Išskleisti meniu
Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis

| 4 komentarai

Marakešas! Pats pavadinimas dvelkia egzotika. O už to pavadinimo – rausvas arabiškas miestas, daugeliui keliautojų tampantis pirmaisiais vartais į kitokį, neeuropietišką pasaulį.

Ankštos Marakešo senamiesčio gatvelės sprogsta nuo rytietiškų turgų. Jo centrinė aikštė pilna egzotiškų šokėjų, fokusininkų, būrėjų, apgavikų. Virš tradicinių rūmų – riadų – iš minaretų skamba šauksmai melstis.

Bet kartu turistų ten tiek daug, kad pavargę nuo egzotikos jie gali akimirksniu šmurkštelti į kitokį – “savo” – pasaulį. Su barais ir naktiniais klubais, su pigiomis ekskursijomis į kalnus ir dykumas, su meniškais hosteliais ir prabangiais viešbučiais.

Ir tai nieko naujo: jau kone šimtmetis Marakešas „užveda“ Vakarų pasaulio menininkus ir svajoklius.

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės

Turistai gėrisi Marakešu nuo stogo kavinės

Šis straipsnis yra apie Marakešą. Bendrai apie Maroką, jo kultūrą ir keliones į Maroką skaitykite čia.

Marakešo senamiestis – medina

Marakešo širdis yra jo senamiestis – medina. Vienas begalinis chaosas:, motociklai, turistai, čadromis vilkinčios vietinės, apgavikai, asilai, arkliai, kačių pulkai, šunys, šiukšlių kalnai – viskas kažkaip išsitenka tokiose siaurose gatvėse, kad kai kur net dviems žmonėms sunku prasilenkti.

Marakešo medinoje sutemus

Marakešo medinoje sutemus

Tokį siaurų gatvelių ir šimtamečių rūmų rajoną turi kiekvienas save gerbiantis Maroko miestas, bet pakanka trumpai žvilgtelti ir supranti – Marakešo medina kitokia.

Marakešo medina lekia motociklas

Marakešo medina lekia motociklas

Marakešo medinoje motociklų šimtus kartų daugiau nei asilų ir netgi galima privažiuoti automobiliais. Kitos medinos ~8 val. vakaro „užmiega“, o Marakešo šurmuliuoja ir po vidurnakčio. Jos parduotuvėlėse vietines prekes papildė suvenyrų turistams gausa, o vietinius restoranus bei gyvenamuosius namus keičia ir keičia turistiniai: rytietiški išvaizda, bet vakarietiški turiniu. Švara, anglų kalba, vakarietiškos kainos.

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale - turistai

Idiliška Marakešo medina. Skersgatvio gale – turistai

Kitaip sakant, Marakešo medina daug labiau prisitaikiusi prie turistų. Ji – toks tarpas tarp kitos Maroko supermedinos Feso ir Venecijos.

Marakešo medinos kavinėje

Marakešo medinos kavinėje

Džema El Fna – aikštė, į kurią panašių pasaulyje nėra

Bet Marakešo medina tikrai neprarado savo dvasios! Toliau nuo turistinių takų yra ten ir tradicinės odos raugyklos, ir visokiausi amatų cechiukai. Bet labiausiai Marakešo dvasia gyva Džema El Fna aikštėje į kurią panašios visame pasaulyje nėra.

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Džema El Fna aikštė saulėlydžio metu

Ši aikštė – tai ir parduotuvė, ir restoranas, ir teatras. Vienas jos simbolių – sulčių spaudėjai, siūlantys neįtikėtinai pigias (gal pigiausias pasaulyje) ir skanias sultis (ypač apelsinų). Marakeše neverta klausti „ar sultys natūralios?“. Aišku, kad natūralios, neskiestos, nesaldintos…

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose

Vienas Džema El Fna sulčių spaudėjų vienoduose, netikrais vaisiais puoštuose kioskuose

Aplink sulčių spaudėjus būriuojasi visokiausių paslaugų teikėjai, kai kurie jų aikštėje tęsia tėvo, senelio pradėtą darbą. Moterys kitoms moterims rankas ir kojas dabina hena, tradiciškai apsirėdę vandens pylėjai gali parduoti šalto vandens iš varinio indo, o fotografai – paskolinti nuotraukai beždžionę ar gyvatę (gyvūnų mylėtojai nesidžiaugia išvydę kokį cypsinčių beždžionėlių narvą).

