Masinį prorusiškų nuotaikų skleidimą įvairių užsienio portalų komentarų skyriuose dažnas priskiria Rusijos samdytiems komentatoriams. Tačiau iš tikro ir dalis vakariečių nuoširdžiai gina Rusijos teiginius, kad jokios operacijos Ukrainoje ji nevykdo ir kitus.

Kodėl taip yra? Visų pirma tie įvykiai jiems mažiau svarbūs, todėl apie juos skaito mažiau. Dažnai būna, kad skambūs Rusijos atstovų teiginiai pasiekia jų ausis, o eilė vėlesnių įvykių, iš kurių matosi, kad teiginiai buvo melagingi – nebe.

Vakarai viešąjį melą jau pamiršo…

Dar svarbesnis dalykas, kurį esu pastebėjęs bendraudamas su vakariečiais: didelei daliai jų tiesiog trūksta kritinio mąstymo vertinant žiniasklaidos ir politikų žodžius. Tas kritiškumas nesusiformavo, mat Vakaruose žiniasklaida ir politika kitokia. Taip, ten ji irgi šališka – kitaip ir būti negali, juk politikai bei žurnalistai – žmonės su savo pažiūrom, rėmėjais. Bet šališkumas Vakaruose visai kitoks nei Rusijoje. Faktai Vakaruose neišgalvojami – tiesiog realiems faktams suteikiama reikiama nuotaika.

Pavyzdžiui, negaliu įsivaizduoti situacijos, kad JAV būtų melavusi, kad tai ne jos kariai puola Iraką. JAV nepradėjo meluoti net tada, kai, okupavusi Iraką, nerado ten jokio masinio naikinimo ginklo – nors nesunkiai galėjo sufabrikuoti “įrodymus”, kad Sadamas tokį turėjo. Vietoje tokio melo JAV politikai (ir jų veiksmus palaikiusi žiniasklaida) Irako karo metu stengėsi kurti nuotaiką, kad puolimas teisingas: akcentuoti Sadamo Huseino režimo žiaurumą, grėsmę (tikrą ar tariamą), kurią jis kėlė aplinkinėms šalims, daugiau rašyti apie JAV karių, o ne irakiečių aukas. Žmonės tuomet susidarė savo nuomonę. Esminius faktus apie karą (kas su kuo kovoja, kiek karių dislokuota, kiek žmonių žūva) visi žinojo ir jau nuo jų pačių moralinių nuostatų priklausė, ar JAV teiginiai apie karo teisingumą juos įtikino.

Vakariečiai pripratę prie būtent tokios žiniasklaidos, tokios reklamos, tokių politikų kalbų. Jie moka kviestionuoti ten kuriamą nuotaiką – bet daugumai nė į galvą neateitų, kad žiniasklaida ar žymus politikas gali nuolat meluoti ir akivaizdžius objektyvius faktus. Demokratiniame pasaulyje, kur žiniasklaida įvairialypė, opozicija negniaužiama kitaip ir būti negalėtų: grynas melas būtų greitai atskleistas kitaminčių tautiečių ir diskredituotų pačius melagius.

Tokiu eilinių vakariečių “imuniteto melui” neturėjimu ir remiasi šiandienis Rusijos informacinis puolimas. Jo metodas: užversti informacinę erdvę dideliu kiekiu absoliučios netiesos, kaip, pavyzdžiui, teiginiais, kad rusų pajėgos iš tikrųjų nėra rusų. Kadangi vakariečiai įpratę kvestionuoti tik nuotaiką, o ne faktus, šis teiginys dažnam atrodo lygiavertis priešingam teiginiui, sakomam JAV – kad veržiasi Rusijos pajėgos. Šitaip sugluminti jie galvoja, kad niekas neaišku, tada gal reikia nepardavinėti ginklų nei rusams, nei ukrainiečiams (kaip daro šveicarai).

…o Rytų Europa puikiai pamena

Tuo tarpu dauguma tų, kas gyveno Sovietų Sąjungoje ar kituose kraštuose, kur žiniasklaida buvo pilnai cenzūruojama, turi visai kitokį imunitetą melui. Jie supranta, kad tai, kas parašyta nedemokratinių šalių žiniasklaidoje, gali būti ir visiškai išgalvota, o ne tik šiek tiek pakreipta. Juk viešai diskredituoti tokio melo pačioje nedemokratinėje šalyje neleistų cenzūra, represijos prieš kitaminčius.

Kaip galėtų neatsirasti imunitetas viešajam melui po tokių atvejų kaip 1983 m., kai sovietai numušė Korėjos avialinijų keleivinį lėktuvą. Tuomet pradinė oficiali sovietų pozicija buvo, kad numušimą apskritai išsigalvojo Vakarai, paskui – kad lėktuvą iš tikrųjų numušė amerikiečiai tam, kad apkaltintų sovietus, galiausiai – kad numušė sovietai, tačiau lėktuvu iš tikro naudojosi CŽV.

Žurnalistų darbas nuo pat pradžių čia buvo ne pateikti ir net ne iškraipyti tiesą – jų darbas buvo sukurti melą, kuris kuo įtikinamiau pateisintų “prisidirbusią” valdžią. Vakaruose nieko panašaus per šiuo metu gyvų žmonių gyvenimus nebuvo, o Rusijoje kartojasi vėl ir vėl.

Todėl ir įvykiai Ukrainoje mūsuose matomi kitaip. Todėl ir vakariečių bei rytiečių reakcijos į propagandą, kai apsilanko, tarkime, Šiaurės Korėjoje, skirtingos: dažnam vakariečiui net būnant ten labai sunku išmesti iš galvos mintį “turbūt tame, ką jie sako, yra bent pusė tiesos”. Panašiai, kaip Vakarų turistai Pchenjanyje, deja, reaguoja ir daug Vakarų žurnalistų į Ukrainos įvykius. Pranešinėdami tiesiog stengiasi po lygiai vietos duoti Ukrainos ir Rusijos teiginiams, nė nemėgindami jų patikrinti ar analizuoti patys.