Rio de Žaneiras. Platūs geltono smėlio paplūdimiai. Tarsi tiesiai iš žemės gelmių išdygę aštrūs aukšti žali kalnai. Dangoraižių eilės palei jūrą ir chaotiškos favelos ant šlaitų.

Panoramų, gražesnių už Rio de Žaneiro, pasaulyje mažai. Ir nors tai yra 12 milijonų gyventojų glaudžiantis miestas, labiausiai jame žavi būtent gamta. Dauguma pastatų, net garsioji Kristaus atpirkėjo statula, perkelti į eilinę lygumą atrodytų nykiai. Bet didingoje kalnuotoje Rio de Žaneiro pakrantėje ir skurdžiausi rajonai, ir nykiausi daugiabučiai – romantiškai žavūs.

O kai saulė nusileidžia ir gražiąsias Rio de Žaneiro panoramas uždengia tamsa, miestas pakyla į tikrą fiestą. Gyva muzika pasipila iš visų paplūdimio kavinių, sambos mokyklos ištisus mėnesius repetuoja karnavalui, o futbolo fanai kyla į kovą tribūnose. Būdamas Rio de Žaneire dienomis galėjau gerėtis gamta, o kiekvieną vakarą – vis kitokia braziliška kultūra.

Klasikinė Rio de Žaneiro panorama nuo Korkovado (Kristaus skulptūros) kalno

Rio paplūdimiuose – savos taisyklės

Rio de Žaneirą galima pavadinti didžiausiu pasaulio kurortu. Gyvenimas čia sukasi aplink paplūdimius, ir vietiniai į juos eina ne mažiau mielai, nei turistai. Net du iš Rio de Žaneiro paplūdimių pavadinimų muzikos dėka žinomi visame pasaulyje – Kopakabana ir Ipanema.

Abudu panašūs: banguota jūra, smėlio juosta, paplūdimio kavinės, plati gatvė, prestižinių dangoraižių eilė. ~1950 m. Rio de Žaneiro grietinėlė rinkdavosi Kopakabanoje, ~1970 m. ji persikėlė į Ipanemą, bet skirtumų rasti sunku. Turistui sudėtinga atskirti ir įvairias neformalias paplūdimių zonas, kurios paprastai įvardijamos pagal gelbėtojų postų numerius. Prie vienų postų poilsiauja šeimos su vaikais, kitur diskutuoja intelektualai, dar kitur – vieni į kitų treniruotus kūnus žvalgosi gėjai. Visa tai išduoda nebent subtilios detalės (pvz. paplūdimio kavinė „Rainbow“ / „Vaivorykštė“), bet vien išgirdę, prie kelinto gelbėtojų posto saulutėje kaitinasi rio de žaneirietis, kiti miestelėnai jau daug apie jį sužino.

Kopakabanos rajonas vakarėjant

Paplūdimiuose verda gyvenimas. Vyrai sportuoja – lyg ir tinklinį, tačiau kamuolį vien spardo it futbole (nebūtų Brazilija). Moterys kaitinasi su tokias menkais bikiniais, kad net kitų Brazilijos miestų gyventojams atrodo nepadoru. Nesibaigiančios pardavėjų eilės siūlo viską nuo maisto iki drabužių ir kamuolių. Meniškesni elgetos stato smėlio pilis ir ragina aukoti už šį meną. Tyško didelės bangos, pavasaris, tad maudėsi mažai kas: nors, aišku, Palangoje tokio šilto vandens niekada nebūna. Bet maudymasis tėra tik maža Rio de Žaneiro paplūdimių kultūros dalis; netgi tie paplūdimiai arčiau Centro, kaip Botafogas, kur dėl taršos išvis nesimaudoma, vasaromis susilaukia lankytojų.

Pats ilgiausias Rio de Žaneiro paplūdimys prasideda už Ipanemos – Tižuka [Barra de Tijuca]. Į jos aukštus įtvirtintus daugiabučius miesto turtingieji kėlėsi pastaraisiais dešimtmečiais, ir tai jau visai kitoks rajonas: be restoranų ir parduotuvėlių pirmuose aukštuose, skirtas ne pėstiesiems, o automobiliams, kuriais važiuojama pramogauti į didžiuosius prekybos centrus. Pailsėti žmonės iš kitur ten nevažiuoja ir dauguma paplūdimių kavinių buvo uždarytos. Būtent Tižukoje vyko didžioji dalis 2016 m. Olimpiados rungčių (ir krepšinis). Olimpinis parkas dabar aptvertas ir tuščias.

Poilsiautojai šeštadienį, „paplūdimio dieną“, Ipanemoje

Rio de Žaneiro kalnai – neprilygstamas fonas miestui

Rio de Žaneiro paplūdimius ir rajonus skiria kalnai. Ne šiaip sau kalnai, o stačios uolos, į dalį kurių įlipti gali tik su specialia įranga ir rimtu fiziniu pasirengimu (toks laipiojimas – populiarus).

Laimė, eiliniams keliautojams Rio de Žaneiras pastatė lynų keltuvus, liftus, traukinukus, kelius…

Dviejų lynų keltuvų junginys skrenda virš „bedugnės“ ant įspūdingų formų Cukraus kalno (alternatyvų ten patekti nėra, ir net kroviniai keliami tuo pačiu keltuvu).

Panorama nuo cukraus kalno su lynų keltuvu. Kairėje – Kopakabana. Dešinėje – Korkovado klanas, ant kurio stovi Kristaus statula, bet ji paskendusi debesyse. Cukraus kalnas žemesnis, ir todėl debesuotą dieną pasirinkome kilti į jį.

Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo paties garsiausio, Korkovado kalno, kuris primena bažnyčios bokštą, o Kristaus atpirkėjo statula viršuje – kryžių. Kai Rio de Žaneiras šitoks didelis, laiminantis Kristus iš tolimesnių rajonų gali pasirodyti mažesnis, nei tikėtasi, bet stovint (ar atsigulus specialiose vietose) ant kalno, jo papėdėje, statula atrodo pribloškiamai didelė. Ji statyta tarpukariu, tad yra saikinga, tačiau, nepaisant to, ne mažiau paveiki.

Nuo statulos papėdės matosi visas miestas, visi jo paplūdimiai ir visi žemesni kalnai. Vienas minusas – gražusis Kristaus atpirkėjo statulos kompleksas įrengtas tada, kai automobilius mažai kas turėjo ir turizmas buvo menkas, tad užkilti į viršų gana sudėtinga (tenka du-tris kartus perlipti į kitą transporto priemonę) ir brangu.

Ant baliustradų prie Kristaus atpirkėjo statulos pas turistus atėjo mažytė beždžionėlė marmozetė. Kai kurie kalnai Rio de Žaneire – tikros gamtos oazės

Favelos: nuo beviltiškų iki madingų

Dauguma kitų gražiausių Rio de Žaneiro vaizdų yra visiškai nemokami, o jais gėrisi… patys skurdžiausi miestelėnai. Taip jau susiklostė, kad XX a. viduryje miestą užplūdę atvykėliai iš skurdžių Brazilijos šiaurės rytų valstijų, neradę prieinamo būsto, nelegalius namus sau dažniausiai susiręsdavo ant tuščių kalnų šlaitų. Šitaip gimė favelos – lūšnynai.

Priešingai daugeliui miestų, kur skurdieji gyvena atokiuose priemiesčiuose, Rio de Žaneiro favelos visada bado turtingųjų akis. Viena yra kalne tarp Centro ir Kopakabanos, kita – tarp Kopakabanos ir Ipanemos, trečia – tarp Ipanemos ir Tižukos…

Tipinis Rio de Žaneiro vaizdas: apačioje turtingas rajonas, viduryje (tarp kalvų) – favela, o pačios aukščiausios vietos sunkiai pasiekiamos ir todėl paliktos miškui

Favelos atėmė iš Rio de Žaneiro Holivudo garsenybių numylėto miesto statusą, mat miestą užplūdo nešvara, nusikaltimai. Tiesa, ryšys tarp favelų ir „asfalto“ (turtingųjų rajonų) kartais naudingas abiems pusėms: faveliečiai dirba mažai apmokamus darbus, tarkime, viešbučių kambarinėmis. Bet kiti faveliečiai žemyn leidžiasi vogti, plėšti (ypač daiktus reikia saugoti paplūdimiuose).

Dar neseniai visas Rio de Žaneiro favelas tikrąja to žodžio prasme valdė narkomafija: kontroliavo vienintelius įvažiavimus (atvykstant policijai, mafijai tarnaudavę vaikai perspėdavo fejerverkais), laisvai gatvėse prekiaudavo narkotikais („apsipirkti“ atvažiuodavo ir turtingas jaunimas). Ruošdamasi Rio de Žaneiro Olimpiadai valdžia svarbiausias favelas atsiėmė (tai prilygo vidaus karui su daugybe žuvusių pareigūnų, mafijozų ir prašalaičių). Vadinamoji „pacifikacija“ (nuraminimas) patiko ne visiems faveliečiams, nes dabar reikia laikytis painių įstatymų (darbų saugos, gaisro saugos), mokėti mokesčius.

Vidigalio favela

Susilaukusi protestų, kad Olimpiadai ruošiamasi eilinių piliečių sąskaita, valdžia stengėsi, kad infrastruktūros gerinimai, skirti turistams, būtų naudingi ir skurdžiausiesiems. Viena tokių vietų – Mirante da Paz liftas: gretimos favelos gyventojai juo gali grįžti namo iš Ipanemos, o turistai nuo viršaus – pasigerėti nemokamais vaizdais. Deja, nepanašu, kad suderinti abu dalykus būtų pavykę: nors liftas atrodo moderniai, buvome vieninteliai turistai tarp faveliečių – užsukus į apžvalgos aikštelę paaiškėjo kodėl: ten viskas nudrengta, prišiukšlinta, voliojosi net išmatos.

Dar nuvažiavome iki naujo lynų kelio, kuris veikia kaip viešasis transportas favelos Complexo do Alemão gyventojams; jiems jis nemokamas, o turistams už pinigus leidžia gerėtis Rio priemiesčių vaizdais. Tačiau lynų kelias „laikinai neveikė“, o aplinka irgi nebuvo jauki.

Iš Mirante da Paz atsiveria du vaizdai – į Ipanemą ir į favelą. Šitas įdomesnis, nes vaizdų į Ipanemą yra ir gražesnių. Tuo tarpu favelos, ilgą laiką „kultūringai ignoruotos“ kaip miesto piktžaizdė, vis labiau domina turistus kaip unikali Rio de Žaneiro pajūrio dalis, iš kurios kilo žymi dalis Rio kultūros

Visgi, keletas favelų, išvaduotos nuo narkomafijos, pakilo iš skurdo liūno, ir tokios gentrifikacijos pažiba – Vidigalis. Ant fotogeniško kalno tarp Ipanemos ir Tižukos stovintis siaurų gatvių rajonėlis iš pirmo žvilgsnio išvis jau primena turistinį rajoną: įeinančius pasitinka angliški užrašai, siūlantys užvežti aukštyn (Brazilijoje neportugališki skelbimai – labai reti), pilna tvarkingų viešbučių ir restoranų (kai kuriuos labai rekomenduoja net kelionių vadovų knygos), o turistų ramybę saugo, atrodo, ištisas policijos batalionas. Apsistoti Vidigalyje – vis dar pigiausia Rio pajūryje (praeities šleifas), bet turbūt jau greitai tai bus tiesiog madinga. O juk dar prieš keletą metų turistus griežtai gąsdindavo nekišti nosies į Vidigalį be gido…

Bet favelų Rio de Žaneire – šimtai, ir toms toliau nuo gražiųjų pakrantės kalvų pasisekė mažiau. Idant galėtų užsidirbti, jų gyventojams tenka laipioti per greitkelių tvoras, rizikuoti gyvybėmis siūlant pravažiuojantiems vairuotojams visokius sausainėlius.

Daiktų pardavėjai automobilių kamštyje palei favelą

Centrą verta lankyti konkrečiu metu

Rio de Žaneiras taip asocijuojasi su paplūdimiais, kad lengva pamiršti, jog portugalai šį miestą įkūrė ne prie paties vandenyno, o prie įlankos, natūralaus uosto. Galvojo, kad ta įlanka – upė (miesto pavadinimas reiškia „Sausio upė“). Tenai iki šiol – Rio de Žaneiro centras. Kaip ir visur Brazilijoje, senamiestis nėra prestižinis rajonas, bet, jei nekreipti dėmesio į daugybę benamių ir narkomanų (tai paprasčiau darbo dienos metu), bei istorinius pastatus užgožusius XX a. vidurio daugiaaukščius, ten yra kuo pasigerėti.

Tarp gražiausių pastatų – Candellaria Mergelės Marijos bažnyčia (šimtmetį statyta prabangiausia Brazilijos imperijos šventykla), Portugališkos literatūros skaitykla (tikra XIX a. mokslo šventovė).

Portugalų literatūros skaitykla

Eidami į pietus nuo centro pro modernią katedrą, patekome į Lapa rajoną, kurio simbolis – buvęs akvedukas, nūnai tapęs tramvajų, kylančių į Santa Tereza rajoną ant kalno, trasa. Dabar tai – menininkų, muzikantų kvartalai. Tačiau atėję po pietų, ten radome kaip niekur Rio de Žaneire daug narkomanų ir benamių, o dauguma kavinių buvo užvėrusios sunkias žaliuzes. Bent jau 125 m Selarono laiptais pasigerėjome – juos įrengė čilietis menininkas 1990-2013 m. (tikriausiai būtų ir toliau gražinęs rajoną, bet 2013 m. ant tų pačių laiptų jis, prieš tai susilaukęs grasinimų, rastas negyvas).

O šiaip Brazilijoje nusprendus aplankyti kokį rajoną (išskyrus pačius prestižiškiausius) verta pasidomėti, kada geriausia ten eiti. Kada ten „vyksta veiksmas“, sueina minios eilinių žmonių ir praskiedžia vietinius „gatvės gyventojus“. Istoriniuose centruose tai – darbo metas, Lapoje ir Santa Terezoje – vakarai. Tiesa, sutemus į tuos rajonus nebevykome – visi vakarai jau buvo suplanuoti, veiklos Rio de Žaneire vakarais – ne mažiau nei dienomis.

Selarono laiptai Rio de Žaneire

Muzika ir sportas: Rio de Žaneiras atgyja sutemus

Pirmąjį vakarą Rio de Žaneire pasiklausėme bosa novos melodijų. Sunkiau, nei atrodo: muzikos stilius, tapęs tikru Brazilijos prekės ženklu („Merginą iš Ipanemos“ iki šiol groja net mūsų radijo stotys, o autoriaus Tomo Žobimo garbei pavadintas Rio oro uostas), pačiame Rio de Žaneire seniai nebepopuliarus. Kiekvieną dieną jo gyvos muzikos vakarai vyksta tik viename Ipanemos bare („Vinicius“), ir ten susirinko beveik vien senukai (įskaitant dainininkus ir muzikantus).

Brazilams ~1960 m. kurta bosa nova – praeities muzika, kaip mums koks Šabaniauskas ar Dolskis, ir naujos jų kartos klauso vis naujų stilių. Tačiau Vakarų šiuolaikinė Brazilijos muzika nepasiekė, vakariečių fantazijoje Rio de Žaneiras liko naivokos bosa novos žemė.

Bosa novos vakaras

Kito garsaus braziliško stiliaus – Rio de Žaneiro karnavalų išgarsintos sambos – toli ieškoti nereikėjo. Jis, tarsi klasika, populiarus visuomet, ir beveik visus metus iki karnavalo sambos „mokyklos“ (t.y. klubai) kiekvieną savaitę rengia viešas repeticijas (tiksliau – pasirodymus/šokių naktis). Dauguma sambos mokyklų – iš favelų; štai važiuoji pro kokią favelą vėlų šeštadienio vakarą, ir ant kelio puola vaikai, ragindami ten sustoti ir pažiūrėti sambos. Mes aplankėme Salgeiro sambos mokyklą: pasirodymas be galo ugningas, tiesa, kamerinis, be visų superspalvingų karnavalinių platformų. Daugybė rėmėjų reklamų rodė, kad samba rio de žaneiriečiams – ne tik šokis, bet ir sportas, juk kasmetis karnavalas – sambos konkursas, kuriame reikia palaikyti saviškius. Kiekviena mokykla karnavalui sukuria himną, ir savo „repeticijų“ metu moko jo lankytojus tarsi kokia politinė partija kala visiems savo programą.

Rio De Žaneiro karnavalas vyksta sambodrome prie miesto centro, yra ten ir „Sambos miestas“ kur visos mokyklos turi savo atstovybes. Tačiau ne karnavalo metu šios vietos atrodo nykokai, tik spalvingos platformos kyšo iš sandėlių.

Salgeiro sambos mokyklos repeticija

Dar vieną vakarą aplankėme Brazilijos futbolo šventovę – Marakanos stadioną. Vietinė Fluminense komanda priėmė svečius iš Salvadoro miesto – Vittoria. Brazilija – gaingiausia pasaulyje futbolo šalis – ir futbolas čia tikra šventė: prieš kelias valandas aplink stadioną dainuodami renkasi sirgaliai, girdisi petardų šūviai (susprogdina, ko neleido įsinešti?), svečiai atvyksta autobusais su klubo vėliavomis. Riba tarp „ultrų“ ir „neultrų“ ištirpusi: rungtynių metu dainavo, grojo, praleidus įvarčius griebėsi už galvų, keikėsi, ar verkė kone visi. „Ultros“ išsiskiria radikalumu, o ne užsidegimu: jų klubai ne tik mušasi, bet net ir šaudosi tarpusavyje, vėliau savo salėse kabina žuvusių „kankinių“ nuotraukas.