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje - šalto vandens pylėjas (šimtametė profesija), kairėje - juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Nauji ir tradiciniai Džema El Fna prekijai. Dešinėje – šalto vandens pylėjas (šimtametė vietinių arabų profesija), kairėje – juodaodis imigrantas, stumdantis marškinėlius vakariečiams turistams

Bet tikrąjį veidą Džema El Fna parodo vakarais. It iš po žemių išdygę virėjai atsistumia vežimus, kuriuos kažin kaip stebuklingai per kokį pusvalandį išlanksto į lauko restoranus. O paskutinį aikštės trečdalį užima tikroji Džema El Fna pažiba: meno ir pramogų rateliai: muzikantai, akrobatai, istorijų pasakotojai, gyvačių kerėtojai, loterijų organizatoriai kiekvienas pradeda šou, o praeiviai gali sėstis žiūrėti (pakanka nedidelės aukos). Kas kitur vyksta teatre ar koncertų salėse Marakeše – tiesiog ant šaligatvio.

Butelių žvejojimo žaidimas - vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Butelių žvejojimo žaidimas – vienas daugelio pramogų ratų Džema El Fna po saulėlydžio

Dar prisibijantiems panirimo į tą šurmulį – aibė kavinių su vaizdu į Džema El Fna, kur visą vaizdą gali stebėti per saugų atstumą. Tik jei nori geriausių vietų, reikia užsiimti prieš saulėlydį.

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kavinė su vaizdu į Džema El Fna. Apie pietus visos vietos buvo užimtos, bet vieną dar radome. Saulėlydžio metu neradome jau nė vienos su vaizdu į aikštę nė vienoje kavinėje. Kitą dieną atėjome pora valandų prieš saulei nusileidžiant – vietų prie išsvajotojo krašto buvo pilna

Kaip greitai prabėgo kelios valandos ten, stebint čia kokį sulčių spaudėją, čia šokėjų grupę ir bergždžiai bandant „atrasti“ tokias esą aikštėje gyvuojančias profesija, kaip dantų traukėjai (neįperkantiems dantisto – replės miesto aikštėje be jokio nuskausminimo).

Džema El Fna aikštė

Džema El Fna aikštė

Marakešo įkyruoliai ir apgavikai

Užvis įdomiausia Džema El Fna aikštėje nuo kavinių balkonų pasirodė stebėti visokiausius apgavikus. Niekada nemačiau jų darbo „nuo pradžios iki galo“: kaip sistemingai jie mulkina turistus – ir kaip išradingai kai kurie keliautojai išsisuka.

Štai atvažiuoja „tradicinių šokėjų grupelė“ dvi valandas pašokti. Vos pamato kur fotografuojantį turistą – susirodo kuriam jį užsipulti: „Duok pinigų už nuotrauką!“. Prieina keliese, piktai gestikuliuoja – kai kurie turistai „pasiduoda“ ir susimoka. Kiek beduotų, „šokėjams“ visada nepakanka: kaulija daugiau, seka, kol turistas nueina. Toks „atidirbtas“ veiklos modelis. Kol turistų nėra, jie mėgina uždėti savo kepures-fesus praeiviams ir įtikinti juos „nemokamai“ fotografuotis – o tada kaulija pinigų, jų gavę – kaulija vėl.

