais Rusijos pasmerkimais Kijeve matosi ir pirmieji nusivylimo aidai. Štai vienoje Maidano karikatūrų JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos vėliavos nupieštos greta. Šios šalys 1994 m. Budapešto memorandumu įsipareigojo ginti Ukrainą mainais už tai, kad Ukraina atsisakė branduolinio ginklo. O dabar dvi jų gana ramiai stebi, kaip trečioji Ukrainą okupuoja ir aneksuoja gabalais.

Pernai dauguma Kijevo atitvarų, tvorelių, tvorų buvo apšiurusios, o dabar žiba melsva ir geltona Ukrainos vėliavos spalvomis. Ševčenkos bulvare išvydome procesą: studentiško amžiaus vyrukai dažo, kiti renka aukas dažams. Iš šalimais stovėjusio paskutinio miesto Lenino teliko postamentas. Sovietinių simbolių Kijeve dar yra: vien 62 m aukščio “Motina Tėvynė”, iškėlusi kūjį su pjautuvu tarp istorinių Kijevo Rusios vienuolynų, ko verta. Bet ir jos skydo piešinį laikinai naktimis pakeisdavo švytintis ukrainietiškas trišakis.

Tvorelių dažymo vėliavos spalvomis akcija.

Prie spontaniškos paramos Ukrainai prisideda ir institucijos: kariuomenės nuotraukos puošia net “Kijevo stebuklo” Šv. Andriaus cerkvės duris, o Mamajevo kazokų kaimo-muziejaus skelbimų lentoje parašyta, kad palaikantieji Ukrainos okupaciją ten nepageidaujami.

Status quo, kai baimindamiesi pykdyti rusakalbius dauguma ukrainiečių tik tylomis pagerbdavo savo identitetą, baigėsi ir Kijeve. TSRS laikais Kijevas smarkiai rusintas, ~1980 m. net naikinti ukrainietiški pranešimai ir iškabos, paliekant vien rusiškus. Bet šiandien Kijeve Vakarietiška bei ukrainietiška tautinė vertybinės kryptys jau smarkiai nusvėrė rusišką tautinį bei sovietinį požiūrius. Andrejevo gatvėje-turguje, kaip ir pernai, dalis prekeivių tebepardavinėja sovietinę simboliką ir matrioškas – bet juos stelbia Ukrainos vėliavos, liaudies meno kopijos. Ir nauja suvenyrų rūšis, kurią pagimdė karas. Magnetukai su Euromaidano gatvių mūšiais, šūkiais “Vieninga Ukraina”, “Dėkui Dievui, aš – ne maskolis”. Tualetinio popieriaus rulonai su Janukovyčiaus ir Putino veidais. Kone visi suvenyrai su V. Putinu “padabinti” ir keiksmažodžiais ar bent jų trumpiniais (“Путiн – хуйло”, “ПТН, ПНХ”) – matyt, kitaip apie jį kalbėti ukrainiečiai, kurių tūkstančiai paguldė galvas rytuose, jau nebegali.

Tualetinis popierius su Putinu suvenyrinėje. Frazė ant tualetinio popieriaus yra dainos pavadinimo Путiн - хуйло trumpinys. Šią dainą pamiršdami tarpusavio priešiškumą kartu atlieka visos Ukrainos - rytų ir vakarų - futbolo klubų fanai.

Aišku, Kijevo rusai irgi yra. Netoli Maidano viena močiutė nuolat šaukė mintis, tokias kaip “Tuoj čia bus Rusija, o tada jau kai gyvensim, tai gyvensim!”. Praeiviai tik nužvelgdavo ir nueidavo tolyn – įdomu, kas būtų, jei panašias, tik prieš Rusiją nukreiptas, kalbas kas nors sakytų Maskvos centre?

Kijevas – toli nuo fronto, bet karo aidai juntami

Bet šiaip Kijevas gyvena savo gyvenimą: parduotuvės, restoranai, muziejai, metro veikia. Šis karas – frontinis lyg senovėje. Ukraina yra didžiausia vien Europoje esanti valstybė ir frontas kol kas ~700 km nuo Kijevo. Bet karo aidus išvysti vos apsidairęs. Plakatai visame mieste ir agitaciniai postai Maidane agituoja stoti į įvairias privačias armijas (“teritorinės gynybos batalionus”). Tokių yra keliasdešimt ir jas savanoriai subūrė 2014 m. balandį, kai Ukrainos porevoliucinei valdžiai pasyviai stebint Rusija ir jos vietiniai talkininkai užiminėjo vieną Ukrainos miestą po kito.

