Majai ir jų miestai – kas ten vyko iš tikrųjų?

Majai buvo pažangiausia Amerikos indėnų civilizacija. Ji išsivystė visiškai neturėdama jokio ryšio su Europa, klestėjo tūkstančius metų – dėl to jos miestai buvo visiškai kitokie, nei mūsiškiai, ir dažnam šiuolaikiniam žmogui, atkeliavusiam į Meksiką, Gvatemalą ar aplinkines šalis, sunku juos suvokti, įsivaizduoti, kaip ten buvo gyvenama.

Tačiau majai buvo tokie patys žmonės, kaip ir mes – ir nors kitaip, bet siekė tų pačių dalykų (maisto, patogumo, religijos, žinių ir t.t.).

Šis straipsnis padės suprasti kaip virė gyvenimas majų miestuose – nesvarbu, ar ten keliausite, ar tiesiog domitės sunykusiomis kultūromis.

Majų „piramidės“ ir šventyklos

Majų piramidės – tikras šios civilizacijos simbolis. Tačiau jų prasmė visai kita, nei Egipte. Egipto piramidės yra kapai, o majų piramidės – tai platformos, „dirbtiniai kalnai“. Jų šonuose – laiptai, skirti užlipti į viršų (daugelyje majų miestų iki pat šiol tais laiptais leidžiama lipti turistams). Kai kurios piramidės buvo naudojamos dangui stebėti – iš viršaus, viršum visų aplinkinių džiunglių ir medžių, gerai matėsi tiek žvaigždės, tiek mėnulis. Pagal tai majai numatydavo metų laikus, potvynius ir netgi kada geriausia kirsti medį, idant statyti namą (tai irgi priklauso nuo mėnulio, nes mėnulis pritraukia medyje esančius skysčius).

Kadangi piramidės yra tik platformos, tai jų viduje jokių patalpų nėra. Realiai majams puikiai vietoje piramidžių būtų tikę tiesiog bokštai – tačiau majai nemokėjo jų statyti (jie būtų nugriuvę). Aukštą pastatą galėjo pastatyti tik tada, kai jis į viršų siaurėdavo.

Tik maža dalis to, ką turistai šiandien vadina piramidėmis, iš tikro buvo piramidės skirtos vien pasilypėti aukščiau. Likusios „piramidės“ – tai platformos pastatams. Jų viršūnėje – pastatas. Kuo pastatas svarbesnis, tuo platforma aukštesnė. Patys pastatai gerokai mažesni, nei tikėtumeis – net kai kuriuose labai svarbiuose viduje būna tik po vieną ar kelis kambarius, o plotas prilygsta butui. Majai daug daugiau jėgų įdėdavo ne į patį pastatą, bet stengdamiesi, kad pastatas stovėtų kuo aukščiau. Tuo tarpu didelė dalis viešo gyvenimo vykdavo lauke – todėl erdvės viduje nebuvo svarbios.

Beje, pastatai nuolat aukštinti, statyti vienas ant kito, senus pastatus pavertus platformomis naujiems. Kitaip sakant, žemesnis pastatas būdavo užpilamas, paverčiamas platforma (piramidės aukštu), ir ant jo statomas naujas pastatas. Paskui taip kartojama. Todėl archeologams būna sunku pasirinkti, ką atkasti: jei atkasi tik iki vėliausio pastato, tai liks uždengti senesni pastatai, kuriuose būna išlikę dar gražesnių meno kūrinių, tekstų, nes visa tai buvo užpilta ir todėl išliko geriau.

Didelė dalis piramidžių nėra atkastos ir atrodo kaip džiunglių kalnai – tačiau pakanka nukirsti medžius, nukasti sluoksnį žemės ir pasimato, kad ten – piramidės. Visi ‘kalnai’ apleistuose majų miestuose paprastai iš tikro yra piramidės.

Šventyklos. Kai sakome „majų piramidės“ paprastai įsivaizduojame jas. Vieni įspūdingiausių pastatų ir aukščiausių majų miestuose. Majų miestuose, kuriuos lanko mažiau turistų leidžiama užlipti laiptais į jų viršų (nuo šventyklų atsiveria puikūs vaizdai), bet pačiuose populiariausiuose uždrausta. Aukščiausios majų šventyklos (su savo pjedestalais) yra 72 metrų aukščio – tai perpus mažiau, nei Egipto piramidės, bet vis tiek įspūdinga. Įprastesni apie 30-40 metrų „pjedestalai“ šventykloms. Į šventyklas paprastai veda laiptai tik iš vienos pusės ir jais galėdavo lipti tik šventikai, o eiliniai žmonės ceremonijas stebėdavo iš apačios.

Daug majų šventyklų skirta lietaus dievui, kuris itin svarbus. Kadangi daugybėje majų miestų nebuvo vandens telkinių, jie priklausydavo nuo lietaus vandens. Šį vandenį kaupdavo rezervuaruose, kad padėtų išgyventi sausąjį metų laikotarpį. Bet jei šis užtrukdavo ilgiau, ištisi miestai galėdavo išmirti ar išsilakstyti: spėjama, ištisas šiaurės Gvatemalos regionas su Tikalio miestu prieš kiek daugiau nei tūkstantį metų buvo apleistas dėl sausros.