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše

Džema El Fna tradiciniai šokėjai-mulkintojai Marakeše užsipuolę turistus (kairėje)

Stebėjau ir „henos apgavikes“, kurios prieš tai mulkino mano žmoną. Nukreipusios jos dėmesį („Saugok telefoną, kad nepavogtų“) pastvėrė ranką ir per pora minučių nupiešė tradicinį piešinį – „Mokėsi, kiek norėsi“ – sakė. Paskui ištraukė mėgėjiškai atspausdintą „katalogą“ – neva toks piešinys kainuoja 32 eurus! Laimė, žmona buvo Maroke jau dariusis heną ir žinojo tikras kainas – pasiūlė 5 eurus. Apgavikės, aišku, turėjo standartinių frazių: „Ten buvo kitokia hena, čia geresnė ir brangesnė“ ir pan. Bet vos suprato daugiau 5 eurų negausiančios pasidavė: „Gerai, gerai, penki eurai“. Juk jei kaip sąžiningos aikštės henos piešėjos tik lauktų klienčių, būtų negavusios nė tiek!

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Henos apgavikės mulkina mano žmoną. Na, ji iš tikro norėjo pasidaryti heną, ir, kadangi žinojo kainas, tai sumokėjo už paslaugą gana realią kainą – tad gal ir nebuvo apgauta. Daugybė kitų turistų nukenčia labiau

Nuo kavinės aukštumos mačiau kaip tuodvi moterys taip pat mausto vis naujas ir naujas turistes. Vienos duodavo kartą ir toliau puolamos duodavo dar; viena heną demonstratyviai nusivalė ir atsitraukė.

Apgavikai tik sudaro grėsmingą įspūdį, kad jų daug, jie tave supa, iš pykčio gal net trenks: iš tikro vos turistai tvirtu žingsniu nueidavo toliau, apgavikai eidavo ieškoti naujų aukų, linksmai besišnekučiuodami tarpusavyje. Jų „darbas“ – apgavystės ir vaidyba, o ne apiplėšimai ar turto prievartavimas smurtu.

Marakešo žmonės

Marakešo žmonės

Deja, šitokių apgavikų pilnas visas Marakešas, ypač jo medina. Knygoje apie Marakešo medinos darbus paminėtas ir „elgeta“, vaidinantis visokias negalias. Ir tų neįgaliųjų(?) irgi daug: štai tėvai atrėmė į sieną neįgalų savo vaiką, štai trys aklieji(?) rėkauja prašydami išmaldos. Ir elgetos prisitaikę prie turistų: išvydęs vakariečius, vienas puolė prastai dainuoti „vaka vaka ė ė ė, Šakira, Šakira“ ir ištiesė ranką išmaldai…

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę

Suskambus muedzinų šauksmui maldai, marakešiečiai meldžiasi tiesiai prieš mečetę

Bet dar blogiau visokie „gidai“. Tik atrodyk nesusigaudantis aplinkoj ir tuoj atsiras geraširdis marakešietis, kuris parodys kelią (neretai į komisinius mokančią parduotuvę), kalbins, lįs į draugus, o galiausiai už viską paprašys kosminės sumos. Daugelis, užuot dėję į kojas, derasi ir susimoka „už nieką“. „Gidams“ tai toks pats darbas, kaip tiems Džema El Fna sukčiams.

Turistų minios - geri taikiniai "gidams". Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už "sąžiningo Vakarų pasaulio" ar sąlyginai sąžiningos Kinijos

Turistų minios – geri taikiniai “gidams”. Ypač kai daug tų turistų tai pirmoji išvyka už “sąžiningo Vakarų pasaulio” ar sąlyginai sąžiningos Kinijos

Sunkiau Marakeše nei kitur Maroke rasti ir sąžiningą taksistą, vežantį su taksometru. Tai – vienas turizmo minusų. O kur dar visi „eiliniai pardavėjai“. Atrodo, kas čia tokio, jei kažkas pasiūlo prekes ir atsisakius mandagiai nueina. Bet kai prisėdau ant suoliuko prie Sadžių kapų keturioms minutėms ir per tą laiką maždaug kas minutę viena po kitos priėjo keturios pardavėjos, siūlančios lygiai tokius pat papuošalus – pradėjau galvoti kitaip.

