Kai kurie žmonės visuomet keliauja vienu ir tuo pačiu būdu, bet aš manau, kad verta išmėginti daug kelionių būdų!
Atradimai išbandžius naują kelionių būdą kartais ne mažiau įdomūs, nei aplankius naują šalį!
Taigi, kokie yra kelionių būdai? Kokie jų pliusai, minusai? Kam ir kada taip keliauti? Aprašau viską!
Straipsnio turinys
Kelionė automobiliu
Kelionė automobiliu suteikia daugiausiai laisvės ir galimybių: gali keliauti kokiu nori tempu, aplankyti kurias nori lankytinas vietas. Ir taip yra beveik visur pasaulyje – išskyrus gal didmiesčius, kur yra problemos su kamščiais ir parkavimu.
Automobilis gali būti savas ar nuomotas. Savu iš Lietuvos logiška važiuoti tik po rytų/vidurio Europą, nes į tolimesnius kraštus pigiau nuskristi ir išsinuomoti automobilį tenai. Tiesa, su nuomotu automobiliu laisvė/galimybės nežymiai sumažėja (pvz. jį gali būti privaloma grąžinti kokioje nors vietoje, o netyčia apdaužius gali būti problemėlių).
Autonuomos kaina be galo varijuoja. Turtingose ar turistinėse šalyse autonuoma pigi, bent jau nesezono metu. Kanaruose esu išsinuomavęs automobilį vos už 5 eurus parai (Gran Kanarijoje) – t.y. tiek pat, kiek viešuoju transportu būtų užtekę tik vienam pravažiavimui dviem žmonėms. Net įskaičiavus benziną, kaina buvo maža. Ten autonuoma – ir pigiausias būdas keliauti, ypač dviese ar keturiese.
Neturistinėse, skurdžiose šalyse autonuoma brangi (gali kainuoti ir 100 eurų parai už pigiausią automobilį). Ten autonuoma – vienas brangiausių būdų keliauti.
Planuotis kelionę automobiliu reikia įdėti darbo, bet netiek ir daug: ypač šiais GPS laikais. Pakanka susižymėti GPS norimas lankytinas vietas ir važiuoti. Planavimas beveik vienodas nesvarbu kur keliauji: GPS, žemėlapiai yra visur.
Kelionė automobiliu gali būti nuovargi ir kainuoti nervų jeigu vairuoti žmogus nemėgsta. Ypač šalyse, kur kalnų keliai, taisyklių negerbiantys vairuotojai, kairiapusis eismas, prasti keliai ir pan. Kita vertus, kelionė automobiliu patogi iš tos pusės, kad visada turi “savo erdvę” kur gali laikyti daiktus, nereikia jų “nuolat tąsytis su savimi” – juos tenka nešti tik pvz. iš viešbučio į automobilį ir atgal, ir tai nebūtina visada visus.
Kelionė automobiliu leidžia patirti nemažai vietos kultūros: juk paprasta nuvažiuoti ir į visai neturistines vietas.
Man kelionė automobiliu yra tas standartas, kurio siekiu. Tačiau šalys labai įvairios ir tik po mažiau nei pusę šalių yra logiška keliauti automobiliu, todėl jokiais būdais nesu įsikandęs vieno kelionių būdo.
Kam keliauti automobiliu?
*Žmonėms, kurie nori kelionėje laisvės, atsakomybės, galimybių daryti ką nori.
*Kai bent vienam iš keliaujančių vairavimas – malonumas (nekelia diskomforto).
Kur keliauti automobiliu?
*Turtingesnėse arba turistinėse šalyse – anapus didmiesčių.
Skaityti plačiau:
Kelionės automobiliu – ką žinoti
Autonuoma užsienyje – viskas, ką žinoti
Kelionė ekskursiniu transportu (autobusu)
Nusiperki ekskursiją, sėdi kartu su kitais tą ekskursiją nusipirkusiais žmonėmis į vieną mikroautobusą ar autobusą ir esi vežiojamas po lankytinas vietas, apie kurias pasakoja gidas. Gal dieną, o gal savaitę.
Pagrindinis kelionės ekskursiniu autobusu pliusas: nieko nereikia pačiam planuoti, skaityti, viskas tau bus sukramtyta ir parodyta, bus duotas maistas restoranuose ir nakvynė viešbučiuose. Tai yra itin svarbu tiems, kuriems kelionės planavimas – darbas.
Taip pat kelionė ekskursiniu autobusu suteikia daug galimybių, nes į vieną ekskursijos dieną telpa daug lankytinų vietų: juk autobusas važiuoja tiesiai nuo vienos vietos prie kitos, negaištamas laikas aiškinimuisi, kur ir kaip važiuoti.
Deja, visi šie pliusai – laisvės sąskaita. Retai kada visos lankytinos vietos bus tos, į kurias būtumėte važiavę patys. Aišku, ekskursijų yra įvairių ir galima paskaityti jų programas, bet vis tiek kažkur būsite buvę ar jums bus ne taip įdomu. O dar daugelio gidų “pomėgis” vežioti ekskursantus po visokias komisinius jiems mokančias parduotuves… Laisvę riboja ir bendrakeleiviai, kurie, tarkime, gali kur nors vėluoti ir autobusas jų lauks.
Keliaudamas su ekskursija visai nepasineri į vietos kultūrą – labiau stebi ją lyg filmą. Vieniems tai minusas, bet kitiems – pliusas (mažiau reikia daryti to, kas nepatogu, neįprasta, pvz. bendrauti vietos kalba – o apie kultūrą vis tiek išgirsti iš gido, gal dar daugiau, nei perprastum pats).
