Oahu havajietiškai reiškia “susitikimo vieta”, ir šis pavadinimas salai tiesiog tobulas. Čia gyvena du trečdaliai Havajų žmonių, čia tarp pilkų dangoraižių susitinka stambiausi valstijos verslininkai ir elgetos iš kartoninių pašiūrių, atsipalaidavę teisininkai ir saulės ištroškę turistai, svarbūs politikai ir banglenčių entuziastai, lobistai ir karo veteranai. Pagaliau čia susitinka Vakarai ir Rytai.

Oahu neturi gamtos stebuklų, pastatų architektūra – plyna, o gatvėmis zuja per daug automobilių, kad tai būtų tropikų rojus. Bet Rytų ir Vakarų kruvini mūšiai čia paliko visam pasauliui svarbų pėdsaką. Aplankėme du nuostabius memorialus: Perl Harborą ir Ramiojo vandenyno regiono karių kapines ugnikalnio krateryje. Amerikiečiai moka skoningai, išradingai ir saikingai pagerbti savo didvyrius.

Antrojo pasaulinio karo laivas USS Missouri paverstas muziejumi Perl Harboro memoriale

Dabar Rytai ir Vakarai Havajų sostinėje Honolulu sveikinasi taikiai. Kinų rajono šimtamečius namus supa nauji vakarietiški aukštuoliai. Miesto gatvėse vyrauja geltonodžiai, bet gausu ir baltųjų. Nepriklausomai nuo rasės daugumos gimtoji kalba – anglų.

Keli pastatai dar mena Havajų Karalystę. Laikus, kai žingeidūs Havajų karaliai nepamatuotai siekė dominuoti Ramiajame vandenyne. Žaviausi tarp tokių – kompaktiški, bet modernūs Jolanio valdovų rūmai. Įdomus ir Bišop muziejus, kuriame stūkso senieji stabai, vedamos tautinio šokio hulos pamokos, sekamos havajiečių pasakos…

Užsieniečiui išgirdus žodį “Havajai” prieš akis turbūt stoja plati smėlėta pakrantė – Vaikikis. Tai – jau irgi praeitis. Vaikikio paplūdimys šiandien driekiasi greta judrios gatvės, didžiulių viešbučių, yra siauras ir prišiukšlintas. Maudėmės jame leidžiantis saulei – kaip ir Lietuvoje, ji čia tupia į jūrą.

Įžymųjį Vaikiki paplūdimį nuo judrios Kalakaua gatvės skiria vien retų palmių eilutė

Aplankėme ir šiaurinę salos dalį – ji kitokia, kiek ramesnė. Deja, nors buvo žiema – “serfingo” sezonas – didžiosios bangos nuo mūsų pasislėpė.

Bet skambiausias viešnagės Oahu akcentas – Polinezijos kultūros centras. Šimtai iš įvairių Ramiojo Vandenyno salų atvykusių darbuotojų demonstruoja savo tautinius šokius, virtuves, dainas, ir viskas sustyguota sekundžių tikslumu… Vakare – tradiciniai patiekalai, galingas šou. Net visos dienos kažin ar pakaktų viską čia apžiūrėti, o mes, deja, pasilikome tik pusę…

Polinezijos kultūros centre visos regiono kultūros ir išplaukia ant kanojų

 

Vasario 24 d.


Honolulu – amerikietiškų dangoraižių miestas

Paskutinę dieną Havajų didžiojoje saloje sutikta lietuvė sakė, kad Oahu – tai jau žemynas. Didelis oro uostas, daugiaaukštės gatvės ir dangoraižiai vijo šalin mintį, kad nuo šitos salos, tapusios namais dviem trečdaliams Havajų gyventojų, iki Amerikos žemyno dar toliau, nei nuo mūsų praeitos stotelės.

Buvome užsakę mini klasės automobilį, bet autonuomos punktas visus tokius buvo išnuomojęs. Jungtinėse Valstijose klientas visada teisus, todėl už mažutėlio dvidurio hečbeko (tokį buvome užsakę) kainą į “Ramiojo vandenyno megapolį” išriedėjome vidutinio dydžio sedanu. Abejonės, ar į mažą bagažinę tilps lagaminas, staiga neteko prasmės.

Didžiausias Okeanijos miestas dydžiu artimesnis Kaunui nei Vilniui. Bet visi 370 000 Honolulu gyventojų susispraudę nedideliame lygumų ruože tarp kalnų ir vandenyno. Į dangų stiebiasi dangoraižiai. Juokingai šalia jų atrodo senasis 1926 m. dešimties aukštų Aloha bokštas, keturis dešimtmečius buvęs aukščiausias Havajų statiniu, riogsantis prie uosto. Kadaise jis kartu su kanojose plūduriuodavaisiais karališko kraujo havajiečiais sveikindavo pirmuosius turistus (atplaukdavusius prabangiais laivais – nes aviacijos amžius dar nebuvo išaušęs).

Viena pagrindinių Honolulu gatvių jungia oro uostą su turistiniu Vaikikiu

Vaikikį Amerikos turtuoliai jau apleido

Uostą ir tą senąjį laikrodžiu padabintą daugiaaukštį pralėkėme šešių juostų gatve skubėdami į visame pasaulyje garsią vietą – Vaikiki (Waikiki). Šis rajonas – antroji didmiesčio architektūrinė kalva. Tik jei Honolulu centro dangoraižiuose įsikūręs verslas, valdžia bei Havajų žmonės, tai Vaikikis – turizmo meka. Jo legenda užgimė dar anais puikiųjų jūrų lainerių laikais, kai tik patys turtingiausieji, tokie kaip automobilių pramonės tėvai Fordai ar naftininkai Rokfeleriai, galėdavo leisti sau prabangą čia atvykti. Ne tik dėl kainos, bet ir dėl laiko: juk vien plaukimas iš San Francisko trukdavo 4 – 5 dienas. Paskui atsirado reaktyviniai lėktuvai ir tolimoji tropinė valda kaip niekad priartėjo prie Amerikos. Bet kol skrydžiai buvo brangūs ir eidami į oro uostą žmonės vilkdavosi kostiumus, tarsi lankytųsi operos ložėje, tol Vaikikio mitas turėjo pagrindą.

Metai bėgo, o JAV niekas vietoje nestovi. Prabangiuosius pajūrio viešbučius pakeitė daugiaaukščiai masiniam turizmui. Šiandieninis Vaikikis – eilinis viduriniosios klasės kurortas, pertekęs žmonių, nebent vyresnių amerikiečių atmintyje dar alsuojantis anuo legendinių ir keistų Polinezijos tolių aromatu. Garsusis paplūdimys, besidriekiantis palei platųjį paskutiniojo Havajų karaliaus Kalakaua garbei pavadintą prospektą – ne ką platesnis už palangiškį (ir kopų čia nėra). O šiukšlių bei nuorūkų kiekiais Vaikikis Lietuvos kurortus lenkia. Amerikos elitas keliauja jau į kitas Havajų archipelago salas.