Marakešo medinos pardavėjų eilės

Marakešo medinos pardavėjų eilės

Na ir dar „oficialus turistų melžimas“ – tai, kas nemokama ar pigu vietiniams, turistams – brangu: kitur Maroke to beveik nėra, o Marakeše – pilna. Pvz. užeiti į Menaros sodų paviljoną (viduje nieko nėra) – 5 eurai. Marokiečiams – nemokama.

Menaros soduose. Paviljonas - centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusileidžia nemokamai aplinkai

Menaros soduose. Paviljonas – centre. Mokamas turistams vidus gerokai nusileidžia nemokamai aplinkai

Įspūdingiausios Marakešo medinos vietos

Marakešas įkurtas ~1070 m., kelis šimtmečius jis buvo Maroko sostinė. Miestas buvo toks svarbus, kad pats žodis „Marokas“ atsirado nuo žodžio „Marakešas“. Ir todėl Marakešo medinoje – vieni įspūdingiausių Maroko pastatų.

Kutubijos mečetė, kurios galingas kvadratinis minaretas įkvėpė ir garsiąją Sevilijos varpinę. Deja, Maroke į musulmonų religines erdves kitatikiai neįleidžiami, tad ją tegali pažiūrėti iš išorės. Marakeše manęs neįleido net į musulmonų kapines…

Kutubijos mečetė Marakeše

Kutubijos mečetė Marakeše

Badi rūmai – tiksliau, jų griuvėsiai, nes iš Marakešo į Meknesą sostinę nusprendęs perkelti Maroko sultonas XVII a. iš ten išsivežė ir visus šių rūmų papuošimus. Beliko plynos sienos, bet jau vien rūmų dydis palieka įspūdį.

Bahjos rūmai – gerokai naujesni (XIX a.), bet kur kas puikiau išlikę, priklausę įtakingai Marakešo šeimai, o vėliau naudoti 1912-XXX m. Maroką užvaldžiusių prancūzų vietininko.

Bahjos rūmų kieme

Bahjos rūmų kieme

Sadžių kapai, kur laidoti vienos svarbiausių Maroko dinastijų valdovai. Jų palikuonys kapus buvo užmūriję – bet pamačius juos aerofotografijoje, puošnios patalpos atidarytos vėl.

Marokas nestulbina muziejais: brangius bilietus (turistams brangiau nei vietiniams) perki tik tam, kad patektum į vidų, jokių eksponatų ten nėra. O puošnias sienas užstoja turistų minios. Kad galėčiau pusę minutės žvilgtelti į pagrindinę Sadžių kapų patalpą, reikėjo laukti eilėje 20 minučių…

Eilė prie Sadžių kapų

Eilė prie Sadžių kapų

Todėl Marakešo medinoje žavu atrasti irgi įdomias, bet ne tokias populiarias vietas. Pavyzdžiui, Marakešo žydų kapines – didžiausias Maroke – ar sinagogą-žydų muziejų buvusiame žydų rajone meloje. Maroke žydų gyveno daugiau, nei Lietuvoje – o dabar beveik neliko. Ne, holokaustas Maroke nevyko – žydai tiesiog masiškai emigravo į turtingesnį Izraelį. Įdomios ir odos raugyklos, kur dirbama kaip Viduramžiais, braidant išmatų ar dažų baseinuose. Deja, jos nubūtos apgavikų/kaulytojų. Su „geranoriškais savo darbovietę norinčiais parodyti vedliais“ iš karto reikia tartis dėl kainos, nes pinigų tikrai reikalaus.

Marakešo žydų kapinės

Marakešo žydų kapinės

Slaptas gyvenimas už storų medinos sienų

Daugeliui turistų medinos šurmulys anksčiau ar vėliau truputį pabosta, ima slėgti; nervina visi prekijai, visos purvinos pigios užkandinės, kur, atrodo, vieninteliai patiekalai – tažin troškinys ir kuskusas.