Didžiausiuosius privačius batalionus, tarsi tais laikais, kai Ukrainą valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išlaiko ir apginkluoja turtingieji. Nebe bajorai, o oligarchai. Pavyzdžiui, Putino už akių teisiamas antrasis pagal turtingumą šalies žmogus Ihoris Cholomoiskis, kuriam priklauso ir Ukrainos avialinijos, kuriomis skridome iš Vilniaus, surinkęs net 1000 karių “Dniepro batalioną”. Mažesnius batalionus sukomplektavo eiliniai aktyvistai, kurių pavardės it kokybės ženklas puošia jų reklamas. Batalionai, kaip ir tikra kariuomenė, kovoja fronte, bet jų aukų dėžutės atskiros. Ukrainiečiai mieliau remia savo krašto, miesto ar pažįstamų batalionus, apeidami korupcinį biurokratinį valstybės aparatą.

Teritorinės gynybos bataliono Donbas atstovybė Maidane.

Automobilių su Ukrainos vėliavėlėmis Kijeve daugiau, nei Lietuvoje su trispalvėmis – tik patriotizmą ten skatina liūdnesni įvykiai, nei Pasaulio krepšinio čempionatas. Ukrainos vėliavos kybo ir kai kuriuose languose, balkonuose. Niekur Europoje nesu matęs ir tiek žmonių, vilkinčių tautiniais rūbais: taip apsirėdo ištisos šeimos ir tvarko kasdienius reikalus. Dar keli apsigaubę vėliavomis ar iš gatvės prekeivių nusipirkę dvispalves juosteles. Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, žmonės vis klausinėdavo: kaip laikosi Lietuva, ar pas mus dar ramu, ar jau esame pasiruošę eiti į armiją? Jie neabejojo, kad ties Ukraina Putinas nesustos ir Lietuva – tarp artimiausių kitų jo taikinių.

Ukrainietiška dvasia prieš sovietinį palikimą

Lietuva ten gerbiama. D. Grybauskaitė populiarėja it V. Adamkus Gruzijoje 2008 m.: Holodomoro muziejaus prižiūrėtoja spontaniškai ėmė girti mūsų prezidentę. Labiausiai todėl, kad su nepriklausomybės diena Ukrainą ji pasveikino ukrainietiškai. Lietuviams irgi malonu, kai kokia užsienio žvaigždutė ar politikas prabyla lietuviškai – bet tai ne tas pats. Prižiūrėtoja pasakojo: “Mūsų ir buvęs premjeras, ir Janukovyčius kalbėdavo vien rusiškai”, ir dar galėjo pridurti, kad ukrainiečių rašytojai rašo knygas kone vien rusiškai, o dainininkai neatlieka ukrainietiškų dainų (tuo įsitikinau ir pats pramoginiame Hidroparko rajone Dniepro saloje: palyginus su juo Palangos Basanavičiaus gatvė – tikra lietuvybės oazė). Todėl paprastas ukrainietiškas “vitaju” (“labas”), “diakuju” (“ačiū”) ar “do pobačenia” (“viso gero”) iš mūsų, užsieniečių, lūpų kaip jokioje kitoje šalyje pralinksmindavo dažną vietinį.

Karo tema Ukrainoje - ir agitacijoje (kairėje), ir reklamą pakeičiančiuose eilėraščiuose, ir karikatūrose (dešinėje).

Regint ukrainiečių kalbos situaciją sunkiai suvokiami atrodo Rusijos teiginiai, kad kažkaip diskriminuojami rusakalbiai. Rusų kalba Ukrainoje daugeliu atžvilgiu dominuoja. Ukrainiečių kalbos sugrįžimas ~1990 m. į iškabas ir oficialų vartojimą labiau gina ją nuo tolesnio nykimo nei primeta kitakalbiams. Ukrainiečiai visokeriopai stengiasi neatsidurti tarp tautų, nepriklausomybės sulaukusių per vėlai, kad išgelbėtų savo kalbas (airių, baltarusių).

Apsižvalgius Kijeve vis dar atrodo, kad tai, kas sovietiška/rusiška, dažnai ten yra profesionalu, tuo tarpu ukrainietiški/vakarietiški dalykai – masiniai, idėjiniai, mėgėjiški. Rusai visuomet pageidavo, kad taip ir liktų, todėl Ukrainos valdžios paramą ukrainiečių kalbos, kultūros, istorijos puoselėjimui vertindavo kaip “rusakalbių diskriminaciją”, “vakarų Ukrainos minčių primetimą visai šaliai” – ir valdžia jos vengė.