Kalakaua prospektas judrus, kaip ir visos gatvės čia: net Amerikos mastais Oahu yra be galo automobilizuota vieta, mat mašinų čia tiek, kiek ir gyventojų: beveik milijonas. Šaligatviai irgi pilni: deja, ne vien poilsiautojų, bet ir valkatų. Lietuvė iš Konos viešbučio neklydo sakydama, kad Honolulu primena San Franciską. Vargetų laimei klimatas čia švelnus, todėl jie ir miega visais metų laikais čia pat, ant šaligatvio, pasikloję kartono lapus ar senus čiužinius, kai kurie net susimeistravę improvizuotas palapines.

Deja, benamiais Honolulu panašumas su San Francisku ir baigiasi. Užuot vaikščioję pro Viktorijos laikų medinukus, kambario ieškojome funkcionalistinių dangoraižių džiunglėse – jie tarsi aukšta tvora įrėmino pajūrio plentą. Buvau nužingsniavęs ligi viešbučio, apie kurį booking.com puslapyje skaičiau, kad kambariai geri ir nebrangūs. Deja, tas viešbutis – labiau poilsio namai ir registracija ten užsiėmė vos viena darbuotoja. Su ja iš lėto šnekučiavosi ponia, ketinusi po kelių mėnesių ten atvykti su šeima – ji turėjo be galo daug klausimų. Praradęs viltį sulaukti eilės, grįžau pas Aistę ir užsakėme numerį ten, kur laukė ji (deja, pigiausiąjį mums iš panosės “nušvilpė”).

Vietoje vandenyno iš balkono čia atsivėrė Vaikikio betoninis miškas. Nežinia, į kiek šimtų svetimų terasų ir spindinčių langų, motelių laiptinių ir butų buvo galima per žiūronus pažvelgti iš tos vietos – bet tikrai į dešimtis kartų daugiau, nei turėjo galimybę regėti Alfredo Hičkoko filmo “Langas į kiemą” herojus.

Vaizdas į Vaikikį iš viešbučio balkono. Žvalagntis į kitas puses matėsi dar kelis kartus tiek svetimų langų

Honolulu centre – karalių rūmai ir teismas

Kol dar saulė nenusileido, aplankėme miesto centrą. Tenai dunkso valstijos kapitolijus. Taip vienos Romos kalvų garbei pavadintus pastatus – parlamento ir vyriausybės darbovietes – turi 39 valstijos. Bet žemyne tai paprastai būna prabanga alsuojantys istoristiniai rūmai, o havajietiškasis variantas – postmodernus: beveik požeminių senato bei atstovų rūmų posėdžių salių stogai čia primena ugnikalnius.

Greta šio valdžios centro – lyginant su garsiųjų Europos dinastijų paveldu labai kuklūs Jolani (Iolani) rūmai, kuriuose reizuodadavo Havajų monarchai – vieninteliai valdovų rūmai visose JAV. Kitapus gatvės – Aiolani rūmai, valstijos aukščiausiojo teismo darbo vieta.

Aš Havajų aukščiausiojo teismo salėje

Būdami teisininkai ketinome pasižiūrėti, kaip JAV, kur teisė vadovaujasi labiau precedentais (senesniais teismų sprendimais) negu įstatymais, nagrinėjamos bylos. Deja, tomis dienomis ginčai nevyko. Tad praėję metalo detektorių galėjome aplankyti nedidelį muziejų, senąją teismo salę, o galiausiai apsaugininkas įleido mus ir ten, kur vyksta šiuolaikiniai posėdžiai. Eksponatai ir filmai supažindina su JAV teismų sistema (apie ją mudu jau žinojome) bei Havajų specifika. Čia jau įdomiau: XIX amžius buvo havajiečių ir amerikiečių teisės kovos laukas. Po dešimtmečių pertraukos tradicinę teisę bandoma šiek tiek gaivinti.

Pastatų, menančių Havajų Karalystės laikus (iki 1894 m.) be Iolani ir Aiolani inkliuzų gelžbetoninių dangoraižių jūroje beveik nėra. Mažai net ir namų, statytų iki Havajams iš JAV teritorijos (faktiškai – kolonijos) virstant penkiasdešimtąja valstija (tai įvyko 1959 m. rugpjūčio 21). Paveldo saugojimas čia išimtis, o ne taisyklė. Bet ginti senovę sunku, kai pastatai griaunami ir perprojektuojami dar esant gyviems daugeliui žmonių, regėjusių jų statybą.

Honolulu centras netoli Jolanio rūmų. Aplink vyrauja 1960 – 1980 metų pastatai

Karių kapinės įrengtos ugnikalnio kraterio dugne

Svarbiausieji Honolulu objektai jau buvo užvėrę duris, tad atsigaivinę Aloha bokšto papėdės prekybos centro ledainėje, aplankėme Ramiojo vandenyno nacionalines karių kapines, įrengtas vieno iš aplinkinių užgesusių vulkanų Pančboulo kraterio dugne. Urbanizuotu serpantinu pakilome viršun, persiritome kraterio “šonines sienas” ir štai atsidūrėme skritulio pavidalo lygumoje, pilnoje baltutėlių kryžių ir užsėtoje tvarkinga veja, kurios viena pusė buvo persėjama – kad taptų dar tobulesnė. Priešingoje kapinių pusėje, tokio pat sniego baltumo plokštėse iškalti vardai ir pavardės padėjusių galvas šiame Antrojo pasaulinio karo teatre ir vėlesniuose regiono karuose (Korėjoje, Vietname…), kurių “poilsio vieta žinoma tik Dievui”. Dar aukščiau, pačiame kraterio kūgio viršuje – koplytėlė, o greta – didžiuliai žemėlapiai rodantys, kaip pradžioje japonų pajėgos, pasinaudojusios netikėtumu ir geresne karo taktika, užėmė įvairias JAV salas (Guamą, Filipinus, dalį Aleutų), bet taip ir nepasiekusios Vašingtono – ką ten Vašingtono – net ir San Francisko, neokupavusios visų Havajų – didesnės amerikiečių karinės galios buvo pamažu atstumtos iki gimtųjų Honšiū krantų.

Tuo 1941 m. – 1944 m. Amerikos laivyno keliu simboliškai keliaujame ir mes. Išvykome iš San Francisko, tarp kurio rūkų ir tiltų dauguma šauktinių paskutinįsyk (prieš karo pragarą) pažvelgdavo į Amerikos žemyną. Tada atkeliavome į Havajus, o paskui ketinome vykti per visus Okeanijos salynus, kuriuos paeiliui anuomet perimdavo ar apiplaukdavo amerikiečiai, ir galiausiai atsidurti Tokijuje, JAV be kovos užimtame 1945 m. rugsėjį, kapituliavus Japonijai.

Vienoje Pančbaulo kraterio kūgio krašto takelio pusėje bolavo įvairūs atminimo ženklai, o priešais – nuostabus vaizdas į šiandienį miestą, į Honolulu centrą ir į Vaikikį, ir į dangoraižių stokojantį plotą tarp jų. Į “Deimantinę galvą” (Diamond Head) – neaukštą seno ugnikalnio kūgį, it eilinis parkas apsuptą miesto. Kaip ir 270 dienų per metus, švietė saulė, jau svyranti vakarop; silpstančius jos spindulius sveikino balti dūmai, tuntais virstantys kažkur iš už Pančboulo (jų šaltinio taip ir neaptikome).