Turistės ir vietiniai Marakešo medinoje.

Turistės užklydusios Marakešo medinos nebe visai turistinėje zonoje.

Daugelyje rytų ar pietų (ir to paties Maroko) miestų belieka su tuo susitaikyti. Todėl ten važiuoja tik „kultūros rijikai“, kuriems pasinerti į svetimą kultūrą ir yra kelionės esmė. O į Marakešą traukia ir pramogautojai, draugų kompanijos, miestų nemėgstantys žygeiviai, net bernvakariams ar mergvakariams ten yra pasiūlymų.

Todėl, kad net medinoje yra kur pasitraukti. Paseki tavo rankosna įspraustame lankstuke parodytu planu, atidarai kokias neišvaizdžias duris, užlipi laiptais, o ten – kitas pasaulis. Baras, garsi vakarietiška muzika, romantiškos žvakės, visi klientai – Europos jaunimėlis. Alkoholis liejasi laisvai – nors šiaip musulmoniškame Maroke jo net nusipirksi mažai kur.

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai - tik vakariečiai

Naktinis baras vieno medinos pastatų viršuje. Viduje klientai – tik vakariečiai

Atidarai kitas „duris į niekur“ – o ten turistinis riadas: tokie rūmai su kiemeliu, kur kiekvienas kambarys pritaikytas priimti turistams. Kai kuriuos riadus gali išsinuomoti visus, kiti nuomojami kambariais, treti veikia kaip hosteliai (viename kambaryje – po daug svečių). Daugelis, be miegamųjų, turi gražias bendras erdves, stogą, kiemą. Prieš kelis dešimtmečius viską pradėjo europiečiai, supirkinėję senus riadus ir remontavę jų įspūdingus meniškus interjerus. Bet riadų paklausa taip išaugo, kad mūsiškis, kaip pripažino šeimininkas, ką tik pastatytas: marakešiečiai stato naujus riadus, imituodami senąją architektūrą, baldus, masyvius spalvoto metalo šviestuvus. Tik sudeda viduje angliškų knygų, vakarietiškus tualetus. Ir neperka maldos kilimėlių, nežymi ant lubų krypties į Meką: vis tiek beveik niekas iš apsistojančiųjų Alachui nesimeldžia.

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Bendra patalpa mūsiškiame tradiciniame riade

Už trečių „slaptų durų“ – hamamas, pritaikytas turistams, kur kalbama angliškai (Marakeše tai nėra visuotina – anglų kalba populiarumu atsilieka nuo arabų, prancūzų, gal net berberų – bet anglų kalbos Marakeše daugiau nei kitur Maroke).

Aišku, kad žinotum, kurias duris atidaryti, turi būti pasiskaitęs, išgirdęs rekomendacijų. „Kvietėjais“ kliautis rizikinga. Ir turi būti susitaikęs, kad už vakarietišką stilių ir kokybę Marakeše gali tekti susimokėti kaip Paryžiuje ar Londone.

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą

Į ranką įspraustas lankstukas, kviečiantis į naktinį barą

Daug rodyklių tik į panoramines kavines. Tokių šimtai: paprasta ant medinos namo stogo suvilkti kėdes ir staliukus ir pakviesti gražių vaizdų ištroškusius turistus pailsėti nuo turgaus šurmulio apačioje. Deja, daugelis panoraminių terasų nė velnio ne panoraminės: tradiciškai aptvertos aukštomis sienomis, siūlo vaizdą į kokius šiukšlėmis užpiltus gretimus stogus. Bet užlipę į trečią ar ketvirtą aukštą daugelis turistų nebesileidžia žemyn. Irgi reikia rekomendacijų arba kantrybės…

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų

Panoraminė kavinė ant vieno Marakešo stogų

Naujasis Marakešas – Europa Afrikoje?