Vienas paprastesnių memorialėlių Maidano prieigose - tiesiog prie tvorelės lipnia juostele priklijuoti lapai su žuvusiojo nuotrauka ir informacija. Maidano aukų atminimo pagerbimas - kartu ir naujas būdas kurti ukrainietiškas Kijevo vietas. Priekyje matosi netvarkingai išdėliotos šaligatvio plytelės - jas Euromaidano revoliucijos metu išlupo barikadoms ir ginklams.

Tad ukrainietišką Kijevo veidą ir kuria eiliniai žmonės – dabar labiau nei bet kada anksčiau. Bet ne jų jėgoms nustelbti sovietinius paminklus. Obeliskas Holodomoro aukoms dydžiu neprilygsta arkai, dedikuotai “amžinai rusų ir ukrainiečių tautų draugystei”. Devyniolika metų entuziastų kruopščiai statytas ukrainietiškas Mamajevo kazokų kaimas – kuklus palyginus su sovietiniu Antrojo pasaulinio karo muziejumi. O naujojo Holodomoro muziejėlio angliški tekstai kažkodėl pasakoja ne apie 7-10 mln. ukrainiečių pražudžiusį 1932-1933 m. sovietinį Holodomoro genocidą, bet apie ~1921 m. pilietinio karo ir komunistinės ekonominės betvarkės sukeltą badą (tąsyk mirė 1,5 mln.) – vakarietis čia neabejotinai pasimes.

Panašiai vyksta ir šis karas: tiek tikrasis, tiek informacinis. Ukrainos savanorių “batalionai” prieš puikiai ginkluotus profesionalus iš Rusijos; nesuderintas ukrainiečių pareigūnų daugžodžiavimas prieš koncentruotą ir aiškią Rusijos propagandinę kampaniją.

Viena iš pagarbos lentų su visomis Euromaidano aukomis Kijeve. Nuo to laiko Rytuose žmonių jau žuvo bent 20 kartų tiek.

Ukrainos ateitis turbūt priklausys nuo to, ar pavyks konvertuoti šiandieninį tautinį atgimimą į politinį Ukrainos identitetą. Lietuva, Latvija ir Estija tai padarė dar 1990 m. Ukrainai nepavyko tada, nepavyko ir 2004 m. per Oranžinę revoliuciją. Dabar – trečias mėginimas.

Straipsniai iš serijos “Lemiami Ukrainos metai”

1. Kijevas Euromaidano revolicijos išvakarėse (2013 m.)
2. Apsilankymas Kijeve karo metu (2014 m.)
3. Vakarų Ukraina: Lietuviškos pilys, Ukrainietiška viltis (2015 m.)

Kambodžos diktatoriaus Pol Poto korta

2014 m. birželio 20 d.. Paauglystėje mėgau daryti stalo žaidimus, ir vienas mano sukurtų – tiesą pasakius, įkvėptas kito panašaus, rasto internete – buvo “Diktatorių kortos” Kiekviena korta buvo skirta kuriam nors iš žiauriausių XX a. (tada dar naujasis tūkstantmetis nebuvo atėjęs) diktatorių, ant jos parašyta, kiek tas žmogus valdė, kiek nuosavų piliečių ir kitų žmonių pražudė (pastarasis skaičius apima ir jo sukeltų karų aukas), bei trumpai aprašyti “įžūliausi” jo valdymo momentai.

Žaisti reikėjo lyginant “savo” diktatorių statistiką su priešininko turimom kortom ir toks žaidimas neabejotinai skatindavo susimąstyti. Kad ir apie tai, kad kai kuriuos genocidus, karus ir kitas “politines tragedijas” (bei jų “autorius”) puikiai žinome – bet apie kitus tiek pat ar daugiau gyvybių nusinešusius nežinome beveik nieko (ir pats pirmąsyk išgirdau rinkdamas informaciją toms kortoms).

Kai sukūriau pirmąjį kortų variantą, daugybė jų “herojų”, prie kurių vardų “puikavosi” šimtatūkstantinė aukų statistika, dar buvo valdžioje. Šiandien dauguma jų – jau nuversti, mirę, pasitraukę. Sadamas, Gadafis, Miloševičius, Kastro. Tik nusenęs Mugabė dar laikosi Zimbabvės valdžios.