Didžiausias ekskursijų pasirinkimas turistų labiausiai lankomose vietose – ten gali rasti daugybę skirtingų tą pačią dieną išvykstančių ekskursijų ir gal rasite jums tinkamą. Mažiau turistinėse šalyse ekskursijų gali būti tik viena rūšis, jos gali vykti, tarkime, tik kas savaitę, ar jų nebūti išvis.
“Kraštutinis variantas” – ekskursijos po itin neturistinius kraštus (“trečias pasaulis”, kur labai nesaugu ir pan.). Tokios “superegzotinės kelionės” būna – paprastai suorganizuotos “nuo iki” iš namų ar kokios saugesnės erdvės ir jų labai nedaug: ten jau savo norus, atostogas ir kita turi derinti prie ekskursijos, o ne atvirkščiai.
Perkant vietoje, ekskursijos brangios turtingose šalyse ir pigesnės skurdesnėse. Pirkti iš Lietuvos praktiškai niekada neapsimoka.
Ekskursijas imu ne „nuo oro uosto iki oro uosto“, tačiau tam tikrose vietose, kur sunku susiorganizuoti kelionę kitaip: pvz. kur reikia visureigio ar laivo, kur reikia važiuoti į vieną pusę, kur labai praverčia gidas. Imu ekskursijas nuo kelių valandų iki kelių dienų.
Kam keliauti su ekskursijomis?
*Tiems žmonėms, kuriems kelionės planavimas – darbas, nuo kurio jie nori pailsėti.
*Tiems žmonėms, kurie nori daug pamatyti, bet nenori ar nemoka susiorganizuoti tokios efektyvios kelionės patys.
Kur keliauti su ekskursijomis?
*Turistinėse šalyse ir vietose, nes ten labai didelė ekskursijų pasiūla ir jos nebrangios: realiai gali rinktis kokį nori laiką.
*Labai neturistinėse šalyse (“trečio pasaulio”, nesaugiose), jei žmogui ten keliauti be ekskursijos nejauku.
Skaityti plačiau:
Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti
Kelionė viešuoju transportu (traukiniu, autobusu, laivu)
Viešuoju transportu keliauji kaip eilinis vietinis ir su kitais vietiniais žmonėmis: beveik jokiame viešajame transporte turistai nesudaro daugumos. Net turistiškiausiose vietose kartais viešasis transportas būna visai be kitų turistų. Todėl tai – vienas geriausių būdų pasinerti į vietos kultūrą, pabendrauti su vietiniais.
Turtingose „pirmojo pasaulio“ šalyse kelionę viešuoju transportu susiplanuoti lengva: grafikai, kainos lengvai randamos internete (netgi “Google Maps” įrašius, iš kur į kur važiuosi, neretai sudaro viešojo transporto maršrutą).
Tuo tarpu neturtingose šalyse tokios kelionės planavimas yra „aukštasis pilotažas“. Kai kurie grafikai ir maršrutai ten išvis niekur nebus paskelbti (“Kai čia gyveni, tiesiog žinai”), kiti bus parašyti tik stotelėje, dar kiti galbūt kažkur internete, bet tik vietos kalba. Kažkuriuos bilietus bus būtina užsakyti iš anksto (bet tai sužinosi tik nuėjęs į stotį) ir pan. Kartais suplanuoti iš anksto bus tiesiog neįmanoma ir lauks netikėtumai, kaip daugybę valandų vėluojantis traukinys.
Viešojo transporto kainos irgi skiriasi labai smarkiai: tas atstumas, kurį neturtingoje šalyje gali nuvažiuoti už centus, turtingoje gali atsieiti dešimtis eurų. Tiesa, pačiose skurdžiausiose šalyse viešojo transporto gali ir nebūti visai, bent jau į mažesnius miestus, arba būti labai retas. Viešojo transpoto mažai ir turtingose, bet labai automobilizuotose šalyse (pvz. JAV).
Kelionė viešuoju transportu gali būti viena mažiausiai patogių ir imliausių laikui – kai reikia važiuoti ilgus atstumus autobuso ar traukinio kėdėje. Tačiau ji gali ir taupyti laiką (patogumo sąskaita) kai toje kėdėje praleidi naktį, kurią šiaip apsistotum viešbutyje. Be to, yra aukštesnės klasės traukinių ir autobusų, kai kurie (ypač traukiniai) net su miegamosiomis vietomis. Turtingose šalyse auštesnių klasių imti visai neapsimoka, nes ir žemesnės geros, tačiau kokioje Indijoje žemesnės ir aukštesnės klasės skiriasi kaip diena ir naktis. Taip pat laiką viešajame transporte gali išnaudoti kelionės planavimui ir kitkam.
Labai skiriasi ir viešojo transporto greitis: kur yra greitieji traukiniai, jis bus 250-300 km/h, tačiau kitur gali būti 100 km/h (pvz. autobusas magistrale ar eilinis neblogas traukinys) ar net 30 km/h (autobusas prastu keliu ar “trečiojo pasaulio” traukinys). Greitųjų traukinių, magistralių tuo daugiau, kuo tankiau gyvenama ir/arba turtingesnė šalis. Jei yra galimybė keliauti 250-300 km/h greitaisiais traukiniais, taip gali būti net greičiau/patogiau nei automobiliu. Analogiškai miesto ribose, jeigu yra metro, paprastai metro irgi bus greičiau, nei automobiliu ar taksi.
Papildomas privalumas keliaujant traukiniais arba maršrutiniais laivais – pamatai tas vietoves, kurių keliaudamas kitais būdais nepamatytum.