Majų piramidės, kaip ir kiti pastatai, seniau buvo spalvingi – tačiau dažai beveik neišliko. Spalvas tegalima pamatyti maketuose ir dailininkų darbuose.

Majų gyvenamieji namai

Majų gyvenamieji namai susidėdavo iš ankštų kambarių. Majai nebuvo išradę arkos. Tam, kad stogas neįgriūtų, tarpas tarp priešingų kambario sienų turėjo būti labai nedidelis, o sienos – storos, langai ar durys – mažyčiai. Tik nedaugelio majų pastatų išliko ne tik sienos, tačiau ir lubos (stogas), bet užėjęs į tokį pasijunti prislėgtas masyvių sienų, mažų erdvių. Majams daugiau ir nereikėjo, didžioji dalis jų gyvenimo virdavo lauke (socialinis gyvenimas, net maisto gaminimas). Namuose būdavo tik miegama. Įprastas „baldas“ tam tikslui – akmeninis „suolas“ (platofrma), ant kurio galima buvo tiek gulėti, tiek sėdėti. Jokių kitų baldų nebuvo. Nišose po suolais majai laikydavo svarbius daiktus, pvz. dekoruotus indus specialioms progoms (ten neretai jų randa archeologai).

Kaip tiksliai atrodė pastatai priklausė ir nuo socialinės klasės:

Valdovo rūmai. Jie irgi stovi ant aukštų platformų, todėl „naujokui“ irgi gali priminti piramides. Tačiau rūmai paprastai didesni, platesni, o platformos žemesnės, nei šventyklų. Tiesa, šiuolaikinėmis akimis, net ir majų rūmai labai kuklūs: būna po kelis asketiškus ankštus kambarius. Rūmuose gyvendavo majų miesto valdovas. Klasikiniu majų laikotarpiu jis laikytas dievų palikuoniu.

Didikų namai. Tarsi dar labiau sumažinti rūmai – jų platforma gali būti ir tik vieno aukšto (jau ne kaip piramidė). Maži kambariai dažnai grupuojami aplink kiemą, kuriame ir virdavo nemaža dalis gyvenimo. Didikų namai išliko ne visuose majų miestuose.

Eilinių žmonių namai majų miestuose neišliko, nes jie būdavo statomi ne iš „amžino“ akmens, kaip didingų namai ir šventyklos, bet iš medžių. Dėl to apie eilinių majų gyvenimą žinoma gana mažai, o keliautojai į majų miestus kartais skundžiasi, kad nesupranta, kaip gi tie majai gyveno. Dėl to, tikriausiai, šitiek prikurta įvairių teorijų apie ateivius ir pan.: priešingai, tarkime, Romos Imperijos griuvėsiams, majų griuvėsiuose neišliko liaudies gyvenimo atspindžių, tad viskas atrodo daug mistiškiau, tarsi iš niekur išdygusios piramidės. Bent apytikslius eilinių majų žmonių skaičius galima paskaičiuoti pagal išlikusias platformas tokiems namams.

Majų paminklai

Majai turi unikalų savo meno stilių. Taip pat tai vienintelė Amerikos civilizacija, kuri turėjo savo rašto sistemą – taigi, vienintelė, kurios istorija rašoma ne vien remiantis archeologiniais kasinėjimais, bet ir realiais užrašais. Daugelis tų užržašų išliko ant majų pastatų ir paminklų.

Stelos. Tipinis majų paminklas, kuriuos statydavo majų miestų valdovai. Atrodo kaip stovinti plokštė, kurios priekyje paprastai – valdovo atvaizdas ir trumpi pasakojimai apie jo valdžią, jį patį majų raštu ir kalendoriumi. Itin daug stelų klasikinio majų periodo miestuose. Jei kažkuris majų miestas būdavo nukariaujamas, užpuolikai dažnai nužudydavo (paaukodavo dievams) valdovą ir sunaikindavo visas jo ir jo pirmtakų stelas: taigi, stelos būna išlikusios tik iš periodo nuo paskutinio nukariavimo.

Altoriai. Dažnai būdavo priešais stelas. Ant jų būdavo aukojamos aukos. Valdovai ir didikai obsidiano peiliais nuleisdavo savo kilmingą kraują. Būdavo aukojami ir gyvūnai, žmonės. Ne visi altoriai, kuriuos matai majų miestuose, originalūs – Gvatemaloje daug ir šiuolaikinių. Tarp šiuolaikinių majų populiarus senosios religijos atgimimas, aukų nešimas seniesiems dievams ir lyderiams į iš naujo atrastus senuosius miestus priešais iš naujo atrastas stelas. Aišku, žmonių dabar niekas nebeaukoja, kūrenamos žvakės. Nors senieji majų miestai yra saugomas paveldas, majų palikuonims leidžiama juose pasisitatyti naujus altorius, atlikti ritualus.