Nieko keista – metai bėga. Bet prieš trejus metus susimąsčiau, kad, nors ir XXI a. būna diktatūrų, tokių diktatorių, kuriais būtų galima papildyti kortas, nelabai yra. Tik Šiaurės Korėjos Kim Čen Irą pakeitė panašios krypties jo sūnus. O šiaip demokratija išplito ten, kur jos didžiąją XX a. dalį nebuvo ar buvo mažai: Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje. Atrodė, net ten, kur nėra demokratijos, diktatūra “švelnesnė”: būna kelios “nepaaiškinamos” mirtys, o ne daugiatūkstantinės civilių žudynės ar imperiniai karai. Ką jau kalbėti apie XX a. vidurio veikėjus kaip Jozifas Stalinas (~72 mln. aukų ant jo kortos), Adolfas Hitleris (iki 30 mln., įskaitant karo aukas), Mao Dzedunas (iki 55 mln.).

XXI a. diktatorių kortos, prijungtos prie diktatorių kortų žaidimo, būtų be galo silpnos. Mažai ką galėčiau parašyti ir apie “įžūliausius valdymo momentus”: XXI a. diktatūrose, atrodė, nebeliko ir iššaukiančių asmenybės kultų (kaip Stalino ar imperatoriumi save karūnavusio Ž. B. Bokasos), asmeninių užgaidų (kaip Birmos vadovo Ne Vino sprendimas leisti banknotus skaičių, besidalinančių iš “laimingojo” devyneto, ar Sadamo Huseino pakeista Irako vėliava, frazę “Alachas didis” ant jos užrašant nuosava rašysena), mėginimų jėga primesti radikalias ideologijas (kaip Lenino ar Pol Poto, kuris visus miestiečius išvarė gyventi į kaimus ir žadėjo taip “pasiekti lygybę”). Kaip visam šitam galėtų “prilygti” koks Lukašenka, kad ir ką apie jį manytų Baltarusijos opozicija?

Bet taip galvojau prieš trejus metus. Nuo to laiko kai kas pasikeitė. Šimtai tūkstančių žūva Sirijoje. Naujoji valdžia Egipte labai primena kortose vaizduotas XX a. diktatūras, nes politinius oponentus šaudo ir mirties bausme teisia šimtais ir tūkstančiais. O kur dar nykstanti laisvė Rusijoje ir jos puolamieji karai – jeigu jie ir toliau bus eskaluojami. Įdomu, ar čia tiesiog 2000-2010 m. buvo kaip reta demokratiškas periodas ir netrukus “archetipinių diktatorių” vėl padaugės, ar visgi tokie diktatoriai liks XX a. ypatybė, panašiai kaip XVIII a. buvo absoliutinių monarchų era. Pagyvensim – pamatysim.

Šiais komentarų, socialinių tinklų, tinklaraščių ir vikių laikais pastarieji dominuoja ir paieškos varikliuose. Tačiau jie turi galybę problemų: daug informacijos ten nepatikrinta, net klaidinga, surūšiuota nepatogiai (pvz., kaip tinklaraščio straipsniai – pagal datas). Prieš 10-15 metų internete karaliavo kitokio pobūdžio svetainės: teminės, su išrūšiuota informacija, kuriamos vieno ar kelių savo srities specialisto (nesvarbu, pabaigusio universitetą ar tiesiog mėgėjo – iš patirties galiu pasakyti, kad internete “tikri mėgėjai” dažniausiai net kompetentingesni), o bendravimas apsiribojo nebent forumais ir balsavimais.

Internetu nuolat naudojuosi nuo 2000 m., kai Lietuvoje jis dar nebuvo populiarus. Jau tada ieškodavau informacijos angliškai. Nuo tada įsidėmėjau kai kurias “Senas geras” temines interneto svetaines, kurios gal neprisitaikė prie Web 2.0 ir buvo nustumtos į paieškos variklių paraštes, bet nuo pat tų “senų laikų” jas prisimenu ir jomis naudojuosi – nes, tiesiog, nėra sukurta nieko geresnio šiomis temomis.