Man kelionė viešuoju transportu yra „antras geriausias variantas“ po kelionės automobiliu. Ją renkuosi, jei šalyje autonuoma brangi ar jos nėra, o viešasis transportas palyginus gerai išvystytas: taip keliavau po Kiniją, Japoniją (greitaisiais traukiniais), Indiją, Kazachiją (traukiniais) ir pan. Taip pat net jei po šalį keliauju ir kitais būdais, viešąjį transportą renkuosi didmiesčiuose, kuriuose yra geras jo tinklas (pvz. po JAV keliauju automobiliu, bet po Niujorką – metro, nes ten kamščiai, brangus parkingas ir t.t., o metro neblogas).
Kam keliauti viešuoju transportu?
*Žmonėms, norintiems kuo artimiau patirti vietos kultūrą, susitikti su vietiniais, nebijantiems netikėtumų ir pasiruošusiems rimtai paplušėti organizuodamiesi kelionę.
Kur keliauti viešuoju transportu?
*Didmiesčiuose.
*Tankiai gyvenamose šalyse.
*Vidutiniškai turtingose šalyse.
Skaityti plačiau:
Kelionės viešuoju transportu – viskas, ką reikia žinoti
Kelionė lėktuvu
Lėktuvas daugeliui jau tapo “standartiniu kelionės į užsienį būdu”, išskyrus nebent keliones į artimiausias Lietuvai šalis, į kurias vis dar populiariau keliauti automobiliu ar autobusu/traukiniu. Išties, į visas likusias šalis lėktuvu keliauti ne tik paprasčiau ar greičiau, bet ir – dažniausiai – pigiau nei bet kuriuo kitu būdu.
Tačiau lėktuvu galima keliauti ne tik į kitas šalis, bet ir po jas: perskristi iš vieno miesto į kitą. Tose šalyse, kur yra pigių skrydžių bendrovės, tai gali kainuoti ne brangiau, nei važiuoti traukiniu ar autobusu, o būti gerokai greičiau. Itin apsimoka lėktuvais skraidyti tarp salų: jie gerokai greitesni, o neretai ir pigesni, nei laivai.
Tiesa, kelionė lėktuvu turi ir minusų. Skrisdamas lėktuvu nepamatai nieko pakeliui ir negali niekur stabtelėti. Todėl šis kelionės būdas geriausias toms kelionės atkarpoms, kur yra mažai kas įdomaus. Tiesa, visada yra galimybė į vieną pusę nuskristi, o atgal grįžti kitu būdu, tokiu būdu viską pakeliui apžiūrėti keliaujant į kitą pusę.
Be to, jeigu nedebesuota ir sėdi prie lango, kildamas ar leisdamasis gali pamatyti gražių miesto vaizdų, kurių kitaip niekaip nepamatysi.
Vertinant skrydžio kainą bei laiką, verta vertinti ir kiek kainuos bei užtruks nusigauti iš/į oro uostą: tai gali būti labai brangu ir sudėtinga (kartais kainuioja brangiau ir užtrunka ilgiu nei pats skrydis!). Skaičiuojant vien laiką (ne pinigus), paprastai skristi apsimoka tik tada, jei kitu būdu kelionė užtruktų bent ~4 val.: nes, nors lėktuvas ir greitesnis, bent ~2-3 val. paprastai susigaišta važiavimui į oro uostą, visokioms procedūroms (registracija, bagažo pridavimas ir atsiėmimas, saugumo kontrolė) – įskaitant atsargai pasiliktą laiką – bei važiavimui iš oro uosto.
Lėktuvais daug keliavau, pavyzdžiui, po Indoneziją (perskridau vandens kliūtis ir prastų kelių atkarpas), Braziliją (perskridau džiungles). Aišku, lėktuvas nebuvo vienintelis kelionės būdas: derinau su kitais kiekviename nusileidime.
Kam keliauti lėktuvu?
*Tiems, kas nori pamatyti kuo daugiau svarbiausių vietų per trumpą laiką, užuot lankę vidutiniškai įdomias vien todėl, kad jos pakeliui.
Kur keliauti lėktuvu?
*Nuo namų iki bet kurios šalies, jeigu atstumas didelis.
*Po dideles šalis ir regionus, kur lankytinos vietos plačiai pasklidusios.
*Po salynus (ar iš žemyno į salas).
*Po šalis ir regionus su labai prastais keliais ir geležinkeliais.
*Po valstybes ir regionus, kur pigūs skrydžiai.
Skaityti plačiau:
Kaip skristi lėktuvu ir ką daryti oro uoste?
Kaip nuvažiuoti iš oro uosto į miestą (ir atgal)?
Bagažas lėktuve – dydžiai, ribojimai, kainos
Kaip ir kur pirkti lėktuvo bilietus?
Kelionė su privačia ekskursija / privačiu transportu
Ekskursinis automobilis, kuris veža tik jus vienus. Kartu važiuoja asmeninis vairuotojas ir (dažnai) gidas. Priešingai įprastinėms ekskursijoms, karalius čia esate jūs: galite keisti maršrutą, laikus ir kita.
Aišku, palyginus su važiavimu savo (ar nuomotu) automobiliu, vis tiek bus kažkokios ribos: pvz. vairuotojo darbo laikas. Visa tai reikia aptarti perkant privačią ekskursiją, taip pat aptarti, kas įeina į kainą. Čia tai svarbiau, nei standartinėse ekskursijose, nes yra daugiau nežinomųjų: kas, jei koreguosite maršrutą ir pan. Netikėtumų būna ir daugiau: gali būti, kad jūsų vairuotojui/gidui tai bus pirma kelionė būtent tokiu maršrutu.
