Šis tekstas mano rašytas ~2008 m. politologijos studijoms universitete, bet aktualus iki šiol

Konservatizmas yra suprantamas kaip politinė filosofija, pasisakanti prieš staigius pokyčius bei neigianti idėją, jog yra įmanoma žmogaus proto galia sukurti naują sistemą, kuri būtų tobulesnė už viską, kas buvo iki tol, ir ją pastatyti – o būtent tokia prielaida rėmėsi daugybė kitų politinių filosofijų, pavyzdžiui socializmas ir liberalizmas. Taigi, konservatoriai pasisako ne už kažkokią ideologiją, bet už tam tikrą santykį su ideologija. Jei ideologiją suvokti kaip, pavyzdžiui, automobilio važiavimo kryptį, tai santykis su ideologija apimtų tos krypties keitimo dažnumą ir važiavimo greitį.

Reikia pažymėti, kad kitos politinės filosofijos be ideologijos taip pat dažnai nustato ir tam tikrą santykį su ta ideologija, tačiau konservatizmas nustato santykį su bet kokia ideologija (kaip ši pirminė ideologija išrenkama bus svarstoma vėliau). Santykis su santykiu su ideologija, minėtame pavyzdyje atitinkantis automobilio įgreitėjimo ir lėtėjimo tempus bei krypties keitimo dažnumo pokyčius, taip pat yra egzistuojantis, tačiau jau mažiau svarbus dalykas, kuris nebeskiria jokių pagrindinių politinių filosofijų, tačiau gali skirti atskirų žmonių grupių (pvz. partijų) politines subfilosofijas (konkretizuotas, modifikuotas politines filosofijas pritaikytas konkrečiai vietai ir laikui). Jei santykis su ideologija apibrėžia požiūrį į ideologijos koregavimą, jos įgyvendinimo tempus bei būdus, tai santykis su santykiu su ideologija yra požiūris į santykio su filosofija keitimą ir šito keitimo tempus atsižvelgiant į aplinkybes (suprasti, kas tai yra santykis su santykiu su ideologija, gerai padeda padėtis, įsivyravusi po Rusijos revoliucijos – tuo metu į valdžią atėjusių bolševikų santykis su jų komunistine ideologija buvo radikalus – išsyk įvestas karinis komunizmas, siekta reformas atlikti greitai. Tačiau vėliau tas santykis pasikeitė – buvo įvesta naujoji ekonominė politika. Tą santykio su ideologija pakeitimo nuo radikalaus iki nuosaikesnio greitį atsižvelgiant į aplinkybes (prastas karinio komunizmo funkcionavimas) ir apibrėžia santykis su santykiu su ideologija).

Tad konservatizmo priešingybė būtų ne kažkuri iš esamų politinių filosofijų, bet tokia politinė filosofija, kuri neapibrėžtų jokios savo ideologijos, o jos santykis su ideologija būtų išreiškiamas teiginiu, jog idant sistema funkcionuotų tinkamai reikia ją kuo dažniau keisti. Kadangi daug kam aišku, jog sistemą itin dažnai keičiant ji tinkamai funkcionuoti kaip tik negalėtų ir valstybė atsiliktų nuo tų valstybių, kuriose sistema yra stabili (reikia laiko užkamšyti po sistemos keitimo atsiradusias teisines ir kitas spragas, esminis sistemos pokytis smogia ekonomikai), tokia politinė filosofija neegzistuoja.

Šią įžangą parašius galima pradėti nagrinėti kitą aspektą – Lietuvoje dažnai suvokiama, kad konservatoriai yra savotiška kairiųjų priešingybė, taigi, konservatoriams priskiriamos dešiniosios idėjos, polinkis suartėti su vakarais ir pasitraukti nuo Rusijos. Tačiau jeigu konservatizmą suvokiame kaip politinę filosofiją, kuri pasisako prieš staigius pokyčius (t.y. už nuosaikų santykį su ideologija), tuomet sunku iš jos šalininkų tikėtis tokių reformų, kaip privatizacija ar kolūkių panaikinimas. Šios ir kitos 1990-1992 bei 1996-2000 metais atliktos reformos iš pirmo žvilgsnio turi ideologinę potekstę  – siekis priartinti ekonominę sistemą prie vakarų, suartėti su vakarais; šių siekių neįmanoma išvesti iš konsertvatistinio požiūrio į santykį su ideologija, kad ideologija turi būti daugmaž pastovi. Todėl kyla klausimas, ar Lietuvos konservatorius (Tėvynės Sąjungą) tikrai galima vadinti konsevatoriais?