1.Worldstatesmen – Visų pasaulio šalių svarbiausi duomenys, visų laikų vėliavos ir visų jų valdžiusių vadovų sąrašas su valdymo pradžios ir pabaigos datomis.
2.Everyculture – Kiekvienos tautos (o taip pat kiekvienos Amerikos imigrantų grupės) išsamus kultūros, papročių, etiketo aprašymas. Kai ką gal jau reikėtų atnaujinti dėl globalizacijos įneštų pokyčių, bet esmė nesikeičia.
3.Omniglot – Visų pasaulio rašto sistemų rašmenys bei visų kalbų pagrindinės frazės ir įrašai (beje, lietuviškų frazių įrašus kažkada šiai svetainei padariau aš).
4.XX a. atlasas – Daug XX a. teminių žemėlapių, animuotų GIF failų. Kitas tos pačios svetainės skyrius pasakoja apie didžiausias XX a. diktatūras, karus ir katastrofas bei žuvusiųjų skaičius.
5.Skyscraperpage – Aukščiausių pasaulio ir atskirai kiekvieno miesto pastatų diagramos.
6.Freemap.jp – Nemokami kontūriniai visų šalių žemėlapiai.
7.Nationalanthems.info – Visų šalių himnai – tekstai ir muzika. Ši svetainė iš dalies įkvėpė sukurti ir panašią lietuvišką svetainę Himnai.lt, kurią dar papildžiau ir vokaliniais įrašais.
8.Historyworld.net. Neiliustruoti straipsneliai apie visų šalių ir daugelio kitų dalykų (tarkime, dailės) istorijas. Glausčiau ir dažnai neutraliau bei natūraliau nei angliška Vikipedija. Tiesa, svetainė niekad nebuvo baigta, o jos autoriai matyt labiau senosios istorijos gerbėjai, tad daugybės kraštų istorija baigiasi ~1800 m. – bet man kaip tik ši istorija ir yra mažiau žinoma, tad įdomu atnaujinti žinias.

Dar kelios iš senųjų mėgėjiškų teminių svetainių sugebėjo tapti didelėmis, dalis tokių už milijonines sumas parduotos – bet iki šiol yra puikios savo srityje:
1.IMDB – Informacija apie visus pasaulio filmus, jų kūrėjai, trumpi aprašymai, įvertinimai, diskusijų forumai.
2.Airliners.net – Lėktuvų nuotraukų duomenų bazė ir kita informacija apie juos.

Verta paminėti ir The World Factbook, kuri šiaip nelabai atitinka kriterijus, nes kuriama ne mėgėjų, o valstybinės JAV organizacijos (CŽV), bet tai buvo pirma tokia išsami svetainė apie visus įmanomus valstybių duomenis, nuo gyventojų skaičiaus iki paskutinių rinkimų rezultatų, nuo greitkelių ilgio iki telefonų naudotojų skaičiaus. Jei reikia glaustai tik faktų ir statistikos, o ne komentarų ir interpretacijų – tai tebėra geriausias šaltinis.

Žiūrėjau piruosius debatus prieš 2014 m. prezidento rinkimus (tema: ekonomika). Dalinuosi savo įspūdžiais apie kandidatus:

Zigmantas Balčytis

Zigmantui Balčyčiui sunkiai sekėsi laviruoti tarp kairės ir populizmo ir dažniausiai nusverdavo pastarasis. Normalu kairiajam aiškinti, kad reikia didinti mokesčius – tačiau sakyti, kad būtent dėl to gerės verslo sąlygos ir pan. nelogiška. Politikoje reikia daryti pasirinkimus, “Ir vilkas sotus, ir avis sveika” visada nebūna, o tokių pažadų dalinimas prieš rinkimus – populizmas.

Keli populistiniai Z. Balčyčio teiginiai ir mano komentarai:

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Solidarumo dėlei, verslininkams reikia pakelti mokesčius, o dėl to jie susigrąžins prarastas eksporto rinkas.
MANO KOMENTARAS: Didesni mokesčiai gali tik mažinti Lietuvos konkurencingumą; išleidę daugiau pinigų mokesčiams verslininkai galės mažiau investuoti, tad idant gautų tas pačias pajamas turėtų brangiau pardavinėti produkciją

Z. BALČYČIO TEIGINIO ESMĖ: Reikia įvesti progresinius mokesčius tam, kad išlaikyti darbuotojus, tokius, kaip informatikai, Lietuvoje.
MANO KOMENTARAS: Informatikai Lietuvoje gauna vienus didžiausių atlyginimų (5000 Lt +) ir, įvedus progresinius mokesčius, būtent jie atsidurtų tarp tų, kurie daugiausiai netektų. Kadangi užsienyje nuo to algos nepasikeistų, informatikams būtų tik dar didesnė paskata išvykti svetur. Jei kas nors mano, kad progresiniai mokesčiai palies tik kažkokią neapibrėžtą ir tolimą “milijardierių” grupę, klysta – labai turtingų žmonių labai nedaug ir jų niekaip nepakaktų surinkti biudžetui ar net padengti progresinės sistemos administravimo išlaidas, todėl visi realūs progresinių mokesčių siūlymai progresyvumo ribą brėžia gana žemai.

Nuo populizmo Z. Balčytis netikėtai nukrypo atominės energijos klausimu: atominę, jo nuomone, statyti būtina.