Čakmuliai. Šį pavadinimą davė archeologai, bet tokio tipo skulptūros paplitusios po visą Mesoameriką, pasiekė ir majų pasaulį. Tai – altoriai aukojimui, kurie atrodo kaip ant nugaros gulinčio žmogaus skulptūra. Auka buvo dedama čakmuliui ant pilvo.

Žaidimo kamuoliu arenos ir kiti majų pastatai

Žaidimo kamuoliu arenos – atrodo tarsi dvi viena prieš kitą sustatytos sienos, o didžiausiuose majų miestuose jų būdavo po kelias. „Žaidimas kamuoliu“ buvo visos majų civilizacijos „nacionalinis sportas“. Tiesa, dėl tikslių jo taisyklių nesutariama (tenka spėti pagal negausius piešinius ir aprašymus) – bet greičiausiai kamuolį buvo galima mušinėti tik klubais, gal dar keliais, ir tikslas buvo arba numušti į vieną teritorijos tarp sienų galą, arba permušti specialų pakabintą žiedą vienos iš sienų viršuje (spėjama, kad toks permušimas, kuris būdavo labai sudėtingas, galėdavo iškart pelnyti pergalę). Nesutariama ir dėl tikslios žaidimo reikšmės – kiek tai buvo sportas, kiek religinis ritualas, o kiek pralaimėjusios (ar laimėjusios) komandos net būdavo paaukojamos dievams. Galbūt visa tai priklausė ir nuo regiono, ir nuo aplinkybių – gal vykdavo ir ritualiniai, ir sportiniai žaidimai. Šiuolaikiniai entuziastai majų krašte mėgina atkurti žaidimą kamuoliu kaip sportą.

Senotai. Natūralūs požeminiai vandens baseinai, iš kur būdavo imamas vanduo ir kartu tai buvo rituališkai svarbios vietos, langai į anapusinį pasaulį Šibalbą. Šiais laikais daug cenotų naudojami maudymuisi, nardymui (kai kuriuose galima maudytis laisvai, kituose tik su gelbėjimosi liemenėmis, nes jie gilūs; būna virvių prisilaikymui).

Majų raštas

Majai – vieninteliai Amerikos indėnai, kurie turėjo „tikrą“ rašto sistemą. Jų užrašų gausu ant setlų ir kitur. Deja, visas majų knygas (išskyrus keturias) sunaikino ispania, manydami, kad jos lemia stabmeldystę, taip pat persekiojo už rašymą šiuo raštu – dėl to raštas buvo pamirštas, o majai savo kalbą ėmė rašyti lotynų raštu. Ir todėl iki pat XX a. majų rašto niekas negalėjo perskaityti. Net ir dabar ne visos raidės aiškios, bet jau aišku, ką reiškia apie 80-90%.

Majų raštą vėl iššfiruoti buvo taip sunku todėl, kad jis labai neįprastas ir skiriasi nuo kitų rašto sistemų.
-Kiekviena raidė gali reikšti arba skiemenį, arba žodį (panašiai kaip japonų rašte).
-Yra po keletą skirtingų raidžių, kurios reiškia tą patį (kažkiek panašiai, kaip japonų rašte hiragana ir katakana).
-Raidės gali būti grupuojamos po kelias į (kažkiek panašiai, kaip korėjiečių rašte, tik korėjiečių rašte yra nusistovėję, kaip grupuoti simbolius, o majų rašte kiekvienas rašytojas net tame pačiame tekste galėjo grupuoti skirtingai, kad lengviau sutalpintų, kad gražiau atrodytų ir pan.).
-Unikali rašymo kryptis. Rašoma iš viršaus į apačią, bet poromis po du. Tai yra majų rašto skaitymo tvarka tokia: raidė viršuje kairėje, tada antra iš kairės, tada antroje eilutėje kairėje, tada antroje eilutėje antra iš kairės, tada trečioje eilutėje kairėje, trečioje eilutėje antra iš kairės ir t.t., iki pirmi du stulpeliai baigiasi ir tada taip pat skaitomas trečias-ketvirtas stulpeliai.

Majai taip pat turėjo ir skaičiavimo sistemą, panašią į mūsų, su nuliu. Priešingai raidėms, skaičius perskaityti paprasta, nes jie labai paprasti: kiek taškų, toks skaičius, o brūkšnys reiškia penkis (nulis – kriauklė). Tačiau skaičiavimo sistema dvidešimtainė, tai yra, skaičiai nuo 1 iki 19 turi savo skaitmenis, o 20 rašoma tarsi 10 (iš dviejų skaitmenų).

Majų keliai (sakbės)

Kai kuriuos majų miestus jungia balti keliai – sakbės. Majai keliaudavo tik ne aplink vidurdienį, nes tada būdavo karšta. Sakbių paviršius – baltas, jos iškeltos virš aplinkos. Baltas paviršius atspindėdavo šviesą ir todėl sakbėmis buvo galima eiti net tamsiai. Pagal sakbes galima pamatyti, kurie majų miestai palaikė kontaktus.