Toks klausimas dar labiau sustiprėja pažvelgus į kitą Lietuvos politinio spektro pusę – socialdemokratus. Nors pastarieji tradiciškai tapatinami su kairiąja minitmi, vis tenka paskaityti teiginių, kad esą Lietuvos socialdemokratų politika iš tikrųjų nėra kairioji. Ir būtent žvelgiant į socialdemokratų (anksčiau – LDDP, vėlyvoji LKP) ideologiją ten galima aptikti nemažai konservatistinės filosofijos elementų. Kažkada prisiekinėję savo lojalumą TSRS („Kol kabės šis skuduras, aš nekalbėsiu“ – Algirdas Mykolas Brazauskas apie Lietuvos trispalvę) ir pasisakę prieš staigias reformas, rėmę galimybę TSRS pratęsti konfederacijos pagrindu, jie tokį santykį su ideologija palaikė ir toliau. Nors pasigirsta kaltinimų, jog socialdemokratai esą „neįgyvendina socialdemokratiškų vertybių“ dėl savo atstovavimo privatiems verslo interesams, socialdemokratų elgesį čia irgi galima aiškinti jų santykiu su ideologija. Tas santykis yra iš principo būdingas konservatizmo šalininkams: matoma, kad yra veikianti sistema, pastatyta per tuos keliolika metų, ir ji nėra esmingai keičiama, nes tai galėtų viską labiau sugadinti nei pagerinti. Nusistatyto ideologinio tikslo, taip būdingo socialistams, šiuo atveju nėra.

Tačiau čia verta atkreipti dėmesį į kitą aplinkybę – Lietuva buvo priverstinai inkorporuota į Sovietų Sąjungą, o iki tol joje buvo visiškai kita sistema. Įžangoje buvo minėta, kad vėliau bus aptariama, kaip konservatoriai pasirenka pirminę ideologiją, su kuria nustato santykį ir tai bus aptarta čia. Ar galima faktą, jog Lietuvos konservatoriai iš esmės siekia atkurti tvarką, artimesnę buvusiai iki Lietuvos okupacijos, nei tvarka, sukurta okupacijos metu, panaudoti kaip argumentą, jog Lietuvos konservatoriai palaiko konservatizmą? Panašų klausimą galima iškelti ir apie kitas buvusias rytų bloko valstybes, o taip pat ir apie kitus atvejus – pavyzdžiui, ar Ajatolą Ruholą Chomeinį, islamiškosios revoliucijos Irane vadovą, galima laikyti konservatoriumi, ar ne (jis iš esmės 180 laipsinių pakeitė valstybės ideologinį kursą, kurį statė šachas Reza Pahlavis (suartėjimas su vakarais, kultūrinė vesternizacija), tačiau grąžino anksčiau buvusias, religijoje ir kultūroje tebevyravusias islamiškąsias vertybes)?

Pagrindinis klausimas, atsakius į kurį būtų galima rasti atsakymus į visus šiuos klausimus yra toks – kokį laikotarpį valstybėje (krašte, tautoje) turėtų laikytis tam tikra ideologija, kad toje valstybėje konservatoriais būtų laikomi žmonės, ginantys tą ideologiją, o ne siekiantys grąžinti iki tol buvusią? Ar tą laikotarpį galima apibrėžti metais, ar reikėtų labiau atsižvelgti į įvykius ir aplinkybes? Savaime aišku, kad toks laikotarpis nėra labai trumpas, kitaip, pavyzdžiui, antrojo pasaulinio karo metu Prancūzijoje konservatoriais turėtų būti buvę vadinami višistai (keturis metus trukusios vokiečių okupacijos šalininkai); savaime aišku ir tai, kad tas laikotarpis nėra be galo didelis – juk dabartiniai konservatoriai nebegina tų vertybių, kurias gynė konservatizmo pradininkas Edmundas Burkas rašydamas apie Prancūzijos revoliuciją (luominės santvarkos ir pan.) ir tuo labiau Italijos konservatoriai negina Romos imperijoje vyravusios santvarkos. Jeigu tokio laikotarpio nebūtų, „konservatizmas“ iš esmės reikštų „pozityvų apolitiškumą“, kurį apibrėžtų maksima „geriausia ta ideologija, kuri yra dabar“, nekintanti net jei pati ideologija ir pasikeistų. Jeigu toks laikotarpis būtų be galo ilgas, konservatizmas iš viso būtų neįmanomas, nes turėtų ginti dar priešistorines ir todėl niekur neužfiksuotas vertybes.