Naglis Puteikis

Naglis Puteikis įnešė šiek tiek konflikto į šiaip jau gana ramius debatus, kuriuose frazė “Kaip teisingai pasakė…” skambėjo gal net dažniau nei “Nesutinku su teiginiu…”, kuomet pasiginčijo su A. Zuoku dėl “Barclay’s” atėjimo. Pastarąjį N. Puteikis kritikavo kaip neaiškios naudos (dėl didžiulių valstybės sumokėtų sumų) ir šiaip reiškė nemažai kritikos, gana konstruktyvios, tačiau dažnai susijusios su pavieniais atvejais, o ne bendra situacija (pvz. atsakinėdamas “Kaip pritraukti užsienio investuotojus į Lietuvą?” kalbėjo vien apie, jo nuomone, klaidingą M. Dargužaitės išstūmimą iš pareigų). Nemažai rėmėsi emocijomis.

Bronius Ropė

Kaip ir kiti rimtas pareigas užimantys kandidatai (D. Grybauskaitė, A. Zuokas) B. Ropė debatuose daug rėmėsi savo dabartinio darbo patirtimi. Tačiau Ignalinos mero patirtys iš šalies žiūrint neatrodo tokios svarbios, todėl galėjo susidaryti “kandidato iš žemesnės lygos” įspūdis. Pasirodė, kad B. Ropė kelis kartus atsakė ne į klausimą, o tai, ką buvo pasiruošęs.

Pavyzdžiui, “Kaip didinti Lietuvos konkurencingumą?” aiškino poreikiu vystyti žaliąją energiją, kad nereiktų mokėti brangiai Rusijai už dujas (bet juk žalioji energija dar brangesnė už dujas).

Tačiau B. Ropė turėjo savo aiškias idėjas, kurias perteikė: savivaldos teisių didinimas (ypač regionuose), energetinė nepriklausomybė, žemės ūkio svarba.

Dalia Grybauskaitė

Dalia Grybauskaitė atrodė gana blankiai, bet kai esi valdžioje ir negali kritikuoti valdžios sprendimų, ką nors pasakyti sunkiau. Ji laikėsi tų pačių nuostatų, kaip ir visada: proeuropietiškų (kuo greičiau įsivesti eurą), lengvai kairiųjų (tinka dabartinis pusiau progresinis mokesčių variantas). Čia pakomentuoti mažiausiai ką turiu, nes per 5 metus visi jau mintinai žino, kaip atrodo D. Grybauskaitė įvairiose TV laidose ir ką ji ten sako.

Artūras Paulauskas

Artūras Paulauskas paliko geresnį įspūdį, nei tikėjausi, politine prasme: drįso sakyti ir tai, kas ne visai populiaru, pateikė įdomių idėjų, pavyzdžiui, euro įsivedimo metu dalį Lietuvos banko lėšų pervesti į biudžetą užuot atidavus Europos centriniam bankui. Tačiau A. Paulausko “debatiniai” sugebėjimai nuvylė: ne visai teisingai E. Jakilaičio užsipultas dėl “Invegos” neapgynė savo pozicijos, į vieną iš klausimų išvis dvi minutes kalbėjo “apie nieką” (“Kaip kovoti su šešėline ekonomika?” atsakymas buvo maždaug “Reikia kovoti ryžtingai, rimtai, ne taip, kaip dabar, pasakant pareigūnams, kodėl kovoti reikia(…)” ir t.t. be platesnių paaiškinimų), turbūt iš jaudulio netyčia pasakė priešingą dalyką (siūlė “skatinti jaunimo nedarbą”).

Beje, A. Paulauskas vienintelis net dabartinių Ukrainos įvykių fone netiesiogiai užsiminė apie prorusiškesnę politiką; iš kitų kandidatų tradicinių “Su visais kaimynais reikia gerai sutarti” frazių nebesigirdėjo.

Valdemaras Tomaševskis

Valdemaras Tomaševskis taip pat turėjo įdomių minčių ir per visus debatus nė karto nepaminėjo lenkų mažumos ar kitų mažumų, kalbėjo į temą. Tiesa pasakius, turbūt V. Tomaševskis palietė netgi daugiausiai realių stambių problemų.

V. Tomaševskio akcentai: skatinti turizmą (galimai ir lengvatomis, nes turizmas – šaliai naudingas eksportas), plėsti savivaldos teises, lengvinti žemės reikalų tvarkymą (nes dabartiniu atveju tenka žemės klausimus tvarkytis po kelis metus, o užsienio investuotojams tai išvis “klaidus miškas”), eurą įsivesti kiek vėliau (išsisprendus euro zonoje dabartiniams ekonominiams neaiškumams, Pietų Europos bėdoms, dėl kurių Lietuvai tektų jas remti).

Tiesa, dėl akcento V. Tomaševskį buvo kartais sunkoka suprasti. Bet didžiausia jo problema, matyt, ne ta, o “mažumos politiko įvaizdžio sindromas”.

Teko skaityti įdomią Barako Obamos gyvenimo analizę: autorius rašė, kad labiausiai B. Obamai pasisekė, kai jis pralaimėjo rinkimus į kongresą juodaodžių apygardoje. Paskui kandidatavo į Senatą (kur rasiniu pagrindu sukurtų apygardų nėra) ir laimėjo, o vėliau nuėjo ir iki prezidento. Jei būtų laimėjęs pirmuosius rinkimus, greičiausiai būtų tapęs tokiu, kaip dauguma juodaodžių kongresmenų iš šių apygardų: radikaliai ir nuolat ginti savo mažumos interesus, nes tik taip būtų užsitikrinęs sau perrinkimą. Tačiau kartu taip būtų užsikirtęs kelią rimtesnei karjerai, nes nejuodaodžiai būtų jį laikę “tik saviškiais besirūpinančiu” ir nebalsavę senatoriaus ar prezidento rinkimuose. Dėl panašių priežasčių ir V. Tomaševskis, manau prezidentu greičiausiai niekada netaps (nors, galbūt, iki karjeros pabaigos užsitikrino sau visas vietas, kurioms pakanka Lietuvos lenkų balsų). Ir pats negaliu pasakyti, ar tapęs prezidentu jis tikrai dirbtų tai, apie ką kalbėjo debatuose (visos Lietuvos interesais), ar toliau jam svarbiausi liktų Lietuvos lenkų interesai.

Artūras Zuokas

Artūras Zuokas turbūt parodė geriausius debatavimo sugebėjimus, kalbėjo aiškiai, “į temą”. Savo modernumą A. Zuokas perteikė ir elgesiu: vienintelis debatų metu naudojosi ne lapeliu su užrašais, bet planšetiniu kompiuteriu. Gal kartais laikėsi pernelyg intelektualiai, pvz. citavo XVIII a. Adamo Smito knygą: ekonomistas žinos, kad A. Smitas – modernios ekonomikos tėvas, bet A. Smito nežinantis šiandieninės Lietuvos ekonomikos komentavimo remiantis 250 m. senumo knyga galėjo ir nesuprasti. Didesnė bėda, kad, kaip ir A. Zuoko politikoje, debatų metu akcentuotos “smulkios įdomybės”, kurios, kartais puikiai nusisekančios, kartais su trenksmu žlungančios, visgi yra tik maža valstybės reikalų dalis (tačiau puikiai tinka viešiesiems ryšiams). Pavyzdžiui, “Vilnius veža” taksi ar akcija viešuosius pirkimus daryti tik iš minimumo darbuotojams nemokančių įmonių (kuri, matyt, tik prideda papildomą biurokratinį pliusiuką, nelabai svarbų, nes ar mokėti 1000 Lt, ar 1010 Lt skirtumo nėra, o Vilniuje minimumą ir šiaip mažiau kas gauna). Kaip ir B. Ropė bei V. Tomaševskis, A. Zuokas akcentavo savivaldos teisių plėtrą.

2014 m. balandžio 17 d.. Neseniai aplankiau Valdovų rūmus Vilniuje ir Prūsų-Jotvingių gyvenvietę Ožkiniuose.

Abu objektai panašūs esme: tai naujai pastatytos vietos, įkvėptos istorijos ir turinčios padėti ją įsivaizduoti. Bet visa kita skiriasi kaip diena ir naktis.

Mecenatystė prieš mokesčių mokėtojų lėšas

Valdovų rūmus statė valdžia ir jie kainavo ~300 mln. litų bei dar kainuos bent 75 milijonus. Prūsų-Jotvingių gyvenvietės kainos nesužinosime, nes ją stato vienas žmogus, Lenkijos lietuvis verslininkas Petras Lukoševičius, savo rankomis ir iš savo lėšų.

Dažnai sakoma, kad valdžia privalo remti kultūrą. Bet kultūrą, istoriją, sportą, kitas, atrodo, “nematerialistines” sritis remia ir patys žmonės. Kai kurie geriausi lankyti pasaulio muziejai yra verslininkų dovanos savo miestams: H. Fordo Grynfildo kaimas Detroite, Fyldso Čikagoje… Tiesa, dauguma statyti JAV dar tada, kai valstybė atliko labiau “naktinio sargo” funkciją ir mokesčiai buvo daug mažesni. Dabar, kai valstybė pasiima 40%-50% pajamų per mokesčius, susidaro užburtas ratas, nes piliečiai pagrįstai sako, kad jau ir taip daug prisideda prie viešo gėrio (mokesčiais, iš kurių valstybė turinti remti ir kultūrą). Ir visgi net ir šiom sąlygom randasi daug privačios ar pusiau privačios iniciatyvos, net Lietuvoje, ir entuziazmas dažnai kokybe nustelbia įvairių valstybės ir ES biudžeto “melžėjų” darbą.

Ši medinė pilaitė - tik maža viso Prūsų-Jotvingių gyvenvietės komplekso dalis

Valdovų rūmai – puikus pavyzdys, kaip valdžios projektų kainos išauga keleriopai (sąmata išaugo nuo 115 iki 368 milijonų), o didelė pinigų dalis nusėda nežinia kur. Kai statoma iš “valdiškų pinigų”, juos švaistyti ne taip gaila, kai statoma iš savų – dirbama efektyviai. Kitas pavyzdys čia arenos: naująją Kėdainių areną statė Lifosa ir ji kainavo 17 500 000 Lt, truko ~1 metus. Analogiškos Jonavos arenos kainavo 27 000 000 Lt, truko ~4 metus – ją finansavo savivaldybė ir valstybė.

Autentika pries improvizaciją

Valdovų rūmams pasirinkta autentiška vieta Senamiestyje, Prūsų-Jotvingių gyvenvietė stovi ten, kur jos niekad nebuvo.

Todėl Valdovų rūmai kėlė ginčų dėl derėjimo prie aplinkos, kai vis tiek atkuriami ne visiškai tiksliai. Be to, Valdovų rūmų vietoje jau stovėjo istorinis XIX a. pirklio Šliosbergo namas, kurį teko nugriauti (kritikams tai reiškė tikros istorijos sunaikinimą vardan dirbtinės).

Kita vertus, buvimas mieste yra Valdovų rūmų pliusas ekonomine turizmo skatinimo prasme: ten lankytojų daugiau, nes vilniečiams ir gausiems Vilniaus svečiams ateiti paprasta; į Prūsų-Jotvingių gyvenvietę reikia važiuoti specialiai.

Valdovų rūmuose – ir antikvariniai daiktai, ir muliažai; kur nėra šių atributų – plynos baltos gipsinės sienos, griaunančios tikėjimą, kad esi rūmuose (kaip iš tikro atrodydavo rūmų menių sienos nuvažiuokite pažiūrėti į Rundalės rūmus Latvijoje – beje, ten irgi daug kas renovuota, o ne autentiška, bet pasidarbuota iš peties). Prūsų-Jotvingių gyvenvietėje jokie seni daiktai specialiai nėra pirkti, viską galima liesti, taikliai imituojama pati atmosfera, o ne bandoma kopijuoti praeitį, kurios tikslių šaltinių ne visada yra.

Valdovų rūmų baroko salėje - tikra senovinė komoda (dešinėje) ir sosto muliažas (kairėje). Tačiau baroko laikais juk būdavo gausiai išpuoštos sienos ir grindys buvo kitokios... Valdovų rūmuose visa tai visų epochų salėse vienoda, kaip ir ventiliacijos angos (matosi virš durų) bei kita, tad ten jaučiau labiau eilinio muziejaus nei rūmų atmosferą.

Biurokratija prieš efektyvumą

Kiek tiksliai dirba žmonių Valdovų rūmuose informacijos neradau, bet 72 žmonės ten dirbo dar 2009 m. lapkritį dar keturi metai iki tol, kol Valdovų rūmai buvo atidaryti (t.y. dirbo neveikiančiame muziejuje, o ne statybininkais).

Pamenu, tada buvo paskelbta, kad į dar neatidarytus Valdovų rūmus bus galima užeiti per “Tebūnie naktis” renginius – buvau nuėjęs, neįleido; pasirodo, reikėjo iš anksto registruotis, nors į kitur vykstančias programas jokios registracijos nebuvo.

Tuo tarpu Prūsų-Jotvingių gyvenvietę aptarnauja pats jos savininkas/kūrėjas. Aišku, Valdovų rūmai yra daug didesnis objektas – bet ne šitiek.

Tiesiog valdžios finansuojamuose objektuose visad išsikeros biurokratija, o kažką darydamas už savo pinigus samdysi tik tiek žmonių, kiek būtina. Be to, jei dirbi iš entuziazmo, kaip P. Lukoševičius, dirbti norisi – nors pelnas ir nebūtų didžiulis. O darbuotojai biurokratinėse struktūrose dažniausiai stengsis, kad už šiaip ar taip mokamą fiksuotą algą dirbti tektų kuo mažiau.