Išėjęs pro storas medinos sienas į vakarus gali pasijusti nukeliavęs iš Maroko į Europą. Ten yra Gueliz rajonas, kurį po 1912 m. pastatė Marakešą tada užvaldę prancūzai. Su Marakešu jį sieja rausva spalva: viso miesto pastatai taip dažyti. O šiaip ten ir europinės kavinės, ir McDonald‘s, ir prekybos centrai, ir platūs bulvarai automobiliams, ir aikštės.

Marakešo Gueliz rajone

Marakešo Gueliz rajone

Didžiausia Guelizo pažiba – Majorelle sodai, kuriuos įkūrė prancūzas dailininkas Mažorelis, o išgarsino po Mažorelio mirties juos valdęs prancūzų dizaineris Ivsas Sen Lorenas. Jo net ir pelenai ten išbarstyti. Jie – tik du iš daugelio prancūzų ir europiečių, kuriuos dar prieš 50, 100 metų ar net seniau pavergė Marakešas. Pavergė tiek, kad ten persikėlė gyventi.

Majorelle soduose

Majorelle soduose

Greta išpuoselėto Majorelle sodo dabar įkurtas Ivso Sen Loreno muziejus. Prancūziškai tvarkingas ir įdomus, su prancūziška bilieto kaina ir lankomas daugiausiai prancūzų

Į pietus nuo Gueliz plyti Hivernage rajonas, garsėjantis didžiuliais sodais, prabangiais viešbučiais, naktiniais klubais ir Marakešo oro uostu. Tarp sodų garsiausi Menara sodai, pradėti kurti dar XII a., bet šiaip Hivernage pastatytas jau šiais laikais.

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais

Vienas Hivernage prekybos centrų su naktiniais klubais

Gueliz ir Hivernage iki šiol Marakešo elito svajonė. Vyksta tokie “gyvenimų mainai”: medinos pirkliai parduoda savo riadus medinoje ir perka naujus didelius butus Guelize, kad galėtų gyventi vakarietiškai ir iš ten važinėti į rytietišką darbą. Tuo tarpu parduotuosiuose riaduose apsistoja vakariečiai, norintys bent trumpam pagyventi rytietiškai…

Kambarys naujai pastatytame "tradiciniame" riade

Kambarys naujai pastatytame “tradiciniame” riade

Aišku, Guelizas irgi turi chaoso – nors mažiau. Apynaujuose prabangiuose daugiabučiuose interjerai aplaupyti, jų apylinkėse – šiukšlini laukai. Maroko ir Europos kultūra tiesiog kitokia.

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus

Vaizdas pro naujos statybos gero buto prie Guelizo langus

Marakešas – puiki bazė pažinti Maroką

Paklaustas, kiek dienų turistai paprastai apsistoja Marakeše, mūsų riado šeimininkas nustebino – apie savaitę. Ar yra ką ten tiek veikti? Vien Marakeše manau, kad nelabai, bet Marakeše ant kiekvieno kampo kelionių agentūros, siūlančios praleisti dieną, dvi, tris kitaip. Kainos – vienos geriausių Maroke.

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše

Kelionių agentūros ekskursijų siūlymai Marakeše

Visos siūlo tuos pačius produktus, bet įvairovė didelė, kainos irgi varijuoja. Ekskursijos kupranugariais, keturračiais motociklais, net oro balionais. Ekskursijos į aplinkinius miestus – pavyzdžiui, Savyrą (Essouira) su jos portugalų fortais ar Urzazatę (Ourzazate) su didinga Ait Benhadou dykumų pilimi, kurioje nufilmuotas ne vienas Holivudo „blokbasteris“. Ekskursijos į Atlaso kalnus, kurie nuolat matosi Marakešo panoramoje. Visokie vakarienės šou – tiesa, pastarieji, nors gražiai ant popieriaus aprašyti, gana prastai įvertinti internete, tad jų nemėginau.