Kitas, taip pat svarbus klausimas, atsakymas į kurį iš dalies padėtų atsakyti į ankstesnį klausimą, yra su kuo konservatizmas yra labiau susietas – su valstybine ideologija ar su tautos daugumos ideologija. Geras pavyzdys nagrinėjant šį klausimą galėtų būti Pietų Afrikos Respublika – ar šioje šalyje konservatorių iš viso beveik nėra (labai mažai kas tebegina apartheidą, kurį ir baltieji referendumu atmetė), ar konservatoriais ten reikėtų laikyti Inkatos laisvės partiją (ginančią zulusų nusistovėjusią tautinę tvarką) ir panašias politines organizacijas.

Mano supratimu visų pirma reikia apibrėžti, kad konservatizmas nėra diskretusis dydis, kurį tam tikra partija ar kita žmonių grupė savo subfilosofijoje gali tik turėti arba neturėti. Tai – tam tikras kontinuumas, kurio viename krašte būtų minėta neegzistuojanti ideologija, teigianti, jog valstybės sistemą reikia pastoviai keisti (absoliutus reformatoriškumas), o kitoje – absoliutus konservatizmas, teigiantis, jog nieko keisti iš viso niekada nereikia. Taigi, tai yra savotiška politinio spektro trečioji ašis (greta kairės-dešinės (ekonominės) bei liberalizmo-autoritarizmo), nurodanti šį santykio su ideologija aspektą.

Atsakant į klausimą, įvardytą pagrindiniu, būtų nelogiška apibrėžti minėto periodo trukmę metais ar kokiais kitais matavimo vienetais – jei, pavyzdžiui, tartume, kad tai yra 50 metų tai reikštų, kad po 50 metų nuo revoliucijos ar esminių reformų buvę konservatoriai staiga, per vieną sekundę pavirstų reformatoriais, o reformatoriai, atlikę tas reformas ir jas tebeginantys – konservatoriais. Todėl reikia ieškoti kažkokio socialinio ar kitokio veiksnio, kuris lemtų, kokios ideologijos šalininkus kiekvienoje šalyje galima vadinti konservatoriais. O tai reiškia, kad šitam dalykui neabejotiną įtaką daro ir tautos, religijos normos. Tačiau vėlgi pačios seniausiosios tokios normos negali būti suvokiamos kaip svarbiausios – kažin, ar jėgą, kuri siektų Lietuvoje grąžinti pagonybę būtų galima pavadinti konservatyvia, kaip ir kažin ar konservatoriais galima pavadinti sionistus, parinkusius atkurtąjam Izraeliui ne jidiš, o hebrajų kalbą (ivritą) – nors pastaruoju atveju jau galima plačiau diskutuoti.

Manau, kad lengviausia būtų aprašyti dalyką įsivaizduojant minėtą trečiąją politinio spektro ašį kaip tam tikrą automobilių koloną, kurios priekyje yra didžiausi reformatoriai iš tuo metu valdančiosios ideologijos, o didžiausi konservatoriai – gale. Atstumas tarp automobilių gali kisti, tačiau judant automobilių kolonai vis viena juda ir tie automobiliai, kurie važiuoja paskutiniai.

Taigi, ideologija, su kuria santykį nustato konservatizmas, be jokios abejonės irgi keičiasi – priklausomai ne nuo kitų filosofijų, bet nuo to, kuria kryptimi realiai eina valstybė. Konservatizmo filosofijos šalininkai inkorporuoja į savąją išvestinę ideologiją reformatorių atliktas reformas, kurios buvo neabejotinai sėkmingos. Tuo pačiu jie atsiremia į tautą ir jos tradicijas, o šioms kintant juda į priekį ir ta prasme. Kažkuriuo metu ta ideologija, kurią neseniai laikėme konservatyvia, pavirsta tiesiog anachronizmu – panašiai dabar suvokiame Romano iš Australijos įtikinėjimus, kad jis turėtų tapti Lietuvos karaliumi, nes priklauso jų dinastijai, o štai Rumunijoje, kurios karalius nuverstas tik 1947 metais ir tebėra gyvas, monarchistai tebeturi šiokią tokią įtaką.