Nuo Pančboulo ugnikalnio viršūnės šono matosi Vaikikis. Už jo rymo Diamond Head krateris

Saulei jau nyrant į Didįjį Vandenyną pirmąsyk per savo ilgą kelionę jame išsimaudėme. Vaikikį tuomet jau buvo apleidę net dauguma mėgėjiško tinklinio žaidėjų.

 

Vasario 25 d.


Perl Harboras – populiariausia lankytina vieta Havajuose

Dievas pagailėjo Oahu gamtos grožio, bet užtat čia yra pasaulinės svarbos istorinė vieta: Perl Harboras. Apie šią seklią įlanką JAV vadovai sužinojo dar 1872 m. iš savo žvalgų generolų Šofildo ir Aleksanderio. Aniedu suprato, kokiu puikiu natūraliu uostu, neturinčiu lygių visame Ramiajame vandenyne, galėtų tapti šios koralais užaugusios pakrantės. Galbūt tai buvo vienas lemtingų dūrių į paširdžius havajiečių karališkajai šeimai, nes Amerikos akyse iš atsilikusio pasaulio užkampio valdovų jie staiga pavirto į šeimininkus to, kas anoje eroje, kai potencialūs mūsų planetos užkariautojai rėmėsi Alfredo Mahano navalizmo filosofija (“pasaulį valdo tas, kas valdo jūras”), buvo svarbiau už aukso, sidabro ar naftos telkinius.

Į pasaulio istorijos vadovėlius Perl Harboras pateko jau daug vėliau. 1941 m., prabėgus 43 m. nuo Havajų prijungimo prie JAV, 38 m. nuo to laiko, kai jame pastatytas karinis uostas nukonkuravo senąją Honululu įlanką, ir pusmečiui nuo JAV Ramiojo vandenyno laivyno atkėlimo iš San Diego Kalifornijoje. 1941 m. gruodžio 7 dienos rytą ana karybos era triukšmingai atėjo į pabaigą. Perl Harbore stovinčią navalizmo eros “nenugalimųjų” linijinių laivų (“dreadnough“), pakrikštytų valstijų pavadinimais, flotilę tądien spėriai paskandino Japonijos naikintuvų spiečiai, pražudydami 2459 amerikiečius. “Ši diena gyvuos nešlovėje” – sakė prezidentas F. D. Ruzveltas ir Amerikos karo mašina įsijungę į Antrąjį pasaulinį karą.

Šiandienos Perl Harboras – populiariausia Havajų įžymybė. Kaip ir visur JAV čia meistriškai supintas mirusiųjų atminimas ir istorinė informacija, modernios technologijos ir meniškas pateikimas, komercija ir rimta dvasia. Prie parduotuvėlės jau beveik paskutinieji 1941 m. mūšio veteranai kas dalijo autografus. Knygų apie Havajus autoriai pasirašinėjo ir popiet.

Kiek dar metų Perl Harboro veteranai dalins parašus lankytojams? Gal jau nebedalina?

Betoninis atminimo laivas, USS Arizona

Apsilankymas šioje Amerikos patriotizmo šventovėje nemokamas. Neabejotinas jo zenitas – plaukimas į USS Arizona memorialą. Ant šio laivo liekanų, viršum iš naftos produktų dėmių vaivorykštėmis tebespindinčio vandens kyšančių surūdijusių kaminų, sumontuotas dirbtinis betoninis laivas. Jame – 1177 kartu su sprogusia Arizona galvas padėjusių jūreivių vardai. Ne vienas veteranas, išgyvenęs tą tragediją, vėliau pareiškė norą būti palaidotas ten, šalia savo mūšio draugų. Ir kai kuriomis dienomis pasibaigus memorialo darbo laikui narai, būna, nuleidžia jų urnas kaminu žemyn, ir palieka tame giliame vandenyno kape.

Prieš plaukdami į USS Arizona memorialą lankytojai pasižiūri neilgą istorinį filmą apie šią vietą. Įdomų, kupiną archyvinių kadrų bei garso įrašų. Priešingai nei kokioje Rusijoje, Jungtinėse Valstijose nacionalizmas ir mesianizmas tokiose vietose per kraštus netrykšta ir filmas objektyviai pristato istorines Perl Harboro aplinkybes. Aiškinami ir japonų veiksmai – nepamirštama paminėti, kad Jungtinių Valstijų 1941 m. rugpjūtį Japonijai paskelbtas embargas paliko šią Azijos milžinę be naftos, kuri, japonų motorizuotoms armijoms jau kovojant Kinijoje bei Europos šalių kolonijose, Tekančios saulės šaliai buvo svarbi kaip niekad.

Paskendusios USS Arizona patrankų platformas tebesupa naftos dėmės – jos vadinamos Arizonos ašaromis

Perl Harbore veiklos – daugybė

Viskas organizuota puikiai, bet turistų daug, o memorialas – nedidelis, tad vėliau atvažiavusiems į perpildytą automobilių aikštelę savo kelionės tenka laukti kelias valandas. Menka bėda: gyvos eilės čia nėra, tereikia pasiimti numerėlį su nurodyta ekskursijos valanda. Iki tol galima aplankyti USS Missouri linijinį laivą bei gretimą aviacijos muziejų (ten nuvykome ir mes). Nedidelis muziejus, kurio seni monoplanai užima du angarus, yra kaip tik ten, kur japonų “Zero” naikintuvai 1941 m. subombardavo netikėtai užkluptą, taip ir nesuspėjusią pakilti amerikiečių eskadrilę. Vadas buvo įsakęs sustumti savuosius P-40 į kilimo tako vidurį, kuo toliau bazės šonų – mat labiausiai jis baiminosi ne atakos iš oro, tačiau vietos japonų, sudariusių apie 30% gyventojų, sabotažo.

Aš prie sraigtasparnio Perl Harboro aviacijos muziejuje. Vilkiu vadinamaisiais Aloha marškinėliais – tokie spalvingi drabužiai mėgiami Havajuose.

Į USS Missouri – paskutinįjį į atsargą išleistą didijį linijinį laivą (tarnybą JAV laivyne baigė tik 1992 m.), kurio viename iš milžiniškų denių, anuomet sūpuojamame Tokijo įlankos bangelių, 1945 m. Japonija pasirašė kapituliacijos aktą, padėjusį tašką didžiausiam žmonijos karui – pažvelgėme tik iš išorės, bet ir to trumpo žvilgsnio į milžiniškus pabūklus, į nedidelio dangoraižio aukščio šarvuotą korpusą, kuriame gyvendavo ir dirbdavo 2700 žmonių, pakako suprasti, kodėl, iki lakūnai prisijaukino ir karui pritaikė plačiąsias dangaus žydrynes, valstybių galia buvo matuojama būtent linijiniais laivais. Vandenynuose jiems lygių nebuvo ir bet koks mažesnis priešo kreiseris, fregata ar eskadrinis minininkas tiesiog nuskęsdavo net nespėjęs priplaukti artyn. Toks buvo jau užmirštamas pirmasis Šaltasis karas, kuomet iš pramoninių valstybių uostamiesčių karts nuo karto vis išplaukdavo toks jūrų karalius, ir pridėdavo dar vieną didelį vienetą prie tos šalies karinių pajėgų įvertinimo užsienio žvalgybų pranešimuose. Tarsi atominės bombos pokariu.