Nuo vietinės kultūros greičiausiai būsite izoliuotas: kalbėsite tik su gidu/vairuotoju (pvz. angliškai, rusiškai), kurie už jus bendraus su vietiniais. Visgi, kadangi privačioje ekskursijoje daug priklauso nuo jūsų paties ir jūsų pageidavimų – yra galimybių ir atsidurti vietos kultūroje (tiesiog, pavyzdžiui, paprašykite vairuotojo sustoti vietiniame turguje).
Privačios ekskursijos – vienas brangiausių būdų keliauti visose šalyse, nes jūs vienas faktiškai mokate algas vairuotojui, gidui. Turtingose šalyse kaina bus beprotiškai didelė, skurdesnėse, kur algos mažesnės – lengviau protu suvokiama, bet vis tiek didesnė, nei ten keliauti daugeliu kitų būdų.
Kalbu apie kelionių būdus keliais. Viena vietų, kur privačiai ekskursijai gali būti mažai logiškų alternatyvų – kai ekskursija susideda iš skirtingų transporto priemonių, nes vietos nėra pasiekiamos kitais būdais. Pvz. pasiekiamos tik laivu, visureigiu, sraigtasparniu ar kažkokia jų kombinacija: pačiam visa tai išsinuomoti greičiausiai bus neįmanoma, o jei grupinių ekskursijų nebus, beliks privati.
Privačių ekskursijų pliusai: aplankysite ką norėsite ir kokiu norite tempu, pačiam nereikės organizuoti. Priešingai nei grupinės ekskursijos, privačios įmanomos net neturistinėse šalyse. Be to, jei gidas bus normalus (deja, ne visada būna), tai turėsite žmogų, kurio jums suprantama kalba galėsite klausti ko tik norite ir kiek tik norite apie šalį, gamtą, kultūrą ir t.t. Nors teoriškai gali susirasti ir kokį vietinį draugą
Nors privačias ekskursijas galima samdyti iš tame besispecializuojančių agentūrų, jų yra ne visur. Paprastesnis būdas – tiesiog susitarti su kokiu taksistu dėl vežiojimo visą dieną ar net kelias dienas už fiksuotą kainą (tiesa, šiuo atveju gido neturėsite).
Pats privačias ekskursijas paprastai imu nebent pigiose šalyse, kur kaina „nesikandžioja“. Labiausiai tada, kai, tarkime, internete trūksta informacijos ir dėl to gidas praverčia. Pvz. taip keliavau po Toradžų kraštą Indonezijoje. Taip pat privačias ekskursijas imu į vietas, kurių kitaip nepasieksiu.
Kam keliauti su privačiomis ekskursijomis?
*Turintiems pinigų žmonėms, kuriems nepatinka planuoti/organizuoti kelionių ir kurie nori pamatyti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką.
*Žmonėms, kurie kelionės metu nenori nei pernelyg pasinerti į vietos kultūrą, nei būti tarp kitų turistų.
*Žmonėms, kurie nori daug sužinoti, užduoti klausimus – bet nenori patys ieškoti kontaktų vietinių tarpe.
Kur keliauti su privačiomis ekskursijomis?
*Nebrangiose šalyse.
*Šalyse, kur susiorganizuoti kelionę pačiam (ar patekti į kai kurias svarbias vietas) itin sunku.
Skaityti plačiau:
Gidai ir ekskursijos kelionėse – viskas, ką žinoti
Kelionė kruiziniu laivu
Kruizinis laivas – tai plaukiojantis 5* viešbutis. Kiekvieną (ar kas antrą, kas trečią) dieną jis stovi kitame mieste – įplaukia į kitą uostą.
Tik iš pirmo žvilgsnio tai primena ekskursiją. Ekskursijos, gidai kruiziniame laive paprastai į kainą kaip tik neįeina. Kruizinis laivas labiau kaip transportas, pagal nustatytą maršrutą atplukdantis jus tai ten, tai ten. Kol plaukia, jums prieinama kajutė (galite ilsėtis) arba laivo pramogos (koncertai, restoranai, spektakliai, naktiniai klubai, baseinai ir t.t.).
Ką pasiimsite iš kruizo kelionės – priklauso nuo jūsų. Kiekviename uoste (mieste) reikės rinktis kelionės būdą atskirai: pvz. ekskursija, privati ekskursija, autonuoma, viešasis transportas, su visais to pliusais ir minusais. Kas sies visus sustojimus – jie bus trumpi (paprastai ~5-8 valandos). Jei vieta itin gausi lankytinų vietų ar dideli atstumai – visko nespėsite. Laikas „spaus“: negalėsite rizikuoti nespėti atgal į laivą.
Tiesa, šalyje būsite ilgiau, nei būsite ant kranto, nes dar lauks “desertas” – nuostabūs vaizdai prieš pat įplaukiant ir išplaukiant iš uosto, kurių nepamatytumėte kitais kelionių būdais, o čia galėsite ramiai gėrėtis iš denių ar net kajutės balkono (jei ši tokį turi). Net ir tarp uostų lauks gražūs vaizdai, priklausomai nuo maršruto: nuostabios salos, fjordai, kiti laivai.
Nematau prasmės keliauti kruiziniu laivu ten, kur ir taip paprasta apsilankyti (pvz. automobiliu, savo tempu). Tačiau toks kelionės būdas labai logiškas kur kitaip keliauti sunku, brangu: pvz. salynuose. Be to, kruizas yra patirtis savaime, kurią verta išmėginti kartą gyvenime. Kruiziniu laivu daugiausiai esu keliavęs po Karibų salas – ten kruizinis laivas yra idealus kelionės būdas.