Dykumų tvirtovė Maroke

Dykumų tvirtovė Ait Benhadou Maroke

Labiau pasitikintys savimi ekskursijas į aplinkinius miestus gali „susiorganizuoti“ ir viešuoju transportu. Viešuoju transportu naudojomės ir pačiame Marakeše: deja, taksistai ne visi sąžiningi. „Norime į oro uostą. Įjunkite taksometrą“ „100 dirhamų! Kaina fiksuota, negalima jungti taksometro!“. Pabandžius nueiti šalin: „70 dirhamų!“. Vis tiek nuėjome ir nuvažiavome tuos 4 km miesto autobusu. Kainavo po 4 dirhamus…

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą - tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką - reiškia, jų (ir jų arklių) bazė

Vienas brangiausių, bet turistų mėgstamas būdas važiuoti po Marakešą – tokios karietos. Jų ten pilna. Jei kur jauti dvoką – reiškia, jų (ir jų arklių) bazė. Nuotrauka daryta Gueliz. Kitur pamatysi ir prajojimui siūlomų kupranugarių

Taigi, daugeliui keliautojų Marakešas – bazė, iš kurios jie pažįsta Maroką. Į tai verta atkreipti dėmesį užsakant viešbutį prieš kelionę: juk galite susigundyti ta dviejų ar trijų dienų ekskursija kupranugariais po smėlio kopas kur nors keli šimtai kilometrų į pietryčius nuo Marakešo. Tad gal neverta užsakyti nakvynės visoms naktims?

Marakešo medina, o jos fone - miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta

Marakešo medina, o jos fone – miestą supantys kalnai. Dar viena išvykų dienai ar savaitgaliui vieta

Kiek pasigailėjau taip padaręs.

Į Marakešą paprasta nuskristi ir norisi sugrįžti

Į Marakešą nuskristi labai paprasta. Šiuo metu iš Marakešo yra skrydžiai į 79 Europos oro uostus – vien Prancūzijoje į 20, Italijos ir Vokietijos – po 11, Jungtinės Karalystės – 8, Ispanijos – 6.

Ir nors iš Lietuvos skrydžių į Marakešą nėra, visada paprasta Azair.com ir panašiomis programėlėmis rasti variantų, kur iš Lietuvos pigiais skrydžiais skristum iki kokio Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar Italijos miesto, o iš ten – į Marakešą. Abudu kartus Marakešą taip aplankiau ir aš.

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Traukiniu į Marakešą. net neradus geros skrydžio akcijos į patį Marakešą, galima skristi, tarkime, į Fesą ar Agadirą ir atvažiuoti iš ten

Pirmą kartą – dar 2010 m. Antrą kartą – po dešimties metų. Nes Marakešas – toks miestas, į kurį norėjosi sugrįžti. Pamatyti jį gali greitai, bet perprasti reikia laiko. Ir dar liko, ką nuveikti Marakeše, jei nukeliaučiau ten trečią kartą.

Ne todėl, kad Marakeše būtų daug lankytinų vietų, bet todėl, kad galima veikla ten – tokia netikėtai įvairi. Rūmų ar žydų kapinių naršymas. Džema El Fna gyvieji spektakliai. Didingi riadai ir restoranai. „Liaudies“ maistas ir pigios kavinės. Derybos medinos turguose dėl vietinių rankdarbių. Žygiai į dykumas pėsčiomis ar kupranugariais. Atsipalaidavimas hamame. Pramogavimas su draugais bare ant stogo. Visa tai, atrodo, skirta visai skirtingiems turistams, bet visa tai yra Marakeše. Ne šiaip sau yra – viso to yra šimtai variantų.

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo

Menaros sodai žvelgiant iš lėktuvo

Nuvažiuoji tikėdamasis vieno arba manydamas, kad tau įdomus tik vienas. O nuvykęs supranti, kad smagu būtų ir tai, ir tai. Todėl tikiu, kad dar grįšiu į Marakešą.


Visi mano kelionių po Maroką aprašymai

1. Marokas – lengvai pasiekiama pietų egzotika (ĮŽANGA)
2. Marakešas – rausvas, atviras pietų megapolis
3. Fesas – ant asilo į Viduramžius
4. Vakarų Sachara – valstybė-miražas patrakėliams

Straipsnio temos: , , , , , , , , , , , , ,

    4 komentarai

  1. Sveiki,gruodžio pabaigoje skrendameįMarakešą.Rašote,kad yra daug vietinių agentūrų,siūlančių ekskursijas.Kaip tik žadame keliauti su vietiniais gidais,nes mūsiškiai labai užsikėlę kainas.Gal galite rekomenduoti patikimą kelionių agentūrą,arįjas nesikreipėte.Dėkoju.
    Pagarbiai Airida

    • Maroke keliavau nepriklausomai, tad konkrečiai negaliu rekomenduoti. Tačiau tų agentūrų Marakeše tikrai daug. Prieš mokant pinigus verta pažiūrėti tos agentūros įvertinimus internete bei komentarus anglų k. (jei imsite anglų k. turą). Google Maps, Tripadvisor ir pan. Ten matysis problemos, jei jų yra.

  2. Sveiki, labai skaitau Jus ir pasinaudoju kelionėse informacija bei patarimais. Noriu pasidalinti kitokiu įspūdžiu apie Marakešą: nė vieno įkyruolio, nieks nepristoja. Henos apgavikės nesivargina nuo taburetės atsistot, sėdėdamos šaukia, kad atkreiptų dėmesį, nebuvo priėjus nei viena, nors jau porą dienų čia vaikštau. Ne sezonu sunku paaiškint, kaip tik kai turistų mažiau, tuos esančius reik čiupti, atrodytų 🤷‍♀️

    • Dėkui! Galbūt Marakešas dar labiau pasikeitė. Buvau ten kelis kartus, ir tarp tų kartų buvo didžiulis skirtumas.

      Pirmą kartą, dar 2010 m., Marokas paliko slogoką įspūdį dėl visokių įžūlių apgavysčių (nuo “pakalbėti angliškai norinčių studentų”, kurie vėliau už pokalbį prašo pinigų, iki “ekskursijų po mediną” kurios baigiasi parduotuvėje ir pan. – svarbiausia, net ramiai praeiti medina buvo sunku, kas nors prsikabindavo reguliariai).

      Tačiau COVID pandemijos išvakarėse 2019-2020 m. apsilankęs antrąjį kartą regėjau jau kitokį Maroką – apgavystės “badė akis” gerokai mažiau, buvo labiau pavieniai atvejai, nors tokių kaip su hena ar nuotraukom Džema El Fna aikštėje pasitaikė ir matėm, kaip nuolat gaudė kitus žmones (bet jau vaikščioti po mediną galėjai ramiai, tai buvo labiau pavieniai atvejai). Galbūt – noriu tikėti, kad taip ir yra – po COVID dar labiau jų sumažėjo, gal valdžia ėmė su tuo kovoti. Labai dėl to džiugu, nes Marokas graži šalis, o pirmąkart paliko slogų įspūdį dėl įkyreivų.

      Kita vertus, gal yra ir dar viena tendencija – kuo labiau “patyrę keliautojai” esam, tuo mažiau “užkimbame” ant tokių dalykų ar net juos pastebime, lengviau “ignoruojame” visokius įkyruolius, per akimirką perprantame, kad “nemokama ekskursija po mediną” bus tik iki parduotuvės (ir nueiname šalin) ir pan. Na, Marokas 2010 m. buvo pirma mano aplankyta tokia šalis, kur apskritai tų apgavysčių būdavo – o paskui lankiau daug Azijos, Afrikos šalių, tai prie daug ko ir pripratęs, kai grįžau į Maroką kitus kartus jau buvau “su šarvu”.

      Kita vertus tai, ką rašote jūs, matyt reiškia, kad visgi ir pats Marokas keičiasi ir gal pasikeitė dar labiau, tai darsyk grįžęs rasiu dar kitokį nei 2019-2020 m. ir gal reikės straipsnį pakoreguoti.

Komentuokite! Atsakysiu į visus jūsų klausimus!

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *