Turistams Pietų Australija – mažiausiai pažįstama Australijos valstija. Žavūs, bet paprasti vynuogynų supami jos miesteliai negali nustelbti likusios Australijos gamtos stebuklų.

Išskyrus Kuber Pedį. Kur žmonės gyvena po žemėmis ir rausia tunelius tikėdamiesi rasti kokį milijonų vertą opalą. Jei Laukiniai vakarai tebegyvuotų, jie atrodytų kaip Kuber Pedis. Deja, jis tiek nutolęs nuo visko, kad dauguma nesivargina važiuoti.

Tradicinis australiškas viešbutis-smuklė Gūlvos kurorte. Dauguma jų statyti iki Pirmojo pasaulinio karo, dekoruoti žaviomis tradicinėmis baliustradomis

Mums viskas buvo pakeliui, ir dėl to nė kiek negaila. Tai – nenuvalkiota ir savaip unikali Australija. Prieš 100-200 metų čia statyta demokratiškiausia pasaulio vieta, traukte traukusi europiečius (vėliau – ir tūkstančius lietuvių). Įsijautęs į aplinką ir šiandien dar pajusi tą “vilties žemyno” dvasią.

Bažnyčių ir vyno miesteliai

Australija – vienintelė pasaulio šalis, valdanti visą žemyną. Bet tokia ji tapo tik 1901 m. Iki tol čia plytėjo šešios atskiros Britanijos kolonijos. Pietų Australija tarp jų buvo išskirtinė, mat į ją vienintelę britai nesiuntė kalinių.

Vynuogių laukai. Rodyklės į šonus vis rodo 'Cellar Door' - rūsio duris. Tai - parduotuvės / ragavimo salės. Pietų Australijos pusiau oficialios pravardės: Vyno valstija ir Švenčių valstija.

Priešingai – 1836 m. jie čia steigė utopiją. Tokią tiems laikams demokratinę tvarką, kad manė, jog nė policijos neprireiks. Aišku, klydo – bet Pietų Australija kone šimtmečiui tapo magnetu religingiems migrantams. Europoje priklausyti religinei mažumai būdavo skausminga, o Pietų Australijoje visi tikėjimai gerbti.

Todėl Pietų Australijos miesteliai pilni senų bažnytėlių. Į kiekvieną jų sekmadieniais renkasi vis kitos krikščionybės atmainos pasekėjai: katalikai, liuteronai, anglikonai, Vieninga Australijos bažnyčia (suvienijusi metodistus, presbiterijonus ir reformatus)… Mažytės susiskaldžiusios parapijos varpinėms pinigų nesurinkdavo, tad šventoves dydžiu čia pranoksta seni viešbučiai, vandens bokštai. Šiandien Australija nėra tarp religingiausių pasaulio kraštų, bet dėl šitiekos konkuruojančių požiūrių į tikėjimą krikščioniškų religinių šūkių, agitacijos net gatvėse nemažai.

Viena Keito miestelio bažnytėlių. Pastaroji saugoma kaip muziejus, bet dauguma bažnytėlių, nepaisant kai kurių religijų susijungimo, tebenaudojamos religijai arba bent jau kaip 'op shop' - itin populiarios bažnytinės parduotuvėlės, į kurias žmonės suneša nereikalingus daiktus, kad šie būtų parduoti, o pajamos išdalintos labdarai.

Pietų Australijos pakrantė – viena retų sausojo žemyno vietų, kur puikiai auga įvairios kultūros, vynuogės. Šiauriau – avių ganyklos. Vilnas iš ten kadaise plukdydavo iki vandenyno ilgiausia Australijos upe Murėjumi (ne ką vandeningesnė už Nemuną).

Kai kurie miesteliai tebealsuoja juos pastačiusių užjūrio tautų dvasia. Štai Hahndorfą įsteigė Prūsijos liuteronai. Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Australija kariavo su Vokietija, jis net laikinai pervadintas angliškai (Ebmlsaidu). Šiandien gyvenvietė labiau australiška – bet turistai džiaugiasi šen bei ten matomu fachverku ir vokišku alum. Man labiau patiko peizažisto Hanso Heiseno (1877-1968 m.) ištaigingas namas, “įstrigęs” XX a. pirmoje pusėje.

Hanso Heiseno automobilis ir gyvenamoji priekaba, su kuria važiuodavo tapyti peizažų. Heisenas buvo vienas australiškos gyvenamųjų automobilių ir priekabų mados pradininkų.

Žavūs, bet nykoki yra Adelaidės pietinio kranto kurortai: Gūlva [Goolwa] ir Port Viktoras [Port Victor], jungiami turistams ir vaikams kartais paleidžiamos vienos seniausių Australijos geležinkelio linijos.

Toliau nuo centrų supranti, kad miesteliai – ir labai šiuolaikiški. Kiekvienas, glaudžiantis virš kokių 3000 gyv., turi greitojo maisto restoranų aikštelę pakeleiviams su McDonald’s, Subway, Pizza Hut, Hungry Jack’s (tokiu vardu čia veikia Burger King, nes jų pagrindinį pavadinimą kažkas registravo seniau), vietiniu Red Rooster… Netoliese – eilę autosalonų. Australas sunkiai išgyventų be automobilio. Didmiesčiuose, tokiuose kaip Adelaidė, kiekvienos markės žibantys autosalonai būna net trijų ar keturių aukštų.

Adelaidė – 20 minučių miestas

Nors Pietų Australijos sostinė Adelaidė – milijoninis megapolis, penktasis pagal dydį šalyje, jis turi pravardę “20 minučių miestas”. Esą visur čia gali nuvykti šitaip greitai. Du istoriniai rajonai – Centras ir Šiaurės Adelaidė – pastatyti pagal karininko Viljamo Laito [William Light] viziją ir apglėbti plačių parkų – išties kompaktiški.

Vienas istorinių namų Šiaurės Adelaidėje. Prie kiekvieno - lentos, kuriuose aprašyta jų praeitis, beveik niekuomet neilgesnė, kaip ~150 m.

Šiaurės Adelaidė kupina nusenusio britiško šarmo: istorinės smuklės, tokios kaip “Hotel Wellington” Velingtono aikštėje – su australiškai puikiais steikais, dešimtimis alaus kranelių, Australijos sportu ekranuose ir lažybomis greta. Kai vakarieniavau, iš regbio lygos stadiono transliavo Naujojo Pietų Velso ir Kvinslando rinktinių žūtbūtinį mūšį “State of Origin”. Būtent šiose dviejose valstijose karaliauja regbis, kitur – australiškas futbolas ar kriketas.

Didžiuma Adelaidės Centro perstatyta nuobodokais dangoraižiais, bet kelis šimtamečius namus išgelbėjo muziejai ar Nacionalinis Trestas – pokariu įsteigtas supirkti ir apginti bent žiupsnelį nykstančios Australijos architektūrinės istorijos. Taip išliko Henrio Ajerso, XIX a. politiko, namas. Vidinė ekspozicija labiau primena laikus, kai čia buvo priimami Pirmojo pasaulinio karo grįžę kareiviai, jiems valgyti gamindavo, kojines megzdavo vietos moterų įkurta “linksminimo bendrija” (Cheer-up society). Beprasmis pralaimėtas žygis į Stambulą vardan Britų imperijos paliko Australijoje skaudų randą, bet kartu ir padėjo jai apsispręsti eiti nepriklausomybės keliu.

Rančomis pertekusioje Australijoje mėsos patiekalai - labai geri.

Imigrantų valstija imigrantų valstybėje

XX amžiuje į Australijos tautą įsiliejo dar ne vieno karo ir diktatūros aukos. Tarp jų tūkstančiai nuo sovietų okupacijos bėgusių lietuvių, latvių ir estų “dipukų”. Puikiame Migracijos muziejuje visą pokario pabėgėlių epochą iliustruoja lietuvės atsivežtas tautinis kostiumas ir gintaro karoliai. Prie įėjimo kabo ir atminimo lenta sovietiniam genocidui; iš kokių 50 laikinųjų parodų maždaug 10 organizavo pabaltijiečiai. Gal dėl tokio aktyvizmo beveik visi sutikti australai žinodavo Lietuvą.

Atminimo lenta sovietų nužudytiems ir ištremtiems lietuviams, latviams ir estams Migracijos muziejuje tarp analogiškų lentų serbams ir lenkams. Trėmimų metinių proga pabaltijiečiai buvo neseniai pakabinę vainiką su vėliavomis.

Pokario pabėgėlius skaičiais seniai nustelbė kinai, indai, dabar ir afrikiečiai. Bet šios naujosios bendruomenės į muziejų neatnešė beveik nieko. Matyt todėl, kad jie – ekonominiai migrantai. Jeigu didesnė alga nebūtų nusvėrusi meilės savo šaliai, dažnas nebūtų išvykęs. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos, Lenkijos ar Vietnamo “pabėgėliai nuo komunizmo” visuomet jautėsi tremtiniais. Ir net nublokšti už keliolikos tūkstančių kilometrų iš paskutiniųjų “atstatinėjo” bent žiupsnelį prarastų tėvynių.

Adelaidės lietuviai sensta australiškai: vairuoja, nesibodi keliauti net aplink pasaulį, noriai linksmai bendrauja. Kaip Lietuvos ir užsienio lietuvių pensininkų gyvenimo būdus išskyrė sovietinė okupacija! Tebeveikia abu didžiuliai Adelaidės lietuvių klubai, nuosavas muziejėlis su gražiais simboliškais paveikslais (Australijos lietuvių tarpe – daug puikių menininkų, kurių garbei šalyje net pavadintos vietovės ir gatvės). Ir vienintelė Australijoje lietuvių bažnyčia. Be pinigų atplukdytų, keliems darbų metams į Australijos gilumą išvežtų dipukų pasišventimas būtų leidęs sumūryti jas ir kitur. Bet papildoma kliūtis buvo Australijos valdžia, siekusi kuo greitesnės asimiliacijos. Lietuvių bažnyčios, aišku, tam būtų trukdžiusios.

Adelaidės lietuvių bažnyčia. Adelaidė mėgina atrasti savo istoriją ir prie dažno seno pastato pastato ištisą lentą, menančią jo praeitį. Ši lenta pasakoja, kad nuo ~1890 m. čia veikė mergaičių koledžas, kuris pokariu jau laikėsi prastai ir buvo parduotas.

Tuo metu valstybė laikėsi ir “Baltosios Australijos” (White Australia) politikos – nebaltaodžiams, kuriuos profsąjungos kaltino atlyginimų “numušinėjimu”, imigruoti sudarinėtos kliūtys. Tvarka atšaukta ~1966 m. Identifikavimąsi su rase dažnas ozis (britų kilmės australas) pakeitė naujomis aktyvizmo idėjomis. Migracijos muziejuje šiandien parašytas klausimas: gal atvykėlių skaičių reikia riboti, kad nenustekentų Australijos gamtos? Karingų žaliųjų organizacijos “Sea Shepherd”, žaliais lazeriais žibinančios japonų banginių medžiotojų akis, vėliavos plazda net prie kai kurių valstybinių turizmo informacijos biurų.

Baltoji Australija ir Žalioji Australija abi remiasi ir mintimi “tebūnie kaip seniau” (“Nekeiskime kultūros” / “Nekeiskime gamtos”)… Suprantu, kodėl žmonės įsijaučia – žavu, kai kiekviena pasaulio šalis turi kažką savito, atlaikiusio amžių iššūkius. Australijoje šitoks yra tuščias, saulės kepinamas žemyno centras. Nuo Adelaidės pasukome į jį kontinentą perpus dalinančiu Stiuarto plentu. Artimiausia įdomybė – Kuber Pedis – laukė už 850 km.

Stiuarto plentas yra asfaltuotas, bet beveik visi posūkiai į šoną - ne. Kartais tie keliai dėl oro sąlygų uždaromi, taip paliekant tenykščiams ūkininkams galimybę susisiekti tik lėktuvais

Kuber Pedis – požeminė opalų sostinė

Kuber Pedis – unikalus visame pasaulyje. Iš 3 500 žmonių kokia pusė gyvena po žeme. Jų “namus” (vadinamus “dugout” – iškasomis) išduoda tik iš uolienų styrantys ventiliacijos kaminėliai. Nė kaimynai nežino, kiek kambarių kas turi. Bet kada galima išsikasti naujų. Visa tai – ne iš gero gyvenimo. Vasarą karštis čia nežmoniškas, o elektra itin brangi, gaminama dyzeliniais generatoriais – įprastiniame name kondicionavimas kas mėnesį atsieitų tūkstančius eurų. Tuo tarpu “iškasose” temperatūra visuomet maždaug 25 laipsniai. Tik šviesos trūksta ir užliejimas pavojingas (niekaip neišdžiovinsi)…

Kuber Pedžio panorama. Apačioje kairėje matosi iš uolos išlindę iškasų fasadai. Kambariai - giliau uoloje; tai liudija styrantys maži balti kaminėliai. Idėją išsikasti namus atsivežė Pirmojo pasaulinio karo veteranai, įpratę gyventi apkasuose.

Tarp iškasų įdomiausios bažnyčios, kurių čia tūno (nepasakysi, kad “stovi”) penkios. Yra net serbų stačiatikių cerkvė. Tarp XX a. viduryje čia sugužėjusių “nuotykių ieškotojų” buvo daug pietų europiečių, tebeveikia kroatų, italų klubai. Per pusę žemės rutulio juos atviliojo opalų spindesys. Kuber Pedyje dar ir šiandien išgaunama iki 95% šių brangių mineraloidų.

Opalų paieška – tikra loterija. Nepamėginęs kasti nenustatysi, kur jie. Milijonų vertos iškasenos tikriausiai glūdi greta kažkieno iškasos miegamojo ar svetainės. Bet juk negriausi namų sienų dėl menko šanso!

Požeminės katalikų bažnyčios altorius.

Visos Kuber Pedžio apylinkės dešimčių kilometrų spinduliu išvagotos senų kasyklų skylių. Jų niekas neužverčia, nes 50% visų opalų tebeiškasama ten: pralobti gali ne tik atradęs naują telkinį, bet ir tiesiog patikrinęs, ką prieš tave kasinėjęs praleido pro akis. Kai kas net rausdamiesi po iškastas ir išmestas nuolaužas randa opalėlių (miestelio centre specialiai tam yra nuolaužų laukas, o Australijos anglų kalboje žodžiai “noodling” (rausimasis kasybos nuolaužų) bei “fossicking” (brangiųjų iškasenų paieška kaip hobis)).

Kuber Pedyje nedirba tarptautinės kompanijos-monopolistės. Viską kasa plotelius sau išsinuomavę “smulkieji verslininkai”. Kokie jie ekscentrikai supranti užmetęs akį į jau Anapilin iškeliavusių kapus. Štai vieno vokiečio antkapis – alaus bačka su epitafija “išgerk ant manęs”. Kitam pastyta šunelio skulptūrėlė, dažnam – kasėjo įrankiai ar kokios tolimos šalies vėliava.

Vokiečio opalininko antkapis.

Ant vieno balto kryžiaus nupieštas krokodiliukas, o mirusiojo “vardas ir pavardė” – “Krokodilas Haris” (Crocodile Harry). Jis – tikra vietos legenda. Pabėgęs nuo gimtąją Latviją okupavusių sovietų jis Australijoje medžiojo krokodilus, vėliau bandė laimę su opalais. Jo namus – “priemiesčio” “olą”, pilną ten naktį praleidusių moterų kelnaičių ir liemenėlių – ir šiandien lanko turistai.

“Opalininkai” sensta. Vidutinis jų amžius išaugo nuo 25 iki 65 metų. Apie greitus milijonus svajojantį šiandienos jaunimą traukia IT “startuoliai”, o ne purvinas rausimasis dykumoje, 850 km nuo Adelaidės pramogų, pasikinkius keistą čia pat Kuber Pedyje išrastų aparatų trijulę: požeminę mašiną-stūmėją (tunelling machine), sunkvežimį-žemsiurbę (blower), grąžtą (caldwell drill).

Prie įvažiavimo į Kuber Pedį ant postamento užkeltas štai toks sunkvežimis-žemsiurbė. Tokie it dulkių siurbliai iš kasyklų traukia žemę ir pila į krūvą per statinę gale. Tolumoje matosi duobės, kadaise iškastos panašiais mechanizmais. Beje, aborigeniškai miesto pavadinimas reiškia 'Baltaodžio urvas'.

Užtat turistų autobusų vis daugėja. Jiems čia – galimybė aplankyti uždarytą Umunos kasyklą (ji apima ir kelias muziejumi pavarstas iškasas, opalizuotas fosilijas), požeminiai viešbučiai, apžvalgos aikštelė ant kalno, gausybė opalų juvelyrikos.

Ir aborigenų meno parduotuvių. Ties Kuber Pedžiu prasideda kraštai, kuriuose jie tebėra žymi gyventojų dalis ir šeimininkai, o ne tik “egzotika” turistams (šalia Stiuarto plento atsirado ženklai “Neišsukite be leidimo, aborigenų teritorija”).

Aborigenų grupelė Kuber Pedyje.

Ties Kuber Pedžiu pasibaigia “saugi pietų fermų žemė”. Už miesto driekiasi ilgiausia pasaulyje tvora (5600 km), ginanti derlingus Australijos pietryčius nuo laukinių šunų dingų. Dykuma tampa dar raudonesnė, o iš priekio automobilių beveik nebesusitinki. Išvažiavome į pačią atokiausią Australijos žemyne Šiaurės Teritoriją.

Mano nuomonė apie vertus dėmesio Pietų Australijos turistinius objektus po kelionės. Galbūt šis žemėlapis padės jums pasirengti savo kelionę.

Kiti straipsniai iš 10 000 km kelionės po Australiją

ĮŽANGA: Australija – Išskirtinės gamtos žemynas
1. Viktorija – švelnioji Australija
2. Pietų Australija: Žavių atradimų žemė
3. Šiaurės Australija: Naujausiasis-Seniausiasis pasaulis
4. Kvinslandas: Australijos dvasia
5. Sidnėjus ir Kanbera – Dvi Australijos sostinės