Tačiau daugybei kruizų mylėtojų kruizas yra idealus kelionės būdas savaime ir jie taip keliauja bet kur – kad ir Europoje. Netgi po ne pakrantės miestus: populiarėja upių kruizai mažesniais laivais. Upių kruizai turi didelį privalumą ten, kur gražūs upių krantai, ir kitaip keliaudamas tų vaizdų tiesiog nepamatytum (pvz. taip keliavau po Tris Jangdzės tarpeklius).
Kai kurie kruizų keleiviai net ne visuose uostuose lipa – ar išvis nelipa. Jų svajonių atostogos yra pats kruizinis laivas – plaukiojantis kurortas su pramogom, poilsiu, įvairiausiu maistu ir nuostabiais vaizdais.
Kam keliauti kruizu?
*Tiems, kas nori derinti trumpus pažintinius ar poilsinius stabtelėjimus su pramogomis ir poilsiu laive.
*Tiems, kam ~8 val. sustojimas mieste ar šalyje nėra per trumpas.
Kur keliauti kruizu?
*Salynuose, kur kiekvienoje saloje mažai ką veikti, bet sudėtinga/brangu tarp jų keliauti kitais būdais (pvz. kas antrą dieną skristi).
*Kur yra labai gražūs krantai ir jais gali pasigėrėti tik iš laivo (upės slėniai, fjordai ir t.t.).
Skaityti plačiau:
Kruizai – viskas, ką reikia žinoti
Kelionė kemperiu
Kemperis – tai namas ant ratų, kuriame galima nakvoti. Mažesniuose kemperiuose yra tik lova, didesniuose – kelios lovos ir tualetas, o patys didžiausi iš viso tarsi kelių kambarių butai, perdaryti iš autobuso. Kemperiu paprastai vadinamas automobilis, bet būna ir gyvenamųjų priekabų, kurių esmė – ta pati.
Su kemperiu dieną važiuoji kaip su automobiliu (tik kiek didesniu), o nakčiai pasistatai nakvynei. Gali kempinge (kur galima prisijungti prie elektros, išpilti tualeto kanalizaciją, apsistoti ilgesniam laikui), o gali ir tiesiog pakelės aikštelėje ar palei miesto gatvę.
Didžiausi kemperių fanai turi nuosavus kemperius, bet išsinuomoti kemperį gali kiekvienas (daugeliui kemperių nereikia ypatingų teisių, pakanka B kategorijos). Kemperio nuoma įgalina kemperiu keliauti ir toli nuo Lietuvos / gyvenamosios vietos (JAV, Australijoje ir pan.).
Kemperiu labiausiai apsimoka važiuoti į brangias šalis – taupoma nakvynei, paprasta atsivežti daug maisto ir jį ruoštis kemperyje.
Kemperiu keliauti patogu ir iš tos pusės, kad nereikia kas vakarą nešiotis daiktų į viešbutį ir atgal.
Tiesa, jei kemperį reikia nuomotis vietoje, tai apsimoka mažai kur: pvz. JAV dažniausiai vidutiniškuose viešbučiuose apsistoti pigiau, nei dienai nuomotis kemperį. Dažniausiai kelionė kemperiu išeina brangesnė, nei kelionė nuomotu automobiliu su viešbučiais ir maistu. Tokiu atveju kemperis nėra ekonomiškas pasirinkimas, o labiau kelionės stilius ir dvasia.
Aišku, kemperiai, palyginus su automobiliu, turi ir minusų, ypač didesnieji: sunku manevruoti, parkuoti, brangiau mokėti už kelius ir keltus.
Nors teoriškai kemperiu galima keliauti bet kur, dažniausiai jais keliaujama po gamtą, nakvojant gražiose vietose, ir tai daro žygeiviai – gamtos mylėtojai.
Ilgiausia mano kelionė kemperiu – virš 10000 km aplink Australiją.
Kam keliauti kemperiu?
*Žmonėms, mėgstantiems viską vežtis su savimi ir nemėgstantiems nešiotis daiktų į viešbučius.
*Mėgstantiems gamintis valgyti (nors tai nebūtina).
*Norintiems daugiau laisvės, nei suteikia automobilis: ne tik laisvės kur nori važiuoti, bet ir kur nori nakvoti.
*Tiems, kurie nėra pedantai, kuriems nereikia didelių erdvių, lovų ir pan. (čia jei važiuoja ne kemperiu-autobusu).
Kur keliauti kemperiu?
*Turtingesnėse šalyse, kur yra galimybė atvažiuoti iš Lietuvos nuosavu kemperiu ar pigiai išsinuomoti vietoje.
*Kur graži gamta ir norisi nakvoti “bet kur”.
*Kur retai gyvenama ar mažai turistų ir todėl mažai viešbučių.
Skaityti plačiau:
Kelionė kemperiu – viskas, ką reikia žinoti
Kelionė autostopu
Jei žavi mintis keliauti nemokamai, tai – praktiškai vienintelis būdas keliauti didelius atstumus nieko nemokant: stoji į kelią, iškeli ranką ir pirmyn.
Be to, keliaudamas autostopu susipažįsti su vietiniais žmonėmis – bent jau jei moki pakankamai kalbų.
Tačiau kelionės autostopu sunkiausiai iš visų prognozuojamos: nors “autostopo meistrai” pasakys, kad visuomet automobilį galima susimedžioti greitai, daug kam realybė kitokia ir jau tikrai su autostopu nebūsi toks užtikrintas savo atvykimo laiku, kaip pasižiūrėjęs autobusų grafiką ar “Google Maps” prognozę. Kaip ten bebūtų, yra visokios technikos užtikrinti greitesnį sustabdymą – netgi vyksta autostopo čempionatai. Tam tikra išvaizda, kai kas sako, irgi padeda (pvz. jei esate graži moteris).
