Karštis, saulė, oro uostas be sienų (kam jos?), dideli pikapai ir ore tvyranti ramybė, legendinė „Aloha“ dvasia. Taip mus pasitiko didžiausia Havajų sala ir Kona, pagrindinis jos kurortas.

Jis kitoks, nei Viduržemio jūros pakrančių turizmo milžinai. Čia nėra daugiaaukščių viešbučių ar taršos. Laukai žali, jūra žydra, o žvaigždynų nenustelbia miestų šviesos. Paplūdimių mažai, užtat pramogų – marios. Banginių stebėjimą bei plaukimą povandeniniu laivu išbandėme ir mes, ekstremalų sportą, nardymą ar sraigtasparnių ekskursijas palikę kitiems.

Vaizdas žemyn nuo aikštelės pakeliui į Mauna Kea, aukščiausio pasaulio kalno nuo papėdės, viršukalnę. Už debesų matosi Mauna Loa – 4 169 m aukščio vulkanas

Bet tikri Havajų ir viso pasaulio gamtos lobiai yra toliau nuo Konos. Juos išvydome per šešias dienas apvažiavę salą ratu.

Žymiausias – Vulkanų nacionalinis parkas, supantis nuolat besiveržiantį Kilaueaos ugnikalnį. Jo raudona lava, kone kasmet užpildama kelius ir atokius namus, požeminiais tuneliais liejasi į vandenyno bangas.

Lavos užlietas kelias Vulkanų nacionaliniame parke

Pakilome ir į Mauna Kea viršukalnę 4 kilometrų aukštyje, kur stovi geriausios pasaulyje observatorijos, pasiekiamos vien visureigiais. Vaizdas į debesis apačioje gal net pranoko kaip niekur kitur giedrą naktinį dangų.

Matėme Vaipijo kanjoną, senųjų pagoniškų havajiečių šventovių akmenines liekanas.

Porą naktų praleidome didžiausiame salos mieste Hilo, kurio seni mediniai namai, rodos, šitaip nutolę nuo masinio turizmo. Ten yra puikūs muziejai, o netoliese – žavūs džiunglių apsupti kriokliai ir nuostabios „laukinės“ pakrantės.

Norite tikėkite, norite ne, bet per šešias dienas Havajuje nė sykio neišsimaudėme vandenyne – tiek daug čia buvo ką lankyti ir veikti!

Atkurta senovės havajiečių šventykla Puuhonua

Havajų istorija:
Prieš pusę milijono metų – Po ugnikalnių išsiveržimų Didžioji Havajų sala iškyla iš jūros dugno.
V a. po Kr. – Spėjama, pirmieji polineziečiai apsigyvena Havajuose atvykę iš Markizų salų.
XIII a. – Spėjama, nauji atvykėliai iš Taičio pakeičia senąją kultūrą ir religiją nauja.
1778 m. – Britas Džeimsas Kukas atranda Havajų salas europiečiams.
1791 m. – Kamehameha, šiaurės Kohalos regiono Havajaus saloje vadas, iki 1810 m. nukariauja visą Havajų bei kitas salas, suformuoja Havajų Karalystę.
1819 m. – Karaliumi tapęs Kamehameha II panaikina senąją pagonišką religiją.
1845 m. – Havajų Karalystės sostinė perkeliama iš Lahainos (Maui sala) į Honolulu (Oahu sala).
1894 m. – Po vietos baltaodžių surengtos revoliucijos prieš karalienę, Havajai tampa respublika.
1898 m. – Havajų Respublika prisijungia prie JAV. Nuo 1900 m. tai – JAV teritorija (kolonija).
1941 m. – Japonija užpuola JAV laivyną Perl Harbore (Oahu sala). JAV įstoja į Antrąjį pasaulinį karą, kuris baigiasi JAV pergale 1945 m.
1959 m. – Havajai tampa JAV valstija.

 

Vasario 18 d.


Havajų oro uostas – be sienų

Penkios valandos žaismingo skrydžio ir mes – vis dar JAV, bet jau ne Amerikoje. „United Airlines“ Boeing 767 įgula ne tik pravedė standartinę saugumo instrukciją, bet ir surengė matematinį žaidimą: keleiviams siūlė apskaičiuoti, kelintą sekundę būsime pačioje pusiaukelėje. Tai – tradicija šio reiso lėktuvuose, visuomet perpildytuose į tą rojaus kampelį skrendančių atsipalaidavusių turistų. Tarp kelių šimtų, atostogų pradžiai pasirinkusių vasario aštuonioliktąją, turbūt buvo ir ne viena jauna šeima, kaip mes, nes net Havajų atvykimo kortelėje – ją pildo visi – ties klausimu „Koks jūsų kelionės tikslas?“ pateiktas atskiras variantas: „Medaus mėnuo“.

Išlipusius ant trapo pasveikino karštas Havajų oras, jis neapleido nė Konos oro uosto „viduje“. Mat vidumi jo nelabai ir pavadinsi; Havajuose visuomeninių pastatų – mokyklų, universitetų – „koridoriai“ neturi sienų. Tik stogelius nuo lietaus, vedančius nuo pastatėlio prie pastatėlio. Juk Ramiojo vandenyno apsuptyje klimatas – grynai jūrinis. Ne tik žiemos čia šiltos – tuo netrukome įsitikinti: lauke buvo apie 25 laipsnius. Ir vasaros čia nevargina kaitra. Nustebsite, bet Havajų karščio rekordas – toks pat, kaip lediniuotosios Aliaskos. Ir atsiliekantis nuo visų kitų 48 valstijų. Šios salos – viena retų pasaulio vietų, kur vietiniams nei šildymas, nei kondicionierius neatrodo būtinybė – tad kam tos sienos?

Dar belaukiančius lagamino besienėje „salėje“ mus įtraukė toji Havajų dvasia. Visi atsipalaidavę, linksmi, ir ramūs. „Aloha!“ – kelis kartus pasveikino autobuso į autonuomos punktą vairuotojas. Tokia ir oficiali Havajų pravardė – „Aloha valstija“. Beveik išnykusioje havajiečių kalboje „Aloha“ – ir „Taika“, ir „Užuojauta“, ir „Meilė“, nūnai dar ir “Labas”, “Viso gero”…

Ramūs miesteliai neužgožia gamtos didybės

„Alamo“ autonuomos agentūros aikštelė pilna automobilį ir kiekvieno rakteliai palikti viduje – klientai gali rinktis kurį nori ir važiuoti. Tai – saugu, nes kur gi vagis savo grobį nuvarytų, ar į vandenyno bangas? Skaičiau istoriją, kad Oahu saloje žmonės dėl saugumo net palieka automobilius atrakintus. Kad vagys nedaužytų langų sumanę „paieškoti“ vertingų daiktų. Juk savaime aišku, kad viso automobilio nuvaryti jiems į galvą nešaus.

Mūsiškis Jeep Wrangler dar autonuomos aikštelėje. Dėl viso pikto padarau tokias nuotraukas, mat yra tekę būti apgautiems: grąžinant automobilį apkaltintiems už ant jo jau buvusius pažeidimus. Tačiau Amerikoje niekas šitaip meluoti nebandė, o ir apgadinimų ant naujutėlių autonuomos mašinų buvo mažai

Bet Didžioji Havajų sala, tapusi mūsų namais šešioms dienoms – ne Oahus. Daug ramiau čia, ir saugiau, ir gyvenimo tempas – dar lengvesnis. Aplinkui – vienas didelis Amerikos užmiestis, su didžiuliais pikapais, pavieniais “ilganosiais” sunkvežimiais, vienaaukščiais nameliais, žaluma ir daug erdvės. Ir pagrindinis jos kurortas KailuaKona persmelktas šitos dvasios. Greta įlankos – žemų namų virtinė, kur klesti parduotuvės, restoranai, vaikštinėja gyvų gėlių segėmis ir karoliais (lei) pasidabinusios turistės. Ta gatvė vingiuoja kilometrų kilometrus, tik vėliau centras užleidžia vietą priemiesčiams su privačiomis vilomis ir butais, tapusiais daugelio dažnų atostogautojų bendra nuosavybe (timeshare), kurion kiekvienas kasmet gali atkeliauti dar pirkimo sutartyje įrašytomis datomis. Viršun stiebiasi vos keli viešbučiai, bet ir tie – keturių ar penkių aukštų. Sunku įsivaizduoti čia net vilnietiško mastelio dangoraižius – ką jau ten kalbėti apie niujorkietiškuosius.

Pagrindinėje Konos gatvėje pastatai nenustelbia gamtos

Vaikščiojome ir kvėpavome grynu oru, klausėmės vandenyno ošimo, pasėdėjome ant pakrantės akmenų, per kuriuos driekiasi krabų „greitkeliai“. Niekur Havajuose nebuvome užsisakę viešbučio iš anksto, todėl jautėmės dar laisvesni.

Nužingsniavome prie atstatytos šiaudiniastogės senovės havajiečių šventyklos, rymančios greta tikrai Ramiojo vandenyno, nusipirkome maisto ateinančiai savaitei prekybos centre, kur įėjimai į parduotuves, kaip čia įprasta, iš lauko, iš didelių automobilių pilnos aikštelės.

Saulei iš lėto, tarsi havajietišku ritmu, nusileidus dar užkandome ledų pagrindinėje promenadoje, ir nuvykome ilsėtis.

Konoje prie vandenyno atstatyta senovės havajiečių šventykla. Į vidų užeiti, tiesa, negalima

 

Vasario 19 d.


Ekskursijos – ir povandeniniais laivais

Kitą dieną atkreipėme dėmesį į dar dvi lengvas it vandenyno vėjas amerikietiško kurorto dvasios ištakas. Pirmoji – neįtikėtinas amerikiečių atsipalaidavimas, Aistės įvardytas kaip “vaikiškumas”. Gabūt tai kaip tik brandumo ženklas: žmonės nebijo juoktis, nebijo sakyti, jog karalius – nuogas, nebijo džiūgauti ar liūdėti, kalbėti su nepažįstamais. Nepasideda savęs į tas lentynėles, į kurias save įspraudžia dažnas lietuvis.

Antroji neatskiriama JAV dalis – laisva rinka. Kas dešimtas JAV pilietis – verslininkas. Viešbučių registratūrose specialūs stovai linksta nuo šūsnių skrajučių, reklamuojančių paslaugas ir paslaugėles. Norite paskraidyti sraigtasparniu virš ugnikalnio, o gal užsidaryti į narvą, nuleidžiamą tarp tunto ryklių? Nieko nėra neįmanomo.

Įlipus į povandeninį laivą

Pasirinkome plaukimą povandeniniu laivu. Pro didžiulius langus vėrėsi koralų rifai, žuvų spiečiai, antrojo pasaulinio karo laikais paskendęs desantinis laivas, raja, ryklys… Vos įlipus nepažįstama amerikietė Aistės paprašė – “Klyk, jei ką nors pamatysi!”. Tokiu atveju plaukimui įpusėjus vargšė mano žmona būtų spiegusi nuolat.

Mums nebuvo tekę išbandyti nardymo, todėl visa tai atrodė dar labiau neįprasta. Organizuota viskas puikiai: bilietas perkamas bet kuriame viešbutyje arba “Atlantis Adventures” atstovybėje Konos centre. Šioje “nuotykių parduotuvėlėje” paliktas ir telefono aparatas – gali skambinti, jei ateini po darbo valandų.

Tris kartus į dieną prie giliau įlankoje prišvartuoto povandeninio laivo, kuriame kiekvienam turistui skirtas atskiras langas, nuplukdo įprastesnė plaukiojanti transporto priemonė. Ir nors bilietai kainavo 90 dolerių, čia siūloma aibė papildomų paslaugų: gal kam reikia iliustruoto žuvų sąrašo už dolerį? O galbūt nuotraukos, kaip jūs lipate į laivą? Dvidešimt dolerių. Prideda dar ir kompaktinį diską su ta pačia fotografija. Bet JAV – ne Egiptas ar Marokas. Ir verslas čia – mandagiai vakarietiškas: kai ištariau „ne“ niekas neėmė žerti įmanomų ir neįmanomų argumentų skatinančių persigalvoti. Konkuruojama kokybe, tinkamos prekės siūlymu tinkamoje vietoje – jokiu būdu ne emocijomis.

Aplink rifą spiečiasi daug žuvyčių – vaizdas pro povandeninio laivo langą

Greito maisto restoranai – langas į pasaulį

Grįžę į krantą papietavome – šįkart “Wendy’s” tinkle, sprangoka natūralesne mėsa užpildytais “hamburgeriais” – šis tinklas bando nukonkuruoti “McDonald’s”. JAV (ir Konoje) tokių tinklų daug: “Burger King”, “Jack in the Box”, ką jau kalbėti apie siūlančiuosius kitokio pobūdžio greitą maistą (“Subway” sumuštiniai, “Pizza Hut” picos, “KFC” viščiukai, “Taco Bell” meksikietiška virtuvė…). Dauguma jų parduoda maistą ir tiesiai į automobilius (“Drive through”), be to, automobilizuočiausios pasaulio tautos gyventojams leidžia nemokamai pasistatyti savo „ratuotus draugus“. Puiki alternatyva oficialiai Konos aikštelei, kurioje tarpelį džipui įkišti radome tik kartą. Prasieiti nuo aukščiau esančių greito maisto restoranų žemyn į miesto centrą pakrantėje būdavo sveika.

Greito maisto restoranai mums pagelbėjo ir palaikyti ryšį su Lietuva. Mat dalyje tinklų (pvz. McDonald’s) teikiamas nemokamas bevielis internetas. Jį „pagauti“ būdavo galima ir nuo suolelio prie įėjimo (jokių kodų įvedinėti nebūtina). Internetu nepiktnaudžiavau – juk troškau atsipalaiduoti. Bet jis leido sutaupyti daug pinigų bendraujant su namiškiais – juk skambinant iš JAV minutė ryšio kainavo per 2 eurus, atsiliepiant – pusantro euro, o SMS žinutė – pusę euro. Na o jei būtume jungęsi prie interneto ne per nemokamą restoranų prieigą megabaitą parsisiųsti būtų atsiėję 7,5 euro…

Kavos plantacijoje – nemokamos ekskursijos

Jau išvykę iš Konos aplankėme kitą bukletuose reklamuotą vietą: nedidelę kavos plantaciją kalno šlaite, priklausančią kažkuriam iš tų trisdešimties milijonų amerikiečių „biznierių“. Jauna mergina, kaip ir žadėjo reklama, nemokamai mums ir dar vienai šeimai parodė pupelių apdorojimo kelią ir techniką, papasakojo apie šio gėrimo gamybą. Niekas nei vertė, nei netgi siūlė nusipirkti čia išaugintos kavos. Kas nori – kaip mano žmona – patys aplanko parduotuvėlę, kiti tiesiog išvažiuoja.

Besisukant pupeles ruošiantiems prietaisams mergina iš plantacijos daro kavos degustacijai

Būdamas Havajuose niekada nenutolsi nuo dviejų dalykų: kalno ir vandenyno. Kalnas yra kiekvienos salos centre, nuo jų – ugnikalnių – išsiveržimų prieš penkis tūkstančius amžių ši salų virtinė ir gimė. Vandenynas visur aplinkui. Havajiečiai savo kalboje turi žodžius: „mauka“ ir „makai“ – „link kalno“ ir „link jūros“. Šitos kryptys čia daug aiškesnės už šiaurę ar pietus. Istoriškai salos būdavo dalinamos į ahupua – plotus, besidriekiančius nuo giliųjų vandenų ligi viršukalnės. Kiekviena giminė (ohana) valdydavo ahupua ir čia galėdavo gauti visko, ko reikia: ir žuvų, ir įvairaus klimato augalų.

Iš pagoniškų šventyklų – tik akmenų krūvos

Mailekinio šventykla, nūnai rymanti prieš ryklių pilną užutėkį, atmena anuos laikus. Kai 1778 metais į salyną atplaukė anglas Džeimsas Kukas – pirmasis europietis, sutikęs šią kultūrą, tada džiaugėsi neregėtomis vaišėmis. Kai po metų, neradęs to eilinio Eldorado iš Didžiųjų atradimų eros mitologijos – Didžiojo Šiaurės Vakarų Jūrų Kelio, turėjusio vesti iš Europos į Aziją pro Kanadą – jis vėl čia išlipo ir buvo nužudytas (niekas nebepasakys, ar už valdovo palietimą, ar todėl, kad pasikeitęs mėnuo nebuvo siejamas su dievu Lonu, kuriuo dalis vietinių laikė Kuką). Kai Havajaus – būtent taip iš tikro vadinasi Didžioji Havajų sala – Kohalos krašto valdovas Kamehameha paėmė į nelaisvę kelis jūreivius ir įsigijo muškietas bei patrankas. Kai 1790 – 1810 m. jais šaudydamas jis nukariavo visą salyną ir štai archipelagas pramintas Havajais – kaip ir Kamehamehos gimtoji sala.

Patrankos pavertė Mailekinį fortu, bet šventumas iš vietovės niekur nedingo, mat galingasis naujai užgimusios Ramiojo vandenyno imperijos monarchas kiek aukščiau pastatė dar didesnę, Pu’ukohola šventovę. Ir ta, ir ana, kaip ir kitos havajiečių šventyklos, dabar tik – akmenų krūvos, tušti pjedestalai, senosios didybės šešėlis. Mat pergyveno jos ir 1819 metus, kuomet karalius Kamehameha II, įmotės Ka’ahumanu spaudžiamas, atsisakė senojo tikėjimo ir liepė nuversti visus medinius antstatus bei stabus. Ir vėlesnius laikus, kai salyną užplūdo misionieriai, o jo valdovai apsikrikštijo. Paskui tikėjimo skleidėjus sekė konsultantai bei plantatoriai iš tolimos Europos ir Amerikos ir jų portugalai bei azijiečiai darbininkai. Valdovai tatai skatino – o tuo pat metu tikrieji havajiečiai masiškai mirdavo nuo užsienietiškų ligų (gripo, raupų, tymų): Kuko laikais jų buvo bent keli šimtai tūkstančių, o 1900 m. – jau vos 30 000. Nieko keisto, kad 1893 m. metais keli įtakingi vietos amerikiečiai suorganizavo perversmą. Paskutinei karalienei Liliuokalani skirtas namų areštas ir žlugo santvarka, tokia svetima anuometinei kolonializmo epochai: juk tik čia kitos rasės karaliai „drįso vadovauti“ šitiekai baltaodžių valdinių (1900 m. Havajuose gyveno ir 27 000 baltaodžių bei 87 000 geltonodžių). Havajų monarchiją pakeitė neilgai gyvavusi Respublika ir galiausiai naujasis salos šeimininkas prezidentas Stamfordas Doulas pasiprašė prijungiamas prie JAV.

Pu’ukoholos šventykla. Medinis bokštas vadinamas Anu’u arba Orakulo bokštu, jis būdavo kiekvienoje šventykloje – viršutinėje iš trijų platformų būdavo žynys ir laukdavo pranašysčių. Aukos dėtos apačioje

Havajų turtuoliai prie vandenyno negyvena

Prie Pu’ukoholos šventyklos nukeliavome taip ir nepavykus apžiūrėti kai ko, kas atmena tą transformacijos epochą – devynioliktą amžių, kuomet Havajus buvo gyvulių ir cukraus karalystė. Tai – Parkerių ranča, didžiausia tokia visose JAV. Ją greta Vaimėjos (Waimea), atokiau Ramiojo Vandenyno bangų, 1847 m. įsteigė garbi Parkerių šeima iš artimiausių karaliui baltaodžių. Deja, šią giminę atmenantis užsienio dailės kolekcijų ir puošnių senovinių baldų prigrūstas namas buvo uždarytas.

Užtat aplink atsivėrė šiandieninės Havajų aukštuomenės domenas: būtent Vaimėjoje žemė brangiausia saloje. Dauguma turistų turbūt to niekaip nesupras, bet valstijos elitas renkasi ne įkaitusią pakrantę, o švelnesnį klimatą keli šimtai metrų aukštyn „mauka„. Šiame Molėtų dydžio (~7000 gyv.) mieste yra geriausia salos meno galerija, kur Amerikos milijonieriai, galintys sau leisti mokėti tūkstančius ar dešimtis tūkstančių dolerių perka atokioms savo viloms nuostabius pasaulio dalininkų darbus. Čia ir prekybinis centras su visais svarbiausiais greito maisto tinklais („McDonald’s“, „Burger King“…). Gretimoje gatvėje – medinių bažnytėlių eilė. Juk JAV – religijos forpostas tarp turtingųjų šalių. Bet joks vienas tikėjimas čia nedominuoja, tad vietoje pavienių didingų neogotikinių šedevrų miestelius puošia šitokios kuklių pastatų eilutės.

