Vienas pasiūlymų Namibijos turizmui plėtoti skamba taip: „Aptverti miestelius apsauginėmis tvoromis, o likusią žemę užleisti gyvūnams“. Ir tai – ne žaliųjų utopija. Juk Namibijos plotas didesnis už bet kurią Europos šalį (išskyrus Rusiją), o gyventojų – vos 2 milijonai. Jos dykumose ir stepėse turbūt pilna vietų, kur niekad istorijoje joks žmogus nestovėjo.

Nors visa Namibija safarių parku tikriausiai nevirs (juk tektų išpirkti fermas), ji ir dabar į tokį panaši. Važinėdamas atokesniais „magistraliniais“ žvyrkeliais dažniau susitinki antilopę nei kitą automobilį. O Etošos nacionaliniame parke, kur į retas vandens duobes atsigaivinti suguža drambliai, zebrai, žirafos, karpočių šeimynėlės jausmas išvis nepakartojamas.

Tai, kad Namibija net Afrikos mastais – žmonijos menkai palytėtas užkampis – jos kozirinis tūzas. Kozirinis karalius – kolonijinė kultūra: iki 7% žmonių čia – vokiečių bei olandų palikuonys. Jie puikiai žino, ko reikia europiečiams, ir atvilioja pilnus lėktuvus Europos turistų, kuriems „gilyn į Afriką“ dar būtų leistis baugoka.

Žirafa saulėlydžio metu Etošos nacionaliniame parke.

Namibijos širdis – rančų dykros

Namibija – tai tūkstančiai kilometrų važiavimo per dykras, palei komercinių rančų tvoras. Kai kurios jų tokios didelės, kad net pasaulio žemėlapyje nebūtų vien taškeliai. Mažesni plotai mažažolės žemės bandų neišmaitintų.

Kas 100 ar 200 km pasitaiko koks dulkėtas kaimas – kaip Okahandža, su vienaukščiais kukliais namais ir pamirštu „Gott Mit Uns“ paminklėliu vokiečių kolonijiniams kariams. Kartais rodyklės pasiūlo išsukti daug dešimčių kilometrų į šalį, kur išvysti didžiausią pasaulyje Hobos meteoritą, Tvifelfonteino primityvią uolų tapybą ir suakmenėjusį mišką, iki pat šiol nenustatyto gylio Otdžikoto apvalų ežerą (vieną vos dviejų sausojoje Namibijoje), už kurį įdomesnė pasirodo gretima stručių ferma. Kol galiausiai kas kokius 500 km vienišas kelias atveda ten, dėl ko į Namibiją ir keliaujama. Etošos nacionalinį parką, Sosusvlėjaus kopų didybę, Kolmanskupės apleistą miestelį.

Hobos meteoritas. Jis sveria 60 tonų ir yra tiek didžiausias pasaulyje nesuskilęs meteoritas, tiek ir didžiausias geležies gabalas

Teoriškai eismas kairiapusis. Bet prasilenkti, būdavo, prireikdavo ir tik kas kelias valandas važiavimo. Tad visai ne per drąsus greičio ribojimas žvyrkeliuose: 120 km/h. Jie tiesūs ir platūs, jokių šalikelės medžių, matomumas idealus. Tik naktimis mums patarė nevažinėti – į šviesas gali šokti gyvūnai. Tad keldavomės ir guldavomės „su saule“.

Niekur kitur nesu matęs, kad vos sutemus šitaip ištuštėtų ir miestai. Net sostinėje Vindhuke telieka prostitutės prie viešbučių. Nesaugu. Pavyzdžiui, Namibijoje 100 000 gyventojų kasmet tenka per 17 nužudymų, Lietuvoje – 6.

Saulėlydis dykumoje. Po jo važinėti mažiau saugu - ne dėl nusikaltimų (dykumoje nėra žmonių), tačiau dėl gyvūnų keliuose

Etošos vandens duobės – gyvūnijos teatrai

Etošos nacionalinis parkas – milžiniška teritorija, palikta gyvūnijai (žmonės iškeldinti). Ploto sulig trečdaliu Lietuvos, Etoša didesnė net už garsųjį PAR Kriugerį. Ten atsiduri lyg stebuklingoje priešistorinėje žemėje. Niekad nenugąsdinti medžiotojų žvėrys gyvena savo gyvenimus, tarsi žmonija neegzistuotų.

Jeigu vietoje kiekvieno Lietuvoje sutikto katino būtų žirafa ar dramblys, vietoj šuns – zebras, o vietoj balandžio ar varnos – kažkas iš antilopės giminaičių – vis tiek neišvystum tiek didžiųjų žvėrių, kiek jų matai Etošoje.

Zebrai Etošoje

Ten jie nesislapsto paunksmėse, medžių mažai. Sausame regione, supančiame dažniausiai išdžiūvusį druskingą Etošos ežerą, gyvūnai priversti eiti atsigaivinti į vos ~30 gėlo vadens duobių (waterhole). Kiekviena jų – it „Discovery Channel“ filmavimo aikštelė, o turistai tai stebi iš automobilių. Pačiam vairuoti – galima, bet išlipti – jokiais būdais.

Štai prie vienos „vandens duobės“ susirinkę drambliai su drambliukais, o jiems iš po kojų atsigaivinti mėgina karpočių šeimynėlė (vos drambliui sujudėjus maži keisti „kiauliukai“ atšoka atgal). Kitame ištisos kaimenės įvairių antilopių. Jų ir apskritai daugiausia: tiesiaragiai pilki oriksai, riestaragiai kudu, galvijinės antilopės, šokliosios gazelės (springbok), kanos (čia vadinamos „eland“ – žodžiu, kuris kilo nuo lietuviškojo „elnias“), mažutėliai dikdikai.

Etošos nacionalinio parko keliuose tenka prasilenkti ir su drambliais

Nakvojama parke trijose stovyklose – palapinėse ant visureigių stogų arba nameliuose. Stovyklos turi ir tvenkinius gyvūnams privilioti, viena – Halalis – net labai tikrą vokiečių fortą (parką ir įkūrė vokiečiai). Buvo be galo įspdūdinga, kaip naktinėje šviesoje gėrė dramblų banda. Tai reta galimybė pamatyti „naktinį Etošos gyvenimą“, nes nakčiai stovyklų vartai uždaromi. Tiesa, šakalai vis tiek įsigudrina atklysti.

Rytais Etošoje „muilo operas“ keičia „trileriai“. Spėjome pamatyti, kaip savo grobį doroja liūtai. Stovyklų „keliautojų knygose“ skaitėme dar įspūdingesnių tos dienos istorijų: kaip „didžiosios katės“ susimedžiojo žirafą.

Rytas. Stovyklos vartai ką tik atsidarė.

Namibijos šiaurėje – tikroji Afrika

Namibijos Šiaurė – afrikietiškiausia. Turistų čia mažai, mažai ir ką žiūrėti. Užsukome dėl atmosferos. Septintadalyje Namibijos žemių ten gyvena 60% visų jos žmonių. Visgi, Europos mastais ir toks gyventojų tankumas juokingas: juk tie 60% – kiek daugiau nei milijonas, o tas septintadalis – kaip dvi Lietuvos.

Tačiau tiek jau pakanka, kad jaustumeis gyvenamam krašte. Palei vos pravažiuojamus kelius tuntai uniformuotų vaikų kulniuoja į tolimas mokyklas, gatves supa šimtai (neperdedu) afrikietiškų barų – namelių, vadinamų šybynais. Kiekvienas vis labiau iššaukiančiu rankomis išdažytu pavadinimu – pavyzdžiui, „Taliban“. Ne, musulmonų Namibijoje beveik nėra – tiesiog šybyno šeimininkas, galvodamas pavadinimą, matyt, žiūrėjo žinias.

Tradiciniai kaimiški namai šiaurės Namibijoje

Ten vyrauja vietinės tautybės, o ypač ovambai. Didžiausias miestas – Ošakatis (~36 000 gyv.) – irgi mažų namelių rinkinys. Prekyba, paslaugos – daug kas daroma čia pat, gatvėje, atvirai. Šalčių juk nebūna, o ir už įprastinę dykumą drėgmės daugiau. Kolonistai, braižydami lygias Afrikos sienas, mažai kreipė dėmesio į padėtį ant žemės – jei būtų kitaip, šiaurinė Namibija turbūt priklausytų gretimai Angolai, kuriai artimesnė ir gamtiškai, ir kultūriškai.

Tame regione įdomūs milžiniški termitynai, paukštelių „daugiabučiais lizdais“ apkibę medžiai bei karaliaus rezidencija – medinių namelių rinkinys. Privaloma gidė demonstravo, kaip klūpint prišliaužti prie „monarcho“ sosto, bet angliškai kalbėjo sunkiai – klausimo, kam tas karalius karaliauja (juk Namibija – Respublika), išvis nesuprato.

Šiaurės Namibijos gamta (iš kairės): termitynas, Otdžikoto ežeras, 'daugiabutis' paukščių lizdas

Vėliau pasidomėjau: be oficialiosios demokratinės valdžios Namibijoje yra ir tradiciniai genčių monarchai bei kapitonai, nustatantys „paprastą“ teisę – santuokos ir paveldėjimo. Teismas, spręsdamas tokį ginčą tarp gentainių, pirmiausiai turi išsiaiškinti, kokia gi toje gentyje tvarka. Ji už įstatymus svarbesnė.

Dar ten aplankėme Nakambalės muziejų XIX a. suomių misionieriaus Rautaneno pastatytame name Ondangvoje. Jie vykdavo į šią tolimą žemę, rinkdavosi skurdą ir skleidė Kristaus žinią, vertė Bibliją į vietos kalbas. Buvome ir atstatytame kralyje – tradiciniame apvaliame šiaurės Namibijos kaime.

Nakambalės muziejus, kur kadaise dienas leido suomis misionierius Martis Rautanenas

Europietiški pakrančių kurortai

Krantinės visad būdavo Afrikos vartai, būtent jas pirmiausia užėmė europiečiai, paskui palaipsniui tyrinėdami – ir prisijungdami – atokią žemyno šerdį. Tad ir gražiausias ano laikmečio palikimas – čia.

Visų pirma – Svakopmundas, su didžiulėmis vokiškomis vilomis, fachverku, tiltu į vandenyną nuo kurio regėjau saulėlydį. Vakarietiškais restoranais, hobių parduotuvėmis – štai vienoje parduoda įvairių senų armijų uniformų kopijas. Nemažai baltaodžių, ir ne vien piliečių ar keliautojų: afrikietiškas, bet ne nuskuręs uostamiestis vilioja europiečius, nutarusius pabėgti iš „saugios zonos“.

Vokiečių kolonijos eros (1884-1915 m.) istoristiniai pastatai Svakopmunde

Į šiaurę nuo Svakompundo – Hentisbajus (Hentiesbaai), kurio naujų pakrantės namelių eilės atrodo it švarus Amerikos priemiestis. Toliau beveik 1000 km driekiasi Skeletų krantas, portugalų vadintas „Pragaro vartais“ – šaltųjų srovių keliamas rūkas čionai sudaužė tūkstančius laivų. Senųjų „skeletų“ būtų reikėję ieškoti dar šiauriau, bet matėme bangų plakamą šiuolaikinį tralerį, tikriausiai amžinai įstrigusį Namibijos smėlynuose.

Į pietus nuo Svakopmundo – Volvis Bėjus – nykoka buvusi britų kolonija – paskui dar tvenkiniai su gausybe rožinių flamingų, o tuomet jau tuštuma – nei kelių, nei žmonių 500 km iki pat Liuderico (važiuoti teko aplink).

Bangų niokojamas laivas laukia, kol taps dar vienu Skeletų kranto skeletu

Namibijos pietūs: kopos ir deimantai

Liudericą knygos turistams krikštija „Dykumų Vokietija“, bet tai perdėta. Vokiška ten tik liuteronų bažnyčia, dar keli pastatai ir gatvių pavadinimai. Įspūdingesnė Kolmanskupė – 1954 m. apleistas turtingas deimantų kasėjų priemiestis. Amžiams pasilikusį tarpukarį ten pamažu valgo dykuma: gražiuose vadovų namų interjeruose smėlis, būna, jau siekia pirmo aukšto lubas. Yra ir didelė ligoninė (turėjusi pirmąjį pietų pusrutulio rentgeno aparatą), kultūros namai su teatru ir kėgelbanu, bėgiai ledui išvežioti (šaldytuvų juk nebuvo).

Yra prie Liuderico ir gamtos perlų – ruonių pilnas Diazo kyšulys – bet pakeliui į Liudericą iš Svakopmundo tokių dar daugiau. Mistiškasis Sosusvlėjaus spalvų žaismas: aukštos geltonos smėlio kopos, balti išdžiūvusių ežerėlių dugnai, vaiskiai mėlynas dangus. Padariau klaidą išėjęs ten su beveik tuščiu vandens buteliuku – net abejojau, ar begebėsiu grįžti.

Sosusvlėjaus kopų didybė

Šimtai kilometrų žvyrkelių toliau vedė pro Duvisibo pilį, dykynėje pastatytą dresdeniečio Von Vulfo, žuvusio Pirmajame pasauliniame kare. Unikaliose XX a. pradžios freskose – ir dirižabliai.

Paskui – Helmeringhausenas, privatus miestelis. Jame – nė gyvos dvasios. Tada, dar už 150 km – laukinių arklių kaimenės, sakoma, Vulfo apleisto žirgyno palikuonys.

Duvisibo pilis.

Vokiečiai Namibiją 1884 m. kolonizavo iš desperacijos. Kai jų suvienyta vastybė įstojo į kolonijų lenktynes, visas vertingasis pasaulis jau buvo išsidalintas. Bet ir į atlikusias bergždžias Namibijos dykumas vokiečiai nespjovė: skubiai tyrinėjo, statė miestus, kūrė ūkius ir represavo vietinius (tarp vietinių buvo ir iš PAR atklydę kolonistų olandų palikuonys, save jau suvokę kaip atskiras būrų ir basterų tautas). Šiandien sunku patikėti, kad Namibiją Vokietija tevaldė 30 metų (1915 m. per Pirmąjį pasaulinį karą kraštą užėmė Pietų Afrika).

Vindhukas – didelė maža „triguba“ sostinė

Kai į jį ryte atskridome iš Frankfurto už Kauną mažesnis Vindhukas pasirodė it koks peraugęs kaimas – privatūs nameliai, keli beveidžiai XX a. vidurio daugiaaukščiai centre, mažai žmonių gatvėse, pustomas smėlis. Užtat kai grįžome po dviejų savaičių klajonių dykumose naktinis švieselių pilnas Vindhuko slėnis atsidavė didmiesčiu. Viskas reliatyvu.

Meteorito gabalai - it paminklas centrinėje Vindhuko pėsčiųjų gatvėje

Centrine Vindhuko gatve ėjo grupelė moterų nuogomis krūtinėmis. Himbės – jų tauta atkakliai laikosi štai tokio tautinio kostiumo. Jei kam nors norisi dėl to pavadinti jas „necivilizuotomis“ priminčiau, kad panašiai apie plaukų nedengiančias europietes mąsto dažnas musulmonas. Vėlgi – viskas reliatyvu.

Didesnieji Namibijos miestai iš tikro – trimiesčiai. Tai – apartheido palikimas. Anas politinis režimas vyravo, kol Namibija buvo PAR valda (iki 1990 m.). Tuomet kiekvienai oficialiųjų rasių buvo skirtos atskiros žemės ir miestai. Šitaip greta Vindhuko (tuomet baltųjų miesto) įkurtas Chomasdalis (spalvotųjų – t.y. mulatų ir pirmųjų Namibijos gyventojų bušmėnų – miestas) bei Katutura (juodaodžių miestas).

Vokiečio raitelio paminklas buvusiame 'baltajame' Vindhuke tebestebi miestą. Muziejus jam už nugaros esančioje tvirtovėje jau koncentruojasi labiau į juodaodžių istoriją

Panaikinus apartheidą buvę baltaodžių miestai tapo visų rasių centrais. Ten ir visos įdomybės. Vindhuke tai senosios liuteronų bažnyčios (dauguma namibų – liuteronai), skurdoku muziejumi paversta tvirtovė, pėsčiųjų gatvė su meteorito liekanomis, stotis ir geležinkelių muziejus, prekybos centrai.

Buvę spalvotųjų ir juodaodžių miestai (vadinami „township„) iki šiol tokiais liko. Rases tebeskiria ir pirkimo manieros (turgeliuose vien juodaodžiai, prekybos centruose gausybė baltaodžių), net mėgiamas sportas (Namibijos regbininkai – beveik vien baltaodžiai, o futbolininkai – juodaodžiai).

Vokiška architektūra ir liuteronų bažnyčia Liuderice, galiniame mūsų kelionės taške

Mums įprastus verslus – parduotuves, restoranus, knygynus – valdo baltaodžiai arba kinai. Pastarieji plūste užplūdo po nepriklausomybės, jau sudaro ~2% gyventojų ir nenuilstamas darbas net skurdžioje naujojoje tėvynėje jiems krauna pinigus. Juodaodžių verslai paprastesni: suvenyrų prekyba ant šaligatvio, žmonių kirpimas gatvėse, šybynai ar keistas triukas dažnoje degalinėje, kai iš kažin kur prisistatęs „menininkas“ paklausia pakeleivių vardų ir čia pat išraižo juos ant akmenėlių, įkalbinėdamas nusipirkti (dažnas perka, nes antraip jaustųsi kaltas: akmenėlis juk „jau sugadintas“).

Yra teorija, kad tokius skirtumus nulėmė klimatas. Vokiečiai, olandai, kinai kilę iš kraštų su aiškiais metų laikais. Dar jų protėvių protėviams tekdavo planuoti, taupyti, kaupti maisto atsargas žiemai ir sunkiai dirbti. Priešistoriniais laikais šitą darę turėdavo geresnius šansus išgyventi (genetinė atranka), vėliau tiesiog jie gyvendavo turtingiau, todėl tokios savybės tapo kultūrinėmis vertybėmis.

Tvifelfonteino petroglifai - vienas seniausių žmonijos įrodymų Namibijoje.

Tuo tarpu Juodojoje Afrikoje to nereikėjo. Namibijos pusdykumės visuomet pilnos gyvūnų – eik ir medžiok. Vien dėl to senovės namibai gyvendavo gal net geriau nei senovės germanai – nors jie netaupė, neplanavo ir dirbo mažiau. Bet šiandieninėje ekonomikoje tai nebeįmanoma.

Tam, kad bekojis vokiečių kolonistų palikuonis, išnuomavęs mums džipą, įkurtų savo autonuomą, juk reikėjo sukurti verslo planą, taupyti, investuoti, užsiimti rinkodara – užuot pirmąjį uždarbį čia pat išleidus savo reikmėms. Tačiau tai, kas formavosi tūkstantmečius, nepasikeis per porą kartų – ir Namibija puikus to pavyzdys.

Vokiečių paveldas Namibijoje savo masteliais nustelbė ankstesnius žmonių statinius. Iš kairės: Svakopmundo kapinių antkapiai, Duvisibo pilies interjeras, bažnyčia Vindhuke

Štai naująją Namibijos prezidento rezidenciją statė… darbininkai iš Šiaurės Korėjos. Tokie, kuriuos Kimų „dinastijos“ valdžia, atėmusi pasus, „nuomoja“ abejotinos reputacijos užsienio valstybėms. Net ir žinant apgailėtinas jų darbo sąlygas, sunku patikėti, kad apsimokėjo skraidinti brigadas per pusę pasaulio, kai Namibijoje nedarbas – virš 30%. Bet, prisiminus skirtingą afrikiečių ir azijiečių požiūrį į triūsą, Namibijos prezidentą Hifikepunję Pohambą suprasti lengviau.

Turtinė nelygybė Namibijoje – didžiausia pasaulyje. Bet negali sakyti, kad vietinių tautelių požiūris neturi pliusų. Jie stokoja turtų – užtat laisvo laiko, palyginus su europiečiais, turi į valias. Problemos kyla, kai pamatę kitataučių daiktus ima jų geisti – patys nepagalvodami, kiek daug reikia atsisakyti, norint tai užsidirbti (mokslams ir karjerai parduotos jaunystės…). Ieško paprastesnių nelygybės „paaiškinimų“, tokių kaip rasizmas.

Pasenę automobiliai Namibijos šalikelėje. Taip numesti atliekas ten įprasta - visgi, kai žmonių tiek mažai, jos taip smarkiai akių nebado

Štai ėjau pro Svakopmundo „šaligatvių prekeivius“, kurie įkyriai siūlė niekučius. Kaip elgčiausi bet kur pasaulyje, nekreipiau dėmesio – kam gaišti jų ir savo laiką, jei vis tiek nepirksiu. Staiga susilaukiau replikos: „Žinai, mes, juodaodžiai, irgi žmonės“.

Gal tai tebuvo įžūlokas bandymas priversti mane pasijusti kaltu ir ką nors nusipirkti. Bet paskaitęs rasinius ginčus Namibijos interneto forumuose nensutebčiau, kad pardavėjas tikrai manė, kad koks suvenyrų parduotuvėlę laikantis būras daugiau uždirba ne todėl, kad yra pasirūpinęs įdomesnėmis prekėmis, savo tvarkingas patalpas meniškai apipavidalinęs, pastatęs reklaminių stendų – o tik todėl, kad baltaodžiai turistai kur pirkti apsisprendžia pagal pardavėjo rasę.

Šybynai - šiaurės Namibijoje įprasti barai neišvaizdžiuose pastatėliuose, nusėję visas priemiesčių pakeles.

Namibijoje kolonializmas griuvo švelniai

Toksai požiūris kitur Afrikoje jau sukėlė tragiškų pasekmių. Ypač kaimyninėje Zimbabvėje. Vadovaudamasis mintimi, kad baltaodžių protėviai tiesiog buvo pavogę žemes, tenykštis diktatorius Robertas Mugabė jas leido „pasiimti“ juodaodžiams bendrapartiečiams. Kaip ir kiti panašūs „atimkim ir padalinkim“ tipo eksperimentai, šis patyrė visišką fiasko: naujieji šeimininkai nemokėjo organizuoti modernių ūkių ir „Afrikos duonos pintine“ pravardžiuota šalis atsidūrė ties bado slenksčiu. Ne kiekviena melžėja gali valdyti valstybę. Ir ne kiekvienas valstybės valdytojas gali būti melžėju (t.y. ūkininkauti).

Pietų Afrikos Respublikoje valdžia neatėmė turto iš baltaodžių ūkininkų, bet nusikaltėliai jų išžudė tiek, kad kai kurios nevyriausybinės organizacijos tai pakrikštijo genocidu. O kur dar tenykščiai konfliktai dėl masinio miestų ir gatvių pervadinimo. Net ir tų, kuriuos įsteigė nuo britų bėgdami būrai.

Kolmanskupė, pustoma smėliu. Viena vietų, iš kurios vokiečiai pasitraukė. Iš kitur Namibijoje jie irgi traukiasi, bet labiau savanoriškai: valdžia išperka jų žemes, atiduoda juodaodžiams. Taip perpirktas jau apie ketvirtis didžiųjų Namibijos rančų

Namibijos dykras anie revoliuciniai vėjai pasiekė gerokai aprimę. Jos gamtinis žemėlapis – vis dar primena sudykumėjusią Vokietiją. Aukščiausias kalnas – Spitzkoppe, populiarūs rezervatai ir nacionaliniai parkai: Naukluft, Richtersveld, Waterberg. Miestuose vokiškų gatvių pavadinimų jau mažiau, bet likę. Ne vienam jie atrodo mažesnė blogybė, nei užsienio diktatorių vardai (R. Mugabės, F. Kastro), kuriuos į miestų žemėlapius įrašo kairuoliška SWAPO valdžia (nuo pat nepriklausomybės visuose rinkimuose triumfuoja tik ši partija). Be to, internetas ir taip lūžta nuo ginčų: skirtingų tautybių namibai ragina įvairias vietoves pervadinti būtent jų kalba. Ir aiškina, kodėl kitų tautelių žodžiai tam netinka. Geriau tos Pandoros skrynios neatverti?

Su oficialiąja kalba Namibija „sužaidė“ dar pragmatiškiau: įsivedė „pasaulinę“ anglų kalbą, nors ji 1990 m. nepriklausomybės metu tebuvo gimtoji iki 2% žmonių (ovambų – 48%, namų – 12%, būrų – 12%, hererų – 8%, kavangų – 8%, kaprivių – 5%, vokiečių – 2%). Tačiau jei ne šis sprendimas, dalis tuščiuose keliuose sutinkamų džipų galbūt turistus vežiotų Kenijoje ar PAR. Juk suprantamos iškabos sušvelnina „kultūrinį šoką“.

Turistai iš džipų stebi gyvūnijos teatrą Etošoje. Nuomoti pikapai su palapinėmis ant stogo, paaukštinti (kad nepasiektų gyvūnai) pusiau atviri ekskursijų visureigiai - populiarūs būdai čia keliauti

Atrodo, Namibija sėkmingai plaukia per dekolonizacijos štormą. Nusikaltimų daug – bet ne kaip PAR. Skurdo yra – bet ne bado, kaip kitose Afrikos dykumose. Ekonomika čia panašiame lygyje, kaip Egipto ar Tuniso. Kaip šios dvi šalys tapo „langu į Arabiją“, taip Namibija gali būti „langas į Juodąją Afriką“. Joje – visa, ką regionas turi gero ir mažiau, nei kitur, to, ko vengia Europos turistai.

Deja, Afrikos istorija ne kartą pademonstravo, kaip tai laikina. Viena kibirkštis – ir darbščioji kompetentinga mažuma išsilaksto, iš turistų grupių pravažiuose chaki spalvos autobusuose telieka vienas kitas „nuotykių ieškotojas“, o 5% kasmetis BVP augimas virsta 20% smukimu. Viliuosi, kad Namibijos tas neištiks, kad ji toliau lips aukštyn.

Namibijos žemėlapis su kelionės metu aplankytomis vietomis ir mano nuomonė, kurias vietas iš tų vietų labiausiai verta lankyti. Pagal tai galite planuotis savo kelionę į Namibiją.