Autostopas kelia kontroversijas ir dėl saugumo: jo priešininkai, ypač kokios paauglių mamos, grasina šiukštu taip nekeliauti: pagrobs, sumuš, apiplėš, išprievartaus. Juk taip dažnai lieki vienas (ar dviese) su kažkokiu nepažįstamu vairuotoju ir ne viena rezonansinė byla pasaulyje buvo susijusi su autostopininkus ar autostopininkes žudžiusiais maniakais. Kita vertus, autostopo šalininkai pasakys, kad tikimybė ant tokio pakliūti labai menka (ir dar ją galima susimažinti elgiantis atsargiai), o pavojų juk yra visur.
Paprastai autostopo gerbėjai autostopu vadina tik nemokamą autostopą, tačiau pasaulyje daug šalių, kur stabdyti pakeleivingus automobilius ir mokėti jų vairuotojams įprasta. Tokiose šalyse susistabdyti ką nors paprastai paprasčiau, bet tai nėra nemokama – labiau kaip “neoficialus taksi”.
Kam keliauti autostopu?
*Norintiems keliauti kaip įmanoma pigiau (turintiems daug duagiau laiko, nei pinigų)
*Tiems, kuriems tai – smagus būdas susipažinti su vietiniais.
Kur keliauti autostopu?
*Šalyse, kur tai pakankamai įprasta ir pakeleivingi automobiliai stoja.
*Saugiose šalyse.
*Šalyse, kur brangus viešasis transportas ar autonuoma.
*Šalyse, kurių vietinę kalbą mokate (arba bent mokate toje vietoje populiarią tarptautinę kalbą, pvz. rusų kalbą buv. Sovietų Sąjungoje).
Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti autostopu?
Kelionė dviračiu
Daugelis dviratininkų jais važiuoja tik nedidelius atstumus: į darbą, po parką savaitgalį. Bet juk galima jais keliauti ir po kitus miestus ar šalis!
Greitis mažesnis, nei automobiliu, bet gerokai didesnis, nei pėsčiam. Mažiau reikia ir energijos tam atstumui nuvažiuoti – kita vertus, kalorijos vis tiek deginamos, tad ir pasitreniruoji. Nuolat esi lauke, kvėpuoji grynu oru. Kas keliolika kilometrų gali sustoti lankytinose vietose.
Aišku, šie du dalykai vieniems pliusas, kitiems – minusas. Juk fizinis krūvis reiškia, kad ir pavargsti. O jei oras blogas (lietus, šalta, labai karšta) – būti lauke daugeliui žmonių menkas malonumas. Todėl kelionės dviračiu paprastai derinamos prie klimato – jau šalys parenkamos pagal jį. Aišku, yra “ekstremalumo” mėgėjų kuriems ribų nėra. Kita vertus, jei niurzgi nuo menkiausio “blogo oro” – gal kelionės dviračiu ne tau, nes idealus oras amžinai niekur nebus.
Nors tai kainuoja, dviratis yra vienintelė “normalesnė” transporto priemonė, kurią paprasta persigabenti viešuoju transportu ar lėktuvu (juk nepersigabensi taip automobilio ar motociklo), tad kelionę dviračiu galima derinti su kitais kelionių būdais. Tai yra, važiuoti dviračiu kokiame nacionaliniame parke ar kur graži gamta, arba kur geri dviračių takai, o kitokias teritorijas pravažiuoti kitais būdais, vežantis dviratį su savimi. Alternatyva dviračio gabenimuisi – jo nuoma (paprastai taip daroma, kai dviračiu važiuojami mažesni atstumai ir tik dalis kelionės).
Dviračiu gali patogiai vežtis daugiau daiktų, nei panešti pėsčias. Tad nereta kelionė dviračiu yra žygeivinė (su palapine ir pan.), bet tai nėra būtina.
Kam keliauti dviračiu?
*Tiems, kas myli dviračius.
*Tiems, kas nori keliauti „sveikai, žygeiviškai, gryname ore“, bet pėsčiomis per lėtai.
Kur keliauti dviračiu?
*Šalyse, kur geri dviračių takai ir infrastruktūra.
*Vietose, kur lankytinos vietos – kas kokius keliolika ar keliasdešimt kilometrų.
*Kur nėra didelių karščių, didelių šalčių ar dažnų liūčių.
Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti dviračiu?
Kelionė motociklu
Keliautojai motociklu gal net labiau nei bet kurie kiti yra savotiška “subkultūra” – jiems tai “kelionės etalonas”, tuo tarpu daugelis žmonių nė neketina tokių kelionių pabandyti.
Kaip ten bebūtų, norint pradėti keliauti motociklu barjerų nemažai. Reikia A kategorijos teisių, kurių dauguma žmonių neturi. Reikia motociklo: ilgesnėms kelionėms tinkamas nemažai kainuoja. Reikia specialios įrangos – bet su kokia apranga ar šalmu bevažiuotum, motociklu keliauti vis tiek bus nesaugiau, nei automobiliu. Bus ir daugiau nepatogumų: ribota galimybė pasiimti bagažo, saugumo klausimas (motociklą pavogti paprasčiau nei automobilį).
Bet kelionių motociklu fanams visa tai- ir daug, daug daugiau – atperka tas laisvės jausmas, lėkimas grynu oru… Automobilis ar juoba koks kemperis ar autobusas jiems gali atrodyti it akmuo po kaklu, kalėjimas ant ratų. Turi motociklas ir daugiau privalumų: juo paprasta aplenkti kamščius, be to, į kai kurias “trečiojo pasaulio” pasaulio šalis ribojamas patekimas savo automobiliu, o motociklu – daug paprasčiau.
Daug keliautojų išbando keliones motociklais Pietryčių Azijoje – ten juos paprasta ir pigu išsinuomoti ir paprastai nuomotojai nereikalauja teisių. Tuo tarpu daugelyje kitų vietų motociklą išsinuomoti sudėtingiau, nei automobilį. Dažnas “motokeliautojas” gabenasi savo motociklą, nuvažiuoja jais milžiniškus atstumus: tokios “ekspedicijos” iš ne vieno ir ne dviejų motociklų dažnam kone kelionių motociklu sinonimas.
Kam keliauti motociklu?
*Tiems, kas myli motociklus.
*Tiems, kam patinka “lėkti su vėju” gryname ore.
Kur keliauti motociklu?
*Saugesnėse šalyse.
*Šalyse, kur motociklai – įprasta pagrindinė transporto priemonė (pvz. pietų ir pietryčių Azijoje, Afrikoje).
*Šalyse, kur nėra papildomos biurokratijos motociklams.
Žiūrėti plačiau:
Kaip keliauti motociklu?
Kelionė pėsčiomis
Seniausias kelionės būdas! Tiesiog eini ir viskas. Gal per miestą, bet dažniausiai – per gamtą. Per dieną gali nueiti kokius 20, 30, 40 kilometrų – nelyginant koks fizinis pasirengimas ir koks kelio sudėtingumas. Per savaitę žygio gali nueiti šimtus kilometrų – ir vis gausėja specialiai tokiems daugiadieniams žygiams skirtų maršrutų su parengtais takais.
Takas takui nelygu – ir ne visi takai yra kiekvienam. Vieni takeliai yra lygūs, grįsti – net neįgalusis ten gali pravažiuoti vežimėliu. Kituose jau reikia perlipti uolas, bristi per upelius, stačios įkalnės. Na o “ekstremaliausi” takai išvis reikalauja specialių priemonių, “kačių” ir pan. (alpinizmas). Takai dažnai vertinami pagal sudėtingumą ir tai viešai skelbiama, kad nepakliūtum į netinkamus tau. Tai priklauso ir nuo sezono: tarkime, užsnigtą žiemą keliauti pėsčiomis po gamtą gali būti ne tik nemalonu, bet – kai kuriais keliais – ir pavojinga.
Apkritai keliauti pėsčiomis toliau nuo civilizacijos gali būti net pats pavojingiausias iš visų kelionių būdų: juk neturi transporto, kuriuo galėtum greitai pasitraukti – kas, jei, tarkime, susilaužysi koją dešimtys kilometrų nuo civilizacijos? Todėl daug kur nerekomenduojama eiti vieniems.
Koks bebūtų takas, greičiausiai pavargsi, kitais būdais per tą patį laiką nukeliautum toliau – bet tik eidamas pėsčiomis esi betarpiškai supamas aplinkos, vienas su ja, turi galimybę įsižiūrėti į kiekvieną vaizdą (tad itin gerai pėsčiomis eiti ten, kur tų gražių vaizdų itin daug, o ne tik pavienėse apžvalgos aikštelėse). Be to, daugybė stebuklingai gražių vietų pasaulyje pasiekiama tik pėsčiomis – ypač kalnuose.
Nors populiarūs ir vienadieniai žygiai, o taip pat populiariausiuose pėsčiųjų maršrutuose yra ir nakvynės viešbučių, įprasta gamtoje pėsčiomis keliauti su kuprinėmis ir palapinėmis, nakvoti pakeliui.
Aš mėgstu pėsčiom pereiti ir miestus, bent jau įdomiausius – tokiu būdu daug geriau pajauti jų atmosferą. Be to, negaišti laiko “neįdomiems” dalykams, kaip pvz. važiavimas metro, parkavimo paieškos automobiliui, eismo kamščiai, autobuso ar taksi laukimas ir kt. Taip, jei miestas didelis, pėsčiom gal vis tiek ilgiau užtrunka nei “pavažiuoti kelias stoteles autobusu” – bet, tinkamai parinkus kelią, visas tas laikas daug įdomesnis (ką jau kalbėti, kad taip ir pigiau). Jei atstumas mieste keli kilometrai, dažniausiai einu pėsčias, o jei, tarkime, atstumas 20 km, bet kas kelis kilometrus įdomios vietos – irgi verčiau einu pėsčias, paskyręs tam dieną. Tiesa, yra miestų, kur eiti nepatogu – nėra šaligatvių ir pan. Nemėgstu ir eiti du kartus tuo pačiu keliu – tad gal į vieną pusę nuvažiuosiu viešuoju transportu, atgal eisiu pėsčias.
Kam keliauti pėsčiomis?
*Tiems, kam džiugu – o ne nuobodu – judėti lėtu tempu, pasigėrint vaizdais ir panoramomis.
*Tiems, kas greitai nepavargsta, arba tas nuovargis jiems malonus.
Kur keliauti pėsčiomis?
*Ten, kur neįmanoma nuvažiuoti automobiliu, yra ne keliai, o takai (aišku, galima eiti ir automobilių keliais – bet tai ir kur kas mažiau malonu, ir mažesnis džiaugsmas pasiekti galą, kai kiti į jį atvažiuoja daug paprasčiau).
*Ten, kur ne per karšta, ne per šalta ir nedažnos liūtys.
*Ten, kur labai daug gražių vaizdų.