Ir vis dėlto dar neatsakyta į klausimą, kuomet konservatyvumas, palaikantis tam tikrą seniau valdančiąja buvusią ideologiją, tampa anachronizmu ar reformatoriškumu (iš esmės sėkimingai į visuomeninę areną grąžintas anachronizmas virstų reformatoriškumu (pvz. Antikos kultūros ypatybių iškilimas Renesanse), taigi šie terminai nėra vienas kitam priešingi). Manau, kad tas pokytis įvyksta tuomet, kai saitai, jungę tą ideologiją su tautos pažiūromis nutrūksta iki tokio lygio, kad ta ideologija tampa iš esmės marginalizuota ir plačiojoje visuomenėje mažai žinoma, plačiąjai visuomenei mažai rūpinti: nėra ne tik esmingesnių reikalavimų ją įgyvendinti, bet net nėra ir protestų prieš ją. Dauguma konservatyvių politinių jėgų iki to laiko savo ideologiją, be abejo, adaptuotų. Savo ruožtu reformatoriai tol yra reformatoriai, kol jų reformų didelė visuomenės dalis (įskaitant reformų oponentus) nesuvokia kaip savaime suprantamų ir kvestionuojamų tik politiniu, tačiau ne moraliniu lygmeniu. Pavyzdžiui tai, kad valdžia yra atskirta nuo bažnyčios, galima laikyti savaime suprantamu tapusiu dalyku, o potencialus gėjų santuokų įtvirtinimas ir galbūt mirties bausmės panaikinimas – reformistiniai dalykai. Sovietinė Lietuvos okupacija viso savo egzistavimo metu taip pat buvo reformistinė (didelės visuomenės dalies kvestionuota moraliniu lygmeniu), nors kai kurie jos metu atlikti sprendimai (kaip minėtas valdžios ir bažnyčios atskyrimas arba rytinių Lietuvos sienų nustatymas) tapo savaime suprantamais. Situacija kai kuriose kitose į Sovietų Sąjungą inkorporuotose šalyse, kur ta inkorporacija buvo atlikta anksčiau, yra kitokia, tenai kur kas daugiau sovietinės ideologijos dalykų perėjo į tą „savaime suprantamų“ lygį. Kadangi konservatizmas dažniausiai turi tvirtesnę atramą visuomenėje nei tinkamai nevadovaujamas reformatoriškumas, tose šalyse ir pokyčių lyginant su Lietuva po Sovietų Sąjungos subyrėjimo įvyko kur kas mažiau.

Vis dėlto toks supratimas nepadeda atsakyti į kai kuriuos klausimus. Pavyzdžiui, ką laikyti konservatoriais Turkijoje – ar islamiškosios minties politikus, siekiančius grąžinti senąją, dar Osmanų imperijos laikais buvusią tvarką (be abejo, atitinkamai adaptuotą, be marginalizuotų idėjų, tokių kaip monarchijos ar arabų rašto turkų kalbai grąžinimas), ar kemalizmo šalininkus, ginančius šią jau beveik šimtmetį šalyje vyraujančią ideologiją. Viena vertus, islamizmas Turkijoje tikrai nėra marginalizuotas ar nežinomas (už panašias idėjas palaikančius politikus balsuoja dešimtys procentų turkų; vyksta protestai tiek už, tiek ir prieš jas). Kita vertus, dauguma kemalizmo minčių ten yra tapusios savaime suprantamomis (pastarąjam teiginiui, tiesa, reikėtų atlikti platesnį tyrimą). Tradiciškai Turkijoje konservatoriais yra laikomi islamiškosios minties politikai, bet tuo galima suabejoti, mat kemalistai taip pat iš principo gina šalyje nusistovėjusią tvarką, o jų iš pažiūros labiau reformatoriškos idėjos (pvz. narystės ES siekis) taip pat atitinka Atatiurko suformuotą valstybės kryptį, palaikomą didelės dalies turkų.

Nors Turkijos pavyzdys galbūt geresnis, ši mintis aktuali ir minėtam klausimui dėl socialdemokratų ir konservatorių Lietuvoje – socialdemokratai, palyginus su LKP, išmetė iš savo ideologijos tas idėjas, kurios iš prinicipo tebebuvo reformatoriškos ir paliko daugiau savaime suprantamų idėjų. Savo ruožtu, Lietuvos konservatorių idėjos toli gražu nėra marginalizuotos.

Taigi, yra įmanoma, kad šalyje būtų daugiau nei vienas konservatyvių jėgų turimos ideologijos variantas: gali būti kelios partijos, kurios trečiojoje politinio spektro ašyje būtų gerokai į konservatyvumo pusę, tačiau jos palaikytų skirtingas ideologijas.

Ar partija, ginanti kažkokią ideologija, yra konservatyvi, ar ne, priklauso nuo to, ar jos ideologija pasirinkta daugiausiai dėl jos subfilosofijos nustatomo nuosaikaus santykio su ideologija, ar dėl jos subfilosofijos nustatomos ideologijos. Todėl Turkijos pavyzdyje kemalistinė partija gali būti tiek labiau konservatyvi (jeigu vienas pagrindinių argumentų ideologijos pasirinkime yra tas, kad ši ideologija yra laiko išbandyta), tiek ir labiau reformatoriška (jeigu pasaulietiškumas pristatomas kaip tam tikras Turkijos kelias, geriausias šaliai, kuriuo ji turinti bet kuriuo atveju eiti), tas pats pasakytina ir apie islamiškosios pakraipos partijas.

