Žemėlapyje Jordanija yra tik nemažas dykumos gabalas, kurį britai, apibrėžę taisyklingai tiesiomis linijomis, atidavė valdyti sau ištikimai Hašimitų dinastijai.

Prabėgus šimtui metų ir turizmui tapus vienu svarbiausių pajamų šaltinių akivaizdu: Jordanijos karaliams labai pasisekė. Bergždžiose jų valdose atsidūrė net kelios iš ypatingiausių pasaulio vietų: senovinis Petros miestas olose, žemiausios ir druskingiausios Negyvosios jūros pakrantė.

Kapas oloje Petroje.

Ir svarbių biblinių įvykių scenos: Jordanijoje pakrikštytas Jėzus, Mozė pirmąsyk pažvelgė į pažadėtąją žemę, oloje gyveno Lotas. Šiandien į tas vietas piligrimai plūsta miniomis.

Nukeliavę į Jordaniją radome beduinų kraštą jau pavirtusį į miestų žemę: 83% žmonių gyvena miestuose, tokiuose, kaip naujas milijoninis ir šiuolaikiškas Amanas.

Jordanijos peizažas nuo Kerako kryžininkų pilies

Kristaus ir Mozės žemė – šventa, bet kukli

Iki 1967 m. Jordanija buvo gerokai didesnė ir “šventesnė” – jai priklausė ir Betliejus, Jeruzalės senamiestis. Bet tais metais Izraelis greitu antpuoliu (Šešių dienų karas) perėmė vakarinį Jordano krantą kartu su svarbiausiomis biblinėmis vietomis, paverždamas iš Jordanijos teisę vadintis “Šventąja žeme”.

Jordanija vėl tapo “tik dykuma”. Dar daugiau, ją užplūdo tiek žydų išvarytų palestiniečių, kad jie netrukus pamėgino… perimti šalies valdžią. Pilietinį karą šiaip ne taip laimėjęs karalius tvirtai pasuko šalies vairą į Vakarų pusę. 1994 m. netgi iš ekonominio išskaičiavimo sudarė taikos sutartį su Izraeliu, amžiams atsisakydamas šventųjų krikščionių miestų (tiesa, saugodamas reputaciją oficialiai perdavė juos faktiškai neegzistuojančiai Palestinai).

Įdomu, kad taika leido 2002 m. vieną pamirštą šventąją vietą atrasti iš naujo: Betabarą (Betaniją), kur Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų Jordano upėje. Kol šia upe oficialiai driekėsi Izraelio-Jordanijos frontas nei piligrimystės, nei archeologiniai tyrinėjimai buvo neįmanomi. Privažiuoti prie pat dar vis neleidžiama, bet nuo aikštelės pavėžėjus autobusiukui vaikščioti ten tarp senų vienuolynų liekanų buvo galima laisvai.

Betabara (Betanija), kur buvo pakrikštytas Jėzus Kristus. Baltas statinys gale - jau Izraelyje, anapus Jordano. Taip, Jordanas - šitoks siauras.

Toliau į pietus – Nebo kalnas, nuo kurio Mozė pirmąsyk pažvelgė į Dievo žydams pažadėtąją žemę. Jo papėdėje – žemiausia žemės vieta (-429 m) – Negyvoji jūra, į kurią ir įteka Jordanas. Tai – senkantis ežeras, kurio kitas krantas matosi anapus. Jūra jis vadinamas dėl savo druskingumo: baltos druskos kai kur net išsišovusios it aisbergai, o atsigulęs ant vandens gali plūduriuoti neskęsdamas. Dėl šios savybės aplink pilna kurortų, bet išsimaudę prie +16 vandens temperatūros, sukėlėme didelį nusistebėjimą – jordanams žiema ne sezonas. Greta negyvosios jūros – ir Loto ola.

Dėl Biblijos svarbos lengva įsivaizduoti, kad joje minimos vietos – daug didesnės, nei yra iš tikrųjų. Tikrovėje visa Pažadėtoji žemė (besidriekianti per kelias šalis) yra ploto sulig puse Lietuvos, Jordano upės ilgis – kaip mūsiškės Šventosios (tos, kuri teka per Anykščius), o Nebo kalnas – 817 m aukščio. Bene seniausias Šventosios žemės žemėlapis yra gretimame Madabos mieste – tai didžiulė mozaika VI a. bažnyčios grindyse.

Vaizdas nuo Nebo kalno į giliausią pasaulio žemumą. Sudėjus Nebo aukštį ir Negyvosios jūros pakrančių gilumą išeina 1246 m skirtumas

Antikinės kolonos ir Petra, rožinis miestas olose

Kristaus laikais, kaip ir dabar, regionas buvo padalintas tarp įvairių kultūrų. Šiaurės Jordanijos miestuose, įsteigtuose Aleksandro Makedoniečio laikais, gyveno graikai. Tai – Dekapolis, klestėjęs ir romėnų laikais, pasižymintis įspūdingomis tiesiomis, kolonų supamomis centrinėmis gatvėmis. Vienas šitokių miestų – Džerašas (buvusi Gerasa), kitas, paprastesnis, bet išsidėstęs kalno šlaite – Um Kaisas (buvusi Gadara).

Šie miestai gražūs, bet kai Antikinių statinių šitiek daug visose Viduržemio jūros pakrantėse, senos kolonos, šventyklų, akvedukų ar teatrų liekanos daugiau pakeliavus ima kartotis – be to, Libane ar Sirijoje yra įspūdingesnių. Užtat Nabatėjų senovės miestas Petra pietų Jordanijoje – unikalus, tarsi iš kito pasaulio.

Džerašo kolonuotoji gatvė

“Rožinis miestas, perpus tiek senas kiek pats laikas” – taip jį 1812 m. praminė atradę šveicarai, amžiams įrašydami į romantiškas keliautojų fantazijas. Eidamas į jį pagrindiniu keliu tarp dviejų aukštų uolų, regėdamas jose iškaltus puošnius it rūmų fasadus (iš tikro ten – kapai), tikrai gali pasijausti kaip maginės fantastikos kūrinyje ar pasakoje.

Manoma, kad iš nabatėjų kilo arabai. VII a. priėmę islamą jie užkariavo kaip niekad didelius ir turtingus plotus (nuo Ispanijos iki Indijos), tad Jordaniją pamiršo. Jei kokį miestą sugriaudavo žemės drebėjimas – jis nebebūdavo atstatomas, o aplinkinėse dykumose liko gyventi tik klajokliai beduinai.

Slegiantis pagrindinis įvažiavimo kelias į Petrą.

Dykumų pilys ir klajokliai beduinai

Viduramžiais vienintelis miestas visoje Jordanijoje buvo Salta (todėl ten – vienintelis tikras senamiestis, jei neskaičiuoti archeologų atkastų senųjų civilizacijų griuvėsių). Tiesa, arabai ~VII a. pristatė “Dykumų pilių” – nedidelių romantiškai vienišų tvirtovių, tarnavusių gal kaip beduinų vadų susirinkimų namai, gal kaip “viešbučiai” tarp didmiesčių kupranugarių vilkstinėmis keliaudavusių pirklių saugiai nakvynei. Kasr Charana ir Kasr Azrak išties panašios į pilis, o Kasr Amra iš išorės primena pirtį. Bet viduje stebina puikiai išlikusiomis freskomis: Bizantijos imperatorius, Vestgotų karalius, persų šachas, indų radža ir etiopų negusas nutapyti greta arabų kalifo. Jam numatytą triumfą prieš kaimyninius monarchus ženklina žodis “pergalė”. Beje, graikiškas. Tokie buvo laikai: arabai nesustodami plėtėsi per tris žemynus, nuolat skolindamiesi užkariautų kultūrų tradicijas – kai kurias jų musulmonai išsaugojo net geriau, nei jų kūrėjai.

Kasr Amra Dykumų pirtis

Per kryžiaus žygius užplūdę Europos riteriai apsėjo vakarinę Jordaniją ir savo pilimis, tokiomis kaip Kerako, bet vėl – tai, kas jiems svarbiausia ir švenčiausia, buvo toliau į Vakarus, o pilys tiesiog gynė tą krikščionišką Jeruzalės Karalystę nuo dykumų arabų.

Išvijus kryžininkus Jordanija vėl tapo smėlėta islamo pasaulio provincija, kurioje net nebuvo kelių. Kai pirmojo pasaulinio karo metais brito vedami arabų separatistai iš dykumų pusės užpuolė Akabos uostamiestį, tai prilygo stebuklui – Osmanai net nebuvo pastatę Akaboje patrankų, nukreiptų į žemyną. Tas “britas karo vadas” buvo T. E. Lorensas, ir jis anglakalbėse šalyse toks žymus, kad minimas daugumos lankytinų vietų aprašuose – kur tik jis nebuvo, nevalgė ar nenakvojo, ko tik jis neaprašė savo autobiografijoje “Septyni išminties stulpai”, kas tik nenufilmuota biografiniame filme “Arabijos Lorensas”.

Tikrų beduinų Jordanijoje dar yra, bet visokie jojimai arkliais, asilais ar kupranugariais dažnai skirti turistams

Kas buvo tikrasis T.E. Lorensas – neaišku. Gal idealistas, siekęs padėti arabams iškovoti nepriklausomybę ir paskui išduotas savo tėvynės Britanijos, kuri Jordaniją tiesiog pasiėmė sau. Gal – britų agentas, pasinaudojęs arabais, kad susilpnintų vokiečių sąjungininkus Osmanus. Bet galima neabejoti, kad jis buvo vienas pirmųjų šiuolaikinių viešųjų ryšių genijų, įtikinęs Vakarų žiniasklaidą ir visuomenę, kad jo mūšiai beduinų dykumose buvo pasaulinės reikšmės pergalės, o jis pats – kone superherojus. Lorensas sugebėjo net tai, kaip jį išprievartavo(?) homoseksualus Osmanų valdinys “pasukti” taip, kad kelionių vadovai(!) iki šiol kelia versijas, ką gi ten su tuo Lorensu tiksliai padarė.

Gražiausia iš “Lorenso vietų” – Vadi Rumas, kur nuobodžiai gelsva dykuma užleidžia vietą įspūdingam uolų raudoniui. Pati Akaba šiandien – vienintelis Jordanijos pajūrio miestas ir kurortas. Visai greta Egipto Tabos ar Šarm El Šeicho, Akaboje irgi yra koralų (plaukėme valtimi stikliniu dugnu), tačiau užsienio kelionių agentūros čia pilnų lėktuvų beveik neskraidina. Todėl kurortas – labai vietinis; kiek nušepę viešbučiai, per naktį skambanti muzika ir vaizdai į keturias valstybes (Jordaniją, Izraelį, Egiptą, Saudo Arabiją) iš siauros įlankos.

Plaukiant žiūrėti koralų Akabos kurorte

Amanas: iš naujo gimęs didmiestis

1950 m. Jordanija dar tebebuvo tas pats arabų pasaulio užkampis, kaip ir per šimtmečius – visoje šalyje tegyveno pusė milijono žmonių. Tačiau aplinkines valstybes ėmus siaubti karams daug tenykščių arabų atbėgo į Jordaniją – ir štai dabar žmonių čia jau devyni milijonai. Pabėgėliai iš pagrindų pakeitė demografiją: krikščionių sumažėjo nuo 30% iki 6%, užgožtos ir kitos istorinės mažumos (tiesa, dykumose likęs net čečėniškas Azrako miestelis, į kurį XIX a. čečėnai sulėkė iš Rusijos). Šiandienė Jordanija – tvirtai musulmoniška arabiška šalis.

Įpratę gyventi miestuose, o ne beduinų palapinėse, “naujieji jordanai” įsikūrė aplink nebereikalingus romėnų griuvėsius, kur stovėjusius kaimelius greit pakeitė nauji balti metropoliai.

Vienas tokių – sostinė Amanas. Ilgus šimtmečius jame teriogsojo milžiniško romėnų teatro liekanos (dabar, beje, vėl naudojamos koncertams) ir Osmanų vietininko rūmai (dabar muziejus). Dar Antrojo pasaulinio karo metais Amane gyveno vos 20 tūkstančių žmonių, o dabar jau – 4 milijonai, jis patenka į didžiausių arabų miestų dešimtuką.

Amano teatras

Didžiuma baltų Amano pastatų – nuobodoki. Įdomiausias ten reljefas: miestas “lipa” ant daugybės kalnų ir nuo šimtų jo vingiuotų gatvių atsiveria puikios panoramos – niekada nežinai, koks įspūdingas vaizdas laukia už kampo. Net klimatas esą kiekviename rajone skirtingas.

Jordanijos miestuose itin stiprus saugumas: einant į viešbutį ar prekybos centrus laukdavo metalo detektoriai. Provakarietiškos ir draugiškos Izraeliui politikos besilaikančiam Jordanijos karaliui kitaip matyt neišeitų: regione išdavystę įžvelgiančių saviškių reikia bijoti ne mažiau, nei priešų. Nė Nobelio taikos premijos neišgelbėjo nuo mirties nei Izraelio premjero Ičako Rabino, nei Egipto prezidento Anvaro Sadato: abudu nušovė jų tautiečiai, nepritarę jų pasirašytoms taikos sutartims. Visgi kol kas Jordanija – ramiausia vieta Levante. Paskutinis karas baigėsi 1971 m., o šiame regione tai labai seniai. Ir protestai prieš autoritarinę karaliaus valdžią “Arabų pavasario” metu Jordanijoje nebuvo tokie stiprūs, kaip kai kuriose regiono šalyse, ir reakcija nebuvo tokia žiauri (žuvo du žmonės).

Jordanijos vėliava virš Amano žvelgiant nuo rūmų kalvos. Didelės vėliavos ten populiarios.

Kaip ir kitur Levante, Jordanijoje turistai saugūs ir nuo įkyrumo: jis čia pasireiškė labiau tikriausiai kiekvieno jordano išmoktos frazės “Where are you from? Welcome to Jordan” kartojimu, bet ne prekių ar paslaugų brukimu. Todėl Jordanija – puiki šalis tokiam keliautojui, kuris nori pamatyti Levantą ar istorinę Arabiją, bet dar nėra pasiruošęs “išeiti iš komforto zonos” ir keliauti ten, kur įkyrūs prekijai neturi įprastų prekių ženklų prekių, beveik niekas nekalba angliškai, o didžiausios įdomybės matytos ir baisiuose žinių pranešimuose apsuptos dūmų. Tačiau ir drąsesnis keliautojas neabejotinai ras Jordanijoje neprilygstamų pasaulio stebuklų.

Žemėlapis su šiame straipsnyje aprašytomis Jodanijos lankytinomis vietomis ir įdomybėmis. Galbūt jis padės susiplanuoti savo kelionę į Jordaniją


Visi straipsniai iš kelionių po Levantą

ĮŽANGA: Levantas – Kraujuojanti šventa žemė
1. Jordanija: Dykuma, persunkta istorijos
2. Rekviem Sirijai: Kelionės į Siriją prisiminimai
3. Libanas: Įvairiausia maža valstybė