Karo bazės namai – it eliniame priemiestyje

Perl Harboro Fordo salos karo bazė veikia iki šiol, todėl tarp tenykščių įdomybių vežioja autobusas, pro kurio langus draudžiama fotografuoti ir filmuoti. O pažiūrėti yra į ką. Tvarkingų, suremontuotų namelių eilės nė iš tolo neprimena Rytų Europos barakų. Nieko keista: visi 2 milijonai JAV karių yra profesionalai. Šauktinių, mažne prievarta pakviestų į Tėvynės bunkerius, čia nėra. Kiekvienas G.I. – šiuo trumpiniu, kadaise reiškusiu galvanizuotą geležį, vadinami JAV kariai – brangus: ne tik moraliai, bet ir dėl to, kad jo apmokymas neapsiriboja vaikymu poligonuose. Jei sąlygos būtų prastesnės, nei bet kuriame kitame darbe, norinčiųjų gyvenimą pašvęsti kariuomenei bemat sumažėtų.

Grįžę iš betoninio laivo, karūnavusio USS Arizona nuolaužas, dar aplankėme parduotuvėlę, kur įsigijau kelias istorines knygas (taip sutapo, kad vienos jų autorius kaip tik greta dalijo parašus) bei patriotinių JAV dainų rinkinį. Užuot pardavinėjus tuos pačius marškinėlius ar magnetukus, Amerikos suvenyrų asortimentas smarkiai priklauso nuo prekybos vietos.

Bangletinininkus išvaikė per menkas vėjas

Iš kolonėlių skambant “Yankee doodle” kiek paklaidžioję painiais Perl Harboro apylinkių keliais palikome tankiai gyvenamą pietinę salos pakrantę ir išvykome į kitokią šiaurinę. Garsėjančią milžiniškomis bangomis, šitaip dievinamomis banglentininkų. Havajai – ne tik viena banglenčių sporto sostinių, bet ir jo gimtinė. Dar Karalystės laikais ali’i (vietos vadukai) čia narsiai plaukdavo septyniasdešimtkilograminėmis medinėmis lentomis per baltąsias keteras. Tarpukariu (kai banglentėmis skrieti nekilmingiesiems jau seniai nebebuvo kapu) Olimipiadų plaukikas Diukas Kahanamoku, kurio statula rymo prie kapu jo pelenams tapusio Vaikikio paplūdimio, “serfingą” pavertė havajiečių indėliu į pasaulio pramogų kultūrą. Dabar poliuretano banglentės nesveria nė penkių kilogramų, o lėkimas jomis kvapą gniaužia kaip niekad seniau.

Deja, tą vasario 25 d. garsiosios bangos buvo perdavusios jūrą štiliui, o banglentės tįsojo serfingo meistrų pikapuose. Įdomu buvo išvysti kitokį Oahu. Be dangoraižių, bet vis tiek nepanašią į Didžiąją Salą, su daugybe automobilių ir tik atspindžiais anos gamtos didybės. Pietavome Vaimėjoje, kavinukėje, kur per skylę sienoje paduodamus “spagetinius” ir “niujorkietiškas picas” netrunka užuosti musės. Banglentininkų sostinė kaip diena ir naktis skiriasi nuo to turtingojo miestelio Didžiojoje Saloje, irgi besivadinančio Vaimėja.

“Ananasų plantacijoje” ananasų beveik nemačiau

Grįždami iš šiaurės užsukome į Dole ananasų plantaciją. Buvo laikas, kai didžioji dalis pasaulyje suvalgomų šitokių vaisių auginta Havajuose ir šios imperijos pradininkas buvo Džeimsas Doulas, Havajų Respublikos prezidento Stamfordo Doulo pusbrolis. Tiesa, net ir šis ananasų princas laikėsi nuošalyje nuo Didžiojo Penketo: penkių cukraus versle užgimusių koncernų, XX a. pirmojoje pusėje generalinio advokato Edmundo Doulo prilygintiems Prancūzijos monarchui Liudvikui XIV, neva ištarusiam legendinę frazė “Valstybė – tai aš”. 1954 m. “Demokratinė revoliucija” – streikai ir protestai – sudavė rimtą smūgį Havajų oligarchams; 1959 m. salynui, nepaisant Didžiojo Penketo nuomonės, tapus valstija, verslo įtaka politikai sumenko, o galutinį tašką šitų koncernų istorijoje padėjo cukraus plantacijų nuopuolis.

Laukiame Dole plantacijos dyzelinio traukinuko

Ananasai iš brangios Oahu žemės irgi beveik pasitraukė, o Dole plantacija perėjo į dabar pelningesnį verslą: turizmą. Be didžiulės parduotuvės čia yra ir kelios atrakcijos. Pravažiavome siauruoju geležinkeliu, kuriame, pasak bukletų, turėjo būti pasakojama apie ananasus. Deja, pramoga pasirodė pigi: garvežio formos lokomotyvas, iš tikro varomas automobilio variklio, pirmyn nuvažiuoja ir atgal grįžta tais pačiais bėgiais. Šalia geležinkelio stūkso popieriniai darbuotojų muliažai, o neinformatyvus įrašytas pasakojimas, vis pertraukiamas muzikinių intarpų, pernelyg tylus, kad užgožtų vaikų krykštavimą. Jauniesiems plantacijos lankytojams svarbiausias traukinys, o ne ananasai, bet tai ir nenuostabu: palei bėgius daugybė augalų pavyzdžių, bet grįžome į “stotį” taip ir nesužinoję, ant ko gi auga šie dideli vaisiai.

Mažas ananasų sodelis, prismaigstytas stulpelių su glaustais paaiškinimais išsklaidė Aistės nuogąstavimus, kad apie jų auginimą teks skaityti internete. Įdomu buvo sužinoti, kad pirmasis vaisius užauga po 18 mėnesių, o tas pats augalas per savo gyvenimą duoda tik tris derlius. Nuo vaisių sunkumo nulinkusių gležnų juos išauginusių stiebelių vaizdas buvo linksmas. Iki tol niekad nemąsčiau, kaip užgimsta ananasai – visada smagu užpildyti eilinę žinių spragą.

Galimybė galvą įkišti į rūdijantį ananasą – viena pramogų Dole plantacijoje

Vaikikio naktinis gyvenimas pranoksta dieninį

Jungtinėse Valstijose visa, kas gera, plačiai aprašyta internete. Todėl prieš išvykdamas gerokai pasiknaisiojau po įvairias svetaines, neskirtas užsienio turistams. Be jau minėtos ekskursijos Mauna Kėjos viršukalnėn Havajaus saloje, pasižymėjau ir kelis mūsų viešnagės dienomis vykstančius renginius Honolulu. Deja, iš šiaurės pro Perl Harborą ir, rodos, smilgos plonumo gyvenamuosius dangoraižius Perlo mieste atkeliavę į Honolulu parodų rūmus, vietoj Valstijos kolekcionierių parodos ten radome tuščius atriumus ir daug užrakintų salių. Tik vienoje jų ruseno gyvybė – vestibiulyje prie vienos trijų sienų spietėsi kažkokio koledžo išleistuvių dalyviai juodomis kepuraitėmis.

Vakare, vėl palikę automobilį anapus Vaikikio zoologijos sodo prie Kapiolani parko (čionykščiai viešbučiai už parkavimą ima dešimtis dolerių, o toje vietoje jis – nemokamas), darsyk praėjome pagrindiniu Vaikikio prospektu. Naktį jis – kitoks. Turistų gausiau, restoranai žiba, šaligatvius užplūsta muzikantai – kaip vienas keistuolis, grojęs galybe buities rakandų vienu metu. O valkatos, pripratę prie viso triukšmo, snaudžia pasieniuose.

Keistuolis žmogus-orkestras anta Kalakaua gatvės šaligatvio

 

Vasario 26 d.


Jolanis, pirmojo pasaulį apiplaukusio karaliaus rūmai

Havajų Karalystė, nuo 1845 metų (karaliaus Kamehamehos III laikų) valdoma iš Honolulu (havajietiškai – “saugi įlanka”), buvo kuklus Europos imperijų atspindys. Bet lyginant su ano meto pasaulio periferijos valstybėlėmis Havajų būta modernių. Ne į aplinkines “viduramžiškas salų karalystes”, o į didžiąsias imperijas lygiuodamasis Kamehameha III 1845 m. gruodį patvirtino Havajų vėliavą, ligi pat šių dienų plazdančią virš svarbiausių valstijos pastatų. Jos formatas – kaip JAV “juostų ir žvaigždžių”, tik vietoj tų žvaigždžių – Britanijos vėliava, o juostos nudažytos prancūziškos “tricolore” spalvomis. Karaliaus sūnėnas Kamehameha IV imperiją žaidė dar aistringiau: 1864 m. Havajų laivynas užėmė negyvenamą Palmyros atolą už 1774 km nuo Honolulu įlankos krantų, prieš tai apleistą amerikiečių, supratusių, jog anais žemės ūkio laikais svarbios trąšos guano (šikšnosparnių, paukščių bei ruonių mėšlo) ten mažai.

Bet iš anų Kamehamehų dinastijos laikų Havajų sostinės centre neliko beveik nieko. Užtat aplankėme (su privaloma ekskursija) havajietiškojo renesanso stiliaus Jolanio rūmus, kuriuos, nugriovęs seną vienaaukštį namelį, pastatydino 1874 m. į sostą įžengęs naujos dinastijos pradininkas Kalakaua. Didybe šitų rūmų menės vos galėtų rungtis su anuometinės Lietuvos turtingų grafų dvarais, bet kai kuo jos pranoko net ir Bekingemo rūmus ar Ermitažą. Būtent Jolanis buvo pirmoji pasaulyje monarcho rezidencija su elektra ir nuleidžiamu vandeniu tualete. Apsiskaitęs valdovas sugebėjo net apiplaukti pasaulį, susipažinti su išradėju Edisonu, karaliene Viktorija bei Japonijos valdovais.

Jolanio rūmai

Antrajį rūmų aukštą supa havajietiška dvasia alsuojantis lanai balkonas, primenantis, kad būtent taip ir nepakrikštytas Kalakaua, po ilgų atitolimo nuo senosios kultūros dešimtmečių, kitaip pažvelgė į Kamehamehą I, į salyno suvienijimą, net panaikino hulos draudimą (iki tol šis tautinis šokis buvo smerkiamas kaip pagoniškas). Bet tuo pačiu tvirtai žengė į Vakarus, pastatė ir Šv. Andriaus katedrą, plėtė karališkąjį orkestrą, be kurio jokia Europos monarchija rimta neatrodė. O devyneri metai po inauguracijos surengė dvi savaites trukusią karūnavimo ceremoniją, kainavusią tiek, kiek ir Jolanio rūmų statybos.

Amerikiečiai nutraukė Havajų imperijos žaidimą

Kalakauos vaizduotėje – kasdien aitrinamoje vis garsyn einančios jį šlovinančios dainos, kurią tarnas rytais dainuodavo pagal protokolą paeiliui atitraukinėdamas visas valdovo miegamojo užuolaidas – Havajai buvo imperija, dominuojanti bekraščiame Ramiajame Vandenyne. Štai ir garlaivį “Kaimiloa” 1887 m. valdovas pasiuntė į Samoa salyną, 4000 kilometrų į pietus, kur diplomatinis ministras Džonas E. Bušas ką tik padėjo parašą ant aljanso sutarties.

Tačiau Kalakaua miegodavo ne baldakimu karūnuotame guolyje, o kuklioje lovoje. Žinoma, kai apskritai nakvodavo Jolanyje – mat dažniausiai jis su svita naktis leisdavo palapinėje rūmų sode, o kartais laive, kurį su Honolulu tejungė telefono ryšys. Ir į pasaulio dalybas Kalakaua pavėlavo: taip, XIX a. pabaigoje Okeanija dar buvo paskutinis regionas, nesuraikytas it kepalas didžiųjų Imperijų, bet viskas keitėsi neįtikėtinai sparčiai. Pas Samoa karalių Malietoa Laupepa vokiečiai pasiuntė ne seną iš britų pirktą garlaivį, bet keturis karo laivus, ir bemat privertė šį pasiduoti, toliau telkdami čia protektoratus ir kolonijas i pražudydami ką tik sudarytą Havajų-Samoa aljansą.

Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Samoa ir Tongoje Džonas E. Bušas tebuvo pusiau havajietis. Karališkojo orkestro dirigentas Hainrichas Bergeris – vokietis, kaip dovana atsiųstas Kaizerio Vilhelmo. Įtakingų Havajų kitataučių sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti ministrų, verslininkų, patarėjų ir paprastų plantacijų darbininkų vardais. Į piliečių sąrašus jie buvo įtraukti ne be karališkosios šeimos kvietimo ar bent palaiminimo. Bet 1887 m. buvo jau tautinių valstybių era ir štai tų metų karštą vasarą nauja baltaodžių organizacija “Havajų lyga” ginklu privertė Kalakauą pasirašyti konstituciją, apribojusią kilmingųjų valdžią. Karaliui teliko rūmai ir jo knygos šiais laikais tuščioje bibliotekoje.

Po apsišvietusio, bet turbūt ne vietoje ir ne laiku gimusio monarcho mirties (1891 m.) valdžiusi jo sesuo Liliuokalani greitai turėjo dar mažiau: tik vieną Jolanio rūmų kambarį, į kurį ji buvo uždaryta po 1893 metais imigrantų, jų vaikų bei vaikaičių sukeltos revoliucijos. Ten ji sukūrė garsią dainą “Aloha Oe”, graudžiai skambėdavusią ir iš mūsiškio havajietiškų dainų disko. Savo namų arešto metu ji išaudė ir iki šiol ten gulintį įspūdingą kilimą.

Žlugus karalystei liūdni laikai atėjo ir karališkiems rūmams – išpardavus visas regalijas jie tapo eiliniu valdžios pastatu ir po naujojo kapitolijaus atidarymo turėjo būti labai amerikietiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Bet taip pat amerikietiškai pasipriešinę vietos gyventojai (o ne koks nors kultūros paveldo departamentas) išgelbėjo pastatą ir štai jis virto muziejumi, pamažėle renkančiu dar išlikusius senuosius baldus ir dekorą. Daug kas jau atkurta – bet XIX a. Jolanyje tuščios erdvės būdavo dar mažiau. “Jei netyčia turite ką nors iš šitų rūmų, pakelkite ranką, ir mes su malonumu paimsime” – tradiciniu pokštu ekskursiją užbaigė gidas ir išėjome. Salės jau buvo ruošiamos rytoj čia vyksiančiam Hewlett-Packard renginiui.

Polinezijos Kultūros Centras – visos Polinezijos salos vienoje

Palikome laiko dulkių padengtą originaliąją salyno istoriją ir nuvykome į šiaurrytinę salos dalį išvysti kur kas įspūdingesnės, bet naujai kuriamos. Ten įsikūręs Polinezijos Kultūros Centras – savotiškas Disneilendas be atrakcionų. Tradicines lunaparkų pramogas čia keičia Polinezijos (šiaurrytinė Okeanijos dalis, kuriai priklauso ir Havajai) kultūrų pristatymas. Kiekvienai didžiųjų polinezietiškų žemių – nuo Havajų iki Naujosios Zelandijos – čia pastatytas kaimelis ir tuose kaimeliuose daugybę kartų per dieną vyksta specialūs renginiai. Samoa gyventojai čia rodo, kaip jie lukštena kokoso riešutus ir duoda ragauti savo patiekalų; Naujosios Zelandijos maoriai rituališkai “pasitinka pakeleivius” bei pakvietę juos į salę, šoka liaudies šokius; tongiečiai ritmą muša būgnais bei kviečia žiūrovus “tapti vietiniais” (“go native”) ir daryti tą patį.

Naujosios Zelandijos kultūros demonstracija Polinezijos kultūros centre

Kiek pasigailėjome, kad atvykome tik apie vidurdienį – maniau, kad viską spėsime, bet kur tau. Į šią populiarią atrakciją buvo likę tik brangiausi bilietai. Tad mus lydėjo gidas, ir nors visuomet pasisakau už nepriklausomą keliavimą, šiame margumyne jis tikrai pravertė, nes pamatėme daugiau, nei šiaip būtume išvydę.

Ekskursija prasidėjo nuo pagrindinio dienos reginio – Kanojų šokių. Kasdien valandai visi kaimeliai nutraukia savo programas ir į kanalus (kaip gi Polinezija be vandens!) išplaukia improvizuotos kanojos su šokėjais. Kiekvienas laivelis – atskira šalis, kitokie tautiniai rūbai ir liaudies šokiai bei dainos. Įspūdingi buvo Samoa karo šokiai, kurių metu stūgaudami apkūnūs vyrai garsiai ploja sau per krūtinę bei šlaunis, ir, be abejo, maorių haka, pažįstama sporto gerbėjams – juk Naujosios Zelandijos rinktinės ją šoka prieš mačus.

Kanojų šokiuose plaukia Fidžis

Paskui patys plaukėme panašia „kanoja“ klausydami pasakojimų apie Polinezijos kultūros centrą bei aplankėme tris kaimelius: Samoa, Tongos ir Naujosios Zelandijos. Ten rodomos programos – netrumpos ir išties įdomios, tarpusavyje nesikartojančios (jei vienur – kulinarija, tai kitur – muzika), įtraukiančios ir žiūrovus. Havajų, Taičio, Fidžio, Markizų salų kaimelių bei Velykų salos ir Havajų misionierių ekspozicijų išvysti lemta nebuvo. Mat ta programos dalis baigėsi – bet toli diena Polinezijos kultūros centre buvo tik įpusėjusi.

Samoa kaimelio „gyventojas“ sliuogia į palmę kokoso riešutų

Po laisvo vaikščiojimo atėjo laikas „luau“ vakarienei. Simbolinę įžangą į ją čia sudaro ali‘i įžengimo ceremonija, daina bei po žeme kepto „kalua“ paršelio atidegimas (tokių pat netrukus galima paragauti, kartu su kitais Havajų virtuvės skanėstais). Prie tokios vaizdų gausybės jau spėjome įprasti, nes viskas Polinezijos kultūros centre sustyguota taip, kad nuobodžiauti netenka nė minutę – nemaža dalis iš 1300 įvairiataučių jo darbuotojų be paliovos ką nors veikia tuose septyniolikoje hektarų, pilnų žalių medžių, žydro vandens ir tvarkingų takelių.

Atidengiamas kalua paršelis, vienas Havajų virtuvės patiekalų ir kiekvieno luau širdis

Kultūros centro šeimininkai… mormonai

Skanią vakarienę pavalgėme greičiau nei dauguma viename iš centro restoranų palei amfiteatro principu išdėstytus stalelius sėdėjusių turistų, paslaugiai išdabintų gyvų gėlių karoliais ir eilės tvarka kviečiamų prisikrauti patiekalų. Iki pilno havajietiško stalo čia trūko nebent SPAM konservų, kurių “garbei” pavadintas visas internetinis šlamštas.
Laisvu laiku pasinaudojome į bilieto kainą įeinančia galimybe aplankyti gretimą Laje miestelį. Jame – penktoji pagal senumą pasaulyje mormonų šventykla, statyta 1919 m. Greta – idiliški vienaaukščiai Brihamo Jango – garsiojo lyderio, atvedusio mormonus iš tada netolerantiškųjų Vidurio Vakarų į Jutą, kur iki šiol klesti šios bažnyčios širdis – vardu pavadinto universiteto korpusai. Visa Lajė – mormonų miestelis, o Polinezijos kultūros centras irgi priklauso jiems.

Baltutėlę šventovę, švarūs laiptai kurion apsupti fontanų, tegalėjome fotografuoti iš išorės – net ne visi mormonai įleidžiami jų vidun. Mat prabanga alsuojančios šio tikėjimo šventyklos skirtos ne mišioms, bet tik svarbiausioms apeigoms: vestuvėms, krikštynoms.

Lajės mormonų šventykla atrodo įspūdingai

Turistams čia įrengtas ne ką mažiau įdomus informacinis centras, kur juos pasitinka visatos fone stovinčio Kristaus skulptūra, o paskui – kino salė. Filmas atsako į klausimus, kurie kyla daugeliui: Polinezijos kultūros centras įsteigtas 1963 m. ir jame dirba Brihamo Jango universiteto studentai. Šitaip jie gauna pinigų mokslui. Kadangi čia studijuoja mormonai iš galybės šalių, ypač Okeanijos, yra puiki galimybė surinkti įvairiatautę trupę. Tad studentai iš Polinezijos vaidina, tuo tarpu azijiečiai, amerikiečiai ar europiečiai atlieka kitus darbus. Gidas dienos metu buvo mongolas, mus vadinęs pusbroliais, o link šventyklos vežė dvi iš pažiūros naivokos amerikietės.

Mormonų šventyklos lankytojų centre pasitinka Kristaus skulptūra

Po trumpo filmo patekome į kambarį, kuriame ratu išdėstytos mėlynos Mormono knygos visomis kalbomis. Jų tarpe išvydome ir lietuviškąjį tekstą. Aistei beskaitant įžangą, priėjusi gidė bemat pasiūlė duoti šventraštį nemokamai – bet ne čia, o Lietuvoje, kur mus aplankytų misionieriai. Atsisakėme. Išskyrus šį momentą Polinezijos kultūros centre nėra mėginama turistų atversti į Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (toks oficialus jos pavadinimas) tikėjimą. Gerą mormonų įvaizdį kuria tik nerūpestinga tos vietos atmosfera, nes ir į Lajės šventyklą ekskursija – neprivaloma.

Vakaro kulminacija – kvapą gniaužiantis vaidinimas

Jau beveik sutemus mus parvežė į kultūros centrą ir prasidėjo vakaro kulminacija – “Ha: Gyvybės įkvėpimas” (Ha: the Breath of Life), didžiulis, masinis gyvas vaidinimas su gausybe specialiųjų efektų, kaip antai į sceną verstis imantys krioklio vandenys ar ugnies rijimas. Ir visa tai persmelkta galybės šokių, dainų ir paprastu siužetu apie polineziečio gyvenimą. Herojus vis keliauja iš salos į salą, ir kūdikystė jo apsupta vienos kultūros, paauglystė – kitos, o tuokiasi jis pagal trečią, ir šitaip prieš akis einant gyvenimui pralekia ir visa Polinezija.

Stebėtina, kad šie aktoriai, akrobatai, šokėjai ir dar galai žino kas – neprofesionalai. Nes, kaip sakė Aistė, po tokio šou jau atrodo, kad tai buvo visos kelionės kulminacija ir rytoj turėtume vykti namo. Polinezijos kultūros centras tikrai vertas kiekvieno nemažos bilieto kainos dolerio. “Ha” dvasios apsupty grįžome į savą viešbutį, iš kurio balkono dairėmės į dar nemiegančius namus aplink.

 

Vasario 27 d.


Kaip skalbyklos kinų rajone ieškojome

Iki skrydžio Vilniun dar buvo likusios trylika dienų bei 7 orlaivių reisai ir ta kelionė – ne atgal, o visados pirmyn, į vakarus. Tad paskutiniąją dieną Oahu, prieš paliekant vieną turistiškiausių pasaulio vietų, kasmet aplankomą per šešiskart tiek žmonių, kiek Havajuose – gyventojų, reikėjo sutvarkyti kai kuriuos praktinius dalykus.

Atėjo laikas išsiskalbti tą lagamine vis augantį purvinų rūbų tuntą. Istoriškai Amerikos skalbimo verslą valdė kinai, net terminas „Chinese laundry“ (kiniška skalbykla) taip gimė. Šiais laikais skalbėjus pakeitė automatai. Įmeti dolerį ir po keliasdešimties minučių rūbai – švarūs.

Tokios įstaigos ir ieškojome Honolulu kinų rajone. Kas ketvirtas Honolulu gyventojas – kinas – ir jie pasklidę visame mieste, bet tik Čainataunas pats yra lyg Kinija. Dviaukščiai mūrinukai pastayti po 1900 m. gaisro, kai kovotojai su buboniniu maru netyčia supleškino tada medinį rajoną. Tokios ligos – jau praeitis, bet Honolulu Čainataunas tebėra gana purvinas ir chaotiškas. Valkatų dar daugiau nei kitur. San Francisko kinų kvartalas su savo drakonais ir freskomis buvo jaukesnis…

Honolulu kinų rajono gatvė

Skalbykla, kurią radome – niša namo sienoje, pilna senutėlių pilkšvų per viršų kraunamų aparatų, o dar giliau – džiovinimo mašinų. Viduje buvę du vyrai stebėjosi mus ten išvydę ir vienas jų, prisistatęs palestiniečiu, patarė būti tame rajone budriems. Beje, jie nebuvo darbuotojai – net ir tokiame kvartale automatiniai įrenginiai, atrodo, palikti nesaugomi.

Aistė prie džiovinimo mašinų savitarnos skalbykloje Honolulu kinų rajone

Rūbus mašina išskalbė už dolerį – tik dar teko nusipirkti skalbimo miltelių. Tai prigrūstose parduotuvėlėse, kurių pardavėjai nė angliškai nekalba, o siūlomi produktai ne tik, kad visi kiniški, bet dar be jokių lotynų rašto simbolių ant pakuočių, lengva nebuvo. Įvykdę šią misiją ir laukdami, kol virš skalbimo būgno užsidegs ketvirtoji lemputė, rodanti, jog tuoj tuoj jį bus galima atidaryti, pasivaikščiojome aplink. Netoliese – kiniškas prekybos centras, o priešais – Sun Jat Seno skulptūra. Šis kinų „Tautos tėvas“ gerbiamas kapitalistų lygiai taip kaip ir komunistų, o jo vardas rašomas iš pagarbos įterpiant hieroglifo pločio tarpą. Žymiąją 1911 m. revoliuciją jis planavo ne Pekine, ne Taipėjuje ir net ne Honkonge, o čia, Honolulu. Aplinkui šį Gomindano partijos kūrėją būriuojasi apie revoliucijas nemąstantys šiuolaikiniai kinai, o atokiau, ant tilto – su benamio dalia po karšta Havajų saule susitaikiusiųjų kartoninė gyvenvietė.

Seniausias Havajų muziejuje – dar viena pramogų diena

Užuot antratiek laukę kol darbą baigs antroji mašina rūbus „sudžiaustėme“ bagažinėje bei ant sėdynių ir nuvykome į Bišop muziejų. Jo širdis – Havajų kultūros ekspozicija, XIX a. pabaigos Havajų rensesanso pastato trijuose aukštuose pristatanti įspūdingą senųjų stabų, ali‘i lazdų bei įrankių kolekciją, papildomai iliustruojamą interaktyvių ekranų. Kolekciją surinko imigrantas iš Niujorko, įsteigusio pirmąjį Havajų banką. Jis buvo havajiečių kultūros gerbėjas tais laikais, kai eilinis chaolis į ją žiūrėjo iš aukšto, o muziejų dedikavo princesei Berenikei Puahi, kurią buvo vedęs.

Senieji Bišop muziejaus rūmai

Šiandien be pagrindinio pastato Bišop muziejuje yra dar keli, vienas kurių pašvęstas mokslui. Pastarojo didžiulius veikiančių vulkanų modelius, cunamių mašinas, lavos pompas ar vabzdžių kolekciją (trečią pagal dydį JAV) regėjome tik prabėgomis, o senuosiuose rūmuose praleidome kelias valandas. Jų senovines sales kas valandą atgaivina vis kiti kultūriniai renginiai. Sudalyvavome trijuose: pradžioje pasiklausėme gyvai pasakojamos senovės havajiečių legendos. Paskui mus mokė šokti hulą: kadaise šventą šokį, rankų ir kojų judesiais perteikiantį skanduočių ir dainų tekstus. Ją galima atlikti ne tik stovint, bet ir sėdint, tik jokiu būdu ne susikabinus ar poromis. Galiausiai tas pats havajietiško kraujo turintis vidutinio amžiaus vyras pravedė ir ekskursiją per trečiąjį muziejaus aukštą.

Ali’i lazdos – Havajų karalystės vietinių vadukų galios simbolis

Didžiausias valstijos prekybos centras – be fasado ir vitrinų

Prie havajietiškos architektūros keistybių jau buvome pratę, bet orientuotis didžiausiame valstijos prekybos centre Ala Moana nuo to lengviau netapo. Bene iš visų pusių šį 300 parduotuvių kompleksą, 1959 m. buvusį didžiausiu visose JAV, o mūsų apsilankymo metu nustumtą į vis dar garbingą penkioliktąją vietą, supa daugiaaukštė parkavimo aikštelė. Jokių įspūdingų fasadų. Maža to, įėjimai į parduotuves bei restoranus yra tiesiai iš šitos tamsokos aikštelės, kurioje palikome savo raudonąjį sedaną, aukštų. Čia – ir milžiniškas knygynas, ir greitas maistas, o netoli jo ant to paties antrojo aukšto asfalto – autoservisas. Lietuviui – nejauku, bet šešiolikos metų amžiaus būdamas vairuotojo pažymėjimą gavęs tūlas amerikietis turbūt pernelyg suaugęs su savo automobiliu, kad šitokia verslo vieta kirstų per apyvartą.

Pasiknaisioti knygyne buvo labai smagu. Tokių gigantiškų skaitovų rojų Lietuvoje nebūna ir, matyt, greitai nebus, o juk ir knygų angliškų išleistos devynios galybės, septyniomis galybėmis temų. Ne vieną įdomesnę ten nusipirkome – tik kelionių vadovų po Maršalo salas ar Mikroneziją neradome, į kurias tuoj turėjome skristi. Turizmo lentynos – didžiulės, Havajams ir Okeanijai skirta liūto dalis; Tonga, Fidžis, visos pietų Polinezijos salos, bet tik ne šie du kraštai, dar prieš trisdešimt metų valdyti JAV, ir ne Guamas…

Įėjimai į Ala Moana parduotuves - tiesiai iš daugiaaukščio parkingo

Nors būtent knygoms išleidome daugiausiai dolerių, ne jų pirkti atvykome į tą antrą pagal pelningumą JAV prekybos centrą – atvažiavome lagamino. Pigių skrydžių bendrovės “Go! Mokulele” reisas Kona-Honululu jau praeityje ir už papildomus krepšius mokesčiai nenusimatė, o lauktuvės kaupėsi.

Havajų veidas – azijietiškas

SEARS parduotuvės ieškojome ilgai ir pagaliau netyčia radome įėjimą į centrinę promenadą. Niūrų uždarą parkingą staiga pakeitė bestogė pėsčiųjų alėja, supama šimtų parduotuvių, pilna medžių bei fontanų. Ja vaikščiojo tokie geltonodžių būriai, kad Aistė bemat pasakė besijaučianti tarsi Azijoje. Štai tikrasis Havajų veidas, kurį Vaikikyje dar paįvairina paplūdimių gerbėjai iš Kalifornijos, Britų Kolumbijos ar Oregono.

Mongolidų rasės žmonės sudaro beveik 40% valstijos žmonių ir net 55% jos sostinės piliečių. XIX a. chaoliams lygiai kaip ir kilmingiems havajiečiams reikėjo darbščių rankų (plantacijoms), ir jie šaukė jas turinčiuosius iš tada skurdžios Japonijos. Kontraktai baigėsi, o daugybė japonų apsisprendė likti šiame saulėtame salyne. Ėmus prisibijoti kylančios jų ir jų vaikų (nisei) įtakos pradėti vežti kinai. Šiandien japoniško kraujo turi kas aštuntas havajietis, kiniško – kas dvidešimtas.

Nežabojamos imigracijos iš Rytų Azijos čiaupą žemvaldžiams užsuko Havajų tapimas JAV kolonija, bet ir šiam pokyčiui didieji darbdaviai paruošė atsakymą. Juodadarbių pilni laivai ėmė plaukti iš Filipinų, mat šį katalikišką salyną 1898 m. JAV atkariavo iš ispanų ir aštuoni milijonai jo tagalogų ir sebuanų irgi tapo JAV valdiniais. Tų laikų pasekmė: kas septintas Havajų gyventojas – filipinietis.

Saulėlydis Oahu. Imigrantų pilnus laivus, karinius laivynus ir kilmingų havajiečių kanojas aplinkiniame vandenyne šiandien nustelbė jachos

Bet nuo plantacijų laikų prabėgo bent trys kartos ir daugybė etninių skirstymų teišliko statistikos ekspertų monitoriuose. Gerą mintį perskaičiau – kaip žemyninėse JAV europiečių imigrantų grupės – airiai ir vokiečiai, suomiai ir italai, lietuviai ir lenkai – per dešimtmečius ir šimtmečius susiliejo į vieną didelę baltaodžių amerikiečių tautą, lygiai taip Havajuose įvairios Azijos kilmės bendruomenės dabar jau – viena geltonodžių amerikiečių kultūra. Juk įvairiatautės vestuvės šioje valstijoje – vienintelėje, kur anglakalbiai baltaodžiai niekad nesudarė daugumos – visiškai kasdienis reiškinys. Mišrių šeimų – ir ne tik jų – vaikai dažnai mokomi tik angliškai, ir štai ši pagrindinė JAV kalba jau pusei Azijos kilmės havajiečių – gimtoji.

Daugiaaukštį SEARS tarp prabangių prekių ženklų suradome (nukainotas lagaminas ten kainavo 10 dolerių), užvalgėme itališkame restorane ir štai jau netrukus skuodėme naktinėmis miesto gavėmis į vakarus, stebėdami vis tuštėjantį degalų baką rodančią rodyklę. Netrukus raudonasis sedanas, ištikimai vežiojęs mus lygiais Oahu keliais, jau laukė plovimo autonuomos punkte, o mes pėstute nuvilkome lagaminus į viešbutį, užsakytą dar vos atskridus. Rytojaus skrydis – kaip reta ankstyvas, „Alamo“ tada dar nedirbs, o ir šiaip, jei būtume važiavę iš Vaikikio, iš priešingo aglomeracijos galo – keltis būtų tekę dar anksčiau.

Lankytinų vietų ir įdomybių Oahu saloje žemėlapis su mano nuomone apie jas. Galbūt jis padės jums susiplanuoti savo kelionę


Kiti straipsniai iš medaus mėnesio kelionės po Ramųjį Vandenyną


1. Ramusis vandenynas. Medaus mėnuo aplink pasaulį (įžanga)
2. San Franciskas – aukso amžiaus šlovės miestas
3. Havajai – stebuklinga gamtos didybė
4. Oahu – plakanti Ramiojo Vandenyno širdis
5. Madžūras: siaurutė pasaga, skalaujama bangų
6. Ponpėja: džiunglių sala su griuvėsiais ir dvasiomis
7. Čiukas – Ramiojo vandenyno kloaka
8. Guamas: Azijos Kanarai
9. Tokijas: drebantys 37 milijonų japonų namai