Tiesa, iš 75 tūkstančių Marakanos vietų užimta buvo tik 20 tūkstančių (lankytojų ir pajamų statistiką skaidrumo dėlei privaloma viešai skelbti ekrane). Ir čia geriau, nei vidurkis: šituo Brazilija panaši į Lietuvą, sportą jie labiau mėgsta žiūrėti per televizorių, nei stadione ir smarkiai atsilieka nuo vakarų europiečių.

Mačas apytuštėje Marakanoje (dauguma žiūrovų sėdi tribūnoje kairėje, kurios čia nesimato)

Savaitgalių vakarais tūkstančius lankytojų pritraukia ir Šiaurės rytų tradicijų centras. Iš tiesų tai – didelis turgus, šeštadieniais ir sekmadieniais veikiantis kiaurą parą; toks populiarus, kad net parduodami įėjimo bilietai. Be prekijų ten – pora scenų su muzikantais ir daug restoranų. Aplinkui klientų ieško prostitutės, kai kurios – beveik nuogos (Brazilijoje prostitucija legali).

Lankytojai Šiaurės rytų tradicijų centre

Rio valstija: nuo vasaros sostinės iki aukso uosto

Rio de Žaneiras iki 1960 m. buvo Brazilijos sostinė. Pradžioje – Portugalijos kolonijos. Vėliau, kitų šalių kolonijoms Amerikoje sukilus dėl laisvės, Portugalijos karaliai suprato, kad Brazilijos nebeapgins ir sužaidė meistriškai: suteikė Brazilijos Imperijai nepriklausomybę, tačiau į imperatoriaus sostą pasodino savo giminaičius.

Šitaip portugalai valdovai imperatoriavo iki 1889 m., kai, panaikinę vergovę, buvo nuversti. Jie mėgino gyventi europietiškai ir tą „europiečių valdomos Amerikos valstybės“ skonį dar galima pajusti kalnų priemiestyje Petropolyje, imperatorių vasaros rezidencijoje. Ten – didinga neogotikinė katedra, vilos (atminimo lentos primena, kokie žymūnai kur gyveno) ir rūmai – menkesni, nei galima tikėtis, visgi dar buvo laikai, kai gražiausi ir didingiausi dalykai buvo prieinami tik Europoje.

Brazilijos imperatorių vasaros rezidencija Petropolyje

Rio de Žaneiras tada buvo ir svarbiausias uostas, iš kurio plukdydavo Minas Žeraiso auksą. Kaip tada jis atrodė galima įsivaizduoti nuvažiavus į Paratį (36 000 gyv.), „aukso uostą“ iki to laiko, kai Rio de Žaneirą pasiekė pirmasis kelias per kalnus. Praradęs savo pagrindinę misiją, Paratis sustingo laike: tiesias jo gatves tebesupa maži balti nameliai ir XVIII a. bažnytėlės. Viena buvusi baltaodžių, viena rudaodžių, viena juodaodžių. Kai lankėmės, kaip ir per kiekvieną pilnatį, Paračio gatveles užliejo siurealistiškas potvynis, o prekeiviai turistams pastatė laikinus tiltelius.

Tų turistų nemažai, nes Paratis yra pusiaukelėje tarp Rio de Žaneiro ir San Paulo važiuojant vaizdingąja Žaliąja pakrante. Kai Brazilija tokia milžiniška, atstumas nuo didmiesčių lemia labai daug. Palei Paratį – daugybė salelių, į kurias plukdo laivai.

Patvinusi Paračio gatvelė

Rio de Žaneiras abejingų nepaliks

Kartais būna, kad labiausiai išreklamuotos pasaulio vietos nuvilia: lūkesčiai būna milžiniški, o visos pagyros gali pasirodyti buvusios tiesiog geras turizmo rinkodaros įdirbis. Tačiau garsiausia Brazilijos vieta Rio de Žaneiras šio vardo nusipelnė. Tai tikrai vienas gražiausių pasaulio miestų.

Svarbiausia, tai retas miestas, kuris paliks didžiulį įspūdį ir gamtos mylėtojams, ir kultūros ar naktinio gyvenimo fanams.

Laiminantis Kristus, Rio de Žaneiro simbolis ir vienas naujųjų septynių pasaulio stebuklų.


Visi straipsniai iš kelionės po Braziliją

1. Brazilija: džiunglių ir švenčių šalis (įžanga)
2. San Paulas: turtas ir skurdas betono miške
3. Igvasu: nuostabiausias krioklių pasaulis
4. Amazonė: vaizduotę pranokstantys drėgnieji miškai
5. Brazilija: ateities miestas iš praeities
6. Minas Žeraisas: kalnuoti Brazilijos aukso miesteliai
7. Rio de Žaneiras: gamta ir linksmybės