Vaimėjos meno galerijoje kūriniai įperkami tik turtingiesiems

Neradę viešbučio nakvojome džipe

Į Vaimėją dar teko sugrįžti. Po apsilankymų Pu’ukoholos ir Mo’okinio šventyklose (pastarąją, kadaise vieną svarbiausių, o nūnai tuščią ir nykią, pasiekėme tik ilgu pakrantės žvyrkeliu aplink tuščią aerodromą). Po važiavimo pajūriu Kohalos pusiasaliu, kurio miestelių, kaip Havio (Hawi), gatvės apsodintos cukraus amžiaus dviaukščiais fasadais. Po apsipirkimo vietinėje parduotuvėlėje. Po pasižvalgymo į stebėtinai spalvingą Cezario poza stovinčio Kamehamehos I skulptūrą, užsakytą Italijos dirbtuvėse dar 1878 m. karaliaus Kalakaua, naujomis romantizmo spalvomis sugalvojusio tapyti tą tada jau mažne šimtmečio senumo salyno užkariavimo istoriją. Ir po džiazo muzikantų koncerto Havio kavinėje (jis buvo skirtas ką tik pasibaigusios „bukletinės“ ekskursijos paslidinėti tarp medžių ištiestais lynais dalyviams (ziplining), bet ir prašalaičiai – laukiami).

Kamehameha I statula Havyje. Kadaise ji stovėjo Honolulu; dabar ten – jos kopija

Į Vaimėją grįžome nakvoti – bet viešbučiai, dieną dar laukę svečių, jau buvo perpildyti. Visgi ilgasis savaitgalis: Prezidento diena, kaip ir visos JAV šventės atkelta į pirmadienį (nekilnojamos tik itin svarbios dienos, kaip antai Kalėdos ar Nepriklausomybės metinės). Pernelyg neliūdėjome ir susiruošėme nakvoti išsinuomotame visureigyje – greta neveikiančių kultūros namų, be galo ryškiai šviečiančio geltono žibinto ir netoliese anos turtingosios meno galerijos. Laisvė… Patogu nebuvo, bet truputį pailsėjome prieš ilgą rytdieną ir dar auštant išvykome į kelią.

 

Vasario 20 d.


Vaipijo kanjonas – tik visureigiams

Pasistiprinome bandėlėmis “Starbucks” kavinėje, kuri dar septintą ryto atveria duris tame komerciniame centre ir bemat užplūstama klientų, ant minkštų jos sofų perskaitančių ir storus laikraščius.

10 432,5 km2 ploto Didysis Havajus (kaip šeštadalis Lietuvos) – didžiausia sala 3000 kilometrų atstumu. Skirtingai nei visų likusių šio Okeanijos regiono salų, per dieną jo neapvažiuosi ir todėl numatėme į Koną grįžti po keturių parų, jau iš pietų, pakeliui apsukę visą Havajų ratu.

Trečiąją viešnagės parą pasiekėme pusiaukelę. Mamalahoa plentas (Havajuose visi keliai turi pavadinimus) vingiavo miškeliais ir pakalnėmis, pro XIX a. miestelius ir Vaipijo (Waipio) kanjoną – jį, dar mažai civilizacijos paliestą, nužvelgėme nuo plynaukštės. Automobilyje skambėjo Konoje pirktas havajietiškos muzikos diskas. Netikėtai geri, melodingi kūriniai. Ypač vietinės žvaigždės, 1997 m. jauno mirusio ir 343 kg svėrusio Izraelio Kamakavivo’olės, kurį mažybiškai čia vadina Izu, daina „Hawaii ‘78“. „Ką gi pasakytų karalius ir karalienė, jei išvystų kelius ir šviesoforus ant šventųjų žemių – ar jų šypsenos būtų ramios, o gal jie verktų?“ – melodingai tyliai klausė Izas.

Ir išties ką? Nesužinosime. Grynų havajiečių belikę 3000. Tiesa, havajiečiais save laiko ir didelė dalis 400 000 valstijos žmonių, turinčių šio kraujo. Bet net ir jie tėra mažuma tarp 1 300 000 valstijos gyventojų, kurių dižiąją dalį (39%) sudaro geltonodžiai ir tik antroje vietoje baltieji, kartais tebepavadinami “chaoliais”. Nepriklausomybės ar autonomijos šauklių čia mažai – bet šimtmetį niekinta „provincialioji“ havajiečių kalba ir kultūra jau kelios dešimtys metų išgyvena renesansą. Nuo 1978 m., kai Havajų kalba (garsi tuo, kad teturi 13 raidžių) tapo oficialia, ją mokančių padaugėjo nuo 2 000 iki 25 000. Tas atgimimas nubloškė pavienius jos žodžius net į interneto platybes: štai “Vikipedija” ar “Wikileaks” kilo iš havajietišojo “Wiki” (laisvas).

Vaipijo kanjonas. Už šios aikštelės leidžiama važiuoti tik įsijungus keturis varomus ratus (4WD). Nuolatinė keturių ratų pavara (AWD) netinka

Salos sostinę Hilą niokoja cunamiai

Priešingoje salos pusėje nei Kona, taip pat pakrantėje, stūkso Hilas (Hilo) – didžiausias salos miestas, glaudžiantis 40 000 gyventojų (visoje saloje – 150 000 žmonių, taigi, gyventojų tankumas čia šešiskart mažesnis, nei Lietuvoje). Jis ne tik kitame krante, bet, atrodo, ir kitame pasaulyje. Jau ir Kona nėra tas betoninių viešbučių-monstrų kurortas, kokių bodisi bet kuris išrankesnis keliautojas ir kurių vaizdas ne vienam (kaip ir Aistei anksčiau) kažkodėl iškyla prieš akis išgirdus žodį „Havajai“. Bet štai Hile keliautojų išvis mažai. Mediniai dviaukščiai čia mena cukraus pramonės šlovę, o centrą supa tradicinė amerikietiška „suburbija„.

Netoli Hilo centro rieda JAV mastais nelabai didelis pikapas

Tik greta vandenyno – nejauki laukymė ir naujas plentas. Kitą dieną išvydome nuotraukas ir filmuotus vaizdus, kaip čionykštę centrinę gatvę bei vienintelį salos geležinkelį, XX a. pradžioje džiuginusį turistus bei cukraus magnatus, 1946 m. nušlavė didžiulis cunamis, per puspenktos valandos atlėkęs nuo Aleutų salelių Aliaksoje ir pasiglemžęs 160 gyvybių. Visa ši informacija ir dar daugiau – Cunamių muziejuje. Jį įkūrė vietos žmonės, susirūpinę, kad tokia nelaimė nepasikartotų: juk jei ne katastrofos išvysti lekiantys „gumakakliai“ (angl. „rubbernecks“) aukų būtų mažiau. Daug kas nežino, jog cunamis – ne viena milžiniška banga, o visa jų – stiprėjančių, po to silpstančių – serija. Išvis tai net ne bangos, o pavojingi vandens srautai, purvini ir kupini nuolaužų. Vos atslūgus pirmajam stichijos smūgiui bėgti į krantą lygu savižudybei.

Keli didesni Hilo viešbučiai stovi Vajakėjos (Waiakea) iškyšulyje. Jie (ir didelis parkas) pakeitė čia klestėjusį japonų rajoną – jau kito, 1960 m. tolimojoje Čilėje užgimusio, cunamio auką. Misionieriai XIX a. pirmoje pusėje pastatę bažnytėlę, aplink kurią išaugo miestas, nė nenaujautė, kad apvali rami įlanka, tokia patogi laiveliams švartuoti – tikras magnetas šiai japonišku žodžiu pavadintai stichijai. XXI a. mokslininkai tą supranta, bet prieš šį gamtos dėsnį bejėgiai ir jie. Todėl Hilo pakrantės ir liko dykros, nebylūs paminklai tragedijai.

Skaitydami tą informaciją nė nenujautėme, kad po dviejų savaičių su tokia stichija susidursime akis į akį – bet apie viską iš eilės.

Ant aukščiausio pasaulio kalno – astronomų miestelis

Palikę daiktus viename Vajakėjos viešbučių nuskubėjome į salos gilumą, į aukštąjį Mauna Kėjos (Mauna Kea) kalną. Jis tik atrodo tokia nekalta, nestati kalva. Iš tikro jo viršukalnė – 4 205 m. virš jūros lygio ir gerokai per 10 000 m. nuo vandenyno dugne slypinčios papėdės. Skaičiuojant nuo šio taško, Mauna Kėja, o ne Everestas yra aukščiausias kalnas Žemėje. Senojoje Havajų religijoje jis – dangaus-tėvo Vakėjos ir žemės-motinos Papos, pagimdžiusios visą salyną, pirmagimis sūnus, dvasių namai. Tokia šventa vieta, kad net šventyklas statyti čia buvo tabu.

Dabar šventovės ten jau stovi – tik tą vienintelę, pastatytą havajiečių neopagonių, nustelbia kitokios, mokslo šventovės. Balti kupolai, slepiantys teleskopus. Mauna Kėja – esanti taip toli nuo didmiesčių šviesos (šiuolaikinio astronomo pragaro) bei iškylanti virš naktinių debesų – yra idealiausia pasaulio vieta šioms observatorijoms. Todėl jų čia net trylika ir jos priklauso vienuolikai žemę besinuomojančių valstybių. Dar Lietuvoje sužinojau datą ir laiką, kuomet vyksta nemokamos ekskursijos į viršukalnę ir šituos technikos stebuklus. Tai nėra masiniam turistui skirta pramoga iš bukletų viešbučiuose. Čia reikia turėti savo visureigį (būtent todėl ir nuomojomės džipą), valandą pralaukti kosminio laivo „Challenger“ katastrofoje žuvusio Havajų japonų kilmės astronauto E. Onizukos garbei pavadintame pastate – kad priprastum prie aukščio. Tad ir keliautojai čia susirinko spalvingesni, kaip štai marškinėliais su užrašu „Rossija“ vilkintis ispanas, teigęs, kad mėgstamiausias jo dainininkas kilęs iš Rygos.

Pakeliui į Mauna Kea viršukalnę

Pats kelias aukštyn ne toks baisus, kaip galima buvo tikėtis išgirdus ekskursijos vadovės primygtinį paliepimą jungtis keturis varomus ratus bei pažemintą pavarą. Pusė jo – žvyrkelis, likusi dalis – net asfaltuota. Kol aiškinomės, kaip nustatyti „Low range“ režimą, kiti ekskursijos dalyviai mus paliko – bet tas visureigių karavanas judėjo taip lėtai, kad iki pirmosios stotelės jį pavijome.

Tik mūsų “Vranglerio” drebėjimas ir mažėjantis kuro kiekis kiek neramino Aistę. Be reikalo. Automobilis mažiau patogus važiuoti nes jo, tiesioginio Antrajame pasauliniame kare užgimusių pirmųjų visureigių palikuonio, ratus tebejungia vientisos ašys. Tai prideda patikimumo: jei vienas ratas pakyla ant kokio akmens, pavirsta ir priešingas ratas – ir milžiniška 24 cm prošvaisa nepakinta (daugumoje šiuolaikinių mašinų ratams atsidūrus ant skirtingų aukščių paviršių iškyla rizika apsidaužyti dugną). O borto kompiuterio ekrane skaičiai, rodantys su esamu kuru likusias nuvažiuoti mylias, taip sparčiai mažėjo todėl, kad kilome į kalną ir variklis besotiškai rijo degalus. Galiausiai, kai ėmėme riedėti žemyn, tų mylių tik daugėjo, nes kuro suvartojimo vidurikis vienam kilometrui, pagal kurį jos skaičiuojamos, smigo žemyn.

O štai oro žvarbuma smarkiai nustelbė ir kelio, ir aklimatizacijos nepatogumus. Sniegas visai čia pat, o mano lengvą aprangą kiaurai košė ledinis vėjas. Bet tos vietos įspūdis pranoko jos atšiaurumą. Debesys – apačioje, kraštovaizdis – rudas ir rūstus. Tolumoje matosi Mauna Loa – kitas vulkanas, nedaug žemesnis už Mauna Kėją, plotu net didesnis. O viršukalnėje, keturių kilometrų aukštyje – observatorijų miestelis. Kiekvienas teleskopas žvelgia į skirtingo ilgio bangas, sklindančias iš begalinių Visatos tolių – todėl vieno prietaiso nepakanka.

Į aštuonių aukštų namui prilygstančią Keck observatoriją mus įleido, matėme, kaip sukasi teleskopas, didžiuliai iš dalių sudurstyti veidrodžiai. Viduje ne šilčiau, nei lauke – brangūs kondicionieriai čia palaiko tokią temperatūrą, kurią meteorologai numato būsiant naktį. Kad vos galingiesiems varikliams nustūmus kupolo stogą būtų galima pradėti darbą ir nė sekundė nebūtų prarasta laukiant, kol kupolą paliks šiltas oras. Būtent čia, ant Mauna Kėjos, pasiūlyta idėja, kad Plutonas – ne planeta, būtent čia tądien buvo ieškoma naujų planetų už saulės sistemos ribų. Perpildytos lankytojų knygos puslapiuose palikau ir savo elektroninio pašto adresą, deja, žadėtos informacijos taip ir negavau.

Keck observatorija 4 145 m aukštyje stebi regimąsias bangas, artimas infraraudonosioms

Viršukalnėje ir išsiskirstėme – kas tame šaltyje ir vėjo ūžesy laukė saulėlydžio, o mes pargrįžome į Onizukos centro vėsą. Čia jau sutemus savanoriai lazeriais ir moderniais teleskopais rodė visuomet tobulai ryškius žvaigždynus ir pasakojo, kad Šiaurinę žvaigždę  po tūkstantmečių pakeis Vega, nes būtent ji tada bus arčiausiai šiaurės ašigalio, aiškino Zodiako žvaigždynų ribas… Onizukos centro apšvietimas – rausvas ir menkas, ir net tolimajame Hile gatvių žibintai ypatingi, netrukdantys astronomijai.

Buvome išvarginti ilgos dienos, o ir praėjusios nakties poilsio trūkumas ėmė jaustis, tad, vos išklausę pasakojimą, dardėjome žemyn link Hilo.

Rausvas apšvietimas ir kosminiai suvenyrai Onizukos centro viduje

 

Vasario 21 d.


Kilauea ugnikalnis veržiasi be paliovos

Mauna Kėja ir Mauna Loa – didžiausi Havajų milžinai, bet kraterių saloje – daugiau. Kilauea prie savo  sieringų dūmų traukia jau daugiau nei šimtmetis. XIX a. pabaigoje tarp 750 turistų, kasmet nepabūgdavusių ilgos ir brangios kelionės į Havajų, didelė dalis atvykavo čia, apsistodavo tebeišlikusiame mediniame namelyje šalimais. Mat Kilauea – aktyviausias pasaulio vulkanas, be ilgesnių pertrūkių besispjaudantis karštąja lava nuo 1982 m., o ir seniau retai ilgam tenurimdavęs. Raudonųjų upių, deja, neišvydome, bet ir to, ką regėjome, pakako.

Važiuodami 45 kilometrus į pietus, į Havajų Vulkanų Nacionalinį Parką – pirmąjį ir didžiausiąjį valstijoje, darsyk nusistebėjom, kaip tvirtai JAV klestėjo žodžio laisvė. Štai pakeliui į viduriniosios klasės Hilo priemiesčius, nusėtus gražiais vienaaukščiais nameliais, stovėjo automobilis, kurio bagažinė – atdara, o ten transparantas: “Mūsų istorinius Baltuosius rūmus užėmė musulmoniška žiurkė (…)“ (viena sąmokslo teorija teigia, kad Barakas Obama – musulmonas). Jau toliau, Vulkano kaime, taisyklingo gatvių tinklo įspraustame į džiungles, prie parduotuvės kabojo kitoks atsišaukimas – vienas švelniausių teiginių jame buvo: “Žydai pasipelnė pardavinėdami Pasaulio prekybos centro nuolaužas“; greta – siūlymai įsijungti televizorių, kai šią savaitę transliuos filmus apie žiaurumus Palestinoje. Štai taip – Europoje tokie politikuotojai būtų turėję problemų su teisėsauga už nepagarbą Prezidentui ar nesantaikos kurstymą, ką jau kalbėti apie įtūžusius priešingos politinės nuomonės radikalus. Anapus Atlanto tai – kasdienybė, kaip ir šalia kelio straksinti mergina mojuojanti plakatu “Paspausk garso signalą, jei myli laisvę“.

Žmonės žiūri į Kilauea kraterį, o ant jų virsta dūmai

Pavadinimas ir vieta žemėlapyje sakyte sako, kad Vulkanas turėtų būti turistinis miestelis, bet galimybių papietauti čia nelabai daug (juoba, kad kai lietuviai pietauja, amerikiečiai valgo nebent lengvus priešpiečius). Suvalgę ne patį skaniausią čili su mėsa (chili con carne), laikiusį mūsų skrandžius dar ne vieną valandą lengvoje apgultyje, įvažiavome į nacionalinį parką. Valstijose galima įsigyti specialų abonementą, leidžiantį įvažiuoti į visus nacionalinius parkus – bet jei neplanuojate aplankyti ištisos eilės jų, tai neapsimoka, tad pirkome pavienį bilietą.

Dėl nuodingų garų dalis parko uždaryta

Ties vieta, kur privažiavimo kelias pasitinka Kilaueaos kraterį supantį žiedą, pastatytas nemažas informacinis centras. Iš nuolat atnaujinamų sieninių planų sužinojome, kad dalis pagrindinio ratu einančio kelio uždaryta, nes vėjo ten užpūstas sieros dioksidas žmonėms pavojingas. Nauja lava, deja, nevirto.

Vaizdas nuo aukštumos į pagrindinį Kilaueaos kraterį

Ir iki ženklais „Road closed“ padabintų šlagbaumų žiūrėti buvo ką. Žemė čia virsta dūmais: palei kraterį garuoja karštos lavos įkaitintas vanduo, o aplink atokesnį lentų takelį – dvokiantis sieros oksidas, gelsvom apnašom padengęs gretimus uolienų gabalus.

Patys didžiausi nuodingųjų dujų kamuoliai virto iš tolimąjį rytinį kraterio šoną užimančios milžiniškos „dūmų duobės“. Artyn eiti pavojinga, bet ir vaizdas nuo muziejėlio aukštumos į juodąjį senosios lavos lauką – įspūdingas.

Žygis pėsčiomis per kraterį

Paskui išsirengėme į 6,5 kilometro ilgio žygį per Kilauea Iki kraterį. Kelionė pirmyn buvo kraterio viršutiniu kraštu, medžių paunksmėje, į kairę atsiveriant nuostabiems vaizdams į saulės tvieskiamą sudžiūvusią lavą, kur ne kur alsuojančią dūmais, ir išmintu šviesesniu taku tarsi skrudzdėles einančius kelis turistus. Jų vietoje jau po pusvalandžio ar valandos buvome mes, nes tai per šią vėjelio gairinamą lavą, dar 1959 m. spindėjusią 1217 laipsnių celsijaus karštumo raudoniu, ir teko grįžti atgal, tada – vėl lipti aukštyn miško serpantinu.

Šiuo Kilauea Iki kraterio dugnu pėdinome iki priešingo galo

Viršuje, už tokio menko 500 metrų takelio, laukė Farstono (Thurston) lavos tunelis. Šitas natūralus 200 m ilgio „vamzdis“, kuriuo kadaise tekėjo lava – viena esminių Nacionalinio parko įžymybių, tad ir žiūrovų čia buvo daugiau, nei kitur.

Farstono tuneliu kadaise tekėjo lava. Panašiais tuneliais ji iki šiol teka į vandenyną

Kelias, kurį amžiams užpylė lava

Dauguma parko lankytojų išvyksta aplankę vien grožybes palei žiedinį kelią, bet iš tikro parkas gerokai didesnis. Pasukome savo džipą į pietryčius, kur 37 km driekiasi Kraterių grandinės kelias (Chain of Craters road). Medelius vis nutraukdavo sustingusios lavos upės. Net kelio ženklai prieš jas panašūs, kaip prieš įprastas vandens sroves: tik vietoje pavadinimo ten įrašyta išsiveržimo data.

Nusileidęs nuo kalnų prie vandenyno – vakare šios pakrantės vaizdas buvo užburiantis – 130-asis kelias pasibaigia turbūt įdomiausiai tarp visų Havajų plentų. Jis tiesiog užverstas lava, ta dabar juoda gruoblėta medžiaga, taip kontrastuojančia su visu kuo aplink. Iki 1969 m. išsiveržimo kelias palei vandenyną vedė iki Kalapanos kaimo (nūnai irgi beveik sunaikinto). Paskui iš automobilininkų džiaugsmo virto atrakcija. Bet tai dar ne istorijos pabaiga, nes nenuilstanti Kilauea vis pasiunčia ir pasiunčia čionai lavos srautus, ir vis trumpėja ir trumpėja tas plentas. Štai 2003 m. pasiglemžė aikštelę turistams. Dabar mistiškai atrodo ženklai „Kelias uždarytas“ („Road closed“), įstrigę tarp sukietėjusių lavos gumbų, kuriuos tegalėjau pasiekti lipdamas per artimesnes „kietąsias kopas“.

Anksčiau kelias baigdavosi čia – bet lava šią vietą užpylė

Greta dabartinės automobilių aikštelės (kiek laiko praeis, kol neliks ir jos?) – stačios uolos, aukštais purslais į jas tykštančios bangos bei natūrali arka jūroje.

 

Vasario 22 d.


Imiloa – astronomija kiekvienam

Hilo viešbutyje, kurio registratūros darbuotoja buvo pirmasis JAV sutiktas žmogus, akivaizdžiai nesilaikęs principo „klientas visada teisus“, nakvojome dvi naktis. Po antrosios tebeturėjome ką veikti, mat čia, greta universiteto, yra modernus Imiloa muziejus, pasakojantis apie mokslo sritį, į kurią Havajų indėlis tikrai svarus: astronomiją. Vietoje stendų su perrašytais vadovėliais mūsų laukė galybė interaktyvių įrenginių. Štai vienas jų rodo šviesos bangų ilgius – pagal juos mokslininkai supranta, iš kokių medžiagų susideda milijonus šviesmečių nutolusios žvaigždės. Tik už ekrano muziejuje šviečia ne dangaus kūnas, bet skirtingos lemputės: kaitrinė, energiją taupanti liuminescencinė, halogeninė… Kitame ekrane regime, kaip atrodytų mūsų namai, stebimi per skirtingo ilgio bangas „gaudančius“ teleskopus. Trečias kompiuteris rodo tūkstančius kartų pagreitintą Pa‘ao kelionę iš Taičio, kuomet 1300 m. Havajus pasiekė antroji polineziečių banga, bei savąja kultūra pakeitė senąją, gyvavusią šimtmečius.

Ausinėse pasiklausėme liaudies muzikos: nuo senovinių instrumentų iki keturstygės ukulelės, XIX a. adaptuotos nuo portugališkų kavakinjų, kurias Pirėnų čia atsivežė plantacijų darbininkai. Nuo pagoniškų apeiginių skanduočių iki gerokai vėliau paplitusio vyrų dainavimo falcetu. Jauniausiems lankytojams čia – atskiros pramogos: „Jei visata būtų patiekalas“ turbūt skirta mergaitėms, o kosminis taksi – berniukams.

Greitai lekiančias valandas muziejuje užbaigė vienas kelių 3D filmų dideliame planetariume. Mūsiškis buvo apie Mauna Kėjos astronomų atradimus, bet kad ir kurį pasirinktumėte, pradžia bus ta pati: naktinis dangus virš Hilo bei lekiantys šimtmečiai, milimetras po milimetro vis keičiantys naktinių šviesulių vietas juodajame skliaute.

Aplink Hilo gausu ir krioklių

Iš dirbtinės nakties sugrįžę į tikrą dieną dar pavažiavome šiek tiek šiauriau, kur dunda aukšti, bet siauri Akakos kriokliai, greitai pasiekiami takeliu per tankmes.

Siauro ir aukšto Akakos krioklio vandenys

Mažesnės krintančio vandens srovės – Vaivorykštės kriokliai (Rainbow falls) – beje, yra pačiame Hile. Juos aplankėme turėdami laiko tarp muziejaus ekspozicijos ir trimačio filmo apie Visatą. Sraunioje upėje, visai šalia ženklų „Maudytis draudžiama“, nuo uolų pasišokinėdama turškėsi draugų kompanija.

Vakarop pajudėjome atgal link Konos – rečiau gyvenama pietine salos puse. Pagrindinio salos kurorto žiburius išvydome jau gerokai sutemus. Pernelyg nesiblaškydami sugrįžome dar porai naktų į Royal Kona Resort viešbutį – tik šįkart už tą pačią kainą gavome geresnį kambarį, už kurio ilgo balkono įlankėlėn plakėsi vandenyno bangos, o apšviestame korte merginos žaidė tenisą.

Čia laukė siurprizas: Aistė pakėlusi suskambusį viešbučio telefono ragelį prabilo lietuviškai. Pasirodo, viešbučio restoranui vadovavo lietuvė, greitai po nepriklausomybės emigravusi iš Kauno. Sutarėme kitos dienos pavakare susitikti.

 

Vasario 23 d.


Banginių medžioklę pakeitė stebėjimas

Užuot patys naudojęsi telefonu ar internetu paskutinės dienos Havajuje pramogą išsirinkome kaip tikri Amerikos turistai: per specialų punktą viešbutyje. Ten dirbanti moteris užsakė mums plaukimą laivu stebėti kuprotųjų banginių. Konkurencija čia  didžiulė, bet kai kasmet 36 tonų svorio ir 16 metrų ilgio jūrų milžinai migruoja pro salyną, klientų užtenka ir didžiųjų laivų, ir greitaeigių katerių kapitonams, ir nardymo įrangą nuomojantiems pavieniams verslininkams. Vietos entuziastai organizuoja ir nemokamus banginių stebėjimus nuo kranto.

Prieš septynerius metus Azoruose (Portugalijoje) jau buvau plaukęs pažiūrėti šių gigantų, bet tada išvydau tik delfinus bei vėžlius. „99% tikimybė pamatyti, jei ne – grąžinsime pinigus“ – sumaniai savo „banginių stebėjimo“ verslą reklamavo portugalai, nerašydami, ką pamatyti ta tikimybė yra. O štai Havajų pramoginio laivyno vadai tiesiai ir skelbia: banginius.

Juos tikrai išvydome – iš arčiau ir toliau, purškiančius vandenį ir smogiančius į jūrą uodega. Net du – motiną su mažu banginiuku.  Jie pasirodė taip greitai, kad likusį numatytą plaukimo laiką kapitonas pasiūlė skirti ryklių paieškai. Deja, jų pelekų išvysti nepasisekė (o daugiau ir tikėtis negalima, nes, priešingai nei žinduoliai banginiai, rykliai iš vandens nešoka).

Banginio nugara virš vandenyno

Regėjome ir didžiulį „Pride of America“ kruizinį laivą, į kurį maži laiveliai jau gabeno jo senyvo amžiaus keleivius po ekskursijos Konoje. O banginių stebėjimo laivo kapitonas džiaugėsi gamtosaugininkais, prieš kelias dienas savo žaliaisiais lazeriais privertusiais japonus nutraukti mokslinę banginių medžioklę prie Antarktidos krantų, ir ragino nevalgyti ryklio pelekų sriubos – mat šie nupjaunami žuvims esant gyvoms, o tuomet jos paliekamos mirti.

Šventykla, kur havajiečiams atleisdavo nusikaltimus

Po plaukimo nemažu laivu nuvykome į Pu‘uhonua. Senovės Havajuje į šį šventyklų kompleksą keliaudavo visi, sulaužę kapu – asmeninius įstatymus, draudusius, be kita ko, stovėti prieš karalių tiems, kas tokios teisęs nepaveldėjo, bei vyrams valgyti kartu su moterimis. Tik čia šventikų apvalyti nusikaltėliai galėjo tikėtis išvengti bausmės. Bet patekti į šitą pusiasalį būdavo titaniškas darbas, mat nuo likusios salos jį skyrė aptvertos karališkos žemės – reikėdavo plaukti.

Be likusių akmeninių mūrų čia yra atstatyta šventykla, atkurta kanoja, kokiomis senovės polineziečiai gebėdavo plaukti tūkstančius kilometrų. Iki Kolumbo laikų jie buvo vienintelė civilizacija, reguliariai kirsdavusi vandenynų platybes. Pakrantėje pastumdėme konanės akmenėlius – tai havajietiškas stalo žaidimas dviems, kurį Kamehameha I esą laimėdavo vienu ėjimu (legenda, nes taip net teoriškai neįmanoma).

Yra Pu‘uhonuoje ir senųjų vietos vadų kapai. Pagonys havajiečiai manydavo, kad kuo svarbesnis žmogus, tuo daugiau manos jis turi. Tai skatindavo vadus žudyti vieniems kitus, nes žudikas esą perimdavo aukos maną.

Konanė – tradicinis havajietiškas stalo žaidimas

Per visą viešnagę Havajuje vandenyne nesimaudėme ir, tiesą pasakius, nebuvome nė viename paplūdimyje. Krantai čia uolėti, ir tą vasario 27 d. vakarėjant, ieškodami vieno smėlėtos pakrantės ruožo, pasak „Lonely planet“ esančio Napopoo miestelyje, eilinįsyk grįžome į viešbutį tokio neaptikę. Kona labiau tinka ieškoti nuotykių, nei kepintis saulutėje. Kai greta – tokia gamtos didybė, ieškoti paplūdimių, čionai vadinamų „paplūdimio parkais“ (Beach Park), net laiko gaila.

Senas tradicijas turintį restoraną administruoja lietuvė

Jau sutemus susitikome su minėta lietuve jos administruojamame mūsų viešbučio restorane „Don the Beachcomber“. Ji jau su ryškiu anglišku akcentu papasakojo, kad čia gyvena su šeima: buvusi tremtinė mama per keliolika metų taip ir neišmoko angliškai, o sesuo yra dailininkė ir tapo netoli Vulkano kaimo. Lietuvių Didžiajame Havajuje tėra keli, bet Honolulu – jau didesnė bendruomenė, yra į universitetą žaisti krepšinio atvykusių jaunuolių. Universitetas ir mokyklos, jos nuomone, šioje valstijoje yra blogos. Kritikavo ir amerikiečių pomėgį gyventi kreditan (skolon), kuris ir mus stebino: kredito kortelių čia net reikalaujama kiekviename viešbutyje ir neabejojama, kad visi jas turi.

Paskutinis mūsų saulėlydis Havajuje – vaizdas iš vietos greta viešbučio restorano “Don the Beachcomber”

Darbas šitame viešbutyje jai jau trečias, mat seniau turėjo restoraną Honolulu bei renginių organizavimo verslą. Royal Kona Resort prieš kelis dešimtmečius būta prabangaus, bet nūnai Kailua-Kona – viduriniosios klasės kurortas, o tikrieji turtuoliai poilsiauja privačiuose kompleksuose atokesnėse Havajaus vietose. Tie, kurių turtas vertinamas skaičiais su dar daugiau nulių, patys turi prabangias vilas.

Išsiskirdami jai padovanojome Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Silva Rerum II“, kurią Aistė kaip tik baigė skaityti, o ji mums – tikių formos keramikines druskinę ir pipirinę. Tikiais didžiojoje dalyje Polinezijos vadinami mediniai stabai, pagonybės laikais supdavę šventoves. Havajietiškai tokie dvievybių atvaizdai yra Ki‘i, bet „Don the Beachcomber“ neieškojo autentikos. Tai – turbūt vienintelis restoranų tinklas, sukūręs savo kultūrą. 1936 m. jį tolimame Los Andžele įkūrė Ernestas Gantas. Meniu užpildė tuo, kas, jam atrodė, derėjo prie Polinezijos saulės ir egzotikos: Pietų Kinijos patiekalais bei išgalvotais „tropiniais kokteliais“, pramintais maitai.

Netrukus praūžęs Antrasis Pasaulinis karas bei iš visų egzotiškų salų grįžtantys Amerikos kariai įpūtė naujos dvasios į domėjimosi šiuo regionu aistrą, ir apie 1970 m. JAV jau veikė keliasdešimt „Don the Beachcomber“ restoranų, buvo daug bandančių kopijuoti. Visas šis kičas pramintas „Tikių kultūra“ – pagal dekore įprastus improvizuotus pagoniškus stabus. Amerikos dangų ėmus raižyti turistų pilniems orlaiviams, o Havajams tapus JAV valstija, tikių kultūra pamažu užleido vietą domėjimuisi tikraisiais havajiečių papročiais. „Don the Beachcomber“ buvo likviduotas ir ką šiomis dienomis matėme tebuvo pavienis bandymas jį atkurti.

Tais „antropologinio praregėjimo“ laikais žmonės suprato, kad išsigalvojimas tėra ir Makso Frydomo Lango 1936 m. sukurta „Huna“, kurią jis teigė esant senovės havajiečių religija, tokiu būdu bandydamas pakvėpinti savąjį ezoterinį kūrinį senovinės egzotiškų civilizacijų išminties aromatu.

 

Vasario 24 d.


Lėktuvai Havajų žmonėms – lyg autobusai

Dar viena naktis ir jau riedėjome miegančia, lietučio plaunama Konos centrine gatve link oro uosto. Regioninis reaktyvinis lėktuvas švintant išriedėjo į vienintelį kilimo taką, ir neprabėgus nė valandai jau tūpė valstijos sostinėje. Nors tarp Havajaus ir Oahu – beveik kraštinių archipelago salų – atstumas tėra 250 kilometrų – nuo XX a. vidurio keleiviniai laivai ir keltai čia liko tik istorijos knygose bei futuristiniuose projektuose, plakamuose piktų gamtosaugininkų.

Tad lėktuvai čia – tarsi tarpmiestiniai autobusai, už mažiau nei šimtą dolerių skraidinantys verslininkus ir darbininkus, Honolulu universiteto studentus ir valdininkus, mamas pas vaikus ir vaikaičius pas seneles. Dvi aviakompanijos kasdien tarp Havajaus ir Oahu suskraido apie 90 kartų (maždaug  45 kartus į kiekvieną pusę). Neįprasta begalė trumpų reisų orlaiviams pragaištinga – štai 1988 m. „Aloha Airlines“ Boeing 737, skridęs iš Hilo į Honolulu, ore neteko stogo. Konstrukcija neatlaikė šitokio skaičiaus kilimų, nusileidimų bei slėgio kaitos.

Nuo tų laikų aviacijos technologijos pažengė toliau ir Aistės būgštavimai dėl tarp sėdynių eilių kylančių dūmų pasirodė nepamatuoti. Keliasdešimt minučių ir už lango – karinėje Perl Harboro bazėje besileidžiantis slepiamosios spalvos krovininis lėktuvas, paskui – dangoraižiai. Atvykome į dar kitokią Ameriką – Ramiojo Vandenyno megapolį Honolulu.

Lankytinų vietų Didžiojoje Havajų saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai