Rinkdamiesi vietą kelionei, Estiją dažnai pamirštame. Juk ten – vėsiau nei Lietuvoje, o atstumas per didelis, kad nuvažiuotum automobiliu ir grįžtum tą patį eilinį savaitgalį.

Visgi Estijoje gausu įdomių lankytinų vietų: nepaliestos laukinės gamtos takų, gražių senų miestų ir galingų Viduramžių pilių. Ilgajam savaitgaliui (4 dienoms) kelionė į Estiją – puikus pasirinkimas.

Atmosfera ir tvarka Estijoje vis labiau primena Skandinaviją, randasi ir itin modernių įdomybių, interaktyvių muziejų. Tiesa, vis mažiau nuo Vakarų atsilieka ir kainos.

Lahemos nacionalinis parkas Estijoje - viena paprastos, tačiau puikiai saugomos estiškos gamtos vietų, kur smagu pasivaikščioti patogiais takeliais. Nuotraukoje - takas iš Kasmu kaimo.

Talinas – sena modernios Estijos širdis

Kelionė į Estiją daug kam – visų pirma kelionė į Taliną. Į jo viduramžišką senamiestį, vis dar aptvertą storomis sienomis, romantiškais pilkais gynybiniais bokštais.

Talino senamiestis garsėja vienintele Šiaurės Europos gotikine rotuše, aukštomis bažnyčiomis, vienos kurių (Šv. Olafo) bokštas netgi, sakoma, buvo aukščiausias pasaulyje pastatas (šiuo metu jis 124 m aukščio). Ir Tompėjos kalnu – aukštutine senamiesčio dalimi, į kurią tenka gerokai palypėti. Ten, viršuje – parlamentas, vyriausybė, stačiatikių ir liuteronų katedros. Apačioje – Rotušės aikštė, siauros gatvelės.

Talino senamiestį supanti siena su bokštais - vienintelė visame Pabaltijyje išlikusi miesto siena.

Po Talino senamiestį smagu ir tiesiog pasivaikščioti, pasigerėti ne tik Viduramžių pirklių namais, tačiau ir kartais dar įspūdingesniais neogotikiniais rūmais, kuriuos prieš 100 metų statė Talino vokiečiai, iki pat Antrojo pasaulinio karo buvę miesto elitu.

Patiko Talinas ir rusams – caras Petras I net postringavo, kad jei Rusija būtų valdžiusi Estiją dar tada, kai jis sumanė perkelti sostinę, Sankt Peterburgą jis būtų pastatęs Talino vietoje.

Gotikiniai namai Talino senamiestyje.

Caras Taline išties pasistatė sau rezidenciją – Kadriorgo rūmus. Labai gražius, bet kaip visos Rusijos valdovui gal mažokus: juk ten lankėsi tik keliolika kartų, o ne gyveno nuolat.

Dabar Kardiorgas – puikiai restauruotas. Estija kaip reikiant investavo, kad jos miestai patiktų turistams. Miestas paverstas savotišku muziejumi: ant dažno gražesnio namo prikabinta lentelė, keliomis kalbomis pasakojanti namo istoriją: kokia giminė pastatė, koks architektas, koks stilius, koks vidaus išplanavimas… Todėl tyrinėti Taliną lengva ir daug iš anksto nepaskaičius.

Kadriorgo rūmai nuo sutvarkytos aukštutinės parko terasos. Žemutinė terasa apaugusi žolėmis ir medžiais, nesutvarkyta - tačiau tai tik laiko klausimas.

Modernioji startuolių Estija

Turistų Taline vasaromis – daug. Mat Estijos sostinės geografinė padėtis itin patogi kruiziniams laivams: pakeliui į Sankt Peterburgą, mėgiamiausią Baltijos jūros kruizinį uostą. Kai lankiausi, net keturi kruiziniai laivai vienu metu dienai stabtelėjo Talino uoste, o jų keleivių grupes gidai vedžiojo po miestą.

Be kita ko, Talinas – ir vos valanda kelio laivu nuo Helsinkio. Suomiai vos griuvus TSRS puolė plaukioti į Taliną “pigaus alaus”, o estai į Suomiją – didesnio uždarbio. Priešingai nei latviai ir lietuviai, estai beveik neemigruoja – užtat neretas talinietis dirba Helsinkyje ir kasdien plaukioja pirmyn-atgal laivu. Turtingesniuosius suomius ir estus anksčiau “iš centro į centrą” net skraidindavo sraigtasparnis, bet per krizę šis malonumas baigėsi.

Kruiziniai laivai Talino uoste žvelgiant nuo Linnahall - keisto milžiniško apleisto sovietinio statinio-bunkerio, kuriame veikė Lenino vardo koncertų salė. Dabar jis apleistas ir apipaišytas grafičiais, bet jo stogas - mėgstama vieta pasidairyti. Prieš 10-20 metų vakariečiai į Estiją specialiai važiuodavo pažiūrėti tokių 'tarybinių monstrų', o dabar Linnahall jau likęs vienas nedaugelio dar apleistų pastatų, o 2018-2019 m. žadama remontuoti ir jį.

Talino ir Helsinkio atmosfera skiriasi vis mažiau. Ir kainos Taline po euro įvedimo sparčiai išaugo – parkingas ten jau tris-keturis kartus brangesnis nei panašiose Vilniaus vietose.

Ta šiuolaikiška startuolių (gi išrado “Skype”) ir pirmųjų pasaulyje e-rinkimų Estija irgi visų pirma gyvuoja Taline, jo senamiestį apsupusiuose stikliniuose dangoraižiuose, Rotermano rajone, kur ant apleistų carinių gamyklų stogų pristatyti modernūs daugiaaukščiai. Naujame Jūreivystės muziejuje, kur buvusiuose hidroplanų angaruose Estijos laivybos istorija išdėstyta moderniai tarsi Amerikoje (galima net “pašaudyti” patranka į ekrane nuo jūros “atskrendančius” sraigtasparnius) – bet ir bilieto kainos lyg Amerikoje.

Rotermano rajonas Taline.

Tokių “grynai vakarietiškų” pramogų Estijoje daugėja ir nieko keisto, kad muziejų modernizacija prasidėjo nuo jūreivystės muziejaus, mat Estija tiesiog didžiuojasi savo jūreiviais ir jūromis.

Pietų Estijos miestai – pakeliui iš Lietuvos

Taline ir apylinkėse gyvena beveik pusė Estijos žmonių, todėl lengva pamiršti, kad miestų Estijoje yra ir daugiau. Tačiau mažieji pietų Estijos miestai – irgi gražūs, dauguma jų nesuniokoti kartų. Juos legnva aplankyti pakeliui iš Lietuvos į Taliną.

Ammende vila Pernu kurorte.

Antrasis pagal dydį Estijos miestas Tartu (94 000 gyv.) garsėja univesitetu. Įkurtas 1632 m. (atkurtas 1802 m.), jis – pagrindinis univesitetas Estijoje. Iš visos šalies gabiausi studentai suvažiuoja į Tartu, užpildydami ne tik didingų pastatų auditorijas, tačiau ir kavines, barus. O vasaromis miestas apmiręs, kupinas tik turistų. Jiems greta įprastinių lankytinų vietų: žavios trikampės centrinės Tartu aikštės su Rotuše ir pasvirusiu namu, Šv. Jono bažnyčios puoštos mūrinėmis statulomis ir katedros – kadaise didžiausios visame Pabaltijyje – griuvėsių ant kalno, atidarytas AHHAA mokslo muziejus, kur kiekvienas lankytojas savo rankomis, akimis ir ausimis gali išbandyti įvairiausių mokslų dėsnius. Investuoti akcijų biržoje, pamatyti sumažintą bangą ar tornadą, visokias iliuzijas, pravažiuoti dviračiu ant ~10 m aukštyje ištempto lyno (dėl atsvaros tai nepavojinga) ir t.t. Lankiausi ten tris valandas, bet ir tiek laiko kažkiek pritrūko. Dar viena lankytina vieta Estijoje, kurią apibūdinčiau “brangu, bet verta”.

Kaip ir daugelio miestų, Tartu centras mūrinis, tačiau aplinkui – ir gražiai raižytų namų pilnas medinis Supilin rajonas. Kadaise tokie rajonai glausdavo skurdžius iš kaimų į darbus fabrikuose atsikėlusius estus, tačiau dabar iščiustyti ir jie, ten kyla ir medinėm lentelėm apkalti nauji namai.

Tartu Rotušės aikštė, pastatyta XVIII a. pabaigoje po to, kai miestą nusiaubė gaisras. Tačiau prieš Rotušę stovintis besibučiuojančių studentų fontanas - naujas miesto simbolis.

Pernu miestas (44 000 gyv.) – pagrindinis Estijos kurortas. Tiesa, kai šalis turi 3794 km krantų (42 kartus daugiau, nei Lietuva), ir net namas ant jūros kranto nėra kažkoks paprastam mirtingajam nepasiekiamas stebuklas, kaip pas mus, o ir vasaros Estijoje vėsokos, tik kai kurie estai vasarojimui tebesirenka Pernu. Bet tai, kad Estijoje jūros krantas nėra kažkokia “neliečiama retenybė”, ir suteikia miestui žavesio: paplūdimyje, palei iš medinių lentelių sukaltą promenadą, ten veikia kavinės, naktiniai klubai, šokinėja spalvingi fontanai. Gražus ir Pernu senamiestis: barokinė Kotrynos cerkvė, liuteronų Elžbietos bažnyčia, Ammende vila, vokiečių pirklio pastatyta savo dukters vestuvėms.

Trečiasis pietų Estijos miestas – Viljandis (20 000 gyv.), kurio centre – kryžininkų pilies griuvėsiai. Estijoje gausu ir išlikusių Viduramžių pilių – tokios laukia Rakverėje, Kuresarėje – o taip pat Pabaltijo vokiečių dvarų, tokių kaip Alaskivio netoli Peipaus ežero.

Ledainė ir fontanai Pernu pajūrio promenadoje.

Estijos nacionaliniuose parkuose – laukinė gamta

Važiuodamas Estijos keliais gali jaustis it Lietuvoje: lygumos, pievos, miškeliai… Tačiau privažiavus Baltijos jūros krantą panašumas išnyksta. Vietoje mūsiškų ramių smėlėtų paplūdimių Estijoje dažnai laukia aukšti uoliniai skardžiai, čia nuogi, čia apaugę mišku, ir jūroje tyvuliuojantys pilki akmenys. Tarp aukščiausių tokių uolų – Ontikos krantas netoli Narvos ir Tiurisalu [Türisalu] netoli Talino, sakoma, numylėta savižudžių. Nuo uolų krenta net kriokliai (nors ir neitin sraunūs).

Estijoje gyventojų tankumas – gerokai mažesnis nei Lietuvoje, tik 30 žmonių į kv. km (o už šiaurinės Estijos ribų ~10). Todėl važiuodamas Estijos keliais gali ir dešimtis kilometrų neišvysti jokio miestelio ar kaimo. Ypač tai gerai “laukiniam” turizmui. Estijoje gausu ilgo nuotolio dviračių ir pėsčiųjų takų. Estai puikiai “pagerbia” net ir įprastą savo gamtą, o nacionaliniai parkai Estijoje yra tikri nacionaliniai parkai, kur daugelio kilometrų gerai įrengtais takais gali vaikščioti nė nematydamas civilizacijos (išskyrus, karts nuo karto, kitus turistus).

Tiurisalu uola.

Somos nacionaliniame parke šitaip saugomos estiškos pelkės: durpynai, akivarai, ežerėliai, miškeliai su daugybe mažų drieželių ir milžiniškų laumžirgių, vandens čiuožikų, kvepiančių gėlių. Somos nacionalinis parkas – netoli Pernu miesto, jį nesunku aplankyti pakeliui iš Lietuvos į Taliną. Pėsčiųjų takų ilgis ten – nuo 2 iki 10 km, jie mediniai, tvarkingi.

O Lahemos nacionaliniame parke netoli Talino galima paklajoti po “senovinę” Estijos pakrantę – su gausybe akmenų, ilgais pusiasaliais, salelėmis ties horizontu. Ir žvejų kaimais – jų mediniai namai virto taliniečių vasarnamiais, tačiau ten nieko neužgožė jokie kolūkiniai sovietiniai monstrai, nes Lahema nacionaliniu parku tapo dar 1971 m. (buvo pirmasis toks parkas TSRS). Gražūs takai iš Kasmu, Altjos kaimų.

Pelkių vaizdai nuo pasivaikščiojimo tako Somos nacionaliniame parke.

Abiejuose parkuose, jei vaikščiotum visais takeliais, pamažu, prisėsdamas ant gausybės įrengtų suolelių, paskaitydamas augalų aprašymus stenduose, lengvai galėtum praleisti ir po kelias dienas.

Estijos nacionaliniuose parkuose gyvena ir didelių žvėrių, netgi meškų. Tiesa, pastarąsias, kiek skaičiau interviu su parko darbuotoja, ir ji matė tik dukart gyvenime. Tačiau vabzdžių, paukščių stebėjimui galimybių daug, o taip pat galima tiesiog gerėtis iš lėto besikeičiančiomis spalvomis: vasaromis Estijoje dienos dar ilgesnės nei Lietuvoje, ir švinta bei temsta ten valandų valandas; taigi, kiekviena valanda atskleidžia nacionalinių parkų gamtą vis kitaip.

Turistė per saulėlydį fotografuojasi Lahemos nacionaliniame parke netoli Altja kaimo.

Estai turi galimybę žvejoti ne tik jūroje, o ir milžiniškuose ežeruose. Didžiausias jų, Peipaus, ploto sulig kokia Lietuvos apskritimi, yra penktas pagal dydį Europos ežeras. Kito kranto ten tikrai nepamatysi, o bangelės man lankantis į krantą plakėsi didesnės nei Baltijoje. Antrojo pagal dydį Estijos ežero Vertsjervo kitas pelkėtas krantas matosi tik iš apžvalgos bokšto, jis irgi šešis kartus didesnis už didžiausią Lietuvos ežerą Drūkšius.

Peipaus ežero krantinės, nusėtos kriauklelėmis.

Kita Estija: sentikių žvejai ir šimtai vienuolių

Dauguma Peipaus ežero žvejų – ne estai. Ypatingai ilguose vienos ežero pakrante vingiuojančios gatvės jų kaimuose (štai Roja – net 4,5 km ilgio) nerasi bažnytėlių ar koplyčių, o tik cerkvių kupolus. Kiekviename – po kelis. Tai – rusų sentikių teritorija. Jie į Peipaus pakrantes atsikėlė dar XVII a., bėgdami nuo persekiojimo Rusijoje, kur nepakluso stačiatikų reformoms. Ir Estijoje – vienos gyviausių visame pasaulyje išlikusių jų tradicinių bendruomenių (Lietuvoje irgi turime sentikių, tačiau jų kaimai dažnai – “išmirę”, išsilakstę, belikusios vien kapinės).

Netoliese – Piuhtitsos moterų stačiatikių vienuolynas, dar venas rusiškos kultūros bastionas. Vienuolių ten apie 170: ir senučių, ir jaunų merginų. Vienuolynas net stato naujus celių pastatus. Stačiatikybė Estijos rusų tarpe atgimsta: dar 2001 m. daug jų buvo ateistai, stačiatikiai sudarė 13% Estijos žmonių, o pagal 2011 m. surašymą – jau 16%.

Vienuolės aptvertame Piuhtitsos vienuolyne.

Tarpukariu Estija turėjo ir stačiatikių vyrų vienuolyną Pėtsario mieste. Tačiau jo, kaip ir visos Pėtsario srities, ir dar daug kitų žemių, kuriose gyveno daug rusų, Rusija 1991 m. Estijai paskelbus nepriklausomybę negrąžino, mat dar 1945 m. jas prijungė ne prie Estijos TSR, o prie Rusijos FTSR. Tas žemes iki šiol daug estų laiko okupuotomis jų šalies teritorijomis, o Estijos-Rusijos sienos sutartis tebelieka neratifikuota.

Narva ir rusiškoji Estija: pavojinga ar įdomu?

Atėmusi iš Estijos žemes, kuriose gyveno daug rusų, Sovietų Sąjunga tuoj pat prikėlė rusų ir į likusią Estijos dalį. Ištisa Rytų Virumos sritis, per amžius gyventa estų žvejų, buvo apstatyta sovietinių daugiabučių miestais ir miesteliais, butai kuriuose išdalinti rusams iš Rusijos. Visas Narvos miestas – trečias pagal dydį Estijoje (60 000 gyv.) – irgi surusintas pokariu, uždraudus ten sugrįžti karo išblaškytiems estams. Rusakalbių ir dabar ten 93%.

Tame regione kaip niekur kitur Pabaltijyje gali jaustis it Rusijoje. Ten ne tik visi kalba rusiškai, ne tik gali išvysti Georgijaus juostomis padabintus automobilius, bet net užrašai, reklamos dvikalbės tarsi sovietiniais laikais, o rusiški tekstai vietomis didesni už estiškus. Estai net visų sovietinių paminklų “neišvalė” – pasiliko ne tik monumentai Tarybinei armijai-išvaduotojai, tokie kaip ant postamento prie Narvos-Narvos Joesu kelio užvilktas tankas su raudona penkiakampe žvaigžde (vietinių tebenukraustomas gėlėmis), bet ir, tarkime, paminklas Didžiojo spalio 70-osioms metinėmis Silamejės miestelyje. O nauja lentelė turistams ant buvusio kino teatro Silamejėje “giriasi”, kad viduje dar gali išvysti Markso ir Lenino bareljefus.

Ant Silamejės miestelio pranešimų stulpo visa savivaldybės pateikiama informacija - dvikalbė.

Gal estai išsigando rusų tada, kai, jiems 2007 m. pabandžius nukelti bronzinį sovietų kario paminklą, Taline rusakalbiai sukėlė riaušes. O gal tiesiog centrinei valdžiai veikti daug sunkiau, mat Estijoje gausu miestų, kur gyvena beveik vien rusai, tad ir jų savivaldybės – rusiškos, merai – irgi rusai. 24% Estijos gyventojų yra rusai, o trečdalis jų netgi – Rusijos piliečiai. Ir pabuvus Narvos apylinkėse mintis, kad būtent ten galėtų “įsikurti” sekanti “liaudies respublika”, panaši kaip Donecko ar Luhansko, neatrodo nereali.

Estija rusų širdis gali pavergti nebent pinigais. Juk Estija – turtingiausia buvusios TSRS šalis. Ir sovietiniai Rytų Virumos miesteliai, kuriuos prieš dešimtmetį mačiau visiškai aplūžusius ir trupančius, dabar Estijos valdžios lėšomis sutvarkyti, renovuojami. Tie, kurie pastatyti prie Stalino, ir šiaip nėra baisūs, nes stalininiai pastatai visai įdomūs. Verta dėmesio Silamejė (17 000 gyv., iš kurių 97% rusakalbiai), sovietmečiu nė nepažymėta žemėlapiuose, mat ten rinktas uranas tarybinėms atominėms bomboms. O greta Kivielio [Kiviõli]- didžiulės dirbtinės kalvos iš pramoninių atliekų, viena kurių žiemomis net virsta kalnų slidinėjimo trasa (ir keltuvas įrengtas).

Silamejės centras - tvarkomas stalininis bulvaras link jūros.

Paldiskis, jau į vakarus nuo Talino – proziškesnis sovietų atominės pramonės miestas. Išsikėlus rusų kariškiams, gyventojų skaičius ten krito nuo 16 000 iki 5 000, o dūlantys daugiabučiai 2002 m. pasitarnavo kaip filmavimo aikštelė filmui “Lilya 4-ever” apie niūriai skurdžią postsovietinę realybę. Dar ir šiandien Paldiskis nėra “svajonių miestas”, tačiau ir ten pastatai perdažyti, langai įstiklinti, į Taliną kas pusantros valandos kursuoja modernūs traukiniai.

O pačioje Narvoje kažkiek yra ir ikisovietinių grožybių. Pagrindinė – danų XIII a. statyta Narvos pilis greta Narvos upės. Anapus upės, Rusijoje – rusų statyta Ivangorodo pilis. Abidvi seniai netekusios gynybinės prasmės, virtusios muziejais – tačiau vis dar labai simbolinės. Virš Narvos pilies plazda Estijos trispalvė, virš Ivangorodo kuorų – Rusijos, o ant tilto tarp pilių muitinės patikrinimo laukia automobilių eilės. Kaip ir Viduramžiais čia – Vakarų ir Rytų siena, tik anuomet tai buvo katalikiško ir stačiatikiško pasaulių riba, šiandien – Europos Sąjungos ir Eurazijos Sąjungos.

Ivangorodo tvirtovė žvelgiant iš Narvos. Pačią Narvos tvirtovę lengviau pamatyti iš Ivangorodo. Beje, tarpukariu abi tvirtovės priklausė Estijai, o Ivangorodas vadintas Janilinu.

Dar Narva garsėja milžinišku Krenholmo tekstilės fabriku, kuris XIX a. buvo didžiausias visoje Rusijos Imperijoje. Jis statytas laikais, kai net fabrikai būdavo projektuojami gražūs, it kokios pramonės katedros, tad gražu pažiūrėti į jo bokštus, raudonų plytų darbininkų namus (jų ten dirbo 10 000). Priešingai nei Lietuvą, Estiją caras vystė ne kaip žemės ūkio, o kaip pramonės žemę. Estams leista siekti išsilavinimo, Tartu universitetas, priešingai nei Vilniaus, neuždarytas: todėl dar XIX a., kai Lietuvoje temokėjo skaityti tik pusė žmonių, Estijoje jau 90% buvo raštingi. Bet šiandien Estijos pramonė vėl užleidžia vietą gamtai, ir Krenholmo fabrikas apaugęs medžiais, supamas krioklelių.

Į Estijos salas – keltai ir ledo keliai

Estija vienintelė iš Pabaltijo šalių turi salų, ir “turi” čia per menkas žodis. Estijoje salų net 2355, iš jų keliolika gyvenamos. Kai kurios – labai nutolusios nuo žemyno: štai į Ruhnu salą keltas plaukia net 4,5 valandos, o žiemomis, Baltijos jūrai iš dalies užšalus, ten skraidina lėktuvai.

Tokios salos – ir Estijos galvos skausmas. Juk Ruhnu tegyvena vos ~90 nuo pasaulio atskirtų žmonių, o visose salose kartu paėmus – tik 40 000, dėl kurių reikia subsidijuoti laivus, lėktuvus… Tačiau kartu salos – ir Estijos žavesys. Kiekviena jų – savotiškas atskiras pasaulėlis. Kadaise dažnoje saloje gyveno net ne estai, o švedai. Sovietai juos išvarė. Nors šiandien salose ir žemyne gyventojų tautybė ta pati, vanduo nėra tik geografinis barjeras ir atmosfera salose kitokia. Kihnu moterys tebevaikšto su tautiniais kostiumais (net UNESCO tai padarė įspūdį – pripažino nematerialiuoju pasaulio paveldu). Dažna sala – ir atskira savivaldybė ar regionas, nepaisant to, kad gyventojų ten mažai (Pirisarės saloje-savivaldybėje Peipaus ežere – vos 70 rusų sentikių).

Akmeninis 'kelias' į salą Lahemos nacionaliniame parke. Kartais juo įmanoma nueiti ar prabristi.

Dvi didžiausios Estijos salos – Sarema ir Hijuma, į kurias nuo žemyno reikia plaukti apie valandą. Sarema garsėja sostinės Kuresarės pilimi, o Hijuma gyvenama dar rečiau, ten maistas žmonėms iki šiol tiekiamas autoparduotuvėmis.

Žiemą į šias didžiausias salas kartais galima nuvykti oficialiais “ledo keliais” – jei gerai pašąla, keliai “pažymimi” tiesiai ant Baltijos jūros. Tik jais važiuojant privalu nesisegti saugos diržų – kad spėtumėte iššokti, jei automobilis įluš.

Kuresarės pilis Saremos saloje.

Estija – globali valstybė

Estija – mažiausiai gyventojų turėjusi TSRS valdyta šalis. Nepaisant to, žlugus TSRS, ji sugebėjo išvengti visų postsovietinių problemų – ilgalaikio skurdo ir diktatūrų (kaip Vidurinė Azija) ar masinės emigracijos (kaip Lietuva ir Latvija).

Per jau beveik 30 nepriklausomybės metų estai pastatė gražią šalį, į kurią keliautojai viliojami puikiai sutvarkyta gamta, išsasmiai aprašyta senove ir moderniomis naujovėmis.

Takas per pelkynus Somos nacionaliniame parke žvelgiant iš apžvalgos bokšto.

Tiesa, savo dvasią susigrąžinti Estijai sekėsi sunkiau. Valstybė tebėra pasidalijusi pagal tautybes į estus ir rusakalbius. Ir kol rusakalbiai patiria atgimimą, estai vietomis sovietų naikintą kultūrą praradinėja ir toliau. Štai nepaisant sovietinio ateizmo pabaigos, Estijos liuteronų bažnyčia toliau menksta: vos 9% gyventojų išpažįsta tikėjimą, kuriuo prieš okupaciją sekė 80%. Estija – vienintelė valstybė, kurioje sovietams pavyko sunaikinti vietinę religiją. Likimo ironija: estai pasirodė net uolesni ateistai nei patys rusai – rusų stačiatikių šalyje jau beveik dvigubai daugiau, nei estų liuteronų. Net Piarnu mieste, kur rusų tik 16%, per rusiškas sekmadinio mišias stačiatikių katedroje mačiau daugiau žmonių, nei klausėsi estiškų pamaldų pas liuteronus.

Bet tikriausiai Estija ir nesiekia kažkaip išsiskirti, o priešingai – siekia būti “globalaus pasaulio dalimi”. Štai ir šiandien didžiuma jaunimo ten mokosi rusiškai (bet ir angliškai kalba puikiai). Vieni skirtumai, tokie kaip ypatinga religija, trinasi, kiti, kaip skirtingas estų ir rusakalbių požiūris į XX a. istoriją, akcentuojami mažai.

Trobos Lahemos nacionaliniame parke prie Altja kaimo.

Pesimistas galėtų prognozuoti, kad Estija taps šalimi-muziejumi, į kurią keliautojai keliaus tik pažiūrėti iščiustytą gamtą ir puikiai aprašytą praeitį (vokišką, danišką, rusišką, estišką…), tarpais užsukdami pavalgyti į nykaus skandinaviško interjero restoranus, pernakvoti į masiniams tinklams priklausančius viešbučius. Bet šalyje su tiek salų, atokių bendruomenių tai bus ilgas procesas.

Įdomiausių Estijos lankytinų vietų žemėlapis. Gal jis padės jums susiplanuoti savo kelionę į Estiją.