*Kur keliauti pėsčiomis – tradicija (pvz. Šv. Jokūbo kelias).
Kelionė jojant
Seniausias kelionės būdas, neskaičiuojant kelionių pėsčiomis! Prieš šimtmečius visos ilgesnės žemės kelionės vykdavo taip: apsižergus gyvūną-draugą-pagalbininką. Lietuvoje arklį, Arabijoje kupranugarį, Tailande dramblį ir t.t.
Kelionė jojant – ir būdas susilieti su istorija, senove. Daug taip keliaujančių gyvūnus nuomojasi vietoje – tose šalyse, kur šitaip keliauti būdavo įprasta, pasiūla didžiulė (per Tailandą su drambliu, per Arabijos dykumas su kupranugariu). Tiesa, daugelis tokių “pasijojimų” tėra kelių valandų trukmės – bet visuomet rasi ir daugiadienių kelionių galimybių.
Toks keliavimas ir kiek kontroversiškas: nors vieniems gamtos mylėtojams tai galimybė pabūti kartu su gyvūnu, kiti peikia tokį keliavimo būdą kaip gyvūnų išnaudojimą. Ne visais gyvūnais keliauti vienodai patogu: pvz. jojimas per dykumą kupranugariu gali atrodyti romantiškas, bet iš tikro kupranugariai eina ne ką greičiau už žmogų, o jei jie bėga, kaip reikiant “atidaužo” užpakalį ir nugarą.
Kam keliauti jojant?
*Mylintiems gyvūnus (bet nemanantiems, kad joti apskritai neetiška).
*Romantikams, norintiems pasijusti grįžus laiku.
*Mylintiems gamtą.
Kur keliauti jojant?
*Retai gyvenamose teritorijose, kur didžiulė gamta ir mažai miestų.
Žiūrėti plačiau:
Kelionės jojant – viskas, ką reikia žinoti
Kiti kelionių būdai
Šių kelionių būdų dar nesu bandęs ir nesu su jais pakankamai susipažinęs, bet tiesiog paminiu juos čia. Mėgstate taip keliauti ir sutiktumėte duoti interviu apie tokį kelionių būdą? Rašykite į komentarus.
*Kelionė privačiu lėktuvu.
*Kelionė privačiu laivu / jachta.
2 komentarai
Gal numanote ar įmanoma keliauti autostopui artimo būdu – keliauti su vilkiku? Tarkime jei kaip nors susipažįsti su šį darbą dirbančiu žmogumi ir važiuoti kartu su juo kabinoje. Koks būtų mano statusas? Kalbu apie keliones labiau už ES ribų, kur bus sienų kontrolė. Žinau jog lietuviai vyksta (ir mūsų šalį pasiekia krovininės mašinos) iš tokių šalių kaip Kirgizija, Turkija ar Šiaurės Makedonija. Gal žinote, kaip aš būčiau traktuojamas muitinėse – juk aš nesu vilkiko vairuotojas ar jo padėjėjas, tad ar realu, kad pasienyje galiu būti išsodintas lauk kaip pašalinis asmuo? Europos Sąjungoje, kur nėra sienų kontrolės tai mažiau aktualu, bet mane domina šalys už jos ribų – ar tokiu būdu kirsti kitos valstybės sieną kaip turistui yra teisėta? Jeigu aš turiu vizą bei kitus reikalingus dokumentus, ar yra šansų, kad vis tiek galiu būti neįleistas, nes “nieks taip nekeliauja” ir panašiai? Nes šalys, kurios nepriklauso ES, gali pasižymėti didesne biurokratija, kuri apsunkintų patekimą į šalį tokiu būdu. Taip, tam tikrus niuansus žinau, pvz. kad ES piliečiams į Rusiją negalima vykti per Baltarusiją (ten esančią sieną sieną gali kirsti tik šių dviejų šalių piliečiai). Ko gero, šito būtų teisingiausia teirautis tų šalių muitinių svetainėse ar ambasadose. O gal nieks nesikabinėja, kas tu toks ir kur važiuoji, svarbu tik kad reikalingus dokumentus turėtum?
Negaliu kalbėti apie visas šalis, bet su muitinėmis daugelyje neturėtų būti problemų: jie tikrina tiesiog žmogų, pasą, nesvarbu kokiu automobiliu važiuoji (kai kuriuose pasienio punktuose negali praeiti pėsčias, tada, šiaip ar taip, net jei ateini pėsčias ar atvažiuoji iki sienos viešuoju transportu, turi stabdyti atsitiktinį automobilį, kad pavežtų). Iš teisinės pusės savo esme čia kaip ir autostopas (ta prasme, kad nesusijęs žmogus kabinoje), ir sunkvežimių vairuotojai tradiciškai pavėžėdavo autostopu, Amerikoje tai netgi tokia “klasikinė autostopo forma”, nes sunkvežimių vairuotojai po ilgo darbo norėdavo pabendrauti, be to, toli važiuodavo.
Tačiau problema gali būti dėl kitų teisės aktų šalyje, kurie gali drausti vežti pašalinius žmones dėl kokių nors priežasčių (pvz. nes jiems negalioja draudimas). Kiek žinau, kaip tik Europos Sąjungoje yra daug tokių ribojimų (ir apskritai ribojimų sunkvežimių vairuotojams, kurių nėra praktiškai niekur kitur pasaulyje – griežčiau nei kitur nurodoma, kiek laiko jiems važiuot, kur apsistot nakčiai, kada miegot ir pan.). Tai nereiškia, kad niekas neveš, bet bus sunkiau. Tačiau, kaip rašai, planuotum keliauti ne po ES, tai reikėtų domėtis tom šalim.