Grįžtant prie Lietuvos politikos reikia pastebėti dar vieną dalyką – konservatizmas neturėtų būti painiojamas su politiniu neryžtingumu. Konservatizmas yra filosofija, tuo tarpu politinis neryžtingumas – noras nusimesti potencialiai problemų galinčius sukelti politinius sprendimus sau nuo galvos; kai nieko nedaroma, nėra ir galimybės suklysti, nėra ir galimybės, kad tave sukritikuos žiniasklaida ar kažkas kitas. Tai ypač aktualu rytų Europai, kur žmonės mažai nusimano politikoje ir labiau linkę nemėgti politiko, kuris padarė kažką, kas jiems nepatinka, nei to, kuris nedarė nieko, nors galėjo padaryti kažką, kad būtų geriau – dauguma žmonių neįsivaizduoja, ką tokio padaryti jis būtų galėjęs.

Lietuvos socialdemokratų elgesį lengviau paaiškinti būtent politinio ryžto stoka nei konservatizmo ideologijos sekimu. Geras to pavyzdys – Oranžinės revoliucijos Ukrainoje metu socialdemokratų lyderio Algirdo Mykolo Brazausko išsakyta mintis, kad prieš prezidentui Valdui Adamkui vykstant į Ukrainą reikėtų pasitarti su Europos Sąjunga, nepaisant to, kad Valdą Adamkų ten kvietė pats Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma (sprendimą siūlyta perduoti kažkam kitam, nors Kučma kreipėsi į Lietuvą, o ne į Europos Sąjungą). Politinio ryžto stoka, o ne konservatizmu, derėtų laikyti ir vengimą greitai atsisakyti reformistiškų prosovietinių idėjų perestroikos laikais.

Savo ruožtu nors pagal tai, kas parašyta, Lietuvos konservatoriams būtų galima priskirti konservatizmo filosofiją tiek, kiek siekta atkurti iki sovietinės okupacijos buvusią ir nemarginalizuotą tvarką, tačiau galima kelti prielaidą, kad Tėvynės Sąjunga turi ir savo konkrečias ideologines vertybes, o ne vien santykį su ideologija, pagal kurį ideologija ir būtų formuojama. Kaip tokias ideologines vertybes galima būtų paminėti euroatlantinės integracijos palaikymą. Tarpukariu panaši integracija nevyko, o pirmiesiems jos daigams (Aristido Briando idėjos) Lietuva prieštaravo. Kita vertus, galima teigti, kad toks prieštaravimas kilo dėl nebeegzistuojančių aplinkybių – konflikto su Lenkija dėl Vilniaus (A. Briandas palaikė status quo išlaikymą tarpvalstybinių sienų (taigi ir Lietuvos-Lenkijos demarkacinės linijos) atžvilgiu, savo ruožtu Tautų Sąjungos – svarbiausios tuometės tarptautinės organizacijos – Ambasadorių konferencija irgi 1923 metais palaikė Lenkiją) ir kad euroatlantinė integracija būtų logiška Lietuvos tarpukario politikos tąsa (panašiai, kaip aukščiau minėtu Turkijos atveju). Tačiau manau, kad būtų galima teigti tik tuo atveju, jei euroatlantinė integracija Lietuvos konservatorių politinėse idėjose nebūtų užėmusi šitokios svarbios vietos. Tuo tarpu dabar ji sudaro kur kas daugiau, nei vien tarpukario politikos tąsą ir galima teigti, kad Tėvynės Sąjunga turi ir savo ideologijos, o ne vien nustato savo ideologiją pagal turimą santykį su ideologoja.

Apibendrinant reikėtų parašyti, kad:

*Konservatizmas negali tik būti arba jo nebūti partijos subfilosofijoje, tai yra veikiau trečioji politinio spektro ašis, apibrėžianti konsertvatyvumą / reformatoriškumą.

*Konservatizmas, skirtingai nei dauguma kitų politinių filosofijų, apibrėžiamas vien per santykį su ideologija.

*Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra daugiau nei viena konservatyvumu pasižyminti politinė jėga, tačiau partijos, pilnai atitinkančios konservatizmo politinę filosofiją, nėra.

*Konservatyvumu pasižyminčios partijos gali turėti skirtingas ideologijas net jeigu jos veikia